Čia spausdinami eilėraščiai iš būsimos Artūro Tereškino knygos „Lipnūs kūnai“. Rinkinį gegužės pabaigoje išleis leidykla „Kitos knygos“.

Šv. Stepono gatvė
 

tavo bute Šv. Stepono gatvėje

gulėjome ant čiužinio

tiesiai ant žemės

pirmą kartą parsivežiau

poppers

moksliškai kalbant

alkilo nitritų

kvapai buteliukuose

pauostyk sekso metu

rodės, kad išeisi iš proto

pirmą kartą uostydamas

tik neapsilaistyk

skystis aitrus, deginantis

įkvėpk jo į vieną šnervę

paskui į kitą

o tada dulkink mane

kol išseks jėgos

niekada negirdėjau

tavęs taip dejuojant

garsiai, lyg rėktum

o gal verktum

svaiginantis kvapas

svaiginantis seksas

o kaip gera

šaukei dejuodamas

duok man to popperso dar

negailėk

čiužinys braška per siūles

mes judame vis greičiau

abu atsiklaupę ant kelių

tavo bute Šv. Stepono gatvėje

●

Mano bute Šopeno gatvėje šalta

aukštos lubos, plastikiniai langai

prisiglaudę prie tavo lūpų

elektriniai radiatoriai urzgia iš sielvarto

kad vis dar šalta

Kai bučiuoji mane

mėginu įsivaizduoti, kas yra meilė

ar ji panaši į deginantį radiatorių

jo metalinę aistrą

nors vis dar šąla delnai

Po trečios sunkaus raudono vyno taurės

mums šiek tiek šilčiau

gulim nuogi ant senos ištiesiamos sofos

tamsiai mėlynų paklodžių

tavo kūno plaukai šildo mane

Tau patinka būti grubiam

švelniai daužyti man sėdmenis

tavo rankos šiurkščios

nuo darbo tėvų sode

subraižo mane lyg nuogo klevo šakos

už lango

Kai įkaistame kaip elektrinis radiatorius

šūkaudami nešvankybes

aš angliškai, tu lietuviškai

vis tiek nežinau, ar tai meilė

ar tik nekasdienis seksas

kurio vis dar ilgiuosi kaip vasaros Helsinkyje

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

●

lapkritį šviesos nedaug

ji dažnai meluoja

kaip ir vyrai, kuriuos sutinki savo lovoje

vienkartiniam nuotykiui

šypsenai, seksualiam apsikabinimui

ar dar kitiems veiksmams

jų nedaug kaip nedaug šviesos lapkritį

mėgini įsiminti jų veidus, rankas, kojas

kai kuriuos sėdmenis ar net penius

kai šviesos nedaug

jie kartojasi prieblandoje

kai lieti save ir vyrus, kurių kūnai nusitrina tamsoje

kaip tavo randai ant kaktos ir skruostų

lapkritį visko nedaug

mano bute vėsu, paskutinis aukštas

kiauras stogas ir seni langai

todėl kiekvienas vyro kūnas –

kaip gyvas šildytuvas

trini į jį rankas pėdas pilvą

ir kitus organus

laukdamas šiltesnio gruodžio

●

Viešbutyje daug laiko

raudonos šviesos vestibiulyje

terasa panaši į didžiulį butą

Madrido karštis liepą

paskambink man, vadink mane

negražiais vardais

kokie tik ateina į galvą

Pro langą matosi palmės

nemiga panaši į ryškią

raudoną šviesą

trečia naktis tarsi gatvės

triukšmas, aukšti vyrų balsai

paskambink man, vadink mane

negražiais vardais

Filmai, kuriuos žiūriu netflikse

užmigdo mane

pagaliau pamirštu raudoną spalvą

prašau viešbučio darbuotojos

kad išjungtų raudonas lempas

galite išjungti ir mane

juk aš problema

Negaišk laiko

nors viešbutyje jo daug

neskambink man

nevadink manęs juokingais vardais

nesikeik, nesiųsk man nuogų nuotraukų

Madride karšta

trys naktys viešbutyje

niekas neskambina

prakaituoju raudoną šviesą

žiūrėdamas į tamsėjančias palmes

 
 
