●

●

 

Saldus nei pienas motinos krūtų

Gimtasis Žodis širdį suramina:

ragauju jį ir lig dausų skrendu!.. –

gyvybės našią mintį suprantu… –

kvapnus jo dvelksmas primena jazmìną,

pakriaušėje prie Atgimimo upės

pasmilkantį krūtinę Viltimi… –

ties juo nelyg ties angelu suklupęs

kaskart lengviau, laisviau alsuot imi… –

kalbos glėby nei kūdikis gemi… –

– – – – – – – – – – – –

Stebuklai juk iš Meilės tveriami!.. –

tekėki lūposna, būtie romi!.. – – –

 
 
Panamės neužmirštuolės
 

Kai pievoj žydi pienės vienadienės,

kai skleidžias lengvabūdiškos alyvos,

skaistuolės panamės neužmirštuolės

viltingais įkvėpimais nuõlat gyvos… –

 

Tyrom akelėm žvelgia – nė nemirksi! –

į pačią Nekaltosios Meilės gilmę,

atmindamos: „Tu niekados nemirsi!.. –

godok trapių šaknų nemarią kilmę!..“ –

 

Padebesiais plasnos klajūnė paukštė,

žydrai švytės akimirksniai iš tolių… –

širdies šventovėje užginta taukšti… –

Palaimintas dangus neužmirštuolių!.. – – –

 
 

●

 

Birželį Lietuvoj prieš lietų

taip paslaptingai šlama liepos…

jų slėpiniais užburtos girios

ir vėjų giesmės neįkyrios… –

 

Prieš lietų meldžiasi šilojai,

net kaimo šunes nebeloja…

tyloj suvirpa paukščio „amen“,

ir dangūs ima leistis žemėn… –

 

Ir leñgva širdį nuraminti,

tėvų godojimus atminti… –

birželį Lietuvoj prieš lietų

susėdę protėviai ant lieptų… –

 

Įmerkę kojas kañtriai laukia,

kol praeitis krantan išplaũkia…

suplūsta miglos į palaukę…

girdėt – mama namolio šaukia… –

 

Tačiau delsi jai atsišaukti:

tau lémta po lietum užaugti!.. – – –

 
 
 
Vasaros lietus
 

Taip intymiaĩ lietus šnarena, –

jis krenta tau į pačią širdį,

tarytum šnabžda sakmę seną,

kurią tik tu ir Dievas girdi… –

 

Niūniuoja tau lopšinę tỹliai,

vaikystės pasakom plevena… –

jei saule añdai nusivylei, –

tau gyslomis lietus srovena!.. –

 

Pavargus vasara priglunda

prie atsidususios krūtinės… –

toks alpulys, tokia pagunda –

lyg sapnas meilės pirmutinės!.. – – –

 
 
 
Medis po langais
 

Tu – medis vakaro ūkuos, –

tave už brolį aš renkuos!.. –

lyg partizanas po langais

tu rytą vakarą lankais:

teiki man Laisvę dovanų!.. –

vien ja nuo lopšio gyvenu!.. – – –

 
 
 
Žirgai
 
Savo seneliui Antanui Kėvelaičiui –                                         Baltrušių kaimo šviesuoliui – atminti*
 

Seneli, rodeis man toks aukštas!..

mylėjai žirgus ir vaikus… –

jau ant lentynos tavo šaukštas… –

O vis dar atmenu laikus,

 

kai vesdavais mane pas tetą

siaurąja Vilniaus gatvele… –

Dar nèskubu panirt į Letą… –

viliuosi Viešpaties valia

 

šventoj galudienio vienatvėj,

kol šaukštą teks ir man padėt!.. –

Kai laužau duoną Žirgo gatvėj, –

tavi žirgai tebegirdėt!.. – – –

 
Vilnius, Žirgo gatvė, 2023-01-15

 

 
 
Suvalkijoj…

 
Apsilankius sovietų sunaikintos senolių sodybos vietoje
 

Suvalkijoj lai žemė sunki, –

bet lengvai skrieja dainos į tolius!.. –

lyg Šešupės gelmė nesenki,

siela mano, atminus senolius… –

 

Andai mokė tėvulis mamos:

– Upės vandenys daugel supranta!.. –

nei širdis Lietuvos tremiamõs

jie vaitojo ir plakės į krantą… –

 

Sodai uõliai sirpino vyšniàs

ir smaragdinės pievos vešėjo… –

kas pasiglemžė kraičio skrynias,

kai mergelės į niekur išėjo?!. –

 

Man kalbėjo mamulė mamos,

kad raudot Suvalkijoj ne gėda… –

– – – – – – – – – – –

…Amžinosios gimtinės namuos

nemarus Dievo angelas gieda… – – –