Lauros Adomavičiūtės Sargent ofortas

Ihoris Antoniukas (g. 1991) – ukrainiečių rašytojas, istorikas, pedagogas, kariškis, XX a. pr. siaubo ir keistosios literatūros tyrinėtojas. Debiutavo mistinių ir siaubo apsakymų rinkiniu „Pušų šnabždesys“ (Шепіт сосен, 2018). Čia skelbiamas apsakymas Одноденка iš antrosios knygos „Monetą mes kiekvienas“ (2024) išverstas į keliolika užsienio kalbų. Antoniuko trumposios prozos publikuota daugelyje ukrainiečių ir užsienio siaubo ir mokslinės fantastikos žurnalų bei antologijų.

Vienadienis

Jei su Laiku gerai sugyventum,

jis tavo laikrodžiui padarytų, ką tik tu nori.

 Lewis Carroll, „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“*

Nenumanau, kiek dar turiu laiko.

Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.

Nesklandumai prasidėjo maždaug prieš savaitę.

Gal dešimt ar dvylika dienų. Daugiausiai dvidešimt. Šioje pragariškoje situacijoje neįmanoma rasti atskaitos taško. Nesame Velso romano fantastai, galintys bet kada laisvai grįžti į pradžią. Paleisti rūdžių suėstą Laiko mašiną ir pakeisti prakeiktą praeitį. Kelio atgal nėra ir niekada nebuvo. Žmogaus pasirinkimas – galutinė ir nekintanti sąvoka. Niekada nesusigrąžinsi bedugnėn įmestos monetos.

Iš pradžių mums nesakė apie erdvinius sutrikimus. Laiko iškraipymus. Jonų anomalijas ir staigias mirtis. Žmonės mirdavo todėl, kad jų kūnai tiesiog sudegdavo – dažnai vos per kelias minutes.

Net ir šiandien, „Antrosios revoliucijos“ laikais, dalis žmonių vis dar gyvena uždarose visuomenėse, atskirtose nuo viso integruoto pasaulio. Be visagalio tinklo ir net primityviausio ryšio. Be gimstamumo kontrolės priemonių ir vakcinacijos nuo virusinių ligų. Be teisės rinktis.

Jie pavadino tai „laisve“. O mes pirmenybę teikiame mūsų piliečių saugumui. Tik dabar nebežinau, kas iš mūsų kvailesnis. Juk vienus kontroliuoja totalitarinė valstybė, o kitus – archajiška religija. Likusieji, regis, vadinantys save „laisvaisiais“, iš tikrųjų yra palikti likimo valiai. Juk mirties smagračio nebesustabdysi…

Ne iškart pradėjome skambinti pavojaus varpais. Viena ar dvi mirtys tėra statistika. Natūralioji atranka, pripažinkite. Absurdiška, bet gripas pasiglemžia gerokai daugiau žmonių nei lėktuvų katastrofos. Savižudybės – dažnesnės nei mirtys darbe. Tačiau pakanka kokio nors aukšto pareigūno ar jo artimųjų mirties, kad įvykis sukrėstų visą šalį.

Ketvirtadienį, rugsėjo vienuoliktąją, mirė ministro pirmininko duktė.

Ji pabudo maždaug septintą. Nusiprausė, išsivalė savo mažus sniego baltumo dantukus ir papusryčiavo. Dalyvavo licėjaus užsiėmimuose ir būreliuose. Septynioliktą valandą ją paėmė vairuotojas. Nuvežė į restoraną, kur jos laukė motina ir vyresnysis brolis. Stalas svarbiems svečiams buvo rezervuotas nuolatinai. Balta staltiesė, gyvos gėlės ir vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria vaizdas į Chreščatyką.

Jos amžinai užimtas tėvas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje pasaulinės energetikos klausimais. Apie tragediją jam pranešė po Australijos mokslininko pranešimo, kuriame šis įrodinėjo mėnulio bangų energijos naudojimo tikslingumą žymiai platesniu mastu. Ministro pirmininko lėktuvas pakilo į orą tryliktą valandą vietos laiku. Po valandos sostinės oro uostas jį pasveikino dulksna. Po dvidešimties minučių tarnybinis automobilis sustojo prie jo namų durų. Dukros veido, net ir mirusios, jis taip ir nepamatė. Jos kūnas subyrėjo…

Ko gero, skaitėte naujienas. Tai ir buvo kritinis taškas.

Laiko manipuliacijos. Štai ką mūsų kompanija „Chronos“ darė pastaruosius dvidešimt metų. Slapta tarptautinė korporacija su milijoninėmis investicijomis ir ypatingąja laboratorija mieste-vaiduoklyje arba uždarojoje „pelyno teritorijoje“, idealiai tikusioje moksliniams tyrimams. Mes ne vieninteliai ten įkūrėme mokslinių tyrimų centrą. Buvo ir kitų, kuriuos labiau domino genų projektai, biologiniai eksperimentai ir naujausi alternatyvios energijos šaltiniai. Žinoma, neapsieita ir be ginklų.

Atbaidyti turistus nebuvo sunku. Po dutūkstantųjų valdininkai užsigeidė pralobti iš naujos turizmo aukso gyslos – „kelionių į atskirties zoną“. Kitaip tariant, tai, kas iš jos liko po balandžio gaisrų „linksmaisiais“ du tūkstančiai dvidešimtaisiais**. Jie suorganizavo transportą, paruošė gidus. Beveik prie kiekvieno apgriuvusio pastato pritvirtino lenteles su pavadinimais, prispausdino tų prakeiktų QR kodų. Lvive turistiniai kodai vaizdavo liūtus, Černivciuose – ežius, o čia, įsivaizduokite, nupiešė čupakabrą. Juokas pro ašaras.

Norėdami paslėpti savo veiklą, sukūrėme dirbtinius padidintos radiacijos laukus. Iš tikrųjų – nieko mirtino, bet turistų prietaisai pypsėjo kaip išprotėję. Todėl šie baiminosi eiti toliau. Nebereikia jokių draudžiamųjų ženklų, visą parą budinčios apsaugos ar spygliuotos vielos. Žmonės kaip biologiniai padarai geriausiai reaguoja į signalus. Pavlovo šuo yra puikus to pavyzdys.

Iš pradžių viskas buvo giežtai įslaptinta. Tarsi mūsų veikla būtų buvusi ištrauka iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios amerikiečių serialo scenarijaus. Slapta laboratorija. Vaiduoklių miestas. Iki šiol nežinomi eksperimentai su laiku ir erdve. Iš tikrųjų visko esmė – pinigai. Pirmiausia užpatentuok, tada – pasirodyk visam pasauliui. Antraip tavo velniškai genialią idėją nukosės ir parduos už beprotiškus pinigus. Kinams ar draugams už vandenyno. Nematau jokio skirtumo. Visi jie vienodai trokšta pasigirti savo nauju žaislu. Žmonės niekada nesikeičia. Net visiškos pražūties akivaizdoje atsiras pasiruošusių iš to susižerti lengvo pinigo.

Bet ne viskas taip greitai, luktelėkite. Dar turiu keletą dešimčių minučių. Viliuosi, kad turiu. Todėl grįžkime į pradžią. Ne, ne į mirčių pradžią – į mano pradžią…

Iš tikrųjų visa ko pradžia buvo teorija, pateikta vaikiškoje enciklopedijoje kietais viršeliais ir su nespalvotomis iliustracijomis. Gavau ją septintojo gimtadienio proga. Daugumai tokio amžiaus berniukų dovanodavo dviratį arba riedučius. O aš galėjau apie tai tik pasvajoti. Skaityti pradėjau anksti, jau būdamas penkerių. Vaikščioti taip ir neišmokau iki šiol. Taip, supratote teisingai: šias eilutes rašau prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis tapo mano vieninteliu draugu. Jis išmokė mane kantrumo.

Prisimenu, skaitydamas susidomėjau keista idėja, ir ji nedavė ramybės keletą metų. Akimirką įsivaizduokite: jei vieną iš brolių dvynių, kuriuos net motina dažnai painiodavo vaikystėje, išsiųstume į kosmosą, o kitą paliktume čia, Žemėje, tai po dvidešimties metų pamatytume visiškai skirtingus žmones. Vienas brolis, tarkim, vardu Mychaylas, nugyvens čia visavertį gyvenimą: dirbs viršvalandžius, nuolat gers ir rūkys kaip garvežys (daugiau nei du pakelius kasdien) ir, neduokdie, ves trečią kartą. Kitas, Mykola, ramiai keliaus kosmoso platybėmis, gėrėdamasis žvaigždėmis ir žiaumodamas bjaurų maistą iš plastiko tūbelės, o dalis jo raumenų atrofuosis kaip paralitiko.

Kai įvyks „šimtmečio susitikimas“, Mychaylas atrodys kaip šešiasdešimtmetis pliktelėjęs seniokas su puokšte ligų ir antrojo laipsnio nutukimu, o astronautas Mykola, – žinoma, po tam tikros reabilitacijos Žemėje, – atrodys kaip trisdešimt penkerių simpatiškas vyrukas, neblogų fizinių duomenų ir puikios potencijos. Šiuo atveju svarbu ne gyvenimo būdas. Įsiminkite visiems laikams: viską lemia laikas.

Kosmose laikas eina kitaip nei Žemėje. Ten jis tarsi sulėtina žingsnį, niekur nebeskuba. Paimkite visą savo šeimą, kraustykitės į kosmosą ir nugyvenkite ten gerokai ilgiau. Susodinkite į erdvėlaivį mokslininkus, kuriems trūksta laiko Žemėje išrasti vaistams nuo mirtinų ligų. Knygų žiurkę, nuolat besiskundžiančią, kad neužteks gyvenimo visoms pasaulio knygoms perskaityti. Gražumėlis.

Sakysite, kvailystė? O aš – septynerių – maniau kitaip. Svajojau, kad „ateis laikas“ – ir tapsiu jo valdovu. Galėsiu pagreitinti nykias pilkas savaites ir ištempti kone iki amžinybės šlovingiausio triumfo akimirką. Galite pamanyti, kad esu beprotis. Iš tiesų neturėjau kitos išeities. Vaikams, įkalintiems vežimėliuose, šaltos žiemos dienos tęsiasi kur kas ilgiau nei skriejantiems rogutėmis.

Pirmuosius penkiolika metų buvau apsėstas šios idėjos. Rinkau bet kokią su tuo susijusią informaciją: mokslines hipotezes, įvairias teorijas ir pseudomokslinius traktatus apie laiko anomalijas, poslinkius ar skyles erdvėje. Perskaičiau kalnus knygų, krūvas periodinių leidinių. Mano lentynos lūžo nuo laikraščių ir žurnalų iškarpų. Kompiuterio standieji diskai buvo grūste prigrūsti milijardų žodžių, bet svarbiausias jų – žodis „laikas“.

Kitus penkiolika metų savanoriškai praleidau užsidaręs mokslinio centro „vienutėje“ ir tarsi beprotis dirbau iki visiško išsekimo. Kartais prabusdavau permirkęs prakaitu, karščiuodamas ir laužomas skausmų visame kūne. Galva svaigdavo, o skrandį grauždavo alkis. Bet visa tai buvo smulkmenos, palyginti su tuo, ką turėjau gauti mainais. Laikas. Jis buvo vienintelis ir slapčiausias tikslas.

Žmogus – sociali būtybė, todėl net didžiausias nedorėlis kartais nori su kuo nors pasikalbėti. Išsipasakoti, paverkšlenti ant peties. Niekada to netroškau, nė sekundės. Vengiau bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. Tapau vienos iliuzijos įkaitu.

Nežinau, kaip mane susirado kompanija „Chronos“, bet anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.

Moderniausia įranga ir absoliuti veiksmų laisvė. Man tai darė įspūdį, bet nė akimirkos neleidau sau atsipalaiduoti. Didieji bosai, mokantys už beprotiškiausią tavo idėją, visada tikisi teigiamo rezultato. Niekam nerūpi, koks esi genialus. Žmonės reikalauja tik tavo darbo rezultatų ir nieko daugiau. Jokių sentimentų ar draugiškų patapšnojimų per petį. Šiandien tu žvaigždė – šviesk ir džiaukis. Nes rytoj niekas tavęs neprisimins. Pasaulis niekada nestovi vietoje. Kaip ir laikas.

Pinigai man niekada nerūpėjo. O viešumas ir šlovė – juo labiau. Amžinos varžybos dėl pareigų ar titulų. Tai – smulkmenos, kurias anksčiau ar vėliau pasiglemš užmarštis. Ar pastebėjote įdomų faktą? Šiandien paprasti žmonės dažniau kalba apie „Cezario“ salotas nei apie Romos valdovą. O „Napoleono“ gabalėlis svarbesnis už iškiliausią „ilgojo amžiaus“ karvedį.

