Šešėliai, įgaunantys formą
Vytautas Kaziela. Juodi išbaidyti žvėrys. Eilėraščiai. Vilnius: Slinktys, 2025. 104 p.
Individo integracija į visumą, žmogaus ir aplinkos vienio kontempliavimas – temos, aktualios dažnam poetui. Vieni autoriai šią poetinę užduotį stengiasi „įžeminti“, sukonkretinti iki atpažįstamų vietovės objektų (apibrėžti materijos elementais, kreipti žvilgsnį į daiktiškąjį pradą, aplinkoje stebimus reiškinius), kiti išplečia vyksmo teritoriją iki sunkiai apčiuopiamų transcendencijos ar siurrealistinės erdvės ribų. Vėlyvoji poeto, publicisto, redaktoriaus Vytauto Kazielos kūryba pasižymi subtiliu aplinkos pajautimu, lyrinio subjekto jausenos integravimu į kosmosą ir aiškia dievoieškos linija. Pasižymi ir romiu bylojimu bei nutylėjimais. Praėjusiais metais pasirodęs eilėraščių rinkinys „Juodi išbaidyti žvėrys“ sufleruoja skaitytojui ir dramatiškas intonacijas kintančiame emociniame tekstų fone.
Plečiant vietos termino jurisdikciją knygoje, iš konkrečios vietovės, aiškiai identifikuojamų geografinių koordinačių lyrinis subjektas perkeliamas į sunkiau apčiuopiamą būsenos erdvę. Dažnai tam į pagalbą pasitelkiamas ir laiko dėmuo: „visa tai buvo įlanka / žemėlapiuose pavadinta / gyvenimu“ (p. 48). Šiuo atveju individo užduotis atrasti vietą pasaulyje sutampa su prasmės gyvenime paieška. Dažname rinkinio eilėraštyje greta esamojo laiko pasaulio aprašymo aptinkamas ir retrospektyvinis žvilgsnis į praeitį („prisiminimų žuvys / bekvapės“, p. 46) ir bandymas nuspėti, kas slypi anapus horizonto („juk kada nors / aš būsiu vien tik / aidas aidas aidas“, p. 92). Derėtų atkreipti dėmesį į būtojo laiko aktualizavimą knygoje, praeities įvykių, prisiminimų įtaką esamai būsenai ir ateities lūkesčiams. Paskutiniame knygos eilėraštyje konstatuojama: „viskas yra praeitis // kurios vis bandau / neįleisti“ (p. 98). Toks lyrinio subjekto noras neįsileisti praeities sietinas su dviem aspektais. Visų pirma su praeities viršenybės neigimu, atmetimu galimybės, jog rytojaus nėra. Juk atmetus ateitį tektų pripažinti pabaigos faktą. Antras aspektas būtų prisiminimų koloritas – kartais praeities įvykius norisi pamiršti, prisiminimai būna žeidžiantys, skausmingi. Arba tiesiog stokoja lūkesčių išsipildymo: „karalaitė / rašo kažką / ne iš šio gyvenimo // kai nėra išgyvento / reikia jį išgalvoti“ (p. 76). Iš prisiminimų iškyla motinos ir tėvo motyvai: „motiną iš akių atpažinsi / tėvą iš rankų“ (p. 52). Mirusių tėvų įvaizdžio aktualizavimas byloja jau apie kitokias emocines siužetines linijas: sustiprina retrospektyvinio žvilgsnio viršenybę prieš ateities lūkestį ir dar labiau pagrindžia vienatvės atsiradimo prielaidas. Objektyvių priežasčių sąlygota vienatvė („pelenai pilki / niekas nepriglaus / vienas su savim“, p. 24) ar sąmoningas atsiribojimas („tolumoje / kupranugarių vilkstinė / atsiskyrėlio būgnai“, p. 25) sustiprina individo integracijos į visumą komplikuotumą ir šios problematikos aktualumą rinkinio tematikos spektre.
Su laiko tėkme glaudžiai susijęs mirties įsisąmoninimas, pabaigos neišvengiamas šmėžavimas horizonte yra vienas svarbiausių knygos aspektų. Mirties fakto konstatavimas neišlaisvina iš abejonės anapusybe. Lygiai taip pat neaiški yra ir mirties forma, su ja susiję pojūčiai: „ir pasakyk / ar saldi yra mirtis / kuo ji kvepia“ (p. 35). Materijos laikinumo konstatavimas („viską ką atneša metai / tą ir nusineša“, p. 57) sumišęs su nedrąsia egzistencijos anapus viltimi, būties suvokimu kitokia, nedaiktiškąja forma („požemių tamsoje / jie žydi“, p. 57). Mirties simbolikos kupini įvaizdžiai (kaulai, tamsa, šešėliai, kitas krantas) išnyra dažname eilėraštyje sustiprindami gotikinio niūrumo persmelktą eilėraščio emocinį foną. Tiesa, tamsumas nuneigti bandoma neišvengiamo baigties fakto prisijaukinimu: „aš tamsoje dabar negyvenu / tik mokaus / mirti“ (p. 60). Mat aiškiai apibrėžtas, tegul ir neigiamas, rezultatas suvokiamas kaip pozityvesnis dalykas už nežinią. Nemažai įtampos eilėraščiuose kyla dėl tikrovės netvarumo ir su tuo susijusio rytojaus neapibrėžtumo. Toks aiškumo nebuvimas, nepažinūs reiškiniai lyriniam subjektui kelia baimes ir abejonę: „mano veidas dabar / viršukalnių sniego baltumo // visi esame šiek tiek išsigandę“ (p. 75). Baimė grįsta ne tik netikrumu dėl rytojaus, bet ir materijos netvarumo įsisąmoninimu. „Koks gražus šitas / mūsų gyvenimas / kai žinai kad ne amžinas“ (p. 85), – aiškumo, žinojimo, mirtingumo pripažinimo svarbą reiškinių nuskaidrėjimui konstatuoja eilėraščio subjektas. Daiktiškumas, kūniškumas, aiškiai apibrėžiami objektai tarytum leidžia įsikibti į tikrovę, tad jų nykimas dar labiau komplikuoja ateities lūkesčius. Sniego įvaizdis naudojamas ne tik baimei, tyrumui apibūdinti, bet ir (paradoksaliai, būdamas laikina forma) kaip laiko įtaką nyksmui maskuojantis reiškinys: „kokia laiminga buvai / kai pirmą raukšlės takelį / užlygino sniegas“ (p. 78).
Dievoieškos motyvai nesvetimi ir šiam autoriaus rinkiniui. Tiesa, nėra tiek dominuojantys, kiek priešpaskutiniame eilėraščių rinkinyje „Neatsimerk, Viešpatie“. Tačiau aiškiai juntama lyrinio subjekto pastanga gręžtis į šviesą, ieškoti menkos amžinybės vilties. Aukščiausiojo valia suvokiama kaip paguodos spindulys praeities šešėlių, tikrovės absurdo ir nusivylimo vykstančiais procesais koliaže: „Dieve ateik / kad užpildytum / mano tuštumas“ (p. 47). Atsidavimas visuotinio vyksmo tėkmei, susitaikymas su likimu iškeliami kaip egzistencinė sąlyga, priemonė išlikti išsisklaidžius iliuzijoms, suvokiant pasaulio tamsumas ir būties netvarumą. „Nusiramink nusižeminęs / gulkis ant dugno“ (p. 10), – asmeninių pastangų menkumą pripažįsta lyrinis subjektas. Rinkinyje piešiamas Aukščiausiojo paveikslas labiau atspindi Dievo Valdovo nei Visur Esančiojo įvaizdį. Užuot ieškojus dieviško potėpio aplinkos paveiksle, akcentuojamas dialogas su aiškiai apibrėžta „sužmoginta“ (tegul ir su absoliučiomis galiomis) Kūrėjo forma, asmeninis santykis: „Tėve mūsų / kurs esi danguje / ir prikepęs prie lūpų“ (p. 40). Šios eilutės tarytum simbolizuoja ir tikėjimo, grįžtamojo ryšio svarbą materializuojant transcendenciją.
Ankstyvesnei V. Kazielos kūrybai būdingą romų, subtilų bylojimą knygoje ryškesniais potėpiais praturtina, dramatiškumo priduoda kiek šiurkštesnės raiškos ar bent jau mirties simbolikos kupini elementai. „Plekšnė pasiskolina / skenduolio akį“ (p. 11), „išprotėjus mergaitė / surenka angelo plunksnas“ (p. 17), „ir imsiu kaukti // tarsi šuva / ar priklydęs / pamišėlis“ (p. 51), „Jūrų ežių spygliai / sminga žuvims į papilves“ (p. 83) – frazės, atspindinčios lyrinio subjekto patiriamą įtampą, sunkiai tramdomas emocines kibirkštis ir nelengvas pastangas susitaikyti su lemtimi ar egzistencijos netvarumu. Laikotarpių, tikrovės ir mistifikuotų erdvių permaišymas suteikia tekstams paradokso, netikėtumo atspalvių. Vis dėlto daugiaaukštėmis metaforomis ar absurdu eilėraščiai akių nebado.
V. Kazielos „Juodi išbaidyti žvėrys“ – įtampos (gerąja prasme) kupina knyga apie pastangas prisijaukinti mirtį klaidžiojant po praeities šešėlius. Suvokiant pasaulio netobulumą, materijos netvarumą, žvilgčiojant į vakarykštės dienos patirtis, išryškinant netekties skausmą, bandoma praskleisti anapusybės šydą. Lyrinis subjektas egzistuoja tarpinėje būsenoje, dėl rytojaus neapibrėžtumo, praeities skaudulių nepatirdamas palengvėjimo ir nerasdamas išeities iš esamos frustracijos. Dievoieškos pastanga ir sunkiai pakeliamas būties slėgis vis dėlto kelia iš tamsumų išnyrančio rytojaus lūkestį ir leidžia tikėti nedrąsia tęstinumo viltimi. „Aš išeinu / bet išeinu / kad grįžčiau / nušvitus veidui / ir be geluonies / širdy“ (p. 87), – virsmo, naujos pradžios būtinybę siekiant apsivalyti, nušvisti aktualizuoja eilėraščio eilutės. Kai kada sudilus geluonims, nuskaidrėjus objektyvui mirties šešėlis bus tik vos vos įžiūrimas. Tiek neįžiūrimas, kad nepasibaidys joks žvėris.
