Kaip aš matau žurnalistiką?
(Tekstas, skaitytas tarptautiniame Romo Sakadolskio žurnalistikos forume)
Sunku šiais laikais surasti rašytoją ar poetą, nedirbusį žurnalistinio darbo. Norėčiau pasakyti, kad ir aš ne išimtis, bet aš daugiau buvau ir esu vertėjas bei kompiliatorius (t. y. žmogus, kuris surenka, atrenka, išverčia, apdoroja medžiagą tam tikra tema ir ją suprantamai pateikia, pvz., kaip straipsnį).
Keletą metų dirbau dienraštyje „L. T.“, nežinau, ar čia tinka apibūdinimas „liūdnai pagarsėjusiame“, nes dirbau greta puikių žurnalistų ir puikios komandos, labai nemažai iš jų išmokau – greitai reaguoti, kibiai ir taupiai rašyti, nedaryti nesąmonių. Tiesa, neužsiėmiau ten tikrąja žurnalistika – daugiau vertimais iš užsienio spaudos, šiek tiek rašiau kultūros tema, dirbau su pramogų pasaulio naujienomis.
Kurį laiką rašiau skiltį žurnalui „IQ“, rašiau knygų apžvalgas LRT radijui, rašiau literatūrinių užsienio naujienų apžvalgas „Bernardinams“, porą metų dirbau vertėju „National Geographic“ lietuviškame žurnale.
Socialiniuose tinkluose, o tiksliau – „Facebook“, rašiau įvykių Maidane kroniką, vėliau – revoliucijos Minske kroniką, nuo 2022 m. vasario iki 2023 m. žiemos rašiau Rusijos karo Ukrainoje kroniką. Čia neskaičiuoju daugybės dalykų, rašytų kultūrinei spaudai.
Bet niekada nevadinau ir nelaikiau savęs žurnalistu. Iki šiol manau, kad neturiu tam duomenų. Negalėčiau paimti kokybiško interviu – ir ne tik todėl, kad neturiu tam įgūdžių, bet ir todėl, kad tam reikia, mano galva, ypatingų gebėjimų turinčių žmonių, reikia empatijos ir įsiklausymo, reikia mokėti užvesti pašnekovą. Negalėčiau užsiimti tiriamąja žurnalistika – daug ko negalėčiau. Laimė, supratau tą gana greitai.
Tai, kuo užsiėmiau, informuodamas žmones apie Maidaną, Baltarusijos revoliuciją, karą Ukrainoje, pavadinčiau informacine savanoryste – visa tai atsirado iš susirūpinimo, kad žmonėms trūksta aiškios ir suprantamos informacijos, kad galbūt mes čia ir dabar pražiopsom svarbius, esminius įvykius, kad traukinys nuvažiuos ir bus vėlu arba labai sunku jį pasivyti. Mačiau, kad rašantiems apie karą Ukrainoje iš pradžių trūko žinių apie šalį, kurių turėjau aš.
Dariau tai, ko iš dalies neleidžia daryti informacinio portalo, dienraščio formatas, bet leidžia socialiniai tinklai. Tai buvo greito reagavimo informacija, surinkta ir išversta iš įvairių socialinių tinklų ir iš tų šalių žiniasklaidos.
Iš viso to paaiškėjo viena – aiški, tiksli, nešališka, laiku pateikta informacija šiais informacinio triukšmo ir pertekliaus laikais ne tik taupo laiką, bet ir turi raminamąjį poveikį. Žinoma, vieni žmonės jaučiasi ramiau nežinodami, tačiau aš, kaip ir nemaža visuomenės dalis, manau, kad mes ramiau jaučiamės žinodami.
Ir aš norėčiau, kad tos žinios būtų pateikiamos kokybiškai, su išmanymu ir atsakingai. Žvelgiant plačiai ir atstovaujant visuomenės interesams. Kad įžūlaus tamsumo ir neišmanymo laikais žurnalistika būtų tuo įrankiu, būdu, priemone, kuri padeda išlaikyti ir nustatyti ribas, o kartu perspėtų, kai tos sveiko proto, teisėtumo, moralinės ribos yra peržengiamos.
