Velykų istorijos Naujajame Testamente kuriamos jaunų žmonių. Apkvaitęs ir uždusęs mylimasis mokinys, kartais vaizduojamas lyg koks berniūkštis. Dūmė pasižiūrėti tuščio kapo. Buvo pralenktas kito mokinio, vyresnio ir gudresnio, bet pamatė ir įtikėjo tik jis. Arba gražuolė nusidėjėlė Marija Magdalena, laistanti ašaras sodelyje, kai neranda brangiausiojo Jėzaus kūno. Du mokiniai, ėję pėsčiomis į Emausą, o paskui vėl atgal, beveik be pertraukos, nakčia. Tokie žygiai – ne senių jėgoms. Ir kalbėjosi jiedu, ginčijosi kažkaip nerimtai, lyg nuskriausti, dovanų negavę vaikai. Vėliau vaikiškai džiūgavo, kai suprato, kad Jėzus keliavo kartu ir vakarieniavo su jais. Ne mažiau vaikiška rodosi apaštalo Tomo užgaida įdėti pirštą į Jėzaus žaizdą šone. Jaunimas moka susidoroti su mirtimi. Ir gal ne taip jos bijo. Nesusitaiko su jos galybe. Turi drąsos priešintis.

O Kalėdų labiausiai reikia seneliams. Jie adoruoja naujagimį ir traukia į save jo šventus syvus. Atgyja, atjaunėja. Švyti nuo prisiminimų. „Aš jau senis, ir mano žmona nebejauna“, – skundžiasi angelui vienas iš Evangelijos personažų. Abu susilauks sūnaus, keistuolio Jono Krikštytojo, ir atsidurs Kalėdų scenoje. Kaip ir dievobaimingasis Simeonas, išsiilgęs mirties, ar susenusi Šventyklos našlė Ona, vadinama pranaše. Viduramžiais prie tos kompanijos prisidėdavo ir Jėzaus seneliai iš motinos pusės. Prakartėlė nedidukė, viens du ir užsipildo. Trys Karaliai brausis su savo nešuliais pro pamaldžiai suklaupusius senolius. Piemenys liks lauke. Klausytis naktinio dangaus himnų. Gal įsijaus ir pašoks linksmi ant sniego.

Dėl senelių ir šiandien smagu, kad jie moka ir mėgsta švęsti Kalėdas, prisirišę prie tradicijų. Atnešu Švč. Sakramentą močiutei, įpusėjusiai dešimtą dešimtmetį, ir ji dūsta nuo laimės, sulaukusi Jėzaus. Per Marijos radiją ji vis girdi kunigą kartojant, kad ir malda, ir sakramentai negaliojantys, jeigu nėra meilės, ir jai neramu. Meldžiasi, o mintys kažin kur lakioja. Jaunystėje kiti dalykai rūpėję labiau. Bet puikiai matyti, jog, be Jėzaus, ji jau nieko neturi ir nenori turėti. Beveik apakusi. Guldytų savo senus kaulus ant tų pačių šiaudų tvartelyje, kad tik arčiau gimusio Išganytojo. Kad taip mums, kunigams, tokias maldas ir tokią meilę!

Senelė mano vaikystės namuose, kol galėjo, imdavosi namie visos kalėdinės ruošos, šventinio stalo, parnešdavo iš bažnyčios plotkelių, kepdavo kūčiukus, maldavo aguonas ir po visko, vidurnaktį, mums saldžiai prisnūdus, turėdavo jėgų nueiti į Bernelių mišias. Senamiestis anuomet dar nebuvo dujofikuotas, dalis žmonių virdavo valgyti ant smirdinčios žibalinės viryklės, vadinamojo kerogazo. Žibalo prekybos taškai, ratuotos cisternos – ne po langais, reikėjo pūškuoti pusvalandį iki Halės turgaus, kad prisipiltum savo talpyklą, leką, kaip tada sakydavo. Pilnas žibalo lekas sunkus, šaligatviai žiemą slidūs. Senelė pargriūdavo, sykį ir ranką nusilaužė. Žiūriu dabar į kalėdinių žiburių jūrą, o atminty, tarsi šlovindama dieviškojo įsikūnijimo paslaptį, mėlynuoja ana kerogazo liepsnelė.

Turbūt bet koks šviesos ir šilumos šaltinis, net banalus degtuko brūkštelėjimas, kalėdinio pasakojimo fone prilygsta Kristaus skelbimui, liudijimui, nes atitinka jo misiją: „Atėjo šviesa į pasaulį, ir tamsa jos neužgožė.“ Marija galėjo pagimdyti savo kūdikį ir visiškoje tamsoje. Vis tiek naktis jau švytėjo, šio vaiko kūnelis buvo amžiams pakirtęs tamsybių galią.

Flesh is exciting, in firelight, – rašė jaunas britas poetas, vienas iš Pirmojo pasaulinio karo herojų. Laiške draugui jis smulkiai pasakojo apie savo pirmąją meilės naktį, išprovokuotą židiny liepsnojančių malkų. Buvo praėję keleri metai. Jiedu išsiskyrė be didelio verksmo. Kūnas, kuriuo gėrėtasi židinio šviesoje, jau buvo negyvas. Dar keleri metai, ir pats poetas, tapęs kariu, iškeliaus savo pirmajai meilei iš paskos. Su Kalėdomis čia, aišku, jokio ryšio, išskyrus kūno paminėjimą. Tai ne tik Dievo kūrinys, bet ir jo namai, atsiradę po kitos, gerokai anksčiau buvusios nakties. Jaunam ir žydinčiam nėra sunku tuo patikėti. Bet sušvinta kalėdiškai ir senas, pavargęs, susidėvėjęs kūnas. Gal dėl to jį taip traukia ir džiugina Kristaus gimimo paveikslas. Pažadėta galimybė savo kūne sveikinti gyvąjį Dievą.

Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu. Karuselių buvo kelios. Lupdavo iš kišenių paskutines kapeikas. Nuo vienos jų darėsi bloga, lengvai supykindavo. Ir vis tiek traukdavo. Suprantu dabar, kaip svarbu užaugti su karuselėmis ar cirku, ar trijų dramblių fontanu. Ne, nė kiek netuščias tas suktinis. Stabteli greta mama su dviem mažais berniukais, matyti, jog migrantai, jų čia tiršta. Nedrįstu kalbinti, klausinėti, ar jiems viskas taip pat, bet tą akimirką kažin kaip susikalbame, skriejantys arkliukai išpūstomis akimis tampa tarpininkais ir vertėjais.

Jau pripratome nebeburnoti, jog adventas toks visko pilnas, šviesus ir triukšmingas, užuot bloškiąs tautą į tamsybes, apsimarinimus. Kas nori, sėkmingai adoruoja, kontempliuoja ir medituoja toliau. Budi ir laukia. Pasninkauja. Užgieda ilgesingai Rorate. Gal imituojant popiežių, dabar madinga skelbtis, kad Viešpats buvo sutiktas ir atpažintas prekybos centruose ar pramogų arenose, ką jau kalbėti apie ligonines, vargšų prieglaudas, kalėjimus. Nepatikrinsi juk, neišmatuosi jo lyg kokio radiacijos lygio. Tebūnie jis ir vitrinose su manekenais, jeigu ką, ne mums reguliuoti. Bet jam tikrai nėra būtina apsimesti Kalėdų Seneliu, šventoriaus ubagu, arkliuku iš karuselės, kad mus pasiektų.

Norėtųsi pagaliau advento, – nesvarbu, tylaus ar panašaus į turgų, – kuris nors laikinai sustabdytų Kristaus paieškas. Pareigą, taip pat galimybę ir poreikį žūtbūt užuosti žemėje jo pėdsakus, ištraukti jį į dienos šviesą, nes kitaip Bažnyčią ir pasaulį ištiksianti katastrofa. Liktume be Dievo, pasmerkti kosminei našlaitystei. „Jo čia nėra!“ – žiauriai pranešė angelas Velykų rytą, kai gerosios moterys nusprendė ieškoti mirusio kūno. Jis prisikėlęs ėjo priekyje ar iš paskos, bet skyrium nuo ieškotojų. Na, taip jis rodysis vėliau ir apaštalams, ir toms pačioms moterims, kalbės, valgys, demonstruos savo žaizdas. Bet ateina metas, kai visa tai baigiasi ir jis pasako: „Ate!“ Sugrįšiu pas jus taip pat, kaip išeinu. Kada? Nei dienos, nei valandos. Šiandien, rytoj, Naujųjų metų naktį? Lieka advento būsena. Mokiniai tik meldėsi, valgė kartu, minėjo savo Mokytojo vardą. Taip iki šiol. Viešpaties artuma nepriklausė nuo jų pastabumo ar uoslės.

Eglutės, išverstakiai arkliukai, šviesų jūra – visa tai tam, kad nebūtų klaiku ir tuščia, likus be jo. Tiek tikintiems, tiek netikintiems. Pakaitalas ne pats blogiausias. Jis pats, mus palaiminęs, liepė linksmintis ir džiūgauti laukiant to, kas dar bus. Teologai, liturgikos profesoriai pripažįsta, jog sekuliarioji kultūra gana vykusiai kasmet švenčia Kristaus gimimą. Turint galvoje net kičą, sentimentalias banalybes, labdaros varžybas, prekybininkų triukus. Dievo įsikūnijimas juk nebuvo nei labai racionalus, nei estetiškai nepriekaištingas įvykis. Ir tikintiesiems nėra jokio reikalo apsimetinėti, kad jų širdis nenurims, nepagavusi per adventą ir Kalėdas ko nors giliau ir prasmingiau. Ir jeigu jau pasiryžtama liudyti Kristų, tai verčiau apie tai, kaip jis nutolsta, slepiasi, dingsta, o ne paklūsta mūsų užgaidoms sučiupti jį už skverno.

Netoli nuo anos karuselės – pranciškonų vienuolynas. Be šimtametės istorijos ir įspūdingų pastatų. Lyg per prievartą įsispraudęs tarp senamiesčio namų, lipintas perlipintas iš keisčiausių priestatėlių. Daugybė durų, laiptų, užkaborių. Bendras kiemas. Tau už sienos gali gyventi išprotėjusi madam, leidžianti naktimis muziką ir siūlanti vienuoliams pasimylėti. Migrantų rajonas. Parapinė bažnyčia, kurią aptarnauja pranciškonai, irgi priklausiusi tai vienai, tai kitai vienuolijai, tai griuvusi, tai vėl pakilusi. Seniai be remonto, prieškarinis stilius, saldžių gipsinių statulų paroda. Aštuoni kelių tautybių broliai, šio vienuolyno bendruomenė, kuria planus, kaip susidraugauti su kaimynais musulmonais. Nematyti specialios Kristaus atradimo programos sekuliariame mieste, net asmeniniame gyvenime. Gal iš pagarbos jo didybei ir laisvei, gal dėl to, kad jis jau yra ir to gana.

Sykį per savaitę, kaip įprasta vienuolynuose, – vadinamoji rekreacija, bendras pasisėdėjimas ir pasiplepėjimas, jei nori, taurelė kokio nors gėrimo. Iš šilto ir jaukaus kambario kiek įšilę vienuoliai suguža į koplyčią naktinės maldos. Didelė ir kadaise puošni patalpa dabar perdalinta pusiau, pasidariusi per didelė. Kupole žioji skylė, sienos aprūkusios, šalta. Pastatai priklauso miestui. Remontams nėra lėšų. Antai prieš mėnesį šalimais susmuko du seni namai, žuvo žmonių. Yra ir daugiau avarinių pastatų. Koplyčia dar laikysis, po aižėjančiu kupolu – Mergelės Marijos figūra. Advocata nostra, – giedama apie ją antifonoje. Negi neapsaugotų.

Vienas iš vyresnio amžiaus broliukų gražiu, skambiu balsu skaito naktinės maldos ištrauką iš Naujojo Testamento. Šv. Petro laiško žodžiai apie priešą, velnią, kuris riaumoja aplinkui ir tyko savo grobio. „Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, – aidi tamsioje įšalusioje koplyčioje. Būrelis vyrų kartoja ir kartoja Mokytojo vardą, pasiveda jam, myli. „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę“, – čia iš to paties laiško. Viskas, ko reikėtų tikėjimui ir adventui. Kad karuselė suktųsi, trauktų akis ir širdį, nešdama savo nematomus raitelius.

Atsisakau jo pėdsekio pareigų. Nenoriu matyti jo pirma laiko. Tebūnie advento šviesos ir žaidimai tik kaip maža paguoda už ištvertas dienas, kai jis nesirodė, prisakęs mylėti ir laukti. Iš kalėdinės mugės mieste parsinešame maišelį tąsių saldainių, guminukų, kaip vadina vaikai. Sulipę po kelis į vieną daiktą, neįmanoma atskirti, plėšiam su draugu iš visų jėgų, ir nieko. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, – draugui vaidenasi didingos biblinės tiesos. Saldainiai saldžiarūgščiai, ne Komunija, aišku, ne Jėzaus padauginta duona, bet skanu, juokiamės, švenčiame tai, ko negali suprasti nei pakeisti.

Šią savaitę, lapkričio 21-ąją, buvo Marijos paaukojimo šventė – nežymi, antraeilė, beveik nereikalinga, visą savaitę kunkuliavus Aušros vartų atlaidams. Likutis to skambaus pamaldumo, kuris kitados gaubė Švenčiausiąją Mergelę. Nežinia, kaip ji išliko visuotinės Bažnyčios kalendoriuje po liturginės reformos, nes dalis Marijai skirtų švenčių nunyko, pakeitė rangą ar buvo reformuotos, nukreiptos į Jėzaus asmenį. Paaukojimo šventė kalba apie mažą mergaitę, kurią tėvai atiduoda į Dievo rankas. Apgyvendina Jeruzalės šventykloje tarsi namuose. Apokrifinėse evangelijose ir padavimuose rastume daugiau žinių, kaip ji augo, mokėsi tarnauti Dievui ir galiausiai buvo pasirengusi ištarti savo lemtingąjį teesie arkangelui Gabrieliui, atnešusiam jai baltą lelijos žiedą ir žinią apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“, – iškilmingai, pamokančiu tonu baigia savo vizitą Gabrielius ir pasišalina. Mergelė lieka viena. Tada viskas ir prasideda, dėl ko mes dabar nebeturim ramybės. Arba atvirkščiai – ją surandame.

Kai buvau dar žalias kunigas, praktinės teologijos mokiausi iš senų klebonų. Tėvui Juvenaliui, senstelėjusiam pranciškonui iš mažos lietuvių parapijėlės Kanadoje, jo vienuoliškas vardas, gautas prieš daugybę metų, jau visai netiko, bet šiaip jis buvo nuostabiai guvus ir šnekus. Jei pasiskųsdavau jam, kad kas nors negerai ar nesiseka, jo firminis, matyt, ne kartą patikrintas, patarimas būdavo toks: „Eik pas mamą! Tu tik eik pas mamą! Mama viską padarys.“ Mama, kirčiuodamas pirmajame skiemenyje, jis familiariai vadindavo Mergelę Mariją. Nežinau, kas ypatingo buvo toje formulėje, kad nenurašiau jos senatvei ar davatkiškumui. Tikrinau pats. Mačiau, kaip išeina kitiems. Jei kas pasakodavo savo atsivertimo istoriją, ten būtinai sušmėžuodavo Marijos šešėlis. Pirmieji paveikslai, sugrįžę į nuniokotą Bernardinų bažnyčią, vaizdavo Dievo Motiną. Jos turbūt labiausiai trūko, kad pakiltum iš griuvėsių. Austrai išvarė iš savo šalies Raudonąją armiją kalbėdami rožančių. Ir taip toliau.

Šią savaitę visiems Lietuvoje nenumatyta kelionė į Šiluvą. Ar Šidlavą – pagal Žemaitės raštus. Eimuntas Nekrošius taip padarė, kad jo laidotuvės sutaptų su maldininkų maršrutu į garsiąją šventovę. Žinoma, ten kažkur jo gimtosios vietos, sodyba, vaikystės gražumas, bet vis tiek – per Marijos rankas ar glėbį, kitaip nebūtų nė pačios Šiluvos. Be to, mama yra mama. Net mirties valandą. Ypač – mirties. Kai anuomet atsistojo Mergelė vidury Šiluvos laukų ir pravirko piemenukų akyse, irgi buvo mirties metas. Juodi arimai vietoj Dievo šlovės. Ne iš gero nubučiuotas, nuglostinėtas stebuklingas Šiluvos akmuo.

Režisierius, pastatęs Jobo dramą, dabar užpila visus klasikiniais Jobo klausimais. Kodėl? Kas nusikalto? Kokia prasmė? Kas iš to bus? Atsakymo Biblijoje nepateikta, tik dejonės. Kankinys Jobas blaškosi, inkščia ir galop užsičiaupia. Jis pats nežino, kad dangaus taryboje Dievas leido Šėtonui visais būdais jį varginti, kamuoti, tikrinti jo tikėjimą, viltį ir meilę. Nė šiandien neturime žinių apie dangaus tarybos sprendimus. Gal ta įstaiga pertvarkyta, kaip ir Vatikano aparatas? Gal tamsybių kunigaikštis jau neturi ten balso? Visaip svarstytum bažnytinių permainų amžiuje. Bet vieną dalyką tikrai išgirdome: maloningoji Mergelė Marija, mūsų užtarėja ir gynėja, stovi šalia Dievo sosto tarsi Šiluvos laukuose. Paimta ten, su kūnu ir siela, savo Sūnaus. Turime mamą. Jobo dramoje įvykęs lūžis.

Senovinė Rytų Bažnyčios giesmė, vadinamasis Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai akatistas, lyg smarkus lietus prapliumpa sveikinti ir šlovinti nekaltąją Mergelę:

Sveika, lapija, kurios gaiviam pavėsy visi glaudžias!

Sveika, kuri nešiojai įsčiose paklydusių Vadovą!

Sveika, pagimdžiusi belaisvių Atpirkėją!

Viskas ten labai tinka keliaujant į Šiluvą ir prisimenant Eimuntą Nekrošių. Ir dar toje giesmėje žodžiai apie karalių Erodą, kad jis paliktas lyg beprotis, neišmokęs giedoti aleliuja.

Lapkritis, kaip visuomet, prasidėjo nuo ano pasaulio ir jo gyventojų. Tik žaidžiame, kunigų ir tradicijos paskatinti, ar iš tiesų ta niekieno teritorija, pafrontės zona tarp žemės ir dangaus, zvimbia nuo abipusių maldų ir užtarimo, nematomų gyvybės, meilės, draugystės srautų? Kas bepatikrins ir išmatuos? Tikėjimo išpažinimo punktas apie šventųjų bendravimą paneigia baimę likti užmirštam, išsitrynusiam. Kareiviai, miško broliai, kaliniai ir tremtiniai, žuvę tūkstančiais, labiausiai rizikavo eiti ir praeiti, išsibarstyti, ištirpti spengiančioj tyloj. Dienoraštis ar laiškelis, eilėraštis, užkastas žengiant mirti, keletas žodžių ant geto sienos paskutinį gyvenimo rytmetį buvo kvietimas ir pažadas toliau bendrauti. Dėl to nežinia kaip ir atrandame dabar visa tai, perskaitome, kontaktuojame. Išlenda iš po žemių kaulai, vestuvinis žiedas, geležinių pančių liekanos. Kur kraujas tiško, žemčiūgai tviska.

Kaip mokam, taip atsiliepiam. Kiek galime mylėt, tiek mylime. Bet patys su savo brangia laisve ir gražaus gyvenimo siekiais būtume pasmerkti tuščioms pastangoms, jeigu ne anie šventi kontaktai. Kad ir prisiminus senąsias protesto ir maišto Vėlines. Kas šiandien pasakys, kiek ana neregimoji pusė mus užtarė ir palaikė, versdama niekais riaumojančio liūto kėslus?

Viskas pildosi net kalendoriškai, su juokingu mokykliniu tikslumu. Išsyk po Helovino nakties, auštant Visų Šventųjų rytui, pasibeldė į duris angelas. Tiksliau, beldė ne jis, o kitas brolis pranciškonas. Matau baltą maišą iš plastmasės pluošto, į tokius kolūkiuose pildavo zuperį. „Nuo Staselės“, – sako. Staselė yra mūsų parapijietė, darbštuolė, pilna artimo meilės. Pamaniau, kad siunčia vienuolynui rudens gėrybių. Bet maiše visai ne tai, o apsilaupiusi medinė angelo figūra, kitados puošusi kažkurį Bernardinų bažnyčios altorių. Viena moteris, Staselės draugė, prieš keturiasdešimt metų, kai bažnyčioje buvo sandėlis, pasiderėjo su darbininkais ir parsinešė namo. Gal motiniškas instinktas veikė ar koks nenorminis anais laikais šventumo ilgesys. Bet turbūt nebuvo naudos. Ant angelo kūno iki šiol nusėdusios tarybinės dulkės. Dešinė ranka atskirta, taip pat abi kojos. Lyg būtų kas kėsinęsis jį ketvirčiuoti.

Tampu gailestinguoju samariečiu. Paguldžiau ant lovos, apžiūrėjau žaizdas. Nuploviau nuskilusią ranką ir kojas. Nauja patirtis. Nesu gyvenime vystęs naujagimio, niekada taip neliečiau vaikiško kūno. Per krikštą tik vos vos brūkšteli šventais aliejais kūdikio galvą ir krūtinę. Good boy! – sakau jam, dėkoju už ilgametę bažnytinę tarnystę. Ir kad atlaikė keturis dešimtmečius maiše nuo zuperio lyg pranašas Jona banginio pilve. Plačiai atmerktos akys nusuktos į sieną. Angelai nuo velniško režimo nukentėjo ne mažiau už „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Prisimenu, kaip atrodė Bernardinų altoriai, kai ten atsikraustyta. Ir daug kur panašiai. Angelų invalidų gretos. Kovėsi už laisvę ir jie. Dvasinių Vyčio kryžių ordininkai.

Aišku, nepulsiu dabar studijuoti angelologijos, nors ji mielesnė ir įdomesnė nei demonologija. Dar labai aktuali mums, kai ieškome savo tapatybės. „Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji“, – čia eilutė iš psalmyno, senojo vertimo. Kalbama apie žmogų. Prieš tai autorius klausė: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum?“ Atsakymas stulbina. Beveik angelai. Tik vos vos mažiau negu jie. Šią psalmyno vietą cituos ir Laiškas žydams, Naujojo Testamento teologijos šedevras. Vadinasi, sugretinimas ne šiaip sau.

Tas atsargus „ne ką“, skiriantis mus nuo angelų pasaulio, išliks, nesumažės. Dabar, po trumpo angelų anatomijos kurso, galėčiau ir palyginti. Mačiau iš arti, liečiau kūną, akis, plaukus. Apžiūrėtos išnarstytos medinės galūnės. Plevėsuojanti vystyklo skiautė – kaip visų naujagimių. Skysti plaukučiai, sušukuoti į kairę. Sočiai maitintas kaip dauguma jo brolių ir seserų, ne veltui Tomas Akvinietis giedojo, ir šiandien tebegiedame, apie angelų duoną. Kas skirtų angelą nuo Palangos paplūdimyje besiturškiančių mažylių, yra tik jo sparnai. Jie būtų tas „ne ką“, užfiksuotas psalmėje. Bet šis angelas tarnaudamas Dievui neteko sparnų. Gal dėl kokio nelaimingo atsitikimo ar demonų išpuolio. Ant vieno peties likęs baisus strampas, o ant kito – tik sparno žymė. Svarbiausia angelo kūno dalis pasirodo ir pati trapiausia, labiausiai pažeidžiama. Nieko nuostabaus. Turbūt ir demonai iš keršto taikosi visų pirma į sparnus.

Mes sparnų neturime. Gal šiek tiek saugiau. Toks Kūrėjo sumanymas. Nebūsime tarpininkai, nekursuosime tarp dangaus ir žemės, nešini tai kokia šventa knygele, tai gėlių puokšte ar dieviškos meilės strėlėmis. Visa kita galioja vienodai – Dievo garbinimas ir tarnavimas jam. Ištikimybė. Savo kūno atstatymas pavojams. Kova, net jei vaikiška, už Dievo karalystę. Vienodai kankinami, išnarstomi, jeigu ką. Amžiaus nepaisoma.

Kelis kartus esu bandęs skaičiuoti, kiek angelų nardo po Bernardinų skliautais. Juk seniai suskaičiuoti du tūkstančiai stiuko figūrų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Bet man nepavyko. Pradedi skaičiuoti ir susipainioji. Nepamatai galvutės, įsisukusios tarp debesų ar besiilsinčios ant altoriaus atbrailos. O kitąsyk vaikštinėja koks vaikiūkštis, ir tada netyčia įtrauki jį į angelų sąrašą, nes juk „ne ką“ menkesni mes padaryti, dar ir gražumo vainikas. Žinau, kad sąrašo nebus. Tuščia jo. Aišku, kad angelų daug, visa armija. Kiti štai grįžta namo kaip iš tremties ar karo. Jau nebe pirmas toks.

Visos gražios mūsų istorijos, sutapimų ir netikėtumų blyksniai turėtų įgyti mums kažkokį neoficialių stebuklų ar pusiau stebuklų statusą, kai tarsi iš degančio Mozės krūmo tau prisistatoma, šaukte šaukiama: „Aš esu, kuris esu!“ Bet pliumpteli akmenukas į vandenį, ir vėl ramu, lyg niekur nieko. Graužti save, kad neišgirsti Viešpaties kvietimo, nesureaguoji, netampi labiau tikintis? Evangelijoje Kafarnaumo miestui dramatiškai pagrasinta, kad jis nugarmės į pragarus, nes nepamatė nuostabių Jėzaus darbų. Taikyti tai sau ir kitiems, mėgint susigėsti ar išsigąsti? Bet jeigu šventųjų bendravimas tikras dalykas, jeigu angelai kyla ir leidžiasi ant žmogaus sūnaus, gal nebus lengvabūdiška tyliai pasikliauti tuo judėjimu. Jis leidžia galvoti apie visą Dievo tautą, apie būrį, sudarytą iš žemės gyventojų ir dangaus kareivijų, besidalijantį Kristaus pergalės vaisiais.

Prieš liepsnojantį krūmą nereikia religinių žinių patikros. Nusiaunamos kojos. Ar nusirengiama, kaip padarė Pranciškus Asyžietis mirties valandą.

Spalio vakarą, jau gerai pritemus, Šv. Jono bažnyčioje baigėsi gedulinės mišios už Adolfą Ramanauską-Vanagą. Daug žmonių, kurie dar prisimena 1957-uosius, kurie patys matė mišką ir visa, kas būdavo po to. Bet ir jaunimo tiršta, ne iš projektų suplaukę. Jau prieš kelerius metus, laidojant Tauragėje partizaną Liūtą, kunigas pranašavo, jog laisvės kovų naratyvas sklando virš mūsų galvų ir laukia savo valandos. Matyt, kad sulaukė. O kas ta ypatinga valanda?

Išėjus iš bažnyčios, čia pat Pilies gatvėje, ties buvusiais vyskupų namais, įraudęs pusamžis akordeonistas visu smagumu liurlina „Katiušą“. Nagi prieisiu, subarsiu komjaunuolį-veteraną, gėdą daro žilam plaukui. Bet tuojaus apsigalvoju: kam vargintis, juk žinau, ką atsakys. Jei ir nepavarys rusiškai į kokią girdėtą vietą ar nepasiūlys į dūdą, geriausiu atveju ims teisintis sostinės turistais, jog viskas – juokais, ir apskritai ta rusiška propaganda nei kas tiki, nei anksčiau tikėjo. O „Katiuša“ gražu, sugrąžina jaunystę, pakelia nuotaiką, net lietuviams.

 Vasaros vidury, kai Dzūkijoje dar nei grybų, nei uogų, bičiulis pasikvietė į savo sodybą Rudnelėje. Kelios pusgyvės trobos susispietusios tarp girių. Skroblaus vanduo ledinis, geliantis net vidurvasarį. Puola uodai ir musės, bet ir fantastiški, nematyti drugeliai tupia ant galvos, ant rankų. Nors imk ir glostyk ar bučiuok. Kol kaimas buvo tikras, čia ganė gyvulius, augino bulves ir vaikus, varė samagoną, pasižuvaudavo. Per mišką gerus penkis kilometrus keliaudavo į Marcinkonių bažnyčią. Stovėjo ir pradžios mokyklėlė, bet tik beržynas dabar ten linguoja. Ir dar ten – garsi pokario partizanų žemė.

Prieš keletą metų Rudnelėje gyveno tokia Stasė. Atitekėjo iš kaimynystės ir pasiliko čia iki mirties. Net vasarą nenusivilkdavo fufaikos. Jaunystėje ji beprotiškai įsimylėjo mokytoją iš gretimo kaimo. Bet mokytojas, pašauktas kenčiančios tėvynės, išėjo į mišką. Galbūt kartu su mokiniais. Sykį Skroblaus ūksmynuose Stasė parklupusi velėja žlugtą ir mato, kaip upelio vandenyje suribuliuoja mylimojo atvaizdas. Stovi už nugaros ir tyli. Jau kitoks, uniformuotas, su ginklu. Turbūt nepratarė nė žodžio abu. Ir ką kalbėtum? Stasė buvo ištekėjusi už kito, svetimo jai žmogaus. Mylimasis turėjo savo mišką ir ten laikėsi iki galo. Sutuoktinis, įkalęs samagono, krypuodavo pakluoniais pas kaimynę.