 
Niekad
 

Nežinau tavo vardo

net geidulio, kurį jaučiu, negaliu pavadinti

ar jis išgyventų, jei pasakyčiau

noriu kandžioti tave, noriu skverbtis į tave

noriu dejuoti ir verkti

ar bučiniai išgyventų, jei juos vadinčiau

neteisingais vardais

bučinys kaip tabletė nuo nerimo

bučinys kaip gelbėjimosi ratas

tamsiame šaltame vandenyne

kai nesimato nei kranto, nei tavęs

nežinau tavo vardo

ar tu išgyventum, jei pavadinčiau tave radikaliai neteisingu

pertekliškai nepatogiu, prieštaringu

kaip tavo nuogas beplaukis kūnas

kaip prakaito kvapas ir skonis

kaip didelės rankos ir šiurkštūs delnai

ar išgyvenčiau, jei pamirštum atsisveikinti

po malonumo, kurį sunku pavadinti

jei nežinodamas mano vardo

pasakytum sudie, mano balandi

mano balandžio meile

nesusitiksim daugiau šitą mėnesį

bet tai nereiškia, kad niekad

●

Kai jautiesi pavargęs jau dvidešimt metų

kai nežinai, kur padėti galvą

viskas, ką pasakei, jau pavargo

net tada, kai gimei

jau buvai panašus į rausvą nuovargį

visada, kai juokiesi, tampi nematomas

dar labiau, kai verki

Ką reiškia kvėpuoti nuovargiu

pasakoti apie nuovargį nepažįstamiesiems

prekybos centruose perkant naujus telefonus

ir ieškant lengviausio telefono numerio

kai atsigręži atgal

matai, kaip dvidešimt metų pavargo

nors atrodo, kad visą laiką tingėjai

mylėti, keltis, eiti, kalbėti

tingėjai rašyti ir dainuoti

Kai jautiesi pavargęs jau dvidešimt metų

tarsi viskas būtų sugriauta ir sulaužyta

tarsi žinotum, kas buvo ir bus

sudėjęs rankas, padėjęs galvą

sau ant kelių

●

Nemėgstu degintis, todėl mano kūną uždengia

baltos dėmės, tamsios tatuiruotės ir daug nereikalingų

                kilogramų

ten viduje gyvena lieknas asmuo

kurį vienam kartui sutikti vyrai vadindavo

pretty baby sweet baby

šniodami baltas linijas nuo stiklinio stalo

svajodami apie naujas orgijas

įsivaizduodami šviežius kūnus

nebijančius saulės įdegio ir malonumo

visada maniau, kad vasara skamba

kaip pistoleto šūvis, kaip atidaroma kokakola

kaip praverta burna, apžiojanti sunkiai

ištariamą žodį abrakadabra, kaip kandeliabrai

apdulkėję ir kabantys pavojingai žemai

mano išblyškęs kūnas, žili plaukai

pajuodę paakiai, kurių nepaslepia makiažas

tamsūs akiniai geriausia gynyba

nuo žvilgsnių, kada tik šešėliai susikalba su manimi

gyventi juose, tarsi maudytis šaltoje jūroje

ar vyrų nosys, aplipusios baltais milteliais

užuodžia mano kvapą, mano kūno dėmes

dezodorantą, kvepalus, juos keičiu kasdien

ar jų nosys gali atspėti, kada galėsiu prisidengti

naujais vardais ir pavardėmis, kad manęs neatpažintų

draugai ir pažįstami, kad mane pamirštų

vienkartiniai erotiniai nuotykiai su švelniais žodžiais

pretty baby sweet baby

Amerikiečių poetė, rašytoja Joan Larkin (g. 1939) priklauso moterų kartai, slėpusiai savo tikrojo „aš“ transformacijas dėl visuomenės primetamų tradicinių normų ir priešpriešų. Būtent poeziją ji laikė galimybe, padedančia praskleisti „begėdiškos“ savo tapatybės užsklandą. Ankstyvąją kūrybą įrėminusi griežta soneto forma, gausia metaforų, vėliau, išpopuliarėjus verlibrui (ypač Larkin paveikė Adrienne Rich ir Allenas Ginsbergas), atrado natūralų būdą prabilti apie savo seksualinę tapatybę.

Po dviejų heteroseksualinių santuokų Larkin homoseksualumo atsiskleidimas pirmiausia buvo vidinis, ieškant nekonformistiškos laikysenos normatyviame pasaulyje.

Aštuntajame dešimtmetyje Larkin tapo viešai matoma lesbiete feministe, įkūrusia leidyklą „Out & Out Books“, prisidėjo prie proveržį padariusių antologijų, tokių kaip „Amazonės poezija“ (1975) ir „Šiandieninė gėjų ir lesbiečių poezija“ (1988). Ši veikla padėjo poetei telkti būtent tą bendruomenę, kurios dalimi ji tapo.

Dabar devintąją dešimtį bebaigianti Joan gali žvelgti į savo penkiasdešimties metų karjerą, kurioje – esė, dramos, vertimai ir penkias poezijos knygas vainikuojantis naujausias rinkinys „Senas pradingėlis” (Old Stranger, 2024). Nors Joan skaitytojų rinkiniais nelepina – „Mėlynąjį Hanumaną“ (Blue Hanuman) ir „Seną pradingėlį“ skiria visas dešimtmetis, – kiekviena knyga stebina poetės plunksnos meistryste, pribloškia nuoširdumu, gebančiu priartinti prie išgyvenimų branduolio. Toldama nuo senų patirčių (abortas, išprievartavimas, persileidimas, alkoholizmas), kurios laikui bėgant tampa mažiau skausmingos, ji ir toliau rašo jusliškumo kalba, ieškodama atodangų bendražmogiškoms patirtims. Poetė lieka ištikima savo pradinei teritorijai – liudijimui. Dažnai liudijimas yra perleistas per šalto, net juodojo humoro filtrą, šis leidžia autorei neužstrigti savigailiškose išpažintinėse būsenose. Joan savo poezijoje išlaiko įsipareigojimą sakyti tiesą, neornamentuota ir ne(pa)klaidinančia kalba geba asmeninį prisipažinimą – išsiviešinimą – paversti universalia patirtimi.

Žavėdamasi Joan balso unikalumu, įgalinančiu žmogaus pažeidžiamumą pamatyti kaip stiprybę, kviečiu susipažinti su eilėraščių vertimais iš naujausio rinkinio ir iš ankstesnio kūrybinio laikotarpio.

Vertėja

Liaukis

Nekenčiu, kai

nepaklaususi

pripili man stiklinę.

Visada mėgau

po truputį

lėkštėje,

puodelyje

kiaušinį, kai

šalia jo nėra nieko

apelsiną

greta

peilio

kai kavos

puodelis

ne sklidinas

pavienes spalvas

oranžinę   alavo   juodą

porceliano glazūrą ant indų

mėlyną servetėlę.

Nenoriu suplakti visko

į vieną.   Nekenčiu

kai pramuši mano kiaušinį.

Nekenčiu, kai viską nusūdai

kai į kavą

pripili pieno.

Akimirksniu

susiriečiau dvilinka, ėmiau leisti garsus.

Nėra kaip apgręžti šio tamsaus klano,

merkiančio keleivio sėdynę.

Kraujo daugiau nei mėnesinių ir per vėlu:

mano kreminė vestuvių suknelė, tavo

draugo violončelė aidinčioj koplyčioj

dabar jau praeitis, tolstantys tėvai

lyg kelias galinio vaizdo veidrodėlyje.

Šlapias sijonas prilipęs prie sėdynės.

Tas žudantis skausmo kumštis,

kai išstorėjusi gleivinė iš mano vidaus

išstūmė negyvą ląstelių gniužulą,

tarsi priėmusi sprendimą –

tai, kam pati nesiryžau

savo somnambuliškame gyvenime,

nebent įskaičiuotume atvejus,

kai dėdavau į kojas. Taip ir

matau tave bežadį už vairo,

kai, visas įsitempęs, staiga

pasuki į tvieskiančią degalinę, –

paskutinė stotelė prieš ilgą kelionę.

Senas pradingėlis  

Kai prapuolęs anglinio plieno

peilis atsirado stalčiuje,

tarsi niekada nebūtų dingęs, –

támsios kriaunos, trijulė nikelio

kniedžių lyg Plutono mėnuliai,

ta pati plona dėmėta geležtė, –

atsidusau, sumurmėjau kažką,

siekiau seno pradingėlio. Kliudžiau

aštrią briauną. Vikrus, pomidorus

jis paversdavo blizgiomis riekėmis,

kauburėliais bazilikus, mėsai

nuleisdavo kraują. Mano

lėkštėj jis žarstė džiaugsmą,

tvarsčiui ant žaizdos raustant.

Kūnas mano kūne 

Nemato savęs, jo liežuvis

tabaluoja ant gembės. Kūnas

mano kūne svyruoja lyg durys,

išbrinkusios per šlapymetį. Kūnas

manyje – kaip atžagari pirštai. Šuns

skrandžiu, tas šuniškas įprotis

atliekoms. Jis drimba, miega,

jam dygsta aštrus dantukas.

Mieliau renkasi įvardį ji. Jam

šlykštus eterio tvaikas. Norėtų

kvėpuoti kaip lig tol, kai bandydamas

pasprukti nuo tos popietės Pragaro Virtuvės

rajone stačia galva pasileido iš

trečio aukšto laiptais žemyn gatvėn.

Jam jau iki kaklo savigraužos.

Nekaltina jų, bet norėtų iškelti

tą gaišeną į dienos šviesą. Nori,

ko ir visi kiti kūnai, – pabusti po

žvaigždėm ir gurkštelti vėjo,

kol maitvanagiai žemai šakose šnypščia.

Noras

Ji nori namo, pilno puodelių ir lesbiečių dvasių

iš praėjusio šimtmečio; aš noriu švarutėlio

buto, greito kompiuterio. Ji nori malkinės krosnies,

trijų kubų uosmedžio, kirvio; aš noriu

paprastos dujinės. Ji nori išrikiuotų stiklainių:

avižos, kalendra, tirštas žalias aliejus;

aš noriu nieko nekaupti. Ji nori kvapiklių,

patalų, skiautinukų, albumų. Velslio koledžo

susitikimų. Aš noriu blizgančių grindlenčių

tarytum upė. Ji nori krevečių, pikantiško ir sūraus;

ji nori šokolado. Aš noriu iš raku dubenėlio

garuojančių ryžių. Ji nori ožkų,

vištų, vaikų. Maitinimo ir verkšlenimo. Aš noriu

vėjo nuo upės, gaivinančio erdvius kambarius.

Ji nori gimtadienių, teatrų, vėliavų, bijūnų.

Aš noriu kalbėti be užuolankų. Ji nori motiniško

švelnumo. Lytėjimo, kaip pirmykštės upės.

Aš noriu guvaus it lapė moters šmaikštumo.

Ji mieste, bebaigianti savo

darbus; aš kaimelyje, su šunimi, iki vėlumos

klausausi vėjo varpelių dzingsėjimo, galvodama

apie dvylika metų norėjimų, atskirai ir kartu.

Bučiavomės visą savaitgalį; norim,

už šimto mylių, bandyti viską ir vėl.

Vertė Miglė Domašiūtė

Išganymo beieškant, arba Po Vilnių su Madame Nielsen

Madame Nielsen – turbūt pati ekstravagantiškiausia ir nepastoviausia šių dienų danų rašytoja ir performansų kūrėja. Jos 1963 m. gimęs kūnas vadinosi Clausas Beckas-Nielsenas, tuo vardu pasirodė ir Danijos literatūriniame kraštovaizdyje. 2001 m. išleista „Biografija (1963–2001)“ viešai pranešė apie menininko mirtį, po kelerių metų ši pažymėta atminimo akmeniu ir galutinai įtvirtinta 2010 m. iškilmingomis Funus Imaginarium apeigomis. Be vardo likęs kūnas tuo metu jau kurį laiką atstovavo Das Beckwerk meno fabrikui, savo tikslu paskelbusiam siekį išlaisvinti žmoniją nuo asmeninės tapatybės. Prisimatavęs dar keletą kitų – pasiskolintų ir paties sukurtų – vardų ir jiems atidavęs dalį savo kūrybos (beje, jis pirmą kartą koncertavo Vilniuje 2011 m. kaip SOME BODY), kūnas jau gerą dešimtmetį reiškiasi moterišku siluetu ir balsais. Šiandien Madame Nielsen yra įvairių šalių kritikų ir skaitytojų pripažinta romanų („Begalinė vasara“, „Monstras“, „Lamento“ ir kt.) autorė, dainų kūrėja ir atlikėja, taip pat žinoma kaip nenuilstama keliauninkė. Žingsniais ir tekstais ji kartografuoja Žemės rutulio „akląsias zonas“, ieškodama jose „švelniausių kasdienybės įtrūkių, kuriuose pasirodo laikas ir jo ženklai“, ir supindama „keisčiausias smulkmenas“ į „alternatyvias pasaulio istorijas“ (esė „Moteris keliauninkė“ (Den kvindelige rejsende).

Kartais ją į tokius žygius gena „istorijos balsas“ – romane „Invazija“ (Invasionen. En fremmed i flygtningestrømmen, 2015) Madame Nielsen keliauja per Europą su pabėgėlių iš Sirijos srautu. 2014 m., kaip Mis Pasaulis, ji pasirodė Ukrainoje. Būna, kad taip ji tiria vietoves, į kurias ją tiesiog atveda likimas. Taip ji aprašė Ciurichą, taip gimė ir „Vilniaus klajonė“. 2025 m. pavasarį ji dalyvavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro organizuotoje Kreivos literatūros konferencijoje ir jo studentų padedama sudarė klajonės maršrutą. Atrodo, kad neketino juo aklai sekti, o galbūt ją iš vėžių tiesiogine prasme išmušė Verbų sekmadienis ir Vilnijos kadaginės „palmės“ – išganymo pažadas. Tai viena intrigų šiame tekste, kuris pateiks ne vieną simbolinį ir topografinį galvosūkį net ir seniems vilniečiams.

Gali nutikti, kad klajonė iš Vilniaus centro į jo paribius bus vienas paskutinių maršrutų, menininkės nužymėtų žmogaus žingsniais ir ranka. Paklausta per konferenciją, ką jai reiškia kreivumo sąvoka, ji pareiškė, kad pati yra queer tik ta prasme, jog tokia nėra, ir kad jai būdingas nuolatinis pozicijos, kurioje atsiduria, kvestionavimas iš vidaus. Ji netgi jaučianti, kad jau ima pernelyg užsibūti Madame Nielsen pavidalu. Vilniuje išgirdome apie jos migraciją į vokiečių kalbos erdvę, taip pat kad ji, ypač dailininkės Sofie Amalie Klougart padedama, vizualiai matuojasi naujus – vabzdžio, garnio ar kitos nežmogiškos būtybės – kūnus. Kas žino, galbūt kitą kartą Vilnius jai atsivers jau iš bitės skrydžio?

Vertėja

Madame Nielsen

Verbų sekmadienis, 2025 m. balandžio 13 d.

Nuo pietinių miesto vartų per senamiestį, pro Bastėją, Užupio Respubliką, gausybę bažnyčių, tiltu į kitą pusę ir šiaurės rytų kryptimi palei Nerį, ratu per Žvėryną, Šeškinę, Justiniškes, Viršuliškes, Karoliniškes, žemyn mišku palei Neries vingį ir į rytus per Žvėryną, pro Seimą iki centro ir į vakaro mišias Stanislovo ir Vladislovo katedroje

Vilnius. Kodėl? Praėjus beveik dvylikai metų nuo tos dienos, kai Madame Nielsen iškeliavo į platųjį pasaulį, ir šešeriems metams po paskutinio apskaityto didžiojo klaidžiojimo, ji staiga vėl išeina į kelią, kodėl? Tai jos gyvenimo misija, jos pašaukimas – kartografuoti Žemės rutulį žingsniuojant iš kiekvieno naujo miesto, kuriame atsitiktinumas leidžia jai pabusti, centro į pakraščius ir per juos.

Vilnius. Laikas – 9:48, ir, stovėdama ant „Palace Hotel“ slenksčio, ji dvejoja prieš žengdama pirmąjį žingsnį, visai kaip tas gyvūnas, stoviniuojantis tarp urvo šešėlio ir pribloškiančios pasaulio šviesos, kuomet prieš penkis milijonus metų pakilo ant dviejų kojų ir staiga tapo žmogumi. Kaip įmanoma, kaip apskritai išdrįstama žengti pirmąjį žingsnį ir eiti, su kiekvienu nauju žingsniu rizikuojant prapulti?

Vilnius. Kiekvienas miestas turi savo ypatingą nuotaiką, kiekviena nauja diena – savo skambesį. Klajonė – tai bandymas pajusti šią nuotaiką, pasiduoti jai ir leistis vedamai per miestą, jo kvartalus ir perėjimus, tarpines erdves ir neaiškius kraštovaizdžius, jo laiko ir kultūrų sluoksnius, garsus, krentančią šviesą, kvapus ir temperamentus, žingsnis po žingsnio užmetant sakinio kilpą – siekiant pagauti ir formuluoti viską, kas yra būtent dabar, šiandien.

9:51

Ant priešais esančio pastato sienos pro uždarytą langą nuleista vėliava, kiek paglamžyta pavasarinio vėjo, – žalia, balta ir juoda, su raudonu pleištu – pirmoji ir paskutinė Palestinos vėliava, kurią ji išvys per savo dienos klajonę po Lietuvos sostinę.

9:52

Jau žengdama pirmąjį žingsnį, ji pasuka ne ten, kur reikia. Jos rankoje žemėlapis ir pagal jame pažymėtą maršrutą ji turėtų leistis gatve žemyn. Tačiau gyvenimas nori, kad ji kiltų į viršų. Gyvenimas? Žmonės! Iš visų pasaulio krypčių, gatvių ir gatvelių, vietiniai ir aplinkinių miegamųjų rajonų gyventojai, taip, taip pat ir vargingiau apsirengę žmonės iš šalies provincijos, kurios ji niekada nėra mačiusi, šį rytą leidžiasi į piligriminį žygį link nesuskaičiuojamų miesto bažnyčių, kurios vakar, jai įžengus į jų laiko apleistą šešėlį, buvo kone tuščios, skambėjo tyla, nė vieno Biblijos žodžio, gal tik koks vienutėlis dar likęs žmogus, susenęs, mirštantis, klūpantis maldoje. Dabar jie plūsta su kadagių puokštelėmis rankose… O Kristau, juk šiandien Verbų sekmadienis! Tačiau šiame krašte prie Baltijos jūros neauga jokios palmės, bet kadangi žmonės visame pasaulyje mituose ir didžiuosiuose pasakojimuose įžvelgia savo pačių gyvenimo atspindį, jie sugalvojo griebtis kadagių šakų ir šakelių. O Dieve, kur jie jas klos, prie kieno kojų, kas atėjęs apsireikš jiems dievišku pavidalu ir išganys ir nuo ko?

9:53

Širdies plakimas, kava kraujyje, o Kristau, bažnyčios išsprogusios atlapai, žmonija kaip ilgas į pilką dieną iškištas laukimo liežuvis, o Dieve, kuo drįstame tikėti, ko laukiame, kas pasirodys ir žengs pro mus ant kadagio spyglių ir išganys mus, ir nuo ko, ar nuo Šešėlio iš Rytų?

9:54

Šv. Teresės bažnyčia. TV transliacija iš Šventyklos vidaus, ant nubalintos sienos pakabintas ekranas, iš kimšte prikimštos bažnyčios skamba katalikiškos mišios, džeržgiančios, tarsi per megafoną iš praėjusio tūkstantmečio. Vienas miestelėnas, po balta tunika mūvintis kelnes su kantu, nešioja krepšelį po minią, rinkdamas mamoną Viešpačiui ir jo sugrįžimo viltį.

9:57

Vos per akmens metimą nuo katalikų šventovės, aplink stačiatikių cerkvę, iš automobilių kyla aiškiai vargingesni rusakalbiai atvykėliai iš užmiesčio ir leidžiasi sukviečiami nesibaigiančios, kone vienatonės šventiko maldos, paklausyk, visai kitokia tonacija, melancholiška, pilna bejėgiškumo, toji gili rusiška rezignacija, žmogau, kur man ieškoti ir rasti savąjį skambesį, kuri cerkvė sutalpins manuosius ieškojimus? Jokios Vietos Bažnyčia, Visur Esanti Bažnyčia, Pasaulio Katedra dangaus skliautais!

10:04

Katalikų bažnyčios centras yra kunigas; jis vadovauja mišioms, o parapijiečiai choru jam atsako, stojasi ir sėdasi pagal jo neištartą paliepimą. Gyvenimas stačiatikių bažnyčioje centro neturi; ji tarsi turgaus aikštė, skliautuota ola pridengta tūkstančio mažų žvakelių miglos šydu, čia nėra apreiškimo šviesos ir atsimainymo spindesio, tai ne Šventosios Dvasios akinantis, bet nesuskaičiuojamų ikonų gilus auksinis švytėjimas. Iš šoninių koplyčių ir tamsių kampų skamba šventiko, patarnautojų ir giedotojų gilios, skaidrios sielvartingos giesmės – sūpuojantis, banguojantis judėjimas prieblandoje pirmyn ir atgal. Parapijiečiai neatsako; tyliai judėdami mažomis grupelėmis vieni tarp kitų, jie spiečiasi aplink Madonos ikonas, vienas po kito lenkiasi ir spaudžia lūpas prie stiklo, skiriančio juos nuo išganymo ir amžinojo gyvenimo. Ką tai reiškia? Ar šios bažnytinės formos vis dar atitinka pasaulį anapus? Ar tai, kas vyksta šiandien, yra tarsi Vakarus ir Rytus skirianti bedugnė? O gal ši diena – tai išimtis, liekana, anachronizmas?

10:20

Niekur neranda ji atsakymų, iš visur stiebiasi klausimai, su kiekvienu žingsniu atsiveria vis kita bedugnė. Jos klajonė paženklinta atsitiktinumo, jos žingsniai būtent šią dieną po savimi neturi jokio pagrindo. Verbų sekmadienis? To nenutuokė, buvo visai pamiršusi. Ji nėra tikinti, bet ir ne turistė. Ji – tarpinis, neišspręstas reikalas. Kol visi kiti aplink ją šiandien keliauja su savo artimaisiais būtent į savąją bažnyčią, vedami būtent savojo tikėjimo, ji, neištikimoji, eina sau viena nuo bažnyčios prie bažnyčios, bet niekur neatvyksta. Iš esmės ji nieko nežino, jos siela paprastutė, ji jaučia juslėmis, klausosi, žiūri.

10:30

Ji pereina tiltą ir iš karto atsiduria Užupio Respublikoje. Dar viena iš tų žmonijos utopijėlių, kurios kaip grybai vis kur nors išdygsta įsivyravusioje tvarkoje, tik be grybams būdingo visa apimančio požeminio tinklo. Keletą trumpų metų, daugiausia dešimtmetį ar du, jie būna įtikėję, kad esti naujoji žmonija, kad tai tik pradžia, kad netrukus iš čia iškils nauja pasaulio tvarka ir viso pasaulio visuomenė paseks jų pavyzdžiu. Bet kai pasaulis juos atranda, tai jau praeitis, jie virtę turistine atrakcija, kurią sutaršo rinkos jėgos. Ant sienos tekabo konstitucija visomis pasaulio kalbomis. 22 įsakymas: Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. Ir trys paskutiniai: Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.

Viskas suyra. Mes atkūrinėjame. Viskas ir vėl suyra. Kuo drįstame tikėti?

10:35

Kodėl diena tokia tyli? Kodėl tas visa ko klausymasis?

10:57

Bernardinų bažnyčia, gotikinė, siekianti dangaus. Bet niekas neturi teisės siekti amžinybės. Milžiniškos navos viduje, tarsi naftos platformos žmonių jūroje, stovi du transliacijos bokštai, kuriuos aptarnauja plikagalviai operatoriai. Kas pasirodo ekrane? Jokio apreiškimo, nieko, išskyrus tai, kas yra dabar: ši diena, mes, kaip tai matyti žvelgiant žemyn iš valstybinės valdžios ar žiniasklaidos magnato perspektyvos.

11:04

Šv. Onos bažnyčia. Navos laivas pakrautas migla ir miros švytėjimu, klūpantys patarnautojai baltais drabužiais, madonos ir visi šventieji apgaubti purpuru, jų veidai paslėpti nuo pasaulio ir tikinčiųjų. Kodėl, ką tai reiškia?

11:09

Netikėliškai klajodama iš bažnyčios į bažnyčią, ji užsuka į literatų kavinę. Prislopinta muzika, beigeliai, knygos lentynose palei sieną, apyjaunis vyriškis su pilnėjančiu plikės mėnuliu, pasilenkęs virš staliuko, spindinčiomis akimis ir tikinčiojo gestais aiškina kinų gramatikos stebuklą jaunai užsienietei. O Dieve, akimirką ją užvaldo pagunda atsisėsti ir būti čia. O Dieve mano. Tada ji apsisuka ir išeina į šviesą. Ir štai ant sienos priešais nusileidžia balandis, Šventoji Dvasia suskleidžia sparnus ir būna.

12:00

Skamba vidudienio varpai, laikas palikti tikėjimo ir turizmo teatrą, jo iliuziją ir senamiesčio anachronizmą, pereiti tiltu ir įžengti į dabartį, žiūrėk: prie gatvės, vedančios žemyn link upės, autobuso laukia jauna moteris, ji pakelia kumštį ir trinktelėjusi į medį nusuka veidą.

12:27

Upė, asfaltuotas takas, eismas, baltas kirų blyksnis virš tekančio vandens, o štai ten vienintelis ar paskutinis miesto stalininio baroko bokštas, ir diena pilka kaip akmeniu virtusi, merdinti Sovietų Sąjunga.

Ak, taip

komunizmas tyliai užmerkė akis

ant šlaito

putoja gudobelė

virš suskilusių plytelių ties mano kojom

plyti pasaulis

atviras, smirdantis

kaip moliusko kiautas

12:44

Iš kitos pusės:

Stalininio baroko bokštas primena žmogų: vienišas

priešais kapitalizmo matinio melsvo stiklo stelas

draskančias pilką dangų

12:54

Po kurio laiko anapus laiko ji palieka krantinės taką, pakyla baltai putojančiu šlaitu, eina pro miegantį stalininį bendrabutį ir įžengusi į rajoną pėdina jo apleistomis gatvėmis, nė gyvos dvasios, ir vis dėlto atrodo, lyg sektų paskui srovę, ji užsuka už namų kvartalo kampo ir: o Dieve, dar viena bažnyčia! Bet štai, pagaliau tikrut tikrutėlis stebuklas: vienuolė juoda pūkine striuke veda vaikų pulkelį per navos šešėlį, ji mosteli ranka, vaikai apsisuka, šoka, dainuoja, jų padūkę balsai, pro kraštus besiveržiantis gyvenimas: viltį galima rasti ne bažnyčiose, ne kylančiose kapitalizmo stelose ir net ne Užupio utopijoje. „Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę“, ne, ne, ne, palikite ją ramybėje, atsigręžkite į dabartį, į vaikus, jų dainavimą, juoką ir žaidimą, padėkite savo kadagius prie vaikų kojų, nes jie vienintelė mūsų viltis!

12:59

O navos tokie aukšti skliautai, jie spindi baltai, ir mes laukiame visa ko pradžios. Paskui suskamba varpas, sušniokštę pakyla vargonai, per parapijiečių minią eina Tėvas Breigelio skruostais, jam iš paskos – kamža vilkintis ministrantas, mojuoja krapylu, šlaksnis po šlaksnio į tikinčiųjų ir lengvai netikinčiųjų veidus, sruvena Šventasis Raštas, sklinda juokas, banguoja, tarsi būtų užkrėstas vaikų šokio ten, šviesoje, tas lengvumas, kuris yra toks nepakeliamas, suaugusieji, apimti drovumo, nuleidžia akis žemyn.

13:19

Miesto tarpuose – griūvančių epochų kapinynas, blunkantis medinių namų nyksmas, apaugę vijokliais jie pamažu ỹra aukštesnių mūro vilų šešėlyje, pilkų sovietinės imperijos betoninių blokų šešėlyje, postmodernaus kapitalizmo stiklo, plieno ir betono stelų šešėlyje. Nė vieno turgaus prekystalio, kiosko, nė vienos vietinės krautuvėlės ar aludės nei gėlių prekeivio. Už automobilių stovėjimo aikštelės, ten, kur baigiasi Istorija, stypso dar vienas prekybos centro monstras. Motule, kodėl paukščiai gieda?

14:00

Pasaulio tvarka yra šis chaosas: ji stovi bevardėje tarpinėje erdvėje, neaiškiame kraštovaizdyje, kuris driekiasi tarp Žvėryno, Šeškinės, Žirmūnų, leidžiasi šlaitu, padengtu suvytusia žole, išbarstytomis šiukšlėmis, cemento skeveldrom, atriedėjusiom už kelio ženklo, kuris neabejotinai, jei tik ji sugebėtų užsiropšti aukštyn ir pakelti žvilgsnį, nukreiptų ją į kelią, toliau vedantį į naujų kelių, kurių kiekvienas veda į vėl kitus kelius, raizgalynę. Bet nė vienas iš jų nėra tas Kelias.

14:18

Šeškinė. Visiems pasaulio sąmokslo teorijų paranoikams: tiesiog vieną dieną nueikite ilgą kelią iš savojo miesto centro iki jo pakraščių ir per juos, tuomet pamatysite ir sužinosite: nėra jokio didžiojo plano ir niekas jo neorkestruoja. Mes visi esame čia, bauginančioje atviroje erdvėje, chaosas, kapitalizmo laisvieji radikalai ir radikali laisvosios rinkos jėga viešpatauja visame kame kiaurai persmelkdama viską.

14:23

Ir štai ji sėdi, kur niekas kitas, išskyrus šventąjį Petrą Voterhausą, nebūtų norėjęs patupdyti savo lyrinės minkštosios dalies: atsirėmusi į surūdijusį konteinerį ant sudžiūvusia žole apaugusios kalvos, lengvai išrietusios nugarą virš sankryžos ir labiau primenančios įsibrovusį svetimkūnį, o aplink ją – „hipermarketas“ ir eilės kadaise visiškai vienodų, taigi komunistinių, Chruščiovo ir Brežnevo valdymo dešimtmečiais pastatytų gyvenamųjų namų kvartalų. Jų šešėlyje – jaunų besipumpuruojančių medžių eilė ir žmonės, tylomis, žemyn nudelbtais žvilgsniais pargrįžtantys iš hipermarketo ar bažnyčios. O jų rankose svyra liūdnos, byrančios kadagių šakelės, kurių jie galiausiai niekur taip ir nepaklojo. Ji išsilukštena kiaušinį, neskubėdama apmąsto jo tobulą formą, paskui įleidžia į jį dantis ir sausame geltoname trynyje išvysta savo asmeninį įspaudą. Dieve mano, sovietų valstybė iki smulkmenų planavo naujojo žmogaus gyvenimą, kaskart penkeriems metams į priekį, statė eilę po eilės, priemiestį po priemiesčio iš tobulai vienodų kvartalų, sujungtų šildymo vamzdžiais ir kanalizacija, prospektais, metro, tramvajų ir troleibusų linijomis bei plytelėmis išklotais šaligatviais. Tačiau žmogaus keliai nežinomi, visur išdygdavo praėjimai, kertantys iš pažiūros tobulą tvarką, ir tarpuose atsirasdavo takeliai, niekieno nesugalvota chaotiška sistema, visų kojomis parašyta konstitucija, pulsuojantis arterijų tinklas, jungiantis Sibirą su Juodąja jūra ir Lenkijos provincijomis, nesąmoningas sąmokslas, kuris iš viršaus, iš Valstybės ir miesto planuotojų dangaus regėjosi kaip chaosas. Tikriausiai kažkam reikėjo įsikišti. Tai turėjo įvykti. Staiga, be įspėjimo, per vieną naktį sovietų valstybė sužlugo.

15:18 saulė prasiskverbė tarp namų blokų ir paskutiniai du sovietiniai žmonės, vyras ir moteris, pakilo nuo savo gyvenimo suolelio ir kažką murmėdami nuėjo tolyn.

15:43

Dabar ji keliauja pietų kryptimi per Justiniškes, ne tiesia linija, bet kaip ir visi čia ji randa savąjį kelią, plytelėmis išklotais takais, šaligatviais, per veją, pro netikėtai iškylančias betonines tarpuvartes, kilometras po kilometro tobulai vienodų kvartalų, kurie čia, apačioje, visai nėra panašūs, kiekvienas kvartalas griūva ir nyksta savaip, už langų kiekvienas gyvenimas per daugelį metų sukūrė savo su niekuo nepalyginamą betvarkę. O čia, lauke: turėtų būti taip liūdna, bet taip nėra. Paskutinė sovietinė parduotuvė seniai uždaryta, išjuokta laisvosios rinkos pertekliaus ir nuvertėjimo, bet ant suoliukų, kurie tebestovi palei plytelėmis išklotus takus, sėdi kartos, vyriausieji ir jaunesni, mamos ir tėčiai su mažiausiais vežimėliuose, ant vejos žaidžia didesni, asfaltuotoje aikštelėje, pilnoje duobių, kamuolį gainioja paaugliai, jokių bumboksų, bet pats gyvenimas skamba kaip muzika, tik paklausyk! Galėtum pasijusti beveik kaip namie, galvoja ji. Ir eina tolyn.

16:17

Tarpe, trikampyje, tame minkštame kūne tarp Justiniškių, Viršuliškių ir Karoliniškių, Kapitalas įrėžęs savo lobotominį pjūvį, jis plinta vėžio ląstelių greičiu, vis labiau stumdamas pasaulį link horizonto. Net ir Valstybės čia nėra, nėra jokios aukštesnės tvarkos ar menkiausio plano šešėlio. Naujai grįsti keliai veda į niekur, tvoros, statybų aikštelės, ant reklaminio skydo stataus, mėlyno stiklo gyvenamojo bokšto papėdėje savo krėsle įsitaisęs astronautas kosminiu kostiumu, ant galvos šalmas, spindi skydelis, nei veido, nei žvilgsnio, ant kojų – šiltos pilkos šlepetės.

16:29

Ilgai, prieš savo valią, ji keliauja vakarų kryptimi palei grotuotą tvorą, riaumojant žemkasėms, gręžimo mašinoms, švytuojantiems kranams, kur pažiūrėsi, vis sparčiau stiebiasi bokštai, o gal griūva ar yra griaunami, kas ten supaisys. Galiausiai ji prieina šešių juostų kelią, nuo kalvos besileidžiantį žemyn į pietus iki kito šešiajuosčio. Anapus, kitame pasaulyje, kuris atrodo tarsi veidrodinis šio pasaulio atspindys, ji mato dar vieną hipermarketą, o jo papėdėje – „McDonald’s Drive“, prie rampos nusidriekusi ilga automobilių eilė, bet toliau nestovi joks žmogus. Ji sustoja ir pakelia akis aukštyn: virš jos žydrame danguje sklendžia trisdešimties aukštų blizgantis naujas melsvas gyvenamasis bokštas, stiklinis, bet neskaidrus. Čia, kodėl čia, prie pat greitkelio, tarp statybų, per kilometrą nutįsusio sandėlių ir biurų pastatų ruožo, negi kas nors norėtų čia gyventi? Niekas juk nenorėtų, galvoja ji. Bet, vadinas, tokių esama. Už grotuotos tvoros, į kurią ji įsikibusi, yra nedidelis narvelis, nuklotas dirbtine žvilgančia žole. Tos žalumos viduryje stovi laipynė. Ant jos bando užlipti mažas vaikas, aprengtas naujais prekybcentrio drabužiais. Šalia suoliuko priešais stovi vaiko vežimėlis. O ant suoliuko: tėvas, gerai apsirengęs, prisižiūrintis ir pasimetęs.

Niekas, net diktatorius Stalinas, Pats Nelabasis ar Šešėlis Rytuose nebūtų įstengęs to sugalvoti. Iš čia neveda joks kelias, nėra jokios alternatyvos, ji jaučiasi benamė kaip niekad anksčiau. Ji trokšta sugrįžti į Brežnevo blokus, jų bespalvį nykumą, griūtį, taip, net totalitarinės sovietų valstybės struktūros jai atrodo žmogiškesnės už šita. Nėra jokių tarpinių erdvių, atokvėpio urvelių, vejų, kuriose galėtum išminti savo takelį. Jai užgniaužė kvapą, norisi tik verkti, tyliai žengti basomis kojomis per kadagių šakeles…

15:41

Kitoje pusėje: hipermarketo kvapas, o priešais jį – mėlynai raudoni policijos automobilio blyksniai saulėtame ūke virš Karoliniškių. Pasilenkęs virš jo stogo, vyresnysis pareigūnas kalbasi su horizontu, po juo tuščia eiga dirba variklis, už jo nugaros jaunesnysis pareigūnas laukia, kada išmuš jo valanda. Pro šalį eina tėvas miško uogų spalvos aptemptomis kelnėmis, uždėjęs ranką dukrelei ant peties, jos viena koja ant paspirtuko, antroji sklendžia nežinomybėje. Nematomas už viso to tyko Šešėlis Rytuose.

16:21

Septintosios valandos danguje ji randa kelią atgal į sovietmečio architektūrą, žingsniuoja vis pro naują drėgmės pažeisto šešėlio tarpuvartę, per aikšteles, kur sustingę savo vietose stovi automobiliai, tėvas su sūnumi tyliai eina pro 43-iojo pastato šešėlį, ant betoninės sienos virš jų nyksta paskutinis sovietinio žmogaus ir jo idealaus gyvenimo atvaizdas, viena po kitos trupa mažytės turkio spalvos, geltonos, rausvos mozaikos dalelės ir byra jiems ant galvų, and over your cities grass will grow…

17:24

Grožį sukuria ne žmogaus ranka ar siela: į dangų žvelgia žydri plukių veideliai, tirpsta motiejukų žvaigždutės, paukščių pavasarinė giesmė nuogose medžių lajose šlaito aukštumoje ir per visą rėvą žemyn iki Neries upės.

17:46

Pagaliau, in the middle of somewhere, kur ant nuvirtusių kamienų auga samanos, o balandžio šviesa skverbiasi pro tarpą tų, kurie vis dar tebestovi tiesūs savo amžinoje tyloje, ji girdi, kaip paukščių balsais prabunda kalba. Tai ne apreiškimo žaibas, ištikęs Paulių dulkėtame saulės nutviekstame kelyje į Damaską, bet lėtas stebuklas, egzistavęs seniai seniai ir tebevykstantis nuo tų laikų, net ir dabar, kai viskas atrodo per vėlu, laikas yra čia, paskutiniame dar likusiame miško lopinėlyje. Jis nėra strėlė, jis neina ratu, jis eina kraštovaizdžio takais, teka upės vingiais, jis lydi mažiausio daikto fraktalus į nebūtį ir išveda į atviras erdves…

18:18

Vakaro saulėje ant Neries kranto ji pagaliau rado sau vietą ir atsisėdusi ant plono kamieno, panirusio į sudžiūvusiom žolėm prisidengusią kemsynę, pro nuauksintas nuvytusių nendrių grotas stebėjo, kaip pro šalį tykiai blizgėdamas slysta vanduo. Ir visa tai nebuvo sumanyta, suplanuota, niekas čia nebuvo pastatyta ar nutiesta, visa tai, mąstė ji, dygo, augo ir užaugo, upės tėkmė – nepaliaujamas kasimas, nuo vandens ieškojimų suapvalėjusios salelių formos, per veidrodį čiuožia antys tviskančiais lyg brangakmeniai apsiaustais. Jos kalba buvo įsiklausymas, o kartą ji buvo parašiusi, kad ji vietą sukuria, bet at the end of the day, Verbų sekmadienį du tūkstančiai dvidešimt penktaisiais metais po Jo gimimo, ji buvo jau pasisotinusi žmonija. Ir tik tada atėjo vieta ir išsiskleidė kaip kadagių šakelės po jos kojomis, and I was found. Ir saulė vėl įtraukė savo šviesos liežuvius tarp medžių, virš kalvos keteros ir giliai į sutemas, kurios niekada neateina iš kažkur, bet kaip dulkės atplevena nuo žemės ir prisotina erdvę aplink ją.

19:26

Ji pakyla nuo upės ir meta savo ilgą šešėlį ant Žvėryno, žingsniuoja pro parlamentą ir Gedimino prospektu į senamiestį. Ir staiga pajunta giliai besiilginti tikėjimo, ne, ne kokio Viešpaties, ginkdie, tik kadagių šakelių, kurias artimasis ir artimasis ir artimasis padėtų prie jos sopančių kojų. Ji iki kraštų yra pripildyta dienos šviesos ir kartu tuščia, neturinti kalbos, kuria galėtų išreikšti tai, ką patyrė, kas žingsnis po žingsnio suėjo į ją. Priekyje, didžiulėje aikštėje, vakaro saulėje švelniai švyti katedra lyg kreminis tortas, o ant stiebo, nukarusi tarsi skepeta, kabo nacijos vėliava.

19:55

Ratas užsidarė, diena pasitinka savo pradžią, ji ir vėl įžengia į šventyklą, katedrą, Stanislovo ir Vladislovo. Lieknos moterys pelenų juodumo rūbais, griežtom kultūrinės klasės šukuosenom ir gobtuvais, susirangiusiais ant pečių kaip gyvatės, klūpo sudėtomis rankomis ir ausų lezgeliuose blizgant perlams lyg Išganytojo ašaroms priešais kunigą raudonvynio spalvos arnotu, per vidurį balta juosta, joje žybsi žali kryžiukai, amžiaus sukurta tonzūra ant galvos, praktiški plieniniai akinių rėmeliai, jis skersuoja į atverstą didžiąją knygą ir gieda į juodą mikrofono rožę… expetante… adventum… Jesus Christum… voluntate… secula… dispace… Ir tada pagaliau, pagaliau žmonija pratrūksta giesme.

20:01

Varpų skambėjimas išlydi besileidžiančią saulę, ir, prabudusi, ji išvysta save sėdint prie nuogos apaštalo Tado pėdos.

 Iš danų kalbos vertė Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė