Elisa Aaltola (g. 1976) – aplinkos etikos ir moralės psichologijos tyrinėtoja, gyvūnų filosofė, aktyvistė, Turku universiteto docentė. Neseniai atsisakė profesūros, kad galėtų atsidėti kovai už gyvūnų gerovę. Daugelio Suomijoje bestseleriais tapusių knygų autorė ir bendraautorė. Už nuopelnus gyvūnijai pelnė „Pro Animalia“ apdovanojimą. Apie savo misijos ištakas ji pasakoja: „Augau mažame kaime ir laiką leidau tarp pramonei naudojamų gyvulių. Daug klajojau gamtoje stebėdama laukinius žvėris. Dar vaikystėje ėmiau kritiškai vertinti žmonių elgesį su jais.“

Filosofė Cora Diamond teigė, kad gyvūnai yra verti nuostabos. Jie neįtikėtinai panašūs į mus ir vis tiek kiekvienas savaip smarkiai skiriasi nuo mūsų¹. Pernelyg dažnai žmogus ignoruoja abi aplinkybes. Jis nepastebi, kiek daug kitos rūšys su juo dalijasi, ir retai stabteli pasigėrėti jų išskirtinumu. Kokios artimos įvairios gyvūnų rūšys yra žmogui ir vis tiek kokiomis ypatingomis, žmogui nepasiekiamomis savybėmis jos apdovanotos! Tokia nuostaba yra svarbi moralės psichologijos požiūriu, nes ji atveria mūsų akis ir verčia pripažinti ne žmogiškosios gamtos vertę ar net šventumą². Pasigėrėjimas gyvūnu man padeda suvokti jo ypatingumą ir reikšmę.

Ilgiuosi tokio žavėjimosi ir vilkais. Apie vilkus pasakojančiuose žiniasklaidos pranešimuose, socialinių tinklų šurmulyje, ką jau kalbėti apie medžiotojų sąjungos ar miškininkystės ministerijos sprendimus, beveik neužsimenama, kad vilkai yra pritrenkiančiai protingos ir unikalios būtybės. Mūsų šalies diskusijose apie vilkus beveik nekalbama apie jų protą ir pasaulėvoką. Vilkų tema paprastai gvildenama per žmogaus naudos ir jausmų prizmę: kai liejama pagieža dėl kieme be priežiūros palikto ir vilko nusinešto šuns, kai sėjama nepagrįsta baimė bendruomenėse, kai piktinamasi dėl to, kad vilkai apskritai egzistuoja. Žmogus beveik visada kalba apie savo naudą: mano medžioklės grobis, mano avių banda, mano šiaurės elnias. Tuo pat metu jis susitelkia tik į savo jausmus: aš bijau, aš nekenčiu. Vilkų patirtys, jausmai, protas ir pasaulio matymas nutildomi – tarytum jie neegzistuotų. Taip žmogus smarkiai sumažina savo galimybes gėrėtis vilkais ir suvokti jų vertingumą. Tad savo tinklaraštyje palieku įrašą:

Vilkai yra socialinio intelekto meistrai. Jie komunikuoja tarpusavyje, moko vienas kitą, geba bendradarbiauti. Vilkai netgi turi savo kultūrą, o kai kurių vilkų tyrinėtojų manymu, jiems akivaizdžiai būdinga savivoka – taigi, jie yra itin išsivysčiusio proto būtybės.

Vilkai reikliai renkasi porą ir kuria patvarius, neretai visą gyvenimą trunkančius socialinius santykius. Ypač giminystės ryšiai yra vilkų gyvenimo ašis. Vilkų gaujos yra šeimos, kurias sudaro tėvai, seserys, broliai ir jaunikliai ir kurių nariai mielai padeda vieni kitiems. Vilkai yra žaismingi, vienas kitam dažnai draugiški gyvūnai, kurie sugeba jausti empatiją ir nepalieka į bėdą patekusio gentainio.

Vilkai giliai jaučia. Jiems būdingi baimės, liūdesio, įsiūčio, džiaugsmo, pasitenkinimo, nevilties, laimės jausmai. Emociniam vilkų pasauliui taip pat priklauso ištikimybė ir ilgesys. Jie stipriai prisiriša prie artimųjų, praradę draugus aiškiai išreiškia sielvartą, o dingusių giminiečių šaukiasi ilgesingu staugimu.

Visais šiais požiūriais vilkas niekuo nesiskiria nuo tavęs ir manęs: ir vilkas yra jaučiantis, mąstantis, sąmoningas individas³.

Vilkai yra šunų protėviai, kurių neuronų jungtimis teka šunims neprilygstantis, svaigus nuovokumas. Kas nenorėtų pažinoti tokios būtybės ir dalintis su ja žemės plotais?

Susitelkti į vilkų išmintį ir pasaulio matymą bei jais žavėtis – tai būtų žingsnis link tokio santykio su vilkais, kuris nėra grįstas baime, neapykanta, kerštavimu, valdžia ar smurtu. Jei mums pavyktų pasiekti tokį santykį su vilkais, pastebėtume, kad vilkai Suomijoje yra įvaryti į kampą ir kaip jiems sunku išgyventi šalyje, kurioje iš visų pusių supa amžinai persekiojantys, užmušti grasinantys, pagiežingi žmonės. Šios vilkų patirties akivaizdoje galbūt mums užgimtų atjauta. Kaip jausčiausi būdamas vilku šių dienų Suomijoje?

Vertėtų išmokti žavėtis šiuo atsargiu, sumaniu, bet ir žaismingu mūsų miškų gyventoju – tyliai sutelkti dėmesį į vilko prigimtį ir ramiai, su pagarba bei smalsumu ją tyrinėti. Įdomu, ar mums pabustų ta šventumo pajauta, kurią tolimos kartos siejo su kitomis gyvūnų rūšimis, tačiau kurią daugelis šiuolaikinių žmonių pramoninėse kultūrose prarado besirūpindami savo jausmais ir savo nauda?

Prie šios nuostabos būtų galima priartėti per filosofinį terminą sub specie aeternitatis, reiškiantį tikrovės matymą per amžinybės kategoriją. Šį terminą galima interpretuoti kaip būseną, kurios apimtas žmogus išplečia savo sąmonę pakylėdamas virš ego link visatos. XVII a. filosofas Baruchas de Spinoza teigė, kad sub specie aeternitatis suteikia aukščiausio lygio pažinimą, nešantį džiaugsmą⁴. Bandydami suprasti tikrovę anapus siauro individualaus suvokimo, tai yra objektyviau, galime staiga pasiekti skaidraus žinojimo būseną, sumišusią su stipriu laimės pojūčiu. Staiga viskas tampa aišku, nes ankstesnis tikrovės supratimas išsilaisvina iš riboto ego gniaužtų.

Žmogus yra amžinas savo pasaulėvokos vergas. Nesuvokiame reiškinių iš visatos perspektyvos, matome juos tik kaip žmonės. Bet vis tiek savo suvokimą galime išplėsti. Tuomet senos nuomonės, įpročiai ir menki jausmai gali pasirodyti juokingi, nes juos ima keisti besiplečiantys horizontai, teikiantys palengvėjimą, aiškumą ir džiugesį. Bandydami žvelgti anapus ego išlipame iš dėžės į erdvę, kurioje lengviau atpažįstame tikrąjį kitą žmogų, medį, vilką… Mano didžiai vertinama filosofė Iris Murdoch itin pabrėžė šį gebėjimą ir vadino jį atida⁵.

Siekdami apibūdinti amžinybės kategoriją ir atidą galime pasitelkti teatro pavyzdį. Regėdami kitą žmogų, gatvėje atliekantį įprastą veiksmą, paprastai į jį nekreipiame jokio dėmesio. Tačiau žmogus, atliekantis įprastą veiksmą teatro scenoje, kaipmat sužadina mūsų smalsumą: kas jis, kas jį verčia taip elgtis, ką jis jaučia ir mąsto? Pastarasis atvejis ir yra kito matymas sub specie aeternitatis. Mano požiūriu, pavyzdys taip pat paaiškina atidą, kurią pasitelkę staiga išvystame kitą individą, lyg jis stovėtų scenoje. Rampų šviesa nukrypsta tiesiai į jį, stebime kiekvieną jo judesį, norime jį pajusti, jį suprasti – tą akimirką jis pasiglemžia visą mūsų dėmesį, jis tampa pačia įdomiausia būtybe. Nereikalaujame iš jo prisitaikyti prie mūsų interesų ar jausmų, tesiekiame jį suprasti. Tik tokiomis aplinkybėmis galime iš tikrųjų patirti nuostabą.

Kas nutiktų, jei žmogus imtų žvelgti į vilkus per amžinybės kategoriją, su gilia atida? Kas nutiktų, jei mes būtume skatinami suprasti vilkus, lyg jie būtų scenoje apšviesti pagrindiniai pjesės veikėjai, į kurių mąstymą ir požiūrį siektume įsigilinti?

Filosofo Ludwigo Wittgensteino nuomone, klausimas Kodėl pasaulis yra? – neišmintingas. Jis verčiau siūlo stebėtis, kad jis yra⁶. Tai sugrąžina mus ne tik į nuostabos, bet ir į džiaugsmo patyrimą. Žvelgdama į vilkus negaliu jais nesižavėti. Kaip nuostabu, kaip fantastiška, kad egzistuoja tokia planeta, kuria vaikšto guviai mąstantys ir giliai jaučiantys pilkakailiai! Ši mintis atveria man ištisus džiaugsmo klodus. Pagarba vilkams iš žmonių neatima nieko, o teikia mūsų gyvenimams džiaugsmą ir juos dosniai praturtina. Ji išlaisvina mus iš dusinančio egoizmo ir pakelia į gyvybės spektro visatą.

Kaip nuostabu ir džiugu, kad vilkai yra.

Klausiu: nejaugi mes nesugebame elgtis geriau. Žinoma, sugebame. Pokytis link draugiško rūšių sugyvenimo visada įmanomas. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Italijoje, vilkams skirta nepalyginamai daugiau erdvės nei pas mus. Pokyčio galimybė slypi net vilkų nekenčiančio ir juos žudančio medžiotojo proto vingiuose.

