Pasirodo, archyvarai maunasi antpirščius. Iki šiol maniau, kad antpirščiuojasi tik siuvėjai. Anaiptol! Įtarusis skaitytojau, dabar Tu galvoji: kam tai archyvarei, čiupinėjančiai tik popierius, reikalingi antpirščiai? Jos rankose aštriausias laikomas daiktas – nebent dar nespėję ištrupėti mašinraščių lapų kampai ir nenugludinti rašytojų tekstai. Kaip netrukus mėginsiu paaiškinti, jai antpirščiai reikalingi dėl visai kitų priežasčių.

Kažkurią iš dienų atėjusi į archyvo skaityklą atkreipiau dėmesį, kad visų trijų darbuotojų vieno piršto galiukas ryškiai žalias. Tarp betoninių sienų ir raudonų skaityklos durų negalėjai nepastebėti sinchroniškai judančių žalių pirštelių. Jeigu sirgai vėjaraupiais dar tuo laikotarpiu, kai išbertos kūno vietos būdavo tepamos briliantiniu žaliuoju (vadinamąja zelionke), puikiai žinai, kokią žalią spalvą turiu omeny. Archyvarių smiliai atrodė it ką tik ištraukti iš to visai ne nostalgiško vaikystę tebeprimenančio skysčio.

Su tuo pažaliavusiu smiliumi jos mikliai skaičiavo bylų lapus ir lyg truputį apsėstos panosėj murmėjo jų numerius. Žiūrėdamas iš šono galėjai pamanyti, kad byloms atliekami užkeikimai ar dvasinė dezinfekcija nuo buvusių skaitytojų. Neabejočiau, kad tokių ritualų esama, ypač byloms, kurių dėl įvairiausių ribojimų dar pusamžį nebus galima pamatyti svetimoms (ne archyvarių) akims. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tie pažaliavę smiliai aptaisyti kažkokiais guminiais antpirščiais. Hm… ekstravagantiški silikoniniai pirštų tęsiniai, – pamaniau.

Mano smilius, ant kurio turėtų puikuotis antpirštis, jei priklausyčiau Antpirščiuotų archyvarių draugijai (toliau – AAD), buvo aplipintas pleistrais. Jeigu dabar kas paklaustų, kokiai archyvarės kūno daliai būtinas papildomas sveikatos draudimas, tai nedvejodama atsakyčiau – smiliui. Jis nuolat žalojamas ir dar atlieka daugiausia darbo: laksto pirmyn atgal tarp šimtų eilučių, nemažai laiko sugaišta prie smilkinio (iki kraujo sukiojamas ar tvirtai įremtas), taip pat rauna lauk surūdijusias sąvaržėles. Juoba – atranda retenybių, dar čionais vadinamų archyvų razinkom.

Tuo tarpu pažiūrėjus į savo smilių su žaliais „Peppa Pig“ pleistrais pasidarė aišku, kad jis skyrė mane nuo antpirščiuotų damų. Galima sakyti, kad antpirštis reprezentavo archyvarių hierarchinį statusą. Pamatęs tą žalią pirštą tarsi žinai, kad prie pavardžių puikuosis sutrumpinimai „vyr.“, „spec.“. Kitaip nei aš, jos turėjo tìkrai archyvarei būtiną amuniciją: plytos storio didinamąjį stiklą, pusšvarį baltą chalatą su sąvaržėlėmis apkabinėtais rankovių galais ir nuosavus metilceliuliozės klijus. Nelabai supratau, kaip antpirštis gali tiek suefektyvinti darbą (pagreitinti lapų vartymą), kad atsirastų noras jį nuolat nešioti, o gal tik demonstruoti. Jis labiau praverstų stovint parduotuvėje prie kasos, kai mėginama visais būdais, įskaitant net iki pandemijos madingesnį „paseiliojimą“, praskleisti naują plastikinį maišelį.

Vedama sportinio intereso nusprendžiau, kad pusdieniui pamėginsiu pabūti ne pleistruota, o antpirščiuota archyvare! Tačiau prieš tai turėjau surasti tinkamą bylą antpirščiui išbandyti. Kažkodėl į galvą atėjo Marcelijaus Martinaičio mokyklos metų (sakytume, paauglystės) dienoraštis, kurio nemaža dalis teksto per šitiek metų jau spėjo išblukti. Gerai, – pamaniau, – razinkišką objektą turiu, dabar reikėtų, kad šios trys damos nuvestų pas savo antpirščių dylerę. AAD narės mano laisvos valios sprendimui pakluso. Archyve nematyta antpirščių moteris iš klibančio stalčiaus ištraukė kartoninę dėžutę. Man buvo pasiūlyta atsakingai išsirinkti antpirštį. Būtent taip ir padariau: čiupau pirmą pasitaikiusį nuo viršaus ir nė neketinau matuotis.

Grįžusi prie darbo stalo atsiverčiau minėtą Martinaičio bylą su 1952 metų dienoraščiu. Turėjo įvykti lemtinga smiliaus karūnavimo ceremonija, bet atsirado dvi problemos. Nuo žaizdoto piršto vis dar negalėjau nuplėšti pleistrų, todėl „ne pleistruota archyvare“, bent laikinai, pabūti neišėjo. Antpirštis mano sulopytam smiliui buvo ir gerokai per didelis, tad imituoti archyvarę su „spec.“, „vyr.“ trumpiniais galėjau nebent jį užsimovusi ant nykščio.

Nors AAD nare netapau, pleistrais apklijuotas smilius toliau be kliūčių atidžiai slampinėjo po Martinaičio dienoraščio eilutes. Kaip visada – mėgindamas rasti man šį tą įdomaus. Pirštą iš pradžių užkabino penkiolikmečio M. M. dienoraščio struktūra. Matyti, kad diena tarsi suskirstoma į „įvykius“, „mintis“ ir „nusivylimus“. Dar įrašomi, nors ir gana retai, „svajonių“ ir „džiaugsmų“ skyreliai. Per pablukusį tekstą pamažu slinkdamas pirštas stabtelėjo prie keleto vietų ir kaip koks Daiktas iš „Adamsų šeimynėlės“ įsakmiai pabaksnojo į razinkas. O man, mielas Skaitytojau (jei Tu dar čia), beliko tik nuolankiai šiam paliepimui paklusti.

Archyvė B.

Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) dienoraščio fragmentas, 1952. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r

1952 m.

sausis

11 d. Penktadienis

[...]

Nusivylimai:

Kad aš ne toks jau geras poetas, kaip maniau, kad mano parašytieji eilėraščiai gali visiškai netikti spausdinimui, nes jų turinys yra blogas (o gal ir geri, bet tokia mintis varžo mane šią dieną) [...].*

[LLMA, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r]

14 d. Pirmadienis

[...]

Mintys:

Mesti galvoti apie meilę, nes tai iš jos nieko naudos nėra. Galvojant apie ją, leidžiamas niekais laikas, kuris taip brangus mokantis. Būti jūrininku ar mokytoju? Mokytis kiek galint geriau ir baigti šį ketvirtį vienais penketais.

[l. 3v–4r]

18 d. Penktadienis

[...]

Mintys:

Mesti mintį būti jūrininku, o tęsti mokslą. Užmegzti meilę su A greičiausiu laiku, geriausiai per pirmąjį pasitaikiusį vakarą. Skaityti knygas. Knygas skaityti atidžiai, įsigilinti į kiekvieną veiksmą, kiekvieną veikėją, suprasti pagrindinę mintį. Pamokų metu būti ramesniam, nes kai pasirodo, kad aš beveik daugiausia šėlstu. Rytoj parėjus namo niekur neiti, o skaityti „Raštus“.

