Tomo Tereko koliažas

Yra teorija, kad artėjant recesijai populiarėja maži pirkiniai ir su jais susijusios mados. Pavyzdžiui, „raudono lūpdažio efekto“ teorija teigia, kad ekonomikos nuosmukio metu moterys dažniau perka raudonus lūpdažius ir tai toks nebrangus būdas pasikelti nuotaiką. Idėja išpopuliarėjo po 2001 m. rugsėjo 11 d., kai „Estée Lauder“ generalinis direktorius Leonardas Lauderis pastebėjo, jog JAV lūpdažių (ypač ryškių) pardavimai išaugo, nors bendra kosmetikos rinka mažėjo. Vėliau fenomenas pasikartojo per 2008–2009 m. pasaulinę finansų krizę. Nors šie ritualiniai pirkiniai gali atrodyti kaip rinkodaros triukas, jie atspindi giliau įsišaknijusią psichologinę ir socialinę logiką – mažas, malonus pirkinys tampa emociniu ritualu nuotaikai pasikelti. Taip atsiranda ritualų pardavėjai ir statuso prekės.

Kai kuriuos produktus žmonės perka ne todėl, kad jų tikrai reikia, o todėl, kad jie suteikia malonumo ir statuso iliuziją: mažos pergalės, ritualai ar simbolinis patvirtinimas, kad „esu savo vietoje“. Naujausi tyrimai rodo, jog buvimas bendruomenėje yra tiesiogiai susijęs su žmogaus laime, tačiau kapitalistinėje visuomenėje lengva užsimanyti daugiau, tad ritualiniai pirkinukai užima svarbią vietą pirkinių krepšelyje. Labubu lėlytės; kokosų pieno matcha latte su braškių uogiene; XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžios stiliaus rūbai; lygiapadžiai bateliai, primenantys valstiečio apavą, – visa tai gali būti ženklai, kad žmonės ieško alternatyvių malonumų, kai dideli pirkinių sprendimai, pavyzdžiui, būsto įsigijimas, tampa sunkiai prieinami. Taigi, čia atsiveria erdvė pardavėjams, siūlantiems malonumų prekes.

Ar esi soy.vilnius?

Rytus pradedi reformerių pilatesu, vonios kambaryje galima rasti tik „Aēsop“ muilo, į darbą „Vinted“ keliauji apsiavusi tabių batais, penktadienio vakarus lydi vakarienė restorane, kur viskas serviruojama mažose metalinėse lėkštutėse, o geri natūralų vyną. Šeštadienio popietę gurkšnoji kokosų pieno matcha latte, o sekmadieniais perki sourdough duoną už 10 eurų ir namų gamybos kimčius ir kombučią. Jeigu bent dalis išvardytų veiksmų išbandyti – veikiausiai žinai, ką reiškia Naujamiesčio gyvenimas sparčiai gentrifikuojamame rajone, sekančiame Stoties rajono pavyzdžiu. Veikiausiai bus girdėta ir apie instagramo paskyrą soy.vilnius, kuri ironiškai žiūri į padidėjusios ekonominės galios niuansus ir šaiposi iš per daug pinigų įvaizdžiui palaikyti išleidžiančio vilniečio ar vilnietės.

Pirmas šios instagramo paskyros įrašas buvo įdėtas 2024 m. rugsėjo 27 d., o iki 2025 m. pabaigos soy.vilnius paskyra surinko beveik 46 tūkstančius sekėjų. Panašaus dizaino konceptą pasiskolinus iš kitų užsienio kūrėjų ir puikiai tai pritaikius lietuvių auditorijai, autoriui pavyko sudominti didelę sekėjų (ir pirkėjų) minią, subtiliai pristatant daugeliui nujaučiamus ir juokingus aspektus apie save ir aplinką. Paskyroje nesubtiliai išryškinami ir Vilniaus rajonų sociodemografiniai skirtumai, pabrėžiantys gyventojų įpročius, gyvenimo būdą. Iš pirmo žvilgsnio šmaikštaus, smagaus ir susitapatinti ar ironiškai į jaunimo pamėgtą gyvenimo būdą pažvelgti leidžiančio instagramo puslapio autorius pradėjo užsiiminėti tuo, iš ko pats šaiposi, – gaminti ir pardavinėti overpriced malonumų prekes internetinei bendruomenei. Tai bene tobula rinkodaros ir socialinės kritikos samplaika, kai šaipomasi iš aukštesniosios vidurinės klasės Z ir tūkstantmečio kartos atstovų įpročių ir gyvenimo būdo. Kalbėdamas apie šią rinkodaros strategiją, pats autorius žurnale „Elle“ buvo užsiminęs, kad tai buvo tikėtina ir numatyta paskyros seka sėkmės atveju.

Paskyros autorius tame pačiame straipsnyje teigė, kad soy.vilnius pasakoja istoriją apie tokią ekonominę galią, dėl kurios galima leisti pinigus prekių ženklų „Miu Miu“, „Acne Studios“ daiktams ar rankų darbo žvakėms. Tiesa, soy.vilnius galime matyti kaip paskyrą, kuri kalba apie išaugusią Vilniaus ekonominę galią. Kita vertus, paskyros kūrėjas, pasirinkęs būti incognito, puikiai atskleidžia padidėjusios ekonominės galios ironiškumą ir netikrumą, keldamas į instagramą dizainerių batelius avinčių žmonių, laukiančių eilėje prie naujo restorano, kuris siūlo nemokamas bulvytes, nuotraukas. Ši paskyra paties autoriaus kadaise buvo apibūdinta taip: „Su meile skirta rafinuotam Vilniaus hipsterių kultūros roastinimui: natūralus vynas, nišinė matcha, ironiški drobiniai maišeliai ir perdėtas analizavimas.“ Negana to, čia galima matyti, kad visa tai nurodo socioekonominį statusą.

Skonis, klasė ir galia

Apie skonį ir socioekonominį statusą rašė Pierre’as Bourdieu. Jo teigimu, skonis yra ne asmeninės laisvės ar individualaus pasirinkimo išraiška, bet giliai socialiai sąlygota struktūra, atspindinti žmogaus vietą visuomenės hierarchijoje. Skonis formuojamas per įpročius – socialiai įdiegtas nuostatas, kurios kyla iš ekonominės padėties, išsilavinimo, kultūrinės aplinkos ir šeimos patirties. Tai reiškia, kad tai, ką laikome „gražiu“, „teisingu“ ar „vertu“, nėra universalu, – šie vertinimai priklauso nuo mūsų socioekonominės klasės. Aukštesnieji sluoksniai, turintys daugiau kultūrinio kapitalo, linkę vertinti subtilumą, abstrakciją ir „gryną“ estetiką, o žemesnieji – funkcionalumą, konkretumą, emocinį poveikį. Taip skonis tampa socialinės distinkcijos mechanizmu: jis ne tik išreiškia priklausymą tam tikrai klasei, bet ir padeda ją atkartoti, suteikdamas „natūralumo“ įspūdį nelygybei. Bourdieu žodžiais, „skonis klasifikuoja, ir tas, kas klasifikuoja, pats yra klasifikuojamas“ – todėl skonis yra ne tiek estetinis sprendimas, kiek socialinės galios forma, tyliai žyminti, kas mes esame ir kam priklausome. Tai labai praverčia tam tikroms old money profesijoms, ypač apimančioms daugelį meno sričių ar artes liberales. Turima ekonominė ir kultūrinė galia leidžia arčiau prieiti prie resursų papildomai nesiekiant įgyti socialinio kapitalo, o naudojantis turimu.

Socioekonominį statusą nusakantys pirkiniai ir gyvenimo būdas nurodo, kad esi „savas“ soy.vilnius Naujamiesčio gyventojams. Iš tikrųjų, instagramo paskyra puikiai pagauna ir transliuoja idėją, ką reiškia skirti svarią dalį atlyginimo statusui palaikyti, ką ir daro dalis vilniečių. Naujausios apklausos rodo, jog nemaža dalis Lietuvos jaunų žmonių nėra itin linkę kaupti pajamų. Su tuo būtų galima susieti ir dalies pajamų skyrimą įvaizdžiui palaikyti. Čia išryškėja paprasta tiesa, kad dažnai malonumų kultūrą lydi ne kiek padidėjusi ekonominė galia, o jaučiamos kasdienės pergalės, kurios turėtų atstoti ilgalaikį saugumo jausmą.

Malonumų kultūra nėra susijusi vien su hedonizmu ar išlepimu. Tai parodo tarp ironijos ir nerimo gyvenančios kartos vidinę būseną. Soy.vilnius fenomenas veikia kaip veidrodis – jis ir šaiposi, ir atspindi, kaip statusas, skonis ir tapatybė perkami mažais fragmentais, kai dideli pasirinkimai atidedami neaiškiai ateičiai. Ir gal svarbiausias klausimas ne dėl to, ar rinktinė matcha verta savo kainos, o ką perkame iš tikrųjų: trumpą komfortą ar bandymą kompensuoti tai, ką šiandien vis sunkiau pasiekti.

Mokslo žmonių akiratyje iškilo nauja problema – konspiracijos teorijos. Žinant faktą, kad jos beveik niekam netrukdydamos egzistavo visais laikais, šis neregėto masto mokslininkų susirūpinimas pats ne ką mažiau problemiškas. Kas kelia tokį susirūpinimą? Mokslininkai dažniausiai teigia, kad tai konspiracijos teorijų neigiamos pasekmės (visuomeninė nesantaika, klimato kaitos neigimas, dar neseniai ypač aktualus buvęs nusistatymas prieš skiepus ir t.  t.). Galbūt šią mokslinę tendenciją skatina ir kiti dalykai, nes egzistuoja daug reiškinių, pasižyminčių ne mažesnėmis neigiamomis pasekmėmis, bet nesulaukiančių tiek daug dėmesio. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad pirminis impulsas tirti ir kalbėti apie konspiracijos teorijas šiais laikais kyla iš noro identifikuoti esamos sistemos rakštį, autoritetingai pažymėti ir sutvirtinti kaip peiktiną, šalintiną trukdį, kartais netgi pasiūlant ir konkrečias priemones, kaip tai atlikti. Čia kyla pavojus ne tik nesuprasti dalyko dėl išankstinio neigiamo nusistatymo, bet ir pasmerkti reiškinį, pasižymintį vertingomis savybėmis.

Jelena Jušina. Ten, kur sudaužytos svajonės…

Moralinių prietarų pinklės

Šis neigiamas nusistatymas, mokslininkams tik nurodantis tyrimų kryptį, viešajame diskurse nulemia didžiąją dalį svarstymų. Tad nenuostabu, kad trūksta intelektualinės prieigos, kuri tokiai mąstymo inercijai galėtų pateikti svarią alternatyvą. Jos nesant, lengva pasiduoti moralizmo padiktuotoms klišėms, grįstoms panašiais atvejais įprasta formuluote – jeigu reiškinys yra moraliai, socialiai peiktinas, vadinasi, ir jo ištakos „blogos“. Konspiracijos teorijos nepriimtinos? Ne bėda, tam egzistuoja ištisas sąrašas paprotinančių ir patologizuojančių nuaiškinimų: tikintys šiomis teorijomis taip elgiasi, nes stokoja žinių, proto, serga psichoze, yra vedami apmaudo, nepritampa prie besikeičiančių sąlygų ir t. t.¹ Žinoma, tokie aiškinimai tiesiog neatitinka tikrovės. Tuose pačiuose moksliniuose konspiracijos teorijų tyrimuose² pripažįstama (kas ir taip akivaizdu), kad tai nėra patologija, kad net ir labai protingi, išprusę žmonės gali tikėti konspiracijos teorijomis ir kad informavimas, „nemelagingų“ žinių suteikimas nieko nekeičia, jeigu nėra noro jomis tikėti.

Kaip alternatyvą paprotinimui ir patologizavimui save bando pristatyti marksistinė arba, plačiau, kritinės teorijos prieiga, kurioje atskaitos tašku laikomas ne pavienio individo protas ar tariamas psichinis sutrikimas, o socialinė-ekonominė santvarka – kapitalizmas. Argumentuojama maždaug taip: konspiracijos teorijos randasi todėl, kad žmonės gyvena visuomenėje, kurioje jie susvetimėję politinių procesų atžvilgiu ir išnaudojami ekonomiškai. Visi perdėti pasakojimai apie fantominius sąmokslus tėra metaforizuota kalba („tikrasis priešas ne driežažmogiai, o tave išnaudojantis kapitalistas!“) apie neigiamas kapitalistinės visuomenės pasekmes, kurias tikintys konspiracijomis nujaučia, nuo kurių kenčia, tačiau kurių poveikio nepajėgia suformuluoti taip gerai kaip, tarkime, teoretikai³. Manyčiau, tokia prieiga kur kas arčiau tiesos, nes čia bent numatoma reali grėsmė, kurią asmuo patiria. Tačiau lieka daug spragų: komplikuojasi jų kilmė, nes konspiracijos teorijas kuria ir valdantieji (būtų sunku visokius lukašenkas ir trampus vadinti nuo kapitalistinės santvarkos kenčiančiais proletarais), be to, konspiracijos teorijos egzistuoja visose tirtose (ne tik kapitalistinėse) visuomenėse, todėl kapitalistinė santvarka nėra tokia išskirtinė jų radimuisi ir plėtrai, taip pat ne visi gyvenantys šiuolaikinėje santvarkoje jomis tiki, todėl kyla natūralus klausimas, kodėl tiki tik kai kurie.

Tačiau svarstant kritinės teorijos prieigą į akis labiausiai krenta ne teorinės spragos, bet užuojautos kauke pridengtas žiūrėjimas iš aukšto. Juk čia konspiracijos teorijos (ir jomis tikintys) tėra mažas socialinis nesusipratimas, gimstantis iš blogų visuomenės sąlygų, kurias reikėtų pagerinti, taip panaikinant ir sąlygas tokiam mąstymui. Kitaip tariant, tikintys konspiracijos teorijomis panaudojami kaip dar viena figūra tapyti „socialinės nelygybės“ paveikslą. Tai retorinis ėjimas – „kuo daugiau visuomenės neigiamų aspektų kildinsime iš esamos socioekonominės santvarkos, tuo svariau atrodys mūsų antikapitalistinė pozicija“. Dėl to tikintys konspiracijos teorijomis laikomi bėdžiais, kapitalizmo aukomis, nors patys tokiais savęs visai nelaiko. Todėl ir čia blaivų mąstymą užgožia neigiamas nusistatymas, net jeigu jis pajungtas ne esamos sistemos gynybai, bet į ją nukreiptai kritikai.

Nuo karo iki taikos

Knygoje War in Human Civilization karo istorikas Azaras Gatas priešinasi tebegyvuojančiam, Jeano-Jacques’o Rousseau įkvėptam mitui, kad žmogus prigimtinėje būklėje buvo švelni, taiki būtybė ir „blogas“ tapo tik dėl civilizacijos įtakos. Pasak Gato, ši idiliška fantazija prieštarauja faktams: mūsų protėviai medžiotojai-rinkėjai gyveno brutaliomis karo arba jo keliamos grėsmės sąlygomis, jų mirtingumas dėl karinių veiksmų su kaupu pranoksta modernių visuomenių skaičius. Naktiniai reidai, užpuolimai iš pasalos, serialą „Sostų karai“ primenančios išdavystės – tai efektyviausi būdai susidoroti su pavojų keliančiu priešu. Archeologiniai ir antropologiniai duomenys patvirtina dažniausiai pasitaikančią karybą: „Naktį atliekamais ir ryte kulminuojančiais veiksmais užpuolikai priešus siekė užklupti miegančius ir nužudyti kiek įmanoma daugiau, ypač vyrus, bet taip pat moteris ir vaikus.“

Turint omenyje tokią mūsų priešistorę, nesunku suprasti, kodėl kiekvienoje visuomenėje gyvena bent dalis žmonių, nuolatos kuriančių pasakojimus apie slapta rezgamus pakenkti siekiančios grupės sąmokslus, – instinktas tai daryti buvo „išveistas“ milijonus metų trukusios natūraliosios atrankos, kurios metu pasiteisino kaip efektyvi atsargumo priemonė, savotiškas savisaugos instinktas⁴. Skaitytojui gali kilti natūralus klausimas: „Juk konspiracijos teorijos dažnai būna akivaizdžiai klaidingos, išgalvotos, nieko bendro su realybe neturinčios, taigi, kaip tokios teorijos galėjo būti naudingos? Argi neturėtų būti priešingai – naudingos juk turėtų būti racionaliai, kruopščiai ir atsargiai patikrintos, realybę atitinkančios teorijos?“ Čia pasirodo įprastai mąstysenai svetimas faktas: melas, fikcijos, visokios „melagienos“ biologiniu požiūriu dažniau naudingesni už tiesą. Paprastai kalbant, žmonės, kuriems genų mutacijos suteikė konspiracistinį mąstymą, kartu suteikė ir didesnį šansą išlikti ir perduoti šiuos genus į kitą kartą aplinkoje, kurioje įtarumas, nepasitikėjimas, įsitikinimai apie kitos grupės siekius pakenkti buvo itin naudingi: jau geriau perdėtai įtarinėti, kurti dažnai klaidingas teorijas apie pulti ar pakenkti pasiruošusius priešus ir imtis atitinkamų priemonių, nei rizikuoti išnykimu. (Be to, nereikia pamiršti, jog kai kurios konspiracijos teorijos iš tiesų pasiteisina.) „Geriau garsiai loti, nei rizikuoti“ – šis faktas pagrindė didžiąją dalį žmonijos priešistorės.

