Kaip ir reikėjo tikėtis, straipsnis apie Antano Miškinio literatūrinę premiją sulaukė reakcijų. Daugiausia pozityvių. Atrodo, parašiau tai, ką nemaža literatūros bendruomenės dalis galvojo. Visgi buvo ir vienas oponuojantis atsakymas – Vytauto Kazielos „Kodėl nepasitikiu Martynu“ („Šiaurės Atėnai“, 2025-02-28). Tai suprantama, nes Kazielos pavardė straipsnyje minima daugiausia. Džiaugiuosi, kad atsakymas egzistuoja, tačiau negaliu nejausti ir nusivylimo – didžiąją jo dalį rašytojas ginčijasi su teiginiais, kurių mano straipsnyje nėra. Atsakymo pagrindu tapo klaidingai suprasta pagrindinė mintis. „Bet kaltinimai metami ne man vienam“, – vos pradėjęs teigia ilgametis Miškinio premijos komisijos narys. Bet čia jis ir suklydo, nes straipsnyje kaltinimų nėra.

Iš darbo mokykloje patirties žinau, kad dažniausias mokinio atsakymas į pastabą dėl blogo elgesio yra: „Bet juk jis [kitas mokinys] irgi taip darė!“ Pasirodo, šis atsakymas paplitęs ir už mokyklos ribų, nesvarbu, tau 16, 36 ar 69: „Iš karto noriu sureaguoti į straipsnio pavadinimą ir paklausti autoriaus: o kitomis literatūrinėmis premijomis tamsta pasitikite? Vlado Šlaito, Antano Baranausko, Jono Aisčio, Dionizo Poškos, Salomėjos Nėries ir kitomis?“ Ne, nepasitikiu. Ką tai keičia?

Kitas Kazielos naudojamas triukas atsakymo rimtumo iliuzijai sukelti – dirbtinai išpūsta apimtis. Pavyzdžiui, Kaziela rašo: „Pradžioje rašinio autorius rašo: „[...] (premiją 2003 m. įsteigė Utenos rajono savivaldybė), laureatą išrenka sudaryta komisija ir jam skiriamas piniginis prizas (šiuo metu 5 000 eurų).“ Stengdamasis būti nešališkas, autorius turėjo atkreipti dėmesį, kad premijos dydis ne visada buvo 5 000 eurų“, ir tuomet pradeda vardinti, kokie autoriai yra gavę mažesnį piniginį prizą, kada šis padidintas ir t. t. Ši dalis užima daugiau nei 10 procentų atsakymo ir yra visiškai beprasmė, nes: 1) straipsnyje pabrėžiau, kad 5 000 eurų yra šiuo metu (tai reiškia, kad seniau tiek nebuvo); 2) sumos dydis visiškai nėra svarbus straipsnyje apmąstomiems dalykams.

Kitoje pastraipoje Kaziela paaiškina komisijos skyrimo procesą ir iššūkius, su kuriais susiduriama. Kažkodėl paaiškinama savaime suprantama informacija, kad nariai yra deleguojami skirtingų institucijų. Tačiau tai juk nepakeičia fakto, kad nariai ilgą laiką išlieka tie patys. Žinoma, šitaip atsiskleidžia rimta problema – rašytojai nenori būti komisijų nariais. Visgi žvelgiant plačiau visiškai nesvarbu, ar rašytojai komisijose „užsisėdi“ savo noru, ar jiems tenka aukotis – tai yra ne vien minėtų asmenų, o sisteminė problema ir straipsnio nepaneigia. Kad mūsų diskusija nebūtų bereikšmis verkšlenimas, norėčiau pasiūlyti keletą idėjų, kaip pagerinti susidariusią situaciją ir darbą komisijose padaryti patrauklesnį:

1. Komisijos darbą reikia apmokėti. Jei nėra pinigų, tada pačios premijos sąskaita. Piniginis atlygis yra vienas iš būdų prestižui (ar jo iliuzijai) kurti.

2. Didesnis viešumas ir atviras komisijos narių įvertinimas: kiekviename pranešime apie premiją turėtų būti minimi komisijų nariai – savotiška nemokama reklama.