Nusivylimai:

Kad aš ne tiek daug žinau, kaip galvojau ir ne toks gražus. Kad ne taip lengvas dalykas būti poetu. Kad aš savo planų beveik niekada neįvykdau.

Džiaugsmai:

Kad santykiai su A eina į gerą pusę.

[l. 5r]

19 d. Šeštadienis

Įvykiai:

Ėjimas į klasę. Oras nešaltas, pasnigusi, apsiniaukusi.

Klasėje. Pertraukų metu mėtėmės sniegais. Fizikos pamoka buvo laisva. Per šią pamoką rašėme mergaitėm atmintis, o jos mūms. Man parašė V.

Ėjimas namo. Eidamas namo buvau užėjęs pas Petrą kartu su Jonu. Skaitėme Rušlio laišką, o po to lošėme šachmatus su Petru. Laimėjau aš. Jonui išėjus namo, išėjau ir aš. Petras lydėjo. Eidami kalbėjome apie Alg, Pr. ir vakaruškas.

Namie. Skaičiau Biliūno „Raštus“.

Mintys:

Nebūti jūrininku. Tęsti toliau mokslą. Kokiu nors būdu išgarsėti ir įrodyti A, kad aš j… esu vertas. Mesti mintis apie mergaites, o geriau susirūpinti eilėraščių rašymu, nes visa tai gali išeiti į gerą, o taip pat daugiau susirūpinti mokslu. [...]

[l. 5v]

Sveikata, draugo operacija ir moters lieknumas – šios detalės patraukia Henriko Radausko dėmesį 1952 m. rugsėjo 21 d. laiške. Tekste taip pat užfiksuota kasdienybė – išgėrimai, trumpai lengvinę sunkią tremtinių dalią.

Radauskas reflektuoja lietuvių išeivijos kultūrinį gyvenimą, aptaria žurnalo „Literatūros lankai“ pirmojo numerio pasirodymą ir abejoja jo idėjos įgyvendinimu. Jis užsimena ir apie žurnalo užkulisius: vadinamųjų „šnipų“ perduotą informaciją bei išeivijos vidinę cenzūrą – redaktoriaus Kazio Bradūno įtaką, dėl kurios buvo atidėtas vienas straipsnis.

Laiške taip pat minimas Juliaus Kaupo spektaklis „Anna“. Nesėkmingą jo pastatymą Radauskas vertina kaip keistą norą „viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus“.

Gerda Vilimaitė

                                                                                                                                                                          Chicago,

                                                                                                                                                                          1952.IX.21.

Mielas ponas Škėma,

atsakau tik dabar į Jūsų laišką, bet – siaubo pagautas – matau, kad ir per tą laiką neprisirinko jokių tikrai įdomių naujienų. Gal iš tikro nebėra svarbių įvykių, o gal jų nebepastebi nuo kančios atbukusi tremtinio akis (širdis?).

Dėkoju labai už sveikinimus vedybinės sukakties proga. „Naujieji metai“ prasidėjo tam tikros melancholijos šešėly, nes iš vakaro buvo atiduota duoklė Bordeaux ir Burgundijos pramonei (išgėrimai, ačiū Dievui, tebevyksta).

Tikrai malonu buvo girdėt, kad Jūsų vienatvę šiek tiek palinksmino trijų didžiųjų apsilankymas. Mes tik vieną iš jų turim progą dažniau matyt, – būtent Jorgę. Jo operacija (išėmė inkstų akmenį) praėjo neblogiausiai. Po jos jis savaitę praleido pas mus, o paskui – apie dvi savaites pas Kaupą, kuris daktarauja tarp bepročių už dviejų ar trijų šimtų mylių nuo Čikagos. Dabar jis bijo, kad nuo 1.X teks vėl padirbėti pas Woolworthą, juo labiau, kad netrukus po tos datos jis ketina kažkur vežti „Anną“, kurios pastatymą pats man nupeikė kaip nepavykusį. Keistas noras viešai demonstruoti kreivai padarytus vaikus.

Aistis čia nesilankė; vietoj Nykos turėjom Sandrą, kuri čia buvo prieš kelias savaites ir praleido Čikagoj 4 ar 5 dienas. Ji labai suliesėjusi (tesveria 114 sv.) ir turėjo tikrai gražias sukneles, taigi atrodė tiesiog elegantiškai. Čikagos sužavėta, pareiškė norą tuojau pat čia persikelti, bet kai priminiau jai gausią šeimą (tokie dalykai greit pamirštami), tai tuo kėlimusi labai suabejojo. Kaip, tur būt, žinot, Nyka jau dveji metai ruošias į New Yorką, bet dabar, rodos, tos viltys nėra nė kiek didesnės negu mums išvykstant iš Baltimorės.

Prieš kelias savaites gavau iš jo „Lit. Lankus“. Labai gerai suredaguota (be abejo, Nykos) trumpa deklaracija, tik kažin kaip pavyks ją realizuoti. Iš žurnalo medžiagos geriausiai man patiko straipsniai (išskyrus vieną kitą). – Per šnipus sužinojau, kad Jūsų „Giesmė“ – tai tas pats dalykas, kuris anksčiau buvęs nusiųstas Prunskiui. Ar tai tiesa? Per tuos pat šnipus patyriau, kad „Lankai“ visgi neapsiėjo be „dvasinės (bradūninės?) cenzūros“: „atidėtas“ straipsnis prieš Baroną, kuris buvęs jau surinktas (vienoj vietoj, tiesa, jam kiek įgnybta).

Kai klausiat dėl mano širdies, tai ji nuostabiu būdu gerokai pasitaisė (gal dėl to, kad numečiau apie 10 svarų); aš ja, žinoma, perdaug netikiu, nes žmonių širdys, kaip žinoma, baisiai klastingos.

Šia pesimistiška sentencija baigdamas, teiraujuos Jūsų sveikatos ir laukiu ilgo ir optimistiško laiško – kaip iš žmogaus laisvo ir nedirbančio.

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas.

P. S. Žmona labai sveikina.

Ką bendra turi Pakaunėje įsikūręs Raudondvaris ir Aukštutinė Silezija, Krokuva, Čikaga? Kiek nuožmi buvo konkurencija restoranų versle XIX a.? Kaip priimdavo svečius rūmuose? Netikėčiausių istorijų gijos mezgėsi nedidelėje vietovėje Lietuvos širdyje, kai šį kaimą valdė iškili grafų Tiškevičių giminė.

●

1880 m. sausio 5 d. laikraštyje „Wiek“ pasirodė pranešimas pavadinimu „Bado ištiktiems Aukštutinės Silezijos gyventojams“, kuriame vardijami asmenys, aukoję vargstantiems šio krašto žmonėms. Bulvių maras ir dėl jo kilęs badas, ištikęs Aukštutinę Sileziją 1879–1881 m., sukėlė sujudimą Lenkijos karalystėje. „Gazeta Polska“ taip pat išspausdino kreipimusis, raginančius padėti¹.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Aukštutinė Silezija tapo vienu didžiausių Europos pramoninių regionų. Ten buvo kasamos akmens anglys, išgaunama geležies, cinko rūda ir kt.² Sunkų darbą kasyklose lydėjo nepritekliai, ligos (pvz., šiltinė, cholera) ir badas.

