Kalbant apie Vilniaus Gaoną, esama ne vieno jo įvaizdžio, priklausomai nuo to, kam koks tam tikru metu reikalingas: švietėjams jis – neabejingas mokslams, ješivų inteligentijai – Talmudo aiškintojas, dar kitiems – kabalistas. Tačiau pastarasis jo paveikslas nebuvo taip išplėtotas ir išpuoselėtas kaip chasidizmo pradininkų ir lyderių, kurių misticizmas buvo ne tik gausiai tirtas, bet ir plačiai priimtas ir suvokiamas kaip kone pamatinė chasidizmo savybė. Martinas Buberis ir Gershomas Scholemas daug dirbo, kad sukurtų patrauklų chasidizmo įvaizdį, tad „litvakų“ kaip „sausų talmudistų“, įsikibusių į Vilniaus Gaono autoritetą, stereotipas jų įkvėptų autorių tekstuose ir pamąstymuose apie chasidišką misticizmą kaip esą sugrįžimą prie judaizmo ištakų mažai kuo savo nepatrauklumu nusileidžia krikščionių taip pamėgtam evangelinių fariziejų stereotipui.

Tačiau Vilniaus Gaono kaip kabalisto – ir net ne šiaip kabalisto, graužiančio kabalistines knygas ir užsiimančio spekuliacijomis, bet Kabalisto, turinčio mistinio nušvitimo patyrimą, – paveikslą, kurį bandė perteikti pirmoji jo mokinių karta, pastaruoju metu vis aktyviau imasi tirti dabartiniai Kabalos istorijos tyrėjai. Tą vaizdinį palaikė ne tik jo mokiniai ir jų suformuota oficiali tradicija, bet ir jo reikšmingų kabalistinių tekstų (Sefer Jecira, Tikkunei ha-Zohar, Sifra di-Cniuta) komentarai bei kabalistinės-istoriosofinės interpretacijos, pavyzdžiui, labai platus Jonos knygos komentaras. Ir, skirtingai nei jo Toros, Talmudo ar teisinių kodeksų komentarai, pasižymintys ypatingu lakoniškumu, kabalistiniai komentarai buvo platūs ir išsamūs. Vienas iš Vilniaus Gaono Kabalos tyrėjų Josefas Avivi rašo: „Savo komentaruose Apreiškimo [knygoms] <nigla> HaGRA tik trumpai [ką nors] pažymėdavo. Dauguma jo žodžių yra nuoroda į rišonim žodžius, ir besimokantysis iš jų turėtų suprasti jo nuomonę. Tačiau kitaip jis komentavo Kabalos knygas. Joms jis rašė ilgais posakiais, cituodamas nesutrumpintas citatas ir negailėdamas žodžių, kad gerai išaiškintų savo nuomonę.“

Tačiau, matyt, didelę dalį tų aiškinimų, – ir greičiausiai brandžiausių, – su visomis citatomis užrašinėjo jo mokiniai ir tik praėjus kuriam laikui po Vilniaus Gaono mirties ėmė publikuoti jo kabalistinius komentarus, nes ne viską rašė pats Vilniaus Gaonas savo ranka. Vienas žymiausių jo mokinių rabis Chaimas iš Valažino teigė: „…visa daugybė mokymų ir raštų, kuriuos parašė palaiminto atminimo mūsų rabis apie nigla ir nistar, buvo parašyti dar jam neturint keturiasdešimties, bet nuo tada, kai jam buvo pridėta papildomai supratimo ir daugelio pasiekimų, jam jau nebepakako laiko užrašyti.“

Todėl iki šiol sunku būtų pasakyti, kada kurie Vilniaus Gaono kabalistiniai mokymai ir aiškinimai galėjo būti suformuluoti, išsakyti, nes, kaip jau minėta, jie buvo publikuoti po jo mirties, nesilaikant chronologijos, be to, daug kas nebuvo publikuota, o liko kaip mokinių rankraščiai. Kai kurie nukeliavo į Palestiną, kai dalis mokinių ten emigravo.

Tai, kad Kabalos aiškinimas Vilniaus Gaonui nebuvo tik vienas užsiėmimas tarp daugelio kitų – domėjimosi Euklido geometrija, šventosios kalbos gramatika, muzikos teorija ar, galiausiai, Talmudu, – liudija ne tik minėtas jo kabalistinių komentarų pobūdis, bet ir kai kurie teiginiai, kurie leidžia suprasti, kad rimtos Kabalos studijos turi eschatologinę reikšmę: „Tas, kuris sugebėjo studijuoti Toros slėpinius, bet nesistengė jų suprasti, bus griežtai teisiamas“ (Even Šlomo, 85:24), „Dėl to Mesijo dvasia pasitraukia ir neateina išlaisvinti… Kai mes nestudijuojame šio mokslo, jo atėjimas vėluoja“ (Tikkunei ha-Zohar komentaras, 81:92).

Klasikinės akademinės Kabalos studijos ir tyrimai XX a. didžia dalimi laikėsi Gershomo Scholemo perspektyvos, kurioje dominavo Zoharo, Ispanijos kabalistų, lurijietiškos Kabalos ir, einant prie Naujųjų laikų, chasidiškų kabalistinių mokymų tyrimai, o Vilniaus Gaono ir juo besiremiančių Lietuvos kabalistų mokymai būdavo nustumiami į paraštes kaip egzistuojantys šalia minėtos pagrindinės Kabalos istorijos magistralės. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus Gaono ir apskritai Lietuvos Kabalos tyrimai ėmė įgauti pagreitį ir vis labiau pripažįstama, kad mitnagedų ir jų didžiausio autoriteto Vilniaus Gaono Kabala nusipelno atskiro dėmesio ir vietos šalia kitų kabalistinių mokyklų ir tradicijų. Tuo labiau kad, skirtingai nei buvo manoma dar visai neseniai, esą, jei jau mitnagedai, kaip ir chasidai, užsiiminėjo Kabala, tai skirtumai tarp jų lyg ir neturėtų būti dideli, šiandien ėmė ryškėti saviti lietuviškosios Kabalos bruožai, kurie leidžia kalbėti apie atskirą kabalistinę tradiciją, einančią nuo Vilniaus Gaono iki bent jau pirmojo aškenazių ortodoksų vyriausiojo rabino britų valdomoje Palestinoje Avrahamo Icchako Kuko (1865–1935): Vilniaus Gaono sūnus r. Avrahamas, r. Menahemas Mendelis iš Šklovo, r. Chaimas iš Valažino, r. Mošė Šlomas iš Tolčino, r. Izraelis iš Šklovo, r. Icchakas Chaveris ir jo mokinys r. Icchakas ben Jehuda Leibas Kahana iš Jeruzalės, r. Šlomas Elijašovas, r. Avrahamas I. Kukas, r. Harlapas, r. Naftalis Hercas Halevis, r. Pinchas Horovicas, r. Šimonas Cvi Horovicas, r. Jaakovas Leibas Levis, r. Josefas Zundelis iš Salantų, r. Arjė Leibas ben Jedidja Lipkinas iš Kretingos (r. Izraelio Salanterio sūnėnas), r. Icchakas Rivlinas (dabartinio Izraelio prezidento Reuveno Rivlino protėvis), taip pat ir XX a. pradžios Telšių ješivos vadovas r. Josefas Jaakovas Leibas Blochas.

