1) didžiosios pasaulio tikybos, religijos nors išoriškai yra tokios skirtingos, tačiau pasigilinus – turi esminių bendrumų

2) pilnai pritariu!

į antrą pusę galiu atsakyti Šventraščio žodžiais: “Juos pažinsite iš darbų”. Maždaug taip.

(1) kai oponentas laikomas iš esmės neteisiu – tai ir randama tikrų ar tariamų priekaištų (pagal patarlę: „jei nori mušti šunį, lazdą visuomet surasi“).
Geras tokios nuostatos pavyzdys – kaip tarybiniais/sovietiniais laikais buvo griežtai ‘triuškinami’ „buržuaziniai“, „klerikaliniai“ ir kt. filosofai: „jie nesuprato, kad ……“;

(2) kai būnama aprioriškai įsitikinus, kad oponentas nėra nei piktavalis, nei kvailys; kad jo teiginiuose yra vertingų (mane patį praturtinančių!) racionalių grūdų, tai diskutuojant pasistengiama, kad „su purvinu vandeniu nebūtų išpiltas ir kūdikis“,
pirmiausia siekiama oponento teiginiuose surasti ne klaidas, ydas, o tai, kam pats(pati) pilnai pritari (tik gal būt sakai kitais žodžiais).

- – -

Kalbant konkrečiai:

1. Manau, kad Ž.Ž. Ruso teiginys
~„žmogaus širdis=sąžinė yra svarbesnė už jo mąstymo sugebėjimus“
yra iš esmės teisingas; neprieštarauja visoms didžiosioms pasaulio tikyboms, visų dorų žmonių požiūriui.
Aišku, kiti tai gali išreikšti visai kitais žodžiais.
Pvz., Kazuo Inamori (japonas verslininkas, filantropas, Kyocera korporacijos įkūrėjas) teigia:
„Gyvenimo, darbo rezultatai = mąstymas x entuziazmas x sugebėjimai
T.y., gyvenimo, darbo rezultatai pasiekiami mąstymą, entuziazmą ir sugebėjimus sudauginus:
[1] Sugebėjimai – tai talentas, intelektas; vertinamas balais nuo 0 iki 100.
[2] Entuziazmas – širdies pastangos, atsidavimas norint ką nors pasiekti; vertinamas balais nuo 0 iki 100.
[3] Mąstymas – apima žmogaus širdį, požiūrį į gyvenimą, filosofiją (ideologiją ir mąstyseną); vertinamas balais nuo -100 iki +100.
Todėl net jei [1] netrūkstama sugebėjimų ir [2] trykštama entuziazmu, esant [3] _negatyviam_ mąstymui – pasieksime negatyvų rezultatą.
Kas yra tas _pozityvus_ mąstymas? Tai nieko nėra sudėtinga. Tiesiog užtenka būti _taurios_širdies_. Visada būti pozityviam ir konstruktyviam, dėkingam ir pasirengusiam žengti koja kojon su kitais. Būti linksmam ir tvirtam. Būti geros valios, supratingam, švelnios širdies, taip pat negailėti pastangų. Žinoti ribas, nebūti savanaudžiam, godžiam. Visa tai – labai paprasti dalykai, žinomos moralės normos ir etikos dėsniai, paprastai pateikiami pradinės mokyklos klasėse Tereikia tai ne tik protu suvokti, bet ir įsileisti į giliausias kūno kerteles, paversti savo kūnu ir krauju“.
Iš: Kazuo Inamori „Gyvenimo filosofija“, Versus Aureus, 2006.

2. Be abejonės, geriausia yra „teokratinė“ valdymo forma.
Bet ar tas, kuris, pvz., garsiausiai viešai meldžiasi – tikrai yra geriausias valstybės vadovas?
Kas bus tas žynys, kuris pasakys: „šis asmuo X yra doras, tiesiog Dievo įrankis mūsų žemėje; tinka būti valdovu/vadovu“?
O jeigu pats vertintojas papirktas?
Kaip atskirti savanaudį apsimetėlį nuo tikrai doro žmogaus?
Ir iš čia kyla Vinstono Čerčilio požiūris: „demokratija yra bjauri santvarka, bet nieko geresnio žmonija dar nesugalvojo“.
Pakanka garantuoti, kad šalyje pilnai galiotų demokratija, nebūtų suklastota – ir laikui bėgant visuomenė pasirinks teisingiausiai.
Šiais laikais didžiosios piktadarystės, kaip taisyklė, prasideda ten ir tada, kur ir kada nustoja veikti demokratinis aukščiausios valstybės valdžios rinkimo būdas, kur į demokratiją įsiskverbia piktavališka apgavystė.

Taigi ne demokratija, bet teokratija. Galų gale duok man pavyzdį, kur gamtoje kas sutvarkyta ne hierarchiškai, bet “visiems po lygiai”?

Dėl mąstymo gamtoje, visuomenėje ir bet kur kitur aš kalbu iš esmės. Jei krizės kyla, tai ne dėl to, kad buvo vadovautasi protu, o dėl žmonių nedorumo, iš kurio proto juk neatimsi.

Apskritai tikėjime yra dalykų, kurių protu tikrai nesuvoksi, – bet galima kitaip – intuicija, Dievo apšvietimu, pranašingu regėjimu ir kt. Protas tėra menka pažinimo dalelė, o širdis be proto irgi nevisavertis pažinimas.

Pardon,

(1) Nesu girdėjęs, kad Bažnyčia pasisakytų prieš valstybių demokratines santvarkas, ką tai geresnio siūlytų vietoj to.
Ir pvz. Konklava būtent demokratiniu būdu renka popiežių.

(2) Kalbant apie demokratiją – pritariu Vinstonui Čerčiliui, teigusiam, kad
“The best argument against democracy is a five-minute conversation with the average voter”;
„No one pretends that democracy is perfect or all-wise. Indeed, it has been said that democracy is the worst form of government except all those other forms that have been tried from time to time.“
Lietuviškai: demokratija yra bjauri santvarka, bet nieko geresnio žmonija dar nesugalvojo.

Visuomenės demokratizavimo dėka buvo pereinama nuo feodalinės prie buržuazinės santvarkos, įgalinusios sparčią pramonės revoliuciją, iki tol neregėtą technologinę pažangą.

(3) Tas, kas (kaip Jūs ir teigiate) ragina laikytis Dievo įstatymų, – yra ne prieš Dievą, o už Dievą;
jis yra nebent tik prieš to meto bažnyčios atstovų nutolimus nuo Dievo.

Dar klausiate:
„Kaip gali būti mąstymas nesuderinamas su gamta“
Atsakymas: deja, gali; ir akivaizdus to pavyzdys – pvz. dabartinė pasaulinė ekologinė krizė, kuri – tai paliekant savieigai – veda žmoniją į susinaikinimą.

Esmė ta, Sauliau, kad pažinimo būdų yra įvairių, ir nė vienas neatmestinas, jeigu jis atveria tiesą. Sąžinė yra nei daugiau, nei mažiau kaip Dievo įstatymas, nurodymai, ko žmogus turi laikytis, bet tas gali ją (jį) iškreipti savo naudai, kas ir atsitiko mūsų minėtais atvejais. Nenoriu perdėtai kišti (ne vien savo) nuomonės apie Bažnyčią ir Dievo Dvasią, gyvenančią joje. Manau, pats suprasi jų vaidmenį. Ruso buvo už demokratiją, o Bažnyčia ir demokratija absoliučiai nesuderinami dalykai. Vadinasi, Ruso buvo prieš pažangą, prieš Dievą.

Šiaip dėkui, kad paskatinai pasidomėti Ruso. Jaunystėje skaičiau “Išpažintį”, dar kažką, privalomas Ruso teorijos interpretacijas ir, žinoma, visiškai nesupratau esmės. Na, o dabar skelbiami vėlgi kitos ideologijos šūkiai, ką ir minėjo A. Martinkus. O dėl tos Rusijos gal čia kas suklydo. Nepulkite žmogaus ir džiaukitės kiekvienu neparsidavusiu.