VIDAS DUSEVIČIUS

Kas mato „kita“, tas ir kalbėti turi kitaip.

Pavel Florenskij

Nuo čigoniškosios urbanistikos link pragaraščio studijų

„Fuko švytuoklės“ personažai niršiai diskutavo apie kuriamą naują mokslo reformos programą ir lyginamųjų beprasmybių fakultetą, kuriame turėtų būti mokoma nereikalingų ir neįmanomų dalykų. Fakultetą turėtų sudaryti keturi skyriai. Vienas iš jų – adynatos arba neįmanomumo skyrius. Štai keletas Eco minimų empirinės neįmanomybės pavyzdžių: čigoniškoji urbanistika, Morzės morfemika, Antarktidos žemės ūkio istorija, Velykų salos tapybos istorija, šiuolaikinė šumerų literatūra, Montesori docimologijos institucijos, asirų-babiloniečių filatelija, ikikolumbiškų imperijų rato technologija, Brailio ikonologija, nebyliojo kino fonetika (Eco 1995). Tikriausiai nereikėtų abejoti sąrašo patikimumu, nors ką gali žinoti, galbūt jau netolimoje ateityje net ir Antarktidoje bus imtasi plėtoti žemės ūkį? Manytume, aplinkybėms verčiant, esama reikalo suspenduoti (o gal ir iš viso pašalinti) pirmąją sąraše skelbtą poziciją, mat šiandien čigoniškoji urbanistika ne tik empiriškai patirtina, bet ir studijuotina, tyrinėtina (Губогло 2009, Быткэ 2009, Кауненко, Каунова 2010, Медведев 2011). Moldovos ir Ukrainos paribyje įsikūrusiame nedideliame miestuke Sorokoje (mold. Soroca; rus. Сороки), 1991 m. surašymo duomenimis, gyveno 42,7 tūkst. gyventojų, iš jų apie 3 % romų. Čia išlikusi vienintelė Moldovoje viduramžių pilis, bet ne tik pilimi garsus šis Dniestro upės baseino miestelis. Kiek aukštėliau, šlaite, stūkso didžiulis gyvenamųjų namų kvartalas, užimantis du trečdalius miestelio, kuriame gyvena ir namus statėsi (vis dar statosi) vien tik romai. Sovietų imperijos griuvimo laikotarpiu (beje, ir šiandien) pasienio miestelio gyventojai smagiai ir sėkmingai naudojosi geografine padėtimi, lobo (lobsta) versdamiesi prekyba (kontrabanda). Aukštutiniame čigonų kvartale aptiksime išskirtinę Moldovos romų urbanistiką – prašmatnius dvarelius, netgi rūmelius, keliaaukščių namų fasadus su įvairiausiais raižiniais, papuošimais, vingrybėmis, kai kuriais atvejais neįrengtus ar tiesiog apleistus statinius, priestatus, balkonus, balkonėlius, bokštelius, mansardas. Čigoniškoji urbanistika pasižymi dar ir tuo, kad kelių aukštų ir šimtų kvadratinių metrų būsto šeimininkas su gausia šeimyna kur kas labiau linkęs gyventi kieme, palapinėje, juk namas – prestižo reikalas, dar didesnis prestižas, kai turi ne vieną rūmą, o kelis. Juk kur kas svarbiau mieste turėti elitinį namą (ar namus), o gyventi galima ir kitur, kieme – kaime, šiapus ar anapus Dniestro. Visa tai teikia medžiagos savitos Moldovos romų urbanistikos (ar bent jau romų kvartologijos) tyrinėjimams.

Kas galėtų vietoj čigoniškosios urbanistikos tikti į šiek tiek koreguotiną Eco empirinės neįmanomybės sąrašą? Pirštųsi pragaraščio, kaip itin potencialaus ir tinkamo, kandidatūra? Tačiau ar ir šį kartą mums neteks nusivilti: jei prisiminsime Bažnyčios tėvų svarstymus, tai šventraščio žodis lygus ikonai, atitinkamai ir ikona yra šventraštiška. Vadinasi, šiek tiek modifikavus pastarąją analogiją, pragaraštis (kaip šventraščio priešingybė) turėtų būti tapatus pragaraščio ikonai? Beje, terminas „pragaraštiškas“ (адописанный) pirmą kartą minimas Lapkričio 13-osios prologe ir sietinas su eretikų savelianitų grupe (Трубачева 2000). Didžiajame bažnytinės slavų kalbos žodyne (Полный церковнославянский словарь) aptiksime šiam žodžiui skirtą tokį paaiškinimą: „rašytas pragare, požeminėje sopulybėje“ (Дьяченко 1900: 6). Pragaraštiškas, vadinasi, neišvengiamai sietinas su pragarais, velniais, biesais, kipšais?

Kanoninis pragaraštis arba kanonizuotųjų biesų ikonografija

Be abejo, biesai (бec) vaizduojami pagal griežtas kanonines taisykles. Imsimės keliais sakiniais jas priminti. Mėgindami kalbėti apie rusų stačiatikiškąją ikonografijos tradiciją, mes mielai renkamės vartoti tiek žodelį biesai, tiek velniai. Kaip byloja „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“: „Tiek velnias, tiek kipšas – tas pats viens biesas.“ Taigi, biesai, velniai, kipšai ir kiti riestauodegiai – puolę angelai, kurie kartu su Šėtonu atpuolė nuo Dievo. Ikonose angelai dažniausiai vaizduojami kaip žmonės, tačiau angelų skirtybė nuo žmonių žymima simboliniais atributais, pavyzdžiui, sparnais. Lygiai taip pat klasikinė rusų stačiatikiškoji ikonografija vaizduoja ir biesus. Jie irgi panašūs į žmones, tik sparnuoti. Vis dėlto kuo biesų vaizdavimas skiriasi nuo angelų? Angelai yra šviesūs, o biesai piešiami tamsūs, jie prarado dieviškąją šviesą. Biesų išvaizda neišvengiamai asocijuojasi su tamsia spalva, tad neatsitiktinai senojoje bizantiškoje hagiografijoje velnias, demonas ar koks nors biesaitis, dažniausiai vaizduojamas kaip juodas, tamsus etiopas (Wodzinski 2007). Angelai ikonose puošiasi prabangiais Bizantijos dvariškių apdarais (ypač puošnumu išsiskyręs Mykolas, tiesa, jis arkangelas, kovotojas su puolusiais angelais), biesiukus belieka piešti nuogus, plikus, pastėrusius. Angelai visada tvarkingi, malonūs pažiūrėti, labai gražūs, susišukavę, apsitaisę, o biesiukai pasišiaušę, išsidraikiusiais plaukais, atrodo nevalyvi, kūnai apaugę šeriais, kai kuriais atvejais netgi gali turėti kažką panašaus į mažytę uodegą. Ir, ko gero, pats charakteringiausias klasikinėje ikonografijoje biesų ir angelų skirtingumo požymis apibrėžiamas dydžiu. Biesai beveik niekada nepiešiami vienodo ūgio su žmogumi ar juo labiau su angelu. Jie visada žemesni, mažesni, menkesni, smulkesni. Be to, pasirodyti gali ir vaizduotini išskirtinai tiktai profiliu. Kanoninėje ikonografijoje biesai marginalūs tiesiogine prasme. Mat vieta ikonoje ar, tiksliau, kompozicijos vieta irgi atitinkamai apibrėžta. Dažniausiai užkampiai, pašaliai, jie aptinkami tik šventųjų gyvenimus vaizduojančiose ikonose, Šventraščio iliustracijose. Ikonoje, kaip savo straipsniuose pažymi Angelė Marina Mykolienė, prieš kurią meldžiamasi, biesų buvimas apskritai negalimas, draustinas (bent jau senojo tipo ikonose), neprileistinas, vargiai įmanomas (Mykolienė 2013). „Kanonizuotųjų biesų“ padėtis ir situacija (tereikia žvilgterėti į šventosios Marinos, mušančios biesą, ikoną) nėra itin maloni ar džiuginanti, greičiau kebli, sudėtinga, drįstume teigti, kad, neiškentę tokios diskriminacijos, visapusiško spaudimo, varžymo, griežto reglamentavimo ar net mušimo plaktuku, pamažu biesiukai ėmė slėptis, trauktis į pogrindį, podaržį ar pogruntį. Ir šiame straipsnelyje mėginsime rūpintis pragaraštyje besislapstančiaisiais, slapta užpieštaisiais, paslėptaisiais, užkištaisiais ir išsislapsčiusiaisiais.

Šventoji Marina, mušanti biesą

Slaptasis pragaraštis arba istorinė nekanonizuotų biesų ikonografijos apžvalga

Pirmą kartą apie biesų pasitraukimą į pogruntį sužinome iš Vasilijaus Palaimintojo (XVI a.) gyvenimo aprašyme pateikto pasakojimo, kaip kartą velnias papirkęs vieną ikonų tapytoją, kad šis jį nupieštų Dievo Motinos ikonoje. Ikona kabojusi Maskvoje, Varvaros (Barboros) vartuose ir netrukus ėmė garsėti stebuklais. Vartuose rinkdavosi minios maldininkų. Jurodivas Vasilijus pastebėjęs velnio klastą, įsakęs vienam mokiniui griebti akmenį ir mesti į paveikslą. Mokinys pabūgęs, tuomet pats Vasilijus nustėrusios maldininkų minios akivaizdoje švystelėjo akmenį į Dievo Motinos ikoną, garbintą kaip stebuklinga, perskėlė ją per pusę, o po to, minios priluptas, vos gyvas likęs, nutemptas į teismą (aišku, su daiktiniais įkalčiais), pakrapštęs viršutinį ikonos dažų sluoksnį ir po Dievo Motinos veidu atskleidęs paslėptą (nupieštą) biesą (Кузнецов 1910: 88). Šiaip jau Vasilijus mėgo svaidyti akmenis. Klajodamas po Maskvą, rasdavo namų, kur žmonės gyvenę pagal tikėjimą, teisingumą, rūpinęsi savo sielomis, prie jų palaimintasis sustodavo, prisirinkdavo akmenų ir mėtydavo į namo kampus, daužydavo juos, keldavo didžiulį triukšmą. O praeidamas pro namus, kuriuose vyko girtuoklystė, šokiai, piktžodžiavimas ir kiti bjaurūs dalykai, šventasis sustodavęs, glostęs, bučiavęs namų kampus, tarsi kalbėtųsi su kuo nors nesuprantama kalba (Кузнецов 1910: 88).

Toks elgesys turėjo kelti nuostabą, ir gyvenimo autorius, pasak Wodzinskio, čia pat skuba pateikti „protingą paaiškinimą“: į dievobaimingų žmonių namus piktoji dvasia nepatenka – velniai sulipa ant tų namų kampų, o į „vidų patekti negali“ (atitinkamai girtaujančiųjų namuose angelams tenka tik kampinės vietos, todėl Vasilijus juos guodžia, švelniai kalbėdamas ramina, glosto ir rūpinasi), taigi savo slaptąjį matmenį įžvelgiančiu žvilgsniu jurodivas mato demonus ir apmėto juos akmenimis (Wodzinski 2007: 98). Galėtume pridurti, kad pro jurodivo žvilgsnį nepraslysta ne tik ant namo kampų įsitaisę biesiukai, jiems pasislėpti nepadeda net ir Dievo Motinos ikona. Šiame kontekste, manytume, svarbi Wodzinskio pastaba, kad Vasilijus sudaužydamas ikoną išklibina tvirtai nusistovėjusį dievobaimingumo ir šventvagystės santykį, o „tam tikra prasme ir visai panaikina jo vienareikšmiškumą“ (Wodzinski 2007: 97).

