Benas Navanglauskas – jaunasis menininkas, kuris veikia ne parodose ir almanachuose, o gatvėje, internete ir, kaip sakoma, „netikėtose erdvėse“. Išsiaiškinkime, kas jam svarbu.

– Benai, tai kas tu esi iš tikrųjų, koks tavo „apibrėžimas“? Fotografas, fotomenininkas? Eklektiškasis eksperimentatorius? Ne vien fotografija užsiimi.
– Kad būtų lengva atsakyt! Stringu jau ties pirmu klausimu – nenoriu savęs niekuo apribot. Kartais būnu ir šokėjas, kai muzika tokia gera, kad sukelia transo būseną. O šiaip tai fotografas visur ir visada. Fiksuotojas. Kūrėjas. Asociatyvininkas pats sau. Naujų jungčių lituotojas.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Iš kur tavo polinkis į menus, kaip nusprendei rimčiau tam atsidėti? Toks genas ir pašaukimas, hobiai, virtę naktų apsėdimais, ar kryptingas darbas siekiant menininko statuso ir ilgos albumų lentynos?

– Polinkis atsirado iš to, kad man nuo pat pradžių „sekėsi“ fotografuoti, netgi patys pirmieji mano darbai man vis dar patinka! Kartais net labiau negu nauji. Kai pastebėjau, kad mane veža tai, ką darau, nusprendžiau ta linkme ir judėti. Buvo liūdnų lūžių, noro nustot, bet taip nebus.

– Įžangoje parašysiu, kad ne albumai tavo tikslas. Bet visgi darysi nuoseklias parodas, gal jau surengei kokią arba dalyvavai? Ar tavo kūriniai tik neformaliai auditorijai, gatvei, budriai interneto akiai?

– Parodoms reikia lėšų. Didelių lėšų. Tai didžiausias trikdys visam kam. Iš manęs prastas verslininkas. Bet to mokausi, nuosekliai, po truputį, neskubėdamas. „Nepriteklius“ juk pats geriausias kūrybingo mąstymo naikintojas. O šiaip tai turėjau parodų – pirmosios labai nedidelės, gimtinėje. Tada dar pats nelabai žinojau, ką ir kaip darau. O 2012-ųjų rugpjūtį padariau pirmą rimtą parodą-instaliaciją „Fluxus“ ministerijoje, Kaune. Ačiū „Vibe Fabrik“! O 2013-aisiais su Mariumi Skrupskiu Kupiškyje sukonstravome labai smagią instaliaciją apie grafičių kultūrą – saviraiškos būdą. O ateitis dar tik ateis!

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas yra „Things to do“?

– Pats eklektiškiausias projektas, kurį nešioja Marijos pseudožemė – internetas. Nejuokauju tik dėl eklektiškumo. Vienas pažįstamas labai nustebo sužinojęs, kad visi visi darbai tame puslapyje yra mano. Nuo gatvės, purvo, narkotikų iki mados, natiurmortų, portretų ir vaikų. Šiuo metu galvoju, ką toliau daryti su tuo projektu. Ar mesti ir pradėti gryninti save į dvi ar tris atskiras šakas / projektus, ar būti tiesiog savimi, nežiūrėti verslininko akimis ir savęs niekam tyčia nepozicionuoti.

– Su tavimi susipažinau ne kaip su menininku, o kaip su antiatomininku ir šiaip antisisteminio mąstymo žmogumi. Kiek tau svarbios ekologinės, visuomeninės temos? Ar reiškia tau ką nors Edwardo Snowdeno ar Chelsea Manning dramos, „Pussy Riot“ likimas?

– Pamaniau, kad „antisemitininko“, cha. Man tai labai svarbu, visada pastebiu ir tavo postus – džiaugiuosi, jog yra tokio mąstymo žmonių, nors kartais net ir susirūpinu dėl tavęs. Rimtai, nes kiekgi galima visomis problemomis apsikraut!
Man pačiam tos temos yra svarbios, nes jos liečia pačią demokratiją, žodžio laisvę, nuplėšia kaukes nuo valstybių susikurtų įvaizdžių. Aš šiek tiek uždaras žmogus, dažnai lieku pasyvus stebėtojas, nesijaučiu turįs pakankamai galios ką nors keisti, nors taip norisi „kaltiesiems“ trenkt antausį! Bet tada suvokiu, kad nematau vadinamojo „didelio paveikslo“, nežinau visų politikos užkulisių. Pastaruoju metu pradėjau STENGTIS atsiriboti nuo informacijos, nuo kuo daugiau informacijos, nes nebegebu jos filtruoti – mūsų karta dar nemoka elgtis su internetu.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas, tavo galva, teisus grafičių ant „Lietuvos“ kino teatro istorijoje, kai „neteisėti“ piešiniai buvo pakeisti oficialaus festivalio kūriniu, o paskui šis apibraižytas real graffiti ir kitais šūkiais? Kaip vertini šią situaciją ir kilusį įvairių žmonių pasipiktinimą?
– Geras klausimas! Net susijuokiau truputį. Šiaip visa grafičių kultūra yra labai paini! Patys grafitininkai pyksta ant „legalių grafičių“ ir juos užpaišo. O kai paklausi jų, ar jiems nepatinka gatvės menas, sako, kad tai du visiškai skirtingi dalykai. Sudėtinga. Šiaip už minėtą epizodą norisi Sputui pasakyt: „Asile tu…“ Bet kartu išlaikyti ir pagarbą dėl užsispyrimo ir tvirtos pozicijos laikymosi. Aš pats visada ir visur matau atsakymų ir prasmių daugialypiškumą ir prasmės ieškojimo bergždumą, tad manau, kad geriausia patogiai atsilošt ir stebėt viską iš pirmos eilės. Arba dalyvaut. Geriau dalyvaut.

– Apie ką tavo naujas ciklas? Kas ten per lavonai, apraizgyti užuolaidomis iš palėpės? Prisegsi juos prie interviu?

– Jop, prisegsiu. Ne lavonai ten! Labai malonus naujas projektukas kartu su Aira Kairyte! (Gerų atostogų Tau Olandijoj!) Aira pasiūlė sukurti seriją apie „kitokius“ žmones. Labai nesinori vartot šito žodžio, jie ne kitokie, mūsų mąstymas toks traumuotas, kad juos vadiname „kitokiais“. Ai, nesvarbu, norėjom padaryti seriją apie storus, traumuotus, plonus kaip šakaliukai, įdomios išvaizdos žmones ir sujungti juos viena bendra stilistika. Pasiūliau tokią fotografinę kalbą, kokią matai galutiniame variante – taip pat „kitokią“, paveiktą aplinkos, subraižytą, aplaižytą, aptrupėjusią, tačiau tikrą, vienetinę, analoginę. Šių fotografijų negatyvai yra vienetiniai, fotografuojant kiekvieną žmogų buvo padaryta po porą kadrų, viską išgyvenant ir apmąstant. Unikalūs atvaizdai unikaliems žmonėms.

– Kuriais savo kūriniais labiausiai džiaugiesi, kodėl? Ar tai susiję su tais, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio?

– Iš dalies taip, susiję, nors, iš kitos pusės, man tai ganėtinai nesvarbu. Man pačiam mano darbai neša tam tikrus krūvius, specifines emocijas, išgyvenimus, atsiminimus, kurių niekas kitas nepajaus, nepamatys, kiek darbo ten įdėta, kaip juokingai ir savadarbiškai atrodė fotosesijų užkulisiai! Manau, daug detalių žiūrovas darbuose nepastebi. Dažnai todėl, kad jos bene nepastebimos (kartais tiesiog dėl fotografijų dydžio), kartais todėl, kad užslėptos. Labai vertinu tuos darbus, kurių kūrimo procesas – kaip pasirodymas.

– Kas tavo autoritetai, kas tave įkvepia, kokiais meno ir ne meno reiškiniais pastaruoju metu labiausiai domėjaisi, gyvenai?

– Vis stebiu informacinį karą tarp Rusijos ir Vakarų / Lietuvos informacinių šaltinių. Vien tik antraštės, skirtos tam pačiam įvykiui, byloja apie visiškai kitokį temos nušvietimą. Informacija – stipriausias ginklas, todėl ir norisi nuo jos atsiribot – atitraukt smilkinius nuo vamzdžių. O su menu tai sudėtinga – viskas irgi labai įvairu. Albumai, žmonės, knygos, muzika… Viskas duoda savo kūrybai.

– Šiuolaikinės medijos, ypač internetas, menininkui ir menui suteikia daugiau galimybių ar daugiau komplikacijų?

– Vėl iš kurios pusės pažiūrėsi. Sklaida ir galimybės pasiimti bet kokią informaciją – pliusas. Negebėjimas atsiriboti nuo nereikalingos informacijos ir perdėtas greitis – minusas. Tiesą sakant, norisi vemt nuo to, kaip visi visur skuba, kaip visiems visko norisi ir reikia VAKAR, kad tenka sėdėt prie fotošopo ir tvarkyt klientams nuotraukas. Fek! Kompiuteris tapo svarbesniu darbo įrankiu fotografui negu jo kamera. Taip neturi būti. Apibendrinant, būtų rojaus sodai turėti savo retušuotoją, dirbantį su fotografijomis, ar tiesiog turėti visas galimybes dirbti tik su analogine fotografija.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt

KLAIDAS POŽĖLA

Dabar, redaktoriau, į lauką geriau nelįsti. O kada tas „dabar“, tai pats spręsk: per prieššventį, o gal ir apskritai per visą mūsų epochą, kuri nežinia kada prasidėjo ir juo labiau neaišku, ar kada nors baigsis.

O jei vis dėlto išlįsi (o tu juk išlįsi), kaipmat būsi meistriškai panardintas į apžavus ir apsukriai išmelžtas iki paskutinio syvo. Nori tikėk, nori ne, bet į(si)gysi keisčiausių, net sapnuose neregėtų dalykų: niūniuojančio muilo, vilnonių siūlų arbatos, įvairiausių prietaisų, kurių funkcija paaiškės (jei išvis paaiškės) tik įdėmiai studijuojant instrukciją, patalynės su gydomaisiais gumbais, jaučio akyčių, alaus iš Kongo, knygą apie rabarbarų auginimą, ką čia ir bevardinti neišvardinamumą. Ir tik nesugalvok paskui manęs kamantinėti, nesikumščiuok suirzęs, kodėl, velniai rautų, šitaip nutiko – prisiekiu, aš nežinau. Man, jei tau nuo to palengvės, būna lygiai tas pats.

Nueinu į parduotuvę poros elementų (AAA) savo prožektoriui, tačiau parsirioglinu su penkiais maišais šio bei to „paragauti“ ar „išbandyti“, o naują televizorių, treniruoklį ar sofą, sakė, iš ryto atveš.

Nespėju batų nusiauti, o jau skambina švelniabalsiai iš telekomunikacijų kompanijos:

– 100 min., 4000 SMS, 500 MB vos už 17 Lt/mėn.

Numetu ragelį. Sėdžiu bare laukdamas bičiulio, šalia įsitaiso toks gana drūtas vyriokas ir, žinai, kažkaip pradedam pliurpti: apie krepšinį, bukapročius politikoj, apsnigtus kelius ir vairavimo nuotykius, žodžiu, nuvalkiotus niekus, bet taip gyvenamas gyvenimas ir kažko mandro čia neišlauši. Pažvengiam, pasisolidarizuojam, galvoju, visai nieko bachūras, dar alaus pastato, ir, įsivaizduok, nė nepajuntu, kaip imam derėtis dėl baldų komplekto. Mirksnis kitas, o jo ir pėdos atšalusios, užtat mano rankoje – čekis su nepatikėsi kokia suma.

