sniego klausykla
draugams
prisiminsiu jus: šventuosius ir švenčiančiuosius
taurių auras nešiojančius, iki ryto su kliūtimis šokančius
vikrius senamiesčio lapiukus iš tarpuvarčių vagiančius
kiekvieną kalendoriuje sutiktą naktį
prisiminsiu jus, žiedžiančius meilę iš žemės sukimosi
ir čia pat daužančius ją į debesis, kalnus ir akmenis
ir blakstienom vėl sušluojančius viską į vieną akimirką
po šiltu nuotraukos kilimėliu
po sena antklode sodo namelyje
po sniegu ant užmigusios Laisvės alėjos
prisiminsiu jus, laiko kolonizuotus indėnus
dar laukinėse miesto prerijose
ir jūsų lūpose rūkstančius laužus
ir jūsų skrybėlių vigvamus
ir jus lyg pirmųjų bėgių mustangų
medžiojančius savo likimą
liežuvių strėlėm
rankų lankais
akmenim nuo širdies
pamauti ant priedainio seno vinies
žyla skalpai
nieko nėra
čia laiko nėra, yra tik giria
ir dienos – eigulių dukros
čia galo nėra – – jis už tvarto
ir saulės leidžias į kūdras
čia rūmų nėra, bet, klausyk, avily
dūzgia auksu varvančios menės
po žeme čia dainuoja ir lošia gyvi
mirusieji guli ant žemės
ir vanduo čia – brangus
kai geri, tai vagi
atspindžių žvaigždžių milijonus
nuo teismų amžinų bėga upė tamsi
vakaruosna po jūros sijonu
ir nėra ko bijot čia
nebent laumių laibų
juokias pelkėse tyliai kaip antys
gali vaiką pavogt
ir grąžinti stribu
fantas – kulkos, sagos ir dantys
žvaigždynai
XXI a.
jie prašaudė grįžulo tankus
iš dangaus kiauro laša šviesa
debesim tvarstyt jo nepakanka
rytą grįžta saulė basa
XIX a.
šienpjoviai jiems paskolino dalgius
ir šalta tiesa pagalando
kai vėl ruoši dvylika valgių
žvilgtelk – krenta žolės ant lango
visada:
užminuotas visatos kraštas
nieks nedrįsta ten žengti kojom
miestai, šokiai, kalbos ir raštas –
tik sprogimas, ne mes sugalvojom
●
mano širdis – raudona asla
užeikit ir plūkite ją
mano širdis – ką tik pagauta
pasūdykite, kad negestų, ją
mano širdis – kaimo arklys
arkite žemę ja
mano širdis – planeta
atraskite ją
mano širdis – senas akmuo
pažymėkite ribas ja
mano širdis – kamuolys
žaiskite ja
mano širdis – eketė
įšokite nuogi į ją
mano širdis – bausmė
plakite ją
mano širdis – apelsinas
nuneškite sergančiam ją
mano širdis – senutė parke
nekreipkit dėmesio į ją
sniego klausykla
esu baltas, esu baltas, esu labai baltas
brendu iki kelių
pusnies altoriumi
sukalbu dešimt aš tave myliu
aprengiu knygnešį
elementoriumi
esu baltas, esu baltas, esu labai baltas
klausaus skarotų davatkų ančių
griežiu dantim kaip
išderintas altas
barstau iš duonos
prūde rožančių
evoliucija
net nepastebėjai
kaip žuvys iš jūrų išlipo tiesiai į vyną
net nepastebėjai: turėjai išsirinkti beždžionę, o pamilai vyrą
net nepastebėjai
galėjai laukti ledynuos, aplink proksimas skrieti
o takse sėdi
net nepastebėjai
galėjai fosforu šviesti, čiulbėti
o kažką kliedi
