Kaip čia dabar kultūros dvisavaitiniam laikraščiui rašyti apie videožaidimus? Videožaidimai, žinoma, – irgi kultūra, bet plačiąja prasme kultūra yra ir automobilių ralis, ir kačių auginimas, ir pusryčiavimas. Truputį kažko lyg ir neužtenka.

Ar videožaidimai – menas? Geriausią atsakymą radau „Reddite“: „Jo, kartais. O kartais kas nors tiesiog prie sienos priklijuoja bananą.“ Apskritai ši diskusija jau kiek pasenusi, apogėjų ji buvo pasiekusi maždaug 2010-aisiais. Net žymusis kino kritikas Rogeris Ebertas (1942–2013) buvo į ją įsitraukęs – jis, beje, sakė, kad ne, bent jau kol bus gyvas nors vienas jo straipsnį skaitęs žmogus, videožaidimai nebus menas.

Ebertas, deja, numirė, o mes likome gyventi ir įsitikinti, kad jis ne tik nieko neišmanė apie videožaidimus, bet ir buvo labai neteisus. Dabartinis konsensusas progresyviuose ir kultūringuose ratuose – kad videožaidimai yra menas, į kurį visi kiti menai tebešnairuoja pusiau kaip Leninas į buržuaziją ir pusiau kaip avys į naujus vartus. Menas, kurį myli milijardai žmonių (manoma, kad vienaip ar kitaip geimina apie 3,5 milijardo Žemės gyventojų) ir kurio rinka yra didesnė nei kino ir muzikos industrijų kartu sudėjus.

Mane nervina, kad, rašydamas apie videožaidimus „Šiaurės Atėnams“, sunkiai galiu įsivaizduoti vidutinį skaitytoją, tuo labiau – jo(s) nuomonę apie videožaidimus. Todėl keblu žinoti, kaip rašyti. Ar dabar plėšytis maikę, kad tai – teisėtas ir prasmingas užsiėmimas, svarbus ne tik vaikams ir nesubrendėliams? O gal visi jau tai žino, ir ši diskusija jau passe, ir tik veltui chorui pamokslausiu? O gal apskritai tie, kas skaito „Šatėnus“, nežaidžia videožaidimų, o tie, kas žaidžia, neskaito „Šatėnų“? Į pastarąjį klausimą bent jau galiu atsakyti, kad mažiausiai pora draugų daro abu dalykus. Ir dar aš pats.

Kai kyla klausimas, kaip rašyti, atsakymas visada tas pats: rašyk taip, kad būtų įdomu. Pirmiausia – sau pačiam. O man įdomu ne tik videožaidimai, bet ir jų ryšys su plačiuoju pasauliu, kita kultūra ir jos produktais, tapatybėmis, individų ir masių psichologija, istorija, diskursais, politika, žodžiu, viskuo, kas mus supa. Tad apie tai ketinu ir rašyti: apie videožaidimus ir jų sąsajas su kitais svarbiais dalykais.

Pradėkime nuo videožaidimų, kurie, kaip juokaujama, skirti tiems, kurie iš tikrųjų nori ne žaisti, o skaityti knygą. Čia omenyje neturiu atskiro „interaktyvios literatūros“ žanro, nors egzistuoja ir toks, ir jis vertas atitinkamos pagarbos ir dėmesio. Turiu omenyje žaidimus, kurie žaidžiami pagal visas videožaidimų taisykles, bet sukelia žaidėjams knygos efektą: panašų įsitraukimą, panašų „skaitymo“ procesą, panašius katarsius, panašius pasaulėvaizdžio pokyčius.

„Disco Elysium“ (2019, ZA/UM, Estija)

Šiuolaikinė klasika, visiems laikams pakeitusi kompiuterinių vaidmenų žaidimų (role playing games, RPG) žanrą. Ko gero, populiariausias ir žinomiausias visų laikų Estijos kultūrinis eksportas. Žaidimas, kurio scenarijų sudaro apie 1,2 milijono žodžių (Biblijoje yra apie 700 tūkstančių žodžių, „Kare ir taikoje“ – apie 500 tūkstančių), vien pagrindinis pasakotojas (aktorius Lenvalis Brownas) įgarsino apie 350 tūkstančių iš jų.

Žodžių skaičių itin gausina revoliucinga žaidimo mechanika: pagrindinio veikėjo gebėjimai (skills) ne šiaip sau fone stoviniuoja, laukdami, kol bus ritami kauliukai, – jie kalbasi, įtikinėja tave, lenkia į savo pusę, komentuoja kitų veikėjų elgesį ir aplinkinį pasaulį. Ir ne tik gebėjimai – čia su slavišku akcentu į tave prabyla ekstravagantiškų spalvų kaklaraištis, pasikalbėti nori bala ant šaligatvio, grafičiai, lavonai ir t. t.

Eliziejaus pasaulį per daugybę metų išplėtojo vienas pagrindinių žaidimo autorių, rašytojas, filosofas ir muzikantas Robertas Kurvitzas. Eliziejus kilo iš suomiškos padelkinės vaidmenų stalo žaidimo „Dungeons and Dragons“ versijos, kurią Kurvitzas pritaikė savam Baltic noir stiliui ir vedė žaidimus savo draugams.

Kurvitzas 2013 m. išleido fantastinį detektyvinį romaną „Šventas ir baugus kvapas“ (Püha ja õudne lõhn), kurio veiksmas taip pat vyksta Eliziejaus pasaulyje. Nors romaną išgyrė kritikai, jis nebuvo toks perkamas, kaip tikėjosi pats Kurvitzas, tad, atitinkamai aplaistęs romano nesėkmę, autorius nutarė iš jo išspausti videožaidimą. Skaičiau gerbėjų atliktą romano vertimą į anglų kalbą (oficialaus vertimo nėra, nes tebevyksta kova dėl Eliziejaus pasaulio autorinių teisių). Pritariu kritikams, kad jis nuostabus. Sakyčiau, kad „Šventame ir baugiame kvape“ yra vienas gražiausių literatūrinių pasaulio pabaigos aprašymų. O ir egzempliorių buvo parduota apie 1 500, tad kaip estiškam visai neblogai. Kurvitzas, tiesa, tikėjosi išparduoti visą 5 000 egzempliorių tiražą.

„Disco Elysium“ pradedi kaip visiškai prasigėręs, beviltiškas policijos detektyvas, kuriam jau nebėra kur kristi, visi dugnai pramušti – gerta tiek, kad detektyvas jau mirties priemenėje ir visiškai nieko o ničnieko neprisimena, net savo paties vardo ir išvaizdos. Bet reikia darbas dirbti: už viešbutuko, kuriame girtavo mūsų detektyvas, medyje kabo jau gerokai papuvęs lavonas – šios bylos tirti pagrindinis veikėjas čia ir atvyko.

Žaidime visiškai nėra šiaip jau vaidmenų žaidimams labai būdingo mūšių elemento, t. y. nereikia kovoti su priešais. Jis buvo pašalintas, kad daugiau vietos galėtų užimti pasakojimas. Vis dėlto truputį šaudo gaudo esama, bet kai ištinka tokia situacija, žaidėjas gali į ją tik reaguoti. Nors ir priimtas netyčia, toks sprendimas pasirodė genialus – taip pats žaidimo pasaulis labiau nutinka, nei yra pagrindinio veikėjo formuojamas, tad žaidėjas gali geriau įsitraukti į Eliziejų, jame beveik pranykti.

Meistriškai sukurtas pasaulis, į kurį lengva nugrimzti, „Disco Elysium“ pavertė psichodeline ir labai asmeniška patirtimi, apie kurią pasakoja ir daug jo žaidėjų. Sąveikaudami su Eliziejumi (tiksliau, su maža jo dalimi – Insulindos isolos Revašolio miesto Martinezos rajonu), žaidėjai gali rinktis savo kelią: kokiu mentu nori būti (mentu superžvaigžde, atgailaujančiu mentu, apokalipsės mentu, mentu bomžu ir t. t.) bei kokią politiką nori išpažinti. Politikos pasirinkimai keturi: gali būti komunistas, fašistas, moralistas arba ultraliberalas. Iškalbinga, kad fašisto kelias žaidime atveria mažiausiai pasirinkimų: ar taip buvo sumanyta, ar netyčia išėjo, ar tiesiog per daug apie fašizmą niekas nenorėjo rašyti – nežinia.

Esu sutikęs ne vieną jauną bachūriuką, kuris man sakė, kad „Disco Elysium“ privertė giliau susimąstyti apie paties politines pažiūras ir net įsitraukti į politinę veiklą. Taip pat žinau žmonių, kurie „Disco Elysium“ įsijungia tada, kai gyvenime patampa sunku: tamsiame Eliziejaus pasaulyje esama paradoksalios vilties ar bent jau beketiško I can’t go on, I must go on elemento. Pats galiu prisipažinti, kad šis žaidimas man padėjo mesti alkoholį ir tvarkytis su šio metimo pasekmėmis – nors kai meti gerti pačiame „Disco Elysium“, tai prarandi vieną charizmos tašką.

„Pentiment“ (2022, „Obsidian Entertainment“, JAV)

Pentimento – tai vis dar pastebima žymė paveiksle ar rankraštyje, ten likusi iš ankstesnio piešinio ar užrašo, kuris buvo nutrintas arba užtapytas. Kitaip tariant, tai – savotiškas ankstesniojo kūrinio vaiduoklis naujame kūrinyje. Pentimenti būdingi iš viduramžių ir Renesanso laikų mus pasiekusiems paveikslams ir knygoms, kartais jie atsiveria senstant dažams, kiti matomi tik pasitelkus rentgeno ar infraraudonuosius spindulius.

1518-ieji mūsų Viešpaties metai, jūs – nebe toks ir jaunas keliaujantis menininkas Andrėjas Maleris, vis dar neužsitarnavęs meistro vardo, nes vis dar nepabaigęs savojo šedevro. Tolygiam gyvenimo keliui koją pakišo audringa jaunystė ir nelemti likimo vingiai – Andrėjas nebaigė doktorantūros universitete, nesukūrė savo šedevro, nesusituokė, nes turėjo kitų reikalų. Bet dabar, kai tik Alpių miestelio Tasingo vienuolyne pabaigs savo magnum opus, jis grįš į Niurnbergą, kur jo jau laukia sužadėtinė, ir viskas eisis kaip iš pypkės.

Andrėjas pragyvenimui užsidirba su benediktinų vienuoliais vietiniame skriptoriume perrašinėdamas knygas. „Pentiment“ nupieštas ir surašytas taip, lyg pats būtų viduramžių knyga. Kaip užsiminė kiti apžvalgininkai, ir veiksmas jame klostosi labai viduramžiškai, cituoju, „taip pat greitai, kaip po mūsų kojomis juda tektoninės plokštės“. Todėl geriausia jį žaisti taip, lyg skaitytum seną knygą, – niekur neskubant, skiriant laiko ir dėmesio istoriniams paaiškinimams, grožintis piešiniais paraštėse, įsijaučiant į vėlyvųjų viduramžių miestelio ir vienuolyno gyvenimą. Pastarasis, beje, ne toks nūdnas, kaip būtų galima pamanyti: jis pilnas intrigų, įtampos tarp valstiečių ir vienuolijos bei diduomenės, meilės trikampių, muzikos, pagoniškų papročių, vaiduoklių ir purvinų paslapčių.

Apskritai viduramžių detektyvas „Pentiment“, kaip retai būdinga videožaidimams, paserviruoja dozę vadinamojo „gerojo nuobodulio“. Nors atsirado besiskundžiančių, kad žaidime „nieko nevyksta“, man veiksmo lėtumas kaip tik pasirodė prisidedantis prie įsitraukimo į vėlyvųjų viduramžių pasaulį. Kartu su tokiais garsiais vardais kaip „Kingdom Come: Deliverance“ ir „Crusader Kings“ „Pentiment“ prisidėjo prie viduramžių renesanso (cha) videožaidimuose ir šiuolaikinėje kultūroje apskritai. Net būtų galima pasakyti, kad kaip videožaidimai vis rečiau matomi kaip nebrendylų užsiėmimas laikui švaistyti, taip ir viduramžiai po truputį nusimeta „tamsiųjų amžių“ šleifą.

„Citizen Sleeper“ ir „Citizen Sleeper 2: Starward Vector“ (2022 ir 2025, „Jump Over the Age“, Jungtinė Karalystė)

„Citizen Sleeper“ priskirčiau videožaidimų rūšiai, kurią būtų galima pavadinti „iš antro užėjimo“. Tai tokie žaidimai, kuriuos įsijungi, pakrapštai, pažiūrinėji, bet iš pirmo karto pernelyg nesusidomi ir palieki ateičiai. O po kurio laiko, peržiūrinėdamas asmeninę žaidimų biblioteką, pagalvoji – kodėl nepabandžius dar kartą, ir tada jau užsikabini kaip reikalas.

Tolima arba ne tokia jau tolima ateitis, žmonija jau pasklidusi po galaktiką. Iš vergijos krovininiame laive pabėga „slyperis“ (miegalius? miegotojas? miegantysis?) – taip vadinami robotai, kuriuose įdiegta suskaitmeninta realaus žmogaus sąmonė. Slyperis, iš savo buvusio žmogiškojo gyvenimo beveik nieko neprisimenantis, tik vis pajuntantis jo aidus, kontrabanda patenka į besisukančią apie savo ašį kosminę stotį „The Eye“ („Akis“), kur apgraibomis bando išlikti, susikurti gyvenimą ir nebūti sugautas piktosios korporacijos agentų. Visam tam reikia draugų ir sąjungininkų – jų Slyperis ir leidžiasi ieškoti šioje kosmoso stotyje.

„Citizen Sleeper“ kaip ultrapabėgėlio istorija vertinga tuo, kad koncentruojasi ne į patį pabėgimo aktą ar nelegalo patiriamas neteisybes, o į Slyperio socialinį ratą, kurį madingai būtų galima pavadinti ir „socialiniu kapitalu“. Dabartiniame pasaulyje vis daugiau žmonių, ne robotų, kuriems, ištikus karui, marui ar badui, tenka palikti visą savo socialinį kapitalą užnugaryje ir naujoje vietoje krautis jį iš naujo. Šiuo požiūriu žaidimas kartais gali pasirodyti naivokas, nes kosminės stoties (o antrajame žaidime – skirtingų asteroidų, mažųjų pasaulių) gyventojai vaizduojami kaip itin atlapaširdžiai. Kita vertus, jis puikiai pagauna pirmojo kontakto, nepažįstamųjų gerumo ir panašios patirties žmonių bendrininkiškumo svarbą.

Slyperio ištekliai – tai keli žaidimo kauliukai, kuriuos jis rita kiekvieną dieną. Šešetas – tai garantuota sėkmė, o vienetas – beveik garantuota nesėkmė. Toks loterijos ir išteklių vadybos (resource management) derinys padeda laike išdėlioti istorijos pasakojimo tempą – kiekvieną „ciklą“ (kosmoso dieną) turi kelis kauliukus, kuriuos panaudojęs grįžti į savo konteinerį miegoti. Pati istorija pasakojama beveik vien dialogais, tad „kasdien“ turi tam tikrą „puslapių skaičių“.

„Jump Over the Age“ yra vieno žmogaus, Gareth Damian Martin, žaidimų studija. Damian Martin leidžiasi ne tik į migracijos ir socialinio kapitalo, bet ir į dirbtinio intelekto santykio su natūraliuoju temą. Slyperis, kuriame dera žmogiška sąmonė ir roboto išvaizda bei gebėjimai, žaidime atlieka ir savotiško vertėjo tarp šių dviejų pasaulių vaidmenį. Nors pačioje tokio pusiau roboto egzistencijoje esama begalinio egzistencinio žiaurumo (įverginta žmogaus sąmonė ir roboto kūnas), kartu tiek mes, tiek kai kurie žaidimo veikėjai puikiai suprantame, koks naudingas ir vertingas toks asmuo gali būti tiek geriems, tiek labai piktiems ketinimams.

„What Remains of Edith Finch“ (2017, „Giant Sparrow“, JAV)

Jei videožaidimas „What Remains of Edith Finch“ („Kas liko iš Editos Finč“) būtų knyga, tai jis būtų magiškojo realizmo apysaka. Pagal videožaidimų žanrus jis tikriausiai būtų vadinamasis vaikščiojimo simuliatorius (walking simulator), papildytas įvairiausių skirtingų nesudėtingų žaidimų elementais.

Kas Editos Finč istorijoje yra tiesa, o kas pramanas – neaišku, o ir nelabai svarbu. Septyniolikmetė Edita po dešimties metų grįžta į lovkraftiškus savo šeimos rūmus ir, landžiodama po kambarius, iš naujo išgyvena prakeiktos Finčų (Kikilių?) giminės narių gyvenimus ir mirtis. Ypač daug šioje šeimoje, kurios patriarchas kadaise iš Norvegijos su visu giminės namu atplaukė į Ameriką (!), esama mirties. Žaidėja(s) po kurio laiko ir pats (pati) ima svarstyti – hm, įdomu, o kaip mirs šitas?

Ir gyvenimas, ir mirtis šiame neilgame žaidime yra visur, jie spalvingi ir kartu labai efemeriški. Ko gero, tai yra meditacija apie šių dviejų esminių žmogaus elementų ryšį, savotiškai kviečianti nebijoti nei vieno, nei kito. Nebijoti taip, kaip bijojo vienas Editos dėdė, kuris nuo prakeiksmo bėgo trisdešimčiai metų užsidarydamas namo rūsyje, bet taip ir nepaspruko nuo lemtingojo jam skirto traukinio. Džiaugtis taip, kaip džiaugėsi dantų pasta ir bugienių uogomis apsinuodijusi prosenelės sesuo, prieš mirtį skraidžiusi padangėmis it pelėda ir šokinėjusi šakomis it juoda katė.

Kaip ir priklauso magiškajam realizmui, „Edith Finch“ istorijas, tas mirties vinjetes, kritiškesne akimi pažiūrėjęs, galėtum visiškai teisėtai palaikyti dar vienu nesąmonių muziejumi. Čia labai praverčia žaidimo elementai – kiekvienas gyvenimas ir mirtis tampa interaktyvūs, todėl patiriami lyg tavo paties, ir nuo to jie įgauna prasmės bei tampa gražūs. Galutinis produktas – tarsi šiurpi knyga, kurią vaikystėje pasislėpęs skaitei po antklode, nors ir puikiai žinojai, kad po to neužmigsi ne tik tą naktį, bet ir dar porą ateinančių.

Galimybė nutraukti kaupimą antroje pensijų pakopoje ir atsiimti įmokas bei jų sugeneruotą investicinę grąžą sukėlė rezonansą. Į diskusijas įsitraukė visi: politikai, ekonomistai, fondų valdytojai, gyventojai, kurie kaupė, ir tie, kurie niekada to nedarė. Diskursas tapo toks tirštas, kad neišvengta paradokso: atrodo, kad tema yra gyvybiškai svarbi, bet tuo pat metu nebeturi jokios reikšmės. Atsivėrusi struktūrinė įtampa ne(bė)ra susijusi su pinigais. Diskursiniame triukšme ryškėjanti perskyra tarp skirtingų socioekonominių mitologijų skausmingai atskleidžia, kad jos nebegali koegzistuoti. Todėl, analizuojant šią priešpriešą, tenka griebtis dekonstrukcijos. Roland’o Barthes’o „Mitologijose“ (1957) aprašyti įrankiai leidžia permąstyti pasyvaus investavimo struktūrą ir joje atsiveriančias įtampas, kurios ir sudaro debatų dėl pensijų sistemos šerdį.

Mito struktūra

Barthes’as mitą suvokia struktūralistiškai, kaip įtampą tarp kalbos ir tikrovės. Tai metakalba, pajėgi pasisavinti natūralios kalbos struktūras ir jas instrumentalizuoti (Roland Barthes, Mythologies, vert. Annette Lavers, New York: The Noonday Press, 1991, p. 110–115; toliau tekste pateikiama tik puslapio nuoroda). Filosofas dekonstuoja, kaip mitas paslepia prieštaravimus, struktūrinei įtampai suteikdamas ideologinį pavidalą. De Saussure’ui nėra jokio tiesioginio ar būtino ryšio tarp garsų k-a-t-ė ir fizinio katino, tupinčio kam nors ant kelių. Pasak Barthes’o, mito struktūra šį reikšmių arbitralumą išnaudoja savo turiniams įtvirtinti. Kadangi mite kiekvienas ženklas pasirenkamas tikslingai, kiekviena reikšmė pradeda atrodyti natūrali. Todėl „mitas vienu metu yra ir prasmė, ir forma, pilnas iš vienos pusės ir tuščias iš kitos“ (p. 116). Pilnas, nes kaip dėlė perima visos istorinės (ir gamtinės) tikrovės svorį, bet tuščias, nes gali įsiurbti bet kokius turinius, priversdamas juos paklusti savai logikai.

Kurdamas pasakojimą, mitas veikia kaip nepastebimas filtras, pro kurį žvelgiame į tikrovę: vienus turinius paryškina, kitus paverčia nematomais. Barthes’as įspėja, kad čia ir slypi didžiausias pavojus: mitas nieko neslepia; jis nesiekia panaikinti realybės (tai būtų lengvai pastebima), priešingai – jis bando ją iškreipti ir šį perdirbtą tikrovės simuliakrą įtvirtinti kaip neginčijamą tiesą. „Todėl mitui paaiškinti nereikia pasąmonės“ (p. 120): jis neatveria jokių paslėptų tiesų; jo veiklos sfera apsiriboja reiškinių paviršiumi. Mitas įbruka naratyvą, kurį natūralizuoja kaip neišvengiamą gamtos dėsnį, todėl mitas atrodo tikras, o visa kita – nenatūralu ir nelogiška. Tai paradoksalu, nes tikrovę išduoda būtent jos nenuoseklumas.

Ši dinamika ryškėja analizuojant Exchange-Traded Funds (ETF) – biržoje prekiaujamus fondus. Sukurti kaip priemonė liberalizuoti akcijų rinką, sudarant galimybę įsitraukti smulkiesiems investuotojams, neturintiems pakankamai laiko ir žinių, ilgainiui jie nutolo nuo pirminės savo idėjos. Net ETF pradininkas Jackas Bogle’as prieš mirtį perspėjo apie galios centralizaciją keliuose fonduose ir su ja susijusias rinkos manipuliacijas prisidengiant pasyvumu ar diversifikacija. Pirminė ETF idėja atitiko kapitalizmo ideologiją: tai buvo priemonė, kurią sudarė įvairūs aktyvai (akcijos, obligacijos), jų įsigijimą ir pardavimą už nedidelį mokestį turėjo administruoti fondo valdytojai. Tai reiškia, kad nusprendus įsigyti ETF yra perkama dalis fondo, t. y. pirkėjas įsigyja mažytę kiekvieno fondo valdomo turtinio vieneto dalį taip išvengdamas rizikos, jog vienai įmonei bankrutavus praras visas investicijas. Todėl investuotojui nebereikia priimti jokių sprendimų: belieka patogiai įsitaisius čilinti kantriai laukiant, kol investuoti pinigai užaugs.

Iš pirmo žvilgsnio ETF & Chill mechanika atrodo pagrįsta neoliberalios rinkos taisyklėmis – dalyvis perveda pinigus, fondo valdytojai juos nukreipia į verslus, šie pinigus panaudoja sėkmingai plėtrai, leidžiančiai generuoti pelną ir jį perskirstyti investuotojams. Tačiau ši logika komplikuojasi, suvokus, kad ETF rinka tapo metastruktūra, praradusia tiesioginį ryšį su tikrove. Verslai bankrutuoja, praranda aktualumą, patiria krizes ir nuosmukius, jie yra veikiami sociokultūrinių įtampų, ekonominių ciklų, tačiau visa tai pranyksta fondų ataskaitose. Net ir fondų valdytojai nebeturi galios spręsti – jie pasyviai seka pasaulinių indeksų (pvz., S&P 500) algoritmus, suspenduojančius tikrovę. Visas dinamiškas, nuolat kintantis socioekonominis laukas redukuojamas iki vienintelės, mantra tapusios frazės: istorinė fondų grąža siekia 10 proc., o ją dažnai palydi euforiški memai to the moon ar stonks only go up.

Barthes’as teigia: mitas – tai gryna ideografinė sistema, čia formas vis dar motyvuoja jų reprezentuojama sąvoka, tačiau neišnaudojamos visos šios sąvokos vaizdavimo galimybės (p. 126). Ekonomika, sociologija, istorija, asmeninių finansų planavimas redukuojami iki memų, nepaliekančių vietos reikšminiams niuansams, nereikalaujantiems jokių kompetencijų, neinicijuojantiems jokio veiksmo. Todėl vienas vaizdinys tinka visiems fondams, visoms rinkoms, visoms situacijoms. Ironija puikiai jaučiama ir ji nėra atsitiktinė, priešingai, ironija yra integrali šios mitologijos dalis. Analogišką struktūrą ir joje ryškėjančią imunizaciją Barthes’as aptaria kalbėdamas apie margariną (p. 40–42). Mes juk puikiai žinome, tepus riebalų mišinys nėra toks gardus kaip sviestas, tačiau reklamose sakoma, jog jis – beveik toks pat skanus, tik racionalesnis pasirinkimas. Paskutinę sekundę nuo diskvalifikacijos išgelbėja racionalizacija, sutelpanti į ir vis dėlto. Šitas bet momentas leidžia atmesti tai, kas neabejotinai tikra (somatiką, logiką, kompetencijas) ir tikrumu paversti antrinę metasistemą (ekonomiškumą, rinką, virtualią bendruomenę). Radikalizuojama pasitelkiant ironiją – viskas yra tik juokai, tačiau juokas po truputį praranda savo kritinę potenciją, įtvirtindamas nuogą ideologiją. Tai, kas anksčiau juokino, nes buvo ambivalentiška ir truputį cringe, dabar tampa vienintele tikrovės substancija. Todėl tokioje struktūroje kiekvienas fondų kainos kritimas pasitinkamas su cinišku džiugesiu ir raginimu pirkti dar, tikint, kad, fondams neišvengiamai atšokus, pavyks numušti savo dollar cost average. Tai sistema, kuri instrumentalizuoja juoką, pašalindama jame slypinčią refleksiją.

Santykis su mitu

Mitas, nors ir turi universalią struktūrą, pats savaime nėra universalus. Tai komunikacinis gestas, numatantis konkrečią auditoriją, kurios ribos sutampa su mito galios lauku. Visgi tai nereiškia, kad mitas imanentiškas ir sau pakankamas, priešingai, jis visada siekia dominuoti ir tapti vieninteliu realybės pavidalu. Todėl diskurse vienu metu egzistuoja kelios mitologinės sistemos, konkuruojančios dėl diskursinės įtakos. Šią kovą ir matome stebėdami tai, kas vyksta su antros pensijų pakopos fondais. Viešajame diskurse bandoma suvaldyti nerimą ir jį redukuoti iki binarinių opozicijų: finansiškai raštingi vs. neišsilavinę, žemas pajamas gaunantys vs. aukštas pajamas gaunantys, regionai vs. miestai. Mitinės struktūros šias opozicijas paverčia kovos įrankiu; jos dėl savo naratyvinio potencialo atrodo prasmingos tiek vienai, tiek kitai pusei. Kultūrinis diskursas tampa žaidimų aikštele, kurioje egzistuoja tam tikros taisyklės. Kiekviena pusė tikisi nutempti virvę į savo pusę: iš pradžių naudodama argumentus ir įtikinėjimą, o jei tai neveikia – bandydama pergalę iškovoti jėga. Ši kova, vykstanti dėl ideologinių turinių, persikelia į metadiskursą, todėl viskas vienu metu ir gyvybiškai svarbu, ir nebeturi jokios prasmės. O reali galia cirkuliuoja anapus, smulkiesiems investuotojams neprieinamose sistemose.

Mitai siūlo tapatybę, tačiau ji pasiekiama tik tuomet, kai redukuojamas individas. Mitologija prasmės neištrina, ji ją iškraipo. Todėl prasmę galima sugrąžinti, tačiau tik skausmingai dekonstravus mitologiją ir rekonstravus pirminės kalbos lygmenį, slepiantį prieštaringą žmogiškąją būtį. Barthes’as teigia, jog mitas nėra nei melas, nei prisipažinimas: tai reikšminis poslinkis (inflection) (p. 128), natūralizuojantis tikrovės interpretaciją. Todėl svarbu sugrįžti prie klausimo, kurį iškėlėme pačioje teksto pradžioje: ką atskleidžia aštrios diskusijos apie antrą pensijų pakopą? Nupūtus visą mitologinį ūką tampa skausmingai aišku, jog šios diskusijos ne apie pinigus; jos atskleidžia skirtingas realybės interpretacijas. Mitai istoriją paverčia gamta, t. y. antrinė metasistema tampa vienintele mums pažįstama realybe. Visa mūsų būtis sustingusi nuolat slenkančiame „čia ir dabar“ ir būtent šis sukaustantis judėjimas ištrina ateities perspektyvą įkalindamas mus dabartyje. Šiame pjūvyje ir galima rasti atsakymą, kodėl antros pensijų pakopos griūtis iškyla kaip kultūrinė katastrofa. Jos griuvėsiai padalina visuomenę į dvi dalis: tikinčius galimybe oriai gyventi kažkada ateityje ir tuos, kuriems orus gyvenimas niekada nebuvo reali galimybė.

Barthes’as teigia, jog mitai prasmę paverčia forma (p. 131). Šiame kontekste mitologija tampa beveik nematoma, nes turiniai, kuriais manipuliuojama, ne tik peržengia natūralią kalbą, jie yra absoliučiai metakalbiniai, absoliučiai virtualūs. Todėl norint dešifruoti ETF & Chill mitą, nepakanka grįžti prie fizinių objektų, reikia žengti dar toliau dekonstruojant abstrakčius darbo ir laiko terminus, kurie – nors ir yra tikrovės modusai – visada ideologiškai įkrauti, todėl veikia kaip pirminis, nors ir nenuoseklus mitas. Pasikliaunantys pasyvaus investavimo strategijomis tiki kapitalo (mito)logika, sakančia, jog sistemingai taupant pavyks peržengti klasinį slenkstį ir pereiti į kitą sistemą, kai pinigai pradeda uždirbinėti pinigus, t. y. pavyks išlaisvinti asmeninį laiką darbą perkėlus kažkam kitam. Ši mantra, tapusi subjekto pakaitalu, panaikina galimybę kitą suprasti antropomorfiškai, taip paslėpdama moralines ir etines dilemas, kurios neišvengiamos siekiant minimalizuoti darbo poreikį. Mitas įtvirtina socioekonominio mobilumo iliuziją, kuri kažkada materializuosis per tikrą fizinį darbą ir finansinę discipliną. Tikima, kad pastangos galiausiai atsipirks ir leis susigrąžinti savo laiką. Tokią mitologiją Barthes’as pavadina petit-bourgeois ideologija.

Vis dėlto šalia egzistuoja ir kita mitologija, kurios esminis bruožas yra materialumas; ji nepasitiki viskuo, ko negalima paliesti. Barthes’as ją pavadina proletariato logika. Petit-bourgeois nenori etikečių ir siekia, kad jų mitologija įsitvirtintų kaip norma (tai atspindi dauguma profesionalų parengtų publikacijų apie antrą pakopą), o proletariato egzistencijai reikia bourgeoisie, nes tik paneigdami buržuazinę mitologiją jie gali formuoti savąjį tapatybės mitą (todėl ši mitologija dominuoja komentarų sekcijose). Kraštutinis materializmas teigia, jog pasyvus investavimas turi tiek pat logikos, kiek Pinokio bandymas užsiauginti pinigų medį, nesvarbu, kad visi fondai sugrąžins daugiau, nei buvo įmokėta. Ir vis dėlto šis skepticizmas nėra susijęs su išsilavinimu ar jo stoka, jis pagrįstas gyvenimiška patirtimi sistemoje, kurioje niekas iš niekur neatsiranda, tačiau lengvai išnyksta: gyvenama nuolatinėje baimėje, jog kažkas bando atimti tai, dėl ko buvo taip ilgai vargta. Tai kitas ETF & Chill spektro galas. Ši mitologija atsisako pripažinti bet kokią veiklą, kuri neatitinka materialaus darbo sampratos. Todėl biurai, įkūnydami viską, ką ši mitologija atmeta, tampa priešo manifestacija – žmonės dirba, gauna pinigus, tačiau nieko nesukuria. Ir, priešingai nei mano ją išpažįstantys, ši mitologija irgi nėra pirminė kalba, ji yra buržuazinės mitologijos negatyvas: norint atkurti pasaulio pirmapradiškumą, pirminiu taikiniu tampa ne korporatyvinės sistemos, o žmonės, bandantys jose išgyventi.

Dekonstruotas ETF & Chill mitas pirmiausia apnuogina kultūrinę impotenciją susitarti dėl bendros ateities vizijos. Kol viena visuomenės dalis čilina tikėdamasi šviesaus rytojaus, kita – įtariai žvalgosi ieškodama naujos grėsmės. Tokiame įtrūkyje ateitis suspenduojama, todėl nebėra bendras kūrybos projektas. Tai suteikia galią kapitalui egzistuoti savarankiškai, o jis, vilnydamas per algoritmus, ignoruoja ir nesiskaito su abiejų grupių lūkesčiais. Kai mitas praryja istoriją, lieka tik laukti: pirmiems – kad bent senatvėje pavyks išsipirkti nuvertėjusį laiką, antriems – kad atgavę pinigus galės juos materializuoti dabar, bent akimirkai sustabdydami žaidimą, kurį jau pralaimėjo.

Krizė kaip nuolatinė būsena

Šiuolaikinėje politinėje vaizduotėje krizė tapo beveik savaime suprantama būkle. Ji nebėra išimtis ar lūžis, žymintis normalios tvarkos pertrūkį, – veikiau nuolatinis fonas, kurio kontekste pati tvarka yra atpažįstama ir pateisinama. Krizės kalba persmelkia visas sritis: ekonomiką, saugumą, švietimą, technologijas, net kasdienį administracinį valdymą. Politinė realybė nuolat aprašoma kaip „ypatinga padėtis“, „kritinis momentas“ ar „lūžio taškas“. Sistema tarsi visada balansuoja ant ribos – ir būtent ši riba tampa jos natūralia būsena.

Ši nuolatinė ribinė padėtis turi ilgą kultūrinę genealogiją. Jau XX a. pradžioje Oswaldas Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ aprašė civilizaciją, gyvenančią nebe kūrybos, o administruojamo nuosmukio režimu – reflektuojančią savo pabaigą, bet nepajėgiančią jos peržengti. Carlas Schmittas krizę pavertė politinio veiksmo ašimi: suverenas yra tas, kuris sprendžia apie išimties būklę, t. y. apie normos sustabdymą. Tai, kas iš pradžių buvo laikoma kraštutine situacija, pamažu tampa norma. Išimtis ne panaikina taisyklę, o ją pakeičia.

Šiuolaikinėje kultūroje ši logika persikelia ir į vaizduotės lauką. Apokaliptiniai scenarijai, nuolatinės grėsmės ir „paskutinės akimirkos“ retorika užvaldo ne tik politinį kalbėjimą, bet ir kiną, literatūrą, serialus. Krizė tampa nebe siužeto kulminacija, o nuolatine aplinka. Pasak Fredrico Jamesono, mums lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei esamos sistemos pabaigą. Krizė čia veikia kaip vaizduotės užraktas: ji nuolat žada lūžį, bet niekada jo neatveria.

Čia slypi esminis paradoksas. Kuo ilgiau krizė tęsiasi, tuo labiau ji ima atrodyti normali. Ji nustoja veikti kaip signalas ar perspėjimas ir virsta valdymo režimu. Giorgio Agambenas tai pavadino „nuolatine išimtimi“ – būsena, kai ypatingos priemonės ir skubos logika tampa kasdienybe. Krizė nebepertraukia valdžios veikimo, o jį legitimizuoja: skuba pateisina supaprastinimą, grėsmė – kontrolę, o pavojus – paklusnumą.

Tokioje būsenoje vis sunkiau atskirti, ar sistema iš tiesų patiria krizes, ar pati jas nuolat gamina. Krizė ima funkcionuoti kaip savireguliacijos forma: ji leidžia atidėti sprendimus, perkelti atsakomybę ir palaikyti mobilizacijos būseną be aiškaus tikslo. Kaip ir Kafkos pasaulyje, procesas tęsiasi pats dėl savęs – nuolat lydimas kaltės ir grėsmės jausmo, bet be aiškaus atsakymo, kam ir kodėl visa tai vyksta.

Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien moralinė ar ideologinė problema. Tai struktūrinis klausimas, reikalaujantis analizuoti pačią sprendimų priėmimo architektūrą. Kaip veikia sistema, kurios stabilumas priklauso nuo nuolatinės įtampos? Kaip organizuojama valdžia, kai konfliktas ir nestabilumas tampa ne šalutiniais efektais, o būtinais jos funkcionavimo elementais?

Šioje logikoje krizė ima panašėti į techninį parametrą, o ne į politinį įvykį. Ji tampa reguliuojamu intensyvumu: pakankamai aukštu, kad pateisintų kontrolę, bet nepakankamu, kad sukeltų tikrą struktūrinį lūžį. Tai primena sudėtingų sistemų būseną, kai svyravimas palaikomas ties kritine riba ne tam, kad sistema pasikeistų, o tam, kad ji galėtų tęsti save be esminės transformacijos.

Tokioje būsenoje krizė nebėra tai, kas nutinka sistemai. Ji tampa tuo, kas sistema yra.

Nestabilumas kaip konstrukcinis principas

Modernios reprezentacinės sistemos buvo kuriamos kaip mechanizmai konfliktui paversti tvarka. Jų pažadas buvo aiškus: visuomenės įtampa, interesų skirtumai ir vertybiniai nesutarimai bus institucionalizuoti, perkelti į procedūras ir ciklus, leidžiančius konfliktui palaikyti bendrą struktūrą, o ne ją griauti. Ši logika, susiformavusi moderniojoje politinėje filosofijoje – nuo Hobbeso iki Montesquieu, – rėmėsi prielaida, kad nestabilumas yra tai, ką reikia suvaldyti ir neutralizuoti.

Tačiau ilgainiui įvyko esminis poslinkis. Pats konfliktas tapo nebe problema, o sistemos varomąja jėga. Periodiniai legitimumo persiderėjimai, viešos konfrontacijos, sprendimų atšaukimai ir perrašymai ne tik neišnyko – jie tapo būtina stabilumo sąlyga. Sistema išmoko gyvuoti ne nepaisydama nestabilumo, bet per jį.

Ši dinamika primena barokinę struktūrą, kurioje nėra ramybės, tik palaikoma įtampa. Stabilumas čia nebėra pusiausvyra; jis tampa nuolatine vibracija. Neatsitiktinai šiuolaikinė politinė teorija vis dažniau kalba ne apie pusiausvyrą, o apie dinaminį stabilumą – būseną, kuri egzistuoja tik tol, kol judėjimas nesustoja.

Šią logiką taikliai nujautė modernioji literatūra. Kafkos pasaulyje sprendimas niekada neįvyksta kaip baigtinis aktas: procesas tęsiasi, byla lieka atvira, o veikėjai gyvena nuolat laukdami. Sprendimas virsta procedūra, kuri pati sau tampa tikslu. Panašiai ir šiuolaikinėje valdysenoje sprendimų priėmimas tampa nuolatine būsena, tačiau jų rezultatai išlieka laikini, fragmentiški ir lengvai atšaukiami.

Tokioje sistemoje sprendimai priimami ne tam, kad uždarytų klausimus, o tam, kad juos atidėtų iki kito ciklo. Kiekvienas konsensusas tampa sąlyginis, kiekviena reforma – būsimos krizės preliudija. Valdžia išmoksta funkcionuoti ne spręsdama, o valdydama įtampą. Politinis meistriškumas matuojamas ne gebėjimu užbaigti konfliktą, o gebėjimu jį išlaikyti kontroliuojamą.

Tačiau ši logika turi kainą. Kai nestabilumas tampa norma, sistema praranda gebėjimą atskirti esminius signalus nuo triukšmo. Viskas ima atrodyti vienodai skubu ir laikina. Skubos būsena ištrina mastelio pojūtį: smulkūs epizodai ir struktūriniai lūžiai suplakami į vieną srautą. Kaip nuolat skambantis aliarmas, kuris ilgainiui nebegirdimas, krizė praranda savo diferenciacinę galią.

Galutinis šio proceso efektas – sprendimų erozija. Kai viskas laikina, niekas nebėra lemiama. Sistema, kuri gyvuoja per nuolatinį nestabilumą, galiausiai praranda gebėjimą atpažinti momentą, kai reikalingas esminis poslinkis. Nestabilumas tampa nebe problema, o konstrukciniu principu – ir kartu riba, kurios sistema nebesugeba peržengti.

Vėluojantis grįžtamasis ryšys

Vienas esminių šiuolaikinės valdysenos bruožų – ilgi ir fragmentuoti grįžtamojo ryšio ciklai. Problemos identifikuojamos, politizuojamos, paverčiamos strategijomis ir teisės aktais, tačiau jų realios pasekmės įvertinamos tik po ilgo laiko tarpo – dažnai jau pasikeitus aplinkai, kuriai sprendimai buvo skirti. Sprendimai ir toliau keičia ateitį, bet vis dažniau jie priimami jau susiaurėjusioje sprendimų erdvėje, todėl klaidos tampa brangios ir sunkiai pataisomos.

Ši asimetrija tarp sprendimo momento ir jo poveikio laiko tampa struktūriniu sistemos bruožu. Politinis laikas atsiskiria nuo socialinio, technologinio ir kultūrinio. Tai, kas pateikiama kaip reakcija, realybėje tampa praeities problemų tvarkymu ateities sąlygomis. Sprendimas ima priminti archyvinį veiksmą – jis reguliuoja tai, kas jau prarado aktualumą.

Tokiose sistemose klaidos nėra taisomos – jos kaupiamos.

Sistemų dinamika šią logiką aprašo tiksliai: vėluojantis grįžtamasis ryšys sukelia osciliaciją – per stiprią reakciją po ilgo delsimo, o po jos eina priešinga, taip pat pavėluota korekcija. Sistema nuolat juda aplink problemą, bet niekada nepataiko į tinkamą momentą. Ji reaguoja, tačiau neatitinka proceso ritmo.

Politiniame lygmenyje tai pasireiškia staigiais posūkiais, populistinėmis bangomis ir nuolatiniu „per vėlu“ jausmu. Sprendimai priimami jau po to, kai visuomenė patyrė pasekmes, todėl suvokiami ne kaip pagalba, o kaip svetimas įsikišimas. Valdžia formaliai veikia, bet praranda ryšį su realaus proceso tempu – ji kalba apie vakar dienos problemas rytojaus kalba.

Šis laiko išsiderinimas turi ir kultūrinių atitikmenų. Modernizmo literatūroje patirtis dažnai tampa suprantama tik tada, kai jau nebeturi praktinio poveikio. Kinas nuolat grįžta prie pavėluoto sprendimo motyvo: įspėjimai pasirodo per anksti tiems, kurie galėtų veikti, ir per vėlai tiems, kurie patiria pasekmes. Tai atspindi kolektyvinį suvokimą, kad sprendimų sistemos ir realybės dinamika nebesutampa.

Filosofiškai ši problema siejasi su modernybės laiko samprata. Tikėjimas, kad ateitis pati ištaisys dabarties klaidas, paverčia ateitį neįvykusių sprendimų sandėliu. Krizė čia kyla ne iš vieno klaidingo pasirinkimo, o iš nuoseklaus delsimo mechanizmo.

Svarbu pabrėžti, kad tokioje sistemoje krizė nėra nekompetencijos pasekmė. Ji kyla iš struktūrinio neatitikimo tarp sprendimo momento ir jo poveikio laiko. Net racionalūs sprendimai ima veikti kaip triukšmas, kai nebesutampa su proceso tempu. Valdžia tampa panaši į vairuotoją, kuris kryptį koreguoja žiūrėdamas į galinio vaizdo veidrodį.

Ilgainiui tai formuoja savitą politinę psichologiją. Visuomenė pripranta prie pavėluotų sprendimų, o valdžia – prie reagavimo. Atsiranda cinizmas ir trumpalaikio efekto paklausa: jei viskas vis tiek „per vėlu“, racionalu reikalauti bent greito emocinio atsako. Taip vėluojantis grįžtamasis ryšys tampa viena iš giliausių struktūrinių populizmo prielaidų.

Šioje perspektyvoje krizė nebėra atsitiktinė. Ji tampa logišku rezultatu sistemos, kuri nebesugeba mokytis realiu laiku. Kol sprendimų architektūra remiasi ilgu, fragmentuotu ir politizuotu grįžtamuoju ryšiu, krizė neišnyks – ji tik keis pavidalus, visada pasirodydama per vėlai ir ne ten, kur buvo laukta.

Populiarumo spąstai

Kai legitimumas grindžiamas palaikymu, o palaikymas – matomumu, sprendimų kokybė neišvengiamai tampa antraeiliu dalyku. Sistema ima optimizuotis ne pagal teisingumą, tikslumą ar ilgalaikį poveikį, o pagal dėmesį: kas matoma, kas girdima, kas sukelia reakciją. Sprendimas vertinamas ne pagal tai, ar jis sprendžia problemą, bet pagal tai, ar jis pastebimas. Valdysena pamažu persitvarko pagal medijų ritmą, o ne pagal realybės struktūrą.

Tai sukelia pažintinę regresiją. Sudėtingi klausimai supaprastinami iki lengvai perpasakojamų formulių, nepatogūs faktai atidedami arba ištirpinami, o sprendimai virsta pasirodymais. Politinis veiksmas ima panašėti į nuolatinį performansą be finalo. Kaip rašė Guy Debord’as, spektaklio visuomenėje vaizdas pakeičia patirtį, o reprezentacija – tikrovę. Politikoje tai reiškia, kad sprendimu laikoma tai, kas atrodo kaip sprendimas.

Ši logika turi gilias kultūrines šaknis. Jau Platono „Valstybėje“ sofistai aprašomi kaip tie, kurie laimi ne tiesa, o įtikinamumu. Tai, kas Antikoje buvo laikoma retorine yda, modernioje sistemoje tampa konstrukciniu principu. Hannah Arendt perspėjo, kad politika, atsieta nuo tiesos, neišnyksta – ji persitvarko taip, kad tiesa tampa nebereikalinga. Kai sprendimų vertė matuojama palaikymo intensyvumu, faktai virsta nuomone, o nuomonės – emociniais signalais.

Tokiomis sąlygomis politika tampa naratyvų konkurencija. Laimi ne tie, kurie geriau sprendžia, o tie, kurie trumpuoju laikotarpiu geriau rezonuoja su auditorijos lūkesčiais ir baimėmis. Medijų logika veikia kaip nematomas filtras: tai, kas neįtelpa į trumpą formą, išnyksta; tai, kas reikalauja laiko, laikoma neveiksminga. Kaip perspėjo Neilas Postmanas, visuomenė, kuri politiką suvokia kaip pramogą, praranda gebėjimą mąstyti problemiškai.

Ilgainiui susiformuoja uždaras ratas. Kuo labiau sistema orientuojasi į populiarumą, tuo labiau degraduoja informacijos kokybė, todėl sprendimai tampa fragmentiški ir reaktyvūs. Tai nėra moralinė problema – tai struktūrinė inercija. Net geranoriški veikėjai priversti supaprastinti kalbą ir reaguoti į triukšmą, nes priešingu atveju jie tampa nematomi.

Šią logiką galima palyginti su rinkos situacija, kur kaina atitrūksta nuo vertės. Kaip finansiniuose burbuluose investuojama į tai, kas kyla, o ne į tai, kas turi pagrindą, taip ir politikoje investuojama į temas, kurios generuoja dėmesį, o ne sprendimus. Populiarumas tampa klaidinančiu indikatoriumi – jis rodo ne problemos svarbą, o jos triukšmingumą.

Galutinis populiarumo spąstų efektas – sprendimų kokybės delegitimizacija. Kai sprendimai priimami tam, kad būtų palaikyti, o ne tam, kad būtų teisingi, pati sprendimo sąvoka praranda svorį. Valdžia imama suvokti kaip nuolatinio reagavimo mechanizmas, o ne kaip gebėjimas orientuotis sudėtingoje tikrovėje. Tai atveria kelią cinizmui ir radikalizacijai: jei sprendimai vis tiek performatyvūs, racionalu rinktis tuos, kurie bent jau sukelia emociją.

Populiarumo spąstai todėl nėra atsitiktinė deformacija. Tai neišvengiama sistemos, kuri legitimumą sieja su matomumu, pasekmė. Kol sprendimų vertė bus matuojama palaikymo intensyvumu, o ne jų santykiu su realybe, politika liks naratyvų kova – efektinga, triukšminga ir vis labiau nutolusi nuo sprendimo kaip prasmingo veiksmo.

Dvinarė visuomenė

Dar vienas krizės gamybos mechanizmas slypi pačioje reprezentacijos logikoje. Daugiamatė, prieštaringa ir istoriškai sluoksniuota visuomenė nuolat suspaudžiama į dvi stovyklas, dvi pozicijas, dvi alternatyvias kryptis. Tai ne tik politinė, bet ir semantinė redukcija: sudėtingi klausimai paverčiami „už“ ir „prieš“, „teisinga“ ir „klaidinga“, „pažanga“ ir „atsilikimas“. Tai, kas realybėje egzistuoja kaip spektras, diskurse pateikiama kaip pasirinkimas iš dviejų mygtukų.

Ši redukcija turi ilgą intelektinę genealogiją. Aristotelis perspėjo, kad dvilypė logika tinka formaliam samprotavimui, bet ne politinei praktikai, kurioje veikia phronesis – situacinis, kontekstinis sprendimas. Tačiau modernioji reprezentacinė sistema, siekdama efektyvumo ir aiškumo, vis dažniau renkasi binarines schemas. Loginė priemonė pamažu virsta socialinės tikrovės modeliu.

Tokioje erdvėje nebelieka mokymosi.

Mokymasis reikalauja disonanso – susidūrimo su tuo, kas netelpa į turimas kategorijas. Dvinarėje sistemoje disonansas tampa grėsme, o ne informacijos šaltiniu. Skirtinga patirtis nebeintegruojama: ji iš karto priskiriama vienai iš pusių. Argumentai vertinami ne pagal turinį, o pagal kilmę – „iš kurios pusės tai pasakyta“. Tai artima Carlo Schmitto „draugo–priešo“ schemai, kur politinis skirtumas paverčiamas egzistenciniu, o kompromisas ima atrodyti kaip išdavystė.

Kultūriškai ši dinamika atpažįstama moderniojoje mitologijoje – nuo vesternų iki superherojų filmų, kur pasaulis dalijamas į gėrį ir blogį. Tokia dramaturgija suteikia aiškumą ir emocinį saugumą, tačiau, perkelta į realią politiką, ji naikina sudėtingumą. Gyvenimas virsta siužetu be pilkųjų zonų, kur niuansas suvokiamas kaip silpnumas.

Lingvistiškai tai reiškia semantinio lauko susitraukimą. Kai visuomenė kalba tik priešingybių poromis, ji praranda kalbą tarpinėms būsenoms aprašyti. Mąstymo ribas žymi kalbos ribos: tai, ko neįmanoma pasakyti, tampa neįmanoma ir pagalvoti. Dvinarė kalba riboja ne tik diskusiją, bet ir vaizduotę.

Svarbu pabrėžti, kad poliarizacija čia nėra pirmiausia emocinė problema. Ji kyla iš matematinio sudėtingumo sumažinimo iki dviejų kintamųjų. Kai sprendimų erdvė leidžia tik binarinius pasirinkimus, visuomenė ima elgtis binariškai. Rezultatas tampa aiškus, bet jis nieko nepasako apie tikrovės struktūrą.

Medijų logika šį procesą dar labiau sustiprina. Įsitraukimą optimizuojantys algoritmai teikia pirmenybę poliarizuojantiems signalams, o tai, kas dviprasmiška ar reikalauja konteksto, tampa nematoma. Susiformuoja semantinė ekologija, kurioje išgyvena tik kraštutinės pozicijos, o refleksija ir neapibrėžtumas išnyksta kaip neefektyvūs.

Kai visuomenės semantinis laukas tampa siauresnis už jos realią įvairovę, krizė tampa neišvengiama. Sistema nebesugeba reprezentuoti to, ką turi valdyti. Neįvardytos patirtys virsta nepasitenkinimu, o neįtraukti balsai – radikalizacija. Krizė kyla ne todėl, kad žmonės tampa „ekstremalesni“, o todėl, kad jiems nebelieka kalbos, kuria būtų galima adekvačiai artikuliuoti sudėtingumą.

Dvinarė visuomenė todėl nėra tik kultūrinė ar politinė deformacija. Tai struktūrinis sprendimų architektūros trūkumas. Kol visuomenė bus verčiama rinktis iš dviejų susiaurintų galimybių, ji ir toliau kurs konfliktus, kurių pati nebesugebės nei suprasti, nei išspręsti.

Stabilumas ir šeši procentai chaoso

Visos gyvos, besivystančios sistemos palaiko subtilų balansą tarp stabilumo ir variacijos. Didžioji jų dalis išlieka pastovi ir struktūruota – tai leidžia sistemai atpažinti save ir išlikti. Tačiau nedidelė dalis visada lieka atvira nukrypimui: eksperimentuojanti, klystanti, ieškanti. Biologijoje tai mutacijos, kultūroje – marginalios praktikos, politikoje – disidentai ir alternatyvūs sprendimų siūlymai. Būtent ši „nereprezentatyvi“ dalis leidžia sistemai prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Sistemų teorijoje ši būsena apibūdinama kaip veikimas ant ribos tarp tvarkos ir chaoso. Ilya Prigogine’as parodė, kad sudėtingos sistemos atsinaujina ne esant stabiliai pusiausvyrai, o ten, kur atsiranda fliuktuacijos. Per mažai variacijos reiškia sustingimą, per daug – iširimą. Gyvybė egzistuoja siauroje zonoje tarp šių kraštutinumų – sąlygiškai apie 94 procentus stabilumo ir 6 procentus aktyvaus nuokrypio.

Kultūrinė vaizduotė šį santykį dažnai suvokė intuityviai. Antikinė tragedija nuolat primindavo normos trapumą, viduramžių karnavalas, pasak Michailo Bachtino, leisdavo hierarchijai laikinai apsiversti, o moderniojo meno avangardas veikė kaip trikdis, be kurio tradicija būtų virtusi akademiniu formalizmu. Šios formos niekada nebuvo dauguma, bet be jų sistema prarasdavo gebėjimą atsinaujinti.

Tačiau modernios valdymo sistemos vis dažniau siekia maksimalios kontrolės. Variacija imama suvokti kaip grėsmė, o ne kaip resursas. Nukrypimai, eksperimentai ir nepatogūs klausimai traktuojami kaip „triukšmas“, kurį reikia eliminuoti. Institucijos optimizuojamos stabilumui, bet kartu praranda adaptacijos kanalus.

Kai tokia variacija sistemingai slopinama, ji neišnyksta – ji kaupiasi.

Ši dinamika primena represijos logiką: tai, kas ilgai slopinama, sugrįžta simptomų pavidalu. Politikoje tai pasireiškia populistinėmis bangomis, staigia radikalizacija ar instituciniu lūžiu. Istoriškai revoliucijos dažniausiai kyla ne chaotiškose, o pernelyg sustingusiose sistemose. Vėlyvoji Sovietų Sąjunga griuvo ne dėl per didelės laisvės, o dėl ilgalaikio struktūrinio uždarumo, kuriame nebeliko legalių korekcijos mechanizmų.

Ilgainiui slopintas nuokrypis prasiveržia krizės pavidalu. Krizė čia tampa vieninteliu likusiu adaptacijos būdu: sistema nebesimoko palaipsniui, ji „mokosi“ tik per sukrėtimą. Tai primena organizmą, kuris ignoruoja silpnus simptomus tol, kol liga tampa ūmi.

Svarbu suvokti, kad tokia krizė nėra atsitiktinė nesėkmė. Ji yra struktūrinė pasekmė sistemos, kuri sunaikino savo vidinę įvairovę. Kai nebelieka vietos mažiems, eksperimentiniams sprendimams, sistema praranda amortizaciją ir tampa trapi – ne todėl, kad silpna, o todėl, kad per daug stabili.

Šioje perspektyvoje krizė tampa neišvengiama sprendimų architektūros, kuri painioja stabilumą su nekintamumu, pasekme. Tikroji alternatyva yra ne chaoso didinimas ir ne tvarkos griežtinimas, o gebėjimas įleisti ribotą, struktūruotą variaciją – tokią, kuri leidžia mokytis be griūties.

Kol sistema negali toleruoti savo 6 procentų kitoniškumo, ji bus priversta patirti 100 procentų krizės.

Krizė kaip atsinaujinimo riba

Istoriškai krizės atliko ir teigiamą funkciją. Jos veikė kaip ribiniai taškai, kuriuose sistema buvo priversta sustoti, reflektuoti ir persiderėti pati su savimi. Senovės graikų krisis reiškė sprendimo momentą – ne katastrofą, o vertinimą ir atskyrimą. Medicinoje tai buvo ligos lūžis, po kurio organizmas arba sveiksta, arba miršta. Politinėje istorijoje krizės leisdavo peržiūrėti taisykles, atnaujinti sutartis ir atkurti legitimumą. Jos turėjo aiškią struktūrą – pradžią, kulminaciją ir pabaigą.

Šiuolaikinė krizė šios struktūros vis dažniau netenka. Nuolatinio tarpusavio ryšio, informacinio greičio ir sinchronizuotų sistemų sąlygomis viena krizė nesibaigia – ji susilieja su kita, o jos pasekmės tampa naujų sukrėtimų priežastimis. Tai nebe ciklas, o nenutrūkstantis srautas, kuriame neįmanoma atskirti, kur baigiasi reakcija ir prasideda refleksija. Sistema, anksčiau gyvavusi per periodinius sukrėtimus, dabar atsiduria nuolatinėje turbulencijoje.

Šią būseną nujautė Zygmuntas Baumanas, aprašydamas „takųjį modernumą“ – pasaulį, kuriame procesai nuolat juda, bet niekur nenueina. Krizė čia tampa ne pertrūkiu, o fonu. Ji nebėra signalas, reikalaujantis sprendimo, nes tikras sprendimas reikalautų laiko sustoti ir pergalvoti, o sistema tokio laiko nebeturi.

Kultūrinėje vaizduotėje ši būsena dažnai vaizduojama kaip nuolatinė audra. Nuo Conrado romanų iki šiuolaikinių pasakojimų apie „pasaulį po lūžio“ herojai gyvena nebe katastrofos akimirkoje, o jos tęsinyje. Audra nebeišsisklaido – ji tampa klimatu. Tokiu atveju mokomasi ne ieškoti uosto, o plūduriuoti. Tačiau plūduriavimas nėra atsinaujinimas – tai tik išgyvenimo taktika.

Politiniu lygmeniu tai reiškia, kad valdysena virsta triukšmo valdymu. Sprendimai priimami reaguojant, o ne projektuojant: jie skirti sumažinti momentinį spaudimą ar amortizuoti smūgį, bet ne perkurti struktūrą. Tai primena priešgaisrinę taktiką mieste, kuris dega nuolat, – gesinami pavieniai židiniai, bet neklausiama, kodėl pats miestas taip lengvai užsiliepsnoja.

Tokioje būsenoje krizė nebeveda į atsinaujinimą. Ji tampa fone skambančia sirena, prie kurios pripranta ir valdžia, ir visuomenė. Kaip nuolat įjungtas pavojaus signalas, kuris ilgainiui nebegali įspėti. Kaip perspėjo Walteris Benjaminas, tikroji katastrofa yra ne ta, kuri nutinka, o ta, kuri tęsiasi.

Ši riba žymi momentą, kai krizė nustoja būti sistemos mokymosi mechanizmu ir tampa jos išsekimo simptomu. Sistema dar juda ir reaguoja, bet ji jau nebeatsinaujina – kaip organizmas, kuris nuolat gyja, nepašalinus ligos priežasties.

Todėl klausimas šiame etape nebėra, kaip „geriau valdyti krizę“. Jis tampa radikalesnis: kaip pereiti nuo krizės kaip valdymo režimo prie sprendimų architektūros, kuriai krizė nebereikalinga kaip vienintelė adaptacijos forma. Nes ten, kur krizė nebeturi pabaigos, atsinaujinimas nustoja būti ciklu – ir virsta projektu arba apskritai tampa neįmanomas.

Nuo krizės prie tęstinumo

Jei krizė yra struktūrinis produktas, o ne atsitiktinė nesėkmė, išeitis negali būti vien politinė, moralinė ar psichologinė. Ji negali apsiriboti „geresniais lyderiais“, „atsakingesniais rinkėjais“ ar „teisingesnėmis vertybėmis“. Tokie paaiškinimai perkelia problemą į subjektų lygmenį, palikdami nepaliestą pačią sprendimų gamybos struktūrą. Todėl išeitis turi būti architektūrinė – susijusi ne su tuo, kas sprendžia, o su tuo, kaip sprendimai gimsta, kaip jie yra tikrinami ir koreguojami.

Istoriškai didžiausi civilizaciniai lūžiai visada buvo architektūriniai. Raštas pakeitė atminties ir sprendimų perdavimo struktūrą, spausdinimas – tiesos cirkuliaciją, modernioji biurokratija – sprendimų stabilizavimą per procedūras. Šiandien atsiduriame panašioje ribinėje situacijoje: senosios architektūros vis dar veikia, tačiau nebesusitvarko su savo pačių generuojamu sudėtingumu.

Todėl perėjimas nuo krizės prie tęstinumo reiškia perėjimą nuo ciklinės korekcijos prie nuolatinio derinimo. Ciklinė korekcija remiasi prielaida, kad klaidas galima taisyti „vėliau“ – per rinkimus, reformas ar antikrizines priemones. Nuolatinis derinimas remiasi priešinga logika: klaidos neišvengiamos, todėl jos turi būti atpažįstamos ir koreguojamos realiu laiku, kol dar nevirto struktūrine krize.

Tokio posūkio esmė ta, kad sprendimų kokybė tampa pagrindiniu orientyru.

Tai reiškia, kad legitimumo šaltiniu tampa ne sprendimo autorystė ar pats sprendimo faktas, o jo santykis su tikrove. Ne kas sprendžia, o kaip sprendimai tikrinami. Ne kas laimi, o kaip greitai sistema atpažįsta savo klaidas. Stabilumas čia suprantamas ne kaip nekintamumas, o kaip gebėjimas mokytis. Ši logika artima mokslo praktikai, kur hipotezės nėra ginamos bet kokia kaina – jos nuolat testuojamos ir koreguojamos. Tačiau čia kalbama apie politinės ir socialinės sprendybos perėjimą į panašią refleksinę būseną.

Kultūriškai tai reiškiasi valdžios kaip „galutinio sprendimo“ mito atsisakymu. Modernioji politinė vaizduotė ilgai ieškojo užbaigtumo – konstitucijos, reformos ar pergalės, po kurios „viskas stos į savo vietas“. Tačiau sudėtingose sistemose nėra galutinių būsenų, tik laikinos konfigūracijos. Šiuo požiūriu tęstinumas artimesnis ekologijai nei inžinerijai: sistema išlieka ne todėl, kad rado idealų sprendimą, o todėl, kad geba palaikyti save dinaminėje pusiausvyroje.

Tokie sprendimų mechanizmai negali būti nei griežtai hierarchiniai, nei chaotiškai išsklaidyti. Hierarchija slopina grįžtamąjį ryšį, chaosas neleidžia jam susiformuoti. Reikalingos kolektyvinės struktūros, kurios leidžia daugeliui signalų būti išgirstiems ir kartu integruojamiems į bendrą sprendimų lauką. Istoriškai tokių formų užuomazgos matomos komunose, mokslinėse akademijose ar atvirojo kodo bendruomenėse – ten, kur sprendimai gimsta per nuolatinę tarpusavio korekciją, o ne per vienkartinį autoritetą.

Svarbu pabrėžti: tai nėra utopija klasikine prasme. Tai nėra tobulas, užbaigtas modelis, žadantis konfliktų pabaigą. Priešingai – tai pripažinimas, kad visuomenė visada bus netobula ir klystanti. Tačiau būtent todėl jai reikia ne revoliucinių „perkrovimų“ ir ne nuolatinių krizių, o veikiančių, nuolatinių korekcijos sistemų.

Šioje perspektyvoje tęstinumas nėra stagnacija. Tai gebėjimas judėti be griūties: ne išvengti klaidų, o neleisti joms virsti katastrofomis; ne panaikinti konfliktą, o integruoti jį kaip mokymosi šaltinį. Perėjimas nuo krizės prie tęstinumo reiškia idėjos, kad sistema turi dar kartą „išgyventi sukrėtimą“, atsisakymą ir sprendimų architektūros, kuriai sukrėtimas nebereikalingas kaip vienintelis atsinaujinimo kelias, kūrimą.

Tai ne ramybės pažadas. Tai brandos pasiūlymas.

Pabaiga. Krizė kaip signalas, o ne likimas

Krizės, su kuriomis šiandien susiduriame, nėra atsitiktinės. Jos nėra nei moralinio nuopuolio ženklas, nei istorijos dėsnis, nei „žmogiškos prigimties“ pasekmė. Tai signalai – ne pasaulio pabaigos, o to, kad tam tikra sprendimų architektūra pasiekė savo ribas. Kaip techninė sistema, kuri ima kaisti ne dėl priešiškos aplinkos, bet todėl, kad jos pačios konstrukcija nebesusitvarko su apkrova.

Ilgą laiką krizė buvo suvokiama kaip lemtingas įvykis, reikalaujantis herojiškos reakcijos. Tačiau šiandien vis aiškiau, kad heroizmas čia nepadeda. Nuolatinė mobilizacija ir vis greitesnė reakcija tik spartina išsekimą. Kai krizė tampa nuolatiniu režimu, ji nustoja būti dramatiniu išbandymu ir virsta struktūrine disfunkcija.

Todėl esminis klausimas nėra, kaip išgyventi kitą krizę. Tikrasis klausimas – kaip pereiti prie tokios sistemos, kuriai krizė nebereikalinga kaip vienintelė mokymosi forma. Kaip sukurti sprendimų architektūrą, kuri geba koreguotis be griūties, reflektuoti be sukrėtimų ir mokytis be katastrofų.

Kultūriškai tai yra dramos logikos, giliai įsišaknijusios Vakarų vaizduotėje, atsisakymas. Pokytis ilgą laiką buvo siejamas su lūžiu – revoliucija ar katastrofa. Tačiau sudėtingose sistemose tokie lūžiai tampa vis pavojingesni. Brandos ženklas čia yra ne gebėjimas atlaikyti sukrėtimą, o gebėjimas jo išvengti.

Valdysenos ateitis sietina ne su tvarka vietoj chaoso, o su struktūra, kuri pati mokosi iš klaidų. Ne su tobulomis schemomis, o su adaptyviais mechanizmais. Ne su galutiniais sprendimais, o su nuolatiniu jų tikrinimu. Tai poslinkis nuo valdžios kaip kontrolės prie valdžios kaip kolektyvinio orientavimosi sudėtingoje tikrovėje.

Tokia perspektyva reikalauja kultūrinės brandos: pripažinti, kad stabilumas nereiškia nekintamumo, konfliktas nėra patologija, o klaida – ne gėda, bet informacija. Tik tokioje kultūroje sprendimų architektūra gali tapti refleksyvi, o ne represinė.

Kol šis perėjimas neįvyks, krizė liks norma, o ne išimtis. Ir ne todėl, kad pasaulis tapo pavojingesnis, bet todėl, kad mes vis dar bandome valdyti sudėtingumą instrumentais, kurie patys jį gamina. Mes kovojame su triukšmu didindami garsą, su nestabilumu – jį institucionalizuodami.

Taigi krizė nebėra bausmė ar likimas. Ji yra perspėjimas. Klausimas tik vienas: ar mokėsime jį perskaityti ne kaip dar vieną aliarmą, o kaip kvietimą pergalvoti pačius sprendimo pagrindus. Jei taip – krizė gali tapti pereinamuoju ženklu. Jei ne – ji liks fonas, prie kurio civilizacijos pripranta tiek, kad nebegirdi net savo pačių signalų.

Kritinė filosofija ir jos akloji zona

Kritinė filosofija nuo pat savo gimimo gyveno ant ribos, kurią sunku išlaikyti: tarp būtinybės griauti ir atsakomybės atverti. Ji atsirado kaip atsakas į dogmą, prievartą ir ideologiją, tačiau jau XX a. viduryje tapo aišku, kad vien neigimu išgyventi neįmanoma. Theodoras Adorno, rašydamas „Negatyviąją dialektiką“ (1966), įspėjo, jog kritinis mąstymas, atsisakęs normatyvinio horizonto, ima kartoti tą patį judesį – jis tampa virtuozišku griovėju, bet praranda kryptį. „Neigiama viskas, išskyrus patį neigimą“, – tai ne tik filosofinė, bet ir kultūrinė diagnozė.

Šią būseną jau anksčiau buvo numatęs ir Friedrichas Nietzschė, perspėdamas apie nihilizmą kaip Apšvietos šešėlį: kai senosios vertybės sugriaunamos, bet naujos dar nesukurtos, atsiveria tuštuma, ir ją pirmiausia užpildo ne racionalumas, o valia – dažnai tamsi, instinktyvi, mitologinė („Linksmasis mokslas“, 1882). Neatsitiktinai XX a. kultūra taip dažnai grįžo prie vaiduoklių, šmėklų ir apokaliptinių vizijų – nuo Franzo Kafkos pilkųjų biurokratijų iki Samuelio Becketto laukimo be pabaigos, nuo Sigmundo Freudo das Unheimliche iki Michelio Foucault disciplinos ir priežiūros analizės. Visa tai buvo bandymai aprašyti pasaulį, kuriame kritika tapo nuolatine būsena, bet sprendimas – nuolat atidėliojamas.

Šioje tradicijoje atsiduria ir Gintauto Mažeikio straipsnis „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ („Šiaurės Atėnai“, 2026-01-16). Tai tekstas, parašytas su akivaizdžia kultūrine branda: autorius laisvai juda tarp Dantės, Shakespeare’o, Larso von Triero, Stepheno Kingo, politinės psichologijos ir šiuolaikinių geopolitinių figūrų. Jis atpažįsta tai, kas šiandien tapo beveik banalia tiesa: klasikinis Apšvietos racionalumas nebesugeba savęs koreguoti, politinės institucijos prarado refleksinę galią, o į atsivėrusias spragas veržiasi reakciniai, mitologiniai, net okultiniai mąstymo pavidalai. Šiuo požiūriu Mažeikio tekstas tęsia kritinės teorijos liniją – nuo Frankfurto mokyklos iki poststruktūralistų, – bandančią suprasti, kodėl protas taip dažnai gimdo tai, kas jam prieštarauja.

Tačiau būtent čia atsiveria kritinės filosofijos akloji zona. Kai kritika apsiriboja diagnoze ir atsisako atsakomybės už alternatyvą, ji pradeda funkcionuoti kaip savotiška estetinė poza. Ji geba atpažinti simptomus, vardyti pavojus, demaskuoti iliuzijas, bet nebesiūlo krypties. Adorno baimė čia tampa apčiuopiama: kritika, neturinti normatyvinio horizonto, tampa savipakankama – ji nebeveda, o tik aprašo griūtį (Minima Moralia, 1951).

Kultūriškai tai primena vėlyvojo modernizmo laikyseną: intelektualą, kuris puikiai suvokia katastrofos mechaniką, bet jau nebemano, kad ją galima sustabdyti. Tokia laikysena patraukli – ji leidžia išlaikyti ironiją, distanciją, kultūrinį pranašumą. Tačiau politiškai ir filosofiškai ji pavojinga, nes kritika be alternatyvos neišlaisvina – ji tik paruošia dirvą tam, kas ateina po jos.

Būtent čia Mažeikio straipsnis priartėja prie pavojingos ribos. Jis tiksliai fiksuoja Apšvietos krizę, bet sustoja ten, kur prasideda klausimas: kas toliau? O kai šis klausimas lieka neatsakytas, atsakymą pasiūlo kiti – dažniausiai tie, kurie nebijo grįžti prie hierarchijos, jėgos ir tariamo „racionalaus tvarkymo“.

Yarvinas įvedamas kaip „objektas“, bet tampa ašimi

Straipsnio pradžioje Curtisas Yarvinas pasirodo tarsi neutralus tyrimo objektas – figūra, kurią galima aprašyti, bet dar nevertinti. Jis įvedamas akademiškai santūriai: programuotojas, tinklaraštininkas, verslininkas, vienas iš Tamsiosios Apšvietos arba Neoreakcinės Apšvietos autorių. Tokia charakteristika nekelia išankstinio pasipriešinimo – priešingai, ji įtraukia Yarviną į pažįstamą vėlyvosios modernybės personažų galeriją, kur technologinė kompetencija ir filosofinė ambicija dažnai eina išvien. Skaitytojui jis neprimetamas kaip ideologas ar demagogas; jis pateikiamas kaip mąstytojas, kurį verta suprasti.

Ši įvedimo strategija turi ilgą tradiciją. Ji primena Platono „Valstybės“ pradžią, kai Sokratas iš pradžių kantriai klausosi Trasimacho ir kitų pašnekovų, leisdamas jų idėjoms skleistis beveik nekvestionuojamai. Tik vėliau, skaitytojui jau pripratus prie siūlomų prielaidų, prasideda dekonstrukcija. Panašiai veikia ir modernioji politinė filosofija: nuo Thomo Hobbeso „Leviatano“ iki Carlo Schmitto suvereno teorijos – pirma pateikiama „reali“ galios logika, tik tada svarstoma jos kaina.

Mažeikio tekste Yarvino idėjos – korporacinės monarchijos, pilietybės kaip akcininkystės, politinių teisių siejimo su sukuriama verte – išdėstomos be retorinės panikos. Jos neįrėminamos kaip pavojingos ar groteskiškos, nors kultūrinė atmintis čia galėtų pasiūlyti ne vieną aliuziją: nuo XIX a. pramonininkų miestų-valstybių iki distopinių vizijų, kurias piešė Aldousas Huxley ar J. G. Ballardas. Vietoj to šios idėjos pateikiamos kaip viena iš „galimų ateities vizijų“, kurią verta apmąstyti.

Būtent čia įvyksta pirmasis, bet esminis poslinkis. Hierarchija įvedama ne kaip problema, o kaip savaime suprantama tvarkos forma, kuri tekste kol kas lieka už kritikos ribų. Ji dar nekritikuojama – ji normalizuojama. Tai subtilus, bet veiksmingas retorinis gestas: skaitytojui leidžiama prie jos priprasti, ją „išmėginti“ mintyse, prieš pateikiant bet kokį vertinimą. Šis metodas pažįstamas ne tik iš filosofijos, bet ir iš literatūros – pakanka prisiminti Kafkos „Procesą“, kuriame biurokratinė mašina iš pradžių pateikiama kaip absurdiška, bet galiausiai tampa neišvengiama aplinka, prie kurios veikėjai prisitaiko.

Dar svarbiau tai, kad Mažeikio tekste Yarvinas ne tik pristatomas, bet ir palaipsniui perkeliamas į ašies poziciją. Nors formaliai jis lieka vienas iš analizuojamų objektų, jo siūlomas modelis tampa pagrindiniu atskaitos tašku, su kuriuo lyginamos kitos figūros – Trumpas, Putinas, net Triero ir Kingo karalystės. Tokiu būdu Yarvinas ima funkcionuoti kaip racionalus kontrapunktas chaosui: ne kaip gelbėtojas, bet kaip tas, kuris bent jau „siūlo struktūrą“.

Čia verta prisiminti Antonio Gramsci pastabą apie hegemoniją: ji veikia ne tada, kai idėja primetama jėga, o tada, kai ji pateikiama kaip sveiko proto dalis („Kalėjimo dienoraščiai“, 1929–1935). Mažeikio tekste Yarvino idėjos dar netampa „teisingos“, tačiau jos jau tampa svarstytinos, o tai kritinės filosofijos kontekste yra lemiamas žingsnis.

Problema ta, kad šis įvedimas taip ir neperauga į nuoseklią dekonstrukciją. Tas retorinis „vėliau“, kuris turėtų sugriauti pateiktą hierarchinę logiką, neįvyksta. Yarvino modelis lieka tarsi atviras pasiūlymas, kuriam nesuteikiamas nei aiškus etinis, nei politinis priešsvoris. Skaitytojui telieka manyti, kad, nepaisant visų pavojų, būtent ši schema yra vienintelė, kuri bent jau nebijo tvarkos.

Taip Yarvinas, į tekstą įvestas kaip objektas, nepastebimai tampa teksto ašimi. Ne todėl, kad autorius jį sąmoningai iškelia, bet todėl, kad kritika, nebesukurianti alternatyvos, netyčia suteikia privilegiją tam, kuris ją jau turi.

Karalystės-ligoninės metafora: estetika vietoj sprendimų

Larso von Triero „Karalija“ (1994–1997) ir Stepheno Kingo jos amerikietiška variacija „Karalijos ligoninė“ (2004) neabejotinai priklauso tiems kultūros tekstams, kurie suteikia regimą formą tam, kas paprastai lieka nematoma. Ligoninė čia tampa ne gydymo įstaiga, o simboline erdve, kurioje susikerta mokslas ir prietarai, racionalus protokolas ir nesąmoningos baimės, gyvieji ir mirusieji. Tai vieta, kurioje, kaip pasakytų Freudas, das Unheimliche – svetimumas pačiame pažįstamume – tampa kasdienybe. Triero kamera lėtai slenka koridoriais, Kingo pasakojimas tirštėja siaubo detalėmis, ir abu kūrėjai kalba apie valdžią, kuri prarado orientyrus, bet tebeapsimeta kontroliuojanti situaciją.

Mažeikio tekste ši metafora pasitelkiama su didele literatūrine intuicija. Ji leidžia kalbėti apie politinius režimus kaip apie psichines būkles, apie valdovus – kaip apie ego ir fantazijų valdomus „gydytojus“, apie istoriją – kaip apie šmėklų sugrįžimą. Čia galima atpažinti ilgą kultūrinę liniją: nuo Foucault „Beprotybės istorijos“ (1961), kurioje ligoninė tampa galios ir normalizavimo aparatu, iki Kafkos „Pilies“, kurioje administracinė tvarka virsta neperžengiama, bet niekada iki galo nepaaiškinama struktūra.

Tačiau būtent šioje estetinėje jėgoje slypi ir pavojus. Kai politika paverčiama ligonine, sprendimų klausimas išnyksta už simptomų aprašymo. Ligoninėje mes stebime būkles, diagnozuojame sutrikimus, analizuojame elgesį, bet retai klausiame, kas suprojektavo pačią sistemą ir pagal kokius kriterijus ji veikia. Politinė atsakomybė čia persikelia nuo struktūrų prie psichikos, nuo mechanizmų – prie patologijų.

Tokiu būdu lieka tik simptomai: godulys, manija, savivalė, psichopatija. Tai primena XIX a. pabaigos degeneracijos teorijas, kurios socialines krizes aiškino biologiniais ar psichiniais nuokrypiais, taip panaikindamos ekonominių ir politinių struktūrų atsakomybę. Net ir šiandien panašus mąstymas vyrauja populiariojoje kultūroje – pakanka prisiminti, kaip dažnai autoritariniai lyderiai vaizduojami kaip „pamišę“, „nestabilūs“, tarsi problema būtų jų galvose, o ne institucijose, kurios jiems suteikė neribotą sprendimų galią.

Hannah Arendt, analizuodama totalitarizmą, sąmoningai atsisakė tokios psichologizacijos. Adolfas Eichmannas jai buvo svarbus ne kaip psichopatas, o kaip banalus biurokratas, veikiantis sistemoje, kuri normalizavo blogį („Eichmannas Jeruzalėje“, 1963). Arendt suprato, kad sisteminės katastrofos negali būti paaiškintos individualiomis patologijomis, nes tada pati sistema lieka nematoma ir nekvestionuojama. Blogis paverčiamas atskirų individų „liga“, o sistema, kuri jį gamina, lieka nepaliesta.

Mažeikio tekste ši pamoka, regis, lieka iki galo neįsisąmoninta. Karalystės-ligoninės metafora, nors ir įtaigi, nukreipia dėmesį nuo esminio klausimo: kaip priimami sprendimai ir kas juos koreguoja. Vietoj sprendimų architektūros analizės gauname estetiškai sodrų, bet politiškai neįpareigojantį pasakojimą apie tamsą, vaiduoklius ir psichines būkles.

Klinikinė kalba politiką padaro stebėjimo objektu: ji leidžia aprašyti „būklę“, bet nebeleidžia klausti, kaip sprendimai kuriami, tikrinami ir taisomi.

Tai nėra tik literatūrinė problema. Tai epistemologinis poslinkis, kuris leidžia kritikai atlikti tik stebėtojo vaidmenį – diagnozuoti, bet neįsikišti. O būtent ši distancija ir sudaro sąlygas tam, kad, nusivylus ligoninės chaosu, vis patrauklesnė ima atrodyti „racionali“, tvarką žadanti hierarchija.

Trumpas, Putinas ir personalizuota tamsa

Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino figūros Mažeikio tekste iškyla kaip dvi skirtingos tos pačios „karalystės-ligoninės“ personifikacijos. Vienas – beveik komiškas narcizas, apsuptas aukso, šlovės ir savo paties atvaizdų, primenantis vėlyvojo kapitalizmo karikatūrą; kitas – kraupus, beveik literatūrinis psichopatas, kalbantis su imperijų šmėklomis ir mitologizuojantis praeitį. Šis kontrastas retoriškai efektyvus: jis leidžia skaitytojui patirti ir juoką, ir siaubą, sukuria emocinę amplitudę, kurią taip mėgo dar baroko tragedijos.

Kultūriškai toks vaizdavimas turi gilias šaknis. Jis primena Renesanso ir baroko laikų valdovų paveikslus, kuriuose tironija dažnai buvo aiškinama per charakterio ydų katalogą – puikybę, godumą, melancholiją. Shakespeare’o Ričardas III, Marlowe Tamerlanas ar net Sofoklio Kreontas tampa politinių katastrofų priežastimi ne todėl, kad veikia neteisingose struktūrose, o todėl, kad jų vidiniai demonai perima valdžią. Tokia dramaturgija įtaigi, bet ji perkelia atsakomybę nuo sistemos į asmenybę.

Šiuolaikinėje politinėje kultūroje ši tendencija atgimė populiariosios psichologijos ir psichoanalizės pavidalu. Autoritariniai lyderiai dažnai apibūdinami kaip „nestabilūs“, „narciziški“, „psichopatiški“. Tai matome ne tik akademiniuose tekstuose, bet ir žiniasklaidos diskurse, kuriame politinė analizė neretai virsta asmenybės profiliu. Tačiau toks aiškinimas, kaip jau seniai perspėjo Michelis Foucault, perkelia galios analizę į psichiatrijos kalbą, taip išvengiant klausimo, kaip pati galia struktūruojama ir palaikoma (Power/Knowledge: Selected Interviews and Other Writings. 1972–1977, 1980).

Mažeikio tekste šis personalizavimas ima dominuoti. Trumpas ir Putinas tampa tamsos nešėjais, beveik mitologiniais personažais, kuriuos galima stebėti, aprašyti, net demaskuoti, bet kurių egzistavimas nekelia būtinybės permąstyti sprendimų architektūrą. Politinė nesėkmė čia paaiškinama per ego, godulį, psichopatiją, tarsi pati sistema būtų buvusi neutrali ar net sveika, kol neatsirado „ligoniai“.

Paradoksalu, bet būtent čia Mažeikio analizė pradeda prieštarauti jo paties teksto pradžiai. Jei problema yra struktūrinė – jei sprendimų korekcijos mechanizmai iš tiesų nebeveikia, – tuomet individualūs demonai gali paaiškinti tik simptomus, bet ne ligą. Hannah Arendt, rašydama apie totalitarizmo ištakas, sąmoningai atsisakė paversti blogį psichopatologijos objektu. Eichmannas jai buvo svarbus ne kaip „monstras“, o kaip banalus sistemos produktas, veikęs pagal taisykles, kurios panaikino asmeninę atsakomybę.

Šioje šviesoje Trumpo ir Putino psichologizavimas atrodo kaip kritikos nuolaida pačiai sau. Tai leidžia pasmerkti asmenis, bet išsaugoti iliuziją, kad sistema būtų veikusi, jei tik ją būtų valdę „normalesni“ žmonės. Toks mąstymas guodžia, bet jis neveda prie sprendimų. Kai tamsa personifikuojama, struktūra tampa nematoma.

Būtent todėl personalizuota tamsa, nors ir literatūriškai patraukli, filosofiškai silpnina kritiką. Ji leidžia kritinei minčiai pasilikti moralinio pasmerkimo lygmenyje, bet neįpareigoja jos permąstyti, kaip politinė galia galėjo susitelkti taip, kad vieno žmogaus psichika taptų milijonų likimo veiksniu.

Yarvinas kaip racionalus kontrastas chaosui

Lūžio momentas Mažeikio tekste ateina tuomet, kai Curtisas Yarvinas sugrįžta jau nebe kaip marginali ar egzotiška figūra, bet kaip tai, kas atrodo esąs racionalus atsakas į aplink tvyrantį chaosą. Po ligoninių, šmėklų, psichopatijų ir mitologinių vaizdinių sankaupos jis pasirodo tarsi blaivus technokratas, kuris geba kalbėti ne apie būkles, o apie struktūras. Jis „sumaniai aplenkia pragarą“, renkasi Dantės „Monarchiją“, o ne „Dieviškąją komediją“ ir tokiu būdu atsisako moralinio teismo mainais į administracinį aiškumą.

Šis pasirinkimas yra neatsitiktinis. Dantės „Monarchija“ – tai traktatas apie tvarką, hierarchiją ir suverenumą, parašytas tikint, kad pasaulį galima sujungti viena racionalia valdžia, apeinant teologinius ginčus ir moralines abejones. O štai „Dieviškoji komedija“ – tai tekstas apie pasekmes: apie pragarą, skaistyklą ir rojų, apie valdovus, kurie už savo sprendimus yra teisiami ne pagal efektyvumą, o pagal teisingumą. Pasirinkdamas pirmąjį, Yarvinas – ir jį cituojantis Mažeikis – sąmoningai ar nesąmoningai atskiria valdžią nuo jos kilmės metafizikos.

Šiame kontekste Yarvinas ima atrodyti nebe kaip Tamsiosios Apšvietos simptomas, o kaip racionalus kontrapunktas ligoninės chaosui. Trumpas ir Putinas yra vaiduoklių apsėsti valdovai, o Yarvinas pasirodo kaip tas, kuris bent jau nešneka su šmėklomis. Jis kalba apie efektyvumą, apie korporacinį racionalumą, apie skaidrią valdžios struktūrą, kurioje politinės teisės siejamos su sukuriama verte. Šalia psichopatologinių figūrų toks diskursas ima atrodyti beveik išganingas.

Būtent čia slypi pavojus. Skaitytojui niekada tiesiogiai nepasakoma, kad Yarvinas teisus. Tačiau jam leidžiama taip pagalvoti, nes tekstinė aplinka tam palanki. Estetinė tamsa ir personalizuotas chaosas sukuria foną, kuriame bet koks struktūrinis aiškumas ima atrodyti kaip gėris savaime. Tai primena moderniosios distopijos mechaniką: po apokalipsės net griežčiausia tvarka atrodo kaip pažanga. Neatsitiktinai George’o Orwello ar Jevgenijaus Zamiatino pasauliuose represinė sistema visuomet pristatoma kaip atsakas į ankstesnį chaosą.

Čia verta prisiminti Maxo Weberio įžvalgą apie racionalizaciją. Weberis puikiai suprato, kad modernusis protas, atsiskyręs nuo vertybių, kuria ne laisvę, o „geležinį narvą“ – biurokratinę, efektyvią, bet giliai nežmogišką tvarką.Racionalumas, neturintis etinės korekcijos, tampa savitikslis. Jis nebeklausia, kam ir dėl ko sprendžiama, o tik kaip.

Mažeikio tekste šis perspėjimas lieka nuošalyje. Yarvino korporacinis racionalumas nėra įvertinamas per etikos ar žmogaus orumo prizmę. Neklausiama, kas nutinka tiems, kurie „nesukuria pakankamos pridėtinės vertės“, kokia vieta tokiame pasaulyje tenka bendruomenėms, silpniesiems, kultūrai kaip savaiminei vertei. Racionalumas pateikiamas kaip neutralus instrumentas, nors moderniosios filosofijos istorija jau seniai parodė, kad nėra neutralios valdžios technologijos.

Šiuo požiūriu Yarvino figūra Mažeikio tekste tampa savotišku technologiniu mesiju, kuris nežada gėrio, bet žada tvarką. Kai racionalumas atskiriamas nuo etikos, jis nustoja būti sprendimu ir tampa nauja problema. Ir būtent tvarkos pažadas, atsietas nuo moralinio svarstymo, istorijoje ne kartą pasirodė esąs pavojingesnis už atvirą chaosą.

Taip Yarvinas, iš pradžių pristatomas kaip analizės objektas, galutinai virsta racionaliu kontrastu chaosui – ne todėl, kad jo modelis būtų įtikinamai pagrįstas, o todėl, kad kritika, pavargusi nuo tamsos, pati ima ilgėtis tvarkos bet kokia kaina.

Istorijos grįžimo mitas ir intelektualinis fatalizmas

Teiginys, kad „istorija negali baigtis“, Mažeikio tekste veikia ne kaip atsargus epistemologinis pastebėjimas, o kaip legitimavimo schema. Jis įgauna beveik ontologinį statusą: neoreakcionizmas čia pristatomas ne kaip politinis pasirinkimas ar ideologinė kryptis, bet kaip dar vienas neišvengiamas istorijos sugrįžimas – reakcija, kylanti savaime, be subjekto, be alternatyvos. Tokia formuluotė atleidžia nuo atsakomybės ne tik politinius veikėjus, bet ir mąstytojus: jei viskas vis tiek grįžta, belieka stebėti ir fiksuoti.

Istorijos grįžimo idėja turi gilią kultūrinę genealogiją. Nuo antikinio amžinojo sugrįžimo mito per stoikų kosminius ciklus iki Nietzschės provokuojančios minties apie amžinąją tą pačią akimirką kartojančią būtį – grįžimas visada buvo daugiau nei laiko teorija. Tai buvo išbandymas valiai: ar žmogus gali pakelti pasaulį, kuriame niekas iš esmės nesikeičia? Tačiau Nietzschės grįžimas nebuvo pasyvumo pateisinimas. Priešingai – tai buvo reikalavimas prisiimti atsakomybę už kiekvieną veiksmą, tarsi jis kartotųsi amžinai („Štai taip Zaratustra kalbėjo“).

Mažeikio tekste šis reikalavimas išnyksta. Istorijos grįžimas čia nekelia etinės įtampos, o veikia kaip paaiškinimas, kodėl nereikia ieškoti naujų sprendimų formų. Tai primena XIX a. istorizmą, kuris istoriją suvokė kaip procesą, turintį vidinę logiką, nepriklausomą nuo žmonių pasirinkimų. Neatsitiktinai toks mąstymas taip lengvai tapo autoritarinių režimų sąjungininku: jei istorija „veda“ tam tikra kryptimi, valdžia gali tik padėti jai įvykti.

Kritinės filosofijos tradicijoje tokia laikysena visuomet buvo ginčijama. Walteris Benjaminas savo veikale „Tezės apie filosofijos istoriją“ (1940) griežtai kritikavo idėją, kad istorija yra nuoseklus procesas, kuriame dabartis tėra praeities tąsa. Jam istorija buvo pertrūkių, katastrofų ir neįgyvendintų galimybių laukas, o ne grįžtančių formų rinkinys. „Kiekviena epocha turi būti išplėšta iš konformizmo“, – rašė Benjaminas, perspėdamas, kad pasyvūs stebėtojai visada atsiduria nugalėtojų pusėje.

Mažeikio tekste šis benjaminiškas pertrūkis neįvyksta. Neoreakcionizmas pateikiamas kaip vienas iš neišvengiamų „neo-“ grįžimų – šalia konfederatų nostalgijos, baudžiavos ilgesio ar imperinių mitų. Tokiu būdu jis įgauna tam tikrą neutralumą: ne kaip pavojingas projektas, o kaip istorijos simptomų katalogo dalis. Tačiau būtent šis neutralumas ir yra intelektualinio fatalizmo esmė.

Istorinis fatalizmas visuomet buvo patogiausias hierarchijos sąjungininkas. Jis leidžia teigti, kad nelygybė, valdžios koncentracija ar autoritarizmas nėra pasirenkami – jie „grįžta“. Tokiame diskurse politinė vaizduotė pakeičiama archeologija: užuot kūrę naują sprendimų generavimo architektūrą, mes kasame praeities sluoksnius ir stebimės, kaip tiksliai jie kartojasi. Tai primena Oswaldo Spenglerio civilizacijų saulėlydžio viziją, kurioje kultūros gimsta ir miršta pagal neišvengiamą ciklą, o žmogui belieka kontempliuoti žlugimą.

Tačiau kritinė filosofija gimė būtent kaip pasipriešinimas tokiam likimui. Ji rėmėsi prielaida, kad istorija yra ne savaime besivystantis mechanizmas, o sprendimų ir pasirinkimų rezultatas. Kai istorija suvokiama kaip uždaras ratas, alternatyva tampa naivumu, o hierarchija – gamtos dėsniu. Atsisakius šios prielaidos, kritika praranda savo emancipacinį potencialą ir tampa kronika – išmintinga, bet bejėgė.

Todėl istorijos grįžimo mitas Mažeikio tekste veikia ne kaip analitinis įrankis, o kaip ideologinis amortizatorius, sušvelninantis neoreakcionizmo pavojų. Jis leidžia manyti, kad Tamsioji Apšvieta nėra pasirenkama, o tiesiog „nutinka“. O ten, kur „nutinka“, nebelieka nei kaltės, nei atsakomybės – tik stebėjimas ir melancholija.

Kritika be normatyvinio horizonto

Didžiausia Mažeikio teksto problema – ne jo teiginiai, o jo tyla. Ne tai, ką autorius pasako, o tai, ką jis sistemingai vengia pasakyti. Straipsnyje nėra nė menkiausio bandymo formuluoti alternatyvą – net atsargią, net abstrakčią, net hipotetinę. Nėra nė menkiausio normatyvinio gesto, kuris leistų skaitytojui suprasti, iš kokio taško ši kritika kalba ir į ką ji galėtų vesti.

Tai ypač keista, turint omenyje kritinės filosofijos tradiciją. Nuo Immanuelio Kanto iki Jürgeno Habermaso kritika niekada neapsiribojo vien demaskavimu. Net tada, kai normatyviniai projektai buvo trapūs ar sąmoningai riboti, jie vis tiek egzistavo kaip orientyrai. Kanto kategorinis imperatyvas, Johno Rawlso teisingumo kaip sąžiningumo idėja, Habermaso komunikacinio racionalumo samprata – visa tai buvo bandymai išlaikyti normatyvinį horizontą net ir giliai reflektuojant modernybės krizes.

Mažeikio tekste šio horizonto nėra. Čia nekalbama apie universalias vertybes – žmogaus orumą, teisingumą, bendruomenių teises, atsakomybę už silpnesnius. Nekalbama ir apie sprendimų korekciją kaip civilizacinį principą – apie tai, kad bet kuri valdžios forma turi būti nuolat tikrinama, peržiūrima, taisoma. Vietoj to liekame su aprašymais, metaforomis, kultūrinėmis paralelėmis, kurios, nors ir įtaigios, neįsipareigoja jokiai krypčiai.

Ši tyla nėra atsitiktinė. Ji primena vėlyvojo postmodernizmo laikyseną, kai bet koks normatyvinis teiginys imamas laikyti įtartinu, naiviu ar net pavojingu. Jau Jeanas-François Lyotard’as rašė apie „didžiųjų pasakojimų pabaigą“, tačiau net ir jis suvokė, kad be tam tikro normatyvinio pagrindo kritika virsta žaidimu – intelektualiai rafinuotu, bet politiškai bejėgiu. Kai visi projektai laikomi vienodai problemiškais, problemiškiausias tampa tas, kuris siūlo bent jau struktūrą – nes būtent struktūra verčia prisiimti normatyvinę atsakomybę.

Čia verta prisiminti ir Isaiah Berliną, perspėjusį apie vertybinį reliatyvizmą kaip netikėtą autoritarizmo sąjungininką (Two Concepts of Liberty, 1958). Kai nebelieka aiškaus skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp priimtino ir nepriimtino, politinę erdvę užpildo ne diskusija, o jėga. Tokiu atveju normatyvinis vakuumas tampa idealia terpe tiems, kurie drįsta pasakyti: „Mes bent jau žinome, kaip reikia valdyti.“

Mažeikio tekste šis vakuumas akivaizdus. Kritika čia tampa savitikslė – ji geba atpažinti Tamsiosios Apšvietos simptomus, bet neįstengia jų priešpriešinti jokiai pozityviai vizijai. Tai primena Thomo Manno „Daktarą Faustą“: autorius pateikia genialiai tikslią analizę, lydimą visiško kūrybinės valios paralyžiaus. Intelektualas mato katastrofą, bet nebemano, kad galima pasiūlyti išeitį. Todėl kritika, kuri nebetiki alternatyva, pati tampa status quo dalimi. Būtent todėl normatyvinio horizonto nebuvimas nėra neutralus pasirinkimas. Tai sprendimas – net jei jis nėra įvardytas kaip toks. Atsisakius kalbėti apie universalias vertybes ir sprendimų korekciją, paliekama erdvė tiems, kurie šias spragas užpildo savo logika: efektyvumu, hierarchija, „natūralia tvarka“. Kritika, kuri nenori „teršti rankų“ normatyviniais klausimais, netyčia atlaisvina vietą normatyvumui, kuris ateina be jokios refleksijos.

Šiame kontekste Mažeikio tekstas tampa pavojingas ne tiek tuo, ką jis teigia, kiek tuo, ką jis atsisako įsivaizduoti. O būtent vaizduotės praradimas – kaip jau ne kartą rodė XX a. istorija – yra pirmasis žingsnis į tą būseną, kurioje bet kokia tvarka ima atrodyti geresnė už jokios tvarkos nebuvimą.

Ką reiškia alternatyva šiandien?

Kalbant apie alternatyvą Tamsiajai Apšvietai, pirmiausia būtina atsisakyti dviejų klaidinančių iliuzijų. Pirmoji – kad išeitis yra grįžimas į „tikrąją“ ar „nesugadintą“ Apšvietą, tarsi pakaktų suremontuoti XVIII a. racionalumą ir jis vėl imtų veikti. Antroji – kad chaoso baimė savaime pateisina hierarchijos restauraciją. Abi šios pozicijos yra simetriškai klaidingos: viena idealizuoja praeitį, kita – natūralizuoja valdžią.

Istoriškai Apšvietos projektas niekada nebuvo vieningas. Jame sugyveno Kanto autonomija ir Benthamo utilitarinis skaičiavimas, Rousseau bendruomeninė valia ir Hobbeso saugumo obsesija. Būtent todėl bandymas „grįžti“ prie Apšvietos šiandien primena restauracinę architektūrą: fasadas atkuriamas, bet gyvenimo formos jau nebeįmanomos. Lygiagrečiai hierarchijos reabilitacija – kad ir kaip technokratiškai ji būtų pateikiama – visada atsiremia į tą pačią prielaidą: kad sprendimų kokybė didėja proporcingai jų koncentracijai.

Tačiau XX a. patirtis – nuo totalitarinių režimų iki vėlyvojo biurokratinio racionalumo – parodė priešingai. Kuo labiau sprendimai sutelkiami, tuo labiau jie atsiskiria nuo tikrovės, kurią turėtų tvarkyti. Jamesas Scottas knygoje Seeing Like a State (1998) įtikinamai parodė, kaip centralizuotas „aukšto modernizmo“ racionalumas, ignoruodamas vietos žinojimą, sistemingai gamino katastrofas – nuo kolektyvizacijos iki urbanistinių nesėkmių. Problema buvo ne blogi ketinimai, o sprendimų architektūra, kuri neleidžia koreguoti klaidų laiku.

Todėl alternatyva šiandien yra ne nauja ideologija, o sprendimų architektūros perkeitimas. Tai yra reikia pereiti nuo hierarchinių, vienu centru grindžiamų modelių prie kolektyvinių, korekcinių, nehierarchinių sprendimų formų, kuriose racionalumas nėra monopolizuotas. Čia galima prisiminti ne tik šiuolaikines kolektyvinio intelekto teorijas, bet ir senesnes praktikas – nuo Atėnų izonomijos iki Viduramžių komunų, nuo kooperatyvinių judėjimų iki šiuolaikinių atvirojo kodo bendruomenių. Visur, kur sprendimai buvo priimami per daugelio dalyvių sąveiką, o ne per vieno centro valią, sistema įgydavo atsparumą: individualūs interesai buvo perkonfigūruojami per bendruomeninės naudos mechanizmus.

Tokiose struktūrose sprendimai gimsta ne kaip genialaus individo įžvalga, bet kaip procesas. Klaidos nėra traktuojamos kaip moralinis nuopuolis ar lyderio silpnumas – jos tampa sistemos signalais, leidžiančiais koreguoti kryptį. Tai artima Karlui Popperiui, kuris demokratiją apibrėžė ne kaip geriausiųjų valdžią, o kaip blogiausiųjų pašalinimo mechanizmą („Atviroji visuomenė ir jos priešai“, 1945). Kitaip tariant, sprendimų kokybė čia kyla ne iš neklystamumo, o iš klaidų taisymo greičio.

Esminis tokios alternatyvos bruožas – galios neakumuliavimas. Kai sprendimų teisė nėra sutelkta viename taške, ji negali virsti nauja karalyste, net ir apsirengusia korporacinio racionalumo drabužiais. Tai ypač svarbu šiandien, kai technologijos leidžia beprecedenčio masto centralizaciją, bet kartu suteikia ir galimybę kurti paskirstytas sprendimų sistemas. Klausimas tampa ne technologinis, o normatyvinis: ar mes pasirenkame architektūrą, kuri leidžia valdžiai koncentruotis, ar architektūrą, kuri ją nuolat išskaido?

Ši alternatyva nėra utopija ta prasme, kuria utopija buvo suprantama XIX a. – kaip tobulas, užbaigtas visuomenės modelis. Priešingai, ji remiasi nuostata, kad visuomenė visada bus netobula, konfliktinė ir klystanti. Tačiau būtent todėl jai reikia ne vieno „išmanaus valdovo“, o nuolat veikiančių korekcijos mechanizmų. Tai atsakas į tą pačią problemą, kurią Mažeikis diagnozuoja taip tiksliai, – į Apšvietos sprendimų krizę. Skirtumas tas, kad čia ši krizė ne priimama kaip likimas, o traktuojama kaip projektavimo užduotis. Alternatyva prasideda ne ten, kur randame geresnį valdovą, o ten, kur nustojame jo ieškoti.

Šiame taške kritinė filosofija galėtų susigrąžinti tai, ką buvo praradusi, – ne naivų optimizmą, bet drąsą įsivaizduoti sprendimus be karalysčių.

Pabaiga. Kai kritinė filosofija sustoja pusiaukelėje

Gintauto Mažeikio straipsnis „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ nėra Curtiso Yarvino apologija. Jis nėra nei manifestas, nei ideologinis pamfletas, nei paslėpta neoreakcinės politikos reklama. Tai svarbu pasakyti aiškiai, nes problema kyla ne dėl intencijos, o dėl efekto. Straipsnis veikia kaip pavyzdys to, kas nutinka kritinei filosofijai tuomet, kai ji sustoja pusiaukelėje – tarp diagnozės ir sprendimo.

Ši būsena nėra nauja. Ją jau XX a. pradžioje jautė Oswaldas Spengleris, aprašydamas Vakarų saulėlydį: kultūra, kuri viską supranta, bet nebetiki, kad gali ką nors pakeisti. Vėliau šią laikyseną perėmė ir dalis kritinės teorijos – nuo vėlyvojo Adorno iki postmodernių mąstytojų, kuriems bet koks normatyvinis teiginys kėlė įtarimą. Taip gimė intelektualinė laikysena, kuri yra rafinuota, savikritiška, kultūriškai išprususi, bet didžiai pavargusi nuo vaizduotės.

Mažeikio tekstas šią būseną artikuliuoja beveik idealiai. Jis atpažįsta Apšvietos krizę, demaskuoja mitologinius galios sugrįžimus, rodo, kaip psichopatologija, vaiduokliai ir istorijos fantazmai perima politinę vaizduotę. Tačiau ten, kur reikėtų žengti dar vieną žingsnį – ne į utopiją, o į alternatyvos galimybę, – tekstas sustoja. Kritika lieka be horizonto, be krypties, be sprendybinės projekcijos.

Tai nėra moralinis priekaištas. Tai struktūrinė kritinės minties problema. Kai kritika atsisako formuluoti alternatyvas, ji pradeda veikti kaip kultūrinis dekoratorius: ji apšviečia griuvėsius, bet neieško tiltų. Tokia kritika tampa stebėtoja, o ne veikėja. Ji nebeformuoja ateities, o tik aprašo jos baimes.

Būtent čia slypi paradoksas. Neoreakciniai mąstytojai, tokie kaip Yarvinas, laimi ne todėl, kad jų modeliai būtų intelektualiai įtikinamesni ar etiškai pranašesni. Jie laimi todėl, kad drįsta siūlyti sprendimų architektūrą, kad ir kokia problemiška ji būtų. Tuo tarpu kritinė filosofija, bijodama „užteršti“ save normatyvumu, palieka šią erdvę tuščią.

Istorija rodo, kad tokios tuštumos ilgai neužsibūna. Kai intelektualai nebeįsivaizduoja nieko geresnio, visuomenė ima rinktis tai, kas bent jau žada tvarką. Tai matėme XX a. pradžioje, kai kultūrinis pesimizmas ir modernybės krizė atvėrė kelią autoritarinėms ideologijoms. Tai regime ir šiandien, kai technologinė galia derinama su politinės vaizduotės stoka. Todėl didžiausias Tamsiosios Apšvietos laimėjimas – ne monarchijų ar karalysčių sugrįžimas, o tai, kad net kritikai nebeįsivaizduoja nieko geresnio.

Šiame kontekste tikroji kritinės filosofijos užduotis šiandien nėra dar kartą demaskuoti tamsą. Ji jau matoma. Užduotis – atkurti sprendybinę vaizduotę, gebėjimą pateikti alternatyvią sprendimų architektūrą, kuri nėra nei nostalgija, nei hierarchijos restauracija. Ne „geresnį valdovą“, o geresnius sprendimų korekcijos mechanizmus. Ne tvarką vietoj chaoso, o struktūrą, kuri pati mokosi iš klaidų ir jas greitai koreguoja.

Kol kritinė filosofija to nedarys, ji ir toliau liks pusiaukelėje: pakankamai aštri, kad sugriautų iliuzijas, bet per daug pavargusi, kad pasiūlytų kryptį. O būtent tada, tyliai ir be fanfarų, hierarchija grįžta ne kaip ideologija, o kaip „vienintelė realistiška alternatyva“.

Ne todėl, kad ji būtų teisinga. O todėl, kad nieko kito nebepasiūloma.

Šių metų sausio pradžioje Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos biuras išplatino žinią, kad persikelia iš Lietuvos į Lenkiją. Tiesa, žinia sklandė jau pernai, netrukus po sprendimo S. Cichanouskajos biurui sumažinti apsaugos lygį motyvuojant ūkiškumu, veikiausiai atliepiant ir į nemažos dalies lietuvių neigiamą požiūrį į šią instituciją. Taip baigiasi aktyvaus Lietuvos vaidmens teikiant prieglobstį demokratinėms Baltarusijos jėgoms laikotarpis ir galios netenka XIX a. sukilimų šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Taip dar labiau nutolstame nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įpėdinystės, kurią bandant ginti pastaraisiais metais tiek iečių sulaužyta.

Mano pozicija gal ir nepopuliari, atsižvelgiant į antibaltarusiškas nuotaikas, įsigalėjusias po 2022 m. nemaža dalimi dėl to, kad valdantysis Baltarusijos režimas padėjo Rusijai užpulti Ukrainą. Vis dėlto tikiuosi, kad ir manančius kitaip, ypač tuos, kurie fiziškai ar moraliai kartu su baltarusiais 2020 m. stovėjo laisvės kelyje, linkėdami kaimynams išsivaduoti ir sugrįžti į Europą, bei turinčius kantrybės skaityti paskatinsiu susimąstyti. O tikrai yra dėl ko: ar vis dar esame pajėgūs įkontekstinti LDK idėjas kurdami modernią tautinę valstybę, ar vis dar pajėgiame jau ne ginklu, bet visuomenės atsparumu ir sutelktumu atremti „ordas iš Rytų“?

LDK paveldas. Patys nenorime ir kitiems neduosime?

Bene didžiausiu, nors anaiptol ne racionaliausiu, pleištu lietuvių ir baltarusių tarpusavio santykiuose yra tapęs litvinizmas, romantinis pseudoistorinis naratyvas, kad tikrieji LDK kūrėjai, tad ir paveldėtojai – baltarusiai. Radikalesni litvinistai neigia baltišką pirmųjų LDK didžiųjų kunigaikščių kilmę ir kvestionuoja rytinių Lietuvos ir vakariausių Baltarusijos žemių baltiškumą, keldami pagrįstą susierzinimą ne tik lietuviams, bet ir visiems tiems, kurie yra nuosekliai išstudijavę LDK istoriją. Būtent S. Cichanouskajos biuras oponentų Lietuvoje pastaraisiais metais buvo kaltinamas litvinistinių nuotaikų tarp baltarusių diasporos ignoravimu, nors pati S. Cichanouskaja sutiko litvinizmą pasmerkti. Visuomenės nenuramino ir tai, kad litvinizmas, ką ir kalbėti apie jo kraštutinę, visiškai marginalią formą, kai reiškiamos pretenzijos į sostinę arba siūloma savintis Lietuvos vardą, Valstybės saugumo departamento ataskaitoje į didžiausių grėsmių sąrašą nepateko, kitaip nei Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje. Atrodo, kad litvinizmo šmėkla taip įaudrino mūsų vaizduotę, jog nepastebėjome, kaip su propaganda patys pradėjome kovoti propaganda – ar tai būtų ksenofobiniai grafičiai, prieš Baltarusijos tautinius simbolius kovojantys litvinizmo priešininkais save įvardijantys aktyvistai, ar net prieš baltarusius Lietuvoje piketą organizuojantys Seimo nariai, kurių įžūliausi siūlė atkurti santykius su A. Lukašenka dėl trąšų verslo. Klausimą, ar išvis įmanoma vienai tautai pavogti kitos istorinę tapatybę, palieku atvirą. Galbūt ir įmanoma, jei kita jos atsisako, išsižada. O ar ne mes pirmi pradedame jos išsižadėti?

Didelės dalies lietuvių noras pasiduoti Vakarų politikos ir žiniasklaidos eterį uzurpavusiems provincialumui ir populizmui, vengti sunkių klausimų ir atsiduoti etnocentrizmo pagundai rodo, kad visų pirma mes tokiu būdu patys atmetame savo ryšį su LDK. Lietuva tiek tarpukariu, tiek po 1990 m. iš trijų Baltijos šalių išsiskyrė ambicijomis atsidurti tarp vidutinių valstybių (middle power), remdamasi tvirta istorine LDK atmintimi. Ambicijas liudijo proaktyvi Lietuvos pozicija teikiant prieglobstį politiniams pabėgėliams iš sunaikintos Čečėnijos (Ičkerijos) Respublikos, demokratinei rusų opozicijai (taip pat įsileidžiant demokratinių Rusijos jėgų forumus į Vilnių), politiniams baltarusių pabėgėliams, priimant ištremtą Europos humanitarinį universitetą, remiant demokratinius procesus Ukrainoje ir Sakartvele, nebijant rodyti prielankumo Tibetui, aktyviai dalyvaujant Demokratijų bendrijos veikloje ir t. t., laimei, tarytum užsimirštant, kad seniai nebesame milžiniška Centrinės Europos valstybė.

Žinoma, poimperinės ambicijos gali turėti ir tamsių gaivalų. Tarpukariu tai buvo išaugę į aroganciją, o vienu metu – net į imperialistinius impulsus, labai pakenkusius santykiams su kitomis imperinį jungą nusimetusiomis valstybėmis, ypač su Latvija, į kurią Lietuvos valdžios atstovai žiūrėjo iš aukšto kaip į mažiau vertą valstybę, mat ši iki tol niekad neturėjusi valstybingumo. Remdamasis būtent LDK laikais, kai Latgala priklausė Abiejų Tautų Respublikai, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras vos nesukėlė karinio konflikto reikalaudamas Lietuvai atiduoti Daugpilį ir kitas katalikiškas Latvijos žemes. Kita vertus, nors Lietuva tapo tautine katalikiška valstybe, taigi priešinga įvairiatautei ir daugiakonfesei LDK, ir atmetė (nieko smerktino) Józefo Piłsudskio kvietimą atkurti naująją Abiejų Tautų Respubliką per Tarpjūrio (Międzymorze) idėją, tuometė valdžia suprato, kaip svarbu remti nelaimėje atsidūrusias baltarusių ir ukrainiečių tautas, tarytum taip įprasmindama ir tęsdama šimtmečius mus siejusią istoriją. Kaune 1919–1923 m. veikė bolševikų užimtos Baltarusijos Liaudies Respublikos būstinė, Ukrainos sukilėlių armijos atstovybė. Dėmesio verta detalė – 1920 m. lapkričio 11 (ar 12) d., iškart po Lucjano Żeligowskio operacijos prieš Lietuvą, Baltarusijos egzilio ir Lietuvos vyriausybės atstovai pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo bendradarbiauti vaduojant Lenkijos okupuotas Lietuvos ir Baltarusijos žemes. Kadangi abi valstybės siekė Vilniaus, kurį jau buvo užėmusi gerokai galingesnė Lenkija, net ir ką tik susikūrusios Sovietų Sąjungos diplomatams nebuvo sudėtinga sukiršinti lietuvius su baltarusiais. Banalus déjà vu…

Prieglobstį Lietuvoje tuomet rado ir ne vienas politinis emigrantas iš Sovietų Sąjungos, tarp kurių milžinišką indėlį į kultūrinį gyvenimą įnešę filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas (gimęs anuomet Rusijos imperijai priklausiusioje Suomijoje), menininkas Mstislavas Dobužinskis ir kiti. Taip pat net po 1926 m. perversmo LDK menantis įvairiakultūriškumas naujos valdžios buvo toleruojamas, tautinių bendrijų mokyklų tinklas išliko tankus, tik lenkų mokyklos kartkartėmis buvo uždaromos, taip atkartojant tuometės Lenkijos politiką anapus Lietuvos atsidūrusių lietuvių atžvilgiu.

Truputį apgailėtinai skamba priekaištas, kad S. Cichanouskajai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškai. Nors galima suprasti neigiamą nusistatymą prieš rusų kalbą, kuri dar visai neseniai Lietuvoje buvo primesta kolonizatorių, o dabar dėl išaugusios imigracijos vėl sugrįžo į gatves ir neišvengiamai siejasi su „rusiškuoju pasauliu“ ir Putino doktrina ginti rusakalbius, lojalumą mūsų šaliai redukuoti iki valstybinės kalbos mokėjimo tokiomis aplinkybėmis atrodo provincialu. Šiaip ar taip, S. Cichanouskaja yra Baltarusijos opozicijos lyderė, šį titulą įgijusi mesdama iššūkį Baltarusijos prezidento rinkimuose 2020 m., nors oficialiai ir pralaimėjusi diktatoriui.

Jei esame nuoseklūs, A. Lukašenkos negalime pradėti laikyti legitimiu Baltarusijos prezidentu, o tai reiškia, kad S. Cichanouskaja yra legitimi įgaliotoji baltarusių tautos atstovė. Ar ji mums idealiai palanki – čia jau atskiras klausimas, į kurį nevienodai atsakytų ir baltarusiai. Taip, chaosą sukėlė ir Siargejus Cichanouskis daugybe savo keistų pareiškimų ir abejotina komunikacija, ne kartą trikdžiusia ir žmonos veiklą. Bet kaimynų nepasirenkame. Beveik universalu, kad su kaimynais santykiai retai būna puikūs, nes vargiai įmanoma gyventi greta ir nebūti patyrus tiek šilto, tiek šalto. Vis dėlto S. Cichanouskajos biuras – geriausia alternatyva mums. Komiškai skamba hipotetiniai pasvarstymai, kad rastume geresnių kandidatų, kurie ne tik, kaip ir S. Cichanouskajos biuras, remtų Ukrainą, siektų demokratiškos ir europietiškos Baltarusijos, smerktų istorijos iškraipymą (litvinizmą), bet ir gerai kalbėtų lietuviškai, būtų dėkingesni (ir šis priekaištas turbūt nėra be pagrindo, tačiau ar taip nesupanašėjame su vensais?). Galbūt čia galime įžvelgti poimperinį LDK sentimentą?

Visai priešingas LDK dvasiai, kur lietuviu buvo laikomas ginantis laisvę ir besivadovaujantis Lietuvos Statutais, yra į Lietuvą atslenkantis ksenofobinis nacionalizmas, kai trukdo Lietuvos gatvėse skambančios kitos kalbos (nebent būtų anglų arba lietuvių kalba su rusiškais keiksmažodžiais ar įterpiniais), kai norima autoritarinio istorinės tiesos traktavimo, nors ir nesąmoningai, panašiu principu kaip Rusijoje. Ir siekiama kuo uždaresnės visuomenės. Būtent tai yra atsimetimas nuo LDK tapatybės. Šiuo atveju daugiau teisių į istorinį LDK paveldą man atrodo turintys laisvę žodžiais ir darbais mylintys baltarusiai – tie, kurie 2020 m. išėjo į gatves nepaisydami žiaurių represijų, tie, kurie Vilniaus senamiestį užtvindė tautine simbolika, kai buvo perlaidojami 1863 m. sukilėliai, tie, kurie reguliariai susirenka į protestus palaikydami Ukrainą Vilniuje, Niujorke, Tokijuje ir kituose miestuose, ką ir kalbėti apie stojančius ginti Ukrainą ginklu. Jei nebesugebame įsipareigoti LDK idėjos tęstinumui, galbūt net neverta savęs kildinti iš LDK?

Iš vyresniojo brolio į…

Anksčiau proeuropietiškai nusiteikę baltarusiai neretai mus vadino vyresniuoju broliu dėl mūsų sėkmingo valstybės vystymosi, nuoseklios euroatlantinės užsienio politikos krypties, palankaus požiūrio ir moralinės bei finansinės paramos net tuomet, kai ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir ekonomika (BVP) buvome mažesni.

Ir tai nėra priekaištas vien dabartinei Lietuvos vadovybei, kuriai demokratinės kaimynės Rytuose perspektyva neatrodo prioritetinė. Nenuoseklumas Baltarusijos klausimu akis dar labiau badė prieš šešiolika metų, kai naiviai mėginant gerinti santykius į Vilnių buvo pasikviestas diktatorius A. Lukašenka. Bene juodžiausias dvišalių santykių epizodas, kai 2011 m., centro dešinės Vyriausybės valdymo metais, dėl neapdairumo ar taip pat kitų motyvų žymus baltarusių žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas, buvo atiduotas į Baltarusijos KGB rankas, Lietuvos tarnyboms pasidalinus informacija apie jį su Baltarusijos kolegoms.

Kaip netapti vieno klausimo valstybe?

Ar nepavirsime vieno klausimo valstybe, visų pirma parodys dvi dilemos, daug sudėtingesnės nei santykių su Baltarusijos pilietine visuomene klausimas. Tai – Trumpo (dėl konfrontacijos su Europa) ir Si (dėl santykių su Taivanu) dilemos. Ar išdrįsime ir kiek toli išdrįsime eiti gindami savo vertybes, išlikdami Taivano rėmėjais, spaudžiant Kinijai; ar atsilaikysime, jei netrukus rasis vis daugiau ES valstybių narių, klaidingai manysiančių, kad Kinijos prezidentas Si Dzinpingas yra mažesnė blogybė nei JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ir ar drįsime paremti pastarojo terorizuojamą Daniją? Primenu, kad Danija buvo viena nuosekliausių mūsų rėmėjų, Lietuvai pereinant iš planinės ekonomikos ir sovietinio diktato į rinkos ekonomiką ir demokratiją; tai antra nepriklausoma valstybė, pripažinusi mūsų nepriklausomybę beveik iškart po to, kai tai padarė Islandija. Rebusas, gerokai keblesnis ir rizikingesnis už baltarusiškąjį, suteikiantis mums antrą šansą išsiplauti suteptą reputacinį mundurą ir atgauti vertybėmis besivadovaujančios valstybės vardą. Kas svarbiau – didžiausios Lietuvos sąjungininkės JAV valdžios, grobiančios vienus diktatorius, o kitiems tiesiančios raudoną kilimą, prielankumas ar bent simbolinis, diplomatinis Danijos ir Grenlandijos parėmimas? Juk juodžiausio scenarijaus atveju Danija, kaip ir kitos Šiaurės šalys, bus arčiau mūsų ir, tikėtina, nepaliks vienų, nes Lietuvos užpuolimo atveju kiltų akivaizdi grėsmė ir kiekvienai iš jų. Deja, sunku įsivaizduoti mus vienintelės nesunkiai galinčios apginti JAV paramą, net ir diplomatinę, ypač matant, kaip ši elgiasi su daugiausiai JAV pasiaukojusiomis sąjungininkėmis Danija ir Kanada (net 44 danų kariai padėjo galvas Afganistane po 2001 m.); valdžioje esant dabartinei administracijai – nebent tik tiek, kol jiems būtume naudingi pirkdami ginklus. O drąsiai parodydami poziciją kaip tik būtume įvertinti demokratiškai nusiteikusių JAV respublikonų ir demokratų bei reikšmingos amerikiečių pilietinės visuomenės dalies, tų, kurie ne mažiau už mus ir danus bei grenlandus baisisi trampizmo ciniškumu; jei kaip ir Jungtinė Karalystė būtume pasiuntę vieną karį į Grenlandiją, kaip nepalenkiamos Lietuvos pozicijos pasiuntinį. Gal būtume vertybinės politikos pavyzdys gerokai didesnėms šalims, vis dėlto neišdrįsusioms labai aiškiai stovėti teisiųjų pusėje.

Žinau, rasis daug balsų, šnabždančių, kad tokiais geopolitiškai neramiais laikais Lietuva turėtų pamiršti ir vertybinę politiką, ir santykius su kaimynais ir užsienio politikoje koncentruotis tik į savo pačios ir Ukrainos išlikimo klausimą, tapdama vieno klausimo užsienio politikoje valstybe. Tokio požiūrio smerkti negaliu, nors jam ir nepritariu, išskyrus punktą dėl Ukrainos. Klaidinga manyti, kad dėl to kiti klausimai nebetenka prasmės, ypač kai beveik visi jie yra susiję su tuo, ar Lietuva išliks demokratinė ir suvereni. Norėčiau tikėti, kad praeities klaidų nekartosime, kad persirgę populizmu, kurio vidaus politikoje dabar ypač daug, pasveiksime bei tapsime stipresni ir atsparesni. Kad išdidžiai nešime LDK vėliavą, nes mažesniųjų valstybių stiprybę lemia ne gyventojų skaičius, BVP ar kariuomenės dydis, o vertybinė politika ir gebėjimas kovoti ne tik už savo pačių, bet ir už bičiulių interesus.

Krikščioniškojo ir postkrikščioniškojo pasaulio dalis panyra į Kalėdų laukimą, adventą. Tai puikus laikas apmąstymams; įprasta tokiu metu nors trumpam pamiršti vaidus ir susitaikyti, o artėjant Naujiesiems – permąstyti praėjusių metų pasiekimus ir praradimus. Adventas – tinkamas laikas socialiniam eksperimentui: bandyti mums susikalbėti. Tik ar vis dar tai gebame?

Turbūt kiekvienas esame girdėję trijų su puse tūkstantmečio senumo biblinį mitą apie Babelio bokštą – kaip Šinaro krašto gyventojai sumanė susivieniję tokį pasistatyti, kad „nebūtų išblaškyti po visą žemės veidą“, ir kaip statybas, pabūgęs žmonių vienybės, sužlugdė Jahvė, o kad tai nepasikartotų – sumaišė kalbas. Paradoksalu, kad nors gyvename pasaulyje, kuris maišosi sparčiau nei bet kada lig šiolei, nors vis spartėja kultūrinė ir kalbinė niveliacija, Babelio alegorija šiais laikais vėl įgauna aktualumo. Tik kitu atžvilgiu – nors svetima kalba tampa vis mažiau reikšmingu barjeru dėl moderniųjų technologijų, būtent kalbėdami ta pačia kalba nesugebame susišnekėti. Ir, rodos, ateityje šis disonansas tik stiprės.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad negebėjimas susikalbėti yra senas kaip pats kalbos atsiradimas, ypač išsiskyrus kelioms kalbinėms variacijoms. Visais laikais nesusikalbėjimas blokšdavo į žemesnę, ikikalbinę evoliucijos pakopą – jėgos demonstravimą, mojavimą kumščiais ar kuokomis. Ir dabartinė visuomenė nenustoja šokinėti tarp šių pakopų – rečiau, bet gerokai didesniais mastais ir sukeldama pragaištingesnius padarinius.

Nors ne visi žmonės tinkamai pasinaudoja kalbos dovana, šis padargas per evoliuciją Homo sapiens atvėrė begalę galimybių, ypač tuomet, kai juo naudotasi sprendžiant bendras problemas. Žmonija yra vienintelė rūšis Žemėje (nesant įrodymų, kad yra kitaip, – ir Visatoje), sugebėjusi iš kartos į kartą perduoti idėjas, kurios įgalino kurti ir atrasti, o tai galop lėmė žmonijos įsiviešpatavimą su visais to privalumais ir trūkumais. Pasak vieno genialiausių pastarojo šimtmečio protų Stepheno Hawkingo (o jo įgarsintas mintis paskleidė britų roko grupė „Pink Floyd“ albumuose „Keep Talking“ ir „Endless River“), žmonija daugiausiai pasiekė, kai kalbėjosi, o didžiausias nesėkmes patyrė, kai nesikalbėjo, tad svarbu nenustoti kalbėtis. Juk nesikalbant, aklinoje tyloje gimsta baubai.

Pamokos iš Amerikos

Tai ypač ryškėja žiūrint į šiųmečius įvykius JAV. Gaila matant vis didėjantį šalies susiskaldymą, visuomenės radikalėjimą ir krypimą į priešingus polius, pamirštant bendrus dėmenis, tad ir prasmingo polilogo galimybę. Tenka prisiminti Charlie Kirką, dešiniosios minties ir trampistų aktyvistą, nužudytą per debatus Jutos slėnio universiteto studentų miestelyje. Šiam įvykiui skirta daug dėmesio ne tik JAV ir pasaulio socialinių tinklų algoritmuose, bet ir Lietuvoje. Žmogžudystė nedovanotina ir nepateisintina, nes tai barbariškas atsakas, kad ir kokie nepriimtini būtų žmogaus veikimo būdai ir pažiūros. Kita vertus, privalu pažymėti, kad JAV vėl įsigali „argumentai šūviais“: politinio pobūdžio žmogžudystės, pasikėsinimai ir grasinimai mirtimi; tiesa, vieni atvejai labiau sulaukia dėmesio nei kiti.

Dar šį birželį per ekstremisto įvykdytą išpuolį buvo nužudyti JAV Atstovų Rūmų narė demokratė Melissa Hortman ir jos vyras, o Minesotos Senato narys Johnas Hoffmanas sunkiai sužeistas. Apmaudu, kad dalis demokratų rėmėjų mieliau kliovėsi sąmokslo teorijomis, jog Charlie Kirką nužudė dar radikalesni dešinieji groiperiai (baltųjų nacionalistų aktyvisto Nicko Fuenteso sekėjai); savo ruožtu respublikonai platino žinias, esą demokratų įstatymų leidėjus nušovęs demokratas (kadangi valdžioje respublikonai, ši antis pasklido labiau). Net nesivarginta dangstytis „netikru škotu“.

Paguodos anaiptol neteikia ir arklio pasagos teorija, kurios pasireiškimą galima matyti JAV, – reakcijos po Charlie Kirko nužudymo akivaizdžiai parodė, kad nutildymo (cancel) kultūros, dėl kurios pagrįstai kritikuoti kairieji intelektualai, manija serga ir dešinieji – Trumpo administracija uždarė komiko Jimmy Kimmelio šou, o visame pasaulyje garsus rašytojas Stephenas Kingas buvo priverstas teisintis dėl savo netikslių komentarų apie velionį, kai MAGA judėjimo šalininkai ėmė grasinti boikotu. Velionio Kirko sudaryti vadinamųjų leftistų akademikų sąrašai (iškalbingas faktas, kad pats Kirkas, nors ir geras oratorius, turėjo tik vidurinį išsilavinimą), perduoti valdantiesiems, buvo panaudoti atleidžiant iš darbo ir išmetant iš JAV universitetų keliasdešimt akademikų ir studentų. Pavojingas ėjimas demokratijoje, nes nieko panašaus nebuvo imtasi po šaudynių mokyklose ar kitų politiškai motyvuotų išpuolių.

Nors ir turi daug nesuderinamų skirtumų, gaivališki radikalūs judėjimai kėsinasi į mokslą ir jo autoritetą. Viena stovykla net progresyviausius varė iš proto perdėtu ir į savicenzūrą vedančiu politkorektiškumu bei vakarietiško švietimo, kaip ydingo ir „dekolonizuotino“, atmetimu, o MAGA judėjimas kritikuodamas mokslą žengė dar toliau, skleisdamas melagienas, juodindamas JAV aukštąsias mokyklas, menkindamas aukštojo išsilavinimo vertę, paskirdamas politiškai angažuotus ir kuo mažiau kompetentingus veikėjus vadovauti departamentams (detaliau apie tai rašiau straipsnyje „Prieš trampizmą, arba Būkime savo gyvenimo šeimininkai“, Šiaurės Atėnai, 2025-03-14). Taip ir linguoja JAV visuomenė vis smarkiau, kaip iš gangsterių repo apie neapykantą tarp Rytų ir Vakarų pakrančių reperių.

Dar visai neseniai Lietuvoje būta žymių politikų, kurie drąsiai skelbė, kad mūsų šalyje turi būti kuo daugiau Amerikos, nurodydami į jos ekonominius pasiekimus ar net socialinę sanklodą. Užpraeitame dešimtmetyje šis šūkis gal ir galėjo skambėti patraukliai, bet dabar tenka atsižegnoti, kad Lietuvoje Amerikos turėtų būti kuo mažiau. O geriausia, jei tiesiog sugebėtume pasimokyti iš skaudžių JAV klaidų.

Taikos siena Belfaste. Iš: extramuralactivity.com

Kodėl susikalbėti niekuomet nebus lengva? Vienybės iliuzija ir paradoksai

Nors pradėjau nuo JAV, nesusikalbėjimas nėra vien amerikiečių visuomenės skaudulys. Dar blogiau atrodo Čilė, kur prezidento rinkimų antrame ture susirungs komunistė ir Pinocheto gerbėjas. Ne visuomet susikalbėti sekasi ir mums – sunkiai mezgasi dialogas Lietuvoje kilus kultūros bendruomenės ir ją palaikančių piliečių protestams prieš suokalbį į valdančiąją koaliciją įeinančiai populistinei „Nemuno aušrai“ atiduoti kuruoti Kultūros ministeriją net ir po to, kai šis sprendimas atšauktas. Kita vertus, šalia pilietiškumo ir nepakantos cinizmui, antisemitizmui, kovojančios Ukrainos vėliavos slapstymui ar nerangiam vartymuisi paklausus apie Krymą džiugina tai, kad kai kurie visuomenės veikėjai rado ir randa drąsos ieškoti sąlyčio taškų su kitaip manančiaisiais. Tačiau kaip sutaikyti tautietį, siekiantį kultūros politikos nepriklausomumo, suprantantį faktais grįstos ir profesionalios žiniasklaidos svarbą, su tautiečiu, kuriam kultūros politikos orbanizacija – netgi patraukli ir kuris jaučia resentimentą kultūros bendruomenei ir apskritai elitui, t. y. daugiausia pasiekusiems? Nors negalėjau fiziškai dalyvauti protestuose, tačiau neramino hiperbolizavimas iki Sausio 13-osios analogijos ir kitokia aštri abejonių kelianti protestuojančiųjų stovyklos leksika iš vienos pusės ir tildymas savicenzūra, motyvuojant tuo, kad protestai keliantys grėsmę Vyriausybės, tad ir Lietuvos stabilumui, iš kitos.

Kartais taip ir norėtųsi užimti tarpinę poziciją ir pasiskelbti radikaliu centristu, kad pavyktų susikalbėti su abiem poliais. Kartais tam, rodos, provokuoja pats Dievas – pavyzdžiui, George’as Floydas (sulaikymo metu policininko uždusintas anksčiau teistas afroamerikietis) ir Charlie Kirkas gimtadienius šventė tą pačią dieną, bet nė viena pusė nenori kalbėtis, kodėl neteisinga heroizuoti nė vieno iš jų. Tačiau įsivaizduojama tarpinė pozicija neretai – apgaulė. Taip darytume prielaidą, kad abi oponuojančios pusės visuomet lygiai neteisios arba kad reikia laikytis 50 % kompromiso, neatsižvelgiant į tai, kiek toli nuo sveiko proto nušokęs vienas polius, lyginant su kitu. Blogiausiu atveju tai gali kenkti demokratijai, nes, nusileidus galingesnei pusei, ši gali tapti vis nepakantesnė oponavimo formoms, kol jos liks vien nominalios, kaip politinės partijos Šiaurės Korėjoje. Galų gale ir menamas centras nemažai slankioja, ypač labiau poliarizuojantis; visai kaip Overtono langas – kadaise buvę radikalūs diskursai gali tapti įprasti ir daugumai priimtini kaip duotybė, tad ir tai, ką šiandien galėtume įvardinti patogiu centru, – neišvengiamai pasislinks.

Kalbėjimas nėra toks paprastas veiksmas. Kryptingame ir prasmingame dialoge ar poliloge reikia ir faktais remtis, ir vengti loginių klaidų, ir pašnekovą išklausyti, užčiuopiant atramos taškus ten, kur sutinkama, išsakant ir apginant savo požiūrį ten, kur nesutinkama, pabaigoje išvengiant poliarizacijos, kuria graso dažnas nepatogus pokalbis. Lyg to būtų negana, mūsų skirtingi būdai, gyvenimo patirtis, šališkumas ir skirtingo lygio tam tikrų klausimų išmanymas susikalbėjimą daro dar sudėtingesniu uždaviniu.

Galima rasti bent keletą priežasčių, kodėl moderniajam žmogui taip sunku susišnekėti. Tai ir bendravimo socialiniuose tinkluose bei komentarų rašymo poveikis. Kadangi socialiniai tinklai sugriovė tradicinę autoritetais grįstą hierarchiją, bendravimą skaitmeninėje erdvėje padarydami iš esmės horizontalų, turbūt pirmąkart nuo raštijos pradžios sudarytos sąlygos kaip lygiam su lygiu kalbėtis ir Dunningo–Krugerio efekto apsėstajam, ir savo srities profesionalui, taip sudarant prielaidas lengvai platinti klaidingus naratyvus. To puikiausias pavyzdys – anaiptol ne visų mūsų išlaikytas COVID-19 pandemijos išbandymas ir šiukšliavežiais piltas dezinformacijos ir netikslios informacijos kiekis. Dabar viską komplikuoja ir dirbtinis intelektas, dažnai – pseudomokslinių kūralų naudai. Kiti gali kaltinti postmodernizmą ir taip pat bus teisūs, nes kai nesutariame dėl elementarių sąvokų ar vengiame kai kurių temų – uždarome save į hermetišką burbulą. Hannah Arendt (tiesa, su postmodernizmu prasilenkusi) filosofiniame veikale „Totalitarizmo ištakos“ ne idėjinį žmogų, o būtent žmogų, kuris abejoja riba tarp fakto ir fikcijos bei neatskiria tikro nuo netikro, laiko paveikiausiu totalitarinėms ideologijoms, t. y. radikaliausiam ir pavojingiausiam spektrui.

Dar viena priežastis, ateityje galinti lemti dar rimtesnį nesusikalbėjimą, – tai vienišumo epidemija. Anot sociologinių tyrimų, ji dažnai gerokai užaštrina kampus, kai, siekdamas pripažinimo, rasti bendraminčių, žmogus gali būti paveikesnis radikalioms idėjoms, jam gali labiau imponuoti šeimą įkūnijantys bendraminčių rateliai, kuriuose siūlomi paprasti sudėtingų klausimų sprendimai, aiškiai brėžiamos tapatybės, nustatant ryškią perskyrą tarp mes ir jie. Priklausant tokiam rateliui gali rastis vis mažiau poreikio kalbėjimuisi anapus ratelio dėl episteminės poliarizacijos – nuolat girdimo pritarimo aido tarp savų, galop ir racionalūs argumentai netenka prasmės prieš emocinę pagavą. Vienas didžiausios apimties tyrimų šia tema, atliktas olandų ir vokiečių mokslininkų, publikuotas šiemet ir gvildenęs atvejus devyniose Europos šalyse, įvardino tiesioginį ryšį tarp prielankumo dešiniesiems populistams ir vienišumo. Kiti neseniai publikuoti tyrimai šią tezę papildo ir patvirtina, kad esama ryšio tarp vienišumo, polinkio į sąmokslo teorijas ir radikalizavimosi – tiek dešiniojo, tiek kairiojo spektro. Ir čia bent dalis kaltės gula ant visuomenės pečių – kiek visuomenė šaltai atstūmė, tiek bendraminčių ratelis šiltai priėmė.

Babelio bokšto gyventojai

Grįžtu prie Babelio bokšto alegorijos. Senajame Testamente jo pastatyti nepavyko, nes šis kėlė grėsmę Jahvės autoritetui. Dabar jau spaudžiami laiko turime šio bokšto statybą atnaujinti. Suprasdami, kad nerealu tikėtis, jog prie to dėtųsi kiekvienas narys. Visų pirma būtų gerai sutarti, kur turime prabangą nesutarti ir nesikalbėti, o kur – privalome pamiršę skirtumus ir nuriję kartėlį darbuotis išvien. Vis augant Žemės gyventojų skaičiui ir dėl to vis didėjant žmonijos besaikio vartojimo neigiamam poveikiui aplinkai, sau patiems ir kitai gyvūnijai, esant būtinybei kartu kovoti prieš ligas, neteisybę, smurtą, negandas ir skurdą, turime susitarti, kaip visiems kartu sugyventi, kaip sukurti geresnį, įtraukesnį visuomenės modelį. Privalome pripažinti mūsų skirtybes, tačiau rasti drąsos kalbėtis ir siekti kompromiso, nepaisydami kiekvieno iš mūsų polinkio į egocentrizmą; galų gale prisiminti lotyniško žodžių junginio res publica ištakas ir jas, jau kaip dalis žmonijos, ekstrapoliuoti anapus valstybinių sienų – bendri reikalai, bendras gėris. Prisimindami amerikiečių švietėjo ir visuomenės veikėjo Horace’o Manno priesaką – „gėda numirti, prieš tai nieko nelaimėjus žmonijai“. O tam, kad kiekvienas laimėtume, reikia vienytis, kad ir kiek nesutarsime mažesniuose dalykuose.

Suradę bendrą kalbą galop pastatytume ką nors panašaus į Babelio bokštą ar, sulietuvinus, įžiebtume Laimės žiburį. Ar bent jau būtume pabandę ir nedaug pritrūkę. Ir jei šįkart Babelio bokštas būtų statomas kilniam tikslui ir kryptingai, niekas nekliudytų, nebent mes patys.

(Tekstas, skaitytas tarptautiniame Romo Sakadolskio žurnalistikos forume)

Sunku šiais laikais surasti rašytoją ar poetą, nedirbusį žurnalistinio darbo. Norėčiau pasakyti, kad ir aš ne išimtis, bet aš daugiau buvau ir esu vertėjas bei kompiliatorius (t. y. žmogus, kuris surenka, atrenka, išverčia, apdoroja medžiagą tam tikra tema ir ją suprantamai pateikia, pvz., kaip straipsnį).

Keletą metų dirbau dienraštyje „L. T.“, nežinau, ar čia tinka apibūdinimas „liūdnai pagarsėjusiame“, nes dirbau greta puikių žurnalistų ir puikios komandos, labai nemažai iš jų išmokau – greitai reaguoti, kibiai ir taupiai rašyti, nedaryti nesąmonių. Tiesa, neužsiėmiau ten tikrąja žurnalistika – daugiau vertimais iš užsienio spaudos, šiek tiek rašiau kultūros tema, dirbau su pramogų pasaulio naujienomis.

Kurį laiką rašiau skiltį žurnalui „IQ“, rašiau knygų apžvalgas LRT radijui, rašiau literatūrinių užsienio naujienų apžvalgas „Bernardinams“, porą metų dirbau vertėju „National Geographic“ lietuviškame žurnale.

Socialiniuose tinkluose, o tiksliau – „Facebook“, rašiau įvykių Maidane kroniką, vėliau – revoliucijos Minske kroniką, nuo 2022 m. vasario iki 2023 m. žiemos rašiau Rusijos karo Ukrainoje kroniką. Čia neskaičiuoju daugybės dalykų, rašytų kultūrinei spaudai.

Bet niekada nevadinau ir nelaikiau savęs žurnalistu. Iki šiol manau, kad neturiu tam duomenų. Negalėčiau paimti kokybiško interviu – ir ne tik todėl, kad neturiu tam įgūdžių, bet ir todėl, kad tam reikia, mano galva, ypatingų gebėjimų turinčių žmonių, reikia empatijos ir įsiklausymo, reikia mokėti užvesti pašnekovą. Negalėčiau užsiimti tiriamąja žurnalistika – daug ko negalėčiau. Laimė, supratau tą gana greitai.

Tai, kuo užsiėmiau, informuodamas žmones apie Maidaną, Baltarusijos revoliuciją, karą Ukrainoje, pavadinčiau informacine savanoryste – visa tai atsirado iš susirūpinimo, kad žmonėms trūksta aiškios ir suprantamos informacijos, kad galbūt mes čia ir dabar pražiopsom svarbius, esminius įvykius, kad traukinys nuvažiuos ir bus vėlu arba labai sunku jį pasivyti. Mačiau, kad rašantiems apie karą Ukrainoje iš pradžių trūko žinių apie šalį, kurių turėjau aš.

Dariau tai, ko iš dalies neleidžia daryti informacinio portalo, dienraščio formatas, bet leidžia socialiniai tinklai. Tai buvo greito reagavimo informacija, surinkta ir išversta iš įvairių socialinių tinklų ir iš tų šalių žiniasklaidos.

Iš viso to paaiškėjo viena – aiški, tiksli, nešališka, laiku pateikta informacija šiais informacinio triukšmo ir pertekliaus laikais ne tik taupo laiką, bet ir turi raminamąjį poveikį. Žinoma, vieni žmonės jaučiasi ramiau nežinodami, tačiau aš, kaip ir nemaža visuomenės dalis, manau, kad mes ramiau jaučiamės žinodami.

Ir aš norėčiau, kad tos žinios būtų pateikiamos kokybiškai, su išmanymu ir atsakingai. Žvelgiant plačiai ir atstovaujant visuomenės interesams. Kad įžūlaus tamsumo ir neišmanymo laikais žurnalistika būtų tuo įrankiu, būdu, priemone, kuri padeda išlaikyti ir nustatyti ribas, o kartu perspėtų, kai tos sveiko proto, teisėtumo, moralinės ribos yra peržengiamos.

Tai, ką kalbėsiu toliau, yra asmeniškas požiūris, pastebėjimai ir mintys, atsiradusios iš kasdienio skaitymo. Galbūt kai kurie dalykai bus akivaizdūs, kiti – ne itin teisingi, treti – atsiradę iš nežinojimo arba naivūs.

Kaip paprastai rašytojas kalba apie žiniasklaidą? Dažniausiai kritiškai. Jis skundžiasi dėl nepakankamo kultūros reprezentavimo, dėl faktinių klaidų, dėl to, kad tas ar anas kultūroje yra nepastebėta. Taip pat kritikuoja žurnalistų kalbos ir stiliaus kultūrą. Ir su tuo, ir su tuo, žinoma, esama bėdų, o su kalbos ir stiliaus kultūra tos bėdos jau beveik virto chroniškomis. Net Lietuvos radijo ir televizijos portale. Esama rašytojų, kurie turi sukaupę ištisas kolekcijas kalbos, stiliaus ir prasmės klaidų, įsirengę savo kompiuteriuose antraščių kunstkameras. Kita vertus, piktdžiugiški kolekcininkai galėtų su žurnalistais ir pasidalinti savo kalbos išmanymu, surengti kokias nors dirbtuves, pakonsultuoti.

Galima svarstyti ir analizuoti, kas čia kaltas ir kodėl taip nutiko, – įsigalėjusioje vaizdų kultūroje tekstas traukiasi į antrą planą, greitėjančioje visuomenėje nebėra laiko gilintis, tikslinti ir taisyti klaidas, informacijos perteklius ir jo keliamas triukšmas toks stiprus, kad užgožia kalbos pojūtį, o gal manoma, kad redaktorius nėra toks jau ir svarbus. Tačiau pagrindinė priežastis, tikriausiai, – laiko trūkumas ir greitis, noras būti pirmiems.

Tad žurnalistika, manau, galėtų atspindėti ne vis didėjantį žmonių neraštingumą, negebėjimą perskaityti ilgesnį tekstą ar kritiškai suvokti informaciją, bet ir tai reflektuoti, kalbėti apie tai, kelti į paviršių. Nepasiduoti supaprastinimui, nesusipaprastinti, nepataikauti tam tikram žemesniam nei vidutinis lygiui.

Taip, žurnalistai apie tai kalba, tačiau atėjo laikas, kai apie tai kalbėti reikia dar aštriau ir atkakliau, norėtųsi, kad tos diskusijos persikeltų iš kultūrinės spaudos ar specializuotų forumų ir skilčių į platesnius vandenis. Nes žurnalistiką aš matau (arba norėčiau matyti) ne tik kaip informuojančią ir analizuojančią, bet ir kaip darančią tai iškalbingai.

Kitas pastebėjimas iš kultūros lauko – labai nenorėčiau, kad spaudoje, o ir visoje žiniasklaidoje įsigalėtų kultūros skandalizacija ir klikbaitizacija (konfliktai ir vaidai taptų pagrindine kultūros naujienų tema). Nenorėčiau, kad eskaluojamos rietenos ir paskalos užgožtų tiek kultūros recepciją, tiek tekstus apie kultūros lauke esančias problemas, taip pat tekstus apie kultūros pasiekimus. Nes dabar tūlas pilietis, paklaustas, ką skaitė apie kultūrą, prisimintų Saukos skulptūrą Zarasuose (o gal jau ir nebeprisimintų) ir Nacionalinio dramos teatro rietenas. Tikrai neteigiu, kad svarbūs dalykai jau užgožti, bet tam tikros tendencijos esama.

Nesakau ir kad tų rietenų nėra ar kad jos retos – niekas taip nelinkęs vaidytis tarpusavyje, kaip menininkai. Ne veltui kadaise su Andriumi Jakučiūnu ir Giedre Kazlauskaite buvome sumanę žurnalą „Dievai“, jis būtų buvęs panašus į žurnalą „Žmonės“, bet rašytų tik apie menininkų tarpusavio rietenas, plačiai nušviestų paskalas ir pasakotų, kas apsilankė (ir dar svarbiau – neapsilankė) kieno nors parodoje, rečitalyje, premjeroje ar knygos pristatyme. Su gausybe nuotraukų, žinoma. Deja, sumanymas taip ir liko sumanymu.

Kita dažna problema yra ir žurnalisto specializacija, ir laiko trūkumas, ir įvykių gausa – yra nutuokiančių apie baletą, bet nieko nesuprantančių apie poeziją, yra besigaudančių šiuolaikiniame mene, bet nieko neraukiančių klasikinėje muzikoje. Universalių kultūros žurnalistų nėra daug. Nors, žinoma, gero žurnalisto pakalbintas kultūros žmogus pats papasakoja viską, ką skaitytojui reikia žinoti, ir dar net paaiškina.

Na ir kitas patogus specializacijos įvairiose kultūros srityse padedantis išvengti dalykas yra tas, kad Lietuvos kultūros laukas nėra didelis, visi visus pažįsta ir garsiausi tam tikro kultūros lauko žmonių vardai yra žinomi kiekvienam žurnalistui. Tik čia kita bėda – dažniausiai tie vardai ir tampa tos kultūros srities ruporais, nustelbdami kitus galimus pašnekovus. Apie teatrą nuolat šneka trys žmonės, apie literatūrą – keturi, apie šiuolaikinį meną – du.

Lietuvoje vis dar egzistuoja ir kultūros skilties problema – nėra pakankamai žmonių, kas savaitę (nebūtinai kasdien) rašančių apie kultūrą plačiau arba tam tikru kampu. Tiksliau, žmonių yra, bet jie daugiausiai rašo į kultūrinę spaudą, o kultūros lauko apžvalgos (meno, literatūros, teatro, muzikos ir t. t.) galėtų būti visuose didžiuosiuose portaluose bei dienraščiuose. To niekam nereikia? Reikia. Tai padėtų orientuotis kultūros lauke. Tiesa, iki skilties, pažymėtos „Kultūra“, daugumoje žinių portalų reikia ilgai skrolinti, kartais net labai ilgai – ji ten, kažkur tarp „Gyvenimo būdo“ ir „Kulinarijos“.

Visa tai nėra priekaištai, tik pamąstymai, ko galėtų būti daugiau ir geriau. Aš tikrai laukiu kasmet per knygų mugę pasirodančio literatūrai skirto žurnalo „Penkiolika“ ir visada pamąstau – o juk galėtų jis eiti jei ne kas mėnesį, tai bent kas trejetą mėnesių. Su finansiškai didesnėmis, nei kultūros spaudai įmanoma, galimybėmis, didesniu rašančiųjų lauku, šviežesniu požiūriu ir žurnalistais, nesusisaisčiusiais su menininkais, galėtume turėti puikų literatūros, o ir kultūros žurnalą.

Kita vertus, aktyviai besidominčiųjų kultūra nėra daug, kultūros laukas yra gana uždaras, siauras, o jo dalyviai dažnai nėra itin linkę savo darbus, pasiekimus ir kita skleisti už savo ir kultūros vartotojų rato ribų. Ir čia lieka atviras klausimas – ar kultūrą reikia išvesti už to rato ribų? Kaip tai padaryti? Ar ji gali tapti gyvybiškai svarbi visiems? Šie klausimai yra keliami: neseniai dalyvavau puikių kultūros žurnalistų Mariaus Eidukonio ir Monikos Gimbutaitės diskusijoje ta tema. Diskusijoje buvo atkreiptas dėmesys, kad kultūros laukas yra gana hermetiškas ir įtarus, o apie kultūrą rašanti žiniasklaida dažnai mato tik jos fasadą, produktus (filmus, knygas, spektaklius), bet nereflektuoja gilesnių procesų, nerašo apie tendencijas, yra reaktyvi, o ne proaktyvi.

Tačiau noriu sugrįžti prie klausimo, kaip aš matau žurnalistiką. Kaip siekiančią tiesos, bet pakeliui dažnai išblaškomą blizgučiais. Kaip norinčią gero rezultato, bet pakeliui kartais susiviliojančią greitu rezultatu. Kaip atliekančią kruopščius ir svarbius tyrimus, bet kartais paskubomis besišvaistančią nepatikrintais faktais.

Ta proga noriu pacituoti vieną filosofo ir leidėjo Viktoro Bachmetjevo atsiliepimą socialiniuose tinkluose. Jis kalbėjo apie konkretų atvejį, bet, manau, šis pasisakymas tinkamas ir bendresnei situacijai: „Kuo daugiau politikoje klounados ir provokacijų, tuo svarbiau yra atsakinga, brandi, suaugusi žiniasklaida. Deja, vis daugiau ir daugiau žiniasklaidos juda priešingu keliu – afektas auditorijoje, sukeltos aistros tampa siekiamybe. Traktuoju tai kaip norą daryti poveikį, jaustis svarbiam, gauti reakciją čia ir dabar. Mes, auditorija, čia esam laikomi mase, kurią žiniasklaida jaučiasi turinti formuoti. O mums gi, priešingai, dabar, kaip niekad, reikia ne formavimo, o in-formavimo: patikimo, nesivaikančio sensacijų, neapeliuojančio į aistras ir emocijas. Ir, be abejo, atsakomybės – padori atsakinga žiniasklaidos priemonė pripažįsta klydusi.“

Tikiuosi, kad tai, ką čia išsakiau, nebus priimta kaip menkinanti ar nepriimtina kritika – žmogus atėjo į žurnalistų renginį ir dabar aiškina jiems, kaip jie turi dirbti.

Mano akimis, gera žurnalistika Lietuvoje yra – ji atkakli, drąsi, kelianti nepatogius klausimus, smalsi, dantinga. Kol ji tokia yra ar bent jau turi galimybę tokia būti, aš asmeniškai jaučiuosi ramesnis, nes turiu viltį, kad tamsūs dalykai nebus nutylėti, o geri darbai bus pastebėti.

Pasaulyje vis daugėja sąmoningai skatinamo chaoso, mums įprasto pasaulio ribų ir sąrangos tvirtumas yra ne tiek išbandomas, kiek išplaunamas, atkakliai ir nuolat dilinamas, bandoma tyčia ištrinti tas ribas, padaryti jas neaiškias, skylėtas, kad nežinotum nei kuo tikėti, nei į ką atsiremti. Tad gerą žurnalistiką aš matau kaip jėgą, kuri priešinasi, padeda priešintis chaoso strategijai, erozijai, gera žurnalistika ne persotina mus greitu ryškiaspalviu maistu, o kaip tik skatina smalsumo alkį ir teisingumo jausmą.

Bet visa tai, ką dabar šneku, gali pasirodyti esą tik vėjai, palyginus su tuo, ką, neduok dieve, per artimiausius keletą metų kultūroje, o ir žiniasklaidoje nuveiks kultūros elektriko paskirtas makaronų ministras.

Todėl manau, kad tiek kultūros lauko žmonėms, tiek žurnalistams reikia pradėti studijuoti Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Sakartvele vykusius susidorojimo su kultūros ir meno žmonėmis procesus, kalbėti apie pasipriešinimo ir oraus darbo strategiją, apie protesto formas.

Tad pabaigai pridursiu dar ir tai: žurnalistams ir kultūros žmonėms dabar reiktų laikytis išvien, nes mes sėdime vienoje valtyje ir mes turime palaikyti tokį skaidrumo, teisybės ir kultūros lygį, koks turi būti demokratinėje valstybėje. Kultūros ministerija ir ministras esame ir mes. Ir kultūra esame mes.

Apie branduolinio nusiginklavimo idėją

Šiais metais sukako aštuoniasdešimt metų nuo tragiškųjų įvykių Hirošimoje ir Nagasakyje, o rugsėjo 2 d. – nuo Antrojo pasaulinio karo, konflikto, pasiglemžusio daugiausia gyvybių per visą žmonijos istoriją, pabaigos. Pirmuoju miestu, prieš kurį panaudotas branduolinis ginklas, 1945 m. rugpjūčio 6 d. tapo Hirošima, paskutiniu – rugpjūčio 9 d. Nagasakis. Istorikai sutaria, kad bombų numetimas buvo viena pagrindinių iki tol itin nuožmiai kovojusios Japonijos imperijos kapituliacijos priežasčių. Viena vertus, linkstama prie nuomonės, kad šie du smūgiai lėmė mažiau aukų, nei būtų buvę užsitęsus mūšiams po amerikiečių išsilaipinimo į kitas Japonijos salas. Kita vertus, sprendimas panaudoti ginklą, kuris sudegino visus pakliuvusius į sprogimo epicentrą ir neturėjusius galimybės pasislėpti slėptuvėse ir sukėlė ilgalaikes dvasines ir fizines kančias visiems jį išgyvenusiems ir apšvitintiems radiacijos, net ir žinant konflikto priešistorę ir eigą, kelia ir kels klausimų apie tokio sprendimo etiškumą. Ne veltui Tokijo ir daugybės kitų Japonijos miestų bombardavimai konvencinėmis bombomis, pražudžiusiomis gerokai daugiau civilių, istoriografijoje neturi tokio emocinio svorio, kokį turi atominių bombų numetimas. Tad Hirošimos ir Nagasakio tragedijos kolektyvinei žmonijai suteikė progą suvokti branduolinio ginklo pragaištingumą, žiaurumą, tuo pasibjaurėti ir pasišlykštėti. Ir štai praėjus aštuoniasdešimčiai metų tenka kelti klausimą – ar ilgam?

Hirošima. Autoriaus nuotr.

Esu lankęsis tiek Hirošimoje, tiek Nagasakyje, dailiai atstatytuose miestuose, bylojančiuose apie tragišką istoriją. Hirošimos taikos memorialiniame muziejuje ir Nagasakio taikos parke apžiūrėjus ekspozicijas, kuriose gyventojų patirtas siaubas perteikiamas be kaltinimų ar patoso, apima gailesčio ir beviltiškumo jausmai. O, kad šis branduolinio karo siaubas niekuomet nebūtų pakartotas! Nors pirmoji bomba pražudė daugiau gyventojų ir sugriovė daug didesnę dalį miesto, ypač nepasisekė Nagasakio gyventojams – vietoj šio miesto svarstyta subombarduoti toje pačioje Kiūšiū saloje įsikūrusią Kokurą (dabar – Kita Kiūšiū), garsėjusią ginklų gamyklomis. Tik dėl nepalankių oro sąlygų nuspręsta vadovautis planu B ir bombą numesti ant Nagasakio. Kiotą, kaip dar vieną potencialų taikinį, išgelbėjo tai, kad šį nepakartojamo grožio miestą užtarė įtakingas amerikiečių politikas Henry L. Stimsonas. Nagasakio neišsaugojo tai, kad iš karinės perspektyvos jis buvo mažiau reikšmingas nei Hirošima ar Kokura. Bomba sprogo tuomet pačioje didžiausioje Rytų Azijoje Urakamio katalikų katedroje (tiksliau – vos 500 m virš jos, dėl to stebuklingai ar ironiškai po sprogimo išliko

Nagasakis. Autoriaus nuotr.

viena fasadinė siena tarp miesto griuvėsių). Nors bomba Nagasakyje pražudė mažiau žmonių (Hirošimoje virš šimto tūkstančių), likviduota tik 150 Japonijos imperijos karių – vos dešimt kartų daugiau nei Nagasakyje įkalintų karo belaisvių. Kitos aukos – maždaug 80 000 – buvo civiliai. Abi bombos nesirinko aukų – žudė, žalojo ir karo rėmėjus, ir disidentus, ir senolius, ir vaikus, ir vietinius, ir keliautojus ar čia uždarbiauti atvykusius kitataučius (nukentėjo korėjiečių diaspora, kurios nemaža dalis tuometės kolonijinės valdžios buvo atsiųsta net ne savo noru).

Praėjus aštuoniasdešimčiai metų būtina pripažinti, kad branduolinio ginklo paskirtis nebeteko pradinės prasmės – sukurti ir išbandyti ginklą anksčiau, nei tai padarė nežmoniškas režimas, t. y. Trečiasis reichas. Nors pradinę įvykdė Jungtinės Amerikos Valstijos, 1945 m. liepos 16 d., jau žlugus nacių režimui, sėkmingai išmėginusios ginklą pavadinimu „Trejybė“, po dviejų branduolinių bombardavimų tik prasidėjo lenktyniavimas branduolinių ginklų arsenalu. Toliau vystant ir tobulinant masinio naikinimo ginklų technologiją, branduolinį ginklą išbandė ir prie varžybų prisidėjo ir Sovietų Sąjunga (dar prie Stalino), ir Kinija (dar prie Mao), XXI a. – ir Šiaurės Korėja. Ar buvo įmanoma to išvengti? 2023 m. kino filme „Openheimeris“ pagrindinis veikėjas, suvokęs siaubą, kurį sukėlė jo išrastas branduolinis ginklas, cituoja „Bhagavadgytos“ žodžius: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ 1954 m. Japonijos kino kompanijos „Toho“ sukurtoje „Godziloje“ galingą ginklą, deguonies naikiklį, išradęs jaunas mokslininkas Daisukė Seridzava pasiaukoja ir, sunaikindamas Tokiją niokojusią pabaisą bei visą Tokijo įlankos gyvūniją, pasirenka pražudyti ir save, prieš tai sudegindamas savo užrašus, kad šis siaubingas ginklas nepatektų į netinkamas rankas. Deja, realiame pasaulyje jau 1945 m. tapo aišku, kad tik laiko klausimas, kada branduolinį ginklą sukonstruos ir kitos didžiosios valstybės, įskaitant brutalius režimus, o XXI a. branduolinių ginklų platinimas kelia grėsmę, kad ginklą įsigis ir teroristiniai judėjimai.

Branduolinis ginklas atgraso, bet gali ir sunaikinti

Neabejoju, kad diskusijos dėl ginklavimosi, taip pat ir branduolinio, viešojoje erdvėje Europoje ir ypač Lietuvoje skambėtų kitaip, jei 2022 m. Rusija nebūtų ryžusis gerokai suaktyvinti karo veiksmus prieš Ukrainą, pradėdama plataus masto puolimą. Nors dauguma sutinka, kad reikiamybė ginkluotis yra neišvengiama, vis dėlto pasigendu diskusijų apie masinio naikinimo ginklų tikslingumą, saugumą ir etinį aspektą, net jei idealistinė (ir ilgalaikėje perspektyvoje, galvojant apie žmonijos ateitį, racionali) pozicija, kad pasaulis būtų saugesnis ir geresnis, jei jame būtų sunaikinti visi masinio naikinimo ginklai, bent jau su Rusija besiribojančiose valstybėse, tampa rekordiškai nepopuliari.

Atrodo, kad Japonijos visuomenė išlieka viena iš tokių retų išimčių. Tam didelę įtaką daro japonų pacifizmas. Remiantis prieš dešimt metų atliktos apklausos rezultatais, vos 11 % japonų pasirengę ginklu ginti šalį – ginti pasiryžusiųjų nuošimtis vienas mažiausių tarp visų valstybių. Toks visuomenės pacifizmas gal ir kilnus, bet nepraktiškas pašonėje turint tris nedraugiškai nusiteikusias branduolines kaimynes. Vis dėlto sunku nesižavėti Japonijos diplomatų nuolatinėmis pastangomis įtikinti pasaulį atsisakyti branduolinio ginklo, nurodant jo pražūtingumą ir savo pačių skausmingą patirtį. Šalis, kuri Antrojo pasaulinio karo metais (1940–1945) svajojo apie savo branduolinį ginklą, tapo aršiausia ir girdimiausia branduolinio ginklo kritike.

Turime du siaubingus pavyzdžius, iš kurių privalome pasimokyti, kokią žalą daro šie ginklai. Pagrindinis ir sunkiai atremiamas branduolinio ginklo pateisinimas yra atgrasymas. Tik atgrasyti turime technologija, dėl kurios lengvai gali išsipildyti Alberto Einsteino nuogąstavimai, kad „ketvirtasis pasaulinis karas bus kariaujamas su lazdomis ir akmenimis“. XXI a. branduolinių ginklų arsenalas toks milžiniškas, kad nedidelė jo dalis galėtų sunaikinti visą žmoniją ir civilizaciją. Fizikų skaičiavimais, šimto branduolinių ginklų (kurių kiekvienas keliasdešimt kartų galingesnis už Hirošimoje ir Nagasakyje panaudotas bombas) pakaktų branduolinei žiemai ir katastrofiškiems padariniams žemdirbystės sektoriui sukelti. Vien Rusija ir JAV kartu turi 10 000 branduolinių galvučių. Todėl logiška, kad kraupi istorijos pamoka ir ginklų gausa bei galingumas lemia ginklo panaudojimo tabu. Dar Šaltojo karo metais veikė garantuoto abipusio sunaikinimo doktrina, suvokimas, kad kuriai nors iš dviejų pusių pradėjus branduolinį karą įvyktų abipusis susinaikinimas. Šis kurioziškas juodžiausias scenarijus aptariamas Stanley Kubricko politinėje satyroje „Dr. Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“ (1964). Nestebina, kad, Šaltajam karui pasibaigus ir įtampoms (laikinai) nuslūgus, labiausiai apginkluotos valstybės pradėjo iš esmės mažinti branduolinių ginklų arsenalą.

Branduolinio ginklo neplatinimo idealai – pasenę ar per ankstyvi?

Ar šiuo metu dar turime pagrindo tikėti branduolinio ginklo neplatinimo idealais? Piktdžiugiškas kontrargumentas branduolinio ginklo šalininkų lūpose – Budapešto memorandumas; jeigu nebūtų jo pasirašiusi, Ukraina iki šiol būtų turėjusi savo valdžioje Krymą ir okupuotąsias teritorijas tiek de facto, tiek de jure. Būtent grubus memorandumo sulaužymas Ukrainos atžvilgiu yra liūdnas precedentas, skatinantis abejoti branduolinio nusiginklavimo nauda ir veiksmingumu. Tad nors turėtų būti akivaizdu, kad laipsniškas nusiginklavimas, ypač branduolinių ginklų arsenalu, turėtų eiti koja kojon su žmonijos progresu, praėjus aštuoniasdešimt metų po Hirošimos ir Nagasakio, pastaraisiais metais susiduriame su priešinga tendencija. Žmonija, lyg ir pasimokiusi, koks pražūtingas šis ginklas, susiduria su labai banaliu paradoksu – nors iš 195 valstybių maždaug dešimt turi branduolinį ginklą, o 1 % nuolat grasina priešininkus paversti branduoliniais pelenais, pasau­lis nebūtų saugesnis, jei 99 ar 90 % tiesiog numotų ranka ir imtų ignoruoti realybę. Teko girdėti, kad net Šiaurės Korėjos diplomatai citavę šį memorandumą, kai iš jų buvo reikalaujama nutraukti branduolinę programą mainais žadant dosnią ekonominę paramą.

Džiaugiuosi, kad branduolinius bombardavimus išgyvenusių japonų pilietiniam susivienijimui „Nihon Hidankyo“ už pastangas sukurti pasaulį be branduolinių ginklų, liudijant, kad branduoliniai ginklai niekada neturi būti vėl panaudoti, praeitų metų spalį įteikta Nobelio taikos premija. Tikiuosi, kad branduolinio nusiginklavimo idėjos kada nors vėl taps paveikios, nes rizikos, susijusios su tokio pobūdžio ginklų egzistavimu, keleriopai viršija porą teigiamų aspektų. Tai, kad net Lietuvoje, kurios Konstitucija draudžia dislokuoti masinio naikinimo ginklą, nuomonė, jog būtų saugiau turėti ginklą, nebeatrodo visiškai marginali (ją pastaruoju metu išsakė labai nuosaikūs centro kairės ir centro dešinės politikai), daug pasako apie pasaulio būklę 2025 m. Net Japonijoje po truputį populiarėja idėja, kad šalis turėtų įsigyti branduolinių ginklų – neseniai saujelė aktyvių šios pozicijos rėmėjų išrinkti į šios šalies parlamentą. Iškalbinga tai, kad Japonija nėra viena iš 94 Branduolinio ginklo uždraudimo sutarties signatarių, taip pripažindama liūdną realybę, kad pasaulyje, dar pamenančiame Antrojo pasaulinio karo siaubus ir du atominius bombardavimus, esame saugesni, kai mūsų didesnieji partneriai tokį ginklą turi. O po 2014 m. ir ypač 2022 m. žengiame ir dar kelis žingsnius atgal. Bijau, kad, fragmentuojantis ir nykstant tarptautine teise grįstai pasaulio tvarkai ir baiminantis būti išduotiems kaip Ukraina, idėja, kad branduoliniai ginklai yra vienintelis saugumo garantas mažesnėms valstybėms, gali tapti nauja norma.