– 110 min., 6000 SMS, 650 MB vos už 17 Lt/mėn. Ir, žinoma, išskirtinė dovana – sulčiaspaudė.

O gatvėje – tik pagalvok! – prie manęs lipte limpa moterys, komplimentus kad žarsto, kad glosto, kokie švelnūs jūsų plaukai, ak, ir kur aš jus mačiau, ar tik nevaidinote kine? Parsivedu namo. Jos užgula mane sunkiomis krūtinėmis, mano širdis sąla iki nepadoraus raudonio, tik staiga šios deivės nei iš šio, nei iš to klausia: skaniai kvepiam? Skaniai, koks skirtumas, tik bučiuokit, bet jos neatstoja, šnabžda į ausį, gal norėtum, kad ir tavo mergina taip kvepėtų? „Ką?“ – nustembu, bet jau per vėlu: guliu ant lovos su kvepalų dėžute (tiesą sakant, penkiomis) ir prasegta pinigine. Vienas, jei kam dar neaišku.

– 150 min., 7000 SMS, 1 GB vos už 17 Lt/mėn. Tik šiandien, tik dabar, tik jums! Ir, be abejo, dar pridėsime kruizą dviem į Saremą.

Jau neblogai, bet ryt bus geriau. O kažkokioje parduotuvėje mane užsipuola išsičiustijęs konsultantas: ar jau nupirkote dovanas draugams? Aš neturiu draugų, bandau išsisukinėti. Tuomet pirkite draugus – turime pačių įvairiausių! Ir tik pagalvok, mielas redaktoriau: į salę akimirksniu suguža įvairaus plaukuotumo ir išsišiepimo žmogystos. Dievai jų nematė. Užtat aš pamačiau ir du įsigijau.

Mano butas, nemeluosiu, nemažas. Tačiau vietos jame kasdien vis mažiau, o, tarkime, šiandien situacija yra tokia, kad tegaliu patekti vien į vonią ir tualetą (įrengti kartu), šiek tiek į virtuvę (tunelis prie dujinės viryklės) ir į miegamojo prieangį – ten susiraitau ir snaudžiu. Visur kitur – daiktai. Ir ne šiaip šiukšlės, bet šaunūs, kokybiški prietaisai, įrankiai, aparatai, gaminiai, rakandai, aš jau ir pats nebežinau, kas ten.

– Neriboti pokalbiai, SMS ir internetas vos už 17 Lt/mėn. Be to, dovanosime namų kino sistemą, metinį Nacionalinio dramos teatro abonementą (dešimčiai žmonių) ir „Opel“ markės automobilį. Klausykite, mielas ir mylimas kliente, aš abejoju, ar rasite kur nors geriau.

Aš tai neabejoju. Bet ką čia purkštausi – imu, kad jau taip įkyriai siūlo. Aš, turiu pripažinti, daug ką imu, nes jie, prekijai, neapsakomai gudrūs. Jie, redaktoriau, privers sustoti šalikelėje, prie tariamai sugedusio automobilio. Kuriems galams? Kad pademonstruotų naują, supergreitą ir superpatogų domkratą! Jie inscenizuos muštynes senamiesty, kad turėtų progą atskleisti stulbinančiai tvirto ir kraujavimą žaibiškai sustabdančio binto galimybes. Jie gąsdins mane plėšikais, kad įsigyčiau signalizaciją; jie, aišku, patys mane apvogs, kad įsigyčiau geresnę, brangesnę. Jie staugs, kol apkursiu, ir tuomet – kaipgi kitaip? – prireiks nuošalios, tykios vilos ežero pakrantėje ar bent jau ausų kamštukų. Jie, vikrūs, talentingi prekijai, apvynioja aplink pirštą viską, kas linksta. O kas nelinksta… Ką gi, nesicackinę perlaužia pusiau ir pardavinėja kaip aukščiausios kokybės nuolaužas. Ir pinigų įvairioms strategijoms, operacijoms, inscenizacijoms, spektakliams, reklamų kampanijoms jiems negaila – ir taip turi daugiau, nei kada nors pajėgtų išleisti.

Atidarau duris, o ten – kurjeris. Bet aš nieko neužsisakinėjau. Tai ir puiku, sako, sutaupėme jums laiko. Ir ką ten besiginčysi stovėdamas basom pėdom vidury laiptinės su nežinia kuo rankose. O vakarėjant vaikštinėju po parką, vėsoka, kyšteliu rankas į kišenę. Ir perbąlu: kieno čia kelnės? Kieno šis telefonas? Nejaugi būsiu nejučia apsivogęs? Ne, ne, yra ir čekis. Viskas gerai.

Matai, daiktai patys pas mane ateina, jų nebereikia ieškoti. Vienintelis rūpestis – rasti jiems vietą. Vietą naudoti, vietą išmesti – čia jau kiekvienas sukasi, kaip išmano.

Štai ką tau pasakysiu: prekijų gundymams neįmanoma atsispirti. O kad man taip stiebą, virvės, vaško ištikimai įgulai ir Odisėjo gudrumą! Nors ką gi tai garantuotų? Pats Merkurijus savo dieviškom rankom tą varganą rąstą išraus ir kone per prievartą išgins po sandėrių pievą ganytis. Tai aš ir nebesipriešinu, ne man prieš vėją pūsti.

Bet kodėl jie, prekijai, taip stengiasi, lankstosi ligi žemės, bučiuoja pėdas, dovanoja žvaigždes, nors panorėję lengva ranka ir vos vienu mostu sutraiškytų mane tarsi niekuomet nebuvusį?

Aš esu prekijo prasmingumo sąlyga? Taip, tačiau to maža.

Jo pragyvenimo šaltinis? Kaipgi kitaip, bet net ir to negana.

Svarbiausia, – ir čia, apskritai paėmus, yra linksmoji dalis, – kad aš nykstu. Sulig kiekviena diena manęs lieka vis mažiau. Todėl jie, žvitrūs transakcijų virtuozai, desperatiškai grumiasi dėl mano dėmesio likučių, dėl paskutinių mano blausaus, sotaus žvilgsnio grybšnių, jie verčiasi kūliais norėdami įsprausti bent mažutėlį informacijos ir prekės gabalėlį į mano ir taip jau perkrautą vartojimo dienotvarkę, nes akimirka kita ir aš jau būsiu morališkai susidėvėjęs: toks kupinas ir pilnas, kad daugiau – nė lašo, arba toks tuščias, kad žmonių kalba manęs jau niekas neprakalbins.

Todėl jie, prekijai, skuba, lekia strimgalviais; jie šypsosi ir gieda mane šlovinančias giesmes, globoja ir lepina, apipila dovanomis, ypatingais pasiūlymais, akcijomis, privilegijomis, stulbinančiais reginiais ir aistringa retorika, jie žino, ko man reikia, be to, jie turi viską, ką įmanoma turėti. O jei, dievaži, neturi šiandien, tai ryt būtinai turės. Ir netrukus neliks nieko, ko negalėtum įsigyti kad ir pačioje menkiausioje parduotuvėje ana ten už kampo. Ir kad ir apie ką dabar įsižeidęs ir rūsčiai man prieštaraudamas pagalvojai, mielas redaktoriau, – apie meilę, sveikatą, jaunystę, laimę ar dar kokį, pavadinkime, ypatingų specifikacijų gaminį, – tegaliu užjausti tave, kad ničnieko neišmanai apie gundymo meną.

Bet klausyk, drauguži, na, ko ten niurzgi po stalu palindęs, kamgi taip spyriojiesi? Ar bent įsivaizduoji, koks jausmas, kai visi aplink tave šoka, dėl tavęs gyvena, be paliovos pataikauja ir kasdien apipila vis šaunesnėmis gėrybėmis?

Fantastiškas, sakau tau – f a n t a s t i š k a s.

satenai.lt

Fotografė Rimvydė Mačiulytė, studijuojanti mediciną, o laisvalaikiu preparuojanti žmones kibia fotoaparato akimi, dar neturi išsamios vizijos savo ilgalaikiam vizualiniam projektui (tik gal kada inscenizuoti pasaulį, primenantį Timo Burtono filmus?), tačiau turi savitos atmosferos kūrinių. Kaip visada, jų ištakų mėginame ieškoti kalbėdami ne vien apie panaudotas fiksavimo priemones ir objektus, bet ir apie autorės fonoteką, biblioteką, virtuvę ir šiaip pasaulio vertinimus.

– Papasakok apie save. Kodėl ėmeisi fotografijos, kodėl nemetei? Ką tau tai duoda, kiek laiko tuo užsiimi?

Gervių ganytoja. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

– Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad esu penkto kurso medicinos studentė. Medicina padeda išlikti realiame pasaulyje, o fotografija leidžia svajoti, išeiti iš kasdienybės ir trumpam pabėgti nuo rūpesčių. Taip ir balansuoju tarp realybės ir netikro pasaulio, sukurto fotografijos. Sunku surasti vieną pagrindinį motyvą, kodėl ėmiausi fotografijos, taip pat sunkiai galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkau studijuoti mediciną. Fotografija, ko gero, užkoduota mano genuose. Nuo mažų dienų matydavau, kaip tėtis vonioje ryškindavo nuotraukas. Kai pati pajutau, kad mane traukia fotografija, pirmiausia norėjau fiksuoti akimirkas, kurias bus gera prisiminti žvelgiant į nuotrauką ateityje. Laikui bėgant ambicijos didėjo ir norėjosi nuotraukomis išreikšti save, parodyti pasaulį kitiems tokį, kokį aš matau. Fotografiją metu vos ne kiekvieną dieną ir vis griebiuosi jos iš naujo. Fotografija – mano priklausomybė, kurios nenoriu atsisakyti. Dažnai tenka nusivilti, supykti dėl to, kad nepavyksta padaryti nuotraukos tokios, kokios norėčiau. Atslūgus pykčiui ir nusivylimui, vėl griebiuosi fotoaparato ir bandau iš naujo. Fotografija – mano analgetikas ir antidepresantas. Kai užsiimu fotografija, užmirštu, kad man ką nors skauda, kad yra begalė žemiškų problemų. Taip pat nebejaučiu laiko tėkmės, dėl to sunku pasakyti, kiek laiko tuo užsiimu. Pradžios tašką sunku surasti, bet rimčiau fotografija pradėjau domėtis šiek tiek daugiau nei prieš metus.

– Kokios temos tau svarbios, ką mėgini analizuoti? Turi kokių svajonių šioje srityje, nerealizuotų projektų, kurių imsiesi kitomis aplinkybėmis? Gal ketini kada nors pastudijuoti menų ar kitaip dar kryptingiau plėtoti šį savo, sakykime, „pašaukimą“? Ar tau fotografija tiesiog dienoraštis?

– Kryptingai nesirenku jokių temų. Dažniausiai viskas vyksta impulsyviai ir priklauso nuo savijautos, aplinkos. Kartais svarbi pamerkta gėlė ant stalo, kartais žūtbūt norisi įamžinti jausmą, kad jį pajustų ir į nuotrauką žvelgiantis žmogus. Mėgstu ieškoti mažų stebuklų savo aplinkoje ir norisi paneigti posakį, kad „žmogui visur gerai, kur jo nėra“. Būna taip, kad kartais turiu idėją, už kurios slypi tam tikra prasmė, o kartais prasmė priskiriama, kai nuotrauka atsiranda kompiuterio ekrane.

