Gegutė

 

Gegutė

Gegutės giesmė – praradimų

sąrašas, balsas iš kapo, o ne iš miško.

Kraujas, pasukęs atgal. Ji gieda

iš tavo vidaus, kur laikai užrakintą

trimitą tarp šonkaulių.

 

Ji balsas ne paukščio, o tavo paties,

kai mažas buvai, kai buvai

per tuščias, kad save priimtum

į save patį, kai buvai per pilnas,

kad tilptum į patį save.

 

Gegutė gieda visai ne metus,

o tą akimirką, kai supranti:

niekas negrįžta. Jos balsas –

kaip adata, įsiūta į sapną:

daug metų buvai ne savim.

 

Gegutė kukuoja anaiptol

ne iš medžio, o iš krūtinės,

atsilapojančios sieniniu laikrodžiu –

durimis, užrakintomis iš vidaus.

Ji sako: tu mirsi.

 

 
Bonsas
 

Aš imu pjūklą, jisai dainuoja

geležimi, jis rėžia šakas kaip

nereikalingus žodžius

iš eilėraščio.

 

(Smulkiesiems medžiams tinka

sekatorius.)

 

Šakos vis krenta, linguoja

kaip rankos, jos tyliai prašosi

paliekamos gyvos.

 

Sula vis teka, laša kaip kraujas,

kurį palieku ant kamieno,

šiek tiek amputuoto.

 

O jus dar geni kasmet ir briedžiai

su elniais, ir stirnos, net žemąsias

šakas pasiekiantys kiškiai,

 

kamieno žievę nulupinėja pelės.

Įsirengia urvus tarp šaknų

ir žiemą saldžiąsias graužia.

 

Pjūklas tik pradeda, bet gyvūnai

užbaigia, tikrieji chirurgai,

jie pasirašo dantim ant žievės,

ant šaknų, ant sulos, kuri teka

kaip laikas.

 

Briedžiai su elniais rupšnoja

šakas, jie išnykus medžiotojams

stovi ramiai pakelėm tarsi karvės,

žmogaus nebebijo, ateina ramiai

į sodybas ir valgo sodus.

 

Stirnos nugraužia tylinčių

tujų apačias, šios pavirsta

skulptūromis, kiškiai išplėšia žievę,

kiek tik pasiekia, atverdami

baltumą po ja, pelės išrašo laiškus

požeminius per žiemą dantim

šaknyse, ir po to nepabunda

pavasarį medis.

 

Genėjimas tampa kūryba bendra,

jei nenužudo. Kaip negerai

visgi būti skaniam, galvoju

stebėdamas šitas jų orgijas.

 

Jei vaismedis stovi, jisai dainuoja

per randus: „Aš esu kaip eilėraštis,

kurį jūs kartu parašėte.“

 

Ypač patinka eglės, kurios atgimsta

su dviem arba trim viršūnėmis.

 
 
Pozuotoja
 

Aš sėdžiu, nes jis dar manęs tapyti

nebaigė. Teptukas kartais sustingsta,

tarsi klausytųsi mano minčių.

 

Aš negaliu matyti savęs paveiksle.

Man tik pasako, kad gerai laikau galvą,

kad plaukai krenta tinkamai,

kad pakanka žiūrėti į vieną tašką.

 

Bet kas nutapys, ko neištariau?

Kartais noriu paklausti, ar jis pastebėjo,

kad vakar verkiau. Bijau, kad tada

jis nupieš per daug tikrą paveikslą.

 

Aš čia trečią jau dieną. Kava atšalo

puodelyje, vystančios gėlės iškrinta

iš vazos, o aš nebaigta. Tarsi mano

tylėjimas būtų spalva, kurios jis dar ieško.

 

Jei piešti mokėčiau, aš nutapyčiau

savo vidinę būseną – įtampą pirštuose,

kurie neva ilsis ant mano kelių,

spaustuką krūtinėje, kurioje užsiveria

 

tuštuma: skvarbūs žvilgčiojimai tai

į tapomą drobę, tai į mane. Kartais atrodo,

kad jis net nemato manęs, o žiūri kiaurai,

kaip į daiktą, kaip į spalvinę dėmę

 

ar linijų išsidėstymą. Aš nutapyčiau save

kaip rytinį nenorą keltis iš lovos.

Negražią. Dažnai abejoju, ar naujoji diena

tikrai man skirta. Aš jaučiuosi dažnai

 

ne visai reikalinga pasauliui,

nors dabar mane tapo ir tarsi turėčiau

jaustis vertinga, nusipelniusi atvaizdo.

 

Tiesą sakant, visai neįstengiu suvokti,

kuo jį sudominau. Bet aš netapyčiau

savo akių, nes jos per daug kalba

ir būna retai išgirstamos.

 

Aš netapyčiau jokių pamerktų gėlių,

jokių užuolaidų, saulės dėmių ant sienos.

Mano paveiksle būtų tas jausmas,

kai nežinai, ar benori dar būti matoma.

 

Ir visgi – pozuoju, kaip jam to ir reikia.

Tylėdama leidžiu jam rinktis spalvas

iš mano tylėjimo. Gal jis atras mano

tamsą, o gal ir šviesos kraštelį.

 
 
Tapytojas
 

Aš dar nežinau, ką aš tapau.

Linija gimsta iš mano bailaus neap-

sisprendimo. Bet spalva lyg pati

ėmė plaukti staiga į tą kraštą,

kur guli ranka pozuotojos.

 

Nors sėdi priešais, aš jos nematau,

tik tai, ką šviesotamsa daro su oda

išblyškusia jos. Aš grožio neieškau.

Kartais atrodo,

 

kad vaizduoju ne ją, o kas pasiliks

jai išėjus. Aš esu tik teptukas,

ji – mano pretekstas. Lyg pauzė

tarp kūno ir nieko.

 

Jos tylėjimas sako daugiau

negu akys, dvi bailios plaštakės.

Aš bijau jos ko nors paklausti.

Aš bijau sugadint jai gyvenimą

 

iš tikrųjų tapydamas, tarsi

uždengdamas potėpiais ją,

užuot pasilikęs portretą svajonėje.

Kokia ji dabar nebaigta, bet jau esanti.

 

Mano potėpiai tampa mėginimais

nesuklysti. Ir sykiu man atrodo,

kad vakar, ko gero, ji verkė.

 

Jos kuklumas tikrai ne didžiausia

dorybė. Ir man įdomu, kodėl ji

sutiko pozuoti. Gal ji norėjo

pabūti ramybėje.

 

Kartais man norisi nutapyti,

kaip ji sėdi, kai niekas jos nestebi.

 

Skersvėjis atneša vasarą mums

pro atvirą langą. Kartais svajoju,

kad ji paklaustų: ką matote?

 

Aš matau, ką dar slepia drobė

nuo jos ir manęs. Tarsi spalva

negalėtų ištarti nei vardo, nei to,

ką jaučiu tau.

 

Tu kasdieną man aiški mažiau,

gal todėl, kad kasdieną daugiau

tavęs netelpa į portretą.

 
 
Kas toliau?

 

1.

Vingis primena klausimą:

kas toliau? Žodžiai slysta

su vandeniu, kuris nešasi valtį,

kuri ieško atsakymų žibančioj

 

upėje, nuo kurios ašaroja akys.

Tolyje – kaimas, jo stogai pasvirę

tarsi trys pastraipos, kurias laikas

pamiršo užbaigti – į vieną ar kitą

 

pusę. Gatvė – kaip sakinys, langas –

tarsi kablelis, o durys – taškas.

Gandralizdis negyvenamas.

Obelis sulaukėjusi. Kas toliau? –

 

irklas vėl klausia platėjančios upės.

Gal pieva su gervuogėm? Ne –

tenai lieptas su muiline, rankšluosčiu

ant šakos ir takas per miežių lauką.

 

Dar toliau – ajerai ir nendrės,

už kurių vis užkliūva irklai,

šakotieji šiurpiai ir lūgnės, ir vikšriai,

ir švendrai, ir plūdenos…

 

Įplaukus tarp sienų tankių

švebeldžiuojančių nendrių, belieka

mokintis vardus šiuos, nes nieko

aplinkui daugiau nematyti

 

už šiugždančios širmos, kurioje

šmirinėja laumžirgiai – rudi dideli

ir mėlyni mažesni. Tu krauni į valtį

plūdenas – trąšas ekologiškas

 

savo gėlėms, aš įmetu ten ir lelijos

pavytusį žiedą ant ilgo žalčiu

besiraitančio koto: „Nepaskęsim?“

 

2.

 

Tu irkluoji kaip vaikas tą valtį,

jau pilną vandenžolių, tavo pėdos

paskendo jose, ant jų kriauklės

skirtingų formų, neįsipjauki.

 

Srovės slysta tarp mano pirštų,

šviesa rašo hieroglifus, kurių aš nemoku,

tik stebiu, kaip jie visi blizga,

lyg pažadai, kurie nebetaps tikrove.

 

Irklai vis kliūva, o vingis vėl klausia:

kas gi toliau? Krūvos vandenžolių

apsiveja mūsų kelius, jų žaluma –

tarsi šaknys, kurios laiko mus valtyje.

 

Toliau vien vandens paviršius,

atspindintis mūsų veidus nendrėms,

o nendres atspindintis mums,

tik apverstas.

 

 

Santaka

 

Toliau – upių santaka. Viena,

prie kurios aš gimiau, – Dysna, o kita,

prie kurios gyvenau, – Birvėta.

Netoli per gyvenimą nuplaukiau.

 

O virš santakos – kelias ir tiltas,

kurį pereina žmonės, nežinantys,

kad po juo susitinka pradžia

ir gyvenimas – proto raukšlė

su likimo linija.

 

Kai teks irtis atgal – nežinau,

į kurią man įsukti.

 

 
Dolce vita

 

Ant stalo garuoja rytas,

juodas kaip tavo kava.

 

O šalia – sluoksniuotos tešlos pyragaitis,

kurį dovanojau vakar,

lyg pažadas, kad gyvenimas

gali būti saldus ir ilgas.

 

Tu siurbčioji kavą

ir nematai, kaip žiūriu į tave

iš vakarykščio prisiminimo.

 

Pyragaitis neištaria,

kaip gera tau būti tavim šį rytą,

o aš priminčiau.

 

Jeigu būtų įmanoma,

vieną sekundę aš sustabdyčiau,

kad tu sustingtum, keldamas

savo puodelį prie lūpų,

ir manęs pasiilgtum.

 

 

Kava – tai laivai

 

Plaukiantys per ryto miglą,

per lūpų krantus, per monologą

apie pamirštą sapną, kurį dainuoja

tyliai viena sirena.

 

Kava išplaukia lėtai, garais žymėdama

kryptį, ir tu ant denio, o puodelio dugne

lieka užmirštos salos. Iš jų ir buriama.

 

Po paskutinio gurkšnio viskas nurimsta,

burtai ant stalo kaip burės paskleistos

lieka – vėjas atneš mano balsą tau.

 

Jei laivas negrįžta, puodelio krašte

susirangęs atodūsis tampa paskutiniuoju

atsisveikinimu su manimi. Vandenynas

nėra gailestingas.

 

Kavos aromatai skandina tylą

kaip laivus su lobiais. Jų ieško po to

narai, kuriuos ryja rykliai.

 

Tu geri negalvodamas, kad kažkur

keliauja žvejai į uostus, kurių nepasieksi,

į švyturį horizonte. Gal jie įkvepia ten

kvėpavimą savo.

 

Gal bangose po garų išsidraikiusiais

siūlais vienas gurkšnis kavos susikaupė.

Jis vertingas toksai, nes kavamedžio

negali užauginti, kaip ir aš – tabako.