Murkšliną sausio dieną, po Trijų Karalių pailgėjusią per du gaidžio žingsnius, susirinkome „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje, Bernardinų vienuolyne. Trys redaktorės: dešimtmetį redaktoriavusi JŪRATĖ VISOCKAITĖ, ilgiausiai prie „Šiaurės Atėnų“ vairo stovėjusi GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ ir aš, EGLĖ FRANK, pusę metų dar tik mėginanti suprasti, kaip, pasak Giedrės, išvirti sriubą iš kirvio. Todėl šįkart buvau klausinėtoja ir kišau nosį visur, žinodama, kad per ją negausiu – Jūratė su Giedre apdovanotos ne tik talentu, bet ir puikiu humoro jausmu. Dalį pokalbio cenzūros sumetimais teko iškirpti, bet jis buvo tikrai smagus – daug kvatojome ir traukėme viena kitą per dantį. „Šiaurės Atėnams“ skaičiuojant paskutinę savaitę iki 35-osios sukakties, galima tik spėlioti, koks laikraštis būtų, jei dirbtumėme visos trys, bet kad drąsus ir su krislu beprotybės – neabejoju.

„Šiaurės Atėnų“ redakcijoje. Iš kairės: Pranas Morkus, Jonas Mekas, Laimantas Jonušys (stovi), Jūratė Visockaitė, Linas Paulauskis ir Antanas Naujokaitis. 1997 m. gruodis. Arūno Baltėno nuotrauka

Eglė Frank: Jūrate, dirbai „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore dešimt metų, Giedrė – dvylika. Skaičiai iškalbingi, tad jau galiu judviejų klausti: kas, jūsų manymu, yra geras redaktorius?

Jūratė Visockaitė: Geras redaktorius yra griežtas diktatorius, bet iki šios tiesos priropoji po kelerių lygybės ir brolybės metų. Po to, kai tau nuvažiuoja stogas, trenki durimis ir išeini – iš tikrųjų išeini. Bet atvėsęs vėl sugrįžti. Mano laikais redakcijoje buvo daug skilčių redaktorių, ir vyr. redaktorius nuolat gaudavo nuo visų į galvą. Turėjai taip dirbti, kad priverstum tave gerbti. Aš neįsivaizduoju demokratijos redakcijoje. Giedre, turbūt kitaip manai?

Giedrė Kazlauskaitė: Redaktoriauti atėjau žalia, net išvis nelabai įsivaizduodama, kaip bus. Jokio karštumo nerodžiau, norėjau dirbti diplomatiškai. Balso stengiausi nekelti, nebent ant perėjūnų, kurie eidavo vienas po kito, kai redakcija dar buvo Mėsinių gatvėje. Ateidavo ir laikraščio pasiimti, ir pinigų prašinėti. Būdavo, kažką ir pavogdavo. O su autoriais stengiausi būti taktiška.

E. F.: Tavo manymu, geras redaktorius – taktiškas redaktorius? Ar esi ką publikavusi, vien nenorėdama atstumti, tausodama?

G. K.: Gal net iš Jūratės perėmiau pagarbą autoriams iš regiono.

J. V.: Taip, provincialams, vadinamiesiems mažesniems žmonėms, keistuoliams darydavau didelę nuolaidą.

G. K.: Šiuo metu magistrantams VU dėstau kultūros tekstų redagavimą, tad šiek tiek domiuosi, kaip kas ir kitur pasaulyje veikia. Sakyčiau, šiais laikais geras redaktorius tas, kuris geba susitarti – net ir su labai narciziškais, egocentriškais autoriais. Manyčiau, šio darbo negali dirbti bet kas, net ir turintis išsilavinimą. Turi suvokti, kas leidinyje vyksta, koks jo stilius, kokia specifika, prieš tai būti jo skaitytojas ne vienus metus. Turi pažinoti autorius, suvokti, koks jų tekstų tikslas.

J. V.: Geras redaktorius yra režisierius. Aš, kaip atėjusi iš kino specialybės, perėmiau jo darbo metodą. Redaktorius turi sumontuoti numerį ir būtinai pridėti savo kietesnę ranką, kad išeitų numerio stuburas. Turi formuoti ne tik teminį naratyvą, bet ir erdvę, kvėpavimą.

E. F.: O man kartais susidaro įspūdis, kad žmonės ne visada teisingai įsivaizduoja redaktoriaus darbą. Gal per daug jį romantizuoja, mano, kad redaktorius tik renkasi tekstus, strateguoja numerius ir mintija apie aukštas materijas. Bent jau aš darau dar ir daugybę smulkių, administracinių ir ūkiškų darbų. Triūsiu.

G. K.: Taip, redaktorius turi užtikrinti ir pinigus.

J. V.: „Šiaurės Atėnų“ redaktorius dabar yra vienas. Sakyčiau, reikėtų sugrįžti prie redkolegijos kūrimo. Galbūt iš jos įsižiebtų dar kokia papildoma švieselė.

G. K.: Man atvirkščiai – kai dirbau, nebuvo laiko nei susirinkimams, nei socializacijai, ir aš jaučiausi visai gerai.

J. V.: Taip, tu, Giedre, – individualistė.

G. K.: Net iš vakarėlių, kai ateidavo daug žmonių, nepasakyčiau, kad vykdavo kokia nors idėjų apykaita ar minčių lietus.

J. V.: Kad pas jus ir vakarėlių nebūdavo!

G. K.: Nesu bendruomenės žmogus, o prasidėjus karantinui išvis viską suderindavom telefonu. Bet stengdavausi rūpintis autoriais – teikdavau jų kandidatūras premijoms: Vaižganto, Nacionalinei, Vyriausybės, publicistikos, meno kritikos ir kitoms. Autoriai man visada buvo labai svarbūs.

E. F.: Grįžtant prie redkolegijų, man, galima sakyti, labai pasisekė; mano redkolegijoj kol kas – vienas žmogus, bet labai vertingas: tai Giedrė su visa savo dvylikos metų patirtimi!