Žinoma, buvo kabalistų dar iki Vilniaus Gaono – r. Aleksandras Ziskindas (knygų Jesod ir Šoreš ha-avoda autorius) ir r. Arjė Leibas Halevis Epšteinas iš Gardino (knygos Ha-Pardes autorius), ką ir kalbėti apie XVIII a. plačiai nuskambėjusį Jekutielį Gordoną iš Vilniaus, kuris Padujoje (Italijoje) buvo įsitraukęs į kabalisto Mošės Chaimo Luzzatto studijų grupelę ir per savo naivų entuziazmą atskleidęs netinkamam asmeniui, kad Luzzatto gauna apreiškimus per dangiškuosius pasiuntinius – magidus. Luzzatto ėmė persekioti rabinai, jis buvo teisiamas ir priverstas atsisakyti toliau gauti magidų mokymus. Tai buvo vieni reikšmingesnių įvykių XVIII a. Kabalos istorijoje. Luzzatto, atsisakęs dangiškų magidų apreiškimų ir apsigyvenęs Olandijoje, toliau rašė kabalistines knygas, pasitelkęs ne pranašišką, bet XVIII a. gana populiarią filosofinę stilistiką – fiktyvius dialogus („Filosofas ir kabalistas“) bei tezes, ir laikėsi nuostatos, kad r. Icchako Lurijos kabalistinės sąvokos yra metaforinio pobūdžio. Vilniaus Gaonas, anot vieno šiuolaikinių tyrėjų Mordechajaus Pachterio, savo kabalistiniuose tekstuose buvo puikiai įvaldęs Luzzatto literatūrinį stilių (išskyrus dialogą): sistemingą aiškinimą, tezių naudojimą bei metaforinį r. Icchako Lurijos sąvokų ir vaizdinių aiškinimą.

Vienas iš dabartinių tyrėjų, formuojančių lietuviškosios Kabalos tyrimų lauką, Raphaelis Shuchatas yra nurodęs 11 lietuviškosios Kabalos bruožų. Vienas iš jų yra laikymasis nuostatos, kad visiškai teisėta Icchako Lurijos doktriną aiškinti metaforiškai. Beje, šiuo aspektu Lietuvos kabalistai sutaria su chasidais, skiriasi tik tuo, kad Icchako Lurijos kosminę pasaulių kūrimo dramą, – prasidedančią dieviškos begalinės šviesos atsitraukimu (cimcum), kad būtų sudaryta galimybė kurti, tada liejant spinduliu į susidariusią tuštumą šviesą, proceso metu formuojant šviesą transformuojančius ar perfiltruojančius indus (sfirot), o indams nepajėgiant išlaikyti šviesos ir jiems sudužus (įvykus švirat ha-kelim) vyksta eschatologinis atkūrimas / atitaisymas (tikkun), – aiškina istoriosofiškai. Pasitelkdamas papildomas egzegetines priemones (tarp jų – gematriją) Vilniaus Gaonas, pavyzdžiui, Jonos knygą interpretavo kaip žmogaus sielos kelionės per gyvenimus alegoriją: tol, kol galiausiai atliks jam individualiai skirtą uždavinį. Vienas šių dienų tyrėjų, tiriančių su Vilniaus Gaonu siejamą ar sietiną mesianiškumo sampratą, Arjė Morgensternas savo tyrime kalba apie mesianistines idėjas, kurios buvo ypač gyvos XVIII a. gal dėl lurijietiškos Kabalos skleidėjo ir populiarintojo Immanuelio Hai Ricci išryškintos Kabalos eschatologinės dramos, akcentuojant tai, kad atpirkimo laikas ant slenksčio, kas galėjo jau XVIII a. paskatinti pavienes emigracijas į istorinę Izraelio žemę (Palestiną). Ten emigravo ir jau minėtas Luzzatto. Paties Vilniaus Gaono nutrūkusios kelionės į Palestiną priežastis hagiografinių autorių aiškinama kaip kelionės metu jam atėjęs suvokimas, esą jis turi Mozės sielos dalį, kuri turi atlikti „Mesijo, Juozapo sūnaus“, uždavinį – pradėti Izraelio atpirkimo procesą, skatinant grįžti į Izraelio žemę, atstatyti Jeruzalę ir ten atkurti gyvenimą. Taip artinant pergalingojo Mesijo („Dovydo sūnaus“) atėjimą. Ir kaip Mozei nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją žemę, taip ir jam, Vilniaus Gaonui, nebuvo leista to padaryti. Šiaip ar taip, didelė dalis jo mokinių XIX a. pradžioje (tarp 1808 ir 1811 m.) trimis bangomis ten persikėlė su visomis šeimomis ir artimaisiais – 511 asmenų, kaip rašo Morgensternas, kad atitiktų žodžio ašrei (kasdien skaitomos maldos, sudarytos iš įvairių psalmių eilučių, pirmas žodis, reiškiantis „laimingas [žmogus, kuris...]“) gematrinę (skaitmeninę) reikšmę taip tikintis paskatinti atpirkimo procesą.

Nepaisant šių gana miglotų XIX–XX a. kilusių ir nuslūgusių greito mesijo atėjimo ir pasaulio pabaigos laukimo bangų ne tik žydų, bet ir krikščionių, musulmonų sluoksniuose (atnešusių naujas bažnyčias ir religijas – Jehovos liudytojų, mormonų, bahajų ir kt.), ką ir kalbėti apie visuotinį pamišimą laukiant pasaulio pabaigos tiek priartėjus 2000 m., tiek ir 2012 m., aktualesni ar bent jau suprantamesni gali atrodyti kiti lietuviškosios Kabalos, taip pat ir Vilniaus Gaono kabalistinės minties bruožai. Vienas jų – nepasitikėjimas naujaisiais apreiškimais.

