Parodos Žingsniuodamas rudeninio Vilniaus gatvėmis gali pasijusti it mindžiodamas parodų salių parketą. Vitrinos atspindi keistą, jau spėtą primiršti pasaulį it slapta iš sapno išvogtą laišką, kuris jame gulėjo ant naktinio stalelio, šiuo metu neturinčio keturių medinių kojų, nes šių atminimo išvogti iš tos keistos realybės taip ir nepavyko.

RŪTA JAKUTYTĖ Rugsėjo 24-ąją Šiuolaikinio meno centre įvyko šis tas svarbaus: atidaryta paroda „Lietuvos dailė“, kurioje mėginama pristatyti 2000–2010 metų Lietuvos vaizdinę kūrybą. Kaip ir pirmajame tokio pobūdžio projekte, vykusiame siekiant apibendrinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, taip ir dabar tai sudėtinga užduotis, nes kultūrinį virsmą galima atspindėti tik sugrupavus į tam tikrus skyrius

JŪRATĖ STAUSKAITĖ Ravint daržus atplaukia mintys. Visai nesusijusios su morkomis (kurių beveik ir nebeliko). Pvz., apie paveikslą.

INESA PAVLOVSKAITĖ Abstraktusis menas iš esmės yra nebylys: nei šaukia, nei šnabžda jame koks naratyvas ar jo užuomazga, negirgžda jokios daiktiškojo pasaulio pavidalų sankabos. Bet būtent tada, kai regima tyla įsisąmoninama, ima ryškėti dialogas. Dialogo principas, čiuopiant Kazės Zimblytės „Juodą reljefą“, mano galva, yra pamatinis.