Nusivaliau langus. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

Svajoju fotografijoje nedaug ir nedrąsiai. Labiau tai pavadinčiau idėjomis, o ne svajonėmis ar projektais. Mėgstu improvizuoti ir dažnai rezultatas nukrypsta nuo pradinės vizijos. Dažniausiai rezultatas išeina prastesnis, nei tikiuosi, bet vis nenuleidžiu rankų. Norisi sukurti kažką tarsi iš pasakos ar Timo Burtono filmų. Tai dar tik noras, bet atėjus tinkamam laikui bandysiu tai kurti. Esu emocionalus žmogus, dėl to kūrybai reikia ne tik tinkamų aplinkybių, bet ir tam tikro nusiteikimo.

Norėčiau, kad ateityje būtų proga ir galimybė labiau įsigilinti į menus. Tačiau „menų diplomo“ man nereikia, mieliau studijuočiau kaip laisvoji klausytoja. Turiu blogą savybę: kas yra privaloma, tas netenka žavesio. Fotografija man lyg ir dienoraštis, tačiau jam keliami aukšti reikalavimai. Tėra kelios nuotraukos, kuriose nieko nenorėčiau keisti. Vienokios ar kitokios studijos turi įtakos pasaulėžiūrai, ką jau kalbėti apie suteikiamas žinias, kurių šiuo metu man trūksta. Įsigilinimas į menus padėtų kurti geresnės kokybės dienoraštį.

– Reali tavo profesija bus kita. Ar galvojai kitaip rinktis: pavyzdžiui, studijuoti fotografiją, o mediciną pasilikti tik laisvalaikiui? Ką reiškia meniškam žmogui užsiimti visiškai kita sritimi? O ką duoda dabartinių tavo studijų patirtis tavo menui? Man, pavyzdžiui, yra sakę, kad kriminalisto darbas rašytojo patirčiai atvertų labai daug įstabių klodų.

– Mokykloje fotografija nebuvo tokia įdomi kaip dabar, dėl to apie fotografijos studijas net nesvarsčiau. Labiau traukė dailė, interjero dizainas. Bet nesulaukiau paskatinimo eiti tuo keliu. Visgi tėvams, paprastiems žmonėms iš nedidelio miestelio, suteikia daugiau džiaugsmo šeimoje turėti vaiką gydytoją nei vaiką menininką. Kadangi man visada buvo įdomus žmogaus kūnas ir visi procesai, kurie jame vyksta, pasirinkau mediciną. Menai liko nuošaly. Medicina negali būti laisvalaikis, tai gyvenimo būdas, kuris suryja daug laiko ir jėgų, bet suteikia taip pat nemažai, tiek kaip žmogui, tiek kaip menininkui. Nors medicininės patirties turiu dar labai nedaug, kitų žmonių patirti nelengvi išgyvenimai priverčia pervertinti savas vertybes, perdėlioti prioritetus, o tai vienaip ar kitaip atsispindi kūryboje. Medicina padeda įsigilinti į žmogų, dėl to mano fotografijoje vis didesnę svarbą užima žmogus su savo istorija ir jausmais. Fotografija dažnai „pagrobia“ mokymuisi skirtą laiką. Kai ko nors tikrai labai nori, visada atrandi tam laiko.

Prisilietimai. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

– Kokių kitų menų ar veiklos sričių esi išmėginusi?

– Mokykloje lankiau dailės, keramikos būrelius. Vis pradėdavau juos lankyti ir vis mesdavau. Negalėjau piešti ar lipdyti to, ko nenoriu. Noras piešti laikui bėgant vis blėso, jį, ko gero, užgožė noras fotografuoti. Šiuo metu užsiimu dar ir papuošalų darymu. Kartais vienas kitas eilėraštis gimsta sąsiuvinio paraštėje.

– Kas tavo autoritetai ir įkvėpėjai, pirmiausia fotografijoje?

– Drįsčiau teigti, kad autoritetų neturiu. Gal dar tokio žmogaus nepažinau, kurį galėčiau vadinti savo autoritetu.

Kurti įkvepia daug dalykų: matyti filmai, išgirstos dainos ar pažįstamų istorijos, perskaitytos knygos. Dažniausiai mano įkvėpėjai yra ne patys kūrėjai, o jų darbai. Retai kada domiuosi būtent kūrėjais. Man užtenka pamatyti jų veiklos rezultatą. Žinoma, kartais reikia įsigilinti ir į autorių gyvenimo istorijas, kurios padeda geriau suprasti jų darbus, tačiau toks poreikis atsiranda gana retai.

Taip pat man keblu prisiminti pavardes, todėl sunkiai išvardinčiau man patikusius fotografus ir kitus menininkus. Galėčiau paminėti tik porą. Neseniai atrasta įkvėpėja fotografijoje – Brooke Shaden. Jos darbai užburia ir prikausto. Panaršius jos galerijoje atsirado noras eksperimentuoti ir kurti kažką pasakiško. Taip pat atmintyje užstrigę Annie Leibovitz portretai.

– Kuo tau svarbus kinas? Kokie kūrėjai tau svarbiausi ir kokios scenos? Kiek kartų žiūrėjai savo mėgstamiausius filmus? Ar ko nors vertas toks formatas kaip serialai?

– Kinas – tai vieta, kur susijungia vaizdas ir garsas su sava istorija ir emocijomis. Žiūrint filmą „pasisotina“ akys, ausys ir siela. Kinas neeikvoja daug energijos: tu tiesiog atsisėdi namie priešais kompiuterio ekraną (dar geriau, jei įkrenti į kino teatro kėdę priešais didžiulį ekraną) ir mėgaujiesi. Vertinu tuos filmus, kuriuos peržiūrėjus išlieka koks nors jausmas – liūdesys, sumišimas, pyktis, džiaugsmas, viltis. Sunku išvardinti svarbiausius kūrėjus (gal net ne svarbiausius, o mėgstamiausius). Su filmais panašiai kaip ir su nuotraukomis: prisimenu patį filmą ir dažnai net nežinau, kas jį sukūrė. Buvo laikotarpis, kai labai žavėjausi Timo Burtono filmais, kurie yra džiaugsmas mano akims. Peržiūrėjau nemažai ir Pedro Almodóvaro filmų. Jo filmų negalėčiau paminėti tarp mėgstamiausių penketuko ar dešimtuko, tačiau pasibaigus kiekvienam filmui kildavo daug emocijų ir minčių. Atmintyje yra daug išlikusių scenų, bet negaliu teigti, kad jos man svarbios. Kažkodėl puikiai prisimenu sceną iš filmo „Amerikos grožybės“, kurioje vaikinas filmavo skraidantį maišelį. Ši scena paskatino labiau atkreipti dėmesį į mus supančius nereikšmingus dalykus. Turbūt galėčiau ilgai vardinti patikusias scenas, tačiau kažin ar verta tai daryti. Patikusius filmus žiūriu daugiausiai porą kartų. Nesu peržiūrėjusi labai daug gerų filmų, todėl kai atsiranda poreikis žiūrėti filmą, renkuosi dar nematytą.

Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

Manau, serialai didelės meninės vertės neturi. Serialai naudingi tada, kai nori pabėgti nuo savo rūpesčių. Jie įtraukia į save ir nejučiomis pradedi personažų emocijas jausti lyg savas, bet labai susimąstyti nepriverčia ir po kurio laiko neprisimeni nei siužeto, nei tų išgyventų emocijų. Serialų kūrėjai turi galimybę geriau atskleisti personažų charakterius, tačiau dažniausiai viskas per daug ištęsiama ir galiausiai nebedomina žiūrovo.

– Kitas dėsningas veiksnys – aišku, muzika. Kas geriau pritaiko garso takelius savo filmams – Quentinas Tarantino ar Jimas Jarmuschas? Kokie mieliausi tau šių metų albumai? Gaila, kad pagroti negalime, bet galime pacituoti reikšmingą dainos tekstą. Ar jie ir apskritai poezija tau ką nors reiškia? O gal turi favoritų tarp klasikinės muzikos, operos kūrėjų ar šiuolaikinių kompozitorių?

– Iš Jarmuscho filmų esu mačiusi vos porą, dėl to gan sunku atsakyti. Visgi išliksiu ištikima Tarantino.

Didelę simpatiją jaučiu „Depeche Mode“, tad vienas iš mieliausių albumų „Delta Machine“. Kiti mieliausi, nors ir šiek tiek seniau išleisti albumai, bet „atrasti“ šiais metais: Cheto Fakerio „Thinking in Textures“, The Tallest Man On Earth „There’s No Leaving Now“. Labai dažnai, kai pasiklystu (tiesiogine ar netiesiogine prasme), mintyse sukasi „Reamonn“ dainos „Supergirl“ žodžiai: It’s OK, I got lost on the way / But I’m a super girl / And super girls don’t cry. Dainų žodžiai ir poezija – tai pagalbinė priemonė išreikšti kai kurias mintis ir jausmus, kai nerandi tam tinkamų savų žodžių. Žinoma, ne visada gilinuosi į dainų žodžius, kartais dainoje daugiau dėmesio skiriu muzikos instrumentų skambesiui. Šiuo metu klasikinės muzikos favoritas – Fryderykas Chopinas. O kalbant apie poeziją, tai mano santykis su ja dar neišsigryninęs. Būna dienų, kai norisi skaityti eilėraščius, tada griebiu vienintelę turimą poezijos knygą – Henriko Radausko eilėraščių rinkinį. Kartais būna ir taip, kad visiškai nesuprantu, ką poetas savo kūriniu norėjo pasakyti.

– Paklausęs apie poeziją, iš savo mėgstamų debiutantų dažnai sulaukiu neigiamo atsakymo. O kaip proza? Kurie bukovskiai tavo širdy įstrigę?

– Grožinei literatūrai laiko skiriu mažiau, nei norėčiau. Knygos dažnai pradedamos ir nebaigiamos skaityti. Kai atsiranda daugiau laiko, bandau jas vėl skaityti nuo pradžių. Kartais į rankas pagriebiu Haruki Murakami ar Sigito Parulskio knygą. Murakami žavi sugebėjimu žodžiais sukurti paveikslą ir priversti įsilieti į jo sukurtą aplinką, o Parulskis žavi savo įžvalgomis.

– Kaip manai, naudingas ar rizikingas visuomenei ir kultūrai yra procesas, kad šiuolaikinių medijų pasaulyje kiekvienas (-a) gali gaminti neišsemiamą srautą meno, literatūros, fotografijos produktų ir bandymų? Komikas Louis C. K., šiaip ne pats geriausias kultūrologas, sako, kad aistringai filmuodami savo vaikų meninius pasirodymus mes praleidžiame vienintelę progą juos iš tikrųjų pamatyti. Ar ta visokeriopa filmavimo ir fotografavimo galimybių „demokratizacija“, vaizdų ir tekstų perprodukcija kartu ko nors iš mūsų neatima?