Instinktas yra pastovus ir tik jo pasireiškimo būdai kinta nuo istorinių aplinkybių. Todėl, griežtai kalbant, konspiracijos teorijos nekyla dėl kokių nors istorinių pokyčių, pavyzdžiui, religijos vaidmens nuosmukio arba „didžiųjų naratyvų“ krizės, – gebėjimas, troškimas kurti ar tikėti konspiracijos teorijomis yra įgimtas, o ne įgytas. Šiam instinktui nesvarbios laiko ir erdvės koordinatės, istorinės sąmonės metamorfozės – prieinami duomenys apie konspiracijos teorijas tai patvirtina, nes jos aptinkamos universaliai: jos egzistavo tarp laukinių, kur dažniausiai pasirodo kaip įtarimas, jog svetima gentis siekia pakenkti savo magijos, kerų galia, antikinėje Graikijoje ir Romoje, viduramžiais – vyravo raganų medžioklės pavidalu, netgi Prancūzijos revoliuciją kai kurie interpretavo kaip masonų ir filosofų (seni geri laikai, kai buvo manoma, kad filosofai turi įtaką) sąmokslą. Kitaip tariant, faktas, kad konspiracistinio mąstymo ištakos yra paveldimumas, sumenkina visus bandymus šio reiškinio kilmę aiškinti įprastu istoriniu požiūriu; pastaroji prieiga geriausiu atveju liečia tik paviršių ir savo teorines aspiracijas tegali pateisinti patogia antrinių aspektų klasifikacija.

Instinktas vienas tik kaip žodis, realybėje jis susideda iš daugybės įvairių išvien veikiančių gebėjimų, jautrumo ir malonumo paskirstymų – jautrumo pavojui ir žalai, pastarosios suasmeninimo (antropomorfizacija), sustiprėjusio pasaulio interpretavimo, nepasitikėjimo, mėgavimosi prasmės kūryba (tai, kas psichoanalizėje vadinama joui-sens). Tai savitas gebėjimų ir motyvacijų kompleksas, biologinė mašina, nuo menkiausių trigerių⁵ užsivedanti ir pasileidžianti nepaliaujamai gaminti prasmę. Mašina, galinti susijungti su kitomis mašinomis, emocijomis, afektais, bet vien dėl to neturėtų būti su jais painiojama. (Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad konspiracijos teorijos kyla iš resentimento, apmaudo, t.  y. nuslopinto pykčio, kuris negali išsiveržti kitu būdu, – todėl ieškoma, ant ko išlieti pyktį, ir todėl kuriamos teorijos apie sąmokslus. Bet resentimentas nėra konspiracijos teorijų šaltinis, jų tarpusavio santykis tik atsitiktinis – tiek konceptualiu, tiek istoriniu požiūriu; resentimentas gali pasinaudoti šia mašina kaip priemone, bet jokiu būdu nėra jos fons et origo. Konspiracijos teorijų kildinimas iš apmaudo dažniau sutampa su siekiu šį reiškinį delegitimuoti.) Čia svarbu pabrėžti, jog instinktas – ne nuosprendis; žvelgiant iš individo raidos perspektyvos jis pasižymi tam tikru paslankumu ir elastiškumu, bet apie tai vėliau.

„Prieš šią esamybę sukilti ir ovyje tapti sargais gyvųjų ir mirusių…“⁶

Grįždamas prie klausimo, iš kur kyla toks didelis mokslinis susidomėjimas konspiracijos teorijomis, kodėl taip nekantriai jas siekiama pasmerkti viešumoje, manau, kad šio neigiamo nusistatymo perviršio nepaaiškina tik pragmatinis (reali arba potenciali žala visuomenei) pagrindimas. Prie pastarojo derėtų pridurti kelis papildomus aspektus, kuriuos sieja bendras nusistatymas prieš valdymą: pirma, konspiracistinis mąstymas, kurio natural habitat yra karinė arba karo grėsmės būsena, taikos sąlygomis praranda savo įprastą panaudojimo būdą, todėl instinktas išsikrauna visuomenės viduje (išorinio priešo pakeitimas vidiniu), antra, ir tai yra pirmojo punkto tęsinys, nepasitikėjimas, įtarumas, prasmėkūra pradeda veikti tiesiogiai prieš valdžią, prieš jos bandymus save legitimuoti autoritetingai primetant vieną, totalizuojantį, mokslu grįstą žinojimą. Šią konfrontaciją galima suvokti kaip pilietinį karą idėjiniu lygmeniu dėl teisės simbolizuoti, aiškinti socialinį gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties esamos valdžios sergėtojai – įkūnijantys sistemos baimę ir nerimą – puola smerkti konspiracijos teorijas lyg siundomi šunys, siekiantys įsiteikti šeimininkui. Tai sentimentas, kylantis iš baimės, tačiau turintis stiprų valdžios užnugarį – savotiškas įžūlus bailumas.

Nepasitikėjimas, įtarumas, prasmėkūra, jautrumas grėsmei… – savybės, dėl kurių instinktas šiais laikais itin demonizuojamas, tačiau kartu savybės, dėl kurių jis gali tapti vertinamas. Manau, kad, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, iš jo išauga tam tikras intelektualo tipas, prilaikantis visoms visuomenėms būdingą inercinę slinktį į bandos mąstymą, buką racionalizmą, tai atskira grėsmei itin jautri mąstytojų rūšis, įtari visoms galios, priespaudos formoms, – savotiškas „saugiklis“, natūrali kritinio mąstymo kalvė. Visokios kritinės teorijos⁷, galios analizės (galbūt ir įtarumo hermeneutika?..) yra giliai įsišaknijusios šiame potraukyje, stumiančiame nepasitikėti, įtarti, interpretuoti grėsmę, teorizuoti. Tai tam tikra filosofo-sargybinio laikysena, išauganti iš daugeliui bendro instinkto, vienas jo savybes slopinant, kitas išryškinant, instinktą formuojant, kultivuojant, apdirbant, atsisakant tam tikrų, nuo šio instinkto neatsiejamų ydų, kitaip tariant – jį sublimuojant. (Žinoma, tokie išvedžiojimai gali pasirodyti pritempti ir užgauti kolegų filosofų orumą, nes jie dažniausiai manosi – netgi jeigu to nedeklaruoja – pakilę virš paprastos, „gyvuliškos“ būties, pasinėrę į „gryną“, keistu būdu nuo kūno atsiribojusį mąstymą; tokios metafizinės iliuzijos filosofui tiek pat natūralios, įgimtos, kiek lakštingalai polinkis čiulbėti, tačiau tai nereiškia, kad jomis reikia visada vadovautis.)

Konspiracistinis mąstymas pasižymi įgimtu automatizmu (tik itin išlikimui padėjusios psichologinės ir biologinės „priemonės“ tampa įgimtais automatizmais) grėsmės ženklus interpretuoti kaip nurodančius į kenkti siekiančią grupę, kitaip tariant, antropomorfizuoti, suasmeninti grėsmę arba žalą, ją suprasti kaip neatsiejamą nuo individo ar grupės tikslų ir ketinimų. Tokiam mąstymui priešinasi mokslinė-filosofinė pasaulėžiūra, kuri pirmenybę teikia kompleksiniam pavojaus aiškinimui, kildinančiam jį iš sudėtingų, nuo asmens nepriklausančių priežasčių (pvz., žemės drebėjimas – Dievo bausmė ar su Dievu nieko bendro neturinti įvairių seisminių jėgų išdava?). Galima įsivaizduoti, kad žmogus, kurio konspiracistinis instinktas labai stiprus, patekęs į mokslinio lavinimo terpę, pamažu išmoksta suspenduoti savo įgimtą nuostatą anapus grėsmės įžvelgti asmenų ketinimus. Suspenduoti, bet jokiu būdu ne panaikinti – todėl vėlesnis mokslinis gebėjimas žvelgti suspendavus natūralius polinkius išlieka greta ankstesnio gebėjimo: tas pats žmogus gali tikėti konspiracijos teorijomis ir kartu būti „išsilavinusiu“ mokslo žmogumi. Iš čia kyla rizika svyruoti tarp dviejų polių: neapdoroto konspiracistinio mąstymo ir iš jo kilusios, panašiomis savybėmis pasižyminčios, sublimuotos jo dalies.

Mums artimas ir ryškus šio instinkto sublimaciją atlikusio mąstytojo pavyzdys – Giorgio Agambenas – filosofas, staiga visame pasaulyje sulaukęs milžiniško pripažinimo dėl savo teorijos apie Vakarams būdingą „piktnaudžiavimą“ išimties būkle, tačiau taip pat staigiai jį praradęs dėl savo pasisakymų pradėjus plisti COVID-19 virusui („virusas tik išmonė, sąmoningai naudojama kaip valdžios įrankis“, – pozicija, kurios filosofas vėliau dalinai atsisakė). Mūsų požiūriu šis Agambeno riktas negali nepasirodyti kaip nuopuolis į „žemesnę“ plotmę – filosofas, iki tol „vairavęs“ savo vyraujantį instinktą, staiga iš rankų paleido vadeles, neteko kontrolės ir pasidavė instinkto vilionėms interpretuojant grėsmingus įvykius visų pirma matyti pakenkti siekiančios grupės sąmokslą (taip pat elgėsi Agambeną inspiravęs, dar vienas „sublimuoto konspiracisto“ atvejis, Michelis Foucault, kuris pradėjus plisti AIDS tai vadino „išmanyta liga“; ironiška, kartu ir liūdna, kad nuo jos ir numirė, t.  y. konspiracijos teorija apie ligą nepasiteisino). Turbūt dar artimesnis mums pavyzdys – Nida Vasiliauskaitė, kurios atveju akivaizdus svyravimas tarp šio instinkto „aukštumų“ ir „dugno“. Todėl minėtą instinktą galima laikyti ne tik pasiteisinusia strategija išlikti, bet taip pat atsakingu už itin įdomias ir visuomenėms naudingas antitotalitarines mąstymo ir teorijų kūrimo kryptis.

Šiais ne visai grakščiais ir neišsamiais svarstymais noriu pasakyti, kad už konspiracijos teorijų slypi sudėtingi ir vertingi dalykai, ant kurių užklijuoti vienintelį „ne“ (o tik tokie bandymai ryškiausi viešojoje erdvėje) – nuodėmė. Intelektualine užduotimi turi tapti siekis ne konspiracizmą paneigti, bet surasti kriterijus, kurie šio mąstymo atžvilgiu nebūtų smurtiški, kurie išryškintų jo trūkumus be siekio pasmerkti. O minėtas instinktas akivaizdžiai pasižymi tam tikrais trūkumais; nuo per daug skuboto sudėtingų procesų aiškinimo individų, grupių intencijomis iki apokaliptinėmis spalvomis perspausto jautrumo grėsmei, disciplinos interpretuojant trūkumo, kur kiekvienas menkniekis suprantamas kaip pranašingas „totalitarizmo“, „nepaprastos padėties“, žodžiu, visokio dangaus griuvimo ženklas. O ir perdėtas nepasitikėjimas viskuo ir įtarumas ne ką geresni už „sterilų“, aklai oficialia dogma pasitikintį naivumą.

Galiausiai…

Konspiracijos teorijos nėra „x“ dalyko stoka, nėra šalutinių reiškinių vedinys, ne patologija, ne proto trūkumas; jos turi savita logika grįstą sritį, iš kurios išauga ir pagal kurią turi būti suprantamos ir vertinamos. Pandemija akivaizdžiai parodė, kad moralizavimas ir paprotinimas nėra tinkama strategija vesti dialogą su žmonėmis, kuriančiais konspiracijos teorijas ir jomis tikinčiais. Todėl būtų geriau ir daugiau naudos strategiją pakeisti ir, tarkime, sakyti: „Nenustokite teorizuoti, bet įveskite tam tikrus interpretavimo, grėsmės atpažinimo, prasmės kūrimo standartus – daugiau disciplinos interpretuojant, tolerancijos jautrumui, susilaikymo nuo skubotų teorinių sprendimų, šalto proto budrumo vietoj aklo nepasitikėjimo ir pan. – kitaip tariant, darykite, ką darote, bet darykite tai geriau – išraskite instinktą sublimuojančias priemones.“ Moralizavimą, kuris visada nukreiptas į dabartį ir praeitį, derėtų pakeisti žvilgsniu į ateitį, taip sudarant galimybę tapti, keistis neatsisakant savo pamatinių egzistencijos prielaidų – tobulėti. Neturiu iliuzijų, kad tokia prieiga ims ir išspręs visas problemas, bet esu įsitikinęs, kad tai geriau už dabar viešumoje vyraujančią strategiją.

Moteris, kuri grumiasi dziudo imtynėse, nėra nei natūralu, nei verta dėmesio. Dėl vaikų pusiausvyros

moters vieta namuose (1998).

 David Douillet, buvęs Prancūzijos sporto ministras

Pierre’as de Coubertinas (1863–1937), šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius, teigė, kad didžioji dalis sporto šakų yra nesuderinama su moteriškąja lytimi. Sportuojanti moteris – nerekomenduojamas spektaklis, netgi siurrealistinis. Kas galėtų susidomėti moterų sportu? Nepraktiška, neįdomu, neestetiška ir dar, reikėtų pridurti, nekorektiška – tokie buvo P. de Coubertino teiginiai svarstant galimą moterų dalyvavimą žaidynėse. Anot jo, vienintelis būdas moterims „dalyvauti“ – vyrus apdovanoti plojimais.

Moterims drausta dalyvauti 1896 m. pirmosiose olimpinėse žaidynėse Atėnuose dėl įvairių priežasčių: kai kurių ekspertų nuomone, sportuojančios damos praras moteriškumą ar taps pernelyg raumeningos, dar kiti baiminosi, kad sportas moterims sukels nevaisingumą. Antikinių žaidynių modelis tapo pavyzdžiu šiuolaikinėms. To meto Tarptautinis olimpinis komitetas netgi parengė antikinių žaidynių istorinę analizę ir pateikė išvadą, kad antikinėse žaidynėse dalyvaudavo tik vyrai. Būtų sunku su tuo ginčytis, tačiau reikėtų paminėti ir tai, kad Heros šventykloje Olimpijos mieste kas ketverius metus vykdavo jaunų merginų bėgimo varžybos.

Sportuojančios moterys antikoje

Vienintelis šiandien išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame minimos merginų varžybos Heros šventykloje, – keliautojo Pauzanijo (II a.) aprašymas (V, 16, 2–8). Lenktynės vykdavo trimis etapais: pirmos bėgdavo jauniausios mergaitės, po jų šiek tiek vyresnės ir paskutinės lenktyniaudavo vyriausios merginos, nors tikslaus jų amžiaus šiandien nežinome. Jos bėgdavo tame pačiame stadione, kur vykdavo vyrų olimpinės žaidynės, tik bėgimo trasa buvo sutrumpinama. Laimėtojos karūnuotos alyvmedžių vainikais, jos taip pat gaudavo dalį deivei Herai paaukotos karvės. Anot Pauzanijo, laimėtojų garbei buvo statomos statulos deivės šventykloje. Manyta, kad bėgimo varžybas įsteigė Hipodamėja, norėdama atsidėkoti Herai už vedybas su Pelopu. Hipodamėjos tėvas bijojo orakulo pranašystės, neva jam lemta mirti nuo žento rankos, todėl pretendentams į dukros ranką liepdavo susirungti su juo vežimų lenktynėse. Visi jaunikiai pralaimėdavo, išskyrus Pelopą, kuris, padedamas Hipodamėjos, laimėjo lenktynes ir merginos širdį.