Vakare, kai vėlai temsta, imu troboj nuo lentynos pirmą pasitaikiusią knygą. Šekspyro sonetai, išversti į rusų kalbą Samuilo Maršako. 1952-ieji. Geras laikas meilės lyrikai! Knygelėje pastaba, jog vertėjui už ją skirta antrojo laipsnio stalininė premija. Perskaitysiu, kiek spėsiu, matyt, likimo pirštas. Už pražuvusią Stasės meilę. Už mokytoją partizaną. Už tai, kad mylinčiųjų pergalės šioje žemėje niekada neapskaičiuosi.

Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite jau miške, palaiminti Nedzingės klebono, partizanų rėmėjo ir ryšininko pravarde Elytė. Vanago prisiminimuose pažymėta: „1945 m. spalio 7 d. susituokėme bažnyčioje. Visa tai vyko nakčia, nepaprastomis aplinkybėmis. Iš partizanų dalyvavo Jūrininkas, Daktaras ir Gegutis.“ Nieko labiau absurdiško nesugalvosi nei tokia meilė ir vedybos. Ko jie galėjo sau tikėtis? Kad žmonai pavyks likti nežinomai KGB, išsislapstyti pas patikimus žmones, išsigelbėti? Kad vieną dieną bunkeryje susiprogdins drauge, apsikabinę amžiname glėbyje?

Bet jiedu išliko partizanų šeima. Toliau kovojo dviese, pogrindyje, kai miške viskas jau buvo baigta. Augino dukrą. Ir suėmė juos kartu, žinoma, saviškių išduotus, po dešimtmetį trukusios įnirtingos medžioklės. Tardoma Birutė 40 dienų nepravėrė burnos. Jie buvo sutarę, kaip elgtis, kad nepakenktų kitiems, pirmiausia savo dukrelei. Kaltinimai žmonai buvo perkvalifikuoti ir sušvelninti. Asmeninė Vanago dvikova su KGB truko visus metus. Dėl kitų nėrėsi iš kailio. Abi jo mylimosios buvo išgelbėtos. Juk jis – mokytojas, ne tik karys, su širdimi, pareigos ir atsakomybės jausmu. Pasižiūrėkite į nuotrauką, kur jis vienplaukis miške priešais kovos draugą, abu suglaudę du vanagus, tupinčius jiems ant rankų. Mokytojai buvo šviesuomenė. Bene Balninkuose visa gimnazijos klasė išėjo į mišką, o iš paskos – jų lietuvių kalbos mokytojas. „Tai aš juos mokiau mylėti tėvynę ir turiu būti kartu su jais“, – toks pasirinkimas. Jeigu kas mūsų laisvės kovose verti ypatingos pagarbos – tai Lietuvos mokytojai.

Ten pat Marcinkonyse prieš daug metų buvau pakviestas į kažkokį ateitininkų renginį, ir jie iškėlė klausimą: kas turėjo būti partizanams svarbiau – jų asmeninė meilė, pareigos šeimai ar ištikimybė Lietuvai ir priesaika kovoti su okupantais? Neturėjau tada nei sau, nei jiems aiškaus atsakymo, vinguriavau. Evangelija liepia mylėti, atleisti priešams. O štai išeina į mišką penki broliai, pasmerkę savo senus tėvus Sibirui, prieš tai dar atvestus pakankinti prie išniekintų sūnų kūnų palei šventorių. Ona Šerkšnienė, mūsų buvusi parapijietė, per vieną naktį Dusetose neteko ir brolio, ir vyro. Paskui nakčia, slaptomis su broliene, dvi jaunutės našlės laidojo jų kūnus pašventintoje žemėje. Ar adekvati ta auka, kaina, ir dar tada, kai visos viltys žlunga, kai laisvės nėra ir nematyti?

Ramanausko-Vanago istorijoje meilė ir kova gražiai, nors ir per kryžių, susipina ir sueina į viena. Mokytojai nuo šiol turėtų ką papasakoti ir kuo uždegti jaunas širdis. Ir jos jau degė anas kelias spalio dienas, ko seniai nebuvo mačiusi Lietuva.

Tegu kliurkina raudonveidis į valias savo armoniką Pilies gatvėje. Galėtų pridėti ir Rusijos himną, jeigu įstatymai leidžia. Tas repertuaras – pralaimėtojų. Dabar kaip niekad aišku. Jie mato, girdi – ir išsigąsta, pasiunta burnoti. Klausykimės mes visi ir kvatokime.

Nežinia, kuo turėjome taip nusipelnyti ar, priešingai, nusivažiuoti per nepriklausomybės metus, kad pabiro dabar iš dangaus jubiliejinių dovanų gausa. Vasario 16-osios Akto nuorašas, sukilėlių vado kauleliai Gedimino kalne, jo sutuoktuvių žiedas, kitas neįmanomas atradimas – sušaudyto Vanago palaikai iš Našlaičių kapinių. Galima pridurti ir popiežių Pranciškų, ar ne jis siuntė mus atgal prie šaknų ir prie kankinių atminimo. Nesvarbu renginiai, iškilmės – eina ir praeina. Lieka pasakojimas, galingas ir veikiantis, nesunaikinamas.

Ramanausko-Vanago istorija išdažyta velykinėmis spalvomis taip, kad netenki žado. Išdavystė, nežmoniški kankinimai, okupantų tribunolas, egzekucija, buvo užkastas bevardžiame kape „už stovyklos“, tarp dviejų nusikaltėlių, nukryžiuotų kartu. Šauta tiesiai į veidą – kad daugiau niekas jo nematytų ir neprisimintų. Bet tada seniai, kai buvo anas pirmasis kartas, yra pažadėta, jog išauš trečioji diena, kupina baimės ir džiaugsmo. Jei koks nors paauglys iš Vanago klasės Alytuje būtų matęs jį surištą ir nukankintą, metamą kniūbsčią į Našlaičių kapinių duobę, tikrai būtume išgirdę tai, ką Marija Magdalietė sakė prisikėlusiam Jėzui: „Mokytojau!“

Net popiežiaus Pranciškaus malda ir užtarimas nepakeis to, kas turi ateiti. Ruduo jau tikras, ne kalendorinis. Jo prigimtis būti atsisveikinimu, išsiskyrimais. Dar tebeviešint popiežiui, parapijoje laidotuvės. Paskui iš Sibiro tolybių rusiška esemeska, jog pasimirė nuo senų laikų pažįstama moteris. Buvo anuomet jauna rajoninio laikraščio „Leninskaja pravda“ korespondentė. Ten jos dėka įvyko ir mano paties žurnalistinis debiutas legalioje spaudoje, aprašiau moksleivių stalo teniso būrelį. Kartu prisijuokta, prikvailiota kitados naktimis prie minus trisdešimt ir keturiasdešimt. Tą pačią dieną kita žinia apie mirtį, tik jau Vilniuje, irgi draugė kelių dešimtmečių. „Verkite su verkiančiais!“ – apaštalo Pauliaus receptas. Su besidžiaugiančiais jis lieps kartu džiaugtis. Atsakyta į visus rudens ir ne rudens klausimus? Evangelija tik taip darosi?

