Dar vienas žvilgsnis į latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščius. 2010-ųjų vasara, jos gyvenimas įsisukęs visu pajėgumu: viešbučio ir restorano verslai įsivažiuoja, aplink nuolat buriasi žmonės, o ji visą save išdalija darbui, artimiesiems, draugams, gyvūnams. Kaip tikra rašytoja, ji išlieka negailestingai pastabi sau ir kitiems, kartais šiurkšti, linkusi preparuoti savo būsenas ir pasirinkimus, tačiau šalia nuolatinės savianalizės vis stipriau girdėti dėkingumas už patį buvimą. Laimė jai – intensyvus gyvybės pajautimo blyksnis, ištinkantis pačioje kasdienybės tirštumoje.

Ypač iškalbinga akimirka, kai Neiburga suvokia beveik niekada nebūnanti viena, tarsi gyvenimo pilnatvė ir jo perteklius būtų dvi tos pačios būsenos pusės. Dienoraščiuose ryškėja paradoksas: kuo daugiau gyvenimo aplink, tuo mažiau jo lieka sau. Ramybės neduoda klausimas, kaip tiesiog gyventi savo gyvenimą ir nebesidairyti į visus kitus, kurių nenugyvensi.

2010

GEGUŽĖS 8 <BLOND>

11.03 REKLAMA

MOTINOS DIENĄ mūsų restorane bus specialus pietų pasiūlymas, mamytėms desertas nemokamai. Paso niekas neprašys, vaiko parodyti irgi nereikės.

20.15 IŠ SUSIRAŠINĖJIMO (BET TIKROVĖJE JUK VISKAS KITAIP)

Alinanti diena darbe, psichologiškai, o vakare – teatras, Ziedonis. Sukrėtė. Pabaigoje net apsiverkiau. Spektaklių spektaklis. Svarbus, esminis, išmintingas ir emocionalus. Štai ką vis dėlto reiškia gera medžiaga (Ziedonis). Žinoma, jei ne gera režisierė ir aktoriai, irgi nieko nebūtų.

●

Tam tikra prasme šitas susirašinėjimas žemina. Kaip ir mano mintys. Žinai, kaip buvo prieš Ziedonį? Grįžau namo ir turėjau maždaug 20 minučių. Išsitraukiau iš spintos kokius dešimt drabužių. Pasimatavau ir visus nutrenkiau ant grindų. Vėl apsivilkau savo darbinį megztinį ir darbines kelnes. Supykino iki vėmimo. Vos prisiverčiau nueiti į tą teatrą. Per pertrauką, sutikusi X., pagalvojau, kad pirmas jo žvilgsnis buvo maždaug: „Oho, kokia nusipenėjusi.“ Blemba, visiškas pravalas, neturėčiau apie tai išvis galvoti. Mums abiem reikia liautis galvojus apie tai TAIP.

●

Be galo gaila, kad nesusitikom. Bet, matai, tai darbas, tai vėl visokie reikalai reikaliukai arba kiti žmonės. Aš, žinoma, pavydžiu visiems tiems, su kuriais Tu susitinki, bet pripažįstu ir savo kaltę. Gal tie kiti tiesiog veiklesni. Šiandien nelabai buvo kada rašyti, dieną turėjau sunkų pokalbį su restorano vadovu, daugybė visokios smulkmės.

Blogiausia tai (o Ziedonio spektaklis šį jausmą tik sustiprino), kad jaučiuosi, lyg gyvenčiau pro šalį ir ne iš tikrųjų. Atrodo, ne gyvenimas, o kažkoks „balaganas“, ir nieko tokio, kad iš esmės šitas balaganas yra darbinis – tiesą sakant, jis nelabai kuo skiriasi nuo alkoholio sukelto apsvaigimo (to blogojo, kai nutrūksta juosta): lygiai taip pat sukiesi, sukiesi kažkokio perdėto entuziazmo pagauta, kartais apimta euforijos, ir išnyri iš to darbo vėlai vakare tarsi iš kokio povandeninio pasaulio, galvą spaudžia, ausyse ūžia – ir net nebeprisimeni, kas apskritai vyko. Dabar pagaliau iš tikrųjų supratau tą žodį „darboholizmas“, nes mano darbas lygiai taip pat išplėšia iš tikro gyvenimo ir įmeta į kažkokią miglotą sąmonės būseną, kurioje tu iš tiesų visai negyveni. Man staiga ima atrodyti, kad pastaruoju metu apskritai negyvenu. Tik blaškausi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Nuo darbo prie alkoholio ir atgal. O dar valgymas. Kuriam iš tiesų skiriama per daug dėmesio. Draudimų požiūriu. Ir – Tu juoksies – po spektaklio ėmiau galvoti dar ir apie tai, kad Ziedonis buvo lieknas. Na, lieknumas kaip dvasingumo požymis.

[...]

GEGUŽĖS 23 <BLOND>

16.26 Atvykom vėlų ketvirtadienio vakarą, po Dešimtojo dešimtmečio renginio (atrodo, jį visai neblogai atlaikiau), namai tiesiog blizgėjo. Eglīčiai viską paliko švariai ir tvarkingai, tik žiurkės, tos uoliosios bjaurybės, vėl įsisuko į patalynę ir pagalves. Kitą dieną atvažiavo patys Eglīčiai su visais vaikais, paskui Ieva su Marku ir dukra Anna, o kur dar mūsų kačiukas ir mūsų šuniukas, o Katrīna atsivežė Rokį Sniegį – didelį, atletišką katiną cypiančiu balseliu, ir dvi dienas mes stebėjom nuolatinius jo priartėjimo–atsitraukimo manevrus, ką ir kalbėti apie pakaitom leidžiamus burzgiančio šaldytuvo ir garvežio šnypštimo garsus. Kūno kalba tiesiog nenusakoma – visi tie be galo lėti judesiai, ta hipnozė, tas staigus žiovulys ir lėtas klapsėjimas vokais vaizduojant nuovargį ir abejingumą, tas vienas kito vaikymasis, tas dirbtinumas ir apgaulė, apgaulė, apgaulė.

Valgėm be galo skaniai ir daug gėrėm, bet nepasigėrėm, iki trečios nakties prakalbėjau su Ieva apie viską, ko buvo prisikaupę.

Nenormaliai, tiesiog nenormaliai daug uodų – bet jūs ir patys žinot.

Dar aptarėm, kaip vidurinį kambarį paversti vaikų kambariu ir panašius dalykus, bet kol kas gera ir taip: mudu dviese, daug filmų, daug vyno, daug tylos ir prietemos, dega židinys, lauke lyja, pilkas oras, persmelktas vėsios drėgmės, gaiva. Viskas aplink taip žalia ir taip absoliučiai savaime, taip stipru.

Važiuodami į Šurpę matėme tris žvėrių poras (stirnas, elnius, briedžius), dar lapę ir pavienį elnią. Šiemet daug žvėrių.

GEGUŽĖS 24 <SKUKA>

00.54 Myliu, myliu, myliu aš gyvenimą. Ne, turbūt ne gyvenimą, o Dievo pasaulį, ypač tą jo dalį, kurioje nėra žmogaus. Išeinu viena pati į lauką naktį – medžiai priliję, vėjas šnara lapijoje, jūra už miškų tokia garsi, rūkas nusėdęs pievoje, dangaus pro miglą nematyti, varlės tvenkinyje pritilusios, sunki drėgmė ir gyvybė, gyvybė, tokia gyvybė, toks alsavimas, toks didingumas visur, tokia meilė.

[...]

GEGUŽĖS 31 <SKUKA>

01.14 Kačiukui kažkodėl niekad nekyla minčių, kad ryte anksti keltis.

07.00 Pasirodo, mano močiutei ką tik paskambino ir pranešė, kad ji, laimingoji, laimėjo kažkokią ekologinę loteriją, ir, jos džiaugsmui, visiškai už dyką pasiūlė išvalyti kilimą.

Gerai, kad mano močiutė dar ne visai nukvakusi.

[...]

BIRŽELIO 15 <SKUKA>

[...]

Jeigu būčiau jauna, eičiau ir nedvejodama užsirašyčiau į stiuardeses. Man patiktų.

[...]

BIRŽELIO 21 <BLOND>

23.44 TOKIE DU DALYKAI

Pirmas. Aš taip gerai suvokiu ir išnarstau visas savo kiaulystes ir provokacijas, tarsi gyvenčiau ne realybėj, o savo sukurtame literatūros kūrinyje arba filme.

Antras. Nepajėgiu suprasti, kas ta neapibrėžiama substancija, kuri gerus, nuoširdžius, rimtus, ketinimus paverčia puikiu rezultatu. Pasakyti „talentas“ būtų per daug paprasta.

BIRŽELIO 22 <BLOND>

23.22 Pas mus dabar taip nežmoniškai gražu. Ką tik lauke dar buvo tokie beprotiškai rausvi, dryžuoti debesys. Jaunimas su vaikais nuėjo į pirtį, ten viskas kvepia, paklotas paparčių gultas, ant suolų patiesti avikailiai ir pridėliota indiškų pagalvėlių, skamba Birutos Ozoliņios diskas. Norėčiau nufotografuoti mūsų namą iš lauko – su viliojančia žvakių ir popierinių lempelių šviesa viduje. Ir skambant Debussy.

Eglītis šiandien baigė statyti triaukštę vaikų lovą, atramoms panaudojęs jūros išplautus medžių kamienus, kurių šakos atstoja kopėčias viršutinių aukštų gyventojams. Aplink vieną iš jų apvyniota mirksinti lempučių girlianda. Laiminga, laiminga vaikystė.

Paulas ruošia salotas, dar kepsim ant grotelių šonkauliukus. Vaikai už pievos šokinėja į tvenkinį ir spygauja.

Gyvūnai (Dzubis, mūsų Pūcytė ir Rokis Sniegis) nepaliaujamai tobulina savo santykius – plečia skleidžiamų garsų diapazoną ir kūno kalbos niuansus.

O štai lauko verandos lentynėlėje viena vargšė paukščių porelė susisuko lizdelį, maži paukščiukai iš jo kaišioja galveles ir žioja snapelius. Bijau, kad tėvai nebemaitins. Dar labiau bijau, kad Rokis juos suės. Man rodos, jau aptiko.

[...]

LIEPOS 13 <BLOND>

[...]

23.18. APIE ORUS

Pirmiausia, tik šiandien išėjau į lauką ir supratau, kad visai faina. Šiaip ar taip, geriau negu tamsa ir lietus. Jeigu judi lėtai ir šešėlio pusėj, nieko baisaus. Džiaugiuosi gyvenimu. Paskui grįžau namo, nusiprausiau, persirengiau ir išėjau švęsti restorano vienų metų sukakties. Po ilgo laiko (labai ilgo) pagaliau vėl pasijutau graži ir gerai apsirengusi, nes pagaliau atkeliavo siuntinys iš HOBBS su drabužiais […]. Jų drabužiai nepaprastai kokybiški ir gero kirpimo, o per internetinius išpardavimus – labai pigūs.

Šilti orai turi dar vieną fiziologiškai išlaisvinantį fintą – imi vis patogiau jaustis neapsirengęs arba pusnuogis ir prarandi kažkokį kvailą kultūrinių prietarų įskiepytą gėdos jausmą dėl savo kūno. Tą esu pastebėjusi ir visokiuose karibuose, azijose, afrikose, ir tai nepaprastai svarbus dalykas, kuris, mano galva, žiauriai sudirbo latvio mentalitetą. Jei čia pas mus klimatas vis labiau šils, valstybei ir tautai tai išeis tik į naudą.

[...]

LIEPOS 23 <SKUKA>

14.18 Karštis prikrečia visokių juokų: šiandien pasirinkau žmogų vienam projektui vien pagal telefono numerį, taip sakant, man tas telefono numeris patiko labiau už kito pretendento numerį. Toks normalus numeris su penketais ir vienetais, o antrame visokie trejetai ir septynetai – apgailėtina.

[...]

LIEPOS 26 <BLOND>

01.00 Kačiukas išsitiesia aukštielninkas skersvėjyje ant virtuvės plytelių dekoratyvinės įstrižainės, akys atmerktos, o akyse – visiškas tropikų apspangimas.

[...]

LIEPOS 28 <BLOND>

23.03 Ar kada nors pastebėjot, kaip mes pamėgdžiojam vadinamąją kūno kalbą? Tam tikrus judesius – gestą, grimasą, antakių kilstelėjimą, žvilgsnį. Pamėgdžiojam net savo nemėgstamus, bet turbūt išraiškingus žmones. Tai varo iš proto, nes kaskart pagauni save plagijuojant, jauties, lyg pats prieš savo valią būtum patekęs į svetimo personažo, o kartu ir svetimo požiūrio nelaisvę.

LIEPOS 30 <SKUKA>

09.05 Sapnavau kažkokią padriką įvykių virtinę, kuri pretendavo į trilerį, o jos santrauka tokia, kad šie įvykiai niekuo nesibaigė, tiksliau, baigėsi niekuo, nes veikiantys asmenys buvo skystablauzdžiai, elgėsi kvailai ir nenuspėjamai, o galiausiai į viską numojo ranka. Mane visai be žado paliko tokia sapno nepabaiga, bet tuoj pat supratau, kad nėra čia ko jaudintis – tai kvailasis realizmas, taigi, toksai žanras. Kaip būna magiškasis realizmas, socialistinis realizmas ir pan. Pabudusi prisiminiau tik šį pavadinimą, o pačių įvykių – jau nebe. Pasakoju Paului, o jis iškart man savo sapną. Visą naktį remontavo virtuvę ir vienu ypu išklijavo virtuvės sienas plytelėmis, laimės pilnos kelnės. Ryte atsibunda, nulipa žemyn ir supranta, kad plytelėmis padengė ir duris, už kurių yra vonios kambarys, tualetas, vandens siurblys ir boileris. Buvo paskaičiavęs, kad plytelių liks, net buvo sutaręs likutį atiduoti kaimynei, ir še tau.

[...]

RUGPJŪČIO 1 <BLOND>

10.19 Draugai, pas mus čia, Mikeltuornyje, šią savaitę karščio kaip nebūta ir tropinės naktys nebesišviečia, teko užsikurti židinį.

19.06 Viena pati ištisą dieną – turbūt pirmąsyk per pastaruosius metus. Tokia ilga ir tokia rami diena, tokia užliūliuojanti, giedrinanti, gydanti. Kaip gilus įkvėpimas. Nesuprantu, kaip aš galiu taip gyventi.

Ryga nesiskaito – jeigu man reikia į darbą, negaliu sakyti, kad esu viena.

Faktiškai beveik nebūna tokių akimirkų gyvenime (ką ir kalbėti apie ištisas dienas), kad aplink save nematyčiau nė gyvos dvasios. Rytas ar vakaras.

Gal todėl pastaruoju metu tapau tokia irzli.

Bet tai nereiškia, kad nelaukiu. Laukiu, laukiu, kepu kotletus.

[...]

RUGPJŪČIO 7 <BLOND>

00.12 Kačiukas paslydo ant terasos laiptelio ir vos neišsimušė dantų.

00.28 Apie spektaklį P. jau šį tą parašė, aš parašysiu apie visa kita.

„Jūros vartai“ [kultūros erdvė Ventspilyje – L. L.] suremontuoti puikiai, koncertų salė gera, patogi, net akustika visai pakenčiama. Ir išvis Ventspilis tikrai labai gražus. Ypač uosto rajonas su senais, sukrypusiais, bet prižiūrimais namukais ir siurrealistiškai tobulu grindiniu. O dar visos tos gėlės, apšviesti fontanai ir medžiai… naujoji Užventės biblioteka, pro kurią dabar tenka kaskart pravažiuoti, nes pagrindinį tiltą remontuoja.

O ta „Jūros vartų“ salė, pats pastatas, tiesiog prašyte prašosi teatro. Kodėl negalėtų būti Ventspilio teatro? Yra patalpos, yra pinigų, yra ambicijų. Kas nors galėtų užsiimti!

Bet grįžtant prie šio vakaro. Publika susirinko pati įvairiausia – nuo paties Plaudžio, Kalno ir Lembergo iki mielų tetulių pensininkių, kurias už rankos atsivedė anūkės. Žavu. Žinoma, vizualiai visas provincijos spindesys ir skurdas vienoje vietoje. Auksiniai ir sidabriniai blizgučiai, pigūs papuošalai, visokie niekučiai, kostiumėliai iš sofos gobeleno, tamprės ir vakarinės suknelės, perlai, gėlių motyvai. Su užsieniu nesupainiosi.

Tačiau didžiausi išdavikai – plaukai. Jėzau, kokie plaukai! Arbūzo spalvos, kraujo spalvos, juodi su šviesiu skalpu, išblukusios burokėlių spalvos (negana to, nudažyta ir galvos oda), suskilinėję, negyvi, nukankinti, siaubingai prastai nukirpti, perbalinti, ilgi subanguoti, riebaluoti, pasišiaušę, sausi, nešvarūs, netvarkingi… Nepriklausomai nuo amžiaus – visa paletė ir visos įmanomos variacijos. Tiesiog trūksta epitetų. Aš, aišku, nesu perfekcionistė ir man pačiai su plaukais einasi visaip, bet tai tikrai vienas iš tų dalykų, kurie užtikrintai atskiria „čia“ nuo „ten“. Ir man atrodo, kad kalti kirpėjai. Pas mus nėra gerų kirpėjų, kurie mokėtų normaliai nukirpti plaukus ir kuriems užtektų skonio žmonėms pasiūlyti normalius sprendimus.

Dabar vėl turiu naują kirpėją, todėl tikiuosi, kad viskas nuo šiol bus gerai.

01.11. Pastaruoju metu man daugelį laiškų norisi pradėti: „Gerbiamoji Višta.“

[...]

RUGPJŪČIO 11 <BLOND>

12.17 Pravirkau, o vaikas mane apkabino per pečius, stipriai prie savęs prispaudė ir laikė – taip, kaip aš jį laikydavau mažiuką, kad nepsichuotų.

Kodėl apskritai apie tai rašau – todėl, kad labai keistas ir stiprus jausmas. Jis mane gerokai praaugęs, ir kūnas jo visas toks stangrus, toks vyro kūnas, ir glėbys toks tvirtas.

Ech.

(Tai nepaneigia fakto, kad jis yra geras niekšelis ir nenaudėlis.)

[...]

RUGPJŪČIO 21 <SKUKA>

00.54 Man labai patiko šis vakaras – buvo pats metas paleisti vadžias, bet mes susirišom į mazgą ir nepaleidom.

Bet visus myliu, gerbiu, žaviuosi.

RUGPJŪČIO 24 <BLOND>

07.41 Buvau įsitikinusi, kad ši žiema bus kitokia. Šią vasarą iš tiesų jaučiausi gerai – beveik neskaudėjo nugaros, nebevargino kitos mano lėtinės bėdos, be to, perėjau nuo dviejų tablečių migdomųjų prie vienos, jau net buvau pradėjusi galvoti apie pusę ir visai atsisakyti zolofto, beveik nebegėriau vakarais, buvau linksma, kupina optimizmo ir įsitikinusi, kad taip bus ir toliau. Džiaugsmas (net laimė) apimdavo be jokios priežasties, savaime, vien dėl to, kad esi ir kad viskas faina, – šitas jausmas šią vasarą sugrįžo po kelerių metų ligų ir depresijos.

Ir man atrodė, kad šitai reiškia naują mano gyvenimo etapą, kad asmeniškai kažką įveikiau, kad žiema bus ilga ir tamsi, bet man patiks taip pat kaip ir vasara.

Bet – FUCK! – prakeikti meteorologiniai reiškiniai, po galais, po galais – viskas sugrįžo, nemiegu, nuo skausmo beveik negaliu paeiti ir bijau žiemos!

[...]

RUGPJŪČIO 26 <BLOND>

23.58 Jau daugelį metų Latvijos žiniasklaida aktyviai skleidžia nuomonę, kad pomidorai siaubingai kenkia žmogaus sveikatai, nes priklauso kiauliauogių genčiai, todėl, žinoma, apskritai yra nevalgomi ir gali sukelti savo nelemtą rūšies pavadinimą atitinkančių baisių padarinių. Vakar (o gal užvakar?) staiga pasklido nauja informacija – pasirodo, pomidorai yra kone antidepresantai ir tiesiog plyšta nuo serotonino. Tai štai kodėl pastaruoju metu mano tokia gera nuotaika ir turiu tiek jėgų!

RUGPJŪČIO 27 <BLOND>

22.06 Parašiau: „Mylimai dukrai Katrīnai vestuvių dieną, 2010 m. rugpjūčio 28 d.“ Ir tas metų skaičius man staiga pasirodė toks visiškai iš mokslinės fantastikos.

Nėmaž nesitikėjau nugyventi iki tokio amžiaus, kai dar maniau, kad senatvė prasideda nuo keturiasdešimties.

RUGPJŪČIO 29 <BLOND>

18.03 Dar nėra buvę, kad po vestuvių pabundi toks gaivus lyg agurkėlis ir pasidavęs akimirkos užgaidai išleki į kaimą.

Norisi galvoti, kad šias vestuves globojo angelas – ir oras nuostabus, ir žmonių džiaugsmas bei nuotaika, viskas buvo taip gerai, kad geriau nė būti negalėjo.

Vos atvykę pripjovėm pilnus krepšius voveraičių, prie pat namų, lauke šviečia saulė ir nuostabiai šilta. O štai baravykų – nė kvapo.

<SKUKA>

19.23 Kačiukas, lauke prisižiūrėjęs visokio grobio, grįžo namo baisiai įsiaudrinęs ir išalkęs – ir tiesiu taikymu prie dubenėlio.

RUGPJŪČIO 30 <BLOND>

17.01 Negaliu pasigirti nei trimis kibirais, nei trimis šimtais, bet kokie devyniasdešimt bus. Ir visi kaip vaiko kumšteliai.

[...]

RUGPJŪČIO 31 <BLOND>

22.32

Mieli draugai, grybai prasidėjo, grybai prasidėjo.

Papildymas. O aš laiminga. Tikriausiai nuo pomidorų.

RUGSĖJO 1 <BLOND>

20.38 Aaa, baravykų rizotas tiesiog fantastiškai skanus!

[...]

RUGSĖJO 27 <BLOND>

[…] 23.20 Mieliau būčiau gyvenusi ne savo, o, pavyzdžiui, štai šį gyvenimą: http://en.wikipedia.org/wiki/Jane_Goodall. Bet ne tai svarbiausia. Juk galėčiau pasimatuoti ir pasirinkti visokiausius gyvenimus, tik kuris iš pasirinktųjų sutiktų keistis su manim?

