Pėda akmenyje

 

Ar protas gali suvokti tuštumą jos nepavadindamas?

 Jiddu Krishnamurti

 

Kuzuzangpola, – nedrąsiai, pusiau neužtikrinta dėl dzongkha tarimo pasisveikinu su jaunu pareigūnu. Jis dėvi naujutėlaitį tamsų gho – nacionalinį vyrų kostiumą. Tobulai sušukuoti varno juodumo plaukai. Gražus, griežtas, nepaperkamas. Tyrinėja pasą, vizą su didžiule mandala, virš kurios nuotrauka – melancholiškas ligos išsekinto žmogaus veidas. Smalsiai skaito vienuolio parūpintą iškvietimą į šalį. Ant sienos kabantis plakatas skelbia: Happiness is a place. Stoja tylos įtampa. O tada – taukšteli antspaudas. Ir dar vienas. Paskutinė Himalajų karalystė plačiai atveria svetingą glėbį.

 

●

 

Po Indijos balagano, festivalių šėlsmo, spalvų ir kvapų maišaties, varginančio žmonių pertekliaus, klaikiausios taršos ir kaitros, valkataujančių vaikų ir galvijų staiga stoja dieviška kalnų tyla ir vienuolynų rimtis, plaučius lepina kristališkas oras, akis džiugina žaliuojančių slėnių gamtovaizdis. Užtat būčiai negailestingai smogia askezė. Turtingi Indijos skoniai virsta prėskais, pavandenijusiais aukštikalnių patiekalais. Gašlius indų žvilgsnius pakeičia droviai nuleistos vyrų akys. Į atkampias vietas miškingais šlaitais neatparpsi spalvingu tuktuku, jas teks sunkiai pasiekti savomis galūnėmis. Ir vis tiek ši šalis, kur senoliai kokakolą vadina juodu vandeniu ir nėra nė vieno kalėjimo, traukia kaip milžiniškas magnetas. Jei nebūčiau sukrapščiusi pakankamai rupijų skrydžiui, į Butaną kaip ištroškęs žvėris prie šaltinio būčiau atėjusi pėsčiomis.

 

●

 

Viešbutyje, kurio vienintelė viešnia šiandien esu, pati laukiu svečio. Netrukus pro langą ir pamatau Tseringą, per pagrindinę Timpu aikštę žvaliai atplevėsuojantį raudonojo vyno spalvos abitu. Po akimirkos jis jau mantromis laimina šiaurietiškas ir indiškas lauktuves šeimai. Kaip dosnus nykštukas apdovanoja ir mane. Ant rankų nugula tanka su Žaliąja Tara, smilkalų dėžė, kalnų krištolo maldos karoliai, kira… Šį žemę siekiantį, sunkoką, subtiliais raštais išmargintą sijoną apsivysiu tik su vietinės moters pagalba. Dėvint jį didelio žingsnio žengti nepavyks. Tradiciniai kostiumai išties mėgsta supančioti moterų kūnus. Plepam kaip užmigti nenorintys vaikai, po daugelio metų susirašinėjimo liejasi susitikimo džiaugsmas. Išskubam į gaivaus vėjo gairinamą miestą, sukam ratus aplink didžiąją stupą. Om mani padme hum. Kažkur tolumoje nuo kalno žvelgia auksinis Buda. Jo akyse atsispindi ne tiek atjauta, kiek palaimingas abejingumas kenčiančiam pasauliui. Tseringas – drūtas, geros nuotaikos vaikinas, jauniausias šeimos vaikas, atiduotas į vienuolyną penkerių. Savo buvimu jis plačiai atvers valstiečių namelių duris ir vienuolynų vartus, nukraus stalus kukliomis kalnų vaišėmis, nuo atokių meditacijos urvų nutrauks užrūdijusias spynas. Mūsų draugystė užgimė tokiom neįtikėtinom aplinkybėm, kad nedrįstu apie tai pasakot. Vis tiek niekas nepatikėtų, kokius žmogaus vaizduotę pranokstančius scenarijus kuria pati Visata. Karminis ryšys, likimas, keistų atsitiktinumų virtinė, mistinė brolystė… kas pasakys, kokios jėgos iš tikrųjų sujungia skirtingiausius žmones?

