Gerbiamieji Vyriausybės nariai ir narės!

Kaip Lietuvos pilietis norėčiau kreiptis į naująją Vyriausybę. Nors pradedate darbą itin sudėtingu laikotarpiu, noriu pasveikinti ir išreikšti viltį, kad dirbsite geresnės ir teisingesnės Lietuvos labui. Tikiuosi, kad atsiras tų, kurie kultūros laikraščius skaito, ir šis kreipimasis bus pastebėtas.

Kadangi 2021-aisiais sukanka trisdešimt metų, kai sugrįžome į pripažintų pasaulio valstybių šeimą, pateiksiu savo Lietuvos viziją, kuri, tikiuosi, sulauks atgarsio, nepriklausomai nuo Jūsų politinių pažiūrų. Gimiau neilgai trukus po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau nors ir daug pasiekėme, esu nusiminęs, kad kai kurie svarbūs dalykai beveik visą tą laikotarpį lieka neišspręsti ar yra nuolatos atidedami ateičiai kaip juodraštis elektroniniame pašte. Taip pat neneigsiu, kad yra nerimo, jog kai kur situacija gali būti bloginama. Todėl viliuosi, kad dauguma Jūsų, norėdami kuo daugiau gero Lietuvai, nepaniekinsite priesaikos, duotos padėjus ranką ant Konstitucijos, ir tarnausite piliečių gerovei. Tad būdamas paprasčiausias lietuvis drįstu kreiptis į Jus ir pasidalinti savo mintimis (punktus išvardinu atsitiktine tvarka).

1. Kurkime gerovės valstybę Lietuvoje. Neneigiu, kad kolektyvinis saugumas svarbus, tačiau gerovės valstybę įsivaizduoju kiek kitaip. Jūsų programoje randu paminėtą perėjimą prie aukštesnės pridėtinės vertės. Tai šaunu, tačiau reikia prisiminti, kad debatuose kai kurių išsakyti siūlymai mažinti surenkamą biudžetą ir teikti prioritetą privačiam verslui bei medicinai ne prisidės prie gerovės valstybės vizijos įgyvendinimo, bet nuo jos nutolins. Todėl linkiu turėti politinės valios subalansuoti mokesčius taip, kad vidurinei klasei, smulkiajam verslui, taip pat mažiausias pajamas gaunantiesiems mokesčių našta nebūtų didžiausia.

2. Tikiuosi iš Jūsų žaliojo kurso, žaliosios ekonomikos. Lietuva čia gali tapti lydere, pandemijos sukelta recesija gali tapti prielaida skatinti ekonomikos augimą būtent šiuo atžvilgiu. Pastebėjau, kad Vyriausybės programoje tam skyrėte dėmesio, džiugu, kad sieksite, jog iki 2050 m. taptume klimatui neutralia šalimi. Vis dėlto nusiteikite, kad nepakeitus dabartinės energetikos ir apskritai klimato politikos tai bus sunkiai įgyvendinama. Tačiau ieškoti kompromisų nebegalime. Lietuva privalo ryžtingai stoti į priešakines gretas tų valstybių, kurios reikalauja ambicingesnių klimato politikos tikslų ES. Tam turime puikias geopolitines sąlygas – iškastinio kuro energijai sunaudojame nedaug, gal tik išskyrus durpes, kurias kai kurie įtakingi linksmaplautininkai netgi vadina atsinaujinančiu kuru, esame labai priklausomi nuo energetinio importo, todėl nesaugūs, kol visos energijos nesusikuriame šalies viduje. Atsinaujinančios energetikos sektoriaus plėtra, investicijos į kuro elementus energijai saugoti – čia galėtume nustebinti pasaulį, nes juk esame niekuo ne prastesni už danus! Kai kuriuos dalykus programoje paminėjote, tačiau nebijokite būti labai ambicingi.

3. Dar vienas būdas Lietuvai tapti tvaraus požiūrio lydere – laipsniškas miškų atsodinimas. Daug neraginami prie to prisidėtų ir piliečiai. Lietuva, nors nuo seno garsėja miškais, išlieka mažiausiai miškinga Šiaurės Europoje po Islandijos ir ne ką lenkia pasaulio miškingumo vidurkį. Siūlyčiau siekti bent 40 % miškingumo iki 2030 m. Pastaruosius ketverius metus Aplinkos ministerija buvo Medžių kirtimo ministerija. Gal ir smagi pramoga, bet viliuosi, kad tokias tendencijas keisite.

4. Reikia daugiau įplaukų į biudžetą? Tapkime ambicingi mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, o sutaupę uždirbkime parduodami apyvartinius taršos leidimus (emissions trading) toms Europos Sąjungos narėms, kurioms sunkiau sekasi įgyvendinti europines direktyvas aplinkosaugos srityje. Gal verta šią apyvartinių taršos leidimų sistemą įgyvendinti ir šalies viduje? Būtų tikslinga paskata emisijomis nesišvaistančioms pramonės įmonėms.

5. Lietuva gali būti viena lyderių Bendrijoje, rodydama daugiau atjautos tiems, kurie neturi balso, – gyvūnams. Neseniai kilusi koronaviruso krizė kailinių žvėrelių fermoje suteikia puikias sąlygas panaikinti šią nereikalingo žiaurumo pramonės šaką, pasirūpinant, kad kailininkai sklandžiai pereitų prie aplinkai palankesnio verslo. Nors aptakiai minite gyvūnų gerovę, pasigendu tiek kailinių žvėrelių fermų, tiek laukinių gyvūnų naudojimo cirkuose klausimo sprendimo. Galėtume būti ne paskutinė šalis, uždraudusi ne tik laukinių, bet ir apskritai gyvūnų išnaudojimą cirkuose. Žymiausi pasaulio cirkai, tokie kaip „Cirque du Soleil“, garsėja ne kankinamais gyvūnais, o stulbinančias žmogaus galimybes liudijančiais pasirodymais. Be to, Lietuva gali būti viena progresyviausių valstybių, užtikrinančių mažumėlę humaniškesnes sąlygas pramoniniu būdu auginamiems gyvūnams, ir laipsniškai imti ruoštis tai netolimai ateičiai, kai šių žiaurių fermų produktų paklausa neišvengiamai ims mažėti.

6. Ambicinga užsienio politika. Tegu Lietuva būna atvira ne tik Rusijos ir Baltarusijos disidentams, kurie – pripažinkime – yra naudingi mūsų pačių, kaip tautos su stuburu, įvaizdžiui. Juk yra ir šiek tiek savanaudiškumo ir išskaičiavimo noruose, kad visos valstybės aplink būtų draugiškos, stabilios ir demokratiškos. Pasimokykime iš gerosios praktikos ir klaidų, kai Lietuva, būdama dar mažesnė ir nepalyginamai skurdesnė, 1939 m. tapo laikinu prieglobsčiu dešimtims tūkstančių lenkų ir žydų pabėgėlių. Nebijokime būti solidarūs su kenčiančiaisiais suteikdami prieglobstį tiems, kam labiausiai reikia, iki tol, kol jie saugiai galės grįžti į savo šalį. O tiems, kurie tokios galimybės neturi, sudarykime geriausias sąlygas integruotis ir pasinaudokime žmogiškuoju potencialu.

7. Lietuva išsaugo ir puoselėja savo kalbą moderniame niveliuojančiame pasaulyje. Lietuvių kalba – vienas tų dalykų, kurie mus daro unikalius. Visi pasiūlymai uždrausti Valstybinę kalbos inspekciją turi būti atmesti kaip nevykę pokštai. Priešingai – labiau pasitikėkite piliečiais ir mes noriai konsultuosime Valstybinės lietuvių kalbos komisijos specialistus, kaip dar geriau įgalinti ir sėkmingai skaitmeninti lietuvių kalbą XXI a.

8. Be lietuvių kalbos, Lietuva unikali karaimų kalba ir žemaičių tarme. Abi pripažintos sparčiai nykstančiomis. Daugiakalbystė yra vertybė ir ji turi būti skatinama, tačiau visų pirma nepamirškime savų kalbų ir tarmių. Lietuvai privalu pasimokyti iš Latvijos gerosios praktikos saugant ir puoselėjant latgalių kalbą. Pasinaudodami ta praktika galėtume atgaivinti ir išsaugoti žemaičių tarmę ateities kartoms.

9. Kiekvienai lietuvių kartai milžinišką įspaudą palieka ne tik krikščioniška, bet ir dažnai neįsisąmoninta pagoniška tapatybė. Netrukdykite tiems, kurie bando atgaivinti protėvių tikėjimą. Krikščionybė mus daro Vakarų pasaulio dalimi, o senasis protėvių tikėjimas mus daro baltais, savitumu papildančiais didelę Europos šeimą. Nors Lietuvos politika privalo išlikti sekuliari, neturime gėdytis ar neigti savasties.

10. Didžiuokimės savo etnografiniais regionais, puoselėkime kiekvieno jų išskirtinį paveldą. Galbūt Lietuvai laikas imti pavyzdį iš valstybių, kurių administracinis suskirstymas visų pirma remiasi etnokultūriniais regionais. Sutinku, kad diskusijos užtruktų, tačiau visų pirma tų diskusijų ir pasigendu.

11. Lietuvai reikia partnerystės įstatymo. Gaila, kad to nepavyko rasti Jūsų programoje. Nejaugi baiminatės kritikos tų, kurie reiškia savo nuomonę dažnai visiškai neįsigilinę į šį klausimą ir kurių neįtikins nė popiežius Pranciškus? Nebūkime ir čia lėtesni už latvius, o verčiau visiems savo kaimynams parodykime gerą pavyzdį. Taip pat net jei aktualu viso labo keliasdešimčiai Lietuvos piliečių, lyties keitimo operacijos reglamentas vis dar yra tarytum raudona nuoroda trokštamiausių Vikipedijos straipsnių sąraše. Ir ta raudona nuoroda neleidžia Jums užtikrinti orumo, apie kurį užsimenate programoje.

12. Paradoksai kartais atrodo smagiai, bet ne lyčių lygybės srityje. Džiaugiuosi, kad, regis, Vyriausybė bus egalitariškiausia Lietuvos Respublikos istorijoje. Pripažinkite, kad Vyriausybė ir Seimas iki šiol į smurtą prieš moteris, pajamų nelygybę žiūrėjo taip pro pirštus, kad net turėdami Europos Komisijos lyčių lygybės institutą Vilniuje vieninteliai nepadarėme pažangos. Tikiuosi, čia pažadus ištesėsite, nors paskaičius Jūsų programą, tiesą sakant, lieka neaišku, ar kovosite su smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje problema, ar veikiau laikysitės status quo.

13. Gėdinga ir liūdna situacija išlieka kalėjimuose, kuriuose kaliniams retai suteikiama galimybė pasitaisyti, sudaromos sąlygos siaubingai pažeidinėti Lietuvos Respublikos įstatymus ir žmogaus teises. Neseni skandalai, per kuriuos į paviršių iškilo aukštų pareigūnų atsainus požiūris ir korupcija, verčia daryti sisteminius pokyčius, kad kastos ir aukštas recidyvizmo laipsnis taptų praeitimi. Norisi tikėti, kad Jūsų komandoje yra tinkamai šią problemą išmanančių ir pasiryžusių spręsti.

14. Taip ir lieka neišspręsta dilema, kodėl Lietuvoje tokios mažos pensijos. Gražiai programoje apeliuojama į „stiprius silpniausiuosius“. Vis dėlto kol kas tendencijos tokios, kad Lietuvoje pasenti išties yra baisu.

15. Tikiuosi, kad per ketverius metus surasite daugiau lėšų kultūrai ir švietimui, o svarbiausia – kad būtų užtikrinamas efektyvus lėšų švietimui panaudojimas, gerėtų švietimo situacija ir kiltų pedagogų atlyginimai. Graudžiai skamba, kai kultūrininkai kaip pavyzdinį laikotarpį nurodo smetoninius laikus, kai kultūra buvo tinkamai remiama. Juk išties kultūrai buvo atseikėjama daug lėšų, nors tuo metu buvome vieni neturtingiausių Europoje. Dabar esame Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariai ir į neva nepakankamą ekonomiką baksnoti nebegalime.

16. Labai noriu, kad Lietuva galėtume didžiuotis kaip inovatyvia ir tvaria valstybe. Kodėl įgyvendinant Jungtinių Tautų paskelbtus darnaus vystymosi tikslus (Sustainable Development Goals) esame lenkiami net kai kurių besivystančių šalių? Kodėl darnaus vystymosi partnerystė Lietuvoje yra viena silpniausių grandžių? Gal dėl to, kad to neakcentuoja ir galbūt net nežino nei centrinė valdžia, nei savivaldybės. Neatsipūskime per anksti, net jei bendri rodikliai rodo mūsų visuomenę pasiekus aukštą socioekonominį išsivystymą.

17. Savižudybių lygis išlieka nepateisinamai aukštas ir tai yra kompleksinė problema, kurią įvairiais būdais būtina spręsti. Kaip tamsusis paveldas mus pasiveja epideminis patyčių lygis. Tai mane baugina pagalvojus, kad galbūt ir mano vaikas ateityje galėsiąs tapti patyčių mokykloje auka. Džiaugiuosi, kad psichinė sveikata sulaukia dėmesio vieno iš Jūsų pateiktuose projektuose, tačiau noriu tikėti, kad vien tik žodžiais neapsiribosite.

18. Mes tokie maži pasaulyje! Šiuo metu gyvendamas toli nuo Lietuvos, dažnai pagalvoju, kiek nedaug mūsų ir kaip mes visi vienas su kitu susiję! Labiau mylėkime vienas kitą ir išmokime būti solidaresni, kai kitam skauda, ir nepavydėkime tuomet, kai kitam sekasi. Gerbiamieji Vyriausybės nariai ir narės, Jūs esate elitas, tad rodykite pagarbaus bendravimo pavyzdį Seime. Išmokite išgirsti kitokią nuomonę ir ginčytis nežemindami oponento. Išmokite susivienyti ten, kur galite, ir ten, kur būtina dėl ideologijas peržengiančio bendro tikslo.

Linkiu gražių artėjančių švenčių ir telydi Jūsų žingsnius šviesa ir tiesa.

Pagarbiai
Audrius Sabūnas

Taip padėtį matome mes – tačiau tai nerūpi pačiai Ukrainai. Šalis žūtbūtinai kaunasi ne už tolimus ateities tikslus, o visų pirma su pačia savimi, ir realūs koviniai veiksmai tėra nedidelė šios kovos dalis. Mūšis kol kas vyksta net ne už pokyčius, o viso labo už norą, ketinimą būti kitokiems, už tai, kad būtų leidžiama patikėti, pradžioje nors mažumą patikėti, jog vertybės ir idėjos šioje žemėje turi bent kokią vertę, už tai, kad būtų leista bent pakelti sunkią galvą ir į pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos. Šiame kare savi dažnai yra didesni priešai nei svetimieji, o net ir už savuosius – kas labiau gali pakenkti? Tu pats.

Nežinia iš kur išdygę žalieji žmogeliukai pradeda užiminėti tavo atminties objektus. Iš rūsių, iš senų sandėlių, iš požeminių slėptuvių prisikelia tūkstančiai baugių girgždančių statulų, kurios nori apkabinti tave sustingusiomis rankomis. Iš rūko išnyra rankomis mostaguojantis ir tuščiavidurius žodžius spjaudantis pranašas, pasisavinęs Solženicyno povyzą, – vilkolakis skysta barzda. Spalvingų kirkorovų karoliukai žyra barbendami tavo viršugalvį it putojantys pavasario lietaus lašai… O jei leistumėmės žemyn, vis žemiau ir žemiau, ten, pačioje pasąmonės gelmėje, neįžengiamuose brūzgynuose, pasiektume jį, visagalį Vijų, slavų demoną, saldaus pavergimo karalių akių vokais iki žemės, ir taip norisi, kad valstiečiai šakėmis pakeltų tuos vokus, ir Jo Putiniškoji Didenybė galų gale pažvelgtų į tave ledinėmis akimis, žudančia šviesa nutvieksdama tavo šakniavaisinę egzistenciją…

Pirmykščiai miškai – neaprėpiami. Asiūkliai, pataisai, žiemos miegu įmigę gubernatoriai. Teritoriją pasidalijo girių kunigaikščiai, kalbantys žvėrių kalba ir turtingi it karalius Krezas. Prie kiekvieno girios takelio tupi lokys ir renka bakšišą. Girios glūdumoje dantis šiepia seniai išnykę žvėrys iš Raudonosios knygos. Įsiklausęs ne kobzarių, o Kobzoną girdėsi dainuojant. Ir tik maža grupelė svetimšalių medkirčių, vadovaujamų kažkokio Abromavičiaus, įnirtingai darbuojasi kirviais, tvatindami suakmenėjusias kerplėšas…

Ukraina, žinia, reiškia „pakraščio žemė“. Kieno tai pakraštys? Tai limbas, pragaro pakraštys, skirtas nekaltiesiems – tiems, kurie gimė nežinodami, kas jie tokie, kurion pusėn – dar giliau pragaran ar į dangų – jiems pleventi, mojuojant eteriniais sparnais. Šiems kūdikiams yra skirta laimė – nors kartu tai ir prakeiksmas – apsispręsti, kas jie tokie, atrasti savo tapatybę.

Per šimtmečius ukrainiečių, vadintų rusėnais, žemės, garsėjančios derlingumu, kentė ne vienos valstybės priespaudą ir regėjo daug smurto, neteisybių. Iš čia kilo daug spalvingų, prieštaringų asmenybių. Nesutramdomas polėkis, ryškus temperamentas, maištinga prigimtis sieja Ivaną Mazepą, Petro I apdovanotą Judo medaliu, o lordo Byrono poemoje tapusį sadomazochizmo simboliu, narsios anarchistinės Juodosios armijos vadą bei garsiosios tačankos išradėją Nestorą Machno ir Stepaną Banderą, teroristinių polinkių nacionalistą, kuriam praėjus daug metų po mirties suteiktas, o vėliau atimtas Ukrainos didvyrio vardas. Lemiamais 1917–1920 metais pernelyg daug ukrainiečių lyderių prijautė komunistams, tad tokiomis sąlygomis nepriklausoma Ukraina išsilaikyti negalėjo.

Štai kas yra svarbiausia – Ukrainos raida, jos istorija kitados buvo visiškai integruota į Sovietų Sąjungos istoriją. Ukraina nebuvo koks nors imperijos pakraštys kaip vadinamasis Pabaltijys, Užkaukazė ar Vidurinė Azija. Ji sudarė Sovietų Sąjungos stuburą. Na, gerai, buvo žinoma apie pasišiaušusius vakarų ukrainiečius, ir Stalinas vis paburbėdavo, kad juos reikia ištremti pas baltąsias meškas, tačiau socializmui „bręstant“ vakarų ukrainiečiai pasimetė didžiuliuose Ukrainos plotuose. Mažąją Rusiją būtų sunku pavadinti jaunesniąja Didžiosios Rusijos seserimi, nes abiejų sovietinių respublikų kūnai buvo tiesiog neatskiriami. Niekam nerūpėjo Donbaso angliakasio, partijos propagandistų nulipdyto tariamai antžmogiškų galių spartuolio Stachanovo tautybė ar tai, kad linksmomis legendomis apipinta Odesa yra Ukrainos teritorijoje. Būsimasis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas apie dešimtmetį vadovavo Ukrainos komunistų partijai, jį nuvertęs Leonidas Brežnevas buvo gimęs Dniepropetrovsko srityje, o dar vienas gensekas, Brežnevo klonas Konstantinas Černenka, buvo ukrainiečių kilmės.

