Šiųmetinės knygų mugės pavadinimas „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ – Jono Meko citata. Pavadinimas, be jokių abejonių, gražus, kaip ir daugelis buvusių šio grandiozinio renginio pavadinimų, bet kuo jis susijęs su 2020 metų muge ir kuo šioji skiriasi nuo prieš tai buvusiųjų? 21-osios Vilniaus knygų mugės rengėjai savo puslapyje skelbė, kad šiemet mugė „atvira visiems ir nevaržoma jokių formulių“. Atvirumas tikrai pasiteisino – lankytojų skaičius viršijo net pernai jubiliejinėje mugėje apsilankiusiųjų skaičių. Dažnai mugėse – pradedant Kaziuko, baigiant knygų – mėgstamas vartoti „šurmuliavo“ čia turėjo būti pakeistas į „virė“. Mugė virė, negailestingai apdegindama jautriuosius, ribotai tiekdama deguonį, išbandydama kiekvieną sociofobiškais minios gniaužtais, o stenduose budintys juokavo, kad gali tekti naudotis sauskelnėmis, nes savaitgalio piko valandomis kelionė į tualetą ir atgal užtrukdavo po keliasdešimt minučių, pakeliui užstringant spūstyse. Kaip ir nieko naujo – spūsčių „Litexpo“ neišvengiama kasmet, o penktadienį mugėje apsilankius Lietuvos prezidentui automobilių eilė nusidriekė net nuo Savanorių žiedo.

Nepaisant akivaizdžių nepatogumų, Vilniaus knygų mugė jau seniai tapusi dideliu traukos centru ir, tikėtina, savo pozicijų neužleis ir kitais metais. Sustabdyti tokį lankytojų srautą galėtų nebent koronavirusas ir rašančiųjų bei knygas besileidžiančiųjų aktyvumas, o tiksliau – jo sumažėjimas. Lyg šviežios bandelės vos ne tiesiai iš spaustuvių į mugę buvo vežamos knygos, o draugė juokavo, kad neprošal būtų žymėti jas perjuosiant juostele su užrašu „Dar šiltos“. Iki šiol daugeliui rašančiųjų mugė yra savotiškas „dedlainas“ ir spėti išsileisti knygą iki mugės bei ten ją pristatyti naudinga ir pačiam autoriui, ir jį išleidusiai leidyklai, juolab jei knyga dar ir nominuota vienai ar kitai premijai.

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ pakliuvo į prozos knygų penketuką, o Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto konkurse išrinkta kūrybiškiausia. Pristatydama „Pakeleivingų stotis“ rašytoja Danutė Kalinauskaitė sakė, kad nors ir kaip būtų apmaudu, kalbant azartinių žaidimų terminologija, „ant“ tokių knygų – nepataikaujančių masiniam minios skoniui, parašytų savita, originalia kalba – leidyklos dabar retai „stato“, todėl ypač džiugu, kad Vido knyga išleista, randa skaitytoją ir šiemet išrinkta kūrybiškiausia. Čia prisimenu kitą renginį, kuriame – atvirkščiai – buvo teigiama, kad rašyti gali ir turi visi norintys, o grafomanija – išskirtinai tik tam tikroms šalims, tarp jų kol kas ir Lietuvai, būdingas terminas, pamažu nebetenkantis savo pirminės neigiamos reikšmės.

Belieka tikėtis, kad tradicinės, sunkiasvorės literatūros rašytojams neteks rašyti vieni kitiems, nes 2021 metų knygų mugės tema „Vaizdas kaip tekstas“ dar labiau plečia rašymo prasmės ribas. Grafiniai romanai, komiksai skinasi kelią vadintis visateise literatūra ir jau dabar turi skaitytojų ratą, o daliai jaunosios kartos skaitytojų lengviau suvokti vaizdą kaip tekstą, o ne atvirkščiai.

