Šių me­tų va­sa­rio 4 d. Si­gi­tui Ge­dai bū­tų su­ka­kę sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Vie­nas ryš­kiau­sių ir sa­vi­čiau­sių Lie­tu­vos po­etų į „Šiau­rės At­ėnų“ ben­dra­dar­bių gre­tas įsi­lie­jo 1992 m. va­sa­rį ir dir­bo iki pat mir­ties – 2008 m. gruo­džio. 1992 m. gruo­džio 4 d. „Šiau­rės At­ėnų“ nu­me­ry­je, straips­ny­je „Ke­lio­nė į Kau­ka­zą“, Ge­da ra­šo: „Vi­si mes esam mir­tin­gi, drau­gai, Die­vo te­duo­da­mi vie­ną vie­nin­te­lį kar­te­lį, ir tai – daž­niau­siai anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je. Vi­sa ki­ta tė­ra pa­vė­la­vęs mei­lės ir drau­gys­tės ieš­ko­ji­mas.“

Kvie­čia­me pri­si­min­ti Si­gi­tą Ge­dą iš jo laiš­kų ir (jam skir­tos) kū­ry­bos – kaip bi­čiu­lį, kaip ben­dra­dar­bį, kaip ra­šy­to­ją.

____

A. A.

Al­fa,

kol kas ne­aiš­kus klau­si­mas dėl 1966 m. ap­lan­ko [pir­mo­sios kny­ge­lės tuo­met bū­da­vo lei­džia­mos ap­lan­kais, į ku­riuos su­dė­da­vo ke­le­tą au­to­rių, – A. A.]. Sa­ko, kad Mi­ke­lins­kas (pro­zos kon­sul­tan­tas) dar te­be­ko­vo­ja, o Ru­do­kas nie­ko ne­vei­kia. Aš ban­dy­siu pa­teik­ti at­ski­rai. Už „Straz­dą“ man pa­sky­rė pre­mi­ją. Sprin­dis aiš­ki­na, kad Ra­šy­to­jų Są­jun­goj apie ma­ne la­bai ge­ros nuo­mo­nės ir tu­rė­tų iš­leis­ti. Be to, da­bar bus su­va­žia­vi­mas, tai vėl kels jau­nų­jų klau­si­mą. Pa­ra­šyk, kas, ta­vo nuo­mo­ne, rei­kė­tų įtrauk­ti į kny­ge­lę. Kaip tau da­bar at­ro­do „Straz­das“? Kas čia ne­iš­baig­ta (Sprin­dis sa­ko, jog bū­tent tai jam pri­ki­šę R. Są­jun­goj – „lyg kaž­ko trūks­ta“). Pri­du­riu, jog pa­tei­kiant kon­kur­sui „Straz­do“ pas­ku­ti­nis pos­mas bu­vo ne toks.

Sigitas Geda. Vilnius, Lazdynai. 1971. Alfonso Andriuškevičiaus nuotrauka

Aš gal­vo­jau, kad kny­ge­lėj bus 3 sky­riai – „Pė­dos“, „Pei­za­žai su gy­vu­liais“ ir „Straz­das“. O gal cik­lą, ku­ris yra pas ta­ve, iš­da­lint pė­doms. Pė­doms po pė­dą…

Ži­nau, jog pas­ku­ti­niam cik­le yra šlamš­to. Tu­riu pa­ra­šęs po­rą nau­jų. Apu­tis pa­sa­ko­ja, jog Mie­že­lai­tis la­bai re­ak­cin­gas jau­nų­jų at­žvil­giu. Dėl žur­na­lo jau­nie­siems pa­sa­kė: „Ne žur­na­lo jiems rei­kia, o po­li­ti­kos mo­ky­ti…“

Šiaip čia nie­ko do­ro. „Per­ga­lės“ 9 nr. yra ge­ras Vai­čiū­nai­tės cik­las „Zo­dia­kas“. „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“ – Jev­tu­šen­kos eil. apie Ro­mą, „Li­te­ra­tur­na­ja Ro­si­ja“ rug­pjū­čio pra­džioj – Bod­le­ro ver­ti­mų. Gal jau ir skai­tei. Tai ir vis­kas. Lai­kyk va­džias!

Si­gi­tas

65.IX.23

66.II.7

Pateriai

Al­fa,

Nu­ta­riau pa­brauk­ti tams­tai ke­lis žo­džius iš na­mų, kur gy­ve­nu jau an­tra sa­vai­tė. Vie­ną sa­vai­tė­lę pra­lei­dau Kal­bu­tiš­ky [pirmosios Sigito žmonos Vidos tėviškė – A. A.]. Prieš tai, sau­sio 23 d. bu­vau pas Mar­cin­ke­vi­čių dėl „Straz­do“. Aš jį bu­vau ati­da­vęs Šim­kui, šis per­da­vė M. Mat, M. kaž­ka­da pats gal­vo­jo ra­šy­ti pa­na­šią po­emą. Tai­gi, su­si­ti­kom sek­ma­die­nį 13 val. Šiek tiek pa­brau­kė ir ap­ta­rėm, kaip iš­plės­ti. „Jei­gu pa­da­ry­tum, sa­ko, bū­tų vel­niš­kai ge­ra po­ema.“ Pas­kui pa­si­šne­kė­jom šiaip. Pa­do­va­no­jo „Sie­ną“ su to­kiu įpa­rei­go­jan­čiu už­ra­šu „Mie­lam, ge­ram po­etui S. G… Ne­kan­triai lau­kiu Ta­vo pir­mo­sios kny­gos, lin­kiu Tau di­de­lio gy­ve­ni­mo po­ezi­jo­je“…

Pa­ža­dė­jo rem­ti dėl kny­ge­lės. Apie sa­vo „Sie­ną“ sa­ko­si no­rė­jęs su­kur­ti kaž­ką pa­na­šaus į mi­tą. Tai­gi, man at­ro­do, jog at­ėjo mud­viem lai­kas pa­lau­žy­ti ma­kau­les apie me­no ir mi­to­lo­gi­jos san­ty­kį. Da­bar ši pro­ble­ma nok­te noks­ta, nors gal­vas sau dėl to kvar­ši­na dar ne­dau­ge­lis. M. pil­nai pri­ta­ria ma­no svai­čio­ji­mams apie mi­to­lo­gi­jos įve­di­mą į li­te­ra­tū­rą. Jis pats tuo ser­ga. Pa­ža­dė­jo pa­sko­lin­ti bib­li­ją! Ber­ly­ne ją nu­si­pir­kęs, kaž­koks la­bai se­nas lie­tu­viš­kas ver­ti­mas.

