JURGA TUMASONYTĖ

Laukiu centrinėje Berlyno stotyje. Laikau kompiuterį ant kelių ir žvelgiu į tuščią lapą: reikia susikaupti ir kažkaip surūšiuoti įvykių prisiminimus. Aplinkui taip pat yra rūšiuotojų. Vienas plačiagerklis už ausų kremzlių užkišta purvina kepure kažką rėkia moteriai, aplink save susidėjusiai keliolika plastikinių maišų su tuščiais buteliais. „Dzvangt dzvangt“, – sako buteliai, kai rinkėjai juos perkelia iš vieno stoties kampo į kitą. Tada ateina dar vienas, matyt, irgi rūšiuotojas, su tamsia dėme užpakalinėje džinsų dalyje, ir griūte nugriūva ant tuščio suolo. Keleiviai nekreipia į miegalių dėmesio. Netrukus į stotį įžengia dar viena rinkėja su žvangančiu maišu rankose. Jauna – iš po murzinos kepurės lenda ilgi, skaisčiai geltoni plaukai. Ji atsisėda greta manęs ir pradeda kalbėtis su savimi. Negaliu rašyti – trikdo. Pasikalbėjusi skirtingomis intonacijomis gal penketą minučių, mergina taria sau: „Bai bai“ ir keliasi nuo suolelio link artimiausios šiukšliadėžės. Bet rankų į ją nekiša: žvilgtelėjusi vidun kažką vėl sumurma ir gūžtelėjusi pečiais išeina iš stoties.

Švieslentėje rašo, kad mano autobusas į Lietuvą bus po dviejų valandų. Apskritai visi autobusai, įriedėsiantys stotin per artimiausias tris valandas, traukia į Rytų Europą. Ši centrinės Berlyno stoties pusė, kurią radau tik iš trečio karto, neatrodo labai saugi – niekur nesimato apsauginių, grindys nusagstytos šiukšlėmis. Staiga priešais netoliese prisėda gana agresyviai atrodantys vaikinukai su „Armani“ užrašais numargintomis „pederastkėmis“. Kalba lietuviškai. Suprantu, kad bernai dabar diskutuoja, kiek alkoholio pavyks prasinešti į autobusą, kuris veš juos į gimtuosius Šiaulius. Itališko brendo nešiotojai kalba garsiai, vis įterpdami slaviškus keiksmažodžius, nepamiršdami ir lietuviškų žodžių. Gražiausias iš jų: „Ė, amare, ką či šneki.“ Vaikinai man primena Pedro Lenzo veikėją Varatarių, apie kurį sužinojau per devintąsias „Europos literatūros dienas Šiauliuose“. Jo knygos pristatymas Vilniuje ir Kaune buvo pirmasis šio festivalio renginys. Įdomu tai, kad vokiečių tarme kalbantis pagrindinis veikėjas vertėjų Markuso Rodunerio ir Rimanto Kmitos pastangomis prabyla Šiaulių miesto slengu – tai bene vienintelis toks bandymas literatūroje vartoti ne bendrinę kalbą. Vertimas, mano supratimu, vertas dėmesio.

Taigi spalio viduryje vykęs renginys „Europos literatūros dienos Šiauliuose“ šiais metais išsikerojo keturiose vietose: Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose ir Plungėje. Šiais metais dalyviai elgėsi draugiškai ir mandagiai: visi tvarkingai skaitė savo tekstus, negirtavo vidury dienos, nesipyko ir neignoravo vieni kitų, pavyzdžiui, užsieniečių. Pati į Šauliuose vykusius skaitymus mažumėlę pavėlavau. Kavinėje „Sielai“ sėdėjo bene tuzinas žmonių ir per mūsų skaitymo dalį garbino trumpus Jaroslavo Melniko tekstus apie Jonaitį. Po renginio sulaukiau vienintelio komplimento iš gražios moters, ji priėjo ir pagyrė mane, kad esu labai jauna. Kur tai matyta – gimusi 1988 metais, visai kaip jos dukra. Po pasisėdėjimo vienoje iš Šiaulių kavinių naktį praleidome keturiolikos aukštų viešbutyje, paryčiais jame man prisisapnavo košmaras, o kai prabudau, supratau, kad esu vienui viena, o už durų ilgas septinto aukšto koridorius – visi kiti dalyviai apgyvendinti septyniais aukštais aukščiau. Pusryčius valgėme su vokiečių rašytoju Jörgu Bernigu. Vyras pasakojo neseniai dalyvavęs kažkokioje Vilniaus konferencijoje ir gyvenęs nuostabiame Šekspyro viešbutyje. „Štai kokie kartais būna nuostabūs rašytojų gyvenimai, – aiškino jis savo paauglei dukteriai, kuri kartu su juo viešėjo viešbutyje. – Nesvarbu, kad tik kartą per metus.“

Klaipėdoje skaitymai vyko modernioje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Renginys truko keturias valandas su pertraukomis. Pabaigoje žmonių visai ištuštėjo ir ėmė atrodyti, kad tik rašytojai klausosi vieni kitų. Buvo šiek tiek gaila, kad nedaugeliui skaitytojų maga ateiti pasiklausyti iš užsienio atvažiavusių rašytojų, pamatyti ir kokį nors mėgstamą lietuvių autorių – rudeniop žmones kartais užplūsta apatija ir tik dėl to jie nenori eiti į literatūrinius skaitymus, neranda laiko knygoms ir mieliau laiką leidžia sukišę nosis į kompiuterius akimis šokinėdami nuo vieno vaizdo prie kito. Dieną pramiegojau išvyką į Nidą, todėl vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu, šiek tiek žvarbdama nuo uostamiesčio vėjo. Paskambinęs draugas gyrėsi dalyvavęs kažkelintame meditacijos kurse. O ką aš – aš dienomis skaitau, o vakarais geriu. „Kaip tikra rašytoja“, – pasišaipė jis. Vakare, kai kiti festivalio kolegos jau traukė namo, mes su Kotryna Pranckūnaite ir Markusu Roduneriu, lydimi kaip žuvis vandenyje Klaipėdoje besijaučiančio Rimanto Kmitos, ėjome į kažkokį studentų kabaką. Atvedęs į vietą, Kmita mus paliko. Kabake kaip tik prasidėjo karaokės turnyras. Merginos dalyvavo varžytuvėse, kuriose reikėjo siurbtelėti gurkšnį alaus ir pilna burna dainuoti apie ramunę baltąją. Šioje kakofonijoje kalbėjomės apie tai, kodėl lietuviai taip nesėkmingai perkami užsienio rinkoje ir ko reikėtų, kad jų kūrinius pirktų.