Aldo Leopoldas buvo jaunas amerikietis, kuris naminių gyvulių augintojų ir medžiotojų užsakymu šaudydavo plėšriuosius žvėris, tokius kaip vilkai ir meškos. Vieną dieną nuo uolos jis pamatė vilkę su jaunikliais, malšinančiais troškulį prie upės. Pakėlė šautuvą ir iššaudė visą šeimą. Tada pribėgo prie gyvūnų ir šis susidūrimas pakeitė jo gyvenimą. Jis nustojo medžioti vilkus ir ėmė ginti Žemę bei įvairių rūšių jos gyventojus. Galiausiai tapo vienu reikšmingiausių aplinkos filosofų istorijoje. Vėliau taip aprašė minėtą įvykį: „Kai mūsų šautuvų vamzdžiai nutilo, sena vilkė gulėjo ant žemės, o vienas jauniklis sužeista koja svirduliavo link sunkiai pasiekiamos uolos. Spėjome prie vilkės laiku tam, kad pamatytume jos akyse gęstančią įstabiai žalią ugnį. Nuo tos akimirkos tvirtai žinojau, kad tose akyse atsispindėjo kažkas man nepažinaus – kažkas, ką žinojo tik ji ir kalnas. Buvau jaunas ir mano pirštai niežėjo ant gaiduko. Maniau, kad šaudydamas vilkus pagausinsiu stirnų pulkus, kad naikindamas vilkus sukursiu medžiotojų rojų. Tačiau išvydęs mirštančią žalią ugnį suvokiau, kad vilkė ir kalnas man didžiai prieštaravo.“⁷

Leopoldas suprato, kad svarbiausia gyvenime yra ne valdžia, o rūpestis.

Iš: Elisa Aaltola. Esseitä eläimistä. Helsinki: Into, 2022

Vertė Rūta Marija Viljamaa

Vilniaus viešuoju transportu kasdien naudojasi įvairaus amžiaus, lyties, tautybės, rasės keleiviai. Vilniaus miesto savivaldybė, norėdama užtikrinti viešojo transporto keleivių kultūrą, o kai kada, pavyzdžiui, pasveikinti su šventėmis, yra inicijavusi seriją šiai margai auditorijai skirtų edukacinių filmukų, kurie transliuojami kone kiekvieno Vilniaus gatvėmis riedančio autobuso ar troleibuso ekranėlyje. Filmukai begarsiai (muzikinis garso takelis girdimas tik filmukus žiūrint socialinėse medijose), trumpi ir paveikūs savo naratyvumu. Šiame straipsnyje analizuosiu filmuką „Edukacinis video 2: Zuikiai viešajame transporte“¹ apie be bilieto važiuojančius keleivius.

1 pav.

2 pav.

3 pav.

4 pav.

Filmuko herojumi tampa zuikis, kurį remdamiesi savo enciklopediniu žinojimu apie pasaulį laikytume tiesiog vienu iš gyvūnų, pasižyminčiu tam tikromis savybėmis, tokiomis kaip bailumas ir gebėjimas greitai sprukti. Kita „zuikio“ reikšmė – bilieto neturintis keleivis. Filmuke pasakojama, kaip toks keleivis iš pradžių dreba neturėdamas bilieto ir tikėdamasis prasmukti nepastebėtas, paskui, kai kontrolierius jį pamato, sprunka, bet galiausiai vis tiek yra sugaunamas ir teisiamas kitų keleivių akivaizdoje. Ne vienas šaltinis nurodo, kad „zuikio“, kaip be bilieto važiuojančio keleivio, reikšmė gali būti kildinama iš XIX a., kai „zuikiais“ buvo vadinami tie, kurie neįsigydavo bilieto kasose, bet simboliškai sumokėdavo tiesiogiai konduktoriui, kuriam būdavo sunku rasti reikiamą grąžą, dėl to tokie keleiviai mokėdavo mažiau, bet turėdavo saugotis ir greitai sprukti nuo kontrolierių. Kita kilmės versija – „zuikiai“ teatre, prasmukdavę pro bilietų patikrą. Šio atvejo pavyzdys iš Juozo Grušo „Raštų“ pateiktas ir „Lietuvių kalbos žodyne“ iliustruojant žodį „zuikis“: „Vaikiūkštis zuikiu įsmukdavau į teatrą tavęs pažiūrėti.“²

Nors tiesioginės sąsajos čia galbūt ir nėra, šiame viešojo transporto nenaudėlį zuikį vaizduojančiame filmuke tam tikrais rakursais užfiksuotos autobuso sėdynės galėtų priminti ir teatro salę, kurioje stebimas prasikaltusio zuikio baudimo reginys (1 pav.). Toks viešas baudimas ir gėdinimas, susijęs su socialine optika, veda prie istorinio konteksto, kai visuomenei prasikaltęs asmuo būdavo kariamas ar plakamas minios akivaizdoje. Štai, pavyzdžiui, kai filmuke zuikis nubaudžiamas, iš viršaus į apačią nusileidžia balta uždanga – šis judesys reiškia ne tik pasibaigusią istoriją, bet ir įvykdytą teisingumą, mat uždangos nusileidimo kryptis – iš viršaus į apačią – galėtų priminti staigų giljotinos ar teisėjo plaktuko mostą. Beje, judesį iš viršaus į apačią atlieka ir grūmojančių žvėrių smiliai.

Filmuke vaizduojamo gėdinimo panašumą į spektaklį galima sieti su paties filmuko demonstravimu viešajame transporte. Pasak semiotikų Guntherio Kresso ir Theo van Leeuweno, vizualinėje raiškoje esti dvejopi dalyviai: tie, kurie vaizduojami (reprezentuoti), ir tie, kurie sąveikauja atvaizdais (interaktyvūs)³. Šiame edukaciniame filmuke reprezentuoti dalyviai yra viešojo transporto keleiviai, vairuotojas, bilietų kontrolierius, o interaktyvūs dalyviai – filmuko kūrėjai, filmukais besidalinanti suinteresuota šalis Vilniaus miesto savivaldybė ir – turbūt svarbiausia – realūs viešuoju transportu važiuojantys asmenys. Pasiremdama Kressu ir Leeuwenu, mėginčiau formuluoti, kad šiuo atveju reprezentuoti ir interaktyvūs dalyviai iš dalies atitinka vieni kitus. Grįždama prie viešojo transporto kasdienybės vaizdavimo ir teatriškumo, norėčiau išskirti reprezentuotus ir interaktyvius dalyvius siejantį stebėjimo veiksmą: reprezentuoti dalyviai zuikio istoriją stebi čia ir dabar, kaip savo pačių dalyvaujamą istoriją, interaktyvūs dalyviai ją stebi per ekraną. Bet pastariesiems kartais taip pat tenka stebėti zuikio istoriją joje dalyvaujant; taip nutinka, kai kontrolieriai „pagauna“ ką nors važiuojant be bilieto. Vadinasi, filmuke vaizduojamas zuikio gėdinimo teatras yra pirmavaizdis, pagal kurį siūloma suprasti viešojo transporto kasdienybės situacijas su zuikiais.

Verta šiek tiek išsamiau aptarti, kaip filmuke vaizduojamas zuikis. Galima pastebėti, kad lėti, mažos amplitudės zuikį stebinčių žvėrelių judesiai ypač kontrastuoja su greitais, plačios amplitudės zuikio judesiais: į skirtingas puses juda zuikio dantys, maskatuojasi kojos; kai jis sprukdamas dumia, ore lieka balti „dulkių kamuoliai“, viso filmuko metu kaip laikrodžio rodyklės juda jo ausys. Filmukas sukurtas taip, kad vaizduojami veikėjai tarpusavyje nesikalba, užtat tam tikri pranešimai ar socialiniai turiniai užkoduojami jų kūnuose. Pavyzdžiui, zuikio baimė būti pagautam išreiškiama riedančiais prakaito lašeliais, žemyn nuleistomis ausimis. Zuikis fiksuojamas frontaliai, bet dairymasis į šonus rodo jį vengiant tiesioginio akių kontakto su filmuko žiūrovais. Zuikiui apskritai būdinga vengti kontakto – ne tik su žiūrovais, bet ir su kitais pasakojimo veikėjais, ypač kai jis, laikomas už ausų, rausta iš gėdos nudelbęs akis žemyn (2 pav.). Žvilgsnio paskirstymas yra dar vienas socialinės optikos – tiek filmuke vaizduojamos, tiek realios – dėmuo. Reprezentuotų keleivių kolektyvinis pyktis ant zuikio lakoniškai sutelktas vos primerktų akių vokuose (1 pav.) ir grūmojimo geste (2 pav.). Realiame pokalbyje toks grūmojimas galėtų atitikti piktas auklėjamojo pobūdžio žodines replikas, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus keleivių adresuojamas jaunuoliams. Tad mažiukas zuikis galėtų būti konotuojamas ir kaip vaikas, kurį vyresniesiems tenka auklėti.

