Tęsiame latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščių publikaciją. Šie įrašai buvo skelbti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., kur Neiburga rašė dviem slapyvardžiais – Skuka ir Blond.

2009 m. Neiburga jau gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei ankstesniais kūrybos metais – Rygoje veikia jos įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis ir restoranas „Neiburgs“, tačiau ištinka pasaulinė ekonomikos krizė ir ne pats lengviausias metas administruoti verslą. Kasdienybę užpildo bankai, darbuotojai, tiekėjai, laiškai ir nesibaigiantys organizaciniai rūpesčiai, tačiau po jais nuolat rusena vidinis konfliktas tarp rašytojos pašaukimo ir verslininkės realybės.

Neiburga prisimena tėvus, jų santūrumą, orumą, išgyventus istorinius ir asmeninius sukrėtimus. Tėvo laikysena tampa nebyliu moraliniu matu dabarties chaosui.

Valdydama restoraną Neiburga vis labiau susidomi kulinarija, gamina namuose kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu. Maistas padeda išlaikyti artumą, trumpalaikį pilnatvės jausmą. Net nuolat kartodama, kad yra siaubingai pavargusi, ji atkakliai ieško šviesos.

2009

SAUSIO 16 <SKUKA>

09.59 Apie tai, kas esminga, rašyti tiesiog nesugebu, todėl – apie tai, kas neesminga.

Nusipirkau „Stockmanne“ bedieviškai brangų šampūną ir kondicionierių, kad mano plaukai taptų tokie stori ir vešlūs kaip superžvaigždės (taip vadinasi ir tas gaminys – superžvaigždė). Visų pirma, pirmąsyk jį naudojant, mane apėmė visai pagrįstas įtarimas, kad kondicionieriaus tūbelė pustuštė. Na, ir kogi neišsispausti į mažą indelį iš atidarytos tūbelės? Ir jaunos, gražios, prastai apmokamos pardavėjos nori būti superžvaigždėmis, ne tik pasiturinčios, pagyvenusios moterys, kurios gali sau leisti šį produktą.

Bet lyg to dar būtų negana – nuo superžvaigždės man veidą išmėtė raudonomis alerginėmis dėmėmis. Kitos priežasties nerandu, nes pabudau visiškai normali ir jokios kitos kosmetikos dar nebuvau naudojusi.

Ir dar – liūdna suvokti, kad esu paveldėjusi visus savo mamos negalavimus, tik man jie pasireiškė dvidešimčia metų anksčiau. Tačiau nepaveldėjau mamos ištvermingumo, pasitikėjimo savimi, elegancijos ir laikysenos.

[…]

SAUSIO 21 <SKUKA>

23.37 Jaučiuosi tokia pavargusi ir nusivylusi kaip valstybė.

[…]

KOVO 4 <SKUKA>

[…] Šįryt parašiau 40 laiškų, kiekvieną vis kita tema, po to važiavau į objektą, tada pas tiekėjus, tada į teatrą, tada namo – gerti vyno, o tada atėjo 70 laiškų, į kai kuriuos atsakiau. Dar truputį išgersiu ir eisiu miegoti, kad rytoj viską pradėčiau iš pradžių.

[…]

KOVO 14 <SKUKA>

20.44 Didžiausias šeimos skandalas, kurį mano mama (šiandien jai sukako 81-i) prisimena iš savo vaikystės: mamos mama sviedė į mamos tėvą laikraštį. Mamos tėvas buvo Valstiečių sąjungoj, mamos mama – socialdemokratė.

Kita serija: mamos mama nuėjo į Bruno Kalninio [socialdemokratas, Latvijos ir tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjas – L. L.] laidotuves ir gavo policininko lazda per nugarą. Smūgio jėgą sugėrė modernaus, iš Paryžiaus atsiųsto palto apykaklė. Mamos tėvas pasakė: taip tau ir reikia.

21.00 Dar man patiko šitas: ir tada jie laimingai išsiskyrė.

[…]

KOVO 20 <SKUKA>

20.09 Jaučiuosi mirtinai pavargusi. Šiandien penkias valandas rūšiavau patalynę, ieškodama 288 × 220 dydžio paklodėse ištampytų siūlų. Supratau, kad baisiai nesinorėtų to daryti kasdien, tarkim, nuo 8.00 iki 17.00. Po to apėjau visus vonios kambarius. Taip, beje, keliuosi 6.30.

Visa tai niekai, bet galva neveikia. Tai yra veikia tik darbiniais klausimais, nieko kito negirdžiu ir nematau, ir nesuprantu. Tik šiandien sužinojau (nors P. [Paulas Bankovskis – L. L.] man pasakė jau vakar), kad KD [kultūros savaitraštis „Kultūros diena“ – L. L.] nusibaigė. Ir, viršūnė, ką tik supratau, kad bilietus į Lisaboną užsisakiau netinkamu laiku. Nieko tokio. Tada skrisim į Romą.

KOVO 24 <SKUKA>

18.09 NEDIENOS

Manau, kad krizę latviškai reikėtų vadinti nedienomis.

Ekonominės nedienos Latvijoje.

Bankų nedienos.

Ir taip toliau.

[…]

GEGUŽĖS 8 <SKUKA>

23.03 Vakar po darbo buvau labai pavargusi, bet vis tiek sėdau prie vairo ir nuvažiavau į MT [Mikeltuornis, kur Neiburga turėjo sodybą, – L. L.] pas P. ir A. [sūnus Aleksandras – L. L.]. Kelionė buvo graži, neįmanoma apsakyti, bet vis tiek norisi paminėti – tą saulėlydžio dangų, vakaro šviesą ir pakvaišusią žalumą, obelų žiedų nuometą, geltonas pienes, juodus vandenis. Kažkokia beprotybė. Tada ir metų laikų kaita įgyja prasmę. Viskas taip sumautai trumpam. Prieš keturias dienas MT beržai dar buvo pilki, šiandien jau žaliuoja. Jei neatvažiuosiu kitą savaitę (o neatvažiuosiu), tai nė nepamatysiu, kaip peržydės narcizai ir nubyrės kaukazinė slyvaitė. Ir dar daug ko. Taip, kaip šiemet nepamačiau krokų ir snieguolių.

Aš apskritai esu labai, labai dėkinga už tai, kad šitą pavasarį matau, girdžiu, įkvepiu, kad vėl galiu pati vairuoti, vaikščioti ir judėti beveik be apribojimų.

O vakar ką – vakar nieko ypatingo. Atvažiavau vėlai, P. iškepė avienos šonkauliukų, buvo riebūs, prisigėrėm vyno, viskas. Gerai išsimiegojau. Šiandien tikra vasara, šilta, paukščiai čiulba, man siaubingai patinka tie mažiukai rausvom krūtinėlėm, bet ne liepsnelės, mažesni.

Nuvažiavom į Ventspilį susimokėti už šiukšles, į turgų ir į „Rimi“ vaisinių guminukų. „Normaliai pasilinksminom“, – kaip pasakė A. Paskui P. išvažiavo pjauti medžio, nuvirtusio skersai mūsų keliuko. Kai išdarinėjau stintas, su A. nuėjome pas jį. Pasiutiškas sakų kvapas sausame miške nuo nupjauto, dar gyvo medžio. Tobula laimė. A. visą kelią bėga priekyje. Bėga, bėga, sustoja ir palaukia. Ir vėl bėga. O ko jam nebėgti, tokiam laimingam ir nerūpestingam vaikui vasarą. Kaipgi nebėgs.

Pasirodo, P. niekada nebuvo valgęs marinuotų stintų. Tom stintom jį nustebinau.

Paskui buvo futbolas. Dabar jie žaidžia cirką [stalo žaidimas – L. L.], patys išsikirpę iš raudono kartono. Aš jau laimėjau, galiu stebėti iš šalies.

Rytoj pietums – rūgštynių sriuba, vakarienei – ant grilio keptas rostbifas. Poryt gal kaip nors ištempsim su dešrom paprastosiom, prieš važiuodami namo.

Kitą savaitgalį su Poga [dukros pravardė – L. L.] ir A. skrisiu į Paryžių, P. – į Prahą. Bet man labai norisi susitikti su tais keliais draugais, kuriuos turiu.

Ir noriu jūsų visų paprašyti savęs neniekinti (girdit?), gyvenimas per gražus ir toks žvėriškai trumpas. O kai pasižiūri, kaip apdairiai sutvertas kiekvienas vabzdelis, supranti, kad nėra ko nervintis – viskas taip didu, o tu toksai mažytis, bet šiaip ar taip – savo vietoje ir būtent toks, koks ir turi būti, ar tau tai patinka, ar ne.

[…]

LIEPOS 20 <SKUKA>

23.05 Praėjusią savaitę išgyvenau nerealų pakilimą, tryškau energija, džiaugsmas liejosi per kraštus. Tada išvažiavau į festivalį ne pailsėti, o pavargti, grįžau namo ir depresas suėmė jau nuo pat (pirmadienio) ryto. Kai pagalvoju, šita įstaiga yra mano penkerių darbo metų rezultatas, na, bent jau pirma maža rezultato dalelė, gabalėlis. Ir man viskas ten patinka, išskyrus kai kuriuos patiekalus, aptarnavimo niuansus, dar šį bei tą. Bet visa tai pataisoma. Mano mielieji darbuotojai varo kaip žvėrys, atiduodami visas jėgas, virėjas rovėsi kokias septynias dienas po 16 valandų. Jis apskritai monstras – gražus, stiprus ir talentingas, kažkoks apsėstas. Ir su tatuiruota koja. Tik buhalterė mane šiandien išvedė iš kantrybės, susitikom pusvalandžiui aptarti trivialių dalykų (pavyzdžiui, darbuotojų maitinimo), bet pokalbis išsitęsė keturias valandas ir patapo visai absurdiškas, o pabaigoj net šizofreniškas. Ėmiau galvoti, kad esu bent jau „Ventspils nafta“ arba Pats Šleseras [Latvijos verslo oligarchas ir politikas – L. L.].

23.23 O beje – aišku, tai įdomus klausimas: ką darytų Šleseras, jei jam tektų dirbti su mano buhaltere?

LIEPOS 21 <SKUKA>

00.14 Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad atsitiktinumų apskritai nebūna. Bet jei nebūna atsitiktinumų, ką tai liudija?

LIEPOS 22 <SKUKA>

12.42 Tas restorano savininkės gyvenimas nėra nei lengvas, nei sveikas. Šįryt atsikėliau su baisiais maišais po akimis – lyg ir Uldžio Pūcīčio [latvių aktorius – L. L.], lyg ir Elitos Veidemanės [latvių žurnalistė, publicistė – L. L.].

LIEPOS 23 <SKUKA>

00.33 Rytoj susitinku su Banku ir su viešbučių specialistu iš Švedijos. Viešbučiai kaip tokie įtraukti į probleminę grupę (kartu su užžėlusiomis pievomis ir pelkėmis, kuriose juoduoja negyvenami „saulės elektrinių parkai“), ir todėl Bankas mano, kad turi teisę be jokio įstatyminio pagrindo sustabdyti kreditų išmokas tokiam verslui.

Ir visgi nesijaudinu. Žinau, kad viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Tik nuovargis milžiniškas.

Šiandien buvau „verslo vakarienėj“ savo restorane – nebuvo taip blogai, žmonės malonūs ir maistas, kaip visi tvirtina, čia skanus. Bet tas kviestinis svečias staiga man pakišo pasirašyti knygą. Na, tą mano, senąją. Autografo mat norėtų. Mes jau pustrečių metų kartu dirbam – ir še tau – jis man knygą. Visai sutrikau. Per tiek laiko viską esu pamiršusi. Perskaičiau kelis sakinius – kaip ne mano. Nieko neatsimenu, nieko nežinau. Dievulėliau, reikės pačiai perskaityti.

Išvis mane apleido visi žodžiai. Visi žodžiai ir visos mintys. Nežinau, iš kur aš kadaise traukiau tokią gausybę žodžių.

[…]

RUGPJŪČIO 1 <SKUKA>

14.40 Man patinka, kad mūsų pirmąją dieną kaime (juk pasiėmiau visą laisvą savaitę, nepaisydama nieko!) apsiniaukę ir vėjuota. Taip ramu. Tik tie prakeikti grybautojai ir uogautojai zuja po aplinkinius miškus. Jų, regis, kasmet vis daugėja.

19.45 Vakare išlindo saulė. Nuvaliau voveraites […]. P. kepa rostbifą, valgysim lauke.

Kažkoks plėšrus paukštis sklando virš pievos, pratisai ir nerimastingai klykauja iš pradžių pievoje, paskui miške.

Aš absoliučiai mėgaujuosi, kad šįkart esam čia tik dviese. Jaučiuosi, lyg būčiau viena pati. Ir galvoju – kaip gerai, kai kitas nė kiek ir visai netrukdo, kad nebereikia taip desperatiškai veržtis į tą mano karštligiškai trokštą vienatvę iš didžiosios V. Net atvirkščiai – jei iš tiesų čia būčiau viena, man jo trūktų.

RUGPJŪČIO 3 <SKUKA>

18.22 Supratau, kad pastarąsias dvi dienas šiek tiek apgaudinėjau save ir jus. Net ne šiek tiek – iš tikrųjų smarkiai. Nes formaliai tie ramybės ir harmonijos mirksniai lyg ir buvo, bet iš esmės, bičiuliai, aš vis dėlto tapau buka darboholike ir ištisas dvi dienas vis pagaudavau save galvojant… net ne galvojant, o jaučiant: „Kur aš esu, ką čia veikiu?“ arba „Kodėl aš nieko neveikiu?“

Reikia mokytis nieko neveikti – nieko neveikti čia, vietoje, kur nieko nevyksta. Tik vienas vanagas sudrasko kitą.

Pradedu suprasti tuos, kurie visada lekia į užsienius. Į visokius karibus, zanzibarus. Aš juk irgi. Nes tokioj kelionėj tu visą laiką užsiėmęs – įspūdžiai, įspūdžiai, įspūdžiai. Beveik nelieki vienas su savimi. Ir visąlaik vis tiek „nėra laiko“, nes tiek daug visko reikia spėti pamatyti. Griebi, mėgaujies (taip, tiesą sakant, ir man žiauriai patinka) ir ramini save – paskui visa tai kaip nors susidėliosiu. Bet paskui susidėlioji tik nuotraukas (geriausiu atveju) ir sukurpi kokį tekstelį.

Arba tuos, kurie kiekvieną savaitgalį į savo sodybas kviečiasi svečius. Tas pats – įspūdžiai, įvykiai, tarsi poilsis (nes argi čia darbas kokteilio taurę palaikyti), bet nereikia susidurti su savimi akis į akį. Aš ir aš. O tada vėl atgal į darbą, atgal į Rygą, ir pirmyn.

Jei esi kūrybingas žmogus, tada kitaip. Tada galbūt mintyse rašai apsakymus arba tapai paveikslus. Ir nuo to jautiesi prisipildęs (taip sakant – juk vis tiek kažką veiki). Aš nebesijaučiu kūrybingas žmogus, man viso to trūksta. Gali būti, kad laikui bėgant tai sugrįš, bet dabar to tiesiog nėra.

Ne, nesakau, kad nebesugebu tyrai ir vaikiškai mėgautis akimirkomis: spalvomis, kvapais, šviesa, atmosfera, garsais. Bet tik labai trumpoms properšoms man pavyksta atsikratyti nerimo.

Tačiau šiandien – šiandien man pavyko pagauti ir ilgiau išlaikyti tą „vasarotojos“ jausmą. Beveik visą dieną! Jis iki pat šiol manęs neapleido.

Geras žodis ir beveik pamirštas – vasarotoja, ar ne?

Iš pradžių upė, paskui jūra, prie jūros šampanas. Ir pirmą kartą nusimaudžiau nuo 2008 metų sausio (Karibuose). Nes po to prasidėjo visos tos sveikatos bėdos.

Išsiskalbiau (skalbyklėje) ir išdžiausčiau skalbinius.

Išsiurbiau antro aukšto palėpę.

P. nupjovė žolę priešais namą ir išvirė sriubos.

Gerai, šiandien gerai. Jei taip ir toliau, iki savaitės pabaigos jau būsiu išmokusi ilsėtis.

[…]

RUGPJŪČIO 4 <SKUKA>

[…]

14.12 Net pagalvoti neįstengiu, kad dar (vėl) galėčiau rašyti. Na, jau tiek save gręžiau ir narsčiau, kad ten beveik nieko ir nelikę, būtų gėda staiga vėl pradėti rašinėti kokias pošlas istorijėles, vartojant pernelyg daug gražių žodžių, net jei jos būtų tokios, „kurios lengvai skaitomos“, „užkabina“ ir t. t. Man ir neįdomu. Neįdomu net apie tai galvoti. Asmuo manęs nebedomina. Asmens santykiai su kitu asmeniu – taip pat ne. Asmens santykiai su visuomene, su valstybe, su laiku ir istorija (juokinga, ar ne?) – apie tai norėčiau, bet tam nesu pakankamai krūta.

Būna tokių filmų, kurie kažkaip neįkyriai meniškai, be atviros demagogijos ir skambių žodžių, net be ypač reikšmingų įvykių sugeba pasakyti kažką didaus apie žmogų, visuomenę ir laiką apibendrintai – tokie kaip Luco Dardenne’o L’Enfant arba Laurent’o Cantet Entre les murs. Jei būtų galima taip rašyti, tada būtų verta.

Iš pradžių norėjau „išjungti komentarus“, bet paskui pagalvojau – gal užteks draugiškai paprašyti pirmos pastraipos nekomentuoti, o jei jau labai norisi ką nors pridurti – tai tik apie antrąją.

Be to, dabar esu kaime, komentarų negaliu sekti ir į juos atsakinėti, tuščios pastangos.

23.29 Po vakarienės užmigau, pramiegojau nuo aštuonių iki vienuoliktos, dar ir dabar jaučiuosi apspangusi. Lyg ir truputį gaila prarasto vakaro. Atėjau į virtuvę – čia taip jauku. Židinys kūrenasi, viskas tvarkinga ir gražu, bet iš kur tas ypatingas jaukumas, kurio anksčiau trūko? Pasirodo, viskas labai paprasta – šiandien turguj nusipirkau tris tamsiai raudonas lelijas. Juodoje keraminėje vazoje ant stalo jos atrodo fantastiškai, visiškai pakeičia erdvę. Nors prieblandoje spalvą galiu tik nujausti, užtat lapų piešinys taip išryškėja ant ugnies nušviestos sienos. Gražu, ir kaip nedaug tereikia. Dar tik stikliuko romo.

[…]

RUGPJŪČIO 19 <SKUKA>

14.50 Fui. Jaučiuosi kaip koks filmo herojus, netikėtai akis į akį susidūręs su blogiečiais.

[…]

RUGSĖJO 21 <SKUKA>

23.25 DEGRADACIJA

Šiandien Ragacieme nusipirkome strimelių, labai gerų, ką tik išdžiovintų, druska dar nebuvo ištirpusi. O dabar naktį pripuoliau ir kokias 10 prarijau. Ir prisiminiau, kaip būdavo mano vaikystėj, mūsų senuosiuose, varginguose namuose.