Iš Klaipėdos traukiniu dardėjome į buvusią raketų bazę – Šaltojo karo muziejų. Rolandas Rastauskas pozavo Aistei Kisarauskaite užsimovęs ant galvos dujokaukę, pagaliau pamatėme Andriaus Jakučiūno rekomenduotą vietą skaitymui – aplink raketos paleidimo skylę, kai gali pasižiūrėti į plytinčią po kojomis gelmę.

Vėliau vieni rašytojai važiavo į Telšius, kiti Plungėn – aš tarp jų. Nuostabaus grožio bibliotekoje mus pasitiko nuostabiai žvitri bibliotekos direktorė, pamaitino prieš skaitymus, tada susodino prieš pilną salę plungiškių (žmonių buvo tikriausiai daugiau negu Šiaulių ir Klaipėdos publiką kartu sudėjus). Žmonės juokėsi klausydami Jaroslavo Melniko istorijų apie Jonaitį, kažkokia moteris atrodė nelabai patenkinta Andriaus Jakučiūno skaitomais keiksmažodžiais, adresuotais pasakojimo protagonistui.

Iš Plungės vėl važiavome į Šiaulius – pernakvoti viešbutyje paskutinę festivalio naktį. Tuo metu, kai atvažiavome, viešbučio pirmame aukšte koncertavo Stasys Povilaitis, netrukus prasilenkėme su juo pakeliui į liftą, įsijautusi į keistą atmosferą, žiūrėjau į maestro tiesiog persisukusi, atrodė, kad jis šio organizmo dalis, kaip ir tie didžiuliai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio plakatai viešbučio vestibiuliuose. Kadangi bufetai jau nebeveikė, susėdome keturiolikto aukšto koridoriuje. Vyrai atnešė brendžio, o moterys kavos iš automato. Po kelių valandų Eugenijus Ališanka jau stovėjo ant galvos mataruodamas kojomis, nes be batų ant galvos galima stovėti, o su – ne. Ryte festivalis dar nesibaigė, perpiet dar laukė skaitymai, bet daugelis jau išvažiavo namo, aš bene anksčiausiai.

Štai – pagaliau sėdžiu autobuse į Lietuvą. Riedame per juodą naktį vokiškais keliais, taigi vėl galiu išsitraukti kompiuterį ir papasakoti apie kitą literatūrinį festivalį, kol užsimanysiu miego ir užmigsiu įrėmusi galvą į dviaukščio autobuso stiklą.

Šį lapkritį pirmą kartą teko lankytis literatūriniame renginyje užsienyje, tai buvo Greifsvalde vykstančios „Jaunimo literatūros dienos“. Nors, tiesą pasakius, kiti jaunieji rašytojai buvo 10–20 metų už mane vyresni, be to, vokiečiakalbiai – taip nė su vienu geriau ir nesusipažinau. Matote, nemoku vokiškai, tiksliau, buvau įsitikinusi, kad iki festivalio išmoksiu. Taigi visi skaitymai ir pokalbiai tarp rašytojų, moderatorių ir publikos vyko būtent vokiškai. Jeigu ne Liana, kuri mane pasitiko dar prie stoties ir visą viešnagės laiką manimi rūpinosi, tikriausiai būtų buvę gana riesta. „Jei nesupranti, nėra tikslo sėdėti skaitymuose“, – pasakė Liana, kuri iš pradžių dar mėgino man pašnabždomis vertėjauti, tačiau vis sulaukdavome piktų žvilgsnių, nes žmonių renginyje buvo ne per daugiausiai ir visi tykiai klausėsi. Taigi mes vaikščiojome po jaukų gotikinį Greifsvaldą, valgėme žuvis restoranuose ir vis užeidavome į knygynus bei bibliotekas. Liana parodė man vokiečių literatūrines laidas „Youtube“, kurios, deja, nors ir atrodė įkvepiančios, dabar jau neberodomos. Žiūrėdama į stirtas vokiškų kultūrinių žurnalų, pamaniau, kad man baisiai apmaudu dėl lietuvių kalbos. O kad žinotumėte, kaip kartais nekenčiu šitos kalbos. Kaip nemėgstu savo sąmonėje dygstančių žodžių, kurie galbūt kur kas geriau skambėtų vokiškai, prancūziškai arba angliškai. Visos mano gyvenimo istorijos ir dialogai yra tik ta kalba, skirta tiems keliems šimtams, bet nieko nesakančia milijardams. Taip pat norėčiau, kad kuris nors iš tų ne vieną gerą knygą parašiusių mūsų rašytojų turėtų savo literatūros agentus, kurie jiems planuotų susitikimus su skaitytojais Honkonge arba Melburne. Norėčiau, kad nors vienas jų pagaliau gautų Nobelio premiją arba bent leistų knygas gigantiškais tiražais, o per jo skaitymus kai kurie žmonės į salę patektų lipdami pro langus. Man visuomet taip būna, kai susiduriu su neteisybe – pradedu pavydėti. O ryte buvo mano „pasirodymas“ – Liana skaitė tekstus vokiškai. Atėjo lietuvių kalbą studijuojančių studentų, mėginau įžiūrėti ką nors jų veiduose – atrodė, kad klausosi. Padiskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje tiek daug poetų ir taip mažai prozininkų, kažką apie feminizmą. Pabaigoje vertėja padėkojo ir priminė, kad žmonės klausėsi Jurgos Ivanauskaitės. Kai kurie lietuvių kalbą studijuojantys studentai prunkštelėjo, visi kiti mandagiai paplojo, nusifotografavome. Paskui važiavome prie jūros.

