GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Ne­se­niai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti, kas nau­jo ir įdo­maus per me­tus įvy­ko li­te­ra­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Gė­da bu­vo aiš­kin­tis, kad nau­jų kny­gų skai­ty­mo no­ri ne­no­ri pri­va­lai iš­si­ža­dė­ti ne vien dėl lai­ko sto­kos. Ta­čiau tai tu­ri ir eko­lo­gi­nę pras­mę – grįž­ti prie se­nie­nų, su­si­pirk­tų ka­dai­se ir ati­dė­tų „pen­si­jai“. Tar­kim, ran­di kaž­ka­da įsi­gy­tą nu­kai­no­tą Pro­us­to „So­do­mą ir Go­mo­rą“ ir su įdo­mu­mu per­skai­tai.

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS Juo­dą lap­kri­čio va­ka­rą nuo ve­dan­čio į Ši­lu­vą ke­lio virš Duk­to miš­ko juos­tos, kur va­sa­rą ky­la rau­do­na sau­lė, ma­to­si blau­si to­li­mo mies­to pa­švais­tė. Gy­ve­ni­mas ru­tu­lio­ja­si tam­sos ir švie­sos jė­gų san­dū­ro­je, is­to­ri­jos maz­gai ne­iš­nar­plio­ja­mi, ci­vi­li­za­ci­jos rai­da pil­na prieš­ta­ra­vi­mų

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Tarp de­šim­tos ir pen­kio­lik­tos mė­ne­sio die­nos kios­kus pa­sie­kia li­te­ra­tū­ri­nis žur­na­las „Me­tai“. To­mis die­no­mis bu­džiu prie kios­ko: ar jau? Keis­ta, juk ga­lė­čiau sau ra­miai stu­di­juo­ti sto­ro­ką se­mio­ti­kų žur­na­lą „Bal­tos lan­kos“, ku­rio te­ma – so­cia­li­nės sko­nio prak­ti­kos.

VYGANTAS VAREIKIS Rin­ki­mų me­tu ir jiems pa­si­bai­gus kal­ba­ma apie de­mok­ra­ti­ją kaip apie sau­gų ir na­tū­ra­lų, sa­vai­me su­pran­ta­mą reiš­ki­nį. Ta­čiau de­mok­ra­ti­ja, kaip ir ka­pi­ta­lis­ti­nė sis­te­ma, yra mai­nai. Pi­lie­čiai tu­ri ką nors gau­ti mai­nais už tai, kad ati­duo­da sa­vo bal­sus.