– Rizika ir nauda, mano manymu, yra susijusi su tikslu, idėjomis. Šiuolaikinės technologijos padeda menininkams lengviau kurti ir būti pastebėtiems. Tobulėti padeda daugiau patirties turinčių menininkų patarimai. Tik čia atsiranda to jaunojo menininko problema: ar jis nori tobulėti, ar jis įsivaizduoja, kad aplinkiniai nieko neišmano, ar jis sugeba adekvačiai priimti kritiką ir išlaikyti savo stilių, braižą, bet judėti pirmyn kurdamas geresnius darbus. Tame didžiuliame informacijos sraute galima lengvai pasiklysti, todėl labai svarbu mokėti ir norėti pasinaudoti šiuolaikinių medijų teikiamomis galimybėmis. Kai žmogus nenori tobulėti, kai siekia tik kitų žmonių pripažinimo – tai labiau rizikingas procesas, kuris, mano nuomone, yra netgi teršiantis informacijos pasaulį ir dar labiau apsunkinantis dėmesio vertos informacijos suradimą.

Su Louis C. K. sutinku. Graudu, kai nuėjęs į koncertą matai į viršų iškeltų šviečiančių ekranų minią. Suprantu, kad ateityje gal bus smagu tiek vaikui, tiek tėvams pažiūrėti buvusį pasirodymą, tačiau tada išsikreipia laiko suvokimas ir pradedame gyventi ne dabartimi: kai įamžiname tas akimirkas – galvojame apie ateitį; kai ateityje jas žiūrime – grįžtame į praeitį. Dabartis yra atimta. Net ne atimta, o atiduota. Perprodukcija atima mūsų galimybę patirti tikrąsias emocijas, atima džiaugsmą ir laiką, nes jį paskiriame fotografavimui ar filmavimui, o ne buvimui čia ir dabar. Anksčiau savo noru fotografuodavau viską visada ir visur, bet po kurio laiko atsirado baisus suvokimas, kad yra nuotraukos, patvirtinančios mano dalyvavimą viename ar kitame įvykyje, bet aš tiesiog to neprisimenu.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ – rašytoja, vertėja, gyvenanti Sarajeve. Šiuo metu Lietuvoje debiutuoja su pirmąja autobiografinių novelių knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“. Su „Šiaurės Atėnų“ autore kalbamės apie klaidžias Sarajevo kalvas, užsienio kalbas, žmogaus teises, trijų gimdymų kryžkelę.

– Esi viena iš nedaugelio lietuvių, gyvenančių Bosnijoje? Papasakok, kaip ten atsidūrei. Kas atviliojo?

– Studijavau lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, todėl galimybių išvykti studijuoti į užsienį, konkrečiai – į Slovėniją, buvo daug. Be to, slovėnų kalba man patiko, baigusi pirmą kursą jau visai neblogai kalbėjau slovėniškai. Po pusės metų, praleistų Liublianoje, į Vilnių grįžti nebenorėjau, nes siekiau daugiau sužinoti, daugiau pažinti, pradėjau domėtis Slovėnijos kaimynėmis, kurias studijų Liublianoje metu ne kartą aplankiau. Tais metais buvo galimybė pagal „Erasmus Mundus“ programą išvykti studijuoti į Balkanų šalis, bet… slovėnų kalbos studijas siūlė tik Belgrado universitetas. O mane viliojo Sarajevas, kurį aplankiusi išsyk įsimylėjau. Todėl, ilgai nedvejojusi, ėmiausi savarankiškai mokytis vietinės kalbos, ir kai atėjo metas pateikti prašymą gauti stipendiją, Vilniaus universiteto administracijai pateikiau bosniškai užpildytus dokumentus, nutylėdama, kad vykstu ne slovėnų kalbos žinių gilinti, o studijuoti kalbos, kurios iš esmės nemoku. Tiesa, vėliau ši apgavystė man gerokai atsirūgo – ne kartą teko grįžti į Vilnių savarankiškai laikyti egzaminų ir tvarkyti administracinių problemų. O ir Bosnijoje nebuvo lengva. Beveik nemokėdama kalbos, negalėjau susitvarkyti dokumentų, permokėjau buto nuomą, į paskaitas nešiodavausi žodyną ir susigūždavau, kai dėstytojai ko nors paklausdavo, nes tada visų kolegų akys įsmigdavo į mane. Kita vertus, nenumaldomai artėjant egzaminams, padedama dėstytojų ir poros draugų, kalbą išmokau per porą mėnesių. Tada ir nusprendžiau pasilikti Sarajeve dar vieną semestrą. O jam prabėgus, grįžau ir vėl – studijuoti magistrantūroje.

– Akivaizdu, kad tavo santykis su šia šalimi kūrybiškas ir vaisingas: vertimai, kultūrinė veikla, o dabar ir novelių knyga. Nesistengi atrodyti labai rimta: tavo pasakojimuose daug žaismės, asmeniškų, (savi)ironiškų pastebėjimų apie tenykštę kultūrą ir žmones, gausybė keistų nutikimų, nuklydimų, susitikimų, magijos ir sapnų. Atrodo, Bosnijoje sugebėjai organiškai įaugti, pritapti. Ar Sarajevas vis dar tave paklaidina? Gal rašymas padeda susigaudyti, nepaklysti?

– Lietuvio akiai Sarajevas yra gana neįprastas miestas. Apsuptas Alpių, jis tarytum kopia į kalnus siauromis gatvelėmis (jose ir vietiniai, vadinami sarajlijomis, neretai pasiklysta). Vienu metu gyvenau gan aukštos kalvos papėdėje, tokioje stačioje ir neapšviestoje gatvėje, kad net taksistai naktimis vengdavo į ją įsukti. Kartą, norėdama pasivaikščioti, nusprendžiau užkopti aukščiau, pasidairyti, kas ir kaip gyvena ten, kur nebekursuoja mikroautobusai, o gatvės tokios stačios, kad dalis namų pastatyti nelegaliai – nė vienas architektas nepritartų statyboms tokioje vietoje. Palypėjusi kiek aukščiau, atsigręžiau į plytintį po kojomis miestą, ir vaizdas mane užbūrė. Sarajevas buvo aprėpiamas akimis, galėjau įžvelgti ne tik ant kalvų išsibarsčiusius raudonus stogus, bet ir pagrindines gatves, o nuostabiausia buvo tai, kad nesigirdėjo jokio transporto triukšmo, nors aiškiai galėjau įžvelgti pagrindine gatve zujančius automobilius. Užkopus aukščiau, laukė dar didesnis netikėtumas – MAČIAU, kaip žmonės triūsia mažyčiuose sodeliuose, GIRDĖJAU, kaip po dalgio ašmenim krinta žolė, kaip kaukši plaktukas, UŽUODŽIAU, kaip kvepia obelys… Visa tai neįtikėtinai priminė mano gimtojo miestelio garsus ir kvapus, todėl akimirksniu pasijutau lyg namie. Vėliau tas jausmas lydėjo labai dažnai. O ten, kur gyventi jauku ir gera, norisi dirbti, padėti kitiems, dalytis, klausyti ir būti išklausomai. Iš čia kilo ir vertimai, ir knyga. Be to, nemėgstu fotografuoti(s), todėl vietoj fotoaparato nešiojuosi sąsiuvinį, kad, kur nors užklydusi, ką nors pamačiusi, išgirdusi ar prisiminusi, įspūdį keliais sakiniais įamžinčiau raštu. Vėliau tokie trumpai aprašyti įspūdžiai išsiplėtoja į pasakojimus. Kitaip tariant, raštu (PA)MATAU, rašymas man padeda suvokti save ir savo ryšį su tam tikra vieta. Kartais rašymas tampa dar vienu pojūčiu, sujungiančiu visas jusles, kurios man, kaip žmogui, duotos.

– Tavo pasakojimuose taip pat neapeinamos palyginti nesenos Balkanų istorijos žaizdos. Baigei Demokratijos ir žmogaus teisių magistro programą, dirbai Helsinkio žmogaus teisių komitete. Kokia tai patirtis? Kaip šiuo metu klostosi artimiausių kaimynų santykiai?

– Studijuodama žmogaus teises, paaugau kaip asmenybė. Tai buvo sunkios studijos – ne tik dėl apimties, bet ir dėl dalykų, kuriuos teko patirti. Studijų metu bendravau su genocidą išgyvenusiais žmonėmis, moterimis ir vyrais, kurių gyvenimas sustojo ištuštėjusioje Srebrenicoje, stovėjau šalia sienos, prie kurios buvo iš eilės sušaudyti bosnių vyrai, lankiausi masinėse kapavietėse… Išklausyti teko ir buvusio Gvantanamo kalinio pasakojimą apie neregėtus kankinimus, kuriuos patyrė būdamas ten, kur beveik negalioja nė vienos šalies Konstitucija, o baisiausia tai, kad, įrodžius to žmogaus nekaltumą, jis ir jo šeima taip ir liko ištrinti, nesulaukę nei kompensacijos, nei atsiprašymo… Kita vertus, išklausyti teko ir kai kurių svarbių institucijų paaiškinimus ir pasiaiškinimus, ES ir ET pareigūnų veiklos ataskaitas. Tai bent iš dalies padėjo suvokti problemų Bosnijoje (ir visame regione bei Europoje) mastą, nors turiu prisipažinti, kad daugumos institucijų ir politikų veikla man pasirodė jei ne atmestinė, tai bent jau nepakankama. Kurį laiką ir pati dirbau Helsinkio žmogaus teisių komitete, Jungtinėms Tautomis rengiau šešėlinę ataskaitą apie tautines mažumas ir antidiskriminacinio įstatymo veikimą Bosnijoje. Kaip ir buvo galima tikėtis, atlikdama tyrimą, dar kartą įrodžiau, kad Bosnijoje žmogaus teisių srityje yra nuolatinis status quo. Veši diskriminacija ir korupcija, nelegalus darbas, o politinės problemos tik gilinamos. Prieita buvo net iki to, kad naujagimiams nebuvo įmanoma suteikti asmens kodų, nes Bosnijos serbų politinis lyderis nesutiko su pasiūlyta bendra sistema. Viena į administracines pinkles įkliuvusi mergaitė mirė, nes, neturėdama asmens kodo, negalėjo būti išvežta operuoti į užsienį. Po šio įvykio kilo protestai, juose kurį laiką lankiausi. Vėliau prie parlamento nebeidavau, pamačiusi, kad iškiliausi Bosnijos kultūros ir visuomenės (tikri, o ne apsimestiniai) veikėjai – rašytojai ir profesoriai, – užuot vedę savo tautą, yra nustumti į pakraščius. Dėl to nenuostabu, kad protestai nepavyko. (Nors panašią situaciją galima įžvelgti daugelyje šalių.) Kita vertus, bosniai nuostabiai sugeba gyventi ir išgyventi, o jaunosios kartos (su retomis išimtimis) kaimynams kroatams ir serbams, nepaisant karo netekčių, neapykantos nejaučia.

– Kalbų, iš kurių verti, gausa įspūdinga. Rašei, kad moki 4 regiono kalbas. Tai kiekgi kalbų moki iš viso?

– Iširus Jugoslavijai, oficialiai į kelias skilo ir bendra serbų-kroatų kalba. Dar prieš keliolika metų vienas žymus bosnių humoristas pareiškė, kad kalbininkai turi daug darbo, nagrinėdami „visiškai skirtingas“ kroatų, serbų, bosnių, hercegoviniečių, juodžių ir kalnių kalbas. Nors šis pareiškimas sukėlė juoko audrą, situacija iš tiesų nėra juokinga, greičiau absurdiška. Bosnių, serbų, kroatų ir juodkalniečių kalbos, nors oficialiai pripažintos atskiromis, lingvistiniu požiūriu turėtų būti laikomos vienos kalbos tarmėmis. Kita vertus, Sarajevo universitete studijavau bosnių kalbos rašybos normą, todėl, atsisakydama ją laikyti atskira kalba, tam tikra prasme diskredituočiau savo studijų objektą. O atsakydama į klausimą, kiek iš viso kalbų moku, turėčiau prisipažinti, kad kaip vieniems patinka groti gitara ar piešti, man patinka mokytis kalbų. Be to, gyvenu iš vertėjos duonos. Versti dažniausiai tenka iš anglų, bet pasitaiko ir slovėniškų, ispaniškų tekstų. Ateityje tikiuosi pasikartoti gimnazijoje besimokytas, bet jau primirštas ar visai užmirštas rusų, prancūzų ir švedų kalbas.

– Atrodo, kiekvienas tavo vertimas nutinka dėl kokios nors įdomios istorijos, susijusios su verčiamu autoriumi, apie kiekvieną rašytoją turi daug ką pasakyti. Be tokio tiesioginio ryšio nesiimtum versti, gal klystu? Kaip pavyksta „prisijaukinti“ rašytoją? Ką išskirtum iš šiuolaikinių Balkanų autorių?

– Netikėtumų tikrai įvyksta. Vienas įdomiausių susitikimų įvyko prieš dvejus metus. Prieš išvykdama į Sarajevą, pasiguodžiau savo bičiuliui, slovėnų rašytojui Alešui Štegeriui, kad Bosnijoje neturiu draugų nei pažįstamų, o jis primygtinai pasiūlė susirasti Sarajeve gyvenantį jo draugą, poetą Senadiną Musabegovićių. Prižadėjau, nors nežinojau, kaip tai padaryti, be to, nemokėdama bosnių kalbos, gėdijausi bandyti užmegzti ryšius su poetu – žmogumi, dirbančiu ir alsuojančiu ta kalba. Vėliau savo pažadą pamiršau. Pusei metų prabėgus, iš Lietuvos grįždama į Bosniją, užstrigau Liublianoje, nes dėl prasto oro ir apsnigtų bėgių neišvyko traukinys. Alešo šeima priėmė mane pernakvoti, o ryte, prieš išvykstant, jis pasiteiravo, ar susiradau minėtą poetą. Tada ir vėl prižadėjau jį susirasti, o kitą dieną, atėjusi į fakultetą, supainiojau kabinetus ir patekau į nepažįstamo dėstytojo paskaitą apie politikos ir literatūros ryšį. Tema man patiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir gerokai nustebau, kai paskaitos metu dėstytojas paminėjo esąs poetas. Kai po paskaitos sužinojau jo pavardę, nustebau dar labiau – pasirodo, dalyvavau Alešo draugo Musabegovićiaus paskaitoje. Kitą savaitę, atėjusi į paskaitą, prisistačiau, o jis, pasirodo, apie mane jau buvo girdėjęs. Taip pradėjome bendrauti, vėliau ėmiausi versti jo eiles. Prieš apsispręsdama versti literatūrą, visada susisiekiu su autoriumi, jei yra galimybė, susitinkame pabendrauti. Pažinodama rašytoją (poetą), išklausiusi jo nuomonę ir įvertinusi savo galimybes, lengviau išsirenku kūrinius versti. O vėliau, atlikusi juodraštinius vertimus, susisiekiu su autoriumi ir vėl – internetu arba akis į akį, prie arbatos puodelio, dirbame: paprastai paprašau autoriaus skaityti kūrinius originalo kalba, o tada aš skaitau lietuviškai – taip deriname eilių skambesį, o vėliau pereiname prie reikšmių, kartu ieškodami sinonimų ir frazeologizmų atitikmenų. Kartais, iš vienos kalbos sistemos pereinant į kitą, tenka šį tą keisti, tad bendradarbiavimas su autoriumi man padeda nusistatyti ribas, kiek galiu „aukoti“ originalą dėl vertimo.

Kalbant apie regiono literatūrą, labai sunku išskirti kelis ryškiausius autorius. Buvusios Jugoslavijos šalių literatūra ir menas yra labai stiprūs. Nežinau, kodėl Lietuvos leidėjai taip skuba leisti vakariečių autorių knygas, kai yra tiek mūsų temperamentui artimų autorių iš Rytų Europos, Balkanų. Man artimiausi yra slovėnai Alešas Štegeris ir Drago Jančaras, kroatų poetė Olja Savičević-Ivančević, prozininkai Zoranas Ferićius, Renato Baretićius ir Slavenka Drakulić, bosnių rašytojai Dževadas Karahasanas, Igoris Štiksas ir Nenadas Veličkovićius. Labai norėčiau ateityje jų kūrinius skaityti lietuviškai.

– Suintrigavo tavo laiške paminėta „trijų gimdymų kryžkelė“. Atrodo, visi gimdymai pavyko ir laiko požiūriu vienas nuo kito nebuvo labai nutolę. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų gimdymų svarbiausias…

– Šį rudenį gimė sūnus, parašiau baigiamąjį magistro darbą, artimiausiu metu bus išleista knyga. Nežinau, kas laukia ateityje, bet šiuo metu noriu poilsio ir svajoju apie lėtesnį gyvenimo tempą. Deja, nepavyksta, vis kas veja… Bijau, kad ir vaikas po devynių kvėpavimo kartu mėnesių nenustygsta: jam būtina judėti, matyti, klausytis – daugiau ir greičiau nei daugumai kitų jo amžiaus kūdikių. O po nakties, kurią praleidžiu įkyriai sapnuodama tekstus (dažniausiai techninius, kurių per vieną vakarą neįstengiau išversti), jis jau būna paaugęs. Tai matydama, suprantu ir stebiuosi tuo, kad Kūrėjas mums suteikė laiką, kad juo tinkamai pasinaudotume, tik, atrodo, suaugę prarandame laiko išnaudojimo įgūdžius ir turime jų iš naujo mokytis. Man nepavyksta, todėl viskas ir susideda į „vieną krūvą“.

– Vienoje savo istorijų duodi faustišką patarimą norintiems sustabdyti akimirką žavingą: pamiršti savo baimes. Kažin ar tai įmanoma? Pati atsakai, kad ne. Gal emigracija vis dėlto suteikia daugiau vidinės drąsos?

– Baimės savaime neišnyksta, nėra žmogaus, kuris nebijo, o tas, kuris teigia, kad jam niekas nebaisu, meluoja.

Emigracija žmogui ir padeda, ir kenkia. Manau, kad emigravus svarbiausia nepamiršti savo esybės, šaknų, artimųjų ir vertybių, nes tai yra visaverčio žmogaus gyvenimo pamatai. O tvirtai stovint ant kojų, kokioje šalyje bebūtum, baimės prislopsta, ypač jei yra kas prilaiko už parankės.

– Tekstuose jaučiamas stiprus ryšys su artimaisiais. Kokią jų išmintį nešiojiesi?

– To, ką man kalbėjo prosenelė, senelis, močiutės ir nepažinti šeimos mirusieji – nuotraukomis, artimųjų prisiminimais, rankraščiais ir paliktais daiktais, – nebūtų galima sutalpinti į kelias knygas. Dalį jų išminties sudėjau į „Pasakojimą apie vieną miestą“, dalį pasilikau kitai knygai (idėja yra, reikia drąsos ją įgyvendinti), dalį pasilieku sau, o visa kita papasakosiu sūnui, kai jau galės ir norės klausyti ir suprasti. Iš dvasinių artimųjų išminties svarbiausia ta, kurią skleidžia švedų poetas Bruno K. Öijeris – jo eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“ vežuosi į kiekvieną kelionę (ačiū vertėjams). Beje, svajoju parašyti kūrinį, kurį nepažįstamas skaitytojas visada turės rankinėje, kad galėtų atsiversti tada, kai prireikia artimos minties. Jei tai kada nors pavyks, vadinasi, ištisų kartų energiją ir žinutes supratau ir pateikiau tiksliai.

Kalbėjosi Žydrūnas Drungilas

satenai.lt

KĘSTUTIS NAVAKAS

1.

Kadaise „Šiaurės Atėnai“ turėjo nemažą komentatorių bendruomenę, sukūrusią savitą kultūrinę terpę, kuri kartais tapdavo įdomesnė už patį laikraštį. Jei skaitėte „Šiaurės Atėnus“ tuo metu, skaitydavote ir komentarus, prisimenate ir komentatorių slapyvardžius: Zeta, Varna, Noe, xX, Miestė, Kvailutė, Po Palme ir kt. Tai puikūs žmonės, neretai visai kitokie nei tie slapyvardiniai skydai. Tai buvo saugotina ne mažiau negu Ignalinos ežerai, tačiau bendruomenė tapo pernelyg cechinė, kai kurie ratukai ėmė suktis uždaru ritmu, tad jos eliminavimas šiek tiek turėjo pagrindo. Nors labai gaila.

Susitikdavome su komentatoriais Šeteniuose, kasmet, gaila, kad ir to neliko. Šeteniuose diskutuodavome, kepdavome kažką ir visaip juokaudavome, sėdėdami prie laužo. Štai tekstas nuo laužo iš tų laikų. Jei neatpažįstate kontekstų – susigalvokite juos.

Kaip pataisyti apverktiną „Šiaurės Atėnų“ padėtį

Neseniai Šeteniuose įvykęs „Šiaurės Atėnų“ Didysis Sinodas konstatavo, kad laikraštis dezorganizuoja visuomenę ir atitraukia ją nuo svarbesnių reikalų, nes kiekvienas jau nuo šeštadienio pradeda spėlioti, kas bus kitame numeryje. Tad nutarta, kad nuo šiol kiekviename numeryje bus vis tas pats. Vis tie patys autoriai rašys į vis tuos pačius puslapius. Pirmininko pasiūlymui, kad ir rašytų vis tą patį, pritarta nebuvo.

Pritarta štai tokiai būsimojo laikraščio struktūrai.

Pirmąjį puslapį, gal net laikraščio pavadinimą, visą laiką savo nėriniais apipintų Zeta. Tiktai vieną savaitę ji ten turėtų rašyti su baime, o kitą – su malonumu.

Antrojo puslapio paprastai niekas rašyti nenori, išskyrus Laimantą Jonušį. Kad apsigintume nuo pastarojo, siūloma imtis kardinalių priemonių ir puslapio rengimą patikėti apžvalgininkui AišV. Skyrelis vadintųsi „Permatau jus kiaurai net iš Bankoko“.

„Sekmadienio postilę“ nuo šiol rašytų Laumė, o pavadinimą siūloma keisti į: „Va taip, Noe!“

Toliau jau siūloma leisti skaitytojui pailsėti, tad kitas būtų gerojo pasakų senelio puslapis „Ir aš mažas buvau“, tvarkomas Archyvaro. Niekas netikėtų, kad Archyvaras buvo mažas, tad visi juoktųsi ir puikiai pailsėtų.

Religijos puslapį, horizontaliai dalijamą į dvi dalis, rengtų Noe ir Po Palme. Noei tektų viršutinioji puslapio dalis, o Po Palme būtų po Noe. Noės skiltis nuolat būtų skiriama ankstesniame puslapyje išsakytų Laumės idėjų energingai analizei ir vadintųsi „Nu tokios tai dar nemačiau“. Po Palme užsiimtų mįslinga ir vienos, ir kitos autorės darbų interpretacija, kuri vadintųsi „Mačiau abi, tik nesakysiu, kaip atrodo“.

Vietoj Sigito Gedos dienoraščių siūloma skelbti Miestės valandėraščius, pavadintus „Kada atskrido Varnusis ir ką aš jam daviau“.