„Gerbiami keleiviai, kita stotelė – ryte, Varšuvoje“, – sako stiuardesė pirmame autobuso aukšte. Jau po dvylikos valandų grįšiu į kasdienybę, kurios šiek tiek pasiilgau.

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Prisėdusi rašyti apie „Poetinį Druskininkų rudenį“, kažkodėl vis pradedu sentimentalia pastraipa, ją ištrinu, o tada vėl rašau ir trinu: „…prieš išvažiuodama į 24-ąjį PDR, žiūrėjau festivalio nuotraukas feisbuke – ten visos sudėliotos į katalogus pagal metus. Stebėjau tuomet gyvus gyvutėlius dabar jau numirusius, jaunus ir gražius dabar jau pasenusius ir ilgėjausi.“ Blogai.

Tačiau šių rudenėlio linksmybių ilgesio iš tiesų būta. Man atrodo, kad, kvailai nusiromantizavusi praėjusio dešimtmečio nuotaiką nuotraukose, atsidūriau Druskininkuose su kažkokiu naiviu idealizavimu, įsivaizdavimu, kad pasinersiu į tą keistą, kelias dienas trunkančią atmosferą ir vėl patirsiu lengvą transo būseną. Klaida galvoti, kad jeigu atsiduri dešimtąjį dešimtmetį menančioje erdvėje su beveik nekintančia renginių koncepcija, viskas bus kaip iš anų laikų. Juk jau praėjusiais metais Marija, kuri filmavo Kęstutį Navaką, užsidėjusį aukcione nusipirktas poetės kelnaites ant galvos, sakė, kad seniau būdavę šėlsmo – dabar jau tik linksmybių rudimentai.

Šiemet aš irgi supratau, kad anais laikais būta linksmiau – taigi tada, kai seniems PDR vilkams jau atrodė geležies amžius. Vidinė nykumos būsena neaplenkė ir žmonių, su kuriais tą festivalio nykumą aptardavau. Naktį 98 % dalyvių nebetęsė linksmybių bokštelyje iki ryto, nebuvo ryškesnių išsišokimų ar į istoriją įeisiančių nusišėliojimų. Viskas kuklu ir politkorektiška.

Na, o jeigu į festivalį važiuojate su intencija ne nusišvęsti, o tvarkingai dalyvauti renginiuose, pakvėpuoti Druskininkų oru ir išsimiegoti minkštoje „Širdelės“ lovoje, derėtų pasakyti, kad ir čia aš įžvelgiau nykumą. Diskusijoje „Politinis korektiškumas ir poezija“ festivalio svečiai ir pakviestieji dalyviai sėdėjo ratu, nusukti nuo žiūrovų, ir mėgino dėstyti savo argumentus, aiškiai skildami į dešinę ir kairę. Taigi ir jų pozicija buvo gana tvirta, tarsi nekeičiama kitų oponentų argumentais. Nors pradėta nuo spėliojimo, ar poezijoje galimi nekorektiški, įžeidūs žodžiai, pereita prie Valdo Gedgaudo recenzijos ir nūdienos įvykių, kai trys žmonės pakeitė lytį Lietuvos himnui. Žavu, kad kai kurie klausytojai taip pat neliko abejingi ir įsitraukė į diskusiją pereidami prie uždarojo stalo. Kiti iš savo vietų netgi kūrė „performansus“. Tiesa, tie „performansai“ sulaukė kreivų šypsenų.

Antrąkart supratau, kad kažkas čia ne taip, per jaunųjų skaitymus, kuriuos organizavo Ernestas Noreika ir Nerijus Cibulskas. Vedėjai stengėsi elgtis neformaliai, tačiau jų familiarumas rodėsi perspaustas ir neskoningas. Galbūt tai kilo ir dėl to, kad beveik visi skaičiusieji buvo draugai, kuriuos į sceną galima pakviesti: „Nešk savo subinę čia“ (tiksli citata). Tuokart sėdėdama su sulčių stikline pačiame salės gale galvojau, kad keistas tas žodis „jaunieji“. Panašiai kaip „kregždės“ arba „obuolių sultys“ – apie vienodo amžiaus žmones pasakantis lygiai tiek pat NIEKO. Kitą dieną vyko jaunųjų poetų aptarimas, klausiausi jų iš kito kambario ir vėl mąsčiau apie tai, kad nėra tokio dalyko kaip „viena karta“. Nežinau, kaip būdavo tais laikais, kuriuos idealizavau žiūrėdama feisbuko nuotraukas, tačiau dabar aiškiai matomas susiskirstymas į skirtingas (paprastai į dvi didesnes) „chebras“, siejamas kitokių bendravimo, estetinių ar vertybinių diskursų. Kaip tuomet šiuos skirtingus žmones suskliausti po vienu žodžiu? Kaip tuomet tiems žmonėms kartu krėsti išdaigas iki ryto, konstruoti naujas šventės taisykles? Ne, visa tai tikriausiai vis dar turi daryti seni PDR vilkai, kurie šiais metais arba paseno, arba tingėjo, arba neatvažiavo.

Tačiau negalvokite, kad viskas buvo taip blogai. Štai šeštadienį festivalio svečių laukė staigmena – Alvydo Šlepiko ir Artūro Valionio sukurtas spektaklis „Didysis Vilniaus gaisras“. Vietoje su celofanais dengtomis lubomis ir senomis kėdėmis įvyko juokingas pasirodymas, kuriame berdami rimuotus žodžius įdomius vaidmenis gavę rašytojai inscenizavo gaisrą. Šalia manęs sėdintis vyrukas vis plojo ir rėkė: „Geriau negu Nekrošius!“ Na, tuo metu tai atrodė tikrai geriausias spektaklis, kokio tik galėjo sulaukti nesąmonių ir juoko ištroškę žiūrovai.