Kaip teigia Uspenskis, liaudyje vyravo įsitikinimas apie nepertraukiamą ryšį tarp užpiešto atvaizdo ir naujojo, jį dengiančiojo – tai yra apie pirmojo įtaką antrajam (Успенский 1995). Reikėtų pažymėti, kad Rusijoje pragaraščio rašymo praktika buvo viena iš juodosios magijos rūšių. Pavyzdžiui, etnografiniame didžiarusių buities aprašyme konstatuojama, kad „kai kurie bogomazai ant gruntu padengtos lentos pirmiausiai piešia velnio (дьявол) atvaizdą, ir kai šis piešinys išdžiūsta, tada iš naujo padengiamas gruntu ir jau ant antrojo vaizduojamas šventasis (угодник)“ (Иваницкий 1890: 119). Taigi, tas, kuris meldžiasi priešais tokią ikoną, pats to nežinodamas, kreipiasi į Šėtoną, ir jo malda kartu įgauna atvirkštinę, priešingą prasmę. Vadinasi, užpieštas atvaizdas visai nepraranda savo galios, būdamas užpieštas ir žvilgsniui nepasiekiamas, jis tiesiogiai susijęs su jį dengiančiu atvaizdu, ir kaip tik todėl aprašytoje situacijoje meldžiantysis, kreipdamasis į šventąjį, iš tiesų yra įtraukiamas į kontaktą su velniu (Успенский 1995). Kitaip tariant, šventasis ir vienu, ir kitu atveju atlieka tarpininko vaidmenį. Tačiau pragaraščio ikonoje šitokia tarpininkavimo schema taip pat veikia, tiktai Dievo vieta atitenka Šėtonui ir tokiu būdu kardinaliai apkeičiama perspektyva (Панченко 1974: 150). Prašoma ir meldžiamasi visai ne tam, kuriam derėtų. Vis dėlto tikintieji stačiatikiai abejoja tokiais vertinimais, teigdami, kad šitokie svarstymai yra tipiška visos neįcerkvintos (невоцерковленная) inteligentijos kliauda. Mat bet kuri, netgi menkiausiai išsilavinusi parapijos bobutė žino, kad „faktiškai“ ji meldžiasi pirmavaizdžiui (первообраз), o ne atvaizdui, nupieštam lentoje, ir juo labiau ne kažin kam ten pripaišytam „vidinėje pusėje“ (внутренняя дека).

Pranešimai apie pragaraščius ima rodytis ne tik jurodivo Vasilijaus gyvenimo aprašymuose, bet ir XIX a. laikraščiuose, literatūros kūriniuose. Apie pragaraščio ikonų paplitimą tarp Rusijos stačiatikių valstiečių 1870 m. pradžioje rašė Peterburgo ir provincijos laikraščiai (Тарасов 1995). Štai kad ir tokia žinutė: 1873 m. Stecovkos (Стецовка) kaime, netoli Čigirino (Чигирин) miesto, vietinis šventikas, šventindamas valstiečio atneštą folijinę ikoną, atsitiktinai sudaužė ją dengiantį stiklą, ir jis bei visi kiti dalyvavusieji po folija aptiko užkištą velnio atvaizdą su štai tokiu užrašu: „Nusilenk man septynis kartus ir amžiais man priklausysi.“ Vietos valdžia ėmėsi patikros, tokio tipo ikonų buvo aptikta aplinkiniuose kaimuose (Мордва, Бужин, Шабельники, Топиловка, Верещеки) ir kitose vietose (Тарасов 1995: 126). Kai kurių iš jų kitoje folijos pusėje vietoj bieso rastos laikraštinės karikatūros, žmogaus su šuns galva, turko su pypke dantyse ir kiti atvaizdai (Тарасов 1995).

Tiek šiame (Московские ведомости 1873, № 169), tiek kituose ano meto laikraščiuose kalbama apie vėlyvąsias, tiksliau, naujojo „pigaus ir nemeniško rašto“ tipo ikonas. Susižavėjęs senąja ikonų tapyba, Leskovas užsimena apie pragaraščio ikoną apysakoje „Įkūnytasis angelas“ (Запечатленный ангел, 1872), o 1873 m. publikuoja nedidelį straipsniuką „Apie pragaraščio ikonas“ (Об адописных иконах). Kaip atsaką į laikraščiuose pasirodžiusius pranešimus ir pragaraščio ikonų egzistavimo faktus Leskovas pateikia ir savo pastebėjimus. Kaip teigia rašytojas, tokios ikonos platintos ne tik pietvakarinėse Rusijos gubernijose, bet ir „beveik visur“. Pačiam autoriui „teko girdėti apie jas ir bendrauti su konkrečiais liudininkais skirtingose Rusijos gubernijose (Пензенская, Орловская, Полтавская и Харьковская), taip pat ir netoli Maskvos“ (Лесков 1957). Paslėpti „netyrų jėgų, galių“ (нечистые силы) atvaizdai teršė ir niekino (suteršimo, išniekinimo ir blasfemijos motyvą mes aptiksime ir šiandienos pragaraščiuose, bet apie tai kiek vėliau) ne tik folijines ikonas, bet ir naujojo tipo ikonas, skirtas prastuomenei, ir jose biesas vaizduojamas po dažų sluoksniu, ant grunto (kaip ir Vasilijaus Palaimintojo atveju). Įdomiausia tai, kad Leskovas pragaraštį sieja tik su naujosiomis (новообрядческиее) ikonomis: „Biesai aptinkami tik ant pigių ir nemeniškų, vadinamojo „užsieninio“ (фряжский) rašto, ikonų, kurių nė vienas sentikis nepripažįsta, o nusilenkimą joms laiko nuodėmingu.“ Kaip tik šiuo pagrindu savo straipsnyje Leskovas pateikia išvadą, kad sentikiai iš visų jėgų stengiasi liaudį „atitraukti, atplėšti, atjunkyti nuo naujojo užsieninio rašto ikonų“; „apačioje ant tokios ikonos grunto nupieštas velniukas yra tarsi antspaudas, liudijantis pragariškąją pragaraščio ikonos kilmę“ (Лесков 1957). Beje, ir šiandien uždarose sentikių bendruomenėse išlikusi „velnio“ ikonos samprata, tačiau jau patyrusi tam tikrą morfologiją ir taikytina televizoriui, kurį vadina „bieso akimi, Antikristo, bieso ikona, palaidumo įrankiu“; „dviem dievams netarnaujama, nenusilenkiama: arba melskis, arba į biesų akis žiūrėk“; „jūs velnio ikonai (televizoriui) meldžiatės“ (Рябинина 2004: 51). Reikėtų trumpai užsiminti apie vadinamąją užsieninę svetimšalių (фряги) ikonų tapymo manierą. Tokio tipo ikonos Rusijoje pieštos XVII a. antrojoje pusėje, pastaroji tapymo maniera neatsietina nuo Vakarų Europos meno. Jau XVII a. nedaug kas iš rusų ikonų tapytojų jautė ryšį tarp Bažnyčios kanono ir ikonų tapymo stiliaus, pamažu atsisakė sekti griežtu kanonu, nyko ikonų tapymo manierą ir teologiją siejusi jungtis. Tuometinis Vakarų Europos menas, kaip tam tikras estetinis etalonas, imtas taikyti ir ikonų tapymui, nors Vakarų Europos kultūra ir estetika, o kartu ir teologija iš esmės skyrėsi nuo rusų stačiatikiškosios kultūrinės estetinės tradicijos (Флоренский 2000). Galiausiai XVIII–XIX a. veik visose cerkvėse jau viešpatauja akademizmo dvasia ir aliejinė tapyba. Ko gero, ryškiausiai užjūrio stilių, kaip visiškai svetimą stačiatikiškajai tradicijai, kritikavo sentikiai. Tikriausiai neatsitiktinai pragaraščio ikonos Rusijoje galėjo sklisti, prisidedant sentikiams (patiems kuriant ar užsakinėjant), tokiu būdu diskredituojant užsieninį ikonų tapymo būdą. Protopopas Avakumas šitaip bambėjo: „Štai tuoj mūsų ikonščikai, lygiai kaip ir svetimšaliai bjaurybės (поганыя), ims ką tik gimusį Kristų jau su barzda, o Dievo Motiną ant kelių kabančiu pilvu didžiausiu paišyti […]. Kristų ant kryžiaus išdumtą, storutėlį, dručkį, mielasis stovi, o kojos jo kaip kėdutės. Oi, oi, nelaimingoji Rusia ir ko gi tau prireikė, ir ko gi tu užsigeidei vokiškų poelgių ir įpročių!“(Аввакум 1934)Kartu (su galima slapta sentikių veikla) neatmestina ir pragaraščio sklaidos, iš esmės Rusijos stačiatikių valstiečių aplinkoje, kaip pelningo verslo plano idėja. Juk verslas ir magija, atrodo, ir šiandien glaudžiai susiję. Ši pragaraščio versija itin aktyviai plėtojama tyrinėjant ikonų prekeivių (oфени-иконщики) prekybinius sumanymus ir metodus (Дубровский, Шевцов 2000). Leskovas minėtame straipsnyje apie pragaraščio ikonas kaip tik ir pasakoja apie vieną verslo plano idėją. Norėdamas padidinti pardavimą, ikonščikas užsako vadinamąsias „padielkas“ su biesais grunte ir, pririnkęs tokių prekių, keliauja, pardavinėja, o paskui jį lygiai tais pačiais keliais, tomis pačiomis vietomis, kurias jis ką tik aplankęs, tuo pačiu maršrutu iškeliauja kitas, iš anksto susitaręs su pirmuoju, ikonščikas. Tačiau jo ikonos švarios, be biesiukų. Atvykęs į kaimą, sekdamas pirmojo pėdsakais, gudruolis siūlo savo prekę, tačiau sulaukęs atsakymo, kad jau apsipirko, jis prašąs parodyti, ką gi jie pirko, ir, žinodamas, kur pogruntyje ieškoti velniukų, skelbiąs, kad jų ikonos visai „ne krikščioniškos, o pragariškos“, patvirtindamas savo žodžius, tuoj pat nukrapšto dažus nuo bendrininko parduotos ikonos ir atveria išsižiojusiems kaimiečiams biesus. Valstiečiai tokiais atvejais baisiausiai sunerimsta, atiduoda prekeiviui savo ikonas su ką tik pasirodžiusiais riestauodegiais, kad tik šis svieto perėjūnas kuo greičiau ir kuo toliau išvežtų jas, ir jau iš jo perka arba mainosi į kitas, kuriose nebesitiki rasti panašių staigmenų ar dovanėlių. Paprastai, papildęs asortimentą, sutaisęs (užgruntavęs) prakrapštytas ikonas, verslininkas su verslo partneriu aptaria naują prekybos maršrutą, sutarties sąlygas ir dar kartą parduoda pragaraščio ikonas. (Лесков 1957).