Šventasis Tėvas svirduliuodamas, bebalsis išėjo iš buvusio KGB kalėjimo. Turbūt ne to daugelis ten susirinkusių laukė. Mes įpratinti Atgimimo uždainuoti tokiose vietose, kelti vėliavas. Būti žvalūs, pilni optimizmo. Gana jau prisitraumuota. Reikia apie dvasios stiprybę, nepalaužtus kankinius, tiesos pergalę, laimingą dabartį. Tam ir yra muziejus: išeini lauk, ir baigta, vėl smagu, norisi gyventi. Pranciškus išėjo sugniuždytas. Nė žodžio apie kokį dvasios triumfą. Buvo kūniškai įmestas į kentėjimų jūrą. Pačius pragarus. Ne pirmą sykį, aišku. O kur Kristus Jėzus, mūsų viltis? Svirduliavime turbūt daugiau Velykų rytmečio negu po vėliavomis, su būgnais ir trimitais. Anksčiau Pranciškus kažkam yra kalbėjęs apie savo pamaldumą kryžiui ir pavadino jį Dievo nesėkmės istorija. Kartu su visa kūrinija tebedūsaujame dėl to. Jeigu nedūsautum, Kristaus vilties neliktų.

Kad viso to mums žūtbūt reikia, kad trokštame, buvo matyti per tas kelias rugsėjo dienas. Nežinau, kaip latviai ir estai. Kaune žmonės jau nuo vidurnakčio šalo nesudėję bluosto, laukdami Santakoje popiežiaus mišių. Prilipę prie televizorių, be perstojo variusių dviem kanalais tą patį. Nepaisant bjaurių vertimo spragų. Net žiniasklaidos tonas buvo taikesnis, švelnesnis. Apie kitą gražų nutikimą išgirdau vėliau, jau po visko. Pasirodo, per sekmadienio mišias Kaune pritrūko Komunijos. Organizatoriai, matyt, įvertinę Lietuvos sekuliarizacijos lygį, esą buvo parengę 30 tūkstančių baltų kvietinių paplotėlių – komunikantų. Paskui dar keliomis kalbomis perspėjo šimtatūkstantinę minią, jog Komunija priimama tik atlikus išpažintį (angliškai to neminėjo). Kažkaip nesumota, jog Kristaus trauka skelbimų nesiklauso. Komunijos neužteko. Organizatoriai tylėjo. Tada įsitraukė Šventoji Dvasia, ji visada panašiu stiliumi. Bičiuliai, kelios šeimos, patekusios tarp tų, kurie liko nepriėmę Kristaus Kūno, su džiaugsmu pasakojo, kaip jie nusprendė nenusiminti ir pasidalinti atsineštais krekeriais, pašlakstė vienas kitą švęstu vandeniu, irgi išsitrauktu iš rankinės. Gaila, kad Pranciškui niekas neperdavė to epizodo. Virš Nemuno ir Neries švystelėjusi vaivorykštė sveikino gyvąją Dievo tautą. Nedažni tokie dalykai Bažnyčioje. Viskas iš tos pačios dieviškos nesėkmės istorijos ir nesiliaujančių atodūsių?

Dūsauti aną savaitę reikėjo besiklausant vienos studentės. Skyrėsi su draugu. Glostinėjusi, mylavusi jį ne vienus metus, bet veltui. Pavargo. „Aš ne Dievas“, – metė man, kai bandžiau pamokslauti, kaip Viešpats mus myli ir atleidžia visas nedorybes. Jos pastaba taikli, nepasiginčysi. Tik kažin ar pavyks jai pabėgti. Verčiau nepabėgtų. Svirduliuos tarsi popiežius po KGB, bet gal taps šventąja, giedos aleliuja, darys stebuklus, ženklus danguje ir žemėje. Nesakiau jai to. Reikia melstis.

Skaldymo, susipriešinimo, skyrybų didysis meistras yra žinomas. Jis nelabai ir slapstosi, kai užuodžia grobį. Puola visais frontais. „Aš norėjau pirkti motociklą, o ji man draudė!“ – prisimenu dar iš mokyklos, kaip graži, protinga moteris buvo palikta viena su dviem vaikais. Mes kartu vasarodavome pionierių stovyklose. Nuo to laiko bijau ir nekenčiu teismų. Ir žmogaus teisės kryžiaus perspektyvoje įtartinas daiktas, ne sykį iš ano tamsybių profesionalo kišenės.

Kai Pranciškus čia vėl aukštino tiltus, ryšius, susitikimų vietas, galvojosi ne tik apie religijų, tautų ar kultūrų dialogą, Lietuvos situaciją tarp Rytų ir Vakarų. Mažieji tilteliai ir lieptai tiesiasi tarp mūsų be jokių projektų ir iššūkių, tik dėl to, kad mes – žmonės, triasmenio Dievo paveikslas ir panašumas. „Dievas yra geras; Dievas yra gražus; Dievas yra tiesa“, – tai vėl iš popiežinio repertuaro. Gavome kūnus kaip medžiagą tiltams ir tilteliams. Evangelija daroma kūnu. Pranciškus – šios statybų aikštelės juodadarbis, ne architektas ar užsakovas, nors jo titulas – Pontifex Maximus – leistų jam nenusikalti ir pasitaupyti. Matyt, jam visiškai aišku, kas atsitinka Dievo atvaizdui mumyse, kai vietoj tiltų statomi Babelio bokštai, Berlyno sienos, muitinės, kalėjimai, karališkieji sostai.

Ta istorija su krekeriais iš mišių Santakoje taip įstrigo, kad Pilies gatvės „Aibėje“ nejučiomis griebiu tūtelę šokoladinių biskvitų. Jų pavadinimas irgi tinka šiam metui – „Lʼamore“. Užvalgysiu, kaip apaštalas Paulius po atsivertimo Damaske, ir bus nebaisu nieko? Nei rudens, nei mirties, nei išsiskyrimų. Kristus Jėzus – mūsų viltis.

Kvietimai į susitikimus su popiežiumi paskleisti ant stalo lyg loterijos bilietai ar būrimo kortos. Aišku, nebus ten jokios kaktomušos, kaip kad atėjęs rytais į mišias randi zakristijoną Gintarą ar Aldoną, bažnyčios budėtoją. Bet būtų gana ir drovaus Pranciškaus nusišypsojimo, rankos mostelėjimo. Gal net leistų paliesti jo drabužių kraštelį? Jis neišpuikęs, paliečiamas. Prisimenu, kaip Italijos miestelyje spaudė leteną šuniui, kartu su gelbėtojų komanda ieškojusiam žemės drebėjimo aukų. Esu tradicinis katalikas, noriu mylėti Bažnyčią, džiaugtis ja ir didžiuotis. Aplankys Šventasis Tėvas, pasimels už mus, paliks savo kvapo, ir atgysime, atsinaujinsime tarytum anie skubiai perdažyti elektros stulpai Žiupronių gatvėje, kur šeštadienį leisis papamobilis pakeliui iš Aušros vartų.   

Bažnytiniai skandalai ir krizės man nė kiek neapkartina popiežiaus vizito. „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“, – prieš daug metų pacitavo Evangelijos ištrauką senukas kunigas ir krito nuo širdies smūgio čia pat po šventais paveikslais, vos pradėjęs savo paskutiniąsias mišias. Kas būtų neįsidėmėjęs tokių žodžių.

Kada ir kaip pamilau Bažnyčią, neprisimenu. Turbūt iš pirmo žvilgsnio. Pro durų plyšį į sudaužytus, negyvus Šv. Jono bažnyčios altorius. Nerealus grožis ir kilnumas. Tarybinėje mokykloje mes jau buvome parengti šventai meilei. Atmintinai mokėmės aistros kupinų posmų. Neužmiršau. Mylėki partiją, vaikuti, kaip savo motiną myli. Paskutinis žodis kirčiuojamas galūnėje. Ir apie Leniną, amžinai su tavimi, apie didį Spalį, kosmoso užkariautojus, taikos nešėją tarybinį karį. Čia visai be ironijos ar užuominų į moralinę žalą. Lygiai kaip biblinių pranašų knygose, buvo laukiama meilės, o ne pareigos ar ko kito. Įstrigo vaikiškon širdelėn. Nereikėjo kruvinų pastangų, kai atsirado Bažnyčia, irgi motina, meilės istorijos partnerė.

Kad neprailgtų popiežiaus laukimas, kelis rugsėjo vakarus su draugu skyrėme kinui. Išgirti, premijuoti jauno kanadiečio Xavier Dolano filmai, paskui dar paskutinė „Lolitos“ ekranizacija. Jausmų, santykių raizgalynė, nežinia, kas ten balta ir juoda, kas tikra ir kas farsas, koks galų gale moralas. Tik matai, jog karaliauja meilė, kad ir kas nutiktų, komedija ar tragedija. Ji ištveria ir nesibaigia, kaip skelbė dar apaštalas Paulius, o pritaikius Dolano filmo pavadinimą – Laurence anyways. Draugas nuoširdžiai stebisi, kodėl tos meilės iš ekrano tokios nelogiškos, komplikuotos, trauminės. Dažniausiai – viena kryptimi, nors aukos būtinai dvi ar net kelios. Kainos ir kokybės santykis – katastrofiškas. Bet atsiversk Senąjį Testamentą, ir ten viskas panašiai, kai autoriai ima narplioti Dievo santykius su savo tauta. Nusibosta klausytis apie žmonių klystkelius, nuodėmes, aklumą ir kvailumą. Galėtų nusibosti ir vienodas antrosios pusės atsakymas: pasibaręs, pasidraskęs, parodęs, ką gali, Dievas vėl puola ant kaklo. Tas pats įkyrėjęs one way street.

„Kaip Kristus myli Bažnyčią, o Bažnyčia – Kristų“, – visą vasarą kartojau iš apeigyno, laimindamas jaunavedžius. Mūsų asmeninio vaidmens ar nuopelnų toje schemoje nėra. Mes – tik palyginimas. Nei viena, nei kita sakinio dalis nesikeis. Antroji dalis veikia todėl, kad yra pirmoji. Perdažyti elektros stulpus verta. Arba antai vidurnaktį jaunas kunigas vienmarškinis tuščiomis gatvėmis grįžta iš vakaronės su studentais. Tamsoje nuo jo baltų marškinių eina karštis kaip nuo krosnies.

Rugsėjis taps mums popiežiškuoju mėnesiu, prisiminus ir Jono Pauliaus II viešnagę. Gražu, nebanalu. Ir jeigu dar tiek saulės, šilumos kaip šįmet. Tarytum į bulviakasį ar prie obuolių derliaus, ar į šilelį prie grybų pas mus Šventasis Tėvas. Turbūt ta pati partija bus išmokiusi mus taip grybauti, kad girios ūžia. Siųsdavo specialų traukinį savaitgaliais Druskininkų linkui. Kad tik tolyn nuo sekmadienio mišių. Baisu, kaip grumtasi už kiekvieną skarelę šventoriuje. O kur jau komjaunuoliškos ir pionieriškos širdys, kiekvienas poterių mokomas pyplys. Tikras gėrybes siūlė mainais, ne vien kazlėkų ir kelmučių krepšius. Kolektyviniai sodai vietoj atlaidų. Sporto varžybos per Velykas, dainos ir šokiai, paparčio žiedas – jaunam ir senam, ant laimės. Ir ne taip jau veltui, be pėdsako grumtasi, kaip kad rodėsi pirmiau, Sąjūdžio bangoms viską šluojant. Turėtume, ką dabar parodyti popiežiui Pranciškui, dėl ko prašytis jo maldos ir užtarimo. Juk yra lyginęs Bažnyčią su lauko ligonine. Ne maisto papildai ir kosmetika.

Jau visi žino ir baigia priprasti, kad Pranciškus nebars nei bedievių, nei sugyventinių, nei padugnių, nei gėjų. Kelionės išvakarėse Jo Šventenybė nusifotografavo su vaikigalių būriu, grįžusiu iš Asyžiaus. Ten tris dienas vyko konferencija, pavadinta „Popiežiaus Pranciškaus švelnumo teologija“. Jis pats aiškino, jog švelnumas – ne sentimentai, bet tam, kad pasveiktum nuo savimeilės, savanaudiškumo, kad pajustum, koks mylintis yra Dievas ir kokia konkreti jo meilė. Teologija – mokslas apie Dievą, bet Pranciškus siūlo teologijai nebūti savimi patenkinta, narcisistiška, nesimėgauti savo vidinėmis tiesomis, bet paimti už rankos kitą žmogų. Nuolat būti įsikūnijusiu Žodžiu. Švelnumo teologijai skirta rodyti, koks grožis yra jaustis Dievo mylimam. Ir dar, ir dar, ir dar.

Šiaip jau, aišku, Pranciškus nepasako nieko, ko iš principo nežinotų Bažnyčia, ko pats nebūtum girdėjęs ar skaitęs. Tai kodėl klausaisi jo, ir nepraeina nuostaba, šiurpuliukai per nugarą? Kodėl klausaisi, ir baugu, kad visa tai nutrūks kaip sapnas?

Bet juk ne! Ir kaip galėtų baigtis, jeigu ne žmogaus sugalvota ir paleista. Net iš palyginimų matosi.

Pamokslininkas pasveikino su šventąja vasara. Dar nebuvau taip girdėjęs. Turbūt dėl atlaidų karuselės. Per liepą buvo atlėgę, o paskui vieni po kitų. Ir žmonių vietomis pilni šventoriai. Apsivainikuosime, pasišlovinsime popiežiaus vizitu. Kas dar drįstų piktžodžiauti, kad lietuviai atšalę nuo tikėjimo ir miršta kaimo parapijos, likusios be kaimenės ir be ganytojų?

Atlaidas – sakoma apie Alksnėnus. Gal ir kitur. Gražu. Nenusibosta ir neprailgsta. Procesijas dėčiau į raudonąją knygą. Gėlių ir žalių šakelių girliandos, nutįsusios nuo bažnyčios palubės, lyg kokie takeliai į aukštybes. Ar priešingai – iš ten link mūsų nutiesti dieviški kanalai. Kermošius prie šventoriaus vartų, sakramentiniai atlaidų saldainiai. Net jei prekės iš Kinijos. Net eilės prie klausyklų ir visiems vienodi išpažinčių klausytojo verdiktai. Vienąsyk Sveika, Marija už tai, kad nekalbi poterių ar penktadieniais valgai mėsą, o sekmadieniais dirbi. Už vaikiškas išdaigas tiek pat. Kas ir kaip čia veikia, nesupaisysi. Bet veikia. Ir toliau veiks. Bus atleidžiama. Paminėk indulgencijas, ir siaubas veiduose ar pikti anekdotai. O juk atlaidas tą visada ir reiškė. Tik aritmetikos ir konkretumo buvo daugiau toje srityje Liuterio laikais.

Laimė, kad didžiajam reformatoriui nepasisekė visko išrauti. Iš Žolinės atlaidų parsibeldžiu apsikabinęs šakotį. Dar dubenėliai su kepta vištiena, mėsos vyniotiniais ir farširuotu karpiu. Trilitrinis stiklainis raugintų agurkų. O ką jau kalbėti apie šventinių pietų stalą, suraitytą surangytą tarsi vestuvių pokyliui. Ir ne klebonijoje, paprastų parapijiečių namuose. Suvalkiečiai dosnūs, moka parodyti savo jausmus.

Apie Šv. Lauryno atlaidus, aukštaitiškus, prisiminimui liks bažnytinis ritualas, katalikiškų apeigų knygelė lotynų kalba. Buvo nubrukta į pašiūrę šventoriuje, kur su klebonu ieškojome vėliavų atlaidų procesijai. Tarp atgyvenusių mišiolų ir maldaknygių laikytos ir Jono Ragausko ateistinės brošiūros. Buvo kadaise toks ekskunigas, išgarsintas tarybų valdžios. Įsivaizduokime kleboną, po mišių tyrinėjantį Ragausko brošiūrą „Kaip kunigai išnaudoja darbo žmones“. Bet atliktum sąžinės sąskaitą ir prisitaikytum asmeniškai. Šakočiai ir agurkai tik juokas.

Apeigų knygelei trūksta pradžios ir titulinio puslapio, bet matyti, jog tai XVIII amžiaus leidinys. Ant nudriskusio viršelio man vaidenasi bernardiniškos saulutės spindulių pėdsakai, bet greičiausiai fantazuoju. Bernardinų tose apylinkėse nebūta. Nebent kas irgi panašiai perkėlė ritualą atlaidų metu. Lyginu užlankstytus lapų kampus ir skaitinėju lotynišką tekstą. Kažkokio kunigo pasižymėta ten, kur maldos už mirusiuosius ir ilgos egzorcizmo apeigos. Dėl mirusiųjų nieko nuostabaus. O kaip su demonais? Išeitų, triūsė nelabasis iš peties lietuviškame sodžiuje tarp lieknų pušelių? Ar labiau mados reikalas, kunigų įdiegtas įprotis nuolatos jaustis velnio taikiklyje? Bet ir popiežius Pranciškus, sako, apie šėtoną kalbąs kaip iš tos antikvarinės knygos. Daug ir baisiai rimtai. Gal kas pasidomėtų, ką tai reiškia? Prietarai ar ne egzorcizmą atlikti ne tik žmogui, bet ir vandeniui, ugniai, bet kuriam Dievo sutvėrimui?

Pati maloniausia staigmena, kad anais laikais Bažnyčia buvo užsikrėtusi viską šventinti ir laiminti. Apeigyne per šešis šimtus puslapių, ir daugiau nei pusė jų skirta palaiminimams. Nuo jų pradedama pastoracija. Esu šventinęs namus, vieną kitą įstaigą ir kavinę, sporto salę, kokį koplytstulpį ar kryžių, šventą paveikslą, paminklą ant kapo, krikštynų dovanas, keletą automobilių. XVIII amžiuje švęstas vanduo tiško į visas puses: gyvenamosios ir ūkinės patalpos, šuliniai, dirbama žemė, sodai, medžiai, aviliai, tvartai, avių ir galvijų bandos, jų gydymo priemonės, sėkla sėjai, valtys, tinklai, žūklės pradžia, rudens derlius, drabužiai, oras, bet koks geras darbas. Kas valgoma ir geriama: šviežiai iškepta duona, mėsa, aliejus, taukai, alus, vynas (ir vyno rūsys), medus, pienas ir pieno produktai, javai, visi vaistai, namų užstalė. Ir, matyt, ne kokie automatai tas apeigas atlikinėjo, štai vienoje formulėje žodis orizarum ranka ištaisytas į oryzarum. Būta raštingo kunigėlio. Atskiras palaiminimas šeimyniniam guoliui. Visur, be maldų, – ir po užuominą į Šventąjį Raštą, tarsi jis nuolat kartotųsi, lydėtų kiekvieną žingsnį. Pavyzdžiui, prie mėsos minimas Nojus ir jo arkos įgula, visa gyvūnija, išgelbėta nuo tvano ir tapusi maistu. Ilgos, sudėtingos apeigos šventinant laukus: kunigas klaupiasi, giedamos kelios psalmės, Mergelės Marijos litanija, taigi išvien poezija. Mater amabilis, mater admirabilis, causa nostrae laetitiae… Susipina, susiplaka sacrum su profanum. Be baimės, kad susiteps, nuvertės šventumas. Apeigyno gale dailyraščiu dar pridurtas kažkokio medžio pašventinimas. Žodžiu, niekas neturi dingti iš laiminančios Bažnyčios akiračio.

Kodėl ir kur visa tai prapuolė? Kad puikiai valgosi, geriasi, dirbasi, miegasi ir t. t. be jokių šventų formulių, yra gryniausia tiesa. Bet ūžiama per pamokslus, o ir kas nemato, jog tikėjimas praradęs ryšį su realiu gyvenimu. Pakiltų dvasingumas, jeigu visur štai taip su švęstu vandeniu ir Biblijos citatomis? Sustabdytų afrikinį kiaulių marą kunigėlio užkalbėjimai? Ar per vėlu jau tokioms operacijoms, verčiau adoruoti ir šlovinti, bus bent ryšys su televizijos laidomis.

Kol varinėjau po provincijos atlaidus, Vilniuje Šv. Dvasia irgi nesnaudė. Po langais Bokšto gatvėje, kur stūkso prašmatni indų ir stalo reikmenų parduotuvė, per naktį atsirado naujas užrašas. Ant banguotos skardos per visą sieną trys stambios raidės sidabriniame fone: RND. Kaligrafiškas darbas. Turėjo kažkas gerą ranką, ne tik drąsos ir polėkio. Tame name būta seniausio Vilniaus viešbučio, ten posėdžiavo 1863 metų sukilimo vadai, paskui ilgą laiką gyveno garbingasis mūsų nepriklausomybės architektas Jonas Basanavičius. Kai privatizavo ir rengė parduotuvę, viešbučio prieangį įstiklino, sudarkė dailų pastatą. Bet liaudies keršytojai šauniai darbuojasi. Nežinau, ką reiškia tos raidės grafičių rašytojų leksikoje. Šifruoju pats sau pagal aplinkybes ir nuotaiką. Jaučiu, daktarui Basanavičiui irgi būtų patikę, jis vertino visokius paslaptingus rašmenis, tyrinėjo vaiduoklių gyvenimą. Ir, aišku, pats buvo su polėkiu, jeigu sutvėrė Lietuvą iš meilės savo velionei žmonai Eleonorai arba iš nieko.

Mėgstu vasarą, kai jau užčiuopi jos galą ir aišku, jog yra dalykų, kurie nesugrįš. Kitados vidurnaktį esu gavęs tokią žinutę iš seminarijos laikų draugo. Sunokusio obuolio krytis tavo akyse. Gandrų kompanija pievoje, laukianti signalo pakilti. Skriskite, skriskite, prisiviešėjote, svetingų jums naujų uostų! Viešpats su jumis. Susitikti nebūtina.

Evangelijose stebukladario Jėzaus vasaros teatras turi užsidaryti, kad prasidėtų tai, kas gelbės pasaulį. Deja, iš anksto neatspėsi.