Senienos ir naujienos (18)
Tomas Mylista. Blogos manieros. Romanas. V.: Alma littera, 2025. 477 p.
Debiutinė knyga, Tomas Mylista geba vaizdingai ir įtraukiančiai pasakoti, bet kol kas neturi stiliaus – eklektiška kalba (įpinti ir žemojo, ir aukštojo stiliaus registrai, dėl jų neapsisprendžiama). Veikėjai schematiški, neįmanomi tikrovėje, todėl knygą skaitai kaip šiek tiek fantastinę. Neapsisprendžiama ir dėl žanro, nes autorius veikiausiai jo neišmano – trileris ar detektyvas?.. Siužetas kiek primena kliedesį: į vieną knygą sudėtos visos temos, kuriomis tik autorius yra pagalvojęs. Jeigu norėta parašyti pornografinį romaną, būtų visai pakakę Algirdo Mykolo Brazausko rango medžioklių temos, našlaičio superherojaus figūravimas ten ne itin tikėtinas. KGB tema dirbtinė, net kiek romantizuota (nors stengtasi daryti atvirkščiai). Apstu logikos klaidų: vaizduojami aštuoniasdešimtiniai, bet Užgavėnės tuo metu tikrai nebuvo švenčiamos taip kaip devyniasdešimtiniais. Sunkiai įsivaizduojama, kad sovietmečiu paaugliai taip aiškiai kalbėdavosi apie seksą ir nesidrovėdavo praktikuoti grupinių santykių. Dar juokingiau, kad protagonistas išmoksta prancūzų kalbą, sovietinėje armijoje (Kamčiatkoje!) originalo kalba skaitydamas Guy de Maupassant’ą, Stendhalį (kuris ir lietuviškai nėra lengvai paskaitomas) bei Dumas. Virginija Kulvinskaitė įvardina stilistiką kaip trešą, bet autorius vargu ar įsisąmoninęs tokią rašymo intenciją.
Įprastai geras rašytojas visą energiją nukreipia į darbą su tekstu, ne su skaitytojais. Derėtų apsispręsti ir dėl tikslo: populiarumas ar meninė pastanga. „Goodreads“ yra liaudies balsas, jo prielankumo pasiekti nesunku, bet jeigu autorius turi ambicijų dar ir atkreipti kritikų dėmesį, jam tektų pastudijuoti literatūrą.
Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. Poezija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 180 p.
Kadaise, studijų metais, su kolege kalbėjomės apie tai, kad lietuvių literatūroje beveik nesama moters kūno fenomenologijos: menstruacijų, sueities, eroso, malonumo, nėštumo, gimdymo, žindymo ir panašių aprašų. Apie tai vengia rašyti pačios moterys, nes autoriai vyrai greitai aprašytų bet ką. Vitalijos Maksvytės knygą laikau riboženkliu, nors ir ankstesnė autorės poezijos knyga „Kvėpuoju“ inicijavo kalbėjimą išvardintomis temomis. „Ne kraujo, ne pieno“ – dar radikalesnis žingsnis; žindymo vaizdiniai (kraujas, pienas) gražiai susisieja su netikėtu Eglės ir žalčio mito perrašymu.
Gerda Jord. Karalius nakvos Merkinėje. Grafinis romanas. V.: Aukso žuvys, 2025. 456 p.
Kiekvienas naujas grafinis romanas pradžiugina. Istorinė tema, pasidomėta šaltiniais, detalėmis – ne šiaip imta ir nupiešta. Ironiškai ir labai vykusiai pavaizduotas Baroko poetas Mykolas Kazimieras Sarbievijus; jo naratyvu knyga pradedama, paskui Sarbievijaus istorija nutrūksta. Netikėtas rakursas – pirmieji operos pastatymai Vilniuje. Labai įvertinau autorės ketverių metų darbą.
Indrė Valantinaitė. Gimiau su dviguba širdim. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 76 p.
Indrė Valantinaitė ir gyvenime, ir poezijoje yra sensualistinė iracionalistinė estetė, net skausmą nupasakojanti gražiai („Mes tik juokėmės ir netikėjome“, p. 30), kartais net per gražiai, per kilniai, laviruodama ant patetikos ribos („Narveliai“, p. 33). Myliu autorę už man pačiai artimą religinį matmenį poezijoje, nors stengiuosi laikytis grubesnės estetikos. Rinkinį turėtų atrakinti pavadinimo metafora, alcheminis traktatas Rosarium Philosophorum (1550 m., nežinomas autorius). Jo įspūdingas graviūras, pvz., moters kūną su dviem galvom, į knygos užsklandas perpiešė dailininkas Paulius Juška. Bet išsamesnės sąsajos nėra, programinis eilėraštis (tuo pačiu pavadinimu kaip ir rinkinys) metaforos neatrakina, tik ją papuošia. Pats traktatas kalba apie dvigubą širdį kaip indą, kuriame susijungia vyriškasis (Saulė) ir moteriškasis (Mėnulis) simboliai ir iš to pasiekiamas alcheminis filosofinis akmuo bei dvasinis nušvitimas. Žodis Rosarium nereiškia katalikų rožinio maldos praktikos, bet visa tai analitiškesnis skaitytojas turi išsiaiškinti pats, knygos struktūra to neaiškina, nepristato, neatveria, neinterpretuoja. Kodėl alchemija, jeigu autorė visiems žinoma kaip praktikuojanti katalikybę?
Aistė Mišinytė ir Dalia Bieliūnaitė. Kastukas ir Geniukas nesustabdomi. Komiksas apie M. K. Čiurlionį. Varėna: Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2024. 25 p.
Atėjus jubiliejiniams Čiurlionio metams, ėmė baimė, kad visi puls įgyvendinti paremtų projektų ir „pričiurlionins“. Ambicingas sumanymas – komiksais perteikti mūsų genijaus Kastuko (lenkiškai Kostekas) ir lenkų kompozitoriaus Eugeniuszo Morawskio draugystę. Dar sudėtingiau – komiksas skirtas vaikams, kuriems gali būti nelengva suprasti istorinį kontekstą. Net ir man šiuo požiūriu ne viskas aišku, bet įkvėpė pasiklausyti Morawskio muzikos.
Colm Tóibín. Magas. Romanas. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. K.: Jotema, 2024. 495 p.
Vis grįžtu prie Thomo Manno. Šis romanas – apie jo gyvenimą: autorius – homoseksualus airis, turintis interesą beletrizuoti įžymių gėjų ar biseksualų biografijas. Nepaminėta vasarvietė Nidoje, bet daug dėmesio skiriama vaikų portretams. „Vieną dieną pats Klausas savo laiške, – jis niekada neslėpė savo seksualinių polinkių, – pranešė naujieną, kad jiedu su Griundgensu vienas kitą įsimylėję. Neilgai trukus parašė Erika ir pranešė, kad išteka už Griundgenso. Netrukus po to trumpam parvažiavęs namo Klausas apstulbusiems tėvams ir Golo kaip paslaptį pasakė, kad sesuo tik susižadėjusi su Griundgensu, bet iš tikrųjų myli Pamelą Vedekind, o jis pats, nors yra įsimylėjęs Griundgensą, tebėra susižadėjęs su Pamela“ (p. 182). Sudomino ir Thomo Manno dienoraščių problema: kaip reikėtų juos išversti ir išleisti.