Problemų laukas, kurį kelia individualios dieviškumo patirtys judaizme, sukasi apie galimybę jas įtraukti į bendruomenės praktikų ir mąstymo erdvę – ar jos gali įgyti kokį nors statusą, kuris jas ištrauktų iš grynai asmeninių patyrimų sferos ir jos taptų įpareigojančios kitus bendruomenės narius? Pranašiškumas kaip toks žydų minties tradicijoje egzistavo kaip ypatinga savybė, dažnai liekanti nepažadinta, potenciali. Tačiau bet kuriai religinei bendruomenei, turinčiai nusistovėjusias tradicijas, šventraščių supratimą, institucijas, autoritetus, bet kas, kas ima pretenduoti į pranašo, per kurį atskleidžiama kažkas kita, duodamas naujas apreiškimas, vaidmenį, yra pernelyg įtartinas ir pavojingas, galintis suardyti visą religinės bendruomenės audinį ar bent jau suskaldyti bendruomenę, galiausiai pradėti naują religinę tradiciją, kaip kadaise įvyko apaštalui Pauliui paskelbus mistinio individualaus patyrimo būdu gautą evangeliją kaip įpareigojančią, būtiną išganymui. Taip nuo žydų bendruomenės atsiskyrusi dalis išsikristalizavo į atskirą religiją. XIX–XX a. atsirado nemažai naujų religijų, bažnyčių, naujų religinių judėjimų.

Judaizme buvo suformuoti tam tikri apsaugantys mechanizmai. Pirmiausia dar Talmudo formavimosi laikais, t. y. pirmaisiais mūsų eros amžiais, buvo nustatytos ribos, apibrėžiančios individualių mistinių patyrimų statusą taip, kad šios patirtys gali būti reikšmingos paties individo asmeniniam tobulėjimui ir dvasiniam gyvenimui, bet niekuo neįpareigoja bendruomenės, kurioje sprendimai priimami po argumentuotų diskusijų, remiantis tekstais ir žodžiu perduotomis tradicijomis, laikantis daugumos nuomonės vienu ar kitu klausimu. Tačiau šalia to bent jau viduramžiais Ispanijoje kaip atsakas į Mozės Maimonido bandymą judaizmo pasaulėvoką performuluoti aristotelinės filosofijos požiūriu susiformavę ar jau kuris laikas egzistavę kabalistų būreliai priešpriešino filosofams vidinę tradiciją, kuri buvo suvokiama ne kaip žmonių sukurta, bet kaip apreikšta, kad ją kaip dievišką paslėptų Toros lygmenų apreiškimą perdavė pirmųjų amžių išminčius Šimonas bar Jochajus. Paslėpti Toros lygmenys (nistar) buvo tai, kas apsaugojo patį Toros branduolį nuo bandymų ją pasisavinti, kaip įvyko krikščionims išsivertus ir pasisavinus išorinę Torą (nigla), taip padarius ją visiškai neatpažįstamą. Galiausiai šiuo laikotarpiu pasirodė ir pamatinis Kabalos veikalas Zoharas, kuris buvo priskirtas ir iki šiol kabalistų priskiriamas šiam per Šimoną bar Jochajų atėjusiam apreiškimui. Bet kai Zoharas imtas publikuoti 1557 m., prasidėjo nauja kabalistinių studijų era, ir šiuo laikotarpiu atsirado nemažai kabalistinių mokyklų, kuriose buvo studijuojamas Zoharas ir plėtojami įvairūs aiškinimai. Tarp jų ir ilgainiui ypač išpopuliarėjusi ir ypatingą vietą užsitikrinusi Icchako Lurijos mokykla. Publikavimas sukėlė tam tikrą diskomfortą, kad vėl tai, kas buvo slapta, atskleista. Ir kažkuriuo metu Icchako Lurijos asmenybei buvo priskirtas apreiškimo atgavimas. XVII–XVIII a. kabalistinių tradicijų studijų grupelėse virte virė entuziazmas. Tai vienas, tai kitas kabalistas ėmė skelbtis gaunantis mokymus per dangiškus pasiuntinius (magidus). Jau buvo minėtas ir Lietuvos kabalistams ypač reikšmingas Luzzatto, kuris buvo priverstas atsisakyti magidų. Tačiau sklandė gandai, kad Vilniaus Gaonas nepripažino apreikštumo statuso Icchako Lurijos mokymui. Negana to, jis pats savo ruožtu ne tik nesiekė, bet net ir atsisakė primygtinių magidų siūlymų atskleisti jam mistinius slėpinius. Tačiau r. Chaimas iš Valažino savo žymiojoje tokių gandonešių kritikoje (Sifra di-cniuta leidimo su Vilniaus Gaono komentarais pratarmėje) atsako: „[I]r kiekvieno mūsų didžiojo rabio, kurio siela Edene, švento Toros žodžio didybės ir įstabumo atmintį minime, ir ji apima mano sielą ir liepsnote liepsnoja mano širdyje kaip deganti ugnis. Jo [atžvilgiu] mano ausis pagavo šnabždesius daugelio tuščių neišmanėlių tolimuose užkampiuose, kurie savo gyvenime nėra regėję Jo mokymo ir šventumo šviesos, vyrų, nepažabojusių savo burnos ir liežuvio, šnekančio puikybėje, suteršiančių dangiškas šventybes, negyvų musių, prasmardinančių kvapnųjį aliejų, – mūsų šventojo, didžiojo rabio, kurio siela Edene, aliejų, sakydami, kad šventasis ravas, kuriame buvo šventoji dvasia, palaimintos atminties ha-ARI [t. y. r. Icchakas Lurija], nebuvo, gink Dieve, jo akimis laikomas [svarbiu]. Ir dar daugiau. Tie, kurie gilinasi į šį blogą dalyką, sako, kad net ir šventasis Zoharas jo akimis, neduok Dieve, nebuvo vertas, kad jis skirtų jo studijavimui savo laiką. Tegu tampa nebylios lūpos, kalbančios didžiausius melus prieš Cadiką, pasaulio pamatą. Tebus sutriuškinti. Tebus sugluminti. Tebus nutildyti. Neturi to būti Izraelyje.“

R. Chaimas iš Valažino taip pat daugiausia perduoda liudijimų apie Vilniaus Gaono Kabalos praktikavimą. Anot jo, magidai patys primygtinai piršo Vilniaus Gaonui savo pagalbą, netgi prašė jo, kad ją priimtų, bet jis griežtai atsisakė, aiškindamas, kad tokios pagalbos kartais, ypač gyvenant ne Izraelio žemėje, gali ateiti iš „Kitos pusės“ (Sitra Achara), t. y. ne iš dieviškos valios nešėjų, bet iš priešingos pusės, kad suklaidintų. O pats džiaugėsi galimybe priimti suvokimą tiesiai iš paties Aukščiausiojo, be tarpininkų. Būtent be tarpininkų, tiesiogiai, asmeninėmis pastangomis. Tai leido jo mokiniams laikyti jį Kabalos perdavimo grandinės, einančios nuo Icchako Lurijos per Luzzatto, aukščiausia perdavimo grandimi.

–  –

Paaiškinimai 

nigla ir nistar – terminai, reiškiantys du Toros lygmenis: apreikštą, t. y. išorinį, prieinamą visiems, kas moka skaityti, įkūnytą Tanakhe, ir ezoterinį, paslėptą, kuris perduodamas kaip Kabala, kuri buvo praktikuojama specialiose grupelėse, apie XIII a. atsirado ir užrašytu pavidalu kaip Zoharas, o tada ir įvairūs individualių autorių Zoharo tekstų aiškinimai ir komentarai. XVI a. Palestinoje veikusios kabalistų grupelės lyderis r. Icchakas Lurija išplėtojo ypatingą Zoharo aiškinimo doktriną, kuri, nors ir ne iš karto, palengva įsitvirtino kaip autoritetingiausia kabalistinė doktrina. Ir ne tik žydų, bet ir krikščionių, besidominčių Kabala, sluoksniuose.

Tanakhas – žydų šventųjų raštų kanono hebrajų ir aramėjų kalbomis abreviatūra, sudaryta iš trijų dalių – Toros (Penkiaknygės), Neviim (Pranašų) knygų ir Ketuvim (Raštų). Tanakhas, šiek tiek kitokia tvarka sudėliojus knygas, išverstas į kitas kalbas, sudaro didžiąją krikščionių Senojo Testamento dalį.

HaGRA – abreviatūra, reiškianti ha-Gaon Rabbeinu Elijahu (pažodžiui – Gaonas, mūsų rabis Elijahu).

rišonim (hebr. pirmieji) – kolektyvinis pavadinimas Toros autoritetų, gyvenusių ir nustatinėjusių religinės teisės potvarkius XI–XV a.

mitnagedai – chasidizmo priešininkai; dažnai kitas terminas, vartojamas sinonimiškai, yra litvakai (turint omenyje religinę tapatybę, o ne kilmę).

Icchakas Lurija – XVI a. kabalistas, suformulavęs gana sistemingą Zoharo aiškinimu besiremiančią doktriną, per jo mokinių publikuotus ir nepublikuotus raštus ėmusią populiarėti XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Ypač traukė tokios jo doktriną populiarinančios knygos, kuriose buvo plėtojamos eschatologinės greito Mesijo atėjimo ir atpirkimo idėjos, pvz., Immanuelio Hai Ricci (1688–1743) knyga Mišnat Chassidim (Amsterdamas, 1727).

Nuo seno Vilniaus istorijoje skleidėsi kultūrų įvairovė, į šio miesto atmintį visuomet pretendavo kelios tautos – jis buvo ne tik lietuvių, bet ir žydų tapatybės dalis. Iki Holokausto Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi kultūrinę ir nacionalinę autonomiją istorinėje LDK sostinėje. XX a. pradžioje šis miestas buvo vienas reikšmingiausių žydų literatūros ir leidybos centrų. Tuo metu jaunoji žydų rašytojų karta turėjo galimybę atskleisti kūrybinius bandymus, tai sietina su itin sparčiu literatūros modernėjimu ir avangardo srove. Tarpukario Vilnius tapo jidiš kalbos ir kultūros atgimimo židiniu, dėl to jis neabejotinai laikomas jidišizmo sostine, kuri suformavo ne vieną garsų rašytoją. Vienas iš jų – Abraomas Karpinovičius (1918–2004), kuris gimė ir jaunystę praleido Vilniuje, mokėsi tuometinėje Vilniaus realinėje gimnazijoje (joje dirbo ir įžymusis mokytojas Jokūbas Geršteinas), jaunystėje daug skaitė Moišės Kulbako poezijos, taip pat domėjosi ir literatūros istoriko Maxo Eriko darbais. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, 1937 m. pasitraukė į Rusiją, o gimtajame mieste apsilankė tik 1944 m. Jis – dvylikos knygų autorius, didžioji kūrybos dalis skirta Vilniui, tai liudija ir knygų pavadinimai – „Vilniaus tarpukiemyje“ (1967), „Vilniaus gatvėse“ (1981), „Vilniaus kelias“ (1987), „Vilnius, mano Vilnius“ (1993), „Buvo, buvo kadaise Vilnius“ (1997), jose vaizduojamas tarpukario Vilniaus žydų gyvenimas.

Pirmą kartą lietuviškai 1998 m. pasirodžiusioje A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje „Paskutinis Vilniaus pranašas“ taip pat grįžtama į prieškario Vilnių. Gimtąja jidiš kalba rašęs autorius priklauso jau poholokaustinei kūrybos paradigmai, kuri į literatūrą įvedė miesto tematiką. Vilnius taip pat svarbus ir kitų jidiš kalba rašiusių autorių Avromo Suckeverio (1913–2010) ir Chaimo Gradės (1910–1982), priklausiusių tarpukaryje susikūrusiai žydų avangardinei menininkų (dailininkų ir literatų) grupei „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“), kūryboje. Tuo metu Vilniuje veikė ir lenkų literatūros grupė „Żagary“ („Žagarai“), jai priklausiusio Czesławo Miłoszo poezijoje ir eseistikoje nuolat prisimenamas jaunystės laikų Vilnius. Poetas Tomas Venclova išryškina Vilniaus teksto specifiškumą, jame atsiveriančio prieškarinio, amžinai prarasto miesto ilgesį: „Turbūt labiausiai Vilnių ženklina faktas, kad jis beveik visada yra nostalgijos objektas. Vilniaus tekstą paprastai kuria žmonės, atkirsti nuo savo miesto, todėl labai jautrūs jo kasdienybės smulkmenoms. [...] čia nostalgija dažnesnė, giliau suleidusi šaknis, turi daugiau sluoksnių. Ir – tai galbūt svarbiausia – ji kamuoja ne tik pavienius asmenis, bet ir etnines ir tautines grupes.“¹ Taip pat ir A. Karpinovičiaus tekstuose (jie parašyti jau gyvenant Izraelyje) vaizduojama konkretaus laikotarpio miesto erdvė, kurioje atsiskleidžia tautinės mažumos – žydų – patirtys. Taip pradeda ryškėti ir Vilniaus literatūrinio mito konstravimas: istoriniam miestui pasitraukus į praeitį, jį iš naujo aktualizuoja literatūra – į žydiškąjį tarpukario Vilnių pažvelgiama amžininkų akimis.