Niekas pernelyg nepasikeitė ir po to, kai Ukraina, beje, nerodydama jokio entuziazmo, tapo nepriklausoma valstybe. Ukraina buvo tarytum lašas, kuriame atsispindėjo visos Rusijos „grožybės“: galingi oligarchų baobabai, nevaldomi putojantys naftos ir dujų kriokliai, vokeliai be adreso ir be pašto ženklų, brandaus socializmo stiliaus administravimas, mažo žmogaus mažumas ir didelio žmogaus didumas. Atspindys buvo dar labiau iškraipytas ir apgailėtinas nei originalas. Sunku būtų rasti kitą šalį, kurioje politikai, mėgindami žaisti demokratiją, atrodytų labiau odioziški ir apgailėtini. Prezidentai pjaustė žurnalistų galvas, premjerus gaudė Interpolas, deputatai kumščiavosi. Virš šviesių Ukrainos lygumų draikėsi voratinkliai, savo draiskanomis nuklodami ir tarsi palaidodami nuliūdusį Taraso Ševčenkos kazokėlį.

Dėl Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje daug kas griežė dantimis, tačiau tiesa yra ta, kad formaliai įsikūrus nepriklausomoms valstybėms imperijos branduolys visus šiuos 25 metus išliko. Susigūžusią Ukrainą kaip ir anksčiau tūkstančiai gijų siejo su didžiąja kaimyne. Šalis liko viso labo Rusijos karinės pramonės priedėlis. Rusų kalba šalyje vartojama ne mažiau nei ukrainiečių. Tačiau net ne tai svarbiausia. Valstybes į visetą labiausiai sulydė bendras mentalitetas, galingas ir iš pažiūros nesutraukomas likiminis genetinis ryšys, įkūnytas bendroje informacinėje erdvėje. Populiariosios kultūros vilionės yra narkotikas, gal net stipresnis už pagarsėjusias naftos ir dujų infuzijas, o juk Ukrainos masių sąmonė buvo sinchronizuota su Rusijos populiariosios kultūros virpesiais.

Štai kodėl Ukrainos siekis pasukti link Vakarų buvo tarytum žaibas iš giedro dangaus. Sovietų Sąjungos nostalgijos užvaldytiems asmenims, kuriems Putino televizijos kanalai yra atlikę distancinę lobotomiją, tai yra blogiausių nuojautų, košmariškiausių sapnų išsipildymas. Ukrainos posūkis reiškia ne ką kita, o antrąjį ir šįsyk jau galutinį Sovietų Sąjungos, jos idėjos žlugimą, ir tai yra tarsi antroji apokalipsė, galbūt netgi baisesnė už pirmąją, vykusią 1991 metais. Tuo metu atsiskyrimas vyko staiga, nespėjus net gerai suvokti, kas gi vyksta, ir buvo panašus į greitai atliktą operaciją su narkoze, o iš jos atsibudus teko tiesiog susitaikyti su mintimi, kad senoji sistema sugriuvo ir susikūrė naujos valstybės. Dabartinis atsidalijimas Rusijai, pradėjusiai kurti naują nostalgija, šovinizmu ir paranoja užmaišytą mitą apie savąjį neatremiamą žavesį bei didybę, prilygsta operacijai be narkozės, nepakeliamai skaudžiam gyvų audinių pjaustymui. Gal net dar daugiau – Ukrainos mėginimas ištrūkti griauna ne tik formą, bet ir bazines mentalines struktūras, ant kurių tas mitas lipdomas, suskaldo stebuklingą veidrodėlį, kuris nykią bei nuodingą sovietinę praeitį atspindi kaip idilę, aukso amžių, vienybės ir galybės laikus. Iš čia – nevaldomos agresijos pliūpsniai. Realybės suvokimą keičia isterija, psichozė, vyniojasi nepabaigiamos sąmokslo teorijos.

Pradedami karo veiksmai, kurie per trumpą laiką kiekvieną Ukrainos pilietį priverčia stoti vienon iš dviejų pusių, o kartu pasirinkti savo istoriją, savo vertybes, savo tapatybę. Sugrįžti atgal jau nebebus įmanoma. Jei Rusija kada atsipeikės (nors dabar tai sunku įsivaizduoti), ji supras, kad laimėjusi Krymą ir pradėjusi karą ji prarado kur kas daugiau, nei užgrobė, – neteko visos Ukrainos, kuri, nors dalis visuomenės puoselėjo gražius norus ir viltis, natūraliai plūduriuodama niekada nebūtų pajėgusi išsiveržti iš politinių, ekonominių, energetinių, kultūrinių ir visokių kitokių savo kaimynės gniaužtų. Todėl išgarbintasis caras paauksuotais reitingais siuvinėtu imtynininko kimono bus pripažintas ne šalies didvyriu, prikėlusiu Sovietų Sąjungos didybę, o tikruoju minėtos imperijos griovėju, kartu atnešusiu savo šaliai priespaudą, nepriteklius ir tarptautinę izoliaciją.

Tiesa, lieka vienas įdomus klausimas, į kurį geriausi žmonijos protai iki šiol nesugebėjo rasti atsakymo. Kaip galėjo rastis tokia šalis, Rusija? Kaip ji sugebėjo įveikti natūralų žmogaus instinktą veržtis ten, kur geriau bei šviesiau, ir pakeisti tai nežabotu kenkimo ir savigriovos, nykių sutemų, smurto siekiu? Kokiu būdu radosi toji alcheminė formulė, pakrikimą, išsigimimą, juodžiausią nihilizmą, bet kokių moralinių skrupulų stoką, rodos, natūraliai sulydanti su jėgos kultu ir mesianizmu, kai viskas apvirsta aukštyn kojomis ir pateikiama taip, tarytum šios šalies švenčiausia ir garbingiausia pareiga būtų pasauliui nešti sumaištį, neviltį, šiurkščios agresijos užkratą? Kokių – fizinių ar astralinių – laukų anomalijos Rusijos teritorijoje lėmė, kad žmonės, rodos, laisva valia renkasi ir kaip aukščiausią siektiną tikslą paskelbia saviizoliaciją, bukaprotiškumą, skurdą, nuodingą šovinizmą, baimę, paranoją? Niekur kitur pasaulyje niekada nebuvo valstybės, kurioje būtų klestėjusi institucionalizuota degradacija, vėberiškais principais sutvarkyta korupcija ir universitetinio lygmens nuprotinimas, kaip yra Rusijoje.

Sunki kelionė per girią, mėginant atgauti, kas prarasta, siekiant prisiminti, kas, kaip, kodėl ir už kiek tave kitados pardavė, siekiant suprasti, kodėl tavo silpnybės nuolat pasirodydavo pajėgingesnės už stiprybes, kodėl pamiršdavai daugiau, nei prisimindavai, ir kodėl su tokiu džiaugsmingu įkarščiu guldei galvą už svetimą reikalą, paniekinamai nusisukdamas nuo savojo.

Ženk, kazokėli, iš to pragaištingo pakraščio, iš pragaro prieangio, eik pasitikti savo lemties…

Vienos Foucault sąvokos likimas

Šių me­tų rug­sė­jo 20–22 die­nomis Vil­niu­je, Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre, vyks Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­mų ins­ti­tu­to kar­tu su Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­ba ren­gia­ma tarp­tau­ti­nė tarp­dis­cip­li­ni­nė kon­fe­ren­ci­ja „Bio­po­li­ti­ka šiuo­lai­ki­nės fi­lo­so­fi­jos, po­li­ti­kos ir me­no kon­teks­te“. Jo­je skir­tin­gų sri­čių spe­cia­lis­tai ap­tars įvai­riuo­se šiuo­lai­ki­niuo­se dis­kur­suo­se pa­pli­tu­sius bio­po­li­ti­kos – san­ty­kių tarp gy­ve­ni­mo, gy­vy­bės ir val­džios, ga­lios (čia va­di­na­mos bio­ga­lia) ins­ti­tu­ci­jų – klau­si­mus. Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­vaus gar­sūs bio­po­li­ti­kos te­ore­ti­kai iš vi­sos Eu­ro­pos, jo­je bus sie­kia­ma pri­sta­ty­ti skir­tin­gas bio­po­li­ti­kos sam­pra­tas ir pa­ro­dy­ti bio­po­li­ti­nės ana­li­zės ak­tu­a­lu­mą bei per­spek­ty­vu­mą. Iš­skir­ti­nis dė­me­sys bus ski­ria­mas šiuo­lai­ki­nėms po­li­ti­nėms ir so­cia­li­nėms Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos pro­ble­moms. Čia pateikiamame vo­kie­čių teo­re­ti­ko Tho­mo Lem­kės straips­ny­je ap­ta­ria­mos kai ku­rios bio­po­li­ti­kos in­ter­pre­ta­ci­jos ir ke­lia­mi klau­si­mai bus svars­to­mi ir kon­fe­ren­ci­jos me­tu.

Bio­po­li­ti­kos są­vo­ka, ku­rią iš­plė­to­jo Mi­che­lis Fou­cault, dar ne­se­niai bu­vo ži­no­ma tik ne­di­de­lei spe­cia­lis­tų ir moks­li­nin­kų gru­pei. Ši są­vo­ka, Fou­cault ma­ny­mu, api­brė­žė tai, „kas gy­vy­bę ir gy­vy­bi­nius me­cha­niz­mus per­ke­lia į de­ta­lių iš­skai­čia­vi­mų erd­vę, o ži­no­ji­mą-ga­lią pa­ver­čia žmo­gaus gy­ve­ni­mą trans­for­muo­jan­čiu veiks­niu“. Jis is­to­ri­niu ir ana­li­ti­niu bū­du sky­rė dvi to­kio „ga­lios pa­nau­do­ji­mo gy­vy­bės at­žvil­giu“ plot­mes: in­di­vi­du­a­laus kū­no dis­cip­li­ną ir so­cia­li­nį vi­suo­me­ni­nio kū­no re­gu­lia­vi­mą. Pa­sak Fou­cault, bio­po­li­ti­ka žy­mi lū­žį mo­der­ny­bė­je: pa­čia­me po­li­ti­nės san­klo­dos cen­tre at­si­ran­da gy­vy­bė, gy­ve­ni­mas. Šio­je te­ori­nė­je per­spek­ty­vo­je ga­li­ma įžvelg­ti ar­ti­mą są­sa­ją tarp ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mo­si ir bio­po­li­ti­kos gi­mi­mo: „Tai, kad vi­suo­me­nė ga­li kon­tro­liuo­ti in­di­vi­dus, bu­vo pa­siek­ta ne tik dėl są­mo­nin­gu­mo ar ide­o­lo­gi­jos, bet ir dėl kū­no, per kū­ną. Bio­po­li­ti­ka, bio­lo­giš­ku­mas, kū­niš­ku­mas ka­pi­ta­lis­ti­nei vi­suo­me­nei bu­vo svar­bes­ni nei ki­ti da­ly­kai.“ Be to, Fou­cault įve­da­ma bio­po­li­ti­kos sam­pra­ta lei­džia kri­ti­kuo­ti „ju­ri­di­nį-dis­kur­sy­vų“ ga­lios mo­de­lį.

Pa­gal pas­ta­rą­jį mo­de­lį val­džia vei­kia draus­da­ma ir rep­re­suo­da­ma, o su­ve­re­nu­mą api­brė­žia tik tei­sė ir le­ga­lu­mas. Prie­šin­gai, Fou­cault bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą var­to­ja no­rė­da­mas api­brėž­ti pro­duk­ty­vias ga­lios ga­li­my­bes, ku­rios ne­ga­li bū­ti su­vo­kia­mos tik kaip se­no­vi­nė su­ve­re­ni „tei­sė nau­do­ti mir­ties baus­mę“. Su­ve­re­nu­mas la­biau­siai vei­kė kaip „at­ėmi­mo me­cha­niz­mas“, jis už­val­dy­da­vo gy­vy­bę, kad ją su­var­žy­tų, o nau­jo­ji gy­ve­ni­mą ad­mi­nist­ruo­jan­ti ga­lia sie­kia ska­tin­ti, su­tvir­tin­ti, pri­žiū­rė­ti ir op­ti­mi­zuo­ti sa­vo kon­tro­liuo­ja­mas jė­gas.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą įve­dė ne Fou­cault. Ji fi­gū­ra­vo jau pir­mo­jo­je XX a. pu­sė­je su­kur­tuo­se teks­tuo­se apie gy­vy­bės ir ra­sės re­gu­lia­vi­mą ir val­dy­mą (ypač iš­gar­sė­jo Vo­kie­ti­jos na­cio­nal­so­cia­lis­tų kny­gos ir straips­niai šia te­ma). Tru­pu­tį vė­liau, sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, „bio­po­li­ti­ka“ bu­vo pa­va­din­tas nau­jas po­li­ti­kos moks­lų ty­ri­mų lau­kas an­glo­sak­sų ša­ly­se. Ši te­ori­nė pri­ei­ga yra pa­rem­ta įsi­ti­ki­ni­mu, kad, siek­da­mi ana­li­zuo­ti po­li­ti­nes struk­tū­ras ir pro­ce­sus, mes tu­ri­me rem­tis el­ge­sio ty­ri­mais, so­cio­bio­lo­gi­niais api­brė­ži­mais ir evo­liu­ci­jos te­ori­ja.

Fou­cault kū­ry­bo­je bio­po­li­ti­ka tam­pa di­džiu­liu pa­si­prie­ši­ni­mu bet ko­kioms pa­stan­goms po­li­ti­ką re­du­kuo­ti į bio­lo­gi­ją. Prie­šin­gai, nag­ri­nė­jant bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą ap­ta­ria­mas po­li­ti­nis pro­ce­sas, ku­ria­me gy­vy­bė tam­pa po­li­ti­nių stra­te­gi­jų ob­jek­tu. Užuot pa­si­tel­kus pri­gim­ti­nius ir uni­ver­sa­lius dės­nius, ku­riais re­mian­tis ku­ria­ma po­li­ti­ka, Fou­cault ap­tar­to­je bio­po­li­ti­kos sam­pra­to­je už­čiuo­pia­mas is­to­ri­jos lū­žis, įtrū­kis po­li­ti­nė­je prak­ti­ko­je. Šian­dien, kai bio­po­li­ti­kos są­vo­ka moks­li­nė­je ir pub­li­cis­ti­nė­je li­te­ra­tū­ro­je daž­niau­siai var­to­ja­ma kaip neut­ra­li sam­pra­ta, ku­ria no­ri­ma nu­sa­ky­ti so­cia­li­nes ir po­li­ti­nes bio­tech­no­lo­gi­nių in­ter­ven­ci­jų pa­sek­mes, pla­čiai svars­to­mi Fou­cault teks­tai apie bio­po­li­ti­ką*. Vie­na iš šios in­ter­pre­ta­ci­jos sro­vių do­mi­nuo­ja fi­lo­so­fi­jo­je ir so­cia­li­nė­je te­ori­jo­je. Jo­je ty­ri­nė­ja­ma po­li­ti­ka, ku­ri at­si­spin­di bio­po­li­ti­ko­je. Kaip ji vei­kia, ko­kias jė­gas ji mo­bi­li­zuo­ja? [...]

Ap­nuo­gin­tas gy­ve­ni­mas ar gy­vo­ji dau­gy­bė:kas yra po­li­ti­ka?

Kal­bė­da­mas apie pir­mą­ją sro­vę, ap­si­ri­bo­siu dviem nuo­mo­nė­mis, ku­rios la­biau­siai iš­si­ski­ria šiuo­se de­ba­tuo­se – vie­na ver­tus, bio­po­li­ti­kos api­brė­ži­mu Gior­gio Agam­be­no kū­ry­bo­je, ki­ta ver­tus – Mi­cha­e­lo Hard­to ir An­to­nio Neg­ri kū­ry­bo­je. Ryš­kiai ski­ria­si tai, kaip šios dvi pri­ei­gos kri­ti­kuo­ja Fou­cault teks­tus. Prie­šin­gai nei Fou­cault, Agam­be­nas ma­no, kad mo­der­nio­ji bio­po­li­ti­ka ku­ria­si rem­da­ma­si tvir­tu iki­mo­der­nios su­ve­re­nios ga­lios pa­grin­du; ki­ta ver­tus, Hard­tas ir Neg­ri tvir­ti­na, kad Fou­cault sky­rė ne­pa­kan­ka­mai dė­me­sio mo­der­nio­sios bio­po­li­ti­kos ta­pi­mui po­stmo­der­nia.

Pra­dė­ki­me nuo sam­pra­tos, pa­gal ku­rią bio­ga­lia ne­tu­ri iš­orės – bio­po­li­ti­ka ne­ga­li iš­veng­ti bio­ga­lios.

Rem­da­ma­sis Car­lo Schmit­to, Wal­te­rio Ben­ja­mi­no, Han­nah Arendt, Mar­ti­no Hei­deg­ge­rio ir Ge­or­ge’o Ba­tail­le’o dar­bais, Agam­be­nas pa­brė­žia tai, kas, pa­sak jo, nuo pat se­no­vės Grai­ki­jos lai­kų api­bū­di­na Va­ka­rų po­li­ti­nę tra­di­ci­ją. Jis pa­žy­mi, kad es­mi­nė ski­ria­mo­ji li­ni­ja nė­ra drau­go ir prie­šo skir­tis, bet skir­tu­mas tarp ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo (zoé) ir po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos (bíos), tarp na­tū­ra­lios eg­zis­ten­ci­jos ir le­ga­laus žmo­gaus sta­tu­so. Agam­be­nas tvir­ti­na, kad su­ve­re­nios ga­lios kū­ri­mas rei­ka­lau­ja bio­po­li­ti­nio kū­no kū­ri­mo. Jis tvir­ti­na, kad tei­sės ins­ti­tu­cio­na­li­za­ci­ja yra ne­at­ski­ria­mai su­si­ju­si su „ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo“ ati­den­gi­mu. To­kio­je švie­so­je įtrauk­tis į po­li­ti­nę ben­druo­me­nę at­ro­do įma­no­ma tik tuo at­ve­ju, jei kar­tu at­skir­tį pa­ti­ria kai ku­rie žmo­nės, ku­riems ne­lei­džia­ma tap­ti vi­sa­ver­čiais tei­si­niais sub­jek­tais.

Po­li­ti­kos iš­ta­ko­se, pa­sak Agam­be­no, at­ran­da­me ku­ria­mą ri­bą, stei­gia­mą erd­vę, iš ku­rios at­ima­ma tei­si­nė ap­sau­ga: „Au­ten­tiš­ki po­li­ti­niai san­ty­kiai yra pa­rem­ti at­sky­ri­mu, drau­di­mu, pra­keiks­mu (ban).“

Šį pa­slėp­tą su­ve­re­nu­mo pa­grin­dą Agam­be­nas api­bū­di­na vie­nu pa­vyz­džiu iš se­no­vės Ro­mos tei­sės.