Gal jau tau Gau­da [ma­no žmo­na, tuo me­tu mo­kiu­si an­glų kal­bos Sluc­kių duk­rą, – A. A.] ra­šė, kad bu­vau pas Sluc­kį. Šis iš kar­to įver­ti­no tą daik­tą, kad ma­no po­ezi­joj pa­sau­lis la­bai kon­kre­tus ir kar­tu abst­rak­tus, ati­trauk­tas. Gau­da man mi­nė­jo, kad jis kaž­ką tai pri­ki­šęs tai po­ezi­jai, bet prie ma­nęs ne­drį­so ar ne­no­rė­jo. Tie­sa, dar apie tą ati­trauk­tu­mą. Sa­ko, aš pats nau­ja­ja­me ro­ma­ne ka­muo­juo­si ties šia pro­ble­ma.

Pa­li­kau rin­ki­nė­lį J. Mar­cin­ke­vi­čiui. Jis ža­dė­jo im­tis žy­gių per Mal­do­nį.

Aš da­bar jau iš­plė­čiau „Straz­dą“. Kai baig­sis atos­to­gos, gal at­sių­siu tau vie­ną va­rian­tą, jei­gu tu­rė­si no­ro skai­ti­nė­ti. Da­bar jis su­si­de­da iš pen­kių ra­tų, aš­tuo­nio­li­kos da­lių. Su ly­ri­ka kol kas jau­čiu, kad šnipš­tas. Nie­ko ge­res­nio už „Su­grį­ži­mą iš Kau­ka­zo“ ne­iš­ei­na. Ne­pa­ky­lu. Ir tai, tur­būt, ga­na tra­giš­ka. Šiaip – šį bei tą ra­ši­nė­ju. Į „Švy­tu­rį“ ma­nęs ne­pa­ė­mė. Kaž­kas (di­des­nis už Bie­liaus­ką) iš­si­reiš­kė, kad „tik per ma­no la­vo­ną Ge­da at­eis į Š…“ Sa­kau, ge­ras la­vo­nas! Ra­ši­nė­ju to­kius nie­kus –

Lin­kiu tau sėk­mės! Si­gi­tas

66.II.17

Gra­žus žmo­gau,

aš jau ne­be­ži­nau, kuo baig­sis ši­tas šuo­lia­vi­mas per te­ori­jas. Tiek jų daug, taip vie­na li­pa ant ki­tos. Pir­miau­sia yra ke­le­tas ver­tų dė­me­sio nau­jie­nų. R. Pa­kal­niš­kis pa­ra­šė try­li­kos ma­šin­raš­čio pus­la­pių stu­di­ją apie ma­no po­ezi­ją. Va­di­na­si „Im­pro­vi­za­ci­jos“. Aš tau jas at­sių­siu, rei­kia tik per­spaus­din­ti, nes aš te­tu­riu vie­ną eg­zem­plio­rių ir bi­jau skir­tis net nak­tį. Rei­ka­las tas, kad jis iš­ke­lia ma­ne aukš­čiau vi­sų Lie­tu­vos po­etų (gal aš ir per­de­du, die­ve sau­gok). Bent jau ge­res­niu už M. ir ant­rą­jį M. tai tik­rai lai­ko. Sa­ko, mo­der­nes­nis už vi­sus mo­der­nis­tus ir kar­tu la­bai se­no­viš­kas, ir kar­tu vi­sai nau­jos struk­tū­ros po­etas, su­kū­ręs sa­vą­jį kos­mo­są. Žo­džiu, čia ne­at­pa­sa­ko­si. Aš per­skai­čiau ir pa­gal­vo­jau, kad An­driuš­ke­vi­čius sa­vo bal­ta (iš švie­su­mo) gal­va ši­tą man bu­vo sa­kęs ar­ba bent ži­no­jo dar prieš po­rą me­tų. Tai­gi, pir­miau­sia reiks at­siųst tau ši­tą­jį Pa­kal­niš­kį.

[...]

Mi­tus rei­kia nu­va­ly­ti, pa­lik­ti jų žmo­giš­ką­ją es­mę. Juk vi­sa me­no is­to­ri­ja re­mia­si bib­li­ji­niais ar an­ti­ki­niais siu­že­tais. Vi­si ge­riau­si pa­sau­li­niai kū­ri­niai.

Tai­gi, čia gal ir už­baig­siu laiš­ką. Bū­čiau tau at­siun­tęs „Straz­dą“, bet tu­riu pa­ra­šy­ti jam dar vie­ną da­lį. Stu­miuo­si pir­myn iš es­mės per po­emą. Čia, man at­ro­do, su­eis vi­si ma­no kū­ry­bos ga­lai: gam­ta, gy­vy­bė, po­etas, die­vas, mo­te­ris, kar­čia­ma, šun­gal­viai, ken­tė­ji­mas, prie­var­ta, tau­ta.

Be to, pa­ra­šiau du ge­rus ei­lė­raš­čius (tą pa­čią die­ną, kai laiš­ke skun­džiau­si, kad su­šla­po pa­ra­kas). Pa­kal­niš­kis ir ki­ti čia man daug pa­si­tar­na­vo. Da­bar aš dir­bu pil­nu tem­pu. Le­be­dys pa­sko­li­no bib­li­ją (Iš­lais­vink ma­ne, Vieš­pa­tie, ir pa­sta­tyk gre­ta sa­vęs, tuo­met kiek­vie­no ran­ka te­ko­vo­ja prieš ma­ne, Tu ati­to­li­nai jų šir­dis nuo iš­ma­ny­mo, to­dėl jie ne­bus iš­aukš­tin­ti… Ma­no akys ap­te­mo nuo nar­so… (Jo­bo kny­ga, 17 per­sky­ri­mas).

[...]

