Neparuoštas rodyti gyvenimas
Nėra nieko labiau išmušančio iš vėžių negu gerokai per anksti į duris pasibeldęs svečias. Stalviršiai, palangės ir langai pasiilgę švaros, batai išmėtyti, lova po audringų sapnų sujaukta. Pasigirsta skubotas „labas“, o iš paskos atlekia atsiprašantis „nekreipk čia dėmesio, nespėjau susitvarkyt, eik į virtuvę“. Tada stumi atvykėlį priekin, kad tik nesibjaurėtų betvarke. Nors, tiesą sakant, namai ne tokie jau baisūs ir kol niekas nematė, visai nekliudė.
Samprotavimai, kaip tokios minčių suirutės išvengti, man baigdavosi klaidinga išvada: maniau, kad laimė yra autentiškumas, kai ribos tarp viešumo ir privatumo paprasčiausiai ištrinamos. Rugpjūčio pabaigoje palapinėmis apstatytame Bernardinų sode gavau progą teoriją išsibandyti – diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjau apie socialines ir emocines kompetencijas. Vakarą prieš renginį savo istorijas kruopščiai atsijojau, įvertinau jų politkorektiškumą ir nors norėjau tą ribą bent dalinai nutrinti, vidinis gaspadorius įsismaginti neleido. O, pavyzdžiui, prieš pusę metų, kai salei žmonių papunkčiui pasakojau savo gyvenimo istoriją, drėbtelti nekaltybės praradimo datą mėnesio tikslumu – leido. Tai kas pasikeitė? Negi tai, kad pasirinkau kažko nepasakoti, reiškia, kad buvau mažiau autentiškas?
Neparuoštas rodyti gyvenimas, kol į nugarą nekvėpuoja viešumas, būna visoks: netvarkingas, gėdingas, purvinas, jaukus, intymus, kartais pedantiškas. Bet tai, kad psichologijoje gerai žinomas privatusis aš egzistuoja, dar nereiškia, kad gatvės pilnos dorianų grėjų, o dulkėtose mansardose – šimtai suslėptų portretų, skirtų nebent pusaklėms žiurkėms. Privačioji asmenybės dalis, įkūnydama tai, koks esi atvirumo sau akimirką, gal ir atitinka senstantį, paslaptimis ir nuodėmėmis nusėtą veikėjo paveikslą. Panašiai ir viešasis aš (toks, koks esi prie kitų) tikriausiai atitinka romano herojaus amžinos jaunystės veidą. Aišku, Grėjus – kraštutinumas, radikalus asmenybės atskyrimas. O kraštutinumai niekada nėra gerai. Įprastai abi aš dalys integruojasi į asmenybę taip, kad sąmoningai tarp jų šokinėti nereikia. Juk nelauktam svečiui užėjus į namus energingas noras apsitvarkyti kyla visai natūraliai. Gera žinia, kad ilgainiui aš dalis galima įsisąmoninti – gyvenimą paruošti rodyti.
Be anų dviejų, dar yra idealusis ir veidrodinis aš. Apie pirmąjį daug pasakoti tikriausiai nereikia, nes tema ir taip populiari: didėjant sąmoningumui vis dažniau atpažįstamas medijų patarimas „Būk toks ar anoks“ (suprask – dabar esi nepakankamas) savo galią po truputį praranda, o negailestingoje kovoje su visuomenės / tėvų / savo paties lūkesčiais jau girdisi triumfo fanfaros. Be to, idealusis aš tikrai ne visada daro žalą. Jame gimsta ambicija ir motyvacija, kartais net ir kokia vaikiško naivumo svajonė. Pavyzdžiui, tobulą save įsivaizduoju tobulai tiesiais dantimis. Vis dėlto jų tiesinti nenoriu, nes tingiu (vielas burnoj nešioti reikia gerus dvejus metus!) ir neturiu tiek pinigo. Be to, man nelabai ir rūpi. Tačiau įsivaizduokit, kaip veidrodinis aš, t. y. toks, kokį, kaip įsivaizduoju, mane mato kiti, nustebo, kai po savaitės Rumunijoje viena bendrakeleivė nei iš šio, nei iš to manęs paklausė: „Tavo šypsena labai graži, tu nešiojai breketus?“
Turint omeny keturias aš dimensijas pasidaro aišku, kad žmogus – visai ne trimatė būtybė. Viena kitą formuodamos ir keisdamos asmenybės dalys sukuria šimtus, jei ne tūkstančius skirtingų apraiškų. Sutaria jos kaip broliai ir sesės – kartais taikiai, kartais nelabai. Būtų nedraugiška sakyti, kad atsipūtusi asmenybės dalis, kuriai tinka gyventi sujauktuose namuose, privalo sarmatytis prieš tą, kuri nori pedantiškai priimti svečius. Vis dėlto viena jų ims viršų. O kuri yra tikrasis aš? Kaip Albert’as Camus ir sakė: asmeniškai aktoriaus, vien žiūrėdamas spektaklį, nepažinsi. Bet jeigu po šimtojo pasirodymo, sujungęs įkūnytus herojus, pasakysi, kad pažįsti jį šiek tiek geriau, tai jau bus dalis tiesos. Vadinasi, asmenybės padalinimas į keturias sritis problemą išsprendžia tik dalinai. O penktos dimensijos žmogus įsivaizduoti nebepajėgus, bet šiuo atveju ji reikalinga.
Mokantis matematikos aštuntoje klasėje svarbu taisyklingai iškelti bendrą dauginamąjį prieš skliaustus. Privačiojo ir viešojo aš vaizdiniai turi vieną mažytę papildomą sąlygą, jie abu užduoda klausimą: o koks toje situacijoje noriu būti? Tai yra, kaip įvardina humanistinės psichologijos atstovas Carlas Ransomas Rogersas, kongruentiškumo – „noriu“ ir „esu“ atitikimo – laipsnis. Įsivaizduok, kad esi vaikiškas sviestinis peilis ir sugalvojai, jog nori ne tik pjauti, bet ir smeigti kaip šakutė ar, neduokdie, atkimšti vyno butelius. Tiesa tokia, kad, būdamas sviestinuku, iš didelio noro šveicarišku peiliuku tikrai netapsi. Mano atveju atsipeikėti padėjo maždaug toks klausimas: kas iš mano noro turėti daug pažįstamų ir draugų, jeigu su nė vienu iš jų nesijaučiu tikras? Kreipdamas savo viešąjį aš taip, kad galėčiau susibendrauti su kuo daugiau žmonių, pamiršau patį svarbiausią dalyką – jie manęs beveik nedomino. Taip ir žmogaus-šveicariško peiliuko, randančio bendrų vardiklių su kiekvienu pasitaikiusiu, „noriu“ ir „esu“ gali būti visai priešinguose poliuose. Negana to, pasireiškia įprastiniai simptomai: nerimas ir frustracija. O įrankio kainos ir kokybės santykis užvis tragiškas – kad būtum šveicarišku peiliuku, tikėtina, paaukosi autentiškumą.
Gali atrodyti priešingai – kad „noriu“ ir „esu“ atitikimas yra būtinas pilnatvei. Nes juk tada būsiu absoliučiai vientisas – toks, kokį aprašė André Gide’as romane „Imoralistas“. Ten Mišelis, žmonos rūpesčiu išsigydęs džiovą, hedonistiškai atsiduoda gyvenimui, daiktams ir viskam, kas yra tarp jų. Jo manifestu tampa eilutė iš Evangelijos pagal Joną (21, 18): „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Štai kokia iš pradžių veikėją išlaisvinusi, o paskui siaubą įvariusi mintis: Mišelis, ši gaivališka jėga, besielgianti taip, kaip nori ir jaučia, žino, kad ateis pabaiga, o jo radikalus egoizmas išsikvėps. Problema paaiškėja, kai mylimoji pati suserga džiova. Mišelis neturi kito pasirinkimo, kaip tik prisiimti atsakomybę už pasirinkimus, paremtus beatodairišku dėmesiu sau – dėmesiu, kurį skyrė ne merdinčiai žmonai Marselinai, o prarūgusio vyno kvapui ir sutrinam naktiniam gyvenimui.
Turėjau draugą, kuris leido sau įžeidinėti ir negerbti kitų pasiteisindamas tuo, kad yra atviras. Savotiškai gražus autentiškumas, tik man kiek per aršus. Vis dėlto negaliu slėpti šiokio tokio dėkingumo: su draugo pagalba pasistūmėjau nuo „šveicariško peiliuko“ link Mišelio, o dabar radau visai patogią vietą, kurioje sėkmingai balansuoju tarp „noriu“ ir „esu“. Per tą pusę metų tarp abiejų pasirodymų ant scenos, kai viename laisvai kalbėjau apie intymiausias patirtis, o kitame laikiausi pagarbios distancijos, mano autentiškumas išliko toks pat – pakito tik tai, koks noriu būti viešai ir koks privačiai. O priprasti prie netikėtų svečių vizitų gal ir nepavyks, bet sulaukus nepatiklaus žvilgsnio paaiškinti bus galima kone gido intonacija – prieš save matote autentiškus privačiojo aš reliktus: dėmesio išsiilgusius langus, padrikai besiilsinčius batus ir nuostabaus miego įrodymą – po audros dar nenurimusius patalus.