Vyno aukojimuose naudotos vazos ąsa, tikriausiai vaizduojanti moterį atletę. VI a. pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org

Varžybose Olimpijoje galėjo dalyvauti tik netekėjusios merginos, kurios, skirtingai negu vyrai, sportavę nuogi, vilkėjo tam skirtą kostiumą: trumpą, asimetrišką chitoną, kuris atidengdavo kojas, dešinį petį ir dalį krūtinės. Tokia jaunų merginų išvaizda šiek tiek primena amazonių ar deivės Artemidės apdarą, tačiau, kai kurių istorikų nuomone, ši apranga labiau primena eksomis, vyrišką apdarą, dėvėtą dirbant fizinį darbą, kuris leisdavo laisvai judėti. Persirengti kitos lyties rūbais buvo gana dažna praktika perėjimo ritualuose senovės Graikijoje. Platonas („Įstatymai“, VIII, 833d) patvirtina, kad merginoms buvo leidžiama sportuoti Atėnuose su sąlyga, kad jos tai darys prieš vestuves ir vilkėdamos prideramą apdarą. Antikinių vazų ikonografijoje dažnai galima rasti scenų iš kasdienio atletų gyvenimo, nors merginos atletės vaizduotos gana retai, jas galima pamatyti ant vazų iš Braurono miesto netoli Atėnų. Šiame mieste stovėjo Artemidės šventykla, pagarsėjusi jaunų merginų ritualais, kurių metu buvo šokama ir lenktyniaujama bėgimo varžybose. Tokių ritualų prasmė buvo ta, kad santuokai subrendusios merginos atsisakydavo „laukinės“, necivilizuotos būsenos ir taip pasirengdavo civilizuotam vedybiniam gyvenimui.

Romos imperijos laikotarpiu netekėjusios merginos dalyvaudavo ir kitose, ne tik olimpinėse žaidynėse. Vienoje skulptūros atramoje galime rasti inskripciją (I a. pr. Kr.), kurioje rašoma, kad skulptūra skirta trijų jaunų merginų garbei – jos laimėjo Pitinių (vykusių Delfuose dievo Apolono garbei, kur varžydavosi ne tik atletai, bet ir muzikantai) ir Istminių (vykusių netoli Korinto sąsiaurio dievo Poseidono garbei) žaidynių metu vykusias varžybas. Manoma, kad šios varžybos buvo archajinių ritualų tęsinys romėniškuoju laikotarpiu (žr. Flavien Villard, „Des jeunes filles qui courrent: le concours des Heraia à Olympie“, La Camera Blu. Rivista Di Studi Di Genere, 2017, Nr. 17, p. 11–36).

Šiuolaikinių moterų teisė sportuoti

Pradėjus rengti šiuolaikines olimpines žaidynes, niekas nenorėjo girdėti, kad senovės Graikijoje moteriškosios lyties atstovės galėjo dalyvauti bėgimo varžybose. 1901 m. P. de Coubertinas rašė, kad moters vaidmuo išlieka nepakitęs: ji visų pirma yra vyro palydovė, šeimos motina, todėl turi būti auklėjama ir paruošiama šiai neišvengiamai ateičiai. P. de Coubertinas dažnai kaltinamas mizoginija (neapykanta arba stipriu neigiamu nusistatymu moterų atžvilgiu), tačiau kai kurie istorikai jį laiko paprasčiausiu savo laikmečio atstovu, nes vyravo įsitikinimas, kad moters kūnas skirtas gyvybei pratęsti, todėl sportuojančios ir varžybose dalyvaujančios moters įvaizdis tiesiog buvo nepriimtinas (žr. Mary Leigh, „Pierre de Coubertin: A Man of His Time“, Quest, 1974, t. 22, Nr. 1, p. 19–24).

Šiuolaikinė moterų sporto istorija prasideda XIX a. pab., kai jos pradėjo žaisti golfą, tenisą, šaudyti iš lanko, jodinėti. Anglės vienos pirmųjų pradėjo žaisti tenisą (maždaug 1870 m.), kurį, kaip ir golfą, išpopuliarino aristokratai, lankydavęsi Prancūzijos pajūrio kurortuose. Tai buvo turtingų ir kilmingų moterų laisvalaikio praleidimo forma ir viena iš galimybių elegancijai atskleisti: sportinis moters kostiumas nedaug kuo skyrėsi nuo rūbų, skirtų „išeiti į miestą“, – korsetas, ilgas sijonas, marškiniai ilgomis rankovėmis, plaukai sukelti po skrybėle. Nuo XIX a. pab. moterys, kad būtų patogu, pradėjo mūvėti kelnes važiuodamos dviračiu, kuris dėl tokio „nemoteriško“ kostiumo asocijavosi su emancipacija. „Sportiškos“ moterys buvo laikomos ekscentriškomis, todėl ši ekstravagancija buvo leidžiama ir taip jau marginalių statusą turinčioms moterims, pavyzdžiui, aktorėms, muzikantėms ar labai turtingoms moterims. Tad XIX a. susiformuoja elito laisvalaikio kultūra: moterys stebėdavo įvairias lenktynes, o vėliau ir pačios žaisdavo golfą, tenisą, važiuodavo dviračiu ar automobiliu. Tuo pat metu darbininkės ir valstietės buvo „įkalintos“ savo darbe, todėl jų laisvalaikis buvo skirtas vaikams, namams, religijai. Agrarinėje kaimo visuomenėje vertintas nepertraukiamas moters darbas, dėl to bet koks laisvalaikis buvo laikomas koketavimo ir namų ruošos apleidimo išraiška. Šių moterų socialinis gyvenimas vykdavo turguje ir plovykloje, tad jos negalėjo rasti laiko sportinei veiklai, ką ir kalbėti apie profesionalų sportą.

●

Pirmą kartą moterys atletės dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1900 m., tačiau iš tikrųjų jos ten nebuvo „pakviestos“: jos dalyvavo golfo ir teniso varžybose Pasaulinės parodos Paryžiuje metu, vėliau šios varžybos buvo pripažintos Tarptautinio olimpinio komiteto. Tikrasis moterų įžengimas į žaidynes įvyko 1912 m. Stokholme plaukimo ir nardymo rungtyse. Toks moterų „įsiveržimas“ į vyrišką sporto pasaulį sukėlė daug diskusijų. Tais pačiais metais prancūzų žurnale „Revue Olympique“ rašyta, kad olimpinėse žaidynėse turi dalyvauti tik vyrai. Buvo klausiama, ar moterys, žaidžiančios futbolą ir besivaržančios bėgimo rungtyse, gali būti spektakliu olimpinių žaidynių žiūrovams.

Po Pirmojo pasaulinio karo moterų kova dėl teisių, taip pat ir dėl teisės rungtis sporto varžybose, sustiprėjo. 1919 m. Prancūzių sporto federacija prašė P. de Coubertino, kad moterims būtų leista dalyvauti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse, tačiau jų prašymas buvo atmestas. Prancūzės nepasidavė, vadovaujamos plaukikės ir irkluotojos Alice Milliat, 1922 m. suorganizavo olimpinį moterų čempionatą Paryžiuje. Tuomet kilo didelis nepasitenkinimas: reikalauta, kad žodis „olimpinis“ būtų nevartojamas pavadinime. A. Milliat sutiko atsisakyti šio žodžio, tačiau nesiliovė kovoti dėl moterų teisės dalyvauti sporto varžybose. 1926 m. buvo surengtas antrasis čempionatas, pavadintas pasaulinėmis moterų žaidynėmis, jos sulaukė 8 000 žiūrovų dėmesio, tarp jų ir Švedijos karaliaus Gustavo V. Tarptautiniam olimpiniam komitetui darėsi vis sudėtingiau ignoruoti moteris sportininkes. 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse atsirado penkios moterų lengvosios atletikos rungtys, tačiau atskiros moterų žaidynės buvo ir toliau rengiamos kas ketverius metus ir sulaukdavo vis daugiau susidomėjimo: 1930 m. 60 000 žiūrovų stebėjo moteris, besirungiančias sportinėse rungtyse Prahoje.

Moterys lėtai mynė taką olimpinėse žaidynėse: 1932 m. joms leista dalyvauti šešiose rungtyse, tačiau jų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse pažanga buvo lėta. Didesnių pokyčių sulaukta tik 1980 m., kai Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu buvo išrinktas katalonas Juanas Antonio Samaranchas. Jau po metų į komitetą buvo priimtos dvi moterys, o įvairios sporto šakos buvo atveriamos moterims: dviračių lenktynės ir šaudymas (nuo 1984 m.), dziudo imtynės (nuo 1992 m.), futbolas (nuo 1996 m.) ar triatlonas (nuo 2000 m.).

Šiandien moterys gali laisvai sportuoti, panorėjusios tapti profesionaliomis sportininkėmis ir varžytis aukšto lygio čempionatuose ar net olimpinėse žaidynėse. Moterys lyg ir turi lygias galimybes su vyrais, tačiau pabaigoje siūlau paprastą palyginimą. Prancūzijos moterų futbolo rinktinės žaidėjos, laimėjusios moterų pasaulio futbolo čempionatą 2019 m., būtų gavusios po 30 000 eurų premiją (futbolininkės buvo pašalintos ketvirtfinalyje), o štai vyrų mėlynųjų komandai laimėjus pasaulio futbolo čempionatą 2018 m. žaidėjams buvo išmokėta po 325 000 eurų premija. Ką jau kalbėti apie moterų futbolininkių atlyginimą, kuris nepalyginamas su vyrų. Daugelis pasakys: „Juk tai normalu, tai vyrų sportas.“ Bet kas čia normalaus? 

Mes prisimename, kad prosenelis dalyvavo šio pastato statybose. Penkiasdešimt trečiaisiais pasibaigęs teroras atitolo per saugų atstumą, o Chruščiovo slaptai pasakytos kalbos nuotrupos jau keletą metų aidu sklido tarp ankštose virtuvėse susirinkusių vyrų. Jis pagaliau galėjo gauti padoresnį darbą, nes iki tol buvo ideologinis priešas. Kai Vilnius dar buvo lenkiškas, prosenelis tarnavo caro kariuomenėje, o pilietinio karo metu kovojo Piotro Vrangelio padalinyje prieš raudonarmiečius. Nors niekada nėjo aukštų pareigų, paprasto leitenanto antpečių užteko tam, kad į tris šeimos kartas būtų žvelgiama su panieka ir nepasitikėjimu. Iki šiol niekam neaišku, kaip jis iš viso sugebėjo išlikti gyvas. Savo kaltę dalinai atpirko Antrojo pasaulinio karo metu prisidėjęs prie Baltarusijoje sabotažus rengiančių partizanų. Mes prisimename, kaip įprastai vasarišką darbo dieną, kol aplinkui žemę kasė nuo prakaito blizgantys kūnai, jo teodolito lęšyje žaidė saulės zuikučiai. Kažkada seniai, dar prieš karą, Paryžiuje jis studijavo geodezijos pagrindus, senatvėje juos pagaliau vėl galėjo prisiminti. Tiek antpečiai, tiek teodolitas galiausiai tapo šeimos relikvija. Nepaisant visų negandų, jis niekada nebuvo linkęs skųstis likimu ir tiesiog bandė pramaitinti šeimą ir išgyventi pats. Visiems mums ši istorija kėlė pasididžiavimą, ir dar ne kartą šio kalno papėdėje girdėsime apie prosenelį, dalyvavusį šio pastato statybose.

Mes prisimename, kaip jo sūnus, mūsų senelis, dirbęs stoties taksi parke, ramiomis naktimis atvažiuodavo čia pavakarieniauti ir atsigerti beveik atšalusios arbatos. Jis šalinosi daugelio taksi vairuotojų, su kuriais negalėjo rasti bendros kalbos. Jam visada atrodė, kad padorus žmogus, nebent jį iš vėžių išmuštų nekasdienė buitinė situacija, niekada nesikeiks. Atsisėdęs ant baltos volgos kapoto ir kramtydamas sumuštinius su dešra jis susimąstęs žvelgdavo į tolį. Nuo profsojuzo automobilių stovėjimo aikštelės ryškėjo naujai pastatytų gyvenamųjų rajonų kontūrai, blankiai žadantys šviesesnį rytojų. Stebėdamas juos, senelis svajojo vieną dieną iš pavojingo Antokalio, kur prieš vos keletą dešimtmečių pastatyti namai jau buvo pradėję byrėti, persikelti į naują mikrorajoną. Labiausiai jis norėjo parūpinti geresnį gyvenimą savo paaugliui sūnui, mūsų tėvui. Turbūt kaip ir aplinkui slampinėjančios jaunos poros, jis taip pat leis laiką ant šio kalno, nes tokią vėlyvą valandą daugiau nelieka kur nueiti. Mes prisimename, kaip galiausiai visus apmąstymus vainikuodavo nenuginčijama išvada, kad gyventi pagaliau tapo saugu ir gera. O tada iš kultūrnamio išeidavo susivėlinęs biurokratas, likęs padirbėti neapmokamų viršvalandžių. Abu susėsdavo į mašiną, senelis išjungdavo geltonai šviečiantį šachmatinį plafoną ir ramiai nuspaudęs greičio pedalą nukreipdavo automobilį žemyn, į miegantį senojo Vilniaus centrą. Keletą akimirkų trunkančią nejaukią tylą jis visada nutraukdavo vis tais pačiais žodžiais: a znajete, moi otec strojil dom profsojuzov…

Mes prisimename, kad jo sūnus, mūsų tėvas, čia pirmą kartą paragavo markių ir laisvės skonio. Rūmuose buvo rengiami pirmieji reivo tūsai. Apsilankymas tokiame vakarėlyje prilygo simboliniam išstojimui iš visada tvarkingai apsirengusių ir patikimai atrodančių pionierių gretų, todėl dabar čia slampinėjančius jaunuolius mūsų senelis vadino bezdelnikais ir tunijacais. O tėvas negalėjo nesilankyti naujai atsivėrusiose erdvėse. Mūsų kūnai iki šiol prisimena, kaip greitai pradėjo daužytis širdis, kai jis pirmą kartą išgirdo iš Vakarų atkeliavusią alternatyvią elektroninę muziką. Tai buvo ne visur girdimas fufliakas kaip „depešai“ ar „petšopai“ ir ne juos kopijuojantys rusai „Technologija“. Dabar jau buvo neįmanoma ignoruoti pastarųjų pigiai skambančių sintezatorių ir kvailų dainų žodžių: nažmi na knopku, polučeš rezultat. Čia jis sužinojo, kad popsas yra šūdas, o undergroundas veža. Kad tai, ką jis įsideda į burną, yra ne narkotikai, o tik mindbenderiai. Čia jis taip pat susipažino su mūsų mama. Kelintame tūse tai nutiko, mes jau negalime prisiminti, nes visi jie susilydė į vieną spalvotą tripą. Atsiminimuose išliko tik vienas patikimas faktas – jie momentaliai pajuto abipusę simpatiją, nors mama ir sakė, kad tėvas iš pradžių jai kėlė nekalto ir nepatyrusio berniuko įspūdį. Nežinodamas, kaip padaryti įspūdį, jis jai papasakojo apie mūsų prosenelį, dalyvavusį šio pastato statybose. Dėl abejotinų aplinkybių, kuriomis jie pirmą kartą susitiko, jie mums visada meluodavo, jog susipažino kolūkyje per subotniką.

Mes prisimename, kaip aš, mano tėvo sūnus, čia švenčiau Naujuosius metus. Byrantys rūmai jau keletą metų buvo apjuosti tvora, ir niekas tiksliai nežinojo, kokio likimo sulauks čia įsikūręs roko klubas „Metro“. Vieni kalbėjo apie kapitalinį remontą, o kiti kartojo gandus, kad pastatas bus nugriautas. Mano tėvas jau buvo palikęs šeimą, o aš, kaip visada, gėriau tiek daug, kad negirdėjau paskutinių grojančių grupių. Mes prisimename, kad merginą, su kuria tuo metu leisdavau dienas, bandė pakabinti čia taip pat dažnai besilankantis skinas. Jis mandagiai paklausė jos, kaip jai sekasi, o atsakiusi ji padarė tą patį. Jis suvapėjo kažką apie tai, kad pastaruoju metu jam nelabai, nes neseniai muštynėse gavo plaktuku per galvą. Aš stovėjau šalia, tyliai siurbiau alų ir bandžiau ko nors neleptelėti savo rusišku akcentu. Iki dvyliktos beveik niekas neišgyveno. Koncertui pasibaigus, klube buvo paleista sena muzika, atrodo, kažkas iš „petšopų“. Ant visų klube esančių sofų, suoliukų ir krėslų gulėjo nulūžusių metalistų ir rokerių kūnai. Visose įmanomose pakampėse kažkas buvo privėmęs. Lauke paskutinėmis cigaretėmis dalinosi dar kol kas pastovintys ant kojų. Nežinodamas, ką pasakyti merginai, aš ištariau: šiaip man pochui, bet mano prosenelis statė šį pastatą. Turbūt tuo metu svajojau, kad visada išliksiu toks ciniškas, jaunas ir girtas.

Mes prisimename ir negalime pamiršti. Profsąjungų rūmų jau nebėra, bet mes vis tiek kažkodėl prisimename. Karta po kartos mes prisimename. Ateityje taip prisimins ir mano sūnus, o tada jo sūnus, o tada ir šio sūnus. Jie prisimins, kad kažkas čia mylėjo, nekentė arba tiesiog bandė išgyventi. O tada ir patys pabandys mylėti, nekęsti ir išgyventi. Visi jie tai prisimins, kol galiausiai neliks kam prisiminti.

Nuo P-18 priklausančio, virš kairiojo Nemuno kranto iškilusio Jiesios piliakalnio (dar vadinamo Napoleono kalnu) atsiveria P-3 – Nemuno karalienės – panorama. Dešiniajame Nemuno krante esantys, iš rytų, vakarų ir pietų Lietuvos upių karaliaus vandenų skalaujami Aukštieji ir Žemieji Šančiai, taip pat kairiajame Nemuno krante – kitoje upės kilpoje – esantys Panemunė ir Vičiūnai sudaro Kauno 3-iojo pašto, vienintelio, kurio valdos išsidėsčiusios abiejuose Nemuno krantuose, aptarnaujamą teritoriją. Būtent P-3 priklauso ilgiausia Nemuno kranto linija. „Krantas“ yra vienas iš P-3 raktažodžių. Žemuosiuose Šančiuose esančios Nemuno krantinė, Kranto alėja ir 20 Kranto gatvių sudaro dešimtadalį visų P-3 priskirtų gatvių. 1920 m. miesto plane 1919 m. prie Kauno prijungtų Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai skamba kitaip negu dabar. A. Juozapavičiaus prospektas pažymėtas kaip Didžioji gatvė. Vokiečių gatvė – kaip Liuterių gatvė. Latvių gatvė – kaip Port Artūro gatvė. Kranto alėja – kaip Panemunės gatvė. O visos Kranto gatvės turi savo skirtingus pavadinimus. Tiesa, jau 1929 m. miesto plane Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai beveik nesiskiria nuo dabartinių.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dešinysis ir kairysis Nemuno krantai atsidūrė skirtingose valstybėse. Dešinysis su Kauno miestu tapo Rusijos imperijos dalimi, o kairysis atiteko Prūsijai. 1807 m. Lietuvos Užnemunė tapo Napoleono įkurtos, nuo Prancūzijos priklausomos Varšuvos kunigaikštystės dalimi. O 1812 m. birželio 24 d. daugiau kaip 600 tūkstančių prancūzų ir jų sąjungininkų armija ties Kaunu – ten, kur dabar Kranto 14-oji gatvė, – persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Rusijos gilumą. Pasakojama, kad Napoleonas stebėjo savo kariuomenės persikėlimą nuo dabar jo vardu vadinamo kalno. Mažiau nei kas dešimtas iš persikėlusių per Nemuną grįžo namo. Kitiems Nemunas tapo kelio į mirtį pradžia. Traukdamiesi iš Rusijos kai kurie ją pasitiko 1812 m. gruodį visai šalia tos vietos, kur prieš pusmetį persikėlė per Nemuną, – Linkuvos dvare šalia dabartinių Šilainių. Aišku, ir pati Didžioji armija (La Grande Armée) buvo anaiptol ne gyvybės nešėja. Užėmę Kauną be jokio pasipriešinimo, prancūzai miestą apiplėšė ir suniokojo. Tarytum pateisindama savo gimimą antikrikščioniškosios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prievartoje, Didžioji armija ypač negailestingai nusiaubė baroko perlu vadinamą Pažaislio vienuolyną. Kaune kilo badas, ėmė siautėti dizenterija, suklestėjo netvarka ir savivalė. „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – savo dienoraštyje įvykius aprašė nežinomas vienuolis. Didžioji armija buvo daugiatautė. „Tautos“ – dar vienas P-3 raktažodis. Čekai, danai, estai, gudai, latviai, norvegai, olandai, rusai, suomiai, švedai, ukrainiečiai, vokiečiai turi savo vardais pavadintas gatves Žemuosiuose Šančiuose, kuriuose yra ir Rygos, Talino, Helsinkio gatvės. Senstančios, vaikų gimdyti nenorinčios, merdėjančios Europos – kurios dvasinis mirimas prasidėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais – tautos. Prancūzų gatvė yra pagrindinė Aukštųjų Šančių gatvė. Kadaise čia būta kelio, kuriuo Didžioji armija traukė Rusijos gilumon. Beje, ši gatvė, tapusi Kauno miesto gatve Aukštuosius Šančius prijungus prie Kauno 1931 m., tarpukariu vadinosi Napoleono gatve. Joks kitas politikas nelietuvis nebuvo pagerbtas laikinosios sostinės gatvių pavadinimais. Gal todėl, kad „Tautos vadas“ žavėjosi šia istorine asmenybe ir slapta gretino save su ja?

P-3 teritorijoje nėra Lietuvių gatvės. Ji yra P-CP teritorijoje šalia Aukštaičių, Žemaičių, Dzūkų, Zanavykų, Kapsų gatvių. Tačiau Panemunėje yra Karaliaučiaus, Ragainės, Įsruties, Gumbinės, Gilijos, Girdavos, Gavaičių, Kinčių, Kaukėnų gatvės, primenančios apie atėjūnų sunaikintą Mažąją Lietuvą. O Žemuosiuose Šančiuose yra Žemaitijos miestų – Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Darbėnų – vardais pavadintos gatvės. Aukštuosiuose Šančiuose – skirtingų Lietuvos regionų miestų (Kaišiadorių, Stakliškių, Semeliškių, Vievio, Lentvario, Grigiškių, Jašiūnų, Ratnyčios, Alsėdžių, Žarėnų) vardais pavadintos gatvės. Po 1990 m. nė viena iš paminėtų gyvenviečių neišaugo. 1989 m. Skuode gyveno 8 730 žmonių, 2018 m. – tik 5 429. Kaišiadoryse – atitinkamai 10 964 ir 7 644. 1914 m. Mažeikiuose gyveno 3 869 žmonės. Pirmosios Lietuvos Respublikos egzistavimo pabaigoje 1939 m. Mažeikiuose gyveno 5 618 žmonių. Visai kitokia antrosios Lietuvos Respublikos statistika. 1989 m. Mažeikiuose gyveno 43 547 žmonės, 2018 m. – jau tik 33 281. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, kuri buvo tautinė, nacionalinė valstybė, miestai ir miesteliai augo. Neoliberalioje antrojoje Lietuvos Respublikoje jie nyksta. Beje, Aukštuosiuose Šančiuose yra Dysnos, Vileikos, Breslaujos ir dvi Ašmenos gatvės. Pažvelkime į šių Baltarusijos miestų demografinę raidą. Dysnoje 1989 m. gyveno 2 500 žmonių, 2018 m. – 1 462. Vileikoje – atitinkamai 28 080 ir 26 760. Breslaujoje – 9 500 ir 9 829. Ašmenoje – 14 748 ir 16 835. Visoje Baltarusijoje 1989 m. gyveno 10,2 milijono žmonių. 2018 m. Baltarusijos gyventojų skaičius yra 9,5 milijono. „Paskutinio Europos diktatoriaus“ valdoma Baltarusijos valstybė yra daug draugiškesnė baltarusių tautai ir kitoms Baltarusijoje gyvenančioms tautoms už antrosios Lietuvos Respublikos režimą, sumažinusį Lietuvos gyventojų skaičių nuo 3,7 iki 2,8 milijono.

Dar vienas P-3 raktažodis yra „fauna“. Niekur kitur Kaune nėra tiek gatvių, pavadintų paukščių vardais, kaip Panemunėje. Iš žinduolių vardais pavadintų gatvių tik P-9 teritorijoje esanti Šermuonėlių gatvė ir Karmėlavos pašto aptarnaujamas Briedžių takas yra ne Panemunėje su jos Balandžių, Čiurlių, Elnių, Genių, Kiaunių, Kiškių, Kregždžių, Kuosų, Kurtinių, Paukščių, Sakalų, Stirnų, Šernų, Vanagų, Vilkų, Volungių gatvėmis, Gandrų, Gegučių, Lakštingalų, Tetervinų, Žuvėdrų alėjomis ir Lapių taku. Tačiau su Nemuno karaliene atsisveikinsime paminėdami gatvę, turinčią ne tokį romantišką pavadinimą.

Buvau maloniai nustebintas, kai 1935 m. Kauno plane pamačiau Plento gatvę, kurioje gyvename pastaruosius 15 metų. Pasirodo, Plento ir greta esanti Surgautų gatvės, kurios yra pagrindinės Panemunės arterijos – Vaidoto gatvės – „intakai“, yra vienos iš 505 istorinio Kauno gatvių. Negana to, ši gatvė pirmą kartą buvo pažymėta kaip gatvė, turinti savo pavadinimą, jau 1917 m., t. y. tada, kai dar nebuvo tokių istorinio Kauno gatvių kaip Žaliakalnyje (tai P-9 teritorija) esančios Minties Rato, Gėlių Rato, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, J. Mateikos, S. Moniuškos, J. I. Kraševskio gatvės, Vydūno, J. Basanavičiaus alėjos. Tačiau pavadinimą pirmieji jai suteikė ne lietuviai ir ne rusai, o Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmę vokiečiai. Okupacinės vokiečių valdžios leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“ 1917 m. išspausdino „Plan von Kowno und Umgebung“, kuriame dabartinė Plento gatvė pažymėta kaip Franke-
-Strasse. Reprezentacinį Nikolajaus prospektą vokiečiai pervadino į Kaiser-Wilhelm-Strasse. 1920 m. kartografo Stasio Andriukaičio išleistame pirmajame lietuviškame laikinosios sostinės plane Kaiser-Wilhelm-Strasse – jau Laisvės alėja. O štai buvusiai Franke-Strasse ir kai kurioms kitoms gatvėms, kurioms vokiečiai buvo sugalvoję pavadinimus, lietuviško pakaitalo tuomet dar neatsirado. Matyt, pedantiški vokiečiai rimtai ruošėsi įsisavinti savo Drang nach Osten rezultatus. Lietuvybei tai, aišku, nieko gero nežadėjo.                

Nemuno karalienė Užnemunėje turi du pažus – nedidelius Rokuose ir Vaišvydavoje esančius P-10 ir P-20. Pirmasis su jo Rokų, Rokelių, Rokakiemio, Vainatrakio, Bernardinų Plytinės, Baltaragio, Mėnulio gatvėmis ir viena iš dviejų Kauno gatvių, pavadintų krikščionių šventųjų vardais, – Šv. Antano gatve – skatina prisiminti nužudytąjį kunigą R. Mikutavičių. Jiestrakio, Senajiesio, Girmuonio, Maišio, Juodupės, Striaunės, Vyčiaus gatvių pavadinimai atiduoda pagarbą Jiesiai ir jos intakams, o Marijampolės plentas veda į didžiausią Užnemunės miestą, susitraukusį nuo 52 100 gyventojų 1991 m. iki 35 758 gyventojų 2018 m. Antrasis su jo Vaišvydavos plentu, Vaišvydo, Piliuonos, Mergasalio, Lavyso, Dienos, Rasos, Rūko, Pašvaistės gatvėmis primena vyskupus kankinius V. Borisevičių ir M. Reinį. T. Kosciuškos, J. Jasinskio, M. Prozoro, E. Pliaterytės gatvių pavadinimai primena apie pralaimėtus 1794 ir 1831 m. sukilimus, o Aštrago, Dabintos, Kračkiemio, Laumėnų, Mozūrų, Tursono gatvių pavadinimais pagerbti Kauno marių dugne amžiną atilsį suradę kaimai.

Kita Nemuno ir Kauno marių pusė skalauja P-31, P-14 ir P-23 krantus. Tik nedidelė P-31 dalis priklauso istoriniam Kaunui. 1935 m. plane dabartinėje P-31 teritorijoje miesto riba eina Varpo, Saulės, Gričiupio, dabartine Studentų gatve (anuomet buvusia Tvirtovės alėjos dalimi) Nemuno link. Pėsčiųjų Trijų Mergelių tiltu persikėlusius iš P-3 į P-31 mus pasitinka Biržiškų, M. Riomerio, A. ir J. Gravrogkų, S. Šalkauskio, A. Purėno, K. Baršausko gatvės. Pirmosios Lietuvos Respublikos ir sovietmečio profesūros atstovų vardais pavadintos, taip pat Rytų, Vakarų, Žiemių, Pietų, Lygybės, Vienybės, Brolybės, Gričiupio, Pašilės, Topolių, Slėnio, Naručio, Žuvinto gatvės – tai P-31 veido bruožai. Myliu šį veidą – veidą tos, kuri kaip niekas kitas Kaune myli vabzdžius. Visos vabzdžių vardais pavadintos gatvės Kaune – Elniaragių, Jonvabalių, Skruzdėlių, Svirplių, Žiogų takai – yra P-31 priklausančiuose Amaliuose. Bet labiausiai aš myliu ilgas P-31 kasas – iš vakarų į rytus nusidriekusias ir siuntų godžias Chemijos, Draugystės, Elektrėnų gatves. 1989 m. surašymo duomenimis, Elektrėnuose buvo 15 871 gyventojas. 2018 m. jų liko 11 258.

1946 m. prie Kauno prijungtuose Petrašiūnuose yra tik trys didelės gatvės (neskaičiuojant Ateities plento, kuris tik prasideda Petrašiūnuose). Labai myliu P-14 su 36 gatvėmis, nedidukėmis – tokiomis kaip Laimos, Vaivos, Naglio, Guobų, Kedrų gatvės – ir didelėmis, siuntų godžiomis R. Kalantos, T. Masiulio, M. Gimbutienės gatvėmis. Niekur kitur Kaune smurtine mirtimi mirusių asmenų vardais pavadintos gatvės nėra tokios patogios ir naudingos skirstytojams kaip P-14 teritorijoje esančios žymiausio Lietuvos savižudžio ir 1991 m. sausio 13 d. didvyrio vardais pavadintos gatvės. R. Kalantos užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ O kas kaltas dėl to, kad lietuviai pirmauja Europoje ir yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių? Ar tik ne santvarka, pakeitusi R. Kalantą nužudžiusią santvarką?

Mirusių asmenų vardais pavadintų gatvių „svoris“ 1961 m. prie Kauno prijungtame Palemone – visiškai priešingas. Prie Kauno marių prigludusioje P-23 teritorijoje su ja nusidriekusiu Ateities plentu, Palemono, Marių, Pamario, Kopų, Keramzito, Pravienos, Apaščios, Kražantės, Skirvytės, Gryžuvos, Biruliškių gatvėmis ir daugybe įvairių augalų vardais pavadintų takų tik dvi nedidelės – durpininkystės specialisto V. Taujenio ir poetės S. Nėries vardais pavadintos – gatvės skatina prisiminti mirusius žmones. Poetės vardas į Palemoną, kur kadaise ji gyveno, buvo atkeltas iš Kauno centro, kai S. Nėries vardu pavadintai gatvei buvo grąžintas prieškarinis V. Putvinskio pavadinimas. Kaip ir kitoje Kauno marių pusėje esančioje Vaišvydavoje, Palemone esančių Apnarų, Rudmenos, Gastilionių, Šilėnų gatvių pavadinimai kviečia prisiminti marių vandenų prarytus kaimus.