Kitas visai nenykus dalykas – Andriaus Jakučiūno pasirodymas su Pegasėliu (žaislas vėliau atsidūrė ir „Literatūros ir meno“ viršelyje). Laudacija Ramunei Brundzaitei taip įsismarkavo, kad tarsi medžio šaknys, geriančios vandenį, sugėrė publikos dėmesį ir plojimus. Atrodė, kad čia svarbesnis buvo jis, o ne Jaunoji jotvingė. „O tikrai korektiška minėti tokias asmeniškas Brundzaitės gyvenimo detales?“ – pakėlė antakį kolega. Sutikau, kad tikriausiai ne, bet klausytis smagu.

Įdomūs buvo ir užsienio svečiai, atvežę savo poeziją iš skirtingų Žemės rutulio vietų (Japonijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Rusijos ir kt.). Kitoniškos ne tik eilės, bet ir jų perskaitymo būdas, pačių rašytojų tipažai. Pavyzdžiui, vienas svečias savo poeziją skaitė tarsi piktasis burtininkas. Draugai suskilo į tuos, kuriems labai patiko, ir tuos, kuriems tokia poezija pasirodė kalbėjimas apie nieką. Po renginio draugė priėjo prie poeto pagirti jo poezijos, o jis nudžiugo: „Man dar niekada niekas nėra to sakęs.“

Sekmadienį, kai dalyviai krimto paskutinius kiaušinienės likučius ir gėrė paskutinius kavos gurkšnelius, supratau, kad visgi gaila. Štai vėl baigėsi „Poetinis Druskininkų ruduo“, tuoj įjungs šildymą ir užeis ilga ir šalta žiema. Praleidžiant naujas pažintis ir atradimus, kiekvienas dalyvavimas festivalyje yra tarsi savo paties vidinio užtaiso pasimatavimas, pažiūrėjimas, kaip pasikeitei per metus, kaip keičiasi kiti. Taigi veikiausiai vien dėl to verta periodiškai apsilankyti Druskininkuose. Ypač tada, jei nesi poetas.

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Brangus viešas mano dienorašti,
kreipiuosi į tave norėdama pasipasakoti, kas dėjosi savaitgalį ir kodėl grįžusi namo buvau tokia pavargusi, kad kritau į lovą ir miegojau trylika valandų.

Kaip žinai, praėjusį savaitgalį vyko Vilniaus knygų festivalis – jau antrasis. Kaip dora įvykusio renginio apžvalgininkė, turėčiau aprašyti atidarymo dieną, tačiau, brangus mano, tą dieną aš lankiausi tik savo pačios renginyje. Matai, su Edvinu Grin sugalvojome Rašytojų sąjungos salėje surengti pokalbių laidą „Kas nušovė nacionalinės premijos laureatą?“ ir visą pusdienį praleidome toje daug renginių sugėrusioje salėje, kurios lubos girgždėjo, o tualete šnarėjo miruolių vėlės.

Kadangi abu su Edvinu įlindę į šventadienio rūbus apsimetėme nomedomis ir nagijevais, renginį stebėjome iš kitos, ne žiūrovų, pusės. Taigi iš kitos pusės ir papasakosiu: kaip žinoma, Rašytojų sąjungos salėje vyksta daug renginių – pristatomos sąjungos narių ir ne narių knygos, rengiami skaitymo vakarai. Renginių globėjos ir rengėjos Janina Rutkauskienė ir Deimantė Kukulienė, kaip pastebėjau, labai mielos ir visa ko geriausio linkinčios rūmų moterys, yra atviros įvairioms iniciatyvoms. Taigi būtų smagu, kad mūsų renginys, vykęs devintą valandą vakaro, nebūtų tik išimtis. Rūmuose galėtų tilpti ne tik standartiniai skaitymai, bet ir įvairesni vieši literatūros pateikimo būdai, performansai. Keičiasi kartos, aha.

Taigi devintą pilnoje Rašytojų sąjungos salėje prasidėjo sugalvotas žaidimas – su Edvinu Grin atėję į „studiją“ pristatėme situaciją ir iškvietėme jos dalyvius: nacionalinės premijos laureato žmoną Audronę Urbonaitę, jo dukrą Miglę Anušauskaitę, jo geriausią draugą Andrių Jakučiūną, filmo apie nacionalinės premijos laureatą kūrėją Evaldą Jansą ir nacionalinės premijos laureato kūrybos vertėją Rimą Užgirį. Kaip ir tikroje laidoje – su reklaminėmis pauzėmis ir įkalčiais – pradėjome vynioti improvizacinį detektyvą. Pirmoje laidos dalyje viskas atrodė įdomu ir netikėta, o antroje dalyje jau ėmė ridentis į nežinią. Renginio kulminacijoje pasirodė ir Svastikutis – nacionalinės premijos laureato meilužis su rožiniu peruku ir tamsintais akiniais. Vienas laidos dalyvis pyktelėjo dėl iš piršto laužtų klausimų ir susirinkęs kameras ir trenkęs durimis pabėgo į lietingą rugsėjo naktį. Kitas, girtas ir agresyvus, supratęs, kad už pasirodymą laidoje negaus pinigų, iškurnėjo į barą. (Spėkite, kuris iš šių nutikimų buvo tikras.) Vėliau mačiusieji sakė, kad pirma dalis buvo įdomi, o apie antrą vis kukliai nutylėdavo. Grįžęs namo Edvinas Grin savo batų platforma sutraiškė du tarakonus ant sienos ir pajuokavo, kad po tokio įtempto vakaro būtų gerai prisigerti tablečių ir rytoj nebeatsikelti. Žinodami, kad rytoj laukia dar vienas improvizacinis mūsų renginys, užmigome sunkiomis, tarsi švino pripumpuotomis širdimis.

