miego dienoraštis

 

po dešimtos

 

sapnuoju, kad baigėsi dantų pasta

kad nemunu plaukia baltas automobilis

kad laukiuosi vaiko ir esu tame automobilyje

kad stoviu ant kranto ir žiūriu, kaip jis tolsta

 

 

vienuolikta

 

kartais sapnuose skęstu

kažkas mėlynas traukia į ežero dugną

mėlynas, ne juodas, tai keista

kartais į sapnus gaunu laiškus

beveik niekad į juos neatsakau atsibudus

kartais sapnuoju, kad visur, kur esu, yra labai šalta

kad stoviu prie lango ir perpučia kiaurai

turbūt daugumos savo sapnų neprisimenu

sapnuoju, kad randu juos atplėštus, bet taip ir neperskaitau

 

 

dvylikta

 

kartais sapnai iš manęs juokiasi

rodydami vietas, kurių neprisimenu

 

 

keturiolikta

 

vaikystėje svetimų pokalbių klausydavau

prikišusi ausį prie kambario sienoje esančios rozetės

dažniausiai tie pokalbiai nebūdavo rišlūs

nutrūkdavo nepasibaigę

arba prasidėdavo be man žinomų įžangų

nedaug ką juose suprasdavau

(iš intonacijų dar neskirdavau pokalbio temos

nežinodavau, kad dviese žmonės gali ir tiesiog tylėti)

kitas pokalbis vykdavo jau ne rozetėj

o man gulint ir mėginant užmigti

kaimynai iš viršutinio buto taip rėkdavo vienas ant kito

kad kartais įsivaizduodavau, jog lubos įskyla

ir dvi žmogystos įkrenta tiesiai į mano lovą

tamsoje beveik matydavau, kaip siūbuoja šviestuvas

kaip raukšlėjasi nuo triukšmo skilinėjanti siena

jis muša savo žmoną, galvodavau

tikriausiai ir buvau teisi

 

 

neprasidėjus septynioliktai

 

gyvenimas ten

skiriasi tik tuo

jog visų akys čia

be galo skaudžios

 

 

dvidešimta, apie skaičius

 

du kartus esu nualpusi iš skausmo

abu kartus savo namuose

pirmąjį atsibudau virtuvėje

antro karto neprisimenu

 

esu prisijaukinusi laukinį šunį

į apatinę lūpą įkando man supykęs

buvo daug kraujo, bet beveik neskaudėjo

 

nenorėdama ištept parketo esu

greitosios laukus stovėdama ant laikraščio

 

esu kartą išskridus

pro priekinį automobilio langą

skausmo neatsimenu

jis atėjo vėliau

 

 

dvidešimt ketvirta, sapnas

 

sapnuoju, kad nemiegu

sapnuoju, kad stengiuosi likti budri

nes sapnuose taip pat įvyksta siaubingų dalykų

sapnuose gali užmiršti kvėpuoti

sapnuose gali užstrigti lifte

sapnuose gali nutikti nelaimė

jau esu ją patyrus

neprisimenu, ar sapnavau

 

 

trisdešimta

 

sako, kad kažkoks vyras

trejus metus kankino savo žmoną

sako, kad iš meilės

suvarė peilį jai į kaklą

sako, supraskit mane teisingai

juk man irgi skauda

sako, norėjau gyventi

o išėjo kaip visada

 

 

trisdešimt antra, laidotuvės

 

sapnuoju, kad griuvėsiai

kuriuose tu lieti keistus daiktus

primena man mirusius žmones

kas telpa – į ranką

kas netelpa – į dėžę

sakai, palaidosiu kitą kartą, kai būsiu čia vienas

 

 

aštuoniasdešimt trečia, pabudus

 

taip įkrentama į užšalusį ežerą

įkrentama ir paskęstama

o aš tikėjausi išplaukti

 

 

devyniasdešimt šešta, naktys

 

esu savo kalendorius

bet pernelyg daug dalykų įvyksta tuo metu, kai manęs nėra

 

 

devyniasdešimt devinta, spalio

 

aš esu siena

prie kurios klijuoju gumos popierėlį

prie kurios prismeigiu jūros nukamuotą laumžirgį

ant kurios tas laumžirgis kamuojasi toliau

 

žmonių šaltis nesusijęs su metų laiku

 

 

šimtas dvidešimt šešta, pilnatis

 

sausis iki pusės lyg ant peilio

be atminties, be prisiminimų

šlapias

ir priverktas, ir prisnigtas

ir priprakaituotas

šlapias šlapias asfaltas

 

vasaris tai prašviesėja, tai vėl paskęsta

kovo dar nematyti

 

 

šimtas tris-de-šimta

 

kovas – tai nuolatinė kova su savimi

 

 

šimtas trisdešimt devinta, kasdien

 

būna negalėjimas miegoti

būna tvankus dusinantis oras

ir sunkūs sunkūs rytai

 

būna nerimas (bet nežinau, ar tai skausmas)