Atsirastų ir politologijos puslapis, tvarkomas Cėcės, jis vadintųsi „Žvilgsnis nuo Tarzankės“.

Po jo eitų naudingų patarimų puslapis. Jame Varna nuolat pasisakytų temomis „Kaip sandėliuke įsirengti Spa centrą“, „Kaip gerai pavalgyti pas kiną cepelinų“, „Kodėl nukrito lapai“ ir panašiomis. O Kvailutė ten turėtų žvitrų skyrelį „Mano klausimai į jūsų atsakymus“.

Vietoje susikompromitavusio C&P knygų niokojimo skyrelio siūloma skirti puslapį, kuriame internetu būtų galima niokoti jo rengėjus. Rengėjai būtų pasivadinę Chairėju ir Kaliroje, bet visi žinotų, kad tai Laimantas Jonušys ir Rasa Drazdauskienė.

Paskutiniame laikraščio puslapyje rastume mokslo populiarinimo skyrių „Didžiausi mulkiai: ar jie yra?“, kuriame Toto komentuotų ankstesniuose puslapiuose pastebėtas autorių klaidas bei netikslumus. Į Toto pageidavimą skirti jo skyriui aštuonis laikraščio puslapius atsižvelgta nebuvo.

xX’as būtų įpareigotas, be elektroninės laikraščio versijos, rengti dar ir elektromagnetinę ir elektromechaninę, o ivsė – elektrošokinę ir elektrobritvinę.

Ir va tada tai jau viskas būtų gerai.

2.

„Šiaurės vasara“ yra vienas puikiausių literatūros vudstokų. Gerai ten, visom prasmėm. Nors žavioji Emilija Visockaitė rašo, kad „tai RoRa ir K. Navako balius, kuriame smagiausia yra jų draugams ir pažįstamiems“, yra ne visai ar ne visada taip. Nors žinoma, kad su RoRa visko ten priimprovizuojam. Taip pat ir ne itin rimtų tekstų. Štai vienas jų, iš amžių glūdumos, dutūkstaštuntųjų.

Tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Rašytojas ir maistas. Dienotvarkė

Birželio 12 d., ketvirtadienis.

Forumo atidarymas Pekino olimpiniame stadione.

Pradžia – 19 val. ryto.

Birželio 13 d., maždaug apie penktadienį.

13 val. vakaro išvykstame iš Vilniaus į tašką.

Užsakytas autobusas lauks Nemenčinės plente, sukant kažkodėl link Fabijoniškių, ant šešioliktojo plento sankirtos su antru iš kairės vieškeliu šalia nu, žinot, to tvenkinio, kur apie šešiasdešimt aštuntus gyveno kalvis Prunckelevičius. Dabar kažko nebegyvena..

Visi dalyviai ir svečiai, kuriuos reikia paimti iš Kauno, informuokite Marių mob. telefonu tokiu ir tokiu. Visi visi informuokit. Bet galit ir neinformuoti, vis tiek jam dzin.

Visi dalyviai ir svečiai Jurbarke bus apgyvendinti devyniasdešimt dviejose skirtingose vietose. Paminėsim tik dvi: „Pirma“ ir „Antra“.

Svečių, kurie už savo nakvynę moka patys, prašytume nežiūrėti čia kažkokiais prie būdos rišamų ryzenšnaucerių veidais.

Jei kam nors reikia sąskaitos faktūros, prašom kreiptis į vietos šeimininkus. Jie jums gali išrašyti ne tik ją, bet ir, tarkim, Antano Baranausko gimimo metrikus.

18.30 – pusryčiai prie Jurbarko krašto muziejaus.

Kraštas Jurbarko didelis, daug teks apeit.

Visų, kurie pasirodys, prašytume pasiimti viską, ką užgyvenę, įskaitant naminius gyvulius. Nes grįžti atgal laiko niekada nebebus.

Kiekvienos dienos maitinimo laikas nurodytas priede. Žiūrėti ant kamščio.

Autobuse arba atvykus į Jurbarką bus išdalyti vardiniai kuponai (dėl kuponų kreiptis į Dalią, jei jos nepažįstate, tai garsiai trypkit kojom ir ji ateis). Tik pateikus tos dienos vardinį kuponą, iš jos bus galima gauti.

Prašytume kuponų neperleisti Jonušiui, nes jis jau vieną turi. Nešiojasi prisiklijavęs prie kaktos ir neateina išnaudoti.

Svečiams ir renginio dalyviams, kurie gyvens viešbutyje „Jurbarkas“, kiekvieną rytą pusryčiai bus paruošti prie Jurbarko krašto muziejaus, lauke.

Grieš ansamblis „Virtuosi di Roma“, dainuos Demis Roussos ir šoks merginos iš „Crazy Horse“.

Už jas atsiskaitoma taip pat vardiniais kuponais, kurių Jonušiui vis tiek neduokit.

Jei esate vegetaras, prašome iki birželio 9 d. pristatyti du maišus griežčių, dvi terbeles avinžirnių ir dar du egz. absoliučiai bet ko. Kad galėtume pakoreguoti Jūsų meniu.

Birželio 15 diena sąlygiškai, galime sakyti, dar bus.

Pasibaigus forumui 12.30 val. (jei tą valandą jis jau bus baigęsis ar dar neprasidėjęs) kviečiame visus svečius prie švediško stalo bei vyno taurės. Taip ir atrodys: prie stalo sėdės švedai, o ant stalo stovės taurė.

O tuos, kur vis dar Jurbarko krašto muziejaus laukuose, kviesim prie didelio lietuviško to, šalia ko jie tada bus arčiausiai.

15.30 val. vakaro išvykstame iš Jurbarburjirbirko į Velnvilnvilnių.

Nuo viešbučio „Jurbiurbarjar… ai, nuo kurio tik norit ir kada tik norit.

Velnviln…, žodžiu – ten. Žadame ten būti, atrodo, saulutės nestokosiančią birželio trisdešimt devintosios naktį.

Jei renginio metu iškils klausimų, prašome kreiptis į Satją Sai Babą.

Linkime Jums įdomaus ir turiningo literatūrinio savaitga… ga… saga…, ai, žodžiu, linkime!

Pagarbiai – Orgazgarmin…iz…atoriai. Nizatoriai. Ne, vėl ne taip. Žodžiu, negalim ištarti kas. Tipo, mes.

satenai.lt

JUSTAS GINEVIČIUS

Brangus redaktoriau, kodėl aš taip noriu pasenti anksčiau laiko ir kodėl tai taip sunku įgyvendinti? Jūs vis tiek turite daugiau patirties, esate vyresnis, vadinasi, Jums geriau sekasi senti, tai gal ką patarsite? Išbandžiau viską ir ničniekas nepadeda. Padėkit.

Po septyniasdešimties metų būsiu padaręs viską, ką per šitiek metų reikės padaryti. Jūs tik įsivaizduokite, kiek veiksmų dar turėsiu atlikti, minčių sumąstyti, rūpesčių sudoroti, sprendimų priimti, žinių išdalinti, laiko išeikvoti, ląstelių sunaikinti, ligų nugalėti, pažeminimų patirti – gyvą galybę, o po septyniasdešimties metų visa tai jau bus užnugary ir man dėl nieko nebereikės sukti galvos. Man paprasčiausiai neimponuoja septyni dešimtmečiai spaudimo – nieko negaliu sau padaryti. Svajoju būti senut senutėlis, dabar pat.

Bandžiau kiauras paras miegoti. Pramerkęs akis, kuo skubiau atlikdavau tai, kas būtiniausia, – juk žmogaus organizmui reikia tiek nedaug – ir vėl puldavau lovon. Cha! Tučtuojau tapau irzlus ir tingus, jaučiausi apsunkęs, sutinęs, nusilpęs, ėmiau haliucinuoti. O svarbiausia – miegas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Nieko nepasiekiau, nė kiek nepasenau. Ir grožio man visa tai nepridėjo.

Bandžiau visai nemiegoti ir nesitvarkyti. Vėl tas pat: irzlumas, tingumas, sunkumas, tinimas, silpnumas, haliucinacijos, o senėjimo žymių kaip neatsirado, taip neatsirado. Priešingai, nuovargis tarytum ištraukė visą mano valią ir stiprybę į paviršių. Organizmas stengėsi iš paskutiniųjų, kad tik mano sumanymas nepavyktų, kad tik netektų dalyvauti, jį įgyvendinant. Vadinasi, nemiga – ne išeitis.

Bandžiau sukelti avarinę situaciją kelyje, kad nuo netikėto išgąsčio pražilčiau. Lankiausi geriausiuose užsienio atrakcionų parkuose įrengtuose visokiausių baisybių kambariuose, važinėjau tamsiais tuneliais, atsiduodamas iš pašonės iššokančių zombių ir vampyrų valiai. Žiūrėjau po tuziną siaubo filmų per dieną, pirkau abonementus į specializuotus kino festivalius. Nerakinau durų, laukdamas nelauktų svečių. Tryniausi kriminalinių elementų pamėgtose miesto vietose, ieškojau problemų menkai apšviestuose miegamuosiuose rajonuose ir dabar netgi turiu porą randų ir čekių iš gydymo įstaigų, kad tai įrodyčiau. Bet viskas bergždžia – nepasenau. Nė trupučio nepasenau.

Bandžiau nutraukti ryšius su vaikystės draugais, bendraklasiais ir apskritai bendraamžiais. Šalinausi visų mažiau nei per tris kartas nuo manęs nutolusių asmenų. Įsidarbinau pagyvenusių žmonių prieglaudoje, kad bendraučiau tik su jais, kad persiimčiau jų pasaulėžiūra, jų svajomis, o dar svarbiau – jų elgsena, eisena, dienos ritmu, savijauta, veiklomis. Ėmiau imituoti senyvus žmones, mėginau tapti senas veiksmais ir protu. Tačiau stipriai klydau manydamas, kad tai padės. Mano kūnas ir smegenys atsisakė prisiimti kitą pavidalą, tvirtai įsikibo savosios savasties, dar labiau ją sutvirtino. Koks buvau, toks ir likau, būties medžiai lapų nenumetė.

Bandžiau netgi kraštutinę avantiūrą – tepiau kūną sendinamuoju laku, taip sakant, dekupažavausi. Dėjau sluoksnį po sluoksnio, iš pradžių tiesiai ant odos, paskui – ant tarpinio dažų paviršiaus, bet veltui. Dažai paslaugiai skeldėjo, bet mano kūnui tai neturėjo jokio poveikio. Mano kūnas aiškiai pasakė: „Štai aš, o štai – kaukė, kurią tu man duodi. Sutinku ją šiek tiek padėvėti, bet paskui tu ją nuimsi ir aš vėl būsiu aš, ir mudu viską pamiršime.“ Niekaip negalėjau apgauti odos, kad ji imtų neskirti kaukės ir savo tikrojo paveikslo. Raukšlės atsisakė įsikurti joms pažadėtoje žemėje.

Bandžiau be saiko svaigintis narkotikais ir alkoholiu. Išleidau didžiulius turtus seniems ir naujiems transcendencijos būdams, keliavau į arabų uostus, į prišnerkštus Rytų Europos pakraščius, į šventuosius Rytų kalnus, į Azijos ir Naujojo pasaulio downtownus, broviausi į turtuolių vakarėlius ir į tūkstantmetes šventyklas, laksčiau tyrais durpių laukais ir nelegaliomis kanapių plantacijomis, rūkiau, leidausi, taškiau, pūčiau, traukiau, šaudžiau, viską maišiau ir ko tik nedariau. Mačiau tai, ko Jūs, gerbiamas redaktoriau, turbūt nė filmuose nesate matęs. Bet argi apgausi gamtos tvarką? Cha! Beje, kokie juokingi tie informaciniai videoklipai apie svaigalų poveikį kūnui! Senatvės į veną neįsišvirkši.