Iš pernai pasiteisinusių naujovių organizatoriai paliko „Šortus“ – rašytojų ir jų knygas pristatančių literatūros kritikų pokalbius, lankytojams patogius dėl neilgos trukmės. Profesionalia Daliaus Abario režisūra vėl nustebino „Naktis mugėje. Žodis kaip pasikartojantis sapnas“ – mistiškas ir sapniškas renginys, kur poetų atvaizdai buvo padauginti ir išskaidyti didžiuliuose ekranuose iki abstrakčių detalių – skaičių, raidžių ir simbolių, o poezijos skaitymą keitė „Giunter Percussion“ muzikiniai pasirodymai. Po senovei paraleliai veikė kino ir muzikos salė, visą mugės laiką dunksėjusi skirtingų atlikėjų ir grupių ritmais, vaikų ir paauglių skaitymo erdvės, dideliems ir mažiems skirtos įvairios kūrybinės dirbtuvės. Remiantis skelbiama statistika, mugėje vyko virš 600 renginių, iš jų daugiau nei 400 susitikimų su skaitytojais, o kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė populiarumu nusileido tik rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei – per abu susitikimus salės buvo sausakimšos.

Jurgos Ivanauskaitės premijos laureate šiemet tapo Jurga Tumasonytė už apsakymų knygą „Undinės“, metų prozos knyga tapo Marijaus Gailiaus distopinis romanas „Oro“, metų poezijos knyga – Vytauto Kazielos „Alyvmedžiai“, metų knyga vaikams išrinkta Ignės Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“, paaugliams – Ilonos Ežerinytės apysaka „Skiriama Rivai“. Vieniems šiųmetinė Metų knygos apdovanojimų ceremonija buvo netikėta dėl laureatų, kitiems užkliuvo dėl humoristinių – kitų manymu, nevykusių – vedėjos replikų, komentuojant ir kalbinant laureatus per tiesioginę transliaciją. Galbūt vedėja, profesionali žurnalistė Živilė Kropaitė, tiesiog pakluso renginio režisierių sumanymui sustabarėjusią ceremoniją paįvairinti šmaikščiais pajuokavimais, tačiau juokdario vaidmuo yra vienas rimčiausių ir atsakingiausių, tai tam tikras įdagas, kurį arba turi, arba ne, ir visada privalai prisiimti riziką būti nesuprastas, o kažkam tiesiog nejuokingas.

Metų prozos knygos autorius Marijus Gailius kultūrinių leidinių stende. Autorės nuotrauka

Sėdėdama viename iš renginių, prisiminiau, kaip praėjusią vasarą paryčiais į mūsų trobą ateidavo svetimas katinas, suėsdavo mano trijų kačių maistą ir dar pamiegodavo sau ramiai ant sofos. Prasidėjo viskas vasaros pradžioje, kai niekad iki tol nematytas rainis pradėjo lankytis pas mus su aiškiu katinišku tikslu, nugąsdindamas maniškes, kurios tikro katino nebuvo regėjusios, juolab pažinusios jo nedorų paskatų. Staiga vidurnaktį kildavo baisus triukšmas, lyg būtų apsireiškusi pati nečystis, o ne paprastas kačių ieškantis kaimo rainis. Viena pažįstama panašioje situacijoje svetimą katiną tiesiog sugavo ir nuvežė iškastruoti, baudžiausi tai padaryti ir aš.

– A, šitas! Taigi iš X sodybos, – pamojo ranka miško link apie nepažįstamą pilkį paklausta kaimynė. – Turbūt poros neturi, – dar mirktelėjo.

Ir sutapk, kad rainio šeimininko pavardė tokia pat kaip rašytojo X, aktyviai rašančio ir dalyvaujančio tai vienur, tai kitur. Savo paskatų atsisakiau – betrūko dar X katiną iškastruoti.

Jei jums kyla klausimas, kuo katinas, kuris tik per didelį sutapimą iš tikrųjų priklauso rašytojui X, susijęs su šiųmetine knygų muge, atsakysiu – beveik niekuo arba tiek, kiek bet kuri knygų mugės tema susijusi su pačia knygų muge. Juk minėtas rainis tikrai gyveno be formulių, o rašytojas X, beje, dalyvavo net keliuose mugės renginiuose, viename jų ir prisiminiau šitą istoriją.

Iš „Litexpo“ nuotraukų archyvo

„Tuoj“ knygų mugėje – labai reliatyvus dalykas“, – rašo man draugė, kuriai pažadu „tuoj“ ateiti pas ją į stendą. „Tuoj“ knygų mugėje gali trukti nuo penkių minučių iki valandos ar net ilgiau, priklausomai nuo to, ar prieš srovę, ar pasroviui irsitės, ar bus laiptų, taip pat kiek iš sutiktų nešis knygų prigrūstas kuprines, tarp kurių įstrigsite, ar sutiksite draugų ir pažįstamų, vaikų vežimėlių, pačių vaikų ar net šunų.