Ho­mo sa­cer žy­mi in­di­vi­dą, ku­rį po­li­ti­nė ben­druo­me­nė ma­no esant ver­tą mir­ties, bet ne­ga­li­ma nei jam tai­ky­ti mir­ties nuosp­ren­dį, nei jį pa­au­ko­ti die­vams. Jį ar­ba ją nu­žu­dęs žmo­gus ne­bus pa­trauk­tas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn. Net­gi jei nu­si­kal­tė­lis ga­lė­jo ti­kė­tis tam tik­rų tei­si­nių ga­ran­ti­jų ar for­ma­lių pro­ce­dū­rų, toks „pa­šven­tin­tas / pra­keik­tas žmo­gus“ (žo­dis sa­cer lo­ty­nų k. tu­ri abi šias pra­smes – K. P.) bu­vo vi­siš­kai ne­ap­sau­go­tas, jo gy­ve­ni­mas bu­vo ap­ri­bo­tas iki fi­zi­nės eg­zis­ten­ci­jos. Ka­dan­gi jam bu­vo su­teik­tas toks sta­tu­sas, ku­riam ne­be­ga­lio­ja nei žmo­nių, nei die­vų tei­sės, ho­mo sa­cer ta­po tam tik­ru „gy­vu nu­mi­rė­liu“.

Pa­grin­di­nė Agam­be­no min­tis yra ta, kad sto­vyk­la yra „pa­slėp­ta mo­der­ny­bės po­li­ti­nės erd­vės pa­ra­dig­ma“. Jo ma­ny­mu, sto­vyk­la yra grei­čiau ne fi­zi­nė erd­vė, ap­sup­ta tvo­rų ir ma­te­ria­lių ri­bų – ji sim­bo­li­zuo­ja ir fik­suo­ja ri­bą tarp ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo ir po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos. Pro­ble­ma iš­lie­ka tai, kad „sto­vyk­lą“ jis su­vo­kia ne kaip iš vi­daus di­fe­ren­ci­juo­tą kon­ti­nu­u­mą, bet tik kaip „ri­bą“, ku­ri dau­giau ar ma­žiau ryš­kiai ski­ria ap­nuo­gin­tą gy­ve­ni­mą ir po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. To­dėl jis ne­ga­li ana­li­zuo­ti, kaip pa­čia­me „ap­nuo­gin­ta­me gy­ve­ni­me“ tam­pa įma­no­mos hie­rar­chi­jos ir ap­skai­čia­vi­mai, kaip gy­ve­ni­mas ga­li bū­ti kla­si­fi­kuo­ja­mas kaip ge­ras ir pra­stas, blo­gė­jan­tis ar ge­rė­jan­tis. Agam­be­nas ne­ga­li ap­tar­ti šių pro­ce­sų, nes jo dė­me­sys yra pri­kaus­ty­tas prie sta­to­mos sie­nos – sie­nos, ku­rią jis su­vo­kia ne kaip zo­ną jud­rio­mis ri­bo­mis, bet kaip ne­gi­lė­jan­čią ri­bą, ku­rio­je vis­kas bai­gia­si klau­si­mu „ar­ba–ar­ba“. Ki­taip ta­riant, gy­ve­ni­mu Agam­be­nas do­mi­si ma­žiau nei jo „ap­nuo­gi­ni­mu“, jo ana­li­zė­je dė­me­sys krei­pia­mas ne į gy­ve­ni­mo nor­ma­li­za­ci­ją, bet į mir­tį kaip ri­bos ma­te­ria­li­za­ci­ją. Agam­be­no nuo­mo­ne, bio­po­li­ti­ka iš es­mės yra „ta­na­to­po­li­ti­ka“.

Hard­tas ir Neg­ri bio­po­li­ti­ką ana­li­zuo­ja vi­siš­kai ki­taip. Jie ban­do su­teik­ti bio­po­li­ti­kai po­zi­ty­vią pras­mę. Ita­liš­ko­jo au­to­no­mi­nio mark­siz­mo idė­jas jie sin­te­ti­na su po­ststruk­tū­ra­lis­ti­nė­mis te­ori­jo­mis; jų ma­ny­mu, ri­ba tarp eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos, rep­ro­duk­ci­jos ir ga­my­bos tirps­ta. Bio­po­li­ti­ka žy­mi nau­ją ka­pi­ta­lis­ti­nė­s ga­my­bos epo­chą, kai gy­ve­ni­mas ne­bė­ra ap­ri­bo­tas rep­ro­duk­ci­jos sfe­ros ar­ba pa­jung­tas dar­bo pro­ce­sui: „Gy­vo­sios dar­bo jė­gos sub­jek­ty­vu­mas pa­pras­tai ir at­vi­rai at­si­sklei­džia ko­vo­se dėl kal­bos ir tech­no­lo­gi­jų – kai kal­ba­ma apie ko­lek­ty­vi­nes nau­jo­jo pa­sau­lio kū­ri­mo prie­mo­nes, kal­ba­ma apie są­sa­ją tarp gy­vy­bės jė­gos (po­wer of li­fe) ir jos po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Po­li­ti­ka, so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas, eko­no­mi­ka ir gy­vy­bi­niai da­ly­kai – čia vis­kas su­si­ję.“

Hard­to ir Neg­ri ana­li­zė­je po­li­ti­nių san­ty­kių san­klo­da ap­su­pa vi­są in­di­vi­do gy­ve­ni­mą; taip ruo­šia­ma erd­vė nau­jam re­vo­liu­ci­niam sub­jek­tui – dau­gy­bei. Bio­po­li­ti­nei san­klo­dai, ku­rią pri­sta­to Hard­tas ir Neg­ri, taip pat pri­klau­so ma­te­ria­li­nės są­ly­gos, lei­džian­čios kur­tis ko­o­pe­ra­ci­jai, per­ženg­sian­čiai struk­tū­ri­nius ka­pi­ta­lis­ti­nės ga­my­bos bar­je­rus. Bio­po­li­ti­kos var­du jie va­di­na iš­ti­są vir­ti­nę em­pi­ri­nių per­trū­kių ir slink­čių. Pa­sak Hard­to ir Neg­ri, toks pa­pli­tęs sie­nų iri­mas žy­mi per­ėji­mą nuo mo­der­ny­bės į po­stmo­der­ny­bę, nuo im­pe­ria­liz­mo į im­pe­ri­ją. Pa­si­tel­kia­ma ima­nen­tiš­ku­mo per­spek­ty­va, ku­ria sa­vo ana­li­zė­je va­do­vau­ja­si au­to­riai. Griū­vant eko­no­mi­kai ir po­li­ti­kai, ma­te­ria­li­nei ga­my­bai ir ide­o­lo­gi­niam įtei­si­ni­mui, ne­be­bus jo­kios gy­ve­ni­mui ar tie­sai pri­klau­san­čios iš­orės, ga­lin­čios pa­si­prie­šin­ti im­pe­ri­jai. Pa­ti im­pe­ri­ja kurs sa­vo gy­ve­na­mą pa­sau­lį: „Bio­ga­lia yra to­kia ga­lia, ku­ri iš vi­daus re­gu­liuo­ja so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, jį se­ka, in­ter­pre­tuo­ja, ab­sor­buo­ja ir per­tvar­ko. Ga­liai vi­są gy­vy­bę ga­li pa­vyk­ti efek­ty­viai už­val­dy­ti tik to­kiu at­ve­ju, jei ji taps in­teg­ra­lia, gy­vy­bi­ne funk­ci­ja, ku­rią kiek­vie­nas in­di­vi­das pri­ims ir at­nau­jins sa­vo pri­ta­ri­mu.“

Agam­be­no ana­li­zė­je pa­si­prie­ši­ni­mas nė­ra bio­po­li­ti­kos da­lis – ji vi­suo­met pa­jun­gia­ma su­ve­re­niai ga­liai, o Hard­tas ir Neg­ri ski­ria bio­ga­lią ir bio­po­li­ti­ką. Nors vi­sa vi­suo­me­nė yra kon­tro­liuo­ja­ma ka­pi­ta­lo, au­to­riai ša­lia šios blai­vios diag­no­zės pa­tei­kia ir re­vo­liu­ci­nį pa­ža­dą. Au­to­riai tei­gia, kad iš­orės ka­pi­ta­liz­mui ne­bu­vi­mas ir jį su­griau­sian­tis ko­mu­niz­mas yra to pa­ties pro­ce­so da­lys, o šiam pro­ce­sui va­do­vau­ja pa­ski­ros sub­jek­ty­vy­bės – „gy­vo­ji dar­bo jė­ga“. Jei bio­ga­lia reiš­kia ga­lią gy­ve­ni­mo at­žvil­giu, tai pats gy­ve­ni­mas ku­ria erd­vę, ku­rio­je for­muo­ja­mos ir lip­do­mos kontr­jė­gos ir pa­si­prie­ši­ni­mo for­mos. Bio­po­li­ti­ka ne tik prie­ši­na­ma bio­ga­liai, bet ir yra on­to­lo­giš­kai už ją pra­na­šes­nė. Bio­ga­lia re­a­guo­ja į gy­vy­bin­gą ir kū­ry­bin­gą ana­pus jos lie­kan­čią jė­gą, ku­rią ji re­gu­liuo­ja ir lip­do, nors nė­ra jai ta­pa­ti. To­kiu at­ve­ju bio­po­li­ti­ka su­tei­kia ga­li­my­bę at­si­ras­ti nau­jai on­to­lo­gi­jai, ku­ri yra grin­džia­ma kū­nu ir jo ga­lio­mis. [...]

Gy­vy­bi­nė po­li­ti­ka: gy­ve­ni­mo val­dy­mas

[...]

Siū­ly­čiau bio­po­li­ti­ką ana­li­zuo­ti kaip „val­dy­mo me­ną“. Ši per­spek­ty­va mums lei­džia iš­veng­ti tam tik­rų ap­ri­bo­ji­mų, bū­din­gų bio­po­li­ti­kos sam­pra­tai Fou­cault kū­ry­bo­je. Taip pat įma­no­ma, kad jo pa­ties su­si­do­mė­ji­mas val­dy­mu (go­vern­men­ta­li­ty) yra su­si­jęs su jo sie­kiu įveik­ti šiuos trū­ku­mus. Bio­po­li­ti­ka Fou­cault kū­ry­bo­je dau­giau­siai reiš­kia bio­lo­gi­nį ir fi­zi­nį vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą ir yra re­du­kuo­ja­ma į kū­no po­li­ti­ką. Val­dy­mo sam­pra­ta lei­džia pa­ste­bė­ti tai, kaip ku­ria­mas ir sau­go­mas mo­ra­li­nis ir po­li­ti­nis vi­suo­me­nės in­teg­ra­lu­mas. Taip kū­no po­li­ti­kos per­spek­ty­va pra­ple­čia­ma „gy­vy­bės po­li­ti­kos“ ele­men­tu. Sa­vo pa­skai­to­je apie ne­oli­be­ra­liz­mą (pa­skai­tos pa­va­di­ni­mas – „Bio­po­li­ti­kos gi­mi­mas“) Fou­cault ci­tuo­ja li­be­ra­lą Ale­xan­d­rą Rüs­to­wą, ku­rio nuo­mo­ne, gy­vy­bi­nė po­li­ti­ka yra „gy­ve­ni­mo po­li­ti­ka, ku­ri […] ver­ti­na vi­są dar­bi­nin­ko gy­ve­ni­mą, jo re­a­lų ir kon­kre­tų bū­vį nuo ry­to iki va­ka­ro, nuo va­ka­ro iki ry­to“. Žvel­giant iš val­dy­mo per­spek­ty­vos, bio­po­li­ti­ka ana­li­zuo­ja ne tik fi­zi­nę bū­ty­bę, bet ir jos mo­ra­li­nę bei po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. Tai mus grą­ži­na prie Agam­be­no per­sky­ros tarp bíos ir zoé (ku­rią pir­miau­sia iš­plė­to­jo Han­nah Arendt). Pa­si­tel­kiant Lar­so Lar­se­no pa­siū­ly­mą, ga­li­ma skir­ti ne tik du bio­po­li­ti­kos sub­jek­tus – in­di­vi­dą ir po­pu­lia­ci­ją, bet ir dvi gy­ve­ni­mo for­mas – zoé ir bíos, fi­zi­nę ir mo­ra­li­nę-po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. Ši per­sky­ra lei­džia klaus­ti, kaip šios ke­tu­rios bio­po­li­ti­kos di­men­si­jos sie­ja­si tar­pu­sa­vy­je. Pir­ma­me Fou­cault „Sek­su­a­lu­mo is­to­ri­jos“ to­me ap­tar­ta bio­po­li­ti­kos sam­pra­ta orien­tuo­ja­si į in­di­vi­do dis­cip­li­na­vi­mą ir po­pu­lia­ci­jo­je vyks­tan­čių pro­ce­sų re­gu­lia­vi­mą (iš čia ky­la zoé di­men­si­ja), o val­dy­mo pro­ble­mos ke­lia pla­tes­nius mo­ra­li­nius ir po­li­ti­nius klau­si­mus (tai bíos pro­ble­mos). Ne­su­sto­da­ma prie tech­no­lo­gi­jų, ku­rios vei­kia in­di­vi­du­a­lų ar ko­lek­ty­vi­nį kū­ną, val­dy­mo per­spek­ty­va pa­žvel­gia į „aš“ tech­no­lo­gi­jas“ ir „po­li­ti­nes in­di­vi­dų tech­no­lo­gi­jas“. Pir­mo­ji šių tech­no­lo­gi­jų kon­cen­truo­ja­si į sa­vęs val­dy­mo pro­ce­sus, į tai, kaip sub­jek­tai su­vo­kia sa­ve kaip etiš­kas bū­ty­bes; o ant­ro­ji reiš­kia „tai, kaip […] mes at­pa­žįs­ta­me sa­ve kaip vi­suo­me­nę, kaip so­cia­li­nio da­ri­nio da­lį, kaip tau­tos ar vals­ty­bės da­lį“. Re­mian­tis taip pe­ro­rien­tuo­ta te­ori­ja ga­li­ma skir­ti ke­tu­rias mi­nė­tas tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sias bio­po­li­ti­kos di­men­si­jas. „Kla­si­ki­nis“ kū­no ir po­pu­lia­ci­jos re­per­tu­a­ras pa­pil­do­mas „aš“ ir so­cia­li­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Toks te­ori­nis pa­to­bu­li­ni­mas lei­džia adek­va­čiai pa­teik­ti bio­po­li­ti­kos klau­si­mus. Fou­cault nuo­mo­ne, mo­der­nio­ji bio­po­li­ti­ka yra po­li­ti­nės ir pa­sto­ra­ci­nės ga­lios mi­ši­nys, ku­rio iš­ta­kos sie­kia se­ną­ją krikš­čio­ny­bę. Jis tvir­ti­na, kad to­kia bio­po­li­ti­ka, ko­kią mes pa­žįs­ta­me, yra bū­din­ga li­be­ra­liai val­dy­mo for­mai, ku­rio­je at­si­ran­da sa­vi­ta zoé ir bíos kom­bi­na­ci­ja. Kaip Fou­cault tei­gia sa­vo pa­skai­to­se apie val­dy­mą, tik kar­tu su li­be­ra­liz­mu iš­ky­la klau­si­mas, kaip val­dy­ti lais­vus sub­jek­tus, ku­rie tuo pat me­tu yra gy­vos bū­ty­bės. Jis pa­žy­mi, kad bio­po­li­ti­kos pro­ble­mos „ne­ga­li bū­ti at­skir­tos nuo po­li­ti­nio ra­cio­na­lu­mo sfe­ros, ku­rio­je jos at­si­ra­do ir kom­pli­ka­vo­si. Jos ypač ne­ga­li bū­ti at­sie­tos nuo „li­be­ra­liz­mo“, nes, su­sie­tos su jo ra­cio­na­lu­mu, jos ta­po pro­vo­ka­ci­ja. Kaip sis­te­ma, ger­bian­ti tei­sės sub­jek­tus ir lais­vą pa­si­rin­ki­mą, ga­li kreip­ti dė­me­sį į to­kius fe­no­me­nus kaip „po­pu­lia­ci­ja“ ir jų ke­lia­mas pro­ble­mas? Kie­no var­du ir ko­kiais įsta­ty­mais jie tu­ri bū­ti val­do­mi?“

Bio­po­li­ti­kos sam­pra­tos su­gre­ti­ni­mas su val­dy­mo ana­li­ze su­tei­kia per­spek­ty­vų nau­jiems ty­ri­nė­ji­mams. Pa­vyz­džiui, ji su­tei­kia ga­li­my­bę em­pi­ri­niams is­to­ri­nių są­sa­jų tarp fi­zi­nio bū­vio ir mo­ra­li­nės-po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos ty­ri­mams. Ban­do­ma at­sa­ky­ti į klau­si­mus, kaip ir ka­da tam tik­ri veiks­mai ir žmo­gaus pa­ty­ri­mai tam­pa mo­ra­li­ne, po­li­ti­ne ar tei­si­ne pro­ble­ma. Tai pas­ku­ti­nių Fou­cault dar­bų apie „sek­su­a­lu­mo is­to­ri­ją“ te­ma. [...] Ga­li­ma kel­ti klau­si­mus, kas yra „na­tū­ra­lūs“ tau­ti­nių ta­pa­ty­bių pa­grin­dai? Koks san­ty­kis eg­zis­tuo­ja tarp bio­lo­gi­nių bruo­žų ir pi­lie­ty­bės klau­si­mų? [...] Ga­liau­siai, koks yra san­ty­kis tarp lais­vo, už sa­ve at­sa­kin­go ir au­to­no­miš­ko sub­jek­to ir ne­oli­be­ra­lios idė­jos, kad žmo­gaus gy­ve­ni­mas yra ka­pi­ta­las? [...]

Pri­tai­kius bio­po­li­ti­ką val­dy­mo ana­li­zei, bū­tų įma­no­ma su­for­mu­luo­ti ne­ma­žai svar­bių klau­si­mų, ku­rie daž­niau­siai pa­lie­ka­mi ana­pus moks­li­nių ty­ri­mų ir po­li­ti­nių dis­ku­si­jų. Sek­da­mi Fou­cault, mes tu­ri­me nuo­dug­niau ana­li­zuo­ti vi­di­nę są­sa­ją tarp li­be­ra­liz­mo ir bio­po­li­ti­kos: „Kai su­vok­si­me, kas api­brė­žia val­dy­mo sis­te­mą, ku­rią va­di­na­me li­be­ra­liz­mu, […] taip pat su­vok­si­me, kas yra bio­po­li­ti­ka.“

www.biopolitica.cl

Ver­tė Kas­pa­ras Po­cius

___

* Dis­ku­si­ją apie Fou­cault bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą kom­pli­kuo­ja tai, kad sa­vo kū­ri­niuo­se jis šią są­vo­ką var­to­ja skir­tin­gai; jis skir­tin­gai ap­ta­ria są­sa­ją tarp bio­po­li­ti­kos ir bio­ga­lios sam­pra­tų. Vie­nuo­se teks­tuo­se Fou­cault bio­po­li­ti­ką lai­ko bio­ga­lios si­no­ni­mu, o ki­tuo­se ap­ta­ria bio­po­li­ti­ką kaip bio­ga­lios an­ti­po­dą, žy­min­tį vi­sas pa­si­prie­ši­ni­mo bio­ga­liai stra­te­gi­jas. Bet Fou­cault taip pat kal­ba apie bio­po­li­ti­ką, kai jis kal­ba apie ypa­tin­gą bio­ga­lios vei­ki­mo sfe­rą. Čia bio­po­li­ti­ka reiš­kia po­li­ti­nį kū­nų, vi­sos po­pu­lia­ci­jos re­gu­lia­vi­mą; tuo tar­pu „ana­to­mo­po­li­ti­kai“ rū­pi in­di­vi­du­a­li dis­cip­li­na.

