Kometa nesutrukdys!

 

Latvių prozininko, leidėjo, redaktoriaus Vladžio Sparės (g. 1953) apsakymas Komēta netraucēs! – iš netrukus pasirodysiančio trečiojo rašytojo apsakymų rinkinio „Juodasis telefonas“ (Melnais telefons).

 

 

Jie gulėjo nuogi paplūdimyje Mikelio švyturio papėdėje, o gulsčios nakties bangos, tyliai teliūskuodamos ir kvepėdamos vandenų žolėmis, sustodavo per metrą nuo miegmaišių, paklotų ant smėlio, paskui tingiai nuslysdavo atgal.

Milžiniškas švyturys, akimirksniui užstodamas ryškias rugpjūčio žvaigždes ir chaotiškai krintančius savižudžius perseidus, siuntė jiems jūroje akinančius baltus spindulius, dingstančius už horizonto.

Vyriškis, kuris, lyg saugodamas, gulėjo arčiau jūros, laikė mažą moters delną savajame, ir abu, nuvargę nuo mylėjimosi, žiūrėjo dangun į Paukščių Taką, kurį raižė švyturio spindulių pluoštai.

– Tau buvo gerai? – paklausė jis.

– Argi tu negirdėjai? – atsakė ji ir nusijuokė gurgiančiu juoku.

– Tu graži, – pasakė jis labiau sau negu jai.

– Tau nespaudžia? – ji pasisuko šonu ir įsitaisė patogiau jam ant peties.

– Ne. – Jis jautė moters kvėpavimą į kaklą.

Horizonte blykstelėjo kreivas, išsišakojęs žaibas, lyg luošas medis šaknimis į viršų, apšviesdamas melsvai juodą grėsmingą debesį, o po akimirkos sugriaudė perkūnas ir oras pakvipo ozonu.

– Septyni! – riktelėjo ji.

– Tu skaičiuoji?

– Vaikystėje išmokė mama, – atsakė moteris. – Kiekvienam skaičiui vienas kilometras.

– Aš nieko nebeskaičiuoju, – mąsliai nutęsė jis.

– Ateina audra! – moteris pataršė žilus vyro krūtinės plaukus. – Man jau vien nuo griausmo pašiurpsta oda!

– Praeis pro šalį! – nerūpestingai atsiliepė jis.

– Mudu dar nuskalaus į jūrą, kol čia vartysimės! – žaismingai būgštavo ji.

– Būtų visai neblogai, – atsakė jis.

– Kas čia gero?

Vyriškis tylėjo.

– Ir krinta žvaigždės! – jausmingai tęsė moteris. – Kaip gražu!

– Tai – perseidai, – patikslino jis. – Meteoritų lietus, daugiau nieko.

– Ne, tai tikros krintančios žvaigždės! – prieštaravo ji. – Ar jau suspėjai ko nors panorėti?

– Aš jau ką tik viską gavau!

– Juk aš rimtai! – ji įgnybo vyriškiui į šoną.

– Jeigu rimtai, tai ne!

– Kodėl?

– Man nieko nereikia, – atsakė jis.

– Aš kažko panorau! – svajingai nutęsė moteris, bet vyriškis toliau tylėjo.

– Ar tau įdomu, ko aš panorėjau? – paklausė ji po akimirkos truputį įsižeidusi.

– Ne! – vyras parimo ant alkūnės ir palinkęs virš moters įsižiūrėjo į rudas jos akis, kurios švyturio blyksniuose mirgėjo aukso spalva. – Sakyk!

– Ką sakyt? – ji apsimetė nesuprantanti.

– Tuos vienintelius žodžius! – vyriškis pabučiavo ją į lūpų kamputį.

– Ne, aš taip iš karto negaliu, – moteris nusuko galvą į šalį.

– Tai bus tik žaidimas! – pareikalavo jis ir, suėmęs už siauro smakro, atgręžė veidą į save.

– Žaidimas? – sumirksėjo ji.

– Taip, tik žaidimas, nebijok! – drąsino jis, stingiai šypsodamas.

