Amžinybės programa, kurią anuomet paleidome gyventi, – gyva, ir didesnės laimės kūrėjo siela nepažįsta. Kūrinys gyvena ketvirtį amžiaus, jau pergyvena mus, ir kai mūsų nebebus – „Šiaurės Atėnai“ gyvuos ir alsuos. Stovės kaip dorėninės kolonos Vilniaus širdyje. Pataikėme į metafizikos langą – ką jau sakyti.

O juk to ir norėjome, kai pradėjome šį reikalą. Būtent šito, kai žvarbų 1989 metų gruodį pirmą kartą susibėgome į būrelį. Sumanėme reikalą ne itin sukdami galvą dėl pinigo ir ūkio. Rūpėjo logotipas ir manifestas, rūpėjo rubrikos ir temos. Ir jautėme, kad visi alsuojame amžinybe. Todėl pirmieji pasitarimai ir pokalbiai tête-à-tête sukosi tik apie laikraščio „dvasią“. Tarsi nebūtų pardavimo politikos ar spaudinio pasklidimo, ūkinių klausimų ir administracinių bėdų. Reportažai, apžvalgos, straipsniai ir paveikslai – štai kas mums rūpėjo.

Svajojome atgaivinti „Naujosios Romuvos“ laikus, numarintus prieš 50 metų, ir tikėjome, kad jau atgaiviname; kad nutrauktas kultūros gyvenimo enciklopedinis savaitraštis jau mūsų kišenėse. O kas keisčiausia – taip ir nutiko. Kišenėse siautė vėjas, o vis dėlto jos jau buvo pilnos.

Tuo metu Lietuvoje karaliavo vienintelis ir nepakartojamas kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“. Jo tiražas buvo pasakiškas (apie 100 000 egz.), jo bazė – unikali (Vilniaus universiteto Alumnato arkada). O mes? Pliki kaip tilvikai devyni avantiūristai. Tačiau mes tikėjome, kad atėjo laikas pramušti galva kultūrinio komunizmo sieną. Ir pramušėme.

Pirmoji pergalė buvo pasiekta dar neišėjus pirmajam „Šiaurės Atėnų“ numeriui. Nes į mūsų būrelį atėjo „Literatūros ir meno“ atsakingoji sekretorė Lolita Tirvaitė. Taip, toji pati šaunuolė, kuri vėliau įkurs leidyklą „Tyto alba“ ir vadovaus jai (tai ji daro iki šiolei). Jos įkalbinėti nereikėjo – pasisuko ant kulnelio ir atėjo. „Literatūros ir meno“ redaktorius Vytautas Rubavičius turėjo pagrindo susiimti už galvos.

Kitos pergalės buvo ne ką menkesnės: Gintarė Adomaitytė, Laimantas Jonušys, Raimundas Urbakavičius. Kiekvienas iš jų atskubėjo ne atlyginimų pavilioti (apie juos visai nekalbėta), o supratę permainų reikalą. Atėjo ir atsinešė savo šypsenas, savo meistrystę. Laikraštis bemat įgavo žodžio-kalbos-vaizdo matricą. Ir tada jaunasis dailininkas Agnius Tarabilda gavo uždavinį sukurti šiai matricai amžiną vaizdinį. Jis sukūrė. Šešios Atėnų-Vilniaus katedros frontono kolonos akimirksniu prilipo prie mūsų sielų. Kartais man atrodo, kad prilipo, nes labai jau priminė Gedimino stulpus. Nors, tiesą sakant, tada daugiau rūpėjo Europos ir Atėnų simbolis, ir džiaugėmės, kad Vilniaus širdyje tas simbolis stovi jau kelis šimtus metų.

Komercija? Pardavimas? Logistika? Nieko mes neišmanėme. Prieš Kalėdas susėdę pirmo pokalbio, vasario 7 dieną išleidome pirmą numerį. Pasaka! Vienas pasakos egzempliorius kainavo 15 kapeikų, o tokių buvo 50 000 egzempliorių. Mums beliko žegnotis ir dairytis, ar kas neapkaltins mūsų raganavimu. Lietuvos istorija vargu ar žinojo tokią leidybos židinio gimimo spartą.

O dabar reikia pasakyti tiesą – kas yra šio stebuklo, virtusio tikrove, tėvas. Tai „Vilties“ spaustuvės direktorius Romaldas Pakulis. Šį žmogų reikia įsiminti visiems laikams, jis – mūsų šventasis Petras, pravėręs rojaus, t. y. spaustuvės, duris. Be jo nebūtų buvę nei dviejų kambarių su langais į Vilniaus barbakaną, nei atlyginimų, nei honorarų fondo, nei popieriaus, nei spausdinimo mašinų, nei platinimo sutarties su „Lietuvos spauda“. Nieko nebūtų buvę. O mes visa gavome dovanai. Be to, neužmirškime: mes juk neturėjome kompiuterių ir straipsniai rašyti mechaninėmis mašinėlėmis. Juos, suredaguotus, nešdavome į rinkimo skyrių ir kruopščiosios „Vilties“ darbininkės kurdavo „fotomaketą“. O mes jį vėl taisydavome.