Nors filmuke vaizduojami veikėjai ir filmuko žiūrovai viešajame transporte atitinka vienas kitą, skiriasi jų buvimo būdas: užuot nufilmavus realius viešuoju transportu važiuojančius žmones ar pasamdžius aktorius, buvo nuspręsta žmones – viešojo transporto naudotojus vaizduoti kaip gyvūnus. Žmonių kaip gyvūnų vaizdavimas, ypač siejant su moraliniais pamokymais, galėtų vesti iki Ezopo pasakėčių. Kressas ir Leeuwenas svarsto, kad dar Cezario laikais pats Cezaris ir kiti valdovai buvo vaizduojami kaip drambliai, kurie buvo laikomi karališkos išminties ir galios simboliais, o, tarkim, šiuolaikinėse socialinėse medijose egzistuoja tam tikri filtrai, kai fotografuojant save ar kitą žmogų ant atvaizdo galima uždėti tam tikrų gyvūno dalių – ausų, nosies, akių – filtrą, tokiu būdu taip pat sukuriant skirtumą tarp pavaizduoto žmogaus ir atvaizdų naudotojo⁴. Autoriai pateikia pavyzdį, kaip šį skirtumą išnaudoja socialinės institucijos; pavyzdžiui, matematikos pamokose mokiniai sąveikauja per savo atvaizdus – avatarus: kuo sėkmingiau sprendžiami uždaviniai, tuo daugiau išvaizdos detalių galima įsigyti savo avatarui patobulinti⁵. Tokiu būdu socialinės institucijos per atvaizdų naudojimą steigia tam tikras vertes, šiuo atveju – konkurenciją. Prisiminkime realią situaciją viešajame transporte: juo važiuoja įvairios socialinės, rasinės, etninės kilmės, ekonominės padėties keleiviai. Mėginčiau svarstyti, kad šiuo atveju žmonių vaizdavimas žvėrių figūromis implikuoja žmonių lygybę. Žmonių skirtumai vaizduojami per gyvūnų rūšių įvairovę, bet jų buvimo sociume galimybė vienoda, nepriklausanti nuo lyties, rasės, amžiaus, tautybės, ekonominės padėties. Savo ruožtu zuikio vaizdavimas vienu iš gyvūnų – zuikiu naikina realioms situacijoms būdingas aplinkybes (nuo skurdo iki užmaršumo), kuriomis važiuojama be bilieto. Atrodo, galėtų kilti etinių keblumų, jeigu tokiai margai viešojo transporto naudotojų publikai demonstruojamame pamokančiame pasakojime veiktų ne abstrakčios gyvūnų, bet detalios žmonių figūros „nepridengiant“ lyties, rasės, tautybės, amžiaus, ekonominės padėties požymių.

Tiesa, filmuke yra vienintelis kadras, kuriame žiūrovams leidžiama užmiršti, kad vaizduojami veikėjai yra gyvūnai, o ne žmonės. Tai jau minėtas grūmojančių pirštų kadras, kuriame tesimato skirtingų spalvų rankos, turbūt labiau panašios į žmonių nei į gyvūnų galūnes (2 pav.). Skirtingų odos spalvų žmogiški pirštai, rodantys tą patį nepritarimo zuikio veiksmams gestą ir dar sinchroniškai, be kita ko, galėtų konotuoti rasinę įvairovę.

Lygybės idėją mėginama įsteigti ir nustatant santykį tarp vaizduojamų veikėjų ir žiūrovų, nes iš esmės viso filmuko metu išlaikomas akių lygio kadravimas, kuris, pasak Kresso ir Leeuweno, išreiškia lygybę, lygiateisiškumą⁶. Taip netiesiogiai parodoma, kad visi didaktinės komunikacijos ir vaizduojamos istorijos dalyviai – kontrolierius, keleiviai, vairuotojas – vienodomis teisėmis dalyvauja viešojo transporto gyvenime kaip socialinėje institucijoje. Šiokia tokia išimtis būtų tuščiame autobuse esančio zuikio kadras iš apačios, kuriuo vaizduojama zuikio subjektyvi patirtis (3 pav.). Šitaip žiūrovai įleidžiami į gana intymią veikėjo zuikio erdvę, nes jis fokusuojamas iš labai arti, kaip joks kitas filmuko veikėjas. Dėmesys sutelkiamas į zuikio nervingą būseną, kuri pasireiškia, kaip minėjau, į šonus lakstančiomis akimis ir dantimis, tekančiais prakaito lašeliais ir nuleistomis ausimis. Zuikio, kaip išskirtinio veikėjo, kadravimas iš apačios, filmuke apskritai vyraujant akių lygio kadravimui, reiškia, kad zuikis savo nepaklusnumu taisyklėms iškrenta iš socialinės bendrystės arba, kitaip tariant, toje socialinėje institucijoje yra deviantas. Deviantui sukontroliuoti naudojamas simbolinis smurtas – kolektyvinis gėdinimas pakėlus už ausų. Simbolinio smurto, taikomo „blogiems“ keleiviams, vaizdavimas akių lygyje galėtų reikšti ne tik keleivio pareigą nebūti zuikiu, bet ir ugdymą bei reprodukavimą įpročio bausti zuikį – kituose ar savyje – simboliniu smurtu.

Zuikis šiame subjektyviame kadre (3 pav.) taip pat vaizduojamas ir kaip individualybė – atstumo tarp veikėjų raiška zuikio kadre ypač kontrastuoja su atstumu „bausmės“ kadre, kuriame vaizduojamas vieningas kūnais beveik susiglaudusių keleivių kolektyvas (1 pav.). Tai, kad zuikio subjektyvios patirties kadro (3 pav.) fone zuikiui už nugaros nėra keleivių, viena vertus, rodo jo „zuikišką“ kompetenciją slėptis, kita vertus, zuikiui už nugaros nėra ne tik keleivių, bet ir pro autobuso langus nematyti monolitiškų miesto kontūrų, vadinasi, zuikis intensyviausiu subjektyvios patirties momentu yra atsietas nuo kitų keleivių ir nuo miesto kaip abstraktesnio socialinio darinio. Taigi, šitaip atskiriant zuikį nuo keleivių ir miesto, „zuikiavimas“ susiejamas su asocialumu.

Baigdama norėčiau aptarti paskutinį kadrą (4 pav.). Filmuke šis kadras išsiskiria iš kitų, panašiai kaip rašytiniame tekste išvados neretai skiriasi nuo dėstymo dalies. Šis kadras pirmiausia galėtų būti suprastas kaip vizualiai „taikus“ būdas apibendrinti priekaištus zuikiams. Zuikiai tampa tariamais matematiniais vienetais ir yra gretinami su autobusais, kurių už jų pavogtus pinigus būtų galima įsigyti. Zuikius sustatant ant autobusų ir taip savotiškai juos paleidžiant į laisvę, tarsi mėginama sumažinti susikaupusią draminę įtampą, patirtą zuikio jo bausmės metu autobuso viduje. Taigi, zuikis, gavęs ko nusipelno, laikinai gali atsikvėpti. Bent jau iki tol, kol rutiniškoje viešojo transporto kasdienybėje zuikio istorija vėl pasikartos keleivių akivaizdoje.

Lietuviškoje publicistikoje tai tikrai nebus pirmas bandymas kalbėti apie mokslo ir meno, apie mokslo ir kultūros sąsajas. Nemažai šią sankirtą tyrinėjo literatūrologė Viktorija Daujotytė, nuolat matematikos ir kultūros santykį nagrinėja Vilniaus universiteto profesorius Rimas Norvaiša. Vis dėlto bent jau lietuviškame kontekste šia publikacija bandysiu pagrįsti bene kardinaliausią poziciją matematikos ir kultūros santykio atžvilgiu bei tokios pozicijos galimą naudą visai Lietuvos kultūrai.

Daujotytė straipsnyje „Formos ir formulės menų ir mokslų sankirtose“ (Kultūros barai, 2014, Nr. 1) tarsi ir įžvelgia galimo mokslo ir meno bendradarbiavimo naudą tam tikrais atvejais, tačiau vis tiek regi tarp šių dviejų sričių egzistuojant neišvengiamą didžiulę atskirtį: „[...] bet iš esmės kūryba ir mokslai […] yra priešingose upės pusėse.“ Norvaiša publikacijoje „Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi“ (Kultūros barai, 2014, Nr. 5) pateikia manajai kiek artimesnę poziciją – kad matematika yra neatsiejama kultūros dalis, o ne tik „kultūrai tolimas upės krantas“. Pabandysiu nuosekliai įrodyti, kad matematika yra ne tik neatsiejama kultūros dalis, bet ir absoliutus jos pagrindas.

Nors matematika yra viena iš kertinių mano gyvenimo aistrų, publikacijos pavadinime esančią mintį man įkvėpė režisieriaus Karolio Kaupinio atsiųsta žinutė. Karolis teiravosi, kaip į lietuvių kalbą turėtų būti verčiamas angliškas matematinis terminas semilattice. Prisipažinsiu, kad šio termino vertimo iki tos akimirkos nežinojau. Vis dėlto pasikapstęs po lietuviškus mokslo darbus nesunkiai radau, jog kalbama apie pusinę gardelę. Būtent pusinė gardelė ir tapo tuo trūkstamu kontekstu, kad pavyktų nuosekliai pagrįsti, įrodyti šios publikacijos pavadinime esantį teiginį. Kas gi ta pusinė gardelė ir kokiame kontekste šio matematinio termino pritaikymas man pasirodė reikšmingas?

Žymus architektas ir matematikas Christopheris Alexanderis esė „Miestas nėra medis“ („A City is not a Tree“, Architectural Forum, 1965, t. 122, Nr. 1, 2) panaudoja pusinę gardelę vienam įdomiam miestų planavimo paradoksui apibrėžti. Jo nuomone, dauguma miestų planuotojų daro didžiulę klaidą, bandydami suskirstyti miestą į erdves, kurių kiekviena turi tik vieną panaudojimo funkciją. Pavyzdžiui, miesto projekto plane pažymima kokia nors asfaltuota aikštelė kaip būsima pagrindinė viso rajono vaikų žaidimų vieta. Tačiau, turint omeny vaikų dinamiškumą ir naujų vietų, naujų patirčių polinkį, minėtoje aikštelėje rajono vaikai geriausiu atveju tepraleidžia vieną dieną per mėnesį. Vieną dieną vaikai galbūt rinksis apleistoje degalinėje, kitą dieną – prie upės, trečią dieną stypsos prie kokios nors parduotuvės etc. Pateikdamas daugybę panašių pavyzdžių, kai konkreti miesto vieta turi daugybę panaudojimo tikslų, Alexanderis pagrindžia savo nuomonę, kad miestai turėtų būti projektuojami, atsižvelgiant į konkrečios erdvės daugiafunkciškumo potencialą ir galimas šalia esančių erdvių funkcijų sankirtas. Nors Alexanderio nuomonė, regis, yra racionali ir pagrįsta, miestų planavimas, paremtas erdvių daugiafunkciškumu, vis dar nėra toks ir dažnas reiškinys.

Esė autorius tai aiškina žmogaus prigimtiniais fiziologiniais ir psichologiniais procesais. Žmogui itin sudėtinga vieną procesą priskirti kelioms kategorijoms. Dar sudėtingiau darosi, kai visą šį kategorizacijos procesą reikia paversti vizualizacija savo galvoje. O juk miestų planavimas ir yra tam tikrų erdvių priskyrimas konkrečioms kategorijoms ir viso šio proceso vizualizavimas.