J. V.: Taip, šiuo atveju duetas – labai daug, jei tu, Giedre, nenušoksi dar kur nors.

G. K.: Nuo tilto! (Juokiasi)

E. F.: Jūrate, dirbai tuo metu, kai absoliučiai visi darbiniai santykiai buvo gyvi, matydavai net autorius, kurie atnešdavo rankraščius. Tu, Giedre, jei ir nebesutikdavai autorių, bet patyrei darbą redakcijoje, kur sėdėdavote kartu ir Mėsinių gatvėje, ir čia, Bernardinuose. Aš jau dirbu visiškai virtualiai ir nematau nei autorių, nei kitų redakcijos darbuotojų, kurių dauguma yra ne Vilniuje. Mus jungianti grandis yra internetas ir taip, jį pasitelkus įmanoma susitvarkyti viską. Tai patogu, nes ir pats gali dirbti iš bet kur, bet ne visada lengva, nes prarandi žmogaus šalia pojūtį. Sausio pradžioje dirbau su bandomąja DI balso sintezės programa, pritaikyta neįgaliesiems, – anksčiau ar vėliau turės būti įgarsinti visi leidinio tekstai. Projektą, kurį šiemet rašėme Medijų rėmimo fondui, pavadinome „Žmogaus intelektas dirbtinio intelekto pasaulyje“. Į mūsų darbą spėriai žengia DI, įtakosiantis būsimą žiniasklaidą – kultūrinę taip pat. Ir nebūtinai tik gerąja prasme.

G. K.: Kažkiek domėjausi, kaip dirbama svetur – esama įvairiausių modelių, ir gyvai, ir virtualiai, tad vienos tendencijos nėra. O su DI kol kas man nėra įdomu. Manau, netolimoje ateityje jis darbe daug ką palengvins, bet kaip veiks humanitarikoje, kol kas dar sunku nuspėti. Nors jau ir dabar kildavo įtarimų dėl vieno ar kito redakcijai atsiųsto teksto – ar jis nėra sugeneruotas DI.

E. F.: Koks tuomet yra tas vadinamasis šatėniškas tekstas? Ar įmanoma jį apibrėžti?

G. K.: Šatėniškas tekstas yra tas, kuris atspindi bendrą laikraščio stilistiką. Tai atskalūniškas tekstas, netinkamas oficioziniams leidiniams, pernelyg asmeniškas kitiems kultūros leidiniams ir žiniasklaidai.

J. V.: Taip, tai yra stilius ir kalbos lygmuo.

E. F.: Kai prisimenami vadinamieji auksiniai „Šatėnų“ laikai, jie siejami su esė ir jos suklestėjimu. Tu, Jūrate, kaip tik ir pradėjai esė pirmame „Šatėnų“ puslapyje tradiciją. O dabartinė esė, mano manymu, yra praradusi savo struktūrą, tarsi išsigimusi, išskydusi.

J. V.: Tada tiesiog susitapatinome su laiku, visi 2000-aisiais troško kažką išimti iš savęs, rašyti atviraširdiškai. Galiausiai išėjau į „Litmenį“, nes aiškiai jaučiau jau porą metų, kad esė išsisėmė ir šita forma nebegalima – bus jau tik drungnas vanduo. Supratau, kad nieko negaliu duoti laikraščiui, o jis nieko negali duoti man. Ir kad reikia kitos formos. Gal Giedrė pamatys tą formą.

G. K.: Manau, vyko didesni procesai ir ne vien laikraštyje. Nepriklausomybė, staigiai atsivėrė sienos, viskas išlaisvėjo ir esė suklestėjo. Rolandas Rastauskas ir Vaidotas Daunys – „Lietrytyje“, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Kęstutis Navakas, Gintarė Adomaitytė, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė – „Šatėnuose“. Po to atsirado epigonų, kurie mėgino mėgdžioti, imituoti. Prigrafomanino.

J. V.: Ir atskiedė, sulimonadino. Pasidarė neįdomu.

G. K.: Kiekvienas žanras turi patirti pakilimą, nuosmukį, persiformuoti. Grafomanija irgi yra tos raidos dalis. Žmogus iš gatvės turi pajausti, kad jis sugeba parašyti bent jau esė, visuomenę tai konsoliduoja. Kai atėjau dirbti, auksinė eseistika jau buvo išsivadėjusi, bet atėjo geresni laikai publicistikai, ypač politinei.

E. F.: Ne vienas kultūrinis leidinys dabar, beje, mėgina atgaivinti esė žanrą.

G. K.: Netikiu žanro gaivinimu. Žanras sustiprėja natūraliai, kai randasi panašaus kalibro jį rašančių autorių.

E. F.: Įdomu, kad, kaip ir visais laikais, „Šatėnai“ šiuo metu gauna daugiausiai poezijos rankraščių – ši tendencija nekinta.

J. V.: Gal „Šatėnams“ tuomet į pirmą puslapį verta dėti poeziją? Padaryk, Egle, tokį netaktą.

E. F.: Suvaryčiau durklą Giedrei į paširdžius – ji juk kaip įmanydama kratėsi laikraštyje poezijos.

G. K.: Vienu metu net nemokėdavau už poeziją honorarų, bet jos vis vien atsiųsdavo labai daug. Eglė gali dėti, ką tik nori, – manau, kad pirmas puslapis šiandien jau nėra toks svarbus.

E. F.: Todėl ir manau, jog redaktoriui labai svarbu ryšys su bendruomene, kad pirmam puslapiui, o ir ne pirmam, galėtų išmušti tekstą iš pačių geriausių!

G. K.: Aš tą suvokiu kaip smurtą!

E. F.: Taip, esu išsireketavusi tekstų. Būna komiškų situacijų kad ir kultūros renginiuose – vienu pasieniu slankioja vieno leidinio redaktorius, kitu – tu, ir abu išmušinėjate tekstus. Dar komiškiau, kad abu susitikę išmušate tekstus vienas iš kito. Todėl tam tikru aspektu pritarčiau Jūratei, kad redaktorius turi turėti despotiškumo.

G. K.: Manau, tas teksto išmušimas – abejotinas dalykas. Autorius yra įkalbamas ir rizikuoja parašyti labai surogatinį tekstą.