P. S. J. Mar­cink. jo po­emos ap­ta­ri­me kal­bė­jo, jog ne­ga­li­ma vi­siš­kai at­mes­ti re­li­gi­nės mo­ra­lės, to, kas ei­na nuo tūks­tant­me­čių.

Lau­kiu! Si­gi­tas

Al­fa,

be­mat ra­šau at­sa­ky­mą, ka­dan­gi pas­kui rū­pės ki­ti da­ly­kai, bus ki­tos nuo­tai­kos. Dė­ka­vo­ju tau už nuo­trau­ką. Vei­das nei vals­tie­tiš­kas, nei in­te­li­gen­tiš­kas. Nė­ra la­bai žvė­riš­kas. Ap­skri­tai, yra kaž­kas iš „su­ga­din­tų in­te­lek­tu­a­lų“. O, gal­būt, kal­ta tech­ni­ka. Tur­būt, ly­giai taip mū­sų šni­pai fo­to­gra­fuo­ja už­sie­nio lėk­tu­vus; to­dėl jie iš­ei­na daug pra­stes­ni ne­gu iš tik­rų­jų…

Yra šio­kių to­kių nau­jie­nų. Po­emą tau iš­siun­čiau. Pa­kal­niš­kis ruo­šia kny­gą apie lie­tu­vių po­emą, tai ža­da „Straz­do“ ana­li­ze ją už­baig­ti. Sa­ko, ga­li di­džiuo­tis, pa­ra­šęs to­kį daik­tą. Man kai kas jau ne­be­pa­tin­ka, kai kur da­viau­si kvai­lai pa­tai­so­mas žur­na­lo re­dak­to­riaus. Per­gal­vo­siu vis­ką į ru­de­nį. Ma­sio­nis ruo­šia­si skelb­ti straips­nį apie mi­to­lo­gi­ją po­ezi­jo­je. Kaž­kiek už­ka­bi­no ir „Straz­dą“. Jis lai­ko po­emą (ir Ge­dą!) pa­čiu mi­to­lo­giš­kiau­siu ar bent ar­ti­miau­siu mi­to­lo­gi­niam mąs­ty­mui lie­tu­vių po­ezi­jo­je.

Pa­si­ro­dė Pu­ti­no nau­jų ei­lių kny­ga „Lan­gas“ ir Vai­čiū­nai­tės „Vėt­run­gės“. Jei­gu tau jų Gau­da ne­at­siun­tė ar­ba no­rė­tum tu­rė­ti – pa­ra­šyk tuoj pat. „Rug­pjū­čio švie­są“ gal gau­siu, bet jei­gu tu jos dar ne­pra­dė­jai skai­ty­ti – ne­skai­tyk. Folk­ne­rį rei­kia pra­dė­ti nuo „Деревушка“ (gal­būt, dar nuo anks­tes­nių, bet mes jų ne­ži­nom). Ši­tą aš tu­riu iš bib­lio­te­kos, o „Город“ ir „Особняк“ – nuo­sa­vas. Kai aš įsi­skai­čiau Folk­ne­rį, tai gry­bo vie­toj li­ko vi­si ki­ti. Šo­lo­cho­vas (ir He­ming­vė­jus, ir [ne­įskai­to­ma pa­var­dė]!), pa­ly­gi­nus su anuo – nykš­tu­kai. Ap­skri­tai, jam ly­gaus XX am­žiu­je nė­ra. Iš ki­tų – bib­li­ja, Bal­za­kas, Tols­to­jus. Įsi­skai­tęs Fol­kne­rį, pa­jun­ti, ką duo­da mi­to­lo­gi­ja. Žo­džiu, ge­ni­jus.

Iš Mask­vos bu­vo su­grį­žęs Bu­čys, tai pa­sa­ko­jo apie tą teis­mą. Žiau­rių daik­tų bū­ta. Laiš­ke to ne­iš­dės­ty­si.

Mar­cin­ke­vi­čius smar­kiai sir­go. Jam įsi­se­nė­jęs ra­di­ku­li­tas. Bu­vau kar­tą ap­lan­kyt li­go­ni­nėj. Da­bar jau iš­si­ra­šė.

Aš su­si­dė­jau su to­kiu jau­nu dai­li­nin­ku – Rep­šiu. La­bai ta­len­tin­gas, vi­siš­kai ta­vo tem­pe­ra­men­to [...]. Dir­ba kaip jau­tis. Mus su­ve­dė To­mas Venc­lo­va (per jį da­bar ga­li­ma gau­ti vi­so­kios li­te­ra­tū­ros. Tu­ri bai­sią bib­lio­te­ką. Su­si­do­mė­jęs ma­no tvė­ri­niais).

Tai keis­tas daik­tas! Tas Rep­šys dir­ba pa­na­šiai kaip aš, tai yra jau­čia pa­sau­lį pa­na­šiai. Die­vi­na vi­so­kius paukš­čius ir žu­vis. Pa­ra­šiau jam di­plo­mi­niam to­kią ei­lę apie Onos baž­ny­čią, bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas, jo di­plo­mi­nį ža­dė­jo iš­leis­ti at­ski­ra kny­ga, bet da­bar kaž­kas su­sto­jo. No­rė­tų iliust­ruo­ti ma­no „Straz­dą“. Gud­ri gal­va! Sa­ko, įsi­vaiz­duok – ru­giai ža­li, su­au­gę, plau­kia. Per ru­gius ei­na žmo­gus. Žmo­gaus ne­si­ma­to. Tik gal­va plau­kia. Virš ru­gių. Ar­ba – ly­de­kos ry­ja sil­kes (eže­re), o tro­bo­je ber­nai ki­bi­na mer­gas…

Bu­vo čia toks kon­kur­sas – Spa­lio rev. 50-čiui. Vi­so­je Są­jun­go­je. Dviem ra­tais. Pir­ma­sis – res­pub­li­ko­je, ant­ras – sos­ti­nėj. Iš Lie­tu­vos to­liau at­rin­ko da­ly­vau­ti Mar­ti­nai­čio, Gra­žio, ma­no ir dar to­kių dvie­jų vai­kių ei­les. Skai­tėm per te­le­vi­zi­ją ir ra­di­ją. Sos­ti­nėj, ma­tyt, mums nie­ko ne­teks. Ten to­kios ei­lės ne ma­doj.