Būtent čia svarbų vaidmenį ir ima vaidinti pusinė gardelė. Tai yra matematikos mokslo atšakos aibių teorijos terminas, kurio tikslaus matematinio apibrėžimo gal ir nėra prasmės čia pateikti. Užteks grubiai įvardinti, kad jis apibrėžia aibių grupę, kai toje grupėje dviejų susikertančių aibių bendrosios dalys taip pat priklauso tai aibių grupei. Pusinė gardelė ir apskritai aibių teorija tampa ypač aktualios planuojant miestus, siekiant apibrėžti jau minėtą miesto erdvių daugiafunkciškumą ir susikertančias erdvių funkcijas.

Įsivaizduokime, kad turime miesto brėžinį, susidedantį iš dviejų erdvių (aibių): perėjos erdvės ir parduotuvės erdvės. Šioms dviem erdvėms priklauso po keletą elementų: parduotuvės erdvei priklauso pati parduotuvė, parduotuvės prieigos ir laikraščių stendas, esantis prie parduotuvės durų, o perėjos erdvei priklauso pati perėja, šviesoforas, šaligatvis ir ant to šaligatvio esantis tas pats laikraščių stendas. Kaip matome, bendras elementas šioms dviem erdvėms (aibėms) yra laikraščių stendas. Taigi, jei žvelgtume į šio miesto brėžinį kaip matematikai ir laikytume šį miestą pusine gardele, jis susidėtų ne iš dviejų atskirų erdvių (aibių), o pagal pusinės gardelės apibrėžimą šiam miestui kaip atskira erdvė priklausytų dar ir pirmų dviejų erdvių susikirtimo dalis – laikraščių stendas. Kuo šis aibių teorijos pritaikymas yra naudingas šioje situacijoje?

Laikraščių stendo kaip atskiros erdvės išskyrimas leidžia pamatyti šios erdvės svarbą mieste ir kelių skirtingų auditorijų funkcionavimą toje erdvėje – juk laikraščių stendas yra aktualus ne tik parduotuvės lankytojams, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet ir nuobodžiaujantiems pėstiesiems, degant raudonam šviesoforo signalui laukiantiems prie perėjos ir nejučia pradedantiems peržiūrinėti stendo laikraščius. Tad miesto prilyginimas pusinei gardelei ne tik išryškina skirtingų auditorijų veikimą erdvių sankirtose, bet ir atveria naujas galimybes plėtoti tas daugiafunkces sankirtos vietas kaip atskiras reikšmingas erdves. Jei miestą planuojame nesiremdami aibių teorija, kaip jau minėta, mūsų fiziologinės ir psichologinės savybės stumia mus link to, kad kiekviena miesto erdvė turės vienintelę paskirtį, kas labai retai taip ir funkcionuoja realybėje. Ima ryškėti, kad kalbant apie tokią sritį kaip miestų planavimas matematika yra ne koks papildomas įrankis atliekant architektūrinius skaičiavimus, o pats mąstymo pagrindas, padedantis įveikti mūsų pačių fiziologinius ir psichologinius barjerus.

Net jei sutinkame su Alexanderio mintimis apie vieną mūsų gyvenimams didžiausią įtaką darančių sričių – miestų planavimą ir projektavimą, net jei Alexanderio idėjas apie aibių teoriją panašiai samprotaudami taikytume visiems vizualiesiems menams, kaži ar tai yra pakankamas šio straipsnio pavadinime esančio teiginio pagrindimas. Būtina pažvelgti į kitas kultūros ir meno sritis, aprėpiančias kitus žmogaus pojūčius.

Sunku bus pabėgti nuo asmeninės patirties Didžiosios Britanijos muzikos industrijoje. Beveik trejus metus praleidau kompanijoje „NUGEN Audio“, kuriančioje muzikinę programinę įrangą muzikos prodiuseriams ir garso inžinieriams (šios kompanijos produkciją naudoja tokių kūrėjų kaip „Coldplay“ ar Björk muzikos prodiuseriai). Būtent be šios programinės įrangos, kuri plačiau žinoma kaip skaitmeninė garso stotis, šiais laikais iš esmės nėra įmanoma padaryti kokybiško muzikos įrašo, neįmanoma sukurti kokybiško filmo garso takelio, neįmanoma kokybiškai suvesti ir apdoroti garso kokiai nors televizijos laidai etc. Be jokios abejonės, šiems tikslams įgyvendinti galima pasitelkti nebūtinai „NUGEN Audio“ produkciją, yra begalė kitų kompanijų, kuriančių panašias programas, tačiau visų šių programų struktūra ir esmė yra beveik identiškos. Po itin inovatyvia, išraiškinga ir estetiška vartotojo sąsaja yra „paslepiama“ šimtai muzikos savybes, dėsnius ir fenomenus nusakančių bei kontroliuojančių matematinių algoritmų. Tad jau pirminei dainos, televizijos laidos ar kino garso takelio įgyvendinimo stadijai suteikiamas labai aiškus matematikos pagrindas.

Nuosekliai keliomis skirtingomis meno ir kultūros formomis pagrindus teiginį „Matematika kaip absoliutus meno ir kultūros pagrindas“, reikėtų panagrinėti ir tokio požiūrio naudą Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Toks požiūris į matematikos ir kultūros santykį gali praversti įvertinant Lietuvos kultūros ir meno būklę – jei nėra tvirto pagrindo ar jis yra kiek neprižiūrimas, primirštas, kaži ar galima tikėtis, kad visa, kas stovi ant tokios kokybės pamatų, bus geresnės būklės. Minėtoje publikacijoje profesorius Norvaiša labai aiškiai įvertina dabartinę matematikos būklę Lietuvoje, apžvelgdamas matematikos veikalų, vadovėlių leidybą mūsų šalyje: „Pastaraisiais dešimtmečiais be kelių bendro pobūdžio su matematika susijusių verstinių veikalų […] išleista tik šiek tiek vadovėlių ir kitos mokomosios medžiagos.“ Ir nors šis teiginys yra gana drastiškas bei kardinalus Lietuvos kultūros įvertinimas, daug svarbiau yra ne pats įvertinimas, o tai, kaip pasitelkus matematiką būtų galima stiprinti Lietuvos kultūros pamatą. Ir nors akivaizdu, jog greitu laiku Lietuvos matematikai neišleis šimtų su matematika susijusių knygų, kad taip galėtų sustiprinti Lietuvos kultūros pamatą, man regis, bent jau vienas ryškus žingsnis stiprinant šį pamatą galėtų būti žengtas labai paprastai.

Iš esmės kiek ryškesnį vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyvenime matematika atlieka vienintelį kartą per metus – paskelbus matematikos brandos egzaminų rezultatus. Tuomet pasipila ne iki galo konstruktyvios publikacijos, interviu, diskusijos, kas kaltas dėl egzaminų rezultatų, o jei rezultatai geri – kas kaltas dėl per lengvų matematikos brandos egzaminų užduočių. Susidaro įspūdis, kad matematika Lietuvoje yra reikalinga tik tą vienintelį kartą gyvenime – kaip nors gauti kuo geresnį minėto egzamino įvertinimą. Net jei yra susiklosčiusi tokia kultūrinė tradicija Lietuvoje, kad apie matematiką kalbama vienintelį kartą per metus, labai pasigendu platesnio, nuodugnesnio, konstruktyvesnio minėtų publikacijų, diskusijų turinio. Tą vienintelį „kaltų ieškojimo“ rakursą galėtų keisti tokie kontekstai, tokios idėjos, kurie glūdi šiame straipsnyje, pabrėžiantys matematikos ir kultūros sankirtos svarbą. Taip nepastebimai, net ir be ryškesnio proveržio matematikos knygų leidimo srityje, Lietuvos visuomenei kartą per metus susidūrus su minėtomis publikacijomis būtų pateiktas konstruktyvus matematikos kaip meno ir kultūros pagrindo įvaizdis. Kartu nejučia Lietuvoje ne tik pradėtų gerėti matematikos mokslo padėtis, bet ir atsirastų kur kas tvirtesnis pagrindas visai Lietuvos kultūrai.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius per radiją atsitiktinai išgirstas balsas privertė suklusti. Žmogus apie dvasingumą kalbėjo labai paprastai, ne „iš popieriaus“, o tarsi asmeniškai kiekvienam besiklausančiam, kai neieškoma specialių intonacijų nei reikšmingumo, kai kalbama savo, o ne kito žodžiais. Greta stiprios įtaigos tame balse girdėjai šilumą bei patrauklų, kone regimą gyvastingumą. Apie tokį balso komponentą kiek vėliau perskaitysiu italų muzikologo Rodolfo Celletti studijoje La grana della voce („Balso grūdas“). O tąkart radijo laidos pabaigoje išgirdau: „Kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas.“

Netrukus senamiesčio „Bočių“ restorane vykusiame Kovo 11-ajai skirtame priėmime pastebėjau smokingu vilkintį kunigą. Pasmalsavusi, kas jis toks, išgirdau – tai Julius Sasnauskas. Užkalbinau teiraudamasi, kurios bažnyčios jis kunigas. Atsakė – Bernardinų, ir pridūrė, kad sekmadienio 17 val. labai patogus laikas esąs, tarsi atspėtų ryto valandas nebūsiant man patrauklias.

Artimiausią sekmadienį ir aplankiau Bernardinus. Aplankiau ir kitą sekmadienį… ir dar kitą… Julius Sasnauskas interpretavo tikėjimo tiesas ne priekaištaudamas ir ne bardamas, o tarsi bičiulis, balsiai perpasakodamas savo paties ilgų metų apmąstymus, svarstymus bei subrandintas išvadas. „Tėve mūsų“ maldos kalbėjimas susikibus rankomis žadėjo žmonių artumą, supratimą ir dvasinę bendrystę, nustebus, kad nesam po vieną. Klausantis pamokslų, užklupdavo nevaldomas graudulys, skverbėsi mintys, kad daug ko norėčiau paklausti, bet dar nedrąsu, nes nuo vaikystės užsilikęs perspėjimas „Dievas pakoros“ tebegąsdino.