Strimelės, kurias pirkdavo mama, irgi visada būdavo šviežios ir didelės. Nepirkdavo dažnai – gal negalėjo gauti, o gal buvo brangios, nežinau. Bet kai nupirkdavo, mama vakarienei visas mums išdarinėdavo. Labai kruopščiai, taip, kad nė ašakėlės, nė odelės. Filė lėkštėje, o ikriukai atskirai, mažoje lėkštutėje, krūvelėj. Jie dažniausiai vaikui. Tas vaikas buvau aš. Man siaubingai patikdavo (ir iki šiol patinka) džiovintų strimelių ikrai, tokie tinkamai išdžiovinti, standūs, traškūs, ne žali. O ypač tokie, kokius išimdavo mama, – švarūs, švarūs ir be jokios ašakėlės. Stovėdavau šalia, kol ji valydavo, ir savo ikrus gaudavau jau paties proceso metu. Bet visada būdavo paliekama ir tėčiui. Ar mama pati valgydavo – neprisimenu, gal viską taupė mums. Tėtis vakarienei pasidarydavo sumuštinių su strimele iš tų išdarinėtų žuvelių. Tėtis buvo siaubingai mandagus ir nuosaikus valgytojas. Ne elgesio, o charakterio požiūriu. Nors dešimt metų praleido rusų konclageriuose (ir pusbadžiu), jis niekada nerydavo, neskubėdavo, nepersivalgydavo, nepuldavo į kraštutinumus. Per vakarienę ar pusryčius priešais jį ant klijuotės visada garuodavo puodelis arbatos, o jis pats lėtai ir kruopščiai susitepdavo du sumuštinius. Su strimele ar dešra, ar kotletu, ar kuo kitu. Be jokios skubos. Strimelių ant duonos neprikraudavo krūvos, o surikiuodavo tvarkingai. Ir sumuštinį valgydavo su peiliu ir šakute. Dešros nedėdavo penkiais sluoksniais, tik tiek, kad uždengtų duoną. Kartais net nupjaudavo išsikišusius kraštelius ir atiduodavo šuniui. Tai nebuvo aristokratiškumas, paviršinis rafinuotumas. Tokia buvo jo prigimtis. Santūri ir vyriška.

O aš savo strimeles ką tik surijau atsistojusi prie šaldytuvo. Beveik su visom odom. Ir valgiau rankomis.

RUGSĖJO 22 <SKUKA>

20.41 Bankas šiandien mums tiesiog pašiko. Na, nieko. Tarsi ėjome tartis, bet jie pasakė – take it or leave it. Ką padarysi. Ta proga vėl prisiminiau tėtį. Gimęs ir užaugęs kaip vienas turtingiausių Latvijos jaunuolių, pradėjęs studijuoti, ruošęsis perimti tėvo verslą, vedęs, patekęs į Latvijos armiją, įsiveržus rusams demobilizuotas, įstojęs į legioną, vieną kartą išleistas atostogų, kad pamatytų savo naujagimę dukrą (ne mane, ir apskritai pirmagimę jis gyvenime matė du kartus, antrąjį – kai jai jau buvo 40), ketverius metus atitarnavęs kaip sunkiosios artilerijos vadas, teistas, apie metus praleidęs Butyrkoje, atsėdėjęs 10 metų lageryje Norilske (iš viso tarnybai, karui ir lageriams – beveik 20 metų), norėjęs pasilikti prie Volgos bakenščiku [upės švyturių statytojas (rusų k.) – sudarytojo komentaras], vis dėlto grįžęs lyg dėl savo motinos, vedęs antrą kartą – mano mamą, gyvenęs trijų kambarių bute be patogumų Pardaugavoj kartu su žmona, dukra (manimi), uošve, žmonos broliu ir daugybe įvairiausių žmonos brolio draugių ir šunimis, niekada nerodė jokių ambicijų, nesiskundė gyvenimu, nesigyrė žygdarbiais, nepasidavė tinguliui ir apatijai, bet ir nesidraskė, kad pasiektų kažkokių abstrakčių gerovės idealų, nebuvo garbėtroška, tačiau buvo atsakingas, garbingas, vyriškas, darbštus, laisvalaikiu žvejodavo arba skaitydavo, sirgo tuberkulioze, iš sanatorijos savo mažai dukrai (man) siųsdavo paties nupintus krepšelius su žemuogėmis, niekada negėrė, kad pasigertų, niekada nevalgė, kad persivalgytų, saikas visada buvo jo matas, kurio laikytis net nereikėjo ypatingos valios. Man atrodo – jis niekada neprarado savigarbos. Tiesiog toks buvo.

23.12 Vienintelis įmanomas laimės laikas yra vaikystė, paskui jau prasideda visokie paauglystės kompleksai, meilės kančios, ambicijos. Dar vėliau – nelaimingos santuokos, ligos, mirtys ir panašiai.

Taigi – vaikystė. Ir tai ne kiekvienam.

Pavyzdžiui, mano vaikystė buvo pati laimingiausia, kokią tik galiu įsivaizduoti, nes man nieko netrūko (o gal tiesiog nežinojau, kad kažko trūksta). Besąlygiška tėvų meilė ir taip toliau. Žinoma, tam tikra dozė mirties baimės, bet tik gyvenimui paryškinti.

Su tėčiu eidavom į muziejus, grybauti, važiuodavom žvejoti, nakvodavome valtyje. Su mama piešdavom popierines lėles. Mama kartais man suduodavo per rankas (kai būdavau aikštinga), bet tai nesiskaito.

Kiekvieną vakarą meldžiau Dievą ir tikėjau, kad gyvensiu amžinai, taip pat kaip mama, tėtis, močiutė, Togo, Leonidas ir visi kiti. Kartais net Albertas ir Anetė. Jei ką nors pamiršdavau paminėti – labai išgyvendavau. Bet vis tiek buvau laiminga.

Baimių, žinoma, visada turėjau, bet kadangi tai pastovus šalutinis efektas, nekreipsim dėmesio.

23.35 Na, bet dar yra kai kas, ką šįvakar nutylėjau, pliurpdama niekus, kad užsimirščiau. Mano antros eilės pusseserė, truputį jaunesnė už mane, veždama mano mamai pačios išspaustų obuolių sulčių, susmuko mūsų laiptinėje. Iškvietė greitąją, išvežė į Gailezero ligoninę. Gerai bent, kad turi kažkokį rimtą draudimą. Diagnozė neaiški. Gal infarktas, gal jau pakartotinis, gal trombai plaučių arterijose. Bet iki tol nebuvo jokių ypatingų signalų.

[…]

SPALIO 18 <SKUKA>

18.11 Šįryt pusryčiams kiekvienas bandėm pagaminti po omletą pagal Julios Child receptą – kratėm ir vartėm.

Tenka pripažinti, kad nė iš tolo nepriminė originalo. Be to, paisydama Julios rekomendacijos, kad sviesto niekada nebūna per daug, savo omletą iškepiau per riebų.

Tačiau vakar, jau sėdėdami kino teatre ir laukdami filmo apie Julią, gavome žinutę su kvietimu tą patį vakarą užsukti į svečius valgyti ėrienos ragu. Ir kas galėjo pagalvoti – filmas baigėsi tokiu dialogu:

– Kas šiandien vakarienei?

– Ėrienos ragu.

P. S. Ėrienos ragu, kuriuo mus vaišino, buvo nuostabus, o vakaras – žiauriai fainas.

21.57 Tai galėtų būti puikus būdas peržiemoti Latvijoje: kiekvieną savaitgalį kas nors gamina ėrienos ragu.

Varžybos, receptų aptarimas, diskusijos, daug priderinto vyno.

Belieka sudaryti ėrienos ragu klubo (ĖRK) narių sąrašą ir gaminimo grafiką iki pavasario.

22.16 Aspikas – skystis, kuris susidaro kepant mėsą ir atvėsęs sustingsta.

[…]

SPALIO 30 <SKUKA>

Ką tik grįžau iš puikios vakarienės su namo statytojais „Neiburge“. Ar atkėlėjais. Aš myliu juos visus iki vieno, garbės žodis, nors daugybę jų būčiau galėjusi pasmaugti per statybas.

[…]

LAPKRIČIO 15 <BLOND>

00.06. Keista. Pusę gyvenimo man atrodė, kad vienintelis pasigėrėtinas ir mėgdžiojimo vertas pavyzdys yra mano tėtis. Ir tik pastaraisiais metais ėmiau suprasti, kad ne mažiau didelė, jei ne didesnė herojė yra mano mama. Jei kalbam apie savigarbą – abiem jos netrūko. Bet mama buvo tikra kovotoja. Norėjau rašyti – prisitaikėlė, bet suvokiau, kad šitas žodis turi negerą prieskonį. Jie abu buvo prisitaikėliai (tėtis 10 metų kalėjimuose ir lageriuose, mama nuo paauglystės emigracijoj), bet neįsivaizduoju, kad kuris iš jų būtų sau leidęs kompromisą su sąžine.

[…]

LAPKRIČIO 19 <BLOND>

20.53 Mergaitės, nusipirkau tokį korsetuką, kuris vadinasi „gracija“. Juokinga, žinoma, bet kūno klostes truputį išlygina. Tik viena bėda – spaudžia širdį ir pečius. Kaip jūs susitvarkot?

[…]

GRUODŽIO 2 <SKUKA>

23.17 Įsivaizduoju idilę, kurią norėčiau patirti (bet be menkiausių sąžinės priekaištų): diena, aš guliu lovoje, kojos šiltos, valgau riebius, saldžius sausainius ir užsigeriu pienu.

[…]

GRUODŽIO 4 <SKUKA>

10.38 Vilkas alkanas ir ožka pusiau nusprogusi.

<BLOND>

20.59 Keista, kad penktadienis, keista, kad visa, kas nutiko, nutiko per vieną savaitę. Nuovargis siaubingas, tuos 100 m, kuriuos per savaitę nuėjau gatve, gryname ore, išjaučiau kaip kalinys, paleistas iš cypės.

Bet tik trumpam. Iš tiesų dabar jaučiuosi palikta viena ir nebežinau, kaip gyventi toliau. Tai ne apie asmeninį gyvenimą, aišku.

Vertė Laura Laurušaitė

Emija Grigorjeva yra jaunosios kartos latvių poetė ir prozininkė, aktyviai įsitraukusi į Latvijos ir Lietuvos literatūrinį gyvenimą, – ją neretai galima sutikti literatūros skaitymuose, festivaliuose, rašymo ir vertimų dirbtuvėse. Svetainėje satori.lv ji prisistato kaip „rašanti ir verčianti iš lietuvių kalbos. Laisvalaikiu daranti tą patį.“ Išties Emijos ryšys su Lietuva ir lietuviais gana glaudus – intensyvų literatūrinį dialogą palydi ir literatūrologinės įžvalgos („Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje“, Metai, 2021, Nr. 5–6). Šiuo metu Emiją drąsiai galima vadinti bene produktyviausia lietuvių poetinio žodžio įgarsintoja Latvijoje. Tačiau pačios Emijos kūryba, kuri reguliariai skelbiama literatūros žurnaluose, lietuviškai rečiau prakalbinama. O ji išties to verta!

Emijos esė „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu?“ tapo pirmuoju vertimo bandymu šešiems Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentams, lankantiems vertimo iš latvių kalbos seminarą. Bandymo būta ne tokio ir paprasto – teko Jurio Simanovičiaus muzikos albumą perklausyti, močiučių tarmę prisiminti, instagramo paskyrą susikurti (čia labiau seminaro dėstytojai), su mygtukinių telefonų veikimo ypatumais susipažinti (čia labiau studentams) ir, žinoma, gerokai pasiginčyti. Tačiau smagu pristatyti diskusijų rezultatą, viltingai linkint, kad šis bandymas nebūtų paskutinis!

Agnė Navickaitė-Klišauskienė

2014 metai, man šešiolika. Pabudusi vidury nakties, galiu tiksliai įvardyti savo instagramo sekėjų skaičių. Jei jis pasikeičia, praleidžiu ištisas valandas, vis prasukdama sąrašą ir bandydama išsiaiškinti, kas tas niekšas, kuriam mano gyvenimas nebeįdomus. Taip pat uoliai tikrinu savo sekamukų sąrašą, permąstydama, ar visgi nereikėtų išmesti iš draugų kokio klasioko, kuris ne itin stilingas (na ir kas, kad mokomės vienoje klasėje), ar giminaičio (tas tai neįsižeis). Susipažįstu su kuo nors, mes apsimainom instagramais, po kelių dienų konstatuoju – ogi jis nustojo mane sekti! Ot, pinda! Rimtai? Pasekė tik todėl, kad pasekčiau jį. O gal atvirkščiai? Esame kaip romantinio filmo herojai – atsisveikiname ir nueidami vis atsigręžiame į vienas kitam atsuktas nugaras.

Stengiuosi pamėgdžioti nuotraukas, nusižiūrėtas platformoje „Weheartit“. Pusplikė mergina guli prie baseino išrietusi nugarą, tarsi būtų apsėsta. Vienoje nuotraukų redagavimo programėle taip užtamsinau vaizdą, kad nieko neįmanoma įžiūrėti – aš tik su maudymosi kostiumėliu ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi.

– Juk net nesimato, kad tu tik su maudymuku ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi, – sako draugė ir ištraukia iš rankų telefoną, – duok čia, tu viską sugadinsi.

Telefono ekrane ji sukioja stilizuotą ratuką, kuris maloniai kliksėdamas reguliuoja ryškumą, dar šį bei tą pakoreguoja, dar labiau paryškina vaizdą. Ji primena burtininkę, kuri žiupsnis po žiupsnio į didelį katilą meta įvairias žoleles, plaukus, seiles, kraują, kol galiausiai paspaudžia „išsaugoti“.

– Viskas, davai, kelk. Palaikinsiu.

– O ką tu pati kelsi?

– Va šitas, – ji atsuka į mane savo telefono ekraną, kur pirmoj nuotraukoj sukuista pūkinė antklodė, antroj – ant jos padėtas dubuo vyšnių, o trečioj – ji apsimovusi kelnaites su vyšniomis – pastarąją man teko paredaguoti, kad į akis nekristų neįdegusios juostelės, likusios nuo maudymosi kostiumėlio.

Tada į kambarį įeina mama.

– Pažiūrėkit, kokia Aija nusipenėjusi, siaubas, kaip galima tokią foto įkelt, jai tikrai ne visi namie, – paduoda mums savo telefoną.

Mes pritariamai palinksime.

Matau pasaulį per instagramą – tarsi man prie akių būtų pririštas kaleidoskopas su filtrais, pozomis, tekstais po nuotraukomis. Kartais susimąstau, ar jį prisirišau pati, ar vis dėlto kas nors kitas. O jei ne aš – tai kas? Visas mano laisvalaikis – tai pastangos atrasti instagramišką vietą ar drabužį, ką nors, kas nuotraukoms suteiktų tą taip trūkstamą detalę. Instagramas yra mano esybės praplėtimas pasaulyje, ir aš ją kuriu tokią, kokią tik noriu.

Tačiau širdelių visuomet per mažai, nuotraukos po poros savaičių kažkaip nebepatinka. Greičiausiai todėl, kad pamačiusi, kas mano nuotrauką palaikino, bandau į save pažvelgti jų akimis ir beveik visada randu naujų trūkumų – tai šukuosena, tai išsiviepus, tai žmonės greta nepakankamai stilingi ar aprašymas po nuotrauka niekam tikęs. O jei kas palaikino tą nuotrauką tiesiog šiaip… ne todėl, kad patiko, o tam, kad pasišaipytų? Kaskart papostinus streso daugiau nei pasitenkinimo, nes smegenys atlieka tai, kam treniravosi tūkstančius metų, – už nežinomybę atlygina dopaminu¹, todėl aš vėl ir vėl perkraunu puslapį, daugindama mirtinai paveikius paspaudimus (vienas, du, trys žmonės palai… keturi, dvidešimt aštuoni, keturiasdešimt penki žmonės palaikino jūsų nuotrauką). Privalau žinoti, ką apie mane galvoja mano gentis. Turiu įsitikinti, ar iš krūmų neiššoks koks neigiamas komentaras, nuo to priklauso, ar išgyvensiu. Pradeda daužytis širdis, užplūsta karščio banga. Ruošiuosi kovot arba bėgt.

Šis polinkis nuolatos kontroliuoti tai, kaip mane mato kiti, kelia nerimą, bet norint atsisakyti kontrolės reikia nuolatinių pastangų. Jei kontrolės pojūtis taip lengvai pasiekiamas – ištiesk ranką ir paimk telefoną, kad patikrintum, kas palaikino, kas papostino, kas ką parašė, kas kur leidžia laiką, kokie pažymiai el. dienyne, kas užduota, kam nuolaida – abejingumas ilgainiui tampa darbu visu etatu.

Vieną dieną nebeištveriu ir imu trinti nuotraukas, kurios man nepatinka. Aš sukursiu save iš naujo. Atsikvošiu prie profilio, kuriame beliko trys nuotraukos: pušynas prie namų, ką tik nukirsta eglės šaka ir šuns letenos per visą vaizdą. Ir dar nuotraukos, kuriose mane kažkas užtagino ir kurios atskleidžia viską, ko nenoriu matyti – savęs pačios. Šią trumpą abejonės akimirką aš tai tiesiog padarau – ištrinu instagramą visiems laikams.

●

2018 metai, mano širdis sudaužyta. Belieka žengti žingsnį tolyn – griebtis mygtukinio telefono. Jei nebūsiu pasiekiama ir kiti neturės galimybės susisiekti, gyventi turėtų būti lengviau. „Naujoje“ „Nokia3310“ nėra nei telefono numerių, nei interneto. O ir „naujame“ kambaryje neturiu nei interneto, nei televizijos, nei kaimynų. Saulės šviesa į butą patenka tik atsispindėdama nuo Onkologijos centro langų. Valandų valandas sėdžiu fotelyje, skaitau knygą po knygos ir staugiu nesavu balsu, išgyvendama kartu su mergina, iš kurios žaltys pavogė visus drabužius.

Vieną rytą man skambina eilinis nežinomas numeris. Drąsiai spaudžiu žalią mygtuką. Būdama visiškai abejinga viskam, kas nėra mano rūdijanti širdis ir jos patiriamos kančios, jaučiuosi palūžusi ir todėl neįveikiama kaip užsikirtusi spyna.

– Alio.

– Tu nesiruoši atsakyti į mano elektroninį laišką?

– E… kas skambina?

– Silvija Radzobė.

– Aa, laba diena, at-atleiskit, dėstytoja, namuose neturiu interneto.

– Telefone irgi neturi?

– Mano mygtukinis.

Dėstytoja akimirkai nutyla, tada stebėdamasi klausia:

– Tai kaip tu gyveni?

– Aš…

– Būk po valandos, ginsies kursinį, nebeturiu laiko cackintis.

Mašinoje klausausi Jurio Simanovičiaus albumo „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu“. O mažasis brolis, kurį retkarčiais vežu į mokyklą, mažu mygtuku prietaisų skydelyje atsuka frazę „Kada tu, Dieve, pagaliau atsipisi“ ir reikiamu metu įsijungęs visa gerkle pritaria. Kažkodėl man atrodo, kad jis mane todėl ir supranta, jog išvis nieko nesupranta. Atėjusi į universitetą, atsidarau kompiuterį ir perskaitau keletą neatidėliotinai svarbių el. laiškų, kurie visi pasirodė atidėliotini ir nesvarbūs.

●

2024 metai, vykstu į rašytojų rezidenciją Janio Baltvilko namuose „Zīlītės“. Nutariau feisbuko turgelyje vėl įsigyti mygtukinį telefoną. Kiti į rezidencijas važiuoja, kad pailsėtų nuo vaikų, todėl iš pagarbos jiems turiu sugalvoti, nuo ko man reikia pailsėti. Telefonu naudojuosi vidutiniškai keturias valandas per dieną. Mano galva, tai labai daug. Aktyvus ko nors ignoravimas arba į šalį padėtas ar kišenėn įkištas išmanusis reikalauja smegenų darbo. Nė nepaliesdami telefono, mes vis įsivaizduojame, kokia neatidėliotinai svarbi informacijos žuvis per tą laiką bus įplaukusi į amžinosios nežinios tinklą. Bet aš nenoriu apie tai galvoti, noriu rašyti.