Aš čia nesistengiu pasakyti, kad mano gyvenimas blogas ar kad jis man nepatinka, bet jis toks paprastas ir chaotiškas. Kad gyvenimą nugyventum prasmingai, regis, labai anksti reikia apsispręsti dėl vienos galimybės, o tai reiškia – atsisakyti tūkstančio kitų. Ir negalvoti, ar tas pasirinkimas kada nors pasiteisins pagal visuotinai priimtą supratimą – karjera, pinigai, namai, „įdomus gyvenimas“.

„Įdomus gyvenimas“ savaime jokiu būdu negali būti tikslas, juk reikia pasirinkti tą vienintelį gyvenimą, kuris įmanomas.

Negalvojant!

RUGSĖJO 29 <BLOND>

20.21 Ak, ar galima po visų šių nuostabių, gražių, pasakiškų mėlynos jūros ir austrių atostogų truputį paverkšlenti? Trečia diena darbe, o aš jau visiškas ligonis. Bet greičiausiai tai dėl tamsos ir dėl to, kad jokių prošvaisčių atsiplėšti nuo darbo stalo, lauke per šalta ir per daug nuobodu.

RUGSĖJO 30 <BLOND>

09.55 Tikiu stebuklinga pomidorų galia, daugiau nebeturiu kuo pasiguosti.

[...]

SPALIO 7 <BLOND>

[...] 17.16 Nežinau, nežinau, ar buvo gera mintis siųsti savo teisininkui elektroninį laišką pavadinimu „Šuns košmarai“. Jis gali nesuprasti. Bet tegu pratinasi. Jau ketverius metus buvau solidi. Atsibodo.

SPALIO 13 <BLOND>

[...] 22.06 Kačiukas, pavyzdžiui, nėmaž nežino, sena aš ar jauna, stora ar liekna, graži ar negraži. Jam visiškai dzin.

23.20

Nors tas šuo man jau įgrisęs iki gyvo kaulo, primyža visuose pakampiuose, nuolat reikia valyti, šveisti su ajaksais, o kvapo vis tiek niekaip neišgrauši, man vis tiek atrodo nepriimtina, kad mama apie jį kalba tokiu graudulingu, užuojautos kupinu psichoanalitikės tonu: „O gal… na, kiek jau jai metų?.. A, dešimt… tai nieko nepadarysi… gal jau metas užmigdyti…“

Ne, aš negaliu užmigdyti. Galiu iš pykčio nunuodyti, nuskandinti, trenkti kastuvu ar pasmaugti, bet negaliu gailestingai užmigdyti seno šuns su pražilusiais ratilais aplink akis, kuris, be kita ko, džiaugiasi kaip mažas šuniukas kiekvienu trupinėliu, kurį gyvenimas jam dar atseikėja (o retai). Na, gerai, turi jis bėdų su šlapimo nelaikymu ir apskritai yra absoliučiai kvailas (bet nelyginsim su kačiuku, kuris yra žymiai kvailesnis, tik apsimeta protingas), ir aš jo nemyliu, bet tik ne užmigdyti.

Bet iš tikrųjų, man atrodo, tos mamos šnekos apie užmigdymą kyla iš to, kad ji pati labai, labai sena ir labai bijo – jei ne mirties, tai agonijos, neįgalumo, priklausomybės nuo kitų, – o tie svarstymai apie užmigdymą jai kažkokiu keistu būdu padeda nusiraminti. Absoliučiai nesąmoningai. Kalbėti apie mirtį tarsi apie prekę.

Man labai gaila mamos, šuniuko ir savęs.

[...]

SPALIO 23 <BLOND>

11.42 [...] Kad išsklaidyčiau rimtumo įspūdį, papasakosiu, jog po vakarienės „Neiburge“, kur išbandėm naują valgiaraštį, susapnavau, kad įsimylėjau mūsų virėją ir mes pradėjom tokį lyg ir romaną. Ir kas galėtų paneigti, kad meilė eina per skrandį.

18.15 Naujoje parduotuvėje močiutė užkliuvo už žalio, purvino kilimo, patiesto ant laiptų, ir griuvo aukštielninka. Laimei, nieko nesusilaužė ir net nesusitrenkė. Tik, sako, du vaikinai, puolę jai į pagalbą, vos neišsuko rankų.

Močiutei 84 metai, ji surūko po du pakelius per dieną, taigi mažiausiai 60 pakelių per mėnesį. Šiandien, po visų tų išgyvenimų, ji surūkys bent dukart tiek ir dar įkals konjakėlio.

Bet fiziškai ji nėra stipri, jei jums susidarė toks įspūdis. Vos juda. Stipri ji tiktai dvasiškai.

LAPKRIČIO 9 <BLOND>

[...] 21.01 Apskritai, nepaisant daugybės šūdų tiek darbe, tiek šeimoje, apie kuriuos neturėjau laiko parašyti ir kurie dabar jau primiršti arba nebeatrodo verti aprašymo, gyvenimas man vis dar atrodo nuostabus. Šiandien daug ėjau pėsčiomis – koks velnioniškai neįtikėtinas grožis! Ak mes, laimingieji!

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė

Publikuojame dar vieną pluoštą latvių rašytojos Andros Neiburgos internetinio dienoraščio fragmentų. Truputį keičiasi akcentai. Ankstesniuose įrašuose dominavo verslo našta ir santykis su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu, o čia vis ryškiau skleidžiasi kasdienybės poetika, buitis, kuri jai tarnauja kaip egzistencinių patirčių scena. Neiburga ne tiek fiksuoja įvykius, kiek gaudo jų paliekamą pėdsaką. Šie tekstai fragmentiški, gyvenimo siužetas kartais tik nujaučiamas, bet įtraukia pats kalbėjimas – atviras, (savi)ironiškas, jautrus ir negailestingai tikslus. Net sunkiausiomis akimirkomis Neiburga nepraranda gebėjimo stebėtis gyvenimu ir paversti jį literatūra.

2010

SAUSIO 4 <BLOND>

08.57 Pastarųjų trijų savaičių santrauka: nesibaigiančios šventės ir nuotykiai, skanus maistas, alkoholis beveik kasdien, džiaugsmas ir linksmybės, sugrįžo 4 kg numesto svorio, pošventinė depresija, siaubas ir baimė.

SAUSIO 5 <BLOND>

17.59 Toks jausmas, kad seniai nieko nerašiau. Dienos neįtikėtinai intensyvios – štai, pavyzdžiui, geoslėptuvių žygis, kuriame buvome užvakar, atrodo, vyko prieš savaitę ar net seniau. Vakar atsisveikinome su Aleksiu [sūnus, studijuojantis Anglijoje, – L. L.] – tradiciškai kepėm naminę picą. Buvo liūdna. Ypač šįryt, pakeliui į oro uostą.

Man nepatinka, kad Aleksiui, regis, persidavė viena baisiai kvaila ir gyvenimą nuodijanti mano savybė – visada galvoti blogiausia, kas gali nutikti. Toks žmogus (kaip aš, o galbūt ir jis) niekada negali būti iki galo laimingas, nes visi gražiausi dalykai prasideda ir baigiasi „bet“.

[…]

SAUSIO 13 <BLOND>

22.05 Rytoj skrendam į Honkongą, kur praleisim šiek tiek ilgiau nei parą pas mano pusseserės dukrą, o paskui – į Sidnėjų, kur apsistosim pas mano pusbrolį. Namie turim būti vasario 1-ą. Nesugebu parašyti nieko daugiau.

22.52 Ai, negaliu eiti miegoti, nes rytoj reikia išvažiuoti. Be to, dar nesusikroviau lagamino – nežinau, ką imti.

Ir apskritai jau noriu grįžti.

Ne, jau noriu būti ten.

[…]

SAUSIO 23 <SKUKA>

15.43 Na, kaip jūs ten – šąlat? O mus jau visai pamiršot? Visai nebeturiu draugų? Atsirasit tik tada, kai ateis metas dalytis auksinės kengūros kailį? [Aliuzija į posakį apie nenukauto lokio kailio dalybas – L. L.]

SAUSIO 31 <SKUKA>

18.44 Pagaliau vėl Honkonge, jau pakeliui į namus!

Vaizdas iš 23 aukšto – per visą sieną, o aplinkiniai dangoraižiai dar aukštesni!

Kaip aš noriu namo – užsisakiau, kad pagamintų baltosios mišrainės.

[…]

VASARIO 18 <BLOND>

23.46 Nelabai turiu ką parašyti. Tiksliau – rašyti reikštų prie darbų prisidėti dar keturias darbo valandas. Bėda ne ta, kad darbų per daug, o kad jie labai įvairūs. Po kelionės prikibo virusas, kurio taip ir neišsigydžiau. Panešiojau, pasūpavau, gavau antrąsyk į tą pačią vietą. Jokių egzistencinių apmąstymų neturiu. Užtat mokausi kantrybės – jos man visą gyvenimą labiausiai trūko.

VASARIO 24 <BLOND>

20.40 Vakarui baigiantis mudu su amerikiečiu Marku įsijautėm į išgėrusių skandalistų vaidmenis: plaukus išsibalinusiai ir išsidažiusiai nevalai pensininkei, kuri amžinai pirmam aukšte išjungia šviesas, spigindamas prožektoriumi tiesiai į akis, Markas užriko: fuck you, bitch!, o aš šaukiau, kad tegu susirenka šmutkes ir nešdinasi į prieglaudą, jei neišgali už bendro naudojimo elektrą susimokėt – dėl jos vieną kartą sprandą nusilaušiu, lipdama tamsoj į šeštą aukštą.

Ką, bičiuliai, šokiravau?

[…]

KOVO 3 <BLOND>

00.41 Koncertas buvo nuostabus. Nepaisant „Cēsu“ alaus reklamos ir kvailokų vaizdo intarpų, nepaisant to, kad per pertrauką operos lankytojams dalijo alų, ir to, kad Zatleras jaunesnysis sidabrinius medalius supainiojo su auksiniais. Visa tai – smulkmenos. Šimkus su Vasku, Valstybinis simfoninis su Čaikovskiu ir Baiba Skride – puikūs. Simfoninis apskritai… melancholišką valsą be dirigento sugrojo tiesiog nuostabiai… Šmīdbergo „Elegija“, sako, irgi buvo labai gera (aš pramiegojau), o Dzenīčio „Postliudija. Ledas“ man labai patiko.

Bet viską nustelbė tai, kad staiga dingo Paulas.

Jau visai besibaigiant pertraukai nuėjome į tualetą (-us). Mikliai pasiusiojau ir parbėgau į salę. Net rankų nenusiplovus. Įbėgu – Paulo nėra. Sėdžiu, sėdžiu, jau gęsta šviesos, jau salės durys iki pusės užvertos, paskutiniai žiūrovai pasilenkę skuba į savo vietas – o Paulo nėra. Negaliu patikėti – dar niekada nėra buvę, kad Paulo nebūtų ten, kur jis turėtų būti. Durys užsidaro, šviesa užgęsta, radijo choras pradeda dainuoti Ešenvaldo „Legendą apie įmūrytą žmoną“, o mane apima tokia panika, kokią jaučia vaikas, pasiklydęs prekybos centre. Arba ta žmona, kurią įmūrija. Tiesiog absoliučiai fiziškai pajuntu, kad aplinkui (ne tik šalia, bet visur, į visas puses) veriasi grėsminga tuštuma – tarsi kosmose. Staiga nebelieka jokios pusiausvyros, jokios atramos, tiesiog kybau ore virš kažkokios siaubingos bedugnės. Ir kartu bijau dėl jo – kas nutiko? Galvoje kone vienu metu žaibu šmėkštelėjo trys mintys:

– pasidarė bloga, guli kabinoje ištiktas infarkto, galva praskelta;

– susimušė su kuo nors tualete, nosis kruvina, guli ant grindų prie pisuaro;

– ateiviai pagrobė (garbės žodis) – nes staiga pastebiu, kad mūsų pusėje prie parterio tarpueilio tarsi gabalas iškąstas, tuščios kėdės, – kokie aštuoni žmonės tiesiog pradingę.

Na, po „Įmūrytos žmonos“ salės durys vėl atsivėrė ir įžengė Paulas, sutrikęs dairydamasis aplinkui. Pasirodo, išėjęs iš tualeto jis laukė manęs. Moterų WC juk visada eilės, visada viskas ilgiau. Laukia, laukia – o manęs nėra. Darbuotoja užeina į tualetą ir garsiai praneša, kad jau trečias skambutis, visus prašom išeiti, nes durys tuoj bus užrakintos. Visi išeina – manęs nėra. Taip jis ten ir stovėjo, vargšelis, laukė, kol durys iš tiesų užsidarė. Ir baiminosi, kad man kas nebūtų atsitikę. Štai tokia ta meilė.

[…]

KOVO 6 <SKUKA>

[…] 09.57 Ką aš šiandien, ne, jau vakar pastebėjau: kai mano darbo vietoje prie virtuvės stalo, kur sėdžiu su kompiuteriu, iš ryto į akis ima taip spiginti saulė, kad turiu pasislinkti į kairę, būna atėjęs pavasaris.

[…]

KOVO 10 <SKUKA>

21.41 Įeinu į miegamąjį, o katinas sau vaikšto ant užpakalinių kojų, rūko ir priekine kojele gaudo miltų kandį. Vos mane pamatęs įsigudrino cigaretę paslėpti ir vėl atsistoti ant keturių.

KOVO 14 <SKUKA>

22.33 Jau antrą sekmadienį iš eilės jaučiuosi taip, lyg iš manęs būtų pavogtas vienas laisvadienis. Gal todėl, kad šeštadieniais einu į darbą. Bet einu juk todėl, kad man patinka ir aš noriu. Tai kodėl sekmadienio vakarai tokie liūdni? Man dabar taip reikia bent vienos dienelės sau.

KOVO 15 <SKUKA>

01.14 Mūsų Neišsenkantis Džiaugsmo Šaltinis išėjo nakvoti kitur, šiąnakt jam su mumis ne pakeliui.

<BLOND>

01.15 Netyčia įsijungiau kažkokį sekso kanalą. Pusė velnio, netgi visai jaudina, kol nepamatai moterų veidų.

[…]

<BLOND>

14.47 Dailiai apsirengiau: naujos languotos kelnės, balta palaidinė, nauja pilka liemenė, rožinis šalikas. Gaivi tarsi pumpurėlis. Nors atrodau kaip kepeninė dešra, bet bent jau šviežia ir laiminga kepeninė dešra. Darbe visi apšalę, nes įprato mane matyti tik katino plaukais aplipusiais pilkai juodais drabužiais.

[…]

BALANDŽIO 1

[…]

<BLOND>

18.48 Programuotojai tikrai ypatingi :) Toks be galo mielas vaikinukas dirbo prie mūsų svetainės, gerai dirbo, atsakingai ir labai kruopščiai, viskas visada laiku ir be priekaištų. Nutarėm jam ir jo draugei apmokėti nakvynę ir vakarienę. Ir ką jūs manot, įsiregistravo šįvakar, kompas, aišku, irgi kartu, ir jau skaipina man: gal aš vis dar viešbutyje, gal galėtų pažiūrėti, ko man tas „Google Analytics“ neveikia?.. :) Eina sau! Na ir jaunimėlis!

BALANDŽIO 2 <BLOND>

09.32 Prastai miegojau, bet galvos nebeskauda. Labai gaila, kad vakar neįstengiau pasimėgauti vakaru. Manau, ir galvą įsiskaudėjo todėl, kad nuo pat pradžių jaučiausi tokia negraži, sena, pavargusi ir nereikalinga. Tas jausmas mane persekioja visą gyvenimą, tik vis kitais pavidalais – kad mane tuoj demaskuos ir išvarys. Nuo to viduje sukilo įtampa, negalėjau atsipalaiduoti, todėl ėmė skaudėti visą kairę galvos pusę, kaklą ir petį, ir net smegenis. Galiausiai išvis apėmė neapsakomas liūdesys. Tai reiškia viena: reikia mažiau galvoti apie save. Reikia apskritai pabandyti save pamiršti. Aš visada labai gerai jaučiuosi, kai pati sau tampu nematoma ir tiesiog džiaugiuosi kitais žmonėmis, nes žmonės (na, tie, su kuriais susitinku) man be galo patinka. Netgi turiu vieną draugę, ne iš mūsų kompanijos, kuri man tai nuolat prikiša. Aš vis pasakoju, kokie visi gražūs, o ji sako: mane gąsdina tavo apsėdimas gražiais žmonėmis, kai tu taip kalbi, jaučiuosi apgailėtina. Bet ji, matyt, nesupranta, kokį grožį turiu galvoje. Nes mano akimis ir ji pati nepaprastai graži.

Na, o paryčiais susapnavau siaubingą sapną. Išdaužtos vitrinos šuke užmušiau tris žmones (nepažįstamus): vyrą ir dvi moteris, jauną ir pagyvenusią. Tiesa, jie norėjo nužudyti mudu su Paulu, azijietiškos išvaizdos vyras jau buvo pargriovęs Paulą ant žemės, tad lyg ir gyniausi, bet vis tiek labai nemalonu. Daug kartų dūriau. Į veidą, kaklą, krūtinę, pilvą. Nežinau, turbūt po kokius dvidešimt dūrių kiekvienam. Toks jausmas, kad reikia nueiti į bažnyčią, uždegti žvakę ir paprašyti atleidimo. Taip, gal tikrai nueisiu, į netoliese esančią Aleksandro Neviškio bažnytėlę.

BALANDŽIO 3 <BLOND>

12.36 Šįryt labai juodos mintys. Vakare reikės prisigerti, kad bent trumpam jas nuginčiau šalin, tolyn, lauk.

BALANDŽIO 4 <BLOND>

22.23 […] Neprisimenu, turbūt neparašiau, kad penktadienį iš tiesų buvau užsukusi į bažnyčią? Uždegiau keturias žvakes. Man visada sunku suprasti, ar užtenka vienos žvakės už visus, ar vis dėlto reikia po vieną kiekvienam. Kaip geriau užsitikrinti bonusus? Šįkart, rodos, sugalvojau visai neblogą variantą:

– vieną žvakę – iš dėkingumo už visus gerus dalykus, kuriuos aš ir mano artimieji yra patyrę ir patiria, ir dar patirs;

– vieną žvakę – prašydama atleidimo už savo nuodėmes (daugiausia – mintis) – nors tai nesutrukdė jau kitą dieną negražiai pasielgti su artimu žmogumi;

– vieną žvakę – už vaikus;

– kitą žvakę – už tėvus (taip pat ir mirusius).

Štai toks paskirstymas.

BALANDŽIO 5 <BLOND>

20.48 Oooooooi… Nepaisant visų gardėsių, pastaruoju metu valgytų namuose, svečiuose, restoranuose ir užsienyje, tai buvo pats pačiausias valgis nuo praėjusios vasaros!

Virtos bulvytės su krapukais, mano nuostabiosios salotų lapų, svogūnų laiškų, ridikėlių salotos su grietine ir kefyru – prisiekiu, niekas nemoka jų pagaminti taip gardžiai, bent jau pas nieką svečiuose nesu tokių puikių valgiusi, – ir karbonadas buvo nepakartojamas, iš tikros, geros, laimingos, sultingos kiaulės, su šiek tiek riebaliuko, kurio nuostabus aromatas kepant pasklido po visą butą. Na, ir dar tas prosecco su kampariu – tiesiog tobulas kaimo komplektas; jaučiausi visai kaip sodyboj Mikeltuornyje, net skruostai dega. Na, belieka lįsti į lovą ir įsijungti filmą.

Papildyta. Filmas buvo visiškas mėšlas. Bet nieko, kaime pasitaiko.

[…]

BALANDŽIO 15 <BLOND>

[…] 23.25 Mieli draugai, ariu kaip arklys, nors jums gal atrodo, kad vien tik geriu. Galiu lažintis, kad Briuselyje nė vienas tiek nedirba.

BALANDŽIO 17 <BLOND>

[…] 23.02 Po penktadienio vakarų paprastai būna taip: baisu gyventi ir baisu numirti.

BALANDŽIO 21 <BLOND>

01.24 Jei atvirai, visą dieną jaučiausi labai nekaip.

Pradėkim nuo to, kad po Kuldygos „adatos“ sekmadienio vakarą [Adatų fabriko bokštas Kuldygoje – L. L.] (aš į jį net nelipau) ir apskritai nuostabios šeimos išvykos 3 (trim) automobiliais su 4 (keturiais) jaunuoliais ir 3 (trim) vaikais, ir suknisto brendžio man vakare užėjo kažkoks nervinis drugys, išbėrė šlaunis, apėmė siaubinga, logiškai nepaaiškinama baimė ir kažkoks lyg niežulys, lyg nerimas. Pirmadienį į darbą nenuėjau, išmiegojau dieną šešias valandas ir jau atrodė, kad pagerėjo. Beveik nieko nevalgiau, tik vakare išgėriau dvi taures prosecco. Naktį miegojau visai gerai, ryte atsikėliau lyg ir normaliai, o tada gavau siaubingą, isterišką laišką iš darbo (nuo vienos vadovaujamas pareigas einančios personos), ir man ėmė skaudėti visą viršutinę kūno dalį nuo viršaus (galvos) iki pat pusiaujo. Išgėriau vaistų, nuėjau pas kirpėją (iš anksto suplanuoto vizito), paskui pas savo ginekologą / -ę sužinojau, kad mano gimda vis dar švarutėlė, kiaušidės pavyzdinės, o svarbiausia – nėra jokių darinių. Išpasakojau jai viską, kaip jaučiuosi, išpasakojau, aišku, su nemenka humoro doze, todėl ji nė numanyti negalėjo, kaip jaučiuosi iš tikrųjų, o tada nuėjau į darbą, kur tvyrojo labai nesveika atmosfera. Skausmas nepaleido visą dieną – stiprus, beveik nepakeliamas, bent jau tokio stiprumo, kad iš šono matyti veide, nepaisant naujos šukuosenos, todėl paėmiau 1 (vieną) karšto romo ir 1 (vieną) gryno viskio. Ir bulvių ir porų sriubos su šoninės juostele.

Paskui P. atvažiavo manęs pasiimti, grįžom namo, pakeliui nusipirkome vyno, susiradau dar vaistų (negalėjau apsispręsti tarp arkoksijos, tramadolio ir coctrail), išgėriau 1 (vienų) ir nuėjome į svečius pas M. P. ir R. B. Labai mielas vaikas ir nuostabi vakarienė: pirmas patiekalas – skysta pieniška daržovių sriuba su česnakinės duonos riekele, antras – toks tarsi kišas, tik ant rupių ruginių miltų pagrindo, trečias – mangų lasis ar kažkas panašaus. Ir geras (saldus) baltasis vynas. Pastaruoju metu man patinka saldus baltasis vynas, kaip „Gewürztraminer“ ir pan. [...]

01.29 Apskritai nesuprantu ir net nemoku paaiškinti, kaip gali taip smarkiai skaudėti nieką.

Atsiminiau, ką I. pasakojo Mežuotnėje. Apie melavimą. Tie, kurie buvo šalia, – tie prisimins. Ar aš kažkaip neteisingai gyvenu, kad man šitaip skauda? Bet juk aš, regis, nemeluoju. Bent jau ne kitiems.

[…]

BALANDŽIO 23 <BLOND>

22.45 Šiandien kokias šešias valandas praleidau rūsyje, rausdamasi po 15–10 metų senumo praeitį. Juokingi laiškai, nuotraukos, skaidrės, vaikų sveikinimai, keisti meno katalogai, originalūs dabar ir kadaise garsių autorių meno darbai, seniai pamiršti literatūriniai bandymai, mašinėle spausdinti ant pageltusio popieriaus, pradėtos užrašinės, laikmečio kuriozai, knygos, keisti indai, senos, sukietėjusios odinės rankinės, kiauros kojinės, sudžiūvę akvareliniai dažai… bet absoliutus topas – visas maišas drabužių, prieš daugybę metų ten sumestų su visomis pakabomis. Štai ką reiškia iš tikrųjų kraustytis.

Didžiausią jausmų antplūdį sukėlė juodas mini sijonas, įmestas į maišą kartu su visa „IRVES“ pakaba, prisegtas spaustukais, kaip grįžo iš valyklos prieš 10 metų. Daugiau niekada ir neieškotas. Dar senas samanų spalvos velvetinis švarkas, odinis paltukas iš „Leather Palace“, dukros išleistuvių suknelė, pasiūta mados salone „BUDE“, močiutės karakulio kailinukai, šviesus vyriškas lietpaltis, kurio kišenėj – kažkokio buto raktas ir laikrodis. Ir dar daug visko. Buvo labai linksma ir smagu. Laimei, praeitis nesukėlė jokios geliančios nostalgijos – viskas taip lengvai.

Dabar skauda nugarą, bet nuotaika gera.

Šiandien pagaliau sumažinau darbuotojams atlyginimus. Apkarpiau, taip sakant, gana saikingai, gerokai mažiau, nei reikėjo. Visi liko jei ne patenkinti, tai bent maloniai nustebinti, kad nesibaigė dar blogiau.

Labai tikiuosi, kad rytoj pagaliau normaliai išsimiegosiu ir blogos mintys manęs neišvers iš lovos jau septintą ryto.

Ai, dar įdomus buvo atvirukas nuo Regīnos Ezeros [latvių rašytoja klasikė – L. L.]. Ne todėl, kad būtent nuo jos, o todėl, kad atsiųstas be jokios progos, o ant atviruko pavaizduotas kino teatras „SPARTAKAS“.

BALANDŽIO 24 <BLOND>

18.28 Be kita ko, radau ir kvepalų „Rygietės paslaptis“. Nė kiek neišsivadėję. Pauosčiau ir akimirksniu persikėliau į vaikystę. Jei bute pasklinda šis kvapas, mama pasipuošusi savo didele raudona sage ir auskarais, ir žalia suknele, dar ten kvepia baltąja mišraine, raugintais agurkėliais, silke ir kiaušiniais. Ir visi laimingi.

[…]

21.19 Babytės laiškai dukrai, rašyti 1945 metų vasarą iš kaimo Žiemgaloje, kur Latvijos laikais važiuodavo tik medžioti, jodinėti ir pasižaisti su daržininkyste, laiškuose į Tomsko sritį pagarbos vertas santūrumas. Nė menkiausio skundo dėl prarasto turto ar dabartinių sunkumų arba dėl to, kad iš penkių vaikų tik apie vieną – dukterį Sibire – yra žinių ir palaiko ryšį. Dalykiškas aprašymas: keliuose kambariuose savame name dabar gyvena (šeši žmonės dviejuose), kam atiduota žemė, kaip padalyti galvijai, kuris kokius ūkio darbus kasdien dirba, kas gyvena kituose bent 10 namo kambarių. Taip, savitvarda yra didelis dalykas. Disciplina, stiprybė, gebėjimas susiimti. O aš net sagos neprisiuvu be isterijos – vis kas nors susiraukšlėja ar siūlas susiburia. O ten – ir subtili akvarelė su našlaičių ir nasturčių etiudais, ir baltasis siuvinėjimas, ir kaligrafiška rašysena (pavyzdžiui, 1913 metais iš Peterburgo, vokiškai).

Apskritai įdomus klausimas, kur dingo rašysenos kultūra. Nors būtų galima pasiteisinti, kad šiais laikais beveik niekas ranka neberašo, bet ir mano karta gebėjimą dailiai ir rišliai rašyti jau yra praradusi.

22.48 O šitą (šiandieninį knaisiojimąsi) aš leisiu sau pavadinti talka, nes kiekgi galima dirbti laisvadieniais, bet tas rūsys jau seniai prašėsi jei ne tvarkos, tai bent aiškumo, kas tose paslaptingose dėžėse, maišuose ir aplankuose.

GEGUŽĖS 8 <BLOND>

[…] 21.38 Savidisciplina ir saikingumas yra įgimti ar išsiugdomi? Mano tėtis augo vienoje turtingiausių Latvijos šeimų. Tačiau nebūtinai vienoje protingiausių (jei neimsim motinos pusės – Einbergų giminės, kurioje buvo vienas pirmųjų, o gal net pirmasis Tartu universitete studijavęs latvių teisininkas ir kelios pirmosios aukštąjį išsilavinimą įgijusios latvių moterys; o jei atsigręžtume dar giliau į praeitį – garsioji hernhūtiečių Balodžių giminė, kuri yra tiesioginė mano tėvo motinos protėvių linija, taip pat garsiojo ir skandalingojo ekonomisto Kārlio Balodžio pirmtakė). Vis dėlto ir Neiburgas, nors gimęs paprastų samdinių šeimoje, pasižymėjo asketiškumu ir darbo – atleiskit – morale gerąja šio žodžio prasme.

GEGUŽĖS 9 <BLOND>

00.08 Jei pažadėčiau sau kasdien čia parašyti bent po vieną svarbų sakinį ir tą pažadą tesėčiau, o ne vien apsiribočiau pažadais, gal ilgainiui susikauptų visai padorus literatūrinis palikimas, ką?

00.16 Įdomu, kad šiais laikais niekas nebekomentuoja atvirų įrašų, komentuoja tiktai juokingus arba faktinius įrašus, arba buitinius, arba tokius įrašus, kuriuose intymumas slepiasi po buities, pokšto ar fakto priedanga.

00.20 O aš intymius, atvirus įrašus nuo šiol vadinsiu „atviravimais“, ir tai bus mano dvasinė praktika.

00.32 Pirmiausia, ką turiu padaryti: liautis gėdijusis savo atviravimų ir nustoti juos maskuoti.

00.41 ATVIRAVIMAI

– Atsiprašau, kad jau einu miegoti.

– ATSIPRAŠAU, KAD DAR NEINU MIEGOTI.

<SKUKA>

00.35 Klausykit. Ar negalėtų kas nors, geriau nardantis internetuose, sukurti bendruomenę „Atviravimai“? Kur visi viską rašo, kaip yra iš tikrųjų.

[…]

GEGUŽĖS 13

03.04 ATVIRAVIMAI – PLANAS

sportuoti namuose kiekvieną dieną

masažas kartą per savaitę

Vynas 4–5 taurės per dieną

MAISTAS su saiku

JONAžolių arbata

Nereceptiniai migdomieji

Preparatas KepenIMS

Pasitikrinti pas Tiraną

išvažiuoti savaitei į kaimą gegužės 22–28 d.

Sumažinti stiprių vaistų dozes

Būti linksmai

Lankytis renginiuose

pirkti didesnio dydžio drabužius

Nedrausti sau ilsėtis

Nedirbti visą laiką

Vaikščioti pėsčiomis

Neieškoti prasmės

Negalvoti apie ateitį

Pradėti jau rytoj

PAPRASTA.

Vertė Laura Laurušaitė

Tariuosi neblogai išmanąs klasikinę latvių literatūrą, tačiau apie šiuolaikinę to pasakyti negalėčiau. Ją skaitau ir į ją pasigilinu tik priešokiais. Išskyrus Janio Ruokpelnio poeziją, kurią solidaus amžiaus, bet jaunatviškai produktyvus autorius kone kasdien skelbia savo feisbuko paskyroje. Esu nuolatinis tos paskyros sekėjas, skaitytojas. Kaip suprantu, poetas visus ar kone visus eilėraščius, kuriuos parašo, čia pat savo paskyroje ir skelbia. Įdomi ir ryšio su skaitytoju atžvilgiu, manyčiau, produktyvi, itin prasminga praktika. Tai tarsi toks nuolatinis poetinis autoriaus budėjimas, kurį suinteresuotas adresatas gali sekti kone realiu laiku.

Jānis Rokpelnis. Nomods. Rīga: Neputns, 2025. 119 p.

„Budėjimas“ (Nomods) – taip Ruokpelnis ir pavadino naujausią poezijos rinkinį, pernai išleistą leidyklos „Neputns“ („Nepaukštis“). Nežinau, ar visi rinkinio kūriniai prieš tai buvo skelbti feisbuke, ar tik dalis jų, bet kai kuriuos prisiminiau tikrai jame anksčiau jau skaitęs. Rinkinys padalytas į kelis skyrius, poskyrius, organiškai derančius vienas prie kito ir turinčius labai trumpus, sykiu konkrečius, informatyvius pavadinimus, pavyzdžiui: „Nata“, „Rožė“, „Paukštis“, „Duobė“, „Sekundė“. Trumpumą turbūt reikėtų išskirti kaip ryškiausiai į akis krintančią šios knygos žymę: trumpos eilutės, trumpi patys eilėraščiai. Įspūdis toks, kad Ruokpelnio eilėraštis dažnai švysteli kaip itin trumpas, kone momentinis, bet atmintin kirste įsikertantis poetinis blyksnis.

Rinkinyje sumaniai kuriama artimumo, asmeniškumo atmosfera, neretai jau pirmoje eilutėje pasitelkiant įvairias įvardžio „aš“ formas („mano“, „man“, „mane“), veiksmažodį „esu“. Dominuoja niūrokos vienatvės, gana skeptiško, pesimistiško savos ir visuomeninės būties vertinimo nuotaikos: „esu vieniša nata / ieškau sesių / kurios gims iš melodijos“ (p. 39), „draugai kurių aš nepažįstu / yra patys tikriausieji mano draugai“ (p. 96). Įvadiniame rinkinio eilėraštyje, kurį iš dalies galima traktuoti kaip programinį, kalbama, kad budėjimas yra geriau nei miegas, nes „sapnų turinys manęs netenkina“ (p. 5) – juose esą per daug tiesos, kuri persmelkia ir išvargina visą kūną.

Čiadabartiško budėjimo įspūdį Ruokpelnio „Budėjime“ labai sustiprina ir tai, kad rašoma vien mažosiomis raidėmis (išskyrus vieną kitą tikrinį daiktavardį) ir be skyrybos ženklų. Atrodo, kad budint skubama kuo greičiau užfiksuoti pastebėjimus, nuojautas, mintis, per skubą ignoruojant skyrybą, gramatiškai bent kiek įprastesnį sakinių įforminimą (viename interviu poetas yra prisipažinęs, kad labai skuba užrašyti jam intuityviai „ateinančius“ eilėraščius). Galbūt tokiu būdu atspindima ir šiuolaikinio gyvenimo dinamika, kurią autorius ne kartą akcentuoja: „per sekundę iškeltus sostus / išgriauna kita sekundė“ (p. 109). Akcentuojami ir egzistenciškai reikšmingi gyvasties motyvai, pavyzdžiui, pasitelkiant kraujo vaizdinį: „kraujas kalba / visomis kalbomis / be vertėjų / riebūs liežuviai / paskui jį nesuspėja“ (p. 33), „viename kraujo laše / reikia viską išvysti“ (p. 110).

Artis Ostups. Patiesība. Rīga: Neputns, 2025. 46 p.

Ruokpelnio „Budėjimas“ buvo nominuotas gauti pagrindinį kasmetį Latvijos literatūros apdovanojimą – 2025 m. Latvijos literatūros metų premiją (Latvijas Literatūras gada balva, sutrumpintai LALIGABA) poezijos kategorijoje. Šią premiją pelnė kita nominantė – irgi pernai išleista Arčio Uostupo poezijos knyga „Tiesa“ (Patiesība). Oficialiai skelbiama, kad „premija skirta už aukštos prabos eilėraščių rinkinį, kuriame giliausios etinės ir estetinės tiesos atsiskleidžia per tai, kas iš pažiūros kasdieniška ir materialu (caur šķietami ikdienišķo un materiālo)“. Gali būti, kad „Tiesą“ skaičiau (ir dar ne kartą atskiras jos vietas vis iš naujo perskaitinėjau) kažkaip pernelyg subjektyviai, bet man šioji oficiali formuluotė neatrodo tiksli. Per daug ten subtilių citatų, protingų epigrafų, įmantrių intertekstų, apskritai tiesiog per tirštas joje kultūrinis, intelektinis klodas, kad knygos teminį audinį galėtume įvardinti ir įvertinti kaip kasdienišką, materialų.

Epigrafais į Uostupo knygos skaitytoją prabyla Czesławas Miłoszas, slovėnų poetas Tomažas Šalamunas, latvių poetas Linardas Laicenas, šveicarų kultūrologas Jacobas Burckhardtas, eilėraščių antraštėmis aktualizuojami prancūzų kompozitoriaus Josepho-Maurice’o Ravelio kūrinys Jeux d’eau, amerikiečių fotografės Dorotheos Lange kūriniai First Born, Berkeley, amerikiečių menininko, performansų kūrėjo Bruce’o Naumano kūrinys For Children, šių kūrinių pavadinimų net neverčiant į latvių kalbą. Kaip veikiančiosios figūros kūriniuose įvairiais pavidalais ir rakursais pasirodo Albertas Einsteinas, latvių poetė Liana Langa, lenkų rašytojas Adamas Zagajewskis, vokiečių literatūrologas Walteris Benjaminas. Filosofas Martinas Heideggeris keleriopais būdais figūruoja net keturiuose eilėraščiuose, kurių iš viso rinkinyje tėra vos keturiasdešimt.

Išskirčiau eilėraštį „Kaimo kelias“ (Lauku ceļš) – intelektualią poetinę diskusiją su žymia Heideggerio esė tokiu pat pavadinimu (Der Feldweg, 1949): „Ponas Heideggeri, / jums rašo latvių poetas iš naujojo šimtmečio – / mane kamuoja klausimas apie kaimo kelio prasmę. // [...] // Žiūrėkit: šiandien mes blaškomės pačioj triukšmo širdy / todėl jau nebesuprantam, kas yra „išmintingas džiaugsmas“, / kaimo keliui pasisukant atgal į pilies vartus“ (p. 10). Priešpriešinama naujoji nepaprastai dinamiška, triukšminga, daugiasluoksnė, dažniausiai ekrane stebima nūdienos tikrovė su Heideggerio esė aprašytąja tikrove, vedančia link neskubrios ramybės, paprastumo, vienodumo, link eilėraštyje ilgesingai paminimo „išmintingo džiaugsmo“, kuris filosofo esė apibūdinamas kaip „vartai į amžinybę“ (ein Tor zum Ewigen). Dėl to kūrinio pabaiga pesimistiška, netgi turinti šiokį tokį apokaliptiškumo atspalvį: „Ponas Heideggeri, / atleiskite už liūdesį, bet manąja ranka rašo dulkės“ (p. 10).

Panašiai kaip šis eilėraštis palimpsestiškai tarsi „užrašomas“ ant Heideggerio esė viršaus, taip kitame puslapyje esantis eilėraštis „Meistras ir mokinys“ (Meistars un māceklis) vėlgi palimpsestiškai tarsi „užrašomas“ ant istorinės 1923 m. nuotraukos, kurioje matomi dvitraukiu pjūklu sykiu besidarbuojantys meistru pavadintas Heideggeris ir mokiniu pavadintas filosofas Hansas-Georgas Gadameris. „Mąstau apie laiką, kurio nėra buvę, bet ir nenoriu daikto paversti metafora – / niekas neprilygs darbui dvitraukiu pjūklu, o mažiausiai – žodžiai, vieniši žodžiai“ (p. 11). Mažu vientraukiu pjūkleliu – „fukseliu“ (fuksītis) – kažkada tesidarbavęs eilėraščio subjektas („buvau berniukas silpnomis rankomis“) jaučia pagarbą po obliavimo stalu dulkančiam senam dvitraukiam pjūklui, kuris priklausė jo seneliui. Ši pagarba atspindi visoje knygoje jaučiamą pagarbą praeičiai, ypač kultūrinei praeičiai, į kurią, regis, daugiausia žvelgiama su nostalgija, stengiantis apmąstyti ir taip sureikšminti įvairius jos reiškinius, įvykius.

Kaip tokio sureikšminimo pavyzdį pirmiausia pateikčiau eilėraščių „Benjaminas Rygoje“ (Benjamins Rīgā) ir „Heideggeris Rygoje“ (Heidegers Rīgā), skirtų Walterio Benjamino vizitui Latvijos sostinėje 1925 m. lapkritį ir Martino Heideggerio vizitui ten pat 1928 m. rugsėjį, diptichą. Abiejuose tekstuose tiršta istorinių, biografinių detalių, tad jiems reikia autorinių paaiškinimų, sykiu su kitais paaiškinimais publikuojamų Uostupo rinkinio pabaigos skyrelyje „Pastabos“. Šiuo skyreliu, o ir apskritai polinkiu poeziją įausti į kultūros istoriją knyga kiek primena Tomo Venclovos kūrybą, tokią, anot paties Venclovos, poesis docta (mokytą poeziją), kurios nesuprasi be atitinkamų žinių, išsilavinimo ar net autorinių komentarų. Viso to prireikia skaitant dažną „Tiesos“ eilėraštį.

Minėtąją pagarbą kultūriniais motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis ir asociacijomis apipintai praeičiai lydi aštriai ironiškas žvilgsnis į ateitį. Ši eilėraštyje „Vizija“ (Vīzija) modeliuojama taip:

vaizduotėje iškyla paveikslas

           kaip Dagdoje ar Kalapimpiškėse

kai robotai jau yra išnaikinę latvius

tamsoj lietuje dūzgia milžiniškas duomenų centras

ten dirbtinis intelektas pats sau

angliškai kuria poeziją be ritmo ir rimo

tarp serverių piktai aimanuodama

           klaidžioja Lianos Langos šmėkla

(p. 29)

Čia būtina paaiškinti, kad poetė, visuomenės veikėja Liana Langa, viena vertus, yra aktyvi latvių kalbos savo tėvynėje gynėja ir saugotoja, kita vertus, poezijoje pasisako už tradicines, t. y. rimuotas, jos formas. Uostupo „Vizija“, būdama akivaizdžia kūrybine, žaidybine polemika su kolege poete, vis dėlto išduoda ir tam tikrą nerimastingą nuojautą apie baugoką ateitį. O dabartyje, prisiminus Ukrainą, Irpinę, kalbama apie mūsų, apsaugotųjų (pasargātie), lyg ir priedermę byloti tiesą (bet mēs, pasargātie, / teiksim patiesību, p. 26). Turbūt byloti savo eilėraščiais, kurie autorefleksyviai vienoje vietoje apibūdinami kaip nerangūs (mani neveiklie dzejoļi, p. 41), kitoje – finaliniame knygos kūrinyje – kaip pilki ir tylūs (mani dzejoļi ir pelēki un klusi, p. 44). Šitokį apibūdinimą laikyčiau vienintele netiesa „Tiesoje“.

Kārlis Vērdiņš. Nekas. Rīga: Neputns, 2026. 107 p.

Karlio Vėrdinio rinkinys „Niekas“ (Nekas) pasirodė šiais metais. Drįstu prognozuoti, kad kitąmet jis tikrai bus nominuotas Latvijos literatūros metų premijai poezijos kategorijoje, neatmetant tikimybės, kad tą premiją ir pelnys. Primindamas, kad prieš dešimtmetį šia premija jau buvo apdovanota jo poezijos knyga „Suaugusieji“ (Pieaugušie), galiu patikinti, kad prielaidų tokiai prognozei yra daug. Pagrindinė jų: itin laki, daugiaplanė, skaitytoją traukte įtraukianti poetinė vaizduotė, kurią sugebama perteikti įtaigiu, polifonišku stiliumi sukurtais vaizdiniais, ištisomis sodriomis jų virtinėmis, mozaikomis.

Rinkinį sudaro trys skyriai, kuriuos įrėmina įžanginis eilėraštis „Niekas“ ir „netikru sonetų vainiku“ pavadintas, poemos bruožų turintis penkiolikos eilėraščių ciklas Ohola, Oholiba. Ohola ir Oholiba yra seserų ištvirkėlių iš Senojo Testamento Ezechielio knygos vardai. Vėrdinio vaizduotė iš biblinių erdvių ir laikų jas atlydi iki Latvijos, iki šiuolaikybės, kurioje Oholiba ėjo sanguliauti pas žiniuonius, antivakserius, sąmokslo teorijų šalininkus, pas „fašistus, ultranacionalistus ir urapatriotus, Holokausto neigėjus“, pas „slaptus ir atvirus Kremliaus agentus“ (p. 100). Seserys ciklo pabaigoje sulaukia pelnytos bausmės, o ciklo skaitytojas – išsipildžiusio estetinio pasimėgavimo itin virtuoziška literatūrine biblinio siužeto parafraze.

Iš visos knygos tematiškai bene labiausiai išsiskiria pats trumpiausias skyrius „Elgetų poezija“ (Ubagu dzeja), kurį sudaro vos devyni į dvi dalis suskirstyti numeruoti eilėraščiai, neturintys pavadinimų. Šie kūriniai atrodo labiausiai socialiai, visuomeniškai angažuoti, visi jie turi informatyvius orientacinius epigrafus, paimtus iš interneto portalų ar spaudos. Tik pirmojo eilėraščio epigrafas yra iš seno daugiatomio veikalo „Pasaulio raštijos istorija“ (Pasaules rakstniecības vēsture) pirmojo tomo, pasirodžiusio 1930 m., cituoju jį: „Antra didesnioji poezijos atšaka, kuri taip pat plačiai vystosi valstybės socialinio ir moralinio žlugimo laikotarpiu, yra badu mirštančių, elgetaujančių mokytojų, o sykiu ir dvaro pataikūnų, šunuodegių puoselėjama elgetų poezija.“

Ironiškai imituodamas šunuodegiavimą prieš turtinguosius, prieš įsivaizduojamą XXI a. „dvarą“, Vėrdinis kito eilėraščio epigrafe cituoja viešus duomenis apie turtingiausius Latvijos milijonierius ir konkrečias jų uždirbtas sumas, tiesa, dar latais, o patį eilėraštį komponuoja kaip nusižeminantį kreipimąsi į visus tuos milijonierius pavardžiui. Pavyzdžiui, į daugiau kaip 50 milijonų latų turėjusį Arnį Riekstinį kreipiamasi taip: „gerbiamasis gailestingasis pone riekstini / perveskite į mano sąskaitą pinigėlių / LV26HABA000151A152551 / rašysiu jums pačias gražiausias eiles / aukštinsiu jūsų dosnumą / sukursiu jūsų viešąjį įvaizdį / žiūrėk pateksit į vyriausybę / galėsit pelnyti dar dešimtkart tiek“ (p. 44–45).

Knyga pasižymi poetinių registrų įvairove, meistrišku sugebėjimu valdyti net pačias kontrastingiausias jų dermes. Žaisminga ironija knygoje dera su santūriausia rimtimi, buitiškos detalės – su būtiškais apibendrinimais, o žemiškos kasdienybės temos – su tuo, kas vaizduojama kaip dangiška „sferų muzika“, „dangaus chorai“ (p. 89). Eilėraštyje „Pradžių pradžia“ (Pirmsākumi), kurio pavadinimas yra tapęs viso pirmojo skyriaus antrašte, įžanginėmis eilutėmis užsibrėžiamas, atrodytų, kone Immanuelio Kanto mokymo vertas fundamentalus filosofinis tikslas: „Mes gręšimės atgal iki pačios pradžių pradžios, / kur tebeglūdi dar nesumaišyti, gryni daiktai savy“ (p. 24). Bet jau tolesnėse to paties posmo eilutėse paaiškėja, kad grynus daiktus savy ketinama išgauti iš… mišrainės, atskiriant ir išrūšiuojant majonezą ir kitas sudedamąsias jos dalis.

Rinkiniui pavadinimą davusiame įžanginiame eilėraštyje „Niekas“ poetinio siužeto slinktis komponuojama priešinga linkme: filosofiška gaida jis ne pradedamas, bet užbaigiamas. Gana detaliai ir psichologiškai kibiai pavaizdavus išvykimo iš svetimo miesto, nostalgiško atsisveikinimo su juo eigą, pabaigoje pateikiamas apibendrinimas įgyja labiau ne situacinę, bet egzistencinę prasmę. Pradedama: „Anksti ryte įsėsiu į taksiuką / sukrovęs bagažinėn lagaminų kalną“, baigiama: „praris mane gigantiškas lėktuvas, / pradings tamsiuose debesyse. / Ir nieko, nieko iš manęs čia nebeliks (Nekas, nekas šeit nepaliks no manis)“ (p. 9). Šis „čia“ įgyja apskritai visos žemiškosios žmogaus egzistencijos matmenį – tokia yra vėrdiniškoji žodžio magija. Knyga galėtų turėti ir priešingą, antonimišką pavadinimą – „Viskas“, nes kad ir prie kokios temos, siužeto, motyvo autorius prisiliestų, viskas virsta poezija. „Nes balsą turi visa visa, kas tik egzistuoja, ir visos būtybės per amžius gieda šlovinimo giesmę tam, kas jas sukūrė“ (p. 89).

Ruokpelnio budėjimas, Uostupo tiesa ir viskuo virstantis Vėrdinio niekas anaiptol nėra visa šiuolaikinės latvių poezijos panorama. Tačiau, mano supratimu, tikrai aprėpia vieną vaizdingiausių tos panoramos reginių.

Tęsiame latvių rašytojos Andros Neiburgos dienoraščių publikaciją. Šie įrašai buvo skelbti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., kur Neiburga rašė dviem slapyvardžiais – Skuka ir Blond.

2009 m. Neiburga jau gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei ankstesniais kūrybos metais – Rygoje veikia jos įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis ir restoranas „Neiburgs“, tačiau ištinka pasaulinė ekonomikos krizė ir ne pats lengviausias metas administruoti verslą. Kasdienybę užpildo bankai, darbuotojai, tiekėjai, laiškai ir nesibaigiantys organizaciniai rūpesčiai, tačiau po jais nuolat rusena vidinis konfliktas tarp rašytojos pašaukimo ir verslininkės realybės.

Neiburga prisimena tėvus, jų santūrumą, orumą, išgyventus istorinius ir asmeninius sukrėtimus. Tėvo laikysena tampa nebyliu moraliniu matu dabarties chaosui.

Valdydama restoraną Neiburga vis labiau susidomi kulinarija, gamina namuose kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu. Maistas padeda išlaikyti artumą, trumpalaikį pilnatvės jausmą. Net nuolat kartodama, kad yra siaubingai pavargusi, ji atkakliai ieško šviesos.

2009

SAUSIO 16 <SKUKA>

09.59 Apie tai, kas esminga, rašyti tiesiog nesugebu, todėl – apie tai, kas neesminga.

Nusipirkau „Stockmanne“ bedieviškai brangų šampūną ir kondicionierių, kad mano plaukai taptų tokie stori ir vešlūs kaip superžvaigždės (taip vadinasi ir tas gaminys – superžvaigždė). Visų pirma, pirmąsyk jį naudojant, mane apėmė visai pagrįstas įtarimas, kad kondicionieriaus tūbelė pustuštė. Na, ir kogi neišsispausti į mažą indelį iš atidarytos tūbelės? Ir jaunos, gražios, prastai apmokamos pardavėjos nori būti superžvaigždėmis, ne tik pasiturinčios, pagyvenusios moterys, kurios gali sau leisti šį produktą.

Bet lyg to dar būtų negana – nuo superžvaigždės man veidą išmėtė raudonomis alerginėmis dėmėmis. Kitos priežasties nerandu, nes pabudau visiškai normali ir jokios kitos kosmetikos dar nebuvau naudojusi.

Ir dar – liūdna suvokti, kad esu paveldėjusi visus savo mamos negalavimus, tik man jie pasireiškė dvidešimčia metų anksčiau. Tačiau nepaveldėjau mamos ištvermingumo, pasitikėjimo savimi, elegancijos ir laikysenos.

[…]

SAUSIO 21 <SKUKA>

23.37 Jaučiuosi tokia pavargusi ir nusivylusi kaip valstybė.

[…]

KOVO 4 <SKUKA>

[…] Šįryt parašiau 40 laiškų, kiekvieną vis kita tema, po to važiavau į objektą, tada pas tiekėjus, tada į teatrą, tada namo – gerti vyno, o tada atėjo 70 laiškų, į kai kuriuos atsakiau. Dar truputį išgersiu ir eisiu miegoti, kad rytoj viską pradėčiau iš pradžių.

[…]

KOVO 14 <SKUKA>

20.44 Didžiausias šeimos skandalas, kurį mano mama (šiandien jai sukako 81-i) prisimena iš savo vaikystės: mamos mama sviedė į mamos tėvą laikraštį. Mamos tėvas buvo Valstiečių sąjungoj, mamos mama – socialdemokratė.

Kita serija: mamos mama nuėjo į Bruno Kalninio [socialdemokratas, Latvijos ir tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjas – L. L.] laidotuves ir gavo policininko lazda per nugarą. Smūgio jėgą sugėrė modernaus, iš Paryžiaus atsiųsto palto apykaklė. Mamos tėvas pasakė: taip tau ir reikia.

21.00 Dar man patiko šitas: ir tada jie laimingai išsiskyrė.

[…]

KOVO 20 <SKUKA>

20.09 Jaučiuosi mirtinai pavargusi. Šiandien penkias valandas rūšiavau patalynę, ieškodama 288 × 220 dydžio paklodėse ištampytų siūlų. Supratau, kad baisiai nesinorėtų to daryti kasdien, tarkim, nuo 8.00 iki 17.00. Po to apėjau visus vonios kambarius. Taip, beje, keliuosi 6.30.

Visa tai niekai, bet galva neveikia. Tai yra veikia tik darbiniais klausimais, nieko kito negirdžiu ir nematau, ir nesuprantu. Tik šiandien sužinojau (nors P. [Paulas Bankovskis – L. L.] man pasakė jau vakar), kad KD [kultūros savaitraštis „Kultūros diena“ – L. L.] nusibaigė. Ir, viršūnė, ką tik supratau, kad bilietus į Lisaboną užsisakiau netinkamu laiku. Nieko tokio. Tada skrisim į Romą.

KOVO 24 <SKUKA>

18.09 NEDIENOS

Manau, kad krizę latviškai reikėtų vadinti nedienomis.

Ekonominės nedienos Latvijoje.

Bankų nedienos.

Ir taip toliau.

[…]

GEGUŽĖS 8 <SKUKA>

23.03 Vakar po darbo buvau labai pavargusi, bet vis tiek sėdau prie vairo ir nuvažiavau į MT [Mikeltuornis, kur Neiburga turėjo sodybą, – L. L.] pas P. ir A. [sūnus Aleksandras – L. L.]. Kelionė buvo graži, neįmanoma apsakyti, bet vis tiek norisi paminėti – tą saulėlydžio dangų, vakaro šviesą ir pakvaišusią žalumą, obelų žiedų nuometą, geltonas pienes, juodus vandenis. Kažkokia beprotybė. Tada ir metų laikų kaita įgyja prasmę. Viskas taip sumautai trumpam. Prieš keturias dienas MT beržai dar buvo pilki, šiandien jau žaliuoja. Jei neatvažiuosiu kitą savaitę (o neatvažiuosiu), tai nė nepamatysiu, kaip peržydės narcizai ir nubyrės kaukazinė slyvaitė. Ir dar daug ko. Taip, kaip šiemet nepamačiau krokų ir snieguolių.

Aš apskritai esu labai, labai dėkinga už tai, kad šitą pavasarį matau, girdžiu, įkvepiu, kad vėl galiu pati vairuoti, vaikščioti ir judėti beveik be apribojimų.

O vakar ką – vakar nieko ypatingo. Atvažiavau vėlai, P. iškepė avienos šonkauliukų, buvo riebūs, prisigėrėm vyno, viskas. Gerai išsimiegojau. Šiandien tikra vasara, šilta, paukščiai čiulba, man siaubingai patinka tie mažiukai rausvom krūtinėlėm, bet ne liepsnelės, mažesni.

Nuvažiavom į Ventspilį susimokėti už šiukšles, į turgų ir į „Rimi“ vaisinių guminukų. „Normaliai pasilinksminom“, – kaip pasakė A. Paskui P. išvažiavo pjauti medžio, nuvirtusio skersai mūsų keliuko. Kai išdarinėjau stintas, su A. nuėjome pas jį. Pasiutiškas sakų kvapas sausame miške nuo nupjauto, dar gyvo medžio. Tobula laimė. A. visą kelią bėga priekyje. Bėga, bėga, sustoja ir palaukia. Ir vėl bėga. O ko jam nebėgti, tokiam laimingam ir nerūpestingam vaikui vasarą. Kaipgi nebėgs.

Pasirodo, P. niekada nebuvo valgęs marinuotų stintų. Tom stintom jį nustebinau.

Paskui buvo futbolas. Dabar jie žaidžia cirką [stalo žaidimas – L. L.], patys išsikirpę iš raudono kartono. Aš jau laimėjau, galiu stebėti iš šalies.

Rytoj pietums – rūgštynių sriuba, vakarienei – ant grilio keptas rostbifas. Poryt gal kaip nors ištempsim su dešrom paprastosiom, prieš važiuodami namo.

Kitą savaitgalį su Poga [dukros pravardė – L. L.] ir A. skrisiu į Paryžių, P. – į Prahą. Bet man labai norisi susitikti su tais keliais draugais, kuriuos turiu.

Ir noriu jūsų visų paprašyti savęs neniekinti (girdit?), gyvenimas per gražus ir toks žvėriškai trumpas. O kai pasižiūri, kaip apdairiai sutvertas kiekvienas vabzdelis, supranti, kad nėra ko nervintis – viskas taip didu, o tu toksai mažytis, bet šiaip ar taip – savo vietoje ir būtent toks, koks ir turi būti, ar tau tai patinka, ar ne.

[…]

LIEPOS 20 <SKUKA>

23.05 Praėjusią savaitę išgyvenau nerealų pakilimą, tryškau energija, džiaugsmas liejosi per kraštus. Tada išvažiavau į festivalį ne pailsėti, o pavargti, grįžau namo ir depresas suėmė jau nuo pat (pirmadienio) ryto. Kai pagalvoju, šita įstaiga yra mano penkerių darbo metų rezultatas, na, bent jau pirma maža rezultato dalelė, gabalėlis. Ir man viskas ten patinka, išskyrus kai kuriuos patiekalus, aptarnavimo niuansus, dar šį bei tą. Bet visa tai pataisoma. Mano mielieji darbuotojai varo kaip žvėrys, atiduodami visas jėgas, virėjas rovėsi kokias septynias dienas po 16 valandų. Jis apskritai monstras – gražus, stiprus ir talentingas, kažkoks apsėstas. Ir su tatuiruota koja. Tik buhalterė mane šiandien išvedė iš kantrybės, susitikom pusvalandžiui aptarti trivialių dalykų (pavyzdžiui, darbuotojų maitinimo), bet pokalbis išsitęsė keturias valandas ir patapo visai absurdiškas, o pabaigoj net šizofreniškas. Ėmiau galvoti, kad esu bent jau „Ventspils nafta“ arba Pats Šleseras [Latvijos verslo oligarchas ir politikas – L. L.].

23.23 O beje – aišku, tai įdomus klausimas: ką darytų Šleseras, jei jam tektų dirbti su mano buhaltere?

LIEPOS 21 <SKUKA>

00.14 Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad atsitiktinumų apskritai nebūna. Bet jei nebūna atsitiktinumų, ką tai liudija?

LIEPOS 22 <SKUKA>

12.42 Tas restorano savininkės gyvenimas nėra nei lengvas, nei sveikas. Šįryt atsikėliau su baisiais maišais po akimis – lyg ir Uldžio Pūcīčio [latvių aktorius – L. L.], lyg ir Elitos Veidemanės [latvių žurnalistė, publicistė – L. L.].

LIEPOS 23 <SKUKA>

00.33 Rytoj susitinku su Banku ir su viešbučių specialistu iš Švedijos. Viešbučiai kaip tokie įtraukti į probleminę grupę (kartu su užžėlusiomis pievomis ir pelkėmis, kuriose juoduoja negyvenami „saulės elektrinių parkai“), ir todėl Bankas mano, kad turi teisę be jokio įstatyminio pagrindo sustabdyti kreditų išmokas tokiam verslui.

Ir visgi nesijaudinu. Žinau, kad viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Tik nuovargis milžiniškas.

Šiandien buvau „verslo vakarienėj“ savo restorane – nebuvo taip blogai, žmonės malonūs ir maistas, kaip visi tvirtina, čia skanus. Bet tas kviestinis svečias staiga man pakišo pasirašyti knygą. Na, tą mano, senąją. Autografo mat norėtų. Mes jau pustrečių metų kartu dirbam – ir še tau – jis man knygą. Visai sutrikau. Per tiek laiko viską esu pamiršusi. Perskaičiau kelis sakinius – kaip ne mano. Nieko neatsimenu, nieko nežinau. Dievulėliau, reikės pačiai perskaityti.

Išvis mane apleido visi žodžiai. Visi žodžiai ir visos mintys. Nežinau, iš kur aš kadaise traukiau tokią gausybę žodžių.

[…]

RUGPJŪČIO 1 <SKUKA>

14.40 Man patinka, kad mūsų pirmąją dieną kaime (juk pasiėmiau visą laisvą savaitę, nepaisydama nieko!) apsiniaukę ir vėjuota. Taip ramu. Tik tie prakeikti grybautojai ir uogautojai zuja po aplinkinius miškus. Jų, regis, kasmet vis daugėja.

19.45 Vakare išlindo saulė. Nuvaliau voveraites […]. P. kepa rostbifą, valgysim lauke.

Kažkoks plėšrus paukštis sklando virš pievos, pratisai ir nerimastingai klykauja iš pradžių pievoje, paskui miške.

Aš absoliučiai mėgaujuosi, kad šįkart esam čia tik dviese. Jaučiuosi, lyg būčiau viena pati. Ir galvoju – kaip gerai, kai kitas nė kiek ir visai netrukdo, kad nebereikia taip desperatiškai veržtis į tą mano karštligiškai trokštą vienatvę iš didžiosios V. Net atvirkščiai – jei iš tiesų čia būčiau viena, man jo trūktų.

RUGPJŪČIO 3 <SKUKA>

18.22 Supratau, kad pastarąsias dvi dienas šiek tiek apgaudinėjau save ir jus. Net ne šiek tiek – iš tikrųjų smarkiai. Nes formaliai tie ramybės ir harmonijos mirksniai lyg ir buvo, bet iš esmės, bičiuliai, aš vis dėlto tapau buka darboholike ir ištisas dvi dienas vis pagaudavau save galvojant… net ne galvojant, o jaučiant: „Kur aš esu, ką čia veikiu?“ arba „Kodėl aš nieko neveikiu?“

Reikia mokytis nieko neveikti – nieko neveikti čia, vietoje, kur nieko nevyksta. Tik vienas vanagas sudrasko kitą.

Pradedu suprasti tuos, kurie visada lekia į užsienius. Į visokius karibus, zanzibarus. Aš juk irgi. Nes tokioj kelionėj tu visą laiką užsiėmęs – įspūdžiai, įspūdžiai, įspūdžiai. Beveik nelieki vienas su savimi. Ir visąlaik vis tiek „nėra laiko“, nes tiek daug visko reikia spėti pamatyti. Griebi, mėgaujies (taip, tiesą sakant, ir man žiauriai patinka) ir ramini save – paskui visa tai kaip nors susidėliosiu. Bet paskui susidėlioji tik nuotraukas (geriausiu atveju) ir sukurpi kokį tekstelį.

Arba tuos, kurie kiekvieną savaitgalį į savo sodybas kviečiasi svečius. Tas pats – įspūdžiai, įvykiai, tarsi poilsis (nes argi čia darbas kokteilio taurę palaikyti), bet nereikia susidurti su savimi akis į akį. Aš ir aš. O tada vėl atgal į darbą, atgal į Rygą, ir pirmyn.

Jei esi kūrybingas žmogus, tada kitaip. Tada galbūt mintyse rašai apsakymus arba tapai paveikslus. Ir nuo to jautiesi prisipildęs (taip sakant – juk vis tiek kažką veiki). Aš nebesijaučiu kūrybingas žmogus, man viso to trūksta. Gali būti, kad laikui bėgant tai sugrįš, bet dabar to tiesiog nėra.

Ne, nesakau, kad nebesugebu tyrai ir vaikiškai mėgautis akimirkomis: spalvomis, kvapais, šviesa, atmosfera, garsais. Bet tik labai trumpoms properšoms man pavyksta atsikratyti nerimo.

Tačiau šiandien – šiandien man pavyko pagauti ir ilgiau išlaikyti tą „vasarotojos“ jausmą. Beveik visą dieną! Jis iki pat šiol manęs neapleido.

Geras žodis ir beveik pamirštas – vasarotoja, ar ne?

Iš pradžių upė, paskui jūra, prie jūros šampanas. Ir pirmą kartą nusimaudžiau nuo 2008 metų sausio (Karibuose). Nes po to prasidėjo visos tos sveikatos bėdos.

Išsiskalbiau (skalbyklėje) ir išdžiausčiau skalbinius.

Išsiurbiau antro aukšto palėpę.

P. nupjovė žolę priešais namą ir išvirė sriubos.

Gerai, šiandien gerai. Jei taip ir toliau, iki savaitės pabaigos jau būsiu išmokusi ilsėtis.

[…]

RUGPJŪČIO 4 <SKUKA>

[…]

14.12 Net pagalvoti neįstengiu, kad dar (vėl) galėčiau rašyti. Na, jau tiek save gręžiau ir narsčiau, kad ten beveik nieko ir nelikę, būtų gėda staiga vėl pradėti rašinėti kokias pošlas istorijėles, vartojant pernelyg daug gražių žodžių, net jei jos būtų tokios, „kurios lengvai skaitomos“, „užkabina“ ir t. t. Man ir neįdomu. Neįdomu net apie tai galvoti. Asmuo manęs nebedomina. Asmens santykiai su kitu asmeniu – taip pat ne. Asmens santykiai su visuomene, su valstybe, su laiku ir istorija (juokinga, ar ne?) – apie tai norėčiau, bet tam nesu pakankamai krūta.

Būna tokių filmų, kurie kažkaip neįkyriai meniškai, be atviros demagogijos ir skambių žodžių, net be ypač reikšmingų įvykių sugeba pasakyti kažką didaus apie žmogų, visuomenę ir laiką apibendrintai – tokie kaip Luco Dardenne’o L’Enfant arba Laurent’o Cantet Entre les murs. Jei būtų galima taip rašyti, tada būtų verta.

Iš pradžių norėjau „išjungti komentarus“, bet paskui pagalvojau – gal užteks draugiškai paprašyti pirmos pastraipos nekomentuoti, o jei jau labai norisi ką nors pridurti – tai tik apie antrąją.

Be to, dabar esu kaime, komentarų negaliu sekti ir į juos atsakinėti, tuščios pastangos.

23.29 Po vakarienės užmigau, pramiegojau nuo aštuonių iki vienuoliktos, dar ir dabar jaučiuosi apspangusi. Lyg ir truputį gaila prarasto vakaro. Atėjau į virtuvę – čia taip jauku. Židinys kūrenasi, viskas tvarkinga ir gražu, bet iš kur tas ypatingas jaukumas, kurio anksčiau trūko? Pasirodo, viskas labai paprasta – šiandien turguj nusipirkau tris tamsiai raudonas lelijas. Juodoje keraminėje vazoje ant stalo jos atrodo fantastiškai, visiškai pakeičia erdvę. Nors prieblandoje spalvą galiu tik nujausti, užtat lapų piešinys taip išryškėja ant ugnies nušviestos sienos. Gražu, ir kaip nedaug tereikia. Dar tik stikliuko romo.

[…]

RUGPJŪČIO 19 <SKUKA>

14.50 Fui. Jaučiuosi kaip koks filmo herojus, netikėtai akis į akį susidūręs su blogiečiais.

[…]

RUGSĖJO 21 <SKUKA>

23.25 DEGRADACIJA

Šiandien Ragacieme nusipirkome strimelių, labai gerų, ką tik išdžiovintų, druska dar nebuvo ištirpusi. O dabar naktį pripuoliau ir kokias 10 prarijau. Ir prisiminiau, kaip būdavo mano vaikystėj, mūsų senuosiuose, varginguose namuose.

Strimelės, kurias pirkdavo mama, irgi visada būdavo šviežios ir didelės. Nepirkdavo dažnai – gal negalėjo gauti, o gal buvo brangios, nežinau. Bet kai nupirkdavo, mama vakarienei visas mums išdarinėdavo. Labai kruopščiai, taip, kad nė ašakėlės, nė odelės. Filė lėkštėje, o ikriukai atskirai, mažoje lėkštutėje, krūvelėj. Jie dažniausiai vaikui. Tas vaikas buvau aš. Man siaubingai patikdavo (ir iki šiol patinka) džiovintų strimelių ikrai, tokie tinkamai išdžiovinti, standūs, traškūs, ne žali. O ypač tokie, kokius išimdavo mama, – švarūs, švarūs ir be jokios ašakėlės. Stovėdavau šalia, kol ji valydavo, ir savo ikrus gaudavau jau paties proceso metu. Bet visada būdavo paliekama ir tėčiui. Ar mama pati valgydavo – neprisimenu, gal viską taupė mums. Tėtis vakarienei pasidarydavo sumuštinių su strimele iš tų išdarinėtų žuvelių. Tėtis buvo siaubingai mandagus ir nuosaikus valgytojas. Ne elgesio, o charakterio požiūriu. Nors dešimt metų praleido rusų konclageriuose (ir pusbadžiu), jis niekada nerydavo, neskubėdavo, nepersivalgydavo, nepuldavo į kraštutinumus. Per vakarienę ar pusryčius priešais jį ant klijuotės visada garuodavo puodelis arbatos, o jis pats lėtai ir kruopščiai susitepdavo du sumuštinius. Su strimele ar dešra, ar kotletu, ar kuo kitu. Be jokios skubos. Strimelių ant duonos neprikraudavo krūvos, o surikiuodavo tvarkingai. Ir sumuštinį valgydavo su peiliu ir šakute. Dešros nedėdavo penkiais sluoksniais, tik tiek, kad uždengtų duoną. Kartais net nupjaudavo išsikišusius kraštelius ir atiduodavo šuniui. Tai nebuvo aristokratiškumas, paviršinis rafinuotumas. Tokia buvo jo prigimtis. Santūri ir vyriška.

O aš savo strimeles ką tik surijau atsistojusi prie šaldytuvo. Beveik su visom odom. Ir valgiau rankomis.

RUGSĖJO 22 <SKUKA>

20.41 Bankas šiandien mums tiesiog pašiko. Na, nieko. Tarsi ėjome tartis, bet jie pasakė – take it or leave it. Ką padarysi. Ta proga vėl prisiminiau tėtį. Gimęs ir užaugęs kaip vienas turtingiausių Latvijos jaunuolių, pradėjęs studijuoti, ruošęsis perimti tėvo verslą, vedęs, patekęs į Latvijos armiją, įsiveržus rusams demobilizuotas, įstojęs į legioną, vieną kartą išleistas atostogų, kad pamatytų savo naujagimę dukrą (ne mane, ir apskritai pirmagimę jis gyvenime matė du kartus, antrąjį – kai jai jau buvo 40), ketverius metus atitarnavęs kaip sunkiosios artilerijos vadas, teistas, apie metus praleidęs Butyrkoje, atsėdėjęs 10 metų lageryje Norilske (iš viso tarnybai, karui ir lageriams – beveik 20 metų), norėjęs pasilikti prie Volgos bakenščiku [upės švyturių statytojas (rusų k.) – sudarytojo komentaras], vis dėlto grįžęs lyg dėl savo motinos, vedęs antrą kartą – mano mamą, gyvenęs trijų kambarių bute be patogumų Pardaugavoj kartu su žmona, dukra (manimi), uošve, žmonos broliu ir daugybe įvairiausių žmonos brolio draugių ir šunimis, niekada nerodė jokių ambicijų, nesiskundė gyvenimu, nesigyrė žygdarbiais, nepasidavė tinguliui ir apatijai, bet ir nesidraskė, kad pasiektų kažkokių abstrakčių gerovės idealų, nebuvo garbėtroška, tačiau buvo atsakingas, garbingas, vyriškas, darbštus, laisvalaikiu žvejodavo arba skaitydavo, sirgo tuberkulioze, iš sanatorijos savo mažai dukrai (man) siųsdavo paties nupintus krepšelius su žemuogėmis, niekada negėrė, kad pasigertų, niekada nevalgė, kad persivalgytų, saikas visada buvo jo matas, kurio laikytis net nereikėjo ypatingos valios. Man atrodo – jis niekada neprarado savigarbos. Tiesiog toks buvo.

23.12 Vienintelis įmanomas laimės laikas yra vaikystė, paskui jau prasideda visokie paauglystės kompleksai, meilės kančios, ambicijos. Dar vėliau – nelaimingos santuokos, ligos, mirtys ir panašiai.

Taigi – vaikystė. Ir tai ne kiekvienam.

Pavyzdžiui, mano vaikystė buvo pati laimingiausia, kokią tik galiu įsivaizduoti, nes man nieko netrūko (o gal tiesiog nežinojau, kad kažko trūksta). Besąlygiška tėvų meilė ir taip toliau. Žinoma, tam tikra dozė mirties baimės, bet tik gyvenimui paryškinti.

Su tėčiu eidavom į muziejus, grybauti, važiuodavom žvejoti, nakvodavome valtyje. Su mama piešdavom popierines lėles. Mama kartais man suduodavo per rankas (kai būdavau aikštinga), bet tai nesiskaito.

Kiekvieną vakarą meldžiau Dievą ir tikėjau, kad gyvensiu amžinai, taip pat kaip mama, tėtis, močiutė, Togo, Leonidas ir visi kiti. Kartais net Albertas ir Anetė. Jei ką nors pamiršdavau paminėti – labai išgyvendavau. Bet vis tiek buvau laiminga.

Baimių, žinoma, visada turėjau, bet kadangi tai pastovus šalutinis efektas, nekreipsim dėmesio.

23.35 Na, bet dar yra kai kas, ką šįvakar nutylėjau, pliurpdama niekus, kad užsimirščiau. Mano antros eilės pusseserė, truputį jaunesnė už mane, veždama mano mamai pačios išspaustų obuolių sulčių, susmuko mūsų laiptinėje. Iškvietė greitąją, išvežė į Gailezero ligoninę. Gerai bent, kad turi kažkokį rimtą draudimą. Diagnozė neaiški. Gal infarktas, gal jau pakartotinis, gal trombai plaučių arterijose. Bet iki tol nebuvo jokių ypatingų signalų.

[…]

SPALIO 18 <SKUKA>

18.11 Šįryt pusryčiams kiekvienas bandėm pagaminti po omletą pagal Julios Child receptą – kratėm ir vartėm.

Tenka pripažinti, kad nė iš tolo nepriminė originalo. Be to, paisydama Julios rekomendacijos, kad sviesto niekada nebūna per daug, savo omletą iškepiau per riebų.

Tačiau vakar, jau sėdėdami kino teatre ir laukdami filmo apie Julią, gavome žinutę su kvietimu tą patį vakarą užsukti į svečius valgyti ėrienos ragu. Ir kas galėjo pagalvoti – filmas baigėsi tokiu dialogu:

– Kas šiandien vakarienei?

– Ėrienos ragu.

P. S. Ėrienos ragu, kuriuo mus vaišino, buvo nuostabus, o vakaras – žiauriai fainas.

21.57 Tai galėtų būti puikus būdas peržiemoti Latvijoje: kiekvieną savaitgalį kas nors gamina ėrienos ragu.

Varžybos, receptų aptarimas, diskusijos, daug priderinto vyno.

Belieka sudaryti ėrienos ragu klubo (ĖRK) narių sąrašą ir gaminimo grafiką iki pavasario.

22.16 Aspikas – skystis, kuris susidaro kepant mėsą ir atvėsęs sustingsta.

[…]

SPALIO 30 <SKUKA>

Ką tik grįžau iš puikios vakarienės su namo statytojais „Neiburge“. Ar atkėlėjais. Aš myliu juos visus iki vieno, garbės žodis, nors daugybę jų būčiau galėjusi pasmaugti per statybas.

[…]

LAPKRIČIO 15 <BLOND>

00.06. Keista. Pusę gyvenimo man atrodė, kad vienintelis pasigėrėtinas ir mėgdžiojimo vertas pavyzdys yra mano tėtis. Ir tik pastaraisiais metais ėmiau suprasti, kad ne mažiau didelė, jei ne didesnė herojė yra mano mama. Jei kalbam apie savigarbą – abiem jos netrūko. Bet mama buvo tikra kovotoja. Norėjau rašyti – prisitaikėlė, bet suvokiau, kad šitas žodis turi negerą prieskonį. Jie abu buvo prisitaikėliai (tėtis 10 metų kalėjimuose ir lageriuose, mama nuo paauglystės emigracijoj), bet neįsivaizduoju, kad kuris iš jų būtų sau leidęs kompromisą su sąžine.

[…]

LAPKRIČIO 19 <BLOND>

20.53 Mergaitės, nusipirkau tokį korsetuką, kuris vadinasi „gracija“. Juokinga, žinoma, bet kūno klostes truputį išlygina. Tik viena bėda – spaudžia širdį ir pečius. Kaip jūs susitvarkot?

[…]

GRUODŽIO 2 <SKUKA>

23.17 Įsivaizduoju idilę, kurią norėčiau patirti (bet be menkiausių sąžinės priekaištų): diena, aš guliu lovoje, kojos šiltos, valgau riebius, saldžius sausainius ir užsigeriu pienu.

[…]

GRUODŽIO 4 <SKUKA>

10.38 Vilkas alkanas ir ožka pusiau nusprogusi.

<BLOND>

20.59 Keista, kad penktadienis, keista, kad visa, kas nutiko, nutiko per vieną savaitę. Nuovargis siaubingas, tuos 100 m, kuriuos per savaitę nuėjau gatve, gryname ore, išjaučiau kaip kalinys, paleistas iš cypės.

Bet tik trumpam. Iš tiesų dabar jaučiuosi palikta viena ir nebežinau, kaip gyventi toliau. Tai ne apie asmeninį gyvenimą, aišku.

Vertė Laura Laurušaitė

Emija Grigorjeva yra jaunosios kartos latvių poetė ir prozininkė, aktyviai įsitraukusi į Latvijos ir Lietuvos literatūrinį gyvenimą, – ją neretai galima sutikti literatūros skaitymuose, festivaliuose, rašymo ir vertimų dirbtuvėse. Svetainėje satori.lv ji prisistato kaip „rašanti ir verčianti iš lietuvių kalbos. Laisvalaikiu daranti tą patį.“ Išties Emijos ryšys su Lietuva ir lietuviais gana glaudus – intensyvų literatūrinį dialogą palydi ir literatūrologinės įžvalgos („Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje“, Metai, 2021, Nr. 5–6). Šiuo metu Emiją drąsiai galima vadinti bene produktyviausia lietuvių poetinio žodžio įgarsintoja Latvijoje. Tačiau pačios Emijos kūryba, kuri reguliariai skelbiama literatūros žurnaluose, lietuviškai rečiau prakalbinama. O ji išties to verta!

Emijos esė „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu?“ tapo pirmuoju vertimo bandymu šešiems Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentams, lankantiems vertimo iš latvių kalbos seminarą. Bandymo būta ne tokio ir paprasto – teko Jurio Simanovičiaus muzikos albumą perklausyti, močiučių tarmę prisiminti, instagramo paskyrą susikurti (čia labiau seminaro dėstytojai), su mygtukinių telefonų veikimo ypatumais susipažinti (čia labiau studentams) ir, žinoma, gerokai pasiginčyti. Tačiau smagu pristatyti diskusijų rezultatą, viltingai linkint, kad šis bandymas nebūtų paskutinis!

Agnė Navickaitė-Klišauskienė

2014 metai, man šešiolika. Pabudusi vidury nakties, galiu tiksliai įvardyti savo instagramo sekėjų skaičių. Jei jis pasikeičia, praleidžiu ištisas valandas, vis prasukdama sąrašą ir bandydama išsiaiškinti, kas tas niekšas, kuriam mano gyvenimas nebeįdomus. Taip pat uoliai tikrinu savo sekamukų sąrašą, permąstydama, ar visgi nereikėtų išmesti iš draugų kokio klasioko, kuris ne itin stilingas (na ir kas, kad mokomės vienoje klasėje), ar giminaičio (tas tai neįsižeis). Susipažįstu su kuo nors, mes apsimainom instagramais, po kelių dienų konstatuoju – ogi jis nustojo mane sekti! Ot, pinda! Rimtai? Pasekė tik todėl, kad pasekčiau jį. O gal atvirkščiai? Esame kaip romantinio filmo herojai – atsisveikiname ir nueidami vis atsigręžiame į vienas kitam atsuktas nugaras.

Stengiuosi pamėgdžioti nuotraukas, nusižiūrėtas platformoje „Weheartit“. Pusplikė mergina guli prie baseino išrietusi nugarą, tarsi būtų apsėsta. Vienoje nuotraukų redagavimo programėle taip užtamsinau vaizdą, kad nieko neįmanoma įžiūrėti – aš tik su maudymosi kostiumėliu ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi.

– Juk net nesimato, kad tu tik su maudymuku ir petnešėlė „netyčia“ nusmukusi, – sako draugė ir ištraukia iš rankų telefoną, – duok čia, tu viską sugadinsi.

Telefono ekrane ji sukioja stilizuotą ratuką, kuris maloniai kliksėdamas reguliuoja ryškumą, dar šį bei tą pakoreguoja, dar labiau paryškina vaizdą. Ji primena burtininkę, kuri žiupsnis po žiupsnio į didelį katilą meta įvairias žoleles, plaukus, seiles, kraują, kol galiausiai paspaudžia „išsaugoti“.

– Viskas, davai, kelk. Palaikinsiu.

– O ką tu pati kelsi?

– Va šitas, – ji atsuka į mane savo telefono ekraną, kur pirmoj nuotraukoj sukuista pūkinė antklodė, antroj – ant jos padėtas dubuo vyšnių, o trečioj – ji apsimovusi kelnaites su vyšniomis – pastarąją man teko paredaguoti, kad į akis nekristų neįdegusios juostelės, likusios nuo maudymosi kostiumėlio.

Tada į kambarį įeina mama.

– Pažiūrėkit, kokia Aija nusipenėjusi, siaubas, kaip galima tokią foto įkelt, jai tikrai ne visi namie, – paduoda mums savo telefoną.

Mes pritariamai palinksime.

Matau pasaulį per instagramą – tarsi man prie akių būtų pririštas kaleidoskopas su filtrais, pozomis, tekstais po nuotraukomis. Kartais susimąstau, ar jį prisirišau pati, ar vis dėlto kas nors kitas. O jei ne aš – tai kas? Visas mano laisvalaikis – tai pastangos atrasti instagramišką vietą ar drabužį, ką nors, kas nuotraukoms suteiktų tą taip trūkstamą detalę. Instagramas yra mano esybės praplėtimas pasaulyje, ir aš ją kuriu tokią, kokią tik noriu.

Tačiau širdelių visuomet per mažai, nuotraukos po poros savaičių kažkaip nebepatinka. Greičiausiai todėl, kad pamačiusi, kas mano nuotrauką palaikino, bandau į save pažvelgti jų akimis ir beveik visada randu naujų trūkumų – tai šukuosena, tai išsiviepus, tai žmonės greta nepakankamai stilingi ar aprašymas po nuotrauka niekam tikęs. O jei kas palaikino tą nuotrauką tiesiog šiaip… ne todėl, kad patiko, o tam, kad pasišaipytų? Kaskart papostinus streso daugiau nei pasitenkinimo, nes smegenys atlieka tai, kam treniravosi tūkstančius metų, – už nežinomybę atlygina dopaminu¹, todėl aš vėl ir vėl perkraunu puslapį, daugindama mirtinai paveikius paspaudimus (vienas, du, trys žmonės palai… keturi, dvidešimt aštuoni, keturiasdešimt penki žmonės palaikino jūsų nuotrauką). Privalau žinoti, ką apie mane galvoja mano gentis. Turiu įsitikinti, ar iš krūmų neiššoks koks neigiamas komentaras, nuo to priklauso, ar išgyvensiu. Pradeda daužytis širdis, užplūsta karščio banga. Ruošiuosi kovot arba bėgt.

Šis polinkis nuolatos kontroliuoti tai, kaip mane mato kiti, kelia nerimą, bet norint atsisakyti kontrolės reikia nuolatinių pastangų. Jei kontrolės pojūtis taip lengvai pasiekiamas – ištiesk ranką ir paimk telefoną, kad patikrintum, kas palaikino, kas papostino, kas ką parašė, kas kur leidžia laiką, kokie pažymiai el. dienyne, kas užduota, kam nuolaida – abejingumas ilgainiui tampa darbu visu etatu.

Vieną dieną nebeištveriu ir imu trinti nuotraukas, kurios man nepatinka. Aš sukursiu save iš naujo. Atsikvošiu prie profilio, kuriame beliko trys nuotraukos: pušynas prie namų, ką tik nukirsta eglės šaka ir šuns letenos per visą vaizdą. Ir dar nuotraukos, kuriose mane kažkas užtagino ir kurios atskleidžia viską, ko nenoriu matyti – savęs pačios. Šią trumpą abejonės akimirką aš tai tiesiog padarau – ištrinu instagramą visiems laikams.

●

2018 metai, mano širdis sudaužyta. Belieka žengti žingsnį tolyn – griebtis mygtukinio telefono. Jei nebūsiu pasiekiama ir kiti neturės galimybės susisiekti, gyventi turėtų būti lengviau. „Naujoje“ „Nokia3310“ nėra nei telefono numerių, nei interneto. O ir „naujame“ kambaryje neturiu nei interneto, nei televizijos, nei kaimynų. Saulės šviesa į butą patenka tik atsispindėdama nuo Onkologijos centro langų. Valandų valandas sėdžiu fotelyje, skaitau knygą po knygos ir staugiu nesavu balsu, išgyvendama kartu su mergina, iš kurios žaltys pavogė visus drabužius.

Vieną rytą man skambina eilinis nežinomas numeris. Drąsiai spaudžiu žalią mygtuką. Būdama visiškai abejinga viskam, kas nėra mano rūdijanti širdis ir jos patiriamos kančios, jaučiuosi palūžusi ir todėl neįveikiama kaip užsikirtusi spyna.

– Alio.

– Tu nesiruoši atsakyti į mano elektroninį laišką?

– E… kas skambina?

– Silvija Radzobė.

– Aa, laba diena, at-atleiskit, dėstytoja, namuose neturiu interneto.

– Telefone irgi neturi?

– Mano mygtukinis.

Dėstytoja akimirkai nutyla, tada stebėdamasi klausia:

– Tai kaip tu gyveni?

– Aš…

– Būk po valandos, ginsies kursinį, nebeturiu laiko cackintis.

Mašinoje klausausi Jurio Simanovičiaus albumo „Kaip susitaikyti su savo nereikšmingumu“. O mažasis brolis, kurį retkarčiais vežu į mokyklą, mažu mygtuku prietaisų skydelyje atsuka frazę „Kada tu, Dieve, pagaliau atsipisi“ ir reikiamu metu įsijungęs visa gerkle pritaria. Kažkodėl man atrodo, kad jis mane todėl ir supranta, jog išvis nieko nesupranta. Atėjusi į universitetą, atsidarau kompiuterį ir perskaitau keletą neatidėliotinai svarbių el. laiškų, kurie visi pasirodė atidėliotini ir nesvarbūs.

●

2024 metai, vykstu į rašytojų rezidenciją Janio Baltvilko namuose „Zīlītės“. Nutariau feisbuko turgelyje vėl įsigyti mygtukinį telefoną. Kiti į rezidencijas važiuoja, kad pailsėtų nuo vaikų, todėl iš pagarbos jiems turiu sugalvoti, nuo ko man reikia pailsėti. Telefonu naudojuosi vidutiniškai keturias valandas per dieną. Mano galva, tai labai daug. Aktyvus ko nors ignoravimas arba į šalį padėtas ar kišenėn įkištas išmanusis reikalauja smegenų darbo. Nė nepaliesdami telefono, mes vis įsivaizduojame, kokia neatidėliotinai svarbi informacijos žuvis per tą laiką bus įplaukusi į amžinosios nežinios tinklą. Bet aš nenoriu apie tai galvoti, noriu rašyti.

Vieną dieną su rezidencijos kolege Santa važiuojame į Durbės pilį. Ekskursijos pradžioje paprašiau gidės tušinuko ir lapelio, kad galėčiau užsirašyti savo mintis ir klausimus. Vėliau, valgydama Santos įsimestą bandelę su lašinukais po turbūt bjauriausiais liūtais pasaulyje, sakau:

– Bet žinai ką: jei turėčiau aifoną, apskritai net neklausyčiau, ką jos pasakoja, – tuo pat metu gūglinčiau viską, kas man įdomu, ir taip pat greit viską pamirščiau. Bet žiūrėk: dabar beveik galiu tau pati ekskursiją pravesti apie fon der Rekes, ir prisiekiu – po metų paklaustum, kas yra lambrekenas ir litofanija, aš prisiminčiau.

Kai Santa nieko neatsako, užgeriu bandelę gurkšniu vandens ir žiūriu tolumon.

– Ką manai, leidžiamės tuo keliu? Kad nereikėtų grįžt pro ten pat, – pasiūlau.

– Tai pažiūrėk gūglmepsuose, – šypsosi Santa ir supratingai pavaišina dar viena bandele.

Vakare ištuštinu lėkštę ir stumiu laiką žaisdama gyvatėlę. Ilgai žaisti negaliu, nes telefonas išsikrauna.

– Argi šitie neturėtų savaitę laikyti? – nustebusi klausiu lyg ir savęs, lyg ir Santos, lyg ir suomių, kurie tam aparatui suko varžtus.

Kadaise savaitėmis išlaikydavusi baterija per metus nusilpo. Gyvatėlė irgi juda daug lėčiau nei vaikystėje. Aš jau iš anksto uždedu nykštį ant reikiamo mygtuko ir žiovaudama laukiu, kol pikselis po pikselio roplys prišliauš prie dobilėlio lapą primenančio simbolio.

Vieną naktį, kai Santa jau išvykusi iš rezidencijos ir palikusi mane „Zīlītėse“ vieną, pabundu nuo mergaitės šauksmo. Įsijungiu aifoną, kurį specialiai pasiėmiau, kad galėčiau atlikti darbus, kuriems būtinas „Smart-ID“, įvedu ekrano atrakinimo kodą, „Wi-Fi“ slaptažodį ir atsidarau programėlę „Merlin Bird ID“. Įtarimai pasitvirtina – tai ne maža mergaitė, o pelėda. Nusiunčiu balso įrašą porai žmonių, atsakau į žinutes ir el. laiškus, skrolinu feisbuke ir kikenu į pagalvę, žiūrėdama rylsus iki trečios ryto.

Kitą dieną pabundu apie vidurdienį ir jaučiuosi vienišesnė nei bet kada anksčiau. Visi dalyvauja feisbuko renginiuose, keliauja, reklamuoja savo verslus ir talentingus vaikus, Dacė Meierė pakrantėje rado melsvai baltą šukę, tik aš čia sėdžiu ir vėpsau. Kadangi SIM kortelė yra manajame „Nokia3310“ ir aš neketinu pasiduoti, išeinu pasivaikščioti su dviem telefonais. Su aifonu bent jau galima kažką nufotkinti. Juk neliks jokio prisiminimo iš „Zīlīčių“! O ir aš niekada nebebūsiu tokia jauna ir kartu tokia graži kaip šią akimirką. Pasidarau porą asmenukių su kasdieniniais žygio drabužiais. Nufotografuoju nepažįstamus grybus ir augalus ir grįžusi bei prisijungusi prie interneto identifikuoju su „Google Lens“. Nusiunčiu asmenukę porai draugų. Tegu mato, kad dar egzistuoju. Koks pasitenkinimas! Žinoma, peržiūriu ir gautus memus bei rylsus, nusiunčiu šį tą atgal, atsakau į žinutes „WhatsApp“. Niekas nebežino, kaip su manimi susisiekti – per „WhatsApp“, mesendžerį, SMS, el. paštu – ar visgi skambinti. Jaučiuosi lyg ne nuo išorinio pasaulio būčiau atsijungusi, o sukūrusi savo asmeninį wuphf ².

Kitą dieną bandau prisiminti nors vieną iš identifikuotų grybų ar augalų. Visiškai nieko neatsimenu. Nusprendžiu aifoną visgi išjungti ir palikti stalčiuje. Jaučiuosi kaip narkomanas, kuris pasiryžęs nebevartoti, bet vis tiek spintoje paslepia dozę – dėl viso pikto. Bandau susigalvoti naujų laisvalaikio užsiėmimų – pasivaikščiodama skinu po obuolį nuo kiekvienos pakelės obels, atsikandu ir įvertinu balais nuo vieno iki penkių. Kas vakarą pašiūrėj prie Ulmanio laikų spintos padedu avietę – guliu ir laukiu, kada pasirodys mano pūkuotasis draugas. Jis niekada nepasirodo, bet ryte skanėstas visada būna pradingęs. Bandau slapčia prasmukti prie kaimynų tvenkinio išsimaudyti, kad manęs nepastebėtų ir nepagautų.

Trečios savaitės pradžioje man įkyrėjo būti vienai kaime. Maldauju obuoliauti atvykusių tėvų, kad nuvažiuotume į kokią ekskursiją.

– Jūs manęs niekada taip ir nenusivežėt į Pagranduko muziejų!!! – šaukiu jiems jau lipant į mašiną, bet jie tik nusijuokia ir užtrenkę dureles išvažiuoja.

Dar neišsukusi iš kiemo, mama patikrina, kas naujo feisbuke. Jaučiuosi kaip apleista bobutė, pas kurią atvykstama nupjauti žolės ir pakeisti klausos aparato baterijų, nors namuose nėra ko klausyti.

„Kada atvažiuosi?“ rašau draugui, o jis atsako: „M□nuo be man□s – juk □ito tu ir nor□jai!!!“

Vieną vakarą vėl pasidaro baugu, bet aifono nesigriebiu. Paskambinu krikšto mamai.

– Paimk vienų baltų žvakełį ir apaik visʼs nama kompʼs, jei ugniuki dreb, negal, vaikel, palikt.

Pakanka tik įsivaizduoti, kaip ugniuki ima virpėti, ir atsiminti mergaitės šauksmą, kad nedrįsčiau kažką tokio išbandyti. Labai noriu siusioti, bet dieną į kambarį atsinešiau keletą knygų iš Baltvilko žaliojo namuko – kad drėgną vakarą nesušlaptų. Ramybės neduoda mintis, kad praversiu duris į virtuvę, o ten sėdės Baltvilko šmėkla ir skaitys prieš jo paties valią vidun sutemptas knygas. O kas jam belieka? Sukalbu „Tėve mūsų“, susikaupiu ir einu. O kas man belieka?

Eilinė darbo dienos popietė. Griebiu dviratį ir važiuoju į Šlokenbeką. „Viduliuose“ vėl pjauna žolę – dar net per nago juodymą neataugo, o jau pjauna. Dviratis geras, todėl kelionė atrodo trumpa. Pasirodo, be aifono, kuris bombarduotų mane neišsenkamais įspūdžiais, esu ekstravertė. Pasakoju bibliotekininkei, kaip mane kone mirtinai išgąsdino svetimas vyras, naktį beldęs į virtuvės langą. Galiausiai išaiškėjo – tai tik genys, cha cha cha! Nežinia kodėl snapu kirto skylę namo sienoje, tu tik pamanyk, cha cha cha! Pašnekovė tuštiems plepalams laiko negaišta, galbūt jausdama, kad jei man nebus įdomu, išeisiu, – ima pasakoti, kaip Ilmaras Tirmanis užpuolęs Janį Baltvilką kirviu. Abi einame suvalgyti sūrio pyrago į Šlokenbeko užeigėlę. Po to užsuku į parduotuvę. Pirmą kartą po ilgo laiko vaikštinėju tarp lentynų ir suprantu, kad man visiškai nieko nereikia – tik pabūti tarp žmonių.

Užmezgu pokalbį su vienu vyru, klausiu, kur čia tas Milzkalnės tvenkinukas, nors prie jokio tvenkinuko net neplanuoju važiuoti. Gal aš dabar esu tas frykas, kurį kartkartėmis sutinka Rvynas Vardė³? Gal mes visi turime „Nokia3310“? Čiupinėju visokius sendaikčius. Kadangi ilgai čia užsibuvau, visgi nusiperku sausainių ir Ukrainoje pagamintą veido kremą už vieną eurą. Minu atgal ir fantazuoju, kas ir ką man šiomis dienomis galėjo parašyti „WhatsApp“, ir mane apima nerimas. O jei kas nors labai labai labai svarbaus? Kas nors neatidėliotino? O jei Karlis Vėrdinis parašė, kad laukia mano romano ir nori jį redaguoti, bet susigėdo ir ištrynė? Aš juk niekada apie tai nesužinosiu! O jei kas blogo nutiko? Mamai, tėčiui, broliui? Sustoju šalikelėj ir išsitraukiu iš kišenės savo nokiją – tuščiame, tamsiame ekrane šviečia ryšio operatoriaus užrašas LMT. Tada prisimenu ankstesnius „neatidėliotinus“ el. laiškus. Jei telefone kažkas yra neatidėliotina, labiausiai tikėtina, kad tai neatidėliotina kitiems, o ne man. Kartais ateina SMS „□sijunk vacap□“. Kartais žodžiuose būna tiek daug brūkšnelių ir paukščiukų, kad tenka spėlioti, kas turėta omeny. Pavyzdžiui: „Ar gal□tum i□mokyti vaiku□ius greita□neki□ – kaip □e□ios □□sys su □e□iais □□sy□iais?“

– Per visus šiuo metus vienintelį Ralfą esu mačius taip einant per lauką su dviračiu, jau pamaniau, kad dievai pašaukė, – sako kaimynė, į kurios kiemą žemėtais batais įsivarau dviratį, ant vairo pasikabinusi parduotuvės „Citro“ maišiuką. Sausainiai ir veido kremas sukritę taip, kad atrodo – ten tikrai bambalis.

– Ne, kaip matot, aš vis dar gyva ir ieškau trumpiausio kelio į „Zīlītes“.

Šeimininkė išjungia elektrinį piemenį. Prieš tai ji keletą kartų pabrėžia išjungsianti elektrinį piemenį, kad suprasčiau, jog ši sodyba nėra pereinamasis kiemas.

Kol varausi dviratį per pievą namų link, kyla rūkas. Atrodo, tarsi kas trintuku trintų viską aplink mane – eglių kamienus, obelis, aroniją, žaliąjį namelį, kurį Baltvilkas, visai kaip kadaise mano tėvas, veikiausiai pasistatė tam, kad galėtų netrukdomas gerti, nors apie tai niekas garsiai nekalba – ir gerai. O aš išvystu pievoje prie mano „Zīlīčių“ šuoliuojančias stirnas. Jos laigo aukštai, tarsi mėgindamos peršokti besileidžiančią saulę arba, kitaip nei aš su savo gremėzdišku dviračiu, – nesumindžioti nė vieno motiejuko, kurie blizga ką tik aprasojusioje žolėje. Kai saulė taip žemai, šešėliai ištįsta ir visur pasimato voratinklių gijos. Tarsi norėdamos pasivyti besileidžiančią saulę, tiesiai virš mano galvos praskrenda gervės, pilvais kone liesdamos pageltusias medžių viršūnes. Instinktyviai griebiuosi telefono, bet atsipeikėju laikydama kažką panašesnio į akmenį, ir kol mano kūnas ruošiasi kovoti arba bėgti, akimirkai tampu pirmykščiu žmogumi. Turiu akmenį ir susitaikau su savo nereikšmingumu.

satori.lv

Vertė (abėcėlės tvarka): Dovydas Bartkus, Milita Matuzaitė, Marija Nordkvelle, Mantvydas Samsanavičius, Vaiva Vareikaitė, Julija Vepštaitė

Praėjo beveik du dešimtmečiai nuo latvių poeto ARVIO VIGULO debiuto – į literatūrą jis įžengė ryškiai ir buvo pastebėtas iš karto. Debiutinė knyga „Kambarys“ (Istaba, 2009) pelnė Latvijos literatūros metų apdovanojimą (LALIGABA) kaip ryškiausias debiutas, taip pat buvo įvertinta „Poezijos dienų“ (Dzejas dienas) premija. Kritikai jau tuomet kalbėjo apie neįprastą jauno autoriaus brandą ir meistriškumą. Ir štai Dominyko Norkūno bei leidyklos „Baziliskas“ dėka turime Vigulo naujausią poezijos rinkinį „Blusų cirkas“ lietuviškai!

Apie absurdo ištakas, „gerai sukontroliuotą neperfekcionizmą“ ir poeziją kaip lėtai troškinamą patiekalą su poetu kalbasi Laura Laurušaitė.

– Ruošdamasi šiam pokalbiui perskaičiau daug interviu su Tavimi ir recenzijų apie Tavo knygas. Atrodo, kad dažniausiai vartojamas raktinis žodis apibūdinant Tavo poetiką yra „absurdas“. Kai lietuviškai pasirodė „Blusų cirkas“, ir aš rašiau, kad jis įkrenta į paradoksaliai sau palankią absurdo terpę, labai panašią į tą, kurią pats kūrybiškai dekonstruoja. Ar šis absurdas sąmoningas, ar tiesiog natūraliai atspindi nūdienos jausenas?

– Keli keliai atvedė mane prie absurdo. Pirmiausia literatūrinės įtakos – pietų slavų poetų (labiausiai Vasko Popos ir Aleksandaro Ristovićiaus) poetika, kai kurie amerikiečių poetai (Russellas Edsonas, Thomas Luxas), o ypač Daniilo Charmso proza. Antras veiksnys – asmeninė patirtis rašant knygą. Tai buvo be galo sudėtingas mano gyvenimo tarpsnis, bet, laimei, jį pavyko pergalingai įveikti. Tuo metu absurdą tiesiogine šio žodžio prasme pajutau savo kailiu – jį išgyvenau, patyriau. Paradoksalu, bet šis rinkinys, kuriame tokį didelį vaidmenį atlieka sufantazuoti dalykai, yra pati asmeniškiausia mano knyga.

– O ar Tau svarbu, kad tekstas rezonuotų su laikmečio atmosfera? Ar rašydamas apie tai galvoji?

– Man atrodo, rašau tokiomis temomis ir tokia forma, kad pats pasaulis – šis netobulas, atšiaurus pasaulis – suteikia pakankamai priežasčių mano eilėraščiams su juo rezonuoti. Man nereikia labai stengtis sąmoningai atsigręžti į ką nors konkretaus. Paralelių su laikmečio atmosfera neišvengiamai kils, turint galvoje poezijos atvirumą interpretacijai. Ir tai nepaprastai įdomu – paleisti eilėraštį į pasaulį ir paskui stebėti, ką skirtingi žmonės jame įžvelgs.

– Girdėjau, kad šiemet renkant kūrybiškiausių praeitų metų lietuviškų knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lietuvių poetai buvo pagirti, jog ėmė konceptualiau konstruoti savo knygas. Latviams, man regis, tai jau seniai ne naujiena. Kaip klostosi Tavo knygos? Pirmiau atsiranda eilėraščiai ar koncepcija?

– Tai du paralelūs procesai – atskirų eilėraščių gimimas ir knygos koncepcijos bei struktūros paieškos. Už kiekvienos mano knygos slypi bent apytikris konceptas, vaizdinys ar net estetika, poetika – ypač tai galioja „Blusų cirkui“. Gal būtų galima išvesti analogiją su moodboard dizaino koncepcija. Kai tik randu būsimos knygos apmatus, rėmą, formatą, rašyti eilėraščius pasidaro lengviau. Sakoma, kad apribojimai skatina kūrybiškumą – galiu tik pritarti. Kai rašiau „Blusų cirką“, trejus metus kūriau vien ketureiliais, ir tai buvo labai išlaisvinantis sprendimas. Galėčiau jį palyginti su savo sprendimu garderobe palikti tik juodos spalvos drabužius ir aksesuarus. Jau keletą metų praktiniais sumetimais rengiuosi vien juodai.

Apskritai latvių literatūroje griežta poezijos knygų struktūra turi ilgą istoriją, prasidėjusią nuo Aspazijos, o vėliau – Rainio rinkinių, kurie buvo apgalvotai sudėlioti: su atskirais skyriais, vidine dramaturgija, moto ir epigrafais bei kitais organizaciniais elementais. Rainio „Galą ir pradžią“ galima skaityti kaip atskirų eilėraščių rinkinį, bet galima skaityti ir kaip didelę filosofinę poemą, ir pastarasis perskaitymas būtų artimesnis autoriaus intencijai. Vėliau Rainis sukūrė „Dagdos eskizų sąsiuvinius“, kuriuos pavadinčiau savotišku latvių literatūros protokonceptualizmu.

– „Cirkas“ suprantama, bet kodėl blusų, šitų nesimpatiškų kraujasiurbių? Ar čia blusa sužaidžia kaip nuoroda į žmogaus susmulkėjimą ir parazitavimą?

– Blusų cirkas yra realiai egzistavęs reiškinys – tokie pasirodymai iš tiesų buvo rengiami, bent jau iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Iš tiesų yra net dvi blusų cirko tradicijos. Pirmoji rėmėsi tikrų blusų „aktoryste“. Antrąją tradiciją aš vadinu blusų cirko klastote – pasirodymuose veikė ne tikri vabzdžiai, o smulkūs mechanizmai. Kurdami mechanines blusas talentingi laikrodininkai ir juvelyrai pademonstruodavo išskirtinius amato gebėjimus.

Buvau pradėjęs eilėraštį, kuris skaitytojui būtų papasakojęs blusų cirko istoriją, bet supratau, kad jis atimtų iš rinkinio ir jo pavadinimo daugiaprasmiškumą ir platesnes galimybes interpretuoti. Nenoriu išduoti, ką turėjau omenyje pasirinkdamas blusos įvaizdį, noriu sužinoti, kaip pats skaitytojas jį supranta.

– Lietuviškai yra žodis „blusinėti, blusinėtis“, kuris reiškia „smulkmeniškai kapstytis, kabinėtis prie detalių“. Tavo poezijai priskiriamas tikslumas, stiliaus pedantizmas. O kaip pačiam atrodo – ar esi perfekcionistas?

– Turbūt esu labai sunkus perfekcionizmo atvejis, nes sakyčiau, kad mano eilėraščiai nėra pakankamai tikslūs ir pedantiški. Niekada iki galo nebūnu patenkintas savo kūriniais, bet kartu puikiai suprantu, kad mano laikas šiame pasaulyje ribotas, todėl tenka sustoti, palikti eilėraštį ramybėje ir leisti jam pradėti gyventi – kad ir koks neišbaigtas jis atrodytų jo autoriui, t. y. man. Tačiau mėgstu ir pašiurusius, panaudotus daiktus, kurie turi savo istoriją, charakterį ir faktūrą. Tikriausiai tai, ko iš tiesų norėčiau, būtų gerai sukontroliuotas neperfekcionizmas, pasišiaušęs pedantiškumas.

Ironiška, bet kasdienybėje ir buityje tikrai nepalieku pedantiško perfekcionisto įspūdžio. Pamenu, vaikystėje ir paauglystėje mama sakydavo, kad mano kambaryje tokia netvarka, jog ten knibžda gyvačių; vėliau vienam pirmosios knygos eilėrašty atsirado įvaizdis „gyvatės stalčiuose“, kuris buvo nuoroda į šį gyvenimo faktą. Taip, viena vertus, norėčiau, kad mano fizinė gyvenamoji aplinka blizgėtų ir spindėtų, kad joje nebūtų netvarkos, nesikauptų dulkės ir nešvarūs indai, bet, kita vertus, kova su natūraliu chaosu, kuris žmogaus tyko nuolat, yra tokia varginanti, o kiekviena pergalė tokia trumpalaikė, kad dažniausiai tiesiog pasiduodu. Užuot šveitęs grindis ir riebaluotus paviršius, pasirenku šlifuoti ir gludinti kalbą, tekstą.

– Ar eilėraščiai gimsta vienu ypu, vienu prisėdimu, ar ilgai brandini, lėtai rašai?

– Kuo ilgiau užsiimu poezijos menu, tuo daugiau laiko pareikalauja kiekvienas eilėraštis. Dažnai, prieš užrašydamas pirmą eilėraščio versiją, būnu jam paskyręs ilgas valandas galvoje. Bet ir tada darbas toli gražu nesibaigia – prasideda gludinimas.

Šiuo etapu mano santykiai su poezija būna kaip dviejų senų sutuoktinių, kurie metų metus gyvena kartu, bet miega atskirose lovose, o retsykiais aistra sugrįžta ir jie atsibunda vienoje lovoje.

– Akivaizdu, kad esi keliabalsis poetas, ir kritikai pabrėžia daugiasluoksniškumą, dvigubą dugną, slaptus stalčius, klajojančias reikšmes. Esi pats sakęs: „Literatūroje aš sutirštinu spalvas. Jei palyginčiau su kulinarija, galiu sakyti, kad man patinka nuolat valgyti sočius kepsnius, jautienos žandus, jaučių uodegų sriubą. Tokią stiprią.“

Aš tyrinėju gastropoetiką, todėl mane patraukė ši gastronominė metafora. Ar galima sakyti, kad Tavo poezija yra ne kasdienė duona, o lėtai troškintas, sodrus patiekalas, kurį ne visada lengva suvirškinti?

– „Lėtai troškintas, sodrus patiekalas“ yra puiki mano rašymo metafora, laikau tai komplimentu, ačiū. Apskritai man patinka gaminti ir tyrinėti įvairias virtuves bei kulinarines technikas, ir tai turi daug bendrumų su literatūra, ypač su poezija. Bent jau abi šios veiklos sritys – rašymas ir kulinarija – siūlo vaisingų metaforų, leidžiančių viena apibūdinti kitą.

– Naujoje knygoje supini fiziologiją ir technokratiją, tarsi viena būtų šiuolaikinio pasaulio apmatai, o kita – ataudai. Išeina toks paradoksalus ir labai aktualus šiuolaikybės audinys. Kaip pats matai šių dviejų sluoksnių santykį?

– Nekart „Blusų cirkui“ taikytas terminas „posthumanizmas“, ir galiu tuo tik pasidžiaugti, nes ribų ištrynimas ir išsitrynimas tarp žmogaus ir nežmogiškų būtybių (non-humans) buvo vienas iš lygmenų ar vektorių, kuriuos bent iš dalies turėjau galvoje rašydamas šią knygą. Tuo metu man mažiau aktualus buvo technologinis aspektas, kurį dabar – dėl dirbtinio kvaziintelekto ir milžiniškos didžiųjų technologinių korporacijų galios – išgyvenu gana aštriai.

– Ar rašai kompiuteriu?

– Languotas popierius ir tam tikro modelio juodas gelinis rašiklis plonu galiuku (Uni-Ball Signo DX 0.28) yra mano mėgstamiausios rašymo priemonės, bet tam tikru momentu vis tiek tenka sėsti prie ekrano ir klaviatūros.

– „Blusų cirkas“ Latvijoje išėjo 2021 m., vadinasi, dar prieš dirbtinio intelekto bumą, bet jau nujaučiant technologijų pagreitį. Tai buvo vizionieriška knyga. Dabar jau ir poeziją rašo dirbtinis intelektas. Kas mus skiria nuo mašinos, kuo unikalus yra „natūralusis intelektas“?

– Esu įsitikinęs, kad iki tikro dirbtinio intelekto dar toli. Mano požiūriu, dabartinė vadinamoji DI technologija yra gerokai pervertinta. Vien tai, kad per visus kanalus ir bet kokia kaina bandoma mums ją įbrukti, man yra signalas, kad tarp realaus DI potencialo ir technomilijardierių vizijų žioji gili ir plati praraja. Mane labiau gąsdina ne tai, kad DI galėtų perimti pasaulio kontrolę, nes bent kol kas tai atrodo juokinga ir neįmanoma, o tai, kad didžiosios technologijų kompanijos primeta mums dabartinį, dar neištobulintą DI, kuris nėra pasirengęs prisiimti atsakomybių, kurios jam deleguojamos.

– Tavo poezija versta į daugybę kalbų – radau nuorodą į dvidešimt. Ką Tau reiškia lietuviškasis Tavo eilėraščių gyvenimas? Ar atpažįsti save lietuviškuose vertimuose?

– Keistas dalykas su ta lietuvių kalba – kartais ją girdėdamas pagalvoju: štai, vis dėlto įmanoma šį tą suprasti! Bet kartais girdi ar matai tekstą lietuviškai ir jį sunku iššifruoti. Gal tiesiog būna dienų, kai esu truputį lietuvis, ir būna dienų, kai manyje nėra nė lašelio lietuvio.

– Pats daug verti puikių poetų iš anglų, rusų, serbų, kroatų, ispanų kalbų. Man vertimas visada padeda pajusti kalbą iki pašaknių, pasimurkdyti kalbos intuicijos terpėje. Ar kitų poetų vertimai, gilinimasis į jų poetiką, siekis ją kuo adekvačiau perteikti turi įtakos paties poezijai?

– Matau save kaip tradicijos tęsėją – tradicijos, kuriai priklausė iškilūs latvių poetai Knutas Skujeniekas, Uldis Bērzinis, Leonas Briedis, kurie buvo ir puikūs prozos bei poezijos vertėjai, daugelio kalbų mokovai, kultūrų tiltai. Man atrodė savaime suprantama, kad ne tik rašysiu poeziją, bet ir ją versiu. Galbūt kitų pasaulio tautų poezijos vertimai, kuriuos atliko šie ir kiti latvių poetai-vertėjai, mane paveikė net labiau nei originalioji latvių poezija. Ir, žinoma, mane veikia ir tie eilėraščiai, kuriuos verčiu pats.

– Nuostabus Tavo antrosios knygos pavadinimas „Knyga“, čia kaip vertėjos Dacės Meierės katinas vardu Katinas. Ir kiti Tavo knygų pavadinimai „5:00“, „Kambarys“. Kodėl renkiesi tokius neutralius, net asketiškus pavadinimus? Ar tai būdas visą įtampą palikti tekstui?

– Su „Blusų cirku“ būsiu žengęs pirmą žingsnį ilgesnių pavadinimų link. Kito rinkinio pavadinime jau bus trys žodžiai.

Dažniausiai stengiuosi rašyti tokius eilėraščius, kuriuos perskaitęs skaitytojas galėtų pasakyti, apie ką jie buvo. Tai buvo eilėraštis apie nešvarius skalbinius. Tai buvo eilėraštis apie akmenį. Panašiai ir su mano knygų pavadinimais – kuo paprasčiau, tuo geriau.

– Mano buvęs studentas poetas Linas Daugėla rašė bakalauro darbą, lygindamas Tavo eilėraščių metaforas su lietuvių poeto Mariaus Buroko metaforomis. Padarė išvadą, kad latvių poezija dažniau linksta į naratyvumą ir siurrealistiškesnę, per visą tekstą išsiplečiančią metaforiką, o lietuvių poezija fragmentiškesnė, labiau sutelkta į būsenas. Kaip pats matytum latvių ir lietuvių poetinės mąstysenos skirtumus?

– Latvių poezija, žvelgdama į lietuvių poeziją (ir lietuvių poezija, žvelgdama į latvių poeziją), linkusi pamatyti tai, ko joms pačioms trūksta. Todėl mums sunku adekvačiai įvertinti kaimynų poeziją, nes pirmiausia joje matome savotišką savęs negatyvą, kuris nukreipia mus atgal į mus pačius. Be to, iš šalies viskas visada atrodo paslaptingiau ir todėl viltingiau, nei prisiartinus. Todėl sakyčiau, kad latvių ir lietuvių poezijos yra ir daug panašesnės, ir daug skirtingesnės, nei mums atrodo.

– Dar pastebėjau, kad Tavo nosis ilga, o man visada sakė, kad ilganosiai žmonės yra kentėtojai (mano, beje, taip pat ne iš trumpųjų). Ne kartą Tavo eilėraščių apibūdinimuose esu aptikusi epitetą „liūdnas“. Kaip pats vertini savo poezijos emocinę amplitudę?

– Iš tiesų emocijų turinys manęs nedomina. Liūdesys, melancholija, depresija, nerimas, ironiška distancija, susvetimėjimas ar susižavėjimas – tai tik kaukės, kurias eilėraštis pasimatuoja, kaip senovės graikų teatre. Eilėraštis yra aktorius, vadinamojo „vaidybos metodo“ aktorius, ir vis dėlto tik aktorius. Aš nerašau emocijomis, veikiau sąvokomis, konceptais, vaizdiniais – ir kartais šie vaizdiniai paliečia žmogaus vidinį emocinį pasaulį.

Bet tai nereiškia, kad man nesvarbios emocinės reakcijos, kurias patiria skaitytojai. Mano eilėraščiai yra ir pravirkdę, ir be galo prajuokinę žmones – idealiausia, kai viename eilėraštyje sugyvena abi šios kraštutinės būsenos.

– Kartu su kitais poetais leidžiat žurnalą „Strāva“ („Srovė“). Šiuo metu Latvijoje kultūrinių leidinių nemažai, ar trūko kitokio srovės dažnio? Kuo jūsų leidinys išsiskiria?

– Sakyčiau, kad „Strāva“ yra kažkur tarp žurnalo ir almanacho. Tai gana apimlus leidinys, kai kurie numeriai viršija 200 puslapių. Taip pat unikalus yra mūsų redakcinis darbas – neturime vieno vyriausiojo redaktoriaus, šias pareigas atliekame rotacijos principu, kitaip tariant, esu kas penkto „Strāvos“ numerio vyriausiasis redaktorius. Tai įdomi dinamika. Be to, tai man leido prisiimti pareigas, kurių kadaise nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, – atsakomybė už tokio didelio leidinio pasirodymą knygynų lentynose tikrai pakėlė mano savivertę. Kadaise man atrodė, kad esu nepataisomai prastas organizatorius, bet, pasirodo, daug ko galima išmokti, tai patirties klausimas. Vis dėlto mintis, kad teks skambinti ir ko nors prašyti žmogaus, kurio gyvenime nesu matęs, vis dar sukelia lengvą siaubą.

– Kažkurioj apžvalgoj užtikau žodį „viguliškas“ kalbant apie Tavo poeziją. Ką pats norėtum įdėti į šį apibūdinimą?

– „Viguliškas“ (vigulisks – L. L.) – skamba panašiai kaip „obeliskas“. Taip, norėčiau, kad žodis „viguliskas“ būtų daiktavardis, kaip „obeliskas“ ar „baziliskas“. Tai galėtų būti mitologinė būtybė, mitinių padarų rūšis – viguliskai, tarsi kokios dvaselės ar velniukai, gyvenantys tamsiose, prastai vėdinamose patalpose. Iš prigimties viguliskai nėra kenksmingi, bet jei juos sutrikdai, jie savo trikdytojui sukelia nepaaiškinamus melancholijos antplūdžius.

Prie latvių rašytojos Noros Ikstenos gimimo datos nuo 2026 m. sausio 4 d. atsirado kita data – mirties. Mane visada šiurpina brūkšnys kapinėse ant paminklų iškart po gimimo datos, kai dar žmogui nemirus jam jau iškalamas takelis į anapusybę. Šituo takeliu Ikstena ėjo beveik ketverius metus. Oficialiuose pranešimuose tai skamba „po sunkios ligos mirė…“ ir tik patys artimiausi, buvę ir liudiję, žino tikrąją šių žodžių kainą. Mirties data visuomet atrodo kaip neteisingas prierašas, ypač kai kalbam apie tokį žmogų kaip Ikstena, kurios buvimas buvo toks intensyvus ir gyvas, kad atrodė paneigiantis bet kokią pabaigos logiką.

Pirmąjį romaną „Gyvenimo šventimas“ (Dzīves svinēšana, 1998) Ikstena parašė, kai jai buvo dvidešimt aštuoneri. Jis apie Eleonoros laidotuves, į kurias suvažiuoja 7 tarpusavyje nepažįstami žmonės ir kiekvienas pasakoja savo istoriją apie velionę. Taip dukra susipažįsta su savo mirusia motina, kuri ją, dar mažą, atidavė auginti svetimiems. Ikstena sakė, kad šitos knygos signalinį egzempliorių gavo per savo motinos laidotuves. Dabar žmonės būriais plūdo į jos pačios šermenis – rašytojai, kultūros bendruomenė, skaitytojai, visi atsinešdami savą Ikstenos atminimą, tarsi jos romano trajektorija būtų apsukusi ratą ir grįžusi prie pradžios, bet jau kitoje plotmėje.

Ikstena man atrodo likimo ir apdovanota, ir apvogta, nes galiausiai ją prisivijo „biesas“, pragaišties jėgos, su kuriomis kovėsi ir jos motina, – šis siužetas yra viena iš pagrindinių jos kultinio romano „Motinos pienas“ naratyvinių linijų. Jos pačios gyvenime linijų irgi buvo daug, išsišakojančių, susikertančių, bet jos visos išsiteko kultūroje. Lietuviai Iksteną žino kaip rašytoją, bet ji buvo ir telkėja. Mokėjo pati pasitraukti į antrą planą, kad kitas būtų matomas, mokėjo mąstyti strategiškai. Ne mažiau globėjiškas buvo ir jos buvimas literatūros lauke. Ji kūrė literatūros erdves ir vietas, kuriose rašytojų bendruomenė galėtų burtis ir dalytis tarpusavyje: prisidėjo įkuriant Latvijos literatūros centrą, dalyvavo kultūros politikoje, įsteigė festivalį „Prozos skaitymai“, tebevykstantį iki šiol. Žinia apie Ikstenos mirtį mane pasiekė viešint Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose, pačioje simboliškiausioje vietoje mąstant apie Iksteną, nes ši rezidencija irgi buvo Ikstenos idėjos ir energijos rezultatas.

Galvoju, kodėl ši mirtis taip pjauna ir taip giliai smelkiasi, juk nesibičiuliavome, nebuvome artimai pažįstamos. Epizodiškai matėmės tik dusyk – Vilniaus knygų mugėje ir per Šetenių skaitymus Kaune. Bet susitikome ir artimai susipažinome tekste, per tekstą. Versdamas prie autoriaus labai priartėji, juo persiimi, tarsi įsileidi į vidų net giliau negu tiesiogiai pažinodamas, nes išsičiupinėji iki smulkiausių niuansų, o ypač kai knygoje tiek skaudaus autobiografiškumo, gebėjimo pataikyti tiesiai į nervą. Man vertimas yra ir tam tikras buvimo su tekstu ir įsijautimo į autorių būdas. Todėl greta latvių kultūros praradimo neišvengiamai jaučiu ir asmeniškai išgyvenamą netektį.

Ieškodama, kaip subendravardiklinti tokią įvairiabriaunę Ikstenos kūrybą, apsistojau ties dviem raktiniais žodžiais: šventimas ir šventumas. Sprendžiau, kuria seka išdėstyti šituos žodžius, ir visgi nusprendžiau pradėti nuo šventimo, nors Ikstenos asmenyje jie susitinka ne kaip priešybės, o kaip du to paties būvio (ir jos kūrybos) aspektai. Pirmasis kūrybinis impulsas, regis, ir buvo gyvenimo, kalbos, moters patirties šventimas. Ne naivus paviršinis džiūgavimas, o beveik sakralus priartėjimas prie egzistencijos slėpinių. Šventumas Ikstenos kūryboje koduojamas jau pačiais knygų pavadinimais – „Mergelės mokymas“ (Jaunavas mācība), „Dievo motinos draugė“ (Dievmātes draudzene), „Jona“ (Jōna) – nuolat grįžtant prie religinės kalbos, bet ją perkeliant į žmogiškos patirties lygmenį. Kaip yra sakiusi latvių literatūrologė Ilzė Jansonė, Ikstenai svarbus ne institucinės religijos autoritetas, o vidinė etinė laikysena.

Šventimas galvojant apie Iksteną – tai jos gyvenimo alkis, judesys, atvirumas kitiems, nuolatinis buvimas tarp žmonių ir žmonėms. Ji nuolat kurdavo aplink save šventę. Ją iš arčiau pažinoję bičiuliai latviai man pasakojo, kad buvusi labai vaišinga, pati lankydamasi Ventspilyje vis ką nors kitiems pagamindavo, džiugindavo ne tik per tekstus, bet ir per skonio receptorius. Greta grožinių knygų yra išleidusi ir kulinarinę – „Gyvenimo džiaugsmo vakarienė“ (Dzīvespriecīgais vakara ēdiens, 2012), kurioje ji kviečia ne tik gaminti, bet ir mėgautis procesu, buvimu kartu, gardžia kalba ir bendravimu. Tekstas pateikia įkvepiančių istorijų apie žmones, jų santykius su maistu ir gyvenimu, taip paversdamas vakaro valgį gyvenimo džiaugsmo dalybomis prie bendro stalo. 2022 m. romano „Motinos pienas“ pristatyme Vilniaus centrinėje bibliotekoje Ikstena dalyvavo nuotoliu, prisijungusi prie renginio tiesiai iš savo namų virtuvės. Nors viešumoje ir tarp žmonių ji buvo gyva ir atvira, kasdienybėje gyveno gana atsiribojusi. Artimiausia jos draugija buvo šuo Perkūnas, po Ikstenos mirties jį perėmė globoti bičiulė.

Kai Ikstenos laidotuvių dieną su kitais Ventspilio rezidentais užsikūrėm pirtį ir susirinkome pasėdėti prie židinio su taure vyno ir kukliomis pačių pasiruoštomis vaišėmis, namų valdytoja Ieva Balodė pasakė – Norai tai būtų patikę. Vakaras nebuvo gedulingas, tik prislopintas. Todėl ir šitą tekstą norisi vadinti ne nekrologu, o gyvenimo pašlovinimu. Gyvenimas jai buvo dosnus, nes buvo mylima, skaitoma ir patyrusi tarptautinę šlovę, kai po „Motinos pieno“ sėkmės buvo išversta į keliasdešimt kalbų ir išmaišė pasaulį susitikinėdama su skaitytojais. Būtent čia, Venstpilio rašytojų ir vertėjų namuose, Ikstena susipažino su savo būsimu vyru kartvelų kilmės vokiečių rašytoju Levanu Beridze. Jų santuoka truko dešimtį metų. Beridzės nuotraukos panaudotos latviškojo „Motinos pieno“ (2015) ir romanų trilogijos „Trys“ (2017) viršeliams. Iš kartveliškųjų patirčių susiklostė knyga „Dievo motinos draugė“ (2013) apie ne visai sėkmingus bandymus prisijaukinti savo „antrąją gimtinę“, negebėjimą organiškai persiimti pietietišku ritmu ir optimizmu.

Prisimenu Ikstenos pasakymą viename interviu, kad iš rašytojo profesijos nieko gero, tik nervai ir storas užpakalis. Vis dėlto jos bibliografiją sudaro apie 30 knygų – romanai, apsakymų rinkiniai, biografijos, publicistika, nes ilgą laiką buvo pagrindinio Latvijos dienraščio „Diena“ skiltininkė. Į lietuvių kalbą dar gerokai prieš „Motinos pieną“ buvo išverstas romanas Jaunavas mācība, lietuviškai jis pasirodė pavadinimu „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė, 2004). Paradoksalu, kad tuomet autorei atvykus į Vilniaus knygų mugės renginį salė buvo pustuštė, o neišpirktą romanų tiražą leidykla „Mintis“ galiausiai nukainojo ir pardavinėjo knygas po 1 eurą. Taip pat ir „Motinos pieną“ išleisti lietuviškai suskubta tik jam sulaukus didžiulio ažiotažo Londono knygų mugėje 2018 m., kai Baltijos šalys dalyvavo kaip viešnios, o Ikstena ten buvo Latvijos veidas ir dienos autorė.

Dar viena jos kūrybos teritorija, dažnai liekanti nuošalyje, bet ne mažiau svarbi, – scenarijai dokumentiniams filmams. Iškart po mirties portale filmas.lv publikai buvo atverta 11 filmų, kurių scenarijaus autorė – Ikstena, retrospektyva. Ventspilyje buvau susiplanavusi be atokvėpio versti ir rašyti, bet vieną po kito godžiai žiūrėjau filmus, kurie tokie skirtingi – nuo latvių išeivijos poetų grupelės „Pragaro virtuvė“ iki Rygos miestovaizdžio, nuo vieno iš Latvijos liaudies fronto įkūrėjų Dainio Īvāno biografijos iki poetės Annos Rancānės dukters santuokos su kurdu istorijos, nuo latvių ir kartvelų etnomuzikos dermės iki sveikos gyvensenos formulių. Pastarojo filmo, kuris ir vadinasi „Laimės formulė“ (2015), vienas iš herojų – Ikstenos tėvas, medžiojantis barsukus ir gaminantis sveikatos eliksyrą iš jų analinių liaukų taukų.

Prie Ikstenos priartėju ir dėstydama, nes latvių literatūros kurse negaliu apeiti tokios centrinės figūros, be to, jaučiu, kad studentus ji iš tiesų pagauna. Šiemet parinkusi „Motinos pieną“ individualiai skaitymo užduočiai, iš studentės sulaukiau atsiliepimo: „Tokios stiprios ir emociškai paveikios knygos senokai nebuvau skaičiusi. Ačiū, kad būtent „Motinos pieną“ pasiūlėte paskaityti.“ Kolega yra pasakojęs, kad jo mamai romanas irgi labai patikęs, nes ji atpažino nepriklausomos Latvijos ir sovietmečio realijas, o paskui juodu ilgai apie knygą diskutavo, išjudindami ir asmeninius šeimos pasakojimus. Tekstas rezonuoja įvairaus amžiaus skaitytojams, nes Ikstena pavaizdavo tris kartas, tris požiūrius ir tris režimus, galima sakyti, išskleidė XX a. antros pusės istoriją ir visą moteriškumo spektrą – nuo močiutės iki mergaitės. Šią jos knygą analizuoju ir savo moksliniuose tekstuose. Pienas, kuris turėtų jungti, iš tikrųjų perkerta, atitolina, iš saldaus (motinos) pavirsta karčia režimo piliule (privalomąja pieno stikline mokykloje).

Ikstena rašė nesuprantanti, kaip jos mama galėjo neturėti gyvenimo instinkto ir nejausti gyvenimo džiaugsmo, bet galiausiai ir jos pačios gyvenimas per daug pavojingai priartėjo prie ribinių patirčių. Galbūt ji pavargo nuo gyvenimo tankio ir pertekliaus – nuolatinio dėmesio ir šlovės, nes pristatyti „Motinos pieno“ buvo kviečiama visur – nuo Japonijos iki JAV. Ir visą šį laiką tarnaudama savo romanui nenustojo rašyti. Galvoju, kuris pasakymas geriau tiktų Ikstenai: susijęs su vandeniu ar su ugnimi – ji išsisėmė ar susidegino? 56 metai dar pati branda, amžius, kai žmogus turi ką pasakyti ir dar turi jėgų tai daryti, todėl tikslesnė man atrodo ugnies analogija – Ikstena intensyviai degė. Per šalčius pirkau automobilio akumuliatoriui turbokroviklį ir galvojau, kas gali įkrauti tuos, kurių baterijos baigiasi. Ikstenai mirus, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė feisbuke parašė: „Mylėkit savo rašytojus, kol jie dar gyvi.“

Paskutinė Ikstenos knyga „Jona“ (2023) – apie nuščiuvimą egzistencijos akivaizdoje. Sakė norėjusi, kad perskaitę žmonės pradėtų galvoti, jausti vienas kitą, kad nenaikintų gamtos, kad nežudytų vienas kito ir tikėjimo į Dievą, kad pradėtų mąstyti. Kritikai knygos nesuprato, nepriėmė, net suniekino, bet turbūt po „Motinos pieno“ sėkmės reiklumo ir lūkesčių barometrai užkilo taip, kad tokių padalų rašytojo skalėje net nėra. Jau tada supratau, kad tai buvo žmogaus egzistencinė saviieška ir dievoieška atsidūrus aklavietėje, ir truputį graužia sąžinė, kad ir pati nerekomendavau versti, kai „Tyto alba“ kreipėsi ir prašė įvertinti šią knygą.

Nustumdama save į šalį, Ikstena dirbo kitiems, gebėjo empatiškai įsijausti ir įsikūnyti į kitus rašytojus, kūrėjus. Turbūt todėl vienas iš svarbiausių jos atstovautų žanrų – biografinis romanas. Dar Ikstenai gyvai esant, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla susisiekė su manim siūlydama išversti Ikstenos knygą apie kultinį sovietmečio poetą Imantą Ziedonį, 2006 m. gavusią Baltijos Asamblėjos premiją. Mintimis grįžtu į 2008 m. gegužę, kai doktorantūroje pusmetį studijavau Rygoje ir lankiausi Ziedonio 75-mečio šventėje Latvijos universitete. Jį sveikino trys moterys su trimis puokštelėmis – Latvijos dienraščio „Diena“ redaktorė Sarmītė Ēlertė su narcizais, dramaturgė Māra Zālītė su neužmirštuolėmis ir Nora Ikstena su snieguolėmis. Tąkart tai tebuvo viena iš daugelio smulkių detalių, bet šiandien šitas pasirinkimas – toks kuklus ir metų laikui ne visai tinkamas – atrodo kaip dar vienas sniego pėdsakas jos biografijoje.

Bet turbūt pati garsiausia ir analogų neturinti istorija yra Ikstenos ir latvių išeivijos rašytojo, Jameso Joyce’o „Uliso“ vertėjo Dzintaro Sodumo bendrystė. Ikstena pakvietė jį, jau visai senuką, grįžti į Latviją ir paskutinius metus praleisti jos sodyboje Ikškilėje. Dvejus metus truko jų bendrabūvis, matomu pavidalu jis vainikavosi Ikstenos biografine knyga „Vyras mėlynu lietpalčiu“ (Vīrs zilajā lietusmētelītī, 2011), o nematomu – jiems abiem buvo lemtingas. Ikstenai Sodumas buvo mentorius (save knygoje vadina meitiņa – „dukrele“), o ji sugrąžino jį į Latviją su visam, kartu su archyvais.

Todėl, galvodama apie Norą šiandien, galvoju ne apie pabaigą, o apie tęstinumą ir išsipildymus. Apie jos tekstus, kurie dar bus verčiami, skambės kitais balsais ir kitomis kalbomis. Apie „Motinos pieną“, kuris keliauja po pasaulį ir tampa vartais į latvių kultūrą tiems, kuriems ji iki šiol buvo nepažini. Apie pakartotinį anglišką šio romano leidimą, pasirodysiantį Didžiojoje Britanijoje šiais metais. Apie skaitytojus, kurie ją dar atras.

Gal todėl natūraliai norisi baigti jos pačios žodžiais. Ikstenai visada rūpėjo, kas lieka, kai žmogus pasitraukia. Jos tekstuose dažnai sugrįžta sniego vaizdinys – tai, kas trumpam paslepia pėdsaką, bet jo neištrina. „Dievo motinos draugėje“ ji rašo:

Gruzinų poetas Šota Čantladzė kadaise užrašė mįslingas eilutes – cavida tovli, movida mica, tai reiškia – sniegas pasitraukė, žemė atėjo.

Iš vienuolyno šaltinėlio įžengdami į pasaulietinį pasaulį, matome savo pėdas – naujas sniegas jas kiek užpustė, tačiau jos vis dar pastebimos. Sniegas duoda ženklą, kad gali nutikti ir taip – mūsų pėdos bus užpustytos, jos išnyks ir jų nebesimatys. Kad neįsivaizduotume esą čia lėmėjai. Kad suprastume ir priimtume tai ir būtume dėkingi už šią akimirką. Ir kad matytume, ką sniegas mums pasakoja – mūsų pėdos ten yra, jos yra ir po naujo sniego sluoksniu. Ir kai sniegas pasitrauks, ateis žemė.

Dažnai rašiusi apie sniegą, Ikstena ir pati išėjo per speigą – likdama tos būsenos, kuri niekada nebetirpsta. Per jos laidotuves snigo.

Toliau spausdiname ištraukas iš Andros Neiburgos dienoraščių, kurie rašyti latvių socialiniame tinkle „Sviesta ciba“ 2003–2019 m., o 2024 m. pasirodė dviem spausdintais tomais. Neiburga – dramatiška latvių literatūros asmenybė, nes, paveldėjusi istorinius pastatus Rygos centre, buvo priversta užsiimti jų valdymu ir užmetė rašymą. Ir iš jos kasdienybės užrašų akivaizdu, kad mažėja metaforų ir lengvumo, daugėja savigraužos, gyvenimo krūvio ir sveikatos bėdų, tačiau viskas reflektuojama su jai būdinga ironija. Įrašai retėja, kai kurie iš jų užrakinami ir prieinami tik glaudžiausiam pažįstamų ratui. Atsiranda alkoholis kaip atsipalaidavimo priemonė. Išgyvenama dėl tėvo netekties, savo perfekcionizmo ir mirtingumo. Neiburga kartu su gyvenimo draugu rašytoju Paulu Bankovskiu daugiau keliauja, tačiau kelionės dažnai irgi kelia nerimą ir įtampą. Greta sunkios darbo kasdienybės nujaučiami ir svajonių užkaboriai, kurie vis labiau šešėliuojasi.

2008

SAUSIO 13 <SKUKA>

15.11 Lyginu skalbinius, retsykiais prieinu prie kompiuterio, pasitikrinu paštą, laukiu žinios.

Žinios laukiu maždaug tokios: „Mieloji Skuka, nuo rytojaus Tau nebereikia eiti į darbą, viskas klostysis be jokių pastangų ir labai gerai, gali mumis pasikliauti, o mes Tau užtikrinsime ramų pragyvenimą iki gyvenimo galo (sumą suderinsim atskirai). Dominikos rytinėje pakrantėje jau nupirkome Tau baltą namelį su vaizdu į vandenyną (3 miegamieji, svečių kambarys, kabinetas, nemaža terasa, 3 balkonai, baseinas), po balkonais ir prie baseino auga jau gan dideli kanangų medžiai, kurie vakarais svaiginamai kvepia. Ir likęs sodas sutvarkytas, bet neapkrausim Tavęs detalėmis – atvažiuok, pati pamatysi.

Gali persikelti nors ir rytoj.

Aviakompanija „Air France“ nusprendė iki gyvenimo pabaigos suteikti Tau nemokamus skrydžius pirmyn atgal bent 4 kartus per metus 2–6 asmenims pagal poreikį.“

Tada aš atsakyčiau: „Ak, nuoširdžiai dėkoju, aš tikrai labai nustebusi ir pamaloninta jūsų kilnumo bei dosnumo, bet negaliu pakęsti „Air France“, ar mes negalėtume šio klausimo dar papildomai aptarti – gal pasiūlytumėt kokių alternatyvių kompanijų?“

„Žinoma, žinoma – surinksime duomenis apie patogiausius skrydžių maršrutus ir naujus pasiūlymus pateiksime jums per artimiausias kelias dienas.“

Bet pašte nieko panašaus nėra.

Pašte išvis nieko nėra. Šiaip ar taip – savaitgalis. Užtat rytoj prasidės darbinių laiškų potvynis.

Taigi grįžtu atgal prie kalno skalbinių.

Nekenčiu lyginti – už tai tikrai galėčiau kam nors sumokėti – kad lygintų už mane. Nežinau, kodėl dar nieko nenusisamdžiau.

18.50 Baigiu lyginti, dabar mielai ebėjuj nusipirkčiau kokį kilimą, bet pamiršau prisijungimo vardą.

22.06 Idėjų lygmenyje (romas + kalvadosas) problemą išsprendėm, planai ima ryškėti gana aiškiai. [...]

VASARIO 15 <SKUKA>

07.22 Nebenoriu tokios nakties, tikriausiai esu ant nervinio išsekimo ribos. Nuėjau gulti apie dvyliktą, iki pirmos negalėjau užmigti, tada man prasidėjo isterija, kuri iš pradžių reiškėsi kaip tylus šniurkščiojimas, paskui peraugo į garsų raudojimą, kol galiausiai, pabudus gyvenimo draugui ir ėmus mane raminti, – į garsų rėkimą ir aimanas. Žinoma, bet koks raminamas žodis ar patarimas sukeldavo tik dar garsesnį rėkimą ir net keiksmus. Nuo paskutinio tokio karto praėjo 13 mėnesių, taigi, paskutinis kartas buvo per tėčio ligą, prieš pat jo mirtį, o gal klystu – jau po jo mirties, kai aš taip išrėkiau savo vidurius.

Toks jausmas, lyg būčiau perskrosta nuo apatinių šonkaulių iki gaktikaulio, toks skausmas, bet skauda ne kaip žaizdą, o lyg traukuliai, lyg deginimas visame viduje, o pačiame vidaus viduryje skauda širdį. Beliko išsirėkti, nebuvo kur dingti.

Ir neišeina kitaip šitos įtampos numalšinti, kaip tik kitokia įtampa – darbu nuo ryto iki vakaro, nes kol dirbi prie vienos skubios, konkrečios užduoties, prie vienos problemos, negali galvoti apie viską iškart.

Ir joks guodimas nepadeda, o visi patarimai yra neįgyvendinami arba bent jau man, tokiai, kokia esu, neįgyvendinami.

Vienas iš retorinių klausimų, aišku, buvo, kaip aš manau, ar žmonėms svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano gyvybė (gresia streso sukeltas vėžys, vėl pradėjau rūkyti, dėl to širdies problemos, gali ištikti insultas ir t. t.). Į tai aš visiškai sąžiningai galėjau atsakyti, kad taip, tas šūdinas pastatas yra svarbesnis visiems, išskyrus mano artimiausią aplinką, tai yra šeimą ir mano gyvenimo draugą, dar galbūt mano buvusį sutuoktinį. Toliau logiškai turėtų eiti klausimas, ar man pačiai svarbesnis tas šūdinas pastatas, ar mano šeima, ir, žinoma, žinoma, šeima man svarbesnė, bet aš nesugebu išeiti iš šitos situacijos, tik ne dabar, jokiais būdais ne dabar. Negaliu tiesiog pasakyti: ai, žinot, man čia truputį nepavyko, aš juk nekalta, norit – tikėkit, norit – ne, bet pofig, dabar aš išeinu, o jūs žinokitės. Arba parduokit kaip stovi.

Viską suprantu kuo puikiausiai – mano problema net ne problema, viskas išsprendžiama geresniu ar blogesniu, lengvesniu ar sunkesniu keliu, su didesniais ar mažesniais nuostoliais arba visai be jų, juk daugelis atsiduria tokiose pačiose situacijose, bet neklykauja ir nesispardo, tiesiog ieško sprendimų – ir aš jų ieškojau – man tik reikia pakeisti požiūrį. Tik. Jei tik galėčiau.

Tada nervų arbata, tabletė migdomųjų, valokordinas, „zelionkos“ lašai, na, viskas, ką tik turėjau smirdančio namuose po ranka, viskas, išskyrus alkoholį, nes, pirma, jo nėra, o, antra, aš jo nė nebūčiau norėjusi. Buvo taip bloga, kad nebūčiau galėjusi išgerti nė lašo. Užmigau, apsvaigusi nuo verksmo, gal kokią trečią. […]

Pabudau 5.50 nuo keisto garso ir nebeužmigau, nes, rodos, vos prasimerkusi imu galvoti apie darbą.

Ir nesiūlykit man nei fizinės veiklos, nei ilgų pasivaikščiojimų pėsčiomis, nei baseinų, nei Ošo. Gink Dieve, tik ne Ošo.

Šį tekstą skaito tik kai kurie, o skaitantieji žinokit, kad aš jumis pasitikiu, jūs neišplepėsit.

O dabar einu pamėginsiu dar šiek tiek snūstelti, paskui nueisiu į masažą, o tada, ačiū Dievui, į darbą tik pirmą. Ir viskas bus (atrodys), kaip įprasta. […]

KOVO 10 <SKUKA>

16.37 Pastaruoju metu viešumoje jaučiuosi vis blogiau ir blogiau.

Visų pirma, nebeturiu kuo apsirengti, todėl jaučiuosi nejaukiai visų tų visuomenės damų ir ponų draugijoje. O ypač visų tų kietų menininkų draugijoje. Kodėl aš neturiu ką apsirengti (ir apsiauti) ir kodėl nieko sau nebeperku, atskira istorija. Itin blogai jaučiuosi patekusi į viešumą per premjeras, kur visi daugiau ar mažiau išsipuošę, net jei apsimeta, kad visai nesipuošė. Tik aš tokia tiesiogine ir blogiausia šio žodžio prasme kasdieniška ir netgi aptriušusi.

Antra, nebeturiu ką pasakyti. Tai dar blogiau. Visi kažką šneka, o aš dažniausiai tik linkčioju galvą, mėgindama pavaizduoti, kad reiškiu kažkokią nuomonę. Arba bukai, ne, mėšlungiškai šypsausi, kai visuomenės damos ar ponai man pasakoja ką nors, į ką derėtų entuziastingai, pozityviai ar bent jau susidomėjus atsiliepti, bet man gėda dėl to, ką jie pasakoja, ir aš nesugebu.

Todėl ir vengiu, kiek tik galiu.

Nuo visokių parodų atidarymų jau kurį laiką išmokau išsisukti šimtu procentų. Taip pat nuo pasirodymų per TV ir laikraščių apklausų apie kokias nors socialines, politines ar net menines aktualijas.

Teatro premjerų man išvengti nepavyksta, taip pat apsilankymų kine. Nes teatras man patinka ir dažnai būtent premjera (su kvietimais) yra vienintelė galimybė ten apsilankyti. Kiną irgi labai mėgstu, bet kino teatras toks didelis, kad ten galima pasislėpti. Nieko nematyti ir nesutikti, kuo skubiau atsisėsti į savo vietą ir susilieti su kėde.

Kino teatre nemaloniausia ką nors sutikti tualete, tai tiesiog siaubinga, nes ten tie didžiuliai veidrodžiai ir blogas apšvietimas, ir tu iškart matai, kaip atrodai, palyginti su kitu, ir kokia nemaloni tavo šypsena.

Užtat teatre, ypač per premjeras, problema kita. Ten kažkaip neišeina susilieti su kėde, nes daug šviesos ir kiekvienas, įeinantis į salę, žiūri ne į vietas ir ne į bilietą, kaip kine, bet iškart patenkintas apsidairo, ieškodamas pažįstamų (tik pažiūrėkit, aš čia! Ir kas gi dar šiandien čia?). O aš ten sėdžiu, tarkim, kokioje prastoje dvyliktoje eilėje, ir mano regėjimas pastaruoju metu toks pasilpęs, kad įeinančius pažįstu, bet nesugebu atskirti, ar jie žiūri į mane, ar į ką nors kitą. Visi moja ir linksi maždaug į mano pusę (aš sėdžiu per vidurį), ir turiu atsakyti mojuodama ir linkčiodama, kad nebūčiau palaikyta nemandagia ir niekas nepagalvotų, jog esu pasipūtusi. Tai aš ten sėdžiu ir mojuoju kone kas antram, ir kaskart po akimirkos suprantu, kad dama ar ponas iš tikrųjų mojavo visai ne man. Tai netrunka paaiškėti, nes tas kitas atsistoja, nuoširdžiai ištiesia ranką ar kaip nors kitaip akivaizdžiai ir įtikinamai sureaguoja. Tada aš susigėstu, paslepiu rankas, tačiau netrukus jau moju kitam.

O per pertrauką atsistoju, peržvelgiu salės paskutines eiles, ir ten vėl kažkas moja. Atrodo visiškai nematytas, tai aš nieko, ignoruoju, nereaguoju.

Tada paaiškėja, kad tai X su drauge, ir jis įsižeidžia, kad aš nesisveikinu.

Taip pat mane gąsdina kvietimai į ambasadas (niekada neinu!) ir šokiruoja kvietimai į damų klubus.

Tik nepamanykit, kad aš čia demonstruoju kokį snobizmą. Aš tikrai jaučiuosi blogai. Norėčiau mokėti visur dalyvauti, ir jei mokėčiau, tada ir atsisakyti galėčiau iš savigarbos, o ne iš baimės. […]

KOVO 30 <SKUKA>

16.23 Nesąžininga, kad jau pusiaudienis. Aš nebuvau lauke ir nebūsiu. O pro langus matau tik plikas sienas.

KOVO 31 <SKUKA>

22.51 […] Staiga prisiminiau: jau keletą metų iki tėčio mirties mes jį tarsi dažniau fotografuodavome, net tada, kai jis dar jautėsi visai gerai. Per Kalėdas, Velykas. Gimtadienius ir vardadienius. Tarsi visus, bet daugiausiai visgi jį. Neįvardydami, bet pasąmoningai suvokdami, kad jis, tikriausiai, mirs pirmas, jei viskas vyks vadinamąja natūralia eiga. Ir nežinia, ką dar reikia suspėti „išsaugoti“. Kvaili, bet meile paremti ketinimai.

Matyt, todėl visai neseniai aš beveik nesąmoningai, bet tikrai piktai aprėkiau Pogą [dukros pravardė – L. L.]: ko fotografuoji taip, lyg aš jau mirti būčiau susiruošusi!

(Nors ji tikrai kažkaip įtartinai fotografavo.) [...]

BALANDŽIO 1 <SKUKA>

20.48 Man, žinokit, košė galvoje.

taip sako mg-rezon. [magnetinis rezonansas – L. L.]

20.59 Juokingiausia, kad juk nėra, kam būtų galima pasiskųsti dėl savo mirtingumo, nes visi, kuriems galėtum pasiskųsti, yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir tu.

Ir metai, ar jų būtų dešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt, – bendriau pagalvojus išvis neturi prasmės. […]

BALANDŽIO 11 <SKUKA>

01.37 Tai mano reta asmeninė akimirka.

21.44 Jau po 24 valandų reikės būti oro uoste, o rytoj 14.15 leidžiamės Stambule. Tačiau nuotaika kol kas bjauri. Dirglumas virto beveik nevaldomu pykčiu – ant visų ir pirmiausia ant savęs. Vos tik lieku viena, tuoj spiriu (metalinį dubenį), metu (kojinę) arba trenkiu (duris). Be to, dar tylomis nuolat keikiuosi. Dar nėmaž nenutuokiu, ką dėti į lagaminą. Vienas portalas žada 30 laipsnių, kitas – 22. Yra skirtumas. Vasariniai drabužiai apskritai neliesti nuo praėjusių metų. Kelsiuos anksti ir krausiuos ryte. Svarbiausia – nepamiršti namie migdomųjų. Svarstau neimti mobiliojo, nenoriu gauti jokių žinių iš Latvijos.

23.48 Turim tokį ilgą stalą, prie kurio vakarais abu sėdim, kiekvienas paniręs į savus reikalus, ir kiekvienas ant to stalo turim savo teritoriją. Kažkur per vidurį šios teritorijos „susilieja“. Sfumatо, suprantat. Jo teritorijoje – statūs kampai, dailios piramidiškos stačiakampių krūvelės, sulyginti krašteliai, švarūs paviršiai. Manojoje – kažkoks laukinis chaosas, nė vieno stataus kampo, didesni daiktai sukrauti ant mažesnių, nereikalingi seni popieriai su kažkokiomis seniai prasmę praradusiomis pastabomis paraštėse, anoniminiais telefono numeriais, pavyzdžiui. Seni laikraščiai ar žurnalai, kažkokie vaistai, kartais – kas nors iš kosmetikos. Poros dienų senumo pirkiniai, kurių taip ir nepadėjau į vietą. Pasitaiko ir maisto likučių, stalas aplietas lipniais gėrimais, o dar visa virtinė daiktų, apie kuriuos neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ir kodėl jie čia atsirado. Sfumato zona yra tarsi pereinamoji erdvė tarp mūsų pasaulių, bet kai aš nuo ribos nusirenku savo daiktus ir popierius, viskas „anoje pusėje“ akimirksniu atgauna savo griežtą formą – pasirodo, ribinė zona buvo tik mano netvarkingos ekspansijos padarinys.

Tik nesupraskite neteisingai, aš tuo nesididžiuoju, man gėda. […]

BALANDŽIO 21 <SKUKA>

[…] 19.15 Aš nuolat nerimauju dėl sūnaus, dėl dukters, dėl anūko, dėl savo mamytės ir dėl savo tėčio (kuris jau miręs, bet vis tiek kažkodėl dėl jo nerimauju); dėl savęs nerimauju tik tais atvejais, kai man eilinį kartą pasirodo, kad bus kokia nors mirtina diagnozė, o dėl vyrų apskritai kažkaip per daug nesijaudinu – jiems, šiaip ar taip, visada daugiau ar mažiau viskas būna gerai. Atsiprašau, žinoma.

BALANDŽIO 22 <SKUKA>

20.49 Na, jau gana to mazochizmo.

23.53 Man, pavyzdžiui, namuose neišeina papasakoti, kaip man sekasi darbe. Tiesiog nesukaupiu jėgų tai istorijai – ten visko tiek daug. Ir gana sudėtinga. O ir nesinori, nes nieko ypač malonaus, o jei ir nutinka kas įdomesnio, linksmo ar bent jau juokingo, tai be konteksto niekaip nepaaiškinsi.

Ir nesinori juk vakare galvoti apie darbą. Jau ir taip iš tų minčių sunku išsivaduoti, o pasakoti apskritai yra tuščias laiko švaistymas.

A, dabar supratau – jaučiuosi kaip čiuvas, kuris „neneša savo verslo namo“, kol galiausiai bankrutuoja ir pasikaria kabinete, tuo tarpu šeima, linksma ir ničnieko nenutuokdama, kerta Šv. Martyno žąsį. Tarkim.

(Ne, ne, nėra taip blogai, nemanykit. Tai buvo tik palyginimas.) […]

BALANDŽIO 27 <SKUKA>

00.16 Mano mama šiandien sako, kad aš viską pernelyg apsunkinu. Na, atseit, juk galima pasodinti kapinėse bet ką – kad tik būtų tėčio gimtadieniui. O kitais metais vėl sodinti iš naujo, jei nepavyko. Bet man, matote, reikia sodinti iš karto šimtui metų. Todėl, pasak mamos, man ir tas prakeiktas pastatas nejuda pirmyn, nes aš visko noriu tiksliai ir tobulai. O ką reiškia pirmyn, ką atgal? Ar geriau pastatyti ir 20 metų gailėtis, ar 20 metų statyti ir nesigailėti? […]

GEGUŽĖS 5 <SKUKA>

22.49 Neteisinga, kad skausmo neįmanoma išmatuoti.

Tarkim: „Vakar mane kamavo 59 qx dydžio skausmai, šiandien ryte – tik 43 qx, o vakare skausmas vėl staiga šoktelėjo iki 72 qx ir tapo beveik nepakeliamas.“

Arba, pavyzdžiui: „Jis metų metais kenčia 60–65 qx dydžio skausmus.“

Ir visiems viskas aišku. O tiems, kurie patiria tik 45 qx dydžio skausmus, išvis nėra ko verkšlenti.

Kai neįmanoma tiksliai išmatuoti, viešpatauja siaubingas, neatleistinas subjektyvumas. Visiems blogai, visiems blogiau nei kitiems. Man irgi.

Ir tada išvis nebeaišku – ko ir kiek žmogus pajėgia ištverti. […]

BIRŽELIO 29 <SKUKA>

22.18 Tikrai nėra taip, kad būtų tik blogai. Būna ir gerai, net labai gerai. Tai, kad mane myli. Ir gamta. Mane apskritai labai traukia prie gamtos. Ir tai, kad iš esmės dar niekam nieko tikrai blogo iki šiol nenutiko. Ir niekam nieko tikrai svarbaus netrūksta. Turiu pripažinti, kad esu laiminga. Protarpiais.

Vertė Laura Laurušaitė