V. R.

 

1966

 

Mano mamai Snieguolei (1961–2010)

 

nuotraukoje pavasariškai
smagūs
tėvai su dukrele

tai tu

 

prisimerkęs saulėje tėvas
tave laiko ant rankų
menu dailius raumenis
net ir senatvėje kilnojo
svarmenis

 

mama laiko vyšnios šakelę
skęsta kvapo saldybėje
išnešančioje į kitą
gražesnį pasaulį
derantį prie jos pačios
grožio
menu kaip sukdavau jai plaukus
ant suktukų ir stebėdavaus
ar patogu naktį

 

abu miegodavo su tinkleliais
ant plaukų
kartą tavo tėvas pamiršo
užsidėti tinklelį
ir aš baisiai išsigandau
pakirdusio susivėlusio
vyro

 

nuotraukoje
tu kažką kremti
žvelgi šelmiškai ir mielai
plaukai ant tavo kaktos
susukti į verpetą
pagal Kauno tarpukario
madą
jūs gyvenate tame laike
nors praėjo jau dešimtmečiai
okupacijos

 

čia jie dar išsaugoję tave
nesužeistą
tu neragavusi karčios druskos
ėdančios odą
raudona vėliava plevėsuoja
kažkur greta tavosios
tikrovės

 

ar ji tikra?

 

savęs paklausi
jau visai netrukus
sapno skeveldros suksis
aplink tavo mažytę planetą
skriejančią į niekur
niekada nesibaigiančioje
vyšnių žiedlapių
pūgoje

 
 
 
Dulke virsi

 

atmosferos skliaute
matyti žvaigždės
švytintys taškeliai
galbūt pasauliai
kur gyvena kiti tu
ir kiti aš

kai žiūrim į nakties šviesulius
keliaujame laiku nes šviesa
pradėjo savo kelią
kai dar mūsų nebuvo
tokių kaip dabar susivokiame
tik mažos dulkelės kosminiam šaltyje
nepažįstančios meilės

vis dėlto kažkada
dalelės ėmė jungtis
iš vienos atsiradai tu
iš kažkurios kitos aš
dabar žalių ląstelių plokštumos
gamina mums deguonį
orą iškvepiu
įkvepi

nuskamba tariami žodžiai
turim galvoj tą patį
bet čia mano kalba
anoji tavo

teka upės
palei valstybių sienas
kitame krante pastebėjau
žvejojantį

tu vis dar myli
mėgini peržengti kūno
ribas kol susiginčijam
dėl politikos

karys bėga į apkasus
kažkas valdo droną

aš?

dulke virsiu

dalelės sukasi vėjyje
tolimoje planetoje
tas pats algoritmas
paskirsto vaidmenis

už kelių šimtų šviesmečių
į švytinčią galaktiką –
seną kompaktinį diską –
įrašo naują pasaulio versiją

 

 
 
Kodėl pražysta žiedai

 

jiems patinka tūnoti
susisukus į kamuolėlį
jausti vandenį atitekant
iš žemės
šiltą saulės pirštą
liečiantį
kol kaupiasi
plečiasi drėksta
ir sprogsta
visu gražumu

 

 

 
Bedugnė

 

tie maži besipykstantys
besistumdantys besigrumdantys
besiniurkantys minkšti ir švelnūs
jų skruostukai rėkiantys
nasreliai cypiančios gerklytės
žibančios akelės
mamamamamamamamamamamama
jei veiktų koks skaičiuotuvas
kiek kartų girdėjau šį žodį
per niolika metų
tas skaičius vis tiek negalėtų
nusakyti gylio bedugnės
kurią jaučiu jiems išvykus

 
 
 
Neįžodintas

 

jūros oras plaučių tuštumose
kerpės ant mano kaulų
žuvėdra nutūpė visai šalia
stebėdama ar yra ką nutverti
už ko užsikabinti norint
toliau kvėpuoti

per naktį šernai iškniso
samanas suardė grybieną
užpylė vėjo griaučius smėliu

niekada nesužinosi
ką galvojau tą rytmetį
mes net nesikalbam

tartum naujo geologinio sluoksnio
atidengimas
galėtų atskleisti mūsų rūšių nedermę
ir vėl netektume vienas kito
šįkart jau amžiams

kol buvome moliuskai
silūro periodu
viskas rodės daug paprasčiau
galėjome kiekvienas užsidaryti
savam kiaute

dabar tik pakrančių fosilijos
mena tuos laikus
mums teko evoliucionuoti

 

visgi išsaugojom neblogų dalykų
bestuburis liežuvis
besislepiąs burnoje
prisitaikęs įžodinimui
laižymui
bučiniams

 

jei žodis kartais virsta
akmeniu

 

tai tik dėl šio panašumo

 

 

 
V. R.

 

                             rusų nelaisvėje nužudytai ukrainiečių žurnalistei Viktorijai Roščynai

 

gerokai apiręs kūnas
palaikai nr. 757
rašo „The Guardian“
neatpažintas vyro kūnas
pridėta etiketė
ant kūno kankinimo žymės
Viktorija
tavo drąsa yra mūsų oras

 

tavo liesutis kūnas yra dangus
ir neaprėpiamas laukas
kūnas badytas ir krėstas
elektra
nors balso stygas išpjovė
kad nebegalėtum rėkti
aš girdžiu tavo balsą
aš jaučiu tavo klyksmą
savo gerklėje, Viktorija
ir neapykanta tiems, kurių žiaurumą
per daug gerai žinome
sprogdina mane
šaukiu už tave, užsimerkus
ir matau tave akimis
kurių neįmanoma išrauti
tokią ramią ir liūdną
kaip laidotuvių nuotraukoje

 

tavo lūpos juda –
kartoju žodžius:
aš tave myliu, Viktorija
aš tave myliu, Viktorija
aš myliu kiekvieną tavo kūno ląstelę
kurią jie jėga iš tavęs išplėšė
aš myliu kiekvieną tavo plauką
kurį jie beširdiškai nuskuto
myliu kiekvieną tavo kraujo lašą
kiekvieną mintį, kurią galvojai
net jei palūžai

 

ir kai jie naikina –
tik daugina meilę
kurios negali suprasti
todėl ir pergalė niekada nebus jų
nes meilė yra Viktorija