– Na gerai, aš tave myliu!

– Aš tave irgi myliu! – atsakė jis ir paleido moters smakrą.

– Tu meluoji!

– Kodėl aš tau meluočiau? – vyriškis atgalia plaštaka paglostė jos švelnų skruostą.

– Valteri, tu nieko nebemyli!

– Neperdėk… – jis atvirto ant nugaros ir vėl žvelgė į Paukščių Taką, kuris platus ir milžiniškas driekėsi įstrižai dangaus skliauto.

– Bet ir taip yra gerai, – ji raminančiai dar labiau prisiglaudė. – Iš gyvenimo negalima reikalauti per daug, pats visuomet taip sakai!

– Kiek valandų? – paklausė jis.

– Laimingi valandų neskaičiuoja! – skambiai nusijuokė moteris. – Neturiu laikrodžio ant rankos, tu viską nuo manęs nutraukei!

– Kai guli su manimi, tau nieko nereikia! – valdingai ištarė jis.

– Žinau, – nuolankiai atsiliepė ji.

– Esu dvigubai vyresnis už tave, – tęsė vyriškis. – Galėtum būti mano duktė ar net anūkė.

– Tu vėl tą patį! – sušuko moteris. – Argi tau su manimi negerai?

– Gerai, bet…

– Nusiramink, Valteri! – ji delnu užspaudė jam burną. – Kol tu kartu su manimi, esi jaunas!

– Neblogai būtų… – pasakė jis pro laibus moters pirštus.

– Bet taip yra! – sušuko ji. – Tu nuostabus!

– Tu taip pat miela, – Valteris atstūmė moters delną. – Bet geriau papasakok, kaip pabėgai iš namų!

– Juk jau pasakojau!

– Pasakok dar kartą, nes aš noriu suprasti, – pareikalavo jis.

– Ką čia suprasti? – ji apsivertė ant pilvo ir alkūne atsirėmė į jo petį. – Pasakiau motinai, kad eisiu nusipirkti telefono kortelę.

– „Auksinę žuvelę“?

– Na taip! Ji norėjo eiti su manimi, bet pasakiau, kad eisiu viena, nes man būtent tą dieną suėjo aštuoniolika, buvau pilnametė ir galėjau daryti, ką noriu.

– O ką ji?

– Na nieko, tik susinervino, – nusijuokė ji.

– Ir tu taip ėmei ir paprasčiausiai išėjai? – tardė vyriškis.

– Aš jau prieš tai buvau susikrovusi krepšį, – atsakė moteris. – Tu vienintelis, kam tai galiu papasakoti, nes žinau, kad niekam nepasakysi.

– Neturiu kam, – ironiškai šyptelėjo jis. – Visi mirę…

– Man labai gaila tavo žmonos, – pasakė ji ir nedrąsiai pridūrė: – Kodėl ji nusižudė?

– Nežinau, – nenoriai atsakė jis. – Atsisveikinimo laišką sudeginau virtuvės kriauklėje.

– Kodėl?

– Taip užplaukė.

– Ir net neperskaitei? – smalsiai kamantinėjo ji.

– Ne! – nukirto jis. – Nes ji negalėjo manęs palikti.

– Tik negalvok, saulužėli, kad tu kažkuo kaltas!

– Aš išvis nieko negalvoju!

– Ir vis dėlto tu dėl to kankiniesi, – užjaučiančiai tęsė moteris. – Tu apie tai galvoji…

– Pamėgink negalvoti, kai gretimame kambaryje kas nors taip ima ir pasikaria, – vyriškis negražiai išsišiepė. – Aš ištraukiau ją iš kilpos, bet jau buvo per vėlu…

– Kraupu! – pasibaisėjo moteris. – Aš taip negalėčiau!

– Tik to betrūko, kad dar tu pasikartum, – šaltai atsakė jis. – Tada būtų pilnas komplektas, pirma pasikaria žmona, paskui meilužė. Uždanga!

– Ar tau jos labai trūksta?