Tarp labdarių, paskyrusių lėšų kilniam tikslui, straipsnelyje minimi net keli žmonės, susiję su Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus dvaru: „[…] nuo Adelės ir Jono Michalovskių – 2 rs³, Sofijos Makarevičiūtės – 1 rs, Jurgio Poplavskio – 1 rs, Karolio Filimonovičiaus – 1 rs, Vandos Bejerman – 1 rs, Viktorijos Tržaskovskytės – 1 rs, Labučio – 2 rs, Jurgio Ramanausko – 3 rs, Ksavero Čechavičiaus – 1 rs, Konstancijos Labutienės – 50 kap., kunigo Pr. Klonovskio – 4 rs, Onos Kulakovskytės – 1 rs, K. S. – 2 rs, Kazimiero Junovičiaus – 50 kap.“

Raudondvario dvaro savininkai grafai Tiškevičiai XIX a. garsėjo savo mecenatine, labdaringa veikla. Pasirodo, nuo šeimininkų neatsiliko ir jų pavaldiniai. Veikiausiai Raudondvario parapijos klebono Pranciškaus Klonovskio (beje, ir dosniausiai aukojusio) suorganizuoti, dvariškiai parodė atjautos, regis, toli nuo jų gyvenantiems negandos ištiktiems žmonėms. Jonas Michalovskis, Raudondvario dvare ėjęs ūkvedžio pareigas, aukojo kartu su dukra Adele. Sofija Makarevičiūtė – dvaro arklidžių prievaizdo ir muzikanto Juozapo Makarevičiaus duktė. Jurgis Poplavskis – vyriausiasis medžioklis. Vanda Bejerman – dvaro sodininko Andriejaus Bejermano dukra. Raudondvario dvare tarnavo ir Jurgis Ramanauskas (vėliau jis vedė Viktoriją Tržaskovskytę).

Bajorai, dar įvardijami ir kaip Vilniaus miestiečiai, Karolis Filimonovičius ir jo žmona Dominyka Ivanauskaitė bei kilmingieji Petras Labutis ir jo žmona Konstancija iš Venskavičių taip pat minimi B. H. Tiškevičiaus dvaro aplinkos kontekste. P. Labutis buvo vienas iš grafo nekilnojamojo turto nuomininkų, o K. Filimonovičius galbūt tarnavo dvare. Raudondvario gimimo metrikuose kaip krikšto motina XIX a. pabaigoje minima ir bajoraitė Ona Kulakovskytė.

●

Neabejotinai ryšį su Raudondvario dvaru turėjo parapijos metrikuose minima Vodzislavskių šeima. Bajorai Juozapas Vodzislavskis ir jo žmona Klementina Šefer (Szefer, Schäffer) veikiausiai į Raudondvarį atkeliavo iš Čenstakavos ar Krokuvos apylinkių. 1878 m. Čenstakavos Šv. Zigmanto bažnyčioje pakrikštyta Marija Vodzislavska. Vaiko tėvas metrikuose įvardijamas kaip restorano savininkas (pranc. restaurateur).

Vodzislavskių dukra Klementina 1884 m. jau gimė Raudondvaryje, o krikštijant kūdikį dalyvavo grafo fotografas bajoras Bronislovas Javorskis (jam mokėtas 1 000 rb atlyginimas) bei už 800 rb algą (paskiriant ir asmeninį tarną) grafo pasamdytas architektas Gustavas von Schachtas su žmona Karolina Mokržickyte. Tokia garbi kompanija rodo, kad Juozapas Vodzislavskis kurį laiką galbūt rūpinosi dvaro virtuve ar net ėjo kuchmistro pareigas.

1891 m. J. Vodzislavskis su šeima – jau Krokuvoje. Tais metais užfiksuota jo dukros Sofijos mirtis, o 1892 m. Krokuvos Visų Šventųjų bažnyčioje pakrikštytas poros sūnus Romanas Juozapas. Panašiu metu vyras įsipainiojo į keblią istoriją, susijusią su restorano kolega. 1891 m. rugpjūčio 8 d. laikraštyje „Czas“ pasirodė tokia žinutė: „Turiu garbės informuoti kilniąją visuomenę, kad „Grand Hotel“ administracijos skelbimai, neva mano kolega Mauricijus Kudelskis buvo atleistas iš virtuvės padalinio tame viešbutyje, yra tiktai viešbučio valdytojo Eustachijaus Chronovskio kerštas. Pasirodo, jog p. Kudelskis buvo išvykęs į užsienį, norėdamas aplankyti ten pirmarūšes maitinimo įstaigas, ir, nieko nežinodamas, negalėjo apsiginti nuo šmeižto. Būdamas gerai informuotas, kadangi dirbu tame pačiame restorane kaip ir p. Kudelskis, tiesos labui liudiju, kad jis pats nutraukė darbo sutartį, kuri jam buvo nenaudinga, kad jokių nusiskundimų juo nebūta ir kad už panašų kenkimą iš keršto dėl asmeninių nesutarimų p. Mauricijus Kudelskis trauks „Grand Hotel“ valdytoją teisman. Juozapas Vodzislavskis.“

Nežinia, galbūt paveiktas šios istorijos, 1893 m. minėtasis Mauricijus Kudelskis „po trumpų kančių“, būdamas 37 metų, mirė Krokuvoje, palikdamas našlę ir našlaičius. Spaudoje rašoma, kad M. Kudelskis ne tik buvo virtuvės šefas „Grand Hotel“ Krokuvoje, bet ir dirbo „Café Anglais“ bei „l’Hôtel Richelieu“ Paryžiuje. Pasakojama, kad grafas B. H. Tiškevičius mėgęs lankytis „Café Anglais“ ir bohemišką gyvenimą. Galbūt panašiai susikirto jo ir J. Vodzislavskio keliai.

Po kolegos M. Kudelskio mirties, atrodo, J. Vodzislavskis nebematė karjeros galimybių Lenkijoje ir nutarė su visa šeima emigruoti į Ameriką. Ir ne šiaip išvykti – pradėti naują verslą. 1894 m. vasario 3 d. leidinyje „Dziennik Chicagoski“ pasirodė pranešimas: „Informuoju visuomenę, kad atvėriau pirmos rūšies lenkišką restoraną adresu Milvokio aveniu 779. Mano tikslas – įsiteikti publikai. Greitas aptarnavimas. Vakarienė – 15 centų. Juozapas Vodzislavskis, 799 Milvokio aveniu.“ 1894 m. gegužės 19 d. „Dziennik Chicagoski“ dar įdėtas reklaminis skelbimas: „Varšuvietiškas restoranas, 779 Milvokio aveniu. Tiekia pigius ir skanius pusryčius, pietus ir vakarienes, nuo 6-os ryto iki 10-os vakaro. Vodzislavskis.“

Nežinia, kaip sekėsi restoranų verslas Čikagoje, bet atrodo, kad Vodzislavskių šeima į Europą nebegrįžo. Juozapas mirė 1912 m. (58 metų), jo žmona Klementina – 1916 m. (62 metų), abu palaidoti Rasine, Viskonsine, Šventojo Kryžiaus katalikų kapinėse. Juozapo nekrologe minima, kad jis paliko dvi dukras ir keturis sūnus: Mariją Brill, Klementiną Salow (m. 1965), Alfredą, Juozapą, Karolį ir Romaną (m. 1924).

●

1888 m. liepos 20 d. „Kraj“ numeryje išspausdinta labai įdomi žinutė, kaip grafo B. H. Tiškevičiaus valdomuose Raudondvario rūmuose būdavo priimami svečiai.

Kaune 1888 m. birželį lankėsi didysis kunigaikštis Vladimiras Aleksandrovičius ir didžioji kunigaikštienė Marija Pavlovna. Laikraštyje rašoma, jog svečiai į Kauną atvyko traukiniu ir buvo palydėti į gubernatoriaus rūmus (dabar – Istorinė Prezidentūra), vėliau atliko karinių pajėgų reviziją ir naujai statomos Kauno tvirtovės fortų apžiūrą. Tuo metu Raudondvario rūmuose kunigaikščiams buvo rengiama iškilminga vakarienė.

Raudondvario dvaras nuo Nevėžio pusės. 1896. Nuotraukos autorius – grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Iš Kauno rajono muziejaus rinkinių

Straipsnyje giriamos vaizdingos Raudondvario dvaro apylinkės, daili bažnyčia ant kalvos, skoningai įrengti, turtingi rūmų interjerai, pilni istorinių vertybių ir brangių paveikslų, „o vaizdas, atsiveriantis iš vadinamosios stiklinės salės, – toks platus, kad plika akimi galima tolumoje aprėpti vaizdingas Nemuno pakrantes ligi pat Kauno“.

Laikraštyje detaliai aprašomas šventinei vakarienei skirtas paviljonas, įrengtas išilgai dvaro sienos (nuo Nevėžio pusės). Esą jį sumanė ir statybai vadovavo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Paviljone „lengvai tilpo stalas, padengtas šimtui asmenų […] [paviljonas] buvo be galo originalus: sienos išklotos kvadratais iš įvairiaspalvių samanų, ant kurių buvo pritvirtinti Kauno gubernijoje auginamų javų grūdai: kviečių, rugių, miežių; linai, kanapės, pupelės ir t. t. Tokie sienų apmušalai paįvairinti kabančiais vaisių krepšiais ir sieniniais kandeliabrais, sumeistrautais iš įvairių žemės ūkio padargų: grėblių, kastuvų, žagrių, akėčių, purentuvų, balnakilpių ir kt., o kiekviena žvakė atrodė tartum išaugusi iš bulvės, buroko, morkos, svogūno ir kt. Nepaprastai harmoningas ir skoningas šių mūsų turtų ir darbo įrankių derinys kūrė tokią gražią visumą, kad per vakarienę kilnieji svečiai vis negalėjo atsistebėti.“

Vakarienės pradžia – pusę dešimtos. „Jų imperatoriškosios aukštybės“ su svita garlaiviu atvyko į Raudondvarį pusę devynių, Nevėžio pakrantėje buvo pasitikti Kauno pavieto bajorų maršalkos Stanislovo Puslovskio, rūmų priemenėje – pasveikinti grafo Zubovo su sutuoktine ir šeimininko grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Po prisistatymo visi nusileido vakarieniauti į jau daugybės žvakių apšviestą paviljoną. „Tuo metu visiškai sutemo. Paviljono aplinką nutvieskė daugybė žiburių, danguje pradėjo sproginėti fejerverkai ir raketos, iš slėnio ir rūmų kiemo puotaujančius pasiekdavo dviejų orkestrų muzika. […] Kai apie vienuoliktą baigėsi vakarienė, visa kompanija pasklido po nuostabiai iliuminuotą parką, kur grupelėmis laisvai vaikštinėjo dar ir po vidurnakčio […].“

Štai kaip XIX a. Raudondvaryje mokėta stebinti svečius.

●

Sklando įvairiausių romantiškų legendų apie žymaus vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo Juozo Naujalio (1869 Raudondvaryje – 1934 Kaune) kilmę. Ar tikrai J. Naujalis galėjo būti grafų palikuonis? Kaip žinoma, kompozitoriaus tėvas Vincentas Naujalis (1832 Bernatavičiuose / Bernatonyse, Raudondvario parapijoje – 1892 Raudondvaryje) buvo nesantuokinis Gertrūdos Naujalytės sūnus.

Žurnalistas, rašytojas, Raudondvario istorijos tyrinėtojas Viktoras Trofimišinas straipsnyje „Raudondvario Naujaliai. Giminės istorijos tyrimas“ (Raudondvario dvaras. Laiko ženklai, II tomas, 2020, p. 186–199) surinko apsčiai istorinės bei genealoginės informacijos apie Kauno apylinkių Naujalius. Belieka papildyti šias žinias keliomis įžvalgomis.

J. Naujalio senelė Gertrūda Naujalytė – Tomo ir Kotrynos (Stasiūnaitės) Naujalių duktė. 1832 m. neištekėjusiai merginai gimė sūnus Vincentas, būsimojo kompozitoriaus tėvas, o 1841 m. ten pat, Bernatavičių kaime, – nesantuokinė dukra Teresė. Visgi atrodo, kad šią mergaitę vadino ir Regina (metrikuose aptikta bent pora atvejų, kai ji įrašyta šiuo, o ne Teresės vardu).

1848 m. Vilkijos katalikų bažnyčioje palaiminta Gertrūdos Naujalytės ir našlio Simono Tomaševskio (kitaip – Domaševskio / Tamašausko, 1816–1857) santuoka. Pora 1849 m. susilaukė vienintelio vaiko – sūnaus Jono Tamašausko. Keistas dalykas – 1873 m. santuokos su Ieva Demontaite metrikuose jis įvardijamas kaip „nesantuokinis valstietės Gertrūdos Tomaševskos sūnus“. 1873 m. gruodį poros dukrą Anelę krikštijo Antanas Tamašauskas bei Vincentas ir Justina Naujaliai (kompozitoriaus tėvai). 1876 m. krikštijant dukrą Uršulę dalyvavo Adomas Geldauskas ir Teklė, Adomo Urbanavičiaus žmona. Tikriausiai pastarasis 1861 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo ar tapytojo pameistrys („chłopiec przy malarze“).

Vincento Naujalio brolis Jonas Tamašauskas mirė visai jaunas – 1878 m. nuskendo Nevėžyje. Paliko našlę Ievą ir dukrą Uršulę. Duktė Anelė mirė 1876 m.

Gertrūdos Naujalytės sūnus Vincentas dar 1857 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo pameistrys („malarczuk“). Tačiau iki šiol nežinota, jog dvare, pasirodo, tarnavo ir pati kompozitoriaus senelė – Gertrūda Tamašauskienė minima 1860 m. kaip dvaro gaspadinė, gaunanti 10 rublių metinį atlygį⁴. Visai gali būti, kad Raudondvario dvare ji dirbo ne vienus metus.

Raudondvario bažnyčios metrikų knygoje esama įrašo apie 1890 m. Raudondvaryje nuo senatvės mirusią 83 metų Gertrūdą Naujalytę Tamašauskienę, palikusią sūnų Vincentą ir dukrą Reginą. Sūnus motiną pergyveno vos dvejais metais, o duktė, likusi našlė, 1899 m. ištekėjo antrąsyk ir jau vadinosi Terese Rudžioniene (jos vyras mirė 1907 m.).

Beje, dažnai kartojama, jog Vincento ir Justinos Naujalių šeimoje iš viso gimė keturiolika vaikų, Juozas Naujalis esą buvęs jauniausias. V. Trofimišinas šeimos atžalų surado dešimt, dar reikėtų pridėti Joną (1862–1863), taigi, kol kas surasta vienuolika, o J. Naujalis pagal eilę tikriausiai buvo ketvirtas.

Rytas archyve prasidėjo nuo horoskopų skaitymo iš devyniasdešimtinių spaudos ir… tarakonų burtų. Eidama į darbą daugiabučio lifte sutikau prūsoką (tarakono gentainį). Tarakonas tikrai nėra blogiausia, su kuo rytais tenka pasilabinti 1961 m. statybos name.