Nepaisant šių XIX ir XX a. pragaraščio tyrinėjimų, Tolstojus išsakė abejones dėl pragaraščio ikonų egzistavimo (Толстой 1976) ir šiuolaikiniai menotyrininkai linkę laikytis kaip tik tokio požiūrio, mat nėra išlikę jokių daiktinių tokių ikonų egzistavimo įrodymų. Tad, atrodytų, iš tiesų pragaraščio vieta kaip tik empirinės neįmanomybės arba Eco adynatos skyriuje. Tačiau neskubėkime, šiandien internetu galime nusipirkti autentiškų pragaraščio ikonų pagal skonį ir pageidavimą, beje, už visai prieinamą kainą.

Šiandienos arba internetiniai pragaraščiai

Nuolatiniai (ar tik retsykiais užklystantys) internetinių okultizmo forumų lankytojai itin domisi pragaraščiais, tad administratoriai, „atsižvelgę į gausybę ankstesnių prašymų“, kas kartą vis iš naujo atveria temą aptarimui. Gausybė nuomonių keitimosi vietų prasideda nuo klausiamojo pobūdžio skelbimų: „Ar kas matėt, ar teko susidurti su pragaraščio ikonomis, kuriose po dažų arba apdangalo sluoksniu būtų pavaizduotas velnias, biesas arba dar kas nors netyro. Taip pat tokiose ikonose šventojo atvaizdui gali būti pripiešti ragai, paslėpti po apdaru ar aptaisu, ar dažų sluoksniu.“ Nesudėtinga rasti kompetentingą specialistą, už atitinkamą mokestį gebantį sukurti vienokią ar kitokią jus dominančią pragaraščio ikoną. Skelbimų ir nuomonių įvairovėje ima aiškėti, kad beveik visi save gerbiantys žinovai ir ekspertai tvirtina asmeniškai pažinoję bobutę, tikrai turėjusią kaip tik tokią ikoną ir t. t.

Atrodytų, ko gi čia stebėtis, jei „internetiniai okultistai“ itin aktyviai domisi juodosiomis technologijomis. Anaiptol. Ne tik įvairiausio plauko internetiniai magai, kerėtojai, raganiai užsiima pragaraščių paieškomis, kūrimu ar naudojimu, tačiau šis klausimas nė kiek nesvetimas, ne mažiau aktualus ir krikščionims, stačiatikiams. Pastarieji ne tik žino apie pragaraštį kaip tokį, bet ir mėgina kaip nors išvengti galimo pavojaus. Toks Aleksandras Revnivcevas Diakono Andrejaus Kurajevo misionieriškojo portalo forume (Форум миссионерского портала диакона Андрея Кураева) pasakoja: „Sveiki, Broliai ir Seserys. Neseniai mano žmonos močiutė mums padovanojo labai seną ikoną – pranašo Elijo atvaizdą. Močiutė ikoną paveldėjo iš savo mamos, o jos mama gavo iš savosios mamos. Ikonai tikriausiai ne mažiau kaip 150 metų, ji yra visai neprastos būklės, tačiau kai kuriose vietose mes pastebėjome nuskilusius viršutinio sluoksnio dažus. Ir kaip tik tose vietose po pagrindiniu sluoksniu matosi kažkoks kitas atvaizdas, ryškiai įžiūrimi senosios bažnytinės slavų kalbos raidžių fragmentai, kažin kokie kito „piešinio“ elementai ir t. t. Sprendžiant pagal raidžių išdėstymą, atrodo lyg ir atvirkščiai rašyta (ar aukštyn kojom) ir nauju dažų sluoksniu padengta ikona. Štai aš ir nerimauju dėl to. Visai neseniai susipažinau su Leskovo kūriniu „Įkūnytasis angelas“, kuriame kalbama apie vadinamąją „pragaraščio ikoną“, kai tikėjimo priešai piešė bedievišką atvaizdą, o „ant viršaus“ – šventojo atvaizdą, ir iškart prisiminiau mūsų ikoną. Juolab kad apie tokį atvejį užsimenama ir Vasilijaus Palaimintojo gyvenime. Prašom pasakyti, kiek mano baimė pagrįsta ir ar tikrai rusiškoje ikonų tapymo tradicijoje galėjo egzistuoti praktika, kai vienas šventasis buvo užpiešiamas ant kito. Ir jeigu taip, tai kodėl jis nupieštas atvirkščiai. Krapštyti dažus ir sužinoti, kas yra po pagrindiniu sluoksniu, mes, žinoma, neišdrįsome, nesiryžtame. Iš anksto dėkoju už atsakymą!“ (http://kuraev.ru/smf/index.php?PHPSESSID=eb4db04b78d02d14729e6c64a5fd6ed5&topic=605410.0) Ir po tokio pranešimo pasipila gausybė atsakymų, patarimų, kaip reikėtų elgtis tokioje situacijoje. Vienas iš dalyvių netgi pyktelėjęs aiškina, kad „tikinčiajam melstis priešais „tokią“ ikoną tolygu savižudybei, todėl labai nustebau perskaitęs žodį SĖKMĖ (kitas diskusijos dalyvis iš anksto džiaugėsi minėtosios ikonos „atradimą“ pavadinęs SĖKME, mat galbūt dabar menotyrininkai iš tiesų turės konkretų, daiktinį, empirinį pragaraščio ikonos egzistavimo įrodymą), juk Dievui nebūdinga „sėkmė“, JIS tikrai kantrus, bet negali žinoti…“ (http://kuraev.ru/smf/index.php?PHPSESSID=eb4db04b78d02d14729e6c64a5fd6ed5&topic=605410.0) Arba jau kitos diskusijos dalyviai gyvai aptarinėja Vasilijaus Palaimintojo gyvenimo aprašymą, kurį skaitant „susidaro įspūdis, kad šį epizodą (apie akmenį ir Dievo Motinos ikoną) į šventojo Vasilijaus gyvenimo aprašymą specialiai įterpė internetiniai troliai, būtent šis epizodas man primena ikonų priešininkų (ikonoborcų) falsifikacijas, kurie siekė išjuokti mūsų šventąsias ikonas, taip pat išjuokti (paniekinti) pačius tikinčiuosius, paniekinti mūsų šventuosius jausmus, pažeminti mus, tarsi mes lenkiamės stabams, o ne Dievui, taip pat ir atitraukti visus, ką tik gali, nuo maloningojo santykio su šventosiomis ikonomis. Tikriausiai galima numanyti, kad ikirevoliucinėje Rusijoje niekada net ir nebuvo pragaraščio ikonų, niekas niekad nieko negirdėjo apie tokias. Netgi internete gandai pasirodė ne taip jau senai. Aišku, aš viso interneto išnaršyti negaliu, tačiau tai, ką pavyko aptikti – gana nauji įrašai“ (http://www.soborjane.ru/forum/163-2119-1)

Manytume, internetinės pragaraščio ikonos atradimas ir propaganda nėra „senas“ reiškinys, neabejotinai sietinas su Čeliabinsko raganiumi Dmitrijumi Vorotnikovu. Prieš kelerius metus, kaip savo puslapyje skelbia Vorotnikovas, internete pasirodžiusios kelios skirtingais rakursais pateiktos ikonos fotografijos. Dievo Motina su kūdikiu? Vis dėlto pastaroji ikona, Vorotnikovo teigimu, neatitinka griežtų stačiatikių kanono reikalavimų. Mat moters veidas subjaurotas, ikonos kampuose matome apverstus kryžius. Kaip imasi tvirtinti Vorotnikovas, ši ikona, be abejonės, senovinė. Kitaip tariant, suprask – teisėta, tikra, jei yra šitokia, tai vadinasi tokios ikonos iš tiesų egzistavo, jų buvo (o gal ir yra) ir daugiau. Kokiais argumentais grindžiami tokie teiginiai? Štai vienoje iš pateiktų fotografijų, išdidžiai skelbia Vorotnikovas, galime gana gerai matyti sutrūkinėjusios, suskilinėjusios, sueižėjusios lentos galus. Minėtasis raganius, nurodęs, kad fotografijoje užfiksuota ikona yra „tikra“ (nes nufotografuota, o tai neturėtų kelti mums jokių abejonių dėl jos tikrumo pagrįstumo), nors nekanoninė, tačiau autentiška ir sena, imasi skaitytojams atverti tam tikrą savo santykį tiek su ikonos savininku, tiek, kaip pamatysime truputį vėliau, ir su pačia ikona. Štai ką rašo Vorotnikovas: „Anksčiau internetiniuose okultizmo forumuose dalyvavo ir tas vyriškis, skelbęs fotografijas internete. Lyg ir kurį laiką jam priklausiusi fotografijoje užfiksuota ikona. Kiek anksčiau paveikslas turėjęs kitą „šeimininką“, ji priklausė senutei iš Uralo, kurią kaimynai laikė kerėtoja. Tačiau, kaip paprastai, susiklostė kažin kokios mistinės aplinkybės, ir jis „priglaudęs“ ikoną nuo savininkės kapo.“ Beje, tiek raganiaus, tiek kitų atradėjų pasakojimuose figūruoja gausybė pastarosios ikonos „atradimo“ versijų: nuo bobutės kapo iki „netyčinio“ aptikimo Vilniaus rūsiuose. Ir kaip prisimena Vorotnikovas: „Aš netgi su juo porą kartų susirašinėjau, tačiau ne dėl šios ikonos, bet visai kitais klausimais.“

Kaip netrukus įsitikinsime, Vorotnikovas net ir vardą suteikęs šiai ikonai: „Netrukus, kai tik fotografijos pasirodė internete, aš juokais pavadinau ją „Erodianuška, Erodianuška su kūdikiu Erodu ant rankų, Velnio gimdytoja“ (Иродианушка, Иродианушка с младенцем Иродом на руках, Чертородица) – pats net negalėjau pasvajoti, kad šis juokingas vardas taip prilips šiai ikonai:) (šypsenėlė).“ Ir kaip tęsia raganius: „Kiek vėliau ši ikona ir jos naujasis pavadinimas tapo savitu veretnikystės (веретничество / еретничество / русское чернокнижие) krypties atgimimo simboliu“. Kažkaip labai jau akis bado neįtikėtinas raganiaus pavardės Vorotnikov (Воротников) panašumas į naujai atgimusios veretnikystės (веретничество) kryptiies pavadinimą. Reikėtų keliais sakiniais užsiminti ir apie šią naują-seną atšaką. Veretnikai labiausiai aktyvūs virtualioje erdvėje ir save apibrėžia pasitelkdami katekizmo, arba trumpų klausimų ir atsakymų, formos dialogą. Į klausimą, ar veretnikystė yra nauja religija, atsakoma, kad tai „gyvenimo būdas tų, kurie dirba su Jėga (Сила)“, paprastai religijos skelbia dogmas, o „mes dogmų neturime“. Kaipgi apibrėžti minėtąją Jėgą? Pasak veretnikų katekizmo, „ji turi daug vardų, kai kurie ją vadina Biesu (Бес), kiti Velniu (Дьявол) arba tiesiog Pikta Jėga (Лихая Сила)“. Be to „yra manančių, kad tai ir yra ta pirmapradė galia, ta pirmapradė energija, kuri sukūrė pasaulį, gamtą ir mus su jumis“. Tačiau jeigu įsivaizduojamo pokalbio-dialogo dalyvis norės sužinoti, „ar jūs tikrai ne sekta“, atsakymas bus maždaug šitoks: „Kaip jau buvo pasakyta, mes neturime dogmų. Pavyzdžiui, vieniems patinka galvoti, kad mūsų globėjai įsikūrę priešingoje mėnulio pusėje, kiti eretnikai (еретники) vadovaujasi įprastesnėmis sampratomis apie pragarą. Jame nėra jokių keptuvių ir siaubų, kuriais liaudį gąsdina popų vadovaujama cerkvė.“ Na, ir galiausiai pirmajai pažinčiai įtvirtinti reikalingas filologinis paties termino veretnikystė paaiškinimas. Pasirodo, kad „veretnikas yra eretikas, arba tas, kuris nepaiso dievo tėvo draudimo, bet tarnauja jo sūnui, tai yra Biesui“.