P-9 teritorija yra abiejose Savanorių prospekto pusėse, pačiame šios ilgiausios Kauno gatvės viduryje. Pietvakarinė P-9 teritorijos pusė priklauso istoriniam Kaunui, jos šiaurė ir šiaurės rytai atsirado jau sovietmečiu. (P-9 šiaurės vakaruose esančios Kauno klinikos pradėjo veikti 1939 m.) 1935 m. plane miesto riba šiaurėje ir šiaurės rytuose eina Eivenių gatve, apima VII fortą, dabartinę A. Kačanausko gatvę (tuomet buvusią dabar nebeegzistuojančios Taikos gatvės – šios pavadinimą, spėju, „paveldėjo“ dabartinis Taikos prospektas – dalimi), dalį Kampo gatvės, kerta Savanorių prospektą (iki 1938 m. jis vadinosi Ukmergės plentu) toje vietoje, kur dabar yra „Hyper Maxima“, apima dabartinės Partizanų gatvės pradžią (1935 m. plane pažymėtą kaip Juškos gatvė) ir Taikos gatve eina Varpo gatvės link – tolesnę miesto ribos trajektoriją aprašėme pastraipoje, skirtoje P-31. Taigi P-9 teritorija yra pagrindinė istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimo vieta. Tačiau iki Žeimenos, Varduvos, S. Žukausko ir Birželio 23-iosios gatvių – tai P-9 riba šiaurėje ir rytuose – sovietmečio Kauno gatvių tinklas nesiskiria nuo istorinio Kauno gatvių tinklo. Istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimą simbolizuoja Kalniečių gatvė, prasidedanti dar Kauno centrinio pašto valdose ir pasibaigianti visai kitame gatvių pasaulyje – P-43 teritorijoje. Šalia Kalniečių gatvės esančių sovietmečiu atsiradusių gatvių – J. Lukšos-Daumanto, S. Lozoraičio, Riešutų, Purienų, Vijoklių, Nendrių, Ajerų, Žvangučių, Voveraičių, Ruduokių, Raudonikių, Ūmėdžių, Gaižiūnų, Ignalinos – tinklo struktūra kaip du vandens lašai panaši į šalia Kalniečių gatvės esančių istorinio Kauno gatvių – P. Dovydaičio, A. ir J. Vokietaičių, Darbininkų, Archyvo, Nasturtų, Kapsų, Molėtų, Leliūnų, Alantos, Želvos, Širvintų, Utenos – tinklo struktūrą. 1989 m. surašymo duomenimis, Utenoje buvo 34 430 gyventojų. 2018 m. jų liko 25 859.

Be Kalniečių gatvės ir Savanorių prospekto, dar penkios gatvės – Sukilėlių prospektas, Lazūnų ir Žeimenos gatvė šiaurėje, Taikos prospektas ir Partizanų gatvė rytuose – iš P-9 su tankiu gatvių tinklu veda mus į P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulį, kuriame skirstytojo laukia kitokio pobūdžio iššūkiai. Šiame pasaulyje – tik 43 gatvių pavadinimai, kuriuos įsiminti labai paprasta. Mažieji Nemuno karalienės pažai P-10 ir P-20 gali pasigirti atitinkamai 64 ir 129 gatvių pavadinimais! Tačiau būtent tas laikas, kai atvažiuoja pašto mašinos su siuntų maišais iš P-41, P-42 ir P-43, yra skirstytojų darbo dienos kulminacija. „Ar Dainava jau atvažiavo?“ – teigiamas atsakymas į šį klausimą reiškia, kad maišai su siuntomis iš Taikos, Šiaurės, Pramonės, V. Krėvės prospektų, Islandijos plento ir Partizanų, Kovo 11-osios, Birželio 23-iosios, P. Lukšio, S. Žukausko, P. Plechavičiaus, K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago, V. Landsbergio-Žemkalnio, Geležinio Vilko, Ašigalio, Pakraščio, Muravos gatvių jau pasiekė AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centrą, ir maišų, kuriuos reikia atidaryti ir kurių turinį reikia išskirstyti, krūva pagaliau nustos augti. Dainava, Kalniečiai ir Eiguliai panašūs į vėžlio kiautą, sudarytą iš šimtų retame gatvių tinkle išdėstytų tipinių 5, 9, 12 ir 16 aukštų namų, saugojantį minkštuosius miesto organizmo audinius, persmelktus tankaus kraujagyslių – Žaliakalnio, Naujamiesčio, Senamiesčio, Užneryje ir Užnemunėje esančių gatvių ir gatvelių – tinklo. Visi mirusieji, kurių atminimas įamžintas šio „kiauto“ gatvių pavadinimais, pradedant vienu dažniausiai skirstytojų prisimenamų V. Krėve ir baigiant tik retkarčiais prisimenamais J. Tonkūnu ir K. Šakeniu, anapusybėn iškeliavo XX a. Visų jų likimas vienaip arba kitaip yra paženklintas komunizmo arba nacizmo. P. Plechavičius kovą su komunizmu pradėjo dar Pietų Rusijoje kaip buvusios Rusijos imperijos armijos karininkas ir kartu su generolu S. Žukausku bei pulkininku K. Škirpa tęsė ją grįžęs į Lietuvą, o 1919 m. vasario 8 d. kautynėse su bolševikais prie Kėdainių žuvęs P. Lukšys tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės kareiviu, kritusiu Nepriklausomybės kare. (Tarpukariu jo vardu vadinosi dabartinė Šv. Gertrūdos gatvė, einanti nuo Kauno pilies nedidukės Šv. Gertrūdos bažnyčios – vienos seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių, esančios Laisvės alėjos gale, – link.) V. Krėvė ėjo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje 1940 m. Liaudies vyriausybėje, o V. Landsbergis-Žemkalnis – komunalinio ūkio ministro pareigas po 1941 m. birželio 23 d. sukilimo (vienas aktyviausių jo rengėjų buvo K. Škirpa) sudarytoje prieštaringai vertinamoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje. Nacių okupacijos sąlygomis generolo P. Plechavičiaus organizuotai Vietinei rinktinei, nepavykus (P. Plechavičiaus dėka) jos panaudoti kovai Rytų fronte už Lietuvos ribų, nebuvo leista pasitarnauti tikslui, dėl kurio ji buvo sukurta, – kovai su sugrįžtančiu bolševizmu Lietuvos teritorijoje. Vienas iš šios kovos vadų A. Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudytas 1957 m. O 1959 m. į okupuotą Lietuvą iš Australijos grįžo V. Landsbergis-Žemkalnis. Į okupuotą Lietuvą grįžo ir buvę švietimo ministrai J. Tonkūnas ir K. Šakenis. Tiesa, ne iš Australijos, o iš Sibiro.

Didžiausias skirstytojo iššūkis P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulyje – vadinamosios „skirstomos gatvės“, aptarnaujamos dviejų, trijų arba net dar daugiau paštų. Tokių gatvių esama ir kitose Kauno dalyse (iš viso 55), tačiau „kiauto“ gatvių pasaulyje jų „svoris“ – didžiausias. Sėkmingas darbas šiame pasaulyje reikalauja įsiminti tam tikras skaičių kombinacijas. Gerai, jeigu „gatvės skirstymui“ pakanka įsiminti vieną kombinaciją iš dviejų skaičių. Antai Šiaurės prospekto atveju tokia kombinacija yra 13–53. Ji reiškia, kad nelyginiai namų numeriai nuo 13 iki 53 priklauso P-42 kompetencijai, visi kiti (lyginiai ir nelyginiai) – P-43 kompetencijai. Partizanų gatvės atveju kombinacija sudėtingesnė: 15/26; 61/68. Ji reiškia, kad nelyginiai numeriai nuo pradžios iki 15 ir lyginiai numeriai iki 26 priklauso P-9 kompetencijai, toliau einantys nelyginiai numeriai iki 61 ir lyginiai numeriai iki 68 priklauso P-43 kompetencijai, o toliau einantys visi kiti (nelyginiai ir lyginiai) numeriai iki labai ilgos gatvės galo – P-41 kompetencijai. Tačiau ir ši kombinacija yra nesudėtinga, palyginti su Taikos, V. Krėvės prospektų ir Islandijos plento atvejais, – kiekvieną iš šių gatvių dalinasi 4 paštai, o Savanorių prospektą – net 7 paštai. Laimei, ir „kiauto“ gatvių pasaulyje esama svarbių, daug siuntų pritraukiančių „neskirstomų“ gatvių. Viena tokių yra Ukmergės gatvė Eiguliuose. 1989 m. surašymo duomenimis, Ukmergėje gyveno 30 410 žmonių. 2018 m. jų buvo 20 591.

Tenka atsiprašyti P-CP gatvių ir jų pavadinimais pagerbtų mirusiųjų – dėl vietos stokos negalime jiems skirti deramo dėmesio. Kita vertus, Kauno centro gatvės ir taip yra dažniau prisimenamos už kitų Kauno dalių gatves, o kai kurias iš jų prisiminėme ir čia. Kitų P-CP gatvių pavadinimais pagerbtus mirusiuosius patikime šventosios Gertrūdos globai. Deja, iš visų Lietuvos miestų ir miestelių vardais pavadintų P-CP gatvių vienintelė Vilniaus gatvė turi vardą miesto, kurio gyventojų skaičius nuo 1991 m. sumažėjo palyginti nežymiai. 1991 m. Lietuvos sostinėje gyveno 597 700 žmonių, 2018 m. – 536 692 žmonės. Tačiau sąlyginis Vilniaus demografinis stabilumas apie visos šalies demografinę situaciją pasako ne daugiau kaip turistų iš užsienio pilna Vilniaus gatvė Kaune, kurios restoranuose nuo ryto iki vėlios nakties smagiai liejasi vynas ir alus, – apie Kauno demografinę būklę. Antrojoje Lietuvos Respublikoje nyko ir tebenyksta tiek Aukštaitijos ir Dzūkijos, kurių miestų ir miestelių vardai vyrauja P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimuose, tiek P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimais pagerbti Žemaitijos ir Suvalkijos miestai ir miesteliai. Šiauliai, Anykščiai, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Raguva, Biržai, Salakas, Turžėnai, Trakai, Gruzdžiai, Varėna, Merkinė, Liškiava, Valkininkai, Smalininkai, Stakiai, Telšiai, Raseiniai, Daugai, Šakiai. Traukiasi net kurortai. Palangoje 1991 m. gyveno 20 800 žmonių. 2018 m. jų buvo 15 385. 1989 m. surašymo duomenimis, Druskininkuose buvo 22 500 gyventojų, 2018 m. – 12 441. Birštone atitinkamai 3 537 ir 2 381. Išskyrus Vilnių ir Raudondvarį, jokia kita gyvenvietė Kaune nėra pagerbta taip kaip Jonava, kurios vardu pavadintoje P-CP teritorijoje palei Nerį nusidriekusioje, Kleboniškio link vedančioje gatvėje – net 314 namų numerių. 1989 m. surašymo duomenimis, Jonavoje buvo 36 520 gyventojų. 2018 m. jų liko 27 062.

Mes vėl ten, iš kur pradėjome savo kelionę per Kauną prieš laikrodžio rodyklę, – Užneryje. Jeigu būtų galima atsukti laikrodžio rodyklę atgal, galėtume atsidurti Kaune, kuriame mažiau gatvių, bet daugiau žmonių. Prieš mane – 1999 m. „Briedžio“ leidyklos išleistas Kauno žemėlapis. Romainių, V. Nagevičiaus, Chodkevičių, Bivylių, Berlainių, Beržų, Gailios, Lukštinės, Tymo, Vieškeliuko, Žaliabalnės gatvės. Tai visos žemėlapyje pažymėtos Romainių ir Aukštutinių Kaniūkų gatvės. 1999 m. gimė mūsų dukra Kotryna, ir Kaunas gavo dar vieną gyventoją, kurių tada dar buvo apie 390 tūkstančių. Per 20 metų Kaunas neteko daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų, tačiau P-8 aptarnaujamų gatvių skaičius šiandien – net 112, ir net 10 metų Kauną skirstanti Danguolė prisipažįsta, kad P-8 gatvių pasaulis jai sunkiausiai perprantamas. Gal P-8 gatvių pavadinimai yra tokie nepatogūs atminčiai todėl, kad jie patys – o 9 iš 10 jų atsirado jau XXI a. – dar nėra įsišakniję miesto istorinėje atmintyje? Į vakarus nuo Vakarinio lanksto (o vakarai – kaip viena iš 4 pasaulio krypčių – krikščionybėje simbolizuoja mirtį) IX forto kaimynystėje gimstančios Kauno – miesto, nuo 1991 m. netekusio kas trečio savo gyventojo, – gatvės įkūnija paradoksalų mirties ir gyvenimo sambūvį. P-26, P-18, P-3, P-9, P-CP gatvių pavadinimais sparčiai augantis pirmosios Lietuvos Respublikos Kaunas pagerbė kritusius Lietuvos didvyrius ir mirusius šviesuolius. Tarsi šagrenės oda besitraukiantis antrosios Lietuvos Respublikos Kaunas savo naujai gimstančioms gatvėms irgi suteikia mirusiųjų vardus. P-8 teritorijoje tokių gatvių – beveik trys dešimtys. Viena mažiausių jų – pačiame vakariniame miesto pakraštyje, vos už poros šimtų metrų nuo Nevėžio esanti L. Karsavino gatvė. Kartu su kitais žymiais kultūros veikėjais 1922 m. iš bolševikinės Rusijos ištremtas istorikas ir filosofas Levas Karsavinas nuo 1928 m. gyveno ir kūrė Kaune, iš pradžių Žaliakalnyje esančioje Žemuogių gatvėje, vėliau – prie dabartinio Ramybės parko (jo vietoje 1847–1959 m. buvo pagrindinės Kauno kapinės) esančioje Krėvos gatvėje. Gal iš tikrųjų P-8 teritorija yra tinkamiausia vieta prisiminti 1931 m. Kaune išleisto vieno gražiausių mirčiai apmąstyti skirtų tekstų filosofijos istorijoje – poemos „Apie mirtį“ – autorių, klaususį: „Kas gi tai per gyvenimas, jeigu jame nėra mirimo?“

„Šiaurės Atėnai“ reiškia palaikymą rašytojui Mariui Ivaškevičiui, Nacionalinės meno ir kultūros premijos tikrai vertam menininkui. Gerbdami partizanų auką ir jų kovos reikšmę Lietuvos laisvei, laikomės pozicijos, kad visus reiškinius galima analizuoti ir vertinti. Ne vien knygą (kuri bent jau niekam neatėmė gyvybės), bet ir pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje. Ginklai skirti žudyti, o knygos – skaityti ir permanyti. Gražu ir teisinga, kai laisvėn atveda ne pralietas kraujas, o knygos (nemenkinant partizaninio pasipriešinimo reikšmės).

Bet laisvė nėra ideologija, kuria disponuoti galėtų vien valdantieji. Seimas nėra jokia Lietuvos širdis; širdys yra žmonių. Laisvė yra bendras visų turtas; taip pat ir žodžio laisvė, ir žmogaus teisės, ir menininko talentas. Kaip kitados Vytautas Kubilius straipsnyje „Talento mįslės“ suabejojo menininko palankumu konjunktūrai, taip ir mes abejojame „ideo-logiškai teisingų“ kūrinių ir simbolių menine verte.

Kultūros lauke nėra sudėtinga atskirti pelus nuo grūdų, jei žmogus yra išsiugdęs kasdieninį skaitymo įprotį, humanistikos instinktą, lituanistikos refleksą. Tai taip pat paprasta, kaip kažkada disidentams buvo nesunku atskirti savą nuo svetimo. Bėda ta, kad pasaulis keičiasi greičiau už žmones, todėl kartais atrodo, kad tarp to, už ką jie kovojo, ir to, už ką kovojama dabar, egzistuoja praraja. Tai saviapgaulė. 

Skiriama tiems, kurie skirsto Kauną

Kaip manote, kurios profesijos atstovai dažniausiai prisimena mirusiuosius? Gal kunigai? Gal paliatyviąją pagalbą teikiantys arba autopsiją atliekantys medikai? Gal laidojimo biurų darbuotojai? Gal iš karo grįžę kariai? Gal budeliai? Ko gero, sunku kategoriškai ir vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Bet drįstu tvirtinti, kad mes, skirstytojai, kurie skirsto Kauną, esame vieni dažniausiai prisimenančių mirusiuosius. Ar prisimenate Samuelį Harrisą? O Aleksandrą Fromą-Gužutį? O Johaną Naugardą? Mes prisimename. Ir ne tik juos, bet ir Šarkuvą, Rasytę, Aštragą, Tursoną. Prisimename prūsus: sembus, galindus, pamedėnus. Prisimename Europą.