Palaipsniui viskas mūsų pasaulyje praranda spalvas. Atmintis sudyla tarsi senovinė moneta. Bet tik ne mano misija – niekada. Vienintelis mane užvaldęs tikslas – sugauti laiką. Ir vieną dieną man tai pavyko…

Prietaisai užfiksavo šuolį ir pokytį.

Iškart pastebėjau, kaip strimgalviais pasileido laikrodžių rodyklės, o mūsų ekranuose stačiai išprotėjo raudoni skaičiai. Akimirksniu pašoko visų jutiklinių daviklių rodmenys. Ėmė be paliovos pypsėti. Atrodytų, tiriamasis vis dar sėdi erdvioje patalpoje ir mėgaujasi maistu, tačiau jo gyvybiniai rodikliai smarkiai pasikeitė. Svoris padidėjo keliais kilogramais. Veidas apsunko, o pilvas, tarsi ištiktas pagreitinto nėštumo, smarkiai suapvalėjo. Nespėjau nė mirktelėti, bet, patikėkit, viskas įvyko vos per sekundę.

– Šuolis! – tik tiek teišsprūdo. Ne išsyk patikėjau savo akimis. – Dangau švenčiausiasis… Pagaliau! Prakeiktas šuolis!

Ėmiau blaškytis, stebėdamas rodmenų skydelį. Dar kartą patikrinau visus duomenis. Prietaisai parodė tą patį rezultatą. Analogišką. Ne, klaidos būti negalėjo. Nors po tiekos nepertraukiamo darbo dienų sistema galėjo ir sukvailioti.

– Šuolis, – vėl ištariau, bet pusbalsiu, tarsi būgštaudamas sugadinti triumfo akimirką.

Mano rankos nervingai virpėjo. Suraukta kakta išrasojo. Per nugarą perbėgo šaltukas. Akimirką užsimaniau šokti iš vežimėlio, pulti į kiemą, kaip pamišęs, ir šaukti visam pasauliui, kad man pagaliau pavyko. Aš sugebėjau! Aš tai padariau! Padariau neįmanomą, neįsivaizduojamą dalyką. Nenusakomą. Bet tik akimirką. Taip, teisingai, akimirką…

Tada mano žvilgsnis vėl nuslydo į nevaikštančias kojas, ir viskas akimoju stojo į savo vietas. Beveik viskas… Juk tyrimai perėjo į naują, sudėtingesnį lygį. Laikrodžių rodyklės pašėlusiai skriejo į priekį, bet dabar neskubėjau aš. Mano tikslas buvo bemaž pasiektas.

Per metus rezultatai pasitvirtino. Per dvejus ateinančius metus, kai atlikome bandymus su žmonėmis, nenustatėme jokių nukrypimų. Jokių klaidų, trūkumų ar atvirkštinio veiksmo atvejų. Jokių kontraindikacijų, kaip šiuolaikinėse vakcinose. Iš tikrųjų, vakcinos taip pat kartais žudo. O aš gi dovanojau žmonėms antrą gyvenimą. Kaip tame Endriu Nikolo filme „Įkalinti laike“, rodytame antrojo tūkstantmečio pradžioje.

Mano išdidumas buvo beribis. Iš laimės svaigo galva. „Sėkmės svaigulys“ – skamba keistai, bet tai geriausias mano laimėjimo apibūdinimas. Ir būtent jo mastai pradėjo žudyti. Tikrojo aukų skaičiaus niekam nepavyks nustatyti. Statistika visada meluoja.

Per trejus metus kompanija „Chronos“ pradėjo gaminti… laikrodžius. Taip, būtent juos.

Iš pradžių pagaminta ribota serija – dvidešimt ar trisdešimt vienetų, ne daugiau.

– O kaip tai veikia? – nepatikliai klausdavo manęs pirmieji klientai.

– Paprastai, – atsakydavau šypsodamasis. – Taip paprasta, kad iš pradžių net nesuprasite atlikę „pokytį“.

– Atleiskite, – vyras priešais mane nesupratingai sumirksėjo, o aš pamaniau: „Kaip šis idiotas valdo visą valstybę? Supervalstybę.“ – Ką atlikę?

– „Pokytį“, – pakartojau kiek santūriau. – Paprasčiau tariant – šuolį laike.

– Jūs juokaujate? – prezidentas urbė mane akimis. – Juk juokaujate, tiesa?

Jo rausvas veidas ištįso, o iš burnos prasiveržė kimus švokštimas. Vyras susiėmė už pilvo ir bandė sulaikyti juoko priepuolį, o man pasirodė, kad jis tuoj apsivems. Viskas truko bemaž dvidešimt sekundžių.

– Ar esu panašus į juokdarį? Ar į vieną iš prezidentų? – kai galop jis liovėsi juoktis, supratęs, kad nejuokauju, tęsiau. – Mūsų prietaisas „Kairos“ pakeičia žmogaus laiko ribas. Atlieka manipuliacijas, keisdamas tikrąją padėtį. Tai reiškia, kad nuo šiol patys valdote savo laiką plačiausia šio žodžio prasme.

– Pala, pala… – jis visiškai sutriko. – Ką turite galvoje sakydamas „plačiausia“?

– Atsakykite man į klausimą, – ėmiau aiškinti kaip vaikui, – ar jums taip pat nepatinka skristi lėktuvu šešias aštuonias valandas?

– Tarkime, ne… Nugara paskausta.

– Su „Kairos“ prietaisu jūsų kelionė tetruks minutę…

– Kaip suprast? To negali būti! – Ko gero, jis pamanė, kad esu nepilno proto. – Tai neįmanoma!

– Ką mėgstate labiausiai? – tęsiau. – Dovanokit už įžūlumą: koks jūsų hobis, pone prezidente?

– Nesuprantu, kodėl to klausiate…

– Ne spaudai, žinoma, – nuraminau. – Klausiu reikalo dėlei.

Ilgai negalvojęs jis atsakė.

– Tikriausiai nepatikėsite, – pažvelgė man į akis, – man patinka vedžioti savo šunį. Vienam.

– Patikėsiu, – atsakiau. – Vienatvė brangiai kainuoja.

Prietaisą jis vis dėlto įsigijo. Žmonių įtikinėjimas – ne mano darbas, bet popieriuje pateikti rezultatai padarė savo. Prieš skrydį, kaip buvo žadėjęs, jis man paskambino.

– Aš lėktuve!

– Sėkmingo skrydžio… – palinkėjau. – Susiskambinsime po dviejų, ne, po trijų su puse minutės.

Per tas šešias valandas spėjau paskaitinėti Ėrichą Fromą, išgerti kelis puodelius kavos ir mažumą nusnūsti. Žinojau, kad skambučio sulauksiu mažiau nei po trijų, dviejų, vienos…

Devyni signalai. Skambutis nutrūko…

Vėl skambutis. Žinoma, atsiliepiau ne iš karto. Lai palaukia. Nusiramina.

– Alio, – ramiai pasakiau. – Kaip jūsų skrydis?

Iš pradžių ragelyje išgirdau sunkų kvėpavimą, paskui duslų atsikosėjimą ir oro rijimą, primenantį pirmuosius disfagijos požymius.

– Kam dar rodėte šį prietaisą? – slopiai paklausė.

– Tik jums, – sumelavau, žinodamas, kad „Kairos“ buvo pademonstruotas bene dešimčiai turtingiausių pasaulio žmonių. – Juk suprantate, kad naujienos greitai plinta.

– Aš paimsiu dar penkis, sutarta?

– Ne taip greitai, – šyptelėjau, – nors dabar galbūt kaip tik greitai. Po trijų savaičių jie bus jūsų.

– Ačiū, pasikliauju jumis, – atsakė jis, o tada patetiškai pridūrė: – Visa šalis jumis pasikliauja!

Nieko nepasakiau. Jo žodžiai man sukėlė pykinimą. Drebulį. Tokios beprasmės frazės paprastai skamba per laidotuves.

„Šalis“, sako jis. O kas gi yra ta „šalis“? Ir ką bendro ji turi su manimi?

Užuot atsisveikinęs, jo paklausiau:

– Taip ir nepasakėte, kuo jis vardu?

– Adolfas, – atsakė prezidentas, – jis vokietis.

Juokingiausia, kad tai buvo gryna tiesa.

Vėliau jis iš tiesų visą savaitę – pagal įprastus laiko matus – vedžiojo savo šunį. Savaitę gyvenimo iššvaistė dėl prakeikto šuns. Savaitę! O gal jis galų gale pagyveno savo malonumui? Tipinis vyras, likęs vienas su savo norais.

Juk „Kairos“ suteikia galimybę manipuliuoti savo laiku.

Pabodo stovėti spūstyje – persukit į priekį. Iki darbo dienos pabaigos dar šešios valandos – sukite būgną. Laukiate kitos serijos premjeros – pakanka paspausti mygtuką. O štai kai vienam Azijos politikui sekretorė po pietų atsegė kelnių sagą, prietaisas užfiksavo sulėtintą „pokytį“.

Kaip sužinojome apie „sagą“? „Kairos“ fiksuoja ir atkuria viską, kas vyksta trijų metrų spinduliu aplink jį. Juk niekas neskaito išsamios instrukcijos. Tai mirties nuosprendis, kurį vartotojai pasirašė patys. O mes nesame tokie smulkmeniški kaip „iPhone“ su jų „balso reklama“. Jei jau žaidi – žaisk su tūzu rankovėje.

Pardavus tūkstantį įrenginių, prasidėjo serijinė gamyba. Bendrovės akcijos pakilo iki dangaus, o įkūrėjai maudėsi piniguose. Metų pabaigoje, jų teigimu, man švietė Nobelis ir daugybė kitų apdovanojimų. Tačiau vėliau viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Prasidėjo laiko sutrikimai…

Atsitiktinai aptikau geltonosios spaudos straipsnį kažkokiame negirdėtame ketvirtojo pasaulio šalies laikraštyje, kuriame buvo pasakojama, kaip trisdešimtmetis vyras paseno vos per dieną. O netrukus jo kūnas per kelias minutes išdžiūvo. Subyrėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad jis tenorėjo nusižudyti. Pažaidė su „Kairos“, nustatęs laikmatį maksimalia galia. Įspūdinga antraštė: „Laikas žudo.“

Tinklas plėtėsi, mes statėme „laiko kontrolės angarus“. Dešimtimis, šimtais. Tačiau pasitaikydavo tokių pamišėlių, kurie savo „mygtukus“ laikė įjungę po kelias savaites. Ir, užuot švaistę savo, jie kažin kodėl leido vėjais kitų laiką. Vogdavo svetimas minutes, dienas ir gyvenimo metus. Aš iki šiol nesuprantu, kaip tai nutiko, bet mes rimtai susimovėme.

Vienas po kito pasipylė pranešimai apie staigias mirtis. Sudegė. Vos per vieną dieną pelenais galėjo pavirsti dešimtys ir šimtai žmonių. Tokio milžiniško mirtingumo nuo pasaulio nepaslėpsi. Dabar mirtis sekė kiekvieną. Laikas žudė be įspėjimo. Sulig kiekvienu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir kai akyse subyrėjo ministro pirmininko duktė, supratau – tai pabaiga…

Girdžiu įsiutusius šūksnius už mūsų biuro langų. Užuodžiu lydyto plastiko ir degančių padangų smarvę. Matau, kaip žlunga pasaulis… Žinote, man visiškai nerūpi žmonės. Tegul sau miršta! Visi! Tevirsta pilkais pelenais savo artimųjų akyse. Man nusispjaut. Jie to nusipelnė.

Šioje situacijoje labiausiai gailiuosi savęs. Tik šiandien man atsivėrė akys. Aš nė karto nepasinaudojau „Kairos“. Man jo nereikėjo. Beprotis! Tūkstančiai žmonių juo taip pat nesinaudojo, bet mirė. „Kairos“ žudė net tuos, kurie rodyklių nesukiojo, – jis vogė jų gyvenimo minutes ir perduodavo kam nors kitam.

Rytą pažvelgiau į savo laiko rodmenis ir nepatikėjau savo akimis. Tai neįmanoma, neteisinga. Mano skaitmeniniai rodmenys pasiutiškai krito. O kai įjungiau „Kairos“ – savo kūrinį ir gelbėtoją, – šis suklydo. Nesuveikė. Tai, kas paimta, ne visada grąžinama. Mano gyvenimas, paaukotas šio Žudiko kūrimui, nuėjo niekais per vieną akimirką.

Jaučiau, kaip rusena mano kūnas. Dega iš vidaus. Praeis akimirka, ir iš manęs liks tik pelenų krūva. Be sielos, be vardo. Niekas nė neprisimins.

Mes gyvename tol, kol mus prisimena.

Aš taip pat – vienadienis.