Tomis dienomis Katedros aikštėje sutiktas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ištarė: „Giedrute, neateini Katedron, Kazimieras verkia…“ Stebėjausi, kad vos sykį prabėgom sutiktas (kai giedojau per Katedros grąžinimą) monsinjoras prisiminė vardą. Buvau suspėjusi tuomet jam pasiaiškinti, kad nuo bažnyčios esu nutolusi, o jis mane nuramino, kad menas esąs arčiausiai Dievo, ir palinkėjo paskaityti filosofus Berdiajevą ir Solovjovą. Dabar neslapukavau: „Monsinjore, radau pastogę Bernardinuose.“ – „Aa, ten tai gerai“, – ištarė. Likau nepaklaususi, katras gi iš trijų Kazimierų verkia – ar pats monsinjoras, ar mano tėvas Kazimieras, tuose pačiuose lageriuose buvęs, ar galbūt Katedroj besiilsintis šv. Kazimieras?..

Kartą pakeliui į Bernardinus apniko ryžtas po Mišių Juliaus Sasnausko paklausti šviesiai tiesiai: „Kas yra Dievas?“ Netekau amo, kai per pamokslą jis, tarsi mintis išgirdęs, atkartojo: „Daug kas norėtų konkretaus atsakymo, kas tas Dievas yra. O perskaitykime: „Viešpatie, buvau parpuolęs, bet Tu mane prikėlei.“ Kablelis sakinio viduryje prieš žodelį „bet“ yra tas posūkis, kuriame slypi Dievo veikimas.“ To išnagrinėjimo pakako, kad pabustų vaizduotė, ir nuo tiesmuko klausimo susilaikyčiau. O tų „išgirstų minčių“ ateity dar bus ne kartą.

Lyg užsakyta į rankas pateko Antano Maceinos knygelė „Jobo drama“, intriguojamai skatinusi neprarasti vilties: „Žiūrint iš žmogaus pusės Dievas yra nesurandamas. Tačiau žiūrint iš Dievo pusės, Jis yra čia pat.“ Netrukus pasitaikė per radiją skaitoma negirdėto poeto Antano Jasmanto poezija, kur Dievas vadinamas Kaimynu, Piligrimu, bite, pypkiuojančiu Seneliu, sodų Sargu, Panaktiniu… Pasirodo, eilių autorius – tas pats filosofas Antanas Maceina Antano Jasmanto slapyvardžiu – trapus lyg vaikas, nuostabos ištiktas poetas:

Saulė teka. Pienių rūko

Kamuolėliai tyliai kelias.

A, tai Viešpatis Senelis

Pirmą pypkę užsirūko.

Kai pakrapšto, byra spiečiai

Žiežirbėlių jam prie kojų

Ir rasose mūs šilojų

Tūkstančiais ugnelių šviečia.

Juliaus Sasnausko vedamose rekolekcijose Trinapolyje pavyko su juo kasdieniškai pasišnekėti. Jaučiausi, lyg kalbėčiausi su ilgus metus netoliese buvusiu žmogumi, radome ir bendrų pažįstamų.

Bėgo metai, sekmadieniai tapo neatsiejami nuo pavakarių Bernardinuose. Sava tapo Kalėdų prakartėlė su tikrais šiaudais, šienu, ir gyvais gyvulėliais, savos Velyknakčio pamaldos, ne kartą ir Naujieji metai ten sutikti. Gražiai, tauriai ir profesionaliai čia sakralinę muziką gieda choras „Langas“; ne veltui talentingasis Algirdas Martinaitis skyrė Bernardinams puikių savo kūrybos opusų, o dabar dar ir Donatas Zakaras kuria.

Julių Sasnauską ėmiau vadinti paprastai – Juliumi. Kitokia man dabar ir Pilies gatvė, kur su Juliumi retkarčiais geriame kavą, o nesyk pro šalį eidamas ukrainietis meistras sveikindamasis jį pavadina Batia. Ne tik man, bet ir daugeliui Bernardinų lankytojų jis ne tik dvasininkas, bet ir trūkstamas brolis, tėvas ir motina – viskas viename. Jam galiu sakyti viską ir klausti visko – niekuo nesistebės, kantriai išklausys ir nepasijuoks. Net apie tobulą rūgščių kopūstų troškinį įspūdžiais noriai pasidalins, o į kokią nors problemą nelauktai numos ranka, ištaręs „glupstva“, ir savo paties gyvenimą viešai pavadins anekdotų rinkiniu. Susikalba Julius tiek su garbaus amžiaus močiute, tiek su jaunu vaikinu, atskubančiu į jo ankstyvas Mišias dūdelę pūsti, kad diena gražiai prasidėtų, susikalbėdavo ir su garsiai šūkavusiu skrybėlėtu, pypkę traukiančiu „senamiesčio kunigaikščiu“ Stasiu Urniežiumi, suprasdamas, „apie ką“ šis šūkauja. Kad rastum sprendimą, dažnai pakanka įsivaizduoti, ką Julius pasakytų, kaip sureaguotų. Jis neguodžia, o kartais, regis, net ir pykteli tylom. Kitą dieną ilgai galvoji – kodėl taip nereikšminga jam pasirodė toji mano nuoskauda? O ji tiesiog per smulki, per daug buitiška, kai susipjovus keliems egoizmams nė vienas nenorėjo susiprastinti. Ataidi tuomet dažni Juliaus pamokslų žodeliai – atjauta, atlaidumas, gailestingumas, nuolankumas… Iki jų man dar netrumpas kelias.

Julius lankė sergantį mano vyrą, režisierių Arūną Žebriūną, ir šis ilgainiui ėmė stebėtis: „Nesuprantu, prišneku aš visokių niekų, o lieku kaip palaimintas.“ Netapo Arūnas ypač dievotas, neįniko litanijų giedoti ir rožančiaus kalbėti, bet išklausytas ir išgirstas aprimo ir pragiedrėjo. Dingojosi, gal Julius kokių mistiškų galių turi, kad jame telpa tiek daug mūsų gyvenimų?.. Ir kaip jis taip daug suspėja – greta tiesioginių įsipareigojimų tiek protingų knygų parašė ir su bičiuliais Vaižganto keliais kone visą Lietuvą apkeliavo.

Norisi nuoširdžiai pasveikinti Vilniaus savivaldybės vadovus, išmintingai nutarusius suteikti kunigui Juliui Sasnauskui prasmingą apdovanojimą – Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Šis titulas Juliui ypač tinka ir su Bernardinų bažnyčios konsekracijos 500 metų jubiliejaus švente prasmingai sutampa. Pagalvojau, jei skulptoriai imtųsi kurti Nežinomą Vilniaus pilietį, tinkamiausia inspiracija būtų Julius. Vilniaus klube vykusioje apdovanojimo ceremonijoje kalbėdama dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė sakė, kad Julius taps ir Dievo karalystės garbės piliečiu. Ir tai ne į vėją mėtomi tušti žodžiai.

Ką norėčiau Juliui dovanoti? Gal kokį nedidelį akmenuką iš šios vasaros pajūrio, kantriai jūros skalautą, gludintą, nuolankų ir ilgametį kaip pati Žemė? Lai įsimes Julius jį į kišenę, o užčiuopęs lai prisimins, kad mes jį ne tik gerbiam, prisiklausom, bet ir mylim, ir kad jis jau seniai mūsų širdžių garbės pilietis. Bet pamėginusi įspėti, kaip jis sureaguotų, girdžiu, kaip Julius, „įjungęs“ nedidelį rūstumą, distanciją diktuojantį, jei ne sako, tai bent pagalvoja: „Per daug norėta pasakyti, įsimestų verčiau ji tą akmenuką į savo pačios kišenę, kad dažniau prisimintų esanti Dievo globojama.“

Taip ir padarau, Juliau. Ačiū Tau.

Lap­kri­tį Sankt Pe­ter­bur­ge mi­rė gar­sus moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­rė­jas Bo­ri­sas Stru­gac­kis. Su bro­liu Ar­ka­di­ju­mi (šis mi­rė 1991 me­tais) kar­tu ra­šy­tos kny­gos so­viet­me­čiu ėjo iš ran­kų į ran­kas, bu­vo ver­čia­mos į už­sie­nio kal­bas, pa­gal jas ku­ria­mi fil­mai. To­dėl fan­tas­ti­kos meist­ro iš­ėji­mas ta­po reikš­min­gu Ru­si­jos vi­suo­me­nės įvy­kiu. Sa­ko­ma, kad kar­tu mi­rė vi­sa epo­cha. Iš tik­ro, ka­žin ar kas ga­lė­jo tu­rė­ti di­des­nės įta­kos ru­sų, o iš da­lies ir „bro­liš­kų tau­tų“ men­ta­li­te­to ar net sa­vi­mo­nės for­ma­vi­mui­si so­viet­me­ty­je už moks­li­nę fan­tas­ti­ką. Fan­tas­ti­ka bu­vo sun­kiai val­džios kon­tro­liuo­ja­ma kū­ry­bos sri­tis, są­mo­nės no­os­fe­ra, ku­rio­je min­tis ga­lė­jo skrie­ti lais­viau, ma­žiau var­žo­ma ma­te­ria­liz­mo prie­vaiz­dų: čia juk bu­vo pro­pa­guo­ja­mas na­cio­na­li­nį jaus­mą stip­ri­nan­tis ru­siš­ka­sis kos­miz­mas, tiks­liau – po­re­vo­liu­ci­nė, at­eis­ti­nė, so­cia­li­nė jo at­mai­na; čia bu­vo po­pu­lia­ri­na­mi so­vie­ti­nio moks­lo at­ra­di­mai; pa­ga­liau la­vi­na­mas mąs­ty­mas ir fan­ta­zi­ja, kas ir­gi ne­ga­lė­jo bū­ti sve­ti­ma so­vie­ti­niam pi­lie­čiui. To­dėl bu­vo ska­ti­na­ma fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bų veik­la, rengia­mi jau­nų­jų fan­tas­tų se­mi­na­rai, lei­džia­mi al­ma­na­chai. Vyks­tant įtemp­toms var­žy­boms dėl kos­mo­so už­ka­ria­vi­mo su JAV rei­kė­jo tu­rė­ti ką prieš­prie­šin­ti vel­sams ir bred­be­riams. Svar­biau­sia są­ly­ga – kad šio­je moks­li­nė­je fan­tas­ti­ko­je nie­kur ne­fi­gū­ruo­tų ko­mu­nis­ti­nei ide­o­lo­gi­jai mir­ti­nai pa­vo­jin­gas Die­vas, o šiaip vis­kas tin­ka, pa­čios įvai­riau­sios moks­lų ir me­nų sin­te­zės. Krem­lius juk sie­kė val­dy­ti kos­mo­są, įveik­ti mir­tį, su­kur­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ir ko­mu­nis­ti­nį ro­jų, tik­tai be Jo! To­dėl su­pran­ta­ma, kad vi­si šie sie­kiai, taip pat ir pats moks­li­nis ko­mu­niz­mas ne­iš­ven­gia­mai sie­jo­si su moks­li­ne fan­tas­ti­ka.