Senasis Vilnius, Žydų kvartalo gatvelė. 1941. VVGŽM nuotrauka

A. Karpinovičiaus knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“ yra tarsi paminklas buvusiam ryškiam ir spalvingam žydų gyvenimui, kuris buvo negailestingai sunaikintas – per nacių vykdytą fizinį ir dvasinį genocidą 1941–1945 m. paverstas pelenais. Todėl ir ši apsakymų rinktinė atkuria žydų bendruomenės paveikslą, koks jis buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą: su giliomis tradicijomis, savitais žmonių santykiais, juokingomis ir net graudžiomis istorijomis, kurios Lietuvoje skleidėsi prieš kelis dešimtmečius. Anot prancūzų kilmės istoriko, Baltijos šalių kultūros tyrinėtojo Yves’o Plasseraud, ši gausi žydų etninė grupė buvo sunkiai prieinama kitiems, atrodė keista ir netgi gąsdinanti: „Nors įsikūręs istorinėje miesto širdyje, žydiškasis Vilniaus miestas (jidiš kalba – Vilne), arba žydų kvartalas, kurio gyventojai sudaro 30 procentų visų miesto gyventojų, yra labai uždaras. [...] Ne žydų tautybės žmonės beveik neina į žydų kvartalus, kuriuose verda savitas prekybinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas. Lenkų kilmingieji ir miestiečiai mato ten tik nepaprastai skurdžių, labai religingų ir nuo neatmenamų laikų purvinų žmonių knibždėlyną, žmonių, kurie kelia baimę.“² Pažįstant daugiakultūrį Vilnių, kurio didelę dalį sudarė žydų kilmės gyventojai, neabejotinai svarbi yra A. Karpinovičiaus apsakymų veiksmo erdvė – joje atsiskleidžia konkreti miesto topografija: gatvių pavadinimai (Žydų, Vokiečių, Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus), Šv. Stepono, Pylimo, Šiaulių, Naugarduko, Rūdninkų, Savičiaus, Didžioji, Trakų, Škaplierinės (dabar – Jurgio Bielinio)), kultūros erdvės (Vilniaus žydų liaudies teatras, Strašūno biblioteka, YIVO institutas, kavinė „Žaliasis štralis“, Vilniaus realinė gimnazija, Velfkės kavinė), gamtos, kultūros objektai (Bernardinų sodas, Vingio parkas, Pilies kalnas, Trijų Kryžių kalnas, Katedros aikštė, Šeškinės kalvos, Panerių kalvos). Apsakymuose taip pat dažnai išnyra ir Vilniaus Didžioji sinagoga su pereinamaisiais kiemais ir maldyklomis. A. Karpinovičius šią miesto erdvę perteikia per žmones ir jų komiškus, dažnai net graudžius santykius, kur ryškiausiai atsiskleidžia įvairūs miesto keistuoliai. Knygoje minimi įžymūs ir daug nusipelnę žydų bendruomenės atstovai – jau minėtas Vilniaus realinės gimnazijos mokytojas Jokūbas Geršteinas, Strašūno bibliotekininkas Chaikelis Lunskis, laikraščio „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) redaktorius Šimšonas Kahanas, gydytojai Jakovas Vygodskis ir Cemachas Šabadas, Vilniaus rabinas Chaimas Ozeras Grodzenskis, YIVO direktorius Maksas Vainrachas ir kiti.

Ypatingas dėmesys šioje A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje skiriamas būtent žemųjų sluoksnių gyventojams – marginalams, kurie dažnai lieka socialinio gyvenimo paribyje. Tai vagys ir prostitutės, bepročiai ir valkatos, aktoriai, smulkūs prekiautojai ir amatininkai – paprasti žmonės, dažnai keisti, tačiau kartu nuoširdūs ir autentiški, be jų neįsivaizduojamas kasdienis tarpukario žydų gyvenimas. Tačiau knygoje pasirodo ir kita asmenų grupė – tai gojai ir gojės, taip pat šeigecai ir šiksės, kurie iškrenta iš žydų bendruomenės konteksto, – jie apibūdinami kaip kitatikiai, tačiau gyvenant Vilniuje, kuriame koegzistavo skirtingų tautybių ir konfesijų atstovai, toks susidūrimas tapdavo neišvengiamas. Žinoma, taip nuotaikingai ir realistiškai vaizduojami asmenys galėjo turėti prototipus – šie kadaise siauromis Vilniaus gatvėmis vaikštinėję žmonės atgyja A. Karpinovičiaus knygoje ir žvelgia jau į mus, XXI a. vilniečius. Dėl šios priežasties ši apsakymų rinktinė yra unikali ne tik kaip literatūros kūrinys, bet ir kaip istorijos liudijimas – tragiškai pasibaigusio Vilniaus žydų gyvenimo kronika, persmelkta neišsakyto ilgesio. Apsakymų stilius taip pat įtaigus ne vien dėl įdomios istorijos, bet ir dėl efekto, kurį sukelia neretai komiškas pasakojimas ir tragiška jo pabaiga. Kūriniuose vaizduojami žmonės stengiasi išlikti, sprendžia asmenines problemas, konkuruoja su kitais, myli ir jaučia nusivylimą, tačiau netikėtai į Vilnių įžengė naciai ir šių žmonių gyvenimo linija nutrūko getuose ar ties Panerių duobe. Tokia iš pirmo žvilgsnio staigi pabaiga po linksmų ir kupinų žaismės įvykių nurodo ir paties A. Karpinovičiaus norą literatūroje kalbėti labiau apie intensyvų tarpukario žydų gyvenimą negu apie mirtį – Holokausto tragediją.

A. Karpinovičiaus literatūrinėje Vilniaus erdvėje veikia ypatinga socialinė grupė, be kurios tarpukario žydų gyvenimas nebūtų toks savitas ir nuotaikingas. Tai bepročiai ir valkatos, realiai nekeliantys jokios grėsmės, bet vis tiek atkreipiantys į save kitų dėmesį pernelyg ekscentrišku elgesiu. Apsakyme „Paskutinis Vilniaus pranašas“ (taip vadinasi ir visa A. Karpinovičiaus knyga) pagrindinis vaidmuo tenka Isersonui, kuris Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme kasdien sakydavo viešą pamokslą apie artėjantį Vilniaus sunaikinimą: „Vilniaus žydai, kad jus perkūnas trenktų! Aš, paskutinis pranašas Vilniuje, matau jūsų galą. Kai jūs miegate su savo žmonomis, manote, kad jau sučiupote Dievą už barzdos! Tad galiu pranešti, kad dar atsirūgs jums tas malonumas, jeigu negalvosite apie tai, kas toliau gali būti. Tebūna jums žinoma, jog mūsų galvoms artėja skerdynės! Reikia gelbėtis, reikia bėgti iš Vilniaus!“³ Šis veikėjo monologas kupinas patoso – liepsninga jo retorika niekas netiki, nors toks emocingas kalbėjimas kitų pamišėlių palankiai įvertinamas. Akivaizdu, kad Isersonas nebūtų turėjęs galimybės tai daryti, jeigu nebūtų buvę Didžiosios sinagogos, tapusios jo tribūna, iš kurios galėjo kreiptis į kitus ir būti išgirstas. Tai ne tik išskirtinė erdvė, kur meldžiamasi ir atliekamos religinės apeigos, ji atvira visai bendruomenei, taip pat ir A. Karpinovičiaus vaizduojamiems miesto keistuoliams: „Didžioji sinagoga nebuvo vien maldos namai. Šulhoifas⁴ (Rusijos imperijos laikais dar vadintas Mokyklos kiemu) buvo kasdienių žydų bendruomenės susibūrimų, švietimo ir savarankiškų studijų vieta, visuomeninis ir dvasinis žydų gyvenimo centras. Šulhoife vykdavo įvairūs susirinkimai ir susitikimai, būdavo sudaromi sandoriai, aptariamos naujienos.“⁵ A. Karpinovičius literatūroje išsaugojo ne tik žydų bendruomenės atminimą, bet ir jos kultūrą, ypač architektūros paminklus, kurie jau nebus atstatyti, – po Antrojo pasaulinio karo jie buvo sugriauti amžiams. Toks likimas buvo skirtas ir Vilniaus Didžiajai sinagogai, įsteigtai 1572 m. (renesanso stiliaus mūrinė jos vietoje pastatyta 1642 m.). Vėliau po 1748 ir 1749 m. kilusių gaisrų Didžiosios sinagogos interjeras ir eksterjeras buvo rekonstruoti vėlyvojo baroko stiliumi pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. Žydų kilmės dailininkas Rafaelis Chvolesas (1913–2002), taip pat priklausęs grupei „Jung Vilne“, tapybos darbuose vaizdavo jau tik šios sinagogos griuvėsius.