No­riu iš­va­žiuo­ti į Kau­ka­zą. Sa­vai­tė­lei. Kau­piu jė­gas ir ryž­tą. Gal pa­ra­šy­čiau ką nors ge­res­nio, pvz., „Ant­ra­sis su­grį­ži­mas…“ Tai tik kal­bos (pa­ra­šy­mas), o iš­va­žiuot tai tik­rai ren­giuo­si. Ge­gu­žės pra­džio­je.

[...]

Lin­kiu ge­ros svei­ka­tos! Si­gi­tas

[Da­ta paš­to ant­spau­de: 20-4-66]

Kar­tais at­ro­do, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja toks ero­ti­kos su­pra­ti­mas: pra­džio­je bu­vo rū­tų vai­ni­kė­liai ir žir­ge­liai, tru­ba­dū­rų dai­nos ir ri­te­rių ko­vos už šir­dies da­mą, ro­man­tiš­ki dū­sa­vi­mai mė­ne­sie­no­je, o pas­kui at­si­ra­do vi­dia­kai, per ku­riuos ne­la­ba­sis ėmė leis­ti vi­so­kias por­nog­ra­fi­jas ir su­ga­di­no žmo­gų.

Taip bent ver­čia gal­vo­ti įvai­rios re­ak­ci­jos pa­si­ro­džius Si­gi­to Ge­dos rin­ki­niui „Fres­kos“. Ste­bi­na kai ku­rių skai­ty­to­jų, po­etų, kri­ti­kų nuo­sta­ba, kad at­si­ra­do to­kia kny­ga, kaip po­etas ga­lė­jo iki to­kio ly­gio nu­si­va­žiuo­ti. Šia­me teks­te pa­si­žval­gy­siu po vi­są Ge­dos kū­ry­bą. Juk to­kių ir pa­na­šių ei­lė­raš­čių, ko­kie pub­li­kuo­ja­mi „Fres­ko­se“, bū­ta ir anks­tes­niuo­se rin­ki­niuo­se („Po aš­tuo­nio­li­kos me­tų: at­si­svei­ki­ni­mas su Ja­ba­niš­kė­mis“, 2003; „Dau­giau ne­vai­din­siu So­fok­lio“, 2006), o ero­ti­nio pra­do svar­ba Ge­dos kū­ry­bo­je ma­to­ma nuo pa­čių pir­mų­jų jo vie­šų teks­tų, dar nuo stu­den­tiš­kų, bin­kiš­kų ke­tu­rei­lių:

Ge­dos po­ezi­jo­je esa­ma pla­čiau­sio spek­tro ero­ti­nės raiš­kos: nuo to­kio bui­ti­nio „pa­si­ku­te­ni­mo“, kas­die­niš­kos ero­ti­kos, ku­ri dėl sa­vo „ne­gra­žu­mo“ gal ir ero­ti­ka ne­va­din­ti­na, iki ben­driau­sių dvie­jų pra­dų, sek­su­a­li­nės ener­gi­jos me­ta­fo­rų. Pa­va­sa­rio, ug­nies to­pai, įgy­jan­tys įvai­riau­sius me­ta­fo­ri­nius pa­vi­da­lus ir niu­an­sus, že­mės ari­mas kaip kos­mo­go­ni­nis vai­sin­gu­mo ak­tas, ku­ria­me da­ly­vau­ja vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas pra­dai. Ir nuo pat pra­džių Ge­da bu­vo kal­ti­na­mas tuo, dėl ko ne vie­nas su­abe­jo­jo ir pa­si­ro­džius kny­gai „Fres­kos“ – ar vis dėl­to tai sko­nin­ga? An­tai Tat­ja­na Ros­to­vai­tė knygoje „Heroika ir svajonė: apie lietuvių tarybinę poeziją“ (1976) apie „Straz­dą“ ra­šė: „Ap­skri­tai S. Ge­da ža­vi kaž­ko­kiu vai­kiš­ku im­pul­sy­vu­mu, liau­diš­kai be­tar­piš­ku gy­vo­sios gam­tos ir bū­ties su­vo­ki­mu, ste­bi­na pa­ra­dok­sa­liais su­gre­ti­ni­mais. Ta­čiau pa­si­tai­ko ne­sko­nin­gos ir ne­ap­do­ro­tos miš­rai­nės, pa­vyz­džiui:

Šian­dien prie­kaiš­tai dėl to­kių ei­lu­čių sko­nin­gu­mo gal ir ke­lia šyp­se­ną, bet ap­skri­tai abe­jo­nės dėl Ge­dos es­te­ti­nio sko­nio iš­lie­ka. Prie­kaiš­tau­jant Ge­dai dėl sko­nio rei­kia su­pras­ti, kad prie­kaiš­tau­ja­me iš tų po­zi­ci­jų, ku­rias Ge­da de­konst­ruo­ja. Ypač skai­tant „Fres­kas“ su­si­for­mu­la­vo min­tis, kad Ge­da yra ana­pus sko­nio, ana­pus įvai­rių kon­ven­ci­jų. Jis ty­čia, bet ne sa­vi­tiks­liš­kai lau­žo ge­ro sko­nio ka­no­nus. „Nu­blokš­ti nuo sa­vęs tin­klą, ku­riuo gau­dom pa­sau­lį“, – ra­šė dar „Ma­mu­tų tė­vy­nė­je“ (1985).

Iš Sigito Gedos užrašų knygelės

Ge­dai nie­kas ne­truk­dė net ir be­sko­ny­bė­je, ki­če, dai­nuš­ko­se pa­ste­bė­ti „la­šą po­ezi­jos“: „Čia kaž­kur sly­pi nuo­jau­tos – na­mų, lan­gų, vai­kų ir erd­vės – gy­ve­ni­mo il­ge­sys. Tai kas, kad ki­čas“, – ra­šė die­no­raš­ty­je apie gir­di­mus per ra­di­ją šian­die­ni­nės est­ra­dos pa­vyz­džius, to­kius kaip „Ma­no die­nos – bal­ti lan­gai, / Aukš­tu dan­gum skren­dan­tys gan­drai…“ Ki­čas pa­trau­kė jo dė­me­sį ne sa­vo sub­ti­lia for­ma, o tuo, kad „ga­lop su­grįž­ta­ma prie žmo­giš­kų­jų ins­tink­tų, kū­no kal­bos“ („Žy­dė­jo mė­ly­nos ci­ko­ri­jos“, Šiau­rės At­ėnai, 2007.VIII.4).