– Jei tu pasikartum, tavęs irgi trūktų, – pasakė jis. – Bet apie tai geriau nekalbėkime. Pasakok toliau!

– Aš nebegalėjau ištverti, nes mama manęs vienos niekur neleisdavo, visą laiką prižiūrėdavo, liepdavo sėdėti namie, kai kitos panos eidavo į pasimatymus ir diskanus.

– Griežta ta tavo mama! – pagyrė vyriškis.

– Per daug griežta, – atsakė ji. – Ir žinai, aš pasiėmiau ir kelis auksinius jos daiktus bei šiek tiek pinigų.

– Tu man šito tikrai nesakei!

– Tada aš tavęs taip gerai nepažinojau, – paaiškino moteris. – Bet aš tik pasiskolinau, ir man atrodo, kad ji to net nepastebėjo, nes niekada neprikišo.

– Korektiškas žmogus.

– Ar tu mane kuo nors kaltini? – išsigando ji. – Juk aš jai kada nors atiduosiu!

– Na, žinoma! – atsakė jis. – Kodėl neatiduotum?

– Juk kažkaip turėjau pati pradėti savo gyvenimą, – teisinosi jauna moteris.

– O dabar tu ką nors turi? – paklausė jis.

– Bent esu laisva!

– Nuo mamos?

– Nuo visko! – pasigyrė ji. – Bet nemanyk, aš mamą myliu! Ji paprasčiausiai yra tokia…

– Kokia?

– Na tokia, kokia yra, – moteris suraukė lygią kaktą. – Ją mylėti galima tik iš tolo.

– Aš, ko gero, suprantu…

– Kartais man atrodo, kad tu vis dėlto nesupranti! – pyktelėjo ji. – Aš išėjau gyventi pas draugę ir pagal skelbimą susiradau darbą. Ir iš karto supratau, ką man reikės daryti.

– Kodėl būtent šis darbas? – lyg tarp kitko paklausė jis.

– Man patinka darbas su žmonėmis, patinka pats procesas, – įžūliai atsiliepė ji.

– Procesas?

– Na bet, Valteri! Ar tu labiau norėtum, kad aš tau prekybos centre kasoje išmuščiau čekį? – begėdiškai nusijuokė ji.

– Ne, ne, šitaip geriau! – drauge, bet įtemptai nusijuokė vyriškis. – Bet…

– Kas vėl „bet“?

– Tikriausiai nieko…

– Na, liaukis, Valteri! Tu kaip mažas vaikas. – Ji lyg aštuonkojis plonomis mergaitiškomis rankomis ir kojomis apsivijo masyvų vyriškio kūną. – Juk tai mūsų slaptas gyvenimas!

– Daugiau jau nebėra toks slaptas, – jis bandė išsilaisvinti iš švelnaus rankų glėbio, kiek stumtelėjo baltą koją nuo klubų. – Tavo vaikinas nieko nežino?

– Jam nieko nereikia žinoti, – sušnibždėjo jam į ausį.

– Tu už jo tekėsi?

– Kažkada gruodyje, – nerūpestingai mestelėjo ji. – Bet tu esi mano vienintelis draugas.

– Mopasano „Mielasis draugas“?

– Tai buvo taip malonu, kad padovanojai šią knygą, – apsidžiaugė ji. – Man labai patiko.

– Stebiuosi, kad tu ją perskaitei…

– Juk aš išsilavinusi mergaitė! – įsižeidė moteris.

– Keista, bet per tą laiką aš prie tavęs labai pripratau, – staiga prisipažino vyriškis.

– Aš irgi! – moteris nestipriai įkando jam į ausies spenelį.

– Ir ko tu taip iš tikrųjų panorai? – paklausė jis sušvelnėjęs.

– Aš noriu į Maldyvų salas! – aikštingai pareikalavo ji. – Noriu keliauti!

– Vėl kartu su draugėmis?

– Ne, šį kartą tik su tavimi. Juk mudu dabar, – ji ištarė pabrėžtinai, – galime sau tai leisti, ar ne?