Iš: Ігор Антонюк. Монету підкине кожен. Жорж: Харків, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė

Per saulės užtemimą dera klausytis Wagnerio, grimztant į trierišką melancholiją. Šiemet per užtemimą saulė tiesiog paniro į vakaro debesį, ne taip kaip 2017-aisiais, kai dienos metu Žemę apkabino nedraugiškas kosminio šalčio glėbys. Viską užliejo pilkšvas, metalinis šešėlis, jame trumpam užmigo gyvūnai ir paukščiai. Įsivyravo bauginanti tyla, savo neįprastu vakuumu per tyli prie nuolatinio garsinio fono pratusiai klausai.

Gamta jau dabar pamažėl tyla, siaučiasi dar vos juntamu rudens kvapu, nusimeta augimo, žydėjimo, poravimosi ir jauniklių vedimo rūpesčius. Žemė klusniai gręžiasi nuo saulės – ilsėtis ramybėje, mirty, jos šaltame letarge. Rudenį ir žiemą nakvodama sodyboje, vos sudėjusi bluostą, pakirstu nuo triukšmo, kurį sukuria mano pasąmonė – kad užtušuotų tylos nejauką. Tada, regis, girdžiu virpant žemę, vibruojant šalčio prisigėrusį orą, girdžiu trūksmingą savo kvėpavimą, širdies tvinksnius, einančius kiaurai pagalvę, galvoje dūzgiantį minčių guotą. Viduje esu paradoksaliai garsi, ir tylos vakuumas akimirksniu persipildo mano vidiniu triukšmu.

Kartkartėmis atsiverčiu prie lovos gulintį šiųmetinį „Poezijos pavasario“ almanachą. Chaotiškai perbėgu per pavardes, rinkdamasi intuityviai, o kartais – selektyviai (o taip, kam gi nebūdinga rinktis iš meilės ir iš neapykantos).

Randu jos pavardę – tos, kurios poetinis balsas buvo tapęs vaikystės balsu, kurios vaizdinys egzistavo atmintinai mokėtuose eilėraštukuose ir tarp jų eilučių.

Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.

„Namus namučius“ skaitydavau broliui prieš miegą, net nežiūrėdama į puslapius, versdama juos ten, kur, žinodavau, baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas.

Violetą Palčinskaitę per fotoaparato objektyvą stebėjau vieno literatūrinio renginio metu. Buvo 2022 metų vasario 23 diena. Buvo, kaip įprasta, žaisminga, gal kiek drovi; fotografavau jos rankas su juodai lakuotais nagais, pirštus, kartkartėmis nevalingai paliečiančius šalia gulinčių knygų nugarėles. Jos parašytų knygų. Klausiau pasakojimo, o gal labiau balso – panašaus į tą, kurį įsivaizduodavau tada, kai negalėdavau užmigti: jaunatviško, su vietomis prasimušančiomis vaikiškomis intonacijomis.

Panašios intonacijos – ir jos atsiminimų knygoje „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015). Knygoje – Violetos Palčinskaitės jaunystė, bendradarbiavimas su režisieriais Juozu Miltiniu, Gyčiu Padegimu, bičiulystė su Judita Vaičiūnaite, Bite Vilimaite, Donatu Banioniu. Žaismingas pasakojimas pertraukiamas ten, kur kalbama apie motiną, getą, į pagalvę siūtą duoną.

Po renginio išaušusi vasario 24-oji tapo iki šiol trunkančios Rusijos invazijos į Ukrainą atskaitos tašku. Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache – Violetos Palčinskaitės eilėraštis baigiasi eilutėmis:

           Girdžiu:

           – Ateik!

           Negeros žinios etery…

           Iš Ukrainos…

           Tuoj. Aš ateinu.

Mano vaikai nebeskaito mano vaikystės knygų, bet vis vien užsispyrusi laikau didžiulę jų biblioteką – tiesa, sodyboje. Einu ieškoti joje „Namų namučių“ (1977). Dar ir dar kartą skaitau iki šiol atmintinai mokamus eilėraščius, kol prieinu prie tų, kurie tada, vaikui, keldavo klausimų, į kuriuos ne visad būdavo atsakoma, – kad ir apie peleno lašu tapusį berniuką iš „Baltųjų nykštukių“:

           Budžiu ir klausaus, įsisupęs į tylą –

           Geltoni klevai paslapčia man prabyla…

           O jūs už mane – atskubėkite drąsiai

           Su puokštėmis astrų – į pirmąją klasę.

Dabar dangaus provincijoje iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio „Šagalo ožka“ diena tebūnie amžina ir kaip vaikystėje ilga; o ir vasaros ten, neabejoju, nebereikia vytis.

Pamenu, kaip vaikystėje pirštu vedžiodavau po „Namų namučių“ iliustracijas, kurtas grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės: ištaškuotas mažais taškeliais, lyg vabzdžių guotais, kurie šiltą vasaros popietę sūkuriuoja įkypose saulės skraistėse.

Ilgėjantys galuvasario šešėliai – tokie kaip tie paveikslėliai: dar perregimi, ažūriniai, vėliau vis tankėjantys, galų gale užaudžiantys saulę. Vasara ir vėl ateis, tik po kabliataškio. Po jo, skaitant tekstą, reikia padaryti pauzę. Kabliataškyje tebūnie – dangiška tyla.

Gėlės Violetai Palčinskaitei. 2022. Eglės Frank nuotrauka

Mylėk savo klausimus ir gyvenk juose. Tik taip vieną dieną, nepastebėjęs, gyvensi atsakymuose.

                                                               Rainer Maria Rilke

Studijuodamas filosofinį konsultavimą dalyvavau pratybose, kurios buvo pasiskolintos iš japonų dzeno meistro. Užduotis buvo paprasta: kelias minutes sutelkti dėmesį į vieną pasirinktą ir nejudantį tašką erdvėje. Pasirinkau tašką, stebėjau jį ir kartu bandžiau pagauti save stebintį – tai, kas tuo metu vyko manyje. Kai pratimas baigėsi, žvilgsnis atsipalaidavo. Ir visai atsitiktinai dar kartą pažvelgiau į tą pačią vietą. Taškas pajudėjo. Lėtai, atsargiai, tarsi saugotųsi. Juodas taškas – voras.

Tai nebuvo vien regėjimo pataisa. Tai įvyko manyje: nuostabos, lengvo šiurpo, budrumo ir persitvarkymo mišinys. Tai, kas buvo laikyta forma, pasirodė kaip gyvybė. Taškas atsisakė būti ženklu ir tapo pasaulio dalimi. Iš šios patirties ir kilo klausimas, kuris veda šį tekstą: kas yra taškas tada, kai jis nustoja būti tik gramatinis ženklas ir tampa įvykiu?

Taškas dažniausiai suvokiamas kaip menka gramatinė detalė, beveik nepastebimas ženklas sakinio pabaigoje. Jis atrodo techninis, neutralus, tarnaujantis tik tvarkai. Tačiau patirtyje taškas neretai reiškia kur kas daugiau. Jis gali būti vieta, kur mintis nustoja tekėti ir ima stovėti, kur kalba nustoja būti procesu ir tampa įvykiu. Šis tekstas kyla iš klausimo apie tašką ne kaip ženklą, bet kaip fenomeną: kaip momentą, kuriame kalbėtojas prisiima atsakomybę už tai, kas pasakyta.

Kasdienėje patirtyje kalbame daug ir lengvai. Mintys liejasi, sakiniai jungiasi, pasakojimai tęsiasi. Tačiau ne visa kalba, kuri yra ištariama, iš tiesų įvyksta. Dažnai kalbėjimas lieka atviras, grįžtamas, tarsi vis dar priklausytų juodraščio būsenai. Tokia kalba gali būti prasminga, bet ji neįpareigoja. Ji lieka neįvykusi kaip aktas. Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.

Taškas kalboje dažnai suvokiamas kaip pabaiga, tačiau patirtyje jis veikia kitaip. Padėtas taškas nereiškia, kad daugiau nebėra ką pasakyti; jis reiškia, kad tai, kas jau pasakyta, yra pakankama būti palikta. Šio pakankamumo patirtis yra vieta, kur kalba iš proceso virsta aktu, o kalbėtojas – atsakingu už savo žodžius. Ne žodžiai suteikia prasmei galiojimą, bet pati prasmė pirmiausia leidžia žodžiams būti pasakytiems, rašė Edmundas Husserlis. Taigi tampa svarbi formuluotė: aš leidžiu sau būti pasakytam. Joje susitinka du iš pirmo žvilgsnio priešingi judesiai. „Leisti“ reiškia aktyvų sutikimą – sprendimą nebeskubėti, nebesprausti kalbos į aiškią formą. „Būti pasakytam“ reiškia pripažinti, kad kalba yra ne tik mano valdoma priemonė, bet ir erdvė, kurioje pasirodo tai, kas dar neturi vardo. Šioje laikysenoje subjektas nei pasitraukia, nei viską kontroliuoja. Jis dalyvauja.

Čia ypač tinka Rilkės kvietimas mylėti savo klausimus – leisti jiems būti, dar jų neišsprendžiant. Taškas tada tampa ne prievartiniu uždarymu, o švelniu sustojimu, kuriame kalba gali įvykti ne per aiškumą, bet per sutikimą. Žodžiai ateina tyliai, kai mes jiems nebesipriešiname.

Įdomu tai, kad istoriškai taškas kalboje atsirado ne kaip loginis uždarymas, o kaip kvėpavimo ženklas. Antikinėje Aleksandrijoje dirbęs Aristofanas Bizantietis pasiūlė sistemą, kurioje skirtingo aukščio taškai žymėjo nevienodo ilgio pauzes skaitant balsu. Tai buvo ne gramatinė, o kūniška skyryba – balsui ir plaučiams skirta orientacija tekste. Pirmasis taškas veikė kaip leidimas sustoti, įkvėpti oro, atgauti ritmą, o ne kaip sprendimo ar galutinumo deklaracija. Ši ištaka artima fenomenologinei intuicijai: kalba pirmiausia patiriama kūne, o jos lūžiai ir sustojimai įvyksta dar iki refleksijos.

Kasdienėje kalboje taškas dažnai grįžta kaip metafora. Sakome „iki čia“, „nuo šios vietos“, „padėti tašką“. Šiose frazėse taškas nebėra vien ženklas – jis tampa perėjimu. Metafora leidžia patirti taško veikimą be apibrėžimo. Jis pasirodo kaip tylus vidinis posūkis, kai tęsti nebereikia.

Poezijoje taškas dar labiau nutyla. Jis stabdo kvėpavimą, sukuria tylos tarpą, leidžia žodžiams nusėsti. Dažnai jis atsiranda ne todėl, kad mintis būtų užbaigta, o todėl, kad daugiau sakyti būtų per daug. Taškas čia saugo ne aiškumą, o jautrumą.

Psichoterapinėje patirtyje taškas pasirodo kaip vidinis lūžis. Tai momentas, kai sakinys pasakomas iki galo ir nebeatšaukiamas. Pokytis įvyksta ne per interpretaciją, o per sustojimą. Padėtas taškas leidžia patirčiai būti įtrauktai į žmogaus istoriją. Kalba tampa veiksmu, kuris keičia patį kalbantįjį. Taškas čia veikia kaip gydanti riba – jis nutraukia begalinį kalbėjimą ir sukuria erdvę, kurioje pasakytas dalykas gali būti išgirstas.

Būti su tuo, kas jau įvyko, yra sąlyga taškui. Kol patirtis dar taisoma, prasmė dar spaudžiama, o refleksija dar skuba, taškas neįmanomas. Jis atsiranda tik tada, kai sutinkame pasilikti su tuo, kas pasakyta, nebedengdami to tęsiniais, paaiškinimais ar išlygomis. Taškas tampa vieta, kur patirtis, prasmė ir refleksija laikinai sutampa kalboje. Šiuo požiūriu taškas yra ne tik išorinis skyrybos ženklas, bet ir vidinis įvykis – tylus sprendimas nebeatsitraukti.

Taškas nėra metodas ar taisyklė. Jis yra laikysena. Gebėjimas sustoti ne todėl, kad nebėra ką pasakyti, bet todėl, kad tai, kas jau pasakyta, tampa pakankama. Taškas pasirodo ten, kur kalba nebėra vien vidinis srautas, bet tampa įvykiu, kuriame dalyvaujame visa savo buvimo kaina.

Taškas nebūtinai lieka ten, kur mes jį palikome

Taškas

Ir vėl susigundžiau. Pirmiau pamačiau užuominą apie šiųmetinio akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ temą ir autorių, kuriam pranešimuose bus skiriamas didžiausias dėmesys, – kelių iš seminaro organizatorių, tai yra Akvilės Rėklaitytės, Taisijos Oral ir Ievos Elžbietos Kristinaitytės, asmenukę ant Palangos tilto. Paskui jau buvo lauktas kvietimas registruotis. Vieta, kaip paaiškėjo, – kaimo vienkiemis „Jaunimo sodyba“ netoli Kretingos, nevisiškas pajūris, bet vis tiek. O pats seminaras skirtas paminėti Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines ir komizmui literatūroje aptarti. Tikrai neprošal artimiau susipažinti su Valančiumi, tačiau aišku, kad sukirbino seminaro tema ir pavadinimas „Humoro kodai“. Regis, taip mažai kalbame apie juoką literatūroje. Gal net ir juokiamės per mažai ar per liūdnai, tarsi niekaip negalėtume išsivaduoti iš postkolonijinio mąstymo ar pernelyg paisytume stigmatizuojančio prietaro „nesijuok ryte, nes vakare verksi“. Vis dėlto nesinori pripažinti, kad esame rimties bei susikaupimo paveldėtojai, amžino graudžio ir rūškanos tauta ir, be kandžios ironijos (kuri veikiau yra kritika nei linksmas juokas), net nemokame riebiai pajuokauti. Nors iš tiesų mokame, tik gal nežinome. Tiesiog, kaip savo pranešime pasakys Liudas Jovaiša, mūsų humoro istorija neparašyta, nes humoro, kaip eilinės žmogaus kasdienybės, LDK niekas nedokumentavo.

Ir štai, žinių troškimo bei jūros artumo suviliota, paskutinės liepos savaitės pirmadienio rytą lūkuriuoju Kretingos stotyje, kol manęs pasiimti užvažiuos į seminarą automobiliu vykstančios kelios dalyvės. Apniukę ir vis nulynoja, stotis pilna keleivių, ant suolo susiraitęs snaudžia benamis. Gaunu žinutę, kad mano būsimosios pakeleivės dar šiek tiek užtrunka. Turbūt pietų metu nespėsime atvykti. Kur nors nueičiau šio to užkąsti, bet vos iškišu nosį iš stoties, prapliumpa lyti. Priglundu prie sienos, kur nuo stogo kraigo neužlyja. Ana ten kepyklėlė, tik kažkodėl uždaryta, kituose artimiausiuose pastatuose – sulčių spaudykla, šunų kirpykla, savitarnos skalbykla ir sodo bei daržo reikmenų krautuvė. Beveik jau ir juokinga. O kartu ir gera – laukimas yra nieko neveikimo laikas, taip būtinas literatūrai. Mintyse prasisuka eilutės iš Vlado Šimkaus eilėraščio:

           [...]
Yra tokie miestukai –
su cisternomis,
viešbučiais,
50-tų metų tipo kultūros namais –
išvažiuok.
Yra laukai,
pašiurpę medžiai, lizdai,
yra daug laiko.
Pagalvok –
gal iš tikro kažkas ne taip.

(iš rinkinio „Geležis ir sidabras“, Vilnius: Vaga, 1968)

Lino Daugėlos nuotrauka

Kai atvykstame į „Jaunimo sodybą“, iš pat pradžių beveik nepastebiu senbuvių, vietoj jų labai daug jaunų, gražių žmonių – atrodo, vien studentai. Pats vienkiemis iš tiesų didžiulis ir labai gražus: atvykusius pasitinka gėlių klombos ir dviaukštis namas, per vidurį kiemo driekiasi žalia pieva, greta jos eilėn sustatyti maži rąstiniai nameliai, tolėliau medinis kluonas, aplink kurį būriuojasi saliečiai, – matyt, ten bus pagrindinė seminaro erdvė, šalia jo pavėsinės ir tvenkinys su žąsimis bei pora ančių, dar toliau koplyčia su gyvenamaisiais kambariais ir sodybos šeimininkų namas, o už jo aptvaras, kur ganosi keli asilai ir ožkos.

Smunku į didįjį namą, jame randu valgomąjį. Pietūs pasibaigę, tačiau stalai dar nenukraustyti. Sėduosi ant suolo palei stalą, pilu į dubenį pravėsusią sriubą, kraunu į lėkštę kepsnį. Baltomis staltiesėmis aptiesti stalai driekiasi per visą pailgą valgomojo erdvę, aplink zuja šeimininkės, kurioms – dar ne sykį pajusime – didelis malonumas pamaitinti žmones. Nuo galustalės pakyla paskutiniai pietautojai. Suprantu, kad pražiopsosiu, o tiksliau – pravalgysiu Salų atidarymą, bet negaliu įveikti savyje primato. Vėliau tą ir dar kitą dieną visi kalbės apie įspūdingą Salų pradžią bei lietuvių ir vokiečių kilmės kunigą Hermaną Šulcą, kuris pasakojo, kaip dar vaikas būdamas kartu su tėvu traukėsi nuo karo – tuomet jo akyse žuvo tėvas, o jis laikė jo ranką. Galiausiai jam pavyko emigruoti. Grįžęs į laisvą Lietuvą, štai čia, savo senelių žemėje, jis įkūrė labdaros ir paramos fondą „Jaunimo sodyba“. Pastatė ana tuos mažus namelius, o paskui didįjį namą ir kitus pastatus ir visa tai paskyrė vaikams, jaunimui. Sugrįždamas į šią sodybą iš dvasinių misijų Afrikoje, atsiveždavo ir vaikų iš Ruandos. Kaip tai valančiška.

Kol kluone susirinkę saliečiai vis dar klausosi Hermano Šulco, aš lauko pavėsinėje rūkau ir patiriu savotišką idilę. Prie tautiniais motyvais išmargintų durų guli didelis senas šuo, netoliese gagena žąsys, šlama medžiai – dar vienas nieko neveikimo momentas, lyg pasiruošimas prieš intensyvios šių Salų programos startą. Visas dienas numatytos pranešimų sesijos, daug pranešimų, iš viso dvidešimt penki. Taip pat – iš ankstesnių Salų išaugusios teksto analizės dirbtuvės grupėse (nors susiplėšyk, kaip norėsis į visas grupes) ir Laimos Kreivytės moderuojama diskusija apie juoką kaip visuomenės kritikos formą, ir susitikimas su poetu Gintaru Grajausku, kurį, be abejo, labai įdomiai kalbins Pijus Opera, ir vienos dienos išvyka į Kretingą bei į Valančiaus gimtinės sodybą, ten ir ekskursija po Kretingos bažnyčios rūsius, ir lankymasis prie kadais buvusio Liūnės Janušytės namo, virš kurio fasadinio įėjimo kabo užrašas „Parduodama“, ir dar tekstų iš atminties skaitymai bei visi kiti neformalūs vakaro užsiėmimai, ir paskutinį rytą visų atlaikiusiųjų iki Salų galo laukiantis konkurso „Metų straipsnis“ laureato paskelbimas bei apdovanojimas. O kur dar viso to tarpuose čia susirinkusių dėstytojų ir studentų pašnekesiai pašnekesėliai. Galva nuo visko sukas, uch.

Ir tuomet startas – prasiveria kluono durys ir laukan išeina į vaikštynę su rateliais besiremiantis žilaplaukis, lydimas jam patarnaujančios moters, dargi mane praeidamas paklausia, ar skanus dūmas. Labai, sakau šypsodamasi, ir jis man taip pat nusišypso. Stebiu tą žmogų, lėtai nueinantį takeliu, jį nusekantį šunį. Tai tas žmogus, kurio istorija visus taip sužavėjo, tik aš ją pravalgiau, o paskui ir prarūkiau. „Ajajai“, – ironiškai linguoja galvą Maslow.

Kluone tvyro maloni vaikystės kaimo aura. Prieky lyg skalbiniai ant virvelės išdžiaustyti popieriaus lapai su karikatūromis ir žurnalų ar laikraščių iškarpomis, šone stalas su kavos termosu ir sviestiniais sausainiais. Scena ir publika – giliau kluono erdvėje, po rąstinėmis lubomis, virš kurių matyti atviras antras aukštas, tinkamas šienui ar vestuvininkams suguldyti. Scenoje sveikinimo žodį taria „Literatūros salų“ krikštatėvis ir vienas įkūrėjų Mindaugas Kvietkauskas – kaskart besikeičiančiose Salose matydama jį kartu su Brigita Speičyte, patiriu stabilumo jausmą. Už scenos ir iš šonų – langai dydžio sulig parduotuvių vitrinomis, o už jų gamta. Klausydamasi prelegentų nesyk užsižiūrėsiu į vėjo kedenamas beržų ir drebulių šakas ar sulinguojančias melsvažales pušaites. Kai Solveiga Daugirdaitė kalbės apie Nepriklausomybės saulėlydžiu maištavusią satyrikę Liūnę Janušytę, už langų aršiai sugagens žąsys. O per vieną iš „Studentų pievoje“ skaitomų pranešimų apie politinę satyrą Vytautės Žilinskaitės „Kelionėje į Tandadriką“ pievele prašokuos triušis. Ir kartais, kai stikluose sušmėžuos einančiųjų per kiemą atspindžiai, dingosis, kad per miškelį už kluono prabrenda kokia dvasia, pasiskolinusi kurio nors iš saliečių pavidalą.

Pirmąją pranešimų sesiją atidarantis Viktoras Bachmetjevas pasakoja apie Kierkegaard’o permąstytas humoro egzistencines sferas ir komiškumo stadijas, aiškina, kas yra kaprizas, ironija ar grynasis humoras ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Nesu tikra, kad viską suprantu, bet, regis, pagaunu kažkokią pamatinę komiškumo struktūrą, kuri padės aiškiau suprasti ir kitų pranešėjų teorines prieigas. Bent viena aišku – tas, kuris juokina, turi pranašumą, savotišką galią kontroliuoti. Tačiau Viktoro pristatytą teoriją tuojau pat papildo ir net jai oponuoja antrosios Salų prelegentės Ingos Vidugirytės pranešimas apie moterų juoką. Išties, istoriniame kontekste visi juokintojai yra vyrai, o moterys – tik tos, kurios pašiepiamos. Kaip trigeris mane paveikia pranešime išsakyta mintis, kad anksčiau, norėdamos tapti sėkmingos, komediantės turėjo būti bjaurios, na, nes arba graži, arba juokinga, tačiau dabar, esą, pasaulis kinta, sėkmės lydimos komikės beveik privalo būti gražios, nors vis tiek atstovauja grožio opozicijai.

Salose gaunu žinutę iš draugės aktorės, vienintelės Lietuvoje profesionalios bufonės. Bufonados žanro ji mokėsi Prancūzijoje, o prieš metus apsigynė magistro darbą apie bufonadą ir būtų mielai apie savo tyrimą paskaičiusi pranešimą šiose Salose, tačiau nespėjo užsiregistruoti. Dabar ji prašo, kad papasakočiau jai viską, ką išgirsiu Salose. Grįžusi po Salų nueisiu į jos monospektaklį. Tuomet jau galėsiu atskirti bufonadą nuo klounados, svarstyti, kad bufono pokštavimas, priešingai nei klouno, yra bene aukščiausias komiškumo laipsnis, kuomet hierarchija apvirsta ir pats menkiausias visuomenės atstumtasis netikėtai įgyja pranašumą, galią kalbėti ir sakyti tiesą aukštesniems už jį. Ypač tada, kai prieš pasipuošusią publiką stovintis benamio personažas užduoda egzistencinį klausimą „Kas aš?“, bet iš tiesų priverčia to paties savęs paklausti ir kiekvieną žiūrintįjį. Ir man kils klausimas, kodėl ta aktorė vaidina benamį, o ne benamę? Apskritai bufonas yra tarsi be lyties, bet šįsyk labiau vyras negu moteris. Ir pagaliau kuriai pozicijai atstovauja ši sėkmingai garsėjanti bufonė, kai po spektaklio išeina į sceną nusilenkti ir parodo savo veidą?

„O tai kas tada tinka tyrinėti moterų juoką, jei netinka tradicinės teorijos?“ – pasigirsta Ingai Vidugirytei skirtas klausimas iš salės. Tai taip, čia taip gražiai sustruktūravom komiškumo tyrinėjimo prieigas, ir štai atėjo feminizmas ir sugriovė viską. Matau, kaip sukruta arčiau scenos sėdinti Laima Kreivytė. Kaip gerai, kad apie tai kalbame. Ir kitądien, per Laimos moderuojamą diskusiją, darsyk sugrįžtame prie šitos temos. „Bet į publiką pažiūrėjus, – sako Pijus Opera, – vyrauja moterys.“ Prieš porą metų ir aš tai pastebėjau, akivaizdu, kad mažiau vyrų domisi filologiniais tyrimais. Bet šiaip, tiek Pijus, tiek Lukas Šidlauskas (Šventinis Bankuchenas) sako neskirstantys pagal lytį. Kitaip ir negalėtų sakyti, bet aš jais tikiu. Dar tikiu ir todėl, kad man jų humoras yra juokingas, nes visų pirma intelektualus. Ir kodėl žmonėms vis dėlto juokingiausias antras galas?