Ge­dai vi­suo­met rū­pė­jo ėji­mas į ar­chai­ką, pir­map­ra­diš­kos pa­sau­lio for­mos ir dės­niai, o apei­ti sek­su­a­lu­mo žen­giant šia kryp­ti­mi ne­įma­no­ma. Iš gy­va­vaiz­džių:

Apie Ro­di­no sim­pa­ti­jos Ka­mi­lės (Clau­de­lio se­sers) skulp­tū­ras – jos bro­lis Pau­lis bu­vo gar­sus ka­ta­li­kų po­etas:

– Jos ero­tiš­kos skulp­tū­ros, kur vaiz­duo­ja­mi su­si­ki­bę kū­nai, daž­nai sta­čiai įau­gę į mo­lį, lyg no­rė­tų pa­liu­dy­ti, jog ero­ti­ka ga­li iš­ju­din­ti fun­da­men­ti­nę ma­sę, ply­tin­čią apa­čioj…

(„Va­sa­rė aje­ro šne­ka: die­no­raš­čiai ir ty­ri­nė­ji­mai“, 2008)

Ge­da pats bu­vo „fun­da­men­ti­nių ma­sių“ ju­din­to­jas, pir­map­ra­dė ero­ti­ka yra da­lis jo per­kei­ti­mo pro­jek­to. To­dėl su­pran­ta­ma, kad tuo­se fun­da­men­tuo­se ran­da­ma ne sub­ti­li ero­ti­ka, o ga­ju­mas, veš­lu­mas, ku­ris ke­lia džiaugs­mą. Su­pran­ta­ma, kad ku­ria­mi ne iš­blyš­ku­sių da­mų por­tre­tai, o mo­te­rys, ga­li­mos ly­gin­ti su se­niau­siais vai­sin­gu­mo dei­vių at­vaiz­dais ar skulp­tū­rė­lė­mis. Tar­si Vi­len­dor­fo Ve­ne­ra Ge­dos ei­lė­raš­čiuo­se „gu­li mo­te­rys di­džiu­lės“ (rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“, 1981).

Gal­vo­jęs apie lie­tu­vių ero­ti­nės po­ezi­jos an­to­lo­gi­ją, rin­kęs jai ar­cha­jiš­kiau­sius pa­vyz­džius, Ge­da ne­ga­lė­jo iš­veng­ti ir to­kios po­ezi­jos, ku­rią, jei­gu no­ri­te ir jei­gu tai daug ką kei­čia, ga­li­ma va­din­ti por­nog­ra­fi­ne. Va­di­na­mo­ji por­nog­ra­fi­ja, o tiks­liau – tam tik­ro ko­do kal­bė­ji­mas apie ly­ti­nius san­ty­kius, apie geis­mą pri­klau­so Ge­dos pro­jek­tui, ku­ria­me gam­tos pra­das yra svar­bus, kar­tais, at­ro­do, net svar­bes­nis už kul­tū­ri­nį. Žmo­gaus ir gam­tos sti­chi­jų jung­tis – pro­gra­ma nuo pra­džių pra­džios, nuo ken­tau­riš­kos Straz­do fi­gū­ros. Pa­na­šių jung­čių ieš­ko­ta ir pa­sau­lio kul­tū­ro­je. Dvi­ly­pu­mas ar­ba, tiks­liau sa­kant, tarp dvie­jų prie­šin­gų pa­sau­lio po­lių ply­tin­ti for­mų, bal­sų įvai­ro­vė trau­kė ir ža­vė­jo po­etą vi­są kū­ry­bos lai­ką. Tai­gi, lai­mė ar ne­lai­mė, gy­vu­liš­ku­mas, ku­ris ne­iš­ven­gia­mai pa­si­ro­do ati­den­giant vie­ną ci­vi­liza­ci­jos sluoks­nį po ki­to, čia da­ly­vau­ja ir ne tik po­etiš­ko­sio­mis žmo­gaus ir paukš­čio pa­ra­le­lė­mis. Iš­žval­gy­ti vi­są me­ta­fo­rų siū­lo­mą reikš­mių lau­ką bu­vo Ge­dos po­eti­nio dar­bo me­to­das. Tai­gi, ga­li­ma sa­ky­ti, gy­vu­liš­kas geis­mas („Sek­sas bai­sus gy­vu­lių“; rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“), ky­lan­tis Ge­dos ku­ria­ma­me pa­sau­ly­je, nė­ra ir ne­ga­li bū­ti nei­gia­mai ko­no­tuo­tas. Gam­tiš­kas gy­vy­bin­gu­mas, vi­ta­liš­ku­mas nuo pat Ge­dos de­biu­to pro­vo­ka­vo ir šo­ki­ra­vo. Sim­bo­liš­ka, kad vie­na pas­ku­ti­nių kny­gų, „Fres­kos“, to­kių re­ak­ci­jų taip pat su­lau­kė. Be­je, Ge­dos at­ve­jis ski­ria­si nuo są­mo­nin­go pro­vo­ka­ty­vu­mo, ku­riuo pa­si­žy­mi šiuo­lai­ki­nis me­nas – jam pro­vo­ka­ty­vu­mas yra ne sie­kia­my­bė, o pa­da­ri­nys.

Iš Sigito Gedos užrašų knygelės

Mi­che­lio Fou­cault nuo­mo­ne, bū­tent „na­tū­ra­lus gy­vy­bin­gu­mas ir trau­ka, ku­ria jis vei­kia geis­mus, ska­ti­na sek­su­a­li­nį ak­ty­vu­mą per­ženg­ti ri­bas, ku­rias nu­sta­tė gam­ta, kai aph­ro­di­sia tei­kia­mą ma­lo­nu­mą pa­da­rė že­mes­nį, sub­or­di­nuo­tą ir są­ly­go­tą. Šis gy­vy­bin­gu­mas ska­ti­na aukš­tyn ko­jom ap­vers­ti hie­rar­chi­ją, geis­mams ir jų pa­ten­ki­ni­mui duo­ti pir­me­ny­bę, jiems su­teik­ti ab­so­liu­čią val­džią sie­lai“ („Sek­sua­lu­mo istorija“, 1999). Su pa­va­sa­riš­ka ener­gi­ja aukš­tyn ko­jom ka­no­nus ver­čian­čio Ge­dos po­ezi­jo­je yra ir ši­ta nepa­klus­nu­mą, ere­zi­ją iš­pro­vo­kuo­jan­ti ins­tink­ty­vi ener­gi­ja.

