Senienos ir naujienos (17)
Rūta Oginskaitė. Kartu: Jūratės Paulėkaitės istorija. V.: Inter Se, 2024. 495 p.
Be galo įdomu, įtraukė taip, kad net apėmė ribinės būsenos. Teatras kaip epifanija, platoniška meilė Rūtai Staliliūnaitei (gal labiau tiktų žodis „stabmeldystė“). Kokie gražūs meilės laiškai! Meilės, kuri neišsipildė, veikiausiai nebuvo įsisąmoninta ir reiškėsi kaip apsėdimas. Ir visuose kalbama apie kainą, bausmes, kurios turėtų ištikti už tai, kad sekasi, kad gautas kąsnelis laimės. Dar jaunystėje – daug kartų pakartotas imperatyvas negyventi, tarsi jau būtų aišku, kad taip ir padarys. Vėliau – scenografija spektakliams, kuriuose veikia savižudžiai. Didžioji dalis nuostabiųjų OKT spektaklių sėkmės – Paulėkaitės scenografija. Skaitydama su siaubu suvokiau, kad spektaklis anuomet reikšdavo meno kūrinį, o ne socialinį pranešimą.
Kristina Tamulevičiūtė. Namai. Eilėraščiai. V.: Slinktys, 2025. 100 p.
Gotikinė eilėraščių knyga. Gamta, sodyba ir iš protėvių paveldėti daiktai, jų biografijų siužetai, vaikų kalbos metaforos, nėštumo būklė, ryšys su mirusiais, paauglystė, meilė, mistiniai sutapimai. Justi visuma, stilius, kalbama tvirtai. Daug išmokta beverčiant, bet ir versti pasirenkamos stilistiškai artimos autorės, kurioms aktuali raganystės tema. „Ar kūdikis mano ausimis girdi žiogų svirpimą? / Nenoriu būti visa apimančiu širdies plakimu, / peristaltikos maršrutu žarnose, / kraujo tylos kalba gyslose. // Pelkė. Meldai. / Nykimas. Gurgėjimas. / Gamtos skrandis“ (p. 14–15).
Jurga Jonutytė. Sniego spalva per balta: norma ir galia sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose. V.: Hubris, 2025. 343 p.
Jautri mokslinė monografija, kurią skaityti nebuvo lengva dėl sunkių ir sudėtingų atminties pasakojimų (smurtas, žudynės, karas, Holokaustas ir kt.). Vis dėlto labiausiai sukrėtė valstybinis neteisingumas paribio žmonių atžvilgiu (Karolio, Aušros pasakojimai). Jeigu blogis yra banalus, toji banalybė knygoje dekonstruojama, pasitelkiant žymiausius šiuolaikinius naratologus. „Čia noriu paminėti svarbų Skaistės papasakotos istorijos aspektą – išvirkščio stigmatizavimo vengimą. Tikėjimo draugai, nenorėdami nieko blogo, įstumia bičiulę į keistą tarsi šventosios vaidmenį, o jos gyvenimą paverčia metafora, paradigma, jos likimą iškelia kaip aukštesnį, turintį ypatingą tikslą. Metaforizuotas, pavyzdinis gyvenimas – tai tokia pati abstrakcija, tiek pat patiriama kaip netiesa, kiek ir socialiai atstumtojo gyvenimas. Taip yra dėl to, kad panašiems bandymams būdingas būtinybės modalumas – pastangos universalizuoti patirtį (tik šiuo atveju ne savo, o kito žmogaus), ją metaforizuojant. Skaistė intuityviai tam priešinosi, ji nenorėjo virsti metafora ar simboliu“ (p. 220). Tikiuosi, visuomenę veikia ne vien LRT laida „Ko nesakyti“, bet ir įdėmesnis žvilgsnis į pažeidžiamų žmonių grupes, jų supratimas. Patiko, kad monografijoje priminta, ką reiškia žodžiai „Heimschmerz“, „hubris“ (iš naujo įvertinau leidyklą).
Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. Apsakymai ir novelės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 189 p.
Knyga pradedama itin kosmopolitiškai atrodančiu apsakymu, nuo kurio pradedi galvoti, ar įmanoma autorei radikaliai pakeisti braižą ir rašyti urbanistinę prozą. Tiesą sakant, labiau kirba klausimas, ar to tikrai reikia. Vėliau tekstas įtraukia ir apgaubia, mėgaujiesi plastišku Opolskaitės stiliumi. Veikėja oro uoste girdi lagaminų ratukus ir kriokiančius kavos aparatus – per tas detales ir pasakojama, neskubant užbėgti veiksmui už akių. Apsakymai yra lėtas žanras. „Čia yra šuo“ – labai paveikus, bet man jau buvo per daug šuns pabaigoje (užteko šlapių pėdų). Bendra knygos nuotaika kažkuo primena Jurgos Ivanauskaitės trumposios prozos rinkinį „Kaip užsiauginti baimę“ – gal dėl išryškinto nejaukos rakurso. Galima vadinti ir lietuvių Alice Munro, nors man labiausiai patinka ji pati, Opolskaitė. Paskutinis apsakymas susipina su pirmuoju ir knygos struktūra tampa žiedinė.
