KLAIDAS POŽĖLA

Dabar, redaktoriau, į lauką geriau nelįsti. O kada tas „dabar“, tai pats spręsk: per prieššventį, o gal ir apskritai per visą mūsų epochą, kuri nežinia kada prasidėjo ir juo labiau neaišku, ar kada nors baigsis.

O jei vis dėlto išlįsi (o tu juk išlįsi), kaipmat būsi meistriškai panardintas į apžavus ir apsukriai išmelžtas iki paskutinio syvo. Nori tikėk, nori ne, bet į(si)gysi keisčiausių, net sapnuose neregėtų dalykų: niūniuojančio muilo, vilnonių siūlų arbatos, įvairiausių prietaisų, kurių funkcija paaiškės (jei išvis paaiškės) tik įdėmiai studijuojant instrukciją, patalynės su gydomaisiais gumbais, jaučio akyčių, alaus iš Kongo, knygą apie rabarbarų auginimą, ką čia ir bevardinti neišvardinamumą. Ir tik nesugalvok paskui manęs kamantinėti, nesikumščiuok suirzęs, kodėl, velniai rautų, šitaip nutiko – prisiekiu, aš nežinau. Man, jei tau nuo to palengvės, būna lygiai tas pats.

Nueinu į parduotuvę poros elementų (AAA) savo prožektoriui, tačiau parsirioglinu su penkiais maišais šio bei to „paragauti“ ar „išbandyti“, o naują televizorių, treniruoklį ar sofą, sakė, iš ryto atveš.

Nespėju batų nusiauti, o jau skambina švelniabalsiai iš telekomunikacijų kompanijos:

– 100 min., 4000 SMS, 500 MB vos už 17 Lt/mėn.

Numetu ragelį. Sėdžiu bare laukdamas bičiulio, šalia įsitaiso toks gana drūtas vyriokas ir, žinai, kažkaip pradedam pliurpti: apie krepšinį, bukapročius politikoj, apsnigtus kelius ir vairavimo nuotykius, žodžiu, nuvalkiotus niekus, bet taip gyvenamas gyvenimas ir kažko mandro čia neišlauši. Pažvengiam, pasisolidarizuojam, galvoju, visai nieko bachūras, dar alaus pastato, ir, įsivaizduok, nė nepajuntu, kaip imam derėtis dėl baldų komplekto. Mirksnis kitas, o jo ir pėdos atšalusios, užtat mano rankoje – čekis su nepatikėsi kokia suma.

– 110 min., 6000 SMS, 650 MB vos už 17 Lt/mėn. Ir, žinoma, išskirtinė dovana – sulčiaspaudė.

O gatvėje – tik pagalvok! – prie manęs lipte limpa moterys, komplimentus kad žarsto, kad glosto, kokie švelnūs jūsų plaukai, ak, ir kur aš jus mačiau, ar tik nevaidinote kine? Parsivedu namo. Jos užgula mane sunkiomis krūtinėmis, mano širdis sąla iki nepadoraus raudonio, tik staiga šios deivės nei iš šio, nei iš to klausia: skaniai kvepiam? Skaniai, koks skirtumas, tik bučiuokit, bet jos neatstoja, šnabžda į ausį, gal norėtum, kad ir tavo mergina taip kvepėtų? „Ką?“ – nustembu, bet jau per vėlu: guliu ant lovos su kvepalų dėžute (tiesą sakant, penkiomis) ir prasegta pinigine. Vienas, jei kam dar neaišku.

– 150 min., 7000 SMS, 1 GB vos už 17 Lt/mėn. Tik šiandien, tik dabar, tik jums! Ir, be abejo, dar pridėsime kruizą dviem į Saremą.

Jau neblogai, bet ryt bus geriau. O kažkokioje parduotuvėje mane užsipuola išsičiustijęs konsultantas: ar jau nupirkote dovanas draugams? Aš neturiu draugų, bandau išsisukinėti. Tuomet pirkite draugus – turime pačių įvairiausių! Ir tik pagalvok, mielas redaktoriau: į salę akimirksniu suguža įvairaus plaukuotumo ir išsišiepimo žmogystos. Dievai jų nematė. Užtat aš pamačiau ir du įsigijau.

Mano butas, nemeluosiu, nemažas. Tačiau vietos jame kasdien vis mažiau, o, tarkime, šiandien situacija yra tokia, kad tegaliu patekti vien į vonią ir tualetą (įrengti kartu), šiek tiek į virtuvę (tunelis prie dujinės viryklės) ir į miegamojo prieangį – ten susiraitau ir snaudžiu. Visur kitur – daiktai. Ir ne šiaip šiukšlės, bet šaunūs, kokybiški prietaisai, įrankiai, aparatai, gaminiai, rakandai, aš jau ir pats nebežinau, kas ten.

– Neriboti pokalbiai, SMS ir internetas vos už 17 Lt/mėn. Be to, dovanosime namų kino sistemą, metinį Nacionalinio dramos teatro abonementą (dešimčiai žmonių) ir „Opel“ markės automobilį. Klausykite, mielas ir mylimas kliente, aš abejoju, ar rasite kur nors geriau.

Aš tai neabejoju. Bet ką čia purkštausi – imu, kad jau taip įkyriai siūlo. Aš, turiu pripažinti, daug ką imu, nes jie, prekijai, neapsakomai gudrūs. Jie, redaktoriau, privers sustoti šalikelėje, prie tariamai sugedusio automobilio. Kuriems galams? Kad pademonstruotų naują, supergreitą ir superpatogų domkratą! Jie inscenizuos muštynes senamiesty, kad turėtų progą atskleisti stulbinančiai tvirto ir kraujavimą žaibiškai sustabdančio binto galimybes. Jie gąsdins mane plėšikais, kad įsigyčiau signalizaciją; jie, aišku, patys mane apvogs, kad įsigyčiau geresnę, brangesnę. Jie staugs, kol apkursiu, ir tuomet – kaipgi kitaip? – prireiks nuošalios, tykios vilos ežero pakrantėje ar bent jau ausų kamštukų. Jie, vikrūs, talentingi prekijai, apvynioja aplink pirštą viską, kas linksta. O kas nelinksta… Ką gi, nesicackinę perlaužia pusiau ir pardavinėja kaip aukščiausios kokybės nuolaužas. Ir pinigų įvairioms strategijoms, operacijoms, inscenizacijoms, spektakliams, reklamų kampanijoms jiems negaila – ir taip turi daugiau, nei kada nors pajėgtų išleisti.

Atidarau duris, o ten – kurjeris. Bet aš nieko neužsisakinėjau. Tai ir puiku, sako, sutaupėme jums laiko. Ir ką ten besiginčysi stovėdamas basom pėdom vidury laiptinės su nežinia kuo rankose. O vakarėjant vaikštinėju po parką, vėsoka, kyšteliu rankas į kišenę. Ir perbąlu: kieno čia kelnės? Kieno šis telefonas? Nejaugi būsiu nejučia apsivogęs? Ne, ne, yra ir čekis. Viskas gerai.

Matai, daiktai patys pas mane ateina, jų nebereikia ieškoti. Vienintelis rūpestis – rasti jiems vietą. Vietą naudoti, vietą išmesti – čia jau kiekvienas sukasi, kaip išmano.

Štai ką tau pasakysiu: prekijų gundymams neįmanoma atsispirti. O kad man taip stiebą, virvės, vaško ištikimai įgulai ir Odisėjo gudrumą! Nors ką gi tai garantuotų? Pats Merkurijus savo dieviškom rankom tą varganą rąstą išraus ir kone per prievartą išgins po sandėrių pievą ganytis. Tai aš ir nebesipriešinu, ne man prieš vėją pūsti.

Bet kodėl jie, prekijai, taip stengiasi, lankstosi ligi žemės, bučiuoja pėdas, dovanoja žvaigždes, nors panorėję lengva ranka ir vos vienu mostu sutraiškytų mane tarsi niekuomet nebuvusį?

Aš esu prekijo prasmingumo sąlyga? Taip, tačiau to maža.

Jo pragyvenimo šaltinis? Kaipgi kitaip, bet net ir to negana.

Svarbiausia, – ir čia, apskritai paėmus, yra linksmoji dalis, – kad aš nykstu. Sulig kiekviena diena manęs lieka vis mažiau. Todėl jie, žvitrūs transakcijų virtuozai, desperatiškai grumiasi dėl mano dėmesio likučių, dėl paskutinių mano blausaus, sotaus žvilgsnio grybšnių, jie verčiasi kūliais norėdami įsprausti bent mažutėlį informacijos ir prekės gabalėlį į mano ir taip jau perkrautą vartojimo dienotvarkę, nes akimirka kita ir aš jau būsiu morališkai susidėvėjęs: toks kupinas ir pilnas, kad daugiau – nė lašo, arba toks tuščias, kad žmonių kalba manęs jau niekas neprakalbins.

Todėl jie, prekijai, skuba, lekia strimgalviais; jie šypsosi ir gieda mane šlovinančias giesmes, globoja ir lepina, apipila dovanomis, ypatingais pasiūlymais, akcijomis, privilegijomis, stulbinančiais reginiais ir aistringa retorika, jie žino, ko man reikia, be to, jie turi viską, ką įmanoma turėti. O jei, dievaži, neturi šiandien, tai ryt būtinai turės. Ir netrukus neliks nieko, ko negalėtum įsigyti kad ir pačioje menkiausioje parduotuvėje ana ten už kampo. Ir kad ir apie ką dabar įsižeidęs ir rūsčiai man prieštaraudamas pagalvojai, mielas redaktoriau, – apie meilę, sveikatą, jaunystę, laimę ar dar kokį, pavadinkime, ypatingų specifikacijų gaminį, – tegaliu užjausti tave, kad ničnieko neišmanai apie gundymo meną.

