●
Julia Cimafejeva (Юля Цімафеева, g. 1982) – baltarusių poetė, vertėja. Minsko valstybiniame kalbų universitete yra baigusi anglų filologijos studijas. Gimtąja kalba yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, taip pat knygų vokiečių, lenkų ir anglų kalbomis.
2020 m. vykstant Baltarusijos revoliucijai Cimafejeva angliškai rašė „Minsko dienoraštį“, vėliau jis išleistas atskira knyga (lietuviškai nuo 2021 m. rugsėjo iki 2022 m. gegužės dalimis publikuotas „Literatūroje ir mene“, vert. M. Burokas). Po revoliucijos poetė emigravo ir šiuo metu gyvena Europoje. Cimafejevos tekstų įtraukta į šiuolaikinės baltarusių poezijos antologiją „Baltai Raudonai Baltai“ (2022).
Šį mėnesį Cimafejeva dalyvavo festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Naujausia jos poezijos knyga „Kraujo apytaka“ (Кровазварот) turėtų pasirodyti šiais metais.
●
tylėjimo skarele
pridengtas mano istorijos raugas
kažkas seniai išsikepė duoną
kažkas seniai savo duoną suvalgė
kažkas visiems savo duoną dalina
o manoji – tebėra tešla
dešimtmečiais rūgstanti
liūdna tešla užmiršta tešla
gal net nėra tos tešlos
gal po bobutės skarele jau
tik sudžiūvus plutelė
o ne istorija
tačiau ir iš jos aš prikepsiu
miltinių paukštukų
su razinų akelėm
su meduotais balseliais
pats pamatysi
Julia–Šura
Ziuderadė–Spiaryža, Vokietija–Baltarusija, 2024–1985–1944
Visi mano paveikslai prasideda spalva. Tačiau kartais aš slepiu spalvą po pelenais, smėliu.
Anselm Kiefer
Devintojo dešimtmečio Spiaryžoje
Šura ieškojo popierių ir kortelių
paslėptų tėvų darže
kasė po obelimis ir po kriaušėmis
klausinėjo piktžolių bei užkaborių
žadino mieguistus vagų tarpuežius
tiktai tas, kas paslėpta
(prieš išvežant Vokietijon)
neatsiliepė
Šura grįžo namo į Kanadą
tuščiomis
*
o šiame kaime
kurio pavadinimo, išrašyto
kruopščiu gotikiniu kursyvu
kurio pavadinimo aš išskaityti nesugebu
šiame vokiškame kaime
ištrintame iš šeimos žemėlapio atminties
ar ji kažką paliko?
kas užkasta šiame lauke
įsukta sudūlėjusion skarutėn
gėdos ir prakeikimo?
*
„negaliu matyti kraštovaizdžio be karo,
nes man kraštovaizdis dažnai būna persmelktas
karų bei mūšių pėdsakų“
ar likęs čia jos pėdsakas
po karčia sniego pudra
pėdsakas basų josios kojų
tarp papuvusių nuo šalnos batvinių
pėdsakas sutinusių nuo šalčio rankų
pėdsakas bergždumo
pėdsakas bejėgiškumo ir skausmo
pėdsakas skurdžios vokiečių kalbos
sutraiškytos kulnu
prievarta išvežtos
pabėgėlės
„istoriją regiu tarsi temą menininkui –
man ji visada yra medžiaga
tarsi molis skulptoriui“
pėdsaką, kurį ji paliko istorijoje
pėdsaką, kurį istorijos dantys
paliko joje
*
Šura čion niekad negrįžo
po aštuoniasdešimties metų
grįžau vietoj jos
ir kasinėju vaizduotės kastuvu
Šiaurės Vokietijos kraštovaizdį
tarsi savo
„man gimtinė yra visa,
ką turiu savoje atmintyje.
ją nešiojuosi su savimi“
kiekvienas žmogus
nešiojasi savo lauką su savimi
temsta didžiulės
Anselmo Kieferio paletės
ir perdžiūvę stiebai
tarsi ant jų nutapyti
Julia
Minskas–Cugas, Šveicarija, 2023
Tu išdavikė
– sako man miestas, –
nieko tau neatiduosiu:
nei pabrinkusių žibučių akių,
nei paskutinių bučinių
katės senstančios, nei tavo
neparašytų čia knygų.
Visa pasiliks su manim
šiame mažame bute,
šiame žaliame rajone,
kur kaimynų girtos dainos
trankos į sienas
ir dzingsi šukėmis
kiemuose –
jų taip pat tau neatiduosiu.
Šeštasis Neperšaunamas skersgatvis,
Septintasis Neperšaunamas skersgatvis,
Aštuntasis Neperšaunamas skersgatvis,
vaišinote ją avietine melancholija
ir maudžiančiu ilgesiu, o ji vis viena
išėjo. Ji jus paliko
ramybėje. Ir vyšnios nepaliovė žydėti,
ir kriaušės nesulaukėjo. Ir plačios
prospektų vagos neperdžiūvo.
Galėtumei bristi lig kelių
jų kunkuliuojančiame triukšme,
tačiau gatvių pavadinimai
išlekia tau iš galvos
ir kelią atgal pamiršta.
Stojanka, Remont Obuvi,
Burenije Skvažyn,
Pirmais, Antrais, Trečiais
Radioaktyviais skersgatviais
išsiskaičiuot!
Tu nuėjai,
tu pasiėmei
tik baltą atminties radiją.
Ir tekaukia nepaguodžiamai
ausinėse seni hitai,
šita muzika jau nebe tavo
Julia
Hamburgas, Vokietija, 2023
Per Šancenparką
Planten un Blomen parku
einu į Kolonadų gatvę,
į pirmąją vokiečių kalbos pamoką
per pastaruosius devyniolika metų.
„Kokios naujienos? Kas naujo? –
klausia blondinė mokytoja,
o žvilgtelėjusi į mūsų veidus
nepraleidžia progos susimauti:
– Reikia būti pozityviems,
– moko ji, –
negatyvo aplinkui užtenka!“
Tomekas iš Lenkijos.
Mechranas iš Irano,
Svitlana iš Ukrainos,
Amina iš Sirijos,
Julia iš Baltarusijos
atsiverčia vadovėliuose
šimtas dvidešimt septintą puslapį
ir tikrinasi namų darbus
su pridėtiniais sakiniais.
„Aš jaudinuosi, kai…
laikau egzaminą“, – pateikia teisingą atsakymą Mechranas.
„Aš džiaugiuosi, kai…
susitinku su draugais“, – „puikiai“ atsako Tomekas.
„Aš bijau, kai…
krinta bombos“, – padaro klaidą Svitlana.
Juk vadovėlyje parašyta:
„…kai žiūriu baisų filmą.“
Niekas neturėtų
gadinti nuotaikos per pamoką.
Tomekas iš Lenkijos,
Mechranas iš Irano,
Svitlana iš Ukrainos,
Amina iš Sirijos,
Julia iš Baltarusijos
kalba vokiškai
kaip penkiamečiai vaikai,
ir kartais mokytojai atrodo,
jog iš tiesų jie vaikai,
kuriuos reikia išmokyti
užmaršties
ir vokiečių kalbos
B1 lygiu.
Nuo Kolonadų gatvės
Planten un Blomen parku
per Šancenparką einu
iš savo pirmosios pamokos,
kad grįžčiau į antrąją,
trečiąją ir ketvirtąją.
Galiausiai
plieniniame gatvės veidrodyje
aš atrodau vietinė,
o tai reiškia – svetima,
kaip visi.
Julia
Hamburgas–Minskas, Vokietija–Baltarusija, 2024
Pameni tą balandinę mūsų rajone?
Nežinau gatvės, bet ten dar mokykla ar vaikų darželis
už tvoros. Įprasta balandinė, sumeistrauta
iš metalo lakštų, dažytų žaliai.
Paukštukai ant stogo burkuodavo, tarsi namie,
plunksnų pribarstę tarp baltų išmatų.
Pameni, mes stovėjom ir žiūrėjom tylėdami.
Buvo vakaras. Manau, ankstyvas sekmadienio vakaras.
Apleistam kieme
vėjas šiaušė lapus ir kvepėjo
keptais spirgais iš gretimo namo.
O paskui mes nuėjom toliau,
susikibę rankom.
Pameni?
Aš jau irgi nepamenu.
Ar iš tiesų buvo ta balandinė
Masiukauščynoj
ar galbūt Žaliajam Luze,
ar iš tiesų buvo sekmadienis,
ar iš tiesų buvo vakaras,
ar iš tiesų kažkas ten gyveno,
kaip kad mes kažkada.
Iš baltarusių kalbos vertė Jurgita Jasponytė