Tai, ką kalbėsiu toliau, yra asmeniškas požiūris, pastebėjimai ir mintys, atsiradusios iš kasdienio skaitymo. Galbūt kai kurie dalykai bus akivaizdūs, kiti – ne itin teisingi, treti – atsiradę iš nežinojimo arba naivūs.
Kaip paprastai rašytojas kalba apie žiniasklaidą? Dažniausiai kritiškai. Jis skundžiasi dėl nepakankamo kultūros reprezentavimo, dėl faktinių klaidų, dėl to, kad tas ar anas kultūroje yra nepastebėta. Taip pat kritikuoja žurnalistų kalbos ir stiliaus kultūrą. Ir su tuo, ir su tuo, žinoma, esama bėdų, o su kalbos ir stiliaus kultūra tos bėdos jau beveik virto chroniškomis. Net Lietuvos radijo ir televizijos portale. Esama rašytojų, kurie turi sukaupę ištisas kolekcijas kalbos, stiliaus ir prasmės klaidų, įsirengę savo kompiuteriuose antraščių kunstkameras. Kita vertus, piktdžiugiški kolekcininkai galėtų su žurnalistais ir pasidalinti savo kalbos išmanymu, surengti kokias nors dirbtuves, pakonsultuoti.
Galima svarstyti ir analizuoti, kas čia kaltas ir kodėl taip nutiko, – įsigalėjusioje vaizdų kultūroje tekstas traukiasi į antrą planą, greitėjančioje visuomenėje nebėra laiko gilintis, tikslinti ir taisyti klaidas, informacijos perteklius ir jo keliamas triukšmas toks stiprus, kad užgožia kalbos pojūtį, o gal manoma, kad redaktorius nėra toks jau ir svarbus. Tačiau pagrindinė priežastis, tikriausiai, – laiko trūkumas ir greitis, noras būti pirmiems.
Tad žurnalistika, manau, galėtų atspindėti ne vis didėjantį žmonių neraštingumą, negebėjimą perskaityti ilgesnį tekstą ar kritiškai suvokti informaciją, bet ir tai reflektuoti, kalbėti apie tai, kelti į paviršių. Nepasiduoti supaprastinimui, nesusipaprastinti, nepataikauti tam tikram žemesniam nei vidutinis lygiui.
Taip, žurnalistai apie tai kalba, tačiau atėjo laikas, kai apie tai kalbėti reikia dar aštriau ir atkakliau, norėtųsi, kad tos diskusijos persikeltų iš kultūrinės spaudos ar specializuotų forumų ir skilčių į platesnius vandenis. Nes žurnalistiką aš matau (arba norėčiau matyti) ne tik kaip informuojančią ir analizuojančią, bet ir kaip darančią tai iškalbingai.
Kitas pastebėjimas iš kultūros lauko – labai nenorėčiau, kad spaudoje, o ir visoje žiniasklaidoje įsigalėtų kultūros skandalizacija ir klikbaitizacija (konfliktai ir vaidai taptų pagrindine kultūros naujienų tema). Nenorėčiau, kad eskaluojamos rietenos ir paskalos užgožtų tiek kultūros recepciją, tiek tekstus apie kultūros lauke esančias problemas, taip pat tekstus apie kultūros pasiekimus. Nes dabar tūlas pilietis, paklaustas, ką skaitė apie kultūrą, prisimintų Saukos skulptūrą Zarasuose (o gal jau ir nebeprisimintų) ir Nacionalinio dramos teatro rietenas. Tikrai neteigiu, kad svarbūs dalykai jau užgožti, bet tam tikros tendencijos esama.