 

●

 

Siauromis, lyg vaikui sumeistrautomis kopėtėlėmis atsargiai kylu stačiu kalno šlaitu. Nesu tikra, kad jos išlaikys įmitusį europiečio kūną. Prie vertikalių įpratusiems kalniečiams lipti – natūrali būsena, bet iš lygumų vaiko šis veiksmas reikalauja sportinės parengties ir uolaus atsargumo. Žvitrus, gal devynerių metų vienuoliukas – mažytis Buda – sunkiai atrakina meditacijos urvą. Jame telpa lygiai vienas žmogus. Giliausiame kampe palaimingai rymo Žalioji Tara. Tai dėl jos užsiropščiau čia. Liksiu meditacijai. Meldžiu vienuoliuko grįžti dar tą pačią dieną – ne po metų! Nepralinksmintas mano pokšto ir ant piršto sukiodamas raktą jis pasišalina. Nesupranta, ką čia veikia svieto perėjūnas, net ne budistas, bet jam ir nerūpi. Išnaudodamas laisvą akimirką nuo griežtos vienuolyno tvarkos jis iš po skverno išsitrauks telefoną ir pasikikendamas įbes nosį į žaidimuką, dėl kurio iš proto kraustosi viso pasaulio vaikai. Lieku vienumoje su Tara, nors tiksliai žinau, kad niekada nesame iš tikrųjų vieni. Sėdėti ant pliko akmens žiauriai skauda. Civilizacijos minkštumų išlepintas kūnas šaukiasi komforto. Sunku rasti patogią pozą ir susikaupti. Kvėpavimas nuo kopimo apsunkęs, keliautojo stuburas – ne pačiausioj tvirtumoj. Išpaikusio kūno vergija gimdo liūdną neviltį, verčia nenatūraliai jaustis natūraliausioje aplinkoje, brėžia siauras galimybių ribas. Tuo pat metu pats save atjausdamas kūnas moko švelnumo ir kantrybės, kviečia tobulėti, budėti vidinėje šviesoje, stvertis gera linkinčios disciplinos. Pastangą susitelkti iki galo sudrasko trečias, pagrindinis, veikėjas, kuris tik dabar išraiškingai pranešė apie save. Tai stambus naktinis drugys, jaukiai įsikūręs oloje saldžiam dienos miegui. Įžeistas mano įsiveržimo šis Taros sargybinis protestuoja dramatiškai skraidydamas aplink galvą. Beveik girdžiu jo pasipiktinimą: dink iš čia, šventeiva! Pamiršusi meditaciją žaidžiu su drugiu. Šilkiniai, pilkšvi sparneliai tapšnoja veido odą, ieško vietos nutūpti. Jo aikštingumas ir kutenantys prisilietimai sugrąžina į vaikišką džiaugsmą, o išblaškyta meditacijos pastanga pažadina į fizinę realybę versdama jusles tyrinėti aplinką. Sunkiai pasiekiamas, ankštas ir sunkiomis durimis užslėgtas Taros urvelis akivaizdžiai senokai lankytas žmonių – nėra nei smilkalų, nei žvakių, nei aukų pėdsakų. Kuprinė liko apačioje, atsinešiau tik pačią save. Belieka nusitraukti perlų vėrinį, nuo daugybės metų kasdienio dėvėjimo tapusį kūno dalimi, sunkte prisisunkusį jo energijos. Po Taros kojomis pabyra baltos šviesos kruopelės, užgimusios tolimos jūros vandenyse, o dabar amžiams užmigsiančios saugiame kalno delne. Maištingo drugio džiaugsmui, užsklendžiu olą, į kurią daugybę kartų sugrįšiu fantazijos tikrovėje. Om tare tuttare ture soha.