Ka­dan­gi var­gu ar pra­smin­ga bū­tų ti­kė­tis su­tai­ky­ti to­kias skir­tin­gas po­zi­ci­jas, pa­dė­ko­jęs Lai­man­tui Jo­nu­šiui („Š. A.“, VIII.24) už ge­rus žo­džius („Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo [...]“), tiesiog su­re­a­guo­siu į kai ku­rias jo kri­ti­nes pa­sta­bas.

Ret­kar­čiais ma­no opo­nen­tas pa­leng­vi­na sau už­duo­tį kri­ti­kos strė­les nu­kreip­da­mas į sa­vo pa­ties su­kur­tus (o ne ma­no teks­tuo­se esan­čius) tai­ki­nius. An­tai ra­šy­da­mas apie Miun­che­no su­si­ta­ri­mą ir Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­tą ak­cen­ta­vau šių su­tar­čių reikš­mę (ir jų mo­ra­li­nį blo­gį) tik Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro prie­šis­to­rė­je, o Jo­nu­šys per­šo­ka į po­ka­rį, ku­ria­me, jo įsi­ti­ki­ni­mu, Miun­che­no su­tar­ties pa­da­ri­niai bu­vo pa­ša­lin­ti, o Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to – ne: „Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to pa­da­ri­nių nu­ga­lė­ju­si pu­sė ne­pa­ša­li­no – už­grob­tas sve­ti­mas ša­lis pa­si­li­ko sau ir pa­si­glem­žė dar dau­giau.“ Ta­čiau po­ka­rio Eu­ro­pos ge­o­po­li­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra bu­vo ne tiek Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to, kiek Te­he­ra­no, Jal­tos ir Pot­sda­mo su­si­ta­ri­mų pa­da­ri­nys. Šiuos su­si­ta­ri­mus su „gro­buo­ne“ SSRS su­da­rė Va­ka­rų de­mok­ra­ti­jos, iš ku­rių dvi (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja) 1938 m. (sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne iš „pik­tos va­lios“) at­me­tė tos pa­čios SSRS siū­ly­mą prieš „gro­buo­nį“ ir „pik­ta­va­lį“ Hit­le­rį re­a­li­zuo­ti Če­kos­lo­va­ki­jai duo­tus są­jun­gi­nin­kų įsi­pa­rei­go­ji­mus. Wil­hel­mo Kei­te­lio pa­ro­dy­mai Niurn­ber­go pro­ce­se ne­ša­liš­kam ver­tin­to­jui ne­pa­lie­ka vie­tos abe­jo­nei dėl mo­ra­li­nės Va­ka­rų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų at­sa­ko­my­bės už Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ji nė­ra ma­žes­nė už to­ta­li­ta­ri­nės SSRS at­sa­ko­my­bę. Ir jei­gu gė­din­gai ka­ro pra­džio­je Hit­le­rio Va­ka­rų Eu­ro­po­je su­triuš­kin­tų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų in­dė­lis į ga­lu­ti­nę per­ga­lę bū­tų bu­vęs di­des­nis, jei ne so­vie­tai, o pran­cū­zai ir bri­tai bū­tų lai­mė­ję sa­vo Mask­vos, Sta­ling­ra­do, Kurs­ko, ki­tus svar­bius sau­su­mos mū­šius, rei­kia ma­ny­ti, po­ka­rio Eu­ro­pos ar­chi­tek­tū­ra bū­tų bu­vu­si ki­to­kia. De­ja, li­be­ra­lūs Va­ka­rai nu­ta­rė sa­ve pa­tau­so­ti. Ir ne tik so­vie­tų, bet ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų (taip pat ir lie­tu­vių) są­skai­ta. O tai ir­gi pa­sa­ko šį tą apie jų mo­ra­li­nę būk­lę.

Ne­ra­dęs ma­no teks­te pa­to­gaus tai­ki­nio, opo­nen­tas jį su­ku­ria pats: „Čia dar be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę, kad vis­kas „dėl naf­tos“.“ Tuo­met šią te­zę su­kri­ti­kuo­ja: „Tik­ro­vė vi­sai ki­to­kia: nors daug ame­ri­kie­čių pa­au­ko­jo gy­vy­bes ka­re dėl Ira­ko, lais­vuo­se auk­cio­nuo­se dau­giau­sia san­do­rių dėl Ira­ko naf­tos ga­vo Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos fir­mos.“ Pas­kui ste­bi­si: „O ko­dėl gi ši­ta tie­sa nu­ty­li­ma, straips­nio au­to­riau?“ To­dėl ir „nu­ty­li­ma“, kad straips­nio au­to­rius nie­kur ne­tei­gė, kad vis­kas „dėl naf­tos“. Ne vis­kas dėl naf­tos, ta­čiau to­kios JAV kor­po­ra­ci­jos kaip „Hal­li­bur­ton“, „Be­chtel“, „Par­sons“, „Blac­kwa­ter“ ir ki­tos net­gi la­bai pa­si­pel­nė iš va­di­na­mų­jų Ira­ko „at­sta­ty­mo“ dar­bų.

Po­le­mi­zuo­da­mas dėl Ko­so­vo pro­ble­mos, ma­no kri­ti­kas pa­tei­kia, kaip jis pats ra­šo, „vaiz­din­gą“, „nors ir ga­na fan­tas­ti­nį“ pa­vyz­dį: „Da­bar [...] pa­sa­ky­siu tai, kas ne­pa­tiks ne tik Mar­tin­kui, bet gal ir dau­ge­liui lie­tu­vių. Jei­gu Lie­tu­va Šal­či­nin­kų ra­jo­ne ir Vil­niaus ra­jo­no da­ly­se bū­tų ėmu­si vyk­dy­ti kru­vi­ną et­ni­nį va­ly­mą, ar­tė­jan­tį prie ge­no­ci­do grės­mės, ir jei­gu tai bū­tų su­stab­dęs tik Va­ka­rų įsi­ki­ši­mas, tai pas­kui bū­tų te­kę pri­pa­žin­ti, kad ši te­ri­to­ri­ja tei­sė­tai gau­na ne­pri­klau­so­my­bę, jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Ne­ga­lė­da­mas spręs­ti už „dau­ge­lį lie­tu­vių“, pa­sa­ky­siu tik kas man pa­čiam ta­me fan­tas­ti­nia­me sce­na­ri­ju­je pa­tin­ka, o kas – ne. (Jo­nu­šiui kaž­ko­dėl at­ro­do, kad man vis­kas ta­me sce­na­ri­ju­je tu­ri ne­pa­tik­ti.) Jei Lie­tu­va bū­tų pra­dė­ju­si vyk­dy­ti et­ni­nį va­ly­mą, man net­gi la­bai bū­tų pa­ti­kę, kad ko­kia nors iš­ori­nė jė­ga bū­tų pa­da­riu­si ga­lą šiai be­pro­ty­bei. Klau­si­mas tik ar et­ni­nis va­ly­mas ir ki­to­kie ka­ro nu­si­kal­ti­mai pa­tys sa­vai­me su­tei­kia au­koms tei­sę į at­si­sky­ri­mą ir „ne­pri­klau­so­my­bę“. Ne, ma­no opo­nen­to įsi­ti­ki­ni­mu, to­kią tei­sę te­ri­to­ri­ja gau­na tik „jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Štai čia pra­si­de­da ma­no ir Jo­nu­šio po­žiū­rių skir­tu­mai. Ma­no kri­ti­ko vaiz­duo­tė­je, re­gis, nė­ra nu­ma­ty­ta vie­tos to­kiai įvy­kių ei­gai, kai lie­tu­vių vyk­do­mą et­ni­nį va­ly­mą su­stab­do ne „Va­ka­rų“, o „Ry­tų“ įsi­ki­ši­mas ir to­les­nis nuo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pa­skel­bu­sio Vil­niaus kraš­to „su­ve­re­ni­te­to“ pri­pa­ži­ni­mas (kai pri­pa­ži­ni­mo ak­tą įvyk­do „Ry­tai“). Ar tei­sė­ta bū­tų to­kia „ne­pri­klau­so­my­bė“? Pa­grin­di­nė ma­no opo­nen­to kri­ti­kos yda yra dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas, ku­rio vi­sam gro­žiui at­skleis­ti „be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę“, kad vi­sas pa­sau­lis su­si­de­da iš „ne­ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių ir „ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių su JAV, li­be­ra­lio­mis Eu­ro­pos de­mok­ra­ti­jo­mis ir „ci­vi­li­za­ci­jos“ švie­su­liu „bar­ba­riš­kuo­siuo­se“ Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se – Iz­ra­e­liu – prie­ša­ky­je. Ir nors Jo­nu­šio eru­di­ci­ja, pa­tir­tis, o ir šiaip mąs­ty­se­nos sub­ti­lu­mas lei­džia ne­nu­si­ris­ti iki ši­tos odio­zi­nės di­cho­to­mi­jos (ko ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie mi­to­lo­gų trau­muo­tą Lie­tu­vos vie­šą­ją erd­vę), jo dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas ma­to­mas pli­ka aki­mi. „Skir­tin­gai nei nuo Gru­zi­jos at­plėš­tų že­mių at­ve­ju, Ko­so­vas nuo Ser­bi­jos at­si­sky­rė ne dėl to, kad bu­vu­si im­pe­ri­ja įvyk­dė sa­vo re­van­šis­ti­nę po­li­ti­ką, o dėl to, kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Svar­biau­sias da­ly­kas čia yra tas, „kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Vi­sa ki­ta, – pa­vyz­džiui, tai, kad Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja nuo Gru­zi­jos de fac­to at­si­sky­rė ne 2008 m., o dar pra­ėju­sio am­žiaus pas­ku­ti­nio de­šimt­me­čio pra­džio­je (kai, be­je, vy­ko ir Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rai), – ma­no opo­nen­tui yra ne taip svar­bu. Jo mąs­ty­mas – bent jau Ko­so­vo pro­ble­mos at­ve­ju – yra per­smelk­tas ypa­tin­gos li­be­ra­lams bū­din­gos is­to­ri­nės at­min­ties at­ro­fi­jos, ku­ri, gi­liau pa­žvel­gus, yra net ne tiek at­ro­fi­ja, kiek są­mo­nin­gas ir dog­ma­tiš­kas se­lek­ty­vu­mas, iš­len­dan­tis štai kad ir čia: „[...] jei­gu ki­tos bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę nuo Belg­ra­do ga­vo, tai ko­dėl to ne­ga­lė­jo Ko­so­vas – vien dėl to, kad jo sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks?“ O ko­dėl ne­pri­klau­so­my­bės nuo Zag­re­bo ne­ga­lė­jo gau­ti apie sa­vo at­si­sky­ri­mą nuo Kro­a­ti­jos pa­skel­bu­sios ser­bų „res­pub­li­kos“? Vien dėl to, kad jų sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks? O gal dėl to, kad ser­bai jau tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę? Bet al­ba­nai ir­gi tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę! Ar­gu­men­tai dėl ypa­tin­gos Ko­so­vo reikš­mės Ser­bi­jos vals­ty­bės ir krikš­čio­ny­bės Bal­ka­nuo­se is­to­ri­jo­je, dėl to, kad et­ni­niai al­ba­nai Ko­so­ve (pa­gal Jo­nu­šį, Ko­so­vo „tau­ta“) yra pir­miau­sia im­pe­ri­nės Os­ma­nų po­li­ti­kos pa­verg­tų tau­tų že­mė­se pa­sek­mė (pa­na­šiai kaip „ru­sa­kal­biai“ Es­ti­jo­je ir Lat­vi­jo­je – kaip jums toks pa­ly­gi­ni­mas, po­nios ir po­nai?), Jo­nu­šiui įspū­džio ne­pa­da­rys. Įspū­dį jam da­ro tik tai, kad Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“ „pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Jei pri­pa­ži­no – da­ly­kas šven­tas.

Ki­tą ryš­kų dog­ma­tiš­ko pla­čiau­sia ir blo­giau­sia pras­me eu­ro­cen­triz­mo pa­vyz­dį ma­to­me ta­da, kai ma­no kri­ti­kas, ra­šy­da­mas apie įvy­kius Si­ri­jo­je, iš­var­di­ja „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“. Ją jis va­di­na „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­du“ ir – tur­būt no­rė­da­mas ma­ne su­gė­dy­ti – pa­žy­mi, kad „ma­tyt, Mar­tin­kui tas „žie­das“ re­gi­si be ka­bu­čių“. Bet šį kar­tą jau man to­kia re­to­ri­ka ne­da­ro jo­kio įspū­džio. Pa­žvel­ki­me į „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“: Bal­ta­ru­si­ja, Bo­li­vi­ja, Ek­va­do­ras, Ira­nas, Ki­ni­ja, Ko­rė­jos Liau­dies De­mok­ra­ti­nė Res­pub­li­ka, Ku­ba, Ni­ka­rag­va, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, Si­ri­ja, Ve­ne­su­e­la, Zim­bab­vė. O da­bar pa­klaus­ki­me: „Kas ben­dro tarp šių vals­ty­bių?“ Kas ben­dro tarp žiau­raus to­ta­li­ta­ri­nio sa­vo pi­lie­čius ba­du ma­ri­nan­čio Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mo iš vie­nos pu­sės ir Bo­li­vi­jos, Ek­va­do­ro, Ni­ka­rag­vos bei Ve­ne­su­e­los – iš ki­tos? Kas ben­dro tarp tos pa­čios ko­mu­nis­ti­nės ir at­eis­ti­nės Ko­rė­jos dik­ta­tū­ros ir vie­nos de­mok­ra­tiš­kiau­sių vals­ty­bių mu­sul­mo­nų pa­sau­ly­je – Ira­no Is­la­mo Res­pub­li­kos? Kai ku­riais es­mi­niais po­žiū­rio į žmo­gaus gy­vy­bę klau­si­mais Ki­ni­ja tu­ri daug dau­giau ben­dro su JAV, o ne su Ru­si­ja. Aki­vaiz­džiau­sias pa­vyz­dys – mir­ties baus­mės tai­ky­mas. Šia­me są­ra­še yra ke­lios (aš su­skai­čia­vau še­šias) dik­ta­tū­ros. Na ir kas? Vien Per­si­jos įlan­kos re­gio­ne JAV re­mia­mų dik­ta­tū­rų skai­čius yra pa­na­šus. „[...] De­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra de­mok­ra­ti­nės [...] dėl to, kad – be dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų – jų veiks­mus ga­li­ma pa­va­din­ti nu­si­kals­ta­mais ne­bi­jant bū­ti rep­re­suo­tam. Tai la­bai aki­vaiz­džiai ro­do, jam pa­čiam to nė ne­jau­čiant, ir Mar­tin­kaus straips­nių vie­šas pub­li­ka­vi­mas.“ Pa­dė­ko­jęs kri­ti­kui už šį pri­mi­ni­mą, lei­siu sau pa­sa­ky­ti, kad „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­jo­je“ tik­rai nė­ra tas ben­dras var­dik­lis, ku­ris mi­nė­tą „kom­pa­ni­ją“ jun­gia. Ko­rė­jo­je už re­ži­mo kri­ti­ką ga­li­ma ne­tek­ti gy­vy­bės, Ki­ni­jo­je, Ku­bo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je – lais­vės, o to­je pa­čio­je Ru­si­jo­je „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis, sa­ky­čiau, yra daug ar­ti­mes­nė jos pa­dė­čiai Lie­tu­vo­je nei Bal­ta­ru­si­jo­je. Ru­si­jos „opo­zi­cio­nie­riai“ „de­da“ ant sa­vo val­džios tiek pa­čio­je Ru­si­jo­je, tiek už jos ri­bų, pa­pras­tai ne­su­lauk­da­mi jo­kių „rep­re­si­jų“, iš­sky­rus jų la­bai pa­mėg­tų ne­sank­cio­nuo­tų mi­tin­gų at­ve­jus. (Gal man teik­sis kas pri­min­ti, ka­da Lie­tu­vo­je pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas ne­sank­cio­nuo­tas mi­tin­gas? Ar tos pa­čios pro­fe­si­nės są­jun­gos, kai „de­mok­ra­ti­nė“ val­džia už­drau­dė jų ren­gia­mą mi­tin­gą, ry­žo­si ne­sank­cio­nuo­tai ak­ci­jai?) Tur­būt ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad Ru­si­jos re­ži­mo kri­ti­kai tu­ri ga­li­my­bę kreip­tis į ne­pa­ly­gin­ti di­des­nę au­di­to­ri­ją už tą, ku­rią su­tei­kia kuk­lus „Š. A.“ ti­ra­žas.