Bandžiau… Velnias, aš tiek daug išbandžiau! Aš viską išbandžiau! Ir niekas nepadeda. Aš nenoriu būti jaunas, nenoriu stovėti sustingęs atbildančios dilemų, skolų, užduočių ir tikslų lavinos akivaizdoje! Kam man viso to reikia – aš gi nenoriu keisti pasaulio, marširuoti su revoliucijos vėliavomis rankose, nenoriu būti gerbūvio nešėjas, nesiekiu atrasti vaistus nuo nepagydomos ligos ar įsteigti sensacingą internetinį tinklalapį, kovoti su globaliniu atšilimu, sudaryti sąlygas spausdintinės knygos renesansui ar panaikinti nedarbą Trečiojo pasaulio šalyse, tapti populiariausiu pasaulio muzikos atlikėju ar Nobelio premijos laureatu, suorganizuoti pirmąją ekspediciją į naujai atrastą planetą ar laimėti milijoną du kartus iš eilės, išpešti iš šalies vadovo prisipažinimą, kad visa politika yra melas ir galios žaidimai, ar išleisti atsiminimų knygą, kuri sudrebintų literatūros pasaulį ir sukeltų revoliucijas septyniose Afrikos valstybėse, kurių sostinių gatvėmis ir pats marširuočiau su vėliavomis rankose, it didysis gerbūvio nešėjas, it žmogus, atradęs… Ne, ne, ne.

Mano norai kuklesni – gyventi savo malonumui, žaisti su anūkais, piešti kreidelėmis ant asfalto, meistrauti ką nors iš medžio, niūniuoti liūdnas daineles, rašyti laiškus ant popieriaus, ragauti gervuoges su cukrumi ir tik retkarčiais, gal kartą per metus ar sykį per dešimtmetį, kokį nors išskirtinai slogų žiemos vakarą įsitaisyti priešais traškantį židinį su „Doriano Grėjaus portreto“ tomeliu ant kelių ir viską viską iš lėto prisiminti: kokia gi buvo manoji jaunystė, koks gi buvo manasis gyvenimas…

Viskas, žinoma, paprasta. Aš noriu staigiai, o man sako – pamažu. Mėginu kaip nors paskubinti, o man kupinu išminties balsu rėžia: „Še tau!“ Aš ir taip, ir anaip, o man: „Še tau! Še tau!“ Dabar garsiai skaitau šiuos žodžius ir mane užknisa ta apgailėtina neviltis, kurią girdžiu. Negaliu pakęsti žodžių „noriu“ ir „neįmanoma“. Viskas labai paprasta.

Jūs, redaktoriau, tikrai ką nors patarsite. Jeigu neatsakysite, tai nė nežinau, mano būtis, regis, visai neteks prasmės.

Pagelbėkite, ką?

satenai.lt

JURGA TUMASONYTĖ

Laukiu centrinėje Berlyno stotyje. Laikau kompiuterį ant kelių ir žvelgiu į tuščią lapą: reikia susikaupti ir kažkaip surūšiuoti įvykių prisiminimus. Aplinkui taip pat yra rūšiuotojų. Vienas plačiagerklis už ausų kremzlių užkišta purvina kepure kažką rėkia moteriai, aplink save susidėjusiai keliolika plastikinių maišų su tuščiais buteliais. „Dzvangt dzvangt“, – sako buteliai, kai rinkėjai juos perkelia iš vieno stoties kampo į kitą. Tada ateina dar vienas, matyt, irgi rūšiuotojas, su tamsia dėme užpakalinėje džinsų dalyje, ir griūte nugriūva ant tuščio suolo. Keleiviai nekreipia į miegalių dėmesio. Netrukus į stotį įžengia dar viena rinkėja su žvangančiu maišu rankose. Jauna – iš po murzinos kepurės lenda ilgi, skaisčiai geltoni plaukai. Ji atsisėda greta manęs ir pradeda kalbėtis su savimi. Negaliu rašyti – trikdo. Pasikalbėjusi skirtingomis intonacijomis gal penketą minučių, mergina taria sau: „Bai bai“ ir keliasi nuo suolelio link artimiausios šiukšliadėžės. Bet rankų į ją nekiša: žvilgtelėjusi vidun kažką vėl sumurma ir gūžtelėjusi pečiais išeina iš stoties.

Švieslentėje rašo, kad mano autobusas į Lietuvą bus po dviejų valandų. Apskritai visi autobusai, įriedėsiantys stotin per artimiausias tris valandas, traukia į Rytų Europą. Ši centrinės Berlyno stoties pusė, kurią radau tik iš trečio karto, neatrodo labai saugi – niekur nesimato apsauginių, grindys nusagstytos šiukšlėmis. Staiga priešais netoliese prisėda gana agresyviai atrodantys vaikinukai su „Armani“ užrašais numargintomis „pederastkėmis“. Kalba lietuviškai. Suprantu, kad bernai dabar diskutuoja, kiek alkoholio pavyks prasinešti į autobusą, kuris veš juos į gimtuosius Šiaulius. Itališko brendo nešiotojai kalba garsiai, vis įterpdami slaviškus keiksmažodžius, nepamiršdami ir lietuviškų žodžių. Gražiausias iš jų: „Ė, amare, ką či šneki.“ Vaikinai man primena Pedro Lenzo veikėją Varatarių, apie kurį sužinojau per devintąsias „Europos literatūros dienas Šiauliuose“. Jo knygos pristatymas Vilniuje ir Kaune buvo pirmasis šio festivalio renginys. Įdomu tai, kad vokiečių tarme kalbantis pagrindinis veikėjas vertėjų Markuso Rodunerio ir Rimanto Kmitos pastangomis prabyla Šiaulių miesto slengu – tai bene vienintelis toks bandymas literatūroje vartoti ne bendrinę kalbą. Vertimas, mano supratimu, vertas dėmesio.

Taigi spalio viduryje vykęs renginys „Europos literatūros dienos Šiauliuose“ šiais metais išsikerojo keturiose vietose: Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose ir Plungėje. Šiais metais dalyviai elgėsi draugiškai ir mandagiai: visi tvarkingai skaitė savo tekstus, negirtavo vidury dienos, nesipyko ir neignoravo vieni kitų, pavyzdžiui, užsieniečių. Pati į Šauliuose vykusius skaitymus mažumėlę pavėlavau. Kavinėje „Sielai“ sėdėjo bene tuzinas žmonių ir per mūsų skaitymo dalį garbino trumpus Jaroslavo Melniko tekstus apie Jonaitį. Po renginio sulaukiau vienintelio komplimento iš gražios moters, ji priėjo ir pagyrė mane, kad esu labai jauna. Kur tai matyta – gimusi 1988 metais, visai kaip jos dukra. Po pasisėdėjimo vienoje iš Šiaulių kavinių naktį praleidome keturiolikos aukštų viešbutyje, paryčiais jame man prisisapnavo košmaras, o kai prabudau, supratau, kad esu vienui viena, o už durų ilgas septinto aukšto koridorius – visi kiti dalyviai apgyvendinti septyniais aukštais aukščiau. Pusryčius valgėme su vokiečių rašytoju Jörgu Bernigu. Vyras pasakojo neseniai dalyvavęs kažkokioje Vilniaus konferencijoje ir gyvenęs nuostabiame Šekspyro viešbutyje. „Štai kokie kartais būna nuostabūs rašytojų gyvenimai, – aiškino jis savo paauglei dukteriai, kuri kartu su juo viešėjo viešbutyje. – Nesvarbu, kad tik kartą per metus.“

Klaipėdoje skaitymai vyko modernioje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Renginys truko keturias valandas su pertraukomis. Pabaigoje žmonių visai ištuštėjo ir ėmė atrodyti, kad tik rašytojai klausosi vieni kitų. Buvo šiek tiek gaila, kad nedaugeliui skaitytojų maga ateiti pasiklausyti iš užsienio atvažiavusių rašytojų, pamatyti ir kokį nors mėgstamą lietuvių autorių – rudeniop žmones kartais užplūsta apatija ir tik dėl to jie nenori eiti į literatūrinius skaitymus, neranda laiko knygoms ir mieliau laiką leidžia sukišę nosis į kompiuterius akimis šokinėdami nuo vieno vaizdo prie kito. Dieną pramiegojau išvyką į Nidą, todėl vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu, šiek tiek žvarbdama nuo uostamiesčio vėjo. Paskambinęs draugas gyrėsi dalyvavęs kažkelintame meditacijos kurse. O ką aš – aš dienomis skaitau, o vakarais geriu. „Kaip tikra rašytoja“, – pasišaipė jis. Vakare, kai kiti festivalio kolegos jau traukė namo, mes su Kotryna Pranckūnaite ir Markusu Roduneriu, lydimi kaip žuvis vandenyje Klaipėdoje besijaučiančio Rimanto Kmitos, ėjome į kažkokį studentų kabaką. Atvedęs į vietą, Kmita mus paliko. Kabake kaip tik prasidėjo karaokės turnyras. Merginos dalyvavo varžytuvėse, kuriose reikėjo siurbtelėti gurkšnį alaus ir pilna burna dainuoti apie ramunę baltąją. Šioje kakofonijoje kalbėjomės apie tai, kodėl lietuviai taip nesėkmingai perkami užsienio rinkoje ir ko reikėtų, kad jų kūrinius pirktų.

Iš Klaipėdos traukiniu dardėjome į buvusią raketų bazę – Šaltojo karo muziejų. Rolandas Rastauskas pozavo Aistei Kisarauskaite užsimovęs ant galvos dujokaukę, pagaliau pamatėme Andriaus Jakučiūno rekomenduotą vietą skaitymui – aplink raketos paleidimo skylę, kai gali pasižiūrėti į plytinčią po kojomis gelmę.

Vėliau vieni rašytojai važiavo į Telšius, kiti Plungėn – aš tarp jų. Nuostabaus grožio bibliotekoje mus pasitiko nuostabiai žvitri bibliotekos direktorė, pamaitino prieš skaitymus, tada susodino prieš pilną salę plungiškių (žmonių buvo tikriausiai daugiau negu Šiaulių ir Klaipėdos publiką kartu sudėjus). Žmonės juokėsi klausydami Jaroslavo Melniko istorijų apie Jonaitį, kažkokia moteris atrodė nelabai patenkinta Andriaus Jakučiūno skaitomais keiksmažodžiais, adresuotais pasakojimo protagonistui.

Iš Plungės vėl važiavome į Šiaulius – pernakvoti viešbutyje paskutinę festivalio naktį. Tuo metu, kai atvažiavome, viešbučio pirmame aukšte koncertavo Stasys Povilaitis, netrukus prasilenkėme su juo pakeliui į liftą, įsijautusi į keistą atmosferą, žiūrėjau į maestro tiesiog persisukusi, atrodė, kad jis šio organizmo dalis, kaip ir tie didžiuliai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio plakatai viešbučio vestibiuliuose. Kadangi bufetai jau nebeveikė, susėdome keturiolikto aukšto koridoriuje. Vyrai atnešė brendžio, o moterys kavos iš automato. Po kelių valandų Eugenijus Ališanka jau stovėjo ant galvos mataruodamas kojomis, nes be batų ant galvos galima stovėti, o su – ne. Ryte festivalis dar nesibaigė, perpiet dar laukė skaitymai, bet daugelis jau išvažiavo namo, aš bene anksčiausiai.