 

●

 

Lama laukė mūsų vienoje Tigro lizdo celių. Prieš įeidami į šį galingą, prie stačios uolos pritvirtintą vienuolyną telefonus paliekame saugykloje. Į technologijas įnikusį protą apima našlaitiškas būvis, šį netrukus keičia išsivadavimo iš skaitmenizavimo įpročio džiaugsmas. Pagarbiai palinkęs prie lamos ausies gidas Kinley ilgai kažką aiškina. Lama – nenusakomo amžiaus, lyg būtų nepavaldus laikui, butaniečiams nebūdingos itin šviesios odos, tarytum visą gyvenimą būtų lindėjęs šešėliuose. Dailios formos vienuolio galva nuskusta taip nepriekaištingai, lyg plaukai būtų apskritai nustoję augti. Harmoningi veido bruožai ir ilgalaikės meditacijos ištreniruota pavydėtina laikysena suteikia jam skulptūriško grožio. Taip gali atrodyti žmogus, nužengęs iš daug geresnio pasaulio. Į mane jis nekreipia dėmesio. Pažabotam protui tesu tuštuma. Netrukus Kinley duoda ženklą išdėlioti daiktus. Atsargiai ant šventraščio susiraito maldos karoliai, nugula dukters nuotrauka ir kitos brangenybės. Metas maldai ir prašymams Visatai. Atsukę veidus į spalvingą altorių užsiveriam savyje, o celę užpildo meditatyvus, amžinybę trunkantis lamos murmėjimas. Jo mantros taikoje skęste skęsta nerimastinga siela.

 

●

 

Į sidabrišką uolieną pasikaukšėdami lazdom mažais žingsneliais ir klaidžiais takais stumiamės kalnu aukštyn. Kinley čiaumoja domą, kvapnią žolių ir prieskonių suktinę, padengiančią dantis šiurpiu raudoniu, bet teikiančią kūnui šilumos. Tseringas tyliai bando apskaičiuoti likusį atstumą. Visi pavargę. Jei Kristus susitiktų Budą, apie ką jiedu kalbėtųsi prie laužo? – paįvairinu tylą. Oooo! – pralinksmintas netikėtos fantazijos sušunka Kinley. – Jie kalbėtų nesustodami, taptų geriausiais draugais, neišskiriamais! Bet štai prieš mus jau veriasi apšiuręs ant kalno šlaito suręstas vienuolynas, kurį tvarko vienintelis vienuolis, bet anaiptol nevienišaujantis. Draugiją šiose dausose jam palaiko kalė, prieš kelias savaites atsivedusi šuniukų. Jų tiek daug, kad negalim suskaityti. Piktai lodama kalė neleidžia artintis prie vaikų, dėl maloningos karmos gimusių mylinčio vienuolio rūpesčiui. Jis šeria augintinius mūsų atgabentais sausainiais. Bet į šį karalienės globojamą, mažytį vienuolyną užsikeberiojom visai ne dėl ciuciukų, o dėl pėdos, kurią viena joginė įspaudė į uolieną. Mano prašymu Tseringas lotyniškais rašmenimis užrašo jos vardą: M-a C-h-e L-a-p D-o-l-m-o. Veltui bandau atsekti ją „Google“ paieškoje. Joginė apsukriai pasirūpino savo slaptumu, paniekino iliuzines algoritmų erdves. Tseringui murmant mantras bandau įtalpinti ištinusius kaimietės pirštus į grakštų joginės pėdsaką – naiviai pasisemti jos energijos, sekti jos pėdomis. Jei joginė nešiotų batus, dydis turėtų būti gal 35. Vaiko sudėjimas. Bandau įsivaizduoti jos veidą, rudas rytietiškas akis, niekada nekirptus, į kuodą viršugalvyje nerūpestingai susuktus plaukus, drovią tvirtybę, saulės ir vėjų nugairintą asketišką kūną, sustingusį meditacijos rimtyje. Jos balso negirdžiu. Veltui bandau sužinoti, ar pėdsakas įspaustas prieš dešimt, šimtą ar tūkstantį metų. Butaniečiams tas neturi jokios reikšmės, nes jogams negalioja nei laiko, nei erdvės dimensijos. Akmeny įspaustas dešinysis jos pėdsakas dar neatrastas. Jis gali būti, pavyzdžiui, už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų stūksančioje viršukalnėje. Butane alpinizmas draudžiamas – tai dievų teritorija, kurioje paprastam mirtingajam nėra ką veikt. Įspausti pėdsakus akmenyse mėgo jogai ir joginės, taip įrodydami gebėjimą įveikti materiją. Tolybėse palikta antroji pėda liudija fizinės erdvės nugalėjimą. Anoks čia stebuklas, – postringauja Kinley, – ir kiaurai sieną žmogus gali pereiti, vaikščiot ant vandens, net skraidyti, pražydinti rožę sniege, ką tik nori… Tiesa, prieš tai kokį milijoną gyvenimų tektų uoliai pasidarbuot, kad susilietum su dieviškąja sąmone, kuriai įmanoma viskas. Pats Kinley jogo ambicijų neturi. Jo protą slegia žemiški rūpesčiai, iš kurių didžiausi: kad neklaužada jaunėlis pagaliau surimtėtų, o gražuolė žmona pradėtų dirbti ir palengvintų vienintelio šeimos maitintojo naštą. Man, paprastuolei, teks pasitenkinti tuo, kad šviesos pėdsakus paliksiu bent jau žmonių gyvenimuose. Bet labiau nei apie įspūdingus jogų performansus butaniečiai mėgsta pasakoti istorijas apie Guru Rinpočę, populiarumu besivaržantį su pačiu Šakjamuniu, pokštus apie vaivorykštinius kūnus, legendas apie tibetietį Milarepą – nušvitusį juodąjį magą. Ir, žinoma, vietinę įžymybę – šventąjį pamišėlį Drukpą Kiunlę, baidžiusį demonus milžinišku peniu. Šioje pasaulio pusėje jis tapo brangiu, šventu simboliu. Ištaigingais falais kruopščiai išpaišyti butaniečių nameliai, kad juos iš tolo aplenktų visos nelaimės. Suluošintiems vakariečių protams penio su trykštančia sperma vaizdiniai kelia atitinkamas asociacijas, verčia kikenti ir komiškai pozuoti asmenukėms. Kaipgi be jų?

 

●

 

Nepalietiškoje užkandinėje Kinley svarsto apie valdžios sukurtą laimės indekso teoriją, kurios pats iki galo nesupranta. Man ši matematinė laimės formulė kelia tik juoką. Tarytum laimę būtų galima pamatuot kaip apčiuopiamą daiktą. Tu atvažiavai iš laimingiausios šalies, – beda į mane pirštu jis, – tu geriau išmanai. Laimingiausios šalies titulu taip pat suabejoju. Jį skeptiškai vertina patys suomiai, kenčiantys amžinos žiemos slogutį, besipiktinantys barbariškais vyriausybės sprendimais ir slegiami ekologinės katastrofos šiurpo, lyg patys vieni būtų už ją atsakingi. Kai kurie net juokauja, kad „laimės konkurse“, matyt, įsivėlė klaida. Apie laimę veikiau kalbėčiau kaip vidinę, asmeninę, visiškai subjektyvią dimensiją. Buvo laikai, kai iki absoliučios euforijos pakakdavo to, kad į taikų miestą išeinu savomis kojomis ir įkvepiu pavasario gaivą savais plaučiais. Buvau laiminga vien dėl to, kad esu sveika. Kad gyvenu! Svarbus ir tikėjimas, samprotauju. Tikintys žmonės man atrodo gerokai laimingesni, psichologiškai harmoningesni, dvasiškai tvirtesni. Jiems baltai pavydžiu. Mano prosenelis Sibire nepalūžo tik todėl, kad visus tuos metus iš tikrųjų gyveno ne tremtyje, o tikėjimo ir vilties šviesoje. Sugrįžti namo gyvam, nors ir nelabai sveikam, buvo jo didžioji laimė. Mano naivus pasakojimas Kinley žavi, bet neįtikina. Į šią laimės formulę jis šaukiasi trečio dėmens – materijos. Tseringas skuba paprieštarauti. Būdamas vienuoliu laimės šaltinio ir jis ieško religinėje tradicijoje bei gyvenimo paprastume. Neturto praktika buvo visiškai patenkintas tol, kol neseniai atokioje provincijoje paveldėjo sklypelį. Paveldas pridarė daug biurokratinių rūpesčių, atitolino nuo vienuolio misijos, sukiršino giminę. Negana to, daktarai grūmoja priešdiabetine būkle, kurią dėl skurdžios aukštikalnių mitybos neretai diagnozuoja ištisoms šeimoms. Taigi, nuo proto ramybės teikiamos laimės nutolo ir pats budizmo ekspertas. Mūsų uolusis vairuotojas Druptopas savęs taip pat nepavadintų laimingu žmogumi. Naktį jam užmigti neleidžia jauno vyro bėdos: šeimos spaudimas dėl vedybų, vis neįtinkančios peršamos merginos, būsto ir nuolatinių pajamų trūkumas. Galbūt laimė tėra iliuzija, – svarstau gurgdama nepalietišką momo. Nelaimingumas kyla iš pačios žmogaus prigimties, proto, linkusio kurti problemas tuštumoje. Ir kūno, kuris serga, sensta, alksta, zirzia, aklai ieško artumo su kitais kūnais, siekia nepasiekiamų ar trumpalaikių malonumų. Įdomu, ką apie laimės indeksą pasakytų joginė, išmokusi suminkštinti akmenį?

 

●

 

Vienuolės nuleidžia į drobę suvyniotą miruolę ant plokščio akmens. Kalbėdamos mantras jos būreliu atsitraukia į šalį. Iš pagarbaus atstumo liudijam paskutinį velionės gailiaširdystės gestą gyviesiems: ji pamaitins alkstančius savo niekam kitam nebereikalingu kūnu. Om ahmi deva shri. Išdidūs ir makabriški, bet savitai simpatingi grifai jau buriasi į puotą. Netrukus jie apspinta kūną iš visų pusių, visiškai jį uždengia, lieka matyti tik didžiulis, dinamiškas tamsių plunksnų kauburys. Jie kapoja ir kapoja, ir kapoja. Stebėtinai greitai belieka tik keli stambesni kaulai, juos į trupinius kirvuku sudaužo viena iš lydėtojų. Materijos likučius pamažu išnešios šaltas vėjas, kad jie amžiams susilietų su mylinčia gamta. Jokių raudų. Jokių gėlių. Stebiu šią gražiausią pasaulio ceremoniją su pasigėrėjimu ir didžiule pagarba – mirčiai ir gyvenimui. Guodžianti laikinumo pamoka giliai įstringa sąmonėje laisvindama iš materijos vergovės ir primindama: ne-pri-si-rišk! Laidojimas į orą – nykstanti Himalajų tradicija. Iš dalies dėl to, kad nyksta ir patys paukščiai. Bet esama ir kitos, mistiškesnės, priežasties. Tseringas kuo rimčiausiai kužda, kad grifai minta tik gerų žmonių kūnais. Blogų jie neliečia. Į mano klausimą „Kodėl, koks jiems skirtumas?“ jis teatsako pečių gūžtelėjimu.