Tai kas gi ben­dro tarp vals­ty­bių, rug­pjū­čio 3 d. JT Ge­ne­ra­li­nė­je Asam­blė­jo­je bal­sa­vu­sių prieš „ne­ma­lo­nią Si­ri­jos dik­ta­to­riui re­zo­liu­ci­ją“? Ben­dra yra tai, kad šios ša­lys – kiek­vie­na ve­da­ma sa­vo mo­ty­vų – pa­si­prie­ši­no šven­tai Va­ka­rų po­li­ti­nei va­liai (įkū­ny­tai pir­miau­sia JAV, Bri­ta­ni­jos ir Pran­cū­zi­jos bal­sų Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je), tai pa­čiai, ku­ri pri­pa­ži­no Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“. Bū­tent ši­tas prieš­gy­nia­vi­mas Va­ka­rams už­trau­kė ma­no kri­ti­ko eu­ro­cen­tris­to kan­džią pa­šai­pą – „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­das“. (Pa­sau­lio vals­ty­bių tik­ra­sis žie­das jam, aiš­ku, yra Va­ka­rų li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos.) Tai, kad ši­tam „žie­dui“ pri­klau­so iš tie­sų žmo­gėd­riš­kas Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mas, sa­vai­me dar jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad Ru­si­jos ir „žie­dui“ pri­klau­san­čių Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lių an­ti­va­ka­rie­tiš­kas bal­sa­vi­mas šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju yra mo­ra­liai smerk­ti­nas. Juk ne­truk­do Jung­ti­nėms Vals­ti­joms pa­moks­lau­ti apie de­mok­ra­ti­ją jų bi­čiu­lys­tė su Sau­do Ara­bi­ja. Čia ma­no opo­nen­tas pri­me­na, kad „kai kur ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių (Sau­do Ara­bi­ją kaip at­sva­rą Ira­nui ir t. t.).“ Ta­čiau ši at­seit „sa­vai­me su­pran­ta­my­bė“ iš tik­rų­jų tė­ra dar vie­nas eu­ro(ame­ri­ko)cen­triz­mo de­monst­ra­vi­mas. Ko­dėl Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė už Ira­ną? Gal to­dėl, kad (ki­taip nei Ira­nas) pri­klau­sė vals­ty­bių tre­je­tui, pri­pa­ži­nu­siam vi­du­ram­žiš­ką Ta­li­ba­no re­ži­mą Af­ga­nis­ta­ne? O gal to­dėl, kad ši ab­so­liu­ti­nė mo­nar­chi­ja pa­ti yra ga­na vi­du­ram­žiš­ka, prie­šin­gai nei Ira­no Res­pub­li­ka, ku­ri, pa­ly­gin­ti su Sau­didų pat­val­dys­te, yra tik­ra de­mok­ra­ti­jos oazė? Gal Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė dėl jos pa­sau­li­nio ra­di­ka­laus va­ha­biz­mo ideo­lo­gi­jos eks­por­to? Su­pran­tu, kad Va­ka­rams ne­pa­tin­ka Ira­no ag­re­sy­vi re­to­ri­ka ir Iz­ra­e­lio – šio „ci­vi­li­za­ci­jos per­lo“ Ar­ti­mų­jų Ry­tų pel­kė­je – tei­sės į eg­zis­ta­vi­mą kves­tio­na­vi­mas. Aukš­čiau­sio­jo Sau­do Ara­bi­jos dva­si­nin­ko kvie­ti­mas su­nai­kin­ti vi­sas krikš­čio­nių baž­ny­čias Ara­bi­jos pu­sia­sa­ly­je ne taip rė­žia au­sį. Čia ga­li­ma pa­klau­sy­ti Jo­nu­šio pa­ta­ri­mo ir ne­kel­ti to­kių su­dė­tin­gų klau­si­mų. Vis­kas iš tik­rų­jų yra daug pa­pras­čiau. Tie­siog Bah­rei­no Ka­ra­lys­tė­je ba­zuo­ja­si vie­nas iš ke­lių JAV lai­vy­nų.

Kai žmo­nės to­je ka­ra­lys­tė­je pra­de­da rei­ka­lau­ti tei­sin­gu­mo, Ara­bų pa­va­sa­ris jiems at­ne­ša ne juos pa­lai­kan­čią Va­ka­rų avia­ci­ją, o prieš juos siun­čia­mus Sau­do Ara­bi­jos tan­kus. JAV vals­ty­bės sek­re­to­rė pa­sau­liui aiš­ki­na, kad Li­bi­jos ir Bah­rei­no at­ve­jų „ne­ga­li­ma ly­gin­ti“. Aiš­ku, ne­ga­li­ma. Ga­li­ma tik tai, kam gau­tas šven­tos Va­ka­rų po­li­ti­nės va­lios pri­ta­ri­mas. Šios va­lios aro­gan­ci­ją, be vi­so ki­to, iliust­ruo­ja ir tai, kaip švais­to­ma­si są­vo­ko­mis „ti­ro­nas“ (ar­ba „des­po­tas“) ir „tau­ta“. „Des­po­tas dik­ta­to­rius ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“, – be šios šven­tos man­tros ne­iš­si­ver­čia ir ma­no kri­ti­kas. Bet ar Va­ka­rų rei­ka­las yra nu­spręs­ti, kas yra „tau­ta“, „prieš ku­rią ko­vo­ja“ Li­bi­jos ir Si­ri­jos dik­ta­to­riai? Ar tie, ku­rie ko­vė­si Li­bi­jos vals­ty­bės ka­riuo­me­nė­je, ne­bu­vo Li­bi­jos „tau­ta“? Ar Si­ri­jos pre­zi­den­tą pa­lai­kan­tys ši­i­tai, ala­vi­tai, krikš­čio­nys, ki­tos ma­žu­mos ir nuo­sai­kūs su­ni­tai nė­ra Si­ri­jos „tau­ta“? Ko­so­ve ir Ira­ke Va­ka­rai po sa­vo ka­ri­nio įsi­ki­ši­mo įro­dė vi­siš­ką ne­su­ge­bė­ji­mą ap­sau­go­ti ma­žu­mas. Tai gal rei­kė­tų leis­ti Si­ri­jos ma­žu­moms bent pa­ban­dy­ti ap­si­gin­ti pa­čioms? Pri­si­pa­žin­siu, ma­lo­niai (ir vi­siš­kai ne­ti­kė­tai!) nu­ste­bi­no iš Si­ri­jos grį­žu­sio Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko (ste­bė­to­jo JT mi­si­jo­je) pa­reiš­ki­mas, kad tre­čio­sios pu­sės įsi­ki­ši­mas ne­iš­spręs­tų Si­ri­jos kon­flik­to, ku­ris yra pa­čių Si­ri­jos žmo­nių rei­ka­las. Šis su abie­jų kon­flik­to pu­sių at­sto­vais ben­dra­vęs ste­bė­to­jas tvir­ti­no ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti, ku­rią pu­sę pa­lai­ko dau­gu­ma Si­ri­jos gy­ven­to­jų. Už­tat tai ga­li pa­sa­ky­ti Va­ka­rų ma­si­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nės, kar­tu su Per­si­jos įlan­kos šei­chais kurs­tan­čios is­te­ri­ją dėl dik­ta­to­riaus „ka­ro prieš sa­vo tau­tą“.

Prieš per­ei­da­mas prie sa­vo at­sa­ky­mo bai­gia­mo­sios ir svar­biau­sios da­lies la­bai trum­pai su­re­a­guo­siu į dar ke­lias ma­no kri­ti­ko teks­to vie­tas.

Kiek su­pra­tau, mums siū­lo­ma to­kia Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rų pra­džios in­ter­pre­ta­ci­ja. Vie­ną gra­žią die­ną ser­bai stai­ga puo­lė ma­siš­kai žu­dy­ti bos­nius ir kro­a­tus. „Tai, kad bos­niai ir kro­a­tai, pa­ty­rę šį te­ro­rą ir ma­si­nes sa­vo šei­mų žu­dy­nes, ėmė­si pa­na­šių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, nė­ra pa­tei­si­na­ma, bet yra su­pran­ta­ma.“ Į tai te­ga­liu at­sa­ky­ti, kad ma­nęs ne­ten­ki­na toks pri­mi­ty­vus su­dė­tin­gos is­to­ri­jos per­tei­ki­mas. Ta­čiau man labiau rū­pė­jo Ko­so­vo pro­ble­ma. „Mar­tin­kus apie ser­bų nuos­to­lius Ko­so­ve ra­šo taip („Du šim­tai tūks­tan­čių ser­bų bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo kraš­to“), tar­si prieš tai nie­ko ne­bū­tų vy­kę [...]. Bet Ko­so­ve ser­bai jau vyk­dė et­ni­nį va­ly­mą [...].“ Ser­bų nu­si­kal­ti­mai Ko­so­ve yra ge­rai ži­no­mi – daug ge­riau ne­gu al­ba­nų. O štai at­ėjus į Ko­so­vą NATO „taik­da­riams“ bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad ban­di­tiz­mas pro­vin­ci­jo­je liau­sis. Bet ši­to ne­įvy­ko. Vie­nus ban­di­tus pa­kei­tė ki­ti.

„Ar tik­rai au­to­rius no­ri pa­sa­ky­ti, kad Va­ka­rų po­li­ti­ka yra są­mo­nin­gai nu­kreip­ta į krikš­čio­ny­bės nai­ki­ni­mą ir ag­re­sy­vaus is­la­miz­mo ska­ti­ni­mą ara­bų ša­ly­se? O gal vis­kas daug pa­pras­čiau [...].“ Dėl krikš­čio­ny­bės iš tik­rų­jų vis­kas pa­pras­ta – Va­ka­rams į ją nu­si­spjaut. (Nu­si­spjaut į krikš­čio­ny­bę ara­bų ša­ly­se – pa­čiuo­se Va­ka­ruo­se po­li­ti­ka ne­ma­ža da­li­mi yra są­mo­nin­gai an­ti­krikš­čio­niš­ka.) Su­dė­tin­giau yra su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu. Be vi­sų ki­tų, esa­ma dvie­jų vi­siš­kai prie­šin­gų nuo­mo­nių. Pa­sak vie­nos, Va­ka­rų ben­dri­nin­ka­vi­mas nu­ver­čiant pa­sau­lie­ti­nes ara­bų au­to­kra­ti­jas iš­duo­da ne ką ki­ta, o tra­giš­kai smu­ku­sį Va­ka­rų po­li­ti­nio eli­to in­te­lek­to ly­gį, esan­tį že­miau tos kri­ti­nės ri­bos, už ku­rios vaiz­duo­tė ne­įsten­gia Si­ri­jos dik­ta­to­riaus nu­ver­ti­mo su­sie­ti su gre­sian­čiais is­la­mis­tų iš­puo­liais Pa­ry­žiu­je. Ki­tos nuo­mo­nės lai­ko­si va­di­na­mo­sios „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ te­ori­jos at­sto­vai. Jie tvir­ti­na, kad glo­ba­liz­mui at­si­da­vęs Va­ka­rų eli­tas su­da­rė tak­ti­nę są­jun­gą su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu prieš jų ben­drą prie­šą – na­cio­na­li­nę vals­ty­bę, ku­rios griu­vė­siai stūk­so Ira­ke, Li­bi­jo­je ir (pa­gal pla­ną) ne­tru­kus stūk­sos Si­ri­jos, o gal ir Ira­no vie­to­je. Įma­no­mos ir šių nuo­mo­nių kom­bi­na­ci­jos. Pa­vyz­džiui, sė­din­tys už At­lan­to „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ ar­chi­tek­tai ma­ni­pu­liuo­ja kvai­liais Eu­ro­po­je – juk bū­tent jiems sa­vo kai­liu teks pa­tir­ti vi­sas Ar­ti­mų­jų Ry­tų gais­ro pa­sek­mes. Su­si­lai­ky­da­mas nuo šių nuo­mo­nių ver­ti­ni­mo, pa­si­nau­do­siu pa­to­gia pro­ga per­ei­ti prie opios ma­no opo­nen­tui te­mos – „eli­tas“ ir „są­moks­lo te­ori­jos“.

„[...] Prie­šin­gai nei tei­gia Mar­tin­kus, di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos yra už­val­dy­ta idė­jų, la­bai prie­šin­gų toms, ku­rias tu­rė­tų puo­se­lė­ti mis­ti­nis Va­ka­rų ver­slo ir po­li­ti­kos ga­liū­nų eli­tas: to­je ži­niask­lai­do­je kuo lais­viau­siai reiš­kia­si an­ti­ka­pi­ta­lis­ti­nės, an­ti­glo­ba­lis­ti­nės, an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos nuo­tai­kos.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Ma­no kri­ti­kas dar ga­lė­tų pri­si­min­ti in­ter­ne­tą. Vi­sa bė­da ta, kad to­ji „di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos“ de­vy­niems iš de­šim­ties ži­nių var­to­to­jų yra ter­ra in­cog­ni­ta. Dėl įvai­rių prie­žas­čių: lai­ko al­ter­na­ty­vių in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių pa­ieš­koms ne­tu­rė­ji­mo, tin­gė­ji­mo tai da­ry­ti ar tie­siog ele­men­ta­raus ne­si­do­mė­ji­mo. Sta­tis­ti­nis ži­nių var­to­to­jas, va­ka­re par­ėjęs iš dar­bo (jei to­kį tu­ri) ir įsi­jun­gęs vie­ną iš pa­grin­di­nių Va­ka­rų ka­na­lų, ek­ra­ne pa­ma­tys tai, ką to­kiam sta­tis­ti­niam var­to­to­jui rei­kia pa­ro­dy­ti, kad jo pa­sau­lio sam­pra­ta bū­tų tei­sin­ga. Pa­vyz­džiui, tai, kaip Si­ri­jos dik­ta­to­rius „ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“.

Jo­nu­šys pies­tu sto­ja prieš min­tį, „kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas“, va­di­na tą eli­tą „mis­ti­niu“, o vi­sus tik­rus ir ta­ria­mus „są­moks­lo te­ori­jų“ at­sto­vus, re­gis, lai­ko dė­me­sio ne­ver­tais pa­šne­ko­vais. Apie eli­tą ir są­moks­lo te­ori­jas ga­li­ma kal­bė­ti la­bai il­gai, pra­de­dant pa­sta­ba, kad są­moks­lo te­ori­jų kū­ri­mu ga­li­ma ap­kal­tin­ti be­veik bet ką – pir­miau­sia pa­čius są­moks­lo te­ori­jų nei­gė­jus, ku­riuos ga­li­ma įtar­ti esant di­džiau­sius są­moks­li­nin­kus. Bet aš, ne­si­leis­da­mas į il­gas kal­bas, pa­sa­ky­siu tik tiek, kad pa­čios ori­gi­na­liau­sios są­moks­lo te­ori­jos nu­blanks­ta prieš aki­vaiz­dų em­pi­ri­nį fak­tą – prieš dan­gaus kerš­to šau­kian­čią ir vis gi­lė­jan­čią pra­ra­ją Ho­mo sa­piens rū­šies vi­du­je, be­dug­nę, žio­jin­čią tarp ke­lių šim­tų pu­sę pa­sau­lio tur­to val­dan­čių šei­mų ir di­džio­sios pla­ne­tos gy­ven­to­jų da­lies. Jo­kiu bū­du ne­su­tin­ku, kad pa­si­pik­ti­ni­mas pa­dė­ti­mi, kai sau­ja ant­žmo­gių mė­gau­ja­si ne­ri­bo­ta ga­lia, lais­ve ir vi­sais įma­no­mais ma­lo­nu­mais, o mi­li­jar­dai ne­ga­li pa­ten­kin­ti ele­men­ta­rių žmo­giš­kų po­rei­kių, yra „hi­per­tro­fuo­tas jaut­ru­mas ne­tei­sy­bei“. Grei­čiau ne­pa­si­pik­ti­ni­mą to­kia pa­dė­ti­mi rei­kia lai­ky­ti tei­sin­gu­mo jaus­mo at­ro­fi­jos po­žy­miu. Aš ir­gi ne­ma­tau ga­li­my­bės pra­smin­gai dis­ku­tuo­ti su žmo­gu­mi, rim­tai ti­kin­čiu, kad va­di­na­mo­sio­se „de­mok­ra­ti­jo­se“ pri­imant spren­di­mus prin­ci­pas „vie­nas žmo­gus – vie­nas bal­sas“ vai­di­na ko­kį nors ki­tą vaid­me­nį, iš­sky­rus ma­sių kvai­li­ni­mo. Prieš vie­ną ant­žmo­gio bal­są mi­li­jo­nai bal­sų, ati­duo­tų už res­pub­li­ko­nų ar­ba de­mok­ra­tų kan­di­da­tą, yra tik­rą­ja šio žo­džio pras­me į dan­gų ne­inan­tis šuns bal­sas, t. y. bal­sas ki­tos rū­šies bū­ty­bės. Daug „rim­tų“ – ne „są­moks­lo te­ori­jų“ kū­rė­jų – Va­ka­rų moks­li­nin­kų jau ap­ra­šė niū­rią šiuo­lai­ki­nių „de­mok­ra­ti­jų“ tik­ro­vę, ku­rią sle­pia (tiks­liau – kaip nar­ko­ti­kas mal­ši­na) ma­sėms „zom­bin­ti“ skir­ti re­a­ly­bės šou ir ki­ti ma­si­nės „kul­tū­ros“ pro­duk­tai. Čia pa­mi­nė­siu tik vie­ną, ku­rio kny­gos pa­va­di­ni­mas pui­kiai at­spin­di ap­ta­ria­mą te­mą. Tai ame­ri­kie­tis so­cio­lo­gas Chris­top­he­ris Las­chas ir jo „Eli­tų su­ki­li­mas ir de­mok­ra­ti­jos iš­da­vys­tė“ (1995). „Apie tai, kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas, ku­rio ran­ko­se tu­ri­ma ži­niask­lai­da svar­biais klau­si­mais for­muo­ja kaž­ko­kį vie­nin­gą po­žiū­rį, nau­din­gą sau­je­lei val­dan­čių­jų, ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo ka­la­ma dar mo­kyk­los suo­le. Ir vi­so­je so­vie­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je.“ Sa­vo kri­ti­kui pa­sa­ky­siu, kad si­tu­a­ci­ja Va­ka­ruo­se nuo to lai­ko pa­si­kei­tė. Ir ne „pa­pras­tų“ žmo­nių nau­dai, o nau­dai bū­tent „eli­to“, ku­ris yra vi­sai ne „mis­ti­nis“, o net­gi la­bai re­a­lus ir la­bai gro­buo­niš­kas. Tu­rint ome­ny­je in­flia­ci­jos ly­gį, lai­ko­tar­piu nuo 1973 iki 1995 m. 80 % ame­ri­kie­čių re­a­lios pa­ja­mos nuo 315 do­le­rių per sa­vai­tę su­ma­žė­jo iki 258, ar­ba be­veik 18 %. Tuo pat me­tu kor­po­ra­ci­jų ir kom­pa­ni­jų va­do­vų pa­ja­mos iš­au­go 19 % ir, at­skai­čius mo­kes­čius, jų at­ly­gi­ni­mai pa­di­dė­jo dviem treč­da­liais. 1983 m. 1 % tur­tin­giau­sių JAV šei­mų tur­tas su­da­rė 31 % vi­sų Ame­ri­kos pi­lie­čių tur­to, o 1989 m. šis skai­čius jau pa­di­dė­jo iki 36 %. Per ke­lis pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius JAV nuo ir taip ri­bo­tos de­mok­ra­ti­jos žen­gė mil­ži­niš­ką žings­nį ag­re­sy­vios oli­gar­chi­nės im­pe­ri­jos link, ir da­bar­ti­nė kri­zė tik su­stip­ri­no šią ten­den­ci­ją. Su kuo aso­ci­juo­ja­si šio­je sta­tis­ti­ko­je fi­gū­ruo­jan­čios da­tos – 1989, 1995 m.? Na aiš­ku, tai – so­cia­lis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mas ir va­di­na­mų­jų „re­for­mų“ po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je lai­ko­tar­pis. Kad ir kaip at­ro­dy­tų pa­ra­dok­sa­lu, „pa­pras­tas“ Va­ka­rų žmo­gus už sa­vo są­ly­gi­nę ge­ro­vę Šal­to­jo ka­ro me­tais iš da­lies tu­ri bū­ti dė­kin­gas… SSRS ir ko­mu­niz­mui. Rei­ka­las tas, kad ka­pi­ta­lis­ti­nių Va­ka­rų „eli­tas“, esant kon­ku­ren­ci­jai su ki­ta so­cio­po­li­ti­ne sis­te­ma, bu­vo pri­vers­tas pa­da­ry­ti rim­tų nuo­lai­dų dar­bi­nin­kų kla­sei, ki­tais žo­džiais ta­riant, dau­giau da­ly­tis su sa­vo ša­lies pi­lie­čių dau­gu­ma. Ne­li­kus kon­ku­ren­to, gro­buo­nis bu­vo pa­leis­tas nuo vir­vės ir ėmė siau­tė­ti ne tik „Va­ka­ruo­se“, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. To siau­tė­ji­mo pa­da­ri­nys – va­di­na­mo­sios „vi­du­ri­nės kla­sės“ glo­ba­lus triuš­ki­ni­mas, mi­li­jar­di­nių pa­sau­lio varg­šų ar­mi­jų di­di­ni­mas ir nie­kin­gą Ho­mo sa­piens rū­šies at­sto­vų da­lį su­da­ran­čių plėš­rū­nų ga­lios stip­ri­ni­mas.