Galime sugrįžti prie „Erodianuškos“ ir paklausti, koks gi paties Vorotnikovo santykis su ja. Į ikoną fotografijoje raganius atkreipęs dėmesį todėl, kad jis prisimenąs vaikystėje (apie 1980 m.) matęs lygiai tokią pačią ikoną. Šįkart būsimasis raganius atostogavo Pavolgyje, kur „ją (ikoną) aptiko mirusios kaimo bobelės kaimynai. Bobelė buvo senmergė, šiek tiek trenkta, kerėjimais neužsiiminėjo ar bent jau nebuvo pastebėta turinti tokių pomėgių, gyveno labai skurdžiai, uždarai. Kaimynės ir dievobaimingos senutės pasakojusios, kad tokias ikonas (kaip šioji) turėjusios nedidelės religinės atšakos sekėjai, galvas lenkę lyg ir Biesui, lyg ir dievui. Minima atšaka pasižymėjusi tokiu nežymiu nukrypimu nuo tradicinės cerkvės. Kryptis itin populiari, pagal vienus atsiliepimus – Ispanijoje, pagal kitus – Gruzijoje, kai kurie mano, kad Bulgarijoje, o dar kiti – Rumunijoje. Mirusios bobelės kaimynės surastą ikoną tiesiog su panieka, jų žodžiais tariant, sudegino šiukšlyne kartu su kitais mirusiosios daiktais. O gal ir nesudegino, nes nebuvo liudininkų. Todėl galima spėti, kad čia ta pati ikona, o gal ir ne ta pati. Daugiau niekur niekas apie tokią ikoną arba panašią į ją nežinojo. Kodėl jie nieko nežinojo, tai taip pat akivaizdu. Iki 2010 m. niekas iš kerinčiųjų neužsiminė, kad turėtų tokių daiktų ar jais naudotųsi darbe.“ Kas gi čia trikdo, skaitant šiuos raganiaus prisiminimus? Visų pirma lygiai tokia pati ikona kaip matyta fotografijoje. Ir šį kartą ikonos savininkė bobutė. Sąmoningai neapibrėžiama vieta – kažkur Urale, kažkur Pavolgyje, tikriausiai galėtų tikti ir Aukštadvario ar Onuškio apylinkės? Mirusios bobelės kaimynės ne tik dievobaimingos, bet ir gerokai religiškai pralavėjusios, joms lenkimasis biesui ar dievui – tik nežymus nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo. Be to, kaimynės tikrai jautė vidinį poreikį domėtis populiariomis religinėmis atšakomis Ispanijoje, Gruzijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. Ne itin lengva paaiškinti tokią kaimynių panieką ikonai (o ypač sunkiai įsivaizduojamas ikonos deginimo aktas, kad ir kokia „pragaraštiška“ ji būtų, kaip galėjome įsitikinti iš vieno diskusijos dalyvių, žmonės net dažus pakrapštyti neišdrįsta) ir mįslingąjį paties Vorotnikovo pasažą apie liudininkus, nežinojimus ir pan. Tikriausiai neabejotinai galime skelbti preliminarų šiandieninės pragaraščio ikonos pasirodymą ar netyčinį, atsitiktinį veretniko Vorotnikovo atradimą (autentiškosios pragaraščio ikonos) d2010 m.

Kaip savo pastebėjimus tęsia Vorotnikovas, per pastaruosius trejus metus (nuo 2010 m.) pragaraščio ikonų tapymas tapo populiarus (nei iš šio, nei iš to). Veretnikų brydės sekėjai tokius paveikslus praktiškai naudoja savoms reikmėms, tačiau jų ikonos šiek tiek skiriasi nuo „Erodianuškos“. Jau minėtame veretnikų katekizme pragaraščio paveikslas neužmirštas, šitaip apibrėžiamas: „Ąžuolinėje lentoje pagal atitinkamai apibrėžtas taisykles ikonų tapytojas aliejiniais dažais vaizduoja vieną ar kitą biesą, tada ikona ypatingu ritualu šventinama, o tapant skaitomos specialios maldos, užkalbėjimai. Paprastai po dažų sluoksniu pridedame susmulkintų mišinių, faktiškai tai kerėjimo įrankis (колдовской предмет), o ne tiesiog paprastas atvaizdas.“ Gerokai nustebęs įsivaizduojamojo dialogo dalyvis klausia: „Ar ir mūsų laikais yra šitokių ikonų?“ ir patenkinamas teigiamu atsakymu: „Dėl ilgaamžių ir eretikų entuziazmo pragaraštis atgimė ir šiandien bet kuris laisvai gali įsigyti autentišką (подлинная) juodąją ikoną už visai prieinamą kainą. Taip pat mes nuolat šimtais publikuojame senąsias maldas biesams, kad tik žmonės galėtų kreiptis į šią Jėgą pagalbos, apsaugos ir globos.“

Iš pradžių šios atšakos sekėjai kur kas labiau mėgo patys savarankiškai perkeisti, patobulinti, savoms reikmėms pritaikyti ikonas ar paveikslus. Bažnytinė ikona (ar bažnytinis paveikslas) itin paprastos transformacijos būdu, bjaurojant kūrinyje pavaizduotą šventojo veidą, virsta šiuolaikiniu, šiandieniniu, visuotinai prieinamu, akiai tiesiogiai matomu, internetiniu pragaraščiu. Kiek vėliau kiti minėtosios krypties atstovai (galima kalbėti apie tam tikrą ankstyvąją schizmą, apie reformacinius judesius, netgi savitą ikonoklazmo problemą eretnikų atšakoje) atsisakė bažnytinio paveikslo ir jau ėmėsi patys piešti, atsisakė bjaurojimo, savuosius personažus vaizdavo „normaliomis fizionomijomis“. Šiandieninio pragaraščio pradininkai (juos galima vadinti savitais morfologais ar transformatoriais) nebjaurotojus ėmė kaltinti šventvagyste, tuo, kad jų paveikslai – tai visai ne pragaraštis, visai ne biesiškosios ikonos, bet greičiau šventosios. Tokiu būdu kurdami (nebjaurodami bažnytinių kūrinių) jie greičiau darbuojasi Dievui besimeldžiantiems žmonėms (на богомольный люд) ir kartu nori sugriauti ką tik atgimusį bieso garbinimą (бесопоклонничество).

Vargu ar reikia klausti, kiek veretnikų propaguojami teiginiai turi ką nors bendro su senąja rusiškąja kerėjimo tradicija, kurioje sumišę pagoniškieji reliktai su krikščionybės elementais. Ar veretnikų judėjimas siekia atgaivinti nunykusią tradiciją? Kaip sukonstruota veretnikų rinkodara, siekianti pasinaudoti pragaraščiais ir išpopuliarinti naują religinį prekės ženklą? Juk veretnikai potencialius pirkėjus stengiasi įtikinti, kad jų „pragaraščio ikonos“ vienintelės teisingos, tikros, autentiškos, gaminamos pagal išskirtines taisykles, perduodamas tik iš kartos į kartą, tačiau kažkaip užmiršta, neužsimena, nepaiso to, kad vis dėlto „istorinis pragaraštis“ visada slėpė, užkišdavo, uždažydavo, pridengdavo biesus, ir tik išskirtiniais atvejais jie atsiverdavo, pasirodydavo, veik niekam (išskyrus žinančius, vienaip ar kitaip pašvęstuosius) tiesiogiai plika akimi nebuvo matomi. Juk istoriniai pragaraščio egzistavimo liudijimai, Vasilijaus Palaimintojo gyvenimo aprašymas, XIX a. Rusijos laikraščiuose skelbti faktai, spaudos publikacijos ar Leskovo grožinės kūrybos pavyzdžiai kaip tik ir byloja apie tokį biesų slapstymosi po dažais, folija, stiklu ar aptaisais fenomeną. Šiandienos pragaraščio ikonai būdingos visiškai priešingos tendencijos. Galime plika akimi regėti biesus, tiksliau, biesų ikonas, ar net patys jas piešti laikydamiesi pragaraščio kanono reikalavimų, tačiau pastarieji „kūriniai“ primena nevykusias, groteskiškas šventųjų kopijas. Tikriausiai galime konstatuoti dar vieną biesų (iš)varymo, (iš)traukimo iš pogrindžio, likusią laisvą vietą užpildant specialiais kerėjimo mišinukais, milteliais, mikstūrėlėmis, brukimo(si), kišimo(si) į paviršių, viešumą, akis procesą. Kas žino, kokios transformacijos laukia pragaraščio ikonos (ir kartu biesiukų) ateityje, tiesa, tai jau būsimų tyrinėjimų laukas.

Pastabos

Šiauliuose kultūros morfologijai ir kaitai skirtoje konferencijoje „Virusas 2012“ buvo skaitytas pranešimas „Apie ikonas iš pragaro raštinės“. Vėliau vykusios diskusijos metu Gintautas Mažeikis pasiūlęs vartoti žodelį pragaraštis. Reiškiame dėkingumą prof. Mažeikiui.

Keli diskusijų ir nuomonių apie pragaraštį (адопись) keitimosi vietų adresai:

http://chernyymag.5bb.ru/viewtopic.php?id=1474 http://chernayamagiya.com/forum/index.php?topic=1695.0 http://blackwarlock.ru/viewtopic.php?p=249637

http://www.valkira.ru/pressa.aspx?PressaID=778

___

Literatūra

Антонов Д., Майзульс М., 2012: „Мечтания“ и „illusions“. Дьявольские наваждения между книжностью и иконографией. Россия XXI, N. 4, p. 112–137.

Быткэ А., 2009: ГОСТЕПРИИМСТВО ЦЫГАН В МОЛДОВЕ (Из опыта этнологических исследований, проведенных в г. Сорока). Москва: Старый сад.

ВЕРЕТНИЧЕСТВО: ОТКРЫТЫЙ ДИАЛОГ. Prieiga http://www.darkmag.ru/ (žiūrėta 2013 03 25).

Губогло M., 2009: Курсом развивающейся Молдовы. Москва: Старый сад.

Дубровский П., Дубровский С., Офени-иконщики в Владимирской губернии. Prieiga http://www.vladregion.info/articles/vladimirskii-krai-tsentr-kulturnogo-tipa-turizma-v-sovremennoi-rossii (žiūrėta 2012 01 16).

Дуккон A., 2003: Искусство и религия в повести Запечатленный ангел Н.С. Лескова, in: Studia Slavica Hungarica.

Дьяченко Г., 1900: Полный церковнославянский словарь. Санкт-Петербург.

Eco U., 1995: Fuko švytuoklė. Vilnius: Tyto alba.

Житие протопопа Аввакума им самим написанное и другие его сочинения. Mocквa: Academia. Prieiga http://feb-web.ru/feb/avvakum/texts/a34/a34-209-.htm (žiūrėta 2013 02 11).

Иваницкій Н. А., 1890: Матеріалы по этнографіи Вологодской губ. Выпускъ ІІ / Подъ редакціей Николая Харузина. Mocквa: Типографія А. Левенсонъ и К°.

Карсакова Я., 2012: Лесков Н. С. Иконописцы-староверы, in: Ученые записки Санкт-петербургского университета управления и экономики, N. 3 (38). Санкт-Петербург.

Кауненко И., Каунова Н., 2010: Этнопсихология. Этнопсихологические проблемы этнической идентичности и ценностной сферы этнических групп Молдовы. Кишинев; Комрат.

Кузнецов И., 1910: Святые блаженные Василий и Иоанн, Христа ради Московские чудотворцы. Mocквa.

Лесков Н., 1957: О русской иконописи in Собрание сочинений в 11 т. Том 10: Воспоминания, статьи, очерки. Mocквa: Государственное издательство художественной литературы.

Марченко Д., Дьявольская иконография. Prieiga http://www.angelologia.ru/iconographia/dyavolskaya_ikonografiya.htm (žiūrėta 2013 04 14).

Медведев A., 2011: Национально-культурная идентичность Молдовы в зеркале социологических исследований, in: Conferinţa Ştiinţifică Internaţional „Identitatea Civicăşiintegrarea Europeană – factori ai consolidării statalităţii moldoveneşti” (Chişinău, 5-6 octombrie 2011). Prieiga http://www.politcontakt.ru/wp-content/uploads/2011/10/kishinev2011.pdf (žiūrėta 2013 03 25).

Мельникова Е., Отчитывание бесноватых: практики и дискурсы. Prieiga http://anthropologie.kunstkamera.ru/files/pdf/004/04_08_melnikova.pdf (žiūrėta 2012 02 18).

Русинова И. И., 2011: Отражение представлений о колдовстве и знахарстве пермскими диалектными словарями, in: Вестник Пермского университета, Российская и зарубежная филология, Вып. 4 (16).

Рябинина Н., 2004: „НАРОДНАЯ ФИЛОЛОГИЯ“ В СТАРООБРЯДЧЕСКОЙ КУЛЬТУРЕ ХАБАРОВСКОГО КРАЯ, in: Языковая картина мира: лингвистический и культурологический аспекты. Материалы II Международной научно-практической конференции (22–24 сентября 2004 г.). Бийск.

Сабирова Л., Житие Василия Блаженного – памятник древнерусской агиографии XVI века (Проблемы текстологии и литературной истори ипроизведения. Prieiga http://elibrary.udsu.ru/xmlui/handle/123456789/9537 (žiūrėta 2013 03 20).

Тарасов О. Ю., 1995: Икона и благочестие: oчерки иконного дела в императорской России. Mocквa: Прогресс.

Толстой Н., 1976: Из заметок по славянской демонологии. Mocквa.

Трубачева М., 2000: Адопись in Православная энциклопедия. Mocквa.

Успенский Б., 1995: Общие предпосылки семиотического рассмотрения иконы, in: Семиотика искусства. Mocквa.

Флоренский П., 2000: Cочинения в четырех томах. Mocквa: Mысль.

Шевцов A., (А. Андреев) 2000: Очерки русской этнопсихологии. Санкт-Петербург: Тропа Троянова.

Wodzinski C., 2007: Šv. Idiotas. Vilnius: Aidai.

satenai.lt

Gautas atviras Angelės Marinos Mykolienės (Marijampolė) laiškas „Šiaurės Atėnams“, jame rašoma: „Sveiki, labai nustebau, tiesiog kurį laiką negalėjau patikėti tuo, kad jau net ir kultūrinėje spaudoje, o ypač „Šatėnuose“, ėmėsi publikuotis Agapitas Biesaitis, kuris akivaizdžiai dangstosi pseudonimu (kaip spėju, jis ne pirmą sykį kažką panašaus rašinėja) ir nedrįsta pasirodyti tikruoju vardu bei pavarde. Taigi, minėtasis personažas parašė straipsnį skirtą bažnytinių paveikslų bjaurojimui propaguoti, pavadintą kažin kokiais „Pragaraščio pagrindais“. Perskaičiau ir tikrai nebegaliu daugiau tylėti ar ilgiau laukti. Privalau, jaučiu pareigą, netgi būtinybę viešai pasisakyti bei atskleisti tikrąsias panašias bjaurystes skelbiančių rašinėtojų užmačias.“

Regis, devintojo dešimtmečio viduryje (praėjusio amžiaus) ėmiau domėtis magijos ir žiniūnystės istorija. Be abejo, pirmiausiai susidūriau su Katalikų bažnyčios teologijos niuansais, toliau buvo trumpas inkvizicijos kursas, galiausiai apsistojau ties demonologija ir kerėjimais. Tikriausiai ne menkiausią vaidmenį manosios sferos pasirinkimui turėjo tuometinis nelegalių Vilniaus „videosalonų“ dygimas, kai susimetę po 25 rublius, prisitepę sumuštinių, atsinešę šiek kiek alkoholio apie 20 viename kambarėlyje susigrūdusių žmonių per paprastą buitinį televizorių kiaurą naktį žiūrėdavo senus, vertimu ar įgarsinimu būtinai sudarkytus amerikiečių filmus. Didžiąją repertuaro dalį sudarė švelniai erotiniai bei visokiausio plauko egzorcistiniai drakulų, Polanskio ir panašūs filmai. Tiesą sakant, sovietmečiu buvo sudėtinga, o kartais ir iš viso neįmanoma rasti kokios nors rimtos medžiagos apie demonologiją. Galėjome naudotis tik bendrais, visiems prieinamais šaltiniais. Nors Kijeve išspausdino „Raganų kūjį“ (minkštais viršeliais), vietoj popiežiaus Inocento VIII bulės Summis desiderantes affectibus, veik visada buvusios įvadu, įkišo ateisto Lozinskio straipsnį. Visą kitą, be minėtosios knygos, medžiagą teko rinkti iš varganai negausių nuotrupų, pasitaikydavusių rusiškuose Vakarų istorikų darbų vertimuose, dažnai nieko bendro neturėjusiuose nei su kerėjimais, nei su magija. Vis dėlto juose prašmėžuodavo Jeano Bodino, Martino Antoine’o del Rio, Nicolas Remy ir kitų demonologų citatos. Kai kuriuose tekstuose buvo užsimenama apie kerėjimo procesą, savaime suprantama, pristatant tradicinę perspektyvą, skelbiančią, kad visos raganos yra tik nekaltos avelės, o inkvizitoriai – tik kraujo ištroškę maniakai. Pamažu iš citatų, ištrauktų iš konteksto, iš istorijų, iš legendų ir „nepatvirtintų faktų“ ėmė dėliotis nors ir miglotas, bet gana vientisas vaizdas. Staiga, netgi dusyk, mane aplankė sėkmė. Visų pirma sena gera pažįstama pakvietė mane dirbti žurnalo (apie visokiausias ezoterikas, okultizmus, magijas) korespondente. Nenorėčiau skelbti leidinio pavadinimo, manyčiau, tai ne itin svarbu. Kur kas svarbiau tai, kad, dirbdama šį darbą, galėjau asmeniškai bendrauti su nepaprastai įdomiais žmonėmis ir mane dar kartą aplankė sėkmė. Mažne visus šio žurnalo straipsnius autoriai rašė trimis skirtingais būdais. Pirmasis metodas reiškėsi internetinių publikacijų apie zombius, vampyrus, burtininkus perrašymu savais žodžiais. Kitokį veikimo būdą taikė fantazija bei kūrybiškumu trykštantys asmenys ir iš piršto laužtą ar tiesiog išgalvotą situaciją pateikdavo kaip tikrą. Trečiajai straipsnių kūrimo metodikai prireikė laisvojo korespondento. Turėjau susitikinėti su ekstrasensais, raganiais, astrologais, su kerėjimų, užkalbėjimų, vampyrų, ateivių, psi-ginklo, transformerių, teletabių aukomis ir gauti iš jo (jos) interviu. Visą surinktą medžiagą pateikdavau redakcijai, tada jau patyręs žurnalistas iš to suregzdavo padorų straipsnį ir, be abejo, pasirašydavo sava pavarde. Truputėlį apmaudoka, bet tiek jau to.

Ne sykį teko traukiniu iš Maskvos grįžti į Vilnių. Lietuvos raganos ir kerėtojai seniai palaiko itin glaudžius santykius su kolegomis iš didžiosios Rusijos. Tąsyk Maskvoje ypatingų reikalų neturėjau, tik vieną interviu (ir tai ne itin sėkmingą), aplankiau porą draugių. Rusijos sostinė man tikrai nėra itin miela, kaip paprastai, norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Beje, tai visuomet stengdavausi daryti, tenka prisipažinti, kad kartais dėl to truputėlį nukentėdavo atliekamos užduoties kokybė. Pamačiau gerai pažįstamą traukinį, radau vagoną, maloniai nustebau kupė aptikusi tik vieną keliauninką. Pasisveikinau, užmečiau krepšį ant lentynėlės, atsisėdau, nekantraudama atsiverčiau neseniai įsigytą knygelę apie pasakas, užkalbėjimus ir kerėjimus. Bendrakeleivis įdėmiai pažvelgė į antraštę, kažko paklausė (tiksliai nepamenu), galiausiai ėmėme kalbėtis. Pokalbis traukinyje ne tik nulėmė tolesnę mano tyrinėjimų kryptį, bet ir padovanojo man mokytoją ir draugą. Pasirodo, netikėtai sutiktas keliauninkas esąs istorijos mokslų daktaras, etnografas, folkloristas. Ir aš, jautriai, o kartais primygtinai jo vadovaujama, ėmiau justi, kaip manieji diletantiški tyrinėjimai pamažu perauga į kokybiškai naują lygmenį. Man įtaką darė ne tik asmeninis jo žavesys ar kunkuliuojanti energija, – pavyzdžiui, ketvirtą valandą ryto jis skambina, nes nori pasidalinti keliomis mintimis apie germanų ir lietuvių mitologijos santykį, – bet ir tai, kad, jo padedama, galėjau kapstytis tokioje medžiagos gausybėje – nuo ką tik publikuotos iki archyvinių duomenų, kad net internetiniai resursai pavydėtų. Atsiprašau, tiesą sakant, truputėlį nuklydau į šalį, bet vis dėlto šis ištęstas įvadas tiesiogiai siesis su tolesniu mano pasakojimu. Šiaip jau studijuojant, kaip kalbėjo mano mokytojas, nesvarbu – magijos istoriją ar matematiką, reikėtų laikytis trijų pagrindinių taisyklių:

1. Užmiršti kvailių frazę (kuri ne ką mažiau, o gal net ypač tinka garbiems mokslo atstovams): „Taip nebūna! Negali būti!“

2. Nebijoti stebėtis.

3. Stengtis prisikasti prie šaltinių, negalvoti, „kad ir taip tiks“.

Apie ieškotojus sužinojau palyginti neseniai, prieš kokius aštuonerius metelius, skaitydama vieną magijos istorijos tyrinėjimų studiją. Kaip tik tuo metu itin aktyviai domėjausi europietiškąja demonologija, o lietuviškoms maginėms praktikoms per daug dėmesio neskyriau. Tačiau medžiaga apie ieškotojus ėmė reguliariai rodytis, prasidėjus visuotinei interneto sklaidai, tapo netgi itin dažna. Ieškotojai? Kas jie tokie, ko gi ieško? Iš įprastų kerėtojų (čerauninkų) jie išsiskiria tuo, kad svetingai, savanoriškai, be jokių išankstinių susitarimo sąlygų leidžiasi apsėdami. Ir nors daugelis biesų apsėstųjų iš tiesų įgaudavo tam tikrų neįtikėtinų gebėjimų (galėjo kalbėti svetimomis kalbomis, levituoti, įgydavo neįtikėtinos jėgos ir t. t.), mažai kas džiaugėsi tokia „dovanėle“. Juk tais periodais, kai imdavo reikštis demoniškoji esybė, pats apsėstasis nieko nesuvokdavo, o galiausiai nieko neprisimindavo. Ieškotojai visiškai kitokie. Jie patys įkurdina biesą savyje ir už tokį svetingą priėmimą apdovanojami kerėjimo galiomis, ir dar – „svečias“ iki tam tikro momento nekenkia. Tai nėra formali sutartis su Velniu, kai viena šalis mainais gauna sielą, o kita – biesą familiarą, tokį biesiuką tarnaitį. Šiuo atveju pačiame žmoguje sėdi nečystasis, kartu sukuriama įtikinama iliuzija, tarsi kerėtojas vis dar savarankiškas, vis dar vadovaujasi sava valia. Skirtingai nei įprasti apsėstieji, ieškotojai puikiausiai suvokia visų savo sprendimų ir veiksmų pasekmes, viską kuo puikiausiai pamena. Ieškotojai buvo laikomi (aišku, ne be pagrindo) itin stipriais čerauninkais. Tiesa, tenka pripažinti, kad jų kerai buvo šiek tiek vienkrypčio charakterio, nors, be abejo, buvo ir tokių, kurie statydavo taures nuo peršalimo, tačiau iš esmės pagrindinė specializacija – nužiūrėjimas, prakeikimas, „porčia“. Manytina, ir kol kas niekas nesugebėjo paneigti šios pozicijos, kad Lietuvos krikšto laikotarpiu kai kurie itin mitrūs žyniai ne tik išvengė represijų, bet ir ėmėsi gadinti ikonas, bažnytinius paveikslus, teršė sakramentus, šventuosius rūbus, taures ir kryžius ar tiesiog sąmoningai siaubė bažnyčias. Ir jiems reiškėsi biesai, kuriems negalėjo nepatikti toks bažnytinių šventenybių išniekinimas. Be apreiškimų, dalis žynių gavo atitinkamas galias, įgaliojimus. Vėliau jų palikuonys, mokiniai ėmė sudarinėti biesiškąsias maldas (vadinamuosius užmeldimus) ir užkeikimus ir plėtoti bažnytinių paveikslų ar kitų bažnyčios atributų bjaurojimo apeigas. Nors ieškotojams tarsi būdingi visi įprastų juodaknygių požymiai, vis dėlto savanoriškasis apsėdimo propagavimas jiems suteikė savitą braižą. Didžioji dalis rimtų čerauninkų užsimindavo apie „ne itin malonų jausmą“, jei kurį laiką neužsiimdavo kerėjimų praktika. Kai kurie tiesiog sakydavo, kad „biesai darbo prašosi“. Tai kaip tada turėtų jaustis tas, kuriame biesas tiesiogiai sėdi? Nečystajam patinka, kai į jį kreipiasi pagalbos, bet labiausiai jis mėgsta, kai žmogus nori pakenkti artimui savo. Patyrę ieškotojai irgi mini, kad jei kurį laiką niekam nekenkdavę, imdavę dėtis keisti dalykai. Biesas bendrabūvį kerėtojui primindavęs smulkiu įdrėskimu ar švelniu nudeginimu, jei bendras ir toliau nekreipdavęs dėmesio, tai prasidėdavę ir rimtesnių nutikimų – iki haliucinacijų, nuolatinės nemigos, drebulių. Apie tokį buvo kalbama, kad jis – „bieso pristotas“ arba „velnias išžindo protą“. Kodėl gi ieškotojams reikia taip rizikuoti? Tačiau, prieš mėgindami pateikti atsakymą, žvilgterėkime į ieškotojų pasaulėvaizdį.

Šėtonas, ieškotojų manymu, visai ne sukurtasis angelas, bet vyriausiasis, Kristus šiuo atveju – jaunėlis, Dievo sūnus. Pasak jų, būtent Šėtonas sukūrė materialųjį pasaulį, atitinkamai net ir šiandien yra tikrasis pasaulio valdovas. Dievas tuo tarpu, asmeninių kėslų vedamas, ėmėsi žmogaus kūrybos pagal savo paveikslą ir panašumą. Jis lyg ir maitinasi žmonių sielomis. Šėtonas, kaip tik priešingai, jautė pareigą būti „nelaimingosios“ žmonijos draugu, dovanoti jai žinojimą ir pažinimą. Ieškotojų teigimu, Šėtonas pirmajai moteriai ne tik siūlęs ragauti uždraustą vaisių, bet ir buvęs tikruoju Kaino tėvu. Šiandienos ieškotojų tradicija vis dar tęsia Kaino giminės ir kraujo liniją. Galutinė Šėtonėlio pergalė ir įsiviešpatavimas Žemėje – sektiniausia juodžinių (kitas ieškotojų pavadinimas) pastanga. Beje, kai kurie ieškotojai įsitikinę, kad už savuosius nuopelnus galiausiai jiems pavyks tapti pusbiesiais. Ieškotojai, be intymaus bendravimo su savyje įkurdinta tamsos esybe, stengiasi užmegzti kontaktus ir su kur kas rimtesniais personažais. Devyni tamsieji ieškotojų kunigaikščiai, aišku, ne 72 Saliamono demonai, tačiau – ne mažiau įdomūs. Šėtonas. Kaip bebūtų keista, ieškotojai vartoja kaip tik judėjiškąjį pragaro Aukščiausiojo Kunigaikščio vardą. Jis yra svarbiausia panteono figūra ir visų biesų vadas. Puolęs angelas, vyriausiasis Dievo sūnus Satanelis (liet. Šėtonėlis) per nuopuolį prarado dieviškąjį priešdėlį el (iš hebr. elohim – dieviškasis) ir virto įprastu Šėtonu. Neužmirškime to, prie jo dar teks sugrįžti. Spiegėlys. Jį vadina Didžiuoju Juoduoju Kunigaikščiu, manoma, kad jis užėmęs aukštą postą angelų taryboje, tačiau skatinęs, kurstęs Šėtonėlį maištui, nuolat spygavęs jam apie tai. Po nuopuolio tapo blogio įsikūnijimu. Mėgsta kruvinas aukas, ypač kiškius. Musinas – skraidančiųjų arba musių valdovas. Danguje priklausė aukščiausiajai angelų tarybai, Šėtonėlio kviestas stojo į jo pusę. Globoja ir kuruoja bendrus raganų ir kerėtojų susirinkimus. Jaučia potraukį rodytis aukštu, tamsiu, sparnuotu, raguotu pavidalu. Taip pat gali apsireikšti šlykščia juoda muse su žmogaus veidu. Vybura – taip pat Juodasis Kunigaikštis, priklausęs slaptajam angelų komitetui. Kalbama, kad vis dėlto jis, o ne Šėtonėlis gundęs Ievą. Įprasčiausias jo pavidalas – didžiulė gyvatė su žmogaus galva ir šikšnosparnio sparnais. Veisiasi vandenyje, esti gobšumo ir pavydo biesas. Tikėtina, kad jam pavaldi visa vandenyje plaukiojanti nečystata. Pasizulis – geidulių ir paleistuvystės biesas. Užleidžia žmogui geidulius, skatina azartinius lošimus, girtuoklystę, pasirodo tamsiais šeriais apaugusio ožiagalvio vyriškio pavidalu. Juodoji Kunigaikštienė Našlė – kapinių šeimininkė. Ankstesniajame (dangiškajame) gyvenime ji buvo vieno angelo žmona, sykį Viešpatį apėmė rūstybė, įtūžęs nužudė neįtikusį angelą. Našlė ilgai slėpė apmaudą ir pagiežą, pasitaikius progai dalyvavo Šėtonėlio organizuotame maište. Itin liekna, aukšta moteris, apsitaisiusi juodu, kūną ir veidą visiškai dengiančiu apsiaustu, sparnuota, ant galvos – smulkūs ragiukai. Nepena – geidumo ir pasipelnymo biesas. Dėl meilės turtams Šėtonas pavedė jam valdyti žemės išteklius, naudingąsias iškasenas. Geologų globėjas biesas itin mėgsta auksą ir brangenybes. Kvenkščius – mitinis gyvūnas, ne kartą minimas Simono Daukanto ar Vydūno studijose, požemio gyventojas. Priešingai nei turtininkas Nepena, sukelia žemės nederlingumą, karstinius reiškinius ir kitokius su dirvonais sietinus kataklizmus. Verstakulis – miškų, girių ir raistelių nečystatos biesas. Gali pasiversti bet kuo, labiausiai mėgsta krūmokšnio, nors pasitaiko ir kupsto, pavidalą. Jam pasirodžius, kyla stiprus vėjas, veisimosi buveinės užfiksuotos neperžengiamose tankynėse. Aprašytieji devyni kunigaikščiai turi gausybę biesiukų pagalbininkų, arba familiarų, juos kartais perleidžia ar trumpam paskolina raganoms, kerėtojams. Kaip galėjome įsitikinti, veik visi biesiškieji ieškotojų panteono kunigaikščiai (išskyrus Šėtoną ir Spiegėlį) užsiima gana siaura specializacija, kaip, beje, ir kiti, smulkesnieji, biesaičiai, pavyzdžiui:

Pakamša – klojimo arba jaujos biesas;

Dumblenis – pelkių, liūgynų;

Mišlius – pirties;

Nešdinis – laukų;

Rūgina ir Vienkupris – gyvačių biesai;

Braidžius ir Papinka – Sodomos nuodėmės biesai;

Žiobius – miškų biesas, vilkų globėjas;

Vėtrotas – audrų biesas;

Tausius – naminis;

Šaltžemis – šalčio;

Sujovas – bažnytinis biesas.

Tikrai nėra itin sudėtinga perprasti tai, kad didžioji ieškotojų demonų dalis yra mažne tikslios pagoniškųjų baltiškųjų stichijos galių kopijos. Tik šį kartą galios pavadintos „biesais“, priskirtos Šėtonui. Bažnytinis biesas Sujovas niekaip negalėtų priklausyti lietuviškajam panteonui, nors, kaip byloja liaudies patarlė, „ir vidury bažnyčios gali susitikti biesą“, šiuo atveju – akivaizdus naujadaras. Ieškotojai Sujovą garbina kaip visuotinio bažnytinio (ekumeninio) kerėtojų susirinkimo pagalbininką ir įkvėpėją. Manoma, kad šis biesas gyvenąs bažnyčioje ir taip pat itin aktyviai veikiąs kenkimo procesą per bažnytinių apeigų, misterijų išniekinimą. Žinoma, viešai bažnyčioje nė vienas kerėtojas nieko nesugeba pridaryti. Todėl ir prireikia bažnytinio bieso paslaugų. Ieškotojų įsitikinimu, Sujovui bendradarbiaujant, kerėtojas gali „užleisti“ arba „permesti“ ligą, spjaudyti ant šventųjų paveikslų, gesinti ar vartyti žvakes, skaityti „juodąsias psalmes“, gadinti bažnytines ceremonijas (ypač santuokos), netgi atjaunėti kitų sąskaita ir pan. Reikia prašyti bažnytinio bieso paramos, užtarimo, pagalbos, o ypač kad jis nusuktų kunigo ar mišių patarnautojų akis, ir jau tada kerėtojas gali ramiai, neskubėdamas ir itin nesijaudindamas atlikti minėtuosius veiksmus. Teko girdėti atvejį, kai stiprus čerauninkas visiškai sujaukė, apjuodino, subjaurojo visą bažnyčią (Telšių rajone) ir tarsi dėl to visos žmonių maldos keliaudavusios ne Dievui, o Šėtonui arba Sujovui. Tikra kvailystė taip manyti. Nors ir pripažįstame kerėtojo gebėjimą kenkti per bažnytinių apeigų subjaurojimą, netgi sujaukęs bažnyčią, jis tikrai nesugebės Dievui skirtas maldas persiųsti Velniui. Ir atvirkščiai: jeigu dėl vienokios ar kitokios priežasties žmogus imasi kreiptis į tamsos galias, tai niekas (savaime suprantama), išskyrus jį patį, negebės pakreipti Dievop. Seniau, pasirinkus kerėtojo kelią, tekdavo atlikti atkrikštijimo apeigas. Ritualu siekta panaikinti krikšto galią, kartu pašalinti buvimo Dievo žinioje pėdsakus. Devynias dienas po kairiu kulnu nešiotas (mindžiotas) paprastai ant kūno nešiojamas kryžius. Paskui naktį, pageidautina, „raganų valandą“, apie trečią, kryžkelėje per kairį petį išmetamas kryželis ir skaitomas specialus tekstas, skelbiantis atsiribojimą nuo Dievo, bažnyčios, giminės. Tada atliekamas išniekinimo veiksmas (sudarkomas, bjaurojamas šventojo paveikslas, laužomas kryžius) ir ištariama ištikimybės priesaika Šėtonui. Vietoj savosios sielos mainais gaunama kerėtojo galia. Ne itin rekomenduotina ritualą atlikinėti pagal aprašymus internete, knygelėje ar sąsiuvinyje. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Pavyzdžiui, vaškas ceremonijai skirtoms juodosioms žvakėms tampa juodas ne todėl, kad į jį įmaišoma guašo ar akvarelės. Žvakės juoduoja nuo sudeginto kryžiaus arba šventojo paveikslo pelenų. Ieškotojai ir čia išsiskiria iš „įprastinių“ čerauninkų, jie neatlieka atkrikštijimo apeigų, bet yra įšventinami pirmuoju užkeikimo (iš trylikos blogio užkeikimų) ritualu, kuriuo siūloma: Atsisuki į šventojo paveikslo veidą kairiąja akimi žvairuoki šitaip tarki aš eretikas naujai pasiruošęs į šėtono pusę stoti tarnauti paties šėtono šaukiuosi visą biesų pulką didžiausią taip pat mirtį su numirėliais visais kviečiuosi žodeliais šiąnakt kviečiuosi šėtonišką galią vartus geležimi auksu baltuoju variu kaustytus į pragarą atveriu kad tik tarnaučiau gaučiau galelę paslaptingąją ruošiuosi ja dievo žmones gadinti ir teršti. Naujai įšventintasis privalo pateikti ištikimybės liudijimą ir iš pat pradžių kenkti tik savo artimiesiems.

Susidūrusi su ieškotojais, pirmiausiai ėmiausi stebėtis, tada dėmesingai tyrinėti, galiausiai supratau, kad jų „kerėjimo tradicija“ tėra labai jau sukta skirtingų religinių sistemų, legendų kompiliacija, tačiau – spręskite patys. Pirma, Šėtonėlio nuopuolio istorija, giminystės liudijimas, esą jis buvęs vyresnėlis Dievo sūnus, esti primityvus bogomilų erezijos perpasakojimas. Bogomilai savo vardą gavo ne iš „mielumo Dievui“, bet pagal idėjinį vedlį Bogomilą. Judėjimas kilo Х a. pietinėje ir pietvakarinėje Bulgarijos dalyje ir sietinas su Mažosios Azijos eretikais pauliukaičiais. Šėtonėlis bogomilams ir buvęs vyresniuoju Dievo sūnumi, materialaus pasaulio kūrėju. Jis netgi žmogų sukūrė, tik kažkaip nepavyko susitvarkyti, „gerai neišėjo“ su naujojo kūrinio siela, ir jam prisireikė Visagalio Tėvo rankos. Viešpats pagelbėjo, o nedėkingoji atžala ne tik suviliojo pirmąją moterį, bet dar ir maištauti ėmė (ar tik S. Freudas nebus paveiktas bogomilų?), už tai buvo nubaustas, prarado „dieviškąjį“ priešdėlį, kartu ir angeliškąją didybę. Pradėjus sektą persekioti Bizantijoje, bogomilai per Italijos pietus ėmė plisti į Vakarus. Vokietijoje juos vadino katarais, Prancūzijoje albigiečiais, o Italijoje paterenais, nors jų visų bendras vardas manichėjai liko toks pats, kaip ir anksčiau. Pamažu bogomilų idėjos tarp XII ir XV a. tiek per Vakarus, tiek per Rytus (Rusiją) ėmė skverbtis ir į Lietuvą. Neatmestina galimybė, kad bogomilai vienaip ar kitaip stengėsi užmegzti kontaktus su senaisiais pagonių žyniais. Antra, kyla tam tikrų problemų su lietuviškomis ieškotojų šaknimis. Sakyčiau, kad biesų ieškotojų panteonas yra klaidingas nesusipratimas. Ko gero, sudarinėtojams stigo fantazijos, tad surinko būrelį demonologijos personažų ir priskyrė jiems daugmaž lietuviškas pravardes. Tą patį galima pasakyti ir apie maldas biesams, tai kreivi, šleivi, akivaizdūs krikščioniškų maldų perdarai. Galiausiai trečia – savanoriškasis biesų ieškotojų leidimasis būti apsėstiems, ne itin dera su normalia kerėjimų teorija. Bet kuris juodosios magijos praktikas jums paaiškins, kad svarbu ne tik užmegzti santykį su tamsos esybėmis, priversti jas paklusti ar vykdyti užsakymus, bet ir kuo sėkmingiau apsisaugoti, pasirūpinti savo paties valios ir laisvės nepriklausomybe. Kaip tik tuo garsėjęs Saliamonas, į kairę ir į dešinę siuntinėjęs be jokios žalos sau ar aplinkiniams demonus. Tiesa, jis greitai perprato pavojaus rimtumą ir metė „žaidimėlius“. Tik visiškai kvanktelėjęs, į satanizmą pasinešęs kerėtojas bus svetingas, leisis apsėsdamas. Beje, mano giliu įsitikinimu, ieškotojai patys tuo visiškai ir neužsiima.

Šiandienos juodžiniai aktyviausiai ėmė reikštis visuotinio susidomėjimo senąja lietuvių religija fone. Spaudoje pasirodydavo straipsnių, publikacijų apie įvairiausius „žynių“ užkalbėjimus, senuosius kerėjimų rinkinius, burtažodžių kolekcijas ir t. t. Vos tik leidėjai suprato, kad liaudis ir „pelenus ryja“, religinės literatūros srautas tapo nevaldomas. Leido (ir leidžia) prie kavos puodelio kurptus amžinus atvėrimus, paslaptis, receptus, pamokymus, užmeldimus ar net prakeikimus. Ko gero, kai kurie asmenys, skleidžiantys ieškotojų sistemą, gal ir iš tiesų pasižymi kokiais nors ypatingais gebėjimais ar įgūdžiais, tačiau likusiuosius jie pritraukia visai ne dėl to, kad dalytųsi. Sprendžiant iš itin negausios ieškotojų bendruomenės Lietuvoje ar atskirų asmenybių, pasiskelbusių juodžiniais, rimtai niekas nieko nemoko, net nesiruošia mokyti. Tad kam visa tai? Kažkas iš žioplių melžia pinigus? Pragaraščio pagrindai, juodieji paveikslai, pragaraščio ikonos, senosios išminties foliantai, gal net ir specialusis maistukas kerėtojams, aišku, už sutartinę kainą. Neužmirškime mokymų, aukščiausio lygio seminarų su tikraisiais, autentiškaisiais iš kartos į kartą paslaptis perteikiančiais ieškotojais. O gal siekiama susukti žmogui galvą, atimti jo valią, gebėjimą gintis ir atverti jį kaip indą esybėms, kurioms tarnauja biesų ieškotojai?

Angelė Marina Mykolienė

satenai.lt

AGAPITAS BIESAITIS

Ketiname apžvelgti svarbiausius pragaraščio paveikslų kūrimo pagrindus ir manome, kad sumanūs ieškotojai tikrai sugebės jais pasinaudoti.

Apie juodųjų paveikslų piešimą

Reikalinga ąžuolinė lenta. Piešiame bebarzdžius biesų veidus, šaliname bet kokius krikščioniškus ženklus, esant galimybei (knygoje, skyde ir t. t.) įkaitinta vinimi į apskritimą įrėžiame Bieso antspaudą. Anksčiau Lietuvoje Bieso antspaudas dar vadintas laumės koja. Piešiant reikia skaityti nuodėmingąsias maldas, melsti paveiksle vaizduojamą Biesą, giedoti žemiau pateiktus žodžius (žr. įkrovimas). Baigę piešti, turime palaukti, kol paveikslas pradžius, tada vyniojame į juodą skurlį, jokiu būdu nenaudokite sintetinio pluošto audinių, galite laikyti skrynioje arba už tamsių užuolaidėlių vakariniame namo kampe.

Apie pačius atvaizdus

Dalis biesų esti tiesioginiai šventųjų antipodai, todėl jų vaizdavimas grindžiamas dieviškumo blasfemija, iškoneveikimo principu. Pažvelkime į bažnytinio bieso Sujovo paveikslą. Kaip jį piešti? Vaizduojame šventąjį Mikalojų tokiu drabužiu ir tokia poza kaip ir bažnytiniuose paveiksluose, atsisakome lotyniškų užrašų, o knygoje, kurią jis laiko rankose, įrėžiame bažnytinio Bieso antspaudą. Patį veidą vaizduojame išskirtinai nežmonišką. Štai ir viskas.

Nenugalimasis Aržumas – šaunus ir gerbtinas biesų pulko karys. Maliavojame pagal šventojo Jurgio paveikslą. Norėčiau priminti pastarojo siužetą: vyriškis raudonu apsiaustu, su ietimi rankoje sėdi ant juodo žvilgančio žirgo. Piešiame be barzdos, demonišku veidu. Iš po žirgo kanopų pašaliname slibiną, o kai kur gyvatę. Vieną raitelio ranką piešiame laikančią ietį, o kitoje rankoje matome Bieso ženklą apskritime. Taip pat yra dar vienas raudonai apsitaisiusio Jurgio su ietimi, tačiau be žirgo variantas, kurį irgi piešiame tokį patį, analogiškai.