Esu tikras, kad daug patirties šioje srityje turintis Kaziela taip pat galėtų prisidėti prie komisijos sąlygų gerinimo. Juk mano tikslas nėra sužlugdyti, o tik paskatinti pozityvius pokyčius.

Gaila, po rimtų problemų akcentavimo vėl grįžtama prie senų triukų. „O dabar pasižiūrėkime, kas iš dvidešimt dviejų laureatų buvo nevertas A. Miškinio literatūrinės premijos“, – taip pradeda pastraipą Kaziela ir aptaria premijos laureatus. Tai skamba kaip būdas apgadinti mano ir minėtų laureatų santykius. Savo straipsnyje nė karto nekėliau abejonės dėl minimų knygų kokybės, nekvestionavau jų aukštaitiškumo. Tik aptariau įtartinus atvejus nepriklausomai nuo knygų turinio. Kadangi Kaziela turi patirties politikoje, pabandysiu pateikti suprantamus pavyzdžius. Jei Vilniaus meras į valstybines pareigas priimtų savo žmoną, visuomenė piktintųsi ne dėl jos kompetencijų, o dėl susidariusios situacijos. Jei sveikatos apsaugos ministras užsakytų viešuosius pirkimus iš savo mamos pagalvių įmonės, visuomenė piktintųsi ne dėl užsakytų pagalvių kokybės, o dėl naudojimosi padėtimi. Kai Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys už valstybės pinigus nuomojosi butą iš sūnaus, niekas nesipiktino, kad tas butas prastas. Žmonės piktinosi dėl interesų konflikto. Lygiai taip pat yra ir su knygomis. Neabejoju, kad savo turiniu jos galėjo būti vertos Miškinio literatūrinės premijos. Aš rašiau tik apie susidariusią situaciją ir ryšius tarp suinteresuotų pusių. Tas pats ir kalbant apie „Kauko laiptų“ išleistas knygas. Niekur neteigiau, kad kuris nors iš autorių yra nevertas gautos premijos. Nesvarbi ir leidyklų statistika, nes „Kauko laiptų“ sėkmė yra įdomi dėl ryšių, o ne laureatų skaičiaus. Tad visose šiose beveik 30 procentų teksto sudarančiose pastraipose autorius ginčijasi su teiginiais, kurių straipsnyje paprasčiausiai nėra.

Toliau šypseną kelia pastaba dėl šaltinių: „Pradžioje jie rimti, bet niekuo nesusiję su aptariama tema (gal norint suteikti publikacijai svorio ar parodyti savo išprusimą), o paskui nusileidžiama iki vietos laikraštėlių.“ Straipsnyje šaltiniai yra dviejų rūšių – vieni yra grynai teoriniai, nes šis straipsnis – teorinis surinktų faktų apsvarstymas ir be teorinių šaltinių būtų neįmanomas (manau, iš čia ir kyla visos teksto nesuvokimo problemos; Kaziela atskiria teoriją nuo empirinių duomenų, nors šie yra svarstomi būtent teorijos kontekste), kiti yra surinktos informacijos šaltiniai. Nesuprantu: ar Kaziela tikėjosi, kad apie Alvydo Katino korupcijos skandalus turėjau cituoti kokį kitą prancūzų filosofą? Ar pateikti „15min“ nuorodą būtų buvę geriau?

„Įdomiausia tai, kad pats autorius straipsnio išvadose pripažįsta, jog „šiame straipsnyje pateikti asmenų ryšiai neįrodo, kad komisijos darbas buvo neskaidrus, pažeidžiantis įstatymus ar premijos nuostatus“… Tai kam tada visa tai?!“ Nieko čia įdomaus. Pasikartosiu – „Kodėl nepasitikiu Antano Miškinio literatūrine premija“ yra grynai teorinio pobūdžio tekstas. Tad ir klausimas „Taigi „galėjo“, o ar padarė?“ netenka prasmės, nes straipsniui tai neturi įtakos. Tai buvo atlikta tam, kad pamąstyčiau, kokią įtaką premijos prestižui gali turėti tokie glaudūs komisijos narių ir autorių ryšiai. Kaip viskas gali atrodyti žmogui iš šalies. Juk ne mano kaltė, kad susidaro nelabai skaidrus įspūdis. Taip pat norėčiau sužinoti, kurį žurnalistų etikos kodekso straipsnį pažeidžiau. Mano aptarti ryšiai tarp minimų asmenų nėra išsigalvoti, nėra nė vieno kaltinimo, visur tik samprotavimai. Taigi, esminis klausimas ne kaip yra, o kaip atrodo.