Štai – pagaliau sėdžiu autobuse į Lietuvą. Riedame per juodą naktį vokiškais keliais, taigi vėl galiu išsitraukti kompiuterį ir papasakoti apie kitą literatūrinį festivalį, kol užsimanysiu miego ir užmigsiu įrėmusi galvą į dviaukščio autobuso stiklą.

Šį lapkritį pirmą kartą teko lankytis literatūriniame renginyje užsienyje, tai buvo Greifsvalde vykstančios „Jaunimo literatūros dienos“. Nors, tiesą pasakius, kiti jaunieji rašytojai buvo 10–20 metų už mane vyresni, be to, vokiečiakalbiai – taip nė su vienu geriau ir nesusipažinau. Matote, nemoku vokiškai, tiksliau, buvau įsitikinusi, kad iki festivalio išmoksiu. Taigi visi skaitymai ir pokalbiai tarp rašytojų, moderatorių ir publikos vyko būtent vokiškai. Jeigu ne Liana, kuri mane pasitiko dar prie stoties ir visą viešnagės laiką manimi rūpinosi, tikriausiai būtų buvę gana riesta. „Jei nesupranti, nėra tikslo sėdėti skaitymuose“, – pasakė Liana, kuri iš pradžių dar mėgino man pašnabždomis vertėjauti, tačiau vis sulaukdavome piktų žvilgsnių, nes žmonių renginyje buvo ne per daugiausiai ir visi tykiai klausėsi. Taigi mes vaikščiojome po jaukų gotikinį Greifsvaldą, valgėme žuvis restoranuose ir vis užeidavome į knygynus bei bibliotekas. Liana parodė man vokiečių literatūrines laidas „Youtube“, kurios, deja, nors ir atrodė įkvepiančios, dabar jau neberodomos. Žiūrėdama į stirtas vokiškų kultūrinių žurnalų, pamaniau, kad man baisiai apmaudu dėl lietuvių kalbos. O kad žinotumėte, kaip kartais nekenčiu šitos kalbos. Kaip nemėgstu savo sąmonėje dygstančių žodžių, kurie galbūt kur kas geriau skambėtų vokiškai, prancūziškai arba angliškai. Visos mano gyvenimo istorijos ir dialogai yra tik ta kalba, skirta tiems keliems šimtams, bet nieko nesakančia milijardams. Taip pat norėčiau, kad kuris nors iš tų ne vieną gerą knygą parašiusių mūsų rašytojų turėtų savo literatūros agentus, kurie jiems planuotų susitikimus su skaitytojais Honkonge arba Melburne. Norėčiau, kad nors vienas jų pagaliau gautų Nobelio premiją arba bent leistų knygas gigantiškais tiražais, o per jo skaitymus kai kurie žmonės į salę patektų lipdami pro langus. Man visuomet taip būna, kai susiduriu su neteisybe – pradedu pavydėti. O ryte buvo mano „pasirodymas“ – Liana skaitė tekstus vokiškai. Atėjo lietuvių kalbą studijuojančių studentų, mėginau įžiūrėti ką nors jų veiduose – atrodė, kad klausosi. Padiskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje tiek daug poetų ir taip mažai prozininkų, kažką apie feminizmą. Pabaigoje vertėja padėkojo ir priminė, kad žmonės klausėsi Jurgos Ivanauskaitės. Kai kurie lietuvių kalbą studijuojantys studentai prunkštelėjo, visi kiti mandagiai paplojo, nusifotografavome. Paskui važiavome prie jūros.

„Gerbiami keleiviai, kita stotelė – ryte, Varšuvoje“, – sako stiuardesė pirmame autobuso aukšte. Jau po dvylikos valandų grįšiu į kasdienybę, kurios šiek tiek pasiilgau.

satenai.lt

– Nuo senų dienų nesitenkini esama aplinka; daug keliauji, o kai nekeliauji – planuoji keliauti. Iš kur atsirado toks akstinas ramiai sau nesikuopti Lietuvoje?

– Nes noriu augti, išmokti, apsižvalgyti, kas kitame pasaulyje dedasi, susipažinti su kuo daugiau „pasaulių“, socialinių grupių, žmonių tipų. Iš esmės tai tam tikros mano, kaip jauno žmogaus, savęs paieškos. Kai jausiu, kad sužinojau ir patyriau viską, ką man reikia patirti, galbūt sustosiu ir ramiau apsistosiu.

Agnė Kyguolytė

– Kurios valstybės valdymo modelis tau labiausiai patiko, buvo teigiamai utopiškiausias?

– Žinoma, nenuneigiamai Švedijos. Tai gerovės valstybė, kur pagrindinės vertybės: pasitikėjimas, atvirumas, bendruomeniškumas, pagarba asmeniui, tolerancija.

– Kuo lietuviai skiriasi nuo švedų ir lietuvės nuo švedžių?

– Su Švedija esu susipažinusi tik tiek, kiek leidžia mano socialiniai tinklai ir akademinė bendruomenė. Nemėgstu generalizuoti, bet žmogaus teisių ir socialinė lygybė čia žmones persmelkusi. Bent jau labai daug mano pažįstamų nori pakeisti pasaulį, ir tai neskamba utopiškai. Visi atvirai diskutuoja apie problemas. Daug socialistinių pažiūrų žmonių. Lietuvoje daugiau mano bendraamžių save laiko anarchistais, Švedijoje populiaresnis socializmas. Švedės, kas be ko, seksualiai laisvesnės ir nebijančios savarankiškai mąstyti. Lietuvaitės dar slepiasi po socialinės lyties modeliais, manau, bijo atskleisti savo autentiškumą. Vyrai… nesigėdina ir netgi puikuojasi, kad gali sau leisti būti rūpestingais tėčiais ir vyrais.

– Kada susidomėjai moters, žmogaus teisių gynimu, kas tai paskatino?

– Rimtai atradau save universitete, kur sutikau daugiau neteisybei jautrių žmonių. Manau, feministė buvau visada. Niekad nemėgau peršamų standartų, ir feminizmas tapo alternatyva, erdve saviraiškai, kurios neradau esamoje socialinėje santvarkoje.

– Neseniai bent kairieji ir liberalai į šuns dienas išdėjo Mariaus Jampolskio interviu, kurio pagrindinė mintis – kad moterims nereikia stengtis būti tokioms kaip vyrai, kad vyrai turi energiją ir jėgą, protą, o moteris reikalinga labiau kaip pagalbininkė ar šeimos židinio puoselėtoja. Ar skaitei interviu? Kokią įtaką gali turėti panašūs „elito“ pasisakymai masinėje žiniasklaidoje?

– Neskaičiau interviu, bet įtaką turi labai blogą. Tik patvirtinami įsisenėję stereotipai, kurie žlugdo individus, ypač tuos, kurie jaučiasi blogai tokioje socialinėje hierarchijoje, tačiau mano, kad kažkas blogai su jais, ir tokie pareiškimai tik sustiprina bejėgiškumo jausmą kažką keisti, priešintis apribojantiems rėmams, kitaip tariant, būti savimi. Visi esame individualūs ir unikalūs, nepaisant lyties. Diskriminacija ir paremta tokiais esencialistiniais svaičiojimais apie žmonių grupes. Taigi tokie straipsniai tik įtvirtina teisę diskriminuoti, o turėtume daryti viską priešingai – skatinti išsivaduoti iš stereotipų, socialinių normų ir gyventi autentišką gyvenimą.

– Anarchistai ir kitokie „-istai“ dažnai kaltinami netikrumu ir vadinami hipokritais. Pavyzdžiui, anarchistų tėtis ir mamytė Darius Pocevičius kartu atlieka ir tipiškai kapitalistinį leidyklos viešųjų ryšių specialisto vaidmenį arba NK 95 draugija prabangiose vietose geria prabangų vyną ir savo straipsniuose vartoja itin daug tarptautinių žodžių ir ne iki galo pripažįsta empatiją silpnesniam, mažiau išsilavinusiam, kas iš esmės jau savaime turėtų būti jų „kraujyje“. Ką ir kalbėti apie gerbiamus profesorius, kaip Gintautas Mažeikis, skaitančius paskaitas apie Proudhoną ir Bakuniną, bet turinčius neaiškių sąsajų su neoliberalais. Kokio lygio problema čia gali glūdėti?

– Šitame klausime sutalpintas visas pasaulis. Anarchistai yra irgi žmonės, todėl turi kažkaip rasti būdą prasimaitinti, išgyventi. Ne visiems skirtas benamio klajūno gyvenimas, net ir anarchistams. Kitiems gal tiesiog patinka anarchistinės idėjos, nes jos tikrai žavi ir intriguoja. Nežinau, kiek iš tikro tikima tokiu gyvenimo būdu ir kiek iš tikro suprantama, ką reiškia anarchizmas su visa savo atsakomybe ir chaotišku pasimetimu, bet greičiausiai tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas verčia žmones geriau jaustis. Pasyvusis anarchizmas išlaikant savo status quo, tikiuosi, irgi kažkur veda.

– Kaip vertini radikaliojo feminizmo veiklą, pavyzdžiui, „Facebook“ grupėje „Feminizmas“, kur problemos ir grėsmės matomos, žiūrint iš šono, net ten, kur į galvą nešautų. Kas paskatino sukurti kitą feminizmo grupę – „Feminizmo akinius“?

– Čia nieko susijusio su feminizmu nėra. Feminizmas yra feminizmas. Žmonių vertybės yra kitas klausimas. Feministai ir feministės irgi žmonės, turintys savo vertybes ir pažiūras. Mano, kaip feministės, vertybės yra supratingumas, pagarba kitam, empatija. Manau, mes tikrai neaugame, kai priverčiame žmones bijoti. Reikia suprasti, kad visi esame šitame pasaulyje, ir labiau galvoti „mes“ nei „aš“ ir „tu“ kategorijomis.

– Žinau, kad turi sąsajų ir su elektroninės valiutos Bitcoin aktyvistais, sumanytojais. Kaip trumpai pristatytum šį iš pažiūros itin keistą ir neaiškų ekonominį modelį?

– Tikrai ne su sumanytojais, bet pažįstu Bitcoin aktyvistus – anarchistus. Manau, tai nepaprastai intriguojanti nauja technologija, kuri keičia pasaulį iš esmės. Jei nepasiseks Bitcoin, tai būtinai atsiras kitoks šios valiutos pakaitalas. Bet kad tai yra ateitis, manau galime neabejoti. Tik nežinau, kokį statusą turės ši valiuta: oficialų ar ne.

– Ir pabaigoje: jei neuždrausime užsieniečiams pirkti žemės Lietuvoje, ar gali prižadėti, kad švedai vieną naktį neatvažiuos ir neišpirks iš mūsų užmigusių protų 95 proc. Lietuvos klonių ir mirusių miestelių, kaip Didžiasalis, teritorijos?

– Kad ir išpirks, aš nieko prieš. Neturiu tautų susimaišymo baimių. Jau neturim laiko galvoti tokiomis sąvokomis kaip „tauta“ ir eikvoti savo jėgas priešindamiesi įvykiams, užuot priėmę viską, kaip yra, ir prisitaikę, o energiją eikvoję tam, kas pozityvu ir gera, sukurti.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt