Filmavau aš pirmą savo ilgametražį filmą, jis vadinasi „Posūkis“, ir pirmą kartą man teko filmuoti masuotes. Penki šimtai žmonių – Dieve, aš nežinojau, kaip su jais susitvarkyti! Na, tiesiog buvo baisu man: aš naktį nemiegojau, ir ne vieną prieš tai. Sustatėm sceną prie Merkinės: vežimai, mašinos, žmonės, mantą vežasi, bėga nuo karo ir taip toliau. Aš ant krano stoviu, žiūriu ten iš to krano – ir kažkaip mane patraukė pažiūrėt, kas ten darosi už mano nugaros. Ir maždaug du šimtai metrų, o gal šimtas penkiasdešimt, stovi Jonas Gricius, stovi Lozoraitis, Kino studijos direktorius, ir stovi profsąjungos veikėja Bartusevičienė. Ir aš nustebau. Vis dėlto Jonas – kaip mano mokytojas, kaip mano draugas – žinojo, kad pirmą kartą filmuoju tokią sceną, nors aš jam nesakiau, kad bijau. Jis atvažiavo – ne vienas! – surinkęs oficialią grupę pažiūrėti dėl viso ko, kaip man sekasi. Ir kai aš pamačiau, kad jis stovi, – klausyk, man visą baimę taip tiesiog ir nuėmė. Aš pasidariau toks… drąsus visiškai.

Važinėjau į Peterburgą, kai jis filmavo „Hamletą“. Aš taip pavydėjau: Jonas „Hamletą“ filmuoja – šitokia pjesė, Dieve, Dieve! Aš vežiojau jam kaip asistentas medžiagą ryškint. Ir dar už nugaros jam stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip jis dirba, kiekvieną jo judesį sekiau. Vieną kartą jis man liepė atstatyti kadrą. Aš atstatinėju, ir taip jau lengvai, nes šimtąkart nufilmuotas, tik turėjo Miltinis kažkokį kitą tekstą pasakyt – sakinys gal buvo kitoks, aš nepamenu. Jau baiginėju visą tą procesą, atsisuku – o Jono nėra. Manau, kad man bendravimas su tais žmonėmis, su kuriais bendravau, padarė daug daugiau įtakos negu (aš bijau sakyt) tas mano aukštasis mokslas. Nenufilmavau to tikro tokio santykio. Aš ir nežinau, kaip jį nufilmuot. Bet jis būna tarp žmonių toks – tikras bendravimas. Toks artimas. Ir vis atrodo, jog dar ne viską padarei, kad tas žmogus tau atsiskleistų. O Jonas Gricius man labai daug padarė. Nepaprastai.

Dovilė Dagienė-DoDA. Kino operatorius Jonas Tomaševičius. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2026

Dovilė Dagienė-DoDA. Rašytojas Bartoszas Połońskis. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2026

Tai buvo vienas iš tų paskutiniųjų klubo „Opium“ vakarėlių. Visi žinojo, kad pabaiga artėja, todėl ore tvyrojo keistas, desperatiškas hedonizmas.

Prie pulto grojo solidžiai ir estetiškai apsirengęs vyriškis. Iš tolo, per stroboskopų blyksnius stebint jo judesius, atrodė, kad tai jaunas, energingas žmogus – jo kūnas į ritmą judėjo neįtikėtinai lengvai, plastiškai ir laisvai. Bet priėjęs arčiau baro, šviesai trumpam apšvietus jo veidą, pamačiau gilias, gyvenimo paženklintas raukšles. Jam buvo apie penkiasdešimt, tikrai ne iš Vilniaus.

Laikrodis rodė apie trečią nakties. Mantas mus čia atitempė „dasimušt“. „Bandom, seni, ten dabar pats tas“, – sakė jis prieš valandą. Muzika, tiesą sakant, nebuvo prasta – gilus, tamsus techno su labai kokybiška, masyvia kompresija. Tai buvo ta muzika, kuri įtraukia į save ir nepaleidžia, vibruodama kažkur giliai krūtinėje.

Žiūrėjau į tą vyruką prie pulto ir galvojau – visi mes čia nuo ko nors bėgam. Jis – nuo savo senatvės. Visgi, net ir skambant tokiai gerai muzikai, nusprendžiau pasivaikščioti. „Opiume“ visada buvo fainas, specifinis interjeras, ypač tualeto architektūra: aplink jį gali apeiti 360 laipsnių kampu ir kiekviename žingsnyje pamatyti vis kitą žmogų, o kur dar tas saldus dūmų mašinos kvapas… Turiu seną įprotį – įėjęs į bet kokią patalpą, užeinu į tuliką nusiplauti rankų. Tai savotiškas ritualas, kai atitrūksti nuo minios, pabūni tyloje su savimi ir perkrauni receptorius.