Skirstyti Kauną reiškia išskirstyti siuntas su užrašytais ant jų adresais – o tai maždaug 1 640 gatvių pavadinimų – į aštuoniolika lentynų (mažąją korespondenciją, t. y. laiškus) arba maišų (didžiąją korespondenciją, t. y. visas kitas siuntas), pažymėtų P-CP, P-3, P-8, P-9, P-10, P-14, P-18, P-20, P-21, P-22, P-23, P-26, P-31, P-32, P-40, P-41, P-42, P-43*. Kiekvienas iš šių Kauno miesto paštų aptarnauja tam tikroje teritorijoje esančias gatves. Skirtumas tarp gatvių, aptarnaujamų skirtingų paštų, skaičiaus iš tiesų įspūdingas. Rekordas priklauso P-18 – net 334 gatvės. P-3 aptarnauja 217 gatvių. P-CP – 190 gatvių. O štai P-40 gatvių sąraše – vos 18 pavadinimų. P-41 ir P-42 sąrašuose – tik po 9 pavadinimus. Aišku, gatvių „svoris“ yra labai nevienodas, ir dešimtyje P-18 aptarnaujamų mažyčių gatvelių gali gyventi mažiau žmonių negu viename daugiaaukščiame name, esančiame P-41 arba P-42 aptarnaujamoje gatvėje. Skirstyti Kauną reiškia siuntą į Karaliaus Mindaugo prospektą dėti į P-CP maišą (arba lentyną), siuntą į Liucijanavos gatvę – į P-8, į Žalčio Karūnos alėją – į P-21, į Lakūnų plentą – į P-18, į Radistų aikštę – į P-9, į V. Grybo akligatvį – į P-26, į Kėnių skersgatvį – į P-14, į Aktinidijų taką – į P-23, į Savanorių prospekto 58, 211, 363, 372, 399, 410 namus – atitinkamai į P-CP, P-9, P-31, P-43, P-42, P-41. Skirstytojas, kuris skirsto Kauną tik kartkartėmis užmesdamas akį į vadinamąją Kauno knygą (Kauno gatvių ir jas aptarnaujančių paštų sąrašus), laikomas savotišku primus inter pares (pirmu tarp lygiųjų), nes, pasak kolegos Pauliaus, „skirstyti Lietuvą gali bet kas, o Kauną – ne“. Taigi po vienų darbo pašte metų nusprendžiau, kad ir man atėjo laikas išmokti skirstyti Kauną taip, kaip tai daro Danguolė, dieninė ir naktinė Neringos**, Raminta, Violeta, Paulius ir kiti.

Tačiau manęs netenkino mechaniško „iškalimo“ metodas, kai tarp gatvės pavadinimo ir ją aptarnaujančio pašto numerio nėra jokios kitos realybės, išskyrus titaniškas įsiminimo pastangas. Žinojau, kad Vilijampolėje palei Nerį driekiasi Neries krantinė, o pagrindinė Vilijampolės gatvė yra Panerių gatvė. Žinojau, kad Žemuosiuose Šančiuose yra net keliolika Kranto gatvių ir daug gatvių, pavadintų tautų vardais. Gal tarp gatvių pavadinimų ir teritorijos, kurioje jos yra, galima aptikti tam tikrą ryšį? Gal gatvių pavadinimai, priklausantys vienai arba kitai kategorijai (pvz., asmenvardžiai, vandenvardžiai, gyvenviečių, tautų, gyvūnų ir augalų pavadinimai), linkę koncentruotis tam tikrose Kauno miesto dalyse? Gal įmanoma išskirti kažką panašaus į raktažodžius, kurie padėtų pamatyti iš pirmo žvilgsnio nematomą ryšį, siejantį gatvės pavadinimą su konkrečiu skaičiumi, esančiu po raidės P? Kodėl nepatyrinėjus? Šiaip ar taip, ir neigiamas rezultatas – taip pat rezultatas. Tačiau jutau, kad jis nebus visiškai neigiamas.

Pradėjau nuo to, kad paėmiau seną telefonų knygą „Kauno apskritis 2001“ (turiu ją dar nuo tada, kai prieš devyniolika metų nuomojomės butą Vytenio gatvėje Vilijampolėje) ir, pasinaudodamas Kauno knygoje (ją gauna ne visi pradėję dirbti skirstytojais, o tik tie, kurie savo elgesiu priverčia paštą patikėti, jog artimiausiu metu nespruks iš pašto su 63 A4 formato puslapių knyga) esančia informacija, nubrėžiau teritorijų, aptarnaujamų skirtingų paštų, ribas. Į akis iš karto krito disproporcija tarp istorinio Kauno*** rajonuose esančio tankaus gatvių ir gat-velių tinklo ir skurdžios vadinamųjų miegamųjų rajonų (1960 m. pradėtos statyti Dainavos, aptarnaujamos P-41 ir P-43, 1974–1985 m. statytų Kalniečių, aptarnaujamų P-42, 1978–1985 m. statytų Eigulių, aptarnaujamų P-43, ir 1984–1990 m. statytų Šilainių, aptarnaujamų P-40) prospektų ir ilgų gatvių tinklo struktūros. P-40 aptarnaujamoje teritorijoje esančių gatvių pavadinimai tapo mano ypatingo susidomėjimo objektu.

P-40 yra mano pirmoji meilė. Paėmiau ją su jos 18 gatvių tą pačią dieną, kai išvydau jos veidą, apribotą Žemaičių plento (jos dešiniojo skruosto, skiriančio ją nuo P-22, t. y. Milikonių) ir kalno šlaito (jos kairiojo skruosto, skiriančio ją nuo apačioje palei Nerį besidriekiančios P-26, t. y. Vilijampolės). Žvilgsnis į jos akis, išsidėsčiusias tarp Baltų prospekto, Jotvingių, Šarkuvos, Rasytės ir Vėtrungės gatvių, į jоs antakių liniją – Kuršių gatvę – trumpam sukėlė menkai pagrįstą pasitikėjimą savimi. Godžiai puoliau tyrinėti jos lūpas ir smakrą – Rietavo, Viduklės, Luokės, Žemalės, Tvėrių, Nemakščių, Priekulės gatves. Juk tai Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos miestelių vardai! Dvi mažos raukšlelės – Milikonių gatvė ir Milikonių skersgatvis – tik puošia idealų mylimosios portretą. Juk čia ir yra Milikonių kalnas. Be to, mano išrinktoji turtinga – kas dešimtas kaunietis gyvena Šilainiuose. Šarkuvos, Rasytės, Kuršių, Jotvingių gatvės pritraukia daug siuntų. Mylėti P-40 yra ne tik gražu, bet ir naudinga. O kad galėčiau taip lengvai paimti kitas septyniolika P! Bet P-40 kaimynystėje esančioje P-22 jau yra 79, P-26 – 80, o kiek toliau abipus Raudondvario plento išsidėsčiusioje, prie Nemuno prigludusioje P-21 – 84 gatvės. Nusprendžiau ištirti, ar esama ryšio tarp gatvės pavadinimo priklausymo vienai arba kitai pavadinimų kategorijai ir gatvės buvimo vieno arba kito pašto aptarnaujamoje miesto dalyje.

Daugiausia Kauno gatvių pavadinta gyvenviečių vardais – apie 20 % visų pavadinimų. Toliau eina asmenvardžiai (apie 17 %), augalų pavadinimai (apie 13 %), vandenvardžiai (apie 6 %), įvairių žmogaus rankų kūrinių pavadinimai (apie 6 %), gyvūnų pavadinimai (apie 3 %), gamtos reiškinių ir dangaus kūnų pavadinimai (apie 3 %), tautų ir genčių vardai (mažiau nei 3 %), profesijų ir amatų pavadinimai (mažiau nei 2 %). Kai kurių kategorijų gatvių pavadinimų tikslų skaičių pasakyti sunku, nes pavadinimas gali reikšti ir vietovardį, ir vandenvardį. Pavyzdžiui, Orija – tai ir kaimas Kalvarijos savivaldybėje, ir upė Panevėžio ir Pasvalio rajonuose, Pyvesos (Pyvesos gatvė yra Palemone) dešinysis intakas. Vištytis – ir ežeras, ir miestelis. Kita vertus, botanikos žinių stygius taip pat gali būti klaidos priežastis. Antai man Bartelių ir Barkūnų gatvių pavadinimai iš pradžių bylojo apie gyvenviečių pavadinimus. Tačiau gyvenvietė iš tikrųjų yra tik Barteliai, o barkūnas yra augalas. Aleksotą, Fredą, Birutę ir Kazliškius aptarnaujančio P-18 ir Palemone įsikūrusio P-23 žinioje – daugiausia (po 43) gatvių, pavadintų augalų vardais. Yra tiesos dainos žodžiuose: „Palemone sužydėjo visos gėlės: rožės, tulpės ir visi kiti žiedai.“ Vis dėlto Gėlių, Rožių ir Žiedų gatvės yra P-18 teritorijoje, Tulpių gatvė – P-CP teritorijoje, ir tik Palemono gatvė – P-23 teritorijoje. Kita vertus, kitaip nei P-18, aptarnaujančio Ąžuolų, Kaštonų, Liepų gatves, P-23 aptarnaujamos gat-vės – visokie Kmynų, Krapų ir Krienų takai. Iš septynių paštų, kurių žinioje yra gyvūnų vardais pavadintos gatvės, neabejotinas lyderis (beveik pusė gatvių) yra Šančius ir Panemunę aptarnaujantis P-3. Žmogaus rankų kūrinių pavadinimų kategorijoje pirmauja P-3, P-18 ir P-CP. Gamtos reiškinių ir dangaus kūnų pavadinimų kategorijoje – P-18 ir Sargėnuose esantis P-32. Kauno gatvių pavadinimais įamžintas 230 vyrų (tarp jų 23 vyskupų ir kunigų, iš kurių du – K. Donelaitis ir M. Mažvydas – liuteronai) ir tik 7 moterų – šventosios Gertrūdos, Žemaitės, N. Ožeškienės, S. Čiurlionienės-Kymantaitės, S. Nėries, M. Gimbutienės, E. Pliaterytės – atminimas.

Pasinaudokime jau minėtu M. Mažvydu, kurio garbei pavadinta gatvė Vilijampolėje, kad sugrįžtume į Kauno Užnerį. „Žemaitija“ ir „Mažoji Lietuva“ – tokie yra P-40, P-22, P-26 ir P-21 raktažodžiai. (Raktažodis „Žemaitija“ iš dalies gali būti pritaikytas ir P-32, t. y. 1972 m. prie Kauno prijungtiems Sargėnams su jų Laukuvos, Salantų, Vėžaičių, Kaltinėnų, Žygaičių, Judrėnų, Endriejavo, Tryškių gatvėmis.) P-40 ir P-22 turi dar vieną raktažodį – „baltai“. Aišku, Šilainių gatvių pavadinimai tobuliausiai įkūnija Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos buvimą Kaune. Tačiau ir kitų trijų paštų aptarnaujamose teritorijose, pradedant viena pagrindinių Vilijampolės gatvių – Varnių gatve – bei viena pagrindinių P-21 gatvių – Tilžės gat-ve – ir baigiant Arnavos, Eitkūnų, Lazdynėlių, Luknojų, Miežėnų, Pilupėnų, Stalupėnų, Tolminkiemio gatvėmis Maironiškiuose (P-22 teritorija), Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos buvimas labai juntamas, daug stipresnis negu bet kurioje kitoje Kauno miesto dalyje. (Ypač į akis krinta Varnių gatvės centrinė padėtis Vilijampolėje. Tai, kad 1929 m. Kauno miesto plane ji dar nėra pažymėta, o 1935 m. plane ji – jau viena pagrindinių Vilijampolės arterijų, be abejo, iliustruoja, kokia dinamiška buvo laikinosios sostinės plėtra. Varniai buvo Žemaičių vyskupijos centras, o 1864 m. po sukilimo vyskupijos centras buvo perkeltas į Kauną. Taigi Kaunas tapo Žemaičių vyskupijos centru, kol 1926 m. buvo įsteigta Kauno arkivyskupija.) Klaipėdos, Girulių, Priekulės, Pagėgių, Neringos, Nidos, Juodkrantės gatvės pavadintos gyvenviečių, kuriose ir dabar dar kalbama lietuviškai, vardais. Deja, daugumos Mažosios Lietuvos miestelių vardai byloja apie išnykusį pasaulį, naikintą nacių ir baigtą naikinti komunistų. Antai Luknojai (Lucknojen) 1938 m. pervadinti į Neuenrode. Komunistai trumpam buvo sugrąžinę seną lietuvišką pavadinimą – Лйукнойен, tačiau nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. gyvenvietė vadinasi Заповедники. Pilupėnai (Pillupönen) 1938 m. pervadinti į Schloßbach. 1945–1946 m. miestelis vadinosi Пиллупёнен. Dabar tai – Невское. Kuršių nerijoje esančios Šarkuva šiandien – Лесной, Rasytė – Рыбачий. Apie dar seniau išnykusį pasaulį byloja ir Prūsų, Galindų, Nadruvių, Notangų, Pagudėnų, Pamedėnų, Sėlių, Sembų, Skalvių gatvių (Maironiškiuose) pavadinimai. XXI a. pradžioje Kaunas jau smarkiai demografiškai kraujavo, tačiau tęsė teritorijos tarp Baltų prospekto ir Vakarinio lanksto kolonizavimą. Nebuvo pamiršta ir taip pat sunkią demografinę krizę patirianti broliška baltų – latvių – tauta. Į vieną pusę nuo 9-ojo Forto gatvės driekiasi gatvės, kurių pavadinimai verčia prisiminti išnykusios baltų tautos – prūsų – gentis ir sunaikintą Mažosios Lietuvos pasaulį. Į kitą – Aknystos, Apės, Daugpilio, Dauguvos, Jersikos, Kuoknesės, Neretos, Rėzeknės, Talavos gatvės. Kažkoks niūrus simbolinis sutapimas yra ta išnykusią baltų tautą ir sunaikintą Mažąją Lietuvą primenančių gatvių ir IX forto – vieno pagrindinių Lietuvoje vykdyto genocido simbolių – kaimynystė. Bet prūsai išnyko būdami svetimšalių užkariautojų valdžioje, o Mažąją Lietuvą naikino naciai ir komunistai. O kodėl nyksta Tauragė, Plungė, Šilalė, Kelmė, Jurbarkas, Mosėdis, Seda, Pagėgiai, Kvėdarna, Kuršėnai, Laukuva, Salantai, Vėžaičiai, Kaltinėnai, Žygaičiai, Judrėnai, Endriejavas, Tryškiai, Betygala, Priekulė, Rietavas, Luokė, Viduklė, Nemakščiai, Žemalė, Tverai, Kražiai, Šiluva, Plateliai, Rainiai, Lyduvėnai, Pryšmančiai, Juodaičiai, Eržvilkas, Apuolė, Šateikiai? Nuo 1989 iki 2018 m. gyventojų skaičius Ariogaloje sumažėjo nuo 4 033 iki 2 758, Skaudvilėje – nuo 2 436 iki 1 464, Varniuose – nuo 2 028 iki 1 005. Net vienintelis uostamiestis – Klaipėda – neišvengė šios liūdnos tendencijos. 1991 m. Klaipėdoje gyveno 208 300 žmonių, 2018 m. – 149 015. Įspūdingai – nuo 433 200 (1991) iki 288 466 (2018) – susitraukė pats Kaunas, savo penkių Užnerio paštų aptarnaujamų teritorijų gatvių pavadinimais pagerbęs visus išvardintus Žemaitijos miestus ir miestelius.

Neapsieita ir be „įsibrovėlių“ iš kitų Lietuvos etnografinių regionų – senų, pažymėtų jau 1935 m. miesto plane, tokių kaip Kėdainių, Josvainių, Dotnuvos gatvės, ir naujų Alytaus, Adutiškio, Labūnavos, Klovainių, Šėtos, Šalčininkų gatvių. Jas reikia tiesiog įsiminti, kaip ir tai, kad pradedant Baltų prospekto – daugiausia siuntų pritraukiančios Užnerio arterijos – neporiniu ir poriniu namų numeriais 9 ir 12 prasideda P-22 teritorija (iki numerių 7 ir 10 Baltų prospektas priklauso P-40 kompetencijai). Tai – taisyklę patvirtinančios išimtys, kurios, deja, nesudaro išimties iš beveik visiems Lietuvos miestams ir miesteliams bendros nykimo taisyklės. 1991 m. Alytuje gyveno 76 500 žmonių. 2018 m. jų liko 51 561. Viena senųjų „įsibrovėlių“ – Kernavės gatvė – 1935 m. plane pažymėta kaip Ješiboto gatvė. Vilijampolės (arba Slabados) ješiva, veikusi 1882–1941 m., buvo viena žymiausių Europos judaizmo dvasinių seminarijų. Beveik visi jos dėstytojai ir studentai žuvo Holokausto metu. Juos nužudė naciai ir jiems talkinę vietiniai niekšai. O kieno dėka nyksta Lietuvos miestai ir miesteliai? Atsakymą pateiks pažintis su P-18.