Esą būna taip: sukūrei produktą, gavai atlygį, gal net pelną. Taip veikia normalaus verslo planas. Tačiau mes nebuvome verslas, nebuvome nė planas – mes buvome vargo vakarienė. Mažesnę įmonę būtume paleidę vėjais. Tačiau ne šią – buvusią LKP CK M. Šumausko spaustuvę, kuriai lūžio metais ėmė vadovauti R. Pakulis ir kurios jis nei privatizavo, nei išgrobstė. Jeigu ne šis žmogus, jo šviesus, savanaudiškumo šešėlio neturintis spaustuvininko ir leidėjo avantiūrizmas, „Šiaurės Atėnai“ nebūtų išėję, idėja nebūtų pakilusi į mūsų padangę.

Su šiuo vyru teko susitikti Sąjūdžio metais, sunkiu laiku; juo buvo galima pasitikėti. Ir „Šiaurės Atėnų“ metais – dar kartą pasitikėti. Padėjo dosniai. Kai pravėriau jo kabineto duris, jis paspaudė ranką ir patikėjo „naujos kultūros“ idėja. „Viltis“ tapo mūsų Viltimi. Paliudijusia, kad lietuviai – knygnešių tauta.

O ką toliau darė mūsų – redaktorių triumviratas? Tai kita istorija ir apie ją reikėtų kalbėti atskirai.

 Arvydas Juozaitis

„Šiaurės Atėnų“ manifesto autorius

Mikalojaus Vilučio piešinys

Kai „Š. A.“ suėjo dešimtmetis, Gintaras Beresnevičius parašė pirmąjį puslapį – „Dešimt metų be erdvės baimės“. Tame tekste jis kalbėjo apie Šatėnų demokratiškumą, nesulipimą su jokiomis ideologijomis, kamerinę galimybę tarti žodį tiems, kurie per tekstus atpažįsta kitus kaip savuosius. Panašiai rašė ir Jūratė Visockaitė dvidešimtmečio numeryje – „Š. A.“ įkūrimo manifestas esą išblėsęs, bet Oskaro Milašiaus (jam priklauso žodžių junginio „Šiaurės Atėnai“ autorystė) mistika tebebranginama. Idealistinė dvasios Tėvynė, į kurią veržėsi laikraščio įkūrėjai, tarsi ir neegzistuoja (ar šiandien bent skamba pernelyg patetiškai), tačiau turbūt egzistuoja savotiška dvasios giminystė – per autorius ir skaitytojus. Keliskart esu skaičiusi tuos proginius tekstus senų numerių segtuve – nuo jų norėčiau ir atsispirti, jais remtis; kai ką ir kartoti. Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Pranas Morkus, Laimantas Jonušys, Linas Paulauskis, Julius Sasnauskas, Jūratė Visockaitė, Gintarė Adomaitytė, Giedra Radvilavičiūtė, Jūratė Stauskaitė – išvardinau toli gražu ne visus, tik pačius ryškiuosius iš to laiko, kai įpratau skaityti Šatėnus – jie formavo daugelio supratimą apie įdomų kultūros savaitraštį. Būta ir kitų, ankstesnių ir vėlesnių bendradarbių, leidinio kūrėjų – negražu jų neminėti, bet ar tilps visi, jei imsiu vardinti?..

„Šiaurės Atėnai“ buvo ambicingas Atgimimo, kaip dabar įprasta sakyti, projektas. Laikraščio istorija – tai asmenybių, knygų, žanrų kaitos (Jūratės Visockaitės pastangomis suklestėjo eseistika), kultūros procesų istorija. Įdomūs jo lūžiai, virsmai, pažiūrų slinktys (įkurtas daugmaž dešiniųjų paradigmoje, tačiau Žydrūno Drungilo redaktoriavimo laikotarpiu būdavo vis neoficialiai pavadinamas „kairiųjų laikraščiu“). Buvo ir išlieka atviras gerai artikuliuotai intelektualinei minčiai, dialogui ar polilogui; tebetrokštame, kad būtų naudingas inteligentijai ir menininkams, bet ne tik. Kartais ironiško, net įžūliai sarkastiško tono. Miela, kad po daugelio metų vis dar aktuali Prano Morkaus sugalvota „niekų“ rubrika „Šiaurės katinai“. Tenenuskamba sukakties proga per skambiai, bet to, ko nepadarė švietimo ir kultūros funkcionieriai, atliko mažas, pilkas laikraštis. Saviesiems, ne masėms. Jame mes visi susitikome.

Svarbus pokytis – nuo šių metų pavirtome dvisavaitiniu leidiniu. Taip įvyko, žinia, ne iš gero gyvenimo, tačiau galima žvelgti ir pozityviai – iš to tikimės aukštesnių kriterijų publikacijoms. Ačiū Jums, kad skaitote, rašote, prenumeruojate. Tegu kolonos stovi, apsiraizgiusios vijokliais ir gebenėmis.