Ryte, kai mano kolega dar miegojo (jis prabusdavo kas dešimt minučių ir skubriai papasakojęs sapną-košmarą vėl užmigdavo), dėjau paskutinius taškus besiruošdama Aistės Kisarauskaitės knygos „39 salto mortale“ pristatymui. Taigi šeštadienį Knygų festivalyje dalyvavau nuo paties pirmo renginio. Kadangi Aistė norėjo neoficialaus, išmoningesnio knygos pristatymo, stengėmės tokie ir būti – Virginijus Kinčinaitis vėlavo, o aš pradėjau pasakoti apie tai, kaip sukurčiau anketą pažinčių svetainėje Aistės Kisarauskaitės moterų personažams. Pati Aistė, kai kalbėjome, piešė ir dovanojo piešinius žiūrovams. Prie renginio prisidėjęs Kinčinaitis apžvelgė Kisarauskaitės kūrybą rašančių vienos kartos Lietuvos dailininkų kontekste, pakalbinome ir piešiančią Aistę. Turint omenyje, kad renginys tą dieną buvo pirmasis, atėjo nemažai žmonių. Įpusėjus pristatymui, atkreipiau dėmesį, kad salėje vyksta komiksų paroda. Gaila tik, kad jos atidarymo nebuvo, todėl daug kas tikriausiai taip pat kaip ir aš pastebėdavo ją visai netyčia, tarsi neįpareigojančias dekoracijas.

Dieną dar buvau keliuose knygų pristatymuose, Rolando Kazlo skaitymuose. Einant į tuos renginius, prie durų pasitiko meno streiko likučiai. Kadangi nemačiau Redo Diržio ir Dariaus Pocevičiaus organizuoto pokalbio apie meno streiką, lietaus sulyti pieno ir chemikalų užrašai prie įėjimo priminė tiesiog kažką išsiliejusį.

Vakare „Bixuose“ prasidėjo ir vėl mūsų su Edvinu Grin organizuoti skaitymai „Dvylika tekstų filmais lakstančių“. Pakvietėme dvylika rašytojų ir davėme jiems filmų ištraukas – jas, nerepetavę ir nežinoję anksčiau, savo tekstais improvizuodami rašytojai turėjo įgarsinti*. Taigi vėl juos pastatėme į nepatogią padėtį, kai turi būti čia ir dabar, turėdamas omenyje, kad tik nuo tavęs priklauso, ar renginys pavyks. Tiek pirmuoju renginiu, tiek šiuo tą ir norėjome padaryti – pašalinti hierarchijas ir priminti dalyviams, kad ne tik tekstas, bet ir tai, kaip jį pateiki žiūrovams, kaip juo komunikuoji, yra svarbu. Vieniems įgarsinti ištraukas sekėsi sunkiau, kitiems lengviau, dar kiti vidury skaitymų sulaukė garsių publikos ovacijų. Vėliau su festivalio organizatore Vakare Smaleckaite aptarėme šiuos įvykius kaip mėginimą sutrikdyti inertiškumą, o rezultatai, priklausę nuo visų juose dalyvavusių (taip pat ir žiūrovų), buvo ne patys svarbiausi.

Eidama „Titaniko“, kuriame vyko Knygų festivalis, koridoriumi, išgirdau praeinančių damų pokalbio nuotrupas. „Man čia daug labiau negu Knygų mugėje patinka“, – sakė viena, nešina knygų prikrautu polietileniniu maišeliu. Kiemelyje visą laiką virė veiksmas: liaudis šnekučiavosi, gėrė kavą, valgė sumuštinius, rūkė, klausėsi koncertų ir šoko.

Kadangi prie knygų priėjau tik sekmadienį, po Mariaus Plečkaičio ir Vytauto Varaniaus knygų pristatymo, mačiau tik į dėžes kraunamąsias. Esminis Knygų festivalio skirtumas nuo Knygų mugės – tai neoficialus jaukumas, taip pat organizatorių suteikta galia eksperimentuoti, bent jau toks šis festivalis man buvo praeitais ir šiais metais. Naivu tikėtis, kad čia knygos bus dalinamos beveik nemokamai, o prie prekystalių sėdės tik nuo didžiųjų leidyklų nukentėjusių leidyklėlių atstovai – juk Lietuva tam per maža. Belieka tikėtis, kad ir kitais metais toks festivalis įvyks ir rudenį vėl bus knygoms ir literatūrai skirta šventė, kurioje galima kurti naują tradiciją.

___

* Būtų negražu nepaminėti, kad tekstus skaitė: Aistė Kisarauskaitė, Daiva Čepauskaitė, Ieva Gudmonaitė, Indrė Valantinaitė, Maksim Ivanov, Mantas Balakauskas, Marijus Gailius, Marius Plečkaitis, Milda Baronaitė, Paulius Andriuškevičius, Ramunė Brundzaitė, Tadas Zaronskis.

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Buvo karšta birželio popietė Berlyne – mes tysojome ant žolės kažkokiame parke, apsuptame daugiabučių. „Iš kur sklinda ta muzika?“ – klustelėjau. Muzika sklido iš gatvės, kurią užstojo pastatai. Iš pradžių nekreipėme į ją dėmesio, tačiau, praėjus pusvalandžiui, nutarėme žvilgtelėti, kas gi ten vyksta. Kai atsidūrėme toje gatvėje, pro mus kaip tik ėjo vyras, apsivilkęs XVIII a. suknele, rankoje laikydamas drugelio sparną primenančią vėduoklę, už jo – Laisvės statula persirengęs jaunuolis, trys moterys su čadromis, toliau – autobusas, iš kurio eisenos dalyviai siuntė oro bučinius. Patekome į LGBT paradą, jis vyko dar mažiausiai valandą, kol mes stovėjome vienoje vietoje ir žiūrėjome į besimainančius personažus. Policijos arba vaikų nesimatė. Ir, žinote, tuo kartu netgi susigraudinau. Pagalvojau, kad žaviuosi šio miesto laisve, pompastiško ir džiugaus karnavališkumo steigimu, galėjimu būti kuo nori, bebaimiu žaidimu lyčių stereotipais ir kiču.