Bet klausyk, drauguži, na, ko ten niurzgi po stalu palindęs, kamgi taip spyriojiesi? Ar bent įsivaizduoji, koks jausmas, kai visi aplink tave šoka, dėl tavęs gyvena, be paliovos pataikauja ir kasdien apipila vis šaunesnėmis gėrybėmis?

Fantastiškas, sakau tau – f a n t a s t i š k a s.

satenai.lt

KĘSTUTIS NAVAKAS

1.

Kadaise „Šiaurės Atėnai“ turėjo nemažą komentatorių bendruomenę, sukūrusią savitą kultūrinę terpę, kuri kartais tapdavo įdomesnė už patį laikraštį. Jei skaitėte „Šiaurės Atėnus“ tuo metu, skaitydavote ir komentarus, prisimenate ir komentatorių slapyvardžius: Zeta, Varna, Noe, xX, Miestė, Kvailutė, Po Palme ir kt. Tai puikūs žmonės, neretai visai kitokie nei tie slapyvardiniai skydai. Tai buvo saugotina ne mažiau negu Ignalinos ežerai, tačiau bendruomenė tapo pernelyg cechinė, kai kurie ratukai ėmė suktis uždaru ritmu, tad jos eliminavimas šiek tiek turėjo pagrindo. Nors labai gaila.

Susitikdavome su komentatoriais Šeteniuose, kasmet, gaila, kad ir to neliko. Šeteniuose diskutuodavome, kepdavome kažką ir visaip juokaudavome, sėdėdami prie laužo. Štai tekstas nuo laužo iš tų laikų. Jei neatpažįstate kontekstų – susigalvokite juos.

Kaip pataisyti apverktiną „Šiaurės Atėnų“ padėtį

Neseniai Šeteniuose įvykęs „Šiaurės Atėnų“ Didysis Sinodas konstatavo, kad laikraštis dezorganizuoja visuomenę ir atitraukia ją nuo svarbesnių reikalų, nes kiekvienas jau nuo šeštadienio pradeda spėlioti, kas bus kitame numeryje. Tad nutarta, kad nuo šiol kiekviename numeryje bus vis tas pats. Vis tie patys autoriai rašys į vis tuos pačius puslapius. Pirmininko pasiūlymui, kad ir rašytų vis tą patį, pritarta nebuvo.

Pritarta štai tokiai būsimojo laikraščio struktūrai.

Pirmąjį puslapį, gal net laikraščio pavadinimą, visą laiką savo nėriniais apipintų Zeta. Tiktai vieną savaitę ji ten turėtų rašyti su baime, o kitą – su malonumu.

Antrojo puslapio paprastai niekas rašyti nenori, išskyrus Laimantą Jonušį. Kad apsigintume nuo pastarojo, siūloma imtis kardinalių priemonių ir puslapio rengimą patikėti apžvalgininkui AišV. Skyrelis vadintųsi „Permatau jus kiaurai net iš Bankoko“.

„Sekmadienio postilę“ nuo šiol rašytų Laumė, o pavadinimą siūloma keisti į: „Va taip, Noe!“

Toliau jau siūloma leisti skaitytojui pailsėti, tad kitas būtų gerojo pasakų senelio puslapis „Ir aš mažas buvau“, tvarkomas Archyvaro. Niekas netikėtų, kad Archyvaras buvo mažas, tad visi juoktųsi ir puikiai pailsėtų.

Religijos puslapį, horizontaliai dalijamą į dvi dalis, rengtų Noe ir Po Palme. Noei tektų viršutinioji puslapio dalis, o Po Palme būtų po Noe. Noės skiltis nuolat būtų skiriama ankstesniame puslapyje išsakytų Laumės idėjų energingai analizei ir vadintųsi „Nu tokios tai dar nemačiau“. Po Palme užsiimtų mįslinga ir vienos, ir kitos autorės darbų interpretacija, kuri vadintųsi „Mačiau abi, tik nesakysiu, kaip atrodo“.

Vietoj Sigito Gedos dienoraščių siūloma skelbti Miestės valandėraščius, pavadintus „Kada atskrido Varnusis ir ką aš jam daviau“.

Atsirastų ir politologijos puslapis, tvarkomas Cėcės, jis vadintųsi „Žvilgsnis nuo Tarzankės“.

Po jo eitų naudingų patarimų puslapis. Jame Varna nuolat pasisakytų temomis „Kaip sandėliuke įsirengti Spa centrą“, „Kaip gerai pavalgyti pas kiną cepelinų“, „Kodėl nukrito lapai“ ir panašiomis. O Kvailutė ten turėtų žvitrų skyrelį „Mano klausimai į jūsų atsakymus“.

Vietoje susikompromitavusio C&P knygų niokojimo skyrelio siūloma skirti puslapį, kuriame internetu būtų galima niokoti jo rengėjus. Rengėjai būtų pasivadinę Chairėju ir Kaliroje, bet visi žinotų, kad tai Laimantas Jonušys ir Rasa Drazdauskienė.

Paskutiniame laikraščio puslapyje rastume mokslo populiarinimo skyrių „Didžiausi mulkiai: ar jie yra?“, kuriame Toto komentuotų ankstesniuose puslapiuose pastebėtas autorių klaidas bei netikslumus. Į Toto pageidavimą skirti jo skyriui aštuonis laikraščio puslapius atsižvelgta nebuvo.

xX’as būtų įpareigotas, be elektroninės laikraščio versijos, rengti dar ir elektromagnetinę ir elektromechaninę, o ivsė – elektrošokinę ir elektrobritvinę.

Ir va tada tai jau viskas būtų gerai.

2.

„Šiaurės vasara“ yra vienas puikiausių literatūros vudstokų. Gerai ten, visom prasmėm. Nors žavioji Emilija Visockaitė rašo, kad „tai RoRa ir K. Navako balius, kuriame smagiausia yra jų draugams ir pažįstamiems“, yra ne visai ar ne visada taip. Nors žinoma, kad su RoRa visko ten priimprovizuojam. Taip pat ir ne itin rimtų tekstų. Štai vienas jų, iš amžių glūdumos, dutūkstaštuntųjų.

Tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Rašytojas ir maistas. Dienotvarkė

Birželio 12 d., ketvirtadienis.

Forumo atidarymas Pekino olimpiniame stadione.

Pradžia – 19 val. ryto.

Birželio 13 d., maždaug apie penktadienį.

13 val. vakaro išvykstame iš Vilniaus į tašką.

Užsakytas autobusas lauks Nemenčinės plente, sukant kažkodėl link Fabijoniškių, ant šešioliktojo plento sankirtos su antru iš kairės vieškeliu šalia nu, žinot, to tvenkinio, kur apie šešiasdešimt aštuntus gyveno kalvis Prunckelevičius. Dabar kažko nebegyvena..

Visi dalyviai ir svečiai, kuriuos reikia paimti iš Kauno, informuokite Marių mob. telefonu tokiu ir tokiu. Visi visi informuokit. Bet galit ir neinformuoti, vis tiek jam dzin.

Visi dalyviai ir svečiai Jurbarke bus apgyvendinti devyniasdešimt dviejose skirtingose vietose. Paminėsim tik dvi: „Pirma“ ir „Antra“.

Svečių, kurie už savo nakvynę moka patys, prašytume nežiūrėti čia kažkokiais prie būdos rišamų ryzenšnaucerių veidais.

Jei kam nors reikia sąskaitos faktūros, prašom kreiptis į vietos šeimininkus. Jie jums gali išrašyti ne tik ją, bet ir, tarkim, Antano Baranausko gimimo metrikus.

18.30 – pusryčiai prie Jurbarko krašto muziejaus.

Kraštas Jurbarko didelis, daug teks apeit.

Visų, kurie pasirodys, prašytume pasiimti viską, ką užgyvenę, įskaitant naminius gyvulius. Nes grįžti atgal laiko niekada nebebus.

Kiekvienos dienos maitinimo laikas nurodytas priede. Žiūrėti ant kamščio.

Autobuse arba atvykus į Jurbarką bus išdalyti vardiniai kuponai (dėl kuponų kreiptis į Dalią, jei jos nepažįstate, tai garsiai trypkit kojom ir ji ateis). Tik pateikus tos dienos vardinį kuponą, iš jos bus galima gauti.

Prašytume kuponų neperleisti Jonušiui, nes jis jau vieną turi. Nešiojasi prisiklijavęs prie kaktos ir neateina išnaudoti.

Svečiams ir renginio dalyviams, kurie gyvens viešbutyje „Jurbarkas“, kiekvieną rytą pusryčiai bus paruošti prie Jurbarko krašto muziejaus, lauke.

Grieš ansamblis „Virtuosi di Roma“, dainuos Demis Roussos ir šoks merginos iš „Crazy Horse“.

Už jas atsiskaitoma taip pat vardiniais kuponais, kurių Jonušiui vis tiek neduokit.

Jei esate vegetaras, prašome iki birželio 9 d. pristatyti du maišus griežčių, dvi terbeles avinžirnių ir dar du egz. absoliučiai bet ko. Kad galėtume pakoreguoti Jūsų meniu.

Birželio 15 diena sąlygiškai, galime sakyti, dar bus.