J. V.: Bet gali ir gerą! Išmušdavau gerus tekstus iš Beresnevičiaus, Parulskio, Navako, kurie tingėdavo rašyti. Aš jais, na, baisiai tikėjau ir jie tam kartui patikėdavo savimi.

G. K.: Aš būčiau už tai – kada autorius pats jaučia, kad gali ir nori, susikaupia ir parašo.

E. F.: Jūrate, esi minėjusi, kad redaktorius savo kuriamame leidinyje turi susikoncentruoti į kitų kūrybą ir liautis rašęs pats. Iki šiol taip manai?

J. V.: Nors tai yra labai individualu, bet man taip atrodė, pagal save sprendžiau; buvau atsakinga už visą statinį ir supratau, kad turiu mylėti ne save, o savo autorius genijus. Kai visą save sudėsi į laikraščio kūrimą, tik tada ateis apdovanojimas. Laikraščio kūryba man atrodė kur kas svarbesnė už tavo paties tekstą pirmame puslapyje. Ir dėl to net savo įpėdinei Giedrei sakiau: nustok rašyti, nes čia kaip kunigystė. Giedrė, žinia, nesilaikė celibato.

G. K.: Galvoju, pats redaktorius ir nusprendžia – rašyti jam ar ne. Daugelis praktikuoja vedamuosius. Aš nedėdavau savo kūrybos. Ši riba gali būti, bet ji irgi neprivaloma.

E. F.: Giedre, o kaip šis darbas paveikė tave kaip kūrėją ir ar paveikė?

G. K.: Manau, redaktoriaus darbas yra kūrybiškai stimuliuojantis. Žinau redaktorių, kurie redaktoriavimo metais parašė geriausias savo knygas.

E. F.: Tuomet kada ateina tas momentas, kad užtrenki duris?

G. K.: Kai susergi.

J. V.: Giedrei prieš porą metų pasakiau: ilgai dirbi, gal tau jau laikas išeiti? Giedrė užpyko.

G. K.: Manyje tai visai gerai susigulėjo. Ir net atsirado, kur eiti.

E. F.: O tau, Jūrate?

J. V.: Tiesiog jutau, kad „Šatėnuose“ nebežinau, ką veikti, nebegeneruoju idėjų. Pašonėje buvo „Litmenis“ ir tuo metu redaktoriavęs Kornelijus Platelis pasakė man: mums reikia žurnalą daryti. Pagalvojau, kad čia bus kažkas toookio. Man patinka rizika, todėl pas juos ir nuėjau. Prieš tai suradusi įpėdinę – Giedrę. Ji buvo mano vienintelė kandidatė ir iškart sutiko.

G. K.: Tuo metu kaip tik buvo ekonominė krizė, LRT atleido trisdešimt procentų darbuotojų; tarp jų ir mane, todėl praradau dalį pajamų.

J. V.: Buvai televizijos mergaitė!

G. K.: Nors tuo metu studijavau doktorantūroje, disertacijos rašymo vengiau. Ir kaip tik tuo metu Jūratė man pasiūlė „Šiaurės Atėnus“.

E. F.: Ar prisimeni, kokie buvo tavo pirmi metai „Šatėnuose“?

G. K.: Po darbo televizijoje buvo, sakyčiau, kaip kirvis, iš kurio reikėjo išvirti sriubą. Bet kitaip nepradėsi.

J. V.: Frank, o kokia tavo „Šiaurės Atėnų“ vizija?

E. F.: Pirmiausia, nesugadinti to, ką paveldėjau iš jūsų abiejų. Dar stengiuosi suprasti, ką reikia daryti naujai ar kitaip, nors laikmetis toks, kad novacijos pačios eina ir keičia darbo pobūdį, – nori to ar ne. Norisi kiek įmanoma daugiau dokumentuoti kūlversčiais besikeičiantį laikmetį, nes man tai atrodo prasminga. Ir šiame numeryje – net keli tekstai tebevykstančio karo tematika. Nebijau daryti klaidų ir nors po to kremtuosi, žinau, kad kitaip neatrasiu savo braižo. Kai Giedrė šią vasarą paskambino ir net ne paklausė, o pasakė, kad stočiau prie „Šiaurės Atėnų“ vairo, sutikau ilgai nesvarsčiusi, – panašiai kaip prieš keturiolika metų Giedrė sutiko su Jūratės pasiūlymu. „Šatėnai“ jau seniai buvo mano gyvenime, o dabar tapo labai didele jo dalimi. Dirbu su meile, nes kitaip čia ir neįmanoma – visi redakcijos darbuotojai myli savo darbą, nes finansinis atlygis nėra tas, kuris motyvuotų, jei nejaustum didžiulės šio darbo prasmės.

]]> http://www.satenai.lt/2025/01/31/geras-redaktorius-diktatorius/feed/ 1 http://www.satenai.lt/2025/01/31/su-satenais/ http://www.satenai.lt/2025/01/31/su-satenais/#comments Fri, 31 Jan 2025 21:53:35 +0000 http://www.satenai.lt/?p=53189  

Su „Š. A.“ esu susijęs nuo pat jų gimimo: jau antrajame numeryje buvo išspausdinta mano recenzija apie Ksenijos Jaroševaitės parodą. Paskui tų recenzijų buvo daugiau, dar paskui – ėmiau rengti dailės puslapį, o dar dar paskui – spausdinti ir eilėraščius bei esė. Paskutinis mano tekstas laikraštyje paskelbtas praeitų metų sausio gale. Redakcijoje per tuos bendradarbiavimo dešimtmečius niekuomet nebuvau spaudžiamas, kritikuojamas, baramas, cenzūruojamas, represuojamas, ignoruojamas… Tarp laikraščio puslapių mano tekstai irgi jautėsi gerai. Tad ketinu išsigabenti į anapusybę labai simpatišką nusiteikimą „Šiaurės Atėnų“ atžvilgiu. Ir todėl čia pateikiu keletą visai linksmų nutikimų.

Kažkelintais iš pirmųjų laikraščio gyvavimo metų buvo paskelbtas rašinio apie Užupį konkursas. Gavome keletą tekstų. Vienas jų buvo nuostabus. Visi nusprendėme, kad taip parašyti tegalėjo Jurgis Kunčinas, kuris tuo metu su mumis bendradarbiavo. Bet, atėjus iškilmingai valandai ir atplėšus vokus su autorių pavardėmis, visi žioptelėjome. Pasirodo, tai buvo tuometinio mano studento VDA, dabar žymaus tarptautinio kuratoriaus, Raimundo Malašausko kūrinys. Džiūgavome, atsiradus tokiam autoriui.

Anuomet laikraštyje spausdindavome ir lietuvių išeivių rašinius. Labai garbinome Joną Meką: plakatas su levituojančio Meko atvaizdu keletą metų kabėjo redakcijoje ant sienos. Taip pat žavėjomės Jurgio Janavičiaus „Laiškais iš Australijos“. Bet aš kurį laiką į tuos laiškus žiūrėjau įtariai: man dingojosi, kad juos rašo Pranas Morkus, kuris, mulkindamas visus, pasirašinėja kaip J. J. O apie patį Janavičių, deja, aš tuomet nieko nežinojau. Visas reikalas išaiškėjo, Jurgiui atvykus į Lietuvą ir apsilankius redakcijoje. Tuomet aš jam viską ir išpažinau. Smagiai pasijuokėme. Ir ta proga, drauge su jo žmona Jolanta, užsukome į kavinę. Aišku, ne tam, kad pakvėpuotume tyru oru…

Lyg 1995-ųjų gale (tuomet man buvo penkiasdešimt penkeri) redakcijoje kažką šventėme. Aš, kaip šioks toks šios srities ekspertas, buvau pasiųstas krautuvėn nupirkti gėrimų. Grįždamas su buteliais ir jau lipdamas laiptais, išgirdau, kaip tuometinis mūsų redaktorius, kompozitorius ir muzikologas Linas Paulauskis, ėmė deklamuoti neseniai laikraštyje išspausdinto mano eilėraščio eilutes: „Matai, ten žiema ataslenka su balto atlaso astmom“… Žinoma, kopti aukštyn nesustojau…

O iš visos virtinės redaktorių geriausia laikau Giedrę Kazlauskaitę: ji vienintelė iš tos govėdos (dar nė nebūdama redaktore) parašė ir išspausdino pačiuose „Šiaurės Atėnuose“ puikią recenziją apie mano knygą – apie „Pro A. A. prizmę“…

]]> http://www.satenai.lt/2025/01/31/su-satenais/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2025/01/31/laisva-kaip-vejas/ http://www.satenai.lt/2025/01/31/laisva-kaip-vejas/#comments Fri, 31 Jan 2025 21:49:57 +0000 http://www.satenai.lt/?p=53187  

Tik neprašykite manęs pasakoti, kuris iš trijų „Š. A.“ įkūrėjų man buvo ir liko svarbiausias. Svarbūs visi.

Saulių Stomą kartą mačiau vaikystėje (mudviejų mamos bendraklasės Kauno „Aušros“ gimnazijoje), nors jis to nė kiek neprisiminė. Na ir kas. Prisimenu aš – tą šviesiaplaukį vyresnį nei aš berniuką, padavusį man Anderseno pasakų knygą. O kaip kitaip jis galėjo atsikratyti viešnia?

Buvau godžiai skaičiusi Saulių Šaltenį, o dar ne kartą mačiusi jo „Škac, mirtie, visados škac!“ Jaunimo teatre, tuose „rūmuose“ ant Tauro kalno, kurie jau išnyko.

Arvydas Juozaitis ir pats neįsivaizduoja, kaip mane, irkluotoją, iš tolo stiprino: buvo sportuojantis, dar ir kaip sportuojantis, bet visada intelektualus. Vienas rečiausių, įrodžiusių, kad sportuoja ne vien kvailiai.

Arvydas Juozaitis ir buvo tas žmogus, pakvietęs mane į „Šiaurės Atėnus“ – nesamą, tik susvajotą, beveik susapnuotą šių trijų asmenybių kuriamą savaitraštį.

Tai buvo viltingas, o kartu – ir neramus metas. Keli mėnesiai iki Nepriklausomybės, bet kas iš mūsų galėjo spėti, kad visa tai iš tiesų įvyks, kad ir Nepriklausomybė, ir „Šiaurės Atėnai“ gyvuos štai kiek daug metų.

„Do re mi“ – taip vadinosi ta kavinė, į kurią Arvydas pakvietė susitikti, net neslėpdamas, kad jau yra girdėjęs, kad žino: to meto dienraščiuose dirbti man slogu. Beje, nelabai atsimenu, kur ta kavinė buvo – kažkokiame rūsyje šalia Muzikos ir teatro akademijos (Konservatorijos) ir KGB būstinės, matyt, Pamėnkalnio gatvėje.

Arvydas Juozaitis tuo metu buvo žvaigždė. Anaiptol ne bulvarinės spaudos užžiebta – juk tos bulvarinės tai ir nebuvo. Jo dviguba biografija – olimpiečio ir Sąjūdžio lyderio – šiek tiek trukdė mums toje kavinėje kalbėtis. Sėdėjome nugaromis į kavinės erdvę, prie baro. Jos lankytojai nesivaržė atsistoti mums už nugarų ir kyštelti galvą: ar tai Juozaitis? Juozaitis! Vienaip ar kitaip, mudu susikalbėjome, juk man nereikėjo aiškinti, kodėl pasirinktas tas pavadinimas – Šiaurės Atėnai, kokios vizijos dabar Lietuvai rūpi.

O vėliau susitikdavome pas Saulių Šaltenį Mildos gatvėje, ne tik svajojome, bet ir kūrėme pirmuosius rašinius.

Sausio 30 dieną visi nusifotografavome, o jau tada…

Man keista, gera ir neramu prisiminti savo rašytus pirmuosius tekstus, tas savaitines Lietuvos įvykių apžvalgas. Baiminuosi jas skaityti. Bet kaip gerai prisimenu: štai sėdu sekmadienio vakarą ar net naktį prie rašomosios mašinėlės, štai atkaukšiu savo tekstą ar kelis tekstus ir pirmadienio paryčiais pėsčia iš Žirmūnų keliauju į Strazdelio gatvę – ten spaustuvė mums skyrė kambarį. Galbūt ta kelionė ir yra mano Šiaurės Atėnai: palei Nerį ir Vilnelę, per Bernardinus, tada jau aukštyn, iki Strazdelio viršukalnės, iki stabtelėjimo spaustuvės prieangyje, iki mano žvilgsnio į Vilnių.

Patinka kam ar ne, bet nerašysiu apie tą etapą, kai trys vyriausieji redaktoriai, trys asmenybės, susivokė, kad jų vizijos – skirtingos, visiškai nepanašios. Jie pasisklaidė. Mes likome, kas ilgiau, kas trumpiau.

Štai kas man įsiminė labiausiai. Jau kitose patalpose, Pylimo gatvėje, stoviu tarpduryje, nebežinodama, ar dar likti man redakcijoje, ar žygiuoti toliau. Dvejojau, ką ir kaip man rašyti, galų gale – kiek rašyti, kaip.

„Tu laisva kaip vėjas“, – sakė man Saulius Šaltenis. O šalia, kad žinotumėte, stovėjo man artimas žmogus, tiesiog – į redakciją palydėjęs. Kaip dažnai ir kaip laiku jis man tą Sauliaus pasakymą primindavo, tas mano senų laikų bičiulis. Visada, kai tik dvejodavau, kur eiti, ką rinktis. Kaip tai paplito tarp mano draugų, mano aplinkoje. Gintarė – tai laisvas vėjas.

Nuo „Šiaurės Atėnų“ ir tolau, ir artėjau – rašydama. Niekada nenutolau juos skaitydama. Tai – mano kelionių traukiniais palydovas, tai leidinys, kartais kuprinėje ir pagelstantis, kantriai laukiantis, kol vėl iškeliausiu.

Net jei niekada ir niekur nebeiškeliaučiau, vis tiek būsiu laisva kaip vėjas. Tik to jausmo atėniečiams galiu linkėti, vien tik jo.

„Bliss it was in that dawn to be alive / But to be young was very heaven“ („Palaima buvo toj aušroj gyventi, / O būt jaunam – tai pats dangus“), – taip apie Prancūzijos revoliuciją rašė Williamas Wordsworthas savo žymiausiame kūrinyje, poemoje „The Prelude“ („Preliudija“). Vėliau poetas nusivylė ta revoliucija, ir tai suprantama, nes nugalėtojai griebėsi teroro ir masinių žudynių. Apie palaimą (ypač jaunam, nors jau ne pirmos jaunystės) gyventi Lietuvos Atgimimo laikotarpiu (1988–1991) tą patį galiu pasakyti ir aš, o nusivilti, akivaizdu, nebuvo jokio pagrindo (nors kai kas tada nusivylė dėl ekonominių priežasčių, todėl 1992 m. Sąjūdis pralaimėjo rinkimus), priešingai – tuo galima džiaugtis iki šiol. Nes ir pati „revoliucija“ (nenorime mes to reiškinio šiuo žodžiu vadinti, todėl kabutėse), ir jos laimėjimų įtvirtinimas buvo taikūs reiškiniai, o juos lydėjo ir lietuvių kultūros atgimimas bei suklestėjimas, tebesitęsiantis iki šiol. Viena iš to kultūrinio pakilimo apraiškų buvo „Šiaurės Atėnų“ gimimas ir gražus gyvavimas.

1990 m. sausį (datos neprisimenu, bet dar mėnesio pirmoje pusėje) mūsų gimstančios redakcijos branduolys susirinko Sauliaus Šaltenio bute Antakalnyje aptarti kontūrų – ten buvo Saulius Stoma ir Arvydas Juozaitis, dar keletas, o pirmo numerio metrikoje paminėti ir šie redakcijos nariai: Gintarė Adomaitytė, Lolita Tirvaitė, dailininkas Agnius Tarabilda, fotografas Raimondas Urbakavičius, ūkio reikalų tvarkytoja Alė Zakarauskienė. Iš įrašytų bendradarbių vėliau ilgamečiu indėliu prisidėjo Alfonsas Andriuškevičius. Metų pabaigoje Stomos, Juozaičio ir dar kai kurių redakcijoje nebebuvo, bet prisidėjo Paulius Tolvaiša (tikr. Virginijus Gasiliūnas), Vilija Aleknaitė, Daina Parulskienė, dailininkė Aida Čeponytė, Raimonda Karnackaitė.

Bet daugelį „Šiaurės Atėnų“ gimimo džiaugsmų jau aprašiau prieš penkerius metus, trisdešimties metų jubiliejaus straipsnyje „Šiaurės Atėnų“ gimimas iš Atgimimo dvasios“ („Š. A.“, 2020.II.7), todėl dabar pakalbėsiu apie pačią terpę, kurioje gimė šis laikraštis, – Atgimimo dvasią ir kūną, kaip aš tai asmeniškai patyriau. Tebus man atleista už asmeniškumus, mat jau toks dabar mano gyvenimo metas. Kada prasideda senatvė? Tada, kai žmogus daugiau galvoja apie praeitį negu apie ateitį.

1988 m. Vasario 16-ąją viešai minėti išdrįso tik nedidelis būrelis patriotų. Žavėjausi jų drąsa, bet pats tokios neturėjau, nors po įvykio vienam draugui pasakiau: „Kitais metais ir aš eisiu į mitingą – kas bus, tas bus.“ Nežinau, ar tai buvo bailio bravūra – po metų man nieko įrodinėti nebereikėjo, jau šventė visa Lietuva. O tų pačių 1988-ųjų gegužę (kai buvo likę pora savaičių iki Sąjūdžio steigties, bet tada mes to dar nenumanėme) vienoje kompanijoje tariau: „Po kokių dešimties metų Lietuva bus laisva.“ „Kas gi ją išlaisvins?“ – skeptiškai tarė kažkas. „Pati Rusija“, – atsakiau. Dabar toks teiginys gali atrodyti negarbingas – žinoma, mes juk patys išsilaisvinome, o Rusijos valdžia (ir pats Gorbačiovas) paleisti Lietuvos nenorėjo. Tai tiesa, bet reikia savęs paklausti: o kodėl ne kokiu dešimtmečiu anksčiau?

Nuo tada skeptiškai žiūriu į visas pranašystes, vadinamas prognozėmis, nes ateities mums nelemta žinoti.

Iki „Š. A.“ gimimo dar puse etato dirbau išskirtiniame Užsienio literatūros knygyne, prekiaujančiame politiškai nekaltomis (bent toks buvo Maskvos sumanymas) Vakarų šalių knygomis. Sovietijoje prasidėjus neregėtai liberalizacijai, 1989 m. pradžioje Maskvos sprendimu visoje imperijoje tokie knygynai (jų buvo 17) tapo didžiųjų Vakarų laikraščių platintojais: „Times“, „Guardian“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“, „Le Monde“ ir t. t. Dabar neįsivaizduojama, kokia tai buvo įdomybė (nesant ne tik interneto, bet pas mus ir Vakarų televizijos) – pakėlus žvilgsnį nuo dešimtmečius įprastos sovietinės spaudos, tie laikraščiai buvo stebuklas, nes pradžioje juose atrodė viskas įdomu – galėtum sėdėti fotelyje ir skaityti beveik viską iš eilės.

Bet tam nebuvo laiko – reikėjo atrinkti tai, ko reikia mūsų Atgimimui, o konkrečiau – naujam savaitraščiui „Atgimimas“. Nuo to prasidėjo mano nuolatinės publikacijos – užsienio spaudos apžvalgos „Atgimimo“ savaitraštyje (iš angliškos ir vokiškos spaudos) – daugiausia iš straipsnių apie sovietinės imperijos aižėjimą, kartais šis tas ir apie Lietuvą žvilgsniu iš Vakarų. Tuos straipsnius į „Atgimimo“ redakciją nešdavau šią sritį kuruojančiai Astai Skaisgirytei – gabiai jaunai žurnalistei ir spindinčiai gražuolei. Vėliau dar kurį laiką kai ką panaudodavau „Šiaurės Atėnams“ (nors tada knygyne nebedirbau, bet prie šių turėjau pirmumo teisę).

„Š. A.“ mano darbo sritis buvo užsienio kultūra. Tai buvo svajonių darbas, mat sovietmečiu buvau iš tų „nesusipratusių elementų“, kuriuos režimo propaganda apibendrintai kaltindavo „rabolepstvijem pered Zapadom“ – keliaklupsčiavimu Vakarams: visais būdais gaudydavau viską, kas pasiekiama, iš Vakarų politikos, kultūros, visa ko. Po penkiasdešimties metų gyvenimo už geležinės uždangos buvo daugybė medžiagos, kurią vertėjo atverti „Š. A.“ skaitytojams, tad buvo įdomu, nors ne visada paprasta, nes, uždangai griuvus, dar ne viskas buvo fiziškai lengvai prieinama.

Turėjau ir talkininkų, pvz., Egidijų Meilūną (iš pradžių tik jauną entuziastą, vėliau jau Vyriausybės spaudos biuro atstovą), kuris per ryšius su antikomunistais lenkais man parūpindavo Paryžiuje leidžiamo lenkų išeivių žurnalo „Kultura“ numerių, regis, iš jo gaudavau ir intelektualųjį anglišką žurnalą „Encounter“ (kai ką iš jų išversdavau „Šiaurės Atėnams“). Per Egidijų pavyko užmegzti ir tiesioginius ryšius su lenkais, tad 1991 m. gegužės pradžioje nemaža Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų grupė nuriedėjo į Varšuvą. Čia jau buvo Sauliaus Šaltenio, dar „Š. A.“ vyr. redaktoriaus, bet jau ir Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputato, indėlis – jis parūpino didelį autobusą mūsų delegacijai, o greičiau įveikti valstybinę sieną padėjo kartu vykęs AT deputatas Vytautas Paliūnas, taip pat važiavo Antanas Gailius, Kornelijus Platelis, muzikologas Edmundas Gedgaudas ir kiti. Aš, kaip formalus grupės vadovas (nors iš tikrųjų žalias mulkis, neturintis jokios delegacijų bendravimo patirties), pasirašiau lenkiškai susitikimo su lenkų intelektualais įžanginę kalbelę (ją man gramatiškai patobulino Algis Kalėda).

Kokių dvidešimties ar daugiau žmonių grupėje visi šiaip ar taip mokėjo lenkų kalbą – sovietmečiu tai buvo naudinga, nes Lenkija buvo kultūrinis langas į Vakarus (Rolando Rastausko pranešimas tame renginyje taip ir vadinosi – „Lenkija kaip langas į Vakarus“). Aš pats (turbūt kaip ir daugelis) kalbos specialiai nesimokiau – klausydavau radijo, vėliau gavau šiek tiek televizijos (Druskininkuose), skaičiau spaudą, o paskui ir knygas. Tad Varšuvoje visas renginys (diskusijos, pranešimai) vyko lenkiškai, nors mūsų jauniems istorikams liežuvis kliūdavo tariant klastingai šnypščiančius metų skaitvardžius (w roku tysiąc dziewięćset sześćdziesiątym trzecim).

Tai buvo spontaniškas naujų laikų užmojis – organizuotas mėgėjiškai, neįprastai nevaldiškai, bet pritraukęs Lenkijos žiniasklaidos dėmesio. Varšuvoje buvome sutikti itin svetingai – keturias dienas nemokamai apgyvendinti, maitinti, aprūpinti dienpinigiais, o viešose ir neformaliose kalbose Lietuvai išsakyta itin daug palankumo. Kaip nereta, įsimena ir kokios nors neesminės detalės: po naktinės kelionės šviesų laisvadienio rytą pravažiavęs žydinčiomis obelimis pasipuošusius Varšuvos priemiesčius, autobusas sunkiai slenka gatvele tarp pristatytų mažų automobilių (daugiausia „Polski Fiat“).

Pirmus porą metų „Š. A.“ tiražas buvo skaičiuojamas keliomis dešimtimis tūkstančių, todėl ir alga buvo nebloga. Vėliau ėmiau versti knygas (kai kurias su Atviros Lietuvos fondo parama) ir bendradarbiauti Laisvosios Europos radijuje, tad tų „laukinių“ devyniasdešimtinių suirutės savo kailiu nepatyriau – gariūnmetis man reiškė tik tai, kad retkarčiais apsilankydavau Gariūnų turguje ir spaudoje paskaitydavau apie gaujų siautėjimą bei reketą, bet man svarbesnis buvo Beckettas. Šitaip atitrūkau nuo „paprasto žmogaus“ rūpesčių ir toliau mėgavausi (dar sovietmečiu manyje neteisėtai užgimusia) nuostata „menas menui“.

„Š. A.“ pirmas numeris pasirodė 1990 m. vasario 7 d., o kiek daugiau nei po mėnesio paskelbta Nepriklausomybė – būdinga sąsaja. Tomis kovo dienomis, kaip tyčia, buvau pasiėmęs savaitę atostogų iš „Š. A.“, nes leidyklai turėjau uoliu netrikdomu darbu baigti versti J. D. Salingerio apysaką „Seymour: An Introduction“ („Susipažinkite: Simoras“). Metas buvo bohemiškas, pašlijusios darbo etikos ir drausmės, tad siekdamas išvengti nesupratingų draugų telefono skambučių nusprendžiau niekada neatsiliepti (neturėjau ne tik galimybės išjungti telefoną, bet ir jo garsą). Kaip tyčia, tuo metu (vienintelį kartą) porai nakvynių pas mane ketino apsistoti palangiškis Rolandas Rastauskas. Susitarėme, kad jis man skambins taip, kaip buvo sutarta ir su šeima (prisiglaudusia pas žmonos tėvus): po pirmų dviejų pyptelėjimų jis padeda ragelį ir paskui iškart skambina antrą kartą – tada aš atsiliepiu, taip ir įvyko. O tą Didįjį Įvykį stebėjau tik per televiziją.

Londone leidžiamas savaitinis laikraštis „Europos lietuvis“ 1991 m. pradžioje pusiau persikėlė į Vilnių, t. y. liko redakcija Londone, bet atsirado ir Vilniuje. Sauliaus Šaltenio įkalbėtas tapau to Vilniaus skyriaus redaktoriumi. Netrukus paaiškėjo, kad su šia mano misija išėjo tik vienintelis numeris, nes po Sausio 13-osios dėl logistinių keblumų ši veikla nutrūko, o „Europos lietuvio“ vyr. redaktorius Vladas Dargis išskubėjo atgal į Londoną. Dėl to nesikrimtau, vėl pasinėriau į „Š. A.“ reikalus. 1992 m. „Europos lietuvis“ dar sugrįžo į Vilnių, viešėjo čia kokius trejus metus, bet jau be manęs.

Kažkurį sausio vakarą po darbo ruošiant spaudai „Europos lietuvio“ numerį namo grįžau apie devintą vakaro ir su dukterimi Ada (trejų su puse metų) troleibusu nuvažiavau porą stotelių iki Televizijos bokšto gynėjų minios. Nuotaika ten buvo pakili, žmonės dainavo, duktė sakė: čia šventė.

Naktį iš sausio 12 į 13 d. mane pažadino telefono skambutis. Išgirdęs draugo balsą iš pradžių suirzau (pakartosiu: metas buvo bohemiškas ir t. t., pamaniau, kad kur nors smaginasi), bet jis tarė: „Atrodo, šturmuoja parlamentą.“ Ir tada iš tolumos išgirdau šūvius (nuo namų iki TV bokšto tiesiu taikymu buvo gal kiek virš kilometro). Paskui įsijungiau televiziją (nebeveikė), radiją, užsienio radiją, ir šis tas po truputį paaiškėjo.

1991 m. sausio 16 d. išleidome suplonėjusį, bet kovingą „Š. A.“ numerį, kurio pirmame puslapyje buvo trumpas viltingas kreipimasis į „brolius ir seseris“: „prisiekiam: MES BŪSIME LAISVI.“ Ten pat Vytauto Kubiliaus straipsnis „Kur yra fašizmo citadelė?“.

Nuo tada ir „Šiaurės Atėnai“, ir Lietuva gyveno savo susikurtoje laisvėje. Tai buvo savotiška skaistykla: okupantams užgrobus svarbius pastatus, valstybė visapusiško suverenumo dar neturėjo iki Rugpjūčio pučo žlugimo… O tada prasidėjo tikroji laisvė, kuria „Šiaurės Atėnai“ ir mes visi džiaugiamės iki šiol.

Jubiliejiniai „Šiaurės Atėnų“ numeriai

Dvisavaitiniam kultūros laikraščiui „Šiaurės Atėnai“, gimusiam kartu su Nepriklausoma Lietuva, šiemet sukanka 35 metai.

„Šiaurės Atėnai“, 1990 m. vasario 7 d. įkurti trijų steigėjų – Sauliaus Šaltenio, Arvydo Juozaičio ir Sauliaus Stomos – ir iki šiol išlaikę savo klasikinę išvaizdą ir logotipą (autorius Agnius Tarabilda), šią dieną skaičiuoja 1 450 išėjusių numerių. Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Laimantas Jonušys, Julius Sasnauskas, Jūratė Visockaitė, Gintarė Adomaitytė, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė – tik dalis garsių kūrėjų, skelbusių ir tebeskelbiančių savo tekstus „Šiaurės Atėnuose“.

„Šiaurės Atėnų“ steigėjams perleidus laikraščio vadovavimą, vyr. redaktoriais po keletą ar net keliolika metų yra buvę Linas Paulauskis, Jūratė Visockaitė, Sigitas Parulskis, Žydrūnas Drungilas, Giedrė Kazlauskaitė.

Kas penkeri metai minimi leidinio gimtadieniai simboliškai žymi ir jo pokyčius. Pastarasis penkmetis, atnešęs pasauliui COVID-19 pandemiją ir Rusijos karą su Ukraina, turėjo įtakos leidinio temoms, bet ne gyvavimui. „Šiaurės Atėnai“, išeidami kas antrą penktadienį, ir toliau buria ištikimą skaitytojų – dar vadinamų šatėniečiais – ratą ir išlaiko aukštus literatūrinių ir akademinių tekstų kokybės standartus.

„Šiaurės Atėnai“ tebėra skaitomi inteligentų, menininkų ir ne tik, taip pat nuolat augina tiek savo skaitytojų auditoriją, tiek būsimus autorius; leidinyje savo mintis reiškia akademinis jaunimas, o publikacija „Šiaurės Atėnuose“ pradedantiesiems kūrėjams dažnai reiškia sėkmingą startą. „Šiaurės Atėnai“ ne vienam rašytojui buvo ir yra pirmasis kūrybos raiškos laukas, subrandinęs jo knygas.

„[„Šiaurės Atėnų“ laikraštis] Buvo ir išlieka atviras gerai artikuliuotai intelektualinei minčiai, dialogui ar polilogui; tebetrokštame, kad būtų naudingas inteligentijai ir menininkams, bet ne tik. Kartais ironiško, net įžūliai sarkastiško tono. Miela, kad po daugelio metų vis dar aktuali Prano Morkaus sugalvota „niekų“ rubrika „Šiaurės katinai“. Tenenuskamba sukakties proga per skambiai, bet to, ko nepadarė švietimo ir kultūros funkcionieriai, atliko mažas, pilkas laikraštis. Saviesiems, ne masėms. Jame mes visi susitikome“, – lygiai prieš dešimt metų, „Šiaurės Atėnų“ 25 metų sukakties proga, rašė Giedrė Kazlauskaitė.

2024 m. rugsėjį keitėsi leidinio redaktorės – poetę Giedrę Kazlauskaitę pakeitė rašytoja Eglė Frank.

„Šiaurės Atėnai“ tebeburia bendruomenę, kadais Gintaro Beresnevičiaus skambiai įvardintą kaip masonų draugija, – šatėniečius. Šatėniečiams priklauso visi, prisidedantys prie „Šiaurės Atėnų“ kūrimo – tiek generuojantys idėjas, jas įkvepiantys ir rašantys, tiek kalbą taisantys ir laikraščio apipavidalinimą kuriantys. Ir, žinoma, skaitantys – ir tie, augę kartu su laikraščiu nuo pat jo įsteigimo, karpę puslapius ir tekstus klijavę į specialius sąsiuvinius, ir visai nauji skaitytojai. Ir ištikimai prenumeruojantys laikraštį ir čežinantys jį namuose, darbe, kelionėse. Ir skaitantys internetines rubrikas, komentuojantys, giriantys ir peikiantys. Tie, kuriems „Šiaurės Atėnų“ tekstai yra akstinas kelti klausimus ir įkvėpimas rašyti savo tekstus.

Kažkurį sekmadienio vakarą, prireikus keleto archyvinių numerių, užsukau į redakciją tiesiai iš sodybos, kaip galvojau, keliolikai minučių. Traukiau dulkinas bananų dėžes – jose sudėtas „Šiaurės Atėnų“ archyvas nuo 1990 m. Pradėjusi vartyti aplankus, prašapau juose, prisėdusi ant grindų, verčiau pageltusius lapus. Tekstų akivarai įtraukė, radusi pažįstamų pavardžių mintyse skaičiuodavau, kiek jiems buvo metų, kai rašė 1995 ar 2000 m. Patyriau skaitymo palaimą, laikas tarsi sustojo. Taip, dėžes būtų galima pakeisti, nupirkti ką nors naujo, švankaus, pilko ar žalsvo – plastikinio. Bet kol kas lai pabūna ten – tvirto kartono, deficitu ir Vakarais kadais kvepėjusio vaisiaus pakuotėse. Tenenuskamba šventvagiškai ši sąsaja. Juk tada, atsidarius sienoms, laikraščio puslapiuose atsiradę kiti, šviežiu oru kvėpuojantys tekstai ir vertimai skleidė laisvą mintį, priešingą prieš tai vyravusiam dusinančiam ir varžančiam oficioziniam tonui.

Kiek tuose pirmuose „Šiaurės Atėnuose“ tikėjimo ir beveik sakralaus pakylėjimo. Kaip įdomu skaityti besikeičiančių redaktorių vedamuosius, jų mintys žymi leidinio pokyčius ir dažnai – nusivylimą. Tą prustiškąjį prarasto laiko godojimą, vienokio ar kitokio neišsipildymo apmąstymą. Ir dabar, kalbant apie „Šatėnus“, dažnai vartojama būtojo laiko sąvoka, minimas auksinis amžius, kuris, kaip ir visi auksiniai amžiai, žinia, visada praeina. Vis dėlto manyčiau, kad bet kurio leidinio laikas yra čia ir dabar, ne be vilties, kad bus geriau. Būtent viltį laikyčiau svarbiausiu dėmeniu, kurio negali prarasti joks kultūrinis leidinys, šiuo atveju ir „Šiaurės Atėnai“.

Tąkart vietoj planuotų keliolikos minučių skaičiau „Šiaurės Atėnus“ keletą valandų.

Manęs dažnai klausia, kokia mano „Šiaurės Atėnų“ vizija, ką norėčiau griauti, keisti ar pastatyti iš naujo (išmesti bananų dėžes – tiesiogine, o ir perkeltine prasme – būtų lengviausia). Norėčiau iš tiesų labai didelio dalyko, kuris netgi nepriklauso nuo manęs vienos, o nuo didžiulio susitelkimo visų jau paminėtų šatėniečių, to po visą pasaulį išsibarsčiusio mėlynojo ordino. Labai norėčiau, kad kažkas, po daug metų vartydamas dabartinių „Šatėnų“ archyvus, lygiai taip pat prašaptų tekstuose, tiesiog negalėdamas atsitraukti. Ir kad jau pageltusiuose jų puslapiuose rastų svarbiausią visa ko gyvavimo sąlygą – viltį.

„Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė Eglė Frank

Mindaugo Mikulėno nuotraukos