 

●

 

Atokiame Tseringo sklypelyje iškasta negili duobė. Sukviesti vienuoliai taisosi drabužius, ruošiasi ritualui. Netrukus į duobę pilamas riebus jakės pienas, o vėjas per slėnį pagauna nešti mantrų murmesį. Vienbalsiai kalbėdami maldas vienuoliai eina ratais aplink įsivaizduojamą būsimą trobelę, skirtą vienuolijos narių atsiskyrimo praktikoms. Kai visos mantros sukalbėtos, o vieta tinkamai pašventinta, statyboms leista prasidėt. Kai po kelių mėnesių patenkintas Tseringas atsiunčia vaizdo įrašą, žiopteliu. „Trobelė“ labai nevykęs žodis apibūdinti tvirtai suręstam, tibetietiškos architektūros pastatui baltomis sienomis. Talentingo staliaus rankomis nudailinti langai žvelgia į visas pasaulio puses, o pro juos veriasi akinantis Himalajų slėnių peizažas. Šiame pasakų namelyje – du kambariai. Vienas skirtas altoriui, meditacijai, šventraščiams, kitas – poilsiui, maistui, buičiai. Juos skiria kukli higienos patalpėlė. Kažkur įrengta ir krosnelė, tad atsiskyrėliui kalenti dantimis neteks. Medituok iki laikų pabaigos! Tseringas nepasikuklino iš peties – įvedė net elektrą. Skurdžia askeze, kokią įsivaizdavau atsiskyrėlio būste, čia nė iš tolo nedvelkia. Namas veikiau atspindi vidurio kelio idealą. Kokiu stebukliniu būdu į tokią tolybę ir aukštybę atvedė elektros kabelius ir sukėlė statybines medžiagas, nedrįstu nė klaust, nes nujaučiu širdį draskantį už skatikus dirbančių juodadarbių iš Indijos ir asiliukų, šių paklusniausių kalnų stipruolių, išnaudojimą. Negaliu nepasišaipyti iš tokio turtingo vienuolio. Bet negaliu ir nepaploti jo organizaciniam talentui.

 

●

 

Kelią pas šamaną pastoja akmenų nuošliauža. Temsta ir šąla. Teks suktis vikriai, išnešioti akmenis į šalis. Nuo šios sizifiškos pareigos vyrai mane atleidžia. Veltėdžiaudama prisimenu mokytoją, vertėją Marpą, išbandžiusį Milarepą beviltiška akmenų tampymo užduotimi. Kantrybę praradęs mokinys tąkart egzamino neišlaikė, užtat jogo karjera jam šauniai susiklostė vėliau ir, kaip žinoma, atvedė tiesiai į nušvitimą. Įveikę daugiau kliūčių šamano namus pagaliau pasiekiam su tamsa. Šeimininkas kuklumu nepasižymi: didžiulis, keliaaukštis tibetietiško stiliaus namas panašus į tvirtovę – gerokai per didelis trijų asmenų šeimai. Linksma pusamžė šamanienė pilsto sviestinę arbatą sują, pajuodusiuose puoduose ant ugnies jaukiai kunkuliuoja vakarienė. Prie motinos kojos glaudžiasi vienų metų apskritaveidis vaikelis. Neatitraukia žvilgsnio nuo manęs, lyg regėtų stebuklą. Tseringas šypteli: vaikis pirmąkart mato užsienietį. Šamanas panašus į klastingą raganių iš vaikystės pasakų. Šiam buvusiam vienuoliui patikėtas religinis lobis, kuriuo jis pastebimai didžiuojasi lyg asmenine nuosavybe. Stiklinėse dėžutėse užplombuotus artefaktus smalsiai tyrinėjame ir perduodame iš rankų į rankas. Į kiekvieną dėžutę pamaldžiai bumbtelim kakta, kad užsikrėstume relikvijų šventumu. Man jos primena muziejinius itin žavingus, rafinuotus objektus, bet budistams, gyvenantiems religinės sąmonės malonėje, jos reiškia nepalyginamai daugiau. Relikvijas lydinčių legendų tikrumu niekas nedrįsta abejot. Kaulas, kurio tikrosios vertės man nesuprast, senovinė statulėlė, žinomo lamos pašventintas maldos ratelis… Įdomiausia pasirodo nuo kalno atskelta uoliena, kurioje, kaip mus primygtinai patikino, pati gamta natūraliai suformavo medituojančio Budos atvaizdą. Akmens amžinybėje sustingusį siluetą – išties žavingą gamtos meno kūrinį – mielai paglobočiau ir aš. Į namų altoriaus gilumą pagarbiai suslėpęs kilnojamą minimuziejų, šamanas kaip patyręs prekeivis suskumba reklamuoti holistines tabletes. Tikina, kad jos garantuotai išgydys nuo kokių tik nori ligų. Šie į taisyklingus rutuliukus susukti vaistingųjų žolelių mišiniai sarkastiškam protui primena glotnius kiškio kakučius, kurių, pasinaudodami reta karmos dovana, prisižeriam į kišenes kaip vaikai saldainių. Šis keistas suvenyras tebedūla mano spintos tamsoje.