Suprantu, kad Lietuvoje tokių paradų tikriausiai niekada nebus ne tik dėl oponentų priešiškumo, bet ir dėl pačių dalyvių kuklumo – kaip gyvenimo mažoje šalyje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, simptomo. Todėl reikėtų atskirti paradą nuo eitynių, kuriose pramoga akims tikrai nėra svarbiausias elementas. Juokinga, kai tradicines vertybes (tai yra seksualumą, priklausantį tik heteroseksualios šeimos institucijai) išpažįstantieji iš anksto baisisi vulgariosiomis eitynėmis. O ten žygiuoja tiesiog draugiški, besišypsantys piliečiai, kurių išvaizda kontrastuoja su kai kuriais kur kas pikantiškiau atrodančiais moralės sergėtojais.

Puiku, kad „Baltic Pride 2013“ eitynės nepraūžė tiesiog kaip skandalingas pusės dienos įvykis, bet buvo priežastis kitiems su LGBT bendruomene susijusiems renginiams nutikti. Antrą kartą šalyje įvyko filmų festivalis „Kitoks kinas“. Į festivalį buvo pakviesti režisieriai iš užsienio, surengtoje paskaitoje aptartas Pedro Almodóvaras. Tiesa, filmų programos sudarytojams būtų galima prikišti, kad kūriniai, rodos, atrinkti bet kokiu principu. Trūko nuoseklumo ir motyvacijos: čia ir ne kartą rodytas Fassbinderio filmas, ir naujausi jaunų režisierių kino darbai. Kyla klausimas: kodėl būtent tie aštuoniolika kino darbų, ar neapsiribota vien tik tuo, kad juose vyrauja LGBT temos? O juk filmų vyraujančia tematika pasaulyje sukurta ne tiek ir mažai…

Šiais metais pagaliau įvyko ir pirmoji queer istorijai ir kultūrai skirta paroda „Nuo sutemų iki aušros“. Kadangi pati atidaryme nedalyvavau ir performanso, kuriame buvo vaikštoma iš vilnos nuveltuose vyro ir moters kūnuose, nestebėjau, galiu kalbėti tik apie tai, ką pamačiau atėjusi į parodą šiokią dieną.

Paroda eksponuojama dviejose patalpose – ŠMC skaitykloje ir rūsyje. Lipant žemyn, lankytoją pasitinka menininkės Laisvydės Šalčiūtės pliušiniai meškiukai moteriškomis genitalijomis. Kabantys moterų kūnai meškiukų kūnų fone – tarsi įžanga į tai, kad įvairių veiksnių ribojami, demonizuojami ir erotizuojami kūnai bei tų kūnų tarpusavio ryšys kvestionuojami būtent per lytiškumą. Nustebino tai, kad, prieš patekdama į nedidelę salę rūsyje, gana naiviai tikėjausi būti apsupta kūrinių. Deja, tų eksponatų, sukauptų per dvidešimt nepriklausomybės metų, buvo negausu. Ši parodos dalis, rašoma, surengta rūsyje, siekiant priminti pogrindyje veikusius gėjų barus.

Dienos šviesoje, ŠMC skaitykloje, šalia knygų lentynų, eksponuojami dokumentai apie queer istoriją Lietuvoje, televizijos archyvai, kuriuose dažniausiai kalbama apie gėjus ir jų teises. Nestinga ir šmaikščių vaizdelių, pavyzdžiui, laidos „Klausimėlis“ atlikta apklausa, kas yra Homo sapiens ir ar jų Lietuvoje apskritai yra, sulaukė gausios praeivių reakcijos. Žmonės postringavo, kad tie „homo sapiens“ yra iškrypėliai arba kad jų kol kas viešumoje nematyti. Greta homofobiškų politikų atsiliepimų, žymaus filosofo minčių apie artėjančią apokalipsę ir intelekto nepaženklintų piliečių pastebėjimų apie seksualinių mažumų teises kyla gana aiškus situacijos apibrėžimas. Paroda, žyminti dvidešimt metų, kol kas labai kukli ir pastate užima antrojo plano erdves. Taip ir norisi rašyti apie kol kas menką LGBT diskurso integraciją tiek į visuomenės, tiek į kultūros diskursus. Kitos trys parodos vyko skirtingose erdvėse, nors kuo puikiausiai galėjo tilpti ir į vieną pastatą, galbūt tuomet ekspozicija, skirta dvidešimtmečiui, būtų atrodžiusi solidesnė.

Kitas įdomus renginys, vykęs ŠMC, – queer kūrybos skaitymai – mane maloniai nustebino. Prieš trejus metus norėdama rašyti darbą apie tokią kūrybą susidūriau su tuo, kad lietuviškai queer temos beveik neliečiamos, na, išskyrus dvi poezijos knygas ir vieną dar tarpukaryje parašytą pramoginio žanro romaną.

Skaitymuose dalyvavo tiek žinomi autoriai (Benediktas Januševičius, Žygimantas Kudirka, Skaidrius Kandratavičius), tiek retai skaitantys arba pirmą kartą girdėti vardai (Laima Vaigė, Diana Rebirth, Anna Shepherd, Ing Stankė). Skaitymai pasirodė įdomūs tiek filologiniu, tiek sociologiniu požiūriu. Dalyvių eilėraščiuose būta daug socialinių temų ir realių žmonių pavardžių. Man atrodo, kad renginys pavyko dar ir tuo, kad jame nesijautė taip dažnai tvyrančio nuobodulio, skaitovų susitelkimo tik į save ir savo puikią kūrybą momentų. Žiūrovai taip pat nežiovavo, aktyviai reagavo į skaitančiuosius.

2013 metų aušra, išryškinusi šias nepatogias temas, surinktas į keletą renginių, parodė, kad kalbėti apie tai dar tik pradedama, o žmonių sąmonėje po truputį formuojasi naujos demarkacinės „normalumo“ ir tolerancijos linijos.

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Kaune „Poezijos pavasaris“ man prasidėjo dar balandžio pabaigoje, kai vaikščiojau varliagyvių nušokinėta pieva netoli Nevėžio ir galvojau, kad jeigu kas nors aprašytų maišą, į kurį dedamos varlės ir kontrabanda plukdomos į Prancūziją, tai būtų visai puikus eilėraštis.