– Praėjo daugiau nei metai, kai Reginos nebėra, – atsakė vyriškis. – Bet aš vis vien negaliu su tuo susitaikyti. Man atrodo, kad ji kažkur čia pat, galbūt ten aukštai, Paukščių Take, ir žiūri, kaip aš čia apačioje mėtausi… – jis akimirką nutilo, – …kaip pelėšūdis kruopose…

– Nesikankink, saulužėli! – pertraukė jį moteris. – Tau paprasčiausiai reikia pravėdinti galvą. Per ilgai gedėti negerai.

– Mano amžiaus žmogui net mirtina… – liūdnai paironizavo jis.

– O tas salas tu būtinai turi pamatyti! – sušuko ji. – Tai rojus žemėje. Tu ten vandenyne šaudysi žuvis, o aš jas kepsiu ant laužo. Ir mes gersime baltąjį vyną su austrėmis. Ir maudysimės, visą laiką maudysimės!

– Skamba gerai.

– Ir aš internete jau sužiūrėjau kainas, – žvaliai tęsė ji. – Viską suskaičiavau, tai nekainuos daugiau kaip septynis tūkstančius.

– Septyni tūkstančiai?! – atsiduso jis.

– Taip, tik septyni tūkstančiai, – naiviu balseliu atsakė ji. – Juk septyni – laimingas skaičius.

– Kad tik nebūtų per daug laimingas!

– Saulužėli, nešykštausime, – supratingai pareiškė ji. – Gyvename vieną kartą, pats visada taip sakai.

– Vieną kartą liaukis mane citavus! – supyko jis.

– Gerai, liaujuos, – skubiai pritarė ji.

– O ar tavasis leis?

– Ką jis gali neleisti? – nusišaipė ji. – Aš jau ką nors sugalvosiu!

– Tai jūs, moterys, sugebate!

– Iš gyvenimo reikia imti tai, ką galima paimti, – pamokė ji. – Pats visada taip sakai.

– Juk sakiau necituoti! – jis vos susivaldė neriktelėjęs. – Aš dažnai kalbu paskutines kvailystes. O tu jas dar pakartoji lyg kokia blondinė.

– Saulužėli, tik nepradėk pykti, – moteris vėl delnu užspaudė jam burną ir kantriai tęsė: – Negadinkime bent šios nakties, gerai?

– Na gerai, negadinkime! Atleisk… – Jis grubokai atstūmė jos delną. – Ir įkalbėjai, paimsime tą turą! Jei taip, tai taip!

– Dviem savaitėms! – apsidžiaugė ji. – Tai mudu važiuojame? Tu neapsigalvosi?

– Neapsigalvosiu, – atsakė jis. – Bet tu turi pažadėti, kad ten su niekuo nekoketuosi, kur dar…

– Tu toks graudus, jog kartais man net atrodo, kad aš vyresnė už tave, – ji užspaudė formalų bučinį ant šeriuoto jo skruosto. – Kaip tu išvis galėjai šitaip pagalvoti? Juk tai bus tik mudviejų kelionė.

– Tik mudviejų… – tespėjo pasakyti vyriškis, ir horizontą vėl perskėlė žaibas.

– Vienas, du, – įtemptai skaičiavo moteris, ir tuojau pat sudundėjo kurtinanti daugiapakopė perkūnija. – Tik du kilometrai! Lekiam į palapinę!

– Palauk, dar yra laiko… – delsė jis. – Žinai, aš jau seniai noriu tau kai ką papasakoti.

– Pasakok, tik greitai, saulužėli, – ji baikščiai dairėsi aplinkui ir nekantriai muistėsi. – Mus tuoj sulis.

– Aš jaunystėje mačiau Halio kometą, – iškilmingai pranešė vyriškis.

– Kas ji tokia? – moteris atsisėdo, tamsoje sugraibė liemenėlę ir ją užsisegė. – Pažiūrėk, kaip kyla vėjas!

Vyriškis, laikydamas dviem pirštais, padavė moteriai šilkines kelnaites, ir šias ji, nugriuvusi ant nugaros ir maskatuodama ilgomis kojomis ore, mikliai užsitempė.

– Tai kometa, kuri pasirodo danguje kas šešiasdešimt septynerius metus, – pabrėžtinai lėtai dėstė jis. – Kitą kartą ji pro Žemę skries 2061 metais, bet aš to nebesulauksiu.

– Ar tu dėl to kremtiesi, saulužėli? – ji metė į jį nerūpestingą žvilgsnį tą akimirką, kai švyturys nušvietė apylinkę.

– Nieko ypatingo, – tamsoje atsakė jis. – Bet tai bus galima matyti plika akimi.

– Apsirenk ir tu, saulužėli! – ragino ji.

– Ar tu išvis klausaisi, kai su tavimi kalba?! – suriko jis.

– Taip, atleisk! – moteris nutilo.

– Aš noriu, kad tu prisimintum mane, kai ji pasirodys, – griežtai pasakė jis.

– Vadinas, vis dėlto ir tu šio to panorai? – moteris džiaugsmingai suplojo delnais. – Man pamelavai?

– Taip išeina, – atsakė jis. – Ji bus danguje 2061 metų liepos 28-ąją, kaip tik trys dienos po mano gimtadienio.

– Taip tiksliai? – nusistebėjo ji.

– Būtent taip! – pasakė jis. – Ir aš noriu, kad tu pasveikintum tą kometą nuo manęs.

– Kaip pasakysi, mielasis! – pašoko moteris.

– Neužmirši?

– Juk aš žinau, kada tavo gimtadienis. – Ji stovėjo grakšti ir daili kaip iš bikinio madų peržiūros ir iš viršaus žiūrėjo į jį.

– Trys dienos po jo, – dar pridūrė jis ir taip pat iš lėto pakilo, delnu remdamasis į kelį. – Tau tereikės pasižiūrėti pro langą.

– Gerai, pasižiūrėsiu, – klusniai atsakė ji. – Bet tu šiandien kažkoks keistas. Ar kas nors atsitiko, saulužėli?

– Kas man išvis gali atsitikti? – Nerangiai šokinėdamas smėlyje ant vienos kojos ir vos negriūdamas jis užsimovė maudymosi kelnaites. – Sentimentalumo priepuolis, nieko daugiau…

– Ar viskas gerai? – moteris priėjo arčiau ir įsižiūrėjo jam į akis.

– Geriau išvis negali būti… – nusisuko jis.

– Man šalta, aš noriu į palapinę, – gindamasi nuo šalčio ji sukryžiavo rankas ant mažų krūtų. – Na, eime!

– Dar truputį palauk, – jis jaunatviškai išsitiesino priešais ją ir atlošė plačius pečius. – Žinai, aš gyvenime esu padaręs labai daug klaidų, be to, tokių, kurių nebegalima ištaisyti…

– Nepradėk dabar vėl apie tas klaidas, Valteri! Juk jų išvengti neįmanoma, – rūpestingai pabarė jį moteris. – Pats visada taip sakai.

– Ak, Dieve! Ir vėl! – su vargu ištarė jis. – Geriau užmiršk viską, ką esu sakęs! Viską!

– Ir apie tą kometą? – nesusivaldžiusi prunkštelėjo ji.

– Prakeikimas! – iškošė jis pro dantis. – Kaip tik tą kometą tu turi prisiminti!

– Aš juk prisiminsiu, – pažadėjo ji kaltai.

– Iš tikrųjų prisimink!

– Galbūt tau, saulužėli, vis dėlto reikia nueiti pas psichologą? – atsargiai pasiūlė moteris.

– Niekur aš neisiu! – nukirto jisai.

– Kodėl?

– Kodėl, kodėl?! – pamėgdžiojo vyriškis. – Todėl, kad turiu skristi į Maldyvų salas! Todėl!

