Šviesos raštai. Viktorijos Daujotytės portretai
Algimantas Aleksandravičius – portreto maestro. Viktorija Daujotytė – žodžio meistrė. Abu šiek tiek šamanai. Pradeda atsargiai, tyliai – o vis tiek atsiranda ne tik akademinės, bet ir burtų knygos. Stebuklingi paveikslai.
Fotografas dirba su šviesa. Rašytoja skleidžia šviesą. Jie abu kuria šviesoraščius. Šviesos raštai šioje parodoje subtilūs, monochromiški. Tai ne dramatiškas barokas, peiliu išrėžiantis šviesą iš šešėlio. Veikiau senoji tapyba, kur portretuojamieji tarsi švyti iš vidaus. Tačiau tai ne ikonos aukso spindesys. Viktorija Daujotytė, nepaisant pelnytų mokslinių ir kūrybinių titulų, fotografijose atlieka sunkiausią vaidmenį – ji būna savimi.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Algimantas Aleksandravičius diriguoja kadrui nediriguodamas. Jo sizifišką triūsą matuojame ne į kalną ritinamo akmens, o prisiimtos atsakomybės svoriu. Neheroizuoti. Negražinti ir nedramatinti. Nesudvasinti, bet ir nepražiopsoti neapčiuopiamo blyksnio, be kurio portretas būtų tik atvaizdas. Rašytoja ramiai būna savo kambaryje. Savo kambarį su knygomis ir išmintimi nešasi iš kadro į kadrą.
Fotografas fiksuoja ne tik rašytojos, bet ir jos perskaitytų ir parašytų knygų švytėjimą. Jis juntamas kiekvienoje fotografijoje. Walteris Benjaminas suklydo sakydamas, kad fotografija prarado aurą. Ankstyvieji fotografai ją sukūrė, kruopščiai retušuodami spiritistinių seansų visuomenės kolektyvines pasijas. Aleksandravičius aurą pagauna per greimišką blyksnį. Ji švysteli ir mūsų akyse, kai įsižiūrime į šiuos portretus.
Viktoriją Daujotytę matome tarsi knygoje – kuri ir yra jos „savas kambarys“. Savas kambarys Vilniaus universitete prie Petro Repšio freskų, savas kambarys Antakalnyje, su šeima. Tarp universiteto ir namų – tik viena fotografija iš Panevėžio, kuriame kadaise mokytojavo poetė Salomėja Nėris. Mintyse prie poetės portreto galima pridėti ir daugiau veidų – Janinos Degutytės, Šatrijos Raganos, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Jurgio Baltrušaičio, Sigito Gedos, Aido Marčėno ir daugybės kitų, tapusių Viktorijos Daujotytės šviesoraščių herojais. Jie visi čia yra – metonimiškai per Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotus portretus. Žiūrėdami į juos mes mokomės skaityti šviesą.