Tačiau ne vien dėl nuolatinių pamokslavimų (dėl jų žmona paprašo rabino skyrybų) Didžiojoje sinagogoje Isersonas laikomas bepročiu – jo pamišimas įgauna naują formą: „Vieną dieną Isersonas apsiskelbė konsulu ir ėmė išdavinėti išvažiavimo vizas. Jis sėdėjo ant Laidotojų maldyklos laiptų ir dalijo savo išrašytas vizas, kurios buvo šitokios: „Aš, rabinas Isersonas, paskutinis pranašas mieste, išduodu popierių vykti į pasaulio kraštą. Į ten galima vykti traukiniu arba povandeniniu laivu. Pateikęs šią vizą neprivalo mokėti už bilietą“ (p. 64). Galima pasakyti, kad A. Karpinovičiaus knygos veikėjai, kaip ir Isersonas, nėra pasyvūs – jie ieško galimybių, kaip išeiti iš nepalankios situacijos, ir imasi net idiotiškų veiksmų. Rašytojas sukūrė ryškius charakterius, kurie neištirpsta bendrame tarpukario Vilniaus fone, jis vaizdavo asmenybes, esančias anapus sveiko proto ribos, bet kartu ir individualias, besilaikančias savitų nuostatų ir idėjų, kurias jos gina. Isersono beprotybė pasiekia kulminaciją, kai jis regėjime išvysta Didžiosios sinagogos sunaikinimą: „Kolonos, kurios palaiko išgaubtas lubas, perlaužtos; purpurinės Aron-kodešo užuolaidos suplėšytos; varinės Aron-kodešo durys numestos už sakyklos; ąžuoliniai suolai išmėtyti kur pakliuvo. Ir Vilniaus Gaono maldyklą savo vaizduotėje jis matė sugriautą, duris sulaužytas, iš stiklų – vien šukės. Visos maldyklos ir sinagogos – sudaužytos į šipulius. Geležiniai vartai, kurie vedė į Žydų gatvę, išlupti iš kartų kartas pergyvenusių vyrių. Šalia Strašūno bibliotekos, Sinagogų kieme, [...] matė išmėtytas suplėšytas Toras“ (p. 65–66). Po šios Isersoną taip sukrėtusios vizijos prasideda tylos etapas, liudijantis, kad nėra būdų, tinkančių artėjančiai tragedijai išreikšti. Šis apsakymas baigiasi kaip ir dauguma kitų A. Karpinovičiaus tekstų – neišvengiama Holokausto tragedija. Isersono pranašystė išsipildo.

Didžiosios sinagogos erdvėje galima sutikti ir kitą veikėją – Vilniaus valkatą Rochelę, kuri vaizduojama apsakyme „Rūmų dama Rochelė“. Jos išvaizda kažkuo primena ir dabartinėmis Vilniaus gatvėmis slampinėjančią miesto įžymybę, vietinių pramintą Rožyte. Tai įrodo, kad šiame istoriniame mieste visais laikais gyveno iš visuomenės išsiskiriantys asmenys, kurie patekdavo į kitų akiratį. Žydų istorijos tyrinėtoja Odile Suganas, kalbėdama apie tarpukario Vilniaus kasdienybę, išskyrė ir ypatingus jo gyventojus: „Kai kurie vilniečiai prisimena, kad trečiajame dešimtmetyje miesto gatvėmis dar klaidžiojo beveik legendiniai žydų personažai, pavyzdžiui, Rochil di Mešugene (beprotė Rochelė), liesas siluetas, pasidabinęs neįtikėtiniausios formos skrybėle.“⁶ Akivaizdu, kad A. Karpinovičiaus apsakymų veikėja turėjo prototipą – Rochelė atrodo komiškai, net groteskiškai: apsivilkusi skarmalais, ji nešioja didelę skrybėlę su raudonu kaspinu. Be to, įsivaizduoja esanti Rusijos imperatorės Jekaterinos Didžiosios rūmų dama, tačiau reto pragiedrėjimo akimirkomis prisimena ir savo tikruosius namus Trakuose.

Šiame kūrinyje vėl pasirodo Isersonas, tas pats Vilniaus pranašas, atrodo, kad A. Karpinovičiaus veikėjai keliauja iš vieno apsakymo į kitą. Odile Suganas atskleidė ir Isersono prototipą, kuris Vilniuje buvo žinomas ne kaip „pranašas“, bet kaip „mesijas“: „O štai 1929 metų 25 dieną Vilner Tog paskelbia naujieną, ir kuo rimčiausiai – kokia šventvagystė! – informuoja skaitytojus, kad neseniai mirė „Mesijas“. Tai buvo barzdotas, beprotiškų akių, vilniečiams gerai pažįstamas žmogelis. Dienraštis skelbė, kad „mažai yra tokių, kurie nepažinojo „Mesijo“. Jis gyveno iš išmaldų ir turėjo „butą“ šulhoifo ritualinės pirties vestibiulyje.“⁷ Apsakymo pradžioje jis pasirodo kaip daug įžūlesnis personažas, kuris nevaldomu elgesiu gąsdina Rochelę ir kitus: „Šiaip Isersonas buvo visai padorus žmogus, gražia barzda ir Gemara jam buvo nesvetima, tik kad vartojo bjaurius žodžius ir koneveikė sinagogininkus. Be to, jis siautėjo Žydų gatvėje, daužydavo Velfkės užeigos langus, kad anas jam duotų pinigų vežimaičiui nuvykti į stotį nusišlapinti“ (p. 102). O Rochelė pasižymi kur kas santūresniu charakteriu, ji visą laiką nuobodžiauja, kol jos gyvenime įvyksta permainos: kartą į Didžiosios sinagogos kiemą atvyksta naujas beprotis – kantorius Gedalkė (bandantis arbatinuke užšaldyti dainas) ir ji jį įsimyli. Apsakyme vaizduojama komiška scena iš Rochelės ir Gedalkės vestuvių, kurios įvyksta naktį Didžiojoje sinagogoje: „Vilnius paskui ilgai kalbėjo apie tas linksmybes. Buvo apie ką kalbėti. Rylininkas Šmuelis suko savo instrumentą aukštai tonais. [...] Judkė Merga lindo, kur nedera. Girtutėlis Šneikė pavogė iš Senderio jo poemą. Senderis ritmiškai kaukė. Heršelis Staugūnas, kuris uždarbiaudavo koncertuodamas vienstygiu smuiku, užvažiavo stryku nuotakai į akį. [...] Visi garavo degtine. Amsėjo, verkė, klykė. Nuo šėlimo langų stiklai virpėjo“ (p. 113). Šis vestuvinis siautulys primena nevaldomą, chaotišką, netgi pirmykštį veikimą pasiduodant pačioms tamsiausioms jėgoms. Ir visa tai nepraeina be pasekmių – visi bepročiai, išskyrus Rochelę, išvežami į Valkininkus, bet, negalėdama išsiskirti su Isersonu, ši seka jį iš paskos. Įdomu ir tai, kad A. Karpinovičius apsakyme mini dar imperiniame Vilniuje, Naujojoje Vilnioje, įkurtą psichiatrijos ligoninę, kuriai vadovavo įžymus psichiatras ir rašytojas Nikolajus Krainskis.

