Ką apie žmones pasako augintinių klonavimas
Šiame pasaulyje žmonės dominuoja visur: nesvarbu, ar tai būtų žemė, vanduo, oras, augalai ar gyvūnai. Tūkstančius metų žmonės veisė gyvūnus – tad gyvūnai išsiugdė tam tikras psichologines ir fizines savybes, dėl kurių tapo naudingi žmonėms, bet kartu pažeidžiami ir priklausomi nuo jų. Per visą žmonių santykių su naminiais gyvūnais istoriją šie buvo laikomi nuosavybe: jie buvo perkami, parduodami ir visiškai kontroliuojami savininko. Tačiau dabar visa tai įgauna naują pagreitį – žmonija jau klonuoja gyvūnus.
Pirmąkart gyvūnas – avis Dolė – klonuotas 1996 m. 2025 m. jau turime išvystytą gyvūnų klonavimo industriją, kuri patenkina vartotojų poreikius. Tai naujausia „mada“ Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje, kur dažniausiai klonuojami šunys, nes juos lengviau klonuoti nei kitus gyvūnus. Klonuojant siekiama sukurti genetinę mirusio augintinio repliką, kad ši primintų mirusį gyvūną tiek išvaizda, tiek elgsena. Gyvūnas klonuojamas iš mėginio, paimto gyvūnui dar esant gyvam arba mirus, tačiau ląsteles reikia gauti per parą nuo gyvūno mirties. Tada iš donoro imami neapvaisinti kiaušinėliai – pirmiausia pašalinama donoro genetinė medžiaga ir pakeičiama augintinio ląstelės genetine medžiaga. Tada kiaušinėliai auga, kol yra suleidžiami surogatinei motinai, o galiausiai ši atsiveda klonuotą gyvūną. Verta paminėti, kad kiaušinėlių apvaisinimas ir klono atsivedimas būna sėkmingas tik 15–30 % visų atvejų.
Tokios augintinių klonavimo praktikos vis dar laikomos kontroversiškomis, nes jos yra brangios, o norint apvaisinti surogatinę motiną reikia daugybės bandymų. Augintinių klonavimas kelia etinius klausimus: ar verta klonuoti savo mirusį augintinį, kai pasaulyje daugybė gyvūnų laikomi prieglaudose? Dar viena svarbi problema ta, kad augintinių klonavimo industrija keičia gyvūnų egzistenciją ir koegzistenciją su žmonėmis, taip pat supratimą, kas yra gyvūnas. Tai atskleidžia, kaip pasikeitė žmonių požiūris į savo mirusius augintinius ir kaip jie susidoroja su mylimų augintinių netektimi.
Augintinio tapatybė ir gyvūnų deanimalizacija: kai augintinis tampa produktu
Augintinių klonavimas yra instrumentalizacija ir selekcija pagal jų kuriamą emocinę vertę žmogui. Nežinome, ką reiškia gyvūnui turėti tapatybę, bet žinome, kad gyvūnai turi sąmonę ir kad tapatybė gali būti traktuojama kaip sąmonė, turinti tam tikrą pasaulio patyrimą. Tačiau žmonės sukuria augintinio tapatybę iš savo perspektyvos – pačiam gyvūnui žmogaus primesta tapatybė neturi reikšmės. Vis dėlto ši įsivaizduojama augintinio tapatybė padeda užtikrinti simbiotinį augintinio ir žmogaus santykį, kuris yra asimetriškas, nes augintiniai yra priklausomi nuo žmogaus ir teikia malonumą bei emocinį ryšį.
Tad įsivaizduodami tam tikrą augintinio tapatybę žmonės siekia ne tiek sukurti augintinio sąmonę, kiek pratęsti augintinio idėją, kuri egzistuoja tik jų protuose. Tapatybės konstravimas vyksta ne per genus ar elgseną, bet per gyvūno sąmonę. Augintinio klonavimas gali vesti žmogų link manymo, kad jis gali kontroliuoti gyvūno tapatybę atkurdamas jo fizinę formą. Tada susikuria deformuotas mąstymas, kai idėja užvaldo materialumą (kas pasireiškia kaip klonuotas gyvūno kūnas) ir pritaiko deformuotu, iškreiptu ir iliuziniu būdu.
Gyvūnai neturi teisinio subjektyvumo, tai leidžia savininkų interesams nusverti gyvūno likimą ir ateitį. Augintinių šeimininkai iš esmės perkelia senąją mirusio augintinio tapatybę naujai susiformavusiam individui, ir šis praranda unikalumo galimybę, nes yra priverstas išsitekti tam tikruose struktūros ir prasmės rėmuose, kurie aiškiai apibrėžia, kas jis ar ji yra.
Žmonės klaidingai mano, kad klonuotas augintinis bus fizinė mirusio augintinio kopija, – klonai savo išvaizda ir elgsena nėra identiški mirusiems augintiniams. Klonai, kurie neatitinka augintinio šeimininko „reikalavimų“ ir nėra pakankamai geri parduoti, tampa nesėkmingais produktais. Taip gyvūnas yra redukuojamas iki kūno, visiškai ignoruojant gyvūno sąmonės ir unikalios egzistencijos aspektus.
Augintinių klonavimas paverčia juos deanimalizacijos proceso aukomis: su gyvūnais elgiamasi taip, tarsi jie būtų negyvi objektai, kuriais galima disponuoti, kuriuos galima kurti, perkurti ir naikinti. Deanimalizacija yra gyvūno redukcija iki mašinos, turinčios tik elgsenos ypatumus. Taip grįžtama prie Descartes’o idėjos, kad gyvūnai tėra mašinos, kad juos galima pagaminti kaip objektus ar daiktus, taip neleidžiant gyvūnui įgyti autentiškumo. Gyvūnų deanimalizaciją iliustruoja maisto industrija, kai gyvūnai yra auginami siaubingomis sąlygomis. Taip deanimalizacija atima iš gyvūnų gyvybę, nes jie tampa gyvybe be teisės gyventi – paverčiant gyvūną negyvu jam dar esant gyvam. Anksčiau žmonės patys augino gyvūnus ir juos skerdė, o dabar gyvūnai ir maisto industrija yra nematomi, ir tai sukuria katastrofišką „postgyvūno“ erą, kai vieninteliai likę matomi gyvūnai žmonių pasaulyje yra antropomorfizuoti augintiniai.
Grįžtant prie augintinių klonavimo ir deanimalizacijos klausimo, augintinių klonavimo industrijoje sudaiktintas gyvūnas yra pašalinamas iš moralinės plotmės, sutelkiant dėmesį į asmeninius savininkų norus, atrenkant augintinius pagal jų estetines savybes. Klonas tampa žmogaus tuštybės produktu – dažnai augintiniai klonuojami siekiant parodyti savo statusą visuomenėje. Klonavimas leidžia žmonėms kurti gyvūnų kūnus pagal savo norus, o tai veda link dar didesnio gyvūnų išnaudojimo.
Augintinio mirtis ir atsakomybė gyvūnams
Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės klonuoja augintinius, yra ta, kad jie negali emociškai susidoroti su augintinio mirtimi. Šiuolaikiniame pasaulyje mirties bijoma ir nenorima apie ją mąstyti: postmoderni visuomenė kuria priešpriešą tarp gyvenimo ir mirties – mirtis išstumiama iš viešojo diskurso. Dėl to žmonėms vis sunkiau susidoroti tiek su savo artėjančia mirtimi, tiek su kitų mirtimi – postmodernus žmogus bijo jausti tai, kas yra negatyvu. Be to, augintiniai suteikia meilę ir teigiamas emocijas, žmonės užmezga ryšį su augintiniais taip iš dalies juos sužmogindami. Žmonės nenori priimti augintinio baigtinumo, ir tai verčia juos griebtis iliuzinės augintinių klonavimo praktikos. Augintinių klonavimą taip pat galima laikyti būdu kontroliuoti mirtį – žmogus negali kontroliuoti savo mirties, tačiau gali nugalėti mirtį klonuodamas savo augintinį ir taip biotechnologijomis sukurdamas augintinio meilės tęstinumą.
Nenorėdami ir bijodami gedėti mirusio augintinio, šeimininkai siekia atkurti bent fizinę jo išvaizdą, tai tampa psichologine paguoda. Tačiau jie pamiršta, kad klonuotas augintinis neturės mirusio augintinio prisiminimų, pojūčių ir patirties. Buvusio augintinio neįmanoma sugrąžinti, tačiau augintinio replika leidžia šeimininkams „pabėgti“ nuo gedėjimo proceso ir taip susitaikyti su augintinio nesatimi. Tačiau taip žmogus tik atitolina ir pertraukia gedulą, nes klonas irgi mirs.
Klonavimas yra tarsi žmogaus atminties ir emocijų išplėtimas į kito gyvo kūno formą. Taip idėja kontroliuoja materialumą, kai naujas klonuotas gyvūnas negali iškilti kaip savarankiška tapatybė. Be to, augintinio tapatybę formuoja auklėjimas ir aplinka, o naujai klonuotas augintinis neturės identiškos patirties ir aplinkos, kokią turėjo miręs augintinis. Verta paminėti, jog klonuoti gyvūnai turi įgimtų defektų, tai didina jų kentėjimą. Daugelis klonų turi anomalijų, tokių kaip imuninės ir širdies bei kraujagyslių sistemos vystymosi ir kiti defektai, kurie didina klonų mirtingumą.
Čia svarbi ir minėtina žmonių ir gyvūnų santykius tyrinėjančios amerikiečių filosofės Martos Nussbaum pozicija: ji ragina nutraukti gyvūnų išnaudojimą ir susitelkti į jų gerovę. Neseniai ji išleido knygą „Teisingumas gyvūnams: mūsų kolektyvinė atsakomybė“, kurioje nagrinėja žmonių ir gyvūnų santykius iš teisinės ir etinės perspektyvos. Marta Nussbaum siūlo su gyvūnais ir kitomis gyvomis būtybėmis elgtis pagarbiai, neabejojant, ar jie verti gyvenimo, ar ne. Klonuotas augintinis neturėtų būti laikomas anksčiau mirusio augintinio tęsiniu, nes būtų neetiška apibrėžti gyvos formos gyvenimą pagal mirusio augintinio genetiką ir istoriją, kuri egzistuoja tik savininko prote.
Be to, klonavimas skatina atrasti kitokį santykį tarp gyvūnų ir jų teisių: ar žmogus turi teisę disponuoti augintinio genetine medžiaga vien todėl, kad gyvūnas yra laikomas jo nuosavybe? Teisės subjekto statusas suteikiamas visiems žmonėms ir nežmogiškiems subjektams, tokiems kaip korporacijos, tačiau gyvūnai daugelyje teisinių sistemų yra laikomi nuosavybe.
Čia verta paminėti teisinį atvejį, kai buvo siekta suteikti subjekto statusą šimpanzės patinui Hiaslui. 1982 m. gimęs patinas buvo pagrobtas iš Vakarų Afrikos ir nuvežtas į Vieną, ten jam, kaip ir kitiems gyvūnams, turėjo būti atliekami medicininiai eksperimentai. Po dešimtmečius trukusios teisinės kovos Hiaslas buvo atiduotas į gyvūnų prieglaudą. Nors žmonės aukojo pinigus jo išlaikymui, tačiau jis privalėjo turėti globėją, kuris valdytų pinigus, o globėjus gali turėti tik žmonės. Tad prasidėjo dar vienas teisinis procesas, kuriuo buvo siekiama Hiaslui suteikti asmens statusą. Austrijos įstatymai tiksliai neapibrėžia, kas gali būti asmuo ir subjektas. Vis dėlto Hiaslo gynėjai pasitelkė biologinę žmogaus apibrėžtį – vienas iš svarbiausių argumentų buvo tai, kad šimpančių DNR 96–98,4 % panaši į žmonių. Antras argumentas buvo filosofinis subjekto apibrėžimas – Austrijos įstatymams didelę įtaką turėjo Apšvietos idėjos, teigiančios, kad asmuo biologiškai apibrėžiamas kaip būtybė, kai sugeba atpažinti kitų būtybių interesus, t. y. būtybė su minties teorija. Atlikus eksperimentus, Hiaslas atitiko visus reikalaujamus kriterijus. Be to, šimpanzės sugeba pagaminti įrankius ir naudoja augalus kaip vaistus. Tačiau 2007 m. teismas nesuteikė Hiaslui asmens statuso, tad jis ir toliau liko „už įstatymo ribų“ – jis teisiniu požiūriu traktuotas kaip daiktas, neturintis teisių.
Tiek teisinis Hiaslo atvejis, tiek gyvūnų klonavimas kelia būtinybę permąstyti teisės subjekto sampratą. Teisinėje sistemoje būtų galima įvesti žmogui ir gyvūnui neutralią subjekto sąvoką, kuri saugotų ne tik žmogaus, bet ir gyvūno teises.
Teisės subjektą galima apibrėžti ne vien kaip žmogišką konstruktą: galima suvokti teisės subjektą kaip gyvą įsikūnijimą, turintį santykį su kitais, tarpusavio priklausomybę nuo kitų ir pažeidžiamumą, kas naikintų žmogaus ir gyvūno dichotomiją teisinėje sistemoje. Teisės subjekto sampratos transformacija ir gyvūniškumo naratyvo sugrąžinimas tiek etinėje, tiek teisinėje plotmėje padėtų dekonstruoti žmogaus ir gyvūno binarinę opoziciją bei leistų integruoti gyvūniškumą kaip žmogaus ir kaip gyvūno savybę, kurią jie abu dalinasi ir kuri yra saugoma. Vis dėlto pokyčiai teisės srityje reikalautų kardinaliai pakeisto žmogaus ir gyvūno suvokimo, kam visuomenės dar nėra pribrendusios.
Tad augintinių klonavimas daugiau pasako apie pačius žmones nei apie gyvūnus. Siekdami sukurti augintinio repliką, žmonės redukuoja klonuotą gyvūną iki idėjos ir iš jos atsirandančio kūniško produkto. Žmonės yra mažiau pajėgūs susitaikyti su augintinio mirtimi ir sukuria klaidingus įsitikinimus apie gyvūnus ir jų sąmonę bei egzistenciją kartu su žmonėmis. Taip gyvūno sąmonės galimybė pašalinama iš epistemologinio horizonto, o gyvūnas tampa tik dar vienu kapitalistiniu produktu, savotiška mirusio augintinio genetine nuosėda.