Vėliau atėjo vėlyva gegužė, poetai suskato sveikinti kits kitą su pagaliau prasidėjusiu pavasariu, nors saulė jau tvieskė ne prasčiau nei kokiuose tropikuose. Taigi senas ir storas „Poezijos pavasaris“ prasidėjo. Feisbuke iš karto pasipylė įvairios nuotraukos, lyg nebylus, sukarpytas kinas iliustruojančios buitinę erdvę, kurioje moterys ir vyrai skaitė įvairių temų, problemų ir meninio lygio tekstus. Kai kurių poetų galima pasiklausyti vaizdo įrašuose. Aišku, bekūnė galimybė dalyvauti renginiuose per kompiuterio ekraną yra tiesiogine šio žodžio prasme dvasinga ir labai neobjektyvi. Todėl keliuose renginiuose aš vis dėlto apsilankiau, pagarbiai atstačiusi pečius apdovanojimų pompastikai ir kibirais krentančiam lietui.

Autorės nuotrauka

Kaune yra toks aukštas bokštas, į kurį įsilipa kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir tarsi lėlininkas pradeda makaluoti varpais. Jie daužosi ir per centrą nuvilnija šventadienio muzika. Varpais paskaninta buvo ir tuokart prie Karo muziejaus vykusi poezijos popietė. Dėkui dievams, čia eilėraščius skaitė ne tik vietiniai, bet ir atvežtiniai poetai – visi stengėsi kuo trumpiau ir taikliau. O stengtis iš tiesų buvo prieš ką, mat priešais bokštą, lyg fasuoti žirneliai, žaliavo aukštesniųjų klasių moksleivių uniformos. Deja, tai nebuvo ženklas, kad vėl ima formuotis Alfonso Nykos-Niliūno laikų jaunieji poezijos mėgėjai, žvitrieji ateitininkai. Mokiniai klusniai sėdėjo arba stovėjo priešais poetus: kas rakinėjosi mobiliuosius, kas grabinėjosi šonus, kas tyliai šnekučiavosi. Žodžiu, paaugliai ir taip turėjo veiklos, o viena iš renginio vedėjų, poetė Erika Drungytė, vis tiek stengėsi mokinius edukuoti, pabrėžti, kaip svarbu pamatyti gyvus rašytojus, o ne tik skaityti jų tekstus iš vadovėlių. Visgi viena akiniuota mergaitė klausėsi – stebėjau ją. Ir net šypsojosi ir juokėsi tose vietose, kur reikėjo nusijuokti. Kai tik mokytojos, nesulaukusios renginio pabaigos, išėjo, mokiniai taip pat prasiskirstė – liko tik keletas su jau minėtąja mergaite. Pabaigoje vėl nuskambėjo varpai – žinote, vis dėlto baisiai geras dalykas. Daug geresnis nei bardų muzika, vis dar įterpiama tiek į jaunų, tiek į vyresnių poetų skaitymus.

Autorės nuotrauka

Na, o tos dienos kulminacija – vyšnia ant cukrelio – buvo „Poezijos pavasario“ laureato vainikavimas Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Artėdama link muziejaus, pasijutau lyg bažnytiniuose atlaiduose: vyrai – tvarkingais kostiumukais, moterys – šventiniais gintarų karoliais. Mediniai suolai, surikiuoti kiemelyje, lūžte lūžo nuo žiūrovų, priešakyje – tautiniais kostiumais apsitaisę lietuviai ir lietuvaitės dalino gėles laureatams. Už manęs sėdinčios senutės pradėjo diskutuoti, kokia mirtimi mirė didis poetas Vytautas Mačernis, kuriais metais tai buvo ir kaip giliai toji skeveldra kirto. Su didžiu patosu klasikų eilėraščius skaitė aktorius Petras Venslovas, jo jaunesnysis kolega Saulius Čiučelis kiek kukliau deklamavo Vinco Mykolaičio-Putino šedevrą. Už manęs sėdinčios senutės nutarė, kad aktoriai skaito labai gražiai – taip, kaip ir derėtų skaityti. Visada truputį juokingi atrodė renginyje kalbėję politikai, tarsi tie patys mokinukai žaliais švarkeliais, atvaryti pasakyti kažką apie kažkokius dalykus ir dar susikaupus, tvarkingai jų klausytis. Garbingajai laureatei Tautvydai Marcinkevičiūtei užrišta laureato juosta. O tos austos juostos yra iš tiesų keistas reiškinys. Mano amžinatilsį senelis, dirbęs fermoje, jų prisikabinęs turėjo visą sekciją – vis gaudavo kokio jubiliejaus proga.

Autorės nuotrauka

Įspūdis sėdint tame kiemelyje priminė grįžimą į ištakas – tai yra pirmąjį „Poezijos pavasarį“. O ir didžioji žiūrovų dalis, rodos, atėjo būtent iš ten. Gamta tikriausiai taip pat neapsikentė tų anachronizmų ir įsisupo tarp klausytojų, rūgodama griaustiniu ir pakaušius daužančiu lietumi. Žmonės sugužėjo į vidų, o straipsnio autorė parbėgo namo.

Vilniaus universiteto kiemelyje vykęs baigiamasis renginys atrodė gyvesnis, jame šurmuliavo vaikai, įvairūs geri ir nelabai rašytojai, filologai bei kitokie klausytojai. Įspūdis, kad renginys skirtas išimtinai tik senjorams, čia nepasitvirtino. Aišku, kiemelyje spietėsi nemažai veidų, tik ir laukusių, kol viskas pasibaigs ir bus galima keliauti į vakaro pratęsimą. Lietus neaplenkė ir šio kiemo.

Vėliau tame pačiame feisbuke perskaičiau vieno neseno poeto padėką šio festivalio rengėjams už tai, kad jis išvažinėjo provincijas, daug išgėrė, jaudinosi, o poezija galų gale vis tiek viską apvainikavo. Iš tiesų, šis tarptautinio masto renginys turėjo būti smagus dalyvavusiems arba pastebėtiems ir visai pradedantiems – tiems tai tikrai turėjo būti nemažas įspūdis. Sąmoningai nepradėsiu svarstyti, ar apdovanotieji apdovanoti teisingai, kedenti vidines intrigėles. Juk aš visai ne apie tai.