Tarpukario Vilniuje buvo svarbi ne tik Didžioji sinagoga, bet ir Vilniaus žydų liaudies teatras – tai pagrindinės A. Karpinovičiaus apsakymų erdvės. Autobiografiniame apsakyme „Medis prie teatro“ vaizduojami rašytojo tėvas Vilniaus žydų liaudies teatro vadovas Moišė Karpinovičius ir jo motina. Veiksmas rutuliojasi minėtame žydų teatre, viename iš didžiausių tarpukario Vilniaus kultūros centrų: „Visas miestas žiūrėjo teatrą, nes visi jį lankė. Jauni ir seni, varguoliai ir turčiai, kilmingi ir padugnės“ (p. 139). Lenkų kilmės žydų literatūros ir kultūros tyrinėtoja Joana Lisek akcentavo Vilniaus teatro aktyvumo laikotarpį, kuris sietinas su jidiš kultūros sklaida: „Tolesnę teatro raidą, ypač aktyvią tarpukariu, labiausiai lėmė jidišistinės tendencijos. Žydų bendruomenėje išpopuliarėjęs jidiš teatras turėjo didesnę įtaką nei kitos kultūros meno sritys.“⁸ Teatre buvo pastatyta Avramo Goldfadeno muzikinė drama „Sulamita“, taip pat „Bar Kochba“, kurias režisavo dailininkas Leibas Kadisonas, drama pagal Šolem Aleichemo kūrinį „Tevjė pienininkas“ ir J. L. Gordono „Našlaitė Chasia“. A. Karpinovičius ne tik nurodė to laiko spektaklių repertuarą, bet ir išryškino painius žmonių tarpusavio santykius, begalinį jų ryžtą ištikus negandai bei atsidavimą, taip pat minima ir garsioji teatro grupė – „Vilner Trupe“ („Vilniaus trupė“), sulaukusi pasaulinės šlovės.

Apsakyme juntamas konfliktas tarp tėvo ir motinos, kurios požiūris į teatrą yra itin priešiškas: „Motina neapkentė teatro. Ne tiek dėl teatro, kiek dėl aktorių. Ji manė, kad šio amato imasi dykūnai ir tinginiai, kurie nenori rytais keltis į darbą kaip visi žmonės. Be to, ji teigė, jog tai iš viso ne amatas, nes visi tai moka“ (p. 132). Dar viena priežastis – teatro įžymybė Regina Cunzer, kuriai pavydėjo: „Be visapusiško talento, Regina Cunzer dar turėjo pilnas krūtis, o ir kitos jos kūno dalys buvo atitinkamo putnumo. Nieko nuostabaus, kad motina matė joje visas bėdas. Ji perspėjo tėtį: Moiše, scenoje ji kraipo užpakalį, o salėje padoresni žmonės suka nosis…“ (p. 127) Ši veikėja, atsiskleidžianti tik kūrinio pradžioje, vaizduojama kaip gyvybinga – gundanti ir itin moteriška, sulaukusi aktyvaus kitų vyrų, taip pat ir žydų teatro vadovo Moišės, dėmesio. Pasirodo ir Šimšonas Kahanas, jau kaip „Vilner Tog“ teatro kritikas, parašęs neigiamą spektaklio, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Regina Cunzer, recenziją. Aktorė buvo priversta palikti teatrą, tai lėmė ir sezono pabaigą. Apsakyme vaizduojamas bandymas itin blogomis sąlygomis – skolos, sergantys aktoriai, neįvykusios premjeros ir dėl to patiriami dar didesni finansiniai nuostoliai – išsaugoti šį kultūros centrą. Tačiau, nepaisydamas nuolatinių motinos replikų („tesudega teatras“) ir dažnų negandų, teatro vadovas Moišė visuomet tiki, kad gali būti kitaip: „Teatras degė tėčio akyse. Degė tykia ugnele, kuri ne naikino, o šildė svajonę, žydrą svajonę apie teatrą, kuri niekad nevirto tikrove“ (p. 132). Tai kartu ir liudijimas apie ištikimybę, sąmoningą apsisprendimą eiti tikslo link, nors ji s ir neišsipildo.