Pabaigai – savaime aišku, kad draugystės ir buvimas pažįstamais Lietuvoje nėra išvengiamas. Tačiau kalbėjimas apie tai, kad Kaziela visus pažįsta, šiame kontekste yra manipuliatyvus, nes straipsnyje akcentuotos ne šiaip pažintys, o leidybiniai ir darbiniai santykiai. Būti komisijoje, kai visų svarstomų knygų autoriai pažįstami, yra viena – Lietuvoje tai norma. Visai kas kita, kai komisijos narys nenusišalina, nors yra svarstomos knygos leidėjas. Kur dingsta etika šioje situacijoje? Nelabai suprantu atsakymo prasmės – jis niekaip nepaneigia pagrindinės straipsnio minties, kad, žvelgiant iš šono, Antano Miškinio literatūrinė premija atrodo įtartinai dėl labai glaudžių ryšių (glaudesnių nei buvimas paprastais pažįstamais) tarp komisijos narių ir laureatų.

…Kai dirbi ir gyveni Maskvoje, kvietimas į Vladimiro Poznerio interviu – į „Poznerį“ – glosto savimeilę. Manau, kad sunku neatsakyti į šios garsenybės pasiūlymus režisieriui, kuriam vietoj tūkstantinės auditorijos pasiūloma milijoninė.

Deja, gyvenimas – tai absurdo teatras.

Rimas Tuminas, kaip jis aiškino, apgailestaudamas dėl to interviu, jautėsi „kaip patekęs į spąstus“…

Bet pirmiausia reiktų suvokti, kas toks Vladimiras Pozneris. Tai ne šiaip žinomas žurnalistas, o ryškiausia Rusijos televizijos žvaigždė: prieš pusę amžiaus jis dirbo JAV televizijoje su garsiuoju Philipu Donahue, ėmė interviu iš Hillary Clinton ir Michailo Gorbačiovo, ir Andrejaus Končialovskio, ir kone visų nors kiek matomiau įrašytų politikos ir meno enciklopedijose.

Tai, kas išėjo Maskvoje į eterį, sukėlė skandalą mūsų žiniasklaidoje.

Savo ruožtu, prisipažinsiu, man buvo nemalonu ir nejauku skaityti tuos Rimą Tuminą koneveikiančius atsiliepimus, pasitelkiančius išimtinai politines interpretacijas.

Gerokai neadekvati reakcija! Taip pat ir šiurkšti, galvojant apie režisieriaus būseną, ištvermę ir jo pasiekimus.

Jokia naujiena, kad mūsų viešasis diskursas būna persmelktas einamosios politikos arba nulemtas neužgyjančių traumų. Kaimynystė su archajiškomis imperijomis, maniakų, įsikibusių valdžios krėslo, diktatūromis nulemia ir sąlygoja tam tikrus mūsų žiniasklaidos refleksus. Nespėjus mums pasijusti europiečiais, skeldėjantį europietiškos kultūros kontinentą ėmė ir užgriuvo jo buvusios kolonijos. Ir visa tai prie mūsų pasienių, vis dar vietomis primenančių kaži kokią apleisto vienkiemio tvorą.

O čia dar ir virusinis „kaukių balius“. Ir tie visi kuriozai Lietuvos prezidentūroje ir užsienio politikoje, ir Seime, kai mūsų sąjungininkams belieka kiloti antakius ir gūžčioti pečiais.

Lietuvoje viešąjį diskursą valdo Jos Didenybė Politika. Tai pikta karalienė, ji kultūrą perrėkia. Tad ir lietuvių meno kūrėjai, kai tik proga, yra tempiami ant politikos kurpalio. (Ir ne tik kaimynai rusai juos šitaip išnaudoja, dėl Kremliaus juk viskas aišku, bet ir mes patys, kai demonstruojame bunkerinį mentalitetą kultūroje.) O juk mūsų muziejai pilni puikių paveikslų, galime nūnai laisvai semtis ir iš viso pasaulio kultūrinio lobyno, mūsų filmai pastebimi tarptautiniuose konkursuose (naujausias atvejis – „Izaokas“ Antano Škėmos apysakos motyvais, kurio tematiką ir net nuotrauką „Hollywood Daily“ iškėlė į pavasariniams vertinimams atsiųstų filmų iš viso pasaulio sąrašo viršų). Recenzijos apie naujausius filmus pasirodo veik tuo pačiu metu „The New York Times“ ir mūsų dienraščiuose ir mes jau betarpiškai imam pažinti kultūras ir kalbas, pamiršę cenzūrą.

Ir apskritai mes jau trisdešimt metų formaliai ir faktiškai nepriklausomi… tačiau…

Bet!

Imu ir skaitau, kaip mūsų komentatoriai, žiūrėdami per politikos žiūronus, ką tik išblusinėjo Poznerio interviu (užkabino ir aktorę Ingeborgą Dapkūnaitę, neva ir ji nusidėjusi su Pozneriu).

„Skandalą sukėlęs interviu.“

„Prisišnekėjo.“

„Pritarė Rusijos propagandai.“

Saldu klupdyti mūsų žinomus žmones!

●

Visa tai vyko po sunkiai sergančio Rimo Tumino režisūros triumfo garsiame Rusijos teatre, kai maskviečiai ir jų svečiai iš užsienių plojo lietuviui atsistoję (penki iškvietimai į sceną – „bravo, bis“, tai kaip atnašavimas meno kūrėjo estetikai, ištvermei, skoniui, drąsai, pasiaukojimui). Opozicijoje režimui esantis žinomas rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas, kalbėdamas radijo stotyje „Echo Moskvy“, vienoje iš kelių išlikusių laisvesnių Rusijos platformų, pasakė esąs sukrėstas šio spektaklio. „Novaja gazeta“, kitų nepriklausomų Rusijos kūrėjų pripažinimu, tai drąsus ir talentingas pastatymas. Juk vien tik perrašyti kelių tomų pasaulinės klasikos knygą „Karas ir taika“ scenai – dramaturgijos žygdarbis. O asketiška Adomo Jacovskio scenografija, kontrastuojanti su buvusiomis prabangiomis, netgi pompastiškomis „Karo ir taikos“ inscenizacijomis Rusijoje ir JAV? O dvi jaunutės režisieriaus atrastos Natašos Rostovos vaidmens atlikėjos?..

(Deja, tai, ką ligi šiol mačiau, tik fragmentai.)

Vėliau vykęs Tumino pasmerkimų paradas Lietuvoje, užuot jį pirmiausia pasveikinus su reikšmingu pastatymu ir dar nesulaukus mūsų „meinstryme“ atsiliepimo apie šį istorinį Tumino darbą (skaičiau tik „Lietuvos ryto“ spec. korespondento Maskvoje Aleksandro Procenkos reportažą), – tai apgailėtinas reiškinys, lyg atskambėjęs iš senesnių laikų, rezonuojantis su praėjusio amžiaus mūsų visuomenės būkle, represyvia istorija, kultūra, paversta politikos tarnaite. Jį verta aptarti.

●

Taigi, dar sykį.

Vladimiras Pozneris (reaguodamas į Tumino žodžius apie tėvą‚ gyvenusį sovietmečiu, „jis tikėjo sistema“): Jūs linkęs ignoruoti slaptuosius protokolus? Ar jūs žinote, prie ko tai privedė?

Rimas Tuminas: Taip, žinoma. Aš žinau.

V. P.: Ir nieko?

R. T.: Ir kas?

V. P.: Ar jūs suprantate, iš kur atsiranda tas žodis? Jūs su jais nesutinkate?

(Pozneris pavartoja „jais“, matyt, turėdamas galvoje „kolektyvinius Vakarus“, kurie pripažįsta nacių ir sovietų paktą kaip Europos pasidalijimą „įtakos“ sferomis.)

R. T.: Ne.

(Šitą „ne“ aš supratau kitaip negu ligi šiol komentavusieji. Ne kaip pakto neigimą, o kaip atmetimą minties, kad jo tėvas, kovojęs prieš nacius su ginklu rankoje, padėjo okupantams iš Rusijos; juk senasis Tuminas ginklu priešinosi nacizmui.)

V. P.: Na ir gerai. Tiesiog svarbu suprasti jūsų požiūrį.

R. T. (patikslina): Ne, okupantai atsirado po to, vėliau. Mes kalbame apie mano tėvą ir tą gyvenimą, to meto gyvenimą, tikėjimą. Tada nebuvo okupantų.

(Akivaizdu, kad Tuminas kalba apie tėvo, kovojusio su naciais sovietų armijoje ir tikėjusio, kad kaunasi už teisingą reikalą, pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą. Vėliau jis pasako, kad jo tėvas nužygiavo iki Berlyno. Kas čia smerktina? Jis, mano galva, kalba apie kovojusius realų karą, kai švilpia iš visų pusių kulkos ir sprogimai kiloja žemę, o ne po karo Lietuvoje įsitvirtinusią Kremliaus valdžią, pratęsusią keturiasdešimtųjų aneksiją.)

V. P.: O jūs rusų nelaikote okupantais?

R. T.: Ne.

Į šitą „ne“ dažniausiai baksnojo komentatoriai Lietuvoje, užsipuolę režisierių. O juk Tumino atsakymą norint galima suprasti ir visiškai kitaip, negu putojama mūsų „patriotinių“ publicistų, o lygiai taip, kaip tai suprato ir Sąjūdis, kuriame buvo ir rusų kilmės žmonių. Eiliniai rusai dėl sovietų represijų nekalti. Negi rusų kilmės Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarus laikysi okupantais? Ar kolegas rusus? Arba eilinį Lietuvos rusą? Apskritai, ar inteligentiškas žmogus galėtų kam nors primesti kolektyvinę kaltę? Kaip tik tokio požiūrio, kiek pamenu, laikėsi ir Nepriklausomos Lietuvos vadovai devyniasdešimtaisiais, išmintingai priėmę nulinį pilietybės variantą visiems tuo metu gyvenusiems Lietuvoje, nepaisydami vietinių radikalų, skelbusių rusus esant „kolonistais“ ir okupantais.

Ar verta nuogąstauti, kaip Tumino arba Ingeborgos Dapkūnaitės (ją taip pat mūsų žiniasklaida pliekė už interviu Pozneriui) žodžius suvoks statistinis „Pirmojo kanalo“ žiūrovas Rusijoje? Neva rusai tikės, kad Tuminas pritaria Lietuvos aneksijai. Rusai, kurie žiūri ir Tuminą, ir Dapkūnaitę, manau, nėra kvailesni už mūsų žurnalistus. O jei kvailesni, tai ryt pamirš, ką matę. Žema kartelė, ponai. Nejaugi neturite kito mastelio menininkui, jo dvasiniam kontekstui, reikšmėms, jo dialogui pačiam su savimi, be politinio slankmačio jo liežuviui. Nei psichologinio (Tuminui), nei socialinio (Tuminui), nei estetinio (Tuminui, Dapkūnaitei) atgarsio Lietuvoje apie tuos interviu aš negirdėjau. Tiktai gynybiniai refleksai, tik šūviai iš bunkerių.

Beje, nesu prieš politinius kultūros reiškinių aiškinimus. Net ir išpūstus. Tegu! Bet čia viskas priklauso nuo takto, tono ir intonacijos. Kultūra, kaip žinoma, nuausta iš subtilybių ir šioms, deja, ne kiekvienas turi klausą, regą ir skonį.

Tai man priminė šurmulį Lietuvos spaudoje, kai Melas Gibsonas kažin ką pašnekėjo apie „aštriadančius lietuvius“ Los Andželo paplūdimiuose arba JAV romanistas Jonathanas Franzenas parašė gražią fikciją apie susišaudymus Vilniaus senamiestyje (žr. kad ir XX a. pabaigos „Lietuvos rytą“).

Praėjo trisdešimt metų.

Mes vis dar tokie pat nervingi?

●

Režisieriaus pasmerkimą už kelis jo žodelius vainikavo dukters atsiribojimas nuo tėvo viešai išsakytų minčių ir viso Mažojo teatro atsiribojimas, ir paties režisieriaus vieša atgaila. Nepagalvojo žmogus. Pasiklausė nevykusio patarimo. Pateko į spąstus.

Galima visaip aiškinti, bet kai ką primena. Stilistika. Įniršiu. Visu vajumi, kurio auksinė vinis – mušimasis į krūtinę ir atsižegnojimai nuo patriarcho. Ar ne gražiausios stalinizmo tradicijos, nuaustos lietuviškais raštais?

Ir ne Rusijos propagandos „grandas“ iš Maskvos „Pirmojo kanalo“ čia kaltas. Jis darė, kaip suprato, ką suprato ir kaip jam reikėjo. Tai mes, brolyčiai, mes patys! Vilniaus teatrinės bohemos sąmyšį ir publicistų interpretacijas Lietuvos eteryje kitomis dimensijomis ir gilesniais, nepriklausomais požiūriais į Tumino pasisakymus droviai pabandė papildyti tik filosofas Gintautas Mažeikis ir istorikas Algimantas Kasparavičius. Ogi šiaip vadinamoji kultūringoji visuomenė (be tiesioginių veiksmo dalyvių) tylėjo pabrukusi uodegą. Kaip ir tuomet, kai Lietuvoje rašytojai ir žurnalistai podraug su „darbo kolektyvais“ smerkdavo emigravusį Tomą Venclovą, iš SSRS išvarytą Aleksandrą Solženicyną. Drabužėlis mūsų visuomenės kitas ir pagal madą gal net naujausias europinis klyksmas, ogi pamušalas tas pat kaip ir šimtasiūlių vatinukų laikais.

●

O kaip į šį neigiamų komentarų malūną pateko Ingeborga Dapkūnaitė? Vien už tai, kad Rusijos žiūrovams pasakė, jog pirmaisiais Nepriklausomybės metais pamatė Vilniuje prie restorano elgetaujančią inteligentę. Neva šituo ji sukompromitavo laisvą Lietuvą. Bet argi to, ką ji sakė, nebuvo? Juk bet kuris iš jos amžininkų pasakytų, kad praėjusio amžiaus pabaigoje Vilniuje būta ir atgrasesnių vaizdų. Kad ir kruvinai sumuštas vaikas, prašantis žiemą išmaldos Gedimino prospekto tarpuvartėje (šalia viešbučio, priklausiusio tokiam tuo metu žinomam p. Dekanidzei). Graudžiau negu Anderseno pasakoje „Mergaitė su degtukais“. Daug baisiau. Šių dienų Lietuva, šurmuliuojanti dėl galimybių paso ir kenčianti nuo pandeminių apribojimų, skraidanti į kurortus, nesirado nuprausta pieno putos. Ji, kaip ir visos pokomunistinės šalys, gimė nuprausta kraujo, gimė skausmuose. O meno kūrėjas ar kūrėja negudraudamas, tiesiai šviesiai pasako, ką ryškiausiai įsiminė, kas jam ar jai buvo tikra. Jam ar jai šitaip kalbėti – sąžinės priesakas. Jis ar ji kalba tai, kas spaudžia širdį. Jis ar ji protauja ir šneka kitaip negu žurnalistas, operuojantis trafaretais, pasitelkiantis nusikaltą šabloną. Meno kūrėjas, kad ir viešai kalbėdamas, diskutuoja pats su savimi.

Ir tai, ką jis šneka, jam intymu ir privatu, ir širdyje išnešiota, ir eikit švilpt, dorogije tovarišči, su visais savo pasaulėžiūros štampais. Tuose Tumino ir Dapkūnaitės interviu Maskvos televizijai būta ir gilesnės išminties, ir profesinių įžvalgų, ir nė viena jų nerado atgarsio Lietuvoje. Beje, jų žodžių interpretacijos Lietuvoje būtų jokia bėda ir neliudytų mūsų dvasinio skurdo, ir manęs, kaip sakoma, nekasytų, jeigu čia rastųsi viešas ir normalus kultūrinis atsvaras selektyvioms politinėms traktuotėms.

Savąjį laisvą žodį Vilniuje režisierius visgi tars, kai čia (tikėkimės, kitąmet) atvyks gastrolių Vachtangovo teatro „Karas ir taika“.

Ka­dan­gi var­gu ar pra­smin­ga bū­tų ti­kė­tis su­tai­ky­ti to­kias skir­tin­gas po­zi­ci­jas, pa­dė­ko­jęs Lai­man­tui Jo­nu­šiui („Š. A.“, VIII.24) už ge­rus žo­džius („Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo [...]“), tiesiog su­re­a­guo­siu į kai ku­rias jo kri­ti­nes pa­sta­bas.

Ret­kar­čiais ma­no opo­nen­tas pa­leng­vi­na sau už­duo­tį kri­ti­kos strė­les nu­kreip­da­mas į sa­vo pa­ties su­kur­tus (o ne ma­no teks­tuo­se esan­čius) tai­ki­nius. An­tai ra­šy­da­mas apie Miun­che­no su­si­ta­ri­mą ir Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­tą ak­cen­ta­vau šių su­tar­čių reikš­mę (ir jų mo­ra­li­nį blo­gį) tik Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro prie­šis­to­rė­je, o Jo­nu­šys per­šo­ka į po­ka­rį, ku­ria­me, jo įsi­ti­ki­ni­mu, Miun­che­no su­tar­ties pa­da­ri­niai bu­vo pa­ša­lin­ti, o Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to – ne: „Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to pa­da­ri­nių nu­ga­lė­ju­si pu­sė ne­pa­ša­li­no – už­grob­tas sve­ti­mas ša­lis pa­si­li­ko sau ir pa­si­glem­žė dar dau­giau.“ Ta­čiau po­ka­rio Eu­ro­pos ge­o­po­li­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra bu­vo ne tiek Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to, kiek Te­he­ra­no, Jal­tos ir Pot­sda­mo su­si­ta­ri­mų pa­da­ri­nys. Šiuos su­si­ta­ri­mus su „gro­buo­ne“ SSRS su­da­rė Va­ka­rų de­mok­ra­ti­jos, iš ku­rių dvi (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja) 1938 m. (sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne iš „pik­tos va­lios“) at­me­tė tos pa­čios SSRS siū­ly­mą prieš „gro­buo­nį“ ir „pik­ta­va­lį“ Hit­le­rį re­a­li­zuo­ti Če­kos­lo­va­ki­jai duo­tus są­jun­gi­nin­kų įsi­pa­rei­go­ji­mus. Wil­hel­mo Kei­te­lio pa­ro­dy­mai Niurn­ber­go pro­ce­se ne­ša­liš­kam ver­tin­to­jui ne­pa­lie­ka vie­tos abe­jo­nei dėl mo­ra­li­nės Va­ka­rų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų at­sa­ko­my­bės už Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ji nė­ra ma­žes­nė už to­ta­li­ta­ri­nės SSRS at­sa­ko­my­bę. Ir jei­gu gė­din­gai ka­ro pra­džio­je Hit­le­rio Va­ka­rų Eu­ro­po­je su­triuš­kin­tų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų in­dė­lis į ga­lu­ti­nę per­ga­lę bū­tų bu­vęs di­des­nis, jei ne so­vie­tai, o pran­cū­zai ir bri­tai bū­tų lai­mė­ję sa­vo Mask­vos, Sta­ling­ra­do, Kurs­ko, ki­tus svar­bius sau­su­mos mū­šius, rei­kia ma­ny­ti, po­ka­rio Eu­ro­pos ar­chi­tek­tū­ra bū­tų bu­vu­si ki­to­kia. De­ja, li­be­ra­lūs Va­ka­rai nu­ta­rė sa­ve pa­tau­so­ti. Ir ne tik so­vie­tų, bet ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų (taip pat ir lie­tu­vių) są­skai­ta. O tai ir­gi pa­sa­ko šį tą apie jų mo­ra­li­nę būk­lę.

Ne­ra­dęs ma­no teks­te pa­to­gaus tai­ki­nio, opo­nen­tas jį su­ku­ria pats: „Čia dar be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę, kad vis­kas „dėl naf­tos“.“ Tuo­met šią te­zę su­kri­ti­kuo­ja: „Tik­ro­vė vi­sai ki­to­kia: nors daug ame­ri­kie­čių pa­au­ko­jo gy­vy­bes ka­re dėl Ira­ko, lais­vuo­se auk­cio­nuo­se dau­giau­sia san­do­rių dėl Ira­ko naf­tos ga­vo Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos fir­mos.“ Pas­kui ste­bi­si: „O ko­dėl gi ši­ta tie­sa nu­ty­li­ma, straips­nio au­to­riau?“ To­dėl ir „nu­ty­li­ma“, kad straips­nio au­to­rius nie­kur ne­tei­gė, kad vis­kas „dėl naf­tos“. Ne vis­kas dėl naf­tos, ta­čiau to­kios JAV kor­po­ra­ci­jos kaip „Hal­li­bur­ton“, „Be­chtel“, „Par­sons“, „Blac­kwa­ter“ ir ki­tos net­gi la­bai pa­si­pel­nė iš va­di­na­mų­jų Ira­ko „at­sta­ty­mo“ dar­bų.

Po­le­mi­zuo­da­mas dėl Ko­so­vo pro­ble­mos, ma­no kri­ti­kas pa­tei­kia, kaip jis pats ra­šo, „vaiz­din­gą“, „nors ir ga­na fan­tas­ti­nį“ pa­vyz­dį: „Da­bar [...] pa­sa­ky­siu tai, kas ne­pa­tiks ne tik Mar­tin­kui, bet gal ir dau­ge­liui lie­tu­vių. Jei­gu Lie­tu­va Šal­či­nin­kų ra­jo­ne ir Vil­niaus ra­jo­no da­ly­se bū­tų ėmu­si vyk­dy­ti kru­vi­ną et­ni­nį va­ly­mą, ar­tė­jan­tį prie ge­no­ci­do grės­mės, ir jei­gu tai bū­tų su­stab­dęs tik Va­ka­rų įsi­ki­ši­mas, tai pas­kui bū­tų te­kę pri­pa­žin­ti, kad ši te­ri­to­ri­ja tei­sė­tai gau­na ne­pri­klau­so­my­bę, jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Ne­ga­lė­da­mas spręs­ti už „dau­ge­lį lie­tu­vių“, pa­sa­ky­siu tik kas man pa­čiam ta­me fan­tas­ti­nia­me sce­na­ri­ju­je pa­tin­ka, o kas – ne. (Jo­nu­šiui kaž­ko­dėl at­ro­do, kad man vis­kas ta­me sce­na­ri­ju­je tu­ri ne­pa­tik­ti.) Jei Lie­tu­va bū­tų pra­dė­ju­si vyk­dy­ti et­ni­nį va­ly­mą, man net­gi la­bai bū­tų pa­ti­kę, kad ko­kia nors iš­ori­nė jė­ga bū­tų pa­da­riu­si ga­lą šiai be­pro­ty­bei. Klau­si­mas tik ar et­ni­nis va­ly­mas ir ki­to­kie ka­ro nu­si­kal­ti­mai pa­tys sa­vai­me su­tei­kia au­koms tei­sę į at­si­sky­ri­mą ir „ne­pri­klau­so­my­bę“. Ne, ma­no opo­nen­to įsi­ti­ki­ni­mu, to­kią tei­sę te­ri­to­ri­ja gau­na tik „jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Štai čia pra­si­de­da ma­no ir Jo­nu­šio po­žiū­rių skir­tu­mai. Ma­no kri­ti­ko vaiz­duo­tė­je, re­gis, nė­ra nu­ma­ty­ta vie­tos to­kiai įvy­kių ei­gai, kai lie­tu­vių vyk­do­mą et­ni­nį va­ly­mą su­stab­do ne „Va­ka­rų“, o „Ry­tų“ įsi­ki­ši­mas ir to­les­nis nuo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pa­skel­bu­sio Vil­niaus kraš­to „su­ve­re­ni­te­to“ pri­pa­ži­ni­mas (kai pri­pa­ži­ni­mo ak­tą įvyk­do „Ry­tai“). Ar tei­sė­ta bū­tų to­kia „ne­pri­klau­so­my­bė“? Pa­grin­di­nė ma­no opo­nen­to kri­ti­kos yda yra dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas, ku­rio vi­sam gro­žiui at­skleis­ti „be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę“, kad vi­sas pa­sau­lis su­si­de­da iš „ne­ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių ir „ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių su JAV, li­be­ra­lio­mis Eu­ro­pos de­mok­ra­ti­jo­mis ir „ci­