Dovilė Zelčiūtė. Radybos. Istorijų romanas. V.: Slinktys, 2025. 203 p.
Pažeidžiamas žmogus gali ieškoti rakto į tai, ko jis nesupranta (pvz., neatpažįsta artimojo psichinės ligos), pas egzorcistus. To nereikėtų smerkti, bet nesu susidūrusi su jokiu atveju, kad man pačiai kiltų mintis pasiūlyti žmogui ten apsilankyti. Vis vien pirmiausia galvoji apie specialistus, terapiją, savigalbos grupes. Zelčiūtės romano ištrauką išgirdau Kaune, skaitomą Moterų vakaro metu, ir, žinoma, ėmiau laukti knygos. Tema labai įdomi, nors knyga veikiau priskirtina prie populiariosios literatūros.
Įdomiausias knygoje – aktorius Aleksandras, užgeriantis, kai teatre tenka suvaidinti šėtoną. Nors suvoki, kad skaitai fikciją, negali neturėti galvoje ankstesnių Zelčiūtės knygų, parašytų iš patirčių OKT. Susirandi galimus aktorių prototipus, patyrinėji ir įmanomo kunigo prototipą. Su apsėstaisiais veikėjas egzorcistas kalba imperatyvais – lyg su dresuojamais šunimis. „Vykdai“ ir „Anu į maldą“ skamba kaip komandos iš sovietinės kariuomenės. Protagonistė atrodo naivi, leidžia kunigui vadinti save višta, iš sutuoktinio tikisi, kad šis klausysis Marijos radijo ir projektuos bažnyčios pastatą. Kaip paralelinis siužetas vaizduojami idiliški dialogai su vaikais, veikėjos anūkais – jie kūrybingai kalba apie dvasingumą, bet knygoje dominuojantis santykis su tikėjimu kiek davatkiškas, neapsieinantis be autoriteto, nors pastarasis akivaizdžiai netobulas. Atkreipiau dėmesį į dvasinį ugdymą – egzortų maldos grupei įkalbamos galios „skaityti ženklus“, nors tikrovėje tai gali būti itin ydinga.
Nėra taip, kad visai netikėčiau dvasių pasauliu. Thomas Mannas „Užburtame kalne“ taip pat vaizduoja spiritizmo seansą ir net iškviestą vėlę. Visgi lieku prie Tomo Netikėlio pozicijos: kol nemačiau savo akimis, tikėti sunku. Nepasakyčiau, kad labai trokštu pamatyti. Man įdomesnis mechanizmas, kaip išsivysto priklausomybė nuo „dvasios vado“ ir žmogus nesugeba priimti savarankiškų sprendimų. Tikiu, kad akedija veši žmogaus viduje, vargu ar tai išorinių paranormalių jėgų veikimo pasekmė. Jeigu būčiau buvusi paauglė, kurią įtaria apsėdimu (priežasčių pasitaikė daugiau negu viena), pakliuvusi pas taip komanduojantį egzorcistą, irgi veikiausiai būčiau kandusi ir spardžiusis, gal net daugiau veiksmų prisigalvojusi – suveiktų jungistinė kolektyvinė pasąmonė. Kitas klausimas – ar toks amplua (kova su nežemiškomis blogio jėgomis) neprideda dvasininkui populiarumo taškų tarp vadinamųjų paprastų žmogelių? Politiniame kontekste galimo prototipo pasisakymai, švelniai tariant, abejotini.
Zelčiūtės knygą vertinu kaip retą bandymą populiariai rašyti sudėtingomis temomis (minimos ir priklausomybės). Dar neskaičiau Algirdo Kaušpėdo „Koplyčios“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“, bet kirba jausmas, kad Zelčiūtės knyga buvo vertesnė atsidurti „15min“ geriausių knygų sąraše.
Gintautas Mažeikis. Lilimų knyga. Romanas. V.: Kitos knygos, 2025. 300 p.
Gintautas Mažeikis, panašiai kaip J. R. R. Tolkienas, konstruoja originalią mitologiją, gal net epą, kuris veiktų kaip sistema. Nuostabu, kaip autoriaus fantaziją lemia kultūros istorijos detalių išmanymas, erudicija – tokią knygą parašiusiojo smegenys turėtų būti kaip standusis diskas, daug labiau išlavintos už eilinio rašeivos ar skaiteivos. Bet tam eiliniam skaityti nelengva – per didelė vardų ir sąvokų eklektika. Būtų panašu į Ievos Dumbrytės maginį realizmą, bet per informacijos ir detalių gausą nukenčia literatūriškumas.
Thomas Mann. Užburtas kalnas. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Vytautas Petrauskas. V.: Odilė, 2018. 944 p.
Romaną skaičiau 2017 m., apžvelgiau ir „Šiaurės Atėnuose“ su pažadu skaityti antrąsyk, kaip rekomenduoja pats autorius. Per Thomo Manno festivalį Viktoras Bachmetjevas užsiminė, kad užburtas kalnas – sergančios Europos metafora; paėmiau skaityti antrąkart. Graži vertimo kalba, tokie senoviniai žodžiai kaip „kadai kadės“ – jais skaitydama skoniuosi, jais perteikiama, kad tai šimtmetį įveikęs romanas. Myliu Thomą Manną, atkreipiau dėmesį, kaip jis vaizduoja rusus – ne itin nuostabiai, bet gal madam Šoša portretas ir turėtų reikšti Europos ligą. Be to, skaitoma visai kitaip, jeigu skaitantysis ir pats turi lėtinių ligų. Psichiatras Krokovskis paskaitoje pacientams išdėsto, esą ligos randasi dėl uždraustos ir užgniaužtos meilės – tik kas iš tokio žinojimo. Patiko juodas gydytojo Berenso humoras ir žodis „moribundai“, spiritizmo seansas, biseksualumo atspindžiai.
Viktorija Daujotytė. Trumpės, arba Trumpos mintys. V.: Odilė, 2025. 200 p.
Sudaryta iš dviejų dalių: savaime užrašytų trumpų minčių ir panašiai trumpų sentencijų, išrašytų iš daugumos Viktorijos Daujotytės knygų. Nors antroje dalyje jos netenka konteksto, perskaityti galima kaip filosofinį mąstymą apie literatūrą – lyg Epikteto aforizmus. Nustebino, nes suveikė terapiškai ir įkvėpė vilties. Ypač svarbaus moralinio patvirtinimo esama poetams; ir visiems kitiems, jeigu skaitys be išankstinių nuostatų, atvira širdimi. Jau senokai skaičiau ką nors, kas reabilituotų poetus ir poeziją (medijų dominavime jie, man regis, visame kame paskutiniai). „Kalba yra ir stichija – viena iš amžinųjų: tą žino poetai“ (p. 82).
Gražina Kelmelytė. Motinos. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 172 p.
Labai patiko – nauja, gaivu, įtraukia. Distopija vaizduoja matriarchalinę visuomenę, kurioje vyrams kliūva tik epizodiniai vaidmenys. Tokį pasakojimą sunku būtų įsivaizduoti išleistą prieš kokį trisdešimtmetį, nes dar nebūta nei distopijos žanro, nei idėjų apie lyčių santykius. Veikėja taria ne „ačiū Dievui“, bet „ačiū Deivei“. Galima skaityti kaip šiuolaikinės visuomenės metaforą, tarsi veidrodyje atspindinčią tikroviškas šiandienos problemas – tos pačios lyties partnerystė ir įsivaikinimas, karo pabėgėliai, atvirkštiniai lyčių santykiai (moterų dominavimas). Jaunystėje pati fantazavau, kaip rašau matriarchalinį romaną, tik, žinoma, nebūčiau sugebėjusi to įgyvendinti. Mano (labiau terapinėje negu literatūrinėje) fantazijoje buvo įgyvendintas androcidas, keli išlikę vyrai slapstėsi pogrindyje. Kelmelytės distopija pakankamai literatūriška, racionaliai sukonstruota; agresyvūs vyrai ištremti, jie bando jėga atsikovoti teritoriją ir valdžią.
Ilona Ežerinytė. Skiriama Rivai. Muzikinės iliustracijos Gedimino Kalino. V.: Dominicus Lituanus, 2018. 128 p
Perskaičiau tik dabar; išklausiau ir kompozitoriaus pjeses. Knygoje veikia dvi originalios parasiužetinės gijos: muzika ir žydų tema. Užkeiktos natos, pavirstančios piktais žmogeliukais adiratais (nuo italų k. žodžio adirato), labai vizualus motyvas, kaip ir grojimas vargonais bažnyčioje, kurios neveikia užkeikimas. Pozityvus tėvo ir paauglio sūnaus ryšys tampa įmanomas tik ekstremaliomis sąlygomis, tikrovėje tokio pasiekti sunku.
Ayn Rand. Šaltinis. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. V.: Lapas, 2022. 784 p.
Konfliktas panašus kaip Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliuose“ – veikia antagonistų pora, pirmūnas prasisiekėlis ir genijus nevykėlis. Na, dar prisiminkime Garšvos ir Vaidilionio porą dėl iliustratyvumo. Tik, žinia, šis romanas išėjo 1943 m., taigi gerokai anksčiau negu lietuviškieji. Genijaus portretas net ir man, šiek tiek mačiusiai jų gyvai, atrodo per ryškus. „Nieko neprašyti. Nieko nesitikėti. Nuo nieko nepriklausyti“ (p. 163). Įsivaizdavimas apie laisvę gal ir kilnus, bet kiek senstelėjęs, bulgakoviškas. Supratau, kad esu nutolusi nuo realistinių romanų – panašiai kaip nuo tapybos realizmo. Prajuokino, kad Donaldas Trumpas tapatinosi su veikėju Rorku – didesnio nepataikymo nesugalvotum. Nebent per prievartavimus. Senųjų genijų ideologijos lavina pasipila romano pabaigoje. O autorė labai įdomi, nepaisant turinio, kuris verčia galvoti apie konfliktą tarp woke ir kraštutinių dešiniųjų jėgų.