1935 m. miesto plane vakarinė Kauno riba eina palei Milikonių kalno papėdę, apima VIII fortą su esančiais prie Pylimo gatvės įtvirtinimais ir Vėjo, Auklės, Lopšelio, Skirsnemunės gatvėmis leidžiasi Nemuno link. (Tai visos P-26 valdos, P-21 aptarnaujamos teritorijos rytinis pakraštys ir nedidelė P-22 valdų dalis.) Šioje teritorijoje susiduriame su paminėti vertu reiškiniu – gatvių pavadinimu žmonių vardais jiems dar esant gyviems. 1931 m. Kaune atsirado tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos ir buvusių prezidentų A. Stulginskio ir K. Griniaus vardais pavadintos gatvės. Didžiausia ir gražiausia iš jų buvo karinio perversmo būdu į valdžią atėjusio A. Smetonos vardu pavadinta gatvė Panemunėje. Tikra likimo ironija, kad valstybės vadovui, kurio garbei buvo pavadinta gatvė (1935 m. plane pažymėta kaip Prez. A. Smetonos alėja), einanti palei didžiausios Lietuvos upės krantą, 1940 m.
teko sprukti iš Lietuvos brendant per Lieponos upelį. (Simboliškai ironiška, kad jau 1935 m. plane visai šalia Prez. A. Smetonos alėjos pažymėta Upelio gatvė, pavadinta turbūt šalia į Nemuną įtekančios Sėmenos garbei.) Demokratiškai išrinkto A. Stulginskio vardu pavadinta gatvė Vilijampolėje – kuklesnė. Demokratiškai išrinkto ir 1926 m. nuversto K. Griniaus vardu pavadinta gatvė taip pat Vilijampolėje – dar kuklesnė. Komunistų valdžia, suprantama, netoleravo „buržuazinės“ Lietuvos vadovų vardais pavadintų gatvių. 1990 m. buvusiai J. Biliūno gatvei grąžintas A. Smetonos pavadinimas. Tais pačiais metais buvusiai Komjaunimo gatvei grąžintas A. Stulginskio pavadinimas, o buvusi K. Giedrio gatvė Vilijampolėje 1991 m. pavadinta K. Griniaus vardu (senoji K. Griniaus gatvė, kaip ir kai kurios kitos Vilijampolės gatvės, neišliko). Tačiau kai kurios gatvės, „buržuazinės“ Kauno miesto tarybos pavadintos Lietuvos kultūrai nusipelniusių ir dar gyvų žmonių vardais, išsaugojo savo pavadinimus ir sovietmečiu. Vilijampolėje yra dvi tokios gatvės. 1933 m. buvusi Lenkų gatvė pavadinta kompozitoriaus J. Naujalio (mirė 1934 m.) vardu. O 1934 m. atsirado tapytojo J. Vienožinskio (mirė 1960 m.) garbei pavadinta gatvė. Tačiau tai nebuvo pirmieji atvejai, kai Kauno gatvės buvo pavadintos gyvų žmonių vardais. Jaunai valstybei dar kovojant dėl išlikimo, 1919 m. Речная (Upės) gatvė netoli Kauno pilies buvo pavadinta A. Jakšto (mirė 1938 m.) vardu. 1922 m. Maironio (mirė 1932 m.) vardu pavadinta buvusi Naujoji gatvė miesto centre prie Laisvės alėjos. 1924 m.
M. Jankaus (mirė 1946 m.) vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje. Šalia jos esančiai gatvei suteikdamas Vydūno alėjos pavadinimą, tarpukario Kaunas atidavė pagarbą kitam iškiliam Mažosios Lietuvos sūnui (jis mirė 1953 m.).
P. Mašioto (mirė 1940 m.) vardu pavadinta didelė projektuojama gatvė Žemuosiuose Šančiuose (dabartinė Nemuno krantinė). Išskirtinis yra K. Petrausko atvejis. Operos dainininko (gimusio 1885 m.) vardu gatvė Naujamiestyje buvo pavadinta jau 1929 m. 1933 m., pagerbiant kalbininko K. Būgos atminimą, ji buvo pervadinta (ir taip vadinasi iki šiol, „muzikos temą“ toje vietoje tęsia šalia K. Būgos gatvės esančios Dainos, Baritonų, Sopranų, Tenorų gatvės), o K. Petrauskas pagerbtas jo vardu pervadinant buvusią J. Janonio gatvę Žaliakalnyje. Žymusis tenoras mirė 1968 m., taigi 39 metus gyveno Kaune esant jo vardu pavadintai gatvei.

Laikas atsisveikinti su savo pirmąja meile P-40, su P-32, jos gatvių pavadinimais pagerbtais tarpukario Lietuvos ministrų pirmininkų vardais, didžiausia Vandžiogalos gatve ir tarsi magnetas laiškus traukiančia Agronomijos gatve, su P-26 ir Linkuvos dvarą primenančia Linkuvos gatve, kuria leidžiantis nuo Milikonių kalno atsiveria nuostabi apačioje plytinčios Vilijampolės panorama, su P-22 ir godžiai siuntas ryjančiomis Baltijos, Žiemgalių, Naujakurių gatvėmis, su prisiglaudusia prie Nemuno P-21, Raudondvario plentu su 352 namų numeriais, 7 Raudondvario takais ir 4 Kaniūkų gatvėmis. Laikas keltis per Nemuną – į P-18.

Kaip galima neįsimylėti P-18 su Vilties, Muzikos, Laimės, Pavasario, Vasaros, Vieversių, Vaivorykštės, Gamtos, Bangų, Saulėtekio, Kometų, Meteorų, Planetų, Sietyno, Žvaigždžių gatvėmis, Grožio, Liūdesio, Svajonių alėjomis, Fredos, Marviliaus, Vandens Lelijų, Švendrų takais! Kaip galima neįsimylėti šio veido su ant kairiojo skruosto – Piliakalnio gatvės – krintančia plaukų, t. y. Nemuno, sruoga, šių akių, kuriose gyvenimas ir mirtis šoka tokį elegantišką šokį! Tos akys – Aleksotas ir Freda, aerodromas ir Botanikos sodas – apsuptos raukšlelių, žyminčių 1918 m. atgimusios Lietuvos pastangas, skausmą ir viltį. Ar yra labiau tinkama vieta Akacijų, Alyvų, Astrų, Blindžių, Dobilų, Drebulių, Gebenių, Gilių, Gvazdikų, Juodalksnių, Jurginų, Karklų, Kiečių, Kmynų, Krūmų, Kviečių, Laiškenių, Lapų, Laurų, Mėtų, Mimozos, Mirtų, Našlaičių, Orchidėjų, Pumpurų, Ramunių, Rugių, Saulėgrąžų, Skirpstų, Smilgos, Tujų, Žilvičių gatvėms už P-18? Kur, jei ne Botanikos sodo kaimynystėje, būti vieno botanikos mokslo pradininkų Lietuvoje J. Pabrėžos (kunigo pranciškono), pirmojo 1923 m. įkurto Kauno botanikos sodo vadovo K. Regelio, jo įpėdinio K. Grybausko, T. Ivanausko, Ž. E. Žilibero, Sodininkų, Bitininkų, Avilių gatvėms? Nepamiršti ir gulbės, kėkštai, povai, slankos, sniegenos, varnėnai, žvirbliai. Kokia tu natūrali, P-18! Kaip tavo gatvių pavadinimai įsišakniję tavo dirvoje! Senosios Obels gatvėje Kazliškiuose vis dar auga seniausia Lietuvos obelis. H. ir O. Minkovskių gatvėje kadaise stovėjo žymaus matematiko ir fiziko
H. Minkovskio (vieno A. Einsteino mokytojų) ir jo brolio, žymaus patologo ir fiziologo, cukrinio diabeto priežasties atradėjo O. Minkovskio tėvų namas. (Jau 1920 m. Kauno plane ši gatvė vadinama Minkausko – tikriausiai 1909 m. mirusio Henriko, nes Oskaras mirė 1931 m. – vardu.) Gyvenimą Nemunui ir kitoms Lietuvos upėms paaukojęs hidrologijos mokslo pradininkas Lietuvoje S. Kolupaila gyveno K. Grybausko gatvėje Fredoje (1935 m. plane pažymėtoje kaip Technikos prospektas). Kalbininkas J. Damijonaitis mokytojavo Aleksoto pradinėje mokykloje. O kur kitur, jei ne Aleksote – jo aerodrome 1933 m. liepos 19 d. apie 50 tūkstančių žmonių pasitiko žuvusių Atlanto nugalėtojų kūnus – būti S. Dariaus ir S. Girėno gatvei? Aleksoto gatvių pavadinimais pagerbti 1935 m. lėktuvu „Lituanica II“ Atlanto vandenyną perskridęs, Čikagoje gimęs F. Vaitkus (Aleksote yra Amerikos Lietuvių gatvė), 1920 m. pratybų metu žuvęs karo lakūnas savanoris V. Rauba, 1920 m. kovose su lenkais žuvęs karo lakūnas savanoris J. Kumpis, 1929 m. per pasikėsinimą į ministrą pirmininką A. Voldemarą žuvęs savo kūnu jį užstojęs aviacijos kapitonas P. Gudynas, 1926 m. savo sukonstruoto lėktuvo bandymo metu žuvęs karo lakūnas ir pirmasis lietuvių aviakonstruktorius J. Dobkevičius. Aviacijos tema skamba Sparnų, Karo Aviacijos gatvių, Lakūnų plento pavadinimuose. 1991 m. Aleksote atsirado 1928–1940 m. Lakūnų plento 44-ajame name gyvenusio ir 1941 m. sovietinių okupantų nužudyto aviakonstruktoriaus A. Gustaičio vardu pavadinta gatvė. 1939 m. serijinei gamybai paleistas A. Gustaičio sukurtas ir išbandytas lengvasis bombonešis ANBO-VIII laikomas to meto vienu geriausių tokio tipo lėktuvų pasaulyje.

„Aviacija“, „botanika“ ir „Užnemunė“ yra P-18 raktažodžiai. Užnemunės, Svirbygalos, Julijanavos, Kazliškių, Tirkiliškių, Yliškių, Karkazų Rato, Marvelės gatvių, Marvos skersgatvio, Fredos tako, Seniavos plento, Jiesios plento pavadinimai byloja apie Kauno plėtrą Užnemunėje – miesto dalimi tapusius Kauno priemiesčius, kaimus, dvarus. 1935 m. Kauno plane miesto riba siekia Nemuno ir Marvelės santaką, eina S. Dariaus ir S. Girėno gatve iki V. Čepinskio gatvės, kur pasuka į pietryčius 1923 m. įkurto Botanikos sodo link, dabartinę Europos prospekto ir Veiverių gatvės sankryžą palikdama už miesto. Prie Botanikos sodo (dar miesto teritorijos) miesto riba suka Nemuno link ir Piliakalnio gatve bei Jiesios plentu eina 1931 m. prie Kauno prijungtos Panemunės link. Tai tik ketvirtadalis dabartinės P-18 aptarnaujamos teritorijos su maždaug viena iš septynių dabar P-18 aptarnaujamų gatvių. (1935 m. Kauno plane iš viso yra 505 gatvės, taigi daugiau kaip triskart mažiau nei dabar.) Kaip Kauno Užnerio gatvių pavadinimais gausiai atstovaujamos Žemaitija ir Mažoji Lietuva, taip Kauno Užnemunė svetinga visos Lietuvos Užnemunei. Daugiau nei trys iš keturių gatvių, pavadintų Lietuvos gyvenviečių vardais (P-18 aptarnaujamoje teritorijoje yra dar Antverpeno, Briugės, Briuselio, Hagos gatvės ir Liuksemburgo akligatvis), pavadintos Užnemunės miestų, miestelių ir kaimų vardais. Taip pagerbti Alšėnai, Armoniškiai, Balbieriškis, Barteliai, Barzdai, Ežerėlis, Garliava, Gelgaudiškis, Griškabūdis, Gudeliai, Jonučiai, Kalvarija, Kazlai, Kybartai, Kiduliai, Krosna, Leipalingis, Lekėčiai, Liudvinavas, Mauručiai, Mokolai, Naumiestis, Pilviškiai, Plokščiai, Prienai, Rudamina, Sasnava, Simnas, Sintautai, Skriaudžiai, Stangviliškiai, Šeštokai, Šiaudinė, Šunskai, Trakiškiai, Veisiejai, Veiveriai, Vilkaviškis, Vinčai, Virbalis, Vištytis, Zapyškis. Deja, beveik visos taip pagerbtos gyvenvietės yra nykstančios. Nuo 1989 iki 2018 m. gyventojų Vilkaviškyje sumažėjo nuo 13 829 iki 9 851, Prienuose – nuo 11 909 iki 8 623, Gelgaudiškyje – nuo 2 724 iki 1 616, seniausią (pastatytą 1520 m.) bažnyčią Užnemunėje turinčiame Simne – nuo 2 313 iki 1 295. Tokia pati liūdna padėtis ir Alovės, Antanavos, Bublių, Daugėliškių, Dūkšto, Girkalnio, Naujadvario, Tyrulių, Vaitiškės, Vaškų, Ventos, Žostautų gatvių pavadinimais pagerbtose kitų Lietuvos regionų gyvenvietėse. Venta susitraukė nuo 3 827 gyventojų 1989 m. iki 2 215 gyventojų 2018 m. Dūkštas per tą patį laikotarpį – nuo 1 193 iki 799 gyventojų. Kaip ir Kauno Užnerio, Kauno Užnemunės gatvių pavadinimais pagerbiami nykstantys ir mirštantys.

Aleksoto kalvos mena Nepriklausomybės karą. Samuelis Harrisas buvo vienas iš 19 JAV karininkų savanorių, atvykusių į Lietuvos kariuomenėje formuojamą amerikiečių brigadą. 1920 m. vasario 23 d. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto aerodromą jis buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Jo kūnas buvo išvežtas į tėvynę, o jam paskirtas Lietuvos valstybinis ordinas įteiktas jo motinai. 1923 m. Elenos gatvė Aleksote buvo pavadinta jo vardu. Komunistų valdžia, suprantama, negalėjo toleruoti kritusio kovoje su ja vardo. S. Hariso gatvė virto Šlaito gatve, 1993 m. jai grąžintas S. Hariso vardas. Prieš S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimą okupanto ranka nepakilo. Kiti su Lietuvos aviacija susiję vardai turėjo sulaukti Atgimimo. Gastelo gatvei buvo grąžintas V. Raubos, V. Čkalovo – J. Kumpio, Aviacijos – J. Dobkevičiaus pavadinimas. Net mokslininkai turėjo sulaukti savo eilės. 1987 m. P. Morozovo (Sovietų Sąjungoje garbinto tėvą NKVD įskundusio, vėliau giminių nužudyto jaunuolio) gatvei sugrąžintas fiziko ir chemiko V. Čepinskio vardas (suteiktas, beje, 1933 m. mokslininkui dar gyvam esant). 1989 m. A. Kranausko gatvei sugrąžintas H. ir O. Minkovskių vardas. O Suvalkiečių gatvei buvo grąžintas J. Bakanausko vardas.

Juozas Bakanauskas nebuvo nei mokslininkas, nei lėktuvų konstruktorius, nei lakūnas. Jis buvo paprastas Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies kaimo vaikinas, susipratęs lietuvis, pašauktas į Lenkijos, įžūliai sulaužiusios 1920 m. Suvalkų sutartį ir užgrobusios Lietuvos sostinę Vilnių, kariuomenę ir tarnavęs Vilniaus sunkiosios artilerijos pulke. Jis nenorėjo būti didvyriu. Tačiau pirmojoje Lietuvos Respublikoje jo – okupacinės lenkų valdžios neteisingai apkaltinto šnipinėjimu ir sušaudyto 1932 m. spalio 14 d. – vardas buvo suteiktas ilgiausiai Kauno Užnemunės gatvei. O 2004 m. antrojoje Lietuvos Respublikoje, prisijungusioje prie Europos Sąjungos, J. Bakanausko gatvė – 1935 m. Kauno plane pažymėta kaip J. Bakanausko plentas – virto Europos prospektu. Ar neprimena šis virsmas to virsmo, kai, Lietuvai „įstojus“ į kitą sąjungą, buvo keičiami tarpukario Kauno gatvių pavadinimai? Man primena.