Pa­ga­liau svar­biau­sia. Jo­nu­šys man pri­ki­ša „ne­apy­kan­tą Va­ka­rams“. Ir jis tei­sus. Tai ga­na pa­ra­dok­sa­lu, nes sa­ve lai­kau, ko ge­ro, vie­nu iš la­biau­siai Lie­tu­vo­je „Va­ka­rus“ my­lin­čių – bent jau iš tų, ku­rie vie­šai reiš­kia sa­vo min­tis. Tas pa­ra­dok­sa­lu­mas yra prie­žas­tis to, ko­dėl taip daž­nai žo­dį „Va­ka­rai“ ra­šau ka­bu­tė­se. Iš tie­sų – o kas gi yra tie „Va­ka­rai“? Gal iš­si­aiš­kin­ti pa­dės vie­nas an­glų eko­no­mi­kos pro­fe­so­rius. (Su­pran­tu, kad mi­to­lo­gų iš­prie­var­tau­ta vaiz­duo­tė ga­li pa­lai­ky­ti jį ru­sų agen­tu.) „Pla­čiai pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad ko­mu­niz­mo žlu­gi­mas reiš­kė „Va­ka­rų“ per­ga­lę“, – kny­go­je „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“ (1998) ra­šo Joh­nas Gra­y­us. Tur­būt su­tik­si­me, kad ši nuo­mo­nė Lie­tu­vo­je yra ypač pa­pli­tu­si. Ta­čiau, pa­sak au­to­riaus, „ta­ry­bi­nio ko­mu­niz­mo ir li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos kon­flik­tas ne­bu­vo kon­flik­tas tarp Va­ka­rų ir ko nors ki­to. Tai bu­vo tarp dvie­jų va­ka­rie­tiš­kų ide­o­lo­gi­jų iš­ki­lęs šei­my­ni­nis ki­vir­čas. Ta­ry­bų Są­jun­gos žlu­gi­mas ne­bu­vo „Va­ka­rų“ per­ga­lė prieš ku­rį nors sa­vo prie­šą.“ To­je pa­čio­je kny­go­je, nag­ri­nė­jant pa­dė­tį po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je, ra­šo­ma: „Dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je Ru­si­ja ta­po net dvie­jų va­ka­rie­tiš­ko uto­piz­mo eks­pe­ri­men­tų ban­do­muo­ju po­li­go­nu. Pir­ma­sis bu­vo bol­še­viz­mas. [...] Ant­ra­sis eks­pe­ri­men­tas bu­vo šo­ko te­ra­pi­ja, ku­ria po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je bu­vo mė­gi­na­ma su­kur­ti lais­vą­ją rin­ką. [...] Abu šie uto­pi­niai eks­pe­ri­men­tai pa­rei­ka­la­vo di­džiu­lės žmo­giš­ko­sios kai­nos [...].“ Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl šie apie Ru­si­ją pa­ra­šy­ti žo­džiai ne­ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ky­ti XX a. Lie­tu­vai. Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl tu­rė­čiau my­lė­ti „Va­ka­rus“, apie ku­riuos čia kal­ba­ma. Šių „Va­ka­rų“ – de­struk­ty­vų uto­piz­mą ge­ne­ruo­jan­čių „Va­ka­rų“ – aš ne­ken­čiu. Ne­ken­čiu „Va­ka­rų“, nai­ki­nu­sių Lie­tu­vą ko­mu­niz­me ir ne ma­žiau sėk­min­gai nai­ki­nan­čių ją li­be­ra­liz­me ir ka­pi­ta­liz­me. Ne­ken­čiu ag­re­sy­vių, oli­gar­chi­nių, apie lais­vę veid­mai­niš­kai pa­moks­lau­jan­čių ir žmo­gaus pri­gim­tį dar­kan­čių „Va­ka­rų“. Ne­ken­čiu be­die­viš­kų, at­eis­ti­nių ir ma­te­ria­lis­ti­nių „Va­ka­rų“ ir at­me­tu jų eu­ro­cen­triz­mą. Su­pran­tu, kad daug kam pa­tin­ka sam­pro­tau­ti apie ko­mu­nis­ti­nį „eks­pe­ri­men­tą“ ir la­bai ne­pa­tin­ka gir­dė­ti, kad tai, kas vyks­ta da­bar, ir­gi yra „eks­pe­ri­men­tas“, ku­ria­me kai ku­rie pir­mo­jo eks­pe­ri­men­to ob­jek­tai de­monst­ruo­ja ne ka­žin ko­kius iš­gy­ve­ni­mo su­ge­bė­ji­mus. Su­pran­tu, kad daug ma­lo­niau yra gie­do­ti ir gir­dė­ti di­ti­ram­bus „ju­dė­ji­mo lais­vei“. Kal­ti­ni­mus „mo­ra­li­niu re­lia­ty­viz­mu“ leng­vai at­mu­šu ir su­grą­ži­nu kal­tin­to­jams. Kaip tik mo­ra­lės nuos­mu­kis – ši­tas ne­iš­ven­gia­mas abie­jų eks­pe­ri­men­tų pa­ly­do­vas – ob­jek­ty­viai liu­di­ja šių eks­pe­ri­men­tų ver­tę sub spe­cie chris­tia­ni­ta­tis. „Jo de­kla­ruo­ja­mas pa­grin­das yra krikš­čio­ny­bė, ir ga­li­ma ma­ny­ti, kad di­de­lę da­lį jo nu­si­vy­li­mo Va­ka­rais le­mia ne Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai ar­ba tų veiks­mų ne­bu­vi­mas įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se, o nuo­šir­dus ap­mau­das dėl to, kad krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas Eu­ro­po­je (ypač Va­ka­rų Eu­ro­po­je) yra ge­ro­kai ap­ny­kęs.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Tik rei­kia pri­dur­ti, kad tų Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai „įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se“ tik­riau­siai bū­tų ki­to­kie, jei­gu krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas jo­se ne­bū­tų ge­ro­kai ap­ny­kęs. „Bet kaip tik krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu sie­kis su­kur­ti že­mė­je ide­a­lią san­tvar­ką, ar­ti­mą ro­jui, yra žmo­gaus pui­ky­bės nuo­dė­mė, nes ro­jus įma­no­mas tik ana­me pa­sau­ly­je“, – ra­šo Jo­nu­šys ir siū­lo „la­biau ak­cen­tuo­ti as­me­ni­nį ke­lią ir dva­si­nę lais­vę, o ne iš­ori­nius at­ri­bu­tus“. Šis tik­rai krikš­čio­niš­kos tie­sos pri­mi­ni­mas ir jį ly­din­tis siū­ly­mas skam­bė­tų la­bai iš­min­tin­gai, jei­gu bū­tų iš­tar­ti ne to­kiais ap­gai­lė­ti­nais tos pa­čios krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu lai­kais, ku­riuo­se vie­nas di­džiau­sių (o Ro­mos ka­ta­li­kams – be­ne di­džiau­sias) mū­sų epo­chos krikš­čio­ny­bės au­to­ri­te­tų, pa­lai­min­ta­sis Jo­nas Pau­lius II, įžvel­gė „mir­ties kul­tū­ros“ pli­ti­mą. Šių – mir­ties kul­tū­ros – „Va­ka­rų“ aš ne­my­liu. Aš my­liu di­džios kul­tū­ros „Va­ka­rus“, kul­tū­ros, ku­ri stie­bė­si į Die­vą vi­du­ram­žių ka­ted­ro­se, ku­rios vie­nu pas­ku­ti­nių ga­lin­gų ju­de­sių ta­po kla­si­ki­nė mu­zi­ka ir ku­rios tra­di­ci­ja vis la­biau tirps­ta keis­ta­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me „di­de­lis“ žmo­gus – JAV pre­zi­den­tas – di­de­lia­me ek­ra­ne tie­sio­giai ste­bi, kaip lik­vi­duo­ja­mas bu­vęs są­jun­gi­nin­kas ko­vo­je su SSRS, ku­ria­me „ma­ži“ žmo­nės ma­žuo­se ek­ra­nuo­se ste­bi, kaip įkai­tams ir be­lais­viams pjau­na­mos gal­vos, ir ku­ria­me tie pa­tys į ek­ra­ną pa­spok­so­ti su­si­rin­kę „ma­ži“ žmo­nės yra šau­do­mi ki­no te­at­ruo­se siau­tė­jan­čių bet­me­nų. At­ro­do, kad mes su kri­ti­ku my­li­me ne tuos pa­čius „Va­ka­rus“. An­tai blai­viai kon­sta­ta­vęs, kad, „žvel­giant į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, op­ti­miz­mui pa­grin­do ne­daug“, jis vis dėl­to, re­gis, įsi­ti­ki­nęs, kad mū­sų gy­ve­na­ma epo­cha bent jau vie­nu po­žiū­riu yra pa­ti ge­riau­sia: „XX am­žius ir mū­sų lai­kai čia ge­res­ni ne­bent tuo, kad ne­ma­žo­je da­ly­je pa­sau­lio veiks­min­gai pri­pa­žin­ta, jog bru­ta­lus žmo­nių el­ge­sys su žmo­nė­mis yra ne­leis­ti­nas, – o anks­čiau tai tie­siog bu­vo nor­ma.“ Ta­čiau jo straips­nį už­bai­gian­tis pa­sa­žas apie vie­ną iš – pri­pa­žin­ki­me, dau­gy­bės – re­li­gi­jos var­du pa­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų ne­ga­li pa­neig­ti fak­to, kad bū­tent „Va­ka­ruo­se“ iš­gal­vo­tų be­die­viš­kų ide­o­lo­gi­jų siau­tė­ji­mo pa­žen­klin­tas XX a. bu­vo kol kas pats kru­vi­niau­sias am­žius žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Ir da­bar­ti­nių „Va­ka­rų“ mąs­ty­mą per­smel­ku­si at­eiz­mo dva­sia, de­ja, tei­kia men­ką pa­grin­dą vil­čiai, kad XXI a. bus ki­toks. Ma­no opo­nen­tas čia pri­kiš „ka­tast­ro­fiz­mą“. Į tai at­sa­ky­siu pri­min­da­mas ki­tą mū­sų nuo­mo­nių ir prog­no­zių ne­su­ta­pi­mą („Š. A.“, 2006.I.14, II.4). Vei­kė­jas, ku­rį ma­no opo­nen­tas bu­vo lin­kęs pa­lai­do­ti (po­li­tiš­kai, ži­no­ma), gy­vas ir svei­kas. Pa­te­ko į Sei­mą, da­ly­va­vo val­dan­čio­jo­je ko­a­li­ci­jo­je, vėl at­si­sė­do į sos­ti­nės me­ro kė­dę ir vėl ruo­šia­si štur­muo­ti Sei­mą. Trum­pa­lai­kė­je ir lo­ka­li­nė­je per­spek­ty­vo­je bent jau šiuo kon­kre­čiu as­pek­tu pa­si­ro­džiau įžval­ges­nis už opo­nen­tą. La­bai ne­no­rė­čiau bū­ti už jį įžval­ges­nis il­ga­lai­kė­je ir glo­ba­li­nė­je per­spek­ty­vo­je. De­ja, pa­grin­do op­ti­miz­mui ne­ma­tau.

Uri Avnery (g. 1923) – Izraelio rašytojas ir publicistas, taip pat žymus kovotojas už taiką. Gimęs Vokietijoje, paauglystėje išvyko į Palestiną ir įstojo į pogrindinę ginkluotą organizaciją „Irgun“, kurios tikslas buvo sukurti žydų valstybę britų valdomoje Palestinoje. 1965–1973 ir 1979–1981 m. buvo Kneseto narys kaip „Olam Hazeh“, pirmosios pasaulyje Žaliųjų partijos – kaip tvirtina pats Avnery, jos įkūrėjas, – atstovas. Nuo 1974 m. slapta palaikė ryšius su Palestinos išsivadavimo organizacija; į istoriją įėjo jo susitikimas su Jasiru Arafatu 1982 m., įvykęs Izraelio armijos apsiaustame Beirute. 1993 m. jis įkūrė judėjimą „Gush Shalom“, besipriešinantį Vakarų Kranto okupacijai ir Gazos ruožo blokadai. Gausių tarptautinių apdovanojimų už taiką ir žmogaus teisių gynimą laureatas.

Tikriausiai jau pasakojau jums šį anekdotą. Kažkur JAV vyksta demonstracija. Atvyksta policija ir puola negailestingai talžyti protestuotojus. „Nemuškite manęs, – šaukia kažkuris iš jų, – aš esu antikomunistas!“ – „Man nusišvilpt, koks tu komunistas!“ – atkerta policininkas, užsimodamas lazda. Pirmą kartą šį anekdotą papasakojau, kai grupė vokiečių lankėsi Knesete ir susitiko su Vokietijoje gimusiais jo nariais, įskaitant mane.

Lankytojai vokiečiai tiesiog nėrėsi iš kailio šlovindami Izraelį, gyrė viską, ką darome, smerkė bet kokią, net švelniausią, kritiką mūsų šalies atžvilgiu. Pamažu klostėsi labai nesmagi situacija, nes kai kurie iš mūsų, Kneseto narių, smarkiai kritikavome savo vyriausybės politiką okupuotose teritorijose.

Mano akimis, toks ekstremalus prosemitizmas yra tik užmaskuotas antisemitizmas. Ir vieną, ir kitą poziciją lemia toks pats įsitikinimas: kad žydai – taigi ir Izraelis – yra kažkokia visiškai kitokia esatis ir todėl jų negalima vertinti tokiais pačiais kriterijais kaip kitų žmonių.

Kas yra antisemitas? Žmogus, kuris jaučia neapykantą žydams vien todėl, kad jie yra žydai. Jis nekenčia jų ne dėl jų žmogiškų savybių, o dėl jų kilmės. Antisemitui nerūpi, jie geri ar blogi, gražūs ar bjaurūs, turtingi ar vargšai – jis neapkęs jų vien už tai, kad jie žydai.

Toks apibūdinimas, žinoma, tinka bet kokio pobūdžio išankstiniam nusistatymui – seksizmui, islamofobijai, šovinizmui ar bet kuriam kitam. Vokiečiai, kaip jiems įprasta, šioje srityje yra truputį uolesni už kitas tautas. Terminą „antisemitizmas“ sugalvojo vokietis, o nacių valdymo laikais jis buvo oficiali Vokietijos ideologija. Dabar oficialia Vokietijos ideologija tapo prosemitizmas, vėl išplėtotas iki kraštutinumo.

Kitas terminas, kurį naciai vartodavo kalbėdami apie žydus, buvo „Sonderbehandlung“, reiškiantis „specialų traktavimą“. Tai buvo pasibjaurėtinų veiksmų – kalinių žudymo – eufemizmas. Bet „specialus traktavimas“ gali taip pat reikšti ir visiškai priešingą dalyką: ypač palankų požiūrį į žmones ir šalis ne dėl to, ką jie daro, bet dėl to, kas jie yra – pavyzdžiui, žydai.

Man tokios privilegijos nepatinka, net kai jos teikiamos man. Mėgstu sulaukti pagyrimo, kai padarau ką nors gera, ir esu pasiruošęs priimti kritiką, kai padarau ką nors bloga. Tačiau nemėgstu būti giriamas (arba kaltinamas) dėl to, kad per atsitiktinumą gimiau žydas.

Taip mes prieiname, žinoma, prie Günterio Grasso.

Buvau sutikęs jį tik vieną kartą, kai abu buvome pakviesti į Vokietijos PEN centro konferenciją Berlyne. Per pertrauką sutikau jį labai gerame restorane. Pasakiau jam, nė kiek nemeluodamas, kad man labai patinka jo knygos, ypač antinacistinis romanas „Skardinis būgnelis“, ir jo vėlesnė politinė veikla. Ir tiek. Jis dažnai lankydavosi Izraelyje, bet per jo vizitus man neteko su juo susitikti.

Dabar Grassas pasielgė neįsivaizduojamai: jis atvirai kritikavo Izraelio valstybę! O juk jis vokietis!!! Reakcija buvo automatiška. Jis tuojau pat buvo išvadintas antisemitu. Ir ne šiaip antisemitu, bet dar ir slaptu nacistu, kuris lengvai galėjo būti Adolfo Eichmanno parankiniu! Tai, girdi, patvirtina ir faktas, kad būdamas septyniolikos, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, jis tarnavo „Waffen-SS“, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų jaunuolių, tačiau paskui daugelį metų slėpė šį faktą – keista, tiesa? Taigi, viskas aišku.

Izraelio ir Vokietijos politikai bei komentatoriai rungėsi vienas su kitu keikdami rašytoją, ir, reikia pripažinti, vokiečiai smarkiai pranoko izraeliečius, nors mūsų vidaus reikalų ministras Eli Yishai pelnė ypatingą vietą šiose rungtynėse – paskelbė Grassą persona non grata ir visiems laikams (mažiausiai) uždraudė jam atvykti į Izraelį.

Yishai yra politikierius, kuris nėra parašęs nė vieno dėmesio verto sakinio. Jis yra ortodoksų partijos „Shas“ vadovas, bet tapo juo ne išrinktas už nuopelnus, o per rabino Ovadijos Yosefo, kuris partijoje turi didelę įtaką, protekciją. Yishai kaltinamas nekompetentingais veiksmais per gaisrą ant Karmelio kalno, taigi jo karjera pakibo ant plauko. Grassas pasirodė pačiu laiku ir padėjo jam išsaugoti kailį.

Tai ką gi iš tikrųjų pasakė Grassas? Šešiasdešimt devynių eilučių eilėraštyje – o iš tiesų poleminiame rašinyje, pridengtame eilėraščio kauke, – Grassas kritikavo Izraelio politiką branduolinės ginkluotės srityje.

Nuožmi kontrataka beveik visiškai rėmėsi aksioma, kad vokietis neturi teisės kritikuoti Izraelio – bet kokiomis aplinkybėmis. Ignoruokime šį „argumentą“ ir pažiūrėkime į patį eilėraštį. Grassas teigia, kad Izraelis jau turi „branduolinį potencialą“ ir todėl jo kaltinimai Iranui, kad šis irgi galbūt nori jį įgyti, yra veidmainiavimas. Ypač jis pasmerkė Vokietijos vyriausybę, kad ši parūpino Izraeliui dar vieną povandeninį laivą.

Pažvelkime racionaliai – ar jo argumentai prasmingi?

