Tekstą pradėsiu nuo bambėjimo ir aukšto laipsnio moralizavimo, tad jei nesate šio žanro gerbėjai, rekomenduoju pirmas dvi pastraipas praleisti. Likusiems su manimi – bambeklė Archyvė B. nori jums šį tą papostringauti. Jeigu matėte diskusijas socialiniuose tinkluose ar girdėjote pasakojimus iš lūpų į lūpas, galėjo pasirodyti, kad pastaruoju metu „-iausieji“ žmonės įgyvendina projektą „Archyvas be skaitytojų ir tyrėjų“. Pagrindinis tikslas – trijų archyvų skaityklas sutalpinti degtukų dėžutėje. Kitaip tariant, sugrūsti jas į vieną, beveik beorę, patalpą. Neabejotina, kad toks mobilizacijos planas skamba ambicingai ir net patraukliai. Sutaupysime elektros, tuščiose pastato erdvėse ganysis iš saugyklų išlaisvintos kūrėjų dvaselės, suaktyvės dulkių turizmas. Svarbiausia – liks vietos parodoms, kurias aplankysime mes, patys sau faini (archyvarai), o jei užklys Skrajojantis Olandas, vienas kitas lankytojas – turėsime net ką įrašyti ataskaiton! Taigi viskas apskaičiuota, pamatuota dešimt kartų, kaip lietuviškos patarlės moko, išskyrus vieną smulkmę – skaitytojas, net su kafkiškom metamorfozėm, degtukų dėžutėje vargiai norės užsibūti, o juolab į ją sugrįžti. Tamsu, karšta, nėra kuo kvėpuoti, nuolat įsitraukiama į smurtą artimoj aplinkoj, su alkūne stuktelint šalimais dirbančiam kolegai.

Skaityklų reorganizacija kelia daug klausimų ir neramina net mane, nuo gyvenamos tikrovės atitrūkusį personažą. Ar projektuojant Naująjį archyvų pastatą nebuvo iš anksto numatytos skaityklų erdvės, jeigu atliekamos migracijos „lydekai paliepus, man panorėjus“? Juk pagrindinis archyvo klientas neabejotinai – skaitytojas. Trijų archyvų skaityklų perkėlimas į užuolaidom iščiustytą degtukų dėžutę, rodosi, motyvuojamas metiniu lankytojų skaičiumi. Tačiau degtukų dėžutė niekur nedings, nesvarbu – jos viduje sėdi vienas ar dešimt skaitytojų (nepamirškime ir darbuotojų). Kaip Archyvė B. dar nuo pirmų razinkų, nugulusių į „Šiaurės Atėnus“ prieš beveik metus, turėjau naivų tikslą: parodyti, kad archyvaras ne kažkur rūsyje nuobodulio ašaras ir dokumentų lapus skaičiuojantis valstybės tarnautojas. Sąmoningai plėtodama apokaliptinį scenarijų klausiu: ar neteks archyvarams ateityje į delniukus rinkti ir vėliau numeruoti krokodilo ašaras dėl archyvo be skaitytojų? Jūs sakysite, kad bet kuriuo atveju gali tekti, bambekle archyvare, – su oria skaitykla ar be jos. Taip, bet juk galima tokių „projektų“ neinicijuoti bent jau mums patiems. Suspenduojant tolesnį nepasitenkinimą lieka tikėtis, kad archyvo skaitytojų skundai pasieks tinkamas ausis.

●

Norėčiau, kad anksčiau aprašytą situaciją (tyrėjų darbą degtukų dėžutėje) būtų stebėjusi mane itin intriguojanti moteris. Paprašyčiau, kad Ji viename iš savo 1935–1938 m. feljetonų rinkinių sukurptų pasakojimą apie ateities archyvą be skaitytojų. Pasirodžius tekstui, visokiausi archyvarai prunkštų iš juoko, kol galiausiai suprastų, kad tie tarpusavyje nesusikalbantys veikėjai – jie patys. Tvarkydamos šios moters asmeninį fondą archyvarės net sukūrė atskirą bylą, kurioje abėcėlės tvarka išdėliojo skirtingų menininkų (vyrų) nuotraukas su širdį veriančiomis dedikacijomis. Tokių „romantiškų“ moterų bylų archyve reikia stropiai paieškoti. Ne dėl to, kad kitos esą neturėjo itin savimi pasitikinčių gerbėjų genijų, kaip jie patys save mėgsta įvardinti. Archyve moterų (išskyrus archyvares) nėra tiek jau daug: saugoma virš 800 asmenų fondų, kurių mažiau nei 20 % sudaro menininkės moterys.

Ta Ji, apie kurią pradėjau pasakoti leisdama sau neskoningai romantizuoti, – satyrikė, feljetonistė, velnių prišveitusi grynakraujė bohemietė Liūnė Janušytė (1909–1965). Liūnės asmeninis fondas mane patraukė dar tik pradėjus vaidentis archyve. Jos nuotraukų albumuose matyti liūniška kasdienybė, nesuskaičiuojamas kiekis šelmiškų išgertuvių ir žavusis ketvirtojo dešimtmečio Paryžius. Galima rasti ir neaiškių Liūnės giminaičių su Viktorijos laikų šukuosenom, kurias kadaise mėginau atkartoti žiūrėdama „YouTube“. Atiduodami dokumentus į archyvą menininkai, ypač jų giminaičiai, kartais įvykdo dokumentų sterilizaciją. Archyvą pasiekia tik reprezentatyvios fotografijos ar kitokio pobūdžio medžiaga, kuri ateities skaitytojų galės būti vertinama tik vienareikšmiškai, juoba moraliai teisingai. Liūnės archyvas tuo ir įdomus, nes medžiaga nenugludinta, banaliai sakytume, kaip ir jos pačios pasirinktas gyvenimo kelias. Sunku pro akis praleisti meilingas avangardistų dedikacijas (net jei jų nuomonės apie L. esą buvo visokios), chaotiškus užrašus ar albumuose iškarpytus bičiulių veidus. Kyla vilionių prisijungti prie fotografijose įamžintų bohemiškų ratelių, drauge Lietuvos pajūry užsirūkyti cigaretę, o po to neaiškiais būdais išvykti į Paryžių. Gal dar pasiskolinti jos gėlėtą suknelę, tikintis, kad kartu apsivilksiu žavesį ir humoro jausmą. Jeigu galėčiau įlindusi į nuotraukas keliauti laiku, neabejotinai rastumėte mane šokančią su Liūnės užstalės kompanijom.

Iš Liūnės Janušytės nuotraukų albumo, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 60, ap. 1, b. 38

Liūnė Janušytė su bičiuliais, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 60, ap. 1, b. 36, l. 23

Simpatingajai Liūnei
garsiųjų vaišių atminimui nuo genialaus (šioje fotografijoje) Vl. Jakubėno

Pridedu savo ranką kad kas nuo Liūnos nepavogtų
1930.XI.21, Kaunas
[Antanas Rimydis]

Nepavogė
Liūd. K. Binkis
[Kazys Binkis]

Yra du esminiai nereglamentuoti archyvinių dokumentų tvarkymo etapai: „išdėžinimas“ ir „likučių puota“. Kūrėjų dokumentai į archyvą atkeliauja suskirstyti pagal skirtingas naminio archyvavimo sistemas. Pirmiausia archyvaras turi dokumentus išlukštenti iš tų pirminių būvių ir sukrauti į smėlio spalvos dėžes. Ilgais žodžiais tariant – institucionalizuoti. Prašau padaryti minorinį atsidusimą. Kodėl? Materialios formos, į kurias fondo sudarytojas ar jo giminaičiai pasirenka sudėti kūrybinį palikimą, sakykime, yra savaip autentiškos. Net jei kelia grėsmę dokumentų būklei ir beveik visada prieštarauja sveikam protui.