Flammariono raižinys. 1888

Pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai Stru­gac­kių mi­si­ja bai­gė­si. Ko­mu­nis­ti­nio ro­jaus vi­zi­jai grimz­tant pra­ei­tin, im­ta­si de­ra­mai įver­tin­ti tik­rą­jį ra­šy­to­jų in­dė­lį į ho­mo so­vie­ti­cus mąs­ty­mo lais­vi­ni­mą ir la­vi­ni­mą. Jie sa­vo kū­ri­niuo­se ne­bu­vo pri­klau­so­mi nuo Die­vo, ta­čiau ir nuo ko­mu­nis­ti­nės val­džios. Moks­li­nė fan­tas­ti­nė min­tis bu­vo ta ni­ša so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to erd­vė­je, kur vaiz­duo­tei bu­vo ga­li­ma duo­ti šio­kią to­kią lais­vę, kar­tais virs­da­vu­sią ir so­cia­li­niu veiks­mu, kaip vė­ly­va­ja­me so­viet­me­ty­je re­a­liu gal­vos skaus­mu re­ži­mui ta­pę fan­tas­tų klu­bai. Moks­li­nė fan­tas­ti­ka bu­vo prie­bė­ga nuo niū­rios so­vie­ti­nės kas­die­ny­bės, du­si­nan­čios ap­lin­kos, o gal net ir šal­to kli­ma­to. Taip linksmas vėlyvojo sovietmečio mokslinės fan­tastikos filmas „Kin dza dza“ gimė 1984-ųjų žiema, kai ita­lų scenaristas Tonino Guerra užsuko pas Georgijų Da­ne­li­ją. Šis papasakojo norįs sukurti neįprastą ir šiuolaikišką fil­mą jaunimui, bet nesugalvojantis apie ką, o italas pasiūlė: „Pas jus, Rusijoje, labai šaltos ir ilgos žie­mos, sukurk pa­sa­ką, kuri sušildytų.“ Nė­ra iš­ei­ties? Fan­ta­zuok! Įsi­vaiz­duok, kad… kaž­kur kaž­kam dar blo­giau, dar šal­čiau, o at­ei­ty­je, kai tik bus su­nai­kin­ti vi­so­kie kir­miai ar Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“ ka­nu­kai, tu­rė­tų bū­ti ge­riau, o gal ir vi­sai ge­rai.

Ru­si­jos spau­do­je pa­si­ro­dė dau­gy­bė straips­nių, „pas­ku­ti­nių“ in­ter­viu su ra­šy­to­ju, juos skai­tant ryš­kė­ja di­džiu­lė Stru­gac­kių įta­ka (po)so­vie­ti­nio žmo­gaus men­ta­li­te­tui. Jos mas­tą glaus­tai bū­tų ga­li­ma per­teik­ti kad ir to­kia ci­ta­ta: „Bo­ri­sas Stru­gac­kis – vie­nas pas­ku­ti­nių­jų, į ku­riuos mū­sų kul­tū­ro­je bu­vo krei­pia­ma­si kaip į pra­na­šus. Iš tik­rų­jų, bro­liai Stru­gac­kiai – ne vien ra­šy­to­jai. Jie per­žen­gia li­te­ra­tū­ros ri­bas, ki­taip ta­riant, ne­ap­si­ri­bo­ja vien li­te­ra­tū­ra. Ne vel­tui fi­lo­so­fas Alek­san­dras Pia­ti­gors­kis vie­na­me po­kal­by­je pra­si­ta­rė, kad tik­tai jie ap­mąs­tė XX a. ant­ro­sios pu­sės pro­ble­ma­ti­ką. Šiaip ar taip, bū­tent bro­lių Stru­gac­kių kal­ba tuo­met for­mu­la­vo sa­vo „pra­keik­tus klau­si­mus“. Ir jei šian­dien dar tu­ri­me ben­dros pa­sau­lė­žiū­ros ir ide­o­lo­gi­jos li­ku­čių, tai ga­li bū­ti nu­sa­ky­ta tik­tai jų kal­ba ir re­mian­tis pa­tir­ti­mi tų, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mą kū­rė pa­gal jų vaid­me­nis ir si­tu­a­ci­jas.“

Stru­gac­kiai sa­vo kū­ry­bo­je tę­sė XIX a. vi­du­ry­je–XX a. pra­džio­je su­kles­tė­ju­sio ru­siš­ko­jo kos­miz­mo tra­di­ci­ją. Su šiuo fe­no­me­nu su­si­py­nu­sios ir bu­vu­sios bei esa­mos na­cio­na­li­nio ta­pa­tu­mo ide­o­lo­gi­jos, nes kos­miz­mas yra „ru­siš­kos idė­jos“ es­mė. Per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius įvy­ko dau­gy­bė kos­miz­mui skir­tų kon­fe­ren­ci­jų ir kon­gre­sų, juos ati­da­rant žo­dį tar­da­vo aukš­čiau­si val­džios at­sto­vai, moks­li­nių ty­ri­mų cen­truo­se vyk­do­mos spe­cia­lios pro­gra­mos, gi­na­mos di­ser­ta­ci­jos, ra­šo­mos kny­gos, ku­ria­mi in­ter­ne­to tin­kla­la­piai, mies­tų skve­ruo­se sta­to­mi pa­min­klai. Se­nas „to­bu­les­nės vi­suo­me­nės“ kū­ri­mo tra­di­ci­jas tu­rin­čiai in­te­lek­tu­a­li­nei sro­vei šian­dien ten­ka svar­bus vaid­muo gi­nant Ru­si­ją – ka­dan­gi, re­mian­tis kos­miz­mo ide­o­lo­gi­ja, žmo­gus yra „pa­sau­lio pi­lie­tis“ – ir vi­są žmo­ni­ją nuo glo­ba­liz­mo pa­vo­jų, eko­lo­gi­nių ne­lai­mių. Štai Pa­sau­li­nis dva­si­nės kul­tū­ros fo­ru­mas žmo­ni­ją gel­bė­ja iš eko­no­mi­nės, eko­lo­gi­nės, de­mo­gra­fi­nės, dva­si­nės-mo­ra­li­nės kri­zės ir t. t. 2010 m. Al­ta­jaus kraš­te įsteig­tas pa­sau­lį aky­lai ste­bė­sian­tis Iš­min­čių šta­bas (ru­siš­kas Šam­ba­los ati­tik­muo), iš­leis­ta No­os­fe­ri­nė eti­nė-eko­lo­gi­nė žmo­ni­jos kon­sti­tu­ci­ja ir t. t.

Stra­te­gi­nio vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Ru­si­ja 2045“, ku­ria­me de­ra „ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pa­žiū­rų pla­tu­mas ir trans­hu­ma­nis­tų pro­fe­sio­na­lu­mas“, va­do­vas D. Ic­ko­vas pa­žy­mi, kad vie­nas svar­biau­sių ju­dė­ji­mo tiks­lų yra „nau­jos moks­li­nės ir fi­lo­so­fi­nės pa­ra­dig­mos plė­to­ji­mas, dva­si­nes ver­ty­bes ir moks­li­nes te­ori­jas su­jun­giant į vie­ną har­mo­nin­gą vi­sa­ver­tę pa­sau­lė­žiū­rą, ga­lin­čią at­ei­ty­je su­vie­ny­ti žmo­ni­ją“. Ap­skri­tai jau­čia­mas tam tik­ras šiuo­lai­ki­nio ru­sų kos­miz­mo ir ka­tast­ro­fiz­mo ry­šys, kaž­kuo pri­me­nan­tis so­vie­ti­nį ju­dė­ji­mą „Už tai­ką pa­sau­ly­je!“ Štai pro­fe­so­rius V. Pri­achi­nas straips­ny­je iš­kal­bin­gu pa­va­di­ni­mu „Ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir trans­hu­ma­niz­mas“ (2012) iš­kart pa­reiš­kia: „Žmo­ni­ja įžen­gė į kar­di­na­lių per­mai­nų erą. Šios per­mai­nos su­si­ju­sios su glo­ba­li­za­ci­ja ir iš­ki­li­mu ne­ma­žai glo­ba­lių pro­ble­mų, ke­lian­čių pa­vo­jų pa­čiai Že­mės ci­vi­li­za­ci­jai. [...] Ta­čiau šie tik­rai kos­mi­nio mas­to iš­šū­kiai ne­su­lau­kia adek­va­taus at­sa­ko. Trūks­ta ben­dros at­sa­ko­my­bės po­jū­čio dėl pa­čios gy­vy­bės Že­mė­je iš­sau­go­ji­mo ir pra­tę­si­mo.“