Grassas mano, kad Izraelis planuoja kare su Iranu smogti prevencinį smūgį, kuris gali tiesiogine šio žodžio prasme „nušluoti Irano žmones nuo Žemės paviršiaus“. Tokios pasekmės įmanomos tik tuo atveju, jeigu prevencinį smūgį Izraelis suduotų panaudodamas branduolinį ginklą. Ir todėl Grassas smerkia Vokietijos vyriausybę, kad ši parūpino Izraeliui dar vieną (šeštą) povandeninį laivą, iš kurio galima paleisti branduolines galvutes. Tokie povandeniniai laivai yra suprojektuoti suduoti „atsakomąjį smūgį“, kai valstybė patiria „pirmąjį smūgį“. Iš esmės jie yra sulaikymo ginklas.

Grassas apgailestauja, kad niekas Vokietijoje (ir Vakarų pasaulyje) nedrįsta net paminėti, jog pats Izraelis turi branduolinį ginklą, ir kad beveik uždrausta „minėti šios šalies pavadinimą“ tokiame kontekste. Toliau jis tvirtina, kad „branduolinė Izraelio valstybė“ kelia grėsmę trapiai taikai pasaulyje. Siekiant užkirsti kelią šiam pavojui jis siūlo organizuoti nuolatinę tarptautinę „Izraelio atominio potencialo ir Irano atominių įrenginių“ priežiūrą – abiejų vyriausybių sutarimu. Ką gi, eilėraštis iš kojų manęs neišvertė. Tekstą galima – ir reikia – kritikuoti, bet jame nėra nieko smerktina. Jame niekaip nekvestionuojamas Izraelio valstybės teisėtumas, priešingai, Grassas pabrėžia savo solidarumą su Izraeliu. Jis pabrėžia, kad Holokaustas buvo neatleistinas nusikaltimas. Taip pat rašo, kad iraniečius pavergė į valdžią prasibrovęs rėksnys.

Tačiau Grasso teiginys, kad suduodamas prevencinį smūgį Izraelis galėtų „nušluoti Irano žmones nuo Žemės paviršiaus“, yra aiškiai perdėtas. Jau ne kartą esu pabrėžęs, kad Izraelio ir amerikiečių kalbos apie Izraelio smūgį Iranui yra dalis JAV psichologinio karo, kuriuo siekiama priversti Irano vadovus atsisakyti savo (ateities) branduolinių ambicijų. Visiškai neįtikėtina, kad Izraelis užpultų Iraną negavęs Amerikos pritarimo, ir visiškai neįtikėtina, kad jį užpultų Amerika – arba leistų užpulti Izraeliui, – nes supranta, kokią katastrofą sukeltų toks žingsnis. Puolimas sužlugdytų pasaulio ekonomiką ir sukeltų ilgą, brangų karą.

Tačiau tarkime, vien diskusijos tikslais, kad Izraelio vyriausybė iš tikrųjų nuspręs pulti Irano branduolinius įrenginius. Tai „nenušluotų Irano žmonių nuo Žemės paviršiaus“, net jų dalies. Tik bepročiai galėtų panaudoti branduolinį ginklą šiuo tikslu. O Izraelio lyderiai, kad ir ką apie juos galvotume, nėra pamišėliai.

Net jeigu Izraelis turėtų (ar gautų iš JAV) taktinį ribotos galios ir nuotolio branduolinį ginklą, jo panaudojimas sukeltų katastrofiškas pasekmes. Beje, Izraelio vyriausybė slepia turinti branduolinį ginklą ne savo valia. Jei galėtų, mūsų lyderiai girtųsi juo kaip tik įmanydami. Tai JAV reikalauja tylėti, kad joms netektų į tai kaip nors reaguoti. Todėl Grasso tvirtinimas, kad Izraelis kelia grėsmę „taikai pasaulyje“, yra šiek tiek perdėtas.

O kalbant apie praktišką Grasso siūlymą įsteigti tarptautinę ir izraeliečių, ir iraniečių branduolinių įrenginių priežiūros instituciją – manau, kad jį verta rimtai apsvarstyti. Abiem šalims įšaldyti branduolinį status quo – visai nebloga mintis. Galų gale mums tikrai reikia susitarti dėl nebranduolinės zonos sukūrimo regione, kuris apimtų Izraelį, Palestiną, Arabų lygą, Turkiją ir Iraną – tai padėtų užtikrinti jame taiką. O grįžtant prie Günterio Grasso, labai džiaugčiausi, jeigu turėčiau progą vėl su juo susitikti, šį kartą prie skanių pietų stalo Tel Avive.

„Polityka“, 2012.IV.23

Vertė Vitalijus Šarkovas

Vykstanti aukštojo mokslo demokratizacija ir masiškėjimas vis daugiau jaunų žmonių stumia į universitetus, kurie ne taip seniai buvo prieinami tik nedaugeliui. Prisimindami tuos laikus konservatyvūs autoriai dūsauja: „Daugiau yra blogiau.“

Universitetai Lietuvoje yra priversti konkuruoti ir kovoti ne tik dėl studentų, subsidijų tyrimams ar krepšelių paskirstymo, bet – pastaruoju metu – ir dėl akademines laisvės. Politikai, skelbdami optimizavimo, rektorių savivalės apribojimo, kokybės gerinimo, strategijos kūrimo šūkius, siekia daryti įtaką universitetiniam sektoriui. Universitetų vadovai spaudžiami juos finansuojančių politikų. Akademinio personalo atlyginimai iš esmės nedidėja, galimybes dalyvauti projektinėje veikloje riboja finansavimo stygius ir lėšų paskirstymo iš centro specifika, o nemenkas auditorinių valandų skaičius veda prie akademinių normų degradacijos.

Buvo prabilta apie tai, kad Lietuvoje turėtų likti lyg ir du  universitetai – Vilniuje ir Kaune, nors mechaninis universitetų sujungimas mažintų konkurenciją, o kaip tai susieta su studijų ir mokslo kokybės gerinimu, lieka neaišku. Konkurencija lyg ir skatintų tobulėjimą. Neseniai švietimo ministras pareiškė, kad Šiaulių ir Klaipėdos universitetai turi mažai galimybių išlikti savarankiški, o apie jų rezultatus nieko gera negalintis pasakyti. Lyg ministerija, o ne patys studentai savo pasirinkimu turėtų nuspręsti, kiek universitetų Lietuvoje reikia. „Užteks jums ir vieno universiteto“, – daugiau kaip prieš 20 metų rėžė LKP CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas, Sąjūdžio atstovams prabilus apie universitetus Kaune ir kituose miestuose. Regioniniai universitetai atlieka ne tik specialistų rengimo regionams misiją (ne tiek jau ir daug sutiksi Vilniaus aukštųjų mokyklų absolventų, kurie pasirinktų darbą, tarkim, Tauragėjė ar Skuode), bet ir svarbią erdvę humanizuojančią funkciją. Tie patys Šiauliai atgyja rudenį, kai į miestą suvažiuoja studentai. Aukštųjų mokyklų egzistavimas regionuose stimuliuoja tų regionų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Priešingu atveju Lietuvoje bus kaip Latvijoje – yra Ryga ir yra kiti miestai.

Švietimo ir mokslo ministerija bando sukurti strategiją, kaip pasiekti, kad Lietuvoje būtų sukurta aukštojo lavinimo sistema, kurioje būtų subalansuota ir studijų kokybė, ir masiškumas. Pavyzdys būtų tokios šalys kaip Anglija, kur yra galimybės siekti aukštojo išsilavinimo daugeliui žmonių. Tačiau ten universitetai žymiai mažiau priklauso nuo valstybės ir sėkmingai konkuruoja dėl talentų bei pritraukia gabių jaunuolių iš tos pačios Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių. Kodėl geriausi mūsų absolventai išvyksta už Lamanšo? Dėl švietimo reformos Lietuva pralaimi konkurencinę kovą dėl įmokų už mokslą, kurios Anglijos universitetuose taikomos studentams iš užsienio. Nenuostabu, kad Oksforde per keletą metų dvigubai išaugo skaičius studentų iš kitų šalių, o Londono ekonomikos mokykloje studentai iš užsienio šalių sudaro 75 %.

Jeigu švietimo pertvarką Lietuvoje suprasime kaip orientaciją į universitetą kaip į akcinę bendrovę, pelno, o ne tiesos siekiančią instituciją, tai daug kas paaiškės. Pelno siekiantys universitetai yra vis labiau ryškėjančios bendros tendencijos pavyzdys – keičiasi jėgos santykis tarp valstybės ir rinkos. XX amžiuje valstybė stiprino spaudimą ir paramą universitetams, dabar stiprėja verslo įtaka. Rinka ima viršų. Amerikoje jau yra toks McDonald’s Hamburger University.

Kalbant apie Lietuvą, verslo ir politinių spaudimo grupių  atstovų įtaka didėja, o akademinė laisvė ir demokratija bei universitetų autonomija menkėja. Švietimo ministras, viceministrė ir ministerijos patarėjai siunčia signalus, kurie universitetai jų netenkina, o kurie rektoriai universitetų tarybų neturėtų būti renkami. Ministerija skiria keletą atstovų į šias didelę įtaką įgijusias tarybas, kurios dabar bus atsakingos už rektoriaus rinkimus, universiteto strategijos formavimą, biudžetą, darbuotojų parinkimą, universiteto padalinių reorganizavimą etc. Taip į Klaipėdos universiteto tarybą ministerija delegavo bankroto administratorių, UAB „Mars Lietuva“ direktorę ir rinkodaros sistemų konsultantą. Kitur tarybose sėdi ministerijos skirti generaliniai direktoriai ir bankų atstovai. Neabejotina, kad šie žmonės yra savo sričių specialistai, bet kaip giliai jie gali suvokti akademinio darbo specifiką? Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų ten nepasitaiko. Tarybose kaip universiteto atstovai posėdžiauja ir dekanai ar kiti administracijos atstovai, kurie renka rektorių. Po rinkimų rektorius turėtų juos pakviesti į savo komandą ir tikrai nedaryti jokių žingsnių bandydamas juos pakeisti. O kaip kitaip? Uabas yra uabas. Senatui, kurį renka universiteto darbuotojai, lieka prievolė kilnoti rankas sprendžiant klausimus dėl studijų programų ar akademinių laipsnių. Jis virto vienu iš uabo cechų. Kai kur rinkimai įgauna farso elementų. Vilniaus Gedimino technikos universitete būsimas rektorius, pats būdamas tarybos narys, žinoma, balsavo už save. Iš vienuolikos – vienuolika. Įstatymas numato, kad tas pats asmuo negali būti renkamas daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės, bet vieno universiteto, kuriam ekspertai prognozuoja privataus dalią, rektorius šią problemą sprendžia keisdamas universiteto pavadinimus. Ministras Gintaras Steponavičius, buvęs toks principingas dėl buvusio VGTU rektoriaus Romualdo Ginevičiaus (cituoju ministrą: „ir įstatymiškai, ir kitaip aiškiai pasakyta, kad į aukštosios mokyklos vadovus gali pretenduoti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“), tyli. Bet ką jau čia. Kuo pasibaigs Lietuvos švietimo sistemos didžiosios reformos? Universitetų skaičiaus sumažėjimu, kokybės kilimu ir aukštųjų technologijų triumfu? Sąlytis su žmogumi yra daug svarbesnis aukštajam išsilavinimui negu aukštosios technologijos ar vadybos inovacijos. Studijos – tai ne faktų paketo perdavimas, ką internetas daro kuo puikiausiai. Mokėjimą argumentuoti ir įtikinėti geriausiai galima pasiekti tik mokslo atstovų ir studentų bendrijose. O jeigu tų bendrijų neliks regionuose, tada matysime eilinį protų nutekėjimą iš Lietuvos. Nors, kaip pasakė buvęs Indijos ministras pirmininkas Rajivas Gandhi, „tegul jis geriau jau nuteka, negu lieka kanalizacijoje nenutekėjęs“.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (X.25)

Madinga Lietuvoje tapo juoda spalva. Arba pilka, pilkai juoda, giliai tamsi ar tokia, kuri, anot Ilfo ir Petrovo, senovėje vadinosi „Plėšiko sapnas“. Aš čia apie tautinėje žiniasklaidoje, interneto autorių ir komentatorių atsiliepimuose paplitusį pesimizmą, kuris virsta lietuvių nacionalinio būdo bruožu. Viskas yra blogai – ūkio raida, švietimas, valdininkų elgesys, medicinos paslaugos, policija, premjeras, maisto produktų kainos ir kokybė, gatvių būklė, viešasis transportas. Tiktai ugniagesiai gelbėtojai ir prezidentė Grybauskaitė išlaiko aukštus gyventojų pasitikėjimo reitingus, jeigu apklausos nemeluoja, kas taip pat yra blogai.

Praeitą savaitę sėdėdamas kavinėje Vilniaus Rotušės aikštėje stebėjau džiaugsmingą aplinką – gražūs stilingai apsirengę šeimos žmonės, energingi dviratininkai, kostiumuoti verslininkai, sėdintys su partneriais iš Skandinavijos (šiuos jau atskirsi ne pagal rūbus kaip anksčiau, o pagal antropologinius bruožus). Pro šalį lėtai plaukiantys brangūs automobiliai tarsi patvirtino premjero Kubiliaus žodžius, kad krizė Lietuvoje baigėsi. Esant tokioms kuro kainoms lietuviai važinėja nedidelio sunkvežimio dydžio džipais, kai vargšai belgai ar olandai mina dviračius. Žinoma, suprantu, kad Rotušės aikštė nėra tipiška Lietuva, tačiau pokyčiai, vykstantys Lietuvoje, neturėtų būti vertinami vien tamsiomis spalvomis.

Šiandien galbūt stinga vizijos ir optimizmo. Mes neturime misijos tapti krikščionybės gelbėtojais kaip Rusija XIX amžiaus slavofilų vizijose ar nešti „baltojo žmogaus naštą“, kaip Britanijai siūlė Rudyardas Kiplingas. Vizija sukurti modelį sėkmingai veikiančios demokratinės skandinaviško tipo saugios valstybės, kurioje nebūtų ryškių socialinių skirtumų, o didesnių džipų savininkai mokėtų didesnius mokesčius, galėtų tapti vienijančiu siekiniu. Daug ką turime – išsilavinusį ir smalsų jaunimą, kuriam senoji sąjūdinė karta yra privėrusi duris, turime sunkiai dirbančią darbščią darbininkų klasę. Imkime kad ir atsigaunantį Lietuvos vežėjų verslą. Ar daug kur Europoje rastum drąsių sunkvežimių vairuotojų, gabenančių krovinius nuo Iberijos iki Sibiro? O lietuviai pasirodė besantys verti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyčių, traukiančių į Rytų platybes, vardo.

Turime veikiančią demokratinę sistemą, garantuojančią daugiau ar mažiau stabilią valstybės raidą. Tad ko trūksta? Gebėjimo suvokti, kur reikia pasukti ir kokiomis galimybėmis pasinaudoti šiuolaikiniame pasaulyje. Tad ir nuolat juodomis spalvomis piešiama emigracija (ypač kai išvykstama studijuoti) taip pat gali turėti pozityvią reikšmę – įgyjama galimybė atsivežti naujų idėjų, know how žinių, kitokio mus supančio pasaulio suvokimo ir pabandyti tai įgyvendinti Lietuvoje. Galbūt tai idealistiniai svaičiojimai? Bet man jie priimtinesni negu Lietuvoje paplitęs pesimistinis niurzgesys.

Yra tautos, kurios nepalankiomis sąlygomis sugebėjo sukurti klestinčias valstybes. Ir yra tautos, kurios išbarstė savo pranašumus net tada, kai jų turėjo. XV a. Portugalija buvo maža vos 1 milijoną gyventojų turinti šalis, kurios pagrindinės eksporto prekės buvo vynas ir cukranendrių cukrus. Ji lyg ir turėjo tokia išlikti ir prekiauti savo nederlingoje žemėje išaugintais natūraliais produktais. Tačiau ji virto imperija, valdančia teritoriją nuo Brazilijos iki Tolimųjų Rytų. Portugalų ekspansija stebina todėl, kad imperijai sukurti jie neturėjo nei žmonių, nei išteklių, be to, galimybės statyti okeaninius laivus buvo ribotos. Portugalai pasinaudojo religiniu entuziazmu, gebėjimu panaudoti mokslo ir technologijos žinias ir mobilizuoti kitas tautas savo siekiams įgyvendinti. Portugalija turėjo ne bekraštes vandenynų teritorijas, o tik uostus, tokius punktus kaip Goa ar Malaka ir sąsiaurius, iš kurių buvo galima kontroliuoti prekybą Indijos vandenyne. Tačiau XVI a. padėtis šalyje pasikeitė. Įsigalėjo netolerancija. Inkvizicija pradėjo persekioti eretikus ir žydus, šie buvo priversti bėgti iš šalies. Tarp jų buvo daug astronomų, mokslininkų, navigacijos specialistų. Kartu jie pasiėmė pinigus, komercinius know how gebėjimus, ryšius, mokslo žinias ir dar daugiau – tą smalsumą ir žinių siekį, kuris skatina mąstymą.

Portugalija tada pasuko susinaikinimo keliu ir XVI a. viduryje atsiliko mokslo ir komercijos srityje, žemės ūkio ir pramonės raida sulėtėjo, intelektualinis gyvenimas užgeso. „Nauda iš prekybos prekėmis yra menka, lyginant su verte, kurią turi prekyba idėjomis“, – rašė istorikas ir ekonomistas Davidas S. Landesas puikioje studijoje „Tautų turtas ir skurdas. Kodėl vieni yra tokie turtingi, o kiti tokie vargšai“ (The Wealth and Poverty of Nations: Why Some Are So Rich and Some So Poor).

Dabar Portugalija, kurios skola išaugo iki 94,4 % BVP, t. y. viršijo 150 mlrd. eurų, yra euro zonos valstybių galvos skausmas. Ko moko jos pavyzdys? Demokratija, tolerancija ir mokslui, intelektui bei karjerai plėtotis palankių galimybių suteikimas gali sąlygoti šalies progresą. Ir atvirkščiai.

– Buvęs Islandijos ministras pirmininkas bus pirmasis Vakarų politikas, kuriam teks stoti prieš teismą už tai, kad sukėlė krizę ir sužlugdė šalį. Ką apie tai manote?

– Visur daug kalbama apie politikų, bankininkų, ekonomistų atsakomybę už krizę. Bet negirdėjau, kad kurioje nors šalyje egzistuotų įstatymas, kuris leistų už tai patraukti juos atsakomybėn. Ir sunku įsivaizduoti tokį įstatymą, nes pirmiausia reikia suprasti, kas gi iš tiesų atsitiko, kokių klaidų padarėme ir kodėl. Tikrai yra pagrindo manyti, kad problemą sukėlė ne nusikalstami veiksmai ir net ne kompetencijos stoka, kaip atrodė iš pradžių, o veikiau mentalitetas.

– Kaip suprasti – „mentalitetas“?