Bet kaip netikėtai juokinga, kai Bronė Stundžienė, kaip pati sako, užbaigianti pirmą Salų sesiją su blevyzgine tema, cituoja mūsų obsceniškas folklorines dainas – talalines. Erotinę, o tiksliau – nešvankybių temą tęsia ir kito ryto pirmasis pranešimas – klasikinės literatūros tyrinėtojas Tomas Riklius kuo rimčiausiu veidu kalba apie sekso streiką, erekciją, falus, stūmoklius ir putytes, tai yra apie obsceniško humoro funkciją antikinėje tradicijoje. Vis dėlto, pasak Tomo, viskas yra kur kas rimčiau: jo aptariamoje graikų dramaturgo Aristofano komedijoje „Lisistratė“ neišsipildžiusi erekcija yra niekaip nelaimimo karo metafora (kažkur girdėta), taip sakant, kankinimasis, kol moterys laikinai perima valdžią, kad išspręstų konfliktą. O nešvankumas tiesiog šiaip tinkamas komedijai, nes yra labai universalus. Vis galvoju: kuriai gi kierkegoriškajai komiškumo stadijai priklauso nešvankybės? Norėčiau iš šitų blevyzgų nesijuokti, bet neišeina.

Neturėdama jokių konkrečių įsipareigojimų šiose Salose, galiu sau leisti dalyvauti visose sesijose ir atsipalaidavusi klausytis visų pranešimų. Juoba kad absoliučiai visi yra įdomūs. Tik kartais smegenys pasuoja, neatlaiko tokio intensyvumo, atrodo, žodžius girdžiu, bet jų prasmės – ne, todėl kažką tenka praleisti. Užtat per patį Salų vidurį, iškart po diskusijos ir vakarienės išsiraunu į pajūrį. Betgi ir šiaip, kalbame su kartu į Karklę važiuojančiomis Laima Kreivyte ir Taisija Oral, būtų nuodėmė būti taip arti jūros ir prie jos nenuvažiuoti. Kol lėtai vaikštinėjame po paplūdimį ir gėrimės putotomis bangomis, Salose publiką linksmina folkloro grupė, groja armonika, visi mokosi tautinių šokių judesių ir apie Valančių niekas negalvoja. Tuo metu aš brendu per vėsų vandenį ir juntu, kaip rimsta galva. „Ajajai“, – ironiškai mirkteliu Maslow. Šokiai yra socialinis poreikis, o jūra – egzistencinis.

Kai grįžtame į sodybą, folkloro grupė jau išvykusi, o kluone įrengtoje šokių aikštelėje skamba grojaraštis, sukurtas iš dalyvių pageidavimų. Mes šokame ratelyje, klykiame ir dainuojame. Tik staiga pastebiu, kad aplinkui likę vien jaunuoliai, ir pasijuntu kaip ta teta, kuri giminės baliuose dedasi jaunatviška. Jie juda taip plastiškai, žaismingai ir laisvai, kad suprantu, jog šokti mokosi ne tiktai diskotekose. Aš irgi nepėsčia, bet čia ir dabar sau atrodau taip, lyg bandyčiau skelti 6/7 bajerį, kuris jiems juokingas, o man tik šiaip. Štai ką turėjo omenyje Marijus Šidlauskas, kai prieš skaitydamas savo pranešimą apie Valančiaus gadynės juokavimus arba, kaip pats pareiškė, apie beveik liūdnumo, graudžio klodus, palyginus su Tomo Rikliaus prieš tai skaitytu nuotaikingu pranešimu, pasakė: „Kai kurie iš mūsų čia tik pradeda gyventi, kai kurie baigia.“ Tai čia man šokiai ir pasibaigia. Užmigdama dar girdžiu jaunus balsus, garsų studenčių juoką. O ryte sutinku juos kuo žvaliausius prie pusryčių stalo, pasiruošusius vykti į pranešimų sesiją Kretingoje.

Kretingos bibliotekoje po kelių pranešimų susitinkame su poetu Gintaru Grajausku. Apsidairau – salė pilnut pilnutėlė, prisirinko nemažai kretingiškių. Pijus Opera kalbina taip, lyg klausimą sugalvotų čia ir dabar, bet suprantu, kad iš tiesų itin gerai pasiruošęs. Jiedu daug kalba apie poeto jaunystės laikus, juokingus nutikimus ir patį juoką. „Humoras yra gyvo žmogaus savybė“, – sako poetas. Begal gyvas ir jaukus man pasirodo jų pokalbis, o ir pats autorius atrodo išlaikantis pavydėtinai taikų santykį su aplinka ir savimi. Svarbiausia – su savimi. Klausydamasi pajuntu kažką tibetietiško, bet gal tai tik į bibliotekos lango rėmą barbena plastikinė žaliuzių virvelė, tarsi koks vėjo varpelis – bambukinis skambalas kregždėms ir piktoms dvasioms baidyti. Ir kai poetas pasako, kad darbas, visoks organizacinis ir panašiai, iš tiesų tik užima galvą ir trukdo laisvam buvimui, kurio reikia rašymui, aiškiai pajuntu: Salos tiek manyje kūrė mokslininkę, tyrinėtoją, o staiga jos kuria manyje rašytoją.

Prieš kažkiek metų Salose skaičiau pranešimą – esą mano rašysima ir jau beveik rašoma disertacija galėtų būti satyros formos. Atrodė, kad turėtų būti baisiai šmaikštus reikalas, nors iki galo ir pati nesupratau, ką noriu pasakyti. Dabar galvoju: jeigu humoras ar komiškumas, ar ironija, kaip nesyk išgirdau šiųmetinių Salų pranešimuose, yra lūkesčio neišsipildymas, neigimas arba paneigimas, tai ta nepavykusi baigtinybė, mano taip ir neparašyta disertacija ir yra satyra, anaiptol netrukdanti man maltis akademiniame vasaros seminare laisvosios klausytojos statusu. Be to, kaip sako Marijus Šidlauskas, rimtumas ir protingumas kartais nepadeda, o Salos, pasak jo, yra jaunatviška alternatyva rūškanam akademizmui. Išties, šios Salos atrodo labai atsijauninusios. Ir kai Valdemaras Klumbys skaito pranešimą apie žurnalą „Šluota“ ir sovietinį humorą kaip auklėjimo įrankį, susimąstau, kiek šiame kluone yra žmonių, realiai nors kiek pažinusių sovietmetį ir iš patirties suprantančių apie prelegento minimą tuometinės inteligentijos pavydą vidurinei klasei dėl valstybės suteikiamų privilegijų, tai yra galimybės vogti ir vartotojiškumo. Ant rankų pirštų suskaičiuotum. O ir programoje studentiškų pranešimų sekcija „Studentų pieva“ ir šiemet naujai išskirta „Doktorantų pieva“ kartu sudėjus gerokai lenkia vyresniųjų, tai yra dėstytojų ir mokslininkų, pranešimų skaičių. Tikrai, atsinaujinimo sala, kaip vienos pranešimų sesijos įžanginėje kalboje pasako Akvilė Rėklaitytė.

Stebiuosi ir žaviuosi studentų minčių struktūriškumu, jų gebėjimu sklandžiai reikšti mintis, galiausiai jų akademiniais gabumais. O jei kas sekasi ne taip gerai, jiems kažkaip pavyksta tai kompensuoti savo charizma ir artistiškumu. Tad gal nerimavimas dėl dirbtinio intelekto įtakos, esą jaunuomenė bunka, yra klaidingas? Gal kaip tik, sutaupydami begalę resursų informacijos paieškoms ar kitiems techniniams dalykams, jie turi daugiau laiko kūrybiškiems sprendimams? Štai vienos jaunos pranešėjos prezentacija yra jos pačios nupiešta, o kita į skaidres įtraukusi QR kodą, kurį nuskenavęs patenki į tas pačias skaidres ir gali perskaityti smulkų tekstą, kurio neįžiūrėtum projektoriaus ekrane. Kokia geniali ir kartu paprasta išeitis – juk taip gali atidžiau peržiūrėti skaidres, jei reikia, sugrįžti atgal ar išsisaugoti telefone, užuot fotografavęs.

Atrodo, kad jie gabūs visose srityse, prie kurių tik prisiliečia, – nuo Sigito Gedos, Oskaro Milašiaus ar Petro Roizijaus tekstų tyrinėjimo iki kojūkais pradėto protmūšio, žaismingai pervadinto į „beprotmūšį“, nuo špagato šokių aikštelėje iki artistiškų poezijos ir prozos skaitymų „Tekstų iš atminties“ vakare. Tiesa, jie skaito ne iš atminties, o iš ekranų – savaip performuoja tradicijas, bet nieko nepadarysi. Beje, šiems skaitymams gerą toną užduoda Salose dalyvaujanti lietuvių ir ukrainiečių kilmės Toronto universiteto studentė Elžbieta. Vakaro pradžioje ji skaito Kęstučio Nako pjesę „Kai Lietuva valdė pasaulį“ („When Lithuania Ruled the World“), tiksliau, ne skaito, o vaidina – čia ji Mindaugas, čia misis Mindaugas, čia Vytautas, čia žynys, čia Algirdas, o čia jau kokia potenciali kunigaikščio nuotaka iš užsienio. Skaito angliškai, tai yra originalo kalba, bet tik todėl, kad vertimas neperteikia tiek satyros, farso ir absurdo, kiek užmanyta paties autoriaus. Mes kikename, šypsomės, gražus ir šiek tiek įžūlus šiuolaikinis amerikiečių slengas mūsų tautos herojų lūpose, graži ir smagi Elžbietos vaidyba. Bet visų gražiausia yra tai, kad kai šiai mūsų išeivių palikuonei nesiseka ką nors greitai pasakyti švaria lietuvių kalba ar rasti tinkamą žodį, o kiti jai siūlo nesivarginti ir kalbėti angliškai, ji atsako: „Ne, ne, aš labai noriu išmokti lietuviškai ir kalbėsiu lietuviškai.“

Žiūrėdama į šiuos vaikus, tiek pristatinėjančius savo tyrinėjimus, tiek žaidžiančius ant medinių sūpynių Valančiaus sodyboje, – mano akimis, juk dar visai vaikus ir kartu tokius tvirtai apsisprendusius ir talentingus, – galvoju apie Gintaro Grajausko išsakytą mintį, atsakymą į Pijaus klausimą apie baimes, jog jis teturi vieną vienintelę egzistencinę, bet ir gana realią baimę – kad mūsų neužpultų rusai, nes kaip gaila būtų, jei visa tai, kaip mes dabar gyvename ir ką turime, jie sugriautų. Taip, būtų sielvartingai gaila. Žiūriu į šitą jauną kartą ir galvoju, kuo jie, tie, kurie išliktų gyvi, taptų – išeiviais, partizanais? Prisitaikėliais? Vargu, jie per laisvi, kad pasiduotų. Nebent netyčia apsigautų ar palūžtų, kaip tas herojus ir antiherojus viename iš Žanos Raškevičiūtės straipsnio – pavargęs partizanas Algirdas Šermukšnis 1951-aisiais. Bet juk teisi Žana, kai, atsiimdama apdovanojimą už metų straipsnį, savo kalbą užbaigia mintimi, kad kurdami herojų naratyvą praleidome kasdienybę, viską, kas yra ilguose tarpuose tarp trumpų kovų. Ir toji kasdienybė, kurioje, dievaži, šįsyk taip gera būti, yra čia ir dabar.

Paskutinė Salų diena yra ta diena, kuomet abiturientai sužino stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus. Kaip simboliška, pagalvoju ir išsiunčiu žinutę savo vaikui: „Laukiu žinių.“ Už poros valandų parašo: „Spėk.“ – „Įstojai“, – atrašau. Atėjo laikas atsitraukti ir paleisti. Tuomet prisimenu Brigitos Speičytės pranešime išsakytą mintį, kad Valančiaus „Palangos Juzė“ turi bildungsromanui būdingų bruožų, nes pasakoja apie jaunuolio tapsmą suaugusiuoju, subrendimą ir atsiskyrimą nuo tėvų. Ir man pasirodo, kad ir šitos Salos turi bildungsromanui būdingų bruožų.

Paskui dar sykį apžvelgiu „Jaunimo sodybą“, nusišypsau ir Vladui Šimkui atsakau, kad pagalvojau – viskas taip.

Klasikai mums skyrė bausmę ir šios Salos yra skirtos bausmei atlikti.

Mindaugas Kvietkauskas

Taip gražiai susisieja, kad nors verk.

Bronė Stundžienė

Reikia nieko netrukdyti, net savęs.