„Aš mirštu už tėvynę, kurią taip mylėjau“, – pasak liudininkų, tokie buvo vieni paskutinių J. Bakanausko žodžių prieš egzekuciją. Kodėl Europos vardas buvo suteiktas gatvei, pavadintai žmogaus, ištarusio šiuos žodžius, garbei? Juk buvo svarstoma galimybė Europos vardu pavadinti sovietmečiu nutiestą Chemijos prospektą. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas. Esu įsitikinęs – jeigu J. Bakanauską būtų sušaudę rusai, į jo vardu pavadintą gatvę nebūtų pasikėsinta. Bet jį sušaudė lenkai, kurie dabar yra mūsų „strateginiai partneriai“ globalistinėse Europos Sąjungos ir NATO struktūrose. Kosmopolitizmo ir politinės polonofilijos (kuri mūsuose paprastai žengia koja kojon su politine rusofobija) rezultatas – už tėvynę galvą padėjusio, lenkų okupantų nužudyto Lietuvos patrioto garbei pavadinta gatvė buvo pervadinta sparčiai savo tapatybę prarandančios, nuo savo krikščioniškų šaknų atitrūkusios, teroro išpuolių krečiamos Europos, kurioje sparčiai nyksta Lietuvos miestai ir miesteliai, garbei. Man šis pervadinimas simbolizuoja pirmosios Lietuvos Respublikos idealų išdavystę, tautinės, nacionalinės valstybės projekto, „lietuvių tautos namų“ idėjos išdavystę. Lietuvos miestai ir miesteliai nyksta, o lietuvių tauta išsivaikšto dėl to, kad antroji Lietuvos Respublika nėra „lietuvių tautos namai“ ir niekada nesiekė tokie tapti. Jos paskirtis visai kita – užtikrinti globalų neoliberalų „laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo“ režimą teritorijoje, vadinamoje „Lietuva“, kurioje lietuvių ateityje gali ir nelikti, kaip kadaise neliko prūsų Prūsijoje. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – taip skamba vieno Sovietų Sąjungos veikėjų, Michailo Suslovo, pokaryje pasakytas (tiesa, nedokumentuotas) teiginys. Antroji Lietuvos Respublika irgi tarnauja tikslui, kuriam lietuvių tautos išlikimas yra visiškai nebūtinas. Ne už tokią Lietuvą guldė galvą J. Bakanauskas.

Laimei, nedidelei daliai buvusios J. Bakanausko gatvės buvo paliktas senasis pavadinimas. Mes, skirstytojai, kartais prisimename J. Bakanauską, tačiau daug dažniau esame priversti prisiminti Europą, savo tėvų tikėjimą išdavusią – kaip Pavlikas Morozovas, – mirštančią Europą, kurios kultūros sostine 2022 m. bus Kaunas.

Pabaiga kitame numeryje

–  –

* Toliau šiame tekste P-* gali reikšti: a) atitinkamą Kauno miesto paštą; b) to pašto aptarnaujamą teritoriją. P-CP – Kauno centrinis paštas / jo aptarnaujama teritorija.

Feisbuke kadaise sklandė memas: „SPORTS: Math for people, who hate nerds. MATH: Art for people, who hate artists. ART: Sports for people, who hate themselves.“ Nors tai neva stereotipai, įžvalgos juose esama. Mane visada stebino, kad žmonės, patekę, pavyzdžiui, į onkologinę ligoninę, tarsi praranda visą gyvenimą iš karto – neturi ką veikti, nes neturi savęs. Įprastai jie yra pratę užsiimti tik kuo nors fiziniu. Sportą irgi tradiciškai suvokiu kaip modernų karo pakaitalą, todėl sentimentų jam neturiu. Nors pateisinu tą faktą, kad sportuojant gaminasi dopaminas ir žmogus darosi laimingesnis. Bet apskritai tai, mano akimis, beprasmybė.

Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai“ – meditatyvus dokumentinis kinas, jis kvėpuoja emocija. Imi žavėtis ištverme, pergalės troškimu, net kančia, vedančia į savo kūno ribų peržengimą. Kone transcendentinį įspūdį kuria garso takelis iš kvėpavimo ritmų. Veikėjai vartoja frazes „psichologiškai stiprus“, „gregory“ – tai maloniai egzotiška, jei sportą tradiciškai suvoki kaip primityvias rungtynes. Montažas poetiškas, žaizdos įgauna stigmų atitikmenį. Tarp veikėjų vyrų nėra jokios erotikos, nors jie vienas kitą masažuoja ir stumteli už užpakalių. Tiesiog tai berniukų karai, galios žaidimai. Geras filmo pavadinimas. Eksperimentuoti kūnu, jį bandyti, sulaužyti, remontuoti, operuoti, reabilituoti. Tyrinėti kūno galimybes. Įveikti nevykėlį savyje, kad taptum dar didesniu nevykėliu.

●

Kadangi važiavau į skaitymus latvių literatūros festivalyje „Dzejas dienas“, nutarėm aplankyti ir Rygos bienalę. Bendras įspūdis – supratau, kad mene svarbiausia dabar pranešti apie fašizmą, tarsi niekas dar nebūtų girdėjęs. Parodyti interneto kabelį Atlanto vandenyno dugne arba paguldyti meno vartotoją ant kušetės ir surengti jam kelių minučių audioterapijos seansą. Bet radau ir šiurpą keliančių kūrinių, pvz., Hanso Rosenströmo „Mikado“, garso instaliacija vienam žiūrovui, (2009–2018). Jį net sunku atpasakoti – sėdi grimo kambaryje, žiūri į veidrodį, bet atrodo (pojūtis tikrai įtikinamas), kad prie tavęs glaustosi vaiduoklė, kažką veblendama apie unikalų tavo raukšlių grožį. Maža to, vaiduoklė avi aukštakulnius.

Šiuolaikinį meną vartoti paprasčiausiai tingiu – kai išvystu ant sienos prirašytas knygas, spjaunu į jas ir išeinu, ypač jei vizualumas nesustabdo, nes emociškai būna joks. Tokiu būdu pražiopsojau labai įdomų Sveno Johnės kūrinį „XXI a. pradžios anomalijos“ – po rinkimų plakatus primenančiomis fotografijomis buvo prirašyta visokių perversiškų istorijų, kuriomis dar galėtų pasinaudoti ir šiuolaikiniai gotiškojo romano rekonstruktoriai. Pirmasis lietuvio kūrinys, kurį aptikome, – Julijono Urbono „Eutanazijos kalneliai“ (2010) – kinetinė skulptūra apie tai, kad eutanazijos malonumo spiralė sukelia priešmirtinę euforiją. Didžiojo stebinčio brolio įspūdį paliko Taus Machačevos instaliacija „Dear R., R., K. [...]“ (2018). Daugybė aparatų baltoje salėje šnabždėjo pirmųjų elektroninių laiškų frazes: „Dear“, „I’m sorry“ ir pan.

Kol ieškojome buvusio biologijos fakulteto, irgi paversto bienalės ekspozicijų erdve, parke radome turbūt neprograminę instaliaciją su rūkstančiais dūmais (greta kabojo įspėjimas, kad ugniagesiai apie šį projektą informuoti, jų šauktis nereikia). Dūmai ėjo kaip iš ungurių rūkyklos, tik be kvapo. Praėjome sovietines Latvijos humanitarų skulptūras ir pastebėjome paminklą Puškinui, gausiai išpuoštą gėlėmis ir – kažkodėl – obuoliais. Tada pro fakulteto vartus pastebėjome „Brexit“ kioską iš Britanijos vėliavos, kurį naiviai palaikiau kokios nors anglų kalbos mokyklos reklama. Filologams, kaip matėsi iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, labiausiai patiko instaliacija iš senų knygų, trenkianti per galvą kartu su vandens garmėjimo garsu. Kvapų instaliacija buvusioje chemijos laboratorijoje irgi labai tiko. Pojūčius sudirgino Marko Diono „Turas po tamsų muziejų“ (2018) – retai kada pasijunti taip bejėgiškai, nes aklinos tamsos natūralioje aplinkoje nebūna.

Vienos smagiausių instaliacijų važiavome pasižiūrėti į Jūrmalą; ji buvo eksponuojama geležinkelio stotyje-galerijoje, architektūriškai primenančioje bangą. Anne Duk Hee Jordan „Ziggy ir jūros žvaigždė“ (2016–2018) – linksmas jūros gyvūnų porno, savotiškas Vudstokas jūros gelmėje (vaizdo įrašą reikia žiūrėti gulint ant vandens čiužinių). Buvo šiltas rugsėjis, pabraidėme dar ir tikroje jūroje. Buvusiame „Bolševikės“ tekstilės fabrike bene įspūdingiausias buvo Andrio Eglyčio „Plytų baras“ (2018) – postkatastrofistinis kabakas, kuriame tarp plytų galima pažaisti tenisą ir išgerti. Toje pat erdvėje priėjome ir intuityvistą Žilviną Landzbergą („Saulės konservavimas“, 2018) – labai estetišką, išsiskiriantį precizišku braižu.

Prieš kelionę į Vilnių užsukom į vadinamąjį „Halės turgų“ (taip jį praminiau dėl to, kad labai panašus į mūsiškį), esantį prie pat autobusų stoties. Ant mėsos prekystalių stovėjo pamerktos gėlės, netgi lelijos, gal kad užgožtų kvapą. Užeigos iškaba „Cepelins“ priminė, kad kulinarinis žydų paveldas nėra mūsų vienų nuosavybė. Be visokeriopo nuostabaus kičo, radom spalvotų nuotraukų antkapiams pavyzdžių, tokių ovalių keraminių cepelinų. Pradėjom apžiūrinėti, iškart prisistatė pardavėjas. Pasiteisinau, esą domimės viso labo technologija – kad nesuprastų, jog vaipomės. „Reikia prileisti dažo, čia ir visa technologija.“

●

Apie MO muziejaus atidarymą jau parašė visi, nebėra apie ką ploti katučių. Nebent apie pačius paveikslus, kurių taip lengvai nepajudins nei renginiai, nei gražūs žmonės aplinkui. Leonas Katinas, Mindaugas Skudutis, Kostas Dereškevičius, vemianti Arvydo Šaltenio moteris – tapyba man yra tai. O piešinys – tvirtos, užtikrintos Mindaugo Lukošaičio linijos; mažuose miesteliuose irgi pirmiausia fokusuoju žydų namus, dažniausiai su įėjimu iš gatvės, tarnavusiu prekybai. Dar spurdanti Jurgos Barilaitės plaukikė stiklinėje (autorę sutikau kavinėje, iš to susijaudinimo nepamačiau net Birutės Žilytės freskų), Eglė Ridikaitė, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Povilo Ričardo Vaitiekūno potėpiai, Antano Martinaičio dažų kvintesencija. Kitų meilių neminiu, nes jau daug kartų joms išpažinau savo jausmus. Marginalas Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus – apie tokį pirmąkart išgirdau. Fotografija jaudina mažiau, bet Aleksandro Macijausko dramatizmas nejaudinti negali – ir tie šiaudais aplipę batai, ir gyvulių akys, ir bulvių maišą ant nugaros užsivertusi moteriškė.

O žmonės į atidarymą susirinko gražūs, buvo galima eiti vien dėl jų – pasižiūrėti jaunosios ir vyresnės kartų inteligentų. Berniukų chorai „Ąžuoliukas“ ir „Dagilėlis“, nuo pat ryto išrikiuoti prieš pastatą, dainavo „Mo“. Juokavome, kad dainos žodžiai – Mindaugo Nastaravičiaus.

●

Gal prieš dvidešimt metų per „Literatūros akiračius“ kalbėjusi Birutė Pūkelevičiūtė citavo tokią vokišką dainelę: „Fischerin, du Kleine, fahre nicht alleine.“ Lipdama į lėktuvą vien ją ir niūniavau, tik pirmąjį žodį pakeičiau į „Dichterin“. Keliavau į moterų literatūros festivalį „Schamrock“ Miunchene; viena, bet jaučiausi gerai, pasitikėjau savo tekstų vertimais, kuriuos atliko Markas Roduneris ir Vytenė Muschick.

Miunchene medžiai dar daug žalesni, ten piečiau, angliškame parke sekmadienį masiškai kursuoja tėvai su kūdikių vežimėliais. Upelio užtvankoje su banglentėmis nardo ekstremalių pojūčių entuziastai. Senamiestyje kepa kaštainius, suvenyrų parduotuvės pasiruošusios Kalėdoms: siūlomi senoviniai eglutės žaisliukai, malūnai su sekuliarizuotomis prakartėlėmis, raudonos kojinės ir t. t. Knygynai taip pat transliuoja „Spragtuką“ ir gausiai siūlo dovanas. Tipinis Bavarijos suvenyras – blondinė didele iškirpte, tiesianti alaus bokalus. Aptikau net regioninių drabužių parduotuvę – kalniečių kostiumai visoms amžiaus grupėms. Ties aludėmis – iškabos su šventaisiais. Net oro uoste dvelkia troškintais kopūstais, kurie užgeriami, suprantama, alumi. Visgi S-Bahn požemiuose kabo antialkoholinės socialinės reklamos. Labiau į miesto pakraščius – nežinia kurio amžiaus vitrinos su galanterinėmis senienomis, visokie zingeriai, hipsterių rajone – suoliukai iš medinių dėžių, apželdinti žole. „Allepo Grill“ siūlo sirų maisto. Ant tilto per Izaro upę stovi ar ne Atėnės skulptūra, o jai ant šalmo tupi paukštis.

Susiradau Vinco Mykolaičio-Putino ir Balio Sruogos universitetą; vėlų vakarą aplinkui buvo daug gyvybės, studentai gurkšnojo alų, stovėjo gausybė dviračių. Jų savininkai turbūt triūsė per naktį veikiančioje bibliotekoje. Vincas Mykolaitis čia klausėsi literatūros paskaitų ir formavosi veikiamas Diltheyaus  dualizmo. Ant Rotušės sienos gotiškuoju šriftu buvo užrašyti sporto pasiekimai olimpinėse žaidynėse trečiajame dešimtmetyje. Kovotojus prieš nacizmą jie labai pagerbia, pavyzdžiui, Walterį Klingenbecką, prie kurio vardu pavadintos gatvės kabo gėlėmis apipintas jo portretas. Užsukau į tuštutėlę Šv. Luko bažnyčią – vargonavo, matyt, ruošėsi „Never again“ koncertų ciklui. Taip minimos Pirmojo pasaulinio karo aukos, atminties simbolis – raudonos aguonos. Viešbučio televizorius rodė filmą apie paskutinį kaizerį.

Nuėjau į „Penkių kontinentų muziejų“ – ten ištiko kažkokia mistinė bendrystė su žmonija, nors man tai apskritai nebūdinga. Rytietiškos dramblių marionetės, XVI a. Irano miniatiūra su polo žaidėjais, kaligrafiškai užrašyta ir į paveikslą panašesnė musulmonų poezija, stulbinantys Okeanijos drožiniai, Filipinų Rūpintojėlis (XIX a., pavadintas protėvio figūra), siuvinėjimai iš kriauklių, ekstravagantiškos kaukės, iš medžio drožtas krokodilas. Atrodo, tai taip toli ir taip svetima, kad niekada nebus artima, bet yra. Atsiveria kažkokios universalijos ir pribloškia pavidalų bendrumu, kolektyvine pasąmone ar kt. Beje, vokiečiai garsiai atsiprašinėja už istorinį kolonializmą, rengia tomis temomis atskiras parodas (mačiau Berlyne). Ekspozicijoje iš Šiaurės Amerikos įdomiausia buvo vaikams skirta lėlė kačina, nežemiškų galių turinti būtybė; jų yra virš 250 rūšių, visos turi skirtingas subordinacijas. Pietų Amerika – daugiausia keramikos dirbiniai iš Peru, labai gražūs, zoomorfiški; taip pat ir kaukės, kaukolės, ryškiaspalviai rūbai. Afrikai atstovauja šiuolaikinis karstas, imituojantis „Nike“ sportbatį. Kaukės, atrodančios kaip Mončio įkvėpimo šaltinis, nėščios moters skulptūra arba moteris, laikanti ant rankų vaikus ir pamynusi vyrą, – matriarchato išraiškos.

Festivalyje labai apsidžiaugiau pamačiusi, kad kroatų ir šveicarų poetė Dragica Rajčić mezgė, amerikietei avangardistei Audrey Chen atliekant akustinį performansą. Savo eilėraščius skaitė garsi amerikiečių poetė Anne Waldman; ji vedė ir seminarus-dirbtuves, bet aš nedalyvavau, netikiu tokių mokymų prasme. Jos skaityme buvo šis tas performatyvaus, bet kai pasidalinau filmuota medžiaga feisbuke, lietuvių poetai vyrai reagavo itin skeptiškai. Nenuostabu, juk tinkamas poezijos atlikimas – kaip ir jų nuosavybė. Man patiko prancūzė Odile Cornuz, iš Somalio kilusi Lubi Barre, šveicarė Judith Keller. Per grindis ropojo kūdikiai, dvi ledinės blondinės su perukais ir korsetais atliko politinį performansą pavadinimu „Brexit“. Bičiulė, pamačiusi nuotrauką, replikavo taip: „Jeigu tai ateis ir pas mus – tikiuosi, aš to nesulauksiu.“ Vulgarybė jau seniai atėjo, valkiojama per visų laikraščių antraštes, tik jos tema – emigracija.