Ru­siš­ką­jį kos­miz­mą bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti kaip są­vei­kau­jant gam­tos ir hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams sla­viš­ko­je kul­tū­ro­je iš­au­gu­sią ho­lis­ti­nę pa­sau­lė­žiū­rą, įvai­riu san­ty­kiu de­ri­nan­čią moks­lo, fi­lo­so­fi­jos, re­li­gi­jos, me­no, taip pat pseu­do­moks­lo, okul­tiz­mo ir ezo­te­riz­mo ele­men­tus, jai bū­din­gas mik­ro­kos­mo (žmo­gaus) ir mak­ro­kos­mo (vi­sa­tos) su­ly­gi­ni­mas, te­le­o­lo­giš­kai nu­lem­ta vi­sa­tos evo­liu­ci­ja. Įdo­mu, kad pats ter­mi­nas „ru­siš­ka­sis kos­miz­mas“ kaip na­cio­na­li­nės min­ties tra­di­ci­jos api­bū­di­ni­mas at­si­ra­do aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, nors są­vo­kos „kos­mi­nis mąs­ty­mas“, „kos­mi­nė są­mo­nė“, „kos­mi­nė is­to­ri­ja“ ir „kos­mi­nė fi­lo­so­fi­ja“ ap­tin­ka­mos jau XIX a. Vie­nos Mask­vo­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos pre­am­bu­lė­je šis fe­no­me­nas nu­sa­ko­mas kaip „XIX–XX a. san­dū­ro­je Ru­si­jo­je įvy­ku­si dva­si­nė re­vo­liu­ci­ja, po ku­rios pra­dė­jo for­muo­tis nau­ja pa­sau­lė­žiū­ra“. Jo iš­ta­kų ran­da­ma moks­li­nin­kų M. Lo­mo­no­so­vo, K. Ciol­kov­skio, A. Či­žev­skio, N. Fio­do­ro­vo, N. Mu­rav­jo­vo, V. Ver­nad­skio, mis­ti­kų J. Bla­vat­ska­jos, P. Us­pens­kio, N. ir E. Re­ri­chų, kom­po­zi­to­rių A. Skria­bi­no, S. Rach­ma­ni­no­vo, S. Ta­ne­je­vo, dai­li­nin­kų M. Vru­be­lio, V. Kan­dins­kio, P. Fi­lo­no­vo, fi­lo­so­fų ra­šy­to­jų P. Flo­rens­kio, V. So­lov­jo­vo, N. Ber­dia­je­vo, S. Bul­ga­ko­vo, J. Tru­bec­ko­jaus, po­etų F. So­lo­gu­bo, F. Tiut­če­vo, V. Chleb­ni­ko­vo, A. Be­lo, A. Blo­ko, M. Ge­ra­si­mo­vo, A. Svia­to­go­ro, A. Ja­ros­lav­skio, so­viet­me­čio pa­le­on­to­lo­go I. Jef­re­mo­vo, et­no­lo­go L. Gu­mi­lio­vo, ast­ro­fi­zi­ko I. Šklov­skio ir ki­tų mąs­ty­to­jų dar­buo­se. Tie­sa, ne­ma­žai pir­mų­jų so­viet­me­čio kos­mis­tų bu­vo sta­li­ni­nės val­džios rep­re­suo­ti, to­dėl po­ka­ri­niai so­vie­ti­niai kos­mis­tai žmo­gaus pri­gim­tį aiš­ki­no jau at­sar­giau. Štai sens­tant kom­par­ti­jos va­dams aka­de­mi­kai 1961 m. krei­pė­si į SSRS moks­lų aka­de­mi­jos pre­zi­diu­mą, kad „įsi­ki­ši­mo į se­nė­ji­mo pro­ce­sų bio­lo­gi­ją bū­du“ bū­tų ga­li­ma pra­il­gin­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą „du, tris ir dau­giau kar­tų“, ir pa­siū­lė įsteig­ti eks­pe­ri­men­ti­nę la­bo­ra­to­ri­ją. Ta­čiau re­a­liai im­ta­si veiks­mų tik­tai sens­tant L. Brež­ne­vui: 1975 m. prie Moks­lų aka­de­mi­jos įkur­ta sek­ci­ja. Tie­sa, iman­tis veik­los ap­si­draus­ta, jog po­vei­kis se­nė­ji­mui „ne­reiš­kia, ži­no­ma, kad žmo­nės iš­vis ne­be­mirs…“

Kai ku­rių, ypač pir­mų­jų, ru­sų kos­mis­ti­nių „mo­ky­mų“ ki­taip nei nai­vu­mu ne­pa­va­din­si, ta­čiau vie­niems tai šven­tas nai­vu­mas, sanc­ta sim­pli­ci­tas, o ki­tiems jau kaž­kas be­si­ri­bo­jan­čio su idio­tiz­mu, ku­ris ir­gi ga­li bū­ti sa­vo­tiš­kai šven­tas, jei pri­si­min­si­me F. Dos­to­jev­skio „Idio­tą“. Štai, pasak te­oso­fės J. Bla­vat­ska­jos ru­siš­ko­jo kos­miz­mo ver­si­jos, prieš 4 mln. me­tų gy­ve­nę žmo­nės at­lan­tai, ku­rie juo­se glū­dė­ju­sios as­me­ni­nės ga­lios va­ro­mais re­ak­ty­vi­nius or­lai­viais kur­sa­vo tarp Ti­be­to ir Mar­so. Ar­ba štai A. Ma­li­nov­skio-Bog­da­no­vo kos­mi­nio ko­mu­niz­mo uto­pi­jo­je „Rau­do­no­ji žvaigž­dė“ vy­rau­ja daug­pa­tys­tė, su­vi­suo­me­nin­tos ne tik ga­my­bos prie­mo­nės ir pre­kės, bet ir vai­kai, o ne­mir­tin­gu­mas pa­sie­kia­mas krau­jo per­py­li­mu iš jau­no žmo­gaus se­nam. Kos­mis­tas N. Fio­do­ro­vas, sin­te­ti­nęs sta­čia­ti­kiš­ką re­li­gi­nę me­ta­fi­zi­ką su te­ori­nė­mis gam­tos moks­lų idė­jo­mis, tvir­ti­no, kad tik­ro­ji krikš­čio­ny­bės pras­mė yra pro­tė­vių Pri­si­kė­li­mas. Bet jį Die­vas įvyk­dys mū­sų ran­ko­mis, pa­si­tel­kęs šiuo­lai­ki­nį moks­lą, ku­ris ir­gi „iš Die­vo“. Ta­čiau mi­li­jo­nai pri­si­kė­lu­sių­jų ne­tilps šio­je pla­ne­to­je, to­dėl N. Fio­do­ro­vas siū­lė ap­gy­ven­din­ti juos ki­to­se. De­ja, ga­li­me kon­sta­tuo­ti, kad šios at­ei­ties vi­zi­jos ne­iš­si­pil­dė: A. Ma­li­nov­skis-Bog­da­no­vas nu­mi­rė eks­pe­ri­men­tuo­da­mas su sa­vi­mi, Mar­se va­ži­nė­ja ka­pi­ta­lis­tų mar­sa­ei­gis, o Le­ni­nas taip ir ne­pri­si­kė­lė.

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­ei­tis ir at­ei­tis daug­maž aiš­ki, ta­čiau ne­la­bai aiš­ku, kaip re­a­guo­ti į da­bar­ti­nes jo ap­raiš­kas. Štai aka­de­mi­kas S. Briu­šin­ki­nas, kny­gos „Ast­ro­fi­zi­kos pa­slap­tys ir se­no­vės mi­to­lo­gi­ja“ (2003) įžan­gi­nia­me žo­dy­je pa­pa­sa­ko­jęs, kaip jam se­kė­si įti­kin­ti ko­le­gas, kad 1987 m. pe­res­troi­ka pra­si­dė­jo dėl su­per­no­vos spro­gi­mo, to­liau ke­liuo­se šim­tuo­se pus­la­pių rim­tai aiš­ki­na, kad vi­sus pa­sau­lio mi­to­lo­gi­nius ir is­to­ri­nius įvy­kius ir­gi nu­lė­mė su­per­no­vų spro­gi­mai. Ar­ba štai eu­ra­zi­nės pa­krai­pos kos­mis­tas A. Du­gi­nas pa­skai­tų cik­lą „Ru­sų kos­miz­mas, tra­di­cio­na­liz­mas ir spi­ri­tu­a­liz­mas“ per­skai­tė Sor­bo­no­je, jo „Ge­o­po­li­ti­ka“ stu­di­juo­ja­ma Ru­si­jos ka­ro aka­de­mi­jo­se, šiuo me­tu jis yra vie­nos eks­per­ti­nės-kon­sul­ta­ci­nės ta­ry­bos prie Ru­si­jos Vals­ty­bės Dū­mos na­rys. Pa­sak jo Hi­per­bo­rė­jos te­ori­jos, žmo­gus yra ki­lęs iš po­lia­ri­nių kraš­tų, to­dėl vi­so­je evo­liu­ci­jo­je tu­ri pir­mau­ti pir­map­ra­dis nor­diš­ka­sis „die­viš­ka­sis pa­sau­lio su­pra­ti­mas“, Šiau­rės pus­ru­tu­lį tu­ri val­dy­ti vie­na im­pe­ri­ja, su­da­ry­ta iš šių kraš­tų tau­tų. Juk ant­žmo­giai hi­per­bo­rė­jai gy­ve­no ne „kaž­kur Šiau­rė­je, kur vi­sa­da švie­su“, kaip mi­ni­ma an­ti­kos raš­tuo­se, o da­bar­ti­nės Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos te­ri­to­ri­jo­je. Kos­miz­mo tra­di­ci­ja nu­si­drie­kia ir į at­ei­tį. Štai „tęs­da­mi ru­siš­ko­jo kos­miz­mo idė­jas ir ben­dro rei­ka­lo te­ori­ją“ pa­mask­vės la­bo­ra­to­ri­jo­se ru­sų moks­li­nin­kai už­si­brė­žė tiks­lą iki 2045-ųjų su­kur­ti ki­bor­gą (dirb­ti­nį žmo­gų).