Pasibaigus forumui 12.30 val. (jei tą valandą jis jau bus baigęsis ar dar neprasidėjęs) kviečiame visus svečius prie švediško stalo bei vyno taurės. Taip ir atrodys: prie stalo sėdės švedai, o ant stalo stovės taurė.

O tuos, kur vis dar Jurbarko krašto muziejaus laukuose, kviesim prie didelio lietuviško to, šalia ko jie tada bus arčiausiai.

15.30 val. vakaro išvykstame iš Jurbarburjirbirko į Velnvilnvilnių.

Nuo viešbučio „Jurbiurbarjar… ai, nuo kurio tik norit ir kada tik norit.

Velnviln…, žodžiu – ten. Žadame ten būti, atrodo, saulutės nestokosiančią birželio trisdešimt devintosios naktį.

Jei renginio metu iškils klausimų, prašome kreiptis į Satją Sai Babą.

Linkime Jums įdomaus ir turiningo literatūrinio savaitga… ga… saga…, ai, žodžiu, linkime!

Pagarbiai – Orgazgarmin…iz…atoriai. Nizatoriai. Ne, vėl ne taip. Žodžiu, negalim ištarti kas. Tipo, mes.

satenai.lt

JUSTAS GINEVIČIUS

Brangus redaktoriau, kodėl aš taip noriu pasenti anksčiau laiko ir kodėl tai taip sunku įgyvendinti? Jūs vis tiek turite daugiau patirties, esate vyresnis, vadinasi, Jums geriau sekasi senti, tai gal ką patarsite? Išbandžiau viską ir ničniekas nepadeda. Padėkit.

Po septyniasdešimties metų būsiu padaręs viską, ką per šitiek metų reikės padaryti. Jūs tik įsivaizduokite, kiek veiksmų dar turėsiu atlikti, minčių sumąstyti, rūpesčių sudoroti, sprendimų priimti, žinių išdalinti, laiko išeikvoti, ląstelių sunaikinti, ligų nugalėti, pažeminimų patirti – gyvą galybę, o po septyniasdešimties metų visa tai jau bus užnugary ir man dėl nieko nebereikės sukti galvos. Man paprasčiausiai neimponuoja septyni dešimtmečiai spaudimo – nieko negaliu sau padaryti. Svajoju būti senut senutėlis, dabar pat.

Bandžiau kiauras paras miegoti. Pramerkęs akis, kuo skubiau atlikdavau tai, kas būtiniausia, – juk žmogaus organizmui reikia tiek nedaug – ir vėl puldavau lovon. Cha! Tučtuojau tapau irzlus ir tingus, jaučiausi apsunkęs, sutinęs, nusilpęs, ėmiau haliucinuoti. O svarbiausia – miegas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Nieko nepasiekiau, nė kiek nepasenau. Ir grožio man visa tai nepridėjo.

Bandžiau visai nemiegoti ir nesitvarkyti. Vėl tas pat: irzlumas, tingumas, sunkumas, tinimas, silpnumas, haliucinacijos, o senėjimo žymių kaip neatsirado, taip neatsirado. Priešingai, nuovargis tarytum ištraukė visą mano valią ir stiprybę į paviršių. Organizmas stengėsi iš paskutiniųjų, kad tik mano sumanymas nepavyktų, kad tik netektų dalyvauti, jį įgyvendinant. Vadinasi, nemiga – ne išeitis.

Bandžiau sukelti avarinę situaciją kelyje, kad nuo netikėto išgąsčio pražilčiau. Lankiausi geriausiuose užsienio atrakcionų parkuose įrengtuose visokiausių baisybių kambariuose, važinėjau tamsiais tuneliais, atsiduodamas iš pašonės iššokančių zombių ir vampyrų valiai. Žiūrėjau po tuziną siaubo filmų per dieną, pirkau abonementus į specializuotus kino festivalius. Nerakinau durų, laukdamas nelauktų svečių. Tryniausi kriminalinių elementų pamėgtose miesto vietose, ieškojau problemų menkai apšviestuose miegamuosiuose rajonuose ir dabar netgi turiu porą randų ir čekių iš gydymo įstaigų, kad tai įrodyčiau. Bet viskas bergždžia – nepasenau. Nė trupučio nepasenau.

Bandžiau nutraukti ryšius su vaikystės draugais, bendraklasiais ir apskritai bendraamžiais. Šalinausi visų mažiau nei per tris kartas nuo manęs nutolusių asmenų. Įsidarbinau pagyvenusių žmonių prieglaudoje, kad bendraučiau tik su jais, kad persiimčiau jų pasaulėžiūra, jų svajomis, o dar svarbiau – jų elgsena, eisena, dienos ritmu, savijauta, veiklomis. Ėmiau imituoti senyvus žmones, mėginau tapti senas veiksmais ir protu. Tačiau stipriai klydau manydamas, kad tai padės. Mano kūnas ir smegenys atsisakė prisiimti kitą pavidalą, tvirtai įsikibo savosios savasties, dar labiau ją sutvirtino. Koks buvau, toks ir likau, būties medžiai lapų nenumetė.

Bandžiau netgi kraštutinę avantiūrą – tepiau kūną sendinamuoju laku, taip sakant, dekupažavausi. Dėjau sluoksnį po sluoksnio, iš pradžių tiesiai ant odos, paskui – ant tarpinio dažų paviršiaus, bet veltui. Dažai paslaugiai skeldėjo, bet mano kūnui tai neturėjo jokio poveikio. Mano kūnas aiškiai pasakė: „Štai aš, o štai – kaukė, kurią tu man duodi. Sutinku ją šiek tiek padėvėti, bet paskui tu ją nuimsi ir aš vėl būsiu aš, ir mudu viską pamiršime.“ Niekaip negalėjau apgauti odos, kad ji imtų neskirti kaukės ir savo tikrojo paveikslo. Raukšlės atsisakė įsikurti joms pažadėtoje žemėje.

Bandžiau be saiko svaigintis narkotikais ir alkoholiu. Išleidau didžiulius turtus seniems ir naujiems transcendencijos būdams, keliavau į arabų uostus, į prišnerkštus Rytų Europos pakraščius, į šventuosius Rytų kalnus, į Azijos ir Naujojo pasaulio downtownus, broviausi į turtuolių vakarėlius ir į tūkstantmetes šventyklas, laksčiau tyrais durpių laukais ir nelegaliomis kanapių plantacijomis, rūkiau, leidausi, taškiau, pūčiau, traukiau, šaudžiau, viską maišiau ir ko tik nedariau. Mačiau tai, ko Jūs, gerbiamas redaktoriau, turbūt nė filmuose nesate matęs. Bet argi apgausi gamtos tvarką? Cha! Beje, kokie juokingi tie informaciniai videoklipai apie svaigalų poveikį kūnui! Senatvės į veną neįsišvirkši.

Bandžiau… Velnias, aš tiek daug išbandžiau! Aš viską išbandžiau! Ir niekas nepadeda. Aš nenoriu būti jaunas, nenoriu stovėti sustingęs atbildančios dilemų, skolų, užduočių ir tikslų lavinos akivaizdoje! Kam man viso to reikia – aš gi nenoriu keisti pasaulio, marširuoti su revoliucijos vėliavomis rankose, nenoriu būti gerbūvio nešėjas, nesiekiu atrasti vaistus nuo nepagydomos ligos ar įsteigti sensacingą internetinį tinklalapį, kovoti su globaliniu atšilimu, sudaryti sąlygas spausdintinės knygos renesansui ar panaikinti nedarbą Trečiojo pasaulio šalyse, tapti populiariausiu pasaulio muzikos atlikėju ar Nobelio premijos laureatu, suorganizuoti pirmąją ekspediciją į naujai atrastą planetą ar laimėti milijoną du kartus iš eilės, išpešti iš šalies vadovo prisipažinimą, kad visa politika yra melas ir galios žaidimai, ar išleisti atsiminimų knygą, kuri sudrebintų literatūros pasaulį ir sukeltų revoliucijas septyniose Afrikos valstybėse, kurių sostinių gatvėmis ir pats marširuočiau su vėliavomis rankose, it didysis gerbūvio nešėjas, it žmogus, atradęs… Ne, ne, ne.

Mano norai kuklesni – gyventi savo malonumui, žaisti su anūkais, piešti kreidelėmis ant asfalto, meistrauti ką nors iš medžio, niūniuoti liūdnas daineles, rašyti laiškus ant popieriaus, ragauti gervuoges su cukrumi ir tik retkarčiais, gal kartą per metus ar sykį per dešimtmetį, kokį nors išskirtinai slogų žiemos vakarą įsitaisyti priešais traškantį židinį su „Doriano Grėjaus portreto“ tomeliu ant kelių ir viską viską iš lėto prisiminti: kokia gi buvo manoji jaunystė, koks gi buvo manasis gyvenimas…

Viskas, žinoma, paprasta. Aš noriu staigiai, o man sako – pamažu. Mėginu kaip nors paskubinti, o man kupinu išminties balsu rėžia: „Še tau!“ Aš ir taip, ir anaip, o man: „Še tau! Še tau!“ Dabar garsiai skaitau šiuos žodžius ir mane užknisa ta apgailėtina neviltis, kurią girdžiu. Negaliu pakęsti žodžių „noriu“ ir „neįmanoma“. Viskas labai paprasta.

Jūs, redaktoriau, tikrai ką nors patarsite. Jeigu neatsakysite, tai nė nežinau, mano būtis, regis, visai neteks prasmės.