Juodosios karalienės Erodiados su kūdikėliu Erodu paveikslą viename iš Vilniaus rūsių aptiko mano bičiulis. Anksčiau kūrinys priklausęs vietinei raganai. Beje, galime būti tikri, kad siužetas perimtas iš bažnytinės dailės, tačiau vietoj krikščioniškos simbolikos regime biesiškąją, mat biesų veidai tarsi aptraukti tamsiu aptraukalu ir tai daro juos visai nežmoniškus. Ypatingas simbolinis vaidmuo atitenka obuoliui kaip pagundos ženklui. Erodiada, kaip byloja tradicija, buvo pirmoji Adomo žmona, tačiau susidėjo su Šėtonu, pagimdė biesą Erodą-Antikristą.

Juodoji karalienė Erodiada su kūdikėliu Erodu. Nežinomo dailininko kūrinys

Pragariškoji Trejybė dailinama Šventosios Trejybės paveikslų siužeto pagrindu. Galime vaizduoti tris pagal biesų panteono aprašymą. Biesai arba stovi, arba sėdi prie vaišių stalo. Šėtonas, demoniškai išvaizdus, sparnuotas kaip XV a. Taro arkane, piešiamas dešinėje. Spiegėlys, į angelą panašus vyriškis, sėdi (kartais ir stovi) kairėje paveikslo pusėje, o Musinas – tamsaus veido, garbanotas, truputį primenantis žmogų, bet panašus į vabzdį – vaizduojamas centre, tarp Šėtono ir Spiegėlio.

Kunigaikštienę Mirtį piešiame kaip liauną moterį su dalgiu, tarsi gyvą, tarsi skeletą. Kartais būna ir raita, pergalingai jojanti per žmones, trypiamus žirgo kanopomis. Josios antspaudas, apverstasis kryžius, taip pat gali būti paveiksle, kai kurie ieškotojai tolimesniajame plane senuoju gotiškuoju (nebūtinai gotiškuoju, galite rašyti ir senąja bažnytine slavų kalba) šriftu dar prirašo Bieso vardą, šiuo atveju ir jūs galite užrašyti Sitrim.

Bieso akį vaizduojame šitaip: įkaitinta vinimi juodoje lentoje įrėžiame ratą, patį rato foną paliekame šviesų, jame įpiešiame pilką graikišką kryžių, o kryžiuje – juodąją akį (pageidautina, kairiąją). Pagal tradiciją akį maliavoja senuoju Egipto stiliumi, panašią į Horo (nežinia kodėl) arba tiesiog kaip riebų juodą tašką, mat seniau kerėtojai ne itin sugebėjo gražiai piešti, sudėtingi meniniai elementai ne iš karto pavykdavo. Juodųjų arba pragaraščio paveikslų margintojai pasakoja, kad tas pats siužetas paprastai reiškiasi ar rodosi (kad ir sapnuose) skirtingais pavidalais. Todėl galite drąsiai piešti taip, kaip jums rodosi, tačiau neužmirškite ir garsiojo devynių kunigaikščių ir jų pagalbininkų aprašo.

Kaip visi žinote, paveikslas, prieš pradedant juo naudotis, turi būti aktyvintas, įkrautas. Būtent jums skelbiame autentišką tekstą, kuriame atskleidžiama ilgai slėpta tiesa, kad juoduosius paveikslus marginti gali kiekvienas ieškotojas, kartu pateikiame veiksmų aprašą, savotišką pagalbininką jums, paaiškinantį, kaip prikelti, sužadinti ar atgaivinti pragaraščio atvaizdą. Jei raganėlė ar kerėtojėlis piešti dailiai moka tai pas juos iš visų apylinkių bei iš tolybių didžiausių rinksis ir prašysis už pinigus auksinius ar sidabrinius juoduosius paveikslus užsakinėti o ji žodžiuodama gieda žodelius galingiausiuosius: „Veideliai mielieji galingieji bet ne rožiniai papūtžandžiai kaipo angelėliai o labai jau piktieji strošnieji dievo liaudžiai nemielieji visai o mums juodžiniams labai jau mielieji brangieji. Nema!“ Kaip į rankas priimti pragaraščio paveikslą, taip pat buvo rašyta. Juodieji paveiksliukai pragaro atvaizdėliai kitokie nei bažnytiniai abrozėliai tinka tada kai bjaurodamas kuri taip bus teisingiau o toks vaizduotojas rašo paveikslus juodąsias maldas skaito nusilenkimus Biesui atlieka bei klūpėti nevengia pragaraštėliai stiprūs pasidaro kai juodžinis į rankas ima juos tai sako: „Atvaizdus juoduosius į rankas imu nečystų darbelių imuosi dievo žmonių vargui nelaimėms su atvaizdėliu šitokiu kenkiu Biesui dūšeles surinkinėju. Nema!“

Jau anksčiau minėjome, skelbėme ir aprašėme tam tikrą biesų kaip šventųjų antipodų dalį. Ne mažesnę grupę sudaro visiškai laisvi, savarankiški, nepriklausomi biesai. Paaiškinsime, kaip leisti jiems patiems pasirodyti. Taip pat buvo užsiminta apie paveikslo siužetą, piešiamą ant ąžuolinės lentos, ir apsireiškimą ieškotojui ypatingo regėjimo metu ar sapnuojant. Skelbiame autentišką paties Avidvako Galvainio maldą, leidžiančią sapne regėti tai, kas paslėpta. Biese Sujove laiminki mane juodojo savojo veido palaiminimu nečystiems darbeliams maniesiems nusiveski mane anapus gyvenimo šiojo parodyk paveikslėlius anojo pasaulio atgal grąžinki manąjį galvelės protą tau pažadėtąjį per amžius tau priklausantį. Nema! Prieš miegą jis meldėsi šitaip ir sapne aiškiausiai anapusinius paveikslus regėjo.

Apie paveikslų dydį

Standartinis pragaraščio paveikslėlis nėra didelis, maždaug delno dydžio, proporcijos 3 × 4. Maldos namams skirtus kabinamus paveikslus ieškotojai piešia paprastai kur kas didesnius nei minėtasis formatas, tačiau ir čia kokių nors itin griežtų taisyklių ar apribojimų nėra.

Jaučiame būtinybę papasakoti ir apie atmintinas datas, mat, kurdami juoduosius paveikslus, daugiau ar mažiau turėtume laikytis nustatytų datų ar bent jau į jas atsižvelgti. Kaip visi žinote, galime stebėti (nors ir ne visada) saulės ir mėnulio užtemimus. Kaip pasakojo mūsų senoliai, saulės užtemimas kerėjimams ne itin tinka, kaip, beje, ir mėnulio užtemimo metu, Nečystata dažniausiai būna tingi, nelabai noriai mezga kontaktą. Tad geriausiai pragaraščio paveikslus dera piešti per pilnatį, kai mėnulis pasiekia aukščiausiąjį savo aktyvumo piką, kartu klesti biesiškosios galios. Tradiciškai Joninių naktis – vandens bieso gimtadienis, todėl nepraleiskite šios idealios datos juodojo kunigaikščio Vyburo paveikslui nusipiešti.

Iš rugpjūčio keturioliktosios į penkioliktąją ieškotojai garbina Erodiadą ir Erodo pradėjimą, todėl ši naktis labai gera pragaraščiui, ir jų (Erodiados ir Erodo) vaizdavimui. Biesas Šaltžemis šlovinamas Naujųjų metų naktį. Mes užmiršome paminėti dvi pagrindines ieškotojų (juodžinių) šventes – Kerų naktį lapkričio pirmąją ir raganiškąją Valpurgijos naktį – labai jau tinkamas bet kokiems Bieso ieškotojų darbams. Iš tiesų tai atmintinų datų buvo nemažai, deja, ne visos išliko lietuvių tautos atmintyje. Galiausiai turime neužmiršti dar vienos nakties iš vasario antrosios į trečiąją. Tuo metu švenčiame miško ir vilkų globėjo gimtadienį, liaudyje dar žinomą kaip bieso Žiobio šventė. Antrojoje vasario pusėje atmintina Spiegėliui aukojamo spiegiančio kiškio šventė Spiegėlynė.

Ir vis dėlto svarbiausia, ką siekiame pabrėžti ir akcentuoti, – kad pragaraščio paveikslo galybę lemia ne įkaitinta vinis, ne ąžuolinė lenta, ne dažai, ne siužetai, bet jūsų tikėjimo jėga. Pavyzdžiui, yra tokių ieškotojų (čerauninkų), kurie paprasčiausiai neturi pragaraščio paveikslų, bet savo maldos galia priešus į kapus nuvaryti gali. Juk ne lenta lemia galybę! Todėl be įkrovimo, be nuolatinio aktyvinimo, be meldimo pragaraščio paveikslai visiškai niekuo nesiskirs nuo bažnytinių, pragaraščiui reikia kasdien, metų metais melstis ir tada jis iš tiesų taps galia, ne šio pasaulio galybės įrankiu.

Nors pateiktasis straipsnis nėra skirtas visai pragaraščio paveikslų įvairovei atskleisti, šį bei tą sugebantis ieškotojas tikrai gebės bent jau Bieso akį, svarbiausią visų pragaraščio ieškotojų paveikslą, nusipiešti. Reikia stengtis ir jums tikrai pavyks. Tiems, kurie sieksite rimčiau užsiimti pragaraščiu, mūsų straipsnyje pateikti pagrindai, niuansai bei subtilumai labiausiai atsiskleis ir sužydės asmeninėje jūsų patirtyje.

Dalinuosi senąja lietuviška malda, specialiai skirta Bieso akies paveikslui užmelsti: Didysis Biesas saugotojas išgelbėtojas mūsų guodžiamės tavimi meldžiame tave priešais Akį tavo piktąją visa reginčiąją žemėje didžiausiąją siekdami būti bent truputį į tave panašūs kiekviename iš mūsų esti dalelė tavo lai gyvuoja klesti ji mumyse lai didžiausioms bjaurastims ji ryžtasi mūsų galvose bei širdyse lai prideda suvokimo tavo Didybės galingumo veiklos amžinosios lai bus pasiekta pagaliau tavoji pergalė kaip prieš du tūkstančius metų rašyta. Nema!

Ką tik aptarėme pragaraščio ieškotojų paveikslus, tačiau yra ir kitas atvaizdų kūrimo būdas. Galima įsigyti prie bažnyčių parduodamų šventųjų paveiksliukų ar cerkvėje nusipirkti ikonų, išvis geriausia senus religinius paveikslus pirkti sendaikčių turguose arba iš kolekcininkų ir juos perdirbti. Perdarymo procesas tikrai nėra labai jau sudėtingas, greičiau paprastas. Čia pat siūlome ir paaiškinimus iš pirmojo blogio užkeikimo priedo: Juoduosius pragaro paveikslus meistrauki nuo šventųjų paveikslų savo valia su peiliu gramdyk šventųjų veidus biesų veidus pripieški šventųjų vietoje pagal juodąją maldelę melskis trejybei biesiškajai Musinui Spiegėliui Šėtonui Erodiadai saugoki vakarinio namo kampe ant juodų ąžuolinių lentynėlių už juodžiausių užuolaidėlių.

Taip pertaisytas paveikslas ar ikona jau savaime turės tam tikrą galią, nes kurta per jame pavaizduoto šventojo blasfemiją, per panieką šventajam, o toliau – jau tegu pats ieškotojas garbina, meldžia. Tad iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas gali piešti, marginti, rašyti pragaraštį, melstis priešais jį biesams, tereikia įsigilinti į straipsnyje atskleistus pragaraštėlio pagrindų principus, kuriuos surašiau siekdamas bent truputėlį pagelbėti naujokams ir prisidėti prie Biesui malonios veiklos.

satenai.lt