Archyvo istorijoje esama atvejo, kai rašytojas eilėraščių rankraščius atidavė saugoti sugrūdęs į du kibirus. „80 litrų sąlyginių vienetų (numanomas bylų skaičius)“, – įrašytų kruopštus archyvaras dokumentų perdavimo akte. „Per gyvenimą primelžti du kibirai eilių“, – būtų siūlomas mano formuluotės variantas. Patirtis sako, kad eilėraščiai, vos tik ištraukti iš kibiro, bananų dėžės, panaudotų pleistrų pakuočių ar bulvių maišo, kaip jau yra buvę, perskaitomi kažkaip kitaip nei vėliau išėmus iš tvarkingo kartoninio aplanko. Parsigabenus dokumentus į archyvą ir mėginant juos sutvarkyti, dokumento ribų klausimas (nors kiek mąstančiam archyvarui) turėtų kilti. Na, ne tiek kibiro atveju ar mikrobangų krosnelės, kurią vieno rašytojo giminaičiai atsiuntė į archyvą kartu su rankraščiais. Turiu omeny kiek subtilesnes situacijas, kai, tarkim, dokumentai paties fondo sudarytojo buvo susisteminti pagal tam tikras taisykles. Esu linkusi manyti, kad dabar archyve lyg ir nebandoma išardyti tokių autonomiškų „mikroorganizmų“ (sudarytų straipsnių, eilėraščių aplankų, atsiminimų albumų ir t. t.). Nors kartais visokios komisijos ir nesupranta, kaip galima dokumentus suskirstyti nesilaikant chronologijos ar paisyti kokiu nors būdu materializuotos fondo sudarytojo valios, kai iškaltos tvarkymo metodologijos lieptų daryti priešingai.

Viena lietuvių grafikė, jei gerai atmenu, mažo formato darbus, fotografijas, laiškus sudėjo į skirtingas sausų pusryčių pakuotes. Dalies dėžučių viršus buvo nupjautas 45 laipsnių kampu, tarsi imituojant plastikinius brošiūrų stovus. Gausaus kūrybinio palikimo suskirstymo į 400 gramų dėžutes nesiimčiau interpretuoti kaip visai atsitiktinio, neintencionalaus veiksmo. Tad ką tame „išdėžinimo“ etape archyvarui reikėtų daryti su „Nesquik“ dribsnių pakuote, ant kurios ranka užrašyta „FOTOGRAFIJOS“. Nesaugoti? Juk esmė pačios fotografijos, o ne į ką jos buvo sudėtos. Išdėlioti archyvo rašytiniai dokumentai jau ir taip būtų devynių Vilniaus televizijos bokštų ilgio, o tu siūlai užsiimti pakuočių saugojimu. Postringauji apie dokumentų ribas, bet saugyklos, gerbiamoji archyvare, jas irgi turi. Juk ne guminės, – būtų įprastas atsakymas. Mano naivus siūlymas archyvarui: kovoti dėl išimčių ir truputį pagalvoti, kada dribsnių dėžutė gali būti ne ką mažiau „vertingas“ dokumentas. Aš ne apie tai, kad iš pakuočių ateities tyrėjai sužinos menininkės dribsnių preferencijas ar faktą, jog ji nebuvo pusryčių gaminimo entuziastė. Fotografijas išvietinant iš „Nesquik“ ar „Kellogg’s“ dribsnių pakuočių vis tik įvykdomas kažkoks reikšmės nuostolis. Nelieka materialių apraiškų to, kuris nusprendė susisteminti savo kūrinius, būtent taip atiduoti juos saugoti ar dešimtmečiais konservuoti svetainės sekcijos lentynose. Jei tekstas, kantrusis skaitytojau, jau spėjo pasmirsti lengvu moralizavimu, tai veikiausiai taip ir yra.

Antrą svarbiausią tvarkymo etapą, kurį minėjau pradžioje, pavadinau „likučių puota“. Dokumentų sisteminimo laikotarpiu atsiranda tokių archyvalijų (gryniausių razinkų), kad archyvaras iš visiškos nevilties yra priverstas padaryti joms laikiną bylą. Įprastai ant jos užklijuojami lapeliai su užrašais: „Likučiai“, „Nežinau, ką daryti“, „Prie ko dėt?“, „Vėliau išskaidysiu“, „Kažkas“. Taigi likučių byla visą dokumentų tvarkymo laiką pildoma marginalijomis ir kūriniais pamestinukais. Galiausiai baigus tvarkyti fondą ir turint tikslų bylų sąrašą (apyrašą), grįžtama prie sudėtingiausios dalies – likučių inventorizacijos.

Archyvaras ant stalo paserviruoja visus „nežinau, ką daryti“ atvejus ir sprendžia, kur tuos bežemius priglausti. Likučių skirstymo patirtis atpažįstama ir universali tvarkant namus: išvertus spintas visada lieka daiktų, kuriems reikia dar vieno niekalų stalčiaus arba tiesioginio kelialapio į šiukšlinę. Archyve, net turint geriausių norų, tokie tvarkymo metodai negalimi. Vadinasi, archyvaras privalo pasitelkti viešai slaptą strategiją pavadinimu „Ir kita“. Jei tarp sutvarkytų asmens fondo dokumentų esama bylų, į kurias tematiškai ar dėl beveik mistiškų sąsajų galima sudėti ant stalo patiektus „likučius“, jos antraštės pabaigoje archyvaras įrašo trumpinį „ir kt.“. Kitaip tariant, signalizuoja skaitytojui, kad byloje galima tikėtis kažko „kito“, o kas tai per svetimkūnis – paliekama išsiaiškinti pačiam.

Likučių bylos neabejotinai yra razinkiškiausi archyvo dariniai, nesutelpantys į „vertingų“, „saugotinų“ dokumentų aprašymus reglamentuose. Tad sočiausias archyvarės likučių puotos meniu neapsieina be nežinomų autorių (dažnai prastokų) eilėraščių, supelijusių veikalų ištraukų ir nedatuotų piešinių-keverzonių.

Archyvė B.

Asmens fondo apyrašo pavyzdys

Jurgio Kunčino piešiniai, kažkada nukeliavę į bylą „Prie ko dėt?“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799

Eilėraštis, laikinai atsidūręs byloje „Nežinau, ką daryti“. Galima tik atsargiai numanyti, kad teksto autorystė priklauso aštuoniolikmečiam Jurgiui Kunčinui. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799

Straipsnyje „Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą“¹ jau esu pasakojusi apie Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) mylimąją Isabel Féraud (1852–1946), gimusią Montevidėjuje, Urugvajuje, ir gyvenusią Paryžiuje. Vis dėlto šios poros gyvenimą gaubia dar nemažai paslapčių. Kad ir jų dukters Marie Ernestine likimas – apie ją pavyko išsiaiškinti naujų intriguojančių dalykų.

Marie Ernestine gyvenimas prasidėjo spalvingame, bohemiškame Paryžiuje 1869 m. lapkričio 20 d. adresu rue de Moscou 90. Nuo pat kūdikystės šį vaiką lydėjo paslaptys – neįprasta, kad registruojant gimimą nenurodytas ne tik tėvo, bet ir motinos vardas. Marie Ernestine įrašyta kaip pamestinukė be pavardės (fille de pére et mére inconnus), nors tikrai tokia nebuvo. Kaip rašoma akte, gimdymą priėmė Pierre’as Auguste’as Despaulx-Ader (1816–1878), akušerijos, pediatrijos specialistas, mokslinių straipsnių medicinos klausimais autorius. Informacijos apie vaiko gimimą pateikėjas tvirtino, kad nežino nei kūdikio tėvų, nei jų adresų. Akte taip pat minimi ir du prekybininkai – Edouard’as Kasperas Nunésas ir Henri Auzonas.

1869 m. lapkritį gimė Marie Ernestine, o jau 1870 m. birželį septyniolikmetis B. H. Tiškevičius kartu su savo asmeniniu gydytoju Janu Gąssowskiu minimas viešintis „Hotel Bauer“ Bad Išlyje². 1871 m. liepą grafas – jau Karlsbade (Karlovi Varuose) su Ernestu Świeżawskiu ir daktaru Janu Gąssowskiu³. Ernestas Świeżawskis (1843–1919) žinomas kaip medievistas ir medicinos istorikas. Galbūt jis prisidėjo prie jaunojo grafo ugdymo, o gal konsultavo ir gydymo klausimais. Kadangi abu B. H. Tiškevičiaus tėvai mirė anksti, nuo pat mažų dienų baimintasi dėl vaiko sveikatos.

Isabel Féraud (kairėje) ir Marie Ernestine Féraud Nicoje, 1892. Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotrauka. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Čia paslaptys nesibaigia. 1890 m. Marie Ernestine, sulaukusi 20 metų, Sen Mandė prie Paryžiaus sudaro santuoką su 1863 m. Mitelnkirchene gimusiu pirkliu (négociant) iš Hamburgo Henri Othonu Stubbe. Nuotaka dokumente įvardijama tiesiog kaip Marie Ernestine, nežinomų tėvų, „be profesijos“, gyvenanti adresu Saint-Mandé, avenue de la Tourelle 11. Sutikimą santuokai merginos vardu davė jos globėjas (tuteur) ponas Alexandre’as Langlinas, 47 metų Šiaurės geležinkelių biuro vadovas iš Dejaus (Sena ir Uaza).

Santuokos liudininkais iš jaunikio pusės įrašyti: Paulis Plesent’as, 37 metų žurnalo „Le National“ administratorius, gyvenantis Paryžiuje, rue St. Honore 217, ir Camille’is Lamblot, 61 metų architektas, taip pat gyvenantis Paryžiuje, rue de Clichy 54. Iš jaunosios pusės liudijo Paulis Sionas, rentininkas (rentier)⁴, ir Jules’is Venet – kirpėjas (coiffeur). 1888 m. spalio 29 d. „Gil Blas“ numeryje šis žmogus minimas tokiame reklaminiame skelbime: „Viena iš mūsų malonių skaitytojų, ponia grafienė de L., pagaliau patenkinta; ji niekaip negalėjo rasti savo kirpėjo, pono Jules’io Venet, kuris anksčiau buvo taip gerai žinomas tarp elegantiškų moterų, įsikūręs Haussmanno bulvare. Jo naujas adresas yra 9 rue du Quatre-Septembre, Maisons Croisat-Laurency, Camille et Venet, įpėdiniai, kur ponios, norinčios pirmosios pasidaryti naują ilgalaikę šukuoseną, plūsta miniomis į jo salonus, nes yra įsitikinusios, kad taps gražesnės, kai jis jas sušukuos.“

Atrodo, kad grafas B. H. Tiškevičius parinko tikrai gražią ir ramią vietą savo nesantuokinei dukteriai gyventi. 1914 m. išleistoje knygoje Les environs de Paris rašoma: „Sen Mandė – gražus miestelis, turintis 15 000 gyventojų, paryžiečiams žinomas dėl švaraus ir gaivaus oro bei Venseno miško artumo. […] Sen Mandė ežeras yra atokiausioje ir rečiausiai lankomoje miško dalyje; ežero centre išsiskiria sala, apsodinta nuostabiais medžiais. Nėra nieko įdomesnio už Sen Mandė ežero krantų panoramą gražią vasaros dieną, kai paryžiečiai, mėgstantys nebrangias atostogas, čia susirenka į iškylas ir linksmai leidžia laiką po atviru dangumi.“ Marie Ernestine gatvė – avenue de la Tourelle – ėjo palei ežero pakraštį. Vietovės lankytina vieta – XIV a. statyta Venseno pilis, iki XVIII a. buvusi karalių rezidencija, valdant Napoleonui I paversta arsenalu, 1840 m. įtvirtinta (vle.lt).

Taigi Paryžiuje gimusi ir augusi Marie Ernestine veikiausiai ne be tėvo grafo prisidėjimo su vyru įsikuria gana nuošalioje vietoje Vokietijoje – Ziulchaine, Harco kalnuose, ten 1900 m. atidaro sanatoriją pavadinimu „Villa Elisabeth“. Moteris su pirmuoju vyru Otto Stubbe susilaukė sūnų Hanso (1894–1973) ir Fritzo (1896–1960). Pastarasis savo atsiminimuose rašė, kad Otto Stubbė mirė vos 39 metų viešbutyje Marselyje (1902), grįždamas iš Korsikos⁵. Nors Marie Ernestine po ankstyvos pirmo vyro mirties ir patyrė finansinių sunkumų, kaip rašė sūnus, ji buvo optimistė ir jos gyvenimo devizas buvo: „Viskas bus gerai!“

1904 m. Marie Ernestine Stubbė ištekėjo antrąsyk – už medicinos daktaro Hermanno Hirschfeldo (1875–1907). Įdomu, kad laikraščio „Hamburgischer Correspondent“ 1904 m. vasario 2 d. numeryje jų sužadėtuvių pranešime sužadėtinė įvardijama kaip „panelė Jeanne Stubbė“. Tikriausiai norint sudaryti antrą santuoką, prireikė susitvarkyti dokumentus. Matyt, dėl šios priežasties Marie Ernestine motina Isabel Féraud pagaliau oficialiai suteikė dukteriai savo pavardę. 1904 m. gegužės 21 d. François Ducuing’as, mero pavaduotojas, Paryžiaus aštuntojo rajono civilinės metrikacijos pareigūnas, Garbės legiono riteris, remdamasis I. Féraud, penkiasdešimtmetės rentininkės, gyvenančios adresu rue Boccador 2bis, ir Gastono Damoiseau bei mums jau žinomo Alexandre’o Langlino liudijimais, pripažino Marie Ernestine I. Féraud dukterimi. Tačiau apie moters tėvą – nė žodžio.

Žinome, kad grafas B. H. Tiškevičius turėjo apartamentus Paryžiuje adresu rue Boccador 2bis. Esama net kelių išlikusių fotografijų, kuriose užfiksuotas šis butas bei grafas ir Isabel, pozuojantys jo interjere. B. H. Tiškevičius Isabel buvo nusivežęs ir į savo Raudondvario bei Vialos rezidencijas, taip pat kartu jie keliavo po Prancūzijos Alpes (pvz., Šamoni), Italiją, mėgo Nicą. Šiame kurorte 1892 m. pirmojoje pusėje grafas padarė ir keletą nuotraukų, kuriose kartu užfiksuotos motina ir duktė – Isabel ir Marie Ernestine. Dabar jau žinoma, kad grafas ir jo nesantuokinė duktė aktyviai susirašinėjo atvirlaiškiais⁶.

Antrojo pasaulinio karo metais (o gal ir anksčiau) Isabel persikėlė pas savo dukterį į Ziulchainą. Ten abi moterys ir mirė: Isabel – 1946 m., o Marie Ernestine Hirschfeld – 1949 m. Ji iki pat mirties liko sanatorijos „Otto Stubbe“ savininkė.

Šiame Henriko Radausko laiške Antanui Škėmai susipina literatūros, meno, emigracijos ir kasdienybės temos. Radauskas juokauja apie „didingą“ Škėmos uniformą ir savo aptrintas darbines kelnes. Laiške minimas „Čelestos“ rankraštis, kurio jam nepavyko gauti. Svarbi laiško dalis skiriama modernizmo ir meno aptarimui. Autorius aiškiai pasisako už modernųjį meną ir kiek ironiškai vertina „grįžimą prie senelių“, minėdamas Robertą Schumanną ir Piotrą Čaikovskį. Kaip atsvarą jis pateikia Bélos Bartóko kūrybos pavyzdį, taip sustiprindamas modernizmo pozicijas. Laiške taip pat aptariamas teatras, baletas ir kinas – minimos Jeano-Louis Barrault gastrolės bei filmas „Beauty and the Devil“, Radauskas šį vertina gana kritiškai.

Laiške juntama ir distancija nuo lietuvių išeivijos literatūrinių konfliktų. Radauskas mini „Literatūros lankų“ kritiką Rašytojų klube, tačiau prisipažįsta tokių susirinkimų nelankantis. Tai leidžia suprasti jo santūrų požiūrį į literatūrinius ginčus ir norą išlikti nuošaliau nuo viešų polemikų.

Atsiskleidžia ir emigrantų gyvenimo Amerikoje realijos. Radauskas užsimena apie prezidento rinkimus, kurie jam pirmiausia reiškia apmokamą laisvadienį. Dar ryškesnė socialinė tema iškyla kalbant apie būsto problemas: namo savininkai ketina jį perleisti juodaodžiams gyventojams, todėl autoriui tenka ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Minimi to meto emigrantų gyvenami Čikagos rajonai Market Parkas ir Bridžportas, atskleidžiama rasinė įtampa Amerikos miestuose.

Pabaigoje Radauskas nuoširdžiai pasidžiaugia Škėmos dukters Kristinos sėkme tarp berniukų.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                                Chicago,

1952.XI.2.

Mielas ponas Škėma,

Jūsų uniforma tikrai didinga, ir aš nuo šiol dar blogiau jaučiuos savo aptrintom darbinėm mėlynom kelnėm.

Praėjus porai dienų po Jūsų laiško, pasirodė Saulius, ir aš jį užkalbinau dėl „Čelestos“ rankraščio, bet jisai esąs jau pas leidėją, taip kad man, deja, neteks jo pamatyti.

„Didingas užsidarymas savyje“, apie kurį rašot savo laiške, – dalykas tikrai neblogas, kiekvienu atveju nė kiek neblogesnis, negu, paėmus viena ranka arklą, o kita – lyra, žygiuoti LRD keliu. – Kiek nusigandau, kad muzikos srity grįžtat prie senelių, – jei jie kartais pasirodytų esą Schumanno ar Čaikovskio tipo, tai dėl visa ko siunčiu ištrauką iš vieno prancūzo straipsnio apie Bartoką: modernizmo pozicijoms Jūsų dvasioje sustiprinti.

Jorge su didžiausiu įkarščiu veržiasi New Yorkan, čia pat graudžiai skųsdamasis, kad iš to nieko gero nebus. Norėjo važiuoti sekantį šeštadienį, bet dabar, berods, atidėjo. Tam jį paskatino Barrault, t. y. žinia, kad jo gastrolės truks iki gruodžio pradžios. Čia mes matėm gerą New Yorko baletą, kad ir kiek silpnesnį už Balančino, ypač geras buvo „Demoiselles de la nuit“ (Anouilh’o libretto) – „kačių baletas“ – Roland Petit pastatymas. Kitur labai geras pasirodė Juškevič, daug geresnis negu pernai (ar užpernai). Vakar matytas René Clairo filmas „Beauty and the Devil“ rodo jau šiokį tokį Clairo smukimą: į galą filmas daros nuobodokas ir gerai sugalvoti triukai lieka kažkaip atskirai. Nepaprastai gerai vaidina barzdyla Michel Simon, užtemdydamas garsųjį Philipe’ą, kurio ir rolė, tiesą sakant, daug blankesnė.

Rodau didelį entuziazmą dėl artėjančių Prezidento rinkimų, – mat, ta diena pas mus laisva ir apmokama…

Pagaliau turime šiokį tokį rūpestį su butu: šeimininkai ruošiasi perleisti namą juodiesiems, nes baltų nuomininkų nebeatsiranda. Teks jieškoti naujo buto, – keltis arba toliau į pietus, kur rajonas geras, bet brangesnis, arba į kokį nors Marquette-Parką, tik ne į Dievo prakeiktą Bridgeportą.

Maloniai buvau nustebintas žinios, kad jau skaitot amerikonus originale, ypač jeigu skaitomą tekstą suprantat, nes mums, lietuviams, lordų ir fordų kalba tikrai sunkiai įkandama.

Kai klausiat dėl „L. lankų“ taršymo Raš. Klube, tai girdėjau, kad smarkiai pešiojo, bet pats liudininku nebuvau, nes tų susirinkimų nelankau.

Nuoširdžiai džiaugdamasis Kristinos pasisekimais berniukų tarpe, sveikinu ją ir Jus, jos tėvą.

Jūsų Henr. Radauskas

Pasirodo, archyvarai maunasi antpirščius. Iki šiol maniau, kad antpirščiuojasi tik siuvėjai. Anaiptol! Įtarusis skaitytojau, dabar Tu galvoji: kam tai archyvarei, čiupinėjančiai tik popierius, reikalingi antpirščiai? Jos rankose aštriausias laikomas daiktas – nebent dar nespėję ištrupėti mašinraščių lapų kampai ir nenugludinti rašytojų tekstai. Kaip netrukus mėginsiu paaiškinti, jai antpirščiai reikalingi dėl visai kitų priežasčių.

Kažkurią iš dienų atėjusi į archyvo skaityklą atkreipiau dėmesį, kad visų trijų darbuotojų vieno piršto galiukas ryškiai žalias. Tarp betoninių sienų ir raudonų skaityklos durų negalėjai nepastebėti sinchroniškai judančių žalių pirštelių. Jeigu sirgai vėjaraupiais dar tuo laikotarpiu, kai išbertos kūno vietos būdavo tepamos briliantiniu žaliuoju (vadinamąja zelionke), puikiai žinai, kokią žalią spalvą turiu omeny. Archyvarių smiliai atrodė it ką tik ištraukti iš to visai ne nostalgiško vaikystę tebeprimenančio skysčio.

Su tuo pažaliavusiu smiliumi jos mikliai skaičiavo bylų lapus ir lyg truputį apsėstos panosėj murmėjo jų numerius. Žiūrėdamas iš šono galėjai pamanyti, kad byloms atliekami užkeikimai ar dvasinė dezinfekcija nuo buvusių skaitytojų. Neabejočiau, kad tokių ritualų esama, ypač byloms, kurių dėl įvairiausių ribojimų dar pusamžį nebus galima pamatyti svetimoms (ne archyvarių) akims. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tie pažaliavę smiliai aptaisyti kažkokiais guminiais antpirščiais. Hm… ekstravagantiški silikoniniai pirštų tęsiniai, – pamaniau.

Mano smilius, ant kurio turėtų puikuotis antpirštis, jei priklausyčiau Antpirščiuotų archyvarių draugijai (toliau – AAD), buvo aplipintas pleistrais. Jeigu dabar kas paklaustų, kokiai archyvarės kūno daliai būtinas papildomas sveikatos draudimas, tai nedvejodama atsakyčiau – smiliui. Jis nuolat žalojamas ir dar atlieka daugiausia darbo: laksto pirmyn atgal tarp šimtų eilučių, nemažai laiko sugaišta prie smilkinio (iki kraujo sukiojamas ar tvirtai įremtas), taip pat rauna lauk surūdijusias sąvaržėles. Juoba – atranda retenybių, dar čionais vadinamų archyvų razinkom.

Tuo tarpu pažiūrėjus į savo smilių su žaliais „Peppa Pig“ pleistrais pasidarė aišku, kad jis skyrė mane nuo antpirščiuotų damų. Galima sakyti, kad antpirštis reprezentavo archyvarių hierarchinį statusą. Pamatęs tą žalią pirštą tarsi žinai, kad prie pavardžių puikuosis sutrumpinimai „vyr.“, „spec.“. Kitaip nei aš, jos turėjo tìkrai archyvarei būtiną amuniciją: plytos storio didinamąjį stiklą, pusšvarį baltą chalatą su sąvaržėlėmis apkabinėtais rankovių galais ir nuosavus metilceliuliozės klijus. Nelabai supratau, kaip antpirštis gali tiek suefektyvinti darbą (pagreitinti lapų vartymą), kad atsirastų noras jį nuolat nešioti, o gal tik demonstruoti. Jis labiau praverstų stovint parduotuvėje prie kasos, kai mėginama visais būdais, įskaitant net iki pandemijos madingesnį „paseiliojimą“, praskleisti naują plastikinį maišelį.

Vedama sportinio intereso nusprendžiau, kad pusdieniui pamėginsiu pabūti ne pleistruota, o antpirščiuota archyvare! Tačiau prieš tai turėjau surasti tinkamą bylą antpirščiui išbandyti. Kažkodėl į galvą atėjo Marcelijaus Martinaičio mokyklos metų (sakytume, paauglystės) dienoraštis, kurio nemaža dalis teksto per šitiek metų jau spėjo išblukti. Gerai, – pamaniau, – razinkišką objektą turiu, dabar reikėtų, kad šios trys damos nuvestų pas savo antpirščių dylerę. AAD narės mano laisvos valios sprendimui pakluso. Archyve nematyta antpirščių moteris iš klibančio stalčiaus ištraukė kartoninę dėžutę. Man buvo pasiūlyta atsakingai išsirinkti antpirštį. Būtent taip ir padariau: čiupau pirmą pasitaikiusį nuo viršaus ir nė neketinau matuotis.

Grįžusi prie darbo stalo atsiverčiau minėtą Martinaičio bylą su 1952 metų dienoraščiu. Turėjo įvykti lemtinga smiliaus karūnavimo ceremonija, bet atsirado dvi problemos. Nuo žaizdoto piršto vis dar negalėjau nuplėšti pleistrų, todėl „ne pleistruota archyvare“, bent laikinai, pabūti neišėjo. Antpirštis mano sulopytam smiliui buvo ir gerokai per didelis, tad imituoti archyvarę su „spec.“, „vyr.“ trumpiniais galėjau nebent jį užsimovusi ant nykščio.

Nors AAD nare netapau, pleistrais apklijuotas smilius toliau be kliūčių atidžiai slampinėjo po Martinaičio dienoraščio eilutes. Kaip visada – mėgindamas rasti man šį tą įdomaus. Pirštą iš pradžių užkabino penkiolikmečio M. M. dienoraščio struktūra. Matyti, kad diena tarsi suskirstoma į „įvykius“, „mintis“ ir „nusivylimus“. Dar įrašomi, nors ir gana retai, „svajonių“ ir „džiaugsmų“ skyreliai. Per pablukusį tekstą pamažu slinkdamas pirštas stabtelėjo prie keleto vietų ir kaip koks Daiktas iš „Adamsų šeimynėlės“ įsakmiai pabaksnojo į razinkas. O man, mielas Skaitytojau (jei Tu dar čia), beliko tik nuolankiai šiam paliepimui paklusti.

Archyvė B.

Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) dienoraščio fragmentas, 1952. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r

1952 m.

sausis

11 d. Penktadienis

[...]

Nusivylimai:

Kad aš ne toks jau geras poetas, kaip maniau, kad mano parašytieji eilėraščiai gali visiškai netikti spausdinimui, nes jų turinys yra blogas (o gal ir geri, bet tokia mintis varžo mane šią dieną) [...].*

[LLMA, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r]

14 d. Pirmadienis

[...]

Mintys:

Mesti galvoti apie meilę, nes tai iš jos nieko naudos nėra. Galvojant apie ją, leidžiamas niekais laikas, kuris taip brangus mokantis. Būti jūrininku ar mokytoju? Mokytis kiek galint geriau ir baigti šį ketvirtį vienais penketais.

[l. 3v–4r]

18 d. Penktadienis

[...]

Mintys:

Mesti mintį būti jūrininku, o tęsti mokslą. Užmegzti meilę su A greičiausiu laiku, geriausiai per pirmąjį pasitaikiusį vakarą. Skaityti knygas. Knygas skaityti atidžiai, įsigilinti į kiekvieną veiksmą, kiekvieną veikėją, suprasti pagrindinę mintį. Pamokų metu būti ramesniam, nes kai pasirodo, kad aš beveik daugiausia šėlstu. Rytoj parėjus namo niekur neiti, o skaityti „Raštus“.

Nusivylimai:

Kad aš ne tiek daug žinau, kaip galvojau ir ne toks gražus. Kad ne taip lengvas dalykas būti poetu. Kad aš savo planų beveik niekada neįvykdau.

Džiaugsmai:

Kad santykiai su A eina į gerą pusę.

[l. 5r]

19 d. Šeštadienis

Įvykiai:

Ėjimas į klasę. Oras nešaltas, pasnigusi, apsiniaukusi.

Klasėje. Pertraukų metu mėtėmės sniegais. Fizikos pamoka buvo laisva. Per šią pamoką rašėme mergaitėm atmintis, o jos mūms. Man parašė V.

Ėjimas namo. Eidamas namo buvau užėjęs pas Petrą kartu su Jonu. Skaitėme Rušlio laišką, o po to lošėme šachmatus su Petru. Laimėjau aš. Jonui išėjus namo, išėjau ir aš. Petras lydėjo. Eidami kalbėjome apie Alg, Pr. ir vakaruškas.

Namie. Skaičiau Biliūno „Raštus“.

Mintys:

Nebūti jūrininku. Tęsti toliau mokslą. Kokiu nors būdu išgarsėti ir įrodyti A, kad aš j… esu vertas. Mesti mintis apie mergaites, o geriau susirūpinti eilėraščių rašymu, nes visa tai gali išeiti į gerą, o taip pat daugiau susirūpinti mokslu. [...]

[l. 5v]

Sveikata, draugo operacija ir moters lieknumas – šios detalės patraukia Henriko Radausko dėmesį 1952 m. rugsėjo 21 d. laiške. Tekste taip pat užfiksuota kasdienybė – išgėrimai, trumpai lengvinę sunkią tremtinių dalią.

Radauskas reflektuoja lietuvių išeivijos kultūrinį gyvenimą, aptaria žurnalo „Literatūros lankai“ pirmojo numerio pasirodymą ir abejoja jo idėjos įgyvendinimu. Jis užsimena ir apie žurnalo užkulisius: vadinamųjų „šnipų“ perduotą informaciją bei išeivijos vidinę cenzūrą – redaktoriaus Kazio Bradūno įtaką, dėl kurios buvo atidėtas vienas straipsnis.

Laiške taip pat minimas Juliaus Kaupo spektaklis „Anna“. Nesėkmingą jo pastatymą Radauskas vertina kaip keistą norą „viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus“.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                          Chicago,

                                                                                                                                                                          1952.IX.21.

Mielas ponas Škėma,

atsakau tik dabar į Jūsų laišką, bet – siaubo pagautas – matau, kad ir per tą laiką neprisirinko jokių tikrai įdomių naujienų. Gal iš tikro nebėra svarbių įvykių, o gal jų nebepastebi nuo kančios atbukusi tremtinio akis (širdis?).

Dėkoju labai už sveikinimus vedybinės sukakties proga. „Naujieji metai“ prasidėjo tam tikros melancholijos šešėly, nes iš vakaro buvo atiduota duoklė Bordeaux ir Burgundijos pramonei (išgėrimai, ačiū Dievui, tebevyksta).

Tikrai malonu buvo girdėt, kad Jūsų vienatvę šiek tiek palinksmino trijų didžiųjų apsilankymas. Mes tik vieną iš jų turim progą dažniau matyt, – būtent Jorgę. Jo operacija (išėmė inkstų akmenį) praėjo neblogiausiai. Po jos jis savaitę praleido pas mus, o paskui – apie dvi savaites pas Kaupą, kuris daktarauja tarp bepročių už dviejų ar trijų šimtų mylių nuo Čikagos. Dabar jis bijo, kad nuo 1.X teks vėl padirbėti pas Woolworthą, juo labiau, kad netrukus po tos datos jis ketina kažkur vežti „Anną“, kurios pastatymą pats man nupeikė kaip nepavykusį. Keistas noras viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus.

Aistis čia nesilankė; vietoj Nykos turėjom Sandrą, kuri čia buvo prieš kelias savaites ir praleido Čikagoj 4 ar 5 dienas. Ji labai suliesėjusi (tesveria 114 sv.) ir turėjo tikrai gražias sukneles, taigi atrodė tiesiog elegantiškai. Čikagos sužavėta, pareiškė norą tuojau pat čia persikelti, bet kai priminiau jai gausią šeimą (tokie dalykai greit pamirštami), tai tuo kėlimusi labai suabejojo. Kaip, tur būt, žinot, Nyka jau dveji metai ruošias į New Yorką, bet dabar, rodos, tos viltys nėra nė kiek didesnės negu mums išvykstant iš Baltimorės.

Prieš kelias savaites gavau iš jo „Lit. Lankus“. Labai gerai suredaguota (be abejo, Nykos) trumpa deklaracija, tik kažin kaip pavyks ją realizuoti. Iš žurnalo medžiagos geriausiai man patiko straipsniai (išskyrus vieną kitą). – Per šnipus sužinojau, kad Jūsų „Giesmė“ – tai tas pats dalykas, kuris anksčiau buvęs nusiųstas Prunskiui. Ar tai tiesa? Per tuos pat šnipus patyriau, kad „Lankai“ visgi neapsiėjo be „dvasinės (bradūninės?) cenzūros“: „atidėtas“ straipsnis prieš Baroną, kuris buvęs jau surinktas (vienoj vietoj, tiesa, jam kiek įgnybta).

Kai klausiat dėl mano širdies, tai ji nuostabiu būdu gerokai pasitaisė (gal dėl to, kad numečiau apie 10 svarų); aš ja, žinoma, perdaug netikiu, nes žmonių širdys, kaip žinoma, baisiai klastingos.

Šia pesimistiška sentencija baigdamas, teiraujuos Jūsų sveikatos ir laukiu ilgo ir optimistiško laiško – kaip iš žmogaus laisvo ir nedirbančio.

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas.

P. S. Žmona labai sveikina.

Ką bendra turi Pakaunėje įsikūręs Raudondvaris ir Aukštutinė Silezija, Krokuva, Čikaga? Kiek nuožmi buvo konkurencija restoranų versle XIX a.? Kaip priimdavo svečius rūmuose? Netikėčiausių istorijų gijos mezgėsi nedidelėje vietovėje Lietuvos širdyje, kai šį kaimą valdė iškili grafų Tiškevičių giminė.

●

1880 m. sausio 5 d. laikraštyje „Wiek“ pasirodė pranešimas pavadinimu „Bado ištiktiems Aukštutinės Silezijos gyventojams“, kuriame vardijami asmenys, aukoję vargstantiems šio krašto žmonėms. Bulvių maras ir dėl jo kilęs badas, ištikęs Aukštutinę Sileziją 1879–1881 m., sukėlė sujudimą Lenkijos karalystėje. „Gazeta Polska“ taip pat išspausdino kreipimusis, raginančius padėti¹.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Aukštutinė Silezija tapo vienu didžiausių Europos pramoninių regionų. Ten buvo kasamos akmens anglys, išgaunama geležies, cinko rūda ir kt.² Sunkų darbą kasyklose lydėjo nepritekliai, ligos (pvz., šiltinė, cholera) ir badas.

Tarp labdarių, paskyrusių lėšų kilniam tikslui, straipsnelyje minimi net keli žmonės, susiję su Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus dvaru: „[…] nuo Adelės ir Jono Michalovskių – 2 rs³, Sofijos Makarevičiūtės – 1 rs, Jurgio Poplavskio – 1 rs, Karolio Filimonovičiaus – 1 rs, Vandos Bejerman – 1 rs, Viktorijos Tržaskovskytės – 1 rs, Labučio – 2 rs, Jurgio Ramanausko – 3 rs, Ksavero Čechavičiaus – 1 rs, Konstancijos Labutienės – 50 kap., kunigo Pr. Klonovskio – 4 rs, Onos Kulakovskytės – 1 rs, K. S. – 2 rs, Kazimiero Junovičiaus – 50 kap.“

Raudondvario dvaro savininkai grafai Tiškevičiai XIX a. garsėjo savo mecenatine, labdaringa veikla. Pasirodo, nuo šeimininkų neatsiliko ir jų pavaldiniai. Veikiausiai Raudondvario parapijos klebono Pranciškaus Klonovskio (beje, ir dosniausiai aukojusio) suorganizuoti, dvariškiai parodė atjautos, regis, toli nuo jų gyvenantiems negandos ištiktiems žmonėms. Jonas Michalovskis, Raudondvario dvare ėjęs ūkvedžio pareigas, aukojo kartu su dukra Adele. Sofija Makarevičiūtė – dvaro arklidžių prievaizdo ir muzikanto Juozapo Makarevičiaus duktė. Jurgis Poplavskis – vyriausiasis medžioklis. Vanda Bejerman – dvaro sodininko Andriejaus Bejermano dukra. Raudondvario dvare tarnavo ir Jurgis Ramanauskas (vėliau jis vedė Viktoriją Tržaskovskytę).

Bajorai, dar įvardijami ir kaip Vilniaus miestiečiai, Karolis Filimonovičius ir jo žmona Dominyka Ivanauskaitė bei kilmingieji Petras Labutis ir jo žmona Konstancija iš Venskavičių taip pat minimi B. H. Tiškevičiaus dvaro aplinkos kontekste. P. Labutis buvo vienas iš grafo nekilnojamojo turto nuomininkų, o K. Filimonovičius galbūt tarnavo dvare. Raudondvario gimimo metrikuose kaip krikšto motina XIX a. pabaigoje minima ir bajoraitė Ona Kulakovskytė.

●

Neabejotinai ryšį su Raudondvario dvaru turėjo parapijos metrikuose minima Vodzislavskių šeima. Bajorai Juozapas Vodzislavskis ir jo žmona Klementina Šefer (Szefer, Schäffer) veikiausiai į Raudondvarį atkeliavo iš Čenstakavos ar Krokuvos apylinkių. 1878 m. Čenstakavos Šv. Zigmanto bažnyčioje pakrikštyta Marija Vodzislavska. Vaiko tėvas metrikuose įvardijamas kaip restorano savininkas (pranc. restaurateur).

Vodzislavskių dukra Klementina 1884 m. jau gimė Raudondvaryje, o krikštijant kūdikį dalyvavo grafo fotografas bajoras Bronislovas Javorskis (jam mokėtas 1 000 rb atlyginimas) bei už 800 rb algą (paskiriant ir asmeninį tarną) grafo pasamdytas architektas Gustavas von Schachtas su žmona Karolina Mokržickyte. Tokia garbi kompanija rodo, kad Juozapas Vodzislavskis kurį laiką galbūt rūpinosi dvaro virtuve ar net ėjo kuchmistro pareigas.

1891 m. J. Vodzislavskis su šeima – jau Krokuvoje. Tais metais užfiksuota jo dukros Sofijos mirtis, o 1892 m. Krokuvos Visų Šventųjų bažnyčioje pakrikštytas poros sūnus Romanas Juozapas. Panašiu metu vyras įsipainiojo į keblią istoriją, susijusią su restorano kolega. 1891 m. rugpjūčio 8 d. laikraštyje „Czas“ pasirodė tokia žinutė: „Turiu garbės informuoti kilniąją visuomenę, kad „Grand Hotel“ administracijos skelbimai, neva mano kolega Mauricijus Kudelskis buvo atleistas iš virtuvės padalinio tame viešbutyje, yra tiktai viešbučio valdytojo Eustachijaus Chronovskio kerštas. Pasirodo, jog p. Kudelskis buvo išvykęs į užsienį, norėdamas aplankyti ten pirmarūšes maitinimo įstaigas, ir, nieko nežinodamas, negalėjo apsiginti nuo šmeižto. Būdamas gerai informuotas, kadangi dirbu tame pačiame restorane kaip ir p. Kudelskis, tiesos labui liudiju, kad jis pats nutraukė darbo sutartį, kuri jam buvo nenaudinga, kad jokių nusiskundimų juo nebūta ir kad už panašų kenkimą iš keršto dėl asmeninių nesutarimų p. Mauricijus Kudelskis trauks „Grand Hotel“ valdytoją teisman. Juozapas Vodzislavskis.“

Nežinia, galbūt paveiktas šios istorijos, 1893 m. minėtasis Mauricijus Kudelskis „po trumpų kančių“, būdamas 37 metų, mirė Krokuvoje, palikdamas našlę ir našlaičius. Spaudoje rašoma, kad M. Kudelskis ne tik buvo virtuvės šefas „Grand Hotel“ Krokuvoje, bet ir dirbo „Café Anglais“ bei „l’Hôtel Richelieu“ Paryžiuje. Pasakojama, kad grafas B. H. Tiškevičius mėgęs lankytis „Café Anglais“ ir bohemišką gyvenimą. Galbūt panašiai susikirto jo ir J. Vodzislavskio keliai.

Po kolegos M. Kudelskio mirties, atrodo, J. Vodzislavskis nebematė karjeros galimybių Lenkijoje ir nutarė su visa šeima emigruoti į Ameriką. Ir ne šiaip išvykti – pradėti naują verslą. 1894 m. vasario 3 d. leidinyje „Dziennik Chicagoski“ pasirodė pranešimas: „Informuoju visuomenę, kad atvėriau pirmos rūšies lenkišką restoraną adresu Milvokio aveniu 779. Mano tikslas – įsiteikti publikai. Greitas aptarnavimas. Vakarienė – 15 centų. Juozapas Vodzislavskis, 799 Milvokio aveniu.“ 1894 m. gegužės 19 d. „Dziennik Chicagoski“ dar įdėtas reklaminis skelbimas: „Varšuvietiškas restoranas, 779 Milvokio aveniu. Tiekia pigius ir skanius pusryčius, pietus ir vakarienes, nuo 6-os ryto iki 10-os vakaro. Vodzislavskis.“

Nežinia, kaip sekėsi restoranų verslas Čikagoje, bet atrodo, kad Vodzislavskių šeima į Europą nebegrįžo. Juozapas mirė 1912 m. (58 metų), jo žmona Klementina – 1916 m. (62 metų), abu palaidoti Rasine, Viskonsine, Šventojo Kryžiaus katalikų kapinėse. Juozapo nekrologe minima, kad jis paliko dvi dukras ir keturis sūnus: Mariją Brill, Klementiną Salow (m. 1965), Alfredą, Juozapą, Karolį ir Romaną (m. 1924).

●

1888 m. liepos 20 d. „Kraj“ numeryje išspausdinta labai įdomi žinutė, kaip grafo B. H. Tiškevičiaus valdomuose Raudondvario rūmuose būdavo priimami svečiai.

Kaune 1888 m. birželį lankėsi didysis kunigaikštis Vladimiras Aleksandrovičius ir didžioji kunigaikštienė Marija Pavlovna. Laikraštyje rašoma, jog svečiai į Kauną atvyko traukiniu ir buvo palydėti į gubernatoriaus rūmus (dabar – Istorinė Prezidentūra), vėliau atliko karinių pajėgų reviziją ir naujai statomos Kauno tvirtovės fortų apžiūrą. Tuo metu Raudondvario rūmuose kunigaikščiams buvo rengiama iškilminga vakarienė.

Raudondvario dvaras nuo Nevėžio pusės. 1896. Nuotraukos autorius – grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Iš Kauno rajono muziejaus rinkinių

Straipsnyje giriamos vaizdingos Raudondvario dvaro apylinkės, daili bažnyčia ant kalvos, skoningai įrengti, turtingi rūmų interjerai, pilni istorinių vertybių ir brangių paveikslų, „o vaizdas, atsiveriantis iš vadinamosios stiklinės salės, – toks platus, kad plika akimi galima tolumoje aprėpti vaizdingas Nemuno pakrantes ligi pat Kauno“.

Laikraštyje detaliai aprašomas šventinei vakarienei skirtas paviljonas, įrengtas išilgai dvaro sienos (nuo Nevėžio pusės). Esą jį sumanė ir statybai vadovavo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Paviljone „lengvai tilpo stalas, padengtas šimtui asmenų […] [paviljonas] buvo be galo originalus: sienos išklotos kvadratais iš įvairiaspalvių samanų, ant kurių buvo pritvirtinti Kauno gubernijoje auginamų javų grūdai: kviečių, rugių, miežių; linai, kanapės, pupelės ir t. t. Tokie sienų apmušalai paįvairinti kabančiais vaisių krepšiais ir sieniniais kandeliabrais, sumeistrautais iš įvairių žemės ūkio padargų: grėblių, kastuvų, žagrių, akėčių, purentuvų, balnakilpių ir kt., o kiekviena žvakė atrodė tartum išaugusi iš bulvės, buroko, morkos, svogūno ir kt. Nepaprastai harmoningas ir skoningas šių mūsų turtų ir darbo įrankių derinys kūrė tokią gražią visumą, kad per vakarienę kilnieji svečiai vis negalėjo atsistebėti.“

Vakarienės pradžia – pusę dešimtos. „Jų imperatoriškosios aukštybės“ su svita garlaiviu atvyko į Raudondvarį pusę devynių, Nevėžio pakrantėje buvo pasitikti Kauno pavieto bajorų maršalkos Stanislovo Puslovskio, rūmų priemenėje – pasveikinti grafo Zubovo su sutuoktine ir šeimininko grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Po prisistatymo visi nusileido vakarieniauti į jau daugybės žvakių apšviestą paviljoną. „Tuo metu visiškai sutemo. Paviljono aplinką nutvieskė daugybė žiburių, danguje pradėjo sproginėti fejerverkai ir raketos, iš slėnio ir rūmų kiemo puotaujančius pasiekdavo dviejų orkestrų muzika. […] Kai apie vienuoliktą baigėsi vakarienė, visa kompanija pasklido po nuostabiai iliuminuotą parką, kur grupelėmis laisvai vaikštinėjo dar ir po vidurnakčio […].“

Štai kaip XIX a. Raudondvaryje mokėta stebinti svečius.

●

Sklando įvairiausių romantiškų legendų apie žymaus vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo Juozo Naujalio (1869 Raudondvaryje – 1934 Kaune) kilmę. Ar tikrai J. Naujalis galėjo būti grafų palikuonis? Kaip žinoma, kompozitoriaus tėvas Vincentas Naujalis (1832 Bernatavičiuose / Bernatonyse, Raudondvario parapijoje – 1892 Raudondvaryje) buvo nesantuokinis Gertrūdos Naujalytės sūnus.

Žurnalistas, rašytojas, Raudondvario istorijos tyrinėtojas Viktoras Trofimišinas straipsnyje „Raudondvario Naujaliai. Giminės istorijos tyrimas“ (Raudondvario dvaras. Laiko ženklai, II tomas, 2020, p. 186–199) surinko apsčiai istorinės bei genealoginės informacijos apie Kauno apylinkių Naujalius. Belieka papildyti šias žinias keliomis įžvalgomis.

J. Naujalio senelė Gertrūda Naujalytė – Tomo ir Kotrynos (Stasiūnaitės) Naujalių duktė. 1832 m. neištekėjusiai merginai gimė sūnus Vincentas, būsimojo kompozitoriaus tėvas, o 1841 m. ten pat, Bernatavičių kaime, – nesantuokinė dukra Teresė. Visgi atrodo, kad šią mergaitę vadino ir Regina (metrikuose aptikta bent pora atvejų, kai ji įrašyta šiuo, o ne Teresės vardu).

1848 m. Vilkijos katalikų bažnyčioje palaiminta Gertrūdos Naujalytės ir našlio Simono Tomaševskio (kitaip – Domaševskio / Tamašausko, 1816–1857) santuoka. Pora 1849 m. susilaukė vienintelio vaiko – sūnaus Jono Tamašausko. Keistas dalykas – 1873 m. santuokos su Ieva Demontaite metrikuose jis įvardijamas kaip „nesantuokinis valstietės Gertrūdos Tomaševskos sūnus“. 1873 m. gruodį poros dukrą Anelę krikštijo Antanas Tamašauskas bei Vincentas ir Justina Naujaliai (kompozitoriaus tėvai). 1876 m. krikštijant dukrą Uršulę dalyvavo Adomas Geldauskas ir Teklė, Adomo Urbanavičiaus žmona. Tikriausiai pastarasis 1861 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo ar tapytojo pameistrys („chłopiec przy malarze“).

Vincento Naujalio brolis Jonas Tamašauskas mirė visai jaunas – 1878 m. nuskendo Nevėžyje. Paliko našlę Ievą ir dukrą Uršulę. Duktė Anelė mirė 1876 m.

Gertrūdos Naujalytės sūnus Vincentas dar 1857 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo pameistrys („malarczuk“). Tačiau iki šiol nežinota, jog dvare, pasirodo, tarnavo ir pati kompozitoriaus senelė – Gertrūda Tamašauskienė minima 1860 m. kaip dvaro gaspadinė, gaunanti 10 rublių metinį atlygį⁴. Visai gali būti, kad Raudondvario dvare ji dirbo ne vienus metus.

Raudondvario bažnyčios metrikų knygoje esama įrašo apie 1890 m. Raudondvaryje nuo senatvės mirusią 83 metų Gertrūdą Naujalytę Tamašauskienę, palikusią sūnų Vincentą ir dukrą Reginą. Sūnus motiną pergyveno vos dvejais metais, o duktė, likusi našlė, 1899 m. ištekėjo antrąsyk ir jau vadinosi Terese Rudžioniene (jos vyras mirė 1907 m.).

Beje, dažnai kartojama, jog Vincento ir Justinos Naujalių šeimoje iš viso gimė keturiolika vaikų, Juozas Naujalis esą buvęs jauniausias. V. Trofimišinas šeimos atžalų surado dešimt, dar reikėtų pridėti Joną (1862–1863), taigi, kol kas surasta vienuolika, o J. Naujalis pagal eilę tikriausiai buvo ketvirtas.

Rytas archyve prasidėjo nuo horoskopų skaitymo iš devyniasdešimtinių spaudos ir… tarakonų burtų. Eidama į darbą daugiabučio lifte sutikau prūsoką (tarakono gentainį). Tarakonas tikrai nėra blogiausia, su kuo rytais tenka pasilabinti 1961 m. statybos name.

Apie prūsokus, kaip vieną iš tarakonų rūšių (būrių), tik ir sužinojau pradėjusi dirbti archyve. Restauratorė pasakojo apie butą Pilies gatvėj, okupuotą išpampusių, pantagriueliškų tarakonų. Ten gyvenusi jos pažįstama ant valgomojo stalo rado kietą, į pupą panašų daiktą. Išaiškėjo, kad ta baklažanų spalvos pupa buvo amerikinio tarakono kiaušinis. Tikriausiai specialistai turi tam atskirą pavadinimą. Po istorijos apie pupą (visą laiką įsivaizdavau pasakos variantą, kuriame senelis ir senelė tokią pasodintą „pupą“ pakiša po lova) paklausiau, ar ji yra mačiusi tarakonų vaikus. Idealusis skaitytojau, Tu tikriausiai dabar galvoji, kodėl archyvarė darbo metu nerimauja dėl tarakonų atžalų?! Jų matmenys buvo neabejotinai aktualūs, nes kaip tik tuo metu atsikrausčiau į chruščiovmečiu prasmirdusį daugiabutį, kurio laiptinėj ropinėjo kažkokios importuotos blakių versijos. Per pirmą mėnesį name pragyvenau du gaisrus, tad keliolikos milimetrų padarai su krutančiais ūsais (kaip ir dalis namo populiacijos), kol nepradėjo lovoje rūkyti ir bute palikinėti įjungtą dujinę, manęs perdėm nejaudino. Restauratorė, pasijuokusi iš mano „tarakonų vaikų ir importinių blakių“ teorijos, patikino, kad laiptinės gyventojai bus prūsokai. Sekundei spėjau pasidžiaugti, kad ne tarakonai – juk anie ne iš gero gyvenimo imasi net knygų viršelius graužti.

Lifte sutiktas Gregoro Zamzos giminaitis su Antano Garšvos likimu man priminė apie archyve saugomas tarakonų pranašystes, kurių nebuvau spėjusi išmėginti. Kol leidausi liftu, įdėmiai analizavau Prūsoko razinų atspalvio kūną. Vitamino D kapsulės dydžio gyvis flirtuojančiai judino ūsus. Prūsoko ūsų ilgio suma buvo lygi pusantro jo kūno ilgio, padauginto iš kvadratinės jo pilvo skersmens šaknies ir padalinto iš jo kojų skaičiaus logaritmo. Abudu išėję iš daugiabučio lifto pasukom į dešinę. Vėliau sužinosiu, kad Prūsokas, įsikabinęs į mano mėlynus sportbačių raištelius, sėkmingai prasmuks pro archyvų apsaugą. Tą rytą jis oficialiai užbaigs ilgametę liftininko karjerą ir imsis archyvarės asistento pareigų, bet ši istorija tepalaukia ateities „Razinkų“.

Atėjusi į archyvą jaučiausi, lyg būčiau pirmą kartą iš tikrųjų pamačiusi savo darbo stalą. Tame popierių šabakštyne turėjau surasti pageltusį lapą su užrašu BŪRIMAS TARAKONAIS, gulintį kažkur tarp Jurgio Kunčino dokumentų. Jau gerą mėnesį ant stalo išdėliotos fotografijos laukė, kol jas aplenksiu kepimo popierių primenančia medžiaga. Ant keturių metrų ilgio stalo, nukrauto kalnais bylų, bandžiau prisikasti prie burtų aprašo. Po įnirtingo rausimosi su horoskopų skaitymo pertrauka burtai pagaliau atsirado mano rankose. Lifte sutikto Prūsoko išvaizda, remiantis pranašystės aprašu, reikštų, kad aš visai ne filosofė, bet skrupulingas, energingas ir baisiai įkyrus žmogus. Turėčiau susirūpinti savo darbu, nes kažkas man kasa duobę. Manimi negalima pasitikėti šeimyniniame gyvenime, užtat bent kol kas nereikia pasirodyti psichiatrui.

Paaiškėjo, kad ta pranašystės duobkasė esu aš pati. Per pastaruosius mėnesius iš saugyklų vilkau kalnus dokumentų. Tikėtina, kad vyriausiasis fondų saugotojas pateikė man ieškinį, nes vargiai legalu sunešti beveik visą archyvą į savo kabinetą. Gal dėl šios priežasties Prūsokas ir metė liftininko karjerą. Žinojo, kad man seniausiai trūko griežto, antžmogiško kolegos! Olgos Tokarczuk romane „Bėgūnai“ yra vienas fragmentas (skyrelis) pavadinimu „Retenybių kambarys“, kuriame pasakotojas siūlo muziejus pakeisti retenybių kabinetais. Juose būtų eksponuojama tai, „kas reta ir nepakartojama, keista ir nenormalu“. Mėgindama prisikasti prie tarakonų burtų galvojau, kad nuo mano darbastalio surankiotos septynios archyvinės gėrybės galėtų keliauti į tokį (kol kas tik fikcinį) archyvarės retenybių kabinetą.

1. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tarpukarinis pasas, kuriame prie asmens žymių nurodyta, kad plaukai „žiluoja“.

2. Marcelijaus Martinaičio sąrašėliai su šokoladiniais kiaušiniais, katinais, vaistais nuo skrandžio rūgšties ir zylėmis.

3. 2007 m. gegužės 21 d. Gražinos Martinaitienės dienoraščio įrašas: „Šįkart esu bagota kaip niekad, tai per tą valandą, kol atneš užsakytas archyvines bylas, lekiu į mokslinės literatūros knygyną. Po galais, kiek tie nuolat dėl lėšų leidybai raudantys lenkai leidžia knygų! Pavydas ima.“

4. Regimanto Adomaičio kišeniniai kalendoriai su priminimais apie gimtadienius, mokėjimus („moku AŠ“) ir šiukšlių išvežimą.

5. Jurgio Kunčino namų remonto išlaidų sąrašas, sudarytas imituojant knygos turinį. Pavyzdžiui:

virtuvės remontas…………………….500 LT

garų sugėrėjas…………………………..250 LT

6. Kazio Borutos 1954 m. parašytas kino scenarijus romanui „Baltaragio malūnas“.

7. A4 formato leidyklos „Tyto alba“ kvietimas iš 1999-ųjų į Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ dešimtmečio minėjimą ir naujos knygos „Septyni savižudybės būdai“ pristatymą. Kvietime įrašyti įvairių rašytojų atsiliepimai apie „Vilniaus pokerį“, tarp kurių ir paties Gavelio: „Gal kas nustebs, bet autoriui nėra malonu, kad žmonės šį romaną išpirko it „Medžiotojų“ dešreles ir jau reikalauja naujo tiražo.“

Archyvė B.