Mintyse jau audžiu apdovanojimo juostą raitytomis raidėmis tiems, kurie patys renginyje niekada neskaito: tiesiog klauso poetų ir nejaučia nė mažiausio nuobodulio. Jaučia tik šventę ir pagaliau atėjusį pavasarį. Jiems šis festivalis ir kalbėjo, jiems šie visi tradiciniai ir netradiciniai skaitymai buvo skirti. Ateityje palinkėčiau ir toliau nevengti senoviškos baigiamųjų renginių koncepcijos – gal net kaip tik grįžti į dar senesnius laikus, pavyzdžiui, XIX a. pradžią, ir būti pompastiškiems iki pat galo.

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Buvusių renginių atpasakojimai yra, ko gero, vienas nuobodžiausių kultūrinės spaudos žanrų. Turiu omenyje tuos, kurie apie vykusį renginį nežinojo, jame nedalyvavo ir dabar tikrai nėra tie, kurie nekantrauja sužinoti kritišką dalyvavusiojo nuomonę. Ką jūs – neverta į tokius tekstus net galvos pasukti!

Visgi turėtumėte įvertinti autorės gerus ketinimus nušviesti padėtį. Matote, renginyje, apie kurį kalbėsiu, man buvo pasiūlytas bokalas alaus. Mainais už straipsnį. Be to, dėl savo tariamo genialaus gebėjimo rašyti buvau pavadinta Sigitu Parulskiu – komplimentus mėgstu. Nors galiausiai supratau esanti Tomas Arūnas Rudokas, nes, ilgai nesimuisčiusi sutikau ir glausdama prie lūpų šampūno putas primenantį alaus apskritimą, pradėjau dėlioti įvykius.

Justinos Šiaulytės nuotrauka

Papasakosiu jums apie tęstinį dalyką, tai yra apie balandžio pradžioje vykusias antrąsias festivalio „Tarp“ komiksų ir poezijos dirbtuves, šįkart tarpusias tarp eglaičių įsikūrusioje kavinėje „Jalta“ (paroda veiks visą mėnesį).

Pirmosios festivalio „Tarp“ dirbtuvės vyko rudenį Venclovų namuose-muziejuje, kuriame poetai rašė eiles, į jas, išdėliotas projektoriuje, žiūrėjo piešėjai ir čia pat meistravo tekstų iliustracijas – komiksus. Vyksme dalyvavo ir muzika – netoliese plokšteles suko besikeičiantys didžėjai, o dirbtuvės vyko tris dienas. Šį pavasarį renginys buvo trumpesnis – truko maždaug penkias valandas.

„Jaltoje“ grojo Ingra Miler ir Asta Ostrovskaja, deja, šį kartą į jų triūsą mano ausys beveik nereagavo, nes buvo užsiėmusios iš žmonių gerklių išėjusių garsų gaudymu. Ant projektoriaus nušviestos sienos buvo galima matyti ne tekstus, o praėjusių dirbtuvių darbus ir įvairias ištraukas iš Europoje apdovanojimus pelniusių animacinių filmų. Atėjusieji gavo spalviklių, poetų tekstų ir skaidrių. Prie vyksmo prisidėjo „Kitokia grafika“. Dirbtuvės vyko dviem kryptimis – komiksai kurti pagal eilėraščius arba eilėraščiai pagal komiksus. Po penkių valandų laukė žadėtieji poetų skaitymai. Patys poetai dirbtuvėse taip pat sukosi beveik nuo pat renginio pradžios.

Galbūt žiūrovui iš šalies galėjo pasirodyti, kad dirbtuvės pernelyg kamerinės ir tiesiog primena draugų susitikimą, kuris vyksta migruojant tarp piešėjų stalų ir plepant su atėjusiaisiais. Ir jeigu taip būtų pasirodę, būtų nė kiek nesuklysta, nes „Tarp“ dirbtuvės iš tiesų priminė bendrą, visus vienijantį veiksmą – komunikaciją. Manau, kad tai svarbiausias šio sumanymo išsipildymas – tekstai ir žmonės bendrauja tiesiogiai. Netgi nostalgiškai prisiminiau slemo poezijos turnyrus.

Aušra ir Gediminas. Justinos Šiaulytės nuotrauka

Žinoma, galėtumėte sakyti, kad poezija gali būti sociali ir tiesiog per skaitymų vakarą, kai autoriai atėjusiems klausytojams perskaito savo tekstus, o tie klausytojai daugiau plepa su kitais klausytojais ir laukia vakaro tęsinio, nei klausosi skaitančiojo. Tačiau tokiu atveju daug smagiau ieškoti naujų tekstų komunikacijos būdų nei tiesiog skaitymų. Spėjant iš pastarųjų metų procesų, judama būtent šia kryptimi. Taip, mielieji, aš suprantu, kad galbūt autentiškiausiai tekstą išgyvenate jį skaitydami kaip modernūs ar postmodernūs skaitytojai. Visgi socialumo ilgesys ir bendravimo poreikis yra didelis kaip žvėris.

Nemanau, kad būtų tikslinga aptarti skaičiusius poetus (dalyvavo Aušra Kaziliūnaitė, Neringa Dangvydė, Donatas Paulauskas, Gediminas Kukta, Laima Kreivytė, Edvinas Grin, Marius Plečkaitis, Sara Poisson, Ramūnas Liutkevičius ir kt.), tų poetų tekstus ar iš jų atsiradusius komiksus – ne to, mano manymu, buvo siekta. Smagiausia, kad veiksmas vyko čia ir dabar – kaip teatre. Esu tikra, kad jau labai greitai vėl atsiras kažkas, kas galbūt piktins konservatyvius poezijos skaitytojus, bet labai džiugins bendraujančius. Ir tai nebus tik kartą per metus vykstantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“.

satenai.lt