– Tapome galingos ideologijos, kurios pagrindinis punktas buvo tikėjimas rinka, jos neklystamumu, būtinybe paklusti jos dėsniams, aukomis. Ekonomistai įtikėjo esą pajėgūs sukurti vienintelį tikrą socialinį mokslą ir atrasti nepriklausomus nuo laiko, universalius, objektyvius dėsnius, kurie išvaduos žmoniją iš neracionalių išankstinių nuostatų ir iliuzijų. Daugelis amerikiečių tuo vis dar tiki. Ir vis dar ieško.

– Ko?

– Empirinių įrodymų, kad rinka neklystamai efektyvi. Tai pamatinė problema. Remdamiesi šia hipoteze įtikėjome, kad turtėjimas yra teisingas atlygis už indėlį į visuomenės gerovę. Kai krizė paneigė rinkos efektyvumo hipotezę, nebeįmanoma racionaliai pagrįsti visuomeninių skirtumų, todėl pradėjo irti nelygybę kuriančios sistemos moralinis pamatas.

– Ar ne todėl dabar tiek daug Amerikos turtuolių aukoja savo turtus visuomeniniams tikslams?

– Taip, šis irimas tapo akstinu Gatesui ir Buffetui kreiptis į turtingiausiuosius ir paraginti juos pasidalinti turtais, ir kaip tik tai paskatino atsiliepti į jų kvietimą ne tik amerikiečius, bet ir kinus bei rusus. Ir matyti, kad kuo stipresnis šalyje tikėjimas rinkos neklystamumu, tuo mažiau ten norinčiųjų atsiliepti į Buffeto ir Gateso kvietimą. Turtingi amerikiečiai pamatė, kad daug žmonių praturtėjo neįnešę jokio pozityvaus įnašo, kurdami tik žalingus popierius ar šiandien beverčius investicinius instrumentus, kurie turėjo padaryti visus turtingus, bet iš tiesų sugriovė daugelio žmonių gerovę.

– Taip ir buvo?

– Tos visuotinio turtėjimo viltys buvo tik bergždžia iliuzija. Dabar pamatėme, kad Vakarų visuomenės seniai yra ne tokios turtingos, kaip mums atrodė. Gyvenome didėjančios gerovės iliuzija, kurią sukūrė Kinijos ir kitų besivystančių šalių teikiami beveik nemokami kreditai. Tai jau seniai buvo akivaizdu. Tačiau viešojoje diskusijoje sveiką protą verbališkai triuškino ekonomikos mokslinis autoritetas ir hermetiškos ekonomistų kalbos magija.

– Man susidaro įspūdis, kad po karo dominavusį tikėjimą demokratija kažkuriuo metu pakeitė tikėjimas rinka. Vakarai demokratija arba pasibodėjo, arba nusivylė, taigi įsitikinimą, kad ji užtikrina optimalius pasirinkimus, pakeitė tikėjimas, kad rinka pasirenka geriausiai. Kai įsitikinome, kad rinkėjai ir politikai klysta, įtikėjome vartotojų ir investuotojų neklystamumu.

– Tokia buvo ideologijos, kuri užvaldė pasaulį XX a. paskutiniame dešimtmetyje, esmė. Thomas Friedmanas knyga „Pasaulis yra plokščias“ mus įtikino, kad jeigu dėl demokratijos klaidų kokia nors šalis vykdys blogą politiką, tai globalinė rinka nubaus ją, versdama mokėti didesnius procentus už skolą. Toks požiūris irgi nepasitvirtino. Pastaraisiais metais vyriausybių obligacijų rinka klydo daug kartų. Tiesiai link bankroto einančios šalys naudojosi pigiu kreditu ir tik kai kilo panika, jo kaina pradėjo isteriškai augti.

– Ar jums neatrodo, kad krizės patyrimas XX a. paskutinio dešimtmečio evoliuciją pasuko atgal ir dalį valdžios iš rinkos perdavė politikai?

– Susiklosto keletas tendencijų. Iš didžiųjų šalių krizę geriausiai atlaikė Kinija. Jos ekonomika smuko tik vieną ketvirtį, o paskui, pradėjus įgyvendinti platų stimuliacijos planą, vėl ėmė sparčiai augti. Visi giria Kiniją, pavydi jai, stebisi Pekino vyriausybės kompetencija – demokratinių šalių vyriausybės tokios nepademonstravo. Nemanau, kad jai ilgai seksis, tačiau kol kas vyrauja požiūris, kad politika iš tiesų atgauna viršenybę rinkos atžvilgiu. Demokratija kovoje su krize pralaimi, o autoritarinis Kinijos kapitalizmo variantas laimi.

– Vakarai vis dar neturi gero atsako į krizę.

– Kas yra gera, o kas – ne, paaiškės tik vėliau. Tačiau atsakymų yra. Vienas iš jų yra populizmas, nukreiptas prieš elitus – girdi, tai jie sukėlė paprastus žmones žlugdančią krizę.

– Ir kuo gi toks požiūris populistiškas?

– Populistiniai yra receptai, kuriuos teikia jo šalininkai, nes jie daugiausia nukreipti prieš mažumas, imigrantus, silpnesniuosius.

– Kitaip tariant, iš esmės irgi autoritariški.

– Taip ieškoma naujo šiuolaikinės demokratijos turinio.

– Ir naujo turinio demokratija jau nebus demokratija visiems.

– Yra tokia rizika. Pradeda ryškėti vizija pakeisti liberalią demokratiją populistine, kuri daugumą integruoja mažumų arba svetimųjų sąskaita.

– Kaip atsitiko, kad neracionali ideologija, pagrįsta šventu tikėjimu rinkos neklystamumu, taip smarkiai įsivyravo stabiliose, apsišvietusiose, demokratinėse visuomenėse?

– Priežasčių buvo keletas. Pirmiausia komunizmo, radikalaus, rinką visiškai atmetusio ekonominio projekto, žlugimas. Neatsitiktinai Lenkija šiandien yra rinkos ideologijos tvirtovė. Komunizmas sukompromitavo viską, kas valstybiška. Po komunizmo atrodė, kad tik rinka yra išsigelbėjimas. Bet buvo ir dar viena aplinkybė. Kiek anksčiau iš socialinio mokslo, bylojančio esė ir straipsniais, kokius rašė Smithas ir Marxas, ekonomika pradėjo virsti tarytum tiksliuoju mokslu, bylojančiu lygtimis ir vis sunkiau suvokiamais modeliais, pasitelkiančiais pažangius matematinius metodus. Šiandien žinome, kad tie modeliai taip smarkiai supaprastina pasaulį, jog gaunami iš esmės klaidingi rezultatai, tačiau prieš dvidešimt metų nespecialistams nesuprantamų lygčių magija formavo savotišką intelektualinį barjerą tarp ekonomistų ir likusios visuomenės, taip pat ir politikų. Tai teikė ekonomistams neregėtą valdžią. Patarėjai sakydavo politikams: reikia daryti taip ir taip, bet jūs vis tiek nesuprasite kodėl, nes nesate ekonomistai.

– Islandijos premjerui tikriausiai irgi buvo taip sakoma.

– Galbūt.

– Tai reikštų, kad ne jį reikia teisti, o jo patarėjus?

– Nemanau, kad reikėtų teisti žmones už klaidingas pažiūras. Ultraliberalioms iliuzijoms pasidavė dauguma žmonių, ne tik politikai ir jų patarėjai.

– Vadinasi, pripažįstame, kad ėjome neteisingu keliu, bet vis tiek einame juo toliau? Nors jau galutinai praradome milijardus?

– Iš klaidų visgi šiek tiek pasimokėme. Ir šį tą galima atitaisyti. Viena iš bėdų yra ta, kad ekonomistai, kurie formuoja doktriną ir dominuoja viešojoje diskusijoje, turi interesų, susijusių su vizijomis, kurias patys skelbia. Tai jiems trukdo derinti pažiūras prie tikrovės. Dauguma jų dirba mokymo įstaigose, tačiau pinigus uždirba firmų remiamuose „smegenų centruose“ arba teikdami privačias konsultacijas, kurdami strategijas, formuodami modelius didžiosioms korporacijoms. Ekonomikos šviesuliai kūrė modelius ir rekomendavo strategijas, kurios sugriovė finansines rinkas, moksliškai grindė tokius taisyklių pakeitimus, kurie leido finansų sektoriui greičiau, kitaip tariant, rizikingiau turtėti, piršo konsultuojamiesiems – ir sau patiems – palankius mokesčių politikos pakeitimus ir grindė savo rekomendacijas komplikuotomis ekonomikos „žiniomis“. Labai nedaug ekonomikos ekspertų pritarė sprendimams, kurie neatitiko jų interesų, netgi tada, kai jų interesai akivaizdžiai prieštaravo visuomenės interesams. Visada atsirasdavo koks nors moksliškas, taigi nespecialistams nesuprantamas argumentas, kurį jie galėdavo pasitelkti savo ir savo darbdavių naudai. Susiformavo savotiškas akademinio mokslo ir verslo perpetuum mobile. Ideologija buvo pasitelkiama ekspertų interesams, o jų privatūs interesai stiprino prisirišimą prie ideologijos.

– Ir ką gi daryti?

– Galima griežčiau atskirti ir atriboti vaidmenis.

– Draudimais?

– Arba viešumu – parodyti, kad ekspertas, kuris dirba mokymo įstaigoje, o užsidirba firmoje, neišvengiamai tampa lobistu. Visuomeninėje diskusijoje toks žmogus jau nebegali būti laikomas ekspertu – jeigu ekspertu laikysime asmenį, kuris nešališkai dalinasi su mumis pripažintomis šiuolaikinio mokslo žiniomis.

– Knygoje „Paskutinis žmogus“ aprašėte, kaip karą pakeis ekonominė kova, o vadų, karių, riterių vaidmenį perims vadybininkai, makleriai, investuotojai. Taip turėjo atrodyti mūsų kelias link geresnės ateities. Ir jūsų knygoje aprašyti procesai iš tiesų vyksta. Išsivysčiusiose šalyse niekas nebenori kautis kare, visi nori kovoti rinkoje. Ar po krizės vis dar tikite, kad eidami šiuo keliu pasieksime šviesią ateitį?

– Gal veikiau geresnę ateitį. Ši krizė jau sudavė didžiulį smūgį ir dar ne vieno smūgio sulauksime. Tačiau, palyginti su Didžiąja depresija, mūsų krizė atrodo kaip katinėlis greta tigro. Mums virš galvų nekybo III pasaulinio karo grėsmė. Šį kartą viešoji nuomonė taip radikaliai nekvestionuoja fundamentalaus sistemos teisėtumo. Esame nusivylę, bet niekas rimtai nesiūlo kitos santvarkos. O XX a. ketvirtajame dešimtmetyje fašistai ir komunistai buvo įgiję didelę įtaką. Mes tokios problemos neturime. Nesijaudinčiau net dėl augančių populistinių nuotaikų, jeigu dar prieš šią krizę pasaulio kairiosios jėgos nebūtų visiškai išsisklaidžiusios. Jeigu kairiosios jėgos egzistuotų, dėl krizės jos įgytų galią.

– Vienas iškiliausių epochos konservatyvių mąstytojų jaudinasi dėl kairiųjų jėgų silpnumo – įdomu. Turėtumėte džiaugtis, kad šiandien konservatoriams atitenka beveik viskas.

– Esu ne tik konservatorius, bet ir demokratas. O demokratija negali būti sveika, jeigu nėra realios programinės alternatyvos žmonėms, įgyvendinantiems valdžią. Jau dvidešimt metų turime dešiniųjų konservatyvių idėjų hegemoniją. Jos nuvedė mus vienokiais ar kitokiais klystkeliais, todėl turi įvykti posūkis į centro kairę. Kas jį vykdys?

– Konservatyvizmas jus nuvylė?

– Ekonomikoje ir politikoje konservatyvūs sumanymai baigėsi nesėkme. Suklydome pasirinkdami ultraliberalią ekonomikos viziją, o įgyvendindami ją įklampinome pasaulį į rimtas bėdas. Užsienio politikoje nepasiteisino Busho demokratijos eksporto strategija. Pasitelkti ją kaip invazijos į Iraką pateisinimą buvo didelė klaida, kuri sukompromitavo demokratijos idėją ir sunaikino Amerikos prestižą didelėje pasaulio dalyje. Tame dešimtmetyje konservatoriai pasirinko blogą kelią ir pasaulis už tai moka.

– Ir ką jiems dabar daryti?

– Grįžti prie ištakų. Amerikos konservatyvizmas išaugo iš nepasitenkinimo pernelyg išsiplėtojusia valstybe, iš tikėjimo žmonių verslumu ir energija, įsitikinimo, kad pilietinė visuomenė turi vaidinti pagrindinį vaidmenį. Tai vis dar mūsų svarbiausios vertybės. Problema ta, kad per pastaruosius dešimtmečius jos buvo pakeistos dogmomis. Reaganas ir Thatcher elgėsi teisingai, kai ėmėsi riboti pernelyg išsiplėtojusią valstybę ir mažinti mokesčius, siekdami išlaisvinti ekonominę energiją. Tačiau paskui mokesčių mažinimas tapo savaiminiu tikslu. Dėl to per tris konservatorių valdymo dešimtmečius Amerika ir Anglija iki ausų įklimpo į skolas. Ne ką geriau reikalai klostėsi ir tarptautinių santykių srityje. Konservatoriai buvo visiškai teisūs, manydami, kad Amerika turi globaliniu mastu reprezentuoti laisvės ir demokratijos idėją ir kad mes turime įkvėpti pasaulį ja vadovautis. Tačiau Busho epochoje įkvėpimo vietą užėmė raketos ir tankai. Todėl, užuot nešę žmonėms laisvę, grūdome juos į Gvantanamo kalėjimą.

Negana to, nemanau, kad Amerikos ekonomika greitai atsigaus. Dar ilgus metus gyvensime neišsipildžiusių didžių vilčių atmosferoje. Tai gali skatinti radikalų populizmą, kokio Amerikoje jau seniai nebuvo. Europoje jis jau plinta. Vis labiau plečiasi sąrašas šalių, kuriose populistai iškovoja stiprias pozicijas parlamentuose.

– O aš labiau negu populistinių partijų bijau pagrindinių partijų populizacijos.

– Ir aš įžvelgiu tokį pavojų. Būdamas vidaus reikalų ministras Sarkozy ėmėsi ryžtingai kovoti su augančiu nusikalstamumu. Taip jis atėmė dalį balsų iš Le Peno populistų ir išpopuliarėjo tarp žmonių, kurie jautėsi nesaugūs. Anksčiau visos didžiosios partijos kaip ugnies vengė kalbėti apie bręstančią imigracijos ir augančio nusikalstamumo sąsajų problemą. Ėmęsis šios problemos, pažeisdamas politinį korektiškumą, Sarkozy sulaikė populistus. Jis elgėsi teisingai ir gerai. Tačiau jo dabartinis elgesys su romais yra kaip tik tai, ko jūs bijote. Grynas populizmas politiniame centre, kitaip tariant, sąmoningai suklastotas atsakas į tikrą iššūkį, kurį meta prancūzus apėmęs nesaugumo jausmas. Akivaizdu, kad ne maža romų grupė sukelia Prancūzijos problemas.

– Baiminatės, kad bus dar ir politinių sukrėtimų?

– Taip. Elitų ramybė man atrodo grėsminga. Elitai stabilizavo bankų sistemą ir mano, kad problema išspręsta, nes didelė krizė mums nebegresia. O juk iš tiesų geriausiu atveju pakeitėme depresiją stagnacija, kuri išsivysčiusiose šalyse kels vis daugiau skausmo ir pasipriešinimo. Dėl to radikalų veiklos laukas vis labiau plėsis.

– Ką, kaip konservatorius, siūlytumėte daryti?

– Amerikoje problema yra jau trisdešimt metų didėjanti nelygybė. Ekonominis augimas krovė turtus tik saujelei žmonių, o kiti arba darėsi neturtingesni, arba stovėjo vietoje. Toks konservatyvios politikos rezultatas. Jos padarinius švelninome pigiais kreditais. Jie kūrė didelę vidaus paklausą ir užtikrino politinę ramybę. Žmonės nejautė, kad faktiškai darosi vis neturtingesni. Dabar kreditai išseko. O kartu su jais ir paklausa bei ramybė. Reikia tokios socialinės politikos, kuri sumažintų pajamų nelygybę ir numalšintų didžiosios visuomenės dalies frustraciją. Bet bėda ta, kad prieš trisdešimt metų išmokėme žmones nepasitikėti socialine politika, perskirstymu, valstybės globa. Mums taip gerai tai pavyko, kad dabar bus sunku įtikinti rinkėjus paremti poslinkius, kurie palengvintų jų ir ekonomikos padėtį.

– Dar niekada negirdėjau, kad amerikiečių konservatorius kalbėtų kaip įsitikinęs socialistas.

– Mes per daug nutolome nuo savo ištakų. Juk Vokietijos socialinę valstybę po karo kūrė konservatyvūs krikščionys demokratai, o anksčiau – tikrų tikriausias konservatorius Bismarckas. Anglijoje irgi buvo panašiai. Visuomenės sanglauda – konservatorių sumanymas.

– Prieš dvidešimt metų paskelbėte istorijos pabaigą, kitaip tariant, galutinę liberalios rinkos demokratijos kaip geriausios įmanomos santvarkos pergalę. Ar dabar jums neatrodo, kad istorija prasideda iš pradžių?

– Kaip suprasti „prasideda iš pradžių“?

– Kad ji iš tiesų nebesitęsia, nes nebėra kur, tačiau netikėtai grįžta į išeities tašką ir turime iš naujo aiškintis, kam mums demokratija, kam naudinga rinka, kokius apribojimus ji turi sau taikyti, kaip jos turi sąveikauti, kaip komunikuoti ir viena kitą koreguoti…

– Išsisklaidė iliuzija, o kartu su ja ir mūsų tikrumas. Prieš dvidešimt metų manėme taip gerai išmokę valdyti rinką, kad daugiau nebebus jokių krizių. Paaiškėjo, kad nemokame. Dabar susidūrėme su klausimu: reikia atlikti esminę demokratinio kapitalizmo reviziją ar pakanka paprasčiausių pataisų?

– Ir kaip jums atrodo?

– Didžių permainų šauklių nematyti, taigi veikiausiai apsiribosime korektūromis. Nemanau, kad galėtume sukurti kažką panašaus į Kinijos sistemą. Pirma, dėl kultūrinių priežasčių, o antra – todėl, kad tokia sistema nebus stabili ilgą laiką, nes jai trūksta elastingumo. Taigi jeigu istorija prasideda iš naujo, tai ne ta prasme, kad pradėsime kurti kažką visiškai nauja, o priešingai – grįšime prie ištakų, nuo kurių per daug radikaliai nutolome per pastaruosius tris dešimtmečius. Tačiau pirmiausia turime įveikti klaidingų įvaizdžių, kurių per tą laiką prisikūrėme, barjerą. Didžiųjų ideologijų dvasia, du šimtmečius gniuždžiusi Europą ir Aziją, persikėlė į Ameriką, kuri duoda toną pasauliui. Ir laimėjo. O paskui užkratas pradėjo plisti toliau. Iš to mūsų problemos. Ir todėl taip sunku jas įveikti.