„Sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje. Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas.

Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!

Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos. Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus.

Atsitiko po šių įvykių, kad sūnus tos moters – namų šeimininkės – susirgo. Jis vis blogėjo, kol nustojo alsuoti. Tada ji Elijui tarė: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų.“ Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio…

Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe.

Šlovink, mano siela, VIEŠPATĮ! VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu. Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą, padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.

Plokite iš džiaugsmo, visos tautos! Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais! Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia, didis visos žemės karalius. Tautas mums pavaldžias jis padarė, gentis padėjo mums po kojų. Paveldą mums jis išrinko, – pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli.

Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir gailestingas visiems savo kūriniams. Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę, tavo galybę tegarsina,