Nesakau ir kad tų rietenų nėra ar kad jos retos – niekas taip nelinkęs vaidytis tarpusavyje, kaip menininkai. Ne veltui kadaise su Andriumi Jakučiūnu ir Giedre Kazlauskaite buvome sumanę žurnalą „Dievai“, jis būtų buvęs panašus į žurnalą „Žmonės“, bet rašytų tik apie menininkų tarpusavio rietenas, plačiai nušviestų paskalas ir pasakotų, kas apsilankė (ir dar svarbiau – neapsilankė) kieno nors parodoje, rečitalyje, premjeroje ar knygos pristatyme. Su gausybe nuotraukų, žinoma. Deja, sumanymas taip ir liko sumanymu.
Kita dažna problema yra ir žurnalisto specializacija, ir laiko trūkumas, ir įvykių gausa – yra nutuokiančių apie baletą, bet nieko nesuprantančių apie poeziją, yra besigaudančių šiuolaikiniame mene, bet nieko neraukiančių klasikinėje muzikoje. Universalių kultūros žurnalistų nėra daug. Nors, žinoma, gero žurnalisto pakalbintas kultūros žmogus pats papasakoja viską, ką skaitytojui reikia žinoti, ir dar net paaiškina.
Na ir kitas patogus specializacijos įvairiose kultūros srityse padedantis išvengti dalykas yra tas, kad Lietuvos kultūros laukas nėra didelis, visi visus pažįsta ir garsiausi tam tikro kultūros lauko žmonių vardai yra žinomi kiekvienam žurnalistui. Tik čia kita bėda – dažniausiai tie vardai ir tampa tos kultūros srities ruporais, nustelbdami kitus galimus pašnekovus. Apie teatrą nuolat šneka trys žmonės, apie literatūrą – keturi, apie šiuolaikinį meną – du.
Lietuvoje vis dar egzistuoja ir kultūros skilties problema – nėra pakankamai žmonių, kas savaitę (nebūtinai kasdien) rašančių apie kultūrą plačiau arba tam tikru kampu. Tiksliau, žmonių yra, bet jie daugiausiai rašo į kultūrinę spaudą, o kultūros lauko apžvalgos (meno, literatūros, teatro, muzikos ir t. t.) galėtų būti visuose didžiuosiuose portaluose bei dienraščiuose. To niekam nereikia? Reikia. Tai padėtų orientuotis kultūros lauke. Tiesa, iki skilties, pažymėtos „Kultūra“, daugumoje žinių portalų reikia ilgai skrolinti, kartais net labai ilgai – ji ten, kažkur tarp „Gyvenimo būdo“ ir „Kulinarijos“.
Visa tai nėra priekaištai, tik pamąstymai, ko galėtų būti daugiau ir geriau. Aš tikrai laukiu kasmet per knygų mugę pasirodančio literatūrai skirto žurnalo „Penkiolika“ ir visada pamąstau – o juk galėtų jis eiti jei ne kas mėnesį, tai bent kas trejetą mėnesių. Su finansiškai didesnėmis, nei kultūros spaudai įmanoma, galimybėmis, didesniu rašančiųjų lauku, šviežesniu požiūriu ir žurnalistais, nesusisaisčiusiais su menininkais, galėtume turėti puikų literatūros, o ir kultūros žurnalą.
Kita vertus, aktyviai besidominčiųjų kultūra nėra daug, kultūros laukas yra gana uždaras, siauras, o jo dalyviai dažnai nėra itin linkę savo darbus, pasiekimus ir kita skleisti už savo ir kultūros vartotojų rato ribų. Ir čia lieka atviras klausimas – ar kultūrą reikia išvesti už to rato ribų? Kaip tai padaryti? Ar ji gali tapti gyvybiškai svarbi visiems? Šie klausimai yra keliami: neseniai dalyvavau puikių kultūros žurnalistų Mariaus Eidukonio ir Monikos Gimbutaitės diskusijoje ta tema. Diskusijoje buvo atkreiptas dėmesys, kad kultūros laukas yra gana hermetiškas ir įtarus, o apie kultūrą rašanti žiniasklaida dažnai mato tik jos fasadą, produktus (filmus, knygas, spektaklius), bet nereflektuoja gilesnių procesų, nerašo apie tendencijas, yra reaktyvi, o ne proaktyvi.
Tačiau noriu sugrįžti prie klausimo, kaip aš matau žurnalistiką. Kaip siekiančią tiesos, bet pakeliui dažnai išblaškomą blizgučiais. Kaip norinčią gero rezultato, bet pakeliui kartais susiviliojančią greitu rezultatu. Kaip atliekančią kruopščius ir svarbius tyrimus, bet kartais paskubomis besišvaistančią nepatikrintais faktais.
Ta proga noriu pacituoti vieną filosofo ir leidėjo Viktoro Bachmetjevo atsiliepimą socialiniuose tinkluose. Jis kalbėjo apie konkretų atvejį, bet, manau, šis pasisakymas tinkamas ir bendresnei situacijai: „Kuo daugiau politikoje klounados ir provokacijų, tuo svarbiau yra atsakinga, brandi, suaugusi žiniasklaida. Deja, vis daugiau ir daugiau žiniasklaidos juda priešingu keliu – afektas auditorijoje, sukeltos aistros tampa siekiamybe. Traktuoju tai kaip norą daryti poveikį, jaustis svarbiam, gauti reakciją čia ir dabar. Mes, auditorija, čia esam laikomi mase, kurią žiniasklaida jaučiasi turinti formuoti. O mums gi, priešingai, dabar, kaip niekad, reikia ne formavimo, o in-formavimo: patikimo, nesivaikančio sensacijų, neapeliuojančio į aistras ir emocijas. Ir, be abejo, atsakomybės – padori atsakinga žiniasklaidos priemonė pripažįsta klydusi.“
Tikiuosi, kad tai, ką čia išsakiau, nebus priimta kaip menkinanti ar nepriimtina kritika – žmogus atėjo į žurnalistų renginį ir dabar aiškina jiems, kaip jie turi dirbti.
Mano akimis, gera žurnalistika Lietuvoje yra – ji atkakli, drąsi, kelianti nepatogius klausimus, smalsi, dantinga. Kol ji tokia yra ar bent jau turi galimybę tokia būti, aš asmeniškai jaučiuosi ramesnis, nes turiu viltį, kad tamsūs dalykai nebus nutylėti, o geri darbai bus pastebėti.
Pasaulyje vis daugėja sąmoningai skatinamo chaoso, mums įprasto pasaulio ribų ir sąrangos tvirtumas yra ne tiek išbandomas, kiek išplaunamas, atkakliai ir nuolat dilinamas, bandoma tyčia ištrinti tas ribas, padaryti jas neaiškias, skylėtas, kad nežinotum nei kuo tikėti, nei į ką atsiremti. Tad gerą žurnalistiką aš matau kaip jėgą, kuri priešinasi, padeda priešintis chaoso strategijai, erozijai, gera žurnalistika ne persotina mus greitu ryškiaspalviu maistu, o kaip tik skatina smalsumo alkį ir teisingumo jausmą.
Bet visa tai, ką dabar šneku, gali pasirodyti esą tik vėjai, palyginus su tuo, ką, neduok dieve, per artimiausius keletą metų kultūroje, o ir žiniasklaidoje nuveiks kultūros elektriko paskirtas makaronų ministras.
Todėl manau, kad tiek kultūros lauko žmonėms, tiek žurnalistams reikia pradėti studijuoti Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Sakartvele vykusius susidorojimo su kultūros ir meno žmonėmis procesus, kalbėti apie pasipriešinimo ir oraus darbo strategiją, apie protesto formas.
Tad pabaigai pridursiu dar ir tai: žurnalistams ir kultūros žmonėms dabar reiktų laikytis išvien, nes mes sėdime vienoje valtyje ir mes turime palaikyti tokį skaidrumo, teisybės ir kultūros lygį, koks turi būti demokratinėje valstybėje. Kultūros ministerija ir ministras esame ir mes. Ir kultūra esame mes.
