Ką psichoanalizė gali pasakyti apie paauglystės laikotarpį ir kokių pasekmių šis turi suaugusiojo gyvenime? Yra du būdai paaiškinti paauglystės specifiką psichoanalizės požiūriu. Pirmasis – tai psichinio konflikto modelis, pabrėžiantis įtampą, kylančią tarp seksualinių instinktų ir aršių slopinimų. Paauglystė šiuo atveju suvokiama kaip krizė, atspindinti kovą tarp laukinių aistrų tramdymo ir desperatiško ego, kuris yra per silpnas, kad susitvarkytų su užplūstančiais instinktais. Tačiau apie paauglių psichologinį gyvenimą galime mąstyti ir per kitą modelį – kaip apie gedėjimo dėl praėjusios vaikystės darbą. Šiuo atveju paauglystė – tai ne tik įspūdinga krizė, bet ir tylus bei nesąmoningas procesas, vedantis prie praėjusios vaikystės įsisąmoninimo.

Paauglys, susidūręs su instinktų antplūdžiu, yra užklumpamas netikėtai ir nepasiruošęs. Jis tuščiai panikuoja ir kovoja, bandydamas slopinti arba intelektualizuoti savo aistras. Psichinės gynybos mechanizmai paprastai yra neveiksmingi, nes nepajėgia suvaldyti užplūdusių impulsų. Jeigu paauglys psichologiškai kenčia, tai ne dėl to, kad instinktai yra nepermaldaujami; priešingai – dėl to, kad juos slopinantys mechanizmai yra per silpni arba per stiprūs. Nedvejodamas galiu teigti, kad paauglystės krizė – tai instinktų išstūmimo krizė, kurią sieju su isterine neuroze.

Yra trys paauglystės krizės stadijos, arba trys instinktų transformacijos formos. Pirmoji stadija pasižymi tuo, kad paauglį stipriai užvaldo mechanizmai, skirti instinktams tramdyti. Šių mechanizmų veiksmingumas pasireiškia išsisukinėjimais, susivaržymu, neryžtingumu, apatiškumu ir baikštumu. Draudimų instancija tokia stipri, kad baimė sąlygoja bjaurėjimąsi savo kūnu, gėdą dėl savo troškimų ir minčių, mokymosi rigidiškumą ir nepagrįstą moralinį griežtumą.

Antroji paauglystės krizės stadija pasižymi provokuojančiu, įžūliu ir agresyviu paauglio elgesiu. Šioje stadijoje paauglys tampa visada pasirengęs akimirksniu reaguoti į įvairias situacijas, dažnai demonstruodamas impulsyvumą ir neapgalvotus veiksmus. Tokiam paaugliui būdingas polinkis gyventi tik dabartimi, pamirštant praeitį ir niekinant ateitį. Jo maištingumas atspindi išvirkščiąją neurotinės depresijos pusę. Jei suaugęs žmogus skųstųsi neurotine depresija, jis ją išreikštų nuovargiu, liūdesiu ir nusiminimu; o paauglys šią būseną išreiškia smurtu ar kitu destruktyviu elgesiu. Kitaip tariant, užuot skundęsis draudimų griežtumu, paauglys tai išsako neapykantos ir agresijos forma. Šiame etape paauglys tampa maištingas, nes jaučiasi esąs bejėgis suvaldyti instinktų keliamą įtampą ir vidinius konfliktus.

Trečioji stadija pasižymi itin intymia vidine būsena, kuriai būdingas gilus liūdesys. Šioje stadijoje jaunuolis patenka į sadistinio superego gniaužtus – šis jį menkina ir žemina, verčia jaustis kaltą vien dėl to, kad yra gyvas. Taip paauglys tampa despotiško ir žeminančio superego auka. Apibendrindamas galiu teigti, kad paauglystės krizė svyruoja tarp sielvarto, maišto ir liūdesio. Šiose stadijose įvyksta instinktų transformacija iš seksualinės srities į sielvarto, maišto ar liūdesio sritį.

Dabar pažvelkime į paauglystę kaip į gedėjimo ir kūrybos procesą. Už ryškios krizės slypi lėtas, nesąmoningas atsiskyrimo ir instinktų transformacijos procesas. Prieš mus ne karo prieš instinktų įtampą drebinamas paauglys, bet žmogus, kuris žingsnis po žingsnio kuria save, kruopščiai atsisakydamas infantilių privilegijų. Kitaip tariant, paauglys turi prarasti ir iš naujo atrasti save, numirti kaip falinis vaikas ir atgimti kaip suaugęs žmogus. Kas yra ta vaikystė, kurią jis turi prarasti? Nuo kokio falinio vaiko paauglys privalo atsiskirti? Tai ne realus vaikas, kuriuo jis kadaise buvo, bet infantilios fantazijos ir iliuzijos, kuriomis gyveno. Paauglys privalo atsiskirti nuo pasakų, kuriomis buvo užliūliuotas tėvų ir aplinkinių. Tai reiškia prarasti dvi iliuzijas, du idealizuotus vaizdinius: save ankstyvoje vaikystėje ir tėvus. Paauglys turi prarasti fantaziją apie vaiką-karalių, kuriuo manė esąs, taip pat idealizuotus tėvus iš Edipo komplekso fantazijų.

Čia būtina prisiminti fantazijos apibrėžimą. Kas yra fantazija? Fantazija – tai scena, kurią subjektas suformuoja siekdamas iškrauti instinktų keliamą įtampą, kurios iš tiesų niekada negalės iškrauti. Ši įtampa – tai libido likutis, perteklius, kuris nuolat stimuliuoja psichinį gyvenimą. Šis likutis paprastai lieka giliai įsitvirtinęs kūno erogeninėse zonose. Nors paauglys pats kuria fantaziją ir joje atlieka specifinį vaidmenį, jis to sąmoningai nesuvokia ir nepastebi. Jis sukuria nesąmoningą fantaziją, bet to neįregistruoja. Fantazija paauglį veikia taip stipriai, kad subtiliai susilieja su tikrove ir tampa giliausio tapatybės sluoksnio dalimi.

Noriu pabrėžti, kad infantilias fantazijas reikia ne slopinti ar bausti už jas, bet pertvarkyti ir transformuoti, nes jos yra neišnaikinamos. Todėl kalbu apie gedėjimo darbą: tai procesas, kurio metu vyksta fantazijų transformacija. Suaugęs žmogus, pats to nesuvokdamas, toliau kartoja tas pačias infantilias scenas suaugusiojo gyvenime, tik pakeisdamas aplinką ir veikėjus. Nors veikėjai keičiasi, scenarijai ir pati forma išlieka tie patys. Praeities tėvus ir malonumus pakeičia šiandienos išrinktieji, kurie atkartoja tas pačias vaikui būdingas meilės, neapykantos, aistrų ir kančių situacijas. Paauglio ir suaugusiojo gedėjimo procesai turi panašumų. Suaugusiajam netektis tampa ilgu ir laipsnišku mokymosi mylėti iš naujo procesu: anksčiau jis mylėjo gyvą žmogų, o dabar, po jo mirties, reikia išmokti mylėti jį kitaip. Panašiai ir paaugliui: anksčiau jis mylėjo save kaip vaiką, o dabar, užaugęs, turi išmokti mylėti save kaip suaugusį. Suaugusiojo gedulą sukelia artimojo mirtis, o jaunuolio – atsiskyrimas nuo infantilių teorijų, fantazijų ir iliuzijų. Tačiau abiem atvejais atliekamas tas pats darbas: savo fantazijos pritaikomos prie naujos patirties, t. y. mirties sukelto praradimo ir brendimo metu pabudusių instinktų intensyvumo.

Akivaizdu, kad pasiekti tobulą suaugusiojo psichiką yra nepasiekiamas idealas, savotiška utopija, vis dėlto galima išskirti keletą bruožų, būdingų brandžiai asmenybei. Pirmasis iš jų – gebėjimas laisvai ir be gėdos jausmo žaisti kaip vaikui. Suaugęs žmogus jaučiasi laisvas tam tikra prasme grįžti į vaikystę, nes pats to nesuvokdamas žino, kad tai nekelia grėsmės jo asmenybės tvirtumui. Antrasis bruožas – nebijojimas priklausyti nuo autoriteto. Užduočių vykdymas ar paklusnumas kito reikalavimams nereiškia savęs nužeminimo iki nevertingo objekto. Manymas, kad paklusnumas išorinei instancijai yra žeminantis dalykas, atspindi infantilų jautrumą, rodantį, kad subjektas dar neįveikė paauglystės krizės.

Prieš tai minėjau, kad paauglystės krizės tarpsnis yra glaudžiai susijęs su isterine neuroze. Kodėl sieju paauglystės krizę su isterine neuroze? Ką jos turi bendro? Tiek paauglystės krizei, tiek isterinei neurozei būdinga infantili santykių vizija. Paaugliai, kaip ir isterine neuroze sergantys asmenys, tikrovę suvokia pro iškreiptą infantilios fantazijos filtrą. Jiems pasaulis suskirstytas į dvi klases: ponas ir tarnas, fališkas ir kastruotas, stiprus ir silpnas, dominuojantysis ir dominuojamasis. Techniškai tariant, ar kalbėtume apie jaunuolį, ar apie suaugusįjį, sergantį isterine neuroze, pamatytume, kad jų atvejais yra įvykęs regresas į falinę fazę, kurioje viešpatauja žmonių susiskirstymo fantazija. Jei tarpasmeniniai santykiai persmelkti tokios manichėjiškos fantazijos, jie neišvengiamai tampa disfunkciniai. Vaikino baimė būti užvaldytam, dominuojamam ir paklusniam virsta baime įsitraukti į tarpasmeninius santykius ir patirti, kad partnerės reikalavimai yra nepasotinami. Jis bijo nepatenkinti partnerės ir patirti jos panieką arba tapti pernelyg nuo jos priklausomas ir patirti jos despotizmą. Tokia baimė gali pasireikšti erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimais. Panašiai merginų baimė būti užvaldytoms gali pasireikšti atsisakymu lytiškai santykiauti ir baime, kad vyras ją nužemins iki vulgaraus malonumų objekto.

Tačiau tarp paauglystės krizės tarpsnio ir isterinės neurozės yra dar vienas ryškus panašumas: dėl seksualinių instinktų keliamo nerimo paaugliai yra priversti libido energiją perkelti į viską, kas nėra seksualinė veikla. Tuomet jie tampa savotiško autoerotizmo aukomis: kadangi jų seksualiniai potraukiai slopinami, jų neseksualiniai santykiai ir elgesys neišvengiamai bus hiperseksualizuoti. Elgesys, kurį sąlygoja seksualinių instinktų perstūmimas į neseksualinę veiklą, gali būti labai įvairus: demonstratyvūs pasisakymai, savižudybės planai, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų ir narkotikų, meninė veikla, rizikingas elgesys, chuliganizmas, agresija, muštynės, maištas, smurtiniai aktai, tokie kaip seksualinė prievarta, t. y. lytinis aktas, negalint jo realizuoti socialiai priimtina forma, virsta neapykantos ir naikinimo ginklu.

Noriu trumpai apsvarstyti vieną specifinę sąvoką: diskursas. Yra gausybė šios sąvokos analizių ir paaiškinimų, tačiau noriu panagrinėti tik jos santykį su paauglyste, kentėjimu ir isterija. Kas šiuo atveju yra diskursas? Diskursas visų pirma yra santykis tarp dviejų žmonių, pavyzdžiui, tarp paauglio ir tėvo, tarp paauglio ir mokytojo arba tarp psichoanalitiko ir analizuojamojo asmens. Dar tiksliau tariant, tai savotiška tarpusavio priklausomybė. Noriu akcentuoti, kad subjektas, dalyvaudamas diskurse, yra kenčiantis subjektas. Jis kenčia dėl priklausomybės nuo kito, bet kenčia ne kaip pažemintas tarnas, o kaip neurozės auka. Jei galvotume apie vadovą, mokytoją, meilės prašantį žmogų ar net psichoanalitiką, visi jie pripažintų, kad išgyvena nerimastingumą ne dėl kito priespaudos, bet dėl savo paties vidinio prieštaravimo: jie nori išsilaisvinti iš kito, bet kartu desperatiškai trokšta nuo jo priklausyti. Būtent čia ir slypi problema. Kas yra isterinė neurozė, jeigu ne ši prieštaringa būsena: stiprus troškimas turėti globėją, bet kartu ir troškimas nuo jo atsiskirti?

Kaip tai siejasi su paauglyste? Nesvarbu, ar tas kitas yra idealus meilės objektas, valdžios atstovas, jaudinanti geismo figūra ar sadistinis superego, paauglys vienu ar kitu būdu yra priklausomas nuo šių figūrų. Čia veikia du veiksniai: priklausomybė nuo kito reikalavimų ir vidinė instinktų banga. Abu šie veiksniai sukelia įtampą, kurios paauglys negali iškrauti ir kuri savo prigimtimi yra perteklinė. Kitaip tariant, kito instancija paauglio aplinkoje kursto jo instinktus, bet kartu ir juos slopina. Paauglys kreipiasi į šį kitą, jo geidžia, bet kartu jo bijo. Ši priklausomybė nuo kito sukelia prieštaringas būsenas, kurios yra neišvengiama isterinės neurozės sąlyga. Tokių būsenų ambivalencija paprastai pasireiškia merginos įžūliu seksualiniu žavesiu, kuris kontrastuoja su paralyžiuojančiu kuklumu ir paklusnumu intymumo srityje; vaikino atveju – niekingu įžūlumu ir kontrastuojančiu neryžtingumu. Abiem atvejais matome, kad paauglio psichinė įtampa tokia stipri, jog seksualinis polėkis yra priverstas palikti jam skirtą genitalinę sritį ir migruoti į kitą vietą, kuri nėra genitalinė, pavyzdžiui, agresija, maištas ar liūdesys. Šiuo atveju maištas, provokacijos, agresyvus elgesys, intelektualinė ar net meninė veikla – žvelgiant psichoanalitiniu požiūriu – neturi nieko bendro su tuo, apie ką šios praktikos sąmoningai byloja. Šį skilimą reikia suvokti kaip isterinį skilimą tarp slopinamos genitalinės srities ir hipererotizuotos negenitalinės srities. Noriu akcentuoti, kad kitas, kaip instancija, jaudina ir slopina, tačiau taip pat įkūnija meilę ir baimę. Todėl paauglystės aplinkoje gausu veiksnių, žadinančių geismą, tačiau joje taip pat slypi griežti draudimai. Toks prisirišimas prie aplinkos, turinčios tokius ambivalentinius veidus, destabilizuoja paauglį ir palaiko nuolatinę emocinę krizę. Būtent čia slypi libido transformacijos darbas. Kad genitalinė sritis arba genitalinis libido turėtų vietą išsikrauti ir realizuotis kaip instinktas, jis privalo išeiti iš savo gimtosios vietos ir pereiti į socialiai priimtiną vietą, kurioje galėtų nesąmoningu būdu realizuotis. Šiuo požiūriu noriu akcentuoti, kad žmonių įsitraukimą į socialinių institucijų sritį sąlygoja būtent šis isteriškas skilimas.

Tačiau, be troškimų įvairovės, neapykantos, meilės ir baimės veiksnių, jaunuoliai kitą patiria kaip aukščiausių reikalavimų siaubą. Nesvarbu, ar tai būtų tėvai, mokytojai, bendraamžiai ar net meilės objektas, kitas visada patiriamas kaip reiklus ir priekabus, keliantis stiprų nerimą. Savo fantazijose ir sapnuose paaugliai yra persekiojami daugybės nuolatinių reikalavimų: reikalavimo mylėti – sukeliančio nerimą, kad esi kito kalinys; reikalavimo laikytis taisyklių – sukeliančio nerimą, kad esi pavaldus kitam; reikalavimo prarasti nekaltybę – sukeliančio nerimą, kad esi bejėgis; reikalavimo sėkmingai įveikti neišvengiamus gyvenimo išbandymus – sukeliančio nerimą, kad nepavyks; reikalavimo atitikti tėvų, mokyklos ir visuomenes standartus – sukeliančio nerimą, kad esi nevykėlis. Visi šie veiksniai išreiškia infantilią falinę fantaziją, kuri persmelkusi ištisą neurotišką paauglio gyvenimą. Įdomu, kad būtent paauglystės laikotarpiu pradeda klestėti keiksmažodžiai, patyčios ir žmogaus orumą niekinančios frazės, kurios išreiškia susiskirstymą tarp žmonių: tarp galingo falinio karaliaus, kurį įkūnija nusikaltėlis, kovotojas ar turtingas žmogus, ir pažeminto tarno, kuris yra niekinamas ar net redukuojamas iki sadistinių malonumų objekto.

Jeigu yra būsena, verčianti jaunuolį drebėti iš siaubo, tai matyti kitą, kad jis yra laimingas. Paauglys negali pakęsti, kai jo tėvai ir net aplinkiniai yra laimingi. Bet kodėl taip yra? Kodėl kito laimė paaugliui yra tokia nepakeliama? Yra tik vienas dalykas, kurio paauglys labiausiai bijo, – jaustis pažemintam iki pavaldaus objekto rango. Paauglys negali pakęsti, kad jo tėvai yra laimingi, nes jo infantilioje falinėje fantazijoje, kurioje figūruoja ponas ir tarnas, stiprus ir silpnas, dominuojantysis ir dominuojamasis, jų džiaugsmas yra išgyvenamas kaip nusižeminimas prieš viešpataujančias idėjas, infantilius idealus, žodžiu, tėvai atitinka kažkokio didžiojo kito lūkesčius. Reaguodamas į šią kankinančią fantaziją, paauglys niekada nenustos provokuoti ir į neviltį varyti tuos, kurie jį myli. Būtent čia slypi isteriškas tiesos geismas. Šiuo požiūriu isterikas negali pakelti neteisybės, nelygybės, žodžiu, to, kad žmonėms yra meluojama ir kad jie yra apgaudinėjami, kitaip tariant, kad jie netiesiogiai vykdo didžiojo kito reikalavimus. Taigi, paauglys neįveikęs šį įniršį perkels ir į suaugusiojo gyvenimą, o iš ten ieškos būdų iškrauti socialiniame gyvenime.

Nėra abejonių, kad daugeliu atvejų depresija pasireiškia kaip neurotiško žmogaus gyvenimo dalis. Depresija – tai vienas pagrindinių bendros neurozės simptomų, t. y. neurozė yra depresijos priežastis, nepriklausomai nuo to, ar ji pasireiškia kaip vienkartinis epizodas ar kaip pasikartojanti liga. Teiginys, kad depresija yra vienas pagrindinių neurozės simptomų, reiškia, kad psichoanalitiko veiksmai pirmiausia yra nukreipti į pačią neurotinės struktūros logiką. Jei psichoanalitikas palengvina isterinę, įkyrumų ar fobinę neurozę, palengvėja ir depresija. Trumpai tariant, psichoanalitikai depresiją laiko neurozės atplaiša, taip pat kaip karščiavimas yra bronchito atplaiša.

Kokie yra bendri neurotinės depresijos požymiai? Žmogus visada jaučiasi nepatenkintas, tarsi niekada negautų to, ko nori. Nuotaika niūri ir slogi. Jį erzina menkiausias prašymas, jis priešinasi iš esmės viskam, kas jam sakoma, įskaitant psichologo patarimus. Jis pesimistiškas, neryžtingas, negatyvus ir jautrus. Niekas nėra reliatyvu, viskas absoliutu, galutinai ir visiškai. Ryškiausias požymis neabejotinai yra nesidomėjimas gyvenimu: „Kokia viso to prasmė?“ Taip pat jį užvaldo nerimastingas liūdesys, apima apatija, jis nebenori nieko daryti, jaučiasi išsekęs, žlugęs, nuolat kamuojamas niūrių minčių, jaučiasi nebereikalingas ir dėl visko kaltas, praranda apetitą ir normalų miego režimą.

Darius Misiūnas. Ižas. 2024

Kitas požymis – mintys apie savižudybę. Galima drąsiai teigti, kad didžioji dalis sunkia neurotine depresija sergančių žmonių bent kartą yra svarstę apie savižudybę.

Dar vienas ryškus požymis yra susidomėjimo išoriniu pasauliu praradimas. Žmogus apleidžia savo partnerį, vaikus, draugus, pomėgius, darbą. Tuomet pareiškia, kad nenori nieko – nei lytinių santykių, nei meilės, nei bendravimo, nei gyvenimo. Toks žmogus praranda ne tik valią gyventi, bet ir gebėjimą jausti savo troškimus.

Sergant neurotine depresija, padidėja dirglumas, jautrumas, linkstama kaltinti tiek save, tiek kitus. Toks neurotinis liūdesys maitina savigraužą ir užsisklendimą. Žmogus niekaip negali nustoti gilintis į savo nelaimingumo priežastis ir visiškai jose užsidaro, nusigręžia nuo dabarties, aplinkinių ir pasaulio, izoliuojasi ir sielvartauja dėl savo likimo ir praeities. Šiame etape išryškėja sadistinės savigraužos, perdėtos kaltės, gėdos ir baimės jausmai, taip pat mazochistinis malonumas mėgautis šiomis būsenomis.

Palyginkime liūdintį ir neurotine depresija sergantį žmogų. Liūdintis žmogus sugeba į savo skausmą pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Jis suvokia tai kaip tam tikrą nelaimę, nelaimingą gyvenimo momentą ir išsaugo viltį ateičiai. O sergantįjį skausmas taip užvaldo, kad visas gyvenimas susiaurėja iki vieno momento. Tai reiškia, kad jis nepajėgia savęs perkelti į ateitį, o praeitis jam atrodo tik galimybė matyti savo klaidas ir klystkelius. Viltis tampa visiškai neįsivaizduojama. Liūdinčiojo savigarba išlieka nepakitusi, o sergančiojo – tampa savinieka. Liūdintis žmogus liūdesį laiko įprasta, laikina ir pakeliama reakcija į nelaimingą įvykį. Sergančiajam tai patologinė ir ilgalaikė reakcija, kurios priežastį sunku nustatyti. Sergančiajam liūdesys yra stiprus, nepakeliamas, invazinis, nuolatinis, susipynęs su neapykanta ir sunkiai sumažinamas. Liūdintis žmogus, patyręs gedulą, anksčiau ar vėliau susitaiko su netekties skausmu ir išmoksta mylėti mirusįjį kitaip nei tada, kai jis buvo gyvas. Netektį patyręs žmogus gerai žino, kaip reikia mylėti kitus, ir jie jam atrodo tokie pat brangūs kaip ir prarastas žmogus. Sielvartas tokiam žmogui trunka vidutiniškai keletą metų. Sergantis negali pakelti mylimo žmogaus netekties. Jis negali gyventi savo gyvenimo su netekties skausmu ir atkakliai myli mirusįjį taip, lyg jis vis dar būtų gyvas. Taigi, apimtas gedulo kliedesio, toks žmogus tampa nepaguodžiamas, bejėgis atsiskirti – nei realiai, nei simboliškai – nuo prarasto objekto.

Kaip atsiranda neurotinė depresija? Kaip ir dauguma bendrų neurotinių sutrikimų, ji turi psichologinių, biologinių ir psichosocialinių priežasčių. Psichologinių priežasčių terpėje galima išskirti dvi pagrindines: konkrečius skaudžius gyvenimo įvykius ir latentines – nesąmoningas – priežastis. Konkrečius trauminius įvykius pastebėti ar atsekti nėra sunku, tačiau sunkiau yra atsekti latentines priežastis. Šiame kontekste latentinės priežastys reiškia asmens, turinčio išankstinį polinkį sirgti neurotine depresija, pažeidžiamumą. Svarbu pabrėžti, kad abi šios psichologinės priežastys glaudžiai susijusios. Skausmingas įvykis gali sukelti neurotinę depresiją tik tuo atveju, jei asmuo yra jau pažeidžiamas.

Kokios galėtų būti konkrečios neurotinės depresijos priežastys? Tai gali būti įvairūs nerimą keliantys ir skausmingi gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, giminaičio ar draugo mirtis, mylimo žmogaus praradimas, pažeminimas, negalėjimas susilaukti vaiko ar sunkios ligos pradžia. Visa tai gali paskatinti neurotinės depresijos atsiradimą. Kita vertus, galima teigti, kad ją gali sukelti ne tik dramatiški ir skausmingi įvykiai, bet ir paprasti, kasdieniški vargai. Pavyzdžiui, vagystė, neteisybė darbe ar piktavalė praeivio veido išraiška gali tapti tarsi paskutiniu lašu, prisidedančiu prie nepakeliamos įvairių problemų sankaupos.

Tačiau dažnai, žvelgiant psichoanalitiko akimis, gana sunku rasti pakankamai pagrįstų ir dėmesio vertų neurotinės depresijos atsiradimo priežasčių, susijusių su konkrečiais trauminiais ar skausmingais gyvenimo įvykiais, juo labiau sunku atsekti filogenetinį polinkį į neurotiškumą. Tai, kas sukelia bendrą neurotinę struktūrą, kas yra neurotinio kentėjimo šerdis, be abejonės, yra nesąmoninga fantazija, dar vadinama kastracijos fantazija, kuri prasiveržia į psichiką be žmogaus žinios. Reikia pažymėti, kad kastracijos fantazija pati savaime slypi psichikos viduje kaip jos koreliatas. Tai nuo sąmonės atskilusi, su asmeniniu žmogaus gyvenimu nesusijusi psichikos dalis, kurios nereikia ieškoti konkretaus žmogaus gyvenimo istorijoje, o reikia atkurti kaip filtrą, filtruojantį visus skaudžius gyvenimo įvykius specifine kryptimi.

Iš tikrųjų nėra esminio skirtumo, ar tai dramatiškas įvykis, ar kasdieniniai rūpesčiai, prisidedantys prie nemalonių patirčių virtinės, ar nesąmoninga fantazija – visa tai, paprastai tariant, galima laikyti meilės praradimu. Kodėl neurotinės depresijos priežastį siūlau traktuoti kaip meilės praradimą? Atsakymas paprastas: kiekvieną neigiamą patirtį žmogus išgyvena kaip intymų atsiskyrimą, kažko brangaus praradimą. Tai gali būti mylimo žmogaus netektis, prarastas meilės objektas, jaunystė, grožis, turtas, taip pat nelaiminga vaikystė ar staiga ištikusi sunki liga. Tokiu atveju ego, jausdamas netektį, kurią patiria kaip gyvybiškai svarbios ir intymios savo dalies praradimą, žlunga.

Reikia pabrėžti, kad vien meilės praradimo nepakanka neurotinei depresijai atsirasti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prisirišimas prie meilės objekto jau nuo pat pradžių buvo liguisto pobūdžio. Visi mes vienu ar kitu metu galime susidurti su itin tragiškais gyvenimo įvykiais, tačiau ne visi iš mūsų patirsime tai, ką patiria neurotine depresija sergantis žmogus. Be abejonės, bus be galo sunku ir liūdna nešioti skausmą savyje, tačiau anksčiau ar vėliau pamažu išmoksime gyventi su žaizda, išlaikydami nepaliestą orumą, savigarbą, pasitikėjimą ir gebėjimą mylėti ir būti mylimiems, priešingai nei sergant neurotine depresija. Taigi galime užrašyti bendrą formulę: neurotinę depresiją sukelia ne paties nelaimingo įvykio ar praradimo konkretybė, o tai, kaip mes tą praradimą išgyvename. Tai, kaip išgyvename netektį, priklauso nuo to, kokio tipo emocinius santykius palaikėme su prarastu asmeniu, idealu ar dalyku.

Turime žengti dar vieną žingsnį. Kokia yra neurotinės depresijos atsiradimo priežastis? Jau atsakiau: tai susiję su tuo, kaip išgyvename skausmingą įvykį. O kaip mes pastarąjį skausmą išgyvename? Atsakymas: neurotinio depresijos skausmo priežastis yra subjekto nebranda, kai veikia infantilaus pobūdžio prisirišimas ir bet koks praradimas, net ir menkiausias, į kurį reikėtų numoti ranka, tampa neįveikiamas. Kas šiame kontekste yra nebranda arba, tiksliau, nebrandus žmogus? Tai ne šiaip neurotiškas žmogus, tai žmogus, kuriam yra stipriai paaštrėjęs narcisizmas. O ką reiškia stipriai paaštrėjęs narcisizmas? Paklausiu kitaip: kaip tampama narcizu? Atsakymas toks: arba tam turi būti paruošta išankstinė dirva, t. y. filogenetinis išankstinis polinkis į neurotiškumą, arba dėl skaudžių gyvenimo įvykių, pavyzdžiui, smurto, patyčių, muštynių, sužeidimų, sunkių ligų, medicininių operacijų vaikystėje, pažeminimo, arba dėl nepavykusio kastracijos nerimo išstūmimo (galima teigti, kad pastarosios dvi priežastys yra dažniausiai pasitaikantys scenarijai) „regresuojama“ į narcisistinę fazę, kurią kadaise žmogus buvo įveikęs. Taigi dabar, įvykus regresui, funkcionuoja infantilaus pobūdžio meilė sau, meilė savo kūnui, savo reikmėms, o paaštrėjęs narcisizmas yra ne tik stipri meilė sau, bet ir meilė idealizuotam sau. Galima net teigti, kad neurotinės depresijos atveju regresuojama į pačią narcisistinės fazės viršūnę. Būtent čia, infantiliame savęs idealizavime, ir slypi problema. Be to, kad myliu save tokį, koks esu, aš myliu save tokį, koks svajoju ar fantazuoju būti. Tai infantilios falinės fazės su narcisistiniu komponentu visagalybės jausmas, savotiškas falinės fazės despotizmas. Būdamas narcisistinis subjektas, esu pririštas prie iliuzijos vieną dieną tapti asmeniu, kuriuo svajoju būti. Ir jeigu turiu partnerį ar partnerę, pats to nesuvokdamas paverčiu jį ar ją nepakeičiama priemone, padedančia palaikyti šią nepaprastai infantilią visagalybės iliuziją, kad vieną dieną tapsiu gražiausiu, labiausiai pripažintu ir nepriklausomu žmogumi.

Iš visų reikalavimų, kuriuos kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurių nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, didžiausias yra noras būti mylimam kito. Ši meilė reikalinga tam, kad galėtų mylėti save ir išlaikyti būsimo idealaus ego iliuziją. Meilė idealiam ego, ši intymi ir delikati aistra idealizuotam „aš“ vaizdiniui, pirmiausia funkcionuoja iš vidinių, latentinės fazės resursų ir logikos. Į ją nuteka visi didžiausi ir stipriausi libidinės energijos kiekiai. Neurotine depresija sergantis žmogus panašus į nuskriaustą ar apleistą vaiką, kuris yra nemylimas ir trokšta tos meilės. Taip yra dėl to, kad tam tikra psichinė žmogaus dalis (genitalinė fazė), negalėdama toliau vystytis, buvo priversta regresuoti į ankstesnę – narcisistinę-falinę fazę. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių ši meilė, ši falinės visagalybės iliuzija neišsipildo, – o jai neišvengiamai lemta neišsipildyti, – ego žlunga ir prasideda neurotinė depresija. Nesunku pastebėti, kad šią lemtį jaučia ir aiškiai išsako pats sergantysis – jis grumiasi su tuo, kam neišvengiamai lemta neišsipildyti. Iš esmės, bet koks praradimas, net ir nemaloni praeivio veido išraiška, sergančiajam sukelia jausmus, identiškus kūdikio, negaunančio tinkamos priežiūros pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, skausmą. Tokiam žmogui visai nesunku suvokti likimo, lemties, fatalizmo, pranašysčių ar misticizmo vaizdinius, nes būtent šių ir yra nesąmoningai kamuojamas. Be jokios abejonės, šios svajos yra tik metafora to, kas glūdi latentinėje, ypač narcisistinėje-falinėje, fazėje. Taigi, galutinis neurotinės depresijos apibrėžimas yra toks: neurotinė depresija yra reakcija į idealizuotos (narcisistinės) meilės sau praradimą-neišsipildymą (jai neišvengiamai lemta neišsipildyti) susidūrus su akivaizdžiai priešinga tikrove. Kitaip tariant, tai yra reakcija į infantilios narcisistinės-falinės iliuzijos (į kurią buvo regresuota) praradimą. Taigi ši iliuzija apima įsitikinimą (su visais mažam vaikui būdingais vaizduotės komponentais), kad vieną dieną patirsiu idealią meilę, manimi žavėsis, jausiuosi geriausias, gražiausias, vienintelis ir net valdantis kitus. Bet koks neatitikimas, bet koks šių lūkesčių nepatenkinimas negailestingai griauna idealaus ego paveikslą ir taip sukelia neurotinę depresiją.

Bet aš ne apie tai! Aš noriu pakalbėti apie Mirtį. Apie mirtį ir iliuzijas…

Esu iš tų žmonių, kurie kasdien su neganda ištaria: „Viešpatie, padėk mano netikėjimui!“ Iš tų, su kuriais „niekada nesivargink bandydamas įveikti religiją – vis tiek nepavyks“ (apsakymas „Neslapukauk“, p. 182). Ši psichoterapinė įžvalga ir Jūsų nuoširdus patarimas kolegoms ir tapo ta kertine paskata ir „ietimi“, su kuria, it šventas Jurgis, vėl stoju į kovą su Leviatanu. Ir tai tik menkutė saviironija…

Profesoriau Yalomai, „vis tiek nepavyko“ net tiems, kurie atsakingi už 300 metų trukusią persekiojamų pirmųjų krikščionių kankinystę ir mirtį! O štai atvirkštinių pavyzdžių turime nemažai. Taip, numanau, kaip aiškinsite „iliuzijų“ pergalę (prieš kančią ir mirtį?): „pernelyg stiprus tikėjimo troškimas, pernelyg gilios šaknys, kultūros įtaka pernelyg stipri“ (p. 182). Tačiau apie kultūrą vėliau.

Literatūra priklauso autoriui, tačiau kaip kūrinys ji ima gyventi savarankišką gyvenimą, kaip perduota žinia. Aš nesikėsinsiu į personažus, mėgindama interpretuoti, ką jie gavo ar ko negavo gydydamiesi. Kūrinio personažai – gyvos idėjų monados, kurių judėjimo kūrinyje savaiminė motyvacija, gyvenimiškos priežastys ir pasekmės nėra analizės taikinys. Taikinys yra idėja, kurią, kūrinio autoriaus pašaukti iš nebūties, jie neša. Šiuo atveju interpretuoti personažus reikštų interpretuoti tai, kas jau suinterpretuota kaip realybė, nes personažai turi labai artimus prototipus. Ir neįmanoma jų priskirti nei autoriaus idėjai, nei realybei, nes ši riba yra per daug miglota. Personažai nėra mirę realybei, todėl ir negimė idėjai, kuri savarankiškai gyventų. Jie lieka „tarp“. Aš kalbuosi ne su kūrinio gyvenimu – personažais, bet su mirtimi, tais teoriniais rėmais, kuriuose apgyvendinote būtent šią dešimtį gyventojų.

Pradėsiu nuo esminės Jūsų paradigmos, kurios pagrindu išlinksniuojamos visos kitos žmogiškosios problemos: „Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties neišvengiamumas; laisvė su gyvenimu elgtis taip, kaip norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo nebuvimas“ (įžanga, p. 15).

Kol kas aš nekeliu klausimo apie šių duotybių pagrįstumą. Turiu vilties, kad mano žinia skleisis laiške. Tačiau regiu jų sustatymo į vieną horizontalią plokštumą savivalę ir galimos jų hierarchijos ignoravimą. O klaidinga paradigma juk griauna visą kosmoso tvarką. Kai priverčiame Saulę suktis aplink Žemę, o ne atvirkščiai, planetos mūsų regimajame lauke ima šokinėti. Tai gerai žino astronomija. Prie šių „planetų“ priskirčiau minėtąją „vis tiek nepavyks“ aklavietę.

Išdrįsiu pasakyti, kad beplaunant indus netyčia nukritusi ir sudužusi lėkštė yra žymiai artimesnė duotybė mirčiai kaip nenugalima netektis nei pačių aplinkybių įprasminimo galimybė ir labiau prigula ant tos pačios lentynos. (Pasikviesčiau čia į pagalbą Elvos neviltį iš apsakymo „Nemaniau, kad man taip gali nutikti“.)

Dabar apie iliuzijas: „Daug metų dirbdamas su vėžiu sergančiais pacientais, kuriems grėsė neišvengiama mirtis, pastebėjau du veiksmingiausius ir labiausiai paplitusius būdus numalšinti mirties baimę, du apgaulingus požiūrius, leidžiančius jaustis saugiai. Pirmasis – įsitikinimas savo ypatingumu; antrasis – tikėjimas „gelbėtoju iš aukščiau“. Šiuos „tvirtus klaidingus įsitikinimus“ vadinu iliuzijomis, tačiau ne menkinama prasme: universalus tikėjimas vienoje iš sąmonės pakopų būdingas mums visiems ir atsispindi kai kuriuose mano apsakymuose“ (įžanga, p. 17).

Krikščionybės autoritetai, šventieji dykumų tėvai, kalbėdami apie tikėjimo kelią, dažnai mini žodį „blaivėjimas“, kurį, manyčiau, galima sieti su vis didesniu tiesos regėjimu ir vis didesniu tiesos girdėjimu. Gal jie apsigavo medituodami dykumų miražus? O padorios psichiatrinės pagalbos dar nebuvo?

Ar gali krikščionis „pabėgti“ nuo mirties, kai jo Dievas – atstumtas, pažemintas, vienišas, lėtoje kančioje – mirė ant kryžiaus? Mirė tikrai ir baisiai.

Tačiau Mirties kaip egzistencinės neišvengiamybės suabsoliutinimas yra stabmeldystė. Tokia pat egzistencine neišvengiamybe pavadinčiau Gyvenimą, be kurio ir mirties fakto būti negali. Ir, žinia, kartais baisiau yra gyventi, nei mirti. Mirties, it kokio auksinio veršio, kultas yra baisiausia iliuzija, kuri leidžia nekreipti dėmesio į kitą tragediją, pabėgti nuo nepalyginti didesnio siaubo, kurį pažįsta krikščionis, – neregimojo mirimo mirtimi. Neketinu čia piešti pragaro baisybių, ne pragaro pasakų bijo tikintis žmogus, ir mirties realumu jis neabejoja. Jis bijo Dievo. Patirtimi suvoktos rūstybės, kai pragaras ir yra būtis be Dievo, mirimas mirtimi… Čia ir dabar. Apie amžinybę juk negalima tarti, kad ji bus, ji yra. Netekti Dievo yra baisiau, nei mirti fizine mirtimi. Na, Jūs tarsite, kad mirtis yra tokia baisi, jog baisiau yra netekti iliuzijos? Tiek baisiau, kad net ir mirti jau nebaisu, ne tik mirti, bet mirti baisioje kančioje, kurią rinkosi pirmieji krikščionys ir ne tik jie? Sutikite, logika keista.

Mane visada stebino viena įžvalga: tikintysis visada gali suprasti visus netikinčio žmogaus argumentus ir net savotiškai juos iš anksto žino, o tikinčiojo „logika“ netikinčiajam yra tarsi užrakinta. Galbūt todėl, kad proto vingrybės yra be galo žmogiškos ir natūralios, o metafizinė dieviškoji išmintis reikalauja transcendentinio judesio, drąsaus regimosios ribos peržengimo – patikėjimo neregimais dalykais, ne tiek atmetant, kiek permatant regimuosius, kurie mus savotiškai prievartauja. Regima mirtis neatmetama, ji yra ir yra reali, ir be galo rimta. Bet netikintysis yra prievartaujamas tik regimosios mirties neišvaizdaus siaubo. Tarsi kažkam yra patogu, kad kažkas nepalyginti baisesnio būtų pamiršta ir nepastebėta.

Gaila, nepamenu, kuris iš šventųjų pasakė, kad velnias pasaulyje atliko labai paprastą darbą. Jis tiesiog pakišo kitas prasmes po žodžiais. Ir šis jo darbas yra gudrus. Dievas juk kūrė Žodžiu, ir ant žodžio viskas laikosi. Ir viskas paslydo, tapo reliatyvu ir išvirkščia. Religija (viena galimų pirminių reikšmių – ryšys) tapo iliuzine „tiesos bailių“ priebėga, teorija (galbūt dievožiūra (gr. theos), kurios neįmanoma būtų atsieti nuo dievoto gyvenimo praktikos) išdrįso būti net marksistinė, kultūra, kurios šaknis ir pradžia – kultas, ėmėsi pati save gimdyti. Velnias nesukūrė naujų žodžių, jis jų kurti nemoka. Ir netikintis žmogus, jau nieko neįtardamas, žongliruoja tuo pačiu lingvistiniu „kūnu“, tik atplėštu nuo jo sielos-prasmės, ir yra kurčias jai.

Grįšiu prie pirmojo „tvirto apgaulingo ir klaidingo įsitikinimo“ – įsitikinimo savo ypatingumu. Visiškai sutinku su Jūsų teiginiu, kad „universalus tikėjimas […] būdingas mums visiems“. Aš, žinoma, sąmoningai praleidau intarpą „vienoje iš sąmonės pakopų“. Vienoje iš sąmonės pakopų kyla klausimas – kuo gi tikime? Krikščioniškoji nuodėmės teorija yra lengvai apibrėžiama ta ypatinga „trejybe“, kuri valdo pasaulį: garbės (valdžios) troškimas, turtų troškimas, malonumų troškimas (labai darniai ši „trejybė“ suskamba slavų ortodoksų kalba – славолюбие, сребролюбие, сластолюбие). Iš šių trijų lengvai išvedamos visos likusios nuodėmės. Sunku nepastebėti, kaip ši linksma trijulė purto visą pasaulį. Ir kai „ne viskas savo vietoje“, ypatingi mes sau pradedame atrodyti ne visai tuose dalykuose, kuriuose visiškai neiliuziškai esame ypatingi. Tardama „ne viskas savo vietoje“, remiuosi liaudišku posakiu: kai Dievas pirmoje vietoje, viskas savo vietoje! Tarsi sirgtų mūsų sunkiai susitaikantys su realybe troškimai, pametę savo ramybės vietą dėl klaidingai suvoktos amžinybės, kurios poreikis įtartinai negęsta. Tikintysis pagal nutylėjimą suvokia, kam ir kuo jis yra ypatingas, jei jau sykį tapo vertas jo nesukurtos kūrinijos. Tai liudija didžiulė tėvų hesichastų tylos ir vienatvės praktika. Krikščioniškoji teologija, permatydama aklą likimą (kaip romėniškosios deivės Fatum kulto / kultūrinį kristalą) ir jo nepaneigdama žmogiškojo asmens kuklaus mažumo pasaulyje požiūriu, regi pastarojo pašaukimą. Žmogus yra pašauktas vardu į šį pasaulį iš nebūties, ir ypatingas jis išties yra savąja atsakomybe. Tai – ne iliuzija.

Aš gerbiu „gyvenimo pagal Camus“ ašį – absurdą. Tai „vienos iš sąmonės pakopų“ tiesa. Gyvenimas be Dievo – absurdas. Ir sartriškai suvokta atsakomybė, kad „esame savo gyvenimo šeimininkai“ (p. 18), yra iliuzija, kuriai gresia subyrėti vos apsirgus sloga. Žmogiškoji atsakomybė yra visom prasmėm nuolankaus tarno ar bent jau kuklaus svečio, o ne šeimininko atsakomybė. Todėl kita pakopa galbūt galėtų būti biblinio Jobo kančios absurdo transformacija. Ar kur nors dar galima rasti didesnę iliuzijų griūtį nei teisiojo Jobo griūtis? Psychologia vera, – tikriausiai pasakytų Jakobas Böhme. Tokia ta dieviškoji psichoterapija – kenčiame, kad regėtume! Galbūt tam ir mirštame? Galų gale, nei aš, nei Jūs nežinome, kas mūsų laukia po mirties. Tikintysis per daug gerai išmoksta pamoką – nesikišti protu į pomirtinę paslaptį. Primesti pomirtiniam gyvenimui nebūtį – baisi iliuzija ir, sakyčiau, labai naivi tikėjimo pakopa.

Proustas yra pasakęs, kad suvoktas gyvenimas yra literatūra. Pratęsčiau, kad tai tas Kūrinys, kuris turi savo Autorių. O kiekvienas žmogus – būtinas ir ypatingas to Kūrinio personažas, kad žinia būtų perduota kiekvienam visa. Ir tik tikslioje šio Kūrinio ekranizacijoje apdovanojami ir antraeiliai vaidmenys. Nepatikėti savuoju Autoriumi ir reikštų likti be prasmingos žinios, stingti ankštoje būtyje „tarp“, kurioje nebeužtenka drąsos nei gyventi, nei mirti. O personažo savivalė, kaip neteisingai suvokta šeimininko laisvė kelti savo reikalavimus kūrinijai, suardo Kūrėjo sumanymą. Personažas tampa Autoriui taisytinas. Taisytinas iki reginčio savo vaidmenį ir savo Režisierių.

Regimasis pasaulis yra ta riba, kuri apibrėžia mūsų pasaulėvaizdį. Viešpats visur nustatė ribas, sausumą nuo vandens, žemę nuo dangaus atskirdamas… Ir, sakyčiau, ne tiek pasirinkimas, kiek riba tapo mūsų laisvės sąlyga. Visos ribos – skauda. Juk vienu ar kitu būdu skauda tiek gimti, tiek mirti. Ir į pasaulį žmogus ateina ašarodamas. Skauda taip pat mūsų kūno ribos, ir bet kuri ranka nuo karštos anglies atšoka. Šis skausmas mums aiškus ir prasmingas – jis mus saugo, perspėja apie pavojų, kartais mirtiną. Ar skausmas, kaip egzistencinė kančia, neliudija ribos, galų gale – pagal analogiją? Ar jis negelbsti neregimo, bet šitaip stipriai juntamo vidinio pasaulio gyvasties? Skausmas apriboja sielą ir leidžia jai pajusti save. Kančia yra jos rėmai ir jos absoliutaus tikrumo matas. Kokią prasmę gali turėti mūsų egzistencinė kančia, jei netikime siela (psyche), jos pačios gyvybe? Kai net soti laimė savąja išskydusių ribų anestezija neretai suskauda nepakeliamu nuoboduliu, signalizuodama – pavojus! Juk gyva yra tik tai, kas jaučia savo ribą ir savo pabaigą. Ir būtent tikintysis maldose prašo, kad jį aplenktų staigi ir netikėta mirtis. Galbūt kad šiukštu nemirtų miręs…

Išties paradoksaliai ir vaizdžiai nuskamba Karlo žodžiai akistatoje su mirtimi: „Dėkui, kad išgelbėjote man gyvybę“ (p. 108).

Bet interpretacija savąja atvirkštybe neatneša jokios žinios: „Priešmirtiniai vieno mano paciento žodžiai (žr. „Jei būtų leista prievartauti…“) liudija, kad nors mirties faktas naikina mus fiziškai, mirties idėja mus gali išgelbėti“ (p. 18).

Mirties idėja yra negalima, nes riba negali turėti savarankiškos būties. Ji yra tas „tarp“, kuriuo kažkas yra atribota ir atskirta. Taip, mes turime tik mirties faktą. Ir akistatą su tuo neatmainomu faktu. Idėja yra gyvenimas. Karlas miršta gyvas. Permatęs savąsias ribas, savosios būties sau egoizmą, peržengęs jas judesiu į kitą ir aptikdamas kitą, jis regi gyvenimo triumfą. Todėl belieka pridurti, kad ne vienatvė, o būtent kitas greta yra besąlyginė duotybė, kurią prarasti, pasinėrus į vienatvės neišvengiamybės kontempliacijas, yra grėsminga.

Iliuzija yra viskas, kas yra reliatyvu, kas slysta ir neturi už ko užsikabinti. Visa tai anksčiau ar vėliau išsisklaido. Ir galbūt iliuzija yra pati „psichoterapija“, ir tiesa ji yra tiek, kiek ji yra gyvenimas. Tikras susitikimas su kitu. Tikras ryšys yra religija. Santykis negali būti perkeltas. Kas perkelta, to nebėra ten, kur buvo…

Skaitydama Jūsų knygą vis mąsčiau, ar psichoterapijos kokybė priklauso nuo psichoterapeuto įsitikinimų ir interpretacijos. Atsakymo neturiu. Prisiminiau Vatikano II susirinkimo nuostatą, kas priklauso Dievo tautai. Kad ir netikintieji kažkokiu paslaptingu ir mums nežinomu būdu dalyvauja Kūrėjo planuose ir jai neabejotinai priklauso. Todėl ir laiško „atplėšti“ nebūtina…

„Psichologiniai tipai“ – vienas svarbiausių ir bene garsiausių Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) veikalų, išleistas 1921 m. – po aštuonerių metų „tuščio“ laikotarpio. Pats Jungas jį vadino „bemaž dvidešimties metų darbo praktinės psichologijos srityje vaisiumi“. Tipologijos poreikį paskatino autoriaus noras sutaikyti Sigmundo Freudo ir Alfredo Adlerio teorijas ir pagrįsti savo paties požiūrį. Knygoje ne tik apibrėžiamos esminės analitinės psichologijos sąvokos ir pateikiami apibendrinti tipų aprašymai. Savo metodą Jungas grindžia ir aiškina gausia medžiaga iš literatūros, religijos, filosofijos, estetikos ir kitų sričių. Knygą rengiasi leisti leidykla „Margi raštai“. Taupumo sumetimais šioje publikacijoje atsisakyta visų bibliografinių nuorodų.

a. Vienijantis simbolis kaip dinaminis dėsningumas

Remdamiesi indiškais šaltiniais apžvelgėme, kaip iš priešpriešų atsiranda išsivadavimo principas, o priešpriešos savo ruožtu randasi iš to paties kūrybinio principo; sykiu pastebėjome akivaizdžiai dėsningą psichologinį vyksmą, kurį nesunku suderinti ir su mūsų moderniosios psichologijos sąvokomis. Šį dėsningo vyksmo įspūdį indiški šaltiniai perteikia, dar ir tapatindami Brahmaną su rita. Kas yra rita? Rita reiškia tvirtą tvarką, apibrėžimą, kryptį, sprendimą, šventą paprotį, įstatus, dievišką įstatymą, teisumą, tiesą. Etimologiniu požiūriu, pagrindinė žodžio reikšmė – sutvarkymas, (teisinga) eiga, kryptis, direktyva. Tai, ką lemia rita, pripildo visą pasaulį, bet labiausiai ji reiškiasi pasikartojančiais gamtos procesais – šie pirmiausia ir paskatina reguliaraus sugrįžimo vaizdinį. „Pagal ritą nušvito aušra, dangaus pagimdyta.“ Tėvai pasaulio tvarkytojai „pagal ritą užkėlė į dangų saulę“, ši yra „šviesus regimas ritos veidas“. Aplink dangų rieda nesenstantis dvylikos stipinų ritos ratas – metai. Agnis vadinamas ritos atžala. Rita – ir dorovinis žmogaus veiklos dėsnis, reikalaujantis tiesos ir tiesaus kelio. „Kas laikosi ritos, tas žengia keliu gražiu ir neerškėčiuotu.“ Rita pasireiškia ir per kultą, laikomą magišku kosminio vyksmo pakartojimu arba kūrimu. Paklusdamos ritai, teka upės ir švinta aušros, auka irgi suliepsnoja, „ritos pakinkyta“; ritos keliu Agnis neša auką dievams. „Dievus šaukiu, švarus nuo burtų; pagal ritą atlieku savo darbą, kuriu savo mintį“, – taria aukotojas. Rita Vedose pasirodo neįasmeninta, bet, pasak Abelio Bergaigne’o, ji primena konkrečią būtybę. Rita išreiškia vyksmo kryptį, todėl esama „ritos kelio“, ritos „vežėjų“ ir laivų; kartais dievai gretinami su rita. Antai rita apibūdinama taip pat kaip ir Varuna. Senasis saulės dievas Mitra irgi siejamas su rita (žr. anksčiau!). Apie Agnį sakoma: „Tu tampi Varuna, kai sieki ritos.“ Dievai yra ritos sergėtojai. Paminėsiu dar keletą esminių sąsajų:

Gręžimas susijęs su tarnyste Agniui, kuriam skirtas šis himnas (Agnis čia vadinamas ir „raudonuoju ritos jaučiu“). Garbinant Agnį, gręžimu išgaunama ugnis kaip magiškas gyvenimo atkūrimo simbolis. Akivaizdu, kad čia ritos srautų išgręžimas įgyja tą pačią prasmę, būtent vėl į paviršių iškeliami gyvenimo srautai, iš susaistymų išlaisvintas libido. Žinoma, ritualinio ugnies gręžimo arba himnų deklamavimo poveikį suvokiantis tikintysis laiko tai magišku objekto poveikiu, bet iš tikrųjų vyksta subjekto „užkerėjimas“, būtent stiprėja jo gyvenimo pojūtis, išlaisvėja ir didėja gyvybinė galia, atkuriamas psichinis potencialas. Antai sakoma:

Nors jis (Agnis) nepastebimai pasitraukia, bet malda tiesiu keliu kyla link jo. Jos (maldos) iškėlė paviršiun tekančius ritos srautus.

Sugrįžtantį gyvenimo pojūtį, srūvančios energijos jausmą apskritai įprasta lyginti su ištryškusiu šaltiniu, kaustančio žiemos ledo tirpimu pavasarį arba po ilgos sausros prapliupusiu lietumi. Tai patvirtina tolesnis fragmentas:

Ir pasruvo… maurojančios pieningos ritos karvės pilnais tešmenimis. Upės, iš tolo meldusios (dievų) malonės, srautais pramušė uolos vidurį.

Šis paveikslas – aiški nuoroda į energijos įtampą, į užtvenkto libido išlaisvinimą. Rita čia pasirodo kaip palaimos, „maurojančių pieningų karvių“ savininkė, kaip tikrasis išlaisvintos energijos šaltinis.

Tolesnis fragmentas vaizduoja libido išlaisvinimą minėtu lietaus paveikslu:

Lekia rūkai, debesys griaudi. Kai jie atveda jį, nuo ritos pieno išbrinkusį, į tiesiausią ritos kelią, Arjamanas, Mitra ir Varuna, žemę apeinantis, pripildo odinį maišą (debesį) apatinės (atmosferos) įsčiose.

Agnis, išbrinkstantis nuo ritos pieno, čia lyginamas su žaibo jėga, pratrūkstančia iš susitelkusių lietaus debesų. Rita ir vėl pasirodo esanti tikrasis energijos šaltinis, pagimdantis ir Agnį, – tai aiškiai sako Vedų himnai. Rita yra ir kelias, t. y. dėsninga eiga.

Šūksmu jie sveikino ritos srautus, slypinčius dievo gimimo vietoje, jo buveinėje. Gyvendamas padalytas vandenų įsčiose, jis gėrė…

Ši vieta papildo ką tik pasakytus žodžius apie ritą kaip libido šaltinį, kuriame gyvena dievas ir iš kurio jis išgaunamas ritualiniais veiksmais. Agnis yra teigiama anksčiau latentinio libido apraiška, jis – ritos vykdytojas arba atlikėjas, jos „vežėjas“ (žr. anksčiau), pakinkantis dvi ilgakartes raudonas ritos kumeles. Agnis netgi laiko ritą kaip žirgą už vadžių. Jis atveda pas žmones dievus, t. y. jų galią ir palaiminimą, – tai yra ne kas kita, kaip tam tikros psichologinės būsenos, kai gyvenimo pojūtis ir energija srūva laisviau ir laimingiau, kai ledai pralaužti. Nietzsche užčiuopė ir puikiai nusakė šią būseną posmu:

Jūron amžinos vilties.

Čia dera ir maldos šūksniai:

Teatsiveria dieviškieji vartai, gausinantys ritą… geidžiamieji vartai, kad dievai galėtų žengti pro juos. Tesusėda drauge ant aukos žolės naktis ir aušra, dvi jáunosios ritos motinos…

Analogija su saulėtekiu neabejotina. Rita pasirodo kaip saulė, nes iš nakties ir prieblandos gimsta nauja saulė.

O, dieviškieji lengvai praeinami vartai, atsiverkite, apsaugokite mus. Pripildykit auką vis didesnės palaimos: mes artinamės (maldomis) prie nakties ir ryto aušros – gyvybinės galios gausintojų, dviejų jaunų ritos motinų.

Tikiuosi pateikęs pakankamai pavyzdžių, patvirtinančių, kad ritos sąvoka – kaip ir saulė, vėjas ir t. t. – simbolizuoja libido. Tik ji nėra tokia konkretizuota: ritos sąvoka apima ir abstraktų elementą, nusakantį tam tikrą kryptį ir dėsningumą, t. y. tvarkingą kelią ar procesą. Taigi rita – filosofinis libido simbolis, tiesiogiai lygintinas su stoikų heimarmenės sąvoka. Kaip žinoma, heimarmenė stoikams reiškė kūrybišką pirmapradę šilumą ir kartu tam tikrą dėsningą eigą (iš čia ir jos reikšmė „žvaigždžių prievarta“). Savaime suprantama, kad šie atributai tinka ir libido kaip psichologinės energijos sąvokai: energijos sąvoka eo ipso apima tam tikros krypties vyksmo idėją, nes bet kokio vyksmo kryptis – nuo aukštesnės prie žemesnės įtampos. Tai teisinga ir kalbant apie libido sąvoką, nes ji nusako ne ką kita, kaip gyvenimo vyksmo energiją. Libido dėsniai – gyvybinės energijos dėsniai. Kaip energijos sąvoka libido yra kiekybinė formulė, apibūdinanti gyvenimo reiškinius, kurie, kaip žinoma, skiriasi intensyvumu. Libido, kaip ir fizinė energija, patiria įvairiausius virsmus, apie kuriuos sužinome iš nesąmoningumo srities fantazijų ir mitų. Šios fantazijos – tai pirmiausia savivaizdžiai energetinių virsmo procesų, natūraliai vykstančių pagal tam tikrus dėsnius, taigi turinčių tam tikrą eigos „kelią“. Šis kelias reiškia optimalią energetinės iškrovos liniją arba kreivę ir atitinkamą darbo rezultatą. Todėl jis yra tiesiog plūstančios ir pasireiškiančios energijos išraiška. Kelias yra rita, „tikrasis kelias“, gyvenimo energijos arba libido srautas, tam tikra vaga, kuria vyksta nuolat atsinaujinantis procesas. Šis kelias sykiu yra ir likimas, nes likimas priklauso nuo mūsų psichologijos. Tai mūsų paskirties ir mūsų įstatymo kelias.

Neteisinga manyti, kad tokia kryptis tėra natūralizmas, t. y. visiškas žmogaus atsidavimas savo potraukiams. Be to, tokia nuomonė paprastai grindžiama prielaida, kad potraukiai visada linkę krypti „žemyn“ ir kad natūralizmas esąs neetiškas slydimas nuožulniąja plokštuma. Tikrai neprieštarauju tokiam natūralizmo supratimui; tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad žmogus, paliktas pats sau, taigi turintis visas galimybes slysti žemyn, – pvz., pirmykštis žmogus, – moralės ir įstatymų griežtumu kartais toli pranoksta mūsų kultūrinę moralę. Ir visai nesvarbu, kad gėris ir blogis pirmykščiam žmogui reiškia kitką nei mums. Esmė ta, kad jo „natūralizmas“ skatina kurti įstatymą. Moralumas nėra kažkoks nesusipratimas, išrastas garbėtroškos Mozės ant Sinajaus kalno; tai sudėtinė gyvenimo dėsnių dalis, kuriama – kaip namas, laivas ar kita kultūros priemonė – vykstant normaliai gyvenimo eigai. Natūrali libido tėkmė, būtent šis vidurio kelias, reiškia visišką paklusnumą pagrindiniams žmogaus prigimties dėsniams, ir neįmanomas aukštesnis moralinis principas už šią darną su natūraliais dėsniais, kurių sąskambis ir suteikia libido optimalaus gyvenimo kryptį. Optimalus gyvenimas nėra šiurkštaus egoizmo kelias; pasirinkęs egoizmo liniją, žmogus niekada ir negyvena optimaliai, nes iš tikrųjų jam būtina teikti džiaugsmą artimam. Gyventi optimaliai neįmanoma ir atsiduodant nesutramdomam individualistiniam siekiui valdyti, nes kolektyvinis pradas žmoguje toks stiprus, kad bendrystės ilgesys apkartins pliko egoizmo džiaugsmą. Optimalus gyvenimas vyksta tik paklūstant libido tėkmės dėsniams, pagal kuriuos, teikdamos džiaugsmą ir būtiną apribojimą, keičia viena kitą sistolė ir diastolė, pagal kuriuos atsiranda ir individualūs gyvenimo uždaviniai, kurių neįvykdžius gyventi optimaliai neįmanoma.

Jei, kaip mano natūralizmo peikėjai, pasukti šiuo keliu tereikštų atsiduoti tave nešančiai srovei, jokios prasmės neturėtų giliausia dvasios istorijoje filosofinė spekuliacija. Susipažinus su Upanišadų filosofija susidaro įspūdis, kad pasiekti šį kelią anaiptol nėra paprasta. Mūsų vakarietiška puikybė indų filosofijos atžvilgiu liudija, kad iš tikrųjų esame barbarai, nė iš tolo nenutuokiantys apie ypatingą jos minčių gelmę ir nuostabią psichologinę tiesą. T. y. tebesame tokie neišsiauklėję, kad mums būtinai reikia išorinių įstatymų ir tramdytojo arba tėvo, idant žinotume, kas gera, ir galėtume teisingai elgtis. Būdami tokie barbarai, pasitikėjimą žmogiškos prigimties ir žmogiško kelio dėsniais laikome pavojingu ir neetišku natūralizmu. Kodėl? Barbaras pagrįstai bijo plėšrūno, tūnančio jame tiesiog po plonučiu kultūros sluoksniu. Tačiau žvėries neįveiksi, uždarydamas į narvą. Be laisvės apskritai nėra dorovingumo. Išleidęs savo žvėrį, barbaras nepatiria laisvės, priešingai, tai yra nelaisvė. Kad galėtum būti laisvas, pirma turi įveikti barbarybę. Iš tikrųjų ji įveikiama, kai dorovingumo pagrindą ir skatinančią jėgą individas junta ir suvokia kaip savo paties prigimties dalį, o ne kaip išorinius apribojimus. Tačiau kaip kitaip, jei ne per priešpriešų konfliktą, žmogus gali tai pajusti ir suvokti?

b. Vienijantis simbolis kinų filosofijoje

Kinų filosofijoje irgi aptinkame vidurio kelio, esančio tarp priešpriešų, sąvoką, būtent dao. Dažniausiai dao siejamas su 604 m. pr. Kr. gimusio filosofo Laozi vardu. Vis dėlto ši sąvoka senesnė už Laozi filosofiją. Ji susijusi su tam tikrais senosios liaudiškos religijos vaizdiniais apie dao, dangaus „kelią“. Sąvoka atitinka Vedų ritą. Dao reikšmės tokios: kelias, metodas, principas, gamtos arba gyvybinė jėga, dėsningi gamtos procesai, pasaulio idėja, visų reiškinių priežastis, dorybė, gėris, dorovinė pasaulio tvarka. Kartais dao net verčiamas „Dievu“, ir negali sakyti, kad visai nepagrįstai, nes dao, kaip ir rita, pasižymi konkrečiu substancialumu.

Pirmiausia pateiksiu keletą pavyzdžių iš klasikinės Laozi knygos:

Norėdamas nusakyti dao esmę, Laozi lygina jį su vandeniu:

Vandens palaima ta, kad, gėrį teikdamas visiems, jis nesipriešina ir visad susiranda žemiausią vietą, vengiamą visų žmonių. Tuo artimas jis dao.

Turbūt neįmanoma geriau išreikšti energetinio vyksmo idėjos.

Akivaizdi giminystė su pagrindine brahmanizmo idėja, nors tiesioginio sąlyčio galėjo ir nebūti. Laozi – neabejotinai originalus mąstytojas; archetipas, tapęs ritos-brahmano-atmano ir dao sąvokų pagrindu, yra bendražmogiškas ir aptinkamas visur – kaip primityvi energijos sąvoka, kaip „sielos jėga“ ar kokiu nors kitu pavadinimu.

Žinantis amžinatvę visa apimantis; visa apimantis, todėl teisingas; teisingas, todėl valdovas; valdovas, todėl dangiškas; dangiškas, todėl paklūsta dao; paklūsta dao, todėl amžinas; netekęs kūno, nepatiria žalos.

Taigi dao žinojimas išvaduoja ir pakyli taip pat kaip ir Brahmano žinojimas: įvyksta susivienijimas su dao, begaline „kūrybine trukme“, – pavartosime šią naujausią filosofinę sąvoką greta senesnių jos giminaičių, nes dao yra ir laiko tėkmė. Dao – iracionalus, todėl visiškai nesuvokiamas dydis:

Dao yra esybė, miglota ir nesuvokiama.

Dao taip pat ir nesti:

Iš jo, esamo, atsirado viskas pasaulyje; bet šio esamo būtis savo ruožtu atsirado iš jo kaip nesamo. Dao slaptas ir bevardis.

Dao – akivaizdžiai iracionali priešpriešų jungtis, taigi simbolis, esantis ir nesantis.

Dao dvasia nemari, slėpiningu moteriškumu vadinama. Slėpiningo moteriškumo vartai vadinami dangaus ir žemės šaltiniu.

Dao yra kūrybinė esmė, jis kuria kaip tėvas ir gimdo kaip motina. Jis – kiekvienos būtybės pradžia ir pabaiga.

Tas, kieno darbai dera su dao, tampa vieniu su dao.

Todėl tobulas žmogus išsivaduoja iš priešpriešų, nes permato jų vidinį sąryšį ir kaitą. Antai sakoma:

Kaip žinoma, pastaroji psichologinė nuostata – viena iš krikščioniškosios Dievo karalystės sąlygų, nepaisant visų racionalių aiškinimų, ji iš tikrųjų yra svarbiausia iracionali esybė, vaizdinys ir simbolis, turintis išvaduojamąjį poveikį. Tik krikščioniškasis simbolis labiau socialinio (valstybės) pobūdžio nei giminiškos rytietiškos sąvokos. Šios tiesiogiai siejasi su egzistavusiais nuo seno dinaminiais vaizdiniais, būtent vaizdiniu magiškos jėgos, būdingos daiktams ir žmonėms arba – aukštesniu lygiu – dievams ar abstrakčiam principui.

Tarp daoistinės religijos vaizdinių yra principinės priešpriešos, į kurias skyla dao, būtent jang ir in. Jang – tai šiluma, šviesa, vyriškumas, in – šaltis, tamsa, moteriškumas. Jang yra ir dangus, o in – žemė. Iš jang jėgos atsiranda „šen“ (schen), dangiškoji žmogaus sielos dalis, iš in jėgos – „guei“ (kwei), žemiškoji dalis. Žmogus – mikrokosmas, sykiu jungiantis priešpriešas. Dangus, žemė ir žmogus – trys pagrindiniai pasaulio elementai, vadinamieji sancai (san-tsai).

Tai perdėm pirmykštis vaizdinys, panašių į jį aptinkame ir kitur, pvz., Vakarų Afrikos mite apie protėvių porą Obatalą ir Oduduą (dangų ir žemę), gulinčius greta kalabasoje, ilgmoliūgio inde, kol tarp jų atsiranda sūnus, žmogus. Taigi žmogus kaip mikrokosmas, jungiantis savyje pasaulio priešpriešas, atitinka iracionalų simbolį, vienijantį psichologines priešpriešas. Akivaizdu, kad Schilleris nujautė šį žmogaus archetipą, vadindamas simbolį „gyvu pavidalu“.

Žmogaus sielos dalijimas į „šen“ arba „hun“ (hwun) sielą ir „guei“ arba „po“ (poh) sielą yra didi psichologinė tiesa. Šį kinų vaizdinį primena garsioji „Fausto“ vieta:

_{(Vertė Antanas A. Jonynas)}

Taigi egzistuoja dvi priešingos tendencijos, kurios gali primesti žmogui kraštutines nuostatas, įpainioti jį į pasaulį – nesvarbu, dvasinę ar materialią jo pusę, – šitaip sukiršindamos su pačiu savimi; todėl reikalinga atsvara, būtent iracionalusis dao. Tad tikintysis baimingai stengiasi gyventi pagal dao, kad nepatirtų priešpriešų įtampos. Dao, kaip iracionalaus dydžio, neįmanoma pasiekti sąmoningai – Laozi nuolat pabrėžia šią aplinkybę. Kaip tik ji labai išryškina kitą specifinę kinų filosofijos sąvoką, „uvei“ (wu wei). Tai yra „neveikimas“, bet „neveikti“ anaiptol nereiškia „nieko neveikti“. Racionalus noras ką nors sukurti – mūsų epochos didybė ir nelaimė – neveda prie dao.

Taigi daoistinė etika siekia išspręsti priešpriešų įtampą, atsiradusią iš pasaulio pagrindo, grįžimu prie dao. Šiame kontekste reikėtų prisiminti ir „išminčių iš Omio“, Nakae Toju, reikšmingą XVII a. japonų filosofą. Remdamasis iš Kinijos atkeliavusia Zhu Xi mokykla, jis skelbė du principus, „ri“ ir „ki“. Ri yra pasaulio siela, ki – jo medžiaga. Tačiau ri ir ki yra tas pats, nes tai Dievo atributai, taigi egzistuoja tik per jį ir jame. Dievas – jų sąjunga. Siela irgi apima ri ir ki. Toju sako: „Dievas kaip pasaulio esmė apima visą pasaulį ir kartu yra visiškai arti mūsų, būtent mūsų pačių kūne.“ Dievas yra bendrasis Aš, o individualusis Aš – tai „dangus“ mumyse, antjuslinis, dieviškasis pradas, vadinamas rioši. Rioši – tai Dievas mumyse, gyvenantis kiekviename individe. Tai tikrasis Aš. Taigi Toju skiria tikrąjį ir netikrąjį Aš. Netikrasis Aš – įgyta, klaidingų nuomonių sukurta asmenybė. Šį netikrą Aš puikiai galime apibūdinti kaip „personą“ – tą bendrąjį savo esybės vaizdinį, kurį susidarėme, patirdami mūsų poveikį aplinkai ir aplinkos poveikį mums. Persona nusako, kas žmogus atrodo esąs pats sau ir aplinkiniams, bet ne tai, kas jis yra, pasak Schopenhauerio. Toju teigia, kad žmogus yra individualusis, „tikrasis“ Aš, rioši. Rioši dar vadinamas „vienišu buvimu“, „vienišu žinojimu“, akivaizdu, dėl to, kad tai su savasties esme susijusi būsena, anapus bet kokių išorinės patirties nulemtų asmeninių sprendimų. Toju suvokia rioši kaip summum bonum, kaip „palaimą“ (Brahmanas yra ananda, palaima). Rioši – pasaulį persmelkianti šviesa, todėl Inouye ją irgi sieja su Brahmanu. Rioši – meilė žmonėms, nemari, visažinė, gera. Blogis atsirandąs iš valios (Schopenhaueris!). Rioši – save reguliuojanti funkcija, priešpriešų ri ir ki tarpininkė ir taikytoja. Tai „senas išminčius, gyvenantis tavo širdyje“ – apibūdinimas, visiškai derantis su atitinkamu indų vaizdiniu; pasak japonų filosofijos tėvo kino Wang Yang-Mingo: „Kiekvienoje širdyje gyvena išminčius (sejin). Tik žmonės tuo nepakankamai tvirtai tiki, todėl viskas lieka palaidota.“

Dabar jau nesunku suprasti, koks archajiškas vaizdinys padėjo išspręsti problemą Wagnerio „Parsifalyje“. Kančia – tai įtampa, atsiradusi dėl priešpriešų, būtent Gralio ir Klingzoro galios, kurią šis įgijo užvaldęs šventąją Ietį. Klingzoro kerams paklūsta Kundri, toji instinktyvi, dar gamtinė gyvybinė jėga, kurios stinga Amfortui. Parsifalis išvaduoja libido iš nuolatinės neįveikiamo potraukio būsenos, nes, viena vertus, nepasiduoda jo galiai, kita vertus, tebėra atskirtas nuo Gralio. Amfortas yra greta Gralio ir dėl to kenčia, nes jam stinga priešybės. Parsifalis neturi nei vieno, nei kito, yra „nirdvandva“, laisvas nuo priešpriešų, ir todėl tampa išvaduotoju, gydančiu ir teikiančiu atsinaujinusią gyvenimo jėgą, sutaikančiu priešpriešas – tai, kas šviesu, dangiška, moteriška (Gralis), ir tai, kas tamsu, žemiška, vyriška (Ietis). Kundri mirtį lengva paaiškinti kaip libido išlaisvinimą iš gamtinio, nesutramdyto pavidalo („jaučio pavidalo“, žr. anksčiau), kuris nukrinta nuo jo kaip negyva forma, o libido jėga, naujas gyvenimo srautas, prasimuša Gralio švytėjimu.

Iš dalies nevalingai susilaikydamas nuo priešpriešų, Parsifalis užtvenkė libido, taigi sukūrė naują potencialą, leidžiantį naujai pasireikšti energijai. Akivaizdžiai seksualinė terminologija bemat sugundo suvokti Ieties ir Gralio sąjungą vienpusiškai, kaip seksualumo išlaisvinimą. Tačiau Amforto likimas atskleidžia, kad seksualumas čia niekuo dėtas; priešingai, karalius patiria kančią ir netenka valdžios būtent dėl savo nuosmukio – pasirinktos gamtinės, gyvūniškos nuostatos. Aplinkybė, kad Kundri suviliojo Amfortą, reikšminga kaip simbolinis aktas, liudijantis, jog tokias žaizdas padaro ne tiek seksualumas, kiek natūralaus potraukio nuostata, bevalis pasidavimas biologiniam malonumui. Ši nuostata reiškia, kad mūsų psichikoje gyvūnas pranoksta žmogų. Gyvūno įveiktam padaroma aukos žaizda, skirta gyvūnui (turinti paskatinti žmogaus raidą). Jau anksčiau knygoje „Libido virsmai ir simboliai“ pabrėžiau, kad tikroji problema – ne seksualumas, o libido „prijaukinimas“; su seksualumu tai siejasi tik tiek, kiek šis yra viena svarbiausių ir pavojingiausių libido raiškos formų.

Laikydami Amforto atvejį, taip pat Ieties ir Gralio sąjungą vien seksualine problema, gautume neįveikiamą prieštaravimą, nes tai, kas žaloja, sykiu ir gydytų. Tačiau toks paradoksas leistinas ir teisingas tik sykiu įžvelgiant priešpriešų sutaikymą aukštesniu lygiu, būtent suvokiant, kad kalbama ne apie vienokios ar kitokios formos seksualumą, o apie nuostatą, kuriai paklūsta bet kokia, taigi ir seksualinė, veikla. Nuolat privalau pabrėžti, kad analitinei psichologijai rūpi nuodugnesnė praktinė problema nei seksualumas ir jo išstūmimas. Pastaroji sąvoka neabejotinai vertinga aiškinant infantilią, todėl liguistą sielos dalį, bet anaiptol nėra pakankama kaip principas aiškinti žmogaus sielos visumą. Juk anapus seksualumo ir galios instinkto slypi nuostata seksualumo ir galios atžvilgiu. Nuostata nėra vien intuityvus reiškinys, t. y. nesąmoninga ir spontaniška, tai ir sąmoninga funkcija, todėl ji pirmiausia yra požiūris. Mūsų požiūrį bet kokiu kebliu klausimu itin stipriai veikia tam tikros kolektyvinės idėjos, sudarančios mūsų dvasinę atmosferą, – kartais tą poveikį įsisąmoniname, dažniausiai – ne. Šios kolektyvinės idėjos kuo glaudžiausiai susijusios su praėjusiems šimtmečiams ar net tūkstantmečiams būdinga gyvenimo samprata ar pasaulėžiūra. Visiškai nesvarbu, ar mes suvokiame tokią priklausomybę: šios idėjos veikia mus jau vien per atmosferą, kuria kvėpuojame. Šios kolektyvinės idėjos visada yra religinio pobūdžio; iš filosofinių idėjų kolektyvinį pobūdį įgyja tik tos, kurios išreiškia kokį nors pirmykštį vaizdinį, t. y. kolektyvinį archetipą (Urbild). Religinį idėjų pobūdį lemia tai, kad jos išreiškia kolektyvinės nesąmoningumo srities faktus, taigi gali išlaisvinti ir latentines nesąmoningumo srities energijas. Didžiosios gyvenimo problemos – tarp jų ir seksualumas – visada susijusios su kolektyvinės nesąmoningumo srities archetipais. Šie netgi tampa tai balansuojančiais, tai kompensuojančiais veiksniais sprendžiant problemas, kurias pateikia gyvenimas tikrovėje.

Tai neturėtų stebinti: juk šie vaizdiniai – nuosėdos patirties, susikaupusios per daugybę prisitaikymo ir kovos už būvį tūkstantmečių. Todėl kiekvienas didis gyvenimo potyris, kiekviena didžiulė įtampa palyti šių vaizdinių lobyną ir pateikia juos vidiniam suvokimui, kuris gali tapti sąmoningas, jei individas turi pakankamai savivokos ir nuovokos, kad ne vien aklai išgyventų, bet ir mąstytų tai, ką patiria; jei taip nėra, jis – pats to nesuvokdamas – konkrečiai išgyvena savo mitą ir simbolį.

Vertė Austėja Merkevičiūtė

Šian­dien, kaip nie­kad, esa­me įga­vę pui­kią for­mą gin­ti me­ną nuo klau­si­mo, ku­rio per­smelk­tos vi­sos ki­tos gy­ve­ni­mo sri­tys, – ko­kią nau­dą gau­siu? Net ir prag­ma­tiš­ko­ji Va­ka­rų vi­suo­me­nė ne­drą­siai ieš­ko prak­tiš­ko me­no pri­tai­ky­mo, o me­ni­nin­ko fi­gū­ra taip ir li­ko vi­suo­me­nės pa­ri­by­je – ne­la­bai su­pras­tas ap­lin­ki­nių, bet ir ne­la­bai to sie­kian­tis. An­tai Mars­hal­lo McLuhano sen­ten­ci­ja: „Me­ni­nin­kas – tai as­muo, at­ran­dan­tis til­tus tarp bio­lo­gi­nių ir tech­no­lo­gi­nių skir­tu­mų.“ Ma­ža? Ta­da Ez­ros Po­un­do: „Me­ni­nin­kas – tai ra­sės an­te­na.“ Kad ir ką tai reikš­tų, svar­biau­sia – au­to­ri­te­to ga­lia nu­ra­min­ti.

Leng­va pa­si­klys­ti są­vo­kų ir kla­si­fi­ka­ci­jų la­bi­rin­te, grei­tai vis­ką ir vi­sus su­skirs­ty­ti į kraš­tu­ti­nu­mus: „nau­din­ga–ne­nau­din­ga“. Žmo­gų pir­myn va­ro ne­nu­mal­do­mas no­ras gau­ti nau­dos iš vis­ko, ką tik jis pa­lie­čia, ir tai ne­bū­ti­nai ma­te­ria­li nau­dos for­ma. Iš­gy­ven­ta emo­ci­ja taip pat ga­li teik­ti nau­dos. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, kai vis­kas iš­ban­dy­ta ir pa­tir­ta, kai už­marš­tin nu­ke­liau­ja pir­mų kar­tų jau­du­lys, te­lie­ka ten­kin­tis kas­die­ny­bės ma­ra­to­nu. Emo­ci­jos at­bu­ku­sios ne tik nuo be­pro­tiš­ko in­for­ma­ci­jos kie­kio, ata­kuo­jan­čio są­mo­nę ir pa­są­mo­nę, bet ir nuo iš­gy­ven­tų pa­ty­ri­mų. Pri­pra­to­me verk­ti ir juok­tis su se­ria­lų he­ro­jais, ga­li­me ap­ke­liau­ti pu­sę pa­sau­lio ne­kir­tę sa­vo kam­ba­rio ri­bų, įlen­da­me į mo­ters, vy­ro, su­per­he­ro­jaus ar­ba monst­ro kai­lį kom­piu­te­ri­nia­me žai­di­me, ki­no fil­me ar skai­to­ma­me ro­ma­ne. Vis la­biau nyks­ta slenks­tis tarp re­a­ly­bių, ma­žė­ja skir­tis, kur bai­gia­si vie­na re­a­ly­bė, o kur pra­si­de­da ki­ta. Re­a­ly­bių ri­bas dar ga­li­ma at­sek­ti pa­gal tech­ni­nių prie­mo­nių įtrau­ki­mą į šias ke­lio­nes, ta­čiau emo­ci­niu at­žvil­giu re­a­ly­bės nie­kuo nebe­si­ski­ria. Džiaugs­mas, liū­de­sys, pra­ra­di­mo skaus­mas iš­gy­ve­na­mi taip pat stip­riai kaip ir pa­grin­di­nė­je re­a­ly­bė­je. Ki­ta ver­tus, ar ne to į fik­ci­nes re­a­ly­bes ir nu­klys­ta­me – iš­gy­ven­ti emo­ci­ją? Jaus­mai jo­se pa­tei­kia­mi la­bai kon­cen­truo­tai, smū­giais, to­dėl ir iš­gy­ve­na­mi stip­riai, bet trum­pai, grei­tai už­lei­džiant vie­tą ki­toms emo­ci­joms. Su ki­no fil­mų at­si­ra­di­mu pa­si­kei­tė pa­sau­lio su­pra­ti­mas. Anks­čiau kas­die­ny­bė­je daug kas in­for­ma­ci­jos srau­te lik­da­vo ne­pa­ste­bė­ta, o fil­mas, tiks­liau – mon­ta­žas iš­ryš­ki­no smul­kias de­ta­les ir pri­ver­tė žiū­ro­vą jas ana­li­zuo­ti. Ki­no fil­me gau­na­me mil­ži­niš­ką in­for­ma­ci­jos kon­cen­tra­tą, su­de­ri­na­ma mu­zi­ka ir vaiz­das, tai di­di­na įtam­pą, ga­li pra­virk­dy­ti ar­ba su­kel­ti juo­ką. Pa­tei­kia­mos op­ti­ma­lios ap­lin­ky­bės no­ri­mai re­ak­ci­jai su­ža­din­ti. Tik­ra­me gy­ve­ni­me to­kių kon­cen­truo­tų si­tu­a­ci­jų ne­pa­si­tai­ko, to­dėl re­a­ly­bė nu­blanks­ta prieš ki­no su­ke­lia­mus įspū­džius. Kaip tei­gė Wal­te­ris Ben­ja­mi­nas: „[...] nau­ją grei­tų dir­gik­lių po­rei­kį pa­ten­ki­no fil­mas. For­ma­liu fil­mo prin­ci­pu ta­po per­cep­ci­ja šo­ko bū­du.“ Vie­nos re­a­ly­bės jau aki­vaiz­džiai ne­pa­kan­ka, esa­me su­si­skai­dę į tūks­tan­čius ta­pa­ty­bių, nu­gy­ve­nę šim­tus gy­ve­ni­mų, ret­kar­čiais tarp ke­lio­nių į ki­tas re­a­ly­bes su­grįž­da­mi į esa­mą­jį lai­ką. Kas gi ga­li mus da­bar su­jau­din­ti, kai tiek pa­tir­ta ir iš­ban­dy­ta?

Net maiš­ti­nin­kas An­to­ni­nas Ar­taud, ku­ris tei­gė, kad te­at­ras ne­be­ga­li bū­ti vie­no­je gy­ve­ni­mo pu­sė­je, o žmo­gus – ki­to­je, bū­tų nu­ste­bin­tas to, kaip vei­kia re­a­ly­bių su­si­jun­gi­mas. A. Ar­taud ti­kė­jo­si, kad kuo ar­čiau fik­ci­nė erd­vė bus ša­lia re­a­lio­sios – žiū­ro­vas taps spek­tak­lio da­li­mi, su­abe­jos re­a­ly­bės ri­bo­mis, tuo di­des­nį emo­ci­nį šo­ką jis pa­tirs. Ne­be­ras­da­mas ri­bos tarp re­a­ly­bės ir fik­ci­jos (A. Ar­taud sie­kia­my­bė bu­vo sap­no bū­se­nos su­kė­li­mas), jis iš­gy­vens nau­jus pa­ty­ri­mus, ne­be­ži­nos, ko ti­kė­tis, to­dėl bus ap­im­tas nuo­la­ti­nės at­ra­di­mų bū­se­nos. Ta­čiau šis tra­giš­kas te­at­ro Po­etas ne­nu­ma­tė, kad „žiū­ro­vų“ šio­je re­a­ly­bė­je iš vi­so ne­be­liks, vie­toj jų at­si­ras „vei­kė­jai“. Pa­si­ten­ki­ni­mas ste­bint spek­tak­lį, ki­no fil­mą ar skai­tant kny­gą, se­niau pri­ly­gęs slap­tam žval­gy­mui­si pro rak­to sky­lu­tę, nu­sto­jo sa­vo ga­lios. Ne­už­ten­ka tik pa­sy­viai žiū­rė­ti, no­ri­si da­ly­vau­ti, ak­ty­viai veik­ti. Šiam no­rui pa­ten­kin­ti ku­ria­mos ir ki­no tea­t­ruo­se pri­tai­ko­mos 3D tech­no­lo­gi­jos, į rin­ką lei­džia­mi vis nau­ji kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, ku­riuo­se sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bės – be­ri­bės. Taip su­lau­žo­mos ri­bos tarp re­a­ly­bių, at­si­kra­to­ma pa­sy­vaus ste­bė­to­jo vaid­mens ir žen­gia­ma į ak­ty­vių veiks­mų te­ri­to­ri­ją. Ir nors A. Ar­taud lau­kė re­a­ly­bių su­si­lie­ji­mo kaip vi­siš­kai nau­jos žiū­ro­vo pa­tir­ties, emo­ci­jų spro­gi­mo, jis ne­ga­lė­jo nu­spė­ti, kad per­ženg­tas re­a­ly­bių slenks­tis su­kels to­kį pa­tį spli­ną ir nuo­bo­du­lį, su ku­riuo jis taip ko­vo­jo. Vi­so to kal­ti­nin­kė yra ne­nu­rims­tan­ti žmo­gaus pri­gim­tis. Kad iš­lik­tų, žmo­gui bu­vo duo­tas ga­lin­gas įran­kis – su­ge­bė­ji­mas pri­si­tai­ky­ti, ku­ris ska­ti­no to­bu­lė­ti, ne­kar­to­ti klai­dų. Nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas pir­myn įra­šy­tas krau­jy­je kaip es­mi­nis iš­li­ki­mo prin­ci­pas. Ta­čiau, itin grei­tai pri­si­tai­ky­da­mi prie ap­lin­ky­bių, pra­ra­do­me pa­tir­ties džiaugs­mą. Per­ženg­tas re­a­ly­bių slenks­tis da­bar mums reiš­kia tą pa­tį, ką tra­di­ci­nio te­at­ro spek­tak­lio at­li­ki­mas A. Ar­taud – vi­siš­kai nie­ko. Nes tai, kas kar­tą iš­ban­dy­ta ir su­vok­ta, an­trą kar­tą ne­su­ke­lia to­kio emo­ci­nio efek­to, o tre­čią kar­tą tam­pa ru­ti­na. „Pir­mo kar­to“ sin­dro­mas ga­lio­ja vi­sur, kur šei­mi­nin­kau­ja są­mo­nė – ne­gai­les­tin­ga pa­ty­ri­mų fik­suo­to­ja ir pri­si­tai­ky­mo meist­rė.

Iki šiol dis­ku­tuo­ja­ma dėl to, ko­kia yra me­no pa­skir­tis. Kaip vie­nas iš va­rian­tų pa­tei­kia­ma di­dak­ti­nė funk­ci­ja: me­nas tu­ri mo­ky­ti, vaiz­duo­ti kiek­vie­no as­mens sie­kia­my­bę. Tai ir­gi pa­aiš­ki­na­ma no­ru gau­ti nau­dos – ste­bė­da­mi me­ną ma­to­me ide­a­lą, to­bu­lė­ji­mo gai­res, sie­kia­me keis­tis, trokš­ta­me jam pri­lyg­ti. Me­no kū­ri­nys tam­pa pa­spir­ti­mi to­bu­lin­ti esa­mą re­a­ly­bę, o ne ženg­ti į ki­tą. Ska­ti­na im­tis veiks­mų, įkve­pia pa­si­keis­ti. Ta­čiau vis daž­niau pa­bur­ba­ma, kad šiuo­lai­ki­nis me­nas ne­mo­ko, jo ne­įma­no­ma su­pras­ti. Ei­lė­raš­čiai ne­be­ri­muo­ja­mi Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir Mai­ro­nio sti­liu­mi, pa­veiks­luo­se vaiz­duo­ja­mos spal­vi­nės abst­rak­ty­bės, o mu­zi­ko­je ne­be­li­ko žo­džių. Taip yra dėl to, kad šiuo­lai­ki­nį me­ną ku­ria in­for­ma­ci­jos per­si­so­ti­nęs šiuo­lai­ki­nis žmo­gus. Jo ku­ria­mas me­nas ne­bė­ra mo­ko­mo­sios in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo for­ma.

Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je žmo­gus yra ata­kuo­ja­mas in­for­ma­ci­jos. Jis tu­ri nuo jos gin­tis, da­ry­ti at­ran­kas, nes in­for­ma­ci­ja leng­vai pa­sie­kia­ma ir per­tek­li­nė. Pro­ble­ma – ne anks­čiau vy­ra­vęs in­for­ma­ci­jos sty­gius, bet ne­su­ge­bė­ji­mas val­dy­ti in­for­ma­ci­jos per­tek­liaus ir ne­be­ži­no­ji­mas, ko no­rė­ti, – vis­kas pa­sie­kia­ma, ne­bė­ra ri­bų. To­dėl vėl pra­de­da­ma ieš­ko­ti, kas ga­lė­tų bū­ti iki ga­lo ne­pa­sie­kia­ma, ne­su­vo­kia­ma, ne­kon­tro­liuo­ja­ma są­mo­nės. Ir čia pri­si­me­na­mas me­nas – am­ži­na, ne­iš­se­mia­ma pa­slap­tis. Ne­pa­val­dus są­mo­nei, ku­ri tė­ra tik įran­kis mū­sų ap­lin­kai su­vok­ti. Me­ną at­pa­žįs­ta­me iš mū­sų ne­su­ge­bė­ji­mo iki ga­lo iš­ko­duo­ti pa­tei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Są­mo­nė sten­gia­si ras­ti lo­gi­nę se­ką, at­pa­ži­ni­mą, ga­liau­siai – ko­kią me­no kū­ri­nio pa­grin­di­nę min­tį, ku­ri jį pa­aiš­kin­tų. Ta­čiau me­no kū­ri­nio pa­ma­tas yra emo­ci­ja, ne min­tis. Ša­lu­ti­nė in­for­ma­ci­ja (te­ma, vi­zu­a­lūs spren­di­mai) kū­ri­ny­je pa­tei­kia­ma kaip emo­ci­jos ap­lin­ky­bė. Są­mo­nė pra­si­len­kia su me­no kū­ri­niu, ieš­ko jo ap­lin­ky­bių, bet ne es­mės.

Są­mo­nė ne­lei­džia pa­tir­ti nie­ko nau­jo, ji tar­tum auk­lė, ku­ri nuo­la­tos ste­bi, kad ne­iš­ei­tu­me iš jau pa­žin­tos žai­di­mų aikš­te­lės ri­bų. Sig­mun­das Freu­das tei­gė, kad są­mo­nė vei­kia kaip ap­sau­ga nuo dir­gik­lių. Juos fik­suo­ja pa­tir­tis, taip ma­žė­ja ti­ki­my­bė, kad pa­tir­si­me šo­ką, su­si­dū­rę su ne­pa­žįs­ta­ma si­tu­a­ci­ja. Pa­si­ruo­ši­mas šo­kui yra pa­grin­di­nė są­mo­nės už­duo­tis, ir jei­gu ji at­lie­ka­ma pui­kiai – su juo ne­su­si­du­ria­me. Trau­mi­nis šo­kas yra dir­gik­lių ap­sau­gos pra­lau­ži­mas, si­tu­a­ci­ja, ku­riai są­mo­nė dar ne­bu­vo pa­ren­gu­si „nor­mi­nės“ re­ak­ci­jos. Ta­čiau bū­tent to­kių sau­gių ri­bų už­liū­liuo­ti ta­po­me au­to­ma­ti­zuo­tais me­cha­niz­mais, ku­rie el­gia­si pa­gal iš anks­to nu­ma­ty­tas pro­gra­mas „kaip rei­kia re­a­guo­ti si­tu­a­ci­jo­je x, ką da­ry­ti si­tu­a­ci­jo­je y“. Nuo­la­ti­nis si­tu­a­ci­jų kar­to­ji­mas ne tik tik­ra­me gy­ve­ni­me, bet ir ste­bint fil­mus, ki­tus žmo­nes, žai­džiant kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, net sap­nuo­jant pri­ver­čia są­mo­nę sta­ba­rė­ti, ne­be­ieš­ko­ma ori­gi­na­lių ne­ti­kė­tos si­tu­a­ci­jos spren­di­mo va­rian­tų, to­dėl įsi­ga­li ste­re­o­ti­pi­niai el­ge­sio mo­de­liai. Taip nai­ki­na­mas ga­li­mas šo­ko efek­tas, taip pat bu­ki­na­mos emo­ci­jos, sten­gia­ma­si iš­lai­ky­ti nuo­la­ti­nį kom­for­to po­jū­tį. Jau W. Ben­ja­mi­nas už­si­mi­nė apie izo­liuo­jan­tį ir me­cha­ni­zuo­jan­tį kom­for­to po­vei­kį. At­si­ski­ria­ma ne tik nuo ap­lin­ki­nių žmo­nių, bet ir nuo sa­vęs pa­ties. Žmo­gus pa­da­li­ja­mas į kū­ną, pro­tą ir emo­ci­jas, to­dėl at­si­ran­da su­sve­ti­mė­ji­mas. Sap­nų ir re­a­ly­bės skir­tu­mas tik dar la­biau pa­brė­žia skir­tį. Sap­nuo­se ne­be­ga­li­me sa­vęs kon­tro­liuo­ti, są­mo­nė ne­be­tu­ri val­dan­čios įta­kos, to­dėl vei­kia es­mi­niai ins­tink­tai, troš­ki­mai, ne­re­a­li­zuo­tos emo­ci­jos, pa­sie­kia­mas vi­siš­kas iš­si­lais­vi­ni­mas.

Kaip ir bet ku­rią sis­te­mą, mes ban­do­me apei­ti są­mo­nės nu­ma­ty­tas sau­gu­mo ri­bas. Sie­kia­me iš­gy­ven­ti emo­ci­ją, o tai ga­li­me pa­tir­ti tik su­kė­lę šo­ko bū­se­ną. Tai nė­ra taip pa­pras­ta pa­da­ry­ti, nes šo­kas kas­die­ny­bė­je ta­po nor­ma. Jį su­ke­lia si­tu­a­ci­jos, ku­rioms ne­sa­me pa­si­ruo­šę, iš da­lies tą pa­ska­ti­na ir ne­ti­kė­tu­mo mo­ty­vas. Vi­siš­kai ki­to­kį šo­ką mums su­ke­lia me­no kū­ri­nys, nes prie jo ne­įma­no­ma pri­si­tai­ky­ti net ir daug kar­tų jį ste­bint. Emo­ci­ja „apei­na“ nu­ma­ty­tas el­ge­sio mat­ri­cas, nes kū­ri­nio ne­už­baig­tu­mas, ga­lu­ti­nis ne­iš­se­mia­mu­mas nuo­lat lie­ka ak­tu­a­lus ir dir­gi­nan­tis. Bū­tent pa­slap­ties mo­ty­vas, ku­rio ne­įma­no­ma iš­aiš­kin­ti, su­tram­do są­mo­nę ir iš­lais­vi­na emo­ci­jas. Jaus­mais už­bai­gia­me me­no kū­ri­nį, už­pil­do­me jo tuš­čias vie­tas, ku­rios pa­lik­tos už­baig­ti skai­ty­to­jui / žiū­ro­vui.

Pa­tir­tis dvi­ly­pė – vie­na ver­tus, ji su­tei­kia ži­nių ver­ti­ni­mui, ki­ta ver­tus, nai­ki­na at­ra­di­mo ma­lo­nu­mą. Kuo dau­giau pa­tir­ties įgy­ja­me, tuo dau­giau ti­ki­mės, ple­čia­si lū­kes­čių ho­ri­zon­tas. Dėl to, ne­be­su­ge­bė­da­mi jo pa­ten­kin­ti, nuo­lat kar­to­da­mi tą pa­čią pa­tir­tį ir ne­ras­da­mi jos plė­ti­nių, iš­gy­ve­na­me spli­ną – apa­ti­ją, ne­vil­tį, be­vil­tiš­ku­mą. Taip pa­tir­tis žu­do lai­mės jaus­mą. Ji tam­pa nar­ko­ti­ku, ku­rio net ir ma­ža do­zė iš pra­džių pa­ky­lė­ja iki eu­fo­ri­jos, ta­čiau il­gai­niui jo no­ri­si vis dau­giau, di­des­niais kie­kiais, nes ne­be­su­lau­kia­ma no­ri­mo efek­to. Są­mo­nė pri­pran­ta prie pir­mo kar­to pa­tir­ties su­kel­to šo­ko, to­dėl rei­ka­lau­ja to­kios pa­čios re­ak­ci­jos tęs­ti­nu­mo, nuo­la­ti­nio ste­bi­ni­mo. Ta­čiau to­les­nė pa­tir­tis, net ir to­kio pat emo­ci­nio krū­vio kaip ir pir­mo­ji, te­lie­ka pir­mo­sios at­spin­dys. Rei­ka­lau­ja­me vis ašt­res­nių ir la­biau su­kre­čian­čių pa­ty­ri­mų, di­des­nių do­zių. Ne­pa­vy­kus jų gau­ti, te­lie­ka se­ki­nan­čios pa­ieš­kos, nes lū­kes­čio ho­ri­zon­to ne­be­įma­no­ma su­trauk­ti iki bu­vu­sio dy­džio. Esa­me pa­smerk­ti pa­siek­ti sa­vo pa­ty­ri­mų ri­bas, tik šiuo­lai­ki­nė­je, in­for­ma­ci­jos vi­suo­me­nė­je jas ap­tin­ka­me la­bai anks­ti. Nuo­la­ti­nė, pa­si­kar­to­jan­ti pir­mo­ji pa­tir­tis lie­ka am­ži­na trau­ka, no­ru, ku­rio ne­įma­no­ma iki ga­lo iš­pil­dy­ti. Kuo daž­niau šis no­ras iš­pil­do­mas, tuo la­biau nuo jo tols­ta­ma. Taip ir lie­ka ne­aiš­ku, ar trokš­ta­me nau­jo, ne­pa­tir­to po­ty­rio, ar tie­siog il­gi­mės iš­gy­ven­tos pir­mo­sios pa­tir­ties. Ti­ki­mės nuo­sta­bos, su­krė­ti­mo, iš­si­ver­ži­mo iš me­cha­niš­ko gy­ve­ni­mo mo­de­lio, pa­slap­ties ap­čiuo­pi­mo.

Žiau­ru­mo te­at­ro pra­di­nin­kas A. Ar­taud tei­gia: „Šian­dien, kaip ir ka­dai­se, mi­nia gei­džia pa­slap­ties: ji tik no­ri su­vok­ti dės­nius, ku­rių var­du įsi­ter­pia li­ki­mas, ir gal­būt įsi­ki­ši­mo pa­slap­tį.“ Ne­jau pa­slap­ties troš­ki­mas tė­ra už­slėp­tas no­ras gau­ti dar dau­giau in­for­ma­ci­jos? Tie­sa, ši in­for­ma­ci­ja ne ei­li­nė, vi­siems su­vo­kia­ma, bet ne­iš­šif­ruo­ja­ma, su­tei­kian­ti mil­ži­niš­ką pra­na­šu­mą jos tu­rė­to­jui. Tai ži­nios, dėl ku­rių rei­kia pa­si­steng­ti, ko­vo­ti, ir tas ieš­ko­ji­mo ke­lias tei­kia di­des­nį ma­lo­nu­mą nei at­ra­di­mo džiaugs­mas. Ma­ty­da­mi iliu­zio­nis­to at­lie­ka­mus triu­kus, gal­vo­ja­me: „Ar tai iš tie­sų įma­no­ma? Juk mus kaž­kaip ap­gau­di­nė­ja!“ Ta­čiau ar ieš­ko­me iliu­zi­jos pa­slap­ties? Ar vis dėl­to lie­ka­me to­liau ža­vė­tis? No­ri­me ti­kė­ti tuo, ką ma­to­me, lei­džia­me mus ap­gau­ti. Kar­tais pa­slap­tys bū­na ne­tik­ros, jų spren­di­mas nė­ra už­gin­tas ar už­mas­kuo­tas. Bet žmo­gus joms pa­si­duo­da, ne­at­ra­ki­na įmi­ni­mo mįs­lės, nes no­ri pa­si­lik­ti dar ne­iš­tir­tos erd­vės, ne­no­ri su­griau­ti au­ros ir už­plū­du­sios emo­ci­jos. Pa­slap­tys sim­bo­li­zuo­ja vai­kiš­ku­mą, kai pa­sau­lis dar ne­pa­žin­tas, jo vei­ki­mo dės­niai ne­aiš­kūs ir kiek­vie­na die­na pil­na at­ra­di­mų. Ta­da vi­sos ga­li­my­bės be­ri­bės, nė­ra ne­ati­tai­so­mų spren­di­mų. Ga­li­ma ak­lai pa­si­duo­ti emo­ci­joms, nes są­mo­nė dar tik kau­pia in­for­ma­ci­ją apie ap­lin­ką, ne­kon­tro­liuo­ja kiek­vie­no žings­nio. Vy­rau­ja veiks­mas, o ne mąs­ty­mas, kiek­vie­na die­na iš­gy­ve­na­ma kaip nuo­ty­kis, pa­ti­ria­mas nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas. Nė­ra skir­ties tarp to, ką no­ri­ma da­ry­ti, ir to, kas da­ro­ma. So­cia­li­nės nor­mos, ku­rios su­au­gus ri­bo­ja emo­ci­jas, dar nė­ra įspaus­tos są­mo­nė­je, to­dėl žmo­gus lais­vas iš­reikš­ti ir ne­ga­ty­vius, ir po­zi­ty­vius sa­vo jaus­mus. Kaip pa­slap­ties mo­ty­vas pri­ke­lia­mas ne­są­mo­nin­gas in­fan­ti­lu­mo no­ras. Ga­li­my­bė džiaug­tis ne­kon­tro­liuo­ja­ma si­tu­a­ci­ja, nu­si­mes­ti at­sa­ko­my­bės naš­tą ir at­gai­vin­ti emo­ci­jas, ku­rias nuo­sek­liai ir skru­pu­lin­gai žu­do są­mo­nė. Slap­ta pa­slap­ties pa­lai­ko­ma vil­tis, kad dar ne­už­au­go­me, kad ke­liai at­vi­ri ir vis­kas tik pra­si­de­da.

Mū­sų „in­for­ma­ci­jos“ vi­suo­me­nė­je, kur kiek­vie­ną fak­tą ga­li­ma pa­tik­rin­ti per še­šias­de­šimt se­kun­džių, mes jau­čia­me šį ne­tik­ru­mo trū­ku­mą. Iš­ban­dę ma­te­ria­lių da­ly­kų tei­kia­mus ma­lo­nu­mus, vi­sa­ži­nys­tės pra­na­šu­mus, trokš­ta­me pa­slap­ties. In­for­ma­ci­ja yra ga­lia ir kiek­vie­nas ga­li ją kon­tro­liuo­ti kaip tin­ka­mas, ta­čiau ši vi­sa­ga­ly­bė pa­ver­tė žmo­nes spli­no įkai­tais. Su­vo­ki­mas, kad si­tu­a­ci­ja kon­tro­liuo­ja­ma dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, su­ke­lia pa­ni­ką ir ne­są­mo­nin­gą no­rą at­si­kra­ty­ti šios ga­lios. Nes bū­da­mi sa­vo pa­čių vieš­pa­čiais su­sto­ja­me ar­ba ju­da­me pir­myn me­cha­niš­kais žings­niais, ne­pa­lik­da­mi pro­gos at­si­tik­ti­nu­mui. In­for­ma­ci­jos per­tek­liaus ir jos val­dy­mo su­kel­tas as­me­ni­nis au­to­ma­tiz­mas ska­ti­na ieš­ko­ti ki­to kraš­tu­ti­nu­mo – vi­siš­ko ne­sta­bi­lu­mo. Taip žen­gia­ma į emo­ci­jų sri­tį, vie­nin­te­lę iki šiol iš kon­tro­lės iš­sprūs­tan­čią te­ri­to­ri­ją. O jai vis dar at­sto­vau­ja me­nas.

Kar­tais klai­din­gai ma­no­ma, kad me­ną rei­kia su­vok­ti, ta­čiau jis juk skir­tas pa­jaus­ti, iš­gy­ven­ti. Abst­rak­ci­jos, be­pras­miai įvaiz­džiai, ne­pa­aiš­ki­na­mi mu­zi­kos rit­mai ža­di­na emo­ci­jas, pro­vo­kuo­ja jaus­ti. Nuo­lat pro­tau­ti iš­mo­ky­ta są­mo­nė sun­kiai pa­si­duo­da pro­vo­ka­ci­joms, lo­giš­kai ne­pa­aiš­ki­na­mi kū­ri­niai ją ata­kuo­ja alo­giz­mais. Kai są­mo­nė ne­be­su­ge­ba iš­nar­plio­ti me­no kū­ri­nio ko­do, pa­lie­čia­mas emo­ci­nis lyg­muo. Vėl su­ke­lia­mi tie jaus­mai, ku­rie per il­gą lai­ką  įvai­rių re­a­ly­bių jau bu­vo at­bu­kin­ti. Iš­gy­ve­na­mas emo­ci­nis „pir­mo kar­to“ efek­tas. Dir­gi­na­mi ju­ti­mo or­ga­nai, si­tu­a­ci­ja ne­kon­tro­liuo­ja­ma, at­si­kra­to­ma vi­sa­ga­ly­bės iliu­zi­jos, pa­ti­ria­mas ma­lo­nu­mas.

Pa­kar­to­ja­ma jau Aris­to­te­lio iš­sa­ky­ta min­tis, kad pa­grin­di­nis me­no tiks­las – teik­ti ma­lo­nu­mą. Tik skir­tin­goms kar­toms „ma­lo­nu­mą“ reiš­kė skir­tin­gos są­vo­kos. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je ma­lo­nu­mą sim­bo­li­zuo­ja sau­gus bū­das pa­tir­ti ne­kon­tro­liuo­ja­mą si­tu­a­ci­ją. At­bu­ku­sios emo­ci­jos pri­ke­lia­mos nau­jam gy­ve­ni­mui, kul­tū­rin­gai (pri­ta­riant vi­suo­me­nei) pa­ti­ria­mas pa­si­ten­ki­ni­mas ne tik gro­žin­tis, bet ir bjau­rin­tis, pik­ti­nan­tis, šlykš­tin­tis. Tai ra­fi­nuo­tas bū­das iš­gy­ven­ti net ir vi­suo­me­nė­je ne­pri­im­ti­nas emo­ci­jas, ku­rias įpras­to­mis ap­lin­ky­bė­mis sten­gia­ma­si už­gniauž­ti. Me­no kū­ri­nys yra na­tū­ra­lių, pri­mi­ty­vių emo­ci­jų ka­ta­li­za­to­rius, ku­rį pa­lai­ko ir ska­ti­na vi­suo­me­nė. Sun­kio­jo me­ta­lo dai­no­je ar po­stmo­der­nis­ti­nia­me pa­veiks­le iš­reikš­ta ne­apy­kan­ta svei­ki­na­ma, dėl jos alps­ta­ma. Klau­sy­to­jo ar žiū­ro­vo iš­gy­ven­tos kon­cen­truo­tos, me­no su­kel­tos emo­ci­jos ap­va­lo jo jaus­mus ir sie­lą. Me­no kū­ri­nys tam­pa vi­suo­me­nės re­ak­ci­jos sau­gik­liu. Ne­apy­kan­tą iš­gy­ve­nęs klau­sy­to­jas sau­giai iš­lie­ja sa­vo ne­ga­ty­vias emo­ci­jas kon­kre­čio­je vie­to­je ir kon­kre­čiu lai­ku. Taip įvai­riau­si me­no kū­ri­niai iš­lais­vi­na už­gniauž­tas emo­ci­jas, ska­ti­na pa­siek­ti har­mo­ni­ją. Jie su­tei­kia ga­li­my­bę iš­gy­ven­ti emo­ci­jas ir ne­pa­tir­ti vi­suo­me­nės at­stū­mi­mo. Net at­virkš­čiai – vi­suo­me­nė tai ska­ti­na, pa­ti­ria­mas sa­vi­raiš­kos ma­lo­nu­mas sau­gio­je ap­lin­ko­je. Sau­gu­mo jaus­mas čia taip pat itin svar­bus. At­si­pa­lai­da­vi­mas įma­no­mas tik to­kio­je ap­lin­ko­je, ku­rio­je esi pri­ima­mas toks, koks esi, su vi­sais sa­vo na­tū­ra­liais po­rei­kiais, ins­tink­tais ir pri­mi­ty­vio­mis emo­ci­jo­mis. Me­no kū­ri­nys yra sau­gu­mo ga­ran­tas, ypa­tin­ga ap­lin­ky­bė, ku­ri kei­čia vi­suo­me­nės po­žiū­rį į iš­reiš­kia­mas emo­ci­jas.

Taip me­nas tam­pa dar vie­nu nau­dos tei­kė­ju, ten­ki­na nuo nuo­la­ti­nės są­mo­nės veik­los at­bu­ku­sių žmo­nių emo­ci­jų troš­ki­mą. Bū­da­mi nuo­la­ti­niai in­for­ma­ci­jos me­diu­mai, kaip lai­di­nin­kai per sa­ve leis­da­mi emo­ci­jas, bet nie­ko sa­vy­je il­giau ne­iš­lai­ky­da­mi, mes vis dar ieš­ko­me pa­slap­ties. To, kas ap­gau­tų mū­sų są­mo­nę ir leis­tų iš­si­verž­ti emo­ci­joms, kad dar kar­tą iš­gy­ven­tu­me „pir­mą kar­tą“.

Se­niai no­ri­si pa­ana­li­zuo­ti šiuo me­tu la­bai stip­riai žmo­ni­ją vei­kian­tį pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį ir su juo su­si­ju­sias psi­chi­kos ap­raiš­kas. Car­las Gus­ta­vas Jun­gas, Ed­war­das Edin­ge­ris, ki­ti jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai pa­tei­kia sim­bo­li­nes apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių in­ter­pre­ta­ci­jas. Gi­liau jas su­pra­tę, ga­lė­tu­me ki­taip įpras­min­ti fan­ta­zi­jas apie pa­sau­lio pa­bai­gą. Tuo­met ne­be­rei­kė­tų reng­ti slėp­tu­vių, kaup­ti ne­gen­dan­čių pro­duk­tų ir žva­kių, o psi­chi­nę ener­gi­ją su­telk­tu­me į vi­di­nius po­ky­čius ir eko­lo­giš­ką gy­ven­se­ną.

Ins­tink­to ir ar­che­ti­po sam­pra­ta

Jun­gas įvai­riai api­brė­žė ar­che­ti­pus – gre­ti­no juos su ins­tink­tais, va­din­da­mas gel­mi­niais ins­tink­tų vaiz­di­niais; va­di­no ir įgim­tais ins­tink­ty­vaus el­ge­sio ar pa­reng­ties veik­ti mo­de­liais. Ki­tur tei­gė, kad ar­che­ti­pai – tai for­mos, pa­na­šios į kris­ta­lo for­mas, nuo­lat už­pil­do­mos tu­ri­niu ir iš­reiš­kia­mos sim­bo­liais, vaiz­di­niais, emo­ci­jo­mis. Psi­chiat­ras sa­vo iš­va­das grin­dė li­go­nių psi­chi­kos ty­ri­mais, mi­to­lo­gi­jos, įvai­rių kul­tū­rų sim­bo­li­kos ana­li­ze. Ra­šy­da­mas di­ser­ta­ci­ją apie okul­ti­nius reiš­ki­nius jis iš­ty­rė, kad jo te­stuo­ja­mo­ji pus­se­se­rė Hel­ly Preis­werk pie­šė gnos­ti­nes sis­te­mas nie­ko ne­ži­no­da­ma apie anks­ty­vų­jų gnos­ti­kų raš­tus.

Dalia Juodakytė. Mandala. 2009

O štai vie­nas pa­cien­tas, par­da­vė­jo pa­dė­jė­jas iš Ciu­ri­cho, da­bar li­te­ra­tū­ro­je va­di­na­mas Sau­lės fa­lo žmo­gu­mi, kar­tą pa­kvie­tė Jun­gą prie lan­go ir pa­sa­kė: „Dak­ta­re, jei žiū­rė­si­te į sau­lę pri­si­mer­kęs, pa­ma­ty­si­te, kad sau­lė tu­ri fa­lą, ir kai juo mo­juo­ja, ky­la vė­jai.“ Vė­liau dak­ta­ras per­skai­tė pir­mų­jų šios eros am­žių ma­gi­jos pa­pi­ru­są apie Mit­ros li­tur­gi­ją, kur ap­ra­šo­ma ma­go vi­zi­ja, kad sau­lė tu­ri vamz­dį ar flei­tą, le­mian­čią vė­jus. Šie su­ta­pi­mai ir dau­ge­lis ki­tų pa­ro­dė Jun­gui, kad ha­liu­ci­na­ci­jo­se ga­li at­si­spin­dė­ti ar­cha­jiš­kas re­li­gi­nis tu­ri­nys, ben­dras vi­sai žmo­ni­jai.

Ar­che­ti­pai pri­klau­so ins­tink­tų sri­čiai – jie pa­si­žy­mi tik šiems bū­din­ga di­na­miš­ka pri­gim­ti­mi ir to­dėl jų spe­ci­fi­nė ener­gi­ja, už­val­dan­ti jė­ga pa­ska­ti­na ar­ba pri­ver­čia elg­tis tam tik­ru bū­du. Anot Jun­go, žmo­gus ži­no, kad sap­no ar idė­jos pats ne­su­ku­ria – jie at­si­ran­da kaž­kaip sa­vai­me. Jo tei­gi­mu, vi­sa tai, kas to­kiu bū­du at­si­tin­ka, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip iš ma­nos, de­mo­no, Die­vo ar pa­są­mo­nės ky­lan­tį po­vei­kį. Nors ir ta­pa­tin­da­mas die­vus ir pa­są­mo­nės ar­che­ti­pus, moks­lo sri­ty­je var­to­ti jis pa­si­ren­ka pas­ta­rą­sias są­vo­kas. To­kį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na tuo, kad šios są­vo­kos ap­ima kas­die­nę tik­ro­vę ir „tin­ka be­aist­riam ste­bė­ji­mui, ne­ke­lian­čiam jo­kių me­ta­fi­zi­nių pre­ten­zi­jų, kur kas ge­riau ne­gu trans­cen­den­ti­nės są­vo­kos, pa­si­žy­min­čios kon­tro­ver­siš­ku­mu ir to­dėl ska­ti­nan­čios tam tik­rą fa­na­tiz­mą“. Vis dėl­to tai, ką jos žy­mi, lie­ka tiek pat stip­ru, au­to­no­miš­ka ir nu­mi­no­ziš­ka – ši­to ne­rei­kia pa­mirš­ti. Vi­sa­da lie­ka klau­si­mas, kaip in­di­vi­du­a­li są­mo­nė at­lai­kys to­kį ga­lin­gą gel­mi­nį tu­ri­nį. Ne­re­tai są­mo­nė pa­lūž­ta – pa­vyz­džiui, per­ne­lyg įsi­jau­tus į dva­si­nes prak­ti­kas, – tuo­met iš­tin­ka psi­cho­zė, anks­čiau ir va­din­ta ap­sė­di­mu. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie tar­si už­val­dy­ti die­viš­kos ga­lios ima­si gy­dy­ti, pa­moks­lau­ti, mo­ky­ti. Ati­džiau iš­ty­rę ra­si­me Di­džio­sios Mo­ti­nos, Ra­ga­nos ar Iš­min­čiaus ar­che­ti­pus. Vi­sa tai ne­ken­kia tol, kol žmo­gus iš­lie­ka są­mo­nin­gas, kas su juo vyks­ta, ir ne­įpuo­la į di­dy­bę ar, at­virkš­čiai, vi­siš­kai iš­sen­ka. Tie­sa, ne­re­tai šios fa­zės kar­to­ja­si vie­na po ki­tos, o są­mo­nin­gas ego tar­si ne­da­ly­vau­ja, yra tik pa­sy­vus pa­są­mo­nės ener­gi­jų įkai­tas. Ki­tas pa­vo­jus, ku­riam ne­re­tai pa­si­duo­da psi­cho­lo­gai, gy­dy­to­jai, kul­tū­ros žmo­nės, – ap­si­ri­bo­ti vien są­vo­ko­mis, in­te­lek­tu­a­li­za­vi­mu. Anot Jun­go, „spe­ku­lia­vi­mas są­vo­ko­mis pa­nai­ki­na pa­ty­ri­mo es­mę ir su­tei­kia jam to­kį pa­va­di­ni­mą, ku­ris nuo šios aki­mir­kos pa­kei­čia tik­ro­vę. Są­vo­ka nė vie­no ne­įpa­rei­go­ja – štai ko­dėl kon­cep­tu­a­lu­mas, ža­dė­da­mas ap­sau­gą nuo tik­ro­vės, toks pa­to­gus. Vis dėl­to dva­sia gy­ve­na ne są­vo­ko­se, o žmo­nių veiks­muo­se ir fak­tuo­se.“

Šiuo­lai­ki­nis jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kas, Oks­for­do uni­ver­si­te­te dak­ta­ro laips­nį ap­si­gy­nęs evo­liu­ci­nis psi­chiat­ras Ant­ho­ny Ste­ven­sas ar­che­ti­pą api­brė­žia taip: „Įgim­ti neu­rop­si­chi­niai cen­trai, tu­rin­tys ga­lią su­kel­ti, kon­tro­liuo­ti ir veik­ti (me­dia­te) ben­dras el­ge­sio cha­rak­te­ris­ti­kas ir ti­pi­nius vi­sų žmo­giš­kų bū­ty­bių pa­ty­ri­mus, kad ir ko­kios jos bū­tų ra­sės, kul­tū­ros ar ti­kė­ji­mo.“ Ste­ven­sas pa­pil­do Jun­go at­ra­di­mus bio­lo­gi­ne ir evo­liu­ci­ne per­spek­ty­va ir re­mia­si eto­lo­gų, ant­ro­po­lo­gų stu­di­jo­mis, ci­tuo­ja psi­cho­a­na­li­ti­kų ty­ri­mus, at­lik­tus su kū­di­kiais. Štai René Spit­zo kla­si­ki­niai eks­pe­ri­men­tai su dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kiais lei­do iš­skir­ti, ko­kie sti­mu­lai bū­ti­ni ste­bė­ji­mui ir šyp­so­ji­mui­si su­kel­ti. Kū­di­kis re­a­guo­ja, kai jam ro­do­mas ma­ne­ke­nas su nu­pieš­to­mis aki­mis ir ju­di­na­mas taip, lyg bū­tų pri­ta­riant link­si­ma gal­va. Jei dar nu­pie­šia­ma plau­kų li­ni­ja ir bur­na pa­kel­tais lū­pų kam­pu­čiais, kū­di­kio po­zi­ty­vi re­ak­ci­ja stip­rė­ja. Žmo­gaus bal­sas taip pat stip­ri­na ste­bė­ji­mą ir šyp­so­ji­mą­si. Ki­ti ty­ri­mai su ak­lais nuo gi­mi­mo kū­di­kiais pa­ro­do, kad kū­di­kis žiū­ri ir šyp­so­si mo­ti­nos bal­so kryp­ti­mi, net ir ne­ma­ty­da­mas, o tik gir­dė­da­mas mo­ti­nos bal­są, kai ji len­kia­si prie lo­ve­lės. At­ro­do, kad kū­di­kis tu­ri įgim­tą po­rei­kį gau­ti mo­ti­niš­ką rū­pi­ni­mą­si ir yra pa­si­ren­gęs į jį re­a­guo­ti, o kar­tu su­kel­ti mo­ti­nai dau­giau su­si­ža­vė­ji­mo ir mei­lės. Ta­čiau ne tik mo­ti­nos, bet ir ne­gim­džiu­sios mo­te­rys ir vy­rai, iš­gir­dę gat­vė­je ver­kiant kū­di­kį, su­re­a­guo­ja. Žmo­gui įgim­ta re­ak­ci­ja yra su­sto­ti, dai­ry­tis, ieš­ko­ti, kur yra kū­di­kio tė­vai, o jei nie­ko nė­ra ap­link, tuo­met pri­ei­ti ir ra­min­ti ver­kian­tį vai­ką. Ma­to­me, kaip ar­che­ti­pas su­ke­lia re­ak­ci­ją, ir šiais at­ve­jais ji su­si­ju­si su mo­ti­niš­ku­mu, Mo­ti­nos ar­che­ti­pu, įgim­tu mums vi­siems.

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ti­pi­nių eg­zis­ten­ci­nių si­tu­a­ci­jų kur kas ma­žiau, nei yra at­ski­rų žmo­nių gy­ve­ni­mų: tai gi­mi­mas, ve­dy­bos, mo­ti­nys­tė, iš­si­sky­ri­mas, mir­tis. Jo­se net ir spe­cia­liai ne­mo­ky­ti žmo­nės el­gia­si pa­na­šiai – tai ar­che­ti­pi­nis re­a­ga­vi­mas, tu­rin­tis pa­na­šią se­ką, nors kul­tū­ri­nis tu­ri­nys ir ski­ria­si. Ar­che­ti­pi­nis el­ge­sys vi­sa­da tu­ri aiš­kų tiks­lą ir reikš­mę in­di­vi­do ar rū­šies iš­li­ki­mui, net kai tas tiks­las nė­ra įsi­są­mo­nin­tas. Vis dėl­to Ste­ven­sas, net pa­si­telk­da­mas bio­lo­gi­jos moks­lų duo­me­nis, įspė­ja apie šių ri­bo­tu­mą, ku­ris žmo­gų ga­li pa­vers­ti bio­lo­gi­ne ma­ši­na. Juk mo­ti­na vai­kui – ne vien rū­pes­tin­go el­ge­sio se­ka, o di­de­lės mei­lės, švel­naus prie­rai­šu­mo ob­jek­tas ir šal­ti­nis. Kaip ir Jun­gas, Ste­ven­sas ak­cen­tuo­ja, kad vi­di­nės psi­chi­nės ar­che­ti­po iš­raiš­kos są­mo­nė­je per sim­bo­lius, vaiz­di­nius, in­tui­ci­ją, jaus­mus, žo­džius, mi­tus yra la­bai svar­bios. Štai mo­ti­nos vaiz­di­nys vi­so­se kul­tū­ro­se su­si­jęs su Di­dži­ą­ja Dei­ve gim­dy­to­ja, gar­bi­na­ma šven­to­se vie­to­se ir įvai­riais pa­vi­da­lais. Mū­suo­se jai pri­ski­ria­mi šven­ti ak­me­nys ir šal­ti­niai, Die­vo Mo­ti­nos at­vaiz­dai gy­do, at­gai­vi­na nu­sil­pu­sius, at­nau­ji­na dva­sią. Ar­che­ti­pas – juk tik moks­li­nė są­vo­ka api­bū­din­ti tai stip­riai iš gel­mės vei­kian­čiai jė­gai, ku­ri tu­ri ga­lią – die­viš­ką ir šven­tą, kar­tu bau­gi­nan­čią ir ne­kon­tro­liuo­ja­mą – trans­for­muo­ti as­me­ny­bę.

Gi­lus ar­che­ti­po su­pra­ti­mas lei­džia baig­ti gin­čus, ku­ri tau­ta ar kul­tū­ra pir­mo­ji su­kū­rė vie­ną ar ki­tą mi­tą, sim­bo­lį, są­vo­ką. Ne­bė­ra pra­smės ko­vo­ti dėl jų nuo­sa­vy­bės, kad ir kas tai bū­tų – žvaigž­dė, svas­ti­ka, pa­sau­lio me­dis, Dei­vė gim­dy­to­ja, aukš­čiau­sias Die­vas ar ki­ta. Vi­sa tai ben­dros žmo­ni­jos pri­gim­ties da­lis, žmo­gus pa­sau­lį ga­li su­vok­ti tik taip, kaip pats ja­me gy­ve­na – ko­jo­mis ant že­mės, gal­va dan­gu­je, ran­ko­mis į de­ši­nę ir kai­rę, am­ži­na­me cik­le tarp gy­vy­bės ir mir­ties.

Pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­pas

Iš to, kas iš­dės­ty­ta, aiš­kė­ja: kad pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį lai­ky­tu­me ar­che­ti­pi­niu, jis tu­rė­tų stip­riai veik­ti el­ge­sį ir emo­ci­jas, tu­rė­tų bū­ti ben­dras vi­siems žmo­nėms, kad ir ko­kios jie bū­tų ra­sės, kul­tū­ros, ti­kė­ji­mo, tu­rė­ti vie­no­dą struk­tū­rą ir tiks­lą.

Anks­ty­vo­jo­je ju­dė­jų ir krikš­čio­nių li­te­ra­tū­ro­je apo­ka­lip­sė reiš­kė Die­vo at­lie­ka­mą slap­tų da­ly­kų at­vė­ri­mą iš­rink­ta­jam pra­na­šui; pa­pras­tai kaip apo­ka­lip­sė su­pran­ta­mas to­kių ap­reiš­ki­mų iš­dės­ty­mas raš­tu. Šiuo me­tu ši są­vo­ka daž­niau­siai var­to­ja­ma pa­sau­lio pa­bai­gai, di­džiu­lio mas­to ka­tast­ro­fai nu­sa­ky­ti. Pa­sau­lio pa­bai­gos mi­tai bū­din­gi dau­ge­liui kul­tū­rų: zo­ro­ast­riz­mui, ger­ma­nų mi­to­lo­gi­jai (rag­na­ro­kas), krikš­čio­ny­bei (Ap­reiš­ki­mas Jo­nui), is­la­mui (Pas­ku­ti­nis teis­mas). Pas­ta­rai­siais lai­kais su­kur­ta daug va­di­na­mų­jų apo­ka­lip­ti­nių sek­tų, ku­rių pagrindi­nis rū­pes­tis ir yra pa­sau­lio pa­bai­ga. Dvi iš jų Edin­ge­ris va­di­na di­džiau­sio­mis ir įta­kin­giau­sio­mis JAV – tai Je­ho­vos liu­dy­to­jai ir Sep­tin­to­sios die­nos ad­ven­tis­tai, ku­rių vien tik JAV yra nuo 750 tūks­tan­čių iki 1 mi­li­jo­no, o kur dar na­riai ki­to­se ša­ly­se. Dau­gy­bė šiuo­lai­ki­nių pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių kas­dien ku­ria­mi ra­šy­to­jų ir ki­no re­ži­sie­rių ir nuo­lat mums ro­do­mi. Žmo­ni­jos vaiz­duo­tė to­liau gim­do pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nius tiek ko­lek­ty­viai, tiek in­di­vi­du­a­liai – ten­ka gir­dė­ti pa­sa­ko­jant apo­ka­lip­ti­nius sap­nus apie as­te­roi­dų kri­ti­mą, tva­ną, mies­tų griū­tį, ato­mi­nės bom­bos spro­gi­mą. Cik­liš­kos mi­to­lo­gi­jos – ma­jų, hin­duis­tų, Bu­dos Mait­rė­jo – ak­cen­tuo­ja ne pa­sau­lio pa­bai­gą, bet jo trans­for­ma­ci­ją. Nors spe­ci­fi­nės de­ta­lės ski­ria­si, pa­sa­ko­ji­mai apie pa­sau­lio pa­bai­gą ar trans­for­ma­ci­ją tu­ri aiš­kias fa­zes:

1) ap­reiš­ki­mas, at­ei­ties at­sklei­di­mas

2) ver­ti­ni­mas ar teis­mas,

3) baus­mė ar­ba su­nai­ki­ni­mas,

4) at­si­nau­ji­ni­mas – gims­ta nau­jas pa­sau­lis.

Apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių įta­ką el­ge­siui ir emo­ci­joms ga­li­me ma­ty­ti kas­dien. Lauk­da­mi 2012 me­tų gruo­džio 21-osios žmo­nės ap­im­ti ne­ri­mo, ki­lo kon­ser­vų, drus­kos, kruo­pų pir­ki­mo ban­gos, kai kas įsi­ren­gė slėp­tu­ves, pa­si­rū­pi­no prie­mo­nių, ku­rios, ti­ki­ma, pa­dės iš­lik­ti iš­rink­tie­siems. Kai kas pik­ti­na­si nuo­dė­min­gai­siais, da­ran­čiais blo­ga, me­luo­jan­čiais, žu­dan­čiais ir vi­lia­si, kad šie bus nu­baus­ti. De­struk­ci­ja jau vyks­ta – su­si­do­ro­ja­ma ar kvie­čia­ma su­si­do­ro­ti su ki­to­kiais, ti­kint, kad jie yra vi­so blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas. Čia ga­li­me mi­nė­ti te­ro­riz­mą, ka­rus, re­vo­liu­ci­jas, mo­te­rų prie­var­ta­vi­mą, Ti­be­to vie­nuo­lių žu­dy­mą ir sa­vi­žu­dy­bes, ki­ta­tau­čių ir ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mą ir taip to­liau. Apo­ka­lip­ti­nių sek­tų na­riai jau ma­siš­kai žu­dė­si ap­sės­ti pa­sau­lio pa­bai­gos idė­jos: 1993 me­tais Tek­sa­se ir 1997 me­tais Ka­li­for­ni­jo­je. Edin­ge­ris tei­gia, kad Hit­le­ris, pa­na­šiai kaip šių sek­tų va­do­vai ir na­riai, bu­vo ap­sės­tas pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­po ir mąs­tė apie sa­ve re­li­gi­niais ter­mi­nais. Ana­li­ti­kas api­bū­di­no to­kio ap­sė­di­mo psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną kaip ge­ne­ruo­jan­čią di­džiu­lę cha­riz­mą ir mil­ži­niš­ką ener­gi­ją.

Ta­čiau, kaip ir bū­din­ga ar­che­ti­pui, pa­sau­lio pa­bai­ga tu­ri tiks­lą – de­struk­ci­ja įsi­vaiz­duo­ja­ma ne dėl pa­ties grio­vi­mo, o dėl at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo. Ky­la vil­tis nau­jo gy­ve­ni­mo, ku­ria­me vis­kas bus ki­taip – at­gims dva­si­nės ver­ty­bės, ar­ti­mo mei­lė, bū­ties ty­ru­mas, tei­sin­gu­mas, dar­na su že­me, jos eko­lo­gi­ne sis­te­ma ir pan. Kuo gi­les­nė dva­si­nė kri­zė, iš­oriš­kai be­si­reiš­kian­ti kaip fi­nan­si­nė ar po­li­ti­nė, tuo la­biau stip­rė­ja pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­niai ir su jais su­si­ju­sios emo­ci­jos.

Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai šių me­tų lap­kri­čio 29 die­ną su­ren­gė pa­sau­lio pa­bai­gos te­mai skir­tą in­ter­ne­ti­nį se­mi­na­rą. Įsi­mi­nė dis­ku­si­jos da­ly­vio Joh­no Hil­lo pa­sa­ko­ji­mas, kaip jį pa­tį bu­vo su­krė­tęs pa­sau­lio pa­bai­gos sap­nas – at­si­bu­dęs jis lė­kė pas sa­vo stu­den­tus pra­neš­ti ži­nios! Šis Ciu­ri­che gy­ve­nan­tis psi­cho­a­na­li­ti­kas pa­brė­žė apo­ka­lip­sės ar­che­ti­po nu­mi­no­ziš­ku­mą – šven­tu­mo pa­ty­ri­mą, kai su­vo­kia­ma Die­vo di­dy­bė ir sa­va­sis men­ku­mas jo aki­vaiz­do­je. Jis ci­ta­vo vie­no te­olo­go at­lik­tą 50 mis­ti­kų pa­sau­lio pa­bai­gos pra­na­šys­čių stu­di­ją, ku­ri pa­ro­dė, kad nė vie­na pra­na­šys­tė ne­iš­si­pil­dė. Vis dėl­to pats mi­tas, anot Hil­lo, pri­ver­čia su­vok­ti vi­sa ko lai­ki­nu­mą ir die­viš­ką­ją re­a­ly­bę. Gal tai ir yra pa­grin­di­nis šio ar­che­ti­po tiks­las, klau­sia jis. Vie­na dis­ku­si­jos pra­ne­šė­jų Nan­cy Fur­lot­ti pa­pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu taip daž­nai ap­ta­ria­mi ma­jai ti­kė­jo, jog die­vai žmo­nes kū­rė ke­tu­ris kar­tus. Pra­džio­je žmo­nes lip­dė iš mo­lio, ta­čiau šie su­tru­pė­jo, to­dėl nu­lip­dė iš pur­vo, bet šie su­tir­po lie­tu­je. Tre­čią kar­tą žmo­nes ga­mi­no iš me­džio, ta­čiau šie me­di­niai žmo­nės grei­tai pa­mir­šo sa­vo kū­rė­jus die­vus, jų ne­ger­bė. Ga­liau­siai žmo­nės bu­vo su­kur­ti iš ku­ku­rū­zų. Ma­jai ku­ku­rū­zus lai­kė ne tik svar­biau­siu mais­to pro­duk­tu, bet ir pir­mi­ne juos su­da­ran­čia ma­te­ri­ja. Le­gen­di­nių dvy­nių Hu­nah­pu ir Šba­lan­kės ko­va su po­že­mio ka­ra­lys­tės val­do­vais ir jų tė­vo, Ku­ku­rū­zų die­vo, pri­kė­li­mas – svar­bus ma­jų mi­tas. Į šį mi­tą daž­nai žvel­gia­ma kaip į žem­dir­bys­tės cik­lo ir kas­me­ti­nio der­liaus at­gi­mi­mo me­ta­fo­rą. Kai ma­jai sė­ja ku­ku­rū­zus, jie pa­siun­čia grū­dus į po­že­mio ka­ra­lys­tę, ta­čiau ku­ku­rū­zas at­gims­ta jau­no dai­go pa­vi­da­lu. Su­kur­tų ku­ku­rū­zų žmo­nių pa­skir­tis bu­vo ug­dy­ti do­ry­bes ir tar­pi­nin­kau­ti tarp pro­tė­vių ir dan­gaus die­vų, gar­bin­ti die­vus, vyk­dy­ti die­vų už­duo­tis, juos ap­tar­nau­ti – už­si­im­ti ju­ve­ly­ri­ka, ap­dirb­ti bran­gak­me­nius, kur­ti ba­rel­je­fus ir kt. Žmo­gus tu­ri pa­tir­ti šven­ty­bę ir ją gerb­ti, jei taip nė­ra, die­vai už­si­rūs­ti­na ir per­ku­ria žmo­gų iš nau­jo.

Da­bar tur­būt ar­tė­ja toks lai­kas, nes ko­lek­ty­vi­nė są­mo­nė už­tvin­dy­ta pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių. Kaip taik­liai mi­nė­to­je dis­ku­si­jo­je pa­sa­kė Hil­las, 2008 me­tais žlu­go iliu­zi­ja, kad pi­ni­gai yra be­ga­li­niai, – žmo­ni­ja tar­si at­si­bu­do iš ko­lek­ty­vi­nio sap­no. Pra­tę­siu, kad šiuo me­tu sklai­do­si iliu­zi­ja, jog že­mės iš­tek­liai ne­iš­sen­kan­tys, o Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra vie­nin­te­lė ir ge­riau­sia. Kal­ba­ma apie rei­ka­lin­gą mo­ters vaid­mens ir mo­te­riš­kos sie­los su­stip­rė­ji­mą, su­grį­ži­mą ne tik prie Že­mės, bet ir prie dva­sios eko­lo­gi­jos. Jun­gas jau prieš ke­lias­de­šimt me­tų tei­gė, kad apo­ka­lip­sės ar­che­ti­pas iš­ties eg­zis­tuo­ja ir ak­ty­viai vei­kia ko­lek­ty­vi­nę pa­są­mo­nę. Jis ma­tė, kad apo­ka­lip­sė už­bu­ria, pri­trau­kia, ža­vi dėl sa­vo ar­che­ti­pi­nio nu­mi­no­ziš­ku­mo. Ta­čiau jis prieš­ta­ra­vo apo­ka­lip­tiz­mui – pa­bai­gos lau­ki­mui ir il­ge­siui, prie­ši­no­si krikš­čio­nių fun­da­men­ta­lis­tų pa­žo­di­nei Bib­li­jos kny­gų in­ter­pre­ta­ci­jai. Jun­gas, kaip ir jo se­kė­jas Edin­ge­ris (be­je, pats ku­rį lai­ką bu­vęs Je­ho­vos liu­dy­to­jas), tei­gė, kad Da­nie­lio ir Ap­reiš­ki­mo Jo­nui kny­gas, ku­pi­nas sim­bo­lių ir me­ta­fo­rų, rei­kia su­vok­ti sim­bo­liš­kai, kaip ir sap­nus. Jos pa­tei­kia mums me­ta­fo­ri­nius vaiz­di­nius, su­si­ju­sius su vi­di­nė­mis psi­chi­nė­mis bū­se­no­mis ir tu­rin­čius ga­lią trans­for­muo­ti są­mo­nę. Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai kal­ba apie po­rei­kį keis­tis žmo­ni­jos prie­lai­doms apie tik­ro­vę ir žmo­gaus vie­tą jo­je – pa­są­mo­ni­niams ti­kė­ji­mams, nuo­sta­toms ir pro­to kon­struk­ci­joms, su­da­ran­čioms mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do pa­grin­dą. Edin­ge­rio tei­gi­mu, apo­ka­lip­sė – tai reikš­min­gas įvy­kis, ku­riuo sa­vas­tis pa­sie­kia są­mo­nin­gą re­a­li­za­ci­ją. Jau­čia­me po­rei­kį at­ras­ti gi­les­nį ry­šį su sa­vas­ti­mi, Die­vu sa­vy­je, kad ga­lė­tu­me ma­ty­ti die­viš­ku­mą ki­ta­me ir jį svei­kin­ti. Ta­čiau tą dar­bą tu­ri­me dirb­ti kiek­vie­nas as­me­niš­kai. Dirb­da­mi tą dar­bą, ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­si­me su­si­dur­ti su še­šė­liu, ku­rį da­bar pro­jek­tuo­ja­me į ki­to­kius, pa­tys tar­si lik­da­mi ste­ri­lūs. Teks su­si­tik­ti ir su­si­sie­ti su vi­di­niu prie­šin­gos ly­ties Ki­tu – ani­ma ir ani­mus, kad bū­tu­me visybiški. Žmo­gus tu­ri kas­kart ma­rin­ti se­nus, at­gy­ve­nu­sius el­ge­sio ste­re­o­ti­pus, nuo­sta­tas ir gim­dy­ti nau­ją sa­ve – šiuo po­žiū­riu jis nuo­lat su­ka­si mir­ties ir gy­vy­bės cik­le. Me­tų cik­lo šven­tės, di­de­le da­li­mi – ar­tė­jan­čios Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio šven­tės, pa­de­da to­kiam vi­di­niam vir­smui. Jos su­tei­kia pro­gą pri­si­lies­ti prie gi­liau­sių vi­di­nių klo­dų, ku­riuo­se dar gy­vas mi­tas, pa­slap­tis – ar­che­ti­pi­nių žmo­giš­ko­sios bū­ties klo­dų. Są­mo­nin­gas ry­šys su gy­vu gel­mi­niu mi­tu ga­li keis­ti, ju­din­ti, at­nau­jin­ti, pra­plės­ti ir pa­ky­lė­ti dva­sią.

Laisvalaikio pomėgiai

Kalbant apie charakterį ir asmenybę arba apie jų abiejų raišką, būtina prisiminti ir laisvalaikio pomėgius. Norėčiau iš anksto pasakyti, kad kava man reiškia labai daug. Todėl vykdamas skaityti paskaitų visada turiu kofeino tabletę, kad galėčiau ją prireikus išgerti, jei prieš paskaitą nebūtų galimybės gauti stiprios kavos. A propos: vieną dieną atvykstu skaityti paskaitos į Gmundeną Zalckamergute. Prieš pat paskaitą einu į kavinę ir užsisakau „kapucino“, – taip Vienoje vadinama labai tamsi, taigi stipri pupelių kava; dėl stiprumo ji tamsiai ruda kaip kapucino abitas. Tačiau kelneris atneša labai silpnos kavos, Vienoje vadinamos „gšloderiu“, tiesiog padažyto vandens. Skubu atgal į viešbutį išgerti kofeino tabletės, ir kas mane sustabdo fojė? Kapucinas, tikras kapucinų vienuolis. Atsinešęs iš vienuolyno bibliotekos porą mano knygų, kad jose pasirašyčiau.

Mano aistra iki aštuoniasdešimties metų buvo alpinizmas. Vienus metus negalėdamas kopti į kalnus, nes turėjau nešioti žydų žvaigždę, sapnuodavau kopiąs. Kai bičiulio Huberto Gsuro įkalbėtas galiausiai išdrįsau nuvažiuoti į Aukštąjį Vandą* be žydiškos žvaigždės, kopdamas nesusilaikiau ir tiesiog pabučiavau uolą (tąsyk ryžomės kopti į Kancelgratą).

Alpinizmas – vienintelė sporto šaka, apie kurią galima pasakyti, kad senstant senkančią fizinę jėgą kompensuoja sukaupta alpinistinė patirtis ir rafinuotesnė kopimo technika. Šiaip ar taip, kopimo uolomis valandos man buvo vienintelės, apie kurias galiu tvirtai pasakyti, kad buvau užsiėmęs ne būsima knyga ar paskaita. Iš tikrųjų Juanas Battista Torello¹ ne itin perdėjo, kartą laikraštyje „Österreichische Hochschulzeitung“ parašęs apie savo įtarimą, kad 27 garbės daktaro vardai man ne tokie reikšmingi kaip du alpinistų takeliai Alpėse, kuriuos atradę alpinistai mano garbei pakrikštijo „Franklio takeliais“.

Jau minėjau, kad labiausiai mane vilioja žaidimas rulete, smegenų operacija ir kopimas į dar niekieno neįveiktą viršūnę. Reikėtų pridurti, kad didžiausia palaima – mieste parengus publikaciją ir išsiuntus rankraštį, paskui kalnuose užkopti gražia uola ir praleisti naktį jaukiame kalnų trobelės kambarėlyje su mielu žmogumi. Šiaip ar taip, į kalnus (kaip kiti į dykumą) einu tam, kad susikaupčiau vienišas iškylaudamas, tarkime, po Rakso² plynaukštę. Turbūt visus svarbius sprendimus ar nutarimus priėmiau šitaip iškylaudamas ten, aukštybėse.

Esu kopęs ne tik Alpėse, bet ir Aukštuosiuose Tatruose, net itin sudėtinga – bene ketvirto sudėtingumo laipsnio – ketera, ir Elli buvo su manimi. Pasitaikius progai kopiau ir į Keiptauno stalkalnį, taigi Pietų Afrikoje, kur nuvykau skaityti šventinio pranešimo, skirto Stelenboso universiteto jubiliejui. Mano vedlys buvo Pietų Afrikos alpinistų klubo prezidentas. Galiausiai visiškai atsitiktinai mudu su Elli tapome pirmaisiais ką tik įsteigtos alpinizmo mokyklos Amerikos Josemičio slėnyje mokiniais.

Bičiulių nuomone, mano aistra alpinizmui siejasi su domėjimusi „aukštumų psichologija“ – taip ją pirmą kartą pavadinau 1938 m. paskelbtame straipsnyje. Tai patvirtintų aplinkybė, kad 67 metų pradėjau lankyti skraidymo pamokas. Jau po poros mėnesių atlikau pirmuosius solinius skrydžius.

Dabar norėčiau trumpai paminėti ir ne tokius rimtus laisvalaikio pomėgius. Antai man labai svarbūs kaklaraiščiai. Galiu įsimylėti kaklaraiščius, taip pat ir platoniška meile, galiu grožėtis jais vitrinoje, taigi žinodamas, kad jie priklauso ir priklausys ne man.

Laisvalaikio pomėgis gali būti toks, kad pasidarai tikru mėgėju, nelieki diletantu. Aš pasidariau akinių rėmelių dizaineris mėgėjas. Šiaip ar taip, nusimanau tiek, kad kartą, prieš pradėdama serijinę rėmelių gamybą, eskizą man pateikė viena didžiausių pasaulio gamyklų. Turėjau tą eskizą įvertinti.

Srityse, kuriose esu diletantas, irgi elgiuosi drąsiai, nesivaržydamas. Esu sukūręs muzikinių kompozicijų, – vienai mano elegijai instrumentuotę parašė profesionalas, paskui ją viešai atliko orkestras; ir vienas mano tango buvo panaudotas televizijos laidai.

Prieš porą dešimtmečių nuvykau į Vikersundą, miestelį, per valandą pasiekiamą automobiliu iš Oslo; ten neurologijos sanatorijos vyriausiasis gydytojas rengė kelių dienų logoterapijos simpoziumą.

– Ar prieš skaitydamas atidarymo referatą būsiu pristatytas?

– Taip, – atsakė vyriausiasis gydytojas.

– Kas mane pristatys? – paklausiau.

– Naujasis Oslo universiteto ordinarinis psichiatrijos profesorius.

– Ar jis ką nors žino apie mane?

– Jis ne tik jus pažįsta, bet ir labai vertina, ir, sako, jau labai seniai.

Neįstengiau prisiminti kada nors jį sutikęs, tad labai smalsavau. Galiausiai profesorius pasirodė ir išties pareiškė nuo seno mane pažįstąs, visada manimi žavėjęsis. Jis esąs vienas iš daugybės Pietų Moravijos miestelio Porlico, kuriame gimė mano tėvas, sinagogos tarnautojo vaikų.

Po Pirmojo pasaulinio karo, didžiausio vargo metais, mūsų šeima leido vasaros atostogas Porlice, ten vyresnysis brolis nepaprastai uoliai organizavo saviveiklinio teatro spektaklius. Spektakliai kaskart vykdavo valstiečių sodybų kiemuose, sceną atstojo ant dubenų suklotos lentos, trupę sudarė 13–15 metų berniukai ir mergaitės. Tarp jų buvau ir aš. Užsitempęs peruką su plike vaidinau senąjį daktarą Štyglicą**, taip pat Knyrymą iš Nestroyaus parodijos „Piktoji dvasia Lumpacivagabundas“. Tas Knyrymas padarė tokį įspūdį Porlico sinagogos tarnautojo sūnui, anuomet mažam berniukui, jaunesniam už mane pora metų, dabar visame pasaulyje žinomam Oslo universiteto ordinariniam psichiatrijos profesoriui Eitingeriui, kad jis ištisus dešimtmečius buvo mano gerbėjas. Apie logoterapiją nelabai ką buvo girdėjęs. Atmintin jam įsirėžė anas Viktoras Franklis ir jo Knyrymas.

Kartą visai rimtai kūriau ir savotišką dramą, – šią aplinkybę knygos „…vis vien sakyti gyvenimui Taip“, taigi naujojo knygos apie koncentracijos stovyklą³ leidimo, pratarmėje išsamiai aprašė Hansas Weigelis; apie šią knygą vėliau dar kalbėsiu. Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad pačią knygą vienas katalikų kunigas Australijoje perrašė kaip dramą. Vieno dramos veiksmo premjera įvyko Toronte, tai buvo tarsi prologas mano paskaitai didžiausioje miesto salėje, Toronto teatre. Viktorui Frankliui pjesėje teko du vaidmenys – kalinio ir komentatoriaus. Trečiasis Viktoras Franklis, būtent aš, sėdėjo salėje.

Mokykliniai metai

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ekonominiu požiūriu valstybės tarnautojams ėjosi varganai. Dabar vasaras leisdavome ne vasarvietėje, o tėvo gimtinėje Porlice, Pietų Moravijoje. Mes, vaikai, traukdavome elgetauti duonos į valstiečių sodybas – ir vogti į laukus kukurūzų.

Vienoje trečią valandą nakties turėdavau stoti į eilę prie bulvių turguje, kol pusę aštuonių ryto mama pakeisdavo mane, kad galėčiau eiti į mokyklą. Ir dar žiemą!

Paskui atėjo karštligiški tarpukario laikai. Jau buvau pasinėręs į tokių natūrfilosofų kaip Wilhelmas Ostwaldas⁴ ir Gustavas Theodoras Fechneris⁵ raštus. Tačiau pastarojo dar nebuvau skaitęs, kai porą mokyklinių sąsiuvinių prirašiau tema pretenzingu pavadinimu „Mes ir pasaulinis procesas“. Buvau įsitikinęs, kad makrokosme, kaip ir mikrokosme, viešpatauja universalus „pusiausvyros principas“ (kaip tik prie šios minčių eigos grįžau savo „Sielogydoje“).

Kartą pagaliau vėl plaukėme Dunojaus garlaiviu prieš srovę į vasarvietę (Eferdingą); apie vidurnaktį gulėdamas ant denio žvelgiau į „žvaigždėtą dangų virš manęs“ ir pusiausvyros principą „manyje“ (jei prisiminsime Kantą) ir patyriau „aha-išgyvenimą“: kad nirvana yra šiluminė mirtis „žvelgiant iš vidaus“.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį man vėliau padarė Fechnerio veikalas „Dieninis požiūris prieš naktinį požiūrį“ (Tagesansicht gegenüber der Nachtansicht), – taip pat ir tai, kokį kerintį poveikį dar vėliau man padarė Sigmundo Freudo „Anapus malonumo principo“ (Jenseit des Lustprinzip). Taigi jau priartėjame prie mano konfrontacijos su psichoanalize.

Žemesnėje vidurinės mokyklos pakopoje dar buvau pavyzdingas mokinys. Tačiau paskui pasukau savais keliais. Lankiau liaudies universitetą, kad galėčiau klausyti taikomosios psichologijos paskaitų, domėjausi ir eksperimentine psichologija. Paskui mokykloje vietoj retorikos pratimų perskaičiau pranešimą, pailiustruodamas jį eksperimentais, tarp kurių buvo ir Veragutho psichogalvaninio reflekso demonstracija. Vienas bendramokslis laikė ištiestą ranką. Pasakęs eilę bet kokių žodžių, galiausiai ištariau jo draugės vardą, ir galvanometro rodyklė – kurios padidintą projekciją matėme ant užpakalinės fizikos kabineto sienos – nukrypo per visą plotį. Tokiomis aplinkybėmis anuomet dar rausdavome. Laimė, patalpa buvo užtemdyta.

Susidūrimas su psichoanalize

Vis dėlto mano retorikos pratimai ir mokykliniai rašiniai vis labiau virto traktatais apie psichoanalizę. Bendramoksliams pateikdavau vis daugiau šios srities žinių. Antai kiekvienas žinojo, kas nutiko mūsų logikos profesoriaus nesąmoningumo srityje, kai jis vieną dieną vidury pamokos padarė riktą, vietoj „kategorijos sąvokos“ (Gattungsbegriffe) pasakydamas „apvaisinimo veiksmai“ (Begattungsgriffe).

Aš pats žinių pradžioje sėmiausi iš tokių garsių tiesioginių Freudo mokinių kaip Eduardas Hitschmannas⁶ ir Paulis Schilderis⁷; metų metus lankiau pastarojo paskaitas, kurias jis skaitė jau Wagnerio-Jaureggo⁸ vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje.

Netrukus pradėjau susirašinėti su Sigmundu Freudu. Išsamus, kelias disciplinas apimantis skaitymas tiekė man medžiagos, kuri kaupėsi ir, mano požiūriu, galėjo jį dominti. Į kiekvieną laišką jis nedelsdamas atsakydavo.

Deja, po poros dešimtmečių atsidūriau koncentracijos stovykloje ir gestapas konfiskavo visus jo laiškus ir atvirukus (mūsų susirašinėjimas truko keletą metų), taip pat ir porą ligos istorijų, kurias jaunasis Freudas sukūrė ir savo ranka užrašė universitetinėje psichiatrijos klinikoje, – jas man padovanojo klinikos archyvaras, kai vėliau aš pats ten dirbau.

Vieną dieną sėdėjau ant suolo pagrindinėje Praterio alėjoje, anuomet mėgstamoje mano darbo vietoje, ir užrašinėjau savo mintis apie tai, kaip atsirado „pritarimo ir neigimo raiška pasitelkiant mimiką“. Rankraštį pridėjau prie vieno laiško, kurį šiaip ar taip siunčiau Freudui. Nemenkai nustebau sulaukęs Freudo atsakymo, kad jis persiuntė rankraštį žurnalui „Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse“ ir kad tikisi, jog aš nebūsiąs prieš.

Po kelerių metų, 1924 m., straipsnis ir buvo paskelbtas šiame žurnale. Tiesa, mano pirmoji publikacija pasirodė jau 1923 m., būtent vieno dienraščio priede jaunimui. Gana pikantiška, kad šis pradedančiojo psichiatro plunksnos darbas prasideda kaip tik tokiu teiginiu: nesą nieko, ko autorius nekęstų labiau už sveiką protą (žinoma, omeny turėjau aklai perimtus mąstymo būdus).

Mano pažįstami žino, kad nesantaika su Freudu nesutrukdė man išreikšti deramą pagarbą. Galbūt tai paliudija šis faktas: būdamas Austrijos draugijos hebrajų universitetui Jeruzalėje remti viceprezidentas, per valdybos posėdį aptariant finansinę auką universiteto pastatui ir to pastato pavadinimą pasiūliau pavadinti jį Sigmund Freud Hall.

Su Freudu ne tik susirašinėjau, kartą jį atsitiktinai sutikau. Buvau jau medicinos studentas, ne vidurinės mokyklos mokinys. Vos spėjau prisistatyti, jis bemat paklausė:

– Viktoras Franklis, Viena, 2 rajonas, Černingasė 6, butas 25 – ar ne tiesa?

– Tiesa, – patvirtinau.

Metų metus susirašinėjęs, mano adresą jis žinojo atmintinai.

Susitikimas buvo atsitiktinis ir jau per vėlyvas: buvau patekęs Alfredo Adlerio įtakon, Adleris jau pritarė, kad mano antrasis mokslinis darbas būtų paskelbtas leidinyje „Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie“. Mėginimas aptarti, kokį įspūdį man padarė Freudas, ypač lyginant su itin kontrastingu Adlerio įspūdžiu, nuvestų pernelyg toli. Kurtas Eissleris⁹, kurio žinioje yra Freudo archyvas, kartą atvyko iš Niujorko į Vieną, aplankė mane, paprašė išsamiai ir nuodugniai prisiminti šį susitikimą, įrašė prisiminimus į magnetofono juostą ir ją įtraukė į Freudo archyvą.

Psichiatrija kaip profesinis ketinimas

Dar tebebuvau mokinys, kai ankstyvos vaikystės norą tapti gydytoju sustiprino psichoanalizės įtaka, taigi panorau tapti psichiatru.

Vis dėlto kiek laiko koketiškai svyravau tarp dermatologijos ir akušerijos. Kol vieną dieną kitas medicinos studentas W. Oesterreicheris (vėliau jis įsikūrė Amsterdame) paklausė, ar dar nesu girdėjęs apie Søreną Kierkegaard’ą. Mano koketavimą su psichiatrijai tolimais dalykais puikiai nusaką šio filosofo žodžiai: įnirtingas nenoras būti pačiu savimi. Iš tikrųjų aš turįs gabumų psichiatrijai, todėl neturėčiau jų išsižadėti.

Sunku patikėti, kokį lemiamą posūkį mūsų gyvenime kartais padaro visiškai atsainiai ištarta kito žmogaus pastaba. Šiaip ar taip, nuo tol tvirtai ryžausi nebevengti „psichiatrinės savirealizacijos“.

Vis dėlto svarsčiau, ar iš tikrųjų turiu gabumų psichiatrijai. Viena aišku: jei jų turiu, jie susiję su kitais, būtent karikatūristo, gabumais.

Kaip karikatūristas pirmiausia suvokiu žmogaus silpnybes – tą patį galiu pasakyti ir apie save kaip psichiatrą. Skirtumas tik tas, kad kaip psichiatras ar bent psichoterapeutas, peržengdamas (faktines) silpnybes, intuityviai įžvelgiu (fakultatyvines) galimybes tas silpnybes įveikti, antra vertus, peržengdamas varganas aplinkybes užčiuopiu galimybę išgauti tų aplinkybių prasmę, taigi net ir tariamai beprasmį kentėjimą paversti išties žmogišku laimėjimu. Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad nėra aplinkybių, kurios neapimtų ir prasmės galimybės. Kaip tik šį įsitikinimą didžia dalimi tematizuoja ir sistemina logoterapija.

Tačiau ko verti žmogaus gabumai psichiatrijai, jei nėra psichiatrijos poreikio? Taigi aptarkime ne tik žmogaus tinkamumą, bet ir jo paskatas tapti psichiatru. Manau, nebrandžius žmones psichiatrija traukia kaip pažadas įgyti galios kitiems, užvaldyti juos, jais manipuliuoti. Žinojimas – galia, ir žinojimas apie mechanizmus, kurių kiti neįsisąmonina, o mes labai puikiai suvokiame, pirmiausia reiškia galią kitiems.

Tai akivaizdžiausia hipnozės atveju. Turiu prisipažinti, kad jaunystėje irgi domėjausi hipnoze, – jau būdamas penkiolikos metų tikrai sugebėjau hipnotizuoti.

Knygoje „Psichoterapija kasdienybėje“ (Psychotherapie für den Alltag) aprašiau, kaip dar būdamas medicinos studentas lankiau paskaitas Rothschildo ligoninės ginekologijos skyriuje ir kartą padirbėjau anesteziologu. Vieną dieną vyriausiasis gydytojas Fleischmannas pateikė man garbingą, tačiau visiškai beviltišką užduotį – užhipnotizuoti seną moteriškę. Ją reikėjo operuoti, tačiau narkozės ji nebūtų ištvėrusi. Matyt, dėl kažkokių priežasčių nebuvo galima ir lokali anestezija. Tad iš tikrųjų pamėginau hipnoze padaryti vargšę moteriškę nejautrią skausmui. Ir šis mėginimas visiškai pavyko.

Deja, džiaugsmas buvo per ankstyvas! Mat netrukus gydytojų liaupses ir pacientės padėkos žodžius nustelbė pikčiausiais, audringiausiais priekaištais prapliupusi seselė, kuri asistavo operuojant. Ji priekaištavo visą laiką turėjusi iš paskutiniųjų priešintis mieguistumui, kurį mano monotoniškos sugestijos sukėlė ne tik ligonei, bet ir jai.

Kitą kartą man, jaunam neurologijos ligoninės Maria Theresien-Schlössel gydytojui, nutiko štai kas: mano vadovas profesorius Gerstmannas¹⁰ paprašė, kad pasitelkęs hipnozę padėčiau užmigti dvivietėje palatoje gulinčiam pacientui. Vėlai vakare nusigavau į palatą, atsisėdau prie ligonio lovos ir bent pusvalandį kartojau sugestijas: „Jūs visiškai ramus, maloniai pavargęs, darotės vis mieguistesnis, kvėpuojate visiškai ramiai, akių vokai apsunksta, visi rūpesčiai nutolsta – netrukus miegosite.“

Taip kalbėjau pusvalandį. Paskui panorau pasišalinti ir nusivylęs pamačiau, kad tam vyrui nepagelbėjau.

Užtat kaip nustebau kitą rytą įžengęs į palatą ir išgirdęs susižavėjimo šūksnį: „Nuostabiai miegojau šiąnakt: vos pradėjote kalbėti, netrukus giliai įmigau.“ Tai buvo kitas pacientas, kaimynas ano, kurį turėjau hipnotizuoti.

Šiaip ar taip, pasitaiko, kad žmonės ir perdeda mano, kaip psichiatro, galias. Antai neseniai skambina dama iš Kanados – trečią valandą nakties, – negana to, paaiškėja, kad aš turįs apmokėti pokalbio sąskaitą. Į mano pastabą, kad tos damos apskritai nepažįstu, išgirstu atsakymą, jog aplinkybės gyvybiškai svarbios. Taigi apsiimu padengti pokalbio išlaidas ir netrukus suvokiu, kad susidūriau su paranojos atveju. Dama jaučiasi persekiojama CŽV ir yra tvirtai įsitikinusi, kad vienintelis žmogus pasaulyje, galintis jai padėti, ją apsaugoti, taigi turintis pakankamai reikiamų galių, esu aš. Teko moterį nuvilti. Vis dėlto nesugebėjau jos nuvilti tiek, kad kitą naktį, vėl apie trečią valandą, nesulaukčiau dar vieno jos skambučio. Žinoma, šįsyk atsisakiau perimti CŽV išlaidas…

Gydytojo įtaka

Galia šen, galia ten; pritariu Johnui Ruskinui¹¹, kartą pasakiusiam: „Vienintelė galia – galia gelbėti. Vienintelė garbė – garbė padėti.“ Bene 1930 m. Vienos liaudies universitete, gimnazijos, esančios Cirkusgasėje, patalpose, skaičiau kursą apie psichikos ligas, jų atsiradimą ir profilaktiką (ne atpažinimą ir gydymą!). Prisimenu, kaip vieną vakarą jau sutemus, tačiau dar neįjungus šviesos auditorijoje ar klasėje dėsčiau be galo įdėmiai klausančiai publikai, porai tuzinų žmonių, kaip svarbu orientuotis į prasmę ir kad gyvenimas besąlygiškai prasmingas. Iš tikrųjų jaučiau, kad šie žmonės buvo imlūs mano žodžiams, išgirdo mane, jaučiau, kad kažką įdaviau jiems į kelią, kad jie buvo tarsi molis puodžiaus rankose. Žodžiu, kad panaudojau „galią gelbėti“.

Kaip parašyta Talmude: tas, kuris išgelbėjo bent vieną žmogų, galima sakyti, išgelbėjo visą pasaulį.

Šiame kontekste prisimenu jau nebejauną pasaulinio garso zoologo dukrą, mano pacientę psichiatrijos klinikoje Am Rosenhügel, pirmojoje mano darbovietėje 1930 m. Kamuojama sunkios įkyriųjų būsenų neurozės, moteris gulėjo klinikoje jau daugybę metų. Tąsyk vėl buvo prieblanda, sėdėjau dvivietėje palatoje ant tuščios antrosios lovos krašto ir įtaigiai įkalbinėjau pacientę. Dariau viską, kad paskatinčiau ją atsitraukti nuo įkyriųjų veiksmų. Apsvarsčiau kiekvieną jos argumentą, paneigiau kiekvieną būgštavimą. Pacientė vis labiau rimo, vis labiau laisvėjo, darėsi vis mažiau prislėgta. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas mano žodis krenta į derlingą dirvą. Ir vėl jutau – molis puodžiaus rankose…

Iš: Viktor E. Frankl. Was nicht in meinen Büchern steht. Weinheim und Basel: Beltz Taschenbuch, 2009

Vertė Austėja Merkevičiūtė

___

^{* Karstinė plynaukštė Gutenšteino Alpėse (Žemutinė Austrija) (vert.).
1 Juanas Battista Torello (1920 Barselonoje–2011 Vienoje) – psichiatras, katalikų kunigas.
2} Raksas – plynaukštės pavidalo kalnų štokas Šiaurės Klintinėse Alpėse, per kurį eina riba tarp Štirijos ir Žemutinės Austrijos.
** Armino Friedmanno ir Ludwigo Nerzo komedijos „Daktaras Štyglicas“ personažas (vert.).
³ Viktor E. Frankl, Ein Psychologe erlebt das Konzentrationslager, Verlag für Jugend & Volk. 1945 m. pasirodė Vienoje, sulaukė daugybės pakartotinių leidimų, išversta į 22 kalbas, vien Amerikoje parduota apie 9 mln. egzempliorių.
⁴ Wilhelmas Ostwaldas (1853 Rygoje–1932 Leipcige) – vokiečių gamtos tyrinėtojas, filosofas.
⁵ Gustavas Theodoras Fechneris (1801–1887 Leipcige) – žymiausias iš eksperimentinės psichologijos pradininkų.
⁶ Eduardas Hitschmannas (1871 Vienoje–1957 Glosteryje, JAV) – austrų medikas ir psichoanalitikas, vienas iš žurnalo „Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse“ leidėjų.
⁷ Paulis Schilderis (1886 Vienoje–1940 Niujorke) – austrų medikas ir psichoanalitikas, padėjęs psichoanalizei prasimušti į Amerikos psichiatriją.
⁸ Julius Ritteris Wagneris von Jaureggas (1857 Velse, Austrijoje–1940 Vienoje) – austrų psichiatras, apdovanotas Nobelio medicinos premija (1927) už infekcinę terapiją psichozių atvejais.
⁹ Kurtas R. Eissleris (1908 Vienoje–1999 Niujorke) – austrų psichologas ir filosofas, Sigmundo Freudo archyvo Niujorke steigėjas. Žinomiausias kūrinys – psichoanalitinė studija „Goethe“.

¹⁰ Josefas Gerstmannas (1887 Lemberge–1969 Niujorke) – žymus Vienos neurologas, neurologijos ligoninės Maria-Theresien Schlössel vedėjas. Emigravęs į JAV, aprašė Gerstmanno „angularis sindromą“ (agrafiją, akalkuliją ir orientavimosi „kairė–dešinė“ sutrikimus).
¹¹ Johnas Ruskinas (1819 Londone–1900 Brantvude) – rašytojas, dailininkas ir socialinis filosofas, pasisakęs už socialines ir politines reformas.

– Kurias asmenybes ir mokyklas psichoanalizės raidos istorijoje išskirtumėte kaip svarbiausias?

– Pradėti reikėtų nuo Sigmundo Freudo. Jis sukūrė varų mokyklą. Varos – mumyse veikiančios nesąmoningos jėgos, mūsų motyvacijos pagrindas. Dažnai varos painiojamos su instinktais, bet nėra jiems tapačios. Varos – psichologinės instinktų išraiškos. Freudas skyrė libidinę (meilės, globos, savęs atkartojimo postūmį) ir agresyviąją (konkurencijos, dominavimo, savęs sunaikinimo postūmį) varas. Jo nuomone, mūsų psichika pagrįsta malonumo principu, kurio siekiame norėdami sumažinti varų keliamą įtampą, ir realybės principu, kuris tai stabdo. Freudas įvedė garsiąsias psichoanalizės sąvokas id, ego ir superego. Superego yra „cenzorius“, stabdantis varų pasireiškimą, o ego mėgina sukurti kompromisą tarp id ir superego.

Iškart po Freudo atsiradusi mokykla vadinosi ego psichologija, kurios pagrindiniai atstovai buvo Ana Freud ir Heinzas Hartmannas. Ši mokykla rėmėsi konflikto teorija: pasak jos, ego, slopindamas id ir bandydamas „įtikti“ superego, gali sukurti įvairius simptomus, asmenybės išraišką, bruožą… Pavyzdžiui, nepatenkintas seksualinis poreikis gali būti transformuojamas į kūrybinę veiklą. Visa tai reiškia, kad ego dalyvauja vidiniame konflikte, sukurdamas tam tikrą kompromisą jam išspręsti.

Po ego psichologijos mokyklos atsirado poreikis pažiūrėti į išorinę realybę, realybę už vidinių žmogaus ribų. Tada atsirado objektų ryšių mokykla, kurios žymiausi atstovai buvo Melanie Klein, Donaldas Winnicottas, Michaelis Balintas. Šios krypties atstovai tikėjo, kad, nuolat susidurdami su išorinio pasaulio žmonėmis, kuriame tam tikras tų santykių reprezentacijas vidiniame pasaulyje, padedančias kurti ir naujus santykius. Kiekvienas santykis – pavyzdžiui, su motina vaikystėje – sukuria tam tikrą reprezentaciją, kurią vėliau naudojame santykiuose, bandydami įtvirtinti kuo labiau pažįstamą ryšį. Bet objektų ryšių mokykla nevisiškai pripažino esamojo laiko reikšmingumą – manė, kad susitikęs naujus žmones reaguoji į juos tik perkeldamas senąsias reprezentacijas.

Tą padarė vėliau atsiradusios mokyklos – prisirišimo mokykla ir santykių psichoanalizės mokykla. Pastarosios pagrindiniai atstovai yra Stephenas A. Mitchellas ir Lewisas Aronas. Šių mokyklų atstovai pripažino, kad, nors ir turėdami vidinius bendravimo modelius, susitikę naują žmogų ne perkeliame į jį senąsias reprezentacijas, bet jas pritaikome naujai situacijai. Čia kalbama nebe apie varų patenkinimą, o apie saugų ryšį ir jo kūrimą. Kitaip sakant, naudodamiesi vidiniais modeliais, atrenkame, kuris jų sukurs didžiausią saugumą su konkrečiu žmogumi. Žmogui saugumas yra svarbiausia, o lengviausiai jis pasiekiamas per santykį. Dėl to su kitais stengiamės sukurti stabilius ir prognozuojamus santykius. Santykių psichoanalizė turi terminą „vidiniai darbiniai modeliai“. Jie yra tarsi žemėlapiai. Sukurti saugumą – kelionės tikslas. O kelio, kuriuo nuvyksi į tikslą, pasirinkimas tolygus objektų ryšių reprezentacijos pasirinkimui. Tačiau kelius gali pasirinkti tik tokius, kokie yra žemėlapyje.

Taip pat reikėtų paminėti Heinzo Kohuto stebėjimų įkvėptą savasties mokyklą. Joje id, ego ir superego sujungiami į vieną darinį – savastį.

– Skirtingų psichoanalizės mokyklų idėjos yra labai įvairios. Ką jos visos turi bendra?

– Mes sutinkame su tuo, kad mus valdo pasąmonė, kurioje veikia įvairios motyvacinės mūsų psichikos jėgos.

Kitas dalykas – konfliktas. Pripažįstame, kad mūsų viduje gali egzistuoti konfliktas, tačiau šiandien jį labiau siejame su saugumu ir nesaugumu negu su id, ego ir superego sąveika.

Trečias labai svarbus dalykas – vaikystės įtaka. Visuotinai priimta, kad psichika ir vidiniai santykių su pasauliu modeliai formuojasi vaikystėje. Tačiau tai nereiškia, kad suaugę jau nebegalime nieko pakeisti. Antraip nei psichoterapija, nei psichoanalizė neturėtų jokios reikšmės.

– Kas yra perkėlimas ir kuo jis svarbus psichoanalizėje?

– Perkėlimas – tai, kas atsiranda dviejų žmonių santykyje. Freudas kalbėjo, kad į psichoanalitiką perkeliame tėvišką figūrą. Objektų ryšių mokykla teigė, kad į sutiktus žmones perkeliame savo buvusių santykių reprezentacijas. Dabar sakome, kad perkėlimas yra vidinių modelių panaudojimas santykyje su žmogumi, siekiant sukurti saugų ryšį su juo ir reaguojant į konkrečius jo stimulus.

– Psichoanalizė yra, ko gero, labiausiai iš visų psichoterapijos krypčių apipinta stereotipais. Dauguma jų susiję su Freudu ir seksualumu. Pavyzdžiui, sakoma, kad lupinėdamas butelio etiketę parodai, jog seniai neturėjai lytinių santykių. Tokie stereotipai tikriausiai iškreipia psichoanalizės vaizdą ir gali žmogų atbaidyti nuo šios psichoterapijos krypties.

– Taip, žinoma. Būna ir priešingai. Dažnai susiduriu su, pavyzdžiui, filosofais, kurie veržiasi į psichoanalizę tikėdamiesi interpretacijos pagal Freudą. Pamatę, kad kalbame ne apie seksualumą, jie labai nusivilia. Kartais savo studentams sakau: „Žmonės, atsipeikėkit! Freudas mirė!“

Daugelis psichoanalizės oponentų mus kritikuoja, manydami, kad vis dar kalbame tik apie psichoseksualumą. Sakyti, kad psichoanalizė yra seksualumas, agresija ir nieko daugiau, yra paprasčiausias neišmanymas. Nuo savo atsiradimo psichoanalizė labai keitėsi. Šiuo metu viena svarbiausių mokyklų – santykio psichoanalizė, kuri yra gerokai nutolusi nuo Freudo idėjų.

– Einant pas psichoanalitiką nereikia bijoti, kad tave redukuos į keletą paprastų komponentų?

– Tikrai ne. Mano nuomone, einant pas psichoanalitiką geriausia apskritai neturėti išankstinės nuostatos. Tokių nuostatų buvimas ir parodo, kaip veikia mūsų vidiniai modeliai. Kartais atėjęs žmogus ne bando prisitaikyti prie tos realybės, kurioje atsiduria, o siekia psichoanalitiką įstumti į savo realybę.

– Vienas iš priekaištų psichoanalizei – mokslinių įrodymų, kad ji iš tiesų veikia, nebuvimas. Į tai kartais atsakoma, kad psichoanalizė niekada ir nepretendavo būti gamtos mokslu.

– Pasąmonė yra įrodytas dalykas. Išstūmimo fenomenas – tai, kad nemalonius dalykus išstumiame į pasąmonę, – taip pat įrodytas. 2000 metų Nobelio medicinos premijos laureatas Ericas Kandelas tyrinėjo atminties biologinius mechanizmus. Jis yra pasakęs, kad neturime geresnės psichikos teorijos už psichoanalizę.

Kita vertus, sutinku, kad psichoanalizė nėra biologinis metodas. Greičiau ją galima pavadinti filosofiniu metodu. Žmogaus negalime įsprausti į rėmus, taigi tikriausiai nė viena psichologijos teorija nėra įrodyta.

– Daugumoje psichoterapijos krypčių laikomasi nuostatos, kad pokyčiai ateina per supratimą. Ar tas pats yra ir psichoanalizėje?

– Jei kalbėtume apie Freudo teoriją, turėtume atsakyti „taip“. Freudas įsivaizdavo žmogų labai paprastai. Jis manė, kad įsisąmoninęs pasąmonėje vykstančius procesus žmogus atsikrato simptomų. Vėliau buvo pastebėta, kad tai nebūtinai įvyksta.

Tai pastebiu ir bendraudamas su pacientais. Pokytis, mano nuomone, atsiranda dėl dviejų dalykų. Vienas jų yra sąmoningas supratimas. Tai – pirmas žingsnis į pasikeitimą. Sužinojęs, kokias klaidas daro, žmogus kitą sykį gali sustabdyti save. Antras dalykas – vidiniai modeliai atsiranda nesąmoningai ir keičiami yra nesąmoningai. Bendraudamas su psichoanalitiku, kad ir visko neįsisąmonindamas, žmogus pajunta, kada ir kodėl jo „atsinešti“ modeliai nesuveikia. Jis pradeda automatiškai ieškoti naujų modelių, kaip gyventi ir bendrauti su psichoanalitiku. Tada ir įvyksta pasikeitimas, kuris pradeda pasikeitimą ir kasdieniame gyvenime.

Vienas svarbiausių Freudo mokyklos dalykų yra tai, kad galime suprasti, jog visi mūsų žingsniai yra prasmingi. Tas prasmės atradimas ir yra pasikeitimo pradžia. Tam netgi nebūtina smulkiai ir konkrečiai prisiminti visų vaikystės įvykių.

– Ar visų problemų aiškinimas vaikystės išgyvenimais gali būti tiesiog pasiteisinimas, atsisakymas keistis?

– Jūs kalbate apie pasipriešinimą. Jis atsiranda tada, kai žmogus pradeda keistis. Mūsų vidinė psichinė būsena visada stengiasi išlaikyti stabilumą. Pradėjęs kurti naujus modelius žmogus jų dar nepažįsta, todėl pasąmoningai priešinasi naujovėms.

Tas pats ir su vaikystės išgyvenimais: kartais žmonės įklimpsta juose ir nejuda į priekį – tik mąsto ir mąsto. Pasikeitimas yra ne vien mąstymas, bet ir jausmas, ir patirtis. Pas mane apsilanko labai protingi, intelektualūs žmonės, bet jų pokyčiai vyksta sunkiai. Šie žmonės nenori įsileisti psichoanalitiko į savo jausminį pasaulį, pasinaudodami intelektualizacija kaip gynyba.

– Tačiau kliento pasaulis sudarytas ne tik iš santykio su psichoanalitiku: jame egzistuoja ir kiti žmonės. Taigi pasikeitimas priklauso ir nuo to, kaip aplinka priima žmogaus pokyčius?

– Tai gana opi tema. Neretai susiduriu su pacientų partnerių pasipriešinimu pasikeitimui. Mūsų psichika stengiasi išlaikyti status quo, o mūsų partnerių psichika to nori dar labiau. Paciento partneris galvoja: „Juk aš tai nesilankau pas psichoanalitiką – kodėl aš turėčiau keistis?“ Žmogui ieškant naujų bendravimo modelių partneris pradeda jo nebepažinti. Turime ne tik vidinį pasipriešinimą, bet ir išorinį.

Lankantis psichoanalizės seansuose santykiai su aplinka taip pat turi keistis. Todėl nemanome, kad gulint ligoninėje psichoanalizė gali būti labai veiksminga. Atsiskyręs nuo pasaulio žmogus neturi galimybės išbandyti naujų bendravimo modelių su savo senąja aplinka.

– Psichoanalizė išsiskiria iš kitų psichoterapijos krypčių trukme ir intensyvumu. Kodėl taip yra?

– Mes tikime, kad pasikeitimas gali įvykti tik dėl intensyvaus santykio su žmogumi. Todėl apsilankymai turi vykti tris keturis kartus per savaitę. Kartais patirti pokyčiui neužtenka ir kelerių metų.

– Kuo skiriasi psichoanalizė nuo psichoanalitinės psichoterapijos?

– Psichoanalitinė psichoterapija skirta gydyti, psichoanalizė – analizuoti. Psichoanalitinė psichoterapija koncentruojasi į simptomą, konkretų konfliktą, o psichoanalizė – į pasąmonę plačiąja prasme. Žinoma, susidūrę su simptomu psichoanalitikai imasi gydyti. Tačiau mažiau kreipiamas dėmesys į patį simptomą. Ieškoma, kas yra už jo.

– Kuri psichoanalizės mokykla yra populiariausia Lietuvoje?

– Lietuvoje neturime didelės, tvirtos psichoanalitikų bazės – esame viso labo devyniese. Yra psichoanalitinės psichoterapijos specialistų, bet tai ne tas pats, kas psichoanalizė. Iš mūsų devynių yra tokių, kurie save labiau priskirtų varų mokyklai, dalis yra objektų ryšių mokyklos atstovai… Pats save priskirčiau santykio psichoanalizės mokyklai. Žodžiu, visi esame skirtingi.

– Dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į jus?

– Apibendrintai būtų galima pasakyti – nemeilė gyvenimui. Jis pradeda atrodyti per sunkus, nelinksmas, žmonės neužmezga santykių… Jei žiūrėtume giliau, tai sakyčiau, kad dominuoja asmenybės sutrikimai, depresija, neurozės.

– Koks psichoanalizės požiūris į medikamentinį gydymą?

– Su biologiniais psichiatrais nesame priešai. Kai matau, kad žmogus ateina pas mane kentėdamas, visada rekomenduoju vaistus. Jei žmogus yra apimtas didelio skausmo, depresijos, analizuoti yra labai sunku. Pagrindinis klausimas – ar aš pats skirsiu vaistus, ar siųsiu pacientą pas kitą specialistą. Jei tas pats psichoanalitikas ir skiria vaistus, ir užsiima su pacientu analize, šis šiek tiek sutrinka. Taip įvyksta dėl to, kad duodami žmogui tabletę tarsi ruošiame jį pasyvumui: neva vartok vaistus ir lauk, kol pagerės. Psichoanalizė, priešingai, reiškia aktyvumą, darbą su savimi, tikrosios savasties ieškojimą.