●

Į daugelį pasaulio kalbų verstas estų literatūros klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas
Jaanas Kaplinskis (1941–2021), rašęs ne tik estų, bet ir anglų, suomių kalbomis, prieš keliolika metų skaitytojus gerokai nustebino ėmęs kurti poeziją ir rusų kalba. Rusiškai pasirodė penkios jo eilėraščių knygos. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš 2021 m. išleisto rinkinio „Upės kitos kur rangos“.

Vertėjas

●

Mes išskrendam, galbūt po mūsų, kaip po lėktuvo,

liks tik gaudesys ir baltas dryžis

melsvam danguje – ir tai pranyks, ištirps

tarp debesų. Gaudesys kartais

gyvena ilgiau, jis atsimuša, ataidi

nuo sienų, miškų ir kalnų šlaitų, o paskui

nejučia virsta virpančia tyla,

nesibaigiančia pauze tarp natų,

alfa ir omega, meile ir mirtimi,

kurios – galbūt – kada nors susitiks

klavesinu Bachą skambinančios merginos šypsny.

 

●

Čia po akmeniu gyvena mūsų tolimi giminaičiai.

Kiti giminaičiai tapo paties akmenio dalimi,

o tai, kas tarp mūsų bendra, išsisklaidė, tapo tuštuma,

skaidriais, pusiau neegzistuojančiais burbuliukais.

Galiausiai, visai kaip ir iš pat pradžių,

dvasia ir materija, vėjas ir akmuo niekuo nesiskiria.

Vieni mūsų turi keturiasdešimt porų kojų, kiti – vos vieną,

antroji virto rankomis, tik mes dar nežinom,

kaip jomis naudotis, ką statyti, ką griauti.

Regis, visi turim tik vieną atmintį,

ir ji neretai mus apgauna, kaip ir protas. Vis atsitrenkiam

į spindinčias parduotuvių vitrinas, į langus ir veidrodžius.

O vėjas, šviesiai pilkšvas vėjas, mus kviečia paskui save:

„Jau laikas, drauguži, laikas!“ Juk jis, vėjas, mena visų dainų

visus žodžius. Kur nors tolybėj galbūt ir mūsų vardai

taps muzika, vėjo dainų dar iki užgimstant

akmenims, mintims ir žmonėms melodijomis.

 

●

Gera ir ramu miegoti rūškaną naktį,

kai dangus aiškus, užmigti trukdo spūstys žvaigždžių.

O prieš auštant ant vis dar drėgnos palangės

nusileidžia internetas su savo internetukais,

jie čirpia ir kvatojasi iš mūsų, Dievo kūrinių,

neleidžia suprasti, ar visa tai vyko sapne, ar tikrovėj.

Užuolaidos per naktį paseno ištisu amžiumi,

kilimo ornamentai mėgina prisiminti,

iš kur, iš kokių padavimų, kokių pranašingų sapnų

jie kilę, kaip iš mitų jie virto

piešiniais, rašmenimis, kurie vos beįžiūrimi

per voratinklį, jau seniai neįpainiojusį nieko,

išskyrus dulkes ir užmarštį. O ten, toli viršuje,

kažin kas tyliai nueina šalin, iš akių ir iš atminties,

žengdamas Paukščių Taku, iš rytų į vakarus.

 

●

Viską permąstėm nežinia kiek kartų,

o atmintis liko bemaž tokia pat nekintama

ir vis taip pat mus apgaudinėja. Tai, kas mums liko, –

tik puodynių skeveldros, šukės, ąselės,

pabiros žinios iš mūsų protėvių.

O suvokimas, kad jie buvo, pats jų gyvenimas,

sunkus kaip gyvsidabris, gyvasis sidabras, argentum vivum,

jau seniai nutekėjo į žemę ar jūrą, kur

galutinai susilieja žmogus ir jo šešėlis.

Žvelgdamas nuo skardžio regiu save apačioj,

snaudžiantį pramerktomis akimis prie senos pušies.

●

Nevaržomas žodis, jis kaip laisvas paukštis:

pavargo nuo savo laisvės, jam taip norisi

rasti nuošalią viečiukę, kur galima pailsėti

nuo praeities, gyvenimo ir laisvės,

mylėtis, krauti lizdą,

auginti savo laisvus jauniklius,

tokius pat geltonsnapius ir patiklius,

kaip ir jis pats kadų kadais, iš pat pradžių,

kai nekantraudamas laukė savo valandos,

pasirengęs skristi ieškoti savosios salos,

kurios galbūt jau seniai nebėra, liko tik uolos jūroj,

šventovės nežinomam dievui griuvėsiai

ir užrašai nežinoma kalba.

 

●

 

Begalybė vis arčiau, ji tokia šviesi,

jos pripildytas kambarys, pripildyti medžiai už lango.

Vis rečiau norisi grįžti prie savo kūno,

prie savo sąmonės, traukia tapti laisvam nuo visko,

kas jau niekas, kas daugiau už nieką,

nuo savo tapatybės, tautybės,

nuo savo praeities, dabarties, ateities.

Pasilikti ilgėliau ten, kur šviesu ir jauku,

Kantoro ir Mikalojaus Kuziečio pasaulyje,

ten, kur iš visko, kas buvo, liks

tik ne-neegzistuojančios sielos pokalbis su

ne-neegzistuojančiu Dievu.

 

●

 

Virusas teisinasi, jis irgi tvirtina,

kad mes patys kalti dėl savo negalavimų.

Pasaulis teisina savo egzistavimą,

tvirtina, kad yra nekaltas, kad kaltas – Dievas.

O Dievas tyli, iš jo ilgaamžės tylos

radosi visa, kas yra, ir kai kas, ko nėra,

ant ko rymo kalnai, slėniai, miškai ir lankos,

kuo vaikštome mes, vaikšto drambliai, liuoksi varlės.

Dievas tyli, bet galbūt kada nors prašneks.

Iš jo žodžių užgims suvis kitas pasaulis,

kitas dangus, kiti kalnai ir lygumos,

kita Jeruzalė, kita Raudų siena,

kiti maldininkai ir kiti sargybiniai

su kitais automatais, besikeikiantys

suvis kitos kalbos suvis kitais keiksmais.

 

●

 

Pačios giliausios mintys slepiasi gilumoje,

ten, kur panerti sunku ir nesaugu,

ten jos ilsisi tarp seniausių,

šalčiausių, tamsiausių filosofinių akmenų,

sudužusių laivų ir plastikinių butelių,

kuriuose gyvena pačios mažiausios geldutės.

Ten jos laukia savo valandos, jos geriau žino, kada

joms kilti, palikti amžiną tamsą,

daugintis, turėti vaikų, rasti draugų,

bendraminčių ir berniukų, pasirengusių

rašyti jų vardus ant aitvarų, ilgai sklendžiančių

viršum apsnūdusio miesto, viršum senos pavargusios upės.

 

●

 

Mielos katės, mes manom, kad jos – mūsų,

bet jos gerai žino: mes jų aptarnaujantysis personalas,

pribuvėjos, auklės, guvernantės, tarnai, sargai,

virėjai ir vežikai. Ateis laikas, kai mes iš pradžių

persikelsim į svirnus ir palėpes,

gaudysim katėms peles ir gaminsim

iš jų kotletus mūsų šeimininkėms,

o patys misime kauleliais, grybais ir uogomis,

o paskui pamažėl trauksimės slėptis į mišką,

kuris vėl gyvens savo gyvenimą,

o mes galutinai palikę namus ir miestus

naujosioms šeimininkėms po truputį virsime

kailiniuotais dryžuotais žvėreliais, vis labiau

besišalinančiais ankstesnių vardų ir naujo gyvenimo.

 

Iš: Ян Каплинский. За другими реками.

Пайде:  Kite, 2021

Vertė Gediminas Pulokas