●

 

Medinė vonia primena valtį aukštais kraštais. Viename jos gale, išeinančiame į lauko pusę, nardinami ugnyje iki raudonumo įkaitę akmenys, kitame – pliuškenasi mauduolis. Šioje himalajiškoje saunos versijoje pasidaro taip karšta, kad imi prakaituoti po vandeniu. Karštis įsismelkia iki kaulų smegenų ir ilgai neblėsta aukštumų žvarboje, veidas pagaliau nusidažo sveikuolio spalva, išnyksta kelionės nukankintų raumenų įtampa. Virš vonios kyla tiršti garai, skleisdami raminantį gydomųjų ir kvapniųjų žolelių aromatą. Ši egzotiška spa atrodo lyg išnirusi iš viduramžių glūdumos. O gal civilizacijos priešaušrio? Akmuo, medis, vanduo, garas… ir jų guodžiamas pavargęs, liūdnas, siautulingas žmogaus kūnas. Vonią supa negrabiai suręsta trobikė, pro kurios plyšius akmenų kaitintojai – paauglėjantys jakų piemenys – panorėję gali netrukdomai mane apžiūrėt, ypač kai visame nuogume pakylu atsivėsinti ant vonios krašto. Mano amžiaus moteriai į tai giliai nusispjaut.

 

●

 

