Rytas archyve prasidėjo nuo horoskopų skaitymo iš devyniasdešimtinių spaudos ir… tarakonų burtų. Eidama į darbą daugiabučio lifte sutikau prūsoką (tarakono gentainį). Tarakonas tikrai nėra blogiausia, su kuo rytais tenka pasilabinti 1961 m. statybos name.

Apie prūsokus, kaip vieną iš tarakonų rūšių (būrių), tik ir sužinojau pradėjusi dirbti archyve. Restauratorė pasakojo apie butą Pilies gatvėj, okupuotą išpampusių, pantagriueliškų tarakonų. Ten gyvenusi jos pažįstama ant valgomojo stalo rado kietą, į pupą panašų daiktą. Išaiškėjo, kad ta baklažanų spalvos pupa buvo amerikinio tarakono kiaušinis. Tikriausiai specialistai turi tam atskirą pavadinimą. Po istorijos apie pupą (visą laiką įsivaizdavau pasakos variantą, kuriame senelis ir senelė tokią pasodintą „pupą“ pakiša po lova) paklausiau, ar ji yra mačiusi tarakonų vaikus. Idealusis skaitytojau, Tu tikriausiai dabar galvoji, kodėl archyvarė darbo metu nerimauja dėl tarakonų atžalų?! Jų matmenys buvo neabejotinai aktualūs, nes kaip tik tuo metu atsikrausčiau į chruščiovmečiu prasmirdusį daugiabutį, kurio laiptinėj ropinėjo kažkokios importuotos blakių versijos. Per pirmą mėnesį name pragyvenau du gaisrus, tad keliolikos milimetrų padarai su krutančiais ūsais (kaip ir dalis namo populiacijos), kol nepradėjo lovoje rūkyti ir bute palikinėti įjungtą dujinę, manęs perdėm nejaudino. Restauratorė, pasijuokusi iš mano „tarakonų vaikų ir importinių blakių“ teorijos, patikino, kad laiptinės gyventojai bus prūsokai. Sekundei spėjau pasidžiaugti, kad ne tarakonai – juk anie ne iš gero gyvenimo imasi net knygų viršelius graužti.

Lifte sutiktas Gregoro Zamzos giminaitis su Antano Garšvos likimu man priminė apie archyve saugomas tarakonų pranašystes, kurių nebuvau spėjusi išmėginti. Kol leidausi liftu, įdėmiai analizavau Prūsoko razinų atspalvio kūną. Vitamino D kapsulės dydžio gyvis flirtuojančiai judino ūsus. Prūsoko ūsų ilgio suma buvo lygi pusantro jo kūno ilgio, padauginto iš kvadratinės jo pilvo skersmens šaknies ir padalinto iš jo kojų skaičiaus logaritmo. Abudu išėję iš daugiabučio lifto pasukom į dešinę. Vėliau sužinosiu, kad Prūsokas, įsikabinęs į mano mėlynus sportbačių raištelius, sėkmingai prasmuks pro archyvų apsaugą. Tą rytą jis oficialiai užbaigs ilgametę liftininko karjerą ir imsis archyvarės asistento pareigų, bet ši istorija tepalaukia ateities „Razinkų“.

Atėjusi į archyvą jaučiausi, lyg būčiau pirmą kartą iš tikrųjų pamačiusi savo darbo stalą. Tame popierių šabakštyne turėjau surasti pageltusį lapą su užrašu BŪRIMAS TARAKONAIS, gulintį kažkur tarp Jurgio Kunčino dokumentų. Jau gerą mėnesį ant stalo išdėliotos fotografijos laukė, kol jas aplenksiu kepimo popierių primenančia medžiaga. Ant keturių metrų ilgio stalo, nukrauto kalnais bylų, bandžiau prisikasti prie burtų aprašo. Po įnirtingo rausimosi su horoskopų skaitymo pertrauka burtai pagaliau atsirado mano rankose. Lifte sutikto Prūsoko išvaizda, remiantis pranašystės aprašu, reikštų, kad aš visai ne filosofė, bet skrupulingas, energingas ir baisiai įkyrus žmogus. Turėčiau susirūpinti savo darbu, nes kažkas man kasa duobę. Manimi negalima pasitikėti šeimyniniame gyvenime, užtat bent kol kas nereikia pasirodyti psichiatrui.

Paaiškėjo, kad ta pranašystės duobkasė esu aš pati. Per pastaruosius mėnesius iš saugyklų vilkau kalnus dokumentų. Tikėtina, kad vyriausiasis fondų saugotojas pateikė man ieškinį, nes vargiai legalu sunešti beveik visą archyvą į savo kabinetą. Gal dėl šios priežasties Prūsokas ir metė liftininko karjerą. Žinojo, kad man seniausiai trūko griežto, antžmogiško kolegos! Olgos Tokarczuk romane „Bėgūnai“ yra vienas fragmentas (skyrelis) pavadinimu „Retenybių kambarys“, kuriame pasakotojas siūlo muziejus pakeisti retenybių kabinetais. Juose būtų eksponuojama tai, „kas reta ir nepakartojama, keista ir nenormalu“. Mėgindama prisikasti prie tarakonų burtų galvojau, kad nuo mano darbastalio surankiotos septynios archyvinės gėrybės galėtų keliauti į tokį (kol kas tik fikcinį) archyvarės retenybių kabinetą.

1. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tarpukarinis pasas, kuriame prie asmens žymių nurodyta, kad plaukai „žiluoja“.

2. Marcelijaus Martinaičio sąrašėliai su šokoladiniais kiaušiniais, katinais, vaistais nuo skrandžio rūgšties ir zylėmis.

3. 2007 m. gegužės 21 d. Gražinos Martinaitienės dienoraščio įrašas: „Šįkart esu bagota kaip niekad, tai per tą valandą, kol atneš užsakytas archyvines bylas, lekiu į mokslinės literatūros knygyną. Po galais, kiek tie nuolat dėl lėšų leidybai raudantys lenkai leidžia knygų! Pavydas ima.“

4. Regimanto Adomaičio kišeniniai kalendoriai su priminimais apie gimtadienius, mokėjimus („moku AŠ“) ir šiukšlių išvežimą.

5. Jurgio Kunčino namų remonto išlaidų sąrašas, sudarytas imituojant knygos turinį. Pavyzdžiui:

virtuvės remontas…………………….500 LT

garų sugėrėjas…………………………..250 LT

6. Kazio Borutos 1954 m. parašytas kino scenarijus romanui „Baltaragio malūnas“.

7. A4 formato leidyklos „Tyto alba“ kvietimas iš 1999-ųjų į Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ dešimtmečio minėjimą ir naujos knygos „Septyni savižudybės būdai“ pristatymą. Kvietime įrašyti įvairių rašytojų atsiliepimai apie „Vilniaus pokerį“, tarp kurių ir paties Gavelio: „Gal kas nustebs, bet autoriui nėra malonu, kad žmonės šį romaną išpirko it „Medžiotojų“ dešreles ir jau reikalauja naujo tiražo.“

Archyvė B.

Ar kada nors susimąstėte, kaip juokauja intelektualai? O kaip jie juokavo prieš 74 metus? Kviečiu rasti atsakymus į šiuos klausimus 1952 m. gegužės 4 d. Henriko Radausko laiške!

Poetas ironiškai reflektuoja draugų pooperacines būsenas. Vienas laksto po miestą, tarsi nieko nebūtų nutikę (kaip teigia Radauskas, „kietas suvalkietis“). O kitas į lankytojus žvelgia „maldaujančiom akim“. Nors streikuoja poeto širdis, jam netrūksta geros nuotaikos.

Radauskas teigiamai įvertina savo ir Antano Škėmos kūrybą, su pastaba, kad ji papiktins skaitytojus. Tačiau kritiškai rašo apie lietuvių spektaklius, kurie sukėlė tiek poetui, tiek jo žmonai Verai Radauskienei tikrą siaubą.

Laiške užfiksuoti išeivijos kalbiniai pokyčiai: pasikeitęs juodos spalvos įvardijimas ir sulietuvinti angliški žodžiai.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.V.4.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už Jūsų paskutinį laišką, kurio šiuo metu niekur nesurandu, – kažkur dingo mano archyvų gelmėse. Jūsų beletristinį „gabalėlį“ Jorge skaitė vieną šeštadienį per tradicinį pobūvį pas mus. Į detales nesileidžiant (kurių kitam skaitant ir esant dievo Bachuso draugystėje nė neįmanoma pastebėti), dalykas atrodo geras. Į jį, be abejo, veda tiesios linijos nuo Nofretetės – per istorinį Morrisono viešbutį (t. y. novelę apie jį). Publikai nepatiks.

Šiandie (sekmad.) turim baisiai karštą dieną, gal apie 90°, taigi vėl prasideda vasaros linksmybės. Jorge jau kuris laikas šeštadieniais nesirodo: repetuoja net po du sykius į dieną. Dieve, kuo tas pasibaigs?! (Pasibaigs, žinoma, premjera sekantį šeštad.). Vakar žmona buvo nuvykusi į Pilkos „Nauj. žmones“. Siaubo pagauta, po 3 veiksmo išėjo. Pilka draskėsi kaip liūtas pelių narve, iš visų jėgų vaidino ponios: Kelečiuvienė, Nagienė ir Trečiokienė. Kurausko dekorac. buvusios baisokos: perdaug spalvų, tiesiog fauvizmas.

Po didelės ir „išsamios“ Cézanneʼo parodos turėjom tokią pat Matisseʼo, irgi labai įdomią, – kurioj būta visko: nuo natūralistinių 1890 m. natiurmortų iki Vence’o koplyčios ir kilimų (vienintelis, bet labai gražus) imtinai. Vakar buvau įdomioj „labai naujų“ prancūzų parodoj Art Club’e už kanalo. Muziejus rodo gražiausius Picasso ofortus „Metamorfozėms“. Taigi skęstam menuose.

Sveikinu atidarius mano „kūrybos“ skaitymo kampaniją. Pirmoj eilėj teiktini nepadoresni „kūrinėliai“ (Dr. Griniaus terminas): maldos etc. Prieš kelias dienas pasirodė garsioji poezijos antologija. Dalyvauja jūsų draugas Telega, Anusavičius, Nežinomas Domininkonas ir kt., iš viso apie 160 kūrėjų! Rūkas pakliuvo tik į „Priedą“, knygos gale. Varnas padarė negrinį trispalvį viršelį, o knygos viduje rasite skrendančias kankles, apsuptas povų plunksnų vainikais. Tai pirmas lietuvių siurrealistas (grafikos mene). Veselauskas triumfuoja, nes jo litografija priimta į Chicagos parodą, – ta proga „fundijo“ 4 butelius vyno. Petravičiaus, kaip ir pernai, priimtas vienas raižinys ir vienas tapybinis paveikslas (Petr. dabar dirba Bielskio dirbtuvėj, kur susirinko 6 ar 7 lietuviai). Bylaičiui padarė inkstų (faktiškai tik blužnies) operaciją, ir jis po savaitės jau važinėjo po miestą (kietas suvalkietis). Sauliui pirmad. išrovė glandas, ir jis (guli namie) į lankytojus žiūri nusigandusiom ir maldaujančiom akim.

Nežinau, ar skaitėt, kad Kasiulio paveikslą nupirko Musée d’Art Moderne Paryžiuje. Tai aukščiausias pripažinimas dailininkui. O Ježo kažkodėl neperka, švancai.

Nuo birželio 2 iki 16 gaunu apmokamų atostogų. Šiaipjau esu neperdaug sveikas (širdis), bet linksmas, ko ir Jums linkiu (kaip refleksai?). – Geriausius linkėjimus siunčiame abu su žmona

Jūsų Henr. Radauskas

P. S. Kaip Jūsų knyga? (Inga).

Latvių rašytojas Kārlis Vērdiņis (g. 1979) yra parašęs švelniai komišką eilėraštį „Pasaka apie filologę Sintiją“ (į lietuvių kalbą išvertė Audrius Musteikis). Vargingai gyvenusi Sintija miršta, prie Dangaus karalystės vartų ją pasitinka šventasis Petras. Norėdama pasiekti amžiną ramybę, Sintija turi panaikinti savo akademines skolas: šv. Petrui pasakyti, kaip ji apibrėžtų sąvokas „diskursas“, „paradigma“, „identitetas“. Galiausiai šv. Petras pasigaili filologės ir ją įleidžia į skaisčiąsias Dangaus buveines tardamas: „trumpas ir erškėčiuotas buvo tavo gyvenimas, ir tuščias reikalas klausinėti tavęs protingų dalykų“.

Filologę Sintiją prisiminiau apžiūrinėdama semiotikos meistrautojo, literatūrologo, latvisto, vieno iš Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centro įkūrėjų, profesoriaus Kęstučio Nastopkos (1940–2024) archyvinį fondą. 2007 m. Nastopka buvo apdovanotas Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu, o 2012 m. gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją „už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“. Miglės Anušauskaitės ir Astos Skujytės parengtame interviu Nastopka minėjo, kad, pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1966 m.), buvo laikomas struktūralistu, nes žodis „semiotika“ Lietuvoje dar nebuvo vartojamas (žr. „Literatūra ir menas“, 2013-01-18, p. 6–8).

Atrodo, kad Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi klausimai Kęstučiui Nastopkai yra būtent iš to laikotarpio, kai jis lietuvių literatūros tyrimuose pradėjo plėtoti struktūrinės ir semiotinės analizės principus. Negaliu pasakyti, ar klausimai buvo gauti po vieno konkretaus pranešimo, ar surinkti iš kelių skirtingų. Byla nedatuota, tačiau manyčiau, kad paskaitos (kitoje klausimų lapelių pusėje užrašyta „lektoriui“, „pranešėjui“) vyko XX a. 7–8 deš. Be to, Nastopka šiuos dokumentus atidavė į archyvą 8 deš. pabaigoje, tad apie vėlesnį laiką net ir nebūtų įmanu galvoti.

Matyti, kad auditorija nesikuklino abejoti. Truputį peikė ir gyrė struktūrinės analizės principus, domėjosi Sigito Gedos skraidančiomis karvėmis, kritikų gebėjimais skirstyti literatūros kūrinius, o galiausiai radosi per dešimtmečius neatsibostantis klausimas – ar sunkus tas kritiko darbas.

Kaip ir minėjau, atsivertusi klausimų bylą iš karto pagalvojau apie Vērdiņio šv. Petro ir Sintijos istoriją. Apie Dangaus vartus, prie kurių stovėtų semiotikas. Šv. Petras jam sakytų, kad į amžiną ramybę palydės tik galinčius atsakyti, kodėl mirtingajam iš kūno ir kraujo žūtbūt reikalingas eilėraščio mėsinėjimas. Negavęs vieno atsakymo, šv. Petras pamatytų, kad to semiotiko ir širdis gera, todėl privalėtų atverti vartus į skaisčiąsias Dangaus buveines. 

Archyvė B.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 349, ap. 1, b. 143

„Sigito Gedos kūryboje dažni „skraidančių karvių“, skraidančios žolės“ įvaizdžiai. Kaip juos reikia suprasti? Kuo jis skiriasi nuo simbolistų?“ [l. 1]

„1. Kaip šiandien pristatyti mokiniams L. Aragoną?

2. Kas yra pomaironinės mokyklos dekadentai?“ [l. 3]

„Kam reikalingas toks eilėraščių mėsinėjimas, kuriuo užsiima struktūras^listai?

Nebent jiems patiems?! Nejaugi jis tai padeda praturtinti estetinį suvokimą?“ [l. 5]

„Jūsų pravestoje eilėraščių analizėje aiškiai atskleidė kai kurias jų struktūras, bet ne visiškai aiškios liko šių struktūrų funkcijos?“ [l. 6]

„Ar šitoks analizės pobūdis neveda vėl prie to paties turinio ir formos dualizmo, tik šį kartą atiduodant pirmenybę grynai forminei išraiškai?“ [l. 7]

„Ar J. Vaičiūnaitės užrašytas eilėraštis priskirtinas būtų konstruktyviai ar dekoratyviai poezijai? Kaip dabar skirsto kai kurie kritikai poetinius kūrinius.“ [l. 8]

„Kas tai yra struktūralizmas? Ar nauja išsami literatūros vertinimo kryptis?“ [l. 9]

„Ar struktūrinė analizė taikoma prozai? Jeigu taip, kur galima rasti tokios analizės pavyzdžių – pasiskaityti.“ [l. 10]

„Ar poezija proza, ar rimuotos eilės labiau Jums prie širdies? Kodėl dabartiniai poetai dažnai krypsta į simbolizmą, paslėptą mintį?“ [l. 14]

„Kodėl poetas Baltakis Jus pavadino struktūralizmo pradininku?“ [l. 15]

„Ar sunkus kritiko darbas? Kodėl Jūs jį pasirinkote?“ [l. 16]

„Gerb. Kritikai

Prašau plačiau papasakoti apie savo darbą: kokių rašytojų ar poetų darbus Jūs mėgstate „išnagrinėti“.“ [l. 17]

„Atvirai pasakykite, patinka Jums Baltakis – kaip žmogus ir kaip poetas?“ [l. 18]

1952 m. vasario 17 d. Henrikas Radauskas atsakė į rašytojo Antano Škėmos laišką. Tekste atsiskleidžia to meto lietuvių išeivijos leidybos situacija – bankrutuojančios spaustuvės, leidyklų permainos, nerimas dėl kūrinių publikavimo, taip pat asmeninės abejonės ir viltys.

Laiške minimos ir asmeninės Antano Škėmos peripetijos: naujas darbas lifto operatoriumi bei spėjimai, kad liūdnas nuotaikas galėjo sukelti santykiai su poete, prozininke ir aktore Birute Pūkelevičiūte, kuri laiške įvardijama kaip Beatrycze.

Taip pat aptariama JAV darbininkų klasės padėtis – dėl mažų atlyginimų rengtas protestas ir tai, kaip konfliktą mėginta nuslopinti pažadais pakelti algas.

Greta rimtų svarstymų skamba gyvas kultūrinis pulsas – nuo naujos FM radijo stoties transliuojamų Bélos Bartóko ir Sergejaus Prokofjevo kūrinių iki Paulio Cézanneʼo parodos ir amerikiečių filmo „Detective Story“ įspūdžių.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.II.17.

Mielas ir neužmirštamas ponas Škėma,

su tikru liūdesiu tenka patvirtinti Jūsų skaitytą žinią apie „Terros“ pardavimą „kitiems žmonėms“. Leidykla iš tikrųjų parduota kažkokiam Civinskui, kuris esąs bene „žurnalistas“ ar kažkas panašaus. Parduotos leidyklos turimos knygos ir šioks toks įrengimas, kurio daug nebuvo, nes juk spaustuvė priklausė Sauliaus kompanjonui. Užklausiau Saulių apie Jūsų knygos eventualų spausdinimą, ir jis mane painformavo, kad tasai Civinskas perėmė leidyklą su visais įsipareigojimais, – taigi turėtų ne tik sumokėti Sauliaus padarytąsias skolas, bet ir išleisti visa, ką S. buvo suprojektavęs. Jūsų knygą žadąs leisti. Tiek informacijų pasisekė išmelžti, bet, žinoma, dabar viskas pareina vien tik nuo naujojo pono bei viešpaties.

Džiaugiuos, kad naujose pareigose su savo liftu taip aukštai pakylat, tik ar tas darbas nepakyrės dėl savo monotoniškumo? Nors gal naktimis daug „keleivių“ nėra ir gal dėl to galima pagalvoti ir apie rašomus ar rašysimus dalykus? Tikrai apgailestauju labai dėl Jūsų pesimistiškų nuotaikų, nors, jeigu tai surišta su „Beatrycze“ (beje, ar turit žinių iš Jos?), tai paguodai galima priminti tik Saroyano jaunuolio pasibaisėjimą, kad tiek daug gražių mergaičių yra kiekviename kvartale…

Pas mus naujienų nedaugiausia. Jau buvom pasiruošę streikui, nes kompanija nekėlė algų, bet dabar žada pridėti 12 ½ ¢ valandai ir dar porą dienų apmokamų švenčių į metus. Darbininkai nori daugiau, bet gal ir priims tą pasiūlymą. Tuomet mes su Jorge nuo kovo mėn. gautume po $ 1.57 ½ valandai. Su Jorge tebetęsiam šeštadienines tradicijas, nors jis dėl inkstų beveik nustojo gerti, išgeria vos porą stiklų vyno.

Chicagoj atsirado viena nauja puiki FM stotis: duoda Bartoką, Prokofjevą ir įdomią liaudies muziką: Korėjos (siaubas!), Etiopijos (siaubas), Pietų Amerikos (tikrai įdomu). Vis prašo siųsti 10 dol., kurių jie iš mūsų negauna, o mes muziką gaunam visvien.

Iš naujų filmų matėm gerą amerikonišką „Detective story“ – visas veiksmas vyksta nuovadoj, labai gerai vaidina vienas isterikas žulikas ir viena persigandusi vagilkėlė mergaitė. O gal ir Jūs ją jau matėt?

Cézanneʼo paroda puiki, išstatyta per 100 paveikslų. Iš jos galima matyti, kodėl jis laikomas kubizmo tėvu, o taip pat įsitikinti, kad vėlyvesniuose peizažuose jis kartais prieina beveik prie visiško objektų „sudaiktinimo“. Kai kurie peizažai ir natiurmortai, o taip pat berniukas (nuo Skira viršelio) yra pasiekę aukščiausią meistrystės laipsnį. – Be to, muziejus rodo įdomią negrų skulptūros kolekciją.

Spaudžiu ranką. Žmona sveikina.

Laukdamas žinių, pasilieku Jūsų H. Radauskas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl sraigės, užšliaužusios ant kažkokio laidelio, įvyko trumpasis jungimas. Visi trys archyvų pastatai pusdieniui liko be elektros. Situacijos tikrumas patvirtintas elektrikų, nors jų nei girdėjau, nei mačiau, bet taip buvo kalbama. Kaip gali sraigė (ne kokia mutantė) sukelti tokią avariją: vargšai valstybės tarnautojai liko be kompiuterių ir arbatinukų. O gal dėl jų įjungimo vienu metu, įskaitant visu etatu dirbančius šildytuvus, elektra ir prapuolė. Tačiau tragiško sraigės likimo istorija mane labiau įtikino.

Kadangi atsirado dyko laiko, nusprendžiau imtis meditacinės archyvarės praktikos. Kažkuris filosofas iš F didžiosios sakęs, atseit, autentiškai galėsiu gyventi tik įsisąmoninusi būties ėjimą velniop. Nustojau numeruoti bylos lapus (darbas, kuriam kol kas elektros nereikia) ir pradėjau spėriai sąmonintis. Taip spėriai, kad net užmerkiau akis iš visų jėgų. Tada, be abejonės, iš karto ėmiau interpretuoti egzistenciją velniop perspektyvoj. Jaučiau, kaip dabar pat pradedu būt autentiškai. Dar atsiminiau, kad F didieji (tik dgs., vyr. g.) išrado laisvą valią, už kurią kartais laimės pusvalandy, kaip ir „Humanoj“, pasiseka sumokėt perpus mažiau. Byram baram supratusi, ką daryt, kad ėjimas velniop įgautų pagreitį, nusprendžiau leistis odisėjon po saugyklas (tikėtina, kad jau išbandytu sraigės maršrutu) ir ieškot klikbaitinių bylų antraščių (pasak komunikacijos ir kalbos specialistų (o specialistų mes klausom!), vertėtų sakyti „antraštinio masalo“). Dykam buvimui vis tiek turėjau išsikelti tikslus, nes dykai būti dabartinė ekonomika leidžia tik mintyse, o ne ketvirčių ataskaitose: 1) rasti archyvinius šaltinius, garantuosiančius tyrėjams plastiškas smegenis (pačiai praverstų kelios naujos neuronų jungtys), o tikriems virtuozams – tremtį iš Steinerio valstybės, 2) iš kokių nors antraščių sulipdyti eilėraštį.

Antraštės iš Icchoko Mero užrašų. LLMA, f. 231, ap. 1, b. 35

Mano ir lietuvių literatūros istorijos didžiai laimei, užsisakiau rašytojo Icchoko Mero fonde saugomą bylą. Mane patraukė jos prasta antraštė: „Icchoko Mero surinkti straipsniai, informacijos, įdomybės ir kt., išspausdinti respublikos periodikoje“.

Susirankiojusi norimas bylas per tebevykstančią sraigės misiją, supratau, kad ne veltui archyvaras tos minėtos bylos turiniui nerado adekvataus pavadinimo. Dokumentų antraštės formuluotė seniausiai turėjo pakelti bylos skaitymo reitingus, bet pirmas ir paskutinis žmogus, kaip matyti iš užsakymo lapo (jame fiksuojami bylą naudoję asmenys), peržiūrėjo ją prieš 26 metus. Tikriausiai archyvams belikusi paskutinė viltis: žadinti visuomenės smalsumą kopijuojant šūdportalių antraštes. Pavyzdžiui: „Autorius septynis kartus perrašė romano pavadinimą: atsakymas jus šokiruos“, „Užsisakykite bylą ir tai užtikrintai pakeis jūsų požiūrį į „Kukučio balades“, „Archyvarai nenori, kad jūs žinotumėt, jog…“. Šiuo metu archyvai tikrai nenorėtų, kad žinotumėt apie sraigės mirties incidentą. Belieka tikėtis, kad tokių kankinimo priemonių neprireiks, nors šiaip būtų neprastas eksperimentas.

Tačiau grįžkim prie tos bylos reikalų. Rašytojas Icchokas Meras, kuris daugiausia žinomas dėl romano „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), mokėsi Kauno politechnikos instituto Elektromechanikos fakultete. Dar studijuodamas KPI, rašė savo debiutinę knygą „Geltonas lopas“ (1960). Jis buvo vienas pirmųjų autorių lietuvių literatūroje, kuris pradėjo kalbėti apie Holokausto patirtis. Meras interviu, kiek man pavykę jų perskaityti, tik labai fragmentiškai minėjo jo kūrybą paveikusius rašytojus. Kai užsisakiau „įdomybių“ bylą, tikėjausi rasti Merui svarbių eilėraščių ar prozos kūrinių ištraukų. Pirmuose bylos lapuose mėlynu rašikliu surašyti įvairūs jidiš žodžiai, frazės, pažymėtos brūkšneliais, po kurių tikėtumeisi vertimo į lietuvių kalbą. Bylą sudaro, kaip galima suprasti, ir Mero studijų KPI užrašai (daugiausia iš 1957 m.). Jų antraštės pasirodė kaip tinkama medžiaga eilėraščio lipdymui. Nors šalia sraigės istorijos eilutė apie elektrinius raumenis skamba švelniai ironiškai. Kiti aprašyti „išradimai“ galėtų būti sėkmingai naudojami ir dabar. Pavyzdžiui, radijo imtuvas ant dviračio. Dviratininkai mieste veiktų kaip mobilios radijo stotys ir galėtų nuolat tarpusavyje varžytis. Siūlyčiau pagalvoti ir apie elektroninę nervų ląstelę: supyksti, nebeturi kantrybės, bet kaip tikras XXI a. žmogus nervus įsikrauni kartu su elektronine cigarete ir išmaniuoju laikrodžiu.

Begalvodama apie pasiūlymus dabartinei technologijų rinkai, radau skaitytojų ir filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968) žiūrovų klausimus Merui. Matyti, jog skaitytojams nelabai aišku, kodėl rašytojas savo kūryboje rinkosi kalbėti apie karo patirtis, getą. Vienur minima veikėja Monika, nors reiktų turėti omeny, kad romano „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965) pagrindinės veikėjos vardas Veronika (pagrįstas klausiančiojo susipainiojimas). Kaip ir visais laikais, neapsieita be klausimo, kiek veikėjai „tikri“, o kiek autoriaus „išgalvoti“. Byloje likę klausimai daugiausia susiję su filmo vertinimu, žiūrovų pasipiktinimais dėl veikėjų: „Kam Jūs padarėte taip, kad Gina baisiai juokėsi, kai Linas pas ją sugrįžo. Ar tai nesako, kad filmo moralumo kriterijus šiek tiek per žemai?“ Su paskutiniu perskaitytu lapeliu sraigės katastrofa baigėsi, o atsiradusi elektra nutraukė mano dykinėjimus ir nemokamą laisvą valią.

Archyvė B.

Skaitytojų klausimai Icchokui Merui, [1968] m. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 231, ap. 1, b. 54

„Norėčiau paklausti Isoką Merą, kuo remdamasis Jūs rašėte knygas? Ar Jūms pačiam teko pergyventi karo sunkumus. Jūs daugiausia ir rašėte apie karo sunkumus.“ [l. 2]

„Rašyt. Merui,

Kas Jus paskatino rašyti ir kaip rašėte knygas karo tema, reiškia, karo laikotarpį, Jūs, aš manau, buvote karo metu ne daugiau, kaip 10–15 metų. Jūs kare nedalyvavote, aš manau. Tai kas vertė Jus taip pergyventi. Kokioj vietoj Jūs buvote karo metu.“ [l. 3]

„Kodėl Jūsų kūryboje dominuoja geto motyvai?“ [l. 4]

„Mus domina, ar rašytojo Mero knygos „Ant ko laikosi pasaulis“ pagr. herojus fantazijos padarinys, ar kieno nors prototipas.“ [l. 5]

„Gal ir ne kuklu, bet norisi žinoti, kodėl Jūs, turėdamas lit. gabumus, pasirinkote techn. spec.“ [l. 7]

„Kur ėmėt medžiagą knygai „Lygiosios trunka akimirką“ ir ar neketinate jos ekranizuoti

Merui.“ [l. 10–11]

Prieš 74 metus buvo įteikta pirmoji lietuvių išeivijos katalikų dienraščio „Draugas“ premija. 1 000 dolerių vertės apdovanojimą pelnė Jurgis Gliauda už romaną „Namai ant smėlio“. Šį įvykį laiške Antanui Škėmai užfiksavo poetas Henrikas Radauskas.

Tuo pačiu metu Škėma kreipėsi į Radauską prašydamas pagalbos dėl knygos „Šventoji Inga“ leidimo. Radauskas, būdamas artimas bičiulis, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kaip teigė: „uždelsus, paskui darosi vis sunkiau jį besutvarkyti (panašiai kaip su vedybom)“.

Šiame laiške Radauskas fiksuoja ne tik išeivijos literatūros procesus, bet ir platesnį kultūrinį kontekstą – nuo Holivudo kino iki modernaus meno parodų. Asmeniniai vertinimai susipina su bendresniu lietuvių išeivijos kultūrinio lauko vaizdu, leidžiančiu geriau suprasti, kaip formavosi išeivijos literatūros savivoka ir tarpusavio ryšiai.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.I.7.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už laišką, į kurį skubu tuoj atsakyti, nes, tą reikalą uždelsus, paskui darosi vis sunkiau jį besutvarkyti (panašiai kaip su vedybom).

Nors vakar mačiau Saulių per „balių“ po „Draugo“ premijos įteikimo, bet ten apie Jūsų knygą neužsiminėm; prieš minutę specialiai tuo reikalu jam paskambinau ir gavau kiek informacijų: jis kol kas knygos neėmęs „į darbą“, nes buvęs kitų bėdų spaudžiamas: išleido „San Michele“, baigė Barono knygą etc. Kalbėjęs dar su vienu (ar net dviem) dailininkais, bet tie neapsiėmę piešti viršelio. Čia man prisimena vieno mažai žinomo, bet gero poeto žodžiai:

„Люблю трагедию: беда глухая зреет

И гулко падает ударом топора.“

Pačią knygą jis netrukus imsiąs rinkti arba duosiąs rinkti kitur. Ketina po kelių dienų Jums tuo reikalu parašyti.

Atrodo, kad tasai Axel Munthe gerai perkamas, o ir Sruoga neblogiausiai (pagaliau jį sutiko platinti ir „Draugas“).

Ta pačia proga ir apie „Draugo“ konkursą. Premijuotas buvo didele balsų dauguma ir beveik be jokių ginčų (santykiu 4:1) romanas „Namai ant smėlio“, kurio autorium pasirodė besąs toksai Gliauda (kurį pernai per rašyt. suvažiavimą priėmė į narius). (Įsivaizduokit jury k-jos siaubą ir džiaugsmą, atradus naują talentą.) Knygoj nėra nė vieno lietuvio, visi veikėjai vokiečiai ir iš dalies prancūzai (tai turi Jums patikti, pradėjus per vyną artėti į pranc. kultūrą). Romanas turi daug trūkumų, bet buvo neabejotinai geriausias iš visų rankraščių.

Vakar „Sokolų“ salėj buvo tos premijos įteikimas ir po to „balius“. Ta proga atnaujinau pažintį su Brazdžioniu ir Gustaičiu. Net pats Kačinskas per vakarienę man nusišypsojo, ką laikau geru ženklu. Brazdž., kaip, tur būt, žinot, ruošia liet. prozos antologiją (nuo Valančiaus iki Darmodavaitienės), įdomu, ar kreipėsi į Jus tuo reikalu? Vaičiulaičio ir Kossu poez. antologija turės (žodžiais :) šimtą penkiasdešimt autorių. Stiprus lietuvių Dievas!

„Streetcarʼis“ (filmas) man labai patiko, pirmos rūšies darbas. Mažiau bepatiko New Yorko Ballet Theatre, tik geras buvo prancūzas Babilee nelabai gudriame (ir nelabai baletiškame) Cocteau balete. Be to, matėm Picasso litografijų parodą (kelios labai gražios) ir tokio idioto Dubuffet klaikią tapybą. Sveikinu artistę Kristiną ir spaudžiu Jums ranką. Žmona siunčia daug linkėjimų – Jūsų H. R.

Tyrinėjant Raudondvario (Kauno r.) grafų Tiškevičių gyvenimą, kasdienybę XIX–XX amžiaus pradžioje, viskas kartais pasisuka netikėta linkme. Nagrinėdama grafo Tiškevičiaus nekilnojamojo turto nuomininkų sąrašus atradau įdomų įrašą, jis paskatino pasidomėti didikų vaikų žindyvėmis – kas buvo tos moterys, koks apskritai buvo požiūris į jų tarnystę XIX amžiuje? Galiausiai, koks jų likimas?

Atsivertę XIX amžiuje išleistus akušerijos veikalus, vaikų auginimo žinynus randame daug įdomių detalių žindyvių klausimu. Visų pirma krenta į akis dažni pagraudenimai, kad mada samdyti maitintojas – žalinga, kad motina iš visų jėgų turėtų stengtis atlikti šią šventą pareigą pati. Svarbiausia – labai to norėti. Teodoro Teofilio Mateckio (1810–1886) veikale „Jaunų motinų patarėjas“¹ net tvirtinama, kad Humboldtas Amerikoje pažinojo vyrą, kuris, žmonai sergant, net penkis mėnesius pats žindė vaiką (p. 21). „Motinos pienas yra tarsi grynas motinos kraujas kitu pavidalu, kitaip sakant, jos kūnas, iš kurio kūdikis kuria ir augina savo kūną [...]“ (p. 22). T. T. Mateckis supriešina motiną ir žindyvę (lenk. mamka): „Ar kūdikis žindant regės savo motinos veidą, pilną meilės, laimės, prisirišimo bei pasišventimo [...], ar pažvelgęs sutiks abejingą žindyvės žvilgsnį, šaltą, be išraiškos ir jausmo?“ Autorius nepamiršta išvardinti ir ligų, kurias „momka“ gali perduoti kūdikiui (p. 105), taip pat prie neigiamo požiūrio į žindyves prisideda ir nuomonė, jog maitinant svetimą vaiką nusilpsta jų pačių ką tik gimusios atžalos (p. 107). T. T. Mateckis apibendrina: „Pagaliau nemanykite, kad žindyvė išvaduos nuo maitinimo nepatogumų; nes nepatogumai, susiję su ja, yra nepalyginamai didesni. Svetimos ir visai tau nepažįstamos asabos buvimas tavo namuose yra nepakeliamas ir pražūtingas dalykas, jos ydos, vangumas, tinginystė ir lengvabūdiškumas dažnai daugiau tave nuo pasaulio ir draugijos atskiria, nei būtum atribota, jei pati žindytum [...]“ (p. 108).

Piešinys iš Ignacy Fijałkowskio akušerijos veikalo. XIX a.

Vis dėlto pripažįstama, kad esama atvejų, kai motina pati savo kūdikio žindyti neturėtų. T. T. Mateckis pateikia šias išimtis: jeigu gimdyvė ligota, pvz., serga džiova, skorbutu, vėžiu ir kt. (p. 110); jei motina jau įkopusi į penktąją dešimtį, nusilpę jos nervai, jei šeimoje įtempti santykiai (p. 111). Tokiu atveju iškyla klausimas, kokia turi būti parinkta žindyvė. Pasirodo, reikalavimų sąrašas netrumpas. Pirmiausia, svarbu, kad moteris būtų sveika ir turėtų gausiai kokybiško pieno (p. 116); „momkos“ amžius – nuo 20 iki 34 metų; jaunos merginos – per silpnos ir lengvabūdiškos, kita vertus, retai esą įmanoma rasti gerą žindyvę, vyresnę nei 34-erių (p. 117). Renkantis maitintoją, ši turi būti pailsėjusi po gimdymo; pirmenybė teiktina ištekėjusiai, valstietei, o ne miestietei, patyrusiai (ne pirmo vaiko susilaukusiai) moteriai (p. 118). Be to, žindyvių, kurių vaikai gimė negyvi ar mirė kūdikystėje, reikia vengti. T. T. Mateckis atkreipia dėmesį ir į maitintojos išvaizdą: ši turinti būti tvarkinga, miela, kad nekeltų nemalonių jausmų motinai, turinčiai su ja gyventi. Pageidautina, linksma, šneki, o ne niūri, mažakalbė; dorovinga, švelni, ramios dvasios, turinti išsilavinimo pagrindus, darbšti, tvarkinga. Nepageidaujamos savybės – greitai užsiplieskianti, nekantri, girtuoklė, apsileidusi, tingi (p. 120).

„Jaunų moterų patarėjuje“ aptariamas ir žindyvių atlyginimo klausimas. Rašoma, kad gera maitintoja turinti per metus gauti nuo 2 iki 4 talerių; ne mažiau kaip 16 dukatų (p. 120). 24 dukatai – padorus atlygis, o kas gali mokėti ir daugiau (100, 200, 300) – tegu moka, nes „rūpestingas vaiko maitinimas yra sunkus, o tos paslaugos neįmanoma įkainoti, juk vaiko sveikata – jo didžiausias turtas“ (p. 120).

1842 metais išleistame Ignacy Fijałkowskio (1783–1855) akušerijos veikale² teigiama, kad tik gydytojas gali nuspręsti, ar žindyvė tikrai reikalinga; pageidautina, kad jis ją ir parinktų (p. 104). Svarbu, kad žindomo kūdikio amžius daugmaž sutaptų su jos pačios vaiko. Raginama pasidomėti maitintojos tėvais, jos sveikata vaikystėje. Atkreipiamas dėmesys net į plaukų spalvą: blondinės ir rusvaplaukės esą silpnesnės sveikatos nei tamsiaplaukės. Svarbu, kad žindyvė nesirgtų odos ligomis, kaltūnu; tankūs jos plaukai rodo sveikatą; ne mažiau svarbu geras regėjimas ir klausa (p. 106).

Karolina Nakwaska (1798–1875)³ dar pataria, jog „momkos“ turi judėti – patarnauti kambaryje, kad nesirgtų: „pašluoti, išplauti grindis, valyti, kloti lovą, tai tegul būna jos užsiėmimas“ (p. 311). Tačiau „visokie darbai, kurie ją nuo vaiko ir ponios akių atitolintų, nėra tinkami“ (pvz., skalbimas – gali sušalti vėjyje) (p. 312). K. Nakwaska taikliai pažymi: „Žindyvė turi būti kaip vienuolė“ (p. 312). Tačiau autorės tonas kalbant apie maitintojas daug švelnesnis: „Gal kas abejoja, kad paprasta moteris gali ištverti panašų atskyrimą nuo visuomenės. Bet turime daugybę įrodymų, kad „momka“ gali itin prisirišti prie vaiko, kurį maitina, ir dėl jo ištverti tą nepatogumą. Dėl to su ja maloniai elgiamasi, ją apdovanoja [...]“ (p. 312).

Taigi, kaip apdovanodavo žindyves? Pereikime prie konkrečių pavyzdžių. Raudondvario grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) su žmona Vanda Vankavičiūte (1808–1842) 1833 metais Raudondvaryje susilaukė dukters, grafaitės Vandos Sofijos Marijos (m. 1860 Nicoje). Jai buvo pasamdyta žindyvė Julija K. iš Šilelio kaimo (prie Raudondvario). Šioje senoje Pakaunės gyvenvietėje XIX amžiuje būta nemenkos vokiečių evangelikų liuteronų bendruomenės. Vladas Dautartas rašė, kad „Šilelyje gyvenę vokiečiai išlaikė savo kalbą, papročius, vengė kraujomaišos, palaikydavo vienas kitą, turėjo savo kapines. Vertėsi žemės ūkiu, žvejojo, plukdė sielius.“⁴ Julija K. buvo evangelikė liuteronė, 1830 metais Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje ištekėjusi už kataliko Jono K. Šioje santuokoje gimę berniukai buvo krikštijami Raudondvario katalikų bažnyčioje, o mergaitės – Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1867–1868 metais grafų Tiškevičių nekilnojamojo turto nuomininkų sąrašuose (LVIA, f. 716, ap. 1, b. 1301, l. 22) minimas Jonas K. iš Šilelio kaimo, taip pat – medinis namas su sodu ir šienaujama pieva (2 230 sieksnių). Šalia – prierašas: „nieko nemoka – už žmonos, kuri buvo žindyvė prie grafienės Vandos, tarnybą“. Jonui K. 1869 metais mirus, jo našlė Julija (apie 1813–1879), regis, ir toliau valdė savo gyvenimą (sodybą) Šilelyje. Taip pat liko trys poros dukterys.

Grafai Tiškevičiai Raudondvaryje šeimininkavo ir XX amžiaus pradžioje. Krikštijant 1904 metais čia gimusį Benedikto Jono ir Rozalijos Branickytės Tiškevičių sūnų Benediktą Vladislovą dalyvavo jo senelis „grafas, šambelionas, Jo Šviesybės dvaro mandarinas“⁵ Benediktas Henrikas Tiškevičius ir senelė Julija, Vladislavo Branickio žmona⁶. Naujagimiui taip pat buvo pasamdyta žindyvė Ona D., jauna ištekėjusi moteris, kilusi iš Šilainių kaimo, gyvenusi Salomiankoje (arba Šiaudinėje; anksčiau ten buvo įsikūrę daugelis Raudondvario dvaro tarnautojų; dabar tai – Raudondvario dalis Nevėžio slėnyje). Etnografės, kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės surinktoje medžiagoje rašoma, kad žindyvė už vaiko maitinimą gaudavo 30 rublių per mėnesį, turėjo atskirą kambarį rūmuose, maisto gaudavo kokio tik panorėjusi. Bona, vaiko auklė paryžietė, jį „rengė, migdė, nešiojo, vežiojo, jo kambaryje miegojo“⁷.

Didikų vaikų žindyvės – moterys, ant kurių pečių guldavo išties nemenka atsakomybė. Joms kelti dideli reikalavimai, į jas žvelgta su nepasitikėjimu, o kartais – net ir su atviru priešiškumu, kaltinant jas noru pralobti savo šeimos gerovės ir vaikų sveikatos sąskaita. Visgi maitintojų tarnystė nebuvo pamirštama, tikriausiai stengtasi ir senatvėje joms užtikrinti sotesnį duonos kąsnį.

Šįkart šniukštinėdama po archyvines bylas išsikėliau tikslą – ieškosiu kalėdinių sveikinimų. Geriausia, jeigu jų adre-sa(n)tas (-ė) rašytojas (-a). Priežastis paprasta: artėja šventės, kai vaistai nuo skrandžio ir linkėjimų „žanras“ tampa mirtingųjų neišvengiamybe.
Veidaknygėje užtikau Lietuvos pašto įrašą: „Lietuvių kalboje siunčiamieji [išvardyta: laiškas, atvirlaiškis, atvirukas, vokas – A. B.] kažkodėl būna vyriškosios giminės.“ Daugiau jokių paaiškinimų nepateikta. Ištara taikli – su kalba visad kažkodėl modusas. Kai rašiau tekstą, sąmoningai vartojau žodžius atvirutė ir atvirukas. Tėvams, draugėms, mylimiesiems rašau tik atvirutes. Žinau, kad darybiškai nesidaro. Kaip ir daug kas gyvenime. Tačiau minkšto tė skambesys, (švelnus) antinormiškumas derės prie skilčiai pasirinktų linkėjimų kurpėjų – Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės, Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų.
Skaičiau sveikinimus, saugomus rašytojų fonduose, ir galvojau, kiek daug pinigų visokio plauko institucijos skiria atvirukams. Įmantriausias popierius, veliūriniai viršeliai, o viskas supakuota į kelis sluoksnius kiklopiškų vokų. Popierius toks blizgus, kad archyvarei tenka jėga įgremžti lapo numerį. Galiausiai lieka tik skaičiaus idėja. Pieštukas kapituliuoja prieš perlamutrinius materijolus.
Atvirukai, kuriuos atvertus skamba muzika, yra kažkoks nesusipratimas. Kai į archyvą patenka ši masinės produkcijos autentika, dėl saugumo atliekama operacija. Vartau krūvas musių nutupinėtų lapų, piršteliais užčiuopiu randus. Jiems pašalintos balso stygos. Archyvarė ieško būdų, kaip per gyvybiškai pavojingą intervenciją nepažeisti teksto kūno. Kartais suima gailestis, kad skaitytojas šaltinį patirs jau bebalsį. Neįvertins adresanto kakofonijos pasirinkimo.
Kolegė, tvarkydama žymaus Lietuvos dirigento fondą, aptiko 2015 m. jam dovanotą atviruką, kuriame skambėjo grupės „OneRepublic“ daina „Love Runs Out“ (2014). Kažkodėl tuokart operuoti delsėm. Rytais atversdavom ir kartodavom dai-nos žodžius: „And we’ll feel alright, and we’ll feel alright, / ’Cause we’ll work it out, we’ll work it out.“ Slaptai tikėjom nudvasinti neužsičiaupiantį daiktą ir tada be sąžinės graužaties išskalpeliuoti balso teisę. Po operacijos jis pirmą kartą bus perskaitytas ir taps eilinis.
Galiausiai prisikasiau prie Gražinos ir Marcelijaus Martinaičių fonde saugomų sveikinimų. Kaip ir minėjau, šiuokart skilčiai parinkau Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės, Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų atvirutes, atvirlaiškius, siųstus švenčių proga XX a. 8–9 dešimtmetyje. Norėjau šaltinius perteikti vizualiai, o ne tik sveikinimų transkripcijas, todėl atrinkti pavyko itin mažą dalį. Kaip įprastai, rėmiausi savo razinkų skoniu. Tikėsiuos, kad skaitytoją įkvėps brūkštelt vieną kitą žodį savon atvirutėn. Summa summarum: maišų gėrybių, pakeliamų būties lengvybių, lietuviškų sūrių, susitikimų Vilniuje ir kaip viename iš (neįdėtų) sveikinimų rašė Bložė Martinaičiui: „visko – ko reikia ir nereikia“.

Archyvė B.

Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų sveikinimas Gražinai ir Marcelijui Martinaičiams, 1986. LLMA, f. 598, ap. 1, b. 28, l. 7

Miela Gražina ir
Marcelijau,

Prisimindamas Vilnių
ir tą nuostabiai skanų
lietuvišką sūrį, linkiu,
kad gėrybių maišas
ateinančiuose būtų
pakeliamas.

Liūtas
Čikaga
Gruodis
1983

Liūto Mockūno sveikinimas Gražinai ir Marcelijui Martinaičiams, 1983.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 28, l. 1

Mieli Gražina ir Marcelijau,

kad Naujuose susilauktumėt daug gėrybių. Lai Buda arba Kastaneda nušviečia mūsų kelius, o jeigu anie nepadės – užtraukime: „Linksminkimės ir džiaukimės, _ _ _ _ _ _ garbę duodami giedokime“

Liūtas
ir
Pranutė

Gruodis, 1986
Čikaga

Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės sveikinimas Gražinai ir Marcelijui Martinaičiams, 1977-12-21. LLMA, f. 598, ap. 1, b. 39, l. 1

Mielas Marciau,
mieloji Gražina!

Su Kūčiom-Kalėdom, su Naujais Metais!
Sveikatos, kūrybos, gyvenimo džiaugsmo!
Ačiū, Marciau, už labai malonią knygutę!
Tiesa, ar nežadi atvažiuoti į Druskininkus? Labai kviesčiau. Apsistotum pas prie Čiurlionio muziejaus esančiam namelyje, Nedzelskis nieko prieš.
Labai pasiilgau Tavęs, Marciau.
Na, likite sveiki!
Tiesa, sveikinimai ir Eglutei ir Močiutei

Nuoširdžiai Jūsų: Vytautas ir Nijolė

Druskininkai
1977.XII.21.

Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės sveikinimas Gražinai ir Marcelijui Martinaičiams, 1979-12-20. LLMA, f. 598, ap. 1, b. 39, l. 4

Marciau,
sveikinu Tave ir Tavo Gražiną, ir Tavo Eglę, ir Tavo Močiutę su senomis Kalėdų šventėmis ir su artėjančiais Naujais Metais.
Vis laukiu nesulaukiu Tavęs pasirodant Druskininkuose.
Aš jau turiu butą (tik dar baldų trūksta),
iš bėdos vieną žmogų galėčiau apnakvindinti.
Atvažiuok kada su Kęstu ar Linu (jis irgi
vis žada atvažiuoti), bet nesulaukiu Nieko.
Dar kartą sveikinu.

Tavo: Vytautas ir Nijolė

Drusk. 1979.XII.20.

Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų sveikinimas Gražinai ir Marcelijui Martinaičiams, 1985. LLMA, f. 598, ap. 1, b. 28, l. 6

Mieli Gražina ir Marcelijau,

Nors Čikagoje dabar drebinam kinkas,
Kalifornijoj, kaip Marcelijus žino, yra daug maloniau.
Su giliais prisiminimais ir šventiškais linkėjimais

Liūtas
ir
Pranutė
gruodis, 1985
Čikaga