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pe­ri­pe­ti­jas, jo są­vei­ką (kar­tais vyks­tan­čią pa­gal „kul­tū­rų ben­dra­dar­bia­vi­mo ir su­ar­tė­ji­mo“ pro­gra­mą) su ma­žes­niais (ir sa­te­li­ti­niais) na­cio­na­li­niais „kos­miz­mais“ bū­tų ga­li­ma ap­ta­ri­nė­ti be ga­lo. Ta­čiau pa­sa­ky­ti apie šį fe­no­me­ną ką nors kon­kre­taus ar­ba, tar­kim, įver­tin­ti jo įta­ką Lie­tu­vos kul­tū­rai su­dė­tin­ga bū­tent dėl te­mos pla­tu­mo ir po­li­ti­nio klau­si­mo opu­mo. Ga­li­me tik­tai kon­sta­tuo­ti, kad mū­sų kul­tū­ros są­vei­kų su šiuo fe­no­me­nu tik­rai esa­ma, ir ap­si­ri­bo­ti ke­le­tu pa­vyz­džių. Tarp­tau­ti­nia­me Re­ri­chų cen­tre Mask­vo­je vy­ku­sios kon­fe­ren­ci­jos „Kos­mi­nė pa­sau­lė­žiū­ra – nau­ja­sis XXI am­žiaus mąs­ty­mas“ įžan­gi­nia­me žo­dy­je J. Bal­tru­šai­tis ir M. K. Čiur­lio­nis mi­nė­ti greta F. Tiut­če­vo, M. Vru­be­lio, N. Re­ri­cho, A. Skria­bi­no ir ki­tų ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­di­nin­kų. Tę­siant šią pa­ra­le­lę ga­li­ma at­ras­ti ir ki­tų są­sa­jų, sa­ky­kim, tarp M. Ler­mon­to­vo ir Mai­ro­nio, tarp „si­dab­ro am­žiaus“ („me­nų sin­te­zės“) ru­sų sim­bo­lis­tų, L. Kar­sa­vi­no te­oso­fi­nių idė­jų ir lie­tu­vių me­ni­nin­kų ro­man­ti­kų, mąs­ty­to­jų idė­jų.

So­viet­me­čio Lie­tu­vo­je Ka­zio Pau­laus­ko apy­sa­kos pa­va­di­ni­mas „Do­ra­do“ bu­vo pasirinktas Vil­niu­je įkur­tam fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bui pavadinti, šis tu­rė­jo ir sky­rių „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“, kur sa­vo min­tis reiš­kė ir laik­raš­čio skai­ty­to­jai. Aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je prieš jį ir ki­tus ana­lo­giš­kus klu­bus SSRS ko­mu­nis­ti­nė val­džia „ėmė­si prie­mo­nių“ dėl jų „nu­kry­pi­mo nuo par­ti­nės li­ni­jos“ (pa­aiš­kė­jo, kad per vė­lai), jo va­do­vui Ge­di­mi­nui Be­res­ne­vi­čiui kaip tik­ram di­si­den­tui te­ko aiš­kin­tis su sau­gu­mie­čiais. Lais­vė nė­ra ne­kal­tas da­ly­kas. Kad ji tap­tų pa­vo­jin­ga sis­te­mai, už­ten­ka tru­pu­tį lais­viau mąs­ty­ti ir net ne­svar­bu apie ką. Pa­gal Stru­gac­kių sce­na­ri­jų A. Tar­kov­skio su­kur­to fil­mo „Stal­ke­ris“ per­žiū­ros ir ap­ta­ri­mai jau bu­vo vie­na iš Są­jū­din at­ve­du­sių ben­dra­min­čių tin­kla­vei­kos iš­ta­kų. Ki­ta ver­tus, tai ap­skri­tai „an­ti­sis­te­mi­nis“ fil­mas, ne­pra­ra­dęs ašt­ru­mo net ir at­si­ra­dus ro­man­tiš­kai pa­trauk­liai ir sa­vaip pa­vo­jin­gai kos­mi­nių-mi­to­lo­gi­nių kompiuterinių žai­di­mų zo­nai.

Šian­die­ni­nei Lie­tu­vos kul­tū­rai ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir­gi ne­sve­ti­mas. Štai Na­cio­na­li­nis M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus, pri­sta­ty­da­mas Ka­li­ning­ra­do dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­tą pa­ro­dą me­ni­nin­ko 100-osioms mir­ties me­ti­nėms, sa­vo tin­kla­la­py­je džiu­giai pra­ne­šė, kad kar­tu su M. K. Čiur­lio­nio pa­ro­da ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­tos dar dvi eks­po­zi­ci­jos – „Žmo­gus. Že­mė. Vi­sa­ta“ bei gra­fi­kos ir ta­py­bos dar­bai kos­mo­so te­ma­ti­ka iš Ni­ko­la­jaus Re­ri­cho mu­zie­jaus fon­dų: „2011-ie­ji Ru­si­jo­je pa­skelb­ti Kos­mo­nau­ti­kos me­tais, pa­žy­mint pir­mo­jo kos­mo­nau­to Ju­ri­jaus Ga­ga­ri­no skry­džio į kos­mo­są 50 me­tų su­kak­tį. M. K. Čiur­lio­nį itin ma­si­no ir trau­kė kos­mo­so te­ma­ti­ka, jį do­mi­no Vi­sa­tos ra­di­mo­si, jos san­da­ros, pa­sau­lį val­dan­čios dva­sios klau­si­mai, gam­ta ir jos cik­lai. Bū­tent kos­mo­lo­gi­nė pa­jau­ta at­si­spin­di dai­li­nin­ko su­kur­tuo­se cik­luo­se „Pa­sau­lio su­tvė­ri­mas“ ir „Zo­dia­kas“. [...] Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs kos­mo­nau­tas, pir­ma­sis žmo­gus, „iš­ėjęs“ į at­vi­rą kos­mo­są, Alek­se­jus Le­o­no­vas pa­žy­mė­jo, kad bū­tent lie­tu­vių me­ni­nin­ko pa­veiks­lų spal­vos la­biau­siai ati­tin­ka kos­mo­so spal­vas…“ Iš­ties, kos­mo­sas, bro­ly­bė, tai­ka, vie­ny­bė, vi­si – Že­mės vai­kai etc. Me­nas, kū­ry­ba ga­li įveik­ti vi­sas na­cio­na­li­nes sie­nas. Pui­kus pa­vyz­dys bū­tų Va­le­ri­jaus Ger­gi­je­vo ir Sankt Pe­ter­bur­go Ma­ri­jos te­at­ro or­kest­ro kon­cer­tas Sau­sio 13-ąją Kau­ne. Kos­mo­sas! „V. Ger­gi­je­vo ma­gi­ja už­bū­rė kla­si­kos my­lė­to­jus“, – džiū­ga­vo lai­ki­no­sios sos­ti­nės laik­raš­tis. Kas, kad, ma­tyt, ža­liems pa­trio­tams ir kai ku­riems kla­si­kos ne­my­lin­tiems po­li­to­lo­gams tai bu­vo ne me­no, o ka­ro (in­for­ma­ci­nio) įvy­kis.

Lie­tu­vo­je vei­kia Hu­ma­nis­ti­nės pe­da­go­gi­kos aso­cia­ci­ja, įkvėp­ta „įžie­bu­sio dar ga­lin­ges­nę Dva­sios Ug­nį Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se“ kos­mis­to pe­da­go­go Šal­vos Amo­naš­vi­lio. Jam skir­tas švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro Gin­ta­ro Ste­po­na­vi­čiaus pa­si­ra­šy­tas pa­dė­kos raš­tas, ku­ria­me pa­žy­mi­ma, kad jo idė­jos „bu­vo su­pras­tos ir pri­im­tos mū­sų ša­lies tė­vų, mo­ky­to­jų ir dės­ty­to­jų“. Tų idė­jų aps­tu aso­cia­ci­jos sve­tai­nė­je: „Nuo pra­džių pra­džios ir am­ži­nai Kos­mo­sas da­ly­vau­ja įvai­rių že­miš­kos gy­vy­bės ap­raiš­kų vys­ty­me­si ir evo­liu­ci­jo­je. Taip at­ei­na iš­va­da apie vi­siš­ką Že­mės pri­klau­so­my­bę nuo kos­mi­nių jė­gų vei­ki­mo. Ga­li­ma sa­ky­ti, ir moks­lo prin­ci­pų tai ne­pa­žeis, kad žmo­ni­jos tė­vy­nė – Kos­mo­sas, o Že­mė – ben­dri žmo­nių na­mai [...]. Mes ma­no­me, kad dva­sin­gu­mo ir ti­kė­ji­mo as­pek­tai yra kos­mis­ti­nės se­man­ti­kos su­dė­ti­nės da­lys“ ir t. t.

Moks­li­nės fan­tas­ti­kos kny­gų skai­ty­mas, kos­mi­nių vaiz­dų ir gar­sų kon­tem­plia­vi­mas la­vi­na vaiz­duo­tę ir lei­džia ra­miau re­a­guo­ti į kar­tais pri­bloš­kian­čiai ne­įti­kė­ti­nas tik­ro­vės kon­fi­gū­ra­ci­jas. Tar­kim, kai Lie­tu­vos lais­vės ved­lys pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se „Lais­vo ir ne­pri­klau­so­mo ka­na­lo“ stu­di­jo­je liūd­nai kon­sta­tuo­ja, kad vis dar ne­sa­me iš­ėję iš po­li­ti­nės-ener­ge­ti­nės im­pe­ri­jos zo­nos. Ar­ba kai, ma­tyt, kos­mi­niam bal­sui pa­lie­pus, ta­vo kai­my­nas stai­ga at­si­ža­da gim­tų­jų na­mų ir puo­la rink­tis man­tos ke­lio­nei į Si­bi­rą, kur pri­si­dė­jęs prie bu­vu­sios SSRS bro­liš­kų tau­tų bū­rio lai­min­gai gy­vens ko­mu­no­je eko­lo­gi­nia­me kai­me, glo­bo­ja­mas vi­sus kos­mis­ti­nius mo­ky­mus vie­ni­jan­čio nau­jo ti­kė­ji­mo Mo­ky­to­jo Vi­sa­rio­no. Kai meilės glėbyje ištirpsta Vladimiras Pu­tinas ir Gérard’as Depardieu – baisiausias ir links­miau­sias žmogus pasaulyje. Dé­jà vu? „Dau­ge­lis ne­įma­no­mų da­ly­kų gy­ve­ni­me at­ro­do ne­įma­no­mi vien to­dėl, kad pri­trūks­ti vaiz­duo­tės“ (Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka, „Wurst pi­kant“, „Š. A.“, 2012.XII.14).