Pagelbėkite, ką?

satenai.lt

GRAŽINA BALTRIENĖ

Redaktoriau (-e), pagailėkit mūsų, vargo pelių, ir nesusidėkit su Zigmu Miškiniu… Nemeluosiu tamstai, nesu mačius, kas per laikraštis tie „Šiaurės Atėnai“, neskaičiau ir jau, matyt, niekada neskaitysiu, čia, vaikeli, kur pievos žalios, o karvutės margos, nėra tam laiko. O kad nesu mačius, tai ir nežinau nei kokia jūsų opinija, nei ką ginat, nei ką puolat, žodžiu, nieko, todėl, mielieji, tik neužsigaukit, aš ginkdiev nekritikuoju ir nesmerkiu, ir kas man darbo, senai moteriškei, ką jaunas daro. Tik meldžiu jūsų, meskit tą Zigmą…

Rašau viso kaimo vardu, man taip klebonas prisakė. Čia, žinokit, niekam nebėr ramybės. O jūsų adresą tai, tik pagalvokit, man pati Miškinio moteriška atnešė, sakė, kai vyras miegojo, atsirakino jo skrynią su laikraščiais, kurie atseit jį spausdina, tai kažkiek pavartė ir rado, sako, še, rašyk, gi kiek gudresnė esi. Na, ką aš čia gudresnė, tik užkrovė vargą ant galvos ir paliko vieną. Čia jei kur popierius bus pasiraukšlėjęs, tai jūs jau man atleiskit už ašarėlę kitą, nes kad… suprantat gi, aš nepratus.

Tai, žinokit, Zigmas visai pablūdo. Vaikšto po kaimą apsmukusiom kelnėm, apžėlęs kaip šuo, vis kažkuo prasmirdęs, su bonka rankoj ir ką sutikęs vis liepia jam dar pastatyt, nes jisai atseit rašytojas, svarbus žmogus, sako, tereikia jam spragtelt pirštais, ir bet kurį peklon uniforminiai išsivežtų. Na, tai mes gi ne pridurkai, netikim, ale vis tiek kažkaip nemalonu. O kad netikim ir dar kas, žinot, suprunkščia neištvėręs, tai tas dar labiau pasiunta, sako, visus jus aprašysiu ir apdergsiu, visa Lietuva, reiškias, iš jūsų juoksis. Ir ką tu tokiam pasakysi? Maivosi ištisai, skeryčiojasi, kažkokias eiles deklamuoja, nieko negali suprast, tik jauti, kad nugara pagaugais eina. Vis pasikalbu su kaimynėm prie pieninės, tai kuri ne kuri vis pasiskundžia košmarą sapnavus, tai atseit Zigmas knygom pritvatijo, tai žurnalistais užpjudė, po teismus užtampė… Aš ir pati, kai viena dabar gyvenu, tai naktim užsirakinu, ką tik begaliu ir dar duonriekį po pagalve pasikišu.

Bet tai čia niekis, dar ne tokių dalykų matėm, dar ne tokius pragyvenom ir dabar, – o kur dėtis? – pragyventumėm. Bet kad čia dar ne visa bėda. Zigmas gi ne šiaip koks kaimo kvailelis, betgi matematikos mokytojas, ir dargi vienintelis. Čia pas mus vidurinė, vaikai dešimt pasibaigia, tada važiuoja į rajono gimnaziją. O, žinot, kai mokyklas pradėjo retint, tai tie, kaip čia, konkursai labai sunkūs pasidarė, bet kas nebeįstoja. Tai įsivaizduojat, ką Zigmas veikia su dešimtokais per pamokas? Nebeišmisliju nė kaip apsakyt, kažką ten apie revoliuciją, pašlemėkų persekiojimą, poeziją, vertybes ir dorą, aš pati nesuprantu, tik kiek žmones kalbant girdėjau. Žinau tik, kad apie skaičius nė žodžio, nė vieno uždavinio neišsprendžia, o jei koks mokinys bando išklaust ko nors apie pamoką, anas kad užrėks, tai, sako Bronės zekis, nors po suolu slėpkis. Tai kaipgi tie vargšai vaikai, kas jų laukia, ko išmoks, kur įstos, kas gi tokius ims? Liks ant kaimo kaip randas, tėvų širdys krauju plūs, kad dar daugiau juodadarbių į žemę paleido.

O visai neseniai čia kita nelaimė ištiko. Zigmas mat vežė šeštokus į Vilnių, ekskursija, gražu gi keliauti, pasidairai, kaip žmonės kitur gyvena, kažko išmoksti, atsimenu, ir pati keliaudavau, Leningradas, Volgogradas, Ašgabatas… Tai tėveliai šiaip ne taip po penkiasdešimt litų savo brangiosioms atžaloms sukrapštė, galvoja, pamatys Gedimino pilį, katedrą, į kokį muziejų nueis, vingiuotą Nerį apžiūrės, ko jau tik negaila mažiesiems… Na, o žinot, ką Zigmas padarė? Nė kaip žmogui sakyt… Patampė patampė po miestą vaikus, niekur nenusivedė, nieko neparodė, nieko nieko, švariai, tik savo nuodėmingos jaunystės vietas, kur atseit draugai gyveno, kur šnapsę parduodavo, kur slaptas knygas pirkdavo, žodžiu, visokius niekalus. Tai ar svietas jau visai iš proto išsikraustė? Grįžo vaikai liūdni, kai kurie kūkčiodami, kad daugiau niekada iš kaimo kojos nekels… Nebėr ramybės, nebėr.

Nežinau, tiesa ar ne, bet Miškinienė sako mačius, kad Zigmas apie šitą įvykį ir straipsnį yra parašęs, o jūsų laikraštis atseit išspausdino. Na, aš tai niekaip negaliu tuo tikėt, iš kurgi pas žmones šitiek neatjautos ir gyvuliškumo būtų? Bet Miškinienė kryžium stoja, sako, savo akimis mačiau, maždaug prieš porą savaičių, atseit kažkokiam ten intervete anūkė parodžius. Nė nežinau, ką galvot… Negi tiesa? Kam jums tokias širdperšas spausdint? Argi tai gražu, argi gera? Aš, matyt, jau ir nebegaliu suprast, tai man galit ir neaiškinti, aš gi nei kaltinu, nei smerkiu, dar mano baba sakydavo, kad kiekvienas pagal savo sugedimą kruta… Galiu tik tiek pasakyti: mes, seniai, nepražūsim, bet, meldžiu, pagalvokite apie vaikus, apie nekaltus mažutėlius, kurie negali apsigint. Guikit šalin tą Zigmą…

Gi visi turim būt savo vietoj. Argi mes kaime tikimės, kad Antanas, traktorininkas, lips į sceną ir praves gegužines? Arba Janė, sūrininkė, negi ji eis šokt su žvaigždėm? Taigi kad ne. O tai ko matematikas plunksnagraužiu dedas? Jei jau esi mokytojas, tai būk, o jam mat galvelę kažin kas susuko…

Ar tik, tamsta, nebus tai šlovė? Šita bestija jau daug gyvybių nunešus, šitai dar tikrai žinau. O va jei ir toliau Zigmą spausdinsite, tai jis čia išvis krūtinę papūs, kone krašto viršininku apsiskelbs, o tada jau tikrai gero nelauk. Tada, bijau, klius ne tik mums, bet gal net ir jums, – o ką čia žinai, kas tokiam galvon šaus? Todėl, meldžiu, pagalvokite… Ir nepykit, prašau, ant manęs, vargšės moteriškės, kam jus trukdau, betgi ne iš gero gyvenimo, vaikeli, ne iš gero.

Ir dar noriu padėkoti Danutei Vizbarienei, kad man skyrybą patvarkė. Ačiū tau, Danut.

ZIGMAS MIŠKINIS

O redaktoriau, nebyliai mielas bičiuli, rašau jums be užuolankų: Vilnius yra miręs ir visuomet toks liks. Vakar mąsčiau apie tai su karčiu grauduliu minty, šiandien – kone pašaipiai: o ko gi aš tikėjausi? Kad pasaulis išsimirkys vaške ir sustings? Kad kabės ant skalbinių virvės it padžiauta nuotrauka? Špyga į akį!

Paskutinįsyk prabudau šiame mieste 1991 m. vasario 4 d. priplėkusiame, nežinia kam priklausančiame bute Antakalnio gatvėje šalia keturių apgirtusių ir prakaitu dvokiančių draugų. Buvo palaidas metas: kasnakt ūžavom švęsdami pergalę, prie kurios teprisidėjom išdidžiu mušimusi į krūtinę ir kruvinom giesmėm, kai niekas nematė ir negirdėjo. Nors jau nebejauni, bet vis dar smagūs varpėm stalą kortomis ir be paliovos juokavom, kad štai netruks, kol vienas statybas pakeis kitos. Visgi tądien atsibudom išsekę ir jau nebekikenom, tik paspaudėm vienas kitam rankas ir išsiskirstėm. Kazys išvyko į Svėdasus, Feliksas – į Skuodą, arčiau tėviškės, Vytautas – į Marijampolę, rodos, nulėkė paskui moterį, o Aleksas – į Joniškį, kur, be kita ko, dar ir padorų postą savivaldoj pasičiupo, na, o aš irgi radau sau jaukų kamputį; žodžiu, išsibarstėm po provinciją, naiviai tikėdamiesi, kad pedagogų ten reikės pirmiausia. Iš pradžių dar pyškinom vienas kitam laiškus, mes, penki nuo kilnios idėjos apsalę mokytojai, tačiau greitai visos mus saisčiusios gijos nutriušo. Kokie gi, atvirai kalbant, iš mūsų draugai? Vien tik skysti plevėsos, aplinkybių sumesti bendron krūvon, o paskui lygiai taip pat abejingai išblaškyti.