Paula Lāce

Šiuo metu mane tenkina sintetinis skonis.

Monika Vilkauskaitė

Vos iškrenta maistas, nieko nebereikia.

Ieva Kristinaitytė

Svarbūs išprotėjimai, bet svarbu ir Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Pijus Opera

Sėdi dviese ir gedi: grikiai.

Danielė Ramanauskaitė

Ir Stokholme galima būtų gyventi ir juokauti, peizažas netrukdytų.

Gintaras Grajauskas

Reikia įtraukti ir tuos rašytojus, kurie čia kabo kaip skalbiniai.

Laima Kreivytė

Tu mėgsti visokias mankštas ir formas.

Ieva Bieliūnaitė

Turėjau bandomuosius pusryčius ir normalius.

Augustina Andriuškevičiūtė

Pereinam prie kito dalyko, gal Kantas neužpyks ant manęs.

Arnoldas Šumanas

Kartais pametu mintį vidury anekdoto ir paskui juokiuosi.

Lukas Šidlauskas

Įvertinkim savo skrandžio gebą.

Kornelija Mikalauskaitė

Matai, skaitytojau? Mes jau čia.

Iveta Ivanauskaitė

Neturit žuvies ant liežuvio galo?

Aistė Kučinskienė

Ir vyras juokiasi iš to netikėtumo, kad sutilpo į skrynią.

Ignas Račickas

Nemėgstu žmonėms skaityti iš lapų, jie patys moka skaityti. Bet ketvirtą dieną nebeimprovizuosiu.

Žana Raškevičiūtė

Per šitą pranešimą atsisėdau prie lango. Ir nesigailiu.

Marijus Šidlauskas

Jis gali pasigirti, kad turi prieigą prie tualetinio popieriaus.

Valdemaras Klumbys

Tie, kurie išėjo kavos, dar nė vienas negrįžo.

Laima Kreivytė

Kodėl į tikrovę reaguojame leisdami šitas trumpas garsų serijas?

Mindaugas Kvietkauskas

Kai Dievas sukūrė žmogų, nebesakė, kad tai gera, matyt, žinojo, ką daro.

Marijus Šidlauskas

Galit nueiti sausainiuko užkąsti, neįsižeisiu.

Justina Semčenkaitė

Aristokratas paslysta ant banano žievės ir supranta, kad yra pavaldus dėsniams.

Teodora Grigaitė

Santykiavimas vagoje yra paplitusi žemdirbių tradicija.

Bronė Stundžienė

Yra lyčių lygybė, nes ir moterys, ir vyrai sėdi kalėjime.

Ieva Kristinaitytė

Apie humorą nereikia galvoti. Tik vadovautis.

Marijus Šidlauskas

Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.

Šiuo metu ŠMC veikianti (iki rugsėjo 6 d.) tarptautinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“, kaip rašoma parodos kataloge, yra naujojo centro vadovo (ir šios parodos kuratoriaus) Valentino Klimašausko parodinės programos ir naujo centro etapo pradžia. Parodoje siekiama permąstyti meno institucijos santykį su auditorija, padėti megzti ir peržvelgti ryšius tiek su kitu, tiek su šiuolaikinio meno kūriniais. V. Klimašauskas pabrėžia rūpesčio ir dosnumo – tiek auditorijai, tiek meno institucijų darbuotojams, tiek patiems menininkams – stoką šiuolaikinio meno lauke ir šiuos aspektus sieja su nauja menine ŠMC veiklos vizija. Dosnumo ir atvirumo gestais greičiausiai iš dalies siekiama nubaidyti ankstesnes įvaizdines ŠMC šmėklas ir vaiduoklius, kuriuos dažnai lydėjo tokie epitetai kaip „elitiškumas“, „nesuprantamumas“, „hermetiškumas“, „distancija“, „konceptualumas“, „minimalizmas“, „baltas kubas“, „juodas kubas“, „medijų menas“ ir kt.

Praeities ŠMC turbūt nevertėtų perdėm demonizuoti, jis greičiausiai nebuvo išskirtinis šiuo požiūriu, tiesiog atidžiai stebėjo ir artikuliavo tai, kuo gyveno tuometinis globalus meno laukas. Dabartinis ŠMC gręžiasi į tai, kas pastaruoju metu rūpi šiuolaikinio meno bendruomenei. Atida ir rūpestis dažnai tampa fokuso objektu šiuolaikybės meno praktikose. Menininkai kelia su šiuolaikybe susijusius klausimus, reflektuoja kintančią dabarties temporalumų, patirčių prigimtį. Jie išreiškia susirūpinimą esama dabarties būkle, siūlo įvairias pasaulio įvaizdinimo versijas, galimus intervencijų būdus ir alternatyvius ateičių scenarijus. Rūpesčio diskursas kuratorystėje tampa operatyviu įrankiu ir raginimu karo, krizių, neramumų, visuomenės fragmentacijos akivaizdoje rūpestingai kuruoti – permąstyti pačias kuratorystės praktikas, įtraukti rūpestį į savo kūrybines darbotvarkes, kurti tvarius, ilgalaikius tarpusavio ryšius, rūpintis menininkais, auditorijomis, įtraukti marginalizuotas temas į kuratorinius naratyvus ir pan.

Paroda „Superklijai“, kurioje dalyvauja arti 50 Lietuvos ir užsienio menininkų, pasitinka ŠMC erdvėms neįprastai tankia ir marga figūrų gausa. Figūratyvaus meno sugrįžimas į ŠMC erdves – dar viena nauja kuratorinė slinktis, gan nuosekliai atsikartojanti keliose naujausiose ŠMC parodose. Pastarajame dešimtmetyje jaunesnės kartos menininkai vis dažniau renkasi figūratyvaus meno priemones, reaguodami į globalios skaitmenizacijos invaziją, hibridinius karus ir neoliberalaus kapitalizmo kompromitaciją.

Martin Káňa. Golemas. 2016. Paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“. Andrejaus Vasilenko nuotrauka

Įėjus į didžiąją ŠMC salę, pasitinka tiršta hibridinių figūrų bendruomenė, tarsi nužengusi iš bestiarijų. Tik ne viduramžiškų – su vienaragiais, feniksais, drakonais, baziliskais ir kitomis mitinėmis būtybėmis. Veikiau tai tarsi posthumanistinių paradigmų įvaizdinimo enciklopedija. Kunstkamera arba įdomybių kabinetas, tik ne Renesanso, o jau šiuolaikybės. Atrodo, tirštoje meninės erdvės dabartyje susitiko teoretikės Donnos J. Haraway chimeros, kiborgai, įvairios chtoniškos būtybės: nuo labai senų iki ką tik atsiradusių – su čiuptuvais, ūseliais, antenomis, voragyvių kojomis ir kt.; taip pat įvairūs gyvūnų, žmonių ir augalų mišrūnai, daugiarankiai, daugiakojai, daugiagalviai hibridai. Paroda tarsi kviečia steigti tarprūšinių būtybių bendrabūvio platformą, kurioje, kaip ir mokslininkų Lynn Margulis ir Jameso Lovelocko Gajos hipotezėje, tyrinėjamos simbiozės tarp įvairių žmogiškųjų ir nežmogiškųjų gyvybės formų galimybės. Susiklijuoti ir susikompostuoti – panašiai kaip Haraway chtuluceno sampratoje, kuri siūlo tarprūšinį bendrabūvį problemų akivaizdoje: kurdami ryšius su kitomis rūšimis turime mokytis sugyventi ir mirti, gyventi bendroje tirštoje dabartyje, kurioje susipynusi begalybė neišbaigtų konfigūracijų – vietų, temporalumų, materijų, reikšmių. Haraway yra svarbus simpoetinis santykis – vienas kito kūrimas bendruose susipynimuose, kūrimas kartu su kitais. Teoretikė siūlo komposto sąvoką kaip tokio simbiotinio ir simpoetinio bendrabūvio formą.

Parodoje „Superklijai“ taip pat norima steigti koegzistavimo terpę, tik natūralų kompostavimo procesą, grįstą organiniais irimo ir atsinaujinimo procesais, čia keičia sintetinio humuso vizija. Didžiojoje ŠMC salėje tankiai apgyvendintos hibridinės būtybės manifestuoja savo neorganinį kūniškumą ir mišrios sudėties įvairovę. Kūnas čia hibridas, kurio kaulais, krauju ir raumenimis tampa stiklo pluoštas, metalas, plieno vata, plastiko lakštai, epoksidinės dervos, srieginiai strypai ir veržlės, silikonas, putų polistirenas, polietilenas ir daugybė kitų organinių ir neorganinių medžiagų. Vis dėlto taktilinė sąveika ir betarpiškos interakcijos su šiomis posthumanistinėmis būtybėmis – skulptūriniais golemais – nėra galimos. Tai primena muziejinėms erdvėms įprasti draudimai ir įspėjimai neliesti, nelipti, nesėsti, nesivesti į ekspoziciją gyvūnų ir pan. Jos pažeidžiamos, trapios, reikalaujančios saugaus atstumo. Tos pačios modernistinių balto kubo erdvių sankcionuojančios taisyklės ir kanonai, ataidintys iš lietuvių kino klasikos filmo „Kai aš mažas buvau“ (rež. Algirdas Araminas, 1968) ištraukos, rodomos parodos didžiojoje salėje. Tik čia pažeidžiamus sovietinio modernizmo keraminius ar stiklo objektus keičia tokie pat trapūs šiuolaikybės skulptūriniai mišrūnai. Belieka tik medijuotos sąveikos galimybė kiekvieno vaizduotėje – virstanti į hibridinį transo ar reivo vakarėlį, kino seansą, operos ložę, poezijos skaitymus, ekscentriškų marginalų ir neformalų sambūrį ar futuristinių diskusijų agorą. Daliai auditorijos tai taps puikia vaizduotės mankšta ir fantazijų projekcijos terpe, galbūt net padės susiklijuoti naujais ryšiais su kitais praeiviais ir pakeleiviais, virtualiais hibridiniais pašnekovais, atrasti intymesnį santykį su kitu, queer, pratinti akį prie to, kas neįprasta, svetima, nutylima, represuojama, marginalizuojama, ar sukels minčių apie galimas alternatyvias tarprūšines ateitybes. Kitiems turbūt tokia tirštos dabarties vizualizacija ir hibridinio bendrabūvio galimybė kels baimę, atstūmimą, svetimumo pojūtį, nejaukumą ir jie, kaip ta porelė iš filmo, bėgs lauk megzti ryšių ten, kur viskas labiau įprasta, artima, sava.

Prieš tai ŠMC vykusi paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) žymi dar vieną naujovę ŠMC kuratorinėje praktikoje. ŠMC daugybę metų laikėsi politinio nuošalumo ir į savo sales vengė įsileisti kritinį politinį diskursą. Ši pozicija ėmė keistis ne taip ir seniai, galbūt reaguojant į esamą geopolitinį kontekstą bei bendras šiuolaikinio meno tendencijas – vis aiškiau ir garsiau artikuliuoti, reaguoti bei veikti politinius procesus. Faktas, kad anksčiau miestų varpai ir bronzos skulptūros prireikus būdavo perlydomi į karo amuniciją, parodoje tapo atspirties tašku tyrinėti, kaip militarizacija, karo technologijos ir saugumo ideologijos yra tyrinėjamos šiuolaikiniame mene. Kuratorius domino šiuolaikinių konfliktų anatomija ir galios neregimumo, užsimaskavimo fenomenai bei kaip juos reflektuoja menininkai savo praktikose.

Šią parodą turbūt kaip niekad buvo aktualu surengti dabartinių lokalių ir globalių neramumų kontekste, kai karas ne tik alsuoja į nugarą realiomis grėsmėmis iš diktatūrinių priešiškų šalių režimų, bet ir pačioje šalyje yra aktualizuojamas užmaskuotomis veikimo taktikomis, hibridinėmis formomis – kurstant susipriešinimą, baimę ir desperaciją. Karo vaizdai, prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą šokiravę ir gąsdinę, palaipsniui tampa kasdienio informacinio srauto dalimi ir geopolitinės dabarties norma bei neišvengiamybe. Karas išlipa iš karo lauko ir keliasi į mūsų kompiuterius bei telefonus (taip pat į meno kūrinius ir meno ekspozicines erdves), o minkštosios ir neregimos galios gijos raizgo ir veikia ne tik mūsų kasdienybės ritualus, bet ir smegenų neuronus. Neseniai ŠMC buvo eksponuojama kita politinį diskursą reflektuojanti su KADIST parengta paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“. Kuratorės Neringa Bumblienė ir Émilie Villez pasirinko labiau poetines kuratorines prieigas Lietuvos ir ją supančio regiono kolonijiniam diskursui reflektuoti, o meno kūrinių ryšiai su politinėmis realijomis dažnai slėpėsi po subtiliais ir tankiais metatekstų ir kontekstų sluoksniais.