Rodos, didžiausia drama nutinka, kai teatras (motinos džiaugsmui) sudega – šis epizodas vaizduojamas gana šmaikščiai, nesukeliant apmaudo dėl nelaimės: „Iš viso teatro liko keletas nuodėgulių. Viskas supleškėjo. Dekoracijos degė kaip balanos. Kėdės irgi ne prasčiau. Liko vien tik vinys. [...] Motina pakėlė rankas į dangų – atsikratė pagaliau“ (p. 137). Vėliau buvo bandoma teatrą atkurti, tačiau visa tai staiga nutrūko, kai Vilniuje pasirodė naciai. Ir šią situaciją A. Karpinovičius perteikia itin subtiliai ir jautriai: „Teatras nuėjo į amžinybę drauge su tėčiu. Medis liko“ (p. 141). Šiame apsakyme nėra atskleisti istoriniai faktai, bet iš bendro kūrinio konteksto galima suprasti, kokia tragiška buvo šio realiai egzistavusio teatro ir jo aktorių baigtis. A. Karpinovičius, vaizduodamas paprastus tarpukario Vilniaus žmones, kurie nestokojo ryžto ir drąsos viską pradėti iš naujo, suvokė jų sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nevengė ironijos ir komiškų intonacijų. Gal tik tokiu būdu įmanoma kalbėti apie tai, kas jau amžinai prarasta? Žmogus gyvas, kol atsimena savo praeitį ir istoriją, todėl šis apsakymas yra dar vienas bandymas liudyti praėjusį Vilniaus žydų gyvenimą, nors ir nedidelį jo tarpsnį. Kitas A. Karpinovičiaus tekstas „Buvo, buvo kadaise Vilnius“ dėl itin ryškiai išreikšto (autoriaus?) balso gal net labiau primena esė nei apsakymą: „Rugsėjo aštuntąją, ėjo 1995 metai, stovėjau Vilniuje prie buvusio žydų teatro sienos. [...] Drauge su manimi ten buvo susirinkusi grupė žydų iš buvusios Vilniaus bendruomenės ir miesto valdybos atstovai. Jie atvyko dalyvauti ceremonijoje pritvirtinant marmurinę lentą prie pastato, kuriame buvo žydų liaudies teatras, įkurtas Nachemo Lipovskio ir vadovaujamas Moišės Karpinovičiaus, mano tėvo. Teatras veikė tol, kol vokiečiai atėjo į miestą ir išvežė jo piliečius žydus į Panerius, į mirtį“ (p. 142). Tai vienas iš kelių kūrinių, esančių A. Karpinovičiaus apsakymų rinktinėje, kur taip atvirai ir nedviprasmiškai prabylama apie Holokaustą.

A. Karpinovičiaus knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“, lietuvių auditoriją pasiekusi vertėjo iš jidiš kalbos Cvi Smolekovo pastangomis, yra dar vienas kūrinys, liudijantis anapus išėjusiųjų artimą ryšį su gimtuoju miestu Vilne, unikaliu jo architektūriniu paveldu ir gamta. Tarpukario Vilniaus žydų gyvenimas taip pat svarbus ir mūsų istorinei atminčiai – literatūra gali padėti susigrąžinti praeitį ir ją aktualizuoti dabartyje. Todėl ir knyga gali būti paminklas, įamžinęs žmones, kurie kadaise gyveno šalia mūsų.

–  –  –

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, vis vien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščių vandens nešėjas

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

Molėtai tais laikais priklausė Utenos apskričiai. Miestelis garsėjo kojinių mezgėjomis. Tai buvo linksmas miestelis. Molėtai buvo ir tebėra įsikūrę labai gražioje vietoje. Aplinkinių miestelių mergaitės atvykdavo mokytis šio amato, vėliau dirbdavo savarankiškai ir tapdavo mezgėjomis.

Utena anais laikais (taip pat ir šiandien) buvo žymi vietovė. Ji garsėjo savo amatininkais, gimnazija, pasirengimu žemės ūkio darbams Palestinoje (hachšara), kuriuos rengė entuziastai chalucai, ir netgi turėjo „kruvinuosius“ skersgatvius. Utenoje burmistru kelis kartus buvo išrinktas žydas Zurotas, anais laikais plačiai garsėjo siuvėjas Platas arba batsiuvys Kacas, netgi pameistriai mokinukai skambėdavo kažkaip ypatingai. O kalvis Abraomas Zilbergas turėjo pravardę „geležinė pirštinė“. Jis buvo labai geras kalvis, mokė berniukus, garsėjo stiprumu. Chuliganai vengdavo su juo kivirčytis. Tuo laiku stiprų pagrindą įgavo hitlerizmo šaknys. Išliko Utenos „meškininkai“ – ši pravardė susijusi su nešvariomis gatvelėmis.

Užpaliai turėjo pravardę „Užpalių gaudytojai“. Miestelyje gyveno senas žydas Notelis Gordonas. Gero vardo jis neužsitarnavo, nes jo senelis gaudydavo berniukus ir nukreipdavo į rusų armiją – tarnauti carui Nikolajui 25 metus. Kai kurie slėpdavosi nuo „gaudytojų“ Vyžuonų Didžiojoje sinagogoje. Jo sūnus žuvo Pirmajame pasauliniame kare; miestelyje buvo kalbama, kad jis žuvo už tėvo nuodėmes. Miestelis taip pat turėjo gerus amatininkus: Zalmaną Volfovičių, kuris meniškai išdažydavo lengvas roges, vežimus, brikas ir tokiu būdu puošdavo miestelį. Ičė Leiba Evenas, skardininkas, kuris pagamindavo įvairiausius indus. Žmonėms daug džiaugsmo suteikdavo Rakišneno išpuošti pakinktai ir Zalmano Volfovičiaus piešiniai. Kai atvykstu į miestelį aplankyti protėvių kapų, man parodo išsaugotus labai gražius dirbinius ir primena „Užpalių gaudytojus“.

Vyžuonos yra žinomos pravarde „Vyžuonų čaižytojai“. Ši pravardė turi istorinę reikšmę ir yra kelių šimtmečių senumo. Kai žydas nusižengdavo, jį paguldydavo ant didelio akmens prie Senosios sinagogos, numaudavo kelnes ir specialūs čaižytojai „įkrėsdavo jam malkų“, kad daugiau nedarytų griekų. O kas buvo tie griekai? Jis nevykdė Talmudo nurodymų. Moteris, taip pat nusižengusi, buvo čaižytoja. Miestelio žydai rinkdavosi pažiūrėti. Kaip jau minėjau, Didžioji sinagoga tarnavo prieglobsčiu žydams, kurie slėpdavosi nuo įvairių negandų; nemažai jaunuolių slėpdavosi čia nuo gaudytojų. Tarp sienų buvo laisva erdvė, ten žydai slėpdavosi nuo pogromų ir taip pat nuo laukinių kazokų. Vyžuonos buvo žinomos ir savo vilomis miške, prie Balčio ežero. Vasarą čia suvažiuodavo ne vien žydai iš aplinkinių miestelių ir gražiai praleisdavo laiką.

Jonava garsėjo savo amatininkais – baldžiais. Baldų fabrikai gamino drožtus baldus, kuriuos parduodavo užsienyje. Net Vokietija anais laikais užsisakydavo puikiuosius Jonavos baldus. Nemažai vaikinų, baigę gimnazijas, eidavo mokytis staliaus amato. Tai buvo laikoma prestižiniu darbu. Vėliau, kaip savarankiški amatininkai, gamino gražius baldus, kurie į kiekvieniems namams suteikdavo jaukumo, o jonaviečiai įgijo „baldžių“ pravardę.

Nuolatinis, ilgametis Jūsų laikraščio skaitytojas Jankelis Leiba Kopelianskis

Nes Cijona, Izraelis

JAV žydų laikraštis „Forverts“, 2006.X.27

Iš jidiš kalbos vertė Chaimas Bargmanas