„Tuoj“, – kažkam į ragelį švogždžia, matyt, į renginį vėluojantis autorius. Tik dalyviams skirti įėjimo vartai pasitinka „Litexpo“ parodų rūmų prieigose, o toliau visiems galioja tie patys minios judėjimo dėsniai. „Aš autorius, praleiskite autorių!“ – galėtų šaukti pats vėluojantysis, bet minia ir čia būtų nenuspėjama, „Autorių į muilą!“ – galėtų šaukti jam pavymui, nepraleisti specialiai, užspeisti kampe, liepti pasiaiškinti: dėl politinių pažiūrų, nenorminės leksikos, seksizmo, antisemitizmo, nacionalizmo etc. Žinoma, nieko panašaus neįvyktų, autorius mugėje apsaugotas – kad ir išradingai išpuoštuose leidyklų stenduose, kur, apšviestas išmaningai sureguliuoto apšvietimo, pasirašinėja skaitytojams, ar salėje, kur apsiginkluoja mikrofono tūta, nuo minios atitvertas staliukais, apdėliotais mineralinio vandens buteliais, kuriuos nepatenkinti stumdo geresnį kadrą norintys pagauti fotografai. Autorių linčiuoti visada smagiau pasislėpus – todėl minios verdiktas vėliau persikels į virtualią erdvę ir socialinius tinklus.

„Knygų gariūnai“, – drėbteli kažkas viename jų, o pritariantys tuojau pat suatnašauja šimtus laikų (patiktukų). „Bet juk prekiaujama knygomis, negi tai blogai“, – bando ginti kiti. Kažkas prieš mugę dalinasi pirmosiomis Vilniaus knygų mugės nuotraukomis (šiemet renginys švenčia jubiliejinius – dvidešimtuosius metus), vienoje – per minią besibraunantis vyriškis su prekių vežimėliu, prikrautu knygų, žemėlapių ir kitų pirkinių, jau virstančių per kraštus, grobuonišku žvilgsniu tebesidairantis į prekystalius. Šiais laikais tokį knygų kiekį galėtų sau leisti įsigyti nebent labai turtingas žmogus, nors jau greitai priprasime kainų, tarp jų ir knygų, nebekonvertuoti į litus su maudžiančio danties išraiška veide.

Pas draugę tą dieną taip ir nenueinu, nes minia mane nuneša tolyn, deja, priešinga kryptimi. Šitaip judėti visai įdomu, kartkartėmis atsitrenkiant į vidury kelio sustojusius pašnekėti „šimtą metų nesimačiusius“, į muzikantus, tampančius armonikas, į „netikrus pranašus“, keliančius savo kandidatūrą į merus ar net prezidentus (tokie paprastai iriasi prieš srovę), o šiemet prezidentu, kad ir kelias minutes, galėjo pabūti kiekvienas – kadais visus norinčius į narvus tupdžiusio autoriaus stende. Kartais minia taip sutirštėja, kad gali matyti nebent stendų iškabas – „Sezoninė virtuvė“, „Verslas ar menas?“, „Tobulas kūnas!“, „Laimės kelio mokykla – aukštųjų mokyklų programos per jausmus“, „Ezoterijos centras“, „Bahajų tikėjimas“. Už prekystalių šmėžuoja ir sutanos – savo knygas pristatinėjantys Bažnyčios tarnai. Be vieno jų jau neįsivaizduojama knygų mugė, tik šiemet kaip rankinukus knygas pasikabinusias manekenes pakeitė gilią simbolinę reikšmę turintis, todėl mugės kontekste ne mažiau komiškai atrodantis gestas – perkantiems kunigo leidinį buvo siūloma vaišintis obuoliais.

„Tuoj turi prasidėti“, – kuždamasi tamsoje prieš penktadienio renginį „Naktis mugėje. Įvaizdinti žodžio klavyrai. Žodis – kaip sapnas, kaip vizija“, kuris, nors kiek vėlavo, visus pritrenkė profesionaliai sustyguota režisūra ir puikiu turiniu. S. Petreikio atliekamą muziką keitė devynių jaunosios kartos poetų skaitomos eilės, milžiniškame ekrane, kurį atstojo sceną dengianti permatoma širma, keičiantis poeziją temiškai atspindinčiai vaizdo grafikai.

„Naktis mugėje“ – šiųmetinė naujovė, nes tądien naktinėtojams darbo laikas buvo pratęstas iki 23 val. Kita pasiteisinusi naujovė – „Šortai“, tris dienas vykę „Forumo“ salėje, kas ketvirtį valandos keičiantis kūrėjo ir jį kalbinančio kritiko porai. Nors renginys buvo įvardintas kaip „literatūrinė dvikova“, pašnekovai dažniau papildė vienas kitą, nei kon-frontavo, o dėl laiko limito pokalbiai buvo gyvi ir įdomūs.

Panašaus laiko formato skirtingų autorių tekstų skaitymo maratonas laukė bibliotekų erdvėje – tiesa, dėl šalia esančios vaikų kūrybinių dirbtuvių erdvės jis būtų labiau tikęs knygas vaikams rašantiems autoriams. Kita vertus, buvo smagu stebėti susikaupusius, „nevaikiškų“ eilių ir prozos besiklausančius mažuosius, nors kelios autorės ekspromtu pakeitė numatytus skaityti tik suaugusiesiems skirtus tekstus į labiau vaikų ausims tinkančius.

„Visada maniau, kad „Šiaurės Atėnai“ rašo tik apie politiką, nes mano senelis juos skaitydavo“, – sako į kultūrinių leidinių stendą užsukusi mergina, o vyriškis paima šūsnį senesnių numerių savo anytai. R. Kmitos vedamame renginyje „Lietuva skaito! (Prieš 20 metų)“ salė kikena, skaitinėdama nuskenuotus keliasdešimt metų senumo kultūros leidinių straipsnius ir jų antraštes, taip pat ne mažiau komiškai dabar atrodo „senoviškos“ autorių nuotraukos šalia tekstų. Prisiminimus pasakoja D. Čepauskaitė ir H. Kunčius, ekrane šviečiant J. Strielkūno eilėraščiui „O Šerelytė žuvį darinėja“, R. Šerelytė skaito atsakomąjį – J. Strielkūnui dedikuotą eilėraštį „O Strielkūnas žirgą maudo“, V. Kulvinskaitė – ištrauką iš savo naujo romano „Kai aš buvau malalietka“, pasakojančio apie praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Vilnių.

„Prikolnai* sugalvota“, – sako už manęs per knygos pristatymą sėdinti rusakalbė vilnietė savo paauglei dukrai apie V. Kulvinskaitės romano pavadinimą. Lygiai tais pačiais žodžiais ji prabiltų ir autorės knygoje, kuri jau dabar kelia diskusijas dėl nenorminės leksikos vartojimo grožiniame kūrinyje.

„Tuoj atvešim kitą kolonėlę“, – buvo pažadėta šokantiesiems, staigiai nutilus muzikai per jau mugės tradicija tapusius Darželio šokius. Laukdama sužinojau, kad vyno butelį galima atidaryti ne tik drabužių pakabu, bet ir blakstienų tušu, kita kolonėlė netrukus atsirado, ir šokėjai (tikrai ištikimi, nes gedimo neišsigando ir nė vienas neišėjo) toliau siautė pagal dviese šiemet diskoteką vedusių šaunių didžėjų – Uršulės G. ir R. Kmitos – parinktą muziką.

„Knygų, duonos ir žaidimų“ – galėtų būti kiekvienos „Litexpo“ erdvėje vykstančios mugės šūkis, pirmąjį dėmenį pakeitus atsižvelgiant, kas tuo metu siūloma. Turbūt kažkuo panašios visų mugių pabaigos – per garsiakalbį aidintys įspėjimai, kad mugė uždaroma, dėl atdarų laukujų durų pučiantys skersvėjai, darbininkai, išmontuojantys stendus, leidyklos, kraunančios į automobilius neparduotas knygas, specialiame aptvare auganti kaugė dėžių nuo parduotų, tarp jų – ir šūsnys leidinių, kurie išmušus penktai valandai, lyg toje pasakoje apie moliūgais virtusias karietas, tampa makulatūra.

Kelias dienas besilaikiusią minusinę temperatūrą pamažu keičia gaili šiluma, o pusę šešių lauke dar šviesu. „Tuoj pavasaris“, – rašau draugei.