Rengiant politinį diskursą analizuojančias parodas, kai dalyvauja kelių šalių institucijos, neišvengiamai susiduriama su „neregima“ įtaka. Kuratoriams ypač svarbu netapti priimtinų / politkorektiškų / „teisingų“ pozicijų įbalsintojais. Palestinos tema, turbūt ne mažiau kraujuojanti nei Ukrainos, dažnai tampa nepageidaujamu, marginalizuotu naratyvu. Palestinos klausimą reflektuojantys kūriniai į parodą „Varpai ir patrankos“ pateko dėl kuratorių tvirtų pozicijų. Pastaruoju metu kūriniai šia tema šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje (pvz., Kauno bienalėje, Nidos kolonijos parodose ir kt.) gan nedviprasmiškai artikuliuoja menininkų ir kuratorių politines koordinates. Tai dažnai disonuoja su oficialiomis valstybinėmis pozicijomis. Parodos „Varpai ir patrankos“ kuratoriai tarsi ir išreiškė empatiją Palestinai. Kita vertus, ją iš dalies neutralizavo ŠMC rūsyje eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus filmas „Legendos išsipildymas“ apie Vilniaus žydų bendruomenę ir ją lydėjusius išbandymus Holokausto metais. Atrodo, tarsi kuratoriai diplomatiškai ir politkorektiškai bandė įtikti keliems skirtingiems ideologiniams naratyvams, apkaišydami ir nujautrindami skaudžią dabarties aktualybę istorinės kaltės šydu.

Kelios menininkų (-ių) kartos parodoje perteikė savo santykį su dabartimi militarizacijos akivaizdoje taikydami (-os) skirtingas menines strategijas. Visgi, nors raiškos formos įvairios, turbūt ne vieną lankytoją nustebino ŠMC anksčiau nebūdinga tapybos darbų gausa. Pasak V. Januškevičiūtės, jaunoji ukrainiečių menininkų (-ių) karta, dirbanti karo tema, sąmoningai naudoja tradicines meninės raiškos formas – iš dalies pastūmėti (-os) karo. Didelio formato drobes ir tradicines technikas rinkosi ir lietuvių menininkė Indrė Rybakovaitė cikle „Pokyčio vietos“, kurį pradėjo dar iki Rusijos karo prieš Ukrainą, analizuodama nejautros temą, o prasidėjus karui ciklą tęsė susitelkdama į karo tematiką. Skaitmeninės technologijos siejamos tiek su hibridiniu karu, tiek su neoliberalaus kapitalizmo kompromitacija, todėl jų vis dažniau atsisakoma jaunesnės kartos meninėse praktikose.

Monumentalumu ir vizualiniu paveikumu iš kitų darbų išsiskyrė bendras Philippo Gollio, Oleksijaus Radynskio ir Hito Steyerl projektas „Nuotėkis“ (Leak, 2024) apie XX a. 8 deš. pradėtą tiesti dujotiekį tarp Rusijos ir Vokietijos. Paveikios, didelio mastelio instaliacijos masina žiūrovą pasinerti į erdvinį sensorinį reginių (kartais šiurpių) ir informacijos (kartais šokiruojančios) atrakcioną. Brangiai parduodami popmeno kūriniai karo tematika, estetizuotos protesto akcijos virsta šiuolaikinio meno kūriniais, kai juos nusiperka ir / ar eksponuoja meno institucija. Karo tematikos estetizavimas, anestetizavimas, aproprijavimas ir komercializavimas turbūt yra viena grėsmių, su kuriomis neišvengiamai susiduria ne tik šios, bet ir visų kitų panašios tematikos parodų kuratoriai, meno institucijos bei šiuolaikinis meno laukas apskritai. Kaip išvengti dar vieno, meno kontekste – estetizuoto, būdo dauginti karo atvaizdus? Kaip išvengti, kad neutrali ir saugi balto kubo erdvė netaptų anestetiku žiūrėti iš distancijos, patogiai – lydint hipnotiniams foniniams garsams, jaukiai įsitaisius minkštuose sėdmaišiuose švelnioje prietemoje – į pasaulį vis dažniau ištinkančią savigriovą? Tai iššūkiai, šiuolaikybės meno laukui itin aktualūs vis dažnesnių konfliktų, visuomenės poliarizacijos, ekologinių krizių, invazinės kapitalo bei militaristinės agresijos akivaizdoje.

Klijuotis naujais ryšiais, plėsti patirtis ir kolektyvinę vaizduotę, megzti tarprūšinių draugysčių ir bendrabūvio galimybes, smalsiai klausti, aktyviai reaguoti, nesutikti, priešintis, įsiklausyti, puoselėti rūpesčio praktikas, jaukintis kitoniškumą, kliautis fantazija ir spontaniškumu ir dar daugybė kitų neįžodintų diskursyvių takų ir takelių, kuriuos viltingai mina kuratoriai ir menininkai tirštoje dabartyje ir ieško alternatyvų, kaip patirti tikrovę bei joje (iš)gyventi.

Šios dramos veikiantieji asmenys yra šie: trifidai, trogloditai ir trilobitai. Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis. Nors kuratoriai Petras Lincevičius ir Darius Rakauskas pabrėžė, kad žodis „grifados“ tereiškia linijas, kurias pirmykščiai žmonės nusižiūrėjo nuo nagus į medžių kamienus galandančių lokių, man pačiam tikslinantis reikšmę, net ir pasitelkus amerikietiškas internetinės paieškos priemones (tokias kaip „Google“) ar dirbtinį intelektą (kad ir nepamainomąjį savo nusišnekėjimu „ChatGPT“), natūralaus intelekto likučiai galvoje linijiškai piešė visai kitokias asociacijas. T. y. minėtus trifidus, trogloditus ir trilobitus. Dar kaip koks priešistorinis pilietis (gal net denisovietis ar neandertalietis) vizualizavausi žirandolius (puošnius sietynus) ar, paprasčiau, tiesiog žirafas (Giraffa camelopardalis). O juk žiūrovų teismui pateikiant devyniolikos įvairių generacijų ir skirtingų lyčių autorių piešinius tenorėta „eksperimentuojant plėsti piešinio ribas ir ieškoti naujų jo egzistavimo formų“ (cituoju pranešimą spaudai ir anotaciją).

Aišku, galėčiau pasiginčyti arba bent garsiai pats sau suabejoti piešinio – tokios pirmapradės technikos – negebėjimu eksperimentuoti. Turint omenyje, kad žmonija į medžių kamienus nagus galandančių lokių pėdsakus imituoja keliasdešimt tūkstančių metų, kažkokie bandymai ir naujų galimybių atvertys labai tiesmukai primena dviračio išradinėjimą. Kita vertus, besikapstant savo sąmonės raukšlėse ir klaidžiojant pasąmonės labirintais (o piešinys kaip išraiškos priemonė man asocijuojasi su tokiais dalykais), nėra nieko neįmanomo. Regis, kuratoriai Darius ir Petras tokiai mano „grifadai“ (taip savavališkai ir diletantiškai, be jokio filologinio pasiruošimo pavadinau tarsi gerai žinomą, bet daugybe naujų atverčių pasižyminčią tiesą) neprieštarautų, juolab kad patys deklaravo: „Mene galime išskirti dvi kūrybinės praktikos kryptis: sistemingą konkrečios idėjos ar mąstomo konteksto vizualizaciją meno kūrinyje arba spontanišką, intuityvią, iš vidinės paskatos kylančią ir nuo racionalaus sprendimo atsietą raišką. Piešinys gali atstovauti abiem šioms kryptims – jis gali tapti eskizu būsimam projektui, išplintančiam į kitas medijas, tačiau gali ir likti savarankiška, nuo žanro ribų nepriklausoma meninės raiškos forma.“ Apie tai, tiesą sakant, ir yra aprašomoji paroda. Nes juk piešinys (beje, kaip ir fotografija) gali būti TIK priemonė arba NET tikslas. O gal atvirkščiai – NET priemonė ir Tik tikslas?

„Grifadose“ akivaizdžiai regime platų piešinio sampratos spektrą – nuo automatiškų pakraigaliojimų iki sąmoningų pastangų padaryti meno kūrinius – objektus, instaliacijas. Piešėjai (turbūt retas iš jų save laiko vien tokiu) čia tikrai įvairiai braižo visokeriopai pasirinktus paviršius (vis dėlto dominuoja klasika – popierius, bet yra ir drobė, fanera ar net galerijos interjero erdvė, mūsų tinklainė, smegeninė regos žievė…).

Tad kodėl trifidai, trogloditai ir trilobitai? Priminsiu, ką kiekvienas iš šių terminų reiškia. Trifidai – tai išgalvoti augalai plėšrūnai iš Johno Wyndhamo mokslinės fantastikos romano „Trifidų dienos“ (The Day of the Triffids, 1951). „Trogloditai“ – senovinis žodis, kilęs iš graikų trōglodytēs: trōglē – „ola, urvas“, dyein – „lįsti, nerti“. Pažodžiui tai būtų maždaug „urvų gyventojai“. Civilizuotos Antikos žmonės (graikai, romėnai) taip vadino įvairias tautas ar gentis, kurios, jų manymu, gyveno urvuose arba labai primityviomis sąlygomis. „Trilobitai“ – skamba panašiai, bet reiškia šiek tiek kitką. Taip vadinama paleozojaus eroje gyvenusi iš trijų skilčių sudarytų jūrinių nariuotakojų gyvūnų klasė. Apžiūrinėdamas parodą išmąsčiau, kad ne pačius autorius (turbūt tūlas įsižeistų, pavadintas kad ir trogloditu), bet jų piešybos taktikas galima suskirstyti remiantis šiomis kategorijomis.

Aušra Andziulytė. Vabzdžių skrydžiai trumpiausią vasaros naktį. 2025

Realybėje neegzistavę augalai (retas iš mūsų nėra skaitęs knygos ar matęs kurios nors ekranizuotos versijos), viena vertus, negali nežavėti savo išmanumu (gebėjimu vaikščioti, mąstyti) ir praktine jų panaudojimo aplinkybe (išgaunamu aliejumi), kita vertus – gąsdina žudikiškais instinktais. Man regis, piešinys, kaip ir bet kuri kita meninio mąstymo forma, irgi turi tokių savybių. Jeigu reikėtų besti pirštu, savo rodomąjį nukreipčiau kad ir į Aušros Andziulytės „Vabzdžių skrydžius trumpiausią vasaros naktį“ ar „Paskutinį praeinančios vasaros atodūsį“, „Žemės alsavimą vasaros rytą“ (visi – 2025, kalkė, mišri technika). Ne tik poetiški pavadinimai, bet ir nervingas piešimo priemonės prisilietimas prie pagrindo, tiesiog virpantis linijos pobūdis veikia geluoniškai, kaip trifidiška, ilga, botagą primenanti nuodinga ataugėlė. Taigi, piešinys gali būti nuodingas! Ar bent jau skatintina, kad jis geltų, nes tokiu būdu nepalieka mūsų abejingų…

Trogloditai, priešingai nei mūsų įsivaizduojami urviniai, Herodoto „Istorijos“ IV knygos 183 skyriuje aprašyti kaip iš visų žmonių greičiausi, ropliais besimaitinantys ir šikšnosparnių čirpimą primenančia kalba susišnekantys Etiopijos gyventojai. Tiesmukiausiai šį teiginį iliustruočiau Karolinos Latvytės-Bibiano komentaru apie jos pačios piešinius rašikliu, pavadintus „nieko negirdėjau“, kaip galima įtarti – užgimusius staigiai ir beveik netyčia, atsitiktinai, lyg tarp kitko: „Vaizdas keistai susilieja. Negirdžiu nei žodžių, tik linksiu galva. Kartais nesuprantu, kodėl viduje tokia įtampa. Kodėl taip sunku kalbėti. Ar net tylėti.“ Panašiai Roberta Dičkutė pasitelkusi biuro kėdės ratukus (kaip priemonę) ir batų tepalą (pigmentą) reflektuoja kasdien kartojamo judesio kuriamą saugumo iliuziją. Jis, esą, „pamažu slopina spontaniškumą ir kūrybiškumą“. Neironizuodamas pasakyčiau, kad ne vienas iš mūsų, net ir po mažo ar didelio reikalo intymioje erdvėje nuleisdamas vandenį, turbūt pagalvoja apie gyvenimo trumpalaikiškumą… Taigi, piešinys privalo šnekėti, tegul ir šikšnosparniško ultragarso diapazone ar net tylėdamas!

