Vasaros mintys ne apie vasarą
Kiek dar lieka vietos optimizmui šiais visuotinės turbulencijos laikais? Lėktuvas, kuriuo rugpjūčio pradžioje skridau virš Viduržemio jūros, patyrė stiprią turbulenciją. Nebuvo jausmo, kad iškilo mirtinas pavojus, bet nuolat kratytis taip pat nebuvo malonu. Banalu šiandien sakyti, kad Vakarų pasaulis, o ypač Rytų Europos regionas gyvena nestabilumo laikmečiu. Kur rasti optimizmo žiniasklaidai atakuojant negatyviomis žiniomis? Apie 300 m. prieš Kristų graikų filosofai stoikai suformulavo idėją, lotyniškai skambančią kaip premeditatio malorum. Numatyk blogį arba tikėkis blogiausio ir pasiruošk likimo išbandymams. Bet mes ne graikai, o jie buvo visai kitokios civilizacijos žmonės. Vakarų kultūroje optimizmas visada buvo labiau vertinamas negu pesimizmas, bet sveikas pesimizmas visgi, atrodo, yra geresnė išeitis.
Vakarų pasaulyje matome pokyčius, kurie yra visiškai nenuspėjami ir neprognozuojami. Dirbtinio intelekto vystymas vos per metus pasiekė stulbinančių aukštumų. 2018 m. visame pasaulyje buvo apie 1 000 karinių dronų. Šiandien Ukrainos kare dronai lemia apie 70 proc. mirčių, o ukrainiečiai vien šiais metais planuoja jų pagaminti 4,5 milijono. Kuo gi ne žvaigždžių karai?
Nekeista, kad tokių fantastikos atstovų kaip Isaacas Asimovas, Robertas Sheckley ar J. R. R. Tolkienas herojams ne tik suteikiamos perkeltinės reikšmės, bet kai kurie jų netiesiogiai veikia ir politinėje erdvėje. Rusai nuo karo Ukrainoje pradžios yra vadinami orkais, o Maskva – Mordoru. Katanijoje lankiausi Tolkieno kūrybai skirtoje parodoje, anksčiau atidarytoje Italijos premjerės Giorgios Meloni, kuri kalbėdama savo rėmėjų konferencijoje pasitelkė analogijas iš „Žiedų valdovo“. Donaldo Trumpo rėmėjas milijardierius Peteris Thielas vadovauja Silicio slėnio kompanijai, kurios kuriamų produktų pavadinimai paimti iš Tolkieno kūrybos. Taigi jo dirbtinio intelekto sistema yra vadinama „Palantiru“ – magišku akmeniu, rastu Viduržemyje, o ginkluotės sistemos pavadintos „Andurilu“ (ypatingos galios Aragorno kardas). Amerikos viceprezidentas J. D. Vance’as yra sakęs, kad jo konservatizmą suformavo Tolkieno ir „Narnijos kronikų“ autoriaus Clive’o Stapleso Lewiso kūryba. Ekonomikos ekspertas Martinas Sandbu kelia klausimą, kodėl dešiniesiems konservatoriams patinka naudotis maginės fantastikos įvaizdžiais. Jo nuomone, šioje literatūroje atsispindi viduramžių socialinė hierarchija ir natūralus rasinis suskirstymas, kova už aiškias vertybes ir aiškūs rasiškai švarūs herojai, o sugrįžimas į egzistavusią iki Apšvietos amžiaus vertybių sistemą yra patrauklus dešiniesiems politikams (Martin Sandbu, „Why is the right in thrall to fantasy literature?“, Financial Times Weekend, 2025 m. liepos 28–29 d.).
Visose Europos šalyse vis daugiau lėšų skiriama gynybai, apie tai prieš keletą metų buvo galima tik pasvajoti. Kalbos apie „minkštąją galią“ yra tokia pat atgyvena kaip ir kompaktiniai diskai ar „Skype“ programa. Į „minkštosios galios“ priemones, susijusias su rusų kultūra, Baltijos šalyse žiūrima, galima pasakyti, paranojiškai.
Europiečių intelektualinė kapituliacija prieš Ameriką yra įvykęs faktas, o neokonservatizmo ideologija, kuriai atstovauja ir
Vance’as, ir Meloni, pradeda dominuoti, kaip 2003 m. išleistoje knygoje „Apie rojų ir galią“ ir prognozavo įžvalgusis amerikiečių intelektualas Robertas Kaganas. Teise besiremianti taika Europoje yra (ar buvo) nuostabus pasiekimas, bet nėra jokios galimybės tokią sistemą perkelti į tas pasaulio vietas, kuriose dominuoja brutali jėga. Amerikiečiai, kuriuos Kaganas įvardino kaip atstovaujančius Marsui ir vertinančius jėgą, geriau suprato tarptautinius santykius negu iš Veneros kilę europiečiai, linkę į kompromisus.
Europos lyderiai buvo linkę į kompromisus, bet dėl ko galima susitarti ir ką galima suprasti bendraujant su Putinu? Reikia suvokti, kad ilgoje perspektyvoje tolerancija diktatoriams nėra realistinė politika. Kad pasipūtusi ir nepaisanti kitų nuomonės Amerika, kaip ir pats Trumpas, po susitikimo su Putinu iš Lietuvos politikų ir nuomonės formuotojų sulaukęs vien kritikos, yra nemalonus dalykas, bet dar blogiau yra laukti, nuolat diskutuoti ir tikėtis.
Kokia gi išvada? Demokratija, taika ir stabilumas nėra norma. Chaosas yra norma, o orkai vis laukia galimybės užpulti. Po naikinančio Antrojo pasaulinio karo europiečiai ne tik sudarė tvirtą ekonominę sąjungą, bet ir įgijo saugumą po geležiniu NATO skėčiu. Sakyti, kad Europa turi smarkiai ginkluotis dabar, kai konsensusas tarp NATO valstybių jau pasiektas, yra banalu. Taip kalbėti tūkstantmečių sandūroje reikėjo ir vizijos, ir drąsos, kurią, beje, turėjo Vytautas Landsbergis. Bet jėgos kaupimas suteikia vilties. Premeditatio malorum.