Svars­ty­mas, por­nog­ra­fi­ja čia ar ne, tė­ra są­vo­kų ri­bų timp­te­lė­ji­mas vie­non ar ki­ton pu­sėn. Ma­nau, Ge­dai tai ne­rū­pė­jo, jis bu­vo lais­vas. Vi­sų pir­ma jam rū­pė­jo ener­gi­jos ju­dė­ji­mas vi­sa­to­je, tos ener­gi­jos pul­sa­vi­mo, per­te­kė­ji­mo iš vie­nos for­mos į ki­tą ju­ti­mas, „elek­tra, ku­ri ei­na iš vis­ko…“ (rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, 1997). Iš es­mės tuo­se ener­gi­jos srau­tuo­se sun­ku iš­skir­ti sek­su­a­li­nę, kū­ry­bi­nę, ka­ri­nę ar ki­to­kią ener­gi­ją, to­dėl Ge­dos ku­ria­ma­me po­eti­nia­me pa­sau­ly­je jun­ta­mi vi­su­mi­niai ry­šiai, to­dėl ga­li­ma pa­sa­ky­ti, „kad mo­te­ry aš die­vą at­ran­du“ (rink. „Žy­din­ti sly­va Snai­gy­no eže­re“). Tik at­ski­ruo­se ei­lė­raš­čiuo­se ši ener­gi­ja įgau­na kon­kre­tes­nę iš­raiš­ką.

(Rink. „Dau­giau ne­vai­din­siu So­fok­lio“)

Ši elek­tra, sun­kiai su­val­do­ma ir to­dėl pa­vo­jin­ga ener­gi­ja bu­vo įvar­dy­ta ir an­ti­ki­nė­je kul­tū­ro­je. Pa­sak Fou­cault, „jei­gu, kaip sa­ko Pla­to­nas, jai rei­kia tai­ky­ti tris pa­čius stip­riau­sius stab­džius – bai­mę, įsta­ty­mą ir tei­sin­gą kal­bą, jei­gu, pa­sak Aris­to­te­lio, rei­kia, kad ge­bė­ji­mas geis­ti pa­klus­tų pro­tui kaip vai­kas sa­vo mo­ky­to­jo pa­lie­pi­mams, jei­gu pats Aris­ti­pas, ne­nu­sto­da­mas „nau­do­tis“ ma­lo­nu­mais, no­rė­jo, kad bū­tų sten­gia­ma­si ne­si­leis­ti jų pa­vei­kia­mam, – tai ne to­dėl, kad sek­su­a­li­nė veik­la bū­tų blo­gis; ir juo la­biau ne to­dėl, kad ji ri­zi­kuo­tų nu­kryp­ti nuo ka­no­niš­ko mo­de­lio, o dėl to, kad ją su­ke­lia jė­ga – ener­geia, ku­ri pa­ti lin­ku­si per­dė­ti“.

Ener­gi­ja yra gai­va­liš­kos Ge­dos vaiz­duo­tės pa­ma­tas, jo­je per­te­ka vie­na į ki­tą gam­tos ir kul­tū­ros for­mos, skir­tin­gi lai­kai:

(Rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, eil. „Dar vie­nas akor­das“)

Ener­gi­ja, ku­ri sie­ja vis­ką į ben­drą daik­tą, va­ri­nė­ja krau­ją, bet sy­kiu ir at­nau­ji­na, per­kei­čia, sprog­di­na. „Sprog­di­nan­ti po­ezi­jos jė­ga [...] mū­sų vi­suo­me­nei ne ma­žiau reikš­min­ga ne­gu pub­li­cis­ti­nis tos ar ki­tos idė­jos de­kla­ra­vi­mas“, – ra­šė Kęs­tu­tis Nas­top­ka so­viet­me­čiu re­a­guo­da­mas į pa­si­pik­ti­nu­sių ir Ge­dos po­ezi­jos ne­su­pran­tan­čių skai­ty­to­jų laiš­kus. Ge­dos mąs­ty­me spro­gi­mo, gai­va­liš­kos pa­va­sa­rio ener­gi­jos idė­ja kar­to­ja­si nuo pat kū­ry­bos pra­džios, tvir­ti­na­ma tiek pa­čia po­ezi­ja, tiek eseis­ti­niais, au­to­biog­ra­fi­niais teks­tais. Po­ezi­ja kaip žy­din­čios sly­vos me­ta­fo­ra au­to­biog­ra­fi­nia­me pri­sis­ta­ty­me 1977 me­tais: „Taip ir juo­dže­mio, mo­lio ir žvy­ro, ant mū­sų tė­vų ir pro­tė­vių kau­lų pa­va­sa­rį pra­si­sklei­džia žy­din­ti sly­va. Nau­din­ga ir ne­nau­din­ga, gra­ži ir bai­si – ji­nai ima vis­ką iš dan­gaus ir že­mės, ir iš žmo­gaus ran­kų, iš jo šir­dies, ji­nai vis­ką vie­ni­ja ir jun­gia, – plas­tan­tis gam­tos pul­sas, ne­ap­sa­ko­ma mū­sų dva­sia…“ (Ta­ry­bi­niai Lie­tu­vos ra­šy­to­jai, T. 1, 1977). Ne tik sa­vo, bet ir vi­są lie­tu­vių po­ezi­ją Ge­da sie­jo su pa­va­sa­rio ar­che­ti­pu: „Po­ezi­ja, o ypač lie­tu­vių, stip­riai su­si­ju­si su pa­va­sa­riu. Ne­re­tai net pa­gal­vo­ju, kad mū­sų pa­są­mo­nę ir są­mo­nę iš­ties vei­kia kli­ma­tas. Juk pa­va­sa­rį ir pra­si­de­da tik­ra­sis sek­sas, tik­ro­ji ero­ti­ka, ar ne? Įvai­riau­si gy­viai – va­ba­lai, paukš­čiai – kru­ša­si, duo­da­si. Net dan­gus skam­ba, eže­rai ūžia. Juk tai – ir­gi po­ezi­ja“ („Kny­go­je Jus­ti­niš­kės vir­to Ja­ba­niš­kė­mis“, R. Ger­bu­ta­vi­čius kal­ba­si su S. Ge­da, Lie­tu­vos ry­tas, 2003.XII.2).