Bronius Rudys. Erotisme des nombres / Skaičių erotika. 2023

Paleozojiniai trilobitai gyveno vandenyje. Jie ropodavo po smėlį ir dumblą, rausdavosi nuosėdose (kažkodėl norisi prikergti – „kultūrinėse“), rinkdami organines liekanas ar medžiodami už juos smulkesnius gyvūnėlius. Galvoju (net ir nebūdamas Franciu Baconu, tačiau pritardamas jo empirinio metodo metaforai), kad dalies piešėjų (o ir šiaip menininkų ar net paprastų mirtingųjų, renkančių įspūdžius, kolekcionuojančių patirtis ar tiesiog mintis) elgsena yra labai panaši. Jie tūno savo asmeniniuose skysčiuose, kartais surietę chitino ir kalcito šarvais padengtus kūnelius, akumuliuodami juos ištinkančias būsenas ir su jais ar šalia įvykusias situacijas. Turbūt panašiausia logika yra būdinga Broniaus Rudžio kompozicijoms iš ciklo „Erotisme des nombres / Skaičių erotika“ (2023, popierius, mišri technika). Prisipažindamas, kad yra kamuojamas balto, tuščio lapo fobijų (o kas šiais laikais to nebijo?), deklaruodamas save kaip provokatorių (pritariu – piešti tikrai yra iššūkis), autorius savojoje kūryboje yra tiesiog pritvinkęs nuorodų, išnašų, citatų, parafrazių. Ir taip – piešinys nuo tikrųjų grifadų, tų lokiškųjų nagų įrantų, turi skirtis trilobitiškai kultūrinėmis įkrovomis. Net ir už vienos menkutės linijos slypi tūkstantmetė žmonijos istorija. Čia yra tikro piešinio stiprybė.

Giedrė-Mačiulaitytė. don’t touch me. 2025

Piešinys (kaip ir ne viena abstrakti sąvoka) turi daugybę vardų, o labai konkreti veikla – piešimas – dar daugiau veidų. Tad ir veiklą, ir jos rezultatą galima pavadinti bet kaip, net ir „grifadomis“. Daugeliu atvejų tai tėra gražus žodžių žaismas, verbalinė, dėmesį atkreipti verčianti rinkodaros ekvilibristika. Bet juk svarbiausia yra ne tai. Mūsuose neretai padejuojant, kad piešinys nūdienos kultūros lauke yra nustumtas į nišinę poziciją (kaip ir džiazas, medalių menas ar kampanologija), ši paroda, kaip ir kitos panašios iniciatyvos, yra vertinga savaime. Juolab kad vardų (menininkų) ir jų produktų (piešinių) kolekcija surinkta atsakingai, solidžiai, tegul ir žiūrovams atgręžiant tik vieną – grifadišką piešinio veidą, bet, kaip matome, įstengiant įžvelgti ir kitus (trifidiškus, trogloditiškus, trilobitiškus) jo profilius.

Drugeliai pilve, aptemęs protas, linkstantys keliai gali būti tiek seksualinio susijaudinimo, tiek nerimo simptomai. Patarimai, kaip suprasti save, nelabai ką paaiškina: klausyk savo širdies, proto, kūno, vidinio balso, vidinio kritiko, tarpkojo, intuicijos, pasąmonės, sąmonės, taro kortų, horoskopų… O kartais jie visi rėkia skirtingais balsais ir tai niekaip neprimena sutartinės. Iš šių meilės kančių kilo ne vienas kūrinys, kuriuos neretai feminizmas kritikuodamas deromantizavo. Nors patriarchato tulpės jau išmestos pro langą, vis tiek liko neatsakytas klausimas, kas yra malonumas.

„Pasitikėk savo kūnu“ [...] ir panašūs teiginiai seksualinio malonumo kontekste yra pavojingi“, – perspėja Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė performatyvioje paskaitoje „tremolo“ (rež. Laura Kutkaitė). Juk sąmoningai suvokiamas seksualinis potraukis ir intensyvesnė kraujotaka genitalijose nėra tapatūs. Kūnas veikia iki galo mums visko neapmąsčius. Pasitelkiant pavyzdį iš „tremolo“: gydytojui trenkus plaktuku į kelio girnelę, mūsų koja iššauna į viršų ne dėl to, kad norime trenkti gydytojui, o dėl to, kad tai – refleksas. Moksliniai tyrimai, pristatyti kūrinyje, įrodo, kad dėl šių automatinių procesų atsiranda skirtumas tarp lytinių organų ir sąmonės reakcijų – negalima šimtu procentų (pasi)tikėti kūnu: jam gali būti malonu viena, mums kita.

Vis dėlto ne tik kūnas gali būti apgaulingas, bet ir mūsų mąstymas. Sąmonės srautu parašytame Oksanos Zabužko romane „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (1996, liet. 2025, iš ukrainiečių k. vertė Beatričė Beliavciv, eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas) skaitytojai gali gana greitai suprasti, kad pagrindinė veikėja santykiuose patiria smurtą. Tai išduoda aprašomas kūnas, pavyzdžiui, sutrikęs miegas ir skausmai: „Štai tuomet jis ir sužeidė ją, nes tikrai jai skaudėjo taip, kad netgi prisiminimas apie nekaltybės praradimą atrodė palyginti niekai.“ Vis dėlto nei pagrindinė veikėja, nei gydytoja, pas kurią apsilanko, nesuteikia kūniškiems simptomams reikšmės – „I don’t see any problems“. Gydytoja gal ir nieko nepastebi, o pacientė? Ji turi matyti, kas su ja vyksta, bet tai nesuvokiama kaip pavojus, nuo kurio reiktų bėgti. Mat mūsų mąstymas nėra toks racionalus, kaip gali atrodyti. Kokius triukus jis gali atlikti, kad realybė mums būtų pakeliama, suprantama ar paaiškinama!

„Ponios ir ponai, prašau jūsų neskubėti kvalifikuoti šio įsimylėjimo atvejo kaip patologiško, nes pranešėja dar nepasakė svarbiausio dalyko: svarbiausia gi, ponios ir ponai, yra tai, kad šios moters, kaip tiriamo objekto, gyvenime tai buvo pirmas ukrainietis vyras.“ Pagrindinė romano veikėja skaudžią realybę nustumia, nes yra sužavėta ukrainiečių kalbos, kuri kaip vaizdingas Humberto Humberto tekstas gražina nusikaltimus ir vilioja. Juk kalboje yra įamžinta bendra istorinė patirtis ir kultūra. Taip iš karto atsiranda žodžiais nepaaiškinamas artumas, kurį ukrainiečių patirtos represijos tik sustiprina: „Kad mus augino vyrai, užpisti kaip tik įmanoma iš visų galų, kad vėliau tokie pat vyrai mus dulkino, ir kad abiem atvejais jie su mumis darė tai, ką kiti, svetimi vyrai padarė su jais? Ir kad mes juos priėmėme ir mylėjome tokius, kokie jie yra, nes nepriimti jų reikštų atsidurti tų, svetimųjų pusėje?“ Pasirinkimą, su kuo būti, lemia įsiklausimas ne tik į savo balsą, bet ir į visos tautos istoriją. Taip Zabužko romane ant psichoanalitiko kušetės paguldoma visa Ukraina: šalies traumos tampa individualios ir atvirkščiai.

O štai „tremolo“ neveda tautos pas psichoanalitiką, o užsiima patriarchato genealogija. Dėmesys kreipiamas ne į patirtą priespaudą, palikusią sunkiai gyjančias traumas, kurių išraiška – smurtas artimoje aplinkoje, o į ugdymą, kurio diskursas palaikė tokią šeimos dinamiką. Performatyvioje paskaitoje patosiškai cituojamos vėlyvuoju sovietmečiu išleistos knygos apie lytiškumą, pavyzdžiui, aiškinančios, kaip moterims pajusti vyro orgazmą visu savo kūnu. Į skirtingus pavidalus įvelkama ta pati mintis apie vyrų malonumo ir moters buvimo gera motina ir žmona svarbą. Vieniems – orgazmas, kitoms – vaikai. Šias citatas lydi nuogų atlikėjų atkartojamos socrealistinių skulptūrų pozos: tvirtai kojomis remiantis į žemę žiūrima į šviesų rytojų. Tokia ironija lyg ir leidžia palaikyti atstumą nuo sovietmečio, tačiau pozoms besikartojant ir atlikėjoms panašėjant į paklusnius kareivius subversyvumo mažėja. Knygų turinys tampa visą kūną valdančiomis komandomis. Tai pradeda vimdyti tiek jas, tiek mane. Čia ir dabar. Sovietines skulptūras išvežėm į Grūto parką, tačiau jos kitu formatu vis dar lūkuriuoja mumyse. Gal neįmanoma taip lengvai apsivalyti, juk vis dėlto cituotos knygos garbina ne Leniną, o, kaip dabar tai įvardintume, „tradicinę šeimą“.

„Ukrainietiškuose sekso lauko tyrimuose“ atsikratyti okupacijos likučių Vakarų feminizmas nepadeda. Zabužko pabrėžia jo naujumą ką tik nepriklausomybę atgavusioje Ukrainoje. Juk tai nėra universali teorija. Visame romane vakarietiškos sąvokos ne tik lieka svetimkūniais, bet ir yra pristatomos lyg suniveliuojančios pagrindinės veikėjos patirtis. Terminai neaprėpia individualumo, situacijų kompleksiškumo ir išgyvenamo skausmo unikalumo, „o tuomet viskas jau kaip iš psichiatrijos vadovėlių: fear of intimacy, fear of frigidity, suicidal moods, – vienu žodžiu, klasikinis atvejis, netgi pas psichiatrą eit neverta…“ Ne sąvokos yra per stiprios, o realybė joms per žiauri.

Vis dėlto kažkas keičiasi: gal terminai neprisijaukinami, tačiau bevažinėjant į užsienį smurtiniai santykiai nutrūksta. Pagrindinė veikėja pradeda nauju žvilgsniu matyti ir savo eiles: „Dienų geltona jūra, mėlyna – sapnų, / Ta mirštančio dangaus spalvų paletė, – / Aš dar plaukiu – o tu jau ties dugnu, / Ir mums abiem baisu save regėti.“ Nors anksčiau ji nesuvokė, tačiau jau buvo raštu užfiksavusi, kad jos romantiniai santykiai bus tragiški. Matyt, trūko kažko, kas leistų atrakinti šių eilių reikšmes. Nei vakarietiški terminai, nei poezija patys sau nėra pakankami. Romanas tampa feministinis ne dėl tinkamai parinktų sąvokų, o dėl dėmesio vienos moters istorijai, dėl jos seksualinio gyvenimo ir valstybės traumų iškėlimo į paviršių.

Taip pat ir „tremolo“ paveikiausios vietos yra asmeninės moterų istorijos. Kūrinio pradžia primena paskaitą, kurioje pasitelkiant mokslą yra demaskuojami patriarchato mitai. Vis dėlto šį dėstymą vis kas nors pertraukia: pradeda veržtis kūnai, kurie netelpa į profesionalų pasakojimą. Pirmiausia ekrane parodomos skaidrės, kuriose rašoma apie juodaodžių, neheteroseksualių, turinčių negalią ar kitokių moterų neįtraukimą į lytiškumo tyrimus. Trūkumas įvardinamas, tačiau jis nėra šalinamas. Vėliau atlikėjų paskaitą pradeda pertraukinėti jų pačių kūno garsai: vandens gargaliavimas, keisti gerkliniai garsai, pereinantys į dejones ar šnabždesį, kol galiausiai jos atsistoja priešais auditoriją ir pradeda virpėti. Vis dėlto jos toliau dėsto paskaitą apie mokslinius seksualumo tyrimus, tik besikratantis kūnas išduoda asmeniškumo trūkumą. Atlikėjoms nusirengus – nebedrebama. Nors nuogumo daugiau, tačiau pats kūrinys pereina iš kalbėjimo apie fiziologiją prie kalbėjimo apie individualų malonumą. Pirmiausia geriau susipažįstame su tuo, kas malonu Laurai ir Kristinai, o jau paties kūrinio pabaigoje išgirstame kitų moterų pasidalinimus. Juose susipina skausmas, juokas, narkotikai, seksas, bučiniai, šuns prausimas, gimdymas ir t. t. – nebelieka aiškios perskyros tarp kūniško patyrimo ir sielos ar dvasios.

Pavieniai kūno refleksai gali nieko nereikšti, sąmonė ne viską suvokti, o istorinės traumos dar kartą viską iškreipti. Tad siekiant artėti prie radikalaus individualaus malonumo belieka tik reflektuoti, gromuliuoti ir atrajoti savo ir visos tautos patirtis. Taip „tremolo“ ir „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ tampa terapiniai. Esam girdėję, o gal ir patyrę tiek smurto, tiek meilės istorijų, jau turim posovietinių valstybių diagnozę, tačiau šių kūrinių neblėstantis populiarumas parodo, kad, matyt, reikia dar kartą išsikalbėti. Kažkas vis dirgina.