Klubo tualeto erdvė su bendra kriaukle buvo atvira. Prie jos lūkuriavo nedidelė eilė. Vėliau, jai išsekus, likome dviese – aš ir ji.

Mergina. Jos plaukai buvo ne ilgesni nei centimetras ir nudažyti baltai. Ji atrodė kaip personažas, nužengęs tiesiai iš kokio cyberpunk ar sci-fi filmo. Labiausiai trikdė jos veidas. Kontūrai, skruostikauliai, lūpų linija buvo tokie pabrėžtinai moteriški ir absoliučiai proporcingi, kad darėsi nejauku. Tas tobulumas atrodė nenatūralus. Akys norom nenorom ieškojo kokio nors broko – asimetrijos, rando, keistos šypsenos – bet ko, kas paverstų ją unikalia, gyva būtybe. Jos veidas atrodė lyg DI sugeneruotas prompto „perfect futuristic female face, photorealistic, 8k“ rezultatas.

Keisčiausia buvo tai, kad ji stovėjo prie pat veidrodžio ir visiškai nieko nedarė. Nesidažė lūpų, netikrino telefono, neplovė rankų. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo tiesiai į savo atspindį.

Ir tada, net nepasukusi galvos, nepakėlusi akių į mano atspindį veidrodyje, paklausė:

– Ar aš graži?

Mane nokautavo ne pats klausimas, bet jos tonas. Ji tai ištarė taip, tarsi mes čia, prie šios kriauklės, būtume valandą stovėję ir atvirai šnekėjęsi. Tarsi jos klausimas būtų logiška mūsų nepertraukiamo pokalbio tąsa ir mes būtume labai gerai pažįstami.

Pirmoji ir natūraliausia mintis, šovusi į galvą: „Įdomu, ką ji vartojo?“ Mano smegenys automatiškai įjungė klubinio skenerio režimą. Tai tikrai nebuvo MDMA. Žinau, kaip atrodo jo paveikti žmonės – jie negali liautis šypsotis, jų žandikauliai gyvena savo atskirą gyvenimą, o akyse spindi begalinė meilė pasauliui. Tai negalėjo būti nei grybai, nei LSD – jos vyzdžiai buvo normalūs, ne stikliniai, o stovėsena absoliučiai stabili. Jeigu ji būtų pavartojusi kokaino, neabejoju, kad jos ego būtų užėmęs visą tualeto erdvę – būtų buvusi arogantiškesnė, būtų žvelgusi iš aukšto ir tikrai nebūtų kalbėjusi su manimi tokiu keistai pažeidžiamu, intymiu tonu.

Ruošiausi suformuluoti kokį nors neutralų atsakymą, bet nespėjau ištarti nė garso. Ji prisiglaudė prie manęs.

– Žiūrėk, – pasakė ji.

Iš džinsų kišenės išsitraukė telefoną. Tai buvo vienas iš tų naujausių „Pro Max“ serijos „iPhone“. Jokių įbrėžimų, jokių silikoninių dėkliukų. Tik gigantiškas, šaltas, blizgantis aliuminio ir stiklo luitas jos mažame delne.

Jos nykštys brūkštelėjo per ekraną ir atidarė instagramą. Profilis atrodė toks pats sterilus kaip ir ji pati. Avatare – identiškas atvaizdas: tie patys trumpi balti plaukai, gal net toje pačioje „Opiumo“ šviesoje daryta nuotrauka. Akis užkliuvo už skaičiaus: virš 15 tūkstančių sekėjų.

Ji pradėjo skrolinti savo feedą. Vienas brūkštelėjimas, antras, trečias. Ir staiga nuotraukos pasikeitė.

– Va, – ištarė ji, sustabdžiusi ekraną.

Ekrane ji atrodė visiškai kitaip. Plaukai buvo tamsūs, stori ir ilgi, krentantys gerokai žemiau menčių. Tai buvo kardinalus pokytis, pakeitęs visą jos veido geometriją.

Tą akimirką visos mano cheminės ir psichologinės analizės subliūško. Visa ši siurrealistiška situacija staiga įgavo labai aiškų tikslą, o jos klausimas „Ar aš graži?“ – prasmę. Tas intymus kalbėjimo tonas, tarsi mes būtume seni pažįstami, irgi pasiteisino. Aš jai nebuvau žmogus, nebuvau klubo lankytojas ar nepažįstamasis prie kriauklės. Buvau tik sekėjas – vienas iš tų penkiolikos tūkstančių. Ji įtraukė mane į savo feedą realiame gyvenime. Jai reikėjo komentarų, tik gyvai.

Jokių narkotikų. Tiesiog gyvas A/B testavimas. Ji matavo savo naujo identiteto konversiją. Tikrino, ar drastiškai pakeista šukuosena atneš geresnį engagementą, ar verta taip atrodyti dėl naujų sekėjų.

Ištiesiau ranką ir paėmiau iš jos telefoną. Pradėjau pats skrolinti aukštyn ir žemyn, analizuodamas skirtingas jos nuotraukas su ilgais plaukais, o tada pakeldavau telefoną prie pat jos dabartinio, gyvo veido, lyg koks meno kritikas lygintų originalą su reprodukcija.

Įjungiau eksperto režimą. Pradėjau nuoširdžiai ir objektyviai vertinti šį personažą.

– Žiūrėk, – kalbėjau tuo pačiu ramiu, analitiniu tonu, – su ilgais plaukais tu atrodai standartinė. Graži, taip, bet tokių instagrame yra šimtai tūkstančių. Tai saugus variantas. O dabartinis tavo cyberpunk lookas… Jis išskirtinis. Jis agresyvus. Jis privers žmones nustoti skrolinti. Dalis praslys, bet tie, kurie liks, liks forever…

Ir, jei nuoširdžiai, pavydėjau. Jai pavyko. Persikūrė, ištrynė save iki švaraus lapo ir penkiolika tūkstančių žmonių tai pamėgo. Aš tokio triuko niekada neišmokau. Likau toks, koks buvau, ir niekam tai nerūpėjo.

Toliau slinkau jos nuotraukų srautą. Prieš metus, prieš dvejus. Pirštas slydo ekranu, nuotraukos keitė viena kitą. Staiga sustojau. 2022-ieji. Data – vasario 24-oji. Visi turi tą vieną datą. Po kurios viskas – „prieš“ ir „po“. Tamsūs ilgi plaukai. Veidas paprastas, gyvas, pavargęs. Ji stovi prie geležinkelio stoties su kuprine ant pečių. Nepozuoja. Pradėjau kelti telefoną prie jos veido, kaip ką tik dariau. Bet ranka sustingo pusiaukelėje.

Tualeto durys su trenksmu atsidarė, įleisdamos į patalpą sunkių, solidžių techno bosų bangą ir akimirksniu išsklaidydamos tą trapią, sustingusią akimirką. Į vidų įvirto Mantas.

– Seni, kur tu dingai? – išbėrė jis vienu atsikvėpimu, visiškai nepastebėdamas merginos šalia manęs. – Einam šotų gerti!

Norėjau merginą pasikviesti kartu, tačiau ji vis dar stovėjo prie veidrodžio, žiūrėjo į savo atspindį ir laukė mano atsakymo.

Dovilė Dagienė-DoDA. Dailės istorikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2023

Sutikau užrašyti savo atvaizdą lydintį prisiminimą Dovilės Dagienės portretų ciklui ir tuojau pat pasigailėjau. Apie ką tas prisiminimas turėtų būti? Portretui pozavau ne visai kaip privatus asmuo; atėjau fotografuotis, nes man reikėjo atvaizdo, kuris reprezentuotų mane kaip profesionalę, t. y. dailės istorikę ir parodų kuratorę. Ar turėčiau rašyti apie profesines patirtis? O ką parašė kiti, patekusieji į ciklą? Vieną kitą tekstą kadaise skaičiau, prisimenu kelis fragmentus, kurie užkabino itin pagaviu vaizdumu. Dabar vėl iš naujo nuėjau į DoDA’os archyvą internete, kad jau suinteresuotu žvilgsniu susipažinčiau su „šaltinių korpusu“. Kaip ir buvo galima nujausti, prisiminimuose dominuoja vaikystė, tiksliau, pirmųjų sąlyčių su fotografija įspūdžiai. Būtų įdomu, jei kas nors išaiškintų kodėl.

Kita vertus, šiame gyvenimo etape beveik kiekviena diena mane nubloškia būtent į vaikystės laikus. Ne (tik) dėl to, kad senstu ar amžėju, kaip dabar bandoma išmokyti mus sakyti, bet dėl to, kad daug laiko praleidžiu su mama, kuri traukiasi iš šios tikrovės. Dažnai ją fotografuoju. Po kelių dienų tas nuotraukas ištrinu, nes nieko gero jos nesako. Apskritai nieko nesako. Pasilikau tik kelias rinktines, kuriose mama arba ypač graži, arba su malonumu daro tai, kas ir man patinka: sėdėdama vežimėlyje kambaryje prie stalo geria šampaną, saulės nutviekstoje virtuvėje pozuoja su rytinės kavos puodeliu, derasi su proanūkiu dėl kojų volelio, kuriam jis reikalingesnis, apžiūrinėja nuskintą pavasario gėlę dar tada, kai gulėjo Santariškių reabilitacijos klinikoje Kairiūkščio gatvėje iš karto po insulto ir galėjome ją išsivežti į lauką. Dabar ji senokai nebesišypso ir su mumis nebesikalba, įsakmiai reikalauja dėmesio, bet nebedėkoja. Vis rečiau ją fotografuoju, turiu išsaugojusi tik vieną nuotrauką, kurią turbūt irgi ištrinsiu. Gerųjų nuotraukų, kurias laikau telefone, susigrąžinti geroms emocijoms ne visada užtenka. Tada traukiu iš atminties tai, kas džiugina, guodžia, sustiprina. Dažnai „įjungiu“ galvoje Juodkrantės vasarų filmą. Jis ilgas ir šviesus. Mėgstu epizodą, kuris leidžia pajusti tą ypatingą baimės ir laimės mišinį, kai pakaitomis su broliu atsidūrę mamos glėbyje būdavom panardinami į šaltas audrotos jūros bangas, į kurias patys bijodavome įbristi. Tada mama padėjo mums prisijaukinti ir visam gyvenimui pamilti neramią jūrą. Kitas kadras, įsispaudęs atmintyje: mama šukuojasi sėdėdama ant vonios krašto, jos ilgi palaidi plaukai apgaubia tik ką nupraustą kūną. Kaip kokia princesė ar undinė. Aš irgi troškau taip pat apsigaubti ilgais plaukais, bet tuomet kasų šeimoje turbūt jau būtų buvę per daug, tad kas mėnesį ar du keliaudavau su tėčiu į vyrų ir vaikų kirpyklą, kurioje pasodinta ant lentos, atremtos į kirpyklos krėslo ranktūrius, gaudavau tais laikais standartinę bubikopfo šukuoseną.

Visi šie fotojuostoje neužfiksuoti prisiminimai išnyks kartu su manimi. Lygiai taip pat kaip ir mano telefone esantys dabarties laimingieji momentai. Keista suprasti, kad Dovilė, kuri jau fotografuodama mane ištraukė iš mano privatumo, dabar privertė užrašyti ir taip tarsi užkonservuoti kelis fragmentus iš tik man iki šiol priklausiusių prisiminimų. Šis tekstas galbūt kažką pasako apie mane, bet jis taip pat darsyk patvirtina, kaip atsitiktinai sukrenta praeities liudijimai ir kokie selektyvūs visi pasakojimai apie praeitį.

Prisiminimai man kažkodėl primena blynus. Visokius – miltinius, bulvinius, morkinius ar čirvinius; galop – lietinius (su mėsa, varške ar obuoliais). Aišku, dabar paskelbdamas šią didžią mintį pradėjau laužyti galvą – banali ji ar pretenzinga? Ai, tiek to, nes net ir nejuokaudamas pasakysiu, kad blynai kažkodėl atskleidžia įvairius gyvenimo etapus ir patirtis.

Štai, pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje blynai būdavo ligos ženklas. Kai pradėdavau karščiuoti, prašydavau mamos, kad iškeptų „blynukų“. Pačių paprasčiausių – miltinių. Anomis dienomis jie padėdavo net dar geriau nei koks aspirinas ar pertusinas.

Vaikų darželyje mėgstamiausias patiekalas būdavo vakarienei kartais patiekiami morkiniai blyneliai. Skanumėlis! Tirpdavo burnoje, gražūs, primenantys mėnulio pilnatis. Mamos kepti, jie niekados nebūdavo tokie skanūs. Todėl būtent dėl jų geriausias kulinarinis komplimentas skambėdavo taip: „Skanu kaip darželyje!“ Užtai mano mama kepdavo pačius skaniausius pasaulyje varškėčius. Jie regėjosi labiau kaip mažos saulės ir ypač skanūs būdavo jau atvėsę (mama paprastai juos patiekdavo su daug grietinės ir nemažai pabarstyto cukraus – mūsų sveikatinimosi dienomis tai turbūt nebūtų giriama). Kokioje ketvirtoje klasėje viena mėgstamiausių knygų buvo turkmėnų pasakos „Čabano sūnus“ su paslaptingomis Edmundo Saladžiaus iliustracijomis. Smagiausias ten buvo „Ausinuko ciklas“, pasakojantis apie bevaikiams seneliams iš kupranugario ausies atsiradusį nykštukinio dydžio anūkėlį. Viename pasakojime savo laukuose dirbančiam tėvui minėtasis personažas gabeno tris „putnius, iš rūgusiame piene užmaišytų miežinių miltų, medvilnės sėklų aliejuje keptus paplotėlius“. Saulėtą pavasario dieną eidamas į antrą pamainą ir portfelyje nešdamasis mamos keptus varškėčius, kažkodėl smagiai tapatinausi su gyvenime ir jo iššūkiuose išeitį visuomet surandančiu Ausinuku.

Vėliau, jau ūgtelėję, su savo didžiausiu ir artimiausiu draugu – pusbroliu Jonu vasarodavome pas močiutę. Jos, gyvenime patyrusios daugybę sukrėtimų ir nutikimų, virtuvinis repertuaras būdavo ypač stabilus. Pietus (nesvarbu, kokiu metų laiku) sudarydavo rūgščių kopūstų sriuba („pirmam“), bulviniai blynai („antram“) ir šviesi, be galo saldi arbata su riešutiniais arba cukriniais vafliukais (desertui). Pamenu, kaip džiūgaudavome pirmomis dienomis, ištrūkę nuo tėvų stalo: „Oho, vėl bulviniai blynai!“ Ir kokie jau šiek tiek niūresni komentarai nejučiomis išsprūsdavo antrą savaitę: „Ir vėl bulviniai blynai…“

Studijų metais blynai (o ir virti ryžiai su pigiausiu kečupu) buvo nuolatiniai alkio malšintojai. Rytais išsivirdavau ryžių pakelį ir sušlemštęs jo turinį bėgdavau į paskaitas Dailės akademijoje – malšinti žinių alkio. Ryžių nuo tų laikų atsivalgiau, žinių, regis, dar ne visai. Vakarais ryžius ir žinias pakeisdavo blynai. Išmokau kepti blynus vien tik iš miltų, vandens ir žiupsnelio druskos. Būdavo labai skanu. Kadangi porą metų viename bendrabučio kambaryje ne savo noru gyvenau su sunkaus būdo ir konfliktišku (apie mane turbūt galvojo tą patį) architektūrą studijuojančiu individu, visų pravardžiuojamu Kamščiu, širdyje buvo labai juokinga patirti, kai jam kartą iš prieškambario pavogė jo asmeninę elektrinę viryklę su keptuve, aliejumi ir visais kepamais blynais. Visai nekeista, bet tam piliečiui šiltų jausmų nepatiriu iki šiol, matyt, dėl to, kad mano bakalaurinio darbo gynimo išvakarėse apdovanojo mane mėlyne po dešine akimi – mat rašydamasis savo kalbelę komisijai ir recenzentui sutrukdžiau jam, gyvenamajame kambaryje braižančiam kažkokį mokyklinį projektą, klausyti radijo.

Tapęs šeimos žmogumi, savo mažiems vaikams savaitgaliniams pusryčiams drąsiai kepdavau miltinius blynus. Jaučiausi užtikrintai, nes mane patį, abejojantį savo kepėjo ar virėjo talentais, studijų metų patirtis (blynai kepti ir bakalauro, ir magistro studijų metais, o kur dar doktorantūra…) vis dėlto buvo įtikinusi, kad net aš turiu tam tikrų gebėjimų. Galiu tik pridurti, kad geras miltinis blynas būna dar skanesnis valgant jį su namuose virta uogiene.

Kažkada, šio tūkstantmečio pradžioje, vienas slampinėjau po Prahos ir Budapešto pamatyto trečio didesnio pasaulio miesto – Peterburgo gatvėmis. Nežinau, nors jaučiausi vienišas, menkas ir niekam nereikalingas, tas miestas man padarė klaikiai poetinį įspūdį (skaityta klasikinė literatūra ir matyti Dobužinskio paveikslai buvo palikę ryškių pėdsakų pasąmonės užkaboriuose) – keista yra pagalvoti, kad galbūt daugiau ten neteks nuvykti. Aišku, šių dienų kontekste net nelabai norisi. Išalkęs užsisakydavau kioskeliuose prie krantinių kepamų plonų lietinių su skirtingais įdarais (akivaizdu, kad tai iš Prancūzijos atkeliavę crêpes). Nuo tada galvoju, kad blynai yra keliautojų ir klajūnų maistas – tai koduoja net vežimo ar automobilio ratus kartojančios jų formos. Mąstant labai jau simboliškai, net katalikiška ostija turbūt žymi ne ką kita, o Kelionę.

Šiuo metu blynus kepu retai. Tačiau jaučiuosi pasiekęs neblogų rezultatų kotletų troškinimo srityje (beje, naudojuosi mamos receptu). Bet tai labiau atsiminimų, o ne prisiminimų sritis.

Dovilė Dagienė-DoDA. Menotyrininkas Vidas Poškus. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

Dovilė Dagienė-DoDA. Vibrafonininkas Marius Šinkūnas. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

Pakalnėj sruvenanti Šventosios upės vaga netrukus pradėjo nešti ją lydinčių medžių lapus, kurie tarsi van Gogho mažyčiai geltoni kableliai ėmė skirti mane nuo natūralaus supratimo. Troboj vis dažniau sklisdavo spragsinčių malkų kvapas. Sekvenciškai ilgėjantys šešėliai priartino prie dar vienos išsiskyrimo moduliacijos. Didžiojo kultūrinio perdavimo misterija baigėsi.

Palikdamas vienkiemį nepaleidžiu močiutės rankos, ji veda mane įsodint į paskutinį autobusą. Senelio pypkės kvapas dar lydi mus vieškeliu, bet netrukus ir tabakas išsisklaido rugsėjo pievos atole. Dėdamas žingsnį po žingsnio, kaip įmanydamas stengiausi nuslėpti kelio provėžoje ašarotą žvilgsnį. Močiutės rankos nepaleidau visus tris kilometrus iki miestelio. Buvau tarsi nomadinės mokyklos pirmokėlis – perimdamas čiabuvių tradicijas ir susiliedamas su savo Būties ir Žemės istorija bandžiau suvokti išteritorinimo pamokas.

Šalia autobusų stoties kiurksojo universalinė parduotuvė, anuo laiku vadinta univermagu. Močiutė spustelėjo mano ranką stipriau ir mes užėjome vidun. Miestelyje ir už lango 1988-ieji, galbūt 1987-ieji. Vaikų skyrius. Stovėjome vienodai pilkai apsitaisiusios minios gale… stiebiausi ir bandžiau pamatyti tuos deficitinius žaislus: sovietinius vezdechodus su plokščiomis batareikomis, spyruoklėmis užvedamus 412-uosius moskvičius, plastmasinius AK-47, vadinamuosius kalašnikovus, ar mažesnio kalibro šaunamuosius žaislus. Bėda ta, kad buvau pačiame spūsties gale, o tie deficitiniai žaislai sukrauti vitrinoje, prekystalyje po stiklu, ir aštuoniomis eilėmis apgulti smalsuolių. Nuo jų sklido per pusę amžiaus įsiskverbęs fermų kvapas. Jų judesiai ir elgsena išdavė, kokiomis mašinomis ir kokį darbą miestelio ir sąjungos labui dirbo.

Už sovietmečio nomenklatūros pasididžiavimo – univermago pardavėjos – nugaros dar viena vitrina, aukšta kaip bolševizmo smakras, įsirėmusi į lubas. Ten jau mergaitėms: lėlės, linguolės plastmasiniais ir guminiais snukučiais. Tarp džiaugsmingų sovietmečio vaikystės veidrodžių, įkyriai primenančių velikaju otečestvennaju, pačioje aukščiausioje lentynoje, kadangi tikrai niekam neprireiks, guli kažkas žalias, medinis, blizgančiais metaliniais klavišais… šalia jo mėtosi medinės lazdelės. Apačioje paklaikusių pirkėjų minia, perkanti automatus, pistoletus, spalvotas kaladėles…

Prieina ir mano eilė. Močiutė padrąsina mane šypsena, o pardavėja čaižiu kaip suskilęs obojus balsu klausia: „Nu, malčik, što vybral – ružjo ili mašinku?“ Tuomet pirštu parodžiau į dangų, į pačią aukščiausią lentyną, į tą kažką žalią su blizgančiomis metalinėmis plokštelėmis… Pardavėja paragina: „Malčik, tam ničego dlia tebia netu. Vot avtomat, pistolet – on streliajet iz vody, lunochody… davai, vybirai!“ Nenuleidau rankos ir pirštu rodžiau į dangų. Staiga pasigirdo močiutės balsas: „Podaite jemu metalofon. On chočet metalofona!“ Šie jos žodžiai pakilo virš viso aplinkui tvyrančio chaoso, jį perskrosdami ir sukurdami imanencijos plotmę.

Vienoje rankoje laikydamas metalofoną, kitoje močiutės ranką, nuėjau į stotį. Prieš įsodindama mane į autobusą ji apkabino ir pasakė, kad dabar aš turiu daug mažų varpelių. Tuomet pirmą kartą pajaučiau būtinybę judėti nuo sukurto prie kuriančio laiko…

Močiutės miegamajame visi stovime prie lovos. Anksčiau dvigulės lovos galvūgalis stovėjo pakreiptas į langą, dabar prie sienos, kad būtų galima iš visų pusių apeiti. Nuo pat ryto – močiutės agonija. Mama klūpo šalia jos ant lovos. Laiko jos rankas, glosto ir rauda… Garsiai, beviltiškai. Prašo mamos jos nepalikti. Šalia prie lovos klūpi teta Pranė (kitos močiutės sesuo – vienuolė). Jos rankose – rožančius, o lūpose malda ir poteriai. Ramina mamą ir glosto. Sako: „Aš pasimelsiu, pasimelsiu, padėsiu jai išeiti. Paleisk.“

Prieš tai močiutė jau metus gulėjo ant patalo. Tik kartkartėmis atsimerkusios akys išduodavo klausimą – kodėl aš dar čia?

Dabar jos mėlynos, tokios skaidrios skaidrios akys plačiai atvertos. Sunkiai ir garsiai šnopuoja ir rankomis tarsi tveriasi į gyvenimą, visa šlapia, balta. Beprotiškai išsigandusi.

Mes – keturi anūkai, mano tėtis, senelis, mamos brolis su žmona – viską stebime. Bandome kaip nors padėti. Laikom, glostom, valom, pakeliam, kažko klausiam, tylim. Kai atmosfera tampa nebepakeliama – išeiname į lauką prie sūpynių. Žydi gėlės ir šviečia saulė. Pavasaris toks šiltas, gaivus. Vėl grįžtu į močiutės kambarį.

Man dvylika metų. Nėra kažkokios panikos. Tiesiog lydėjimas į anapus. Ir tik vakare močiutės kova nurimsta. Nieks iš suaugusiųjų nesupranta, ar siela jau išėjo. Mano tėtis sako, kad reikia pridėti veidroduką prie burnos ir pažiūrėti, ar dar kvėpuoja. Aprasoja silpnai, o paskui – viskas. Atsiveria lūpos, nerasoja. Kažkas ranka užmerkia akis. Beveik visi išeina, lieka moterys. Ateina dvi kaimynės nuprausti, aprengti, pašarvoti.

Vienu metu lieku viena prie močiutės. Tyla. Jokio judesio. Suriša galvą, rankas, kad kūnas tinkamai sustingtų. Kūnas pradeda šalti. Vakaras baisus – tylu, tamsu. Perrengia baltais apatiniais. Paskui – suknelė, batai. Paruošti apdarai jau buvo spintoje. Dar greitoji atvažiuoja, bet jau per vėlai. Kažkokių vaistų atvežė, kurie jau nebepadės. Mama jau neberauda, įkrenta į gedulo būseną. Linguoja, tyliai aimanuoja, nieko nemato. Man atsiveria juoda skylė, skausmas, nesupratimas, kas čia buvo. Tęsiasi ilgai ilgai tas juodumas. Kartais pavyksta suvaldyti, nustumti, apšviesti, bet ne visada.

Šarvojom gretimame kambaryje. Budėjom, raudojom ir klūpėjom. Daug, daug vainikų, žmonių… Ašaros, vien ašaros.

Dovilė Dagienė-DoDA. Grafikė Kristina Norvilaitė-Geniušienė. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

Dovilė Dagienė-DoDA. Reperis, poetas Pijus Opera. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

Vieną vasarą persikraustėm iš Leonpolio į naują kiemą mieste. Naujas kiemas buvo vadinamas nauju, nes… buvo naujas. Ir durniui aišku. Tačiau durniui gali būti neaišku, kodėl šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, jį vis dar vadina nauju. Krepšinio lentos ištinusios, it Vycka iš Leonpolio, plytelės pabirusios, it Vyckos dantukai, o visi vis tiek unisonu: „Naujas kiemas.“ Kita vertus, aš suprantu – man šis kiemas taip pat amžiams naujas.

Žodžiu, gyveno čia, naujam kieme, vyresnė mergaitė, žalsvų, lyg ūkinis dyzelinas, akių (nors tada man nei akys, nei dyzelinas nerūpėjo). Na ir žinot, kaip būna, ieškai kieme, kas žais tuku tuku (persiprašau visų žmogėdrų, kurie sako „stuku stuku“), ir neklausi nei rasės, nei vardo. Reikia žmonių skaičiui ir siūlai bet kam. Nepamenu, kaip ten sužaidėm, užtai pamenu, kad nauja pažįstama po mačo pasidalino su manimi butelaičiu „Nestea“. Žalios akys, ptfu, žalias dyzelinas, ptfu, žalioji arbata mus suartino. Likus šlakeliui, kažkuriam iš mūsų blykstelėjo geniali idėja – pagaminkime kokteilį!

Geram startui atnešiau iš buto šviežiai spaustų obuolių sulčių. Aš laikiau talpyklą, o ji pylė sultis. Šalimais buvo parduotuvė, kuri turėjo ledų už 33 centus – investicija, verta dėmesio. Purvinais pirštukais juos laužėm ir dėjom į buteliuką. Tuomet ji greit subėgiojo iki namų. Grįžo nešina šaukštu varškės. Aš, aišku, prieštaravau, bet ji buvo vyresnė ir nieko negalėjau pakeisti. Taip perėjom prie sunkiosios artilerijos – papjausčiau agurko gabaliukų, jie turėjo atlikti tų minkštų banginukų, alijošių gėrimuose, funkciją. Kokteilis panašėjo į vegetaro vakarienę. Paskui dar kažkokio sirupo, trupinėlį vandens ir še tau – ukmergietiška margarita (nors vyriškoji giminė – margasrytas – labiau tiktų šiam šedevrui). Beliko gerai suplakti. Supratę, kad gležni delniukai nėra pajėgūs įveikti tokios masės, ėmėm tiesiog mėtytis tuo buteliuku. Mėtytis ir krykštauti. Net į tą krepšį su šiandien ištinusia lenta keletą kablių paleidome. Išbandėm ir futbolą – spardėmės pailgu kamuoliu, kol vyresnioji staiga sunerimo, jog kokteilis gali išsilieti ar net sprogti, ir tarė: „Metas ragauti.“

Ji pasikvietė mane į svečius. Gyveno dviem aukštais aukščiau, beje, ir aukštesnė buvo už mane dviem aukštais. Vėliau dėl to visi per dantį traukdavo, bet neužbėkime įvykiams už žalių akių. Atsisėdom ant sofos (spalvos nepamenu) ir atsukome tą cheminį užtaisą. Mergaitėm pirmenybė, būčiau pasakęs dabar, o tada ji buvo vyresnė ir aš nieko negalėjau pasakyti, nes kaupiausi ragavimui. Nors obuolių sulčių ten buvo, čia jums ne kokį obuolį valgyti. Aišku, kad skonis buvo blogesnis ir už tai, ką Vycka iš Leonpolio geria. Ar vyresnioji ragavo, aš net nepamenu. Ne tas reikalas.

Reikalas tas, kad šiądien labai rimtai svarstau, jog tas kokteilio maišymas ir plakimas man ir suplakė viską beigi sumaišė šitame keistame žmonių kokteilyje. Man tas kiemas tikrai liks visada naujas arba kaip ten MarMar sakė: „Tai ir buvo kas niekad negrįžta / ką visą gyvenimą gelia.“ O vasarai pasibaigus ėjau į pirmą klasę.

Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkė Aleksandra Jacovskytė sodelyje prie savo namų. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

1971 m. – mano pirma kelionė į užsienį, į Lenkiją! Traukiniu vykau iš Poznanės į Varšuvą. Bilietai buvo be vietų, ir visame vagone vos radau sau vieną. Po kiek laiko šalia manęs prisėdo mano tėvų amžiaus (apie 50 metų) lenkė inteligentė. Įsišnekėjome. Sužinojusi, iš kur esu, pasakė, jog iki 1944 m. pati gyveno Vilniuje. Klausinėjo manęs apie miestą, kurį gerai, su daugybe detalių atsiminė. Paklausė, kokioje gatvėje gyvenu. Pasakiau. Ji pasitikslino – gal žinau, kaip ši gatvė vadinosi prieš karą? Žinojau! (Zaułek Montwiłłowski – Montvilos skersgatvis.) „Aš ten gyvenau!“ – sušuko. O aš jau intuityviai nujaučiau, kad tuoj pasakys „pod numerem 7“ (septintame name). Taip ir atsitiko – ji gyveno tame pačiame name ir bute kaip aš! Pasirodo, po vestuvių jiedu su vyru Leonu Brodowskiu nuomojosi kambarį bute, priklausiusiame Adamui Piłsudskiui (Józefo Piłsudskio broliui).

Pani Danuta negalėjo patikėti ir detaliai klausinėjo, kaip kas atrodo: koks koridoriaus langas, kokie laiptai, kokie augalai auga sodelyje prie namo ir pan. Danuta panoro mane supažindinti su savo vyru ir vaikais ir pakvietė pietų. Nuo tada tapome ypatingais viso gyvenimo draugais.

Nors jų jau nebėra, man jie – gyvi.

P. S. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ponas Leonas inicijavo Visos Lenkijos Lietuvos mylėtojų klubo steigimą. Klubas, kuriam priklausė ir Czesławas Miłoszas, leido ketvirtinį žurnalą „Lithuania“, jo nariai susitikdavo su signatarais (mūsų namuose – Brodowskiai gyvendavo pas mus, tame pačiame kambaryje). Kaip sakydavo, reikia pažinti kitą tautą ir tik taip kovoti su nacionalizmu, šiuo atveju – lenkų. Pani Danuta domėjosi lietuvių kalba, daug atsiminė, ją tobulino, vertė į lenkų kalbą lietuvių poeziją (išleista knygelė), ypač vertino Nijolę Miliauskaitę, ją pažinojo… Su vyriausio Danutos ir Leono sūnaus šeima šiltas ryšys, žinoma, nenutrūkęs.