Vieną dieną su rezidencijos kolege Santa važiuojame į Durbės pilį. Ekskursijos pradžioje paprašiau gidės tušinuko ir lapelio, kad galėčiau užsirašyti savo mintis ir klausimus. Vėliau, valgydama Santos įsimestą bandelę su lašinukais po turbūt bjauriausiais liūtais pasaulyje, sakau:

– Bet žinai ką: jei turėčiau aifoną, apskritai net neklausyčiau, ką jos pasakoja, – tuo pat metu gūglinčiau viską, kas man įdomu, ir taip pat greit viską pamirščiau. Bet žiūrėk: dabar beveik galiu tau pati ekskursiją pravesti apie fon der Rekes, ir prisiekiu – po metų paklaustum, kas yra lambrekenas ir litofanija, aš prisiminčiau.

Kai Santa nieko neatsako, užgeriu bandelę gurkšniu vandens ir žiūriu tolumon.

– Ką manai, leidžiamės tuo keliu? Kad nereikėtų grįžt pro ten pat, – pasiūlau.

– Tai pažiūrėk gūglmepsuose, – šypsosi Santa ir supratingai pavaišina dar viena bandele.

Vakare ištuštinu lėkštę ir stumiu laiką žaisdama gyvatėlę. Ilgai žaisti negaliu, nes telefonas išsikrauna.

– Argi šitie neturėtų savaitę laikyti? – nustebusi klausiu lyg ir savęs, lyg ir Santos, lyg ir suomių, kurie tam aparatui suko varžtus.

Kadaise savaitėmis išlaikydavusi baterija per metus nusilpo. Gyvatėlė irgi juda daug lėčiau nei vaikystėje. Aš jau iš anksto uždedu nykštį ant reikiamo mygtuko ir žiovaudama laukiu, kol pikselis po pikselio roplys prišliauš prie dobilėlio lapą primenančio simbolio.

Vieną naktį, kai Santa jau išvykusi iš rezidencijos ir palikusi mane „Zīlītėse“ vieną, pabundu nuo mergaitės šauksmo. Įsijungiu aifoną, kurį specialiai pasiėmiau, kad galėčiau atlikti darbus, kuriems būtinas „Smart-ID“, įvedu ekrano atrakinimo kodą, „Wi-Fi“ slaptažodį ir atsidarau programėlę „Merlin Bird ID“. Įtarimai pasitvirtina – tai ne maža mergaitė, o pelėda. Nusiunčiu balso įrašą porai žmonių, atsakau į žinutes ir el. laiškus, skrolinu feisbuke ir kikenu į pagalvę, žiūrėdama rylsus iki trečios ryto.

Kitą dieną pabundu apie vidurdienį ir jaučiuosi vienišesnė nei bet kada anksčiau. Visi dalyvauja feisbuko renginiuose, keliauja, reklamuoja savo verslus ir talentingus vaikus, Dacė Meierė pakrantėje rado melsvai baltą šukę, tik aš čia sėdžiu ir vėpsau. Kadangi SIM kortelė yra manajame „Nokia3310“ ir aš neketinu pasiduoti, išeinu pasivaikščioti su dviem telefonais. Su aifonu bent jau galima kažką nufotkinti. Juk neliks jokio prisiminimo iš „Zīlīčių“! O ir aš niekada nebebūsiu tokia jauna ir kartu tokia graži kaip šią akimirką. Pasidarau porą asmenukių su kasdieniniais žygio drabužiais. Nufotografuoju nepažįstamus grybus ir augalus ir grįžusi bei prisijungusi prie interneto identifikuoju su „Google Lens“. Nusiunčiu asmenukę porai draugų. Tegu mato, kad dar egzistuoju. Koks pasitenkinimas! Žinoma, peržiūriu ir gautus memus bei rylsus, nusiunčiu šį tą atgal, atsakau į žinutes „WhatsApp“. Niekas nebežino, kaip su manimi susisiekti – per „WhatsApp“, mesendžerį, SMS, el. paštu – ar visgi skambinti. Jaučiuosi lyg ne nuo išorinio pasaulio būčiau atsijungusi, o sukūrusi savo asmeninį wuphf ².

Kitą dieną bandau prisiminti nors vieną iš identifikuotų grybų ar augalų. Visiškai nieko neatsimenu. Nusprendžiu aifoną visgi išjungti ir palikti stalčiuje. Jaučiuosi kaip narkomanas, kuris pasiryžęs nebevartoti, bet vis tiek spintoje paslepia dozę – dėl viso pikto. Bandau susigalvoti naujų laisvalaikio užsiėmimų – pasivaikščiodama skinu po obuolį nuo kiekvienos pakelės obels, atsikandu ir įvertinu balais nuo vieno iki penkių. Kas vakarą pašiūrėj prie Ulmanio laikų spintos padedu avietę – guliu ir laukiu, kada pasirodys mano pūkuotasis draugas. Jis niekada nepasirodo, bet ryte skanėstas visada būna pradingęs. Bandau slapčia prasmukti prie kaimynų tvenkinio išsimaudyti, kad manęs nepastebėtų ir nepagautų.

Trečios savaitės pradžioje man įkyrėjo būti vienai kaime. Maldauju obuoliauti atvykusių tėvų, kad nuvažiuotume į kokią ekskursiją.

– Jūs manęs niekada taip ir nenusivežėt į Pagranduko muziejų!!! – šaukiu jiems jau lipant į mašiną, bet jie tik nusijuokia ir užtrenkę dureles išvažiuoja.

Dar neišsukusi iš kiemo, mama patikrina, kas naujo feisbuke. Jaučiuosi kaip apleista bobutė, pas kurią atvykstama nupjauti žolės ir pakeisti klausos aparato baterijų, nors namuose nėra ko klausyti.

„Kada atvažiuosi?“ rašau draugui, o jis atsako: „M□nuo be man□s – juk □ito tu ir nor□jai!!!“

Vieną vakarą vėl pasidaro baugu, bet aifono nesigriebiu. Paskambinu krikšto mamai.

– Paimk vienų baltų žvakełį ir apaik visʼs nama kompʼs, jei ugniuki dreb, negal, vaikel, palikt.

Pakanka tik įsivaizduoti, kaip ugniuki ima virpėti, ir atsiminti mergaitės šauksmą, kad nedrįsčiau kažką tokio išbandyti. Labai noriu siusioti, bet dieną į kambarį atsinešiau keletą knygų iš Baltvilko žaliojo namuko – kad drėgną vakarą nesušlaptų. Ramybės neduoda mintis, kad praversiu duris į virtuvę, o ten sėdės Baltvilko šmėkla ir skaitys prieš jo paties valią vidun sutemptas knygas. O kas jam belieka? Sukalbu „Tėve mūsų“, susikaupiu ir einu. O kas man belieka?

Eilinė darbo dienos popietė. Griebiu dviratį ir važiuoju į Šlokenbeką. „Viduliuose“ vėl pjauna žolę – dar net per nago juodymą neataugo, o jau pjauna. Dviratis geras, todėl kelionė atrodo trumpa. Pasirodo, be aifono, kuris bombarduotų mane neišsenkamais įspūdžiais, esu ekstravertė. Pasakoju bibliotekininkei, kaip mane kone mirtinai išgąsdino svetimas vyras, naktį beldęs į virtuvės langą. Galiausiai išaiškėjo – tai tik genys, cha cha cha! Nežinia kodėl snapu kirto skylę namo sienoje, tu tik pamanyk, cha cha cha! Pašnekovė tuštiems plepalams laiko negaišta, galbūt jausdama, kad jei man nebus įdomu, išeisiu, – ima pasakoti, kaip Ilmaras Tirmanis užpuolęs Janį Baltvilką kirviu. Abi einame suvalgyti sūrio pyrago į Šlokenbeko užeigėlę. Po to užsuku į parduotuvę. Pirmą kartą po ilgo laiko vaikštinėju tarp lentynų ir suprantu, kad man visiškai nieko nereikia – tik pabūti tarp žmonių.

Užmezgu pokalbį su vienu vyru, klausiu, kur čia tas Milzkalnės tvenkinukas, nors prie jokio tvenkinuko net neplanuoju važiuoti. Gal aš dabar esu tas frykas, kurį kartkartėmis sutinka Rvynas Vardė³? Gal mes visi turime „Nokia3310“? Čiupinėju visokius sendaikčius. Kadangi ilgai čia užsibuvau, visgi nusiperku sausainių ir Ukrainoje pagamintą veido kremą už vieną eurą. Minu atgal ir fantazuoju, kas ir ką man šiomis dienomis galėjo parašyti „WhatsApp“, ir mane apima nerimas. O jei kas nors labai labai labai svarbaus? Kas nors neatidėliotino? O jei Karlis Vėrdinis parašė, kad laukia mano romano ir nori jį redaguoti, bet susigėdo ir ištrynė? Aš juk niekada apie tai nesužinosiu! O jei kas blogo nutiko? Mamai, tėčiui, broliui? Sustoju šalikelėj ir išsitraukiu iš kišenės savo nokiją – tuščiame, tamsiame ekrane šviečia ryšio operatoriaus užrašas LMT. Tada prisimenu ankstesnius „neatidėliotinus“ el. laiškus. Jei telefone kažkas yra neatidėliotina, labiausiai tikėtina, kad tai neatidėliotina kitiems, o ne man. Kartais ateina SMS „□sijunk vacap□“. Kartais žodžiuose būna tiek daug brūkšnelių ir paukščiukų, kad tenka spėlioti, kas turėta omeny. Pavyzdžiui: „Ar gal□tum i□mokyti vaiku□ius greita□neki□ – kaip □e□ios □□sys su □e□iais □□sy□iais?“

– Per visus šiuo metus vienintelį Ralfą esu mačius taip einant per lauką su dviračiu, jau pamaniau, kad dievai pašaukė, – sako kaimynė, į kurios kiemą žemėtais batais įsivarau dviratį, ant vairo pasikabinusi parduotuvės „Citro“ maišiuką. Sausainiai ir veido kremas sukritę taip, kad atrodo – ten tikrai bambalis.

– Ne, kaip matot, aš vis dar gyva ir ieškau trumpiausio kelio į „Zīlītes“.

Šeimininkė išjungia elektrinį piemenį. Prieš tai ji keletą kartų pabrėžia išjungsianti elektrinį piemenį, kad suprasčiau, jog ši sodyba nėra pereinamasis kiemas.

Kol varausi dviratį per pievą namų link, kyla rūkas. Atrodo, tarsi kas trintuku trintų viską aplink mane – eglių kamienus, obelis, aroniją, žaliąjį namelį, kurį Baltvilkas, visai kaip kadaise mano tėvas, veikiausiai pasistatė tam, kad galėtų netrukdomas gerti, nors apie tai niekas garsiai nekalba – ir gerai. O aš išvystu pievoje prie mano „Zīlīčių“ šuoliuojančias stirnas. Jos laigo aukštai, tarsi mėgindamos peršokti besileidžiančią saulę arba, kitaip nei aš su savo gremėzdišku dviračiu, – nesumindžioti nė vieno motiejuko, kurie blizga ką tik aprasojusioje žolėje. Kai saulė taip žemai, šešėliai ištįsta ir visur pasimato voratinklių gijos. Tarsi norėdamos pasivyti besileidžiančią saulę, tiesiai virš mano galvos praskrenda gervės, pilvais kone liesdamos pageltusias medžių viršūnes. Instinktyviai griebiuosi telefono, bet atsipeikėju laikydama kažką panašesnio į akmenį, ir kol mano kūnas ruošiasi kovoti arba bėgti, akimirkai tampu pirmykščiu žmogumi. Turiu akmenį ir susitaikau su savo nereikšmingumu.

satori.lv

Vertė (abėcėlės tvarka): Dovydas Bartkus, Milita Matuzaitė, Marija Nordkvelle, Mantvydas Samsanavičius, Vaiva Vareikaitė, Julija Vepštaitė

Praėjo beveik du dešimtmečiai nuo latvių poeto ARVIO VIGULO debiuto – į literatūrą jis įžengė ryškiai ir buvo pastebėtas iš karto. Debiutinė knyga „Kambarys“ (Istaba, 2009) pelnė Latvijos literatūros metų apdovanojimą (LALIGABA) kaip ryškiausias debiutas, taip pat buvo įvertinta „Poezijos dienų“ (Dzejas dienas) premija. Kritikai jau tuomet kalbėjo apie neįprastą jauno autoriaus brandą ir meistriškumą. Ir štai Dominyko Norkūno bei leidyklos „Baziliskas“ dėka turime Vigulo naujausią poezijos rinkinį „Blusų cirkas“ lietuviškai!

Apie absurdo ištakas, „gerai sukontroliuotą neperfekcionizmą“ ir poeziją kaip lėtai troškinamą patiekalą su poetu kalbasi Laura Laurušaitė.

– Ruošdamasi šiam pokalbiui perskaičiau daug interviu su Tavimi ir recenzijų apie Tavo knygas. Atrodo, kad dažniausiai vartojamas raktinis žodis apibūdinant Tavo poetiką yra „absurdas“. Kai lietuviškai pasirodė „Blusų cirkas“, ir aš rašiau, kad jis įkrenta į paradoksaliai sau palankią absurdo terpę, labai panašią į tą, kurią pats kūrybiškai dekonstruoja. Ar šis absurdas sąmoningas, ar tiesiog natūraliai atspindi nūdienos jausenas?

– Keli keliai atvedė mane prie absurdo. Pirmiausia literatūrinės įtakos – pietų slavų poetų (labiausiai Vasko Popos ir Aleksandaro Ristovićiaus) poetika, kai kurie amerikiečių poetai (Russellas Edsonas, Thomas Luxas), o ypač Daniilo Charmso proza. Antras veiksnys – asmeninė patirtis rašant knygą. Tai buvo be galo sudėtingas mano gyvenimo tarpsnis, bet, laimei, jį pavyko pergalingai įveikti. Tuo metu absurdą tiesiogine šio žodžio prasme pajutau savo kailiu – jį išgyvenau, patyriau. Paradoksalu, bet šis rinkinys, kuriame tokį didelį vaidmenį atlieka sufantazuoti dalykai, yra pati asmeniškiausia mano knyga.

– O ar Tau svarbu, kad tekstas rezonuotų su laikmečio atmosfera? Ar rašydamas apie tai galvoji?

– Man atrodo, rašau tokiomis temomis ir tokia forma, kad pats pasaulis – šis netobulas, atšiaurus pasaulis – suteikia pakankamai priežasčių mano eilėraščiams su juo rezonuoti. Man nereikia labai stengtis sąmoningai atsigręžti į ką nors konkretaus. Paralelių su laikmečio atmosfera neišvengiamai kils, turint galvoje poezijos atvirumą interpretacijai. Ir tai nepaprastai įdomu – paleisti eilėraštį į pasaulį ir paskui stebėti, ką skirtingi žmonės jame įžvelgs.

– Girdėjau, kad šiemet renkant kūrybiškiausių praeitų metų lietuviškų knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lietuvių poetai buvo pagirti, jog ėmė konceptualiau konstruoti savo knygas. Latviams, man regis, tai jau seniai ne naujiena. Kaip klostosi Tavo knygos? Pirmiau atsiranda eilėraščiai ar koncepcija?

– Tai du paralelūs procesai – atskirų eilėraščių gimimas ir knygos koncepcijos bei struktūros paieškos. Už kiekvienos mano knygos slypi bent apytikris konceptas, vaizdinys ar net estetika, poetika – ypač tai galioja „Blusų cirkui“. Gal būtų galima išvesti analogiją su moodboard dizaino koncepcija. Kai tik randu būsimos knygos apmatus, rėmą, formatą, rašyti eilėraščius pasidaro lengviau. Sakoma, kad apribojimai skatina kūrybiškumą – galiu tik pritarti. Kai rašiau „Blusų cirką“, trejus metus kūriau vien ketureiliais, ir tai buvo labai išlaisvinantis sprendimas. Galėčiau jį palyginti su savo sprendimu garderobe palikti tik juodos spalvos drabužius ir aksesuarus. Jau keletą metų praktiniais sumetimais rengiuosi vien juodai.

Apskritai latvių literatūroje griežta poezijos knygų struktūra turi ilgą istoriją, prasidėjusią nuo Aspazijos, o vėliau – Rainio rinkinių, kurie buvo apgalvotai sudėlioti: su atskirais skyriais, vidine dramaturgija, moto ir epigrafais bei kitais organizaciniais elementais. Rainio „Galą ir pradžią“ galima skaityti kaip atskirų eilėraščių rinkinį, bet galima skaityti ir kaip didelę filosofinę poemą, ir pastarasis perskaitymas būtų artimesnis autoriaus intencijai. Vėliau Rainis sukūrė „Dagdos eskizų sąsiuvinius“, kuriuos pavadinčiau savotišku latvių literatūros protokonceptualizmu.

– „Cirkas“ suprantama, bet kodėl blusų, šitų nesimpatiškų kraujasiurbių? Ar čia blusa sužaidžia kaip nuoroda į žmogaus susmulkėjimą ir parazitavimą?

– Blusų cirkas yra realiai egzistavęs reiškinys – tokie pasirodymai iš tiesų buvo rengiami, bent jau iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Iš tiesų yra net dvi blusų cirko tradicijos. Pirmoji rėmėsi tikrų blusų „aktoryste“. Antrąją tradiciją aš vadinu blusų cirko klastote – pasirodymuose veikė ne tikri vabzdžiai, o smulkūs mechanizmai. Kurdami mechanines blusas talentingi laikrodininkai ir juvelyrai pademonstruodavo išskirtinius amato gebėjimus.

Buvau pradėjęs eilėraštį, kuris skaitytojui būtų papasakojęs blusų cirko istoriją, bet supratau, kad jis atimtų iš rinkinio ir jo pavadinimo daugiaprasmiškumą ir platesnes galimybes interpretuoti. Nenoriu išduoti, ką turėjau omenyje pasirinkdamas blusos įvaizdį, noriu sužinoti, kaip pats skaitytojas jį supranta.

– Lietuviškai yra žodis „blusinėti, blusinėtis“, kuris reiškia „smulkmeniškai kapstytis, kabinėtis prie detalių“. Tavo poezijai priskiriamas tikslumas, stiliaus pedantizmas. O kaip pačiam atrodo – ar esi perfekcionistas?

– Turbūt esu labai sunkus perfekcionizmo atvejis, nes sakyčiau, kad mano eilėraščiai nėra pakankamai tikslūs ir pedantiški. Niekada iki galo nebūnu patenkintas savo kūriniais, bet kartu puikiai suprantu, kad mano laikas šiame pasaulyje ribotas, todėl tenka sustoti, palikti eilėraštį ramybėje ir leisti jam pradėti gyventi – kad ir koks neišbaigtas jis atrodytų jo autoriui, t. y. man. Tačiau mėgstu ir pašiurusius, panaudotus daiktus, kurie turi savo istoriją, charakterį ir faktūrą. Tikriausiai tai, ko iš tiesų norėčiau, būtų gerai sukontroliuotas neperfekcionizmas, pasišiaušęs pedantiškumas.

Ironiška, bet kasdienybėje ir buityje tikrai nepalieku pedantiško perfekcionisto įspūdžio. Pamenu, vaikystėje ir paauglystėje mama sakydavo, kad mano kambaryje tokia netvarka, jog ten knibžda gyvačių; vėliau vienam pirmosios knygos eilėrašty atsirado įvaizdis „gyvatės stalčiuose“, kuris buvo nuoroda į šį gyvenimo faktą. Taip, viena vertus, norėčiau, kad mano fizinė gyvenamoji aplinka blizgėtų ir spindėtų, kad joje nebūtų netvarkos, nesikauptų dulkės ir nešvarūs indai, bet, kita vertus, kova su natūraliu chaosu, kuris žmogaus tyko nuolat, yra tokia varginanti, o kiekviena pergalė tokia trumpalaikė, kad dažniausiai tiesiog pasiduodu. Užuot šveitęs grindis ir riebaluotus paviršius, pasirenku šlifuoti ir gludinti kalbą, tekstą.

– Ar eilėraščiai gimsta vienu ypu, vienu prisėdimu, ar ilgai brandini, lėtai rašai?

– Kuo ilgiau užsiimu poezijos menu, tuo daugiau laiko pareikalauja kiekvienas eilėraštis. Dažnai, prieš užrašydamas pirmą eilėraščio versiją, būnu jam paskyręs ilgas valandas galvoje. Bet ir tada darbas toli gražu nesibaigia – prasideda gludinimas.

Šiuo etapu mano santykiai su poezija būna kaip dviejų senų sutuoktinių, kurie metų metus gyvena kartu, bet miega atskirose lovose, o retsykiais aistra sugrįžta ir jie atsibunda vienoje lovoje.

– Akivaizdu, kad esi keliabalsis poetas, ir kritikai pabrėžia daugiasluoksniškumą, dvigubą dugną, slaptus stalčius, klajojančias reikšmes. Esi pats sakęs: „Literatūroje aš sutirštinu spalvas. Jei palyginčiau su kulinarija, galiu sakyti, kad man patinka nuolat valgyti sočius kepsnius, jautienos žandus, jaučių uodegų sriubą. Tokią stiprią.“

Aš tyrinėju gastropoetiką, todėl mane patraukė ši gastronominė metafora. Ar galima sakyti, kad Tavo poezija yra ne kasdienė duona, o lėtai troškintas, sodrus patiekalas, kurį ne visada lengva suvirškinti?

– „Lėtai troškintas, sodrus patiekalas“ yra puiki mano rašymo metafora, laikau tai komplimentu, ačiū. Apskritai man patinka gaminti ir tyrinėti įvairias virtuves bei kulinarines technikas, ir tai turi daug bendrumų su literatūra, ypač su poezija. Bent jau abi šios veiklos sritys – rašymas ir kulinarija – siūlo vaisingų metaforų, leidžiančių viena apibūdinti kitą.

– Naujoje knygoje supini fiziologiją ir technokratiją, tarsi viena būtų šiuolaikinio pasaulio apmatai, o kita – ataudai. Išeina toks paradoksalus ir labai aktualus šiuolaikybės audinys. Kaip pats matai šių dviejų sluoksnių santykį?

– Nekart „Blusų cirkui“ taikytas terminas „posthumanizmas“, ir galiu tuo tik pasidžiaugti, nes ribų ištrynimas ir išsitrynimas tarp žmogaus ir nežmogiškų būtybių (non-humans) buvo vienas iš lygmenų ar vektorių, kuriuos bent iš dalies turėjau galvoje rašydamas šią knygą. Tuo metu man mažiau aktualus buvo technologinis aspektas, kurį dabar – dėl dirbtinio kvaziintelekto ir milžiniškos didžiųjų technologinių korporacijų galios – išgyvenu gana aštriai.

– Ar rašai kompiuteriu?

– Languotas popierius ir tam tikro modelio juodas gelinis rašiklis plonu galiuku (Uni-Ball Signo DX 0.28) yra mano mėgstamiausios rašymo priemonės, bet tam tikru momentu vis tiek tenka sėsti prie ekrano ir klaviatūros.

– „Blusų cirkas“ Latvijoje išėjo 2021 m., vadinasi, dar prieš dirbtinio intelekto bumą, bet jau nujaučiant technologijų pagreitį. Tai buvo vizionieriška knyga. Dabar jau ir poeziją rašo dirbtinis intelektas. Kas mus skiria nuo mašinos, kuo unikalus yra „natūralusis intelektas“?

– Esu įsitikinęs, kad iki tikro dirbtinio intelekto dar toli. Mano požiūriu, dabartinė vadinamoji DI technologija yra gerokai pervertinta. Vien tai, kad per visus kanalus ir bet kokia kaina bandoma mums ją įbrukti, man yra signalas, kad tarp realaus DI potencialo ir technomilijardierių vizijų žioji gili ir plati praraja. Mane labiau gąsdina ne tai, kad DI galėtų perimti pasaulio kontrolę, nes bent kol kas tai atrodo juokinga ir neįmanoma, o tai, kad didžiosios technologijų kompanijos primeta mums dabartinį, dar neištobulintą DI, kuris nėra pasirengęs prisiimti atsakomybių, kurios jam deleguojamos.

– Tavo poezija versta į daugybę kalbų – radau nuorodą į dvidešimt. Ką Tau reiškia lietuviškasis Tavo eilėraščių gyvenimas? Ar atpažįsti save lietuviškuose vertimuose?

– Keistas dalykas su ta lietuvių kalba – kartais ją girdėdamas pagalvoju: štai, vis dėlto įmanoma šį tą suprasti! Bet kartais girdi ar matai tekstą lietuviškai ir jį sunku iššifruoti. Gal tiesiog būna dienų, kai esu truputį lietuvis, ir būna dienų, kai manyje nėra nė lašelio lietuvio.

– Pats daug verti puikių poetų iš anglų, rusų, serbų, kroatų, ispanų kalbų. Man vertimas visada padeda pajusti kalbą iki pašaknių, pasimurkdyti kalbos intuicijos terpėje. Ar kitų poetų vertimai, gilinimasis į jų poetiką, siekis ją kuo adekvačiau perteikti turi įtakos paties poezijai?

– Matau save kaip tradicijos tęsėją – tradicijos, kuriai priklausė iškilūs latvių poetai Knutas Skujeniekas, Uldis Bērzinis, Leonas Briedis, kurie buvo ir puikūs prozos bei poezijos vertėjai, daugelio kalbų mokovai, kultūrų tiltai. Man atrodė savaime suprantama, kad ne tik rašysiu poeziją, bet ir ją versiu. Galbūt kitų pasaulio tautų poezijos vertimai, kuriuos atliko šie ir kiti latvių poetai-vertėjai, mane paveikė net labiau nei originalioji latvių poezija. Ir, žinoma, mane veikia ir tie eilėraščiai, kuriuos verčiu pats.

– Nuostabus Tavo antrosios knygos pavadinimas „Knyga“, čia kaip vertėjos Dacės Meierės katinas vardu Katinas. Ir kiti Tavo knygų pavadinimai „5:00“, „Kambarys“. Kodėl renkiesi tokius neutralius, net asketiškus pavadinimus? Ar tai būdas visą įtampą palikti tekstui?

– Su „Blusų cirku“ būsiu žengęs pirmą žingsnį ilgesnių pavadinimų link. Kito rinkinio pavadinime jau bus trys žodžiai.

Dažniausiai stengiuosi rašyti tokius eilėraščius, kuriuos perskaitęs skaitytojas galėtų pasakyti, apie ką jie buvo. Tai buvo eilėraštis apie nešvarius skalbinius. Tai buvo eilėraštis apie akmenį. Panašiai ir su mano knygų pavadinimais – kuo paprasčiau, tuo geriau.

– Mano buvęs studentas poetas Linas Daugėla rašė bakalauro darbą, lygindamas Tavo eilėraščių metaforas su lietuvių poeto Mariaus Buroko metaforomis. Padarė išvadą, kad latvių poezija dažniau linksta į naratyvumą ir siurrealistiškesnę, per visą tekstą išsiplečiančią metaforiką, o lietuvių poezija fragmentiškesnė, labiau sutelkta į būsenas. Kaip pats matytum latvių ir lietuvių poetinės mąstysenos skirtumus?

– Latvių poezija, žvelgdama į lietuvių poeziją (ir lietuvių poezija, žvelgdama į latvių poeziją), linkusi pamatyti tai, ko joms pačioms trūksta. Todėl mums sunku adekvačiai įvertinti kaimynų poeziją, nes pirmiausia joje matome savotišką savęs negatyvą, kuris nukreipia mus atgal į mus pačius. Be to, iš šalies viskas visada atrodo paslaptingiau ir todėl viltingiau, nei prisiartinus. Todėl sakyčiau, kad latvių ir lietuvių poezijos yra ir daug panašesnės, ir daug skirtingesnės, nei mums atrodo.

– Dar pastebėjau, kad Tavo nosis ilga, o man visada sakė, kad ilganosiai žmonės yra kentėtojai (mano, beje, taip pat ne iš trumpųjų). Ne kartą Tavo eilėraščių apibūdinimuose esu aptikusi epitetą „liūdnas“. Kaip pats vertini savo poezijos emocinę amplitudę?

– Iš tiesų emocijų turinys manęs nedomina. Liūdesys, melancholija, depresija, nerimas, ironiška distancija, susvetimėjimas ar susižavėjimas – tai tik kaukės, kurias eilėraštis pasimatuoja, kaip senovės graikų teatre. Eilėraštis yra aktorius, vadinamojo „vaidybos metodo“ aktorius, ir vis dėlto tik aktorius. Aš nerašau emocijomis, veikiau sąvokomis, konceptais, vaizdiniais – ir kartais šie vaizdiniai paliečia žmogaus vidinį emocinį pasaulį.

Bet tai nereiškia, kad man nesvarbios emocinės reakcijos, kurias patiria skaitytojai. Mano eilėraščiai yra ir pravirkdę, ir be galo prajuokinę žmones – idealiausia, kai viename eilėraštyje sugyvena abi šios kraštutinės būsenos.

– Kartu su kitais poetais leidžiat žurnalą „Strāva“ („Srovė“). Šiuo metu Latvijoje kultūrinių leidinių nemažai, ar trūko kitokio srovės dažnio? Kuo jūsų leidinys išsiskiria?

– Sakyčiau, kad „Strāva“ yra kažkur tarp žurnalo ir almanacho. Tai gana apimlus leidinys, kai kurie numeriai viršija 200 puslapių. Taip pat unikalus yra mūsų redakcinis darbas – neturime vieno vyriausiojo redaktoriaus, šias pareigas atliekame rotacijos principu, kitaip tariant, esu kas penkto „Strāvos“ numerio vyriausiasis redaktorius. Tai įdomi dinamika. Be to, tai man leido prisiimti pareigas, kurių kadaise nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, – atsakomybė už tokio didelio leidinio pasirodymą knygynų lentynose tikrai pakėlė mano savivertę. Kadaise man atrodė, kad esu nepataisomai prastas organizatorius, bet, pasirodo, daug ko galima išmokti, tai patirties klausimas. Vis dėlto mintis, kad teks skambinti ir ko nors prašyti žmogaus, kurio gyvenime nesu matęs, vis dar sukelia lengvą siaubą.

– Kažkurioj apžvalgoj užtikau žodį „viguliškas“ kalbant apie Tavo poeziją. Ką pats norėtum įdėti į šį apibūdinimą?

– „Viguliškas“ (vigulisks – L. L.) – skamba panašiai kaip „obeliskas“. Taip, norėčiau, kad žodis „viguliskas“ būtų daiktavardis, kaip „obeliskas“ ar „baziliskas“. Tai galėtų būti mitologinė būtybė, mitinių padarų rūšis – viguliskai, tarsi kokios dvaselės ar velniukai, gyvenantys tamsiose, prastai vėdinamose patalpose. Iš prigimties viguliskai nėra kenksmingi, bet jei juos sutrikdai, jie savo trikdytojui sukelia nepaaiškinamus melancholijos antplūdžius.

Prie latvių rašytojos Noros Ikstenos gimimo datos nuo 2026 m. sausio 4 d. atsirado kita data – mirties. Mane visada šiurpina brūkšnys kapinėse ant paminklų iškart po gimimo datos, kai dar žmogui nemirus jam jau iškalamas takelis į anapusybę. Šituo takeliu Ikstena ėjo beveik ketverius metus. Oficialiuose pranešimuose tai skamba „po sunkios ligos mirė…“ ir tik patys artimiausi, buvę ir liudiję, žino tikrąją šių žodžių kainą. Mirties data visuomet atrodo kaip neteisingas prierašas, ypač kai kalbam apie tokį žmogų kaip Ikstena, kurios buvimas buvo toks intensyvus ir gyvas, kad atrodė paneigiantis bet kokią pabaigos logiką.

Pirmąjį romaną „Gyvenimo šventimas“ (Dzīves svinēšana, 1998) Ikstena parašė, kai jai buvo dvidešimt aštuoneri. Jis apie Eleonoros laidotuves, į kurias suvažiuoja 7 tarpusavyje nepažįstami žmonės ir kiekvienas pasakoja savo istoriją apie velionę. Taip dukra susipažįsta su savo mirusia motina, kuri ją, dar mažą, atidavė auginti svetimiems. Ikstena sakė, kad šitos knygos signalinį egzempliorių gavo per savo motinos laidotuves. Dabar žmonės būriais plūdo į jos pačios šermenis – rašytojai, kultūros bendruomenė, skaitytojai, visi atsinešdami savą Ikstenos atminimą, tarsi jos romano trajektorija būtų apsukusi ratą ir grįžusi prie pradžios, bet jau kitoje plotmėje.

Ikstena man atrodo likimo ir apdovanota, ir apvogta, nes galiausiai ją prisivijo „biesas“, pragaišties jėgos, su kuriomis kovėsi ir jos motina, – šis siužetas yra viena iš pagrindinių jos kultinio romano „Motinos pienas“ naratyvinių linijų. Jos pačios gyvenime linijų irgi buvo daug, išsišakojančių, susikertančių, bet jos visos išsiteko kultūroje. Lietuviai Iksteną žino kaip rašytoją, bet ji buvo ir telkėja. Mokėjo pati pasitraukti į antrą planą, kad kitas būtų matomas, mokėjo mąstyti strategiškai. Ne mažiau globėjiškas buvo ir jos buvimas literatūros lauke. Ji kūrė literatūros erdves ir vietas, kuriose rašytojų bendruomenė galėtų burtis ir dalytis tarpusavyje: prisidėjo įkuriant Latvijos literatūros centrą, dalyvavo kultūros politikoje, įsteigė festivalį „Prozos skaitymai“, tebevykstantį iki šiol. Žinia apie Ikstenos mirtį mane pasiekė viešint Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose, pačioje simboliškiausioje vietoje mąstant apie Iksteną, nes ši rezidencija irgi buvo Ikstenos idėjos ir energijos rezultatas.

Galvoju, kodėl ši mirtis taip pjauna ir taip giliai smelkiasi, juk nesibičiuliavome, nebuvome artimai pažįstamos. Epizodiškai matėmės tik dusyk – Vilniaus knygų mugėje ir per Šetenių skaitymus Kaune. Bet susitikome ir artimai susipažinome tekste, per tekstą. Versdamas prie autoriaus labai priartėji, juo persiimi, tarsi įsileidi į vidų net giliau negu tiesiogiai pažinodamas, nes išsičiupinėji iki smulkiausių niuansų, o ypač kai knygoje tiek skaudaus autobiografiškumo, gebėjimo pataikyti tiesiai į nervą. Man vertimas yra ir tam tikras buvimo su tekstu ir įsijautimo į autorių būdas. Todėl greta latvių kultūros praradimo neišvengiamai jaučiu ir asmeniškai išgyvenamą netektį.

Ieškodama, kaip subendravardiklinti tokią įvairiabriaunę Ikstenos kūrybą, apsistojau ties dviem raktiniais žodžiais: šventimas ir šventumas. Sprendžiau, kuria seka išdėstyti šituos žodžius, ir visgi nusprendžiau pradėti nuo šventimo, nors Ikstenos asmenyje jie susitinka ne kaip priešybės, o kaip du to paties būvio (ir jos kūrybos) aspektai. Pirmasis kūrybinis impulsas, regis, ir buvo gyvenimo, kalbos, moters patirties šventimas. Ne naivus paviršinis džiūgavimas, o beveik sakralus priartėjimas prie egzistencijos slėpinių. Šventumas Ikstenos kūryboje koduojamas jau pačiais knygų pavadinimais – „Mergelės mokymas“ (Jaunavas mācība), „Dievo motinos draugė“ (Dievmātes draudzene), „Jona“ (Jōna) – nuolat grįžtant prie religinės kalbos, bet ją perkeliant į žmogiškos patirties lygmenį. Kaip yra sakiusi latvių literatūrologė Ilzė Jansonė, Ikstenai svarbus ne institucinės religijos autoritetas, o vidinė etinė laikysena.

Šventimas galvojant apie Iksteną – tai jos gyvenimo alkis, judesys, atvirumas kitiems, nuolatinis buvimas tarp žmonių ir žmonėms. Ji nuolat kurdavo aplink save šventę. Ją iš arčiau pažinoję bičiuliai latviai man pasakojo, kad buvusi labai vaišinga, pati lankydamasi Ventspilyje vis ką nors kitiems pagamindavo, džiugindavo ne tik per tekstus, bet ir per skonio receptorius. Greta grožinių knygų yra išleidusi ir kulinarinę – „Gyvenimo džiaugsmo vakarienė“ (Dzīvespriecīgais vakara ēdiens, 2012), kurioje ji kviečia ne tik gaminti, bet ir mėgautis procesu, buvimu kartu, gardžia kalba ir bendravimu. Tekstas pateikia įkvepiančių istorijų apie žmones, jų santykius su maistu ir gyvenimu, taip paversdamas vakaro valgį gyvenimo džiaugsmo dalybomis prie bendro stalo. 2022 m. romano „Motinos pienas“ pristatyme Vilniaus centrinėje bibliotekoje Ikstena dalyvavo nuotoliu, prisijungusi prie renginio tiesiai iš savo namų virtuvės. Nors viešumoje ir tarp žmonių ji buvo gyva ir atvira, kasdienybėje gyveno gana atsiribojusi. Artimiausia jos draugija buvo šuo Perkūnas, po Ikstenos mirties jį perėmė globoti bičiulė.

Kai Ikstenos laidotuvių dieną su kitais Ventspilio rezidentais užsikūrėm pirtį ir susirinkome pasėdėti prie židinio su taure vyno ir kukliomis pačių pasiruoštomis vaišėmis, namų valdytoja Ieva Balodė pasakė – Norai tai būtų patikę. Vakaras nebuvo gedulingas, tik prislopintas. Todėl ir šitą tekstą norisi vadinti ne nekrologu, o gyvenimo pašlovinimu. Gyvenimas jai buvo dosnus, nes buvo mylima, skaitoma ir patyrusi tarptautinę šlovę, kai po „Motinos pieno“ sėkmės buvo išversta į keliasdešimt kalbų ir išmaišė pasaulį susitikinėdama su skaitytojais. Būtent čia, Venstpilio rašytojų ir vertėjų namuose, Ikstena susipažino su savo būsimu vyru kartvelų kilmės vokiečių rašytoju Levanu Beridze. Jų santuoka truko dešimtį metų. Beridzės nuotraukos panaudotos latviškojo „Motinos pieno“ (2015) ir romanų trilogijos „Trys“ (2017) viršeliams. Iš kartveliškųjų patirčių susiklostė knyga „Dievo motinos draugė“ (2013) apie ne visai sėkmingus bandymus prisijaukinti savo „antrąją gimtinę“, negebėjimą organiškai persiimti pietietišku ritmu ir optimizmu.

Prisimenu Ikstenos pasakymą viename interviu, kad iš rašytojo profesijos nieko gero, tik nervai ir storas užpakalis. Vis dėlto jos bibliografiją sudaro apie 30 knygų – romanai, apsakymų rinkiniai, biografijos, publicistika, nes ilgą laiką buvo pagrindinio Latvijos dienraščio „Diena“ skiltininkė. Į lietuvių kalbą dar gerokai prieš „Motinos pieną“ buvo išverstas romanas Jaunavas mācība, lietuviškai jis pasirodė pavadinimu „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė, 2004). Paradoksalu, kad tuomet autorei atvykus į Vilniaus knygų mugės renginį salė buvo pustuštė, o neišpirktą romanų tiražą leidykla „Mintis“ galiausiai nukainojo ir pardavinėjo knygas po 1 eurą. Taip pat ir „Motinos pieną“ išleisti lietuviškai suskubta tik jam sulaukus didžiulio ažiotažo Londono knygų mugėje 2018 m., kai Baltijos šalys dalyvavo kaip viešnios, o Ikstena ten buvo Latvijos veidas ir dienos autorė.

Dar viena jos kūrybos teritorija, dažnai liekanti nuošalyje, bet ne mažiau svarbi, – scenarijai dokumentiniams filmams. Iškart po mirties portale filmas.lv publikai buvo atverta 11 filmų, kurių scenarijaus autorė – Ikstena, retrospektyva. Ventspilyje buvau susiplanavusi be atokvėpio versti ir rašyti, bet vieną po kito godžiai žiūrėjau filmus, kurie tokie skirtingi – nuo latvių išeivijos poetų grupelės „Pragaro virtuvė“ iki Rygos miestovaizdžio, nuo vieno iš Latvijos liaudies fronto įkūrėjų Dainio Īvāno biografijos iki poetės Annos Rancānės dukters santuokos su kurdu istorijos, nuo latvių ir kartvelų etnomuzikos dermės iki sveikos gyvensenos formulių. Pastarojo filmo, kuris ir vadinasi „Laimės formulė“ (2015), vienas iš herojų – Ikstenos tėvas, medžiojantis barsukus ir gaminantis sveikatos eliksyrą iš jų analinių liaukų taukų.

Prie Ikstenos priartėju ir dėstydama, nes latvių literatūros kurse negaliu apeiti tokios centrinės figūros, be to, jaučiu, kad studentus ji iš tiesų pagauna. Šiemet parinkusi „Motinos pieną“ individualiai skaitymo užduočiai, iš studentės sulaukiau atsiliepimo: „Tokios stiprios ir emociškai paveikios knygos senokai nebuvau skaičiusi. Ačiū, kad būtent „Motinos pieną“ pasiūlėte paskaityti.“ Kolega yra pasakojęs, kad jo mamai romanas irgi labai patikęs, nes ji atpažino nepriklausomos Latvijos ir sovietmečio realijas, o paskui juodu ilgai apie knygą diskutavo, išjudindami ir asmeninius šeimos pasakojimus. Tekstas rezonuoja įvairaus amžiaus skaitytojams, nes Ikstena pavaizdavo tris kartas, tris požiūrius ir tris režimus, galima sakyti, išskleidė XX a. antros pusės istoriją ir visą moteriškumo spektrą – nuo močiutės iki mergaitės. Šią jos knygą analizuoju ir savo moksliniuose tekstuose. Pienas, kuris turėtų jungti, iš tikrųjų perkerta, atitolina, iš saldaus (motinos) pavirsta karčia režimo piliule (privalomąja pieno stikline mokykloje).

Ikstena rašė nesuprantanti, kaip jos mama galėjo neturėti gyvenimo instinkto ir nejausti gyvenimo džiaugsmo, bet galiausiai ir jos pačios gyvenimas per daug pavojingai priartėjo prie ribinių patirčių. Galbūt ji pavargo nuo gyvenimo tankio ir pertekliaus – nuolatinio dėmesio ir šlovės, nes pristatyti „Motinos pieno“ buvo kviečiama visur – nuo Japonijos iki JAV. Ir visą šį laiką tarnaudama savo romanui nenustojo rašyti. Galvoju, kuris pasakymas geriau tiktų Ikstenai: susijęs su vandeniu ar su ugnimi – ji išsisėmė ar susidegino? 56 metai dar pati branda, amžius, kai žmogus turi ką pasakyti ir dar turi jėgų tai daryti, todėl tikslesnė man atrodo ugnies analogija – Ikstena intensyviai degė. Per šalčius pirkau automobilio akumuliatoriui turbokroviklį ir galvojau, kas gali įkrauti tuos, kurių baterijos baigiasi. Ikstenai mirus, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė feisbuke parašė: „Mylėkit savo rašytojus, kol jie dar gyvi.“

Paskutinė Ikstenos knyga „Jona“ (2023) – apie nuščiuvimą egzistencijos akivaizdoje. Sakė norėjusi, kad perskaitę žmonės pradėtų galvoti, jausti vienas kitą, kad nenaikintų gamtos, kad nežudytų vienas kito ir tikėjimo į Dievą, kad pradėtų mąstyti. Kritikai knygos nesuprato, nepriėmė, net suniekino, bet turbūt po „Motinos pieno“ sėkmės reiklumo ir lūkesčių barometrai užkilo taip, kad tokių padalų rašytojo skalėje net nėra. Jau tada supratau, kad tai buvo žmogaus egzistencinė saviieška ir dievoieška atsidūrus aklavietėje, ir truputį graužia sąžinė, kad ir pati nerekomendavau versti, kai „Tyto alba“ kreipėsi ir prašė įvertinti šią knygą.

Nustumdama save į šalį, Ikstena dirbo kitiems, gebėjo empatiškai įsijausti ir įsikūnyti į kitus rašytojus, kūrėjus. Turbūt todėl vienas iš svarbiausių jos atstovautų žanrų – biografinis romanas. Dar Ikstenai gyvai esant, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla susisiekė su manim siūlydama išversti Ikstenos knygą apie kultinį sovietmečio poetą Imantą Ziedonį, 2006 m. gavusią Baltijos Asamblėjos premiją. Mintimis grįžtu į 2008 m. gegužę, kai doktorantūroje pusmetį studijavau Rygoje ir lankiausi Ziedonio 75-mečio šventėje Latvijos universitete. Jį sveikino trys moterys su trimis puokštelėmis – Latvijos dienraščio „Diena“ redaktorė Sarmītė Ēlertė su narcizais, dramaturgė Māra Zālītė su neužmirštuolėmis ir Nora Ikstena su snieguolėmis. Tąkart tai tebuvo viena iš daugelio smulkių detalių, bet šiandien šitas pasirinkimas – toks kuklus ir metų laikui ne visai tinkamas – atrodo kaip dar vienas sniego pėdsakas jos biografijoje.

Bet turbūt pati garsiausia ir analogų neturinti istorija yra Ikstenos ir latvių išeivijos rašytojo, Jameso Joyce’o „Uliso“ vertėjo Dzintaro Sodumo bendrystė. Ikstena pakvietė jį, jau visai senuką, grįžti į Latviją ir paskutinius metus praleisti jos sodyboje Ikškilėje. Dvejus metus truko jų bendrabūvis, matomu pavidalu jis vainikavosi Ikstenos biografine knyga „Vyras mėlynu lietpalčiu“ (Vīrs zilajā lietusmētelītī, 2011), o nematomu – jiems abiem buvo lemtingas. Ikstenai Sodumas buvo mentorius (save knygoje vadina meitiņa – „dukrele“), o ji sugrąžino jį į Latviją su visam, kartu su archyvais.

Todėl, galvodama apie Norą šiandien, galvoju ne apie pabaigą, o apie tęstinumą ir išsipildymus. Apie jos tekstus, kurie dar bus verčiami, skambės kitais balsais ir kitomis kalbomis. Apie „Motinos pieną“, kuris keliauja po pasaulį ir tampa vartais į latvių kultūrą tiems, kuriems ji iki šiol buvo nepažini. Apie pakartotinį anglišką šio romano leidimą, pasirodysiantį Didžiojoje Britanijoje šiais metais. Apie skaitytojus, kurie ją dar atras.

Gal todėl natūraliai norisi baigti jos pačios žodžiais. Ikstenai visada rūpėjo, kas lieka, kai žmogus pasitraukia. Jos tekstuose dažnai sugrįžta sniego vaizdinys – tai, kas trumpam paslepia pėdsaką, bet jo neištrina. „Dievo motinos draugėje“ ji rašo:

Gruzinų poetas Šota Čantladzė kadaise užrašė mįslingas eilutes – cavida tovli, movida mica, tai reiškia – sniegas pasitraukė, žemė atėjo.

Iš vienuolyno šaltinėlio įžengdami į pasaulietinį pasaulį, matome savo pėdas – naujas sniegas jas kiek užpustė, tačiau jos vis dar pastebimos. Sniegas duoda ženklą, kad gali nutikti ir taip – mūsų pėdos bus užpustytos, jos išnyks ir jų nebesimatys. Kad neįsivaizduotume esą čia lėmėjai. Kad suprastume ir priimtume tai ir būtume dėkingi už šią akimirką. Ir kad matytume, ką sniegas mums pasakoja – mūsų pėdos ten yra, jos yra ir po naujo sniego sluoksniu. Ir kai sniegas pasitrauks, ateis žemė.

Dažnai rašiusi apie sniegą, Ikstena ir pati išėjo per speigą – likdama tos būsenos, kuri niekada nebetirpsta. Per jos laidotuves snigo.

Toliau spausdiname ištraukas iš Andros Neiburgos dienoraščių, kurie rašyti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., o 2024 m. pasirodė dviem spausdintais tomais. Neiburga – dramatiška latvių literatūros asmenybė, nes, paveldėjusi istorinius pastatus Rygos centre, buvo priversta užsiimti jų valdymu ir užmetė rašymą. Ir iš jos kasdienybės užrašų akivaizdu, kad mažėja metaforų ir lengvumo, daugėja savigraužos, gyvenimo krūvio ir sveikatos bėdų, tačiau viskas reflektuojama su jai būdinga ironija. Įrašai retėja, kai kurie iš jų užrakinami ir prieinami tik glaudžiausiam pažįstamų ratui. Atsiranda alkoholis kaip atsipalaidavimo priemonė. Išgyvenama dėl tėvo netekties, savo perfekcionizmo ir mirtingumo. Neiburga kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu daugiau keliauja, tačiau kelionės dažnai irgi kelia nerimą ir įtampą. Greta sunkios darbo kasdienybės nujaučiami ir svajonių užkaboriai, kurie vis labiau šešėliuojasi.

2008

SAUSIO 13 <SKUKA>

15.11 Lyginu skalbinius, retsykiais prieinu prie kompiuterio, pasitikrinu paštą, laukiu žinios.

Žinios laukiu maždaug tokios: „Mieloji Skuka, nuo rytojaus Tau nebereikia eiti į darbą, viskas klostysis be jokių pastangų ir labai gerai, gali mumis pasikliauti, o mes Tau užtikrinsime ramų pragyvenimą iki gyvenimo galo (sumą suderinsim atskirai). Dominikos rytinėje pakrantėje jau nupirkome Tau baltą namelį su vaizdu į vandenyną (3 miegamieji, svečių kambarys, kabinetas, nemaža terasa, 3 balkonai, baseinas), po balkonais ir prie baseino auga jau gan dideli kanangų medžiai, kurie vakarais svaiginamai kvepia. Ir likęs sodas sutvarkytas, bet neapkrausim Tavęs detalėmis – atvažiuok, pati pamatysi.

Gali persikelti nors ir rytoj.

Aviakompanija „Air France“ nusprendė iki gyvenimo pabaigos suteikti Tau nemokamus skrydžius pirmyn atgal bent 4 kartus per metus 2–6 asmenims pagal poreikį.“

Tada aš atsakyčiau: „Ak, nuoširdžiai dėkoju, aš tikrai labai nustebusi ir pamaloninta jūsų kilnumo bei dosnumo, bet negaliu pakęsti „Air France“, ar mes negalėtume šio klausimo dar papildomai aptarti – gal pasiūlytumėt kokių alternatyvių kompanijų?“

„Žinoma, žinoma – surinksime duomenis apie patogiausius skrydžių maršrutus ir naujus pasiūlymus pateiksime jums per artimiausias kelias dienas.“

Bet pašte nieko panašaus nėra.

Pašte išvis nieko nėra. Šiaip ar taip – savaitgalis. Užtat rytoj prasidės darbinių laiškų potvynis.

Taigi grįžtu atgal prie kalno skalbinių.

Nekenčiu lyginti – už tai tikrai galėčiau kam nors sumokėti – kad lygintų už mane. Nežinau, kodėl dar nieko nenusisamdžiau.

18.50 Baigiu lyginti, dabar mielai ebėjuj nusipirkčiau kokį kilimą, bet pamiršau prisijungimo vardą.

22.06 Idėjų lygmenyje (romas + kalvadosas) problemą išsprendėm, planai ima ryškėti gana aiškiai. [...]

VASARIO 15 <SKUKA>

07.22 Nebenoriu tokios nakties, tikriausiai esu ant nervinio išsekimo ribos. Nuėjau gulti apie dvyliktą, iki pirmos negalėjau užmigti, tada man prasidėjo isterija, kuri iš pradžių reiškėsi kaip tylus šniurkščiojimas, paskui peraugo į garsų raudojimą, kol galiausiai, pabudus gyvenimo draugui ir ėmus mane raminti, – į garsų rėkimą ir aimanas. Žinoma, bet koks raminamas žodis ar patarimas sukeldavo tik dar garsesnį rėkimą ir net keiksmus. Nuo paskutinio tokio karto praėjo 13 mėnesių, taigi, paskutinis kartas buvo per tėčio ligą, prieš pat jo mirtį, o gal klystu – jau po jo mirties, kai aš taip išrėkiau savo vidurius.

Toks jausmas, lyg būčiau perskrosta nuo apatinių šonkaulių iki gaktikaulio, toks skausmas, bet skauda ne kaip žaizdą, o lyg traukuliai, lyg deginimas visame viduje, o pačiame vidaus viduryje skauda širdį. Beliko išsirėkti, nebuvo kur dingti.

Ir neišeina kitaip šitos įtampos numalšinti, kaip tik kitokia įtampa – darbu nuo ryto iki vakaro, nes kol dirbi prie vienos skubios, konkrečios užduoties, prie vienos problemos, negali galvoti apie viską iškart.

Ir joks guodimas nepadeda, o visi patarimai yra neįgyvendinami arba bent jau man, tokiai, kokia esu, neįgyvendinami.

Vienas iš retorinių klausimų, aišku, buvo, kaip aš manau, ar žmonėms svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano gyvybė (gresia streso sukeltas vėžys, vėl pradėjau rūkyti, dėl to širdies problemos, gali ištikti insultas ir t. t.). Į tai aš visiškai sąžiningai galėjau atsakyti, kad taip, tas šūdinas pastatas yra svarbesnis visiems, išskyrus mano artimiausią aplinką, tai yra šeimą ir mano gyvenimo draugą, dar galbūt mano buvusį sutuoktinį. Toliau logiškai turėtų eiti klausimas, ar man pačiai svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano šeima, ir, žinoma, žinoma, šeima man svarbesnė, bet aš nesugebu išeiti iš šitos situacijos, tik ne dabar, jokiais būdais ne dabar. Negaliu tiesiog pasakyti: ai, žinot, man čia truputį nepavyko, aš juk nekalta, norit – tikėkit, norit – ne, bet pofig, dabar aš išeinu, o jūs žinokitės. Arba parduokit kaip stovi.

Viską suprantu kuo puikiausiai – mano problema net ne problema, viskas išsprendžiama geresniu ar blogesniu, lengvesniu ar sunkesniu keliu, su didesniais ar mažesniais nuostoliais arba visai be jų, juk daugelis atsiduria tokiose pačiose situacijose, bet neklykauja ir nesispardo, tiesiog ieško sprendimų – ir aš jų ieškojau – man tik reikia pakeisti požiūrį. Tik. Jei tik galėčiau.

Tada nervų arbata, tabletė migdomųjų, valokordinas, „zelionkos“ lašai, na, viskas, ką tik turėjau smirdančio namuose po ranka, viskas, išskyrus alkoholį, nes, pirma, jo nėra, o, antra, aš jo nė nebūčiau norėjusi. Buvo taip bloga, kad nebūčiau galėjusi išgerti nė lašo. Užmigau, apsvaigusi nuo verksmo, gal kokią trečią. […]

Pabudau 5.50 nuo keisto garso ir nebeužmigau, nes, rodos, vos prasimerkusi imu galvoti apie darbą.

Ir nesiūlykit man nei fizinės veiklos, nei ilgų pasivaikščiojimų pėsčiomis, nei baseinų, nei Ošo. Gink Dieve, tik ne Ošo.

Šį tekstą skaito tik kai kurie, o skaitantieji žinokit, kad aš jumis pasitikiu, jūs neišplepėsit.

O dabar einu pamėginsiu dar šiek tiek snūstelti, paskui nueisiu į masažą, o tada, ačiū Dievui, į darbą tik pirmą. Ir viskas bus (atrodys), kaip įprasta. […]

KOVO 10 <SKUKA>

16.37 Pastaruoju metu viešumoje jaučiuosi vis blogiau ir blogiau.

Visų pirma, nebeturiu kuo apsirengti, todėl jaučiuosi nejaukiai visų tų visuomenės damų ir ponų draugijoje. O ypač visų tų kietų menininkų draugijoje. Kodėl aš neturiu ką apsirengti (ir apsiauti) ir kodėl nieko sau nebeperku, atskira istorija. Itin blogai jaučiuosi patekusi į viešumą per premjeras, kur visi daugiau ar mažiau išsipuošę, net jei apsimeta, kad visai nesipuošė. Tik aš tokia tiesiogine ir blogiausia šio žodžio prasme kasdieniška ir netgi aptriušusi.

Antra, nebeturiu ką pasakyti. Tai dar blogiau. Visi kažką šneka, o aš dažniausiai tik linkčioju galvą, mėgindama pavaizduoti, kad reiškiu kažkokią nuomonę. Arba bukai, ne, mėšlungiškai šypsausi, kai visuomenės damos ar ponai man pasakoja ką nors, į ką derėtų entuziastingai, pozityviai ar bent jau susidomėjus atsiliepti, bet man gėda dėl to, ką jie pasakoja, ir aš nesugebu.

Todėl ir vengiu, kiek tik galiu.

Nuo visokių parodų atidarymų jau kurį laiką išmokau išsisukti šimtu procentų. Taip pat nuo pasirodymų per TV ir laikraščių apklausų apie kokias nors socialines, politines ar net menines aktualijas.

Teatro premjerų man išvengti nepavyksta, taip pat apsilankymų kine. Nes teatras man patinka ir dažnai būtent premjera (su kvietimais) yra vienintelė galimybė ten apsilankyti. Kiną irgi labai mėgstu, bet kino teatras toks didelis, kad ten galima pasislėpti. Nieko nematyti ir nesutikti, kuo skubiau atsisėsti į savo vietą ir susilieti su kėde.

Kino teatre nemaloniausia ką nors sutikti tualete, tai tiesiog siaubinga, nes ten tie didžiuliai veidrodžiai ir blogas apšvietimas, ir tu iškart matai, kaip atrodai, palyginti su kitu, ir kokia nemaloni tavo šypsena.

Užtat teatre, ypač per premjeras, problema kita. Ten kažkaip neišeina susilieti su kėde, nes daug šviesos ir kiekvienas, įeinantis į salę, žiūri ne į vietas ir ne į bilietą, kaip kine, bet iškart patenkintas apsidairo, ieškodamas pažįstamų (tik pažiūrėkit, aš čia! Ir kas gi dar šiandien čia?). O aš ten sėdžiu, tarkim, kokioje prastoje dvyliktoje eilėje, ir mano regėjimas pastaruoju metu toks pasilpęs, kad įeinančius pažįstu, bet nesugebu atskirti, ar jie žiūri į mane, ar į ką nors kitą. Visi moja ir linksi maždaug į mano pusę (aš sėdžiu per vidurį), ir turiu atsakyti mojuodama ir linkčiodama, kad nebūčiau palaikyta nemandagia ir niekas nepagalvotų, jog esu pasipūtusi. Tai aš ten sėdžiu ir mojuoju kone kas antram, ir kaskart po akimirkos suprantu, kad dama ar ponas iš tikrųjų mojavo visai ne man. Tai netrunka paaiškėti, nes tas kitas atsistoja, nuoširdžiai ištiesia ranką ar kaip nors kitaip akivaizdžiai ir įtikinamai sureaguoja. Tada aš susigėstu, paslepiu rankas, tačiau netrukus jau moju kitam.

O per pertrauką atsistoju, peržvelgiu salės paskutines eiles, ir ten vėl kažkas moja. Atrodo visiškai nematytas, tai aš nieko, ignoruoju, nereaguoju.

Tada paaiškėja, kad tai X su drauge, ir jis įsižeidžia, kad aš nesisveikinu.

Taip pat mane gąsdina kvietimai į ambasadas (niekada neinu!) ir šokiruoja kvietimai į damų klubus.

Tik nepamanykit, kad aš čia demonstruoju kokį snobizmą. Aš tikrai jaučiuosi blogai. Norėčiau mokėti visur dalyvauti, ir jei mokėčiau, tada ir atsisakyti galėčiau iš savigarbos, o ne iš baimės. […]

KOVO 30 <SKUKA>

16.23 Nesąžininga, kad jau pusiaudienis. Aš nebuvau lauke ir nebūsiu. O pro langus matau tik plikas sienas.

KOVO 31 <SKUKA>

22.51 […] Staiga prisiminiau: jau keletą metų iki tėčio mirties mes jį tarsi dažniau fotografuodavome, net tada, kai jis dar jautėsi visai gerai. Per Kalėdas, Velykas. Gimtadienius ir vardadienius. Tarsi visus, bet daugiausiai visgi jį. Neįvardydami, bet pasąmoningai suvokdami, kad jis, tikriausiai, mirs pirmas, jei viskas vyks vadinamąja natūralia eiga. Ir nežinia, ką dar reikia suspėti „išsaugoti“. Kvaili, bet meile paremti ketinimai.

Matyt, todėl visai neseniai aš beveik nesąmoningai, bet tikrai piktai aprėkiau Pogą [dukros pravardė – L. L.]: ko fotografuoji taip, lyg aš jau mirti būčiau susiruošusi!

(Nors ji tikrai kažkaip įtartinai fotografavo.) [...]

BALANDŽIO 1 <SKUKA>

20.48 Man, žinokit, košė galvoje.

taip sako mg-rezon. [magnetinis rezonansas – L. L.]

20.59 Juokingiausia, kad juk nėra, kam būtų galima pasiskųsti dėl savo mirtingumo, nes visi, kuriems galėtum pasiskųsti, yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir tu.

Ir metai, ar jų būtų dešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt, – bendriau pagalvojus išvis neturi prasmės. […]

BALANDŽIO 11 <SKUKA>

01.37 Tai mano reta asmeninė akimirka.

21.44 Jau po 24 valandų reikės būti oro uoste, o rytoj 14.15 leidžiamės Stambule. Tačiau nuotaika kol kas bjauri. Dirglumas virto beveik nevaldomu pykčiu – ant visų ir pirmiausia ant savęs. Vos tik lieku viena, tuoj spiriu (metalinį dubenį), metu (kojinę) arba trenkiu (duris). Be to, dar tylomis nuolat keikiuosi. Dar nėmaž nenutuokiu, ką dėti į lagaminą. Vienas portalas žada 30 laipsnių, kitas – 22. Yra skirtumas. Vasariniai drabužiai apskritai neliesti nuo praėjusių metų. Kelsiuos anksti ir krausiuos ryte. Svarbiausia – nepamiršti namie migdomųjų. Svarstau neimti mobiliojo, nenoriu gauti jokių žinių iš Latvijos.

23.48 Turim tokį ilgą stalą, prie kurio vakarais abu sėdim, kiekvienas paniręs į savus reikalus, ir kiekvienas ant to stalo turim savo teritoriją. Kažkur per vidurį šios teritorijos „susilieja“. Sfumatо, suprantat. Jo teritorijoje – statūs kampai, dailios piramidiškos stačiakampių krūvelės, sulyginti krašteliai, švarūs paviršiai. Manojoje – kažkoks laukinis chaosas, nė vieno stataus kampo, didesni daiktai sukrauti ant mažesnių, nereikalingi seni popieriai su kažkokiomis seniai prasmę praradusiomis pastabomis paraštėse, anoniminiais telefono numeriais, pavyzdžiui. Seni laikraščiai ar žurnalai, kažkokie vaistai, kartais – kas nors iš kosmetikos. Poros dienų senumo pirkiniai, kurių taip ir nepadėjau į vietą. Pasitaiko ir maisto likučių, stalas aplietas lipniais gėrimais, o dar visa virtinė daiktų, apie kuriuos neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ir kodėl jie čia atsirado. Sfumato zona yra tarsi pereinamoji erdvė tarp mūsų pasaulių, bet kai aš nuo ribos nusirenku savo daiktus ir popierius, viskas „anoje pusėje“ akimirksniu atgauna savo griežtą formą – pasirodo, ribinė zona buvo tik mano netvarkingos ekspansijos padarinys.

Tik nesupraskite neteisingai, aš tuo nesididžiuoju, man gėda. […]

BALANDŽIO 21 <SKUKA>

[…] 19.15 Aš nuolat nerimauju dėl sūnaus, dėl dukters, dėl anūko, dėl savo mamytės ir dėl savo tėčio (kuris jau miręs, bet vis tiek kažkodėl dėl jo nerimauju); dėl savęs nerimauju tik tais atvejais, kai man eilinį kartą pasirodo, kad bus kokia nors mirtina diagnozė, o dėl vyrų apskritai kažkaip per daug nesijaudinu – jiems, šiaip ar taip, visada daugiau ar mažiau viskas būna gerai. Atsiprašau, žinoma.

BALANDŽIO 22 <SKUKA>

20.49 Na, jau gana to mazochizmo.

23.53 Man, pavyzdžiui, namuose neišeina papasakoti, kaip man sekasi darbe. Tiesiog nesukaupiu jėgų tai istorijai – ten visko tiek daug. Ir gana sudėtinga. O ir nesinori, nes nieko ypač malonaus, o jei ir nutinka kas įdomesnio, linksmo ar bent jau juokingo, tai be konteksto niekaip nepaaiškinsi.

Ir nesinori juk vakare galvoti apie darbą. Jau ir taip iš tų minčių sunku išsivaduoti, o pasakoti apskritai yra tuščias laiko švaistymas.

A, dabar supratau – jaučiuosi kaip čiuvas, kuris „neneša savo verslo namo“, kol galiausiai bankrutuoja ir pasikaria kabinete, tuo tarpu šeima, linksma ir ničnieko nenutuokdama, kerta Šv. Martyno žąsį. Tarkim.

(Ne, ne, nėra taip blogai, nemanykit. Tai buvo tik palyginimas.) […]

BALANDŽIO 27 <SKUKA>

00.16 Mano mama šiandien sako, kad aš viską pernelyg apsunkinu. Na, atseit, juk galima pasodinti kapinėse bet ką – kad tik būtų tėčio gimtadieniui. O kitais metais vėl sodinti iš naujo, jei nepavyko. Bet man, matote, reikia sodinti iš karto šimtui metų. Todėl, pasak mamos, man ir tas prakeiktas pastatas nejuda pirmyn, nes aš visko noriu tiksliai ir tobulai. O ką reiškia pirmyn, ką atgal? Ar geriau pastatyti ir 20 metų gailėtis, ar 20 metų statyti ir nesigailėti? […]

GEGUŽĖS 5 <SKUKA>

22.49 Neteisinga, kad skausmo neįmanoma išmatuoti.

Tarkim: „Vakar mane kamavo 59 qx dydžio skausmai, šiandien ryte – tik 43 qx, o vakare skausmas vėl staiga šoktelėjo iki 72 qx ir tapo beveik nepakeliamas.“

Arba, pavyzdžiui: „Jis metų metais kenčia 60–65 qx dydžio skausmus.“

Ir visiems viskas aišku. O tiems, kurie patiria tik 45 qx dydžio skausmus, išvis nėra ko verkšlenti.

Kai neįmanoma tiksliai išmatuoti, viešpatauja siaubingas, neatleistinas subjektyvumas. Visiems blogai, visiems blogiau nei kitiems. Man irgi.

Ir tada išvis nebeaišku – ko ir kiek žmogus pajėgia ištverti. […]

BIRŽELIO 29 <SKUKA>

22.18 Tikrai nėra taip, kad būtų tik blogai. Būna ir gerai, net labai gerai. Tai, kad mane myli. Ir gamta. Mane apskritai labai traukia prie gamtos. Ir tai, kad iš esmės dar niekam nieko tikrai blogo iki šiol nenutiko. Ir niekam nieko tikrai svarbaus netrūksta. Turiu pripažinti, kad esu laiminga. Protarpiais.

Vertė Laura Laurušaitė

Paulas Bankovskis (1973–2020) – daug knygų išleidęs rašytojas, vienas savičiausių šiuolaikinės latvių prozos balsų, nepelnytai menkai aktualizuotas Lietuvoje. Baltistas Vigmantas Butkus tarp dešimties latviškų knygų, kurias žūtbūt turėtume išsiversti į lietuvių kalbą, nurodo ir vieną Bankovskio romaną. Bankovskio vardas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams pažįstamas iš fragmentais verstų Andros Neiburgos dienoraščių, kuriuose jis figūruoja kaip jos gyvenimo draugas, kasdienybės ir kūrybos palydovas.

Bankovskio prozoje dominuoja siekis perprasti socialinius ir politinius procesus. Apsakymų knyga „Mokykla“ (Skola, 2006) atveria vėlyvojo sovietmečio Latvijos jaunimo kasdienybę, mokyklines meiles ir traumas. Čia geriamas pilstukas, prekiaujama namudiniu būdu įrašytomis kasetėmis, „tūsinamasi plotuose“. Tačiau po šiuo paviršiniu pramoginiu turiniu slypi ir socialinės įtampos, paauglio kompleksai, bręstančio žmogaus psichologija. Lietuvių publikai ši atmosfera primins Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Abu autoriai užčiuopia panašų laikmečio pulsą.

Apsakyme Sieri Bankovskis sužaidžia analogija sieri – krievi („sūriai – rusai“), parodydamas, kaip paaugliškoje sąmonėje formuojasi priešiškumas rusams, dar neišmanant didžiosios politikos.

Kvaili sūriai, užmušti juos reikėtų. Ne, užmušti būtų per maža. Net nežinau, kaip čia išėjo. Blyn, ir kodėl aš jiems paklusau. Kodėl ėjau kartu. Nu tai aišku, kodėl. Todėl, kad buvau vienas. O ką aš vienas jiems galėjau padaryti? Jakobas ir Rudis jau buvo išėję. Debilai sūriai. Kvaila diena, idiotizmas, pati šūdiniausia diena per visą mano gyvenimą. Reikėtų nešiotis kokį ginklą, gal peilį, tada aš jiems parodyčiau.

Nors ne, kam tas peilis, niekada nežinai, kaip stipriai gali kam nors netyčia įdurti, peiliu gali ir nudurti, peilį iš tavęs gali atimti. Ir patį nudurti. Peilis yra baisiai pavojingas. Gali atsidurti kalėjime. O į kalėjimą tu nenori. Kalėjime tave viens du padarys gaidžiu. Ir primuš. Ten irgi pilna sūrių. Ne, peilio nereikia. Aš mamai pažadėjau, kad kalėjime nieku gyvu nesėdėsiu. Niekada. O pats sau pažadėjau – ir į armiją neisiu. Niekada. Tada jau geriau numirti. Bet ginklo reikia. Gal kokio smogiamojo. Kurį galima sugniaužti saujoj, kad smūgis išeitų stipresnis. Kad būtų galima sudaužyti tuos sūrius. Kad neatsitiktų taip, kaip šiandien, kvailystė, kvailystė, kvailystė.

O diena prasidėjo taip fainai. Tiksliau, popietė. Iš ryto dar reikėjo į mokyklą. Į paskutines pamokas nėjom, nusprendėm nusimuilinti. Be to, buvo likus tik sūrių kalba pas Čemodaną, ką ten naujo sužinosi. Ir išvis, kas gali išsėdėti klasėje tokiu oru. Praeitą savaitę buvo fainai, atsinešėm pas Čemodaną alučio. Pamoka prabėgo nejučiom, nes kuris nors vis išsiprašydavom nusičiurkšt.

Šiandien jau per pirmą pamoką, organinę chemiją, sugalvojom, kad važiuosim pas Raitį. Raitis – toks bachūras Salaspily, visi iš jo perka kasetes. Jis pats nuolat važinėja į Vokietiją ir parsiveža kompaktų. Juos perrašo. Vieną dieną susitikom prie didžiojo laikrodžio, prasegė krepšį – pilnas kompaktų. Ką tik grįžęs. Kelis ištraukė ir parodė – dar niekad nebuvau matęs, kaip tie kompaktai atrodo, tik fotkėse. Sudėti į tokias peršviečiamas dėžutes. Bandžiau vieną atidaryti, bet nepavyko. Raitis paėmė, čik čik ir yra. Viduj diskas ir knygelė. O aš ir to nemokėjau išimti. Vėl Raitis paėmė. Čik čik ir rankoj.

Kartais matydavau Raitį ant moco. Jis niekada nedėvi šalmo, sėda ir važiuoja. Gana dažnai jį galima sutikti restorane „Rostokas“. Ten visada pietauja. Taip Jakobas sakė. Žodžiu, sugalvojom važiuoti pas jį. Prieš tai užeiti pas Jakobą. O prieš einant – „Dzirnavnieko“ bromoj nusipirkti šnapso. Galėjom dar įmaišyti spirito, bet man po praeito karto atšoko noras. Rudis skiesdamas pataupė vandenį, išėjo žiauriai stiprus, toks stiprus, kad vos porą kartų gurkštelėjus atšipo dantys. Aišku, galėjom ir parduotuvėj nusipirkti didelį „Rasputiną“, pinigų turėjom (nors ne, pinigų turėjo tik Rudis), bet nuo „Rasputino“ nekokie prisiminimai Jakobui – jo teigimu, „Rasputinas“ sukelia atminties praradimą. Konkrečiai. Tipo, būna tokių momentų, kai jis išvis nebeprisimena, kas iš tikro vyko.

Tai va, susimokėjom, ir senis iš kiaurymės sienoj ištraukė du butelius, tokius visai paprastus butelius – ne tuos ilgais kakliukais, o trumpais, visai kaip tie, į kuriuos pilsto alų, limonadą ar actą, tik šviesaus stiklo. Tačiau ant jų buvo „Stoličnajos“ etiketės, ir kamščiai užsukti kaip pridera – tie pilstuko gamintojai jau buvo įvaldę viską iki paskutinės smulkmenos. Buteliai mano tašėj barškėjo, taip juokingai, džiaugsmingai barškėjo, ir man atrodė, kad girdi visi praeiviai, visi, stovintys troleibusų ar autobusų arba tramvajų stotelėse ir laukiantys.

Pas Jakobą vieną iškart atkimšom. Jakobas turėjo šaltienos ir krienų. Taip skanu viskas, mama pati paruošė. Gėrėm šnapsą, užkandom šaltiena. Dėl šnapso, net jei tai buvo pilstukas, nejautėm jokios dvejonės, jokios kaltės. Jakobas šiek tiek pagrojo gitara, jis groja elektrine gitara, ir dėl to aš jam pavydžiu. Aš tai nė velnio nemoku. Užtat turiu kedus, tikrus, akinamai baltus, su žaliu užrašu „Puma“ ant šonų. Pirkti valiutinėj parduotuvėj, mama gavo palikimą, kai mirė diedukas iš Švedijos. Elektrinė gitara man atrodo truputį grėsmingai – sunkus mechanizmas, elektrinis įtaisas, o vis dėlto skamba. Neįtikėtina, ar ne?

Kai butelis ištuštėjo, patraukėm į stotį. Šilta, gera, galva taip maloniai apdujusi. Bilietų, rodos, nepirkom. Ne, nepirkom. Tiesiog važiavom. Pofig. Električka visai tuščia. Jei neskaičiuosim poros senukų ir senučių, kurie į mus visą laiką spoksojo. Bet mes nekreipėm dėmesio. Juokinga. Kontrolė neatėjo. Nepamenu, apie ką mes ten kalbėjom, bet buvo baisiai linksma.

Jakobas turbūt jau buvo pas jį lankęsis, pas tą Raitį. Žinojo kelią. Mes dar ne. Raitis gyveno viename iš naujųjų daugiabučių. Pirmame aukšte. O gal antrame. Aišku, mūsų nelaukė. Iš kurgi jis galėjo žinoti? Pamatė, kai atidarė duris. Tikrai neatrodė nudžiugęs, nedėvėjo nei savo stilingosios odinės striukės, nei džinsų, buvo apsimovęs apsmukusias treningines kelnes, o basas kojas įsispyręs į šlepetes. Užeikit, pasakė. Namuose buvo ir jo žmona. Blyn, ji tai išvis piktai stebeilijo ir negalėjo suprasti, kas mes tokie ir ko mums čia reikia. Girdėjosi, kad kitame kambaryje yra vaikų. O Raičio butas paprastutis. Kilimas, foteliai, tamsi sekcija palei visą sieną. Sekcijos lentynoje keli „Majak“ magai ir kompaktų grotuvas. Visa krūva kompaktų ir kasečių.

Sėskit, Raitis pasakė. Mes atsisėdom. Nepamenu, ką ten kalbėjom. Daugiausia kalbėjo Jakobas. Ko gero, Raitis jam buvo pažadėjęs kažką įrašyti, bet dar nespėjo. Juk negalėjo žinoti, kad mes atvažiuosim, ne jo kaltė. Žodžiu, nieko gero neišėjo. Raitis parodė porą naujų kompaktų. Ir viskas.

Tai mes jau važiuosim, pasakėm. Ir išėjom. Raitis tikriausiai džiaugėsi, kad išsinešdinam.

Į traukinį pavėlavom, kito reikėjo laukti gana ilgai. Sėdėjom čia pat, ant perono krašto, ir žvengėm iš panų ir kitų praeivių. Jakobas surūkė paskutinę cigaretę. Bet šiaip buvo šilta ir gera. Taip grįžom į Rygą.

Dar traukiny Rudolfas prisiminė, kad šiandien Majos vardadienis. Einam pas Mają, pasakė. Ir mes nuėjom. Tik prieš tai dar užsukom pas Jakobą, paėmėm likusį šnapsą.

Maja gyvena čia pat. Ten jau buvo pilna svečių. Mūsiškių ir nepažįstamų, bet ne kažin ką jie ten gėrė. Bent jau šnapso tai neturėjo. Virtuvėj virė kažkokį kvailą karštą vyną. Mes toliau gėrėm šnapsą. Nors buvo ir šampano. Keli netgi šoko. Kur dingo Jakobas, neprisimenu, gali būti, kad ir aš jau pradėjau atsijunginėti.

Rudolfas įėjo į Majos babos kambarį ir privėmė ant grindų. Pas juos ten visur parketas. Gerai, kad babos nebuvo namie. Paskambinau savo merginai, nu, Ilzei, man patinka galvoti, kad ji mano mergina, bet ji pasakė, kad neateis. Tipo, aš girtas. Aš visai nebuvau girtas, faktiškai buvau beveik blaivas, todėl mane tai užgavo. Net labai užgavo. Apskritai galima sakyti, kad dieną sugadino būtent ta akimirka. Kai ji ėmė ir man taip pasakė. Kodėl jai reikėjo taip sakyti? Nežinau. Jei ji nebūtų taip pasakiusi ir atėjusi, viskas, absoliučiai viskas būtų visai kitaip. Bet aš pasiunčiau ją šikt, būtent taip, tegul ji valina šikt. Ji numetė ragelį, nieko neatsakė. Ir tai buvo dar kvailiau. Aš jos vietoj būčiau atsikirtęs. Esi pimpalas su ausim ar kažką iš tos operos. O argi nesu? Tikrų tikriausias pimpalas su ausim.

Nu jo, o paskui greitai išėjau. Ką man ten daugiau veikti? Jakobo nebėr, Rudolfas nuėjo miegoti, ką man ten vienam veikti? Patraukiau namo.

O tada ir pasirodė tie sūriai. Pačiam miesto centre. Nu beveik. Prie uniko. Pirmiausia apsimetė, kad nori susiveikti cigarečių. Cizų turi, paklausė. Sakau, neturiu. Ir tikrai neturėjau, visos baigėsi dar električkoj, kai rūkėm tambūre. Bet jie iškart išryškino, kad aš latvis. Matai, su kokiais baltais bateliais vaikšto, sako. Aš ramiai. Noriu eiti, bet jie stojo skersai kelio. Eini su mumis, sako. O ką aš galėjau padaryti? Kur, klausiu. Pamatysi, sako. Čia pat, netoli, sako. Taip mes įėjom į gretimą kiemą prie šiukšliadėžių. Kvailystė. Nusimauk, paliepė. Ką, nesuprantu. Batelius, sako. Aukis. Ir staigiai. O ką aš – ar aš, blyn, galėjau nesiaut? Tiek ir tiek apie tokius atvejus esu prisiklausęs. Visai neseniai, šią žiemą, vienam seniui nuvilko ir žieminę striukę, nu, Aliaskos tipo striukę, ir džinsus, tikrus džinsus, ne kažkokias piramides, ir aulinius batus. Tas dar bandė priešintis ir gavo taip, kad mažai nepasirodė. Mėnesį pragulėjo Stradiniuose.

Nieko kito man neliko. O jie tik žvengia. Debilai supisti sūriai. Paėmė mano kedus, o vietoj jų paliko savuosius – kažkokius purvinus ir suplyšusius. Juk neturėjau kitos išeities. Kažkaip iki namų reikėjo parsigauti. Vos neapsivėmiau audamasis tuos dvokiančius sūrių kedus. Būtų buvę Jakobas ir Rudis, mes jiems dar būtume parodę. Kvailystė. Bet jie buvo trise, aš vienas kaip pirštas, ką gi galėjau padaryti.

●

Namo jis grįžta vėlai. Tėvai jau miega. Įsėlina į butą tyliai, taip, kad jų nepažadintų, kad jie nepastebėtų, jog jis gėrė. Ir prarado naujus kedus. Užsirakina vonios kambaryje. Nors purvinieji batai gerokai nudėvėti ir net skylės šviečia, vis tiek nelengva juos sukarpyti. Net didelėm žirklėm, net peiliu. Į klozetą kartu su paskutinėm batų atplaišom įmeta savo purvinas kojines ir apšlapina, tada ima kruopščiai muilu trinti rankas. Jis jau beveik išsiblaivęs ir laužo galvą, ką ryt iš ryto, tai yra šiandien iš ryto, nes jau gerokai po vidurnakčio, ką gi pasakyti mamai ir tėvui. Dėl tų kedų. Nieko tinkamo į galvą nešauna. Tik smaugia karti nuoskauda ir pyktis. Pyktis ant savęs paties, ant merginos, ant viso pasaulio, ant šitos sušiktos dienos.

Kvaili sūriai, kvaili sūriai, kartoja ir darkart nuleidžia vandenį. Bet sukarpyti batai ir kojinės turbūt užkimšo vamzdį. Klozetas prisipildo iki viršaus.

Vertė Laura Sakalauskaitė

Dacė Meierė – nuosekliausia lietuvių literatūros vertėja Latvijoje. Jei ne ji, lietuvių autoriai ten nebūtų tokie žinomi ir matomi. Ji ne mažiau mylima ir lietuvių, apdovanota Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Šv. Jeronimo premija. Gyvena Ventspilyje, turi katę. Dacė mėgsta rinkti – ne tik raides, bet ir grybus, gintarus, jūros išplautas šukes, o iš visko, ką randa, moka sudėlioti istoriją. Paprastai ji kalba per kitus – per autorius ir jų kūrinius, bet šįsyk prabyla pati, dalydamasi savojo Vilniaus fragmentais.

Autorės nuotrauka

Aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje

Sentimentalūs rezidencijos užrašai

Mano rezidencijos būsto langai siekia nuo grindų iki lubų, kitapus kiemo – taip pat plačiai įstiklinti naujos statybos namai; vakarais ir savaitgaliais tiesiai priešais esantis langas prislopintai nušvinta, jauna moteris ant sofos ten skaito knygą. Plonytės dvigubos užuolaidos – mano ir jos – trukdo įžiūrėti bruožus ir knygos viršelį, bet žvėriškai norisi žinoti, ką ji skaito. Matau: ji irgi turi katę. Motyvas su skaitančiu žmogumi lange jau begalę kartų apžaistas filmuose ir tekstuose, bet man iš tikrųjų smalsu, ką skaito kiti: viešajame transporte, parkuose ir kavinėse išlankstau kaklą keisčiausiais kampais, kad žvilgtelėčiau į svetimos knygos viršelį. Nedaug betrūksta, kad tariamai nerangiai numesčiau ką nors ant žemės – ne tam, kad apžiūrėčiau įtariamojo batus ar kelius kaip mis Marpl, o tam, kad pamatyčiau, kas skaitoma.

Vilniuje stebėtinai daug skaitančių – čia skaito ekranuose ir skaito popieriuje, o aš jau kurį laiką skaitau vis mažiau ir kankinuosi, jog nesugebu susikaupti ilgesniam tekstui, panirti į knygą pakankamai giliai, kad išorės dirgikliai manęs nebepasiektų. Kadaise panirti į tekstą ir pradingti būdavo taip paprasta. Bemaž esu pasirengusi keliauti į anoniminių neskaitančiųjų susitikimą, atsistoti ir pareikšti: „Sveiki! Aš – Dacė, ir man vis sunkiau perskaityti knygą iki galo, vis dažniau renkuosi „Netflixą“ ir mezginį…“ Paskutinę rezidencijos savaitę nueinu į renginį Literatų namuose, kur žadamas pokalbis apie giliojo skaitymo sunkumus ir (ne)skaitymo krizę, ir kai renginio vedėjai pakviečia atsiliepti tuos, kurie pastaruoju metu skaito daugiau nei anksčiau, netikėtai pakyla rankų miškas.

O štai perkant knygas man problemų nekyla… Tiksliau, kyla, bet jos priešingos nei aptartieji skaitymo sunkumai. Atvykstu į Vilnių tvirtai pasiryžusi knygų nepirkti, bet argi įmanoma vedžiojant po miestą pasisvečiuoti atvykusią draugę neužsukti į „Eureka!“ (kur vos užmetusios akį laimingos pastebim kelis į lietuvių kalbą išverstus latvius); arba vaikštant po Kauną neužsukti į „Kolibrį“? Taigi dabar planuoju siųstis knygas namo paštomatu, kad bent keliais kilogramais palengvinčiau lagaminą.

●

Draugai atvyksta į baroko muzikos koncertą Valdovų rūmuose, aplekia parodas, žavisi, o aš džiaugiuosi taip, lyg Vilnius priklausytų man, lyg aš pati būčiau Vilnius; viena iš koncerto lankytojų man rašo, kad po savaitės su vaikais vėl sugrįšianti – jie irgi turi visa tai pamatyti, išragauti, patirti, – ir vėl aš esu Vilnius. Kol peršalusi sėdžiu savo rezidencijoje ir kosčiu, kita Vilniuje viešinti draugė latvė nueina į „Baleboste“ paragauti beigelių ir rašo, kad nesupranta, kaip duona gali būti tokia skani; ir šią akimirką aš esu Vilnius ir Vilniaus duona.

Būtent Vilniaus dėka tapau tuo, kas esu. Ar tai reiškia, kad (bent iš dalies) esu vilnietė? Čia buvo tiek pirmųjų kartų, tiek pradžių, tiek lemtingų sutapimų. Būtent Vilniuje išmokau abi svarbiausias savo kalbas – lietuvių ir italų. Būtent Vilniuje pasiskolinau rašomąją mašinėlę ir pabandžiau tarškinti pirmuosius vertimus iš lietuvių kalbos, kurie, aišku, tapo pirmaisiais skandinamais kačiukais (lietuviškai, matyt, būtų „pirmieji prisvilę blynai“ – skamba žymiai geriau ir šiuolaikiškiau). Vilniuje pradėjau ir savo pirmąjį rimtą vertimą, kuris nulėmė mano tolesnį kelią, – Umberto Eco „Rožės vardą“. (Juokinga, bet lietuviškas „Rožės vardo“ vertimas buvo pirmoji rimta knyga, kurią 1992 m., vos pradėjusi studijuoti, nusipirkau Vilniuje ir stropiai skaičiau dar beveik nieko nesuprasdama lietuviškai; šį lietuvišką leidimą saugau iki šiol kaip brangią relikviją.) Taip, Vilnius buvo vieta, kur supratau, kad noriu versti, noriu perkurti tekstus.

●

Vilniau, tu esi toks pilnas ir tirštas, tu vilioji mane tolyn nuo rašomojo stalo – pakvietei reziduoti ir versti, o pats vis siūlai nesibaigiančius meno, muzikos ir literatūros renginius. Kiekvieną popietę ir kiekvieną vakarą galėčiau išsiskaidyti į daugybę dalių ir lakstyti po visas paskaitas, diskusijas, spektaklius, knygų pristatymus, bet neįmanomybė pasirinkti gelbsti: galiu likti savo buveinėje ir versti. Nors ilgų pasivaikščiojimų neatsisakau: pagaliau turiu laiko apeiti visas brangias vietas, nuklysti ten, kur nebūta dešimtmečiais arba išvis niekada.

Paversti, pasimankštinti, paversti, pasivaikščioti, dar pasivaikščioti, nes visko, ką norisi ir ką reikia išversti, vis tiek juk niekada neišversi. Laimei, Vilnius dovanoja man daugybę gražių, saulėtų dienų, kaip žinodamas, kad būtent rudenį jis (man) pats gražiausias. Būtent rudenį aš Vilnių įsimylėjau (Vilnių kaip meilės objektą), būtent rudenį aš Vilniuje įsimylėjau (iš eilės kelis jausmų objektus), rudenį čia pradėjau studijuoti ir gyventi.

Nuotraukos kuria mano atminties dienoraštį, man patinka į pasaulį žvelgti kadrais, pastebėti šešėlį, medį, spalvą, liniją. Ir šiaip – paskutinės saulėtos dienos, juk būtų paika sėdėti ir versti, kai visas Vilnius iš aukso. Mano kasdieniai 10 tūkstančių žingsnių padvigubėja: kaip nenueisi iki senųjų Bernardinų kapinių, kaip neužkopsi į Trijų Kryžių kalną, ir dar, ir dar. Laimantas Jonušys po mano Vilniaus nuotraukomis feisbuke pakomentuoja, kad jose Vilnius atrodo gražesnis nei iš tikrųjų, bet nieko – mano Vilnius kaip tik toks.

●

Sprendimas vaikščioti ir fotografuoti šviesą pasiteisina, nes oras persimaino – vėjas ir lietus auksą nuplėšia, prasideda šlapynė ir pilkuma. Dukra iš kitos šalies parašo, kad oras „kakastrofiškas“, ir aš tai paskelbiu tiksliausia visų laikų rašybos klaida. „Kakastrofiškas“ ne tik meteorologinis oras, „kakastrofiška“ padėtis daugelyje sričių. Nors į Lietuvą atvykau pasižadėjusi mažiau sekti socialinius ir politinius įvykius, nuo jų niekur nepabėgsi. Žaibiškai išverčiu Akvilinos Cicėnaitės „Liudyti tekstu ir kūnu“ – tekstu ir kūnu privalu nenustoti liudyti ir Lietuvoje, ir Latvijoje: tamsa ir tamsumos kėsinasi užsmaugti.

Primenu sau, kad aš privalau liudyti versdama, darydama tai, ką moku geriausiai. Nors nieko kita nemoku daryti geriau, vis tiek dažnai apima prakeiktas apsišaukėlės jausmas. Raminuosi, kad vienas vienintelis tiksliausias vertimas neegzistuoja, reikia ir toliau groti tekstu pagal autorių užrašytas natas, kiek įmanoma gyviau ir tikriau. Lietuvos rašytojų sąjungoje manęs eilinį kartą klausia, ar rašau ir ar rašysiu pati, kodėl pradėjau versti. Sakau: už vertimo ir verčiamo autoriaus taip puikiai galima pasislėpti, niekada gyvenime nerašysiu, jokiais būdais, man būtų baisu. Paskui prisimenu, kad šitą mėnesį Vilniuje gavau už pažadą šią baimę pergalėti ir parašyti bent mažą gabaliuką. Kam tuščiažodžiauti, juk galėčiau viską pasakyti trumpai ir aiškiai: Vilniau, aš tave myliu. Vilniau, tu esi mano. Vilniau, aš esu tavo, ir taip bus visada.

●

Mano Vilnius didžiąja dalimi susideda iš atsiminimų, iš perskaitytų ir išverstų tekstų fragmentų; tad saulėtą pavakarę grįždama į savo buveinę aš žinau, kad neilgai trukus rudens saulė paauksins Šv. Jono fasadą (žinau, nes visai neseniai apie tai verčiau). Prie universiteto vartų sutinku profesorių Pietro Umberto Dini, kalbamės, bet proto užkulisiuose nerimastingai kalkuliuoju – ar saulė dar kris pakankamai geru kampu, kad galėčiau bažnyčios fasadą nufotografuoti ir nuotrauką kartu su atitinkama citata paskelbti socialiniuose tinkluose pareklamuodama neseniai išverstą knygą. Ir taip nuolat: į Bernardinų sienas negaliu pažvelgti neprisiminusi „Tūlos“, prie Užupio tiltelio iškyla Kotrynos Zylės laumės, o visas senamiestis – vienas didelis „Silva rerum“. Kaskart iš Rygos pusės artėdama prie Vilniaus prisimenu, kaip į miestą grįžo Pranciškus Ksaveras, mano širdis apmiršta nuo to grožio slėnyje, o aš tyliai sau primenu, kad jis juk įvažiavo nuo Aušros vartų pusės.

Kuris Vilnius yra labiau mano: tas, kuris tekstuose, tas, kuriame studijavau prieš daugiau nei trisdešimt metų, ar dabartinis? Anksčiau esu pagavusi save piktai bambant dėl permainų: viskas restauruota, atnaujinta, per švaru ir per turistiška, bet tučtuojau nusipurtau ir save sudraudžiu, – ne, ne, nenorėčiau, kad čia vis dar atrodytų kaip 1993-iaisiais. Šįsyk tokio vidinio bambėjimo neišgirdau: viskas taip gyva ir tikra, sena ir nauja, atnaujinta ir aptrupėję, viskas pramaišiui. Tik vieną vienintelį kartą, pilant lietui važiuodama taksi, su vairuotoju įsileidau į diskusiją, kad „mūsų laikais“ Gedimino kalnas buvo nuostabiai žalias ir medžiais apaugęs. Ir pašmaikštavom, kad nuošliaužos, matyt, bus kerštas už prarastus jaunystės vaizdus. Taksistas sako: „Bet juk ir pilies tada nebuvo!“ Su pilimi spėjau susitaikyti ir ją prisijaukinti dar anksčiau – sulig kiekviena joje aplankyta paroda mūsų santykiai gerėjo, ypač nuo tada, kai joje apsigyveno Prano Kiznio dovanota kolekcija. Rodau pro automobilio langą: maždaug toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino paminklas, kadaise buvo eilė kioskelių, kur cigaretes pardavinėdavo po vieną ar po dvi – ak, mentolio skonio „Pierre Cardin“… Tarsi pasijuokdamas iš mano nostalgiškų prisiminimų Vilnius ateinančiomis dienomis man parodo ne tik daugybę pieštų ir fotografuotų senų peizažų su nuogu Gedimino kalnu, bet ir XIX a. fotografijų su nuogutėliu Trijų Kryžių kalnu.

Aišku viena: dabar vidinės laisvės yra nepalyginamai daugiau. Ilgi pasivaikščiojimai padeda surišti ir visokiausius senus galus, rasti santarvę su jaunyste. Keistas susitaikymo jausmas ištinka tuose pačiuose Valdovų rūmuose: mieloji „L’Arpeggiata“ su Vicenzo Capezzuto čia groja ir dainuoja barokinį Neapolį, o aš, neatleistinai ilgai prasikankinusi prie XVII a. pradžios neapolietiškų pasakų rinktinės vertimo, pagaliau prisimenu, kad myliu Neapolio baroką.

●

Bet ar kas nors patikės, jei pasakysiu, kad stipriausias šio mėnesio emocijas man sukėlė saldžios aguonų sėklytės? Taip, aišku, tikra laimė, kad man kliuvo būstas Aguonų gatvėje, bet šįsyk kalbu apie dar tikresnes aguonas. Gardžiausi vaikystės prisiminimai man siejasi su aguonų vyniotiniu iš seniai nebeegzistuojančios Kuldygos konditerijos; ir aš metų metus visose šalyse, į kurias tik nukeliauju, ieškau to vienintelio tikro saldžių aguonų skonio. O dabar, atvykusi į Vilnių, jau pirmąją pavakarę prie namų savo Aguonų gatvėje užtinku stebuklą: šimtalapis su aguonomis! Tik nesakykit, kad ir anksčiau čia toks buvo! O gal man nepasitaikė užsukti į teisingas Vilniaus kepyklėles? Ar jūs nuo manęs jas slėpėt? Dabar aguonos ant kiekvieno kampo, ir mane kankina klausimas: kiek šimtalapio ir kibinų su daržovėmis galima suvalgyti, kad dar įstengtum matyti raides per apvaliai priputusius žandus? Sotumo jausmas? Kas tai per padaras?! Belieka leistis į dar ilgesnius pasivaikščiojimus. Prisivalgiusi ir prisivaikščiojusi pagūglinu: pasirodo, šimtalapis kilęs iš totorių virtuvės ir iš naujo čia išpopuliarėjo visai neseniai. O tai, kad kibinai atkeliavę iš karaimų, jau žinojau. Nudžiungu ir dar patogiau įsitaisau pasimokyti turkų kalbos: Vilnius ir vėl pademonstravo savo humoro jausmą, kaip žinodamas, kad smegenų mankštai eilinį kartą vėl griebiausi mokytis turkų kalbos – o kurgi rasi dar ką nors giminingesnio totoriams ir karaimams!

Tarp dantų įstrigusios aguonų sėklytės. Visi tekstai, kuriuos perskaitau ir užsimanau išversti, įstringa tarp dantų kaip aguonos, baksnoju liežuviu ir ieškau leidėjų. Yra tokia begalė tekstų, kuriuos norėčiau išversti – ir ne tam, kad perduočiau jų mintis kitiems, o kad versdama pati į juos labiau įsigilinčiau. Tekstą iš tiesų pajaučiu, perskaitau ir juo pasimėgauju tik versdama. Ir ne tiek svarbu, kad paskiau dažniausiai užmirštu, ką vertusi, tačiau atsimenu teksto nušvitimo akimirkas, ir būtent jų pasiilgstu – savanaudiškai. Matyt, panašiai nutinka ir verčiant miestą, jį pajaučiant – man reikia vaikščioti, be tikslo ar tikslingai klaidžioti, žiūrėti, stebėti, ieškoti kadrų, nufotografuoti ar nenufotografuoti, bet taip aš miestą išverčiu į save: per daugybę žingsnių ir ypatingų kadrų blykstelėjimų.

Štai ir atėjo paskutinė diena šiame Vilniaus rudenyje, praleisiu kelias valandas prie rašomojo stalo versdama, išeisiu pasivaikščioti, nusipirksiu riekelę šimtalapio ir galvosiu apie tai, kad pati esu aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje, susuktame iš istorijos tešlos ir knygų puslapių.

Vertė Laura Laurušaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rezidencijos užsienio rašytojams Vilniuje“ parėmė Vilniaus miesto savivaldybė

Keletą metų intensyviai rengiau knygą „Lietuva ir lietuviai latvių literatūroje“, kurią su Lietuvos mokslo tarybos finansine parama suplanuota išleisti pavasarį. Joje aprėpiama gausi medžiaga nuo XIX a. vidurio iki pat šių dienų, aktualizuojant kone puspenkto šimto įvairiausio pobūdžio latvių literatūros kūrinių: nuo trumpų eilėraščių iki keliatomių epopėjinių romanų. Vienu įdomiausių atradimų, kuriuo noriu pasidalyti ir su „Šiaurės Atėnų“ skaitytojais, man tapo rašytojo Antono Rupainio (1906–1976) kūryba, tiksliau, joje atsiskleidžiantis Lietuvos ir lietuvių paveikslas.

Rupainis dažniau laikomas ir vadinamas ne Latvijos, latvių, bet Latgalos, latgaliečių rašytoju. Priminsiu, kad Latgala yra rytų Latvijos regionas, kad jis ilgą laiką suvoktas, o tam tikra dalimi ir dabar tebesuvokiamas kaip išskirtinis, specifinis regionas. Kadangi ilgai priklausė Abiejų Tautų Respublikai (ATR), jis iš visų Latvijos regionų istoriškai yra labiausiai susijęs su Lietuva. Ir, žinoma, su Lenkija. Kaip reikšmingą tos sąsajos rezultatą reikia minėti itin stiprias, stipriausias Latvijoje katalikybės tradicijas šiame krašte.

Rupainis yra vienas talentingiausių, įžymiausių Latgalos rašytojų. Kūryboje jis beveik išimtinai plėtojo latgalietišką tematiką, kai kuriuos kūrinius parašė latgaliečių tarme. Pirmasis kūrinys, kuriame iškyla savitas, įdomus ir ganėtinai išsamus Lietuvos vaizdas, yra istorinis romanas „Baltieji tėvai“. Anot paantraštės, tai „romanas iš Latgalos senovės“, jis tęsiniais 1937–1938 m. buvo publikuotas anuomet populiariame savaitraštyje „Atpūta“ („Poilsis“).

Šis romanas yra apie tai, kaip vietinės dvarininkės Šostovickos pasikviesti Vilniaus dominikonai jos padovanotoje žemėje XVII ir XVIII a. sankirtoje pradeda steigti katalikišką Agluonos kompleksą (jis tapo pačiu svarbiausiu katalikybės centru Latgaloje, o ilgainiui ir visoje Latvijoje). Šostovicka, Šostovickių giminė – realūs istoriniai asmenys, rėmę katalikybės plėtrą. O „baltaisiais tėvais“ dėl balto jų apdaro Latgaloje vadindavę dominikonus. Jų pastangomis Agluonoje įkuriamas vienuolynas, pastatoma bažnyčia, atsiranda stebuklingu laikomas paveikslas, sukurtas pagal švento Trakų Dievo Motinos paveikslo pavyzdį.

Būtent trakiškis paveikslas tampa vienu iš svarbiausių Rupainio romano poetikos centrų. Jo vaizdinys kaip reikšmingas religinis, kultūrinis intertekstas pasirodo keliose kūrinio vietose paveikdamas ar net radikaliai keisdamas kūrinio veiksmo eigą. Romane pasakojama, kad paveikslą iš Trakų ATR kariuomenė gabenasi po įvairių mūšių vietas, nes jis stebuklingai padedąs kovose. Pavyzdžiui, vežasi į mūšį su kazokais. Vėliau dėl tam tikrų aplinkybių paveikslas atgabenamas į Agluoną, kurį laiką saugomas jos bažnyčioje, paskui pareikalavus grąžinamas atgal į Trakus. Galiausiai vienas romano personažas, talentingas savamokslis dailininkas Krasovskis Trakuose padaro jo kopiją ir įvykiai kūrinio pabaigoje klostosi taip:

Po kelių savaičių paveikslas [kopija] buvo įrėmintas, padengtas apkaustais taip panašiai į originalą, kad galiausiai meistrui pačiam buvo sunku atskirti vieną nuo kito. Apžiūrėdamas abu paveikslus, brolis Francis [Trakų vienuolis dominikonas] sutriko. Kilnojo vieną, antrą ir spėliojo, kuris yra tikrasis.

– Turbūt šis, – atpažinęs originalą, jis pakabino jį virš altoriaus.

Bet važiuojančiam namo [į Agluoną] Krasovskiui atrodė, kad jis su savimi vežasi originalą.¹

Ši mintis plėtojama ir tolesniais romano vaizdais. Tokiu būdu Rupainis įliteratūrina Latgaloje sklandžiusias ir iki šiol (sic!) tebesklandančias legendas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslo originalas yra Agluonos bazilikoje, o Trakų bazilikoje likusi tik jo kopija.

Trakiškis paveikslas yra nepaprastai reikšmingas romano poetikos elementas, bet – tik vidinis, tik „taktinio lygmens“, gręžiantis meninį romano pasaulį ATR ir konkrečiai Lietuvos link. Svarbiau tai, kad Latgala (šiuo atveju istorinė Latgala, vadinamieji Infliantai) ir „strateginiu lygmeniu“ Rupainio yra traktuojama ir vaizduojama esanti žymiai artimesnė ATR, Lietuvai ir Lenkijai nei visiems kitiems Latvijos regionams. Ši traktuotė persmelkia kūrinio koncepciją ir visą jo kompozicinę struktūrą, siužetą.

Pateiksiu konkrečių pavyzdžių. Šostovickos vyras yra dvarininkas iš Lietuvos, todėl „daug kartų stengėsi įkalbėti žmoną persikelti gyventi į Lietuvą“². Teigiama, kad netoli Agluonos esančiam gimtajam pačios Šostovickos dvarui priklausę žmonės „nebuvo nei lenkai, nei lietuviai, nei latviai, bet šių tautybių mišinys, nes [...] tuokėsi tarpusavyje, nežiūrėdami tautybės“³. Kitaip tariant, vaizduojamas kone idealus demografinis Infliantų modelis: savita minėtų trijų tautybių sintezė, dominuojant lenkų ar sulenkėjusiai dvarininkijai ir administracijai. Kaip pačiais įvairiausiais požiūriais reikšmingi centrai romane labai dažnai minimi ir vaizduojami Vilnius, Trakai, juose lokalizuojami kai kurie svarbūs kūrinio įvykiai. Prisimenama, nesvarbu, kad ne visada tiksliai, tolima šių miestų ir Lietuvos istorija, tarkime: „provincijolas pasakojo apie ankstesniąją Lietuvos valstybės galybę, apie Mindaugo statytą šlovingąją Trakų pilį, kurioje gyvenęs Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis ir karūnavimui ruošęsis didysis kunigaikštis Vytautas. Tais laikais Trakuose būręsi daugelis aplinkinių žemių valdovų.“⁴

„Baltųjų tėvų“ artimumą buvusios ATR tradicijoms išduoda dar viena itin svarbi aplinkybė: rašant šį romaną, vienas iš autoriaus įkvėpimo šaltinių buvęs lenkų Infliantų rašytoju vadinamo Kazimierzo Bujnickio (1788–1878) romanas „Kunigo Jordano atsiminimai: Infliantų vaizdelis XVII amžiuje“, sukurtas XIX a. viduryje. Palyginęs šiuodu kūrinius, žymus Latgalos kultūros istorijos tyrinėtojas Pėteris Zeilė (1928–2020) teigia, kad Rupainio romane esą „keli giminiški personažai, siužetinės linijos ir istorinių procesų epizodai“ kaip ir Bujnickio „Kunigo Jordano atsiminimuose“⁵. Taigi Rupainio romane kuriamas XVI–XIX a. Lietuvos vaizdas pirmiausia yra paženklintas labai intensyvios jos kalbinės, demografinės, politinės, administracinės, kultūrinės ir kitokios integracijos su lenkiškuoju pasauliu.

Jau gyvendamas emigracijoje, JAV, Rupainis išleido itin didelės apimties istorinių, kultūrologinių romanų trilogiją „Mara bunda“ (1951–1956). Pavadinimas simboliškas, kadangi Maros arba Marijos žeme naujaisiais laikais vadinta, kartais ir dabar pavadinama Latgala. Trilogijos centre – žymaus latgaliečių poeto, visuomenės veikėjo Pyterio Miglinyko (1850–1883) asmenybė, jo gyvenimo istorija. Įžanginėje trilogijos dalyje, romane „Lenkų maištas“ (1951), pasakojama apie 1863–1864 m. sukilimo įvykius. Miglinykui jame skiriama kiek mažiau dėmesio, daugiau jo, ypač paskutiniame romano skyriuje, sutelkiant į Pėteryčio, Petrušos (taip romane vadinamas jaunasis Miglinykas) globėjo dvarininko Modesto Nikolajevičiaus fon Rozenšildo-Paulino paveikslą. Tai irgi realus istorinis asmuo, valdęs Miglinyko gimtosios Zalmuižos dvarą. Šis dvarininkas „Lenkų maište“ vaizduojamas kaip svyruojantis tarp lenkiškosios ir rusiškosios politinių, ideologinių orientacijų. Įsibėgėjant sukilimui jis su Pėteryčiu pabėga į Prūsiją, tačiau po kurio laiko per Jurbarką ir Vilnių jie grįžta atgal į Latgalą.

Žvalgomuoju aspektu pats reikšmingiausias romane yra Vilniaus epizodas. Iš pradžių Vilnius keliauninkams pasirodo esąs labai lenkiškas miestas, nes jame visur tvyro antirusiškos sukilimo nuotaikos. Pabrėžiamas jo grožis: „Negalvojau, kad Vilnius yra toks gražus miestas.“⁶ Tačiau viskas akimoju pasikeičia, kai prie sukilimo prisidėjusiam kunigui Stanislovui Išorai Lukiškių aikštėje įvykdoma mirties bausmė: „Kunigo Išoros kūnas buvo išgabentas, minia pradėjo skirstytis, bet Modestas Nikolajevičius vis dar tebestovėjo toje pat vietoje kaip pasmerktas. Žvelgiant į bausmės stulpą, kaulus nusmelkė drebulys, o galva spengė it sudaužyta“ (p. 232–233). Kitą dieną mirties bausmė įvykdoma dar dviem sukilėliams, Vilnių sukausto baimė, ir vieninteliu Zalmuižos dvarininko tikslu tampa siekis žūtbūt patekti audiencijos pas naująjį generalgubernatorių Michailą Muravjovą. Šio akivaizdoje norima išpažinti ištikimybę Rusijai, visai jos valdžiai ir asmeniškai pačiam generalgubernatoriui.

Netrukus viešbučio restorane Modestas Nikolajevičius susiduria su Vilniaus apygardos mokyklų kuratoriumi Kornilovu (tai irgi realus istorinis asmuo Ivanas Kornilovas, 1864–1868 m. buvęs Vilniaus švietimo apygardos kuratoriumi). Pastarasis restorano lankytojams, daugiausia rusų karininkams, garsiai skaito ir verčia į rusų kalbą lietuviškas katalikiškas giesmes apie ištikimą tarnystę katalikybei ir katalikiškai tėvynei, ir visi iš jų juokiasi. Perteikiamos Vilniuje tarp carinės administracijos atstovų plintančios nuostatos, kad imperiją patikimiau įtvirtinti ne ginklais, bet rusiškai orientuotu švietimu ir stačiatikybės plėtra. Muravjovo uždavinys esąs atskirti lenkus nuo lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, kuriems lenkai darą blogą įtaką.

Per kitą susitikimą Kornilovas teiraujasi Modesto Nikolajevičiaus kaip Infliantus (Latgalą) gerai pažįstančio žmogaus: kokia tauta gyvena Vitebsko gubernijos vakaruose, t. y. Latgaloje, – lietuviai ar latviai? Abu nutaria ir sutaria, kad lietuviai. O pagaliau įvykusioje audiencijoje pas generalgubernatorių Muravjovą dvarininkas ir iš jo išgirsta panašų klausimą, prieš kurį formuluojamas norimas atsakymas. Muravjovas teiraujasi: „Man regisi, ten [Latgaloje] yra didelis tautybių mišinys, bet Kornilovas sako, kad tenykščiai valstiečiai esą lietuviai. Argi ne taip?“ Bijodamas būti demaskuotas dėl ankstesnio prielankumo sukilimui ir siekdamas besąlygiškai įtikti generalgubernatoriui, Modestas Nikolajevičius tuoj pat pataikūniškai, bet melagingai atsako: „Tikrai taip, jūsų prakilnybe“ (p. 246). Rupainis leidžia suprasti, kad vietinei carinei administracijai Latgalos latvius, latgaliečius, laikyti lietuviais buvę daug parankiau, nes tokiu atveju galima išleisti tik vieną „švietimo ir kultūros įsakymą visam kraštui“ (p. 240). Čia netiesiogiai turimas mintyje įsakymas vartoti ne lotyniškas raides, bet graždanką, kuris 1864–1904 m. buvo taikomas tiek lietuviškiems, tiek latgalietiškiems spaudiniams.

Taigi kaip ir „Baltuosiuose tėvuose“ Latgalą (Infliantus) Rupainis ir šiame romane vaizduoja nepalyginamai labiau integruotą su Lietuva ir Lenkija nei su kitais Latvijos regionais. Vilnius romane vaizduojamas kuriam laikui tapęs svarbiausiu viso regiono centru. Sukilimas, nors įprastai latviškajai tradicijai ir įvardijamas kaip „lenkų maištas“, nėra traktuojamas kaip vien tik lenkų ir Lenkijos reikalas. Simptomišku reikėtų laikyti šį vienos romano veikėjos raginimą: „Eik drauge su manimi į Lietuvos miškus kovoti už katalikų valstybę! Ten kaunasi ne vien lenkai, bet lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai – visi, kas nenori pasiduoti priekabiajai Rusijai!“ (p. 210).

Dar vienas Rupainio kūrinys, kuriame ryški lietuviškoji tematika, yra kultūrinis-istorinis romanas „Tauta nori gyventi“. 1962–1963 m. rašytojas jį pradėjo, bet nepabaigė publikuoti latgaliečių emigracijos literatūriniame žurnale „Dzeive“ („Gyvenimas“), o 1963 m. Vokietijoje išleido atskira knyga. Romanas parašytas latgaliečių tarme. Ją dalis to krašto patriotų, tarp kurių yra ir profesionalių lingvistų, laikė ir tebelaiko atskira baltų kalba. Tai kūrinys apie Latgalos atgimimo veikėjus XX a. pradžios Peterburge, daugiausia Dvasinėje katalikų akademijoje, kur jie aktyviai bendravo ir bendradarbiavo su lietuviais. Romane vaizduojami akademijos profesorius Pranciškus Karevičius, kunigas Kazimieras Prapuolenis, kiti lietuviai. Pavyzdžiui: „profesorius Karevičius buvo nuostabus – geriausias profesorius visoje seminarijoje. [...] Karevičius žino latvių [latgaliečių – V. B.] bėdas dėl knygų, nes tai yra ir lietuvių bėdos.“⁷

Lietuvių paveikslą romane „Tauta nori gyventi“ yra išsamiai analizavusi latvių literatūrologė Olga Senkanė. Pritardamas apibendrinančioms šios analizės išvadoms, trumpai jas referuosiu. Lietuviai romane vaizduojami kaip „viena šeima“ su latgaliečiais, nes juos jungia tas pats tikėjimas, gimininga kalba. Be to, lietuviai yra „panašiai engiama tauta (spaudos draudimas ir kt. apribojimai dėl lenkų maišto, polonizacija ir rusifikacija), bet sykiu ir latgaliečių priespaudos kaltininkai“, jie yra „priešybė baltijiečiams [baltiešiem] (latviams-liuteronams)“⁸. Čia reikia paaiškinti, kad visų kitų Latvijos regionų gyventojai, t. y. ne latgaliečiai, pačių latgaliečių atitinkamuose kontekstuose buvo vadinami ne latviais, bet baltijiečiais (latgal. baļtīši). Vienu svarbiausių skiriamųjų bruožų šiuo požiūriu laikytas skirtingas latgaliečių ir latvių iš kitų regionų religinis identitetas, dėl kurio, anot Senkanės, „organiškesnį ryšį latgaliečiai jaučia su katalikais lietuviais ir lenkais, pas juos ieško užtarimo, patarimų, pagalbos, laiko juos pavyzdžiu“⁹. Latgaliečių „priespaudos kaltininkais“ lietuviai vadinami dėl to, kad romane „lietuvių tautai suversta kaltė dėl lenkų maišto pasekmių – dėl nepagrįstos bausmės latgaliečiams: „Kodėl mes [latgaliečiai] leidžiame save laikyti lietuviais ir kenčiame Vilniaus generalgubernatoriaus pasirašytus dekretus? Mes gi nedalyvavome lenkų maište.“¹⁰

Taigi 1863–1864 m. sukilimo kaip Latgalai reikšmingos atminties vietos refleksija romane „Tauta nori gyventi“ akivaizdžiai susisieja su sukilimo, tiksliau, jo pasekmių vaizdavimu romane „Lenkų maištas“. Rupainis išlieka nuoseklus ir šiuose dviejuose emigracijoje publikuotuose romanuose pratęsia dar tarpukario Latvijoje pasirodžiusiame kūrinyje „Baltieji tėvai“ išplėtotą istorinės Latgalos paveikslą, kuriame ji vaizduojama beveik integrali su Lietuva ir Lenkija. Tokio integralumo pėdsakai stipriau ar silpniau yra jaučiami kone visoje su istorine Latgala susijusioje jos raštijoje, kultūroje.

– Vigmantas Butkus –