Aki­vaiz­du, kad ir po­eti­nės kal­bos tik­ru­mo ma­tas Ge­dai bu­vo ši nu­jau­čia­ma ener­gi­ja, ben­dra ir kal­bai, ir ero­ti­kai. Kal­bos rit­mas, me­lo­di­ja, jos jun­glu­mas, žo­džių reikš­mių py­ni­ma­sis, ki­birkš­čia­vi­mas ne­at­sie­ja­ma nuo ero­ti­kos („Siui­ta Vir­gi­ni­jai“). Be ši­to po­ezi­ja tik tuš­čias vai­di­ni­mas: „Tai kam čia dar vai­dint, čia žo­džiai, ne ero­ti­ka“ (rink. „Jot­vin­gių mi­šios“, eil. „Pa­va­sa­ris. O aš vis ne­pa­tai­kau“).

To­kia pir­map­ra­dė er­o­ti­ka, ku­rią mes daž­nai iš­stum­tu­me ana­pus sa­vo su­si­kur­tų pa­do­ru­mo ri­bų, yra ne­iš­ven­gia­ma, ko­he­ren­tiš­ka da­lis tos po­eti­nės sis­te­mos, ko­kią Ge­da kū­rė. Ki­ta kal­ba, ar to­kia po­eti­nė pro­gra­ma ga­li bū­ti po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ka, ar ji vi­sa­da ga­li iš­veng­ti sek­siz­mo. Bet tai ir klau­si­mas apie mū­sų šian­die­nos ide­o­lo­gi­ją ir pa­sau­lio įvar­di­ji­mą. Ge­da (gal ir nai­viai) ban­dė re­konst­ruo­ti ki­tą, ba­bi­lo­niš­ką­jį pa­sau­lį ir ti­kė­ti, kad tie fun­da­men­ta­lūs prin­ci­pai te­be­vei­kia ir šian­dien.

Pateikiu spaudai eiliuotas pabiras, ra­šy­tas prieš 48 me­tus. Yra net konkreti pa­ra­šy­mo data – 1964 m. rug­sė­jo 28 d. Pri­si­mi­niau jas artėjant Sigito Gedos 70-me­čiui. Tai pa­ro­dijos-sekimai, nelengvai įvar­di­jamas žan­ras. Pažinojau Sigitą dar gim­na­zistą, abu bu­vom Laz­di­jų rajono literatų bū­relio nariai. 1961 m. jis tapo ra­jo­no jau­nų­jų literatų kon­kur­so laureatu (beje, ver­ti­ni­mo ko­misijai va­do­vavo iš Vilniaus at­va­žia­vęs jaunas pro­zi­nin­kas Juozas Aputis). 1964 m. rudenį su­si­ti­kom jau Vil­niuje. Stu­den­tas lituanistas Ge­da tada neseniai bu­vo išspausdinęs di­des­nę poezijos pub­li­ka­ci­ją „Pėdos“ (tie­sa, kol kas tik laikraštyje). Tą „Tarybinio studento“ nu­merį gavau do­va­nų. Skaičiau labai ati­džiai. Jaudino ka­ro ir pokario aidai, gimtųjų dzū­kiškų kaimų vaiz­dai. Stul­bino eiliavimo tech­nika – ne­tai­syklingi, atvirkštiniai ri­mai, trūk­čiojantis rit­mas. Manyje pabudo paro­di­juo­to­jo ši­šas: paeiliuosiu panašiai, šiek tiek vis­ką ut­ri­ruo­da­mas, įterpdamas šį tą ba­na­laus. Ži­no­ma, įžeisti au­to­riaus nė nemaniau. To­dėl užrašiau: „Sigitui – su šilta iro­nija.“ Vė­liau panašias pabiras pavadinau „Pėda į pė­dą paskui Sigitą Gedą“. Manau, skai­ty­to­jai supras ge­ra­noriškas šio žaidimo tai­syk­les. Didelio poeto šlovei tai nieku gyvu ne­pa­kenks.

Dir­bom su Si­gi­tu „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­jo­je dau­giau nei de­šimt me­tų. At­ei­da­vo į dar­bą (Py­li­mo, Mai­ro­nio, Šv. Ig­no­to, Mė­si­nių gat­vė­se) pa­pras­tai kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, kad per­skai­ty­tų kas sa­vai­tę spaus­di­na­mo sa­vo le­gen­di­nio die­no­raš­čio ko­rek­tū­rą. Ma­žai ką tai­sė, la­bai re­tai ką iš­brauk­da­vo, sa­ky­da­vo, kad sa­vęs jis ne­cen­zū­ruos, koks yra, koks bu­vo – toks ir ge­rai. Dar kar­tais duo­da­vau jam įver­tin­ti at­siun­čia­mus į re­dak­ci­ją ei­lė­raš­čius. Ži­no­jau, kad ven­gia tos la­vi­nos, pa­žiū­ri į pra­džią ir pa­bai­gą, dau­giau ne­tu­ri kan­try­bės. Juk ta­me srau­te daug gra­fo­ma­ni­jos, daug tie­siog vi­du­ti­nio ly­gio po­ezi­jos. Kar­tais Si­gi­to akis vis dėl­to už­si­deg­da­vo ir nuo po­ros ei­lu­čių, nes ap­tik­da­vo re­tą iš­raiš­ką – ta­da džiaug­da­vo­si. Gar­ses­nių po­etų nau­jos po­ezi­jos be­veik ne­skai­tė, nu­mes­da­vo – čia vis­kas aiš­ku, sa­ky­da­vo, ga­li spaus­din­ti ar­ba ne – gal te­gul šiek tiek pa­gu­li, vė­liau įdė­si… Kai sa­ky­da­vau jam, kad ne­mėgs­tu po­ezi­jos, ne­ga­liu jos ver­tin­ti, esu tik pro­zos mė­gė­ja ir ži­no­vė, jis ne­su­tik­da­vo: ką ten, skai­tyk po­ezi­jos dau­giau ir sa­vai­me per­pra­si, kas yra kas, tu esi lanks­ti. Bet ir jam daug la­biau pa­tik­da­vo „įver­tin­ti“ ko­kį pub­li­cis­ti­nį teks­tą, sa­ky­da­vo: „Duokš, aš mėgs­tu skai­ty­ti.“ Taip, Si­gi­tas bu­vo iš tų re­tų ra­šy­to­jų, ku­rie daug skai­tė – skai­tė vi­są gy­ve­ni­mą.

Iš Sigito Gedos užrašų knygelės

Kaip vie­ni­šas žmo­gus, kaip nuo­lat na­muo­se dir­ban­tis žmo­gus, pa­si­ilg­da­vo ben­dra­vi­mo, ga­lė­jo įsi­trauk­ti į bet ko­kį po­kal­bį, ta­čiau pas­ku­ti­niais me­tais tik tuo at­ve­ju, jei jo ko nors pa­klaus­da­vai. Ne­už­ka­bin­tas, pats ne­pra­dė­da­vo šne­ku­čiuo­tis. Pa­tik­da­vo, jei pa­klaus­da­vau apie ko­kią nors gy­ve­ni­mo, bui­ties smul­kme­ną, nes bu­vo nu­si­bo­dę šne­kėt vien apie aukš­tas ma­te­ri­jas. Sa­ky­da­vau anuo­met: už­duok Ge­dai, pa­vyz­džiui, te­mą „Kė­dė“, ir jis kal­bės taip, kad ne­ga­lė­si at­si­klau­sy­ti. Ži­no­jo, kad ap­lin­ki­niai, se­ni ko­le­gos pri­ven­gia jo karš­tų kal­bų, gin­čų, ku­rių ne­trū­ko anks­tes­niais me­tais, to­dėl su už­ėju­siais į re­dak­ci­ją ap­si­ribo­da­vo man­da­gia kal­ba apie orą ar pan. Ne­mė­go tų, ku­rie lįs­da­vo „be ce­re­mo­ni­jų“, to­kius arba ap­šauk­da­vo, arba nu­si­suk­da­vo. Iš­skir­da­vo li­ki­mo vie­naip ar ki­taip nu­skriaus­tus žmo­nes, drau­ga­vo su vai­kiš­ko bū­do ver­tė­ju Juo­zu Meč­kaus­ku-Meš­ke­la, apie ki­tą links­muo­lį, „vie­no ge­ro fil­mo“ re­ži­sie­rių An­drių Šiu­šą, sa­kė: tu jį sau­gok, to­kių žmo­nių ma­žai.

La­bai mė­go ir su­pra­to gam­tą, ma­tė ją ir iš ar­ti, ir iš to­li. Kiek­vie­nas mies­to paukš­te­lis, žo­ly­nas bu­vo ver­tas iš­skir­ti­nio dė­me­sio. Ir da­bar vi­dur­va­sa­rio kel­kraš­čių kie­tas­tie­bį krū­me­lį ci­ko­ri­ją, ryš­kiai mė­ly­nai žy­din­čią žvaigž­dę, „varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­lę“, pa­ti sau va­di­nu Si­gi­to gė­le, nes ją bu­vo gra­žiai ap­ra­šęs.

Vie­ną sun­kiai pa­mirš­ta­mą sy­kį bu­vom su­si­kir­tę: at­ne­šė duk­ros Ur­šu­lės kiek pa­trum­pin­tą stu­di­jų dar­bą (ji stu­di­ja­vo is­to­ri­ją) ir pa­sa­kė, kad ga­li­ma spaus­din­ti. Žiū­rė­jau ir šiaip, ir taip – ne­ti­ko mū­sų laik­raš­čiui nei pa­gal te­mą, nei pa­gal žan­rą, pa­dė­jau į ša­lį, „ma­ri­na­vau“. Kol ga­lų ga­le jis pa­klau­sė – kaip­gi bus? At­sa­kiau: ne­tin­ka, ne­spaus­din­sim, ir vis­kas. Re­ak­ci­ja bu­vo aud­rin­ga. Kas aš to­kia, kaip drįs­tu… Po to ke­lis mė­ne­sius ne­si­kal­bė­jom, vė­liau stai­ga vėl pra­dė­jom kal­bė­tis apie nie­kus, lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę, ir tik tuo­met jam kaž­kas „at­si­ri­šo“: vis skam­bi­no, at­si­pra­ši­nė­jo, aiš­ki­no.

La­bai my­lė­jo duk­rą, no­rė­jo, kad ji ras­tų vie­tą gy­ve­ni­me. Sa­kė, kad vy­res­nie­ji du vai­kai yra jo nu­skriaus­ti, kad jau­nas sky­rė jiems ma­žai dė­me­sio. Vi­sai kas ki­ta yra Ur­šu­lė.

Pas­ku­ti­nį kar­tą ma­tė­mės gal sa­vai­tė prieš mir­tį. Gy­ve­nom abu Ant­akal­ny­je, tai su­si­ta­rėm su­si­tik­ti paš­te prie Ši­lo til­to – pa­si­im­siu teks­tą ir jam ne­rei­kės va­žiuo­ti į mies­tą. Ne­kaip at­ro­dė, pa­sa­kė: ži­nai, aš taip gė­di­juo­si kur nors iš­ei­ti… At­sa­kiau kaž­ką sku­bo­tai ir ba­na­liai, kaip ir vi­so to teis­mo me­tu veng­da­ma jo klaiks­tan­čių nuo aiš­ki­ni­mo­si akių: juk ži­not, vis­kas pra­ei­na.

Ma­nau, kad jau nuo ta­da, kai prieš ke­le­tą me­tų mi­rė jo žmo­na Gra­ži­na, vi­sa­da juo ti­kė­ju­si, jam tar­na­vu­si, Si­gi­to ke­lias pa­si­su­ko į nuo­kal­nę. Nes ta­da jis li­ko vie­nas.

Nes mums leng­viau skai­ty­ti mi­ru­sių di­de­lių po­etų ei­les.