Taip Vilnius dingo iš akiračio. Uoliai knibinėjausi savo kieme, neaikčiodamas ir nespirgėdamas, kad didžiųjų uostų vartai man vis dar atviri; paikų konferencijų mokytojams šalinausi lyg nuodų; giminių sostinėj neturėjau. Žodžiu, nebuvo nė menkiausios priežasties kišti nagus prie šio miesto. Tačiau visai neseniai apmaudžiai kluptelėjau: matot, pas mus mokykloje įprasta traukti burtus, kai reikia bėdžiaus, lydėsiančio vaikus į ekskursiją. Turiu savų būdų, kaip niekada neįkliūti, tačiau šįkart nejučia išsidaviau, ir kerštingas kolektyvas be gailesčio, ką jau ten – netgi su didžiausiu malonumu užvertė man ant galvos šeštokus. Ir štai išsiropščiam iš autobuso prie Operos ir baleto teatro: aš ir žviegiančios, tėvų išlepintos rakštys, kurių, matyt, nė tikslaus skaičiaus nėra – kiek parvešiu, tiek pakaks. Stebeilijuos išsijuosęs, uostau kvapus, gaudau garsus… Maniau, kad grįžus į jaunystės gatves mano širdis į kulnis nubildės, bet ji, keistuolė, geriausiu atveju visai nežymiai ir vos ne vos išsimušė iš įprasto ritmo: kai kas, iškart aišku, pasikeitę, o šis tas, rodos, nė nepaliesta, tačiau ir viena, ir kita be galo tolima – tarsi parodoje, tarsi po stiklu. Ką gi.

Direktorius prašė, kad nuvesčiau mokinius į katedros požemius, bet negi liepsiu jiems vėpsoti į plytų skeveldras, besiklaipančius skliautus ir bjaurių banditų, atseit kunigaikščių, kapus? Todėl nusitempiau juos į – kaipgi ji vadinasi?.. aha – Tilto gatvę, kur nuo aušros iki aušros kadais trindavosi visi bent kiek prakutę; parodžiau žvyrduobę (dabar ten, aišku, stovi namas), kurioje gabus, tačiau per pasiutusiai ilgą liežuvį gana anksti su dūšia atsisveikinęs smuikininkas Juzefas Šulcė spjaudavo ant gamtos dėsnių ir užaugindavo stulbinantį braškių derlių. Pabaksnojau pirštu į vietą, kur, kiek tik atmintis neša, visad stovėdavo oranžinis Antano Vareikos, niekus rašiusio poeto, „žigulys“: iščiustytas, išblizgintas, žodžiu, tikra gatvės puošmena, tačiau Antanas, būdamas žioplas, pametė raktą, o daužti stiklo gailėjo; penkerius metus, rodos, penkerius metus mašina stovėjo nejudinama, kol galiausiai kažkas neapsikentė ir ją nuvarė. Dabar, aišku, toj pačioj vietoj stovi automobilis, kurio markės nepasitreniravęs nė neištarsi. O ryt čia jau stovės kitas.

Ir, žinoma, nesusiturėjau neparodęs miegamojo lango, kuriame vėlyvais vakarais šmėkščiodavo Veronikos Pauliukonytės, pritrenkiančio grožio ir žavesio moters, siluetas. Po jos balkonu nuolat mindžikuodavo būrelis gerbėjų, kurie, stengdamiesi atkreipti dėmesį ir mėtydami akmenukus, kone kas antrą savaitę išmušdavo langą. Ką gali žinoti, gal ir dabar čia gyvena svaiginanti mademoiselle, tik šiuolaikiniai gerbėjai, atrodo, laiko tuščiai stypsoti jau nebeturi.

Nenuvedžiau vaikų ir į Seimą: o ką – neprisižiūri į tuos klounus per televizorių? Užtat parodžiau vietą, visai šalia kumpos Žemaitės, kur Vaclovas Dūdaitis, užkietėjęs atletas, sykį sumalė į miltus tris pasipūtusius žaliūkus ir mums visiems, čia pat stovėjusiems skystablauzdžiams, įrodė, kad vienas lauke – jau šis tas. Nėjom ir į pinigų muziejų, to dar betrūko, kad vaikai nuo pat mažumės monetą myluotų. Neapsilankėm ir Vilniaus universiteto ansamblyje, mat, esu tikras, svarbiausia yra neskubėt užaugti: jei pabaigs mokyklą (o kiekgi tokių bus?), pamatys ir Sarbievijaus kiemą, ir Šv. Jonų bažnyčią, žodžiu, ką tik panorės ir, jų pačių nelaimei, net dar daugiau. Neužkopėm ir į nuplikusią Gedimino kalvą, nes… Ką gi, tiesiog nespėjom. Vis ką nors prisimindavau, vis ką nors papasakodavau, nė nepastebėjau, kaip pralėkė diena.

Savaime aišku, nelikę ničnieko, jokių ženklų to, apie ką kalbėjau; nenustebčiau, jei vaikams pasirodė, kad tiesiog prisigalvojau, prisifantazavau. Žvelgdamas į kreivus, įtarius, pamaiviškus jų veidus susizgribau: o jei jie teisūs? Apie ką, kokį laiką, kokią vietą aš iš tiesų pasakoju? Kas gi paliudys mano žodžius? Nors, pagaliau, ką šiems mažutėliams suprast!

Kad labai nesiustų, nuvežiau vaikus į didžiulį prekybos centrą ir keletą valandų leidau pasiganyti vieniems, o pats tuo tarpu patraukiau, kur kojos tempia. Miestas šniokščia, mirga, švyti, bet jau ne man.

Poetai ir rašytojai per daug, gerokai per daug pritepliojo savo raštuose apie pražuvusius miestus. Kamgi kartot, kai niekaip kitaip nė būti negali – miestas išnyksta, vos iš jo išvykstama. Ir joks gudrutis jau neras kelio atgal. Tai aš klausiu: kuriems galams krūvos saldžių, atseit mąslių poetizmų? Miestai, upės, laikas, stotys?.. Dėsnis skaistus ir neperkalbamas: ką palikai, to neberasi. Dievaži, jokio skirtumo, ar tai – piniginė sausakimšam bare, prateriota proga, apvilta moteris, apleistas miestas.

Vilnius yra miręs ir visuomet toks liks. Ir mano draugai nedraugai yra mirę, na ir kas, jei kuris tebevaikšto žeme. Visi iki vieno jie krito it musės 1991 m. vasario 4 d. Man tik gėda, kad nepalaidojau jų. O dabar, praėjus daugiau nei dvidešimt dvejiems švinkimo ir puvimo metams, tą daryti jau kaip ir vėlu, ar ne, gerbiamas redaktoriau? Todėl viso labo nusipaišiau minty dilgėlynais apaugusias kapines, nulytą paminklą, krūvelę išsilydžiusių žvakių ir be jokių mandrų ceremonijų sumurmėjau: „Tesiilsi ramybėje visi, kuriuos apleidau.“

Paskubom susirankiojau vaikus ir sprukau iš ten. Šįsyk, reik manyt, jau su visam.

satenai.lt

MOTIEJUS GOŠTAUTAS

Pirmiausia turiu prisipažinti patiriantis neprilygstamą kaltę ir svilinančią gėdą rašydamas čia ir taip. Kadangi nėra ir negali būti jokių išimčių ar pateisinimų, aš drąsiai prisiimu visą atsakomybės naštą – ypač artimiausių draugų ir šeimos akivaizdoje. Anksčiau, būdamas jaunesnis, žvalesnis, labiau savimi pasitikintis, būčiau užmerkęs akis, nurijęs karčią piliulę ir neprataręs nė žodžio – taip, kaip ir dera. Dabar gi, puikiai suprasdamas, kad man lieka vis mažiau ir mažiau laiko ką nors pakeisti, nebegaliu sau leisti prabangos tylėti.

Rugsėjo 27 d. „Šiaurės Atėnų“ interneto puslapyje pasirodė Vytauto Broniaus, – asmens, kuriam sunku surasti tinkamą epitetą tiek socialiniu, tiek etiniu požiūriu, – tekstas „Laiškas padėkos“, kuriame be atvangos liaupsinamas savaitraštis (už, kaip žinoma, paskirtą stipendiją) ir, lyg to dar būtų maža, atviraujama apie kūrybines, egzistencines dvejones.

Man teko garbė, o drauge ir nelaimė pažinti šį vyrą punktyriškai, periferiniu matymu, dažniausiai spontaniškomis aplinkybėmis, kai ponas Bronius užklysdavo (be kvietimo, kiek buvo galima suprasti iš pagelstančių vakaro šeimininkų veidų) į elegancija ir išlavintu skoniu dvelkiančius susibūrimus. Trykšdamas besaike jaunyste, savaime aišku, jis sutrikdydavo bet kokią rimtį ir tvarką.

Visgi neketinu juodinti žmogaus kraujo ištroškusios minios akivaizdoje: kas žūtbūt reikalinga, viliuosi dar spėsiąs šiam asmeniui išdėstyti tiesiai į akis. Tačiau šį tą privalu išsakyti nedelsiant – privalu, nes dabar kaip niekad stipriai jaučiu minties „kas, jei ne aš?“ tikslingumą.