Ši meditacijos ola skiriasi nuo anksčiau regėtų. Į ją reikia ne įkopti, o nusileisti žemyn pirmykščiu liftu – palaike, per kelias vietas sudurta virve. Melskimės, broliai, kad ji neplyštų. Nugarmėtume su trenksmu. Mūsų nuotaikingas atėjimas išbaido tikruosius urvo šeimininkus – šikšnosparnių šeimyną, kuri žaibo greičiu išsilaksto pro plyšį į vakarėjantį slėnį. Visi, išskyrus vieną, likusį palaimingai kaboti mums virš galvų. Štai tikrasis jogas, meditacijos meistras! Nė kiek netrikdomas mūsų trepsėjimo šis juodas angelas tęsia savo klajones dvasinio kosmoso platybėse. Gal ir mus jis užkrės savo pasigėrėtina rimtimi? Norėčiau pakutenti jo aksominį sprandą, bet skubu susitelkti. Ši gerokai lengviau prieinama ir atvira ola aiškiai paženklinta žmogiškos veiklos pėdsakais: pakampėse dūla rupijos ir ngultrumai, siena aprūkusi nuo liepsnelių. Tseringas imasi vienuolio pareigų. Pakyla smilkalų dūmas, oloje maloniai nuaidi mantros murmėjimas. Neįtikėtina, kad žmogus gali išmokti tokio ilgio tekstus atmintinai, negana to – deklamuoti juos atitinkamu tempu ir ritmu, tiksliai žinoti, kada daryti tylos pauzę, kada pakartoti, kada pagarsinti, kada pereiti į šnabždesį. Nesuprantu nė vieno žodžio, bet pati mantros melodija glosto ir ramina sielą, jaučiu jos gydomąjį poveikį. Liūliuoju mantros lopšyje. Vienuolio mokslai trunka gerokai ilgiau nei mediko Indijos universitetuose. Kas žino, gal būtent dėl nesiliaujančių pasaulio vienuolių maldų už taiką tebesame gyvi, Žemė dar nesusprogo į šipulius, o karai, šie žmonijos sapnuojami klaikiausi košmarai, anksčiau ar vėliau iš tikrųjų liaujasi. Mažieji novicijai man pasirodė paklusnūs ir mieli vaikai, tikri šaunuoliai, bet Tseringas, kuris paprastai kupinas geranoriškumo, savo mokinukams karčių žodžių negaili: very naughty, tikri neklaužados ir tinginiai, tik futbolas ir telefonas galvoj, nieko iš jų nebus, kasmet vis blogyn. Galiu tik atjausti šiuos judrius budas, atvesdintus į vienuolyną ne savo valia ir susodintus prie senovinių religinių tekstų rimtyje ir pelėsių tvaike skendinčioje salėje, virš kurios įėjimo kybo šiurpą keliantis, tikrų tikriausias bizūnas. Bandau įtikinti šią atavistinę disciplinavimo priemonę kuo giliau užkast, bet pozityvioji pedagogika lieka nuoširdžiai nesuprasta. Laimei, vienuolyne niekas per prievartą nelaikomas. Tik kur savo vietą surastų religinį išsilavinimą įgijęs vaikas? Nosį jam kaipmat nušluostytų iš valstybinių mokyklų išėję mandruoliai, kurie per pertraukas skaito japoniškus komiksus, o didžiąją dalį dalykų mokosi angliškai, nes dzonghka kalboje trūksta matematikos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų terminijos. Religiniai reikalai šiems ateities piliečiams menkai rūpi, jie svajoja apie didelius pinigus australijose ir kanadose. Mokyklon nuklydusias mintis grąžinu į meditacijos olą, kurioje jauku kaip įsčiose, bet susikaupimą ir kvėpavimą netrukus ima trikdyti mūsų judėjimo sukeltos dulkės. Jos akiplėšiškai veržiasi į plaučius, dirgina akis, girgžda tarp dantų. Pamiršk meditaciją. Nenuorama kūnas ir besiblaškantis protas vėl bjauriai pasityčiojo iš susitelkimo pastangos. Beveik girdžiu šikšnosparnių kikenimą: gal jau metas namolio, mergyt, prisipiligriminai!

 

●

 

Knygynėlyje spėju pavartyti Butanui skirtą Pauliaus Normanto fotografijų albumą „The Dragon Kingdom of Prayer“. Knyga sudaryta su didžiule meile, pagarbiai išstatyta greta kitų autorių. Tokios tautiečio paliudytos taikos karalystės nebepamatys joks ateities keliautojas. Senovinėmis kiromis pasipuošusios moterys asketiškoje aukštikalnių buityje, linksmuoliai vaikai, skarmaluoti maldininkai, įdegę jakų piemenys, amžių išbandymus ištvėrusių vienuolynų grožis, magiškos budistinės šventės, akimirkos iš slapto vienuolių gyvenimo… Kiekvieną nuotrauką lydi mylintis, kūrybingas menininko žvilgsnis. Autoriaus nebėra, o štai ant Himalajų šlaito gėriuosi gražiausiomis jo fotografijomis ir jose įamžintais negrįžtamai praėjusiais laikais. Knygyne kortelių nepriima, tad belieka paglostyti šį spalvingą Normanto pėdsaką ir palinkėti, kad vertingą albumą įsigytų turtingesnis Butano bičiulis. Nejučia apima melancholija, bet išvykimo liūdesys nespėja įsismarkaut, nes ant sienos mane sulaiko. Iš kur ši tanka? Iš kurio vienuolyno? – draugiškai tardo pareigūnas žinovo žvilgsniu tyrinėdamas ant stalo išskleistą paveikslą, jo akį ypač patraukia auksine kloste pridengtos, žalios Taros krūtys. Iš Gelephu. Vienuolio dovana. Paskutiniai žodžiai suveikia kaip burtažodis. Nieko nebeklausinėdamas mikliai suvynioja tanką į oranžinę drobulę ir abiem rankom iš naujo įteikia dovaną. Madam, tokiu atveju ji priklauso tik Jums.