Kai liūtas spinduliuoja kačiukišką meilumą
Leo Ray „Atminties dėžė“ – paroda GODÒ galerijoje, veikusi nuo rugsėjo 4 iki spalio 2 d. Prieš pradėdamas platesnę apžvalgą pabambėsiu, kad man nepatiko pažodinis parodos pavadinimo vertimas iš anglų „Memory Box“. Manding, labiau tiktų „Prisiminimų dėžutė“, bet galbūt aš kažko nežinau. Galbūt žodis „dėžė“ pasirinktas dėl solidumo? Juk eksponuojami pastarojo dešimtmečio darbai. Galbūt. Man ši paroda pasirodė visai nesolidi. Tiksliau, solidi kitaip.
Tik įėjus į parodų erdvę pasitinka savotiškas vizualinis metraštis ant poilgės akvarelinio popieriaus juostos. Toje pačioje salėje dar matome keletą masyvesnių objektų, rūsyje laukia miniatiūros ir dar keletas pseudopano – mat visi piešiniai ir tapyba, išskyrus miniatiūras, eksponuojami ant didesnių ar mažesnių popieriaus lapų / juostų.
Personažai visur – daugiausia trijų rūšių: katinai, paukščiai ir žmonės. Nuolat šmėsteli ir kiek šaržuotas dailininko alter ego, labai primenantis pietietišką gandrą marabu. Leo Ray minėjo, kad jo esybė blaškosi tarp Vilniaus ir Tel Avivo. Nenuostabu, kad iki skausmo pažįstamas lietuviškas gandras, nuskridęs Pietuosna, transformavosi į ganėtinai egzotišką marabu. Vis dėlto šią paukštišką metamorfozę gerokai nustelbia katinų gausa. Bet apie ją – kiek vėliau.
Dabar – dar keletas pastebėjimų apie akvarelinio popieriaus juostą, išmargintą didesniais ir mažesniais piešiniais, tušine tapyba ir vienu kitu spalviniu akcentu ir iškart pasitinkančią parodos lankytojus. Šita juosta man nesukėlė jokių klausimų. Ji man iškart patiko! Tiesą sakant, brežnevinės jaunystės metais pats esu paeksperimentavęs su visokiais vaizdeliais ant popieriaus. Tuo metu jie atrodė kaip noras pasišaipyti iš visur esančio absurdo, bet ne tiesmukai, o pasitelkus Ezopo kalbą (vaizdą). Prisimenu savo mokyklos laikų asambliažą, kuriuo bandžiau paneigti mitą, kad sekso SSRS nėra. Tačiau ne apie mane ši dainelė. Leo Ray atvirai nesišaipo, jis, ko gero, bando atpasakoti (savo?) gyvenimą, kurio ryškiausi epizodai – it gražūs sapnai – atmintyje įsirėžia labiausiai. Švarus ilgas lapas – it nugyventas laikmetis, išsivalęs nuo praeities negatyvo. Pasilieka tik tai, kas svarbu ir teigiama. O žvelgiant iš dabarties perspektyvos tie išlikę šviesūs faktai sumenksta, tampa trapūs ir ažūriniai. Mano kuklia nuomone, kaip tik dėl to dominuoja grakštūs štrichai ir potėpiai, kukliai įsiterpia viena kita spalva. Vis dėlto šiokia tokia ironija – it yla iš maišo – kyšteli: tai kokios karvės, tai kokios topless moters (analogijų čia prašom neieškoti!) pavidalu. Tuomet iškyla klausimas: ar tik menininkas nevedžioja žiūrovo už nosies? Tebūnie tai maža dailininko ir jo žiūrovo paslaptis.
Autoriaus nuotr.
Grįžkime prie Leo Ray katinų. Savo simpatijų jiems dailininkas neslepia. Liūtas katinui simpatizuoja, nes žvėrių karaliaus vaikystė, ko gero, buvo laiminga. Kačiukiškas meilumas parodoje demonstruojamas ne vien pasitelkus tiesioginį felinologijos objekto vaizdavimą įvairiausiomis progomis ir pozomis. Tos Leo makalienės net be katinų savotiškai meilios, nes jose dera katiniškas grakštumas ir nenoras niekur skubėti. Žinot, kaip katinai rodo meilę? Jie į jus spokso ir lėtai mirksi. Ilgainiui ir pats žiūrovas tampa savotišku katinu, jo mirksėjimas sulėtėja, sustiprėja noras pristabdyti tempą. Tarp Leo Ray tamsiafonių miniatiūrų pirmuoju smuiku griežia balto katino portretas. Sakyčiau, gražiai sužaista „baltos varnos“ simbolizmu. Ko gero, ši miniatiūra ir yra to momento, kai žiūrovas susilieja su menu, personifikacija. Žiūri į ją, lėtai mirksi, katinėji… Nors katės man – ne fengšui. Tiesiog mėgaujiesi gyvenimu, juoba žmogui, kitaip nei katinui, kastracija dažniausiai nebūtina.
Kūniškų malonumų atspindžiai dailininko kūryboje pateikiami per moters vilioklės įvaizdį. Nežinau, gal tos nuogalės ir pusnuogės – tiesiog pamišėlės? Dėl to jos savo viliokiškumo nepraranda, tiesiog viena kita vulgaresnė povyza priimama suprantamiau: juk meilė ir yra pamišimas. Reikia manyti, kad meilės nuotykiai dailininko gyvenime paliko ryškius įspaudus, nes geresnei žmonijos pusei jis spalvų ir dažų nepagailėjo. Galbūt jūsų kuklus tarnas ir klysta, bet gausybė geismo apimtų moterų įtartinai tarpusavy panašios. Gimsta teorinė prielaida, kad liūtas – ne koks praido ar haremo karalius, bet veikiau – vienmylys gandras. Paukštis. Ir tai mus veda prie kitų dailininko mėgstamų personažų.
Įdomioji Leo Ray ornitologija demonstruojama net keletu atskirų darbų, kuriuose – vien paukščiai. Paukščiai man – net labai fengšui! Neracionali primato meilė dinozaurų palikuonims veikiausiai sąlygota pasąmoninio pavydo, nes sparnuočiai moka skraidyti. Bent jau dauguma. Žmogui natūralus skrydis galimas tik dėl gravitacijos, veikiau tai – antiskrydis, kurio baigtis nieko gero nežada. Abejoju, ar dailininkas sutiktų su tokiais mano pamąstymais, bet paukščio (kaip gebančio pakilti aukščiau pilkos kasdienybės) simbolis greičiausiai jam – ne svetimas. Ir čia žiūrovą turėtų ištikti šioks toks kognityvinis disonansas: mat beveik visi Leo Ray paukščiai, o gal net ir visi, kuriuos mačiau, nupiešti… tupintys ant žemės! Kas tai? Byloja garbingo amžiaus patirtis? Dangus – ne mums, sugrįžkime į žemę? Neabejotinai neišvengiamas sugrįžimas į žemę laukia visų, kokie ten paukščiai bebūtume… Graudu? Visai ne. Prisiminkime Evangeliją pagal Matą (6, 26): „Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Leo Ray paukščiai džiaugiasi gyvenimu ir kviečia juo džiaugtis mus. Nes gyvenimas – trumpas. Nespėsiu visų patinkančių parodų aplankyti, bet šią aplankyti buvo verta. Vien dėl to, kad joje liūtas spinduliuoja kačiukišką meilumą.