Apie prūsokus, kaip vieną iš tarakonų rūšių (būrių), tik ir sužinojau pradėjusi dirbti archyve. Restauratorė pasakojo apie butą Pilies gatvėj, okupuotą išpampusių, pantagriueliškų tarakonų. Ten gyvenusi jos pažįstama ant valgomojo stalo rado kietą, į pupą panašų daiktą. Išaiškėjo, kad ta baklažanų spalvos pupa buvo amerikinio tarakono kiaušinis. Tikriausiai specialistai turi tam atskirą pavadinimą. Po istorijos apie pupą (visą laiką įsivaizdavau pasakos variantą, kuriame senelis ir senelė tokią pasodintą „pupą“ pakiša po lova) paklausiau, ar ji yra mačiusi tarakonų vaikus. Idealusis skaitytojau, Tu tikriausiai dabar galvoji, kodėl archyvarė darbo metu nerimauja dėl tarakonų atžalų?! Jų matmenys buvo neabejotinai aktualūs, nes kaip tik tuo metu atsikrausčiau į chruščiovmečiu prasmirdusį daugiabutį, kurio laiptinėj ropinėjo kažkokios importuotos blakių versijos. Per pirmą mėnesį name pragyvenau du gaisrus, tad keliolikos milimetrų padarai su krutančiais ūsais (kaip ir dalis namo populiacijos), kol nepradėjo lovoje rūkyti ir bute palikinėti įjungtą dujinę, manęs perdėm nejaudino. Restauratorė, pasijuokusi iš mano „tarakonų vaikų ir importinių blakių“ teorijos, patikino, kad laiptinės gyventojai bus prūsokai. Sekundei spėjau pasidžiaugti, kad ne tarakonai – juk anie ne iš gero gyvenimo imasi net knygų viršelius graužti.

Lifte sutiktas Gregoro Zamzos giminaitis su Antano Garšvos likimu man priminė apie archyve saugomas tarakonų pranašystes, kurių nebuvau spėjusi išmėginti. Kol leidausi liftu, įdėmiai analizavau Prūsoko razinų atspalvio kūną. Vitamino D kapsulės dydžio gyvis flirtuojančiai judino ūsus. Prūsoko ūsų ilgio suma buvo lygi pusantro jo kūno ilgio, padauginto iš kvadratinės jo pilvo skersmens šaknies ir padalinto iš jo kojų skaičiaus logaritmo. Abudu išėję iš daugiabučio lifto pasukom į dešinę. Vėliau sužinosiu, kad Prūsokas, įsikabinęs į mano mėlynus sportbačių raištelius, sėkmingai prasmuks pro archyvų apsaugą. Tą rytą jis oficialiai užbaigs ilgametę liftininko karjerą ir imsis archyvarės asistento pareigų, bet ši istorija tepalaukia ateities „Razinkų“.

Atėjusi į archyvą jaučiausi, lyg būčiau pirmą kartą iš tikrųjų pamačiusi savo darbo stalą. Tame popierių šabakštyne turėjau surasti pageltusį lapą su užrašu BŪRIMAS TARAKONAIS, gulintį kažkur tarp Jurgio Kunčino dokumentų. Jau gerą mėnesį ant stalo išdėliotos fotografijos laukė, kol jas aplenksiu kepimo popierių primenančia medžiaga. Ant keturių metrų ilgio stalo, nukrauto kalnais bylų, bandžiau prisikasti prie burtų aprašo. Po įnirtingo rausimosi su horoskopų skaitymo pertrauka burtai pagaliau atsirado mano rankose. Lifte sutikto Prūsoko išvaizda, remiantis pranašystės aprašu, reikštų, kad aš visai ne filosofė, bet skrupulingas, energingas ir baisiai įkyrus žmogus. Turėčiau susirūpinti savo darbu, nes kažkas man kasa duobę. Manimi negalima pasitikėti šeimyniniame gyvenime, užtat bent kol kas nereikia pasirodyti psichiatrui.

Paaiškėjo, kad ta pranašystės duobkasė esu aš pati. Per pastaruosius mėnesius iš saugyklų vilkau kalnus dokumentų. Tikėtina, kad vyriausiasis fondų saugotojas pateikė man ieškinį, nes vargiai legalu sunešti beveik visą archyvą į savo kabinetą. Gal dėl šios priežasties Prūsokas ir metė liftininko karjerą. Žinojo, kad man seniausiai trūko griežto, antžmogiško kolegos! Olgos Tokarczuk romane „Bėgūnai“ yra vienas fragmentas (skyrelis) pavadinimu „Retenybių kambarys“, kuriame pasakotojas siūlo muziejus pakeisti retenybių kabinetais. Juose būtų eksponuojama tai, „kas reta ir nepakartojama, keista ir nenormalu“. Mėgindama prisikasti prie tarakonų burtų galvojau, kad nuo mano darbastalio surankiotos septynios archyvinės gėrybės galėtų keliauti į tokį (kol kas tik fikcinį) archyvarės retenybių kabinetą.

1. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tarpukarinis pasas, kuriame prie asmens žymių nurodyta, kad plaukai „žiluoja“.

2. Marcelijaus Martinaičio sąrašėliai su šokoladiniais kiaušiniais, katinais, vaistais nuo skrandžio rūgšties ir zylėmis.

3. 2007 m. gegužės 21 d. Gražinos Martinaitienės dienoraščio įrašas: „Šįkart esu bagota kaip niekad, tai per tą valandą, kol atneš užsakytas archyvines bylas, lekiu į mokslinės literatūros knygyną. Po galais, kiek tie nuolat dėl lėšų leidybai raudantys lenkai leidžia knygų! Pavydas ima.“

4. Regimanto Adomaičio kišeniniai kalendoriai su priminimais apie gimtadienius, mokėjimus („moku AŠ“) ir šiukšlių išvežimą.

5. Jurgio Kunčino namų remonto išlaidų sąrašas, sudarytas imituojant knygos turinį. Pavyzdžiui:

virtuvės remontas…………………….500 LT

garų sugėrėjas…………………………..250 LT

6. Kazio Borutos 1954 m. parašytas kino scenarijus romanui „Baltaragio malūnas“.

7. A4 formato leidyklos „Tyto alba“ kvietimas iš 1999-ųjų į Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ dešimtmečio minėjimą ir naujos knygos „Septyni savižudybės būdai“ pristatymą. Kvietime įrašyti įvairių rašytojų atsiliepimai apie „Vilniaus pokerį“, tarp kurių ir paties Gavelio: „Gal kas nustebs, bet autoriui nėra malonu, kad žmonės šį romaną išpirko it „Medžiotojų“ dešreles ir jau reikalauja naujo tiražo.“

Archyvė B.

Ar kada nors susimąstėte, kaip juokauja intelektualai? O kaip jie juokavo prieš 74 metus? Kviečiu rasti atsakymus į šiuos klausimus 1952 m. gegužės 4 d. Henriko Radausko laiške!

Poetas ironiškai reflektuoja draugų pooperacines būsenas. Vienas laksto po miestą, tarsi nieko nebūtų nutikę (kaip teigia Radauskas, „kietas suvalkietis“). O kitas į lankytojus žvelgia „maldaujančiom akim“. Nors streikuoja poeto širdis, jam netrūksta geros nuotaikos.