– O gyventi reikia čia ir dabar, – paėmusi jį už rankos pridūrė ji meiliai, tačiau griežtai. – Suprask tai pagaliau, saulužėli!

– Tu iš tikrųjų pernelyg greitai suaugai… – Jis nuleido žilą galvą, bet tuojau grakščiai atsitiesė. – Nieko kito nebelieka.

– Na štai! Tu jau vėl šypsaisi! – atgijo moteris. – O dėl kometos nesijaudink. Aš tikrai ją prisiminsiu! – Ir, pasistiepusi ant pirštų galų, pabučiavo jį į lūpas. – Nes tu man esi svarbus.

– Be tavęs, aš išvis nieko nebeturiu, – atsakė jis ir beveik piktai pridūrė: – Bet aš pasiimsiu šunį.

– Šuniuką?

– Ne, seną šunį iš prieglaudos, – paaiškino jis. – Jei paimsiu šuniuką, tai negali žinoti, katras katrą pergyvens, nebus kam palikti.

– Tu paliksi jį man! – moteris linksmai suplojo delnais. – Aš myliu šunis! Net labiau negu žmones!

– Tai aš dabar žinau, – suburbėjo jis. – Bet aš tau jau kometą užkoriau ant sprando.

– Kometa nesutrukdys! – ji juokėsi garsiai ir nerūpestingai.

– Kodėl tu visą laiką juokiesi?

– Argi mums nelinksma? – nusistebėjo ji.

Pradėjo kristi dideli, pavieniai lietaus lašai, ir jiedu, pačiupę miegmaišius ir išmėtytus drabužius, puolė į aukščiau kopose mažame pušynėlyje pastatytą palapinę.

Jauna moteris, spygaudama, juokdamasi ir sukdamasi lietuje, vikriai nustraksėjo pirmyn, o jis tylėdamas kėblino iš paskos, klimpdamas šlapiame smėlyje ir stengdamasis neatsilikti.

Kai moteris, lietaus brazdesio užliūliuota, užmigo palapinėje, vyriškis rūpestingai apklojo ją savo miegmaišiu ir išsmuko laukan į audrą, nusileido iki jūros ir iki gurnelių įbrido į lietaus suplaktą, putojantį vandenį.

Vanduo srovėmis tekėjo per jo raukšlėtą grublėtą veidą ir toliau per visą kūną.

– Reikėjo laišką perskaityti… – sumurmėjo vyras ir klausiamai pažvelgė į Paukščių Taką danguje, tačiau šį uždengė vėjo iškedenti juodi skriejantys debesys, iš kurių žemyn griuvo tanki lietaus siena, o bejausmis švyturio spindulys apžlibino eilinį kartą.

– Bet aš sutrikau, – pagaliau garsiai pasakė sau tai ir, neryžtingai numojęs ranka, per lietų iš lėto nusivilko atgal į palapinę.

– Kur tu buvai, saulužėli? – prabudusi mieguistai paklausė moteris.

– Niekur, – atsakė jis, nusišluostė veidą smėlinu rankšluosčiu, nusimovė šlapias maudymosi kelnaites ir nuogas atsigulė greta jos.

– Juk tu visas drebi, – ji tamsoje apčiupinėjo jį šiltomis rankomis.

– Sulijau… – pasiskundė jisai. – Ir man atrodo, kad mums reikia skirtis.

– Tau taip dažnai tai atrodo, kad aš jau nustojau skaičiuoti, – žiovaudama atsakė moteris.

– Tu tik skaičiuoji.

– Geriau eikš pas mane susišildyti, – ji apkabino jį rankomis ir kojomis ir stipriai prisitraukė prie savęs. – Eikš, nesispyriok!

– Aš išvis nesuprantu, kodėl vis dar esu čia, – išspaudė jis.

– Kad skristum į Maldyvų salas, – patyliukais atsiliepė ji ir vėl užspaudė jam burną savo mažu, stipriu delnu. – O dabar miegok, saulužėli, paprasčiausiai miegok!

 

2024 m. liepa

 

Vertė Jurgis Banevičius