Žaismingas atsitiktinumas lėmė, kad mano rankose atsidūrė romano „Laužtuvas“, romano, kurio užbaigai Vytautas Bronius kaip tik ir gavo „Šiaurės Atėnų“ stipendiją, ištraukos. Nieko keista – mažoje šalyje paslapties ilgai neišlaikysi. Perskaičiau jas, tenka prisipažinti, plyštančia širdimi, naktį nė bluosto nesudėjau. Visgi primygtinai kartoju: nesiruošiu viešai smerkti (nors galėčiau ir netgi norėčiau) nei autoriaus, nei jo romano, nei juo labiau „Šiaurės Atėnų“ komisijos, nusprendusios pagerbti šį kūrinį tarp kitų. Apsiribosiu vien užduodamas klausimą: ko bijoma, kad viskas, o, viskas yra leidžiama? Būgštaujama kaltinimų demokratiškumo, korektiškumo ar net tolerancijos stoka? Aš suprantu, yra žmonių, einančių atitinkamas pareigas ir kuriems privalu nuo šių ydų laikytis atokiai. Tačiau likusieji, savo vardo nebranginantys arba jo paprasčiausiai neturintys, lygiai taip pat nedemonstruoja jokio ryžto drausmindami kultūrinį barbarizmą.

Kur bepažvelgsi, visur panikos požymiai: atrankose nelikę kriterijų, reikšmėje – ribų, kalboje – peilio ašmenų. Nelikę – arba kur jie? – nė vieno, kuris, nepelnytai užgautas, iškviestų varžovą į dvikovą, nes sofistiniai argumentacijos vėjai tol švilpia ore, kol visi iki vieno išteisinami. Nebūčiau drįsęs net pagalvoti, kad ateis diena, kai nebebus ką ginti.

Tame pačiame „padėkos laiške“, greta trikdančio virkavimo, Vytautas Bronius, lyg tarp kitko, lyg teksto, žanro rišlumas ir tradicija neegzistuotų, giria Vilniaus knygų festivalį ir jo dalyvius. Tegaliu užgniaužti gerklėje stringančią neviltį ir guostis, kad mano brangus tėvas jau seniai ir ramiai miręs, nes, būdamas gyvas, čia pat žūtų sielvarto kančiose.

Ši spausdinto popieriaus šventė, į kurią, deja, buvau pakviestas kaip iš esmės nereikalingas, tačiau foną puikiai papuošiantis garbės svečias, neturėjo nieko bendra su knyga, kalbėjimu apie ją. Bestuburiai renginiai (o jų, aišku, nesuskaičiuojama daugybė, kad maskuotų menkybę), trunkantys po varganą, grašio nevertą valandą, kurios metu mintys net nespėja sušilti, o prieštaravimai subręsti. Visko daug ir greitai, miesčioniškas konvejeris. Aš nepriekaištauju, veikiau jaučiu gailestį: retas turi pakankamai pinigų ir turto, kad, neskaičiuodamas savo laiko, galėtų kalbėtis į valias, mėnesių mėnesius aptarinėti opias ir neišgvildenamas, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau (arba juo labiau) reikšmingas problemas, perskaityti visas to vertas knygas, pamatyti visus spektaklius, mokytis kalbų. Nėra kada, nes reikia skubėti į darbus, verstis kūliais, kad išgyventum, kad suspėtum įvykdyti priskirtas ar prisiimtas funkcijas. O kai visi uždaviniai atlikti, jėgų ir ryžto lieka norėti tik daug ir greitai.

Anokia paslaptis: kiekviename dvasios ugdymui skirtame įvykyje susiduriama ne su kultūriniu, kaip įprasta manyti, bet visų pirma, o ir svarbiausia – su materialiniu skurdu. Nėra už ką būti oriai, iki galo ir niekur neskubant. Vos prisiliesti, vos pajusti, vos suprasti, vos atsiduoti, vos išnykti; jau geriau niekaip negu šitaip.

Štai dar sykį sklaidau „Laužtuvo“ ištraukas: „Dažniausiai nieko negaliu sugalvoti: nei labai norėdamas (tikrai norėdamas), nei visiškai nesistengdamas (tikrai nesistengdamas). Dažniausiai nieko negaliu suprasti: nei įtemptai klausydamasis (tikrai klausydamasis), nei kiaurai leisdamas pro ausis (tikrai leisdamas). Dažniausiai…: nei… (tikrai), nei… (tikrai). Whatever.“ Esu pažemintas ir nugalėtas; netrukus visi tokie būsite. Tačiau argi tai mano rūpestis? Argi nesikoviau savo meto karuose? Ir juk ne visus pralaimėjau. O nuo šiol, regis, vyks tik tokie, kurių laimėti jau nebeįmanoma, kuriuose pakelta ranka bus visuomet pakelta prieš save pačią.

Nieko nekaltinu. Nei Vytauto Broniaus, kuris, galimas daiktas, tik atsiliepė į gyvenamojo laiko šauksmą. Nei „Šiaurės Atėnų“, kurie, gal net prieš savo valią, tapo demonų kalve. Nekaltinu ir visų skurstančių, iš kurių nevalia ko nors reikalauti. Pasaulis silpsta, bliūkšta, be atvangos skolinasi iš įsivaizduojamų resursų, nors neįsivaizduojamiems grąžinti negali ir jau niekada negalės. Ir tik saujelė šios planetos gyventojų gali leisti sau tai, ką leisti būtina. Man paprasčiausiai pasisekė, kad gimiau vienas iš jų.

satenai.lt

VYTAUTAS BRONIUS

Jaučiuosi kaip niekad pamalonintas ir esu begal dėkingas „Šiaurės Atėnams“ už man paskirtą stipendiją. Žemai lenkiu galvą prieš JAV gyvenančius lietuvius, kurie dosniai parėmė josios įsteigimą. Taip pat esu begal dėkingas savaitraščio atstovams už, mano manymu, labai išmintingą sprendimą neįtraukti paskelbimo ir teikimo ceremonijos į oficialiąją Vilniaus knygų festivalio programą. Kai kas žinojo iš anksto, kai kas užklydo netyčia. Buvo jauku. Vis dėlto jaučiu pareigą pasiaiškinti visiems likusiesiems.

(Kaip matote, šis pasiaiškinimo raštelis yra publikuojamas po naujosios satenai.lt skilties „Seni bambekliai“ stogu. Tik kurgi tie bambekliai – rafinuotieji paliegėliai ir nepripažintieji išminčiai? Vienam čia nesmagu, juolab kad užsukau tik trumpam…)

Pastaruoju metu iš naujo mąstau apie rašymo tikslingumą. Ar aš noriu rašyti? Daugiau nei dešimt metų laikiau šį klausimą atsakytu, o jis štai paslapčia sugrįžo. Anuomet turėjau šiokį tokį literatūrinį stažą – apie dešimtį, gal penkiolika publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ ir vieną kitą kituose leidiniuose. Tiesa, gerųjų niekada nesusikaupė tiek, kad nebūtų gėda sudėti į knygą. Užtat galiu pasigirti, kad mano rašiniai atsidurdavo greta „didžiųjų“ – Gedos, Parulskio, Radvilavičiūtės, Andriuškevičiaus, Beresnevičiaus. Žinoma, jų produktams maniškiai neprilygo, tačiau pats publikavimosi faktas man turėjo netikėtą šalutinį poveikį…

Ėmė slėgti pradėti, bet nebaigti tekstai ir auganti gausybė visai nepradėtų įgyvendinti sumanymų. Ėmė slėgti dalyvavimas skaitymuose: pakviestas nedvejodamas sutikdavau, o paskui visada gailėdavausi – nepatikdavo, kaip skamba tekstas skaitant (nei mano, nei kitų), nepatikdavo ryšio su klausytojais nebuvimas (kaskart naiviai tikėdavausi, kad jis būsiąs), nepatikdavo jausmas, kad laikas apmaudžiai iššvaistytas (ak, kaip naiviai tikėdavausi…). Ėmė slėgti kitų rašančiųjų žvilgsniai, komentarai. Ėmė slėgti tai, kad aš juos asmeniškai pažinojau.

Nusprendžiau nustoti rašyti. Pamiršti, atsiriboti nuo visų ambicijų. Pabaigti, kas pradėta rašyti, ir nebekurti nieko naujo. 2000 m. rudenį „Šiaurės Atėnuose“ buvo išspausdintas paskutinis mano tekstas.

Bet štai praėjusią vasarą su gera savo bičiule Ūla lankiausi Amsterdame ir Paryžiuje. Tai ji kelionės išvakarėse įtikino mane vėl imtis plunksnos. Sutarėm, kad padieniui užrašinėsiu kelionės įspūdžius, o paskui pažiūrėsim, kas iš to išeis. Išėjo tekstas „Kelyje“. Mylimieji „Šiaurės Atėnai“ jį išspausdino per keturis praėjusių metų rugsėjo–spalio numerius. Tekstas, savaime suprantama, nebuvo geras, gal net prastas. Turėjau iš naujo pratintis kalbą, teksto struktūros dėsnius, galiausiai – pasikeitusį savaitraščio skaitytoją. Gal iš dalies ir pavyko, bet tik tiek. Tačiau man visai nėra apmaudu.

Tokia ir būtų buvusi viso šio reikalo pabaiga, jeigu ne vienas mažas atsitiktinumas. Gyvenimas nebūtų literatūra (o aš įsitikinęs, kad yra būtent taip), jeigu tuo metu, apie spalio vidurį, kraustydamasis nebūčiau radęs išlikusio, taip sakant, „senojo periodo“ rankraščio. (Kas ten, pasak Volando, nedega? Klasikinis, netgi banalus literatūrinio pasakojimo vingis!) Romano. Septyniasdešimt puslapių. Vadinosi „Laužtuvas“. Perskaičiau. Viską ūmai prisiminiau. Ėmiau kankintis. Vengiau šio sprendimo kiek įmanydamas, bet visgi teko jį priimti: suredaguoti ir pabaigti.

Šiuo metu „Laužtuvas“ beveik baigtas. Juodraštinę redakciją jau yra skaitę keletas literatų ir leidėjų. Stipendija, tiesą sakant, ir yra skirta man jį parengti spaudai. (Štai ir visas pasiaiškinimas…) Tai reiškia, kad „Šiaurės Atėnai“ laiko jį vertu išvysti spaustuvių presus. Už tai ir esu jiems labiausiai dėkingas. Galbūt savaitraščio skaitytojai netgi turės progą susipažinti su romano ištraukomis anksčiau, nei jis pasirodys knygynuose (o juose jis turėtų pasirodyti). Galbūt.

Tai štai: pastaruoju metu iš naujo mąstau apie rašymo tikslingumą. Ar aš noriu rašyti? Bet tai susiję ir su kitu dalyku. Ar aš noriu skaityti? Noriu. O ką aš noriu skaityti?

Vilniaus knygų festivalyje Redas Diržys kalbėjo apie būdus veikti, daryti ką nors, užkertant kelią tai veiklai ir tiems veiksmams kada nors tapti menu. Būti pripažintiems menu. Esminis dalykas – nedokumentuoti savo veiksmų. Nefilmuoti, neužrašinėti, nepasakoti, neleisti perpasakoti kitiems. (Regis, būsiu šiuo atžvilgiu nusidėjęs…) Tuo pat metu kitoje salėje Aidas Marčėnas gūžčiojo pečiais: krizinis pastarųjų kelerių metų laikotarpis jam netikėtai tapęs kūrybiškiausias. Rodės, nebėra idėjų, nebesisunkia literatūrinė sula, o išėjo dvi poezijos knygos, viena prozos ir viena eseistikos. Man patiko šis miksas – Diržio ir Marčėno. Mano manymu, idealioji lietuvių literatūra tokia ir būtų – truputis Diržio, truputis Marčėno. (Ir nesvarbu, kad Diržys – ne rašytojas.) Truputis kritiško, aktyvistinio, proletariško būdo, kuris reikštųsi ne tiek čia, „Šatėnų“ puslapiuose, kiek ten, žmonių apsuptyje, jų bendravime, veikloje, tarpusavio santykiuose. Ir truputis aukštosios estetikos, nuolankumo, atjautos ir asketizmo, įspausto kokybiško popieriaus lakštuose. Tik ar aš turiu teisę kelti reikalavimus visai mūsų literatūrai, jeigu aš pats iš savo rašliavos nesugebu išspausti to, ką būtų verta laikyti daugmaž padorios kūrybos matu?

Aš nenoriu rašyti.

Baigsiu romaną ir mesiu. Kadaise maniau, kad geriau neturėti pakankamai tekstų vienai knygelei, negu turėti išleidus keletą tomų ir, kaskart išėjus naujam, dar ilgai kamuotis ir vargti su likučiu – su tais pradėtais ir dar tik sumanytais gabalais. Dabar nebežinau. Gal mano valia nebe tokia stipri ir viršų ima savimeilė. Bet ypatingų kėslų taip pat neturiu. Labiausiai norisi užpildyti paliktą spragą. Nemėgstu spragų.

Taigi darkart dėkoju, brangieji „Šatėnai“!

Būk laimingas, skaitytojau!

Laudatio, Ūla!

satenai.lt

ZIGMAS MIŠKINIS

Gerbiamas redaktoriau! Privalau jums šį tą papasakoti, nes nebeišmanau, kur dėtis! Mačiau ir girdėjau tokių keistų dalykų… Žinot, net naktimis nebeužmiegu! Jūs, kaip daug naujojo pasaulio matęs žmogus, pasakykit man: normalu visa tai ar ne ir kaip, po perkūnais, man elgtis? Ko griebtis? O gal be reikalo jaudinuos? Gal dabar visi taip daro? Žodžiu, klausykit.

Liepos 19-osios popietė prasidėjo taip, kaip prasideda bene visos popietės Zarasų krašte: dangun trykštelėjo kelios tamsiai mėlyno rašalo kapsulės, perbalę medžiai ėmė vyst, žemė gabalais lūžinėt, žodžiu, iš peklynų artinosi škvalas. Man tai kas: sėdžiu smagiai ant pečiaus, klausau LRT radijo ir pinu iš vytelių rėtelį. Tik žiūriu – į apleistą kaimynų sodybą kad suklioks spiečius jaunimo, visi permirkę, purvini, susivėlę, tašėm, lagaminais ir dekoratyviniais šunėkais aplipę. Ir kad juokias, kad spirga, rankas vieni kitiems tik spaudžia, spaudžia, dar, sakau, pūsles pritrins. O tada tik op ir sulindo visi vidun. Ar tik ne vagys? Reik pažiūrėt.

Prisliūkinu prie lango – o šlapia, po velniais, lyja pasiutusiai! Veizėju – ogi susėdę visi kaip žąsyčiai arbatėles kaveles geria, matyt, suvažiavę iš tų savo sostinių, darganos, kaliošų ir vilnonių kojinių nematę, ir kažin ką plepa. Ar tik nesivaizdina pasipūtėliai, kad pasaulį gelbsti? O gal užkariauja? Gi tokioj jaunumėj kuklesni tikslai nedomina, taip sakant, prie lygaus veidelio nepritinka. Bet kad jau atėjau, tai, sakau, galgi reik pasiklausyt minutę kitą: šita troba mat pusiau griuvena, sienos kaip rėčiai, girdėti geriau, nei kad kas tiesiai ausin rėktų.

Reiškias, kažkoks Ivanas ar Ivanimas – gi nepažįstu, tik kiek iš šnekų supratau – porino apie eksperimentinę literatūrą. Sako: va, telefonų knyga. Grožėkitės. Arba: štai, laikraštis. Gėrėkitės. Ne, šito negėręs nesuprasi. Tai aš tik skvernelį brūkšt, už butelaičio šast, ir akimirksniu skaidriau: vadinasi, mintis, sumanymas svarbiausia, o gudriausi, pasirodo, tie, kurie pakeverzoja tokį nuobodų tekstą, kad niekas – nė pats autorius! – nors užmušk nesiryžta jo perskaityti. Na žinot! – kraipau galvą ir laukiu, kas bus toliau.

Panelė Steibliauskytė aiškino, kuo skiriasi vaikščiojimas, kai turi politinių tikslų, nuo vaikščiojimo, kai neturi. Kai turi, – jei gerai nugirdau, nes tada perkūnas baisiai trenkė, – apsikarstai spalvingais drabužiais, plakatais, vėliavomis ir reguliariai vaikštai Gedo prospektu. O kai neturi, tai nereguliariai vedžioji šunį. Moralas, tiesa, gal ir painokas, užtat mergiotė svilinanti: kalbėjo, tarsi lavą spjaudytų.

Vergilija Cibuliauskė kepštelėjo, mano galva, bene svarbiausiai nūdienos temai – lietuvių literatūros kritikai. Kone prilipau prie plyšio sienoj, vos vidun neįsiverčiau, gerai tik, kad laiku susizgribau: ką gi aš, sukumpęs perdyla, tiems geltonsnapiams pasakysiu? Taip ir likau lietaus pusėj, visomis išgalėmis bandydamas perprasti, kaipgi čia viskas veikia, kodėl mano rankraščius vis atgal siunčia, o mane patį šalin veja, kas gi, trenk perkūnais, tampo virvutes ir kodėl lieka nenubaustas. Aš, aišku, tikėjausi konkrečių pavardžių, kas, vadinasi, yra herojai, o kas – priešai, kad galėčiau į teismą paduoti ar gatvėj užmatęs apspjaut. Tačiau nieko panašaus nesulaukiau, vis ta pati giesmelė: „Reiškinys labai komplikuotas, veikia gausybė sociumo elementų, daug atskaitos taškų, vertybinių konfliktų, skaitytojai, rašytojai, kritikai, metakritikai, moralinė, estetinė perspektyvos, menininko laisvė ir atskaitingumas visuomenei“, žodžiu, viskas ir gerai, ir blogai, ir vidutiniškai vienu metu… Nu siutas ima! Ne, mergyt, tu niekšų nedangstyk. Vis tiek juos rasiu ir paspirginsiu.

Taip įnikau mintyt šia tema, kad vos spėjau šmurkštelėt į krūmus, kai jaunimas pažiro laukan. Tupiu saulėgrąžų žiedais apsidangstęs ir tykau progos išsprukt. O varge, taip ir prarymojau ligi paryčių, kol tie pasiutėliai alkį ir troškulį numarino, kone visas malkas sukūreno, balsus pradainavo ir zuiti paliovė.

Prabudau nuo košmaro, kad esu penkiolikos ir vėl viską reiks pergyvent iš naujo. Jaunimėlis tarsi žagarai nugulęs pakampes, nė pats karas jų nepažadintų. Vargais negalais išsiropščiau iš krūmo, visas subraižytas, suplyšusiomis kelnėmis, ir nubindzinau namo. Ten, aišku, skandalas: žmonelė akis praraudojus, ožkytės nemelžtos, katytė iš sielvarto sulysusi, žodžiu, tik išeik. Pakaks nuotykių, nusprendžiau ir pasiėmęs dalgį patraukiau paežerės šienaut. Nė užsimot nespėjau, o jau prisistato pora tų, reiškias, literatų ar kaip juos pavadinti, kažkoks dažytas blondinas barsuko veidu ir aukšta garbanė, ir kad ims zysti: pone Zigmai, pone Zigmai, ar nepakūrentumėt pirties, mes čia vakare norėtumėm atsipalaiduot, nusipraust. Atsipalaiduot! Nuo ko gi jūs ten pavargot? Cirkininkai… Aišku, sutikau, dar paskui žmonės šnekės – skrudžas mat. Mainais buvau pakviestas į tą keistą jų sambūrį. Pasiūlė tik iš mandagumo, matyt, tikėdamiesi, kad atsisakysiu, o aš jiems kiaulę, cha, sakau, būtinai užsuksiu. Gi nežinia, ką jie ten prizbitkins be suaugusiųjų priežiūros.

Ir štai jau sėdžiu šalia jų, jaunųjų pamaivų ir linksmuolių lengvabūduolių. Eglė Mykoliukaitė brūkštelėjo kalbelę apie kūrybingą miestą, apie tai, kaip Amsterdame apleista laivų gamykla tapo menininkų ir įvairaus plauko išradėjų bei išsidirbinėtojų namais, o galiausiai – prestižiniu rajonu. Miestas tą, miestas aną, mūsų dienom nieko daugiau nebegirdėt… Mieste ir taip visi šauniai gyvena, bet jiems mat vis negana! Geriau pabandytų panašius dalykus provincijoje padaryti: su fermomis, dispečerinėmis, svarstyklėmis, malūnais, sandėliais, garažais ir kitais kuo niūriausiai apleistais kolūkio pastatais. Suvažiuotų visokie išsičiustiję intelektualėliai su savo knygelėmis ir paveikslėliais į buvusią skerdyklą, ot sublizgėtų kraštas!

Paskui padūkęs tarptautininkas Andrius Kevičius papasakojo esą apie labai garsią Pegę. Žodžiu, gyveno poniutė ant pinigų kapšo, užsuko į Veneciją, įsigijo rūmus, prisipirko visokio keisto meno ir atidarė Gugenheimo muziejų. Turėdama šitiek pinigų, žinoma, galėjo ir daugiau visuomenės labui nuveikti, bet ko daugiau iš bohemos tikėtis: šiek tiek patalų, šiek tiek paistalų, keletas oro burbulų, pastraipa vadovėliuose ir… Ne, daugiau nieko.

Dima Gliučinskis pakuteno klausytojams auseles gražbyliaudamas apie beprasmybę. Bernužėlis varo aukštom materijom, slidus kaip gyvatė, pretenzingas tarsi jaunas kunigėlis. Žybt – Charmsas, žybt – juokas, žybt – prasminga visa tai ar ne? A? Nagi? Pirkia ne juokais įsielektrino, vieni kitiems ėmė akis draskyt, kojas kandžiot, va, štai ką vadinu išties sveiku nuomonių karščiu!

Berta Šavičiūtė kalbėjo apie gudrutį Šerloką Holmsą. Sėdėt darėsi vis kiečiau, taburetė zulino sėdmenis, uodės pjaustė odą lyg pasiutusios, ėmiau knapsėt, taigi ir išvadas atsimenu vien kaip neramų sapną: esą seniau Holmsas nesimušdavo, neturėdavo silpnybių ir dirbdavo savo kieme, o dabar pliekiasi su visais iš eilės, yra kompleksų kamuolėlis ir gelbsti visą pasaulį. Ką aš galiu pasakyti? Blevyzgos!

Tribūną užėmus Sauliui Valiauskui įsivyravo Kalašnikovo atmosfera. Vyrukas gosliu, traukinio dundesį primenančiu balsu apšaudė publiką cukruotų žuvų skerdenomis ir išdavė, kas per nimfa ta Audronė Urbonaitė. Pokštas dribo po pokšto, ne kažin ką supratau, bet susirinkusios mergytės jau kad spygavo, spygavo. Matyt, kinus ir visokius bestuburius liolekus bolekus mėgsta. Jaučiau, kad geruoju nesibaigs – atmosfera vis labiau tvirko.

Karolina Žerniauskytė parūpino šiek tiek veiksmo. Užrišo kas antram akis, pastatė šalia po regintį sargybinį ir išvarė ganytis po laukus, taip sakant, paaklaut kaip pauogaut. Ir aš į šitą žaidimą nosį kyštelėjau, tik kad paskyrė man piktdžiugą vaikėzą. Nuvedė, vadinasi, mane į dilgėlių krūmą, ištiesk rankas, sako, ir spėk, kas čia. Kur ten neatspėsi! Bet Zigmas skolingas ilgai nebūna: vėlėliau aš tą zekį po savo ožkyčių minas pavedžiojau. Na, o kai visi prisimėgavo tamsa į valias, režisierė Karolina paporino apie pojūčių teatrą, skirtą akliesiems, ir užvartas ieškant finansavimo bei darbinės erdvės. Va čia tai bent kebeknė!

O paskui visi išsilakstė kas sau. Žiū, vienas prie lauželio knibinėjasi, kitas šachmatėliais žongliruoja, trečias užsilipęs ant stogo poeziją deklamuoja, ketvirtas arklį gitara pakinkyti bando, žodžiu, gryniausias pasiutimas! Man šitokie lengvabūdiškumai prie širdies nebelimpa, tai tyliai pasišalinau, šiaip ar taip, juk ir pirtį reikėjo iškūrent. Parėjęs namo dar pačiutės moralą išklausyt turėjau, atseit visai nukvakau, su vaikais prasidėjau, gėdos nebeturiu. Nu ir ką tu tokiai išaiškinsi, kad aš tik namų ramybe rūpinuos. Tai nieko nė nebesakiau, tik užmerkiau kojas viedran, šilta gera, dar pasiėmiau knygutę ir… Ne, nieko man daugiau nebereikia. Vėliau pro langą dar spėjau užmatyt, kaip sulindo visi į pėryklą. Nežinia, ką jie ten darė, tik žiūriu – dūmų kamuoliai laukan virsta. Gal plaukai kuriam skrust pradėjo! Filologai! Be detalios instrukcijos nė duonos neatsipjaus! Jau stojuos eit, pagelbėt tiems varliokams, bet taip miegas suėmė, kad ir užmigau.

Paryčiais trinkt trinkt, žvygt žvygt. Nė pagalvot nenoriu, kas ten dėjosi.

Pabudau plyštančia galva, sugižęs. Pasiėmiau lazdą ir, galvoju, išvaikysiu tuos palaidūnus, kad daugiau tylos nedrumstų. Betgi radau juos kamaroje lyg lapiukus sutūpusius ir rimtais, kad ir balzganais veidais filmus bežiūrinčius. Nebarsi gi, kai taip… Raminta Gėlaitė demonstravo kameros žvilgsnį majų, actekų ar derenų kine. Problema, regis, tokia: yra moteriškas žvilgsnis ar nėra, o jei yra, tai kuo skiriasi nuo vyriško žvilgsnio? Na, žinot! Su tokiom problemom tai tik pagalves skruostais išgulėt! Ėgi aš mat nemiegojęs baisiai nepakantus daraus, visa laimė, kad liežuvį nuvaldau, o tai būčiau pratrūkęs kaip kanonada.

Visaip markstydamasis trepsiu ant laiptų, o Neringė Butriūtė kad žiebs pažįstamą vardą – Čiurlenis! Intertekstai, šmertekstai, kažkokia poezija, bala nematė… Kad ir labai viskas neaišku, užtat kaip smagu atpažinti! Čiurlenis! Galėsiu Kaziukui sakyt: buvau konferencijoj apie Čiurlenį, va taip va, užpavydės žaltys neišpasakytai.

Ir tik op op, šast šast visi jaunikaičiai greit susimetė daiktus, atsibučiavo, atsimojavo ir išsinešdino. Stoviu sau vienas tyrlaukiuos, net ausyse spengia. Jau klibikščiuosiu namo, tik žiū – vidur kiemo vėjas popiergalį taršo. Ot paršeliai, nė šiukšlių nesusirinko! Pakėliau nuo žemės, išlanksčiau, ištiesinau, skaitau: „Literatūrinis staugsmas. Programa“. O toliau kelios pastraipos maždaug to, ką jau rašiau. Bet blogiausia pabaigoj. Didžiausiom raidėm: „Iki kitų metų!“

Gražiausia! Betrūko, kad sugalvotų rinktis kasmet! Trauk juos devynios, savo aš jau atšokau, reik kažką daryt! Reik pasirūpinti, kad tie vaikiščiai ateity nebesugrįžtų! Bo vėl galvą visokiais niekais išūš ir dar staugs per naktis, akių sumerkt neleis.

Bet paskui mane ėmė graužti sąžinė. O gal gerai, kad jie čia kažin kuo užsiiminėja? Tai vis bent gatvėm nesišlaisto, tų ampulių nesileidžia… Bet ar neprigalvos visokių paikysčių ir piktadarysčių? Ar neužsisėdės toj savo smėlio dėžėj su mažučiais rūpestėliais? Gi žinom, kaip su visokiom sektom išeina! Užauga paskui su tamsiais akiniais, iškraipytas spalvas regėdami, nė susikalbėt nebeįmanoma, tik rankom mosuoja, o jei nepaglostai – iškart urzgia. Nu visai neberandu ramybės, gerbiamas redaktoriau!

Sakykit, ką jūs darytumėt manim dėtas? Nuolankiai palaimintumėt ar ryžtingai trenktumėt kumščiu į stalą?

satenai.lt