Radauskas teigiamai įvertina savo ir Antano Škėmos kūrybą, su pastaba, kad ji papiktins skaitytojus. Tačiau kritiškai rašo apie lietuvių spektaklius, kurie sukėlė tiek poetui, tiek jo žmonai Verai Radauskienei tikrą siaubą.

Laiške užfiksuoti išeivijos kalbiniai pokyčiai: pasikeitęs juodos spalvos įvardijimas ir sulietuvinti angliški žodžiai.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.V.4.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už Jūsų paskutinį laišką, kurio šiuo metu niekur nesurandu, – kažkur dingo mano archyvų gelmėse. Jūsų beletristinį „gabalėlį“ Jorge skaitė vieną šeštadienį per tradicinį pobūvį pas mus. Į detales nesileidžiant (kurių kitam skaitant ir esant dievo Bachuso draugystėje nė neįmanoma pastebėti), dalykas atrodo geras. Į jį, be abejo, veda tiesios linijos nuo Nofretetės – per istorinį Morrisono viešbutį (t. y. novelę apie jį). Publikai nepatiks.

Šiandie (sekmad.) turim baisiai karštą dieną, gal apie 90°, taigi vėl prasideda vasaros linksmybės. Jorge jau kuris laikas šeštadieniais nesirodo: repetuoja net po du sykius į dieną. Dieve, kuo tas pasibaigs?! (Pasibaigs, žinoma, premjera sekantį šeštad.). Vakar žmona buvo nuvykusi į Pilkos „Nauj. žmones“. Siaubo pagauta, po 3 veiksmo išėjo. Pilka draskėsi kaip liūtas pelių narve, iš visų jėgų vaidino ponios: Kelečiuvienė, Nagienė ir Trečiokienė. Kurausko dekorac. buvusios baisokos: perdaug spalvų, tiesiog fauvizmas.

Po didelės ir „išsamios“ Cézanneʼo parodos turėjom tokią pat Matisseʼo, irgi labai įdomią, – kurioj būta visko: nuo natūralistinių 1890 m. natiurmortų iki Vence’o koplyčios ir kilimų (vienintelis, bet labai gražus) imtinai. Vakar buvau įdomioj „labai naujų“ prancūzų parodoj Art Club’e už kanalo. Muziejus rodo gražiausius Picasso ofortus „Metamorfozėms“. Taigi skęstam menuose.

Sveikinu atidarius mano „kūrybos“ skaitymo kampaniją. Pirmoj eilėj teiktini nepadoresni „kūrinėliai“ (Dr. Griniaus terminas): maldos etc. Prieš kelias dienas pasirodė garsioji poezijos antologija. Dalyvauja jūsų draugas Telega, Anusavičius, Nežinomas Domininkonas ir kt., iš viso apie 160 kūrėjų! Rūkas pakliuvo tik į „Priedą“, knygos gale. Varnas padarė negrinį trispalvį viršelį, o knygos viduje rasite skrendančias kankles, apsuptas povų plunksnų vainikais. Tai pirmas lietuvių siurrealistas (grafikos mene). Veselauskas triumfuoja, nes jo litografija priimta į Chicagos parodą, – ta proga „fundijo“ 4 butelius vyno. Petravičiaus, kaip ir pernai, priimtas vienas raižinys ir vienas tapybinis paveikslas (Petr. dabar dirba Bielskio dirbtuvėj, kur susirinko 6 ar 7 lietuviai). Bylaičiui padarė inkstų (faktiškai tik blužnies) operaciją, ir jis po savaitės jau važinėjo po miestą (kietas suvalkietis). Sauliui pirmad. išrovė glandas, ir jis (guli namie) į lankytojus žiūri nusigandusiom ir maldaujančiom akim.

Nežinau, ar skaitėt, kad Kasiulio paveikslą nupirko Musée d’Art Moderne Paryžiuje. Tai aukščiausias pripažinimas dailininkui. O Ježo kažkodėl neperka, švancai.

Nuo birželio 2 iki 16 gaunu apmokamų atostogų. Šiaipjau esu neperdaug sveikas (širdis), bet linksmas, ko ir Jums linkiu (kaip refleksai?). – Geriausius linkėjimus siunčiame abu su žmona

Jūsų Henr. Radauskas

P. S. Kaip Jūsų knyga? (Inga).

Latvių rašytojas Kārlis Vērdiņis (g. 1979) yra parašęs švelniai komišką eilėraštį „Pasaka apie filologę Sintiją“ (į lietuvių kalbą išvertė Audrius Musteikis). Vargingai gyvenusi Sintija miršta, prie Dangaus karalystės vartų ją pasitinka šventasis Petras. Norėdama pasiekti amžiną ramybę, Sintija turi panaikinti savo akademines skolas: šv. Petrui pasakyti, kaip ji apibrėžtų sąvokas „diskursas“, „paradigma“, „identitetas“. Galiausiai šv. Petras pasigaili filologės ir ją įleidžia į skaisčiąsias Dangaus buveines tardamas: „trumpas ir erškėčiuotas buvo tavo gyvenimas, ir tuščias reikalas klausinėti tavęs protingų dalykų“.

Filologę Sintiją prisiminiau apžiūrinėdama semiotikos meistrautojo, literatūrologo, latvisto, vieno iš Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centro įkūrėjų, profesoriaus Kęstučio Nastopkos (1940–2024) archyvinį fondą. 2007 m. Nastopka buvo apdovanotas Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu, o 2012 m. gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją „už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną“. Miglės Anušauskaitės ir Astos Skujytės parengtame interviu Nastopka minėjo, kad, pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1966 m.), buvo laikomas struktūralistu, nes žodis „semiotika“ Lietuvoje dar nebuvo vartojamas (žr. „Literatūra ir menas“, 2013-01-18, p. 6–8).

Atrodo, kad Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi klausimai Kęstučiui Nastopkai yra būtent iš to laikotarpio, kai jis lietuvių literatūros tyrimuose pradėjo plėtoti struktūrinės ir semiotinės analizės principus. Negaliu pasakyti, ar klausimai buvo gauti po vieno konkretaus pranešimo, ar surinkti iš kelių skirtingų. Byla nedatuota, tačiau manyčiau, kad paskaitos (kitoje klausimų lapelių pusėje užrašyta „lektoriui“, „pranešėjui“) vyko XX a. 7–8 deš. Be to, Nastopka šiuos dokumentus atidavė į archyvą 8 deš. pabaigoje, tad apie vėlesnį laiką net ir nebūtų įmanu galvoti.

Matyti, kad auditorija nesikuklino abejoti. Truputį peikė ir gyrė struktūrinės analizės principus, domėjosi Sigito Gedos skraidančiomis karvėmis, kritikų gebėjimais skirstyti literatūros kūrinius, o galiausiai radosi per dešimtmečius neatsibostantis klausimas – ar sunkus tas kritiko darbas.

Kaip ir minėjau, atsivertusi klausimų bylą iš karto pagalvojau apie Vērdiņio šv. Petro ir Sintijos istoriją. Apie Dangaus vartus, prie kurių stovėtų semiotikas. Šv. Petras jam sakytų, kad į amžiną ramybę palydės tik galinčius atsakyti, kodėl mirtingajam iš kūno ir kraujo žūtbūt reikalingas eilėraščio mėsinėjimas. Negavęs vieno atsakymo, šv. Petras pamatytų, kad to semiotiko ir širdis gera, todėl privalėtų atverti vartus į skaisčiąsias Dangaus buveines. 

Archyvė B.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 349, ap. 1, b. 143

„Sigito Gedos kūryboje dažni „skraidančių karvių“, skraidančios žolės“ įvaizdžiai. Kaip juos reikia suprasti? Kuo jis skiriasi nuo simbolistų?“ [l. 1]

„1. Kaip šiandien pristatyti mokiniams L. Aragoną?

2. Kas yra pomaironinės mokyklos dekadentai?“ [l. 3]

„Kam reikalingas toks eilėraščių mėsinėjimas, kuriuo užsiima struktūras^listai?

Nebent jiems patiems?! Nejaugi jis tai padeda praturtinti estetinį suvokimą?“ [l. 5]

„Jūsų pravestoje eilėraščių analizėje aiškiai atskleidė kai kurias jų struktūras, bet ne visiškai aiškios liko šių struktūrų funkcijos?“ [l. 6]

„Ar šitoks analizės pobūdis neveda vėl prie to paties turinio ir formos dualizmo, tik šį kartą atiduodant pirmenybę grynai forminei išraiškai?“ [l. 7]

„Ar J. Vaičiūnaitės užrašytas eilėraštis priskirtinas būtų konstruktyviai ar dekoratyviai poezijai? Kaip dabar skirsto kai kurie kritikai poetinius kūrinius.“ [l. 8]

„Kas tai yra struktūralizmas? Ar nauja išsami literatūros vertinimo kryptis?“ [l. 9]

„Ar struktūrinė analizė taikoma prozai? Jeigu taip, kur galima rasti tokios analizės pavyzdžių – pasiskaityti.“ [l. 10]

„Ar poezija proza, ar rimuotos eilės labiau Jums prie širdies? Kodėl dabartiniai poetai dažnai krypsta į simbolizmą, paslėptą mintį?“ [l. 14]

„Kodėl poetas Baltakis Jus pavadino struktūralizmo pradininku?“ [l. 15]

„Ar sunkus kritiko darbas? Kodėl Jūs jį pasirinkote?“ [l. 16]

„Gerb. Kritikai

Prašau plačiau papasakoti apie savo darbą: kokių rašytojų ar poetų darbus Jūs mėgstate „išnagrinėti“.“ [l. 17]

„Atvirai pasakykite, patinka Jums Baltakis – kaip žmogus ir kaip poetas?“ [l. 18]

1952 m. vasario 17 d. Henrikas Radauskas atsakė į rašytojo Antano Škėmos laišką. Tekste atsiskleidžia to meto lietuvių išeivijos leidybos situacija – bankrutuojančios spaustuvės, leidyklų permainos, nerimas dėl kūrinių publikavimo, taip pat asmeninės abejonės ir viltys.

Laiške minimos ir asmeninės Antano Škėmos peripetijos: naujas darbas lifto operatoriumi bei spėjimai, kad liūdnas nuotaikas galėjo sukelti santykiai su poete, prozininke ir aktore Birute Pūkelevičiūte, kuri laiške įvardijama kaip Beatrycze.

Taip pat aptariama JAV darbininkų klasės padėtis – dėl mažų atlyginimų rengtas protestas ir tai, kaip konfliktą mėginta nuslopinti pažadais pakelti algas.

Greta rimtų svarstymų skamba gyvas kultūrinis pulsas – nuo naujos FM radijo stoties transliuojamų Bélos Bartóko ir Sergejaus Prokofjevo kūrinių iki Paulio Cézanneʼo parodos ir amerikiečių filmo „Detective Story“ įspūdžių.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.II.17.

Mielas ir neužmirštamas ponas Škėma,

su tikru liūdesiu tenka patvirtinti Jūsų skaitytą žinią apie „Terros“ pardavimą „kitiems žmonėms“. Leidykla iš tikrųjų parduota kažkokiam Civinskui, kuris esąs bene „žurnalistas“ ar kažkas panašaus. Parduotos leidyklos turimos knygos ir šioks toks įrengimas, kurio daug nebuvo, nes juk spaustuvė priklausė Sauliaus kompanjonui. Užklausiau Saulių apie Jūsų knygos eventualų spausdinimą, ir jis mane painformavo, kad tasai Civinskas perėmė leidyklą su visais įsipareigojimais, – taigi turėtų ne tik sumokėti Sauliaus padarytąsias skolas, bet ir išleisti visa, ką S. buvo suprojektavęs. Jūsų knygą žadąs leisti. Tiek informacijų pasisekė išmelžti, bet, žinoma, dabar viskas pareina vien tik nuo naujojo pono bei viešpaties.

Džiaugiuos, kad naujose pareigose su savo liftu taip aukštai pakylat, tik ar tas darbas nepakyrės dėl savo monotoniškumo? Nors gal naktimis daug „keleivių“ nėra ir gal dėl to galima pagalvoti ir apie rašomus ar rašysimus dalykus? Tikrai apgailestauju labai dėl Jūsų pesimistiškų nuotaikų, nors, jeigu tai surišta su „Beatrycze“ (beje, ar turit žinių iš Jos?), tai paguodai galima priminti tik Saroyano jaunuolio pasibaisėjimą, kad tiek daug gražių mergaičių yra kiekviename kvartale…

Pas mus naujienų nedaugiausia. Jau buvom pasiruošę streikui, nes kompanija nekėlė algų, bet dabar žada pridėti 12 ½ ¢ valandai ir dar porą dienų apmokamų švenčių į metus. Darbininkai nori daugiau, bet gal ir priims tą pasiūlymą. Tuomet mes su Jorge nuo kovo mėn. gautume po $ 1.57 ½ valandai. Su Jorge tebetęsiam šeštadienines tradicijas, nors jis dėl inkstų beveik nustojo gerti, išgeria vos porą stiklų vyno.

Chicagoj atsirado viena nauja puiki FM stotis: duoda Bartoką, Prokofjevą ir įdomią liaudies muziką: Korėjos (siaubas!), Etiopijos (siaubas), Pietų Amerikos (tikrai įdomu). Vis prašo siųsti 10 dol., kurių jie iš mūsų negauna, o mes muziką gaunam visvien.

Iš naujų filmų matėm gerą amerikonišką „Detective story“ – visas veiksmas vyksta nuovadoj, labai gerai vaidina vienas isterikas žulikas ir viena persigandusi vagilkėlė mergaitė. O gal ir Jūs ją jau matėt?

Cézanneʼo paroda puiki, išstatyta per 100 paveikslų. Iš jos galima matyti, kodėl jis laikomas kubizmo tėvu, o taip pat įsitikinti, kad vėlyvesniuose peizažuose jis kartais prieina beveik prie visiško objektų „sudaiktinimo“. Kai kurie peizažai ir natiurmortai, o taip pat berniukas (nuo Skira viršelio) yra pasiekę aukščiausią meistrystės laipsnį. – Be to, muziejus rodo įdomią negrų skulptūros kolekciją.

Spaudžiu ranką. Žmona sveikina.

Laukdamas žinių, pasilieku Jūsų H. Radauskas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl sraigės, užšliaužusios ant kažkokio laidelio, įvyko trumpasis jungimas. Visi trys archyvų pastatai pusdieniui liko be elektros. Situacijos tikrumas patvirtintas elektrikų, nors jų nei girdėjau, nei mačiau, bet taip buvo kalbama. Kaip gali sraigė (ne kokia mutantė) sukelti tokią avariją: vargšai valstybės tarnautojai liko be kompiuterių ir arbatinukų. O gal dėl jų įjungimo vienu metu, įskaitant visu etatu dirbančius šildytuvus, elektra ir prapuolė. Tačiau tragiško sraigės likimo istorija mane labiau įtikino.

Kadangi atsirado dyko laiko, nusprendžiau imtis meditacinės archyvarės praktikos. Kažkuris filosofas iš F didžiosios sakęs, atseit, autentiškai galėsiu gyventi tik įsisąmoninusi būties ėjimą velniop. Nustojau numeruoti bylos lapus (darbas, kuriam kol kas elektros nereikia) ir pradėjau spėriai sąmonintis. Taip spėriai, kad net užmerkiau akis iš visų jėgų. Tada, be abejonės, iš karto ėmiau interpretuoti egzistenciją velniop perspektyvoj. Jaučiau, kaip dabar pat pradedu būt autentiškai. Dar atsiminiau, kad F didieji (tik dgs., vyr. g.) išrado laisvą valią, už kurią kartais laimės pusvalandy, kaip ir „Humanoj“, pasiseka sumokėt perpus mažiau. Byram baram supratusi, ką daryt, kad ėjimas velniop įgautų pagreitį, nusprendžiau leistis odisėjon po saugyklas (tikėtina, kad jau išbandytu sraigės maršrutu) ir ieškot klikbaitinių bylų antraščių (pasak komunikacijos ir kalbos specialistų (o specialistų mes klausom!), vertėtų sakyti „antraštinio masalo“). Dykam buvimui vis tiek turėjau išsikelti tikslus, nes dykai būti dabartinė ekonomika leidžia tik mintyse, o ne ketvirčių ataskaitose: 1) rasti archyvinius šaltinius, garantuosiančius tyrėjams plastiškas smegenis (pačiai praverstų kelios naujos neuronų jungtys), o tikriems virtuozams – tremtį iš Steinerio valstybės, 2) iš kokių nors antraščių sulipdyti eilėraštį.

Antraštės iš Icchoko Mero užrašų. LLMA, f. 231, ap. 1, b. 35

Mano ir lietuvių literatūros istorijos didžiai laimei, užsisakiau rašytojo Icchoko Mero fonde saugomą bylą. Mane patraukė jos prasta antraštė: „Icchoko Mero surinkti straipsniai, informacijos, įdomybės ir kt., išspausdinti respublikos periodikoje“.

Susirankiojusi norimas bylas per tebevykstančią sraigės misiją, supratau, kad ne veltui archyvaras tos minėtos bylos turiniui nerado adekvataus pavadinimo. Dokumentų antraštės formuluotė seniausiai turėjo pakelti bylos skaitymo reitingus, bet pirmas ir paskutinis žmogus, kaip matyti iš užsakymo lapo (jame fiksuojami bylą naudoję asmenys), peržiūrėjo ją prieš 26 metus. Tikriausiai archyvams belikusi paskutinė viltis: žadinti visuomenės smalsumą kopijuojant šūdportalių antraštes. Pavyzdžiui: „Autorius septynis kartus perrašė romano pavadinimą: atsakymas jus šokiruos“, „Užsisakykite bylą ir tai užtikrintai pakeis jūsų požiūrį į „Kukučio balades“, „Archyvarai nenori, kad jūs žinotumėt, jog…“. Šiuo metu archyvai tikrai nenorėtų, kad žinotumėt apie sraigės mirties incidentą. Belieka tikėtis, kad tokių kankinimo priemonių neprireiks, nors šiaip būtų neprastas eksperimentas.

Tačiau grįžkim prie tos bylos reikalų. Rašytojas Icchokas Meras, kuris daugiausia žinomas dėl romano „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), mokėsi Kauno politechnikos instituto Elektromechanikos fakultete. Dar studijuodamas KPI, rašė savo debiutinę knygą „Geltonas lopas“ (1960). Jis buvo vienas pirmųjų autorių lietuvių literatūroje, kuris pradėjo kalbėti apie Holokausto patirtis. Meras interviu, kiek man pavykę jų perskaityti, tik labai fragmentiškai minėjo jo kūrybą paveikusius rašytojus. Kai užsisakiau „įdomybių“ bylą, tikėjausi rasti Merui svarbių eilėraščių ar prozos kūrinių ištraukų. Pirmuose bylos lapuose mėlynu rašikliu surašyti įvairūs jidiš žodžiai, frazės, pažymėtos brūkšneliais, po kurių tikėtumeisi vertimo į lietuvių kalbą. Bylą sudaro, kaip galima suprasti, ir Mero studijų KPI užrašai (daugiausia iš 1957 m.). Jų antraštės pasirodė kaip tinkama medžiaga eilėraščio lipdymui. Nors šalia sraigės istorijos eilutė apie elektrinius raumenis skamba švelniai ironiškai. Kiti aprašyti „išradimai“ galėtų būti sėkmingai naudojami ir dabar. Pavyzdžiui, radijo imtuvas ant dviračio. Dviratininkai mieste veiktų kaip mobilios radijo stotys ir galėtų nuolat tarpusavyje varžytis. Siūlyčiau pagalvoti ir apie elektroninę nervų ląstelę: supyksti, nebeturi kantrybės, bet kaip tikras XXI a. žmogus nervus įsikrauni kartu su elektronine cigarete ir išmaniuoju laikrodžiu.

Begalvodama apie pasiūlymus dabartinei technologijų rinkai, radau skaitytojų ir filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968) žiūrovų klausimus Merui. Matyti, jog skaitytojams nelabai aišku, kodėl rašytojas savo kūryboje rinkosi kalbėti apie karo patirtis, getą. Vienur minima veikėja Monika, nors reiktų turėti omeny, kad romano „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965) pagrindinės veikėjos vardas Veronika (pagrįstas klausiančiojo susipainiojimas). Kaip ir visais laikais, neapsieita be klausimo, kiek veikėjai „tikri“, o kiek autoriaus „išgalvoti“. Byloje likę klausimai daugiausia susiję su filmo vertinimu, žiūrovų pasipiktinimais dėl veikėjų: „Kam Jūs padarėte taip, kad Gina baisiai juokėsi, kai Linas pas ją sugrįžo. Ar tai nesako, kad filmo moralumo kriterijus šiek tiek per žemai?“ Su paskutiniu perskaitytu lapeliu sraigės katastrofa baigėsi, o atsiradusi elektra nutraukė mano dykinėjimus ir nemokamą laisvą valią.

Archyvė B.

Skaitytojų klausimai Icchokui Merui, [1968] m. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 231, ap. 1, b. 54

„Norėčiau paklausti Isoką Merą, kuo remdamasis Jūs rašėte knygas? Ar Jūms pačiam teko pergyventi karo sunkumus. Jūs daugiausia ir rašėte apie karo sunkumus.“ [l. 2]

„Rašyt. Merui,

Kas Jus paskatino rašyti ir kaip rašėte knygas karo tema, reiškia, karo laikotarpį, Jūs, aš manau, buvote karo metu ne daugiau, kaip 10–15 metų. Jūs kare nedalyvavote, aš manau. Tai kas vertė Jus taip pergyventi. Kokioj vietoj Jūs buvote karo metu.“ [l. 3]

„Kodėl Jūsų kūryboje dominuoja geto motyvai?“ [l. 4]

„Mus domina, ar rašytojo Mero knygos „Ant ko laikosi pasaulis“ pagr. herojus fantazijos padarinys, ar kieno nors prototipas.“ [l. 5]

„Gal ir ne kuklu, bet norisi žinoti, kodėl Jūs, turėdamas lit. gabumus, pasirinkote techn. spec.“ [l. 7]

„Kur ėmėt medžiagą knygai „Lygiosios trunka akimirką“ ir ar neketinate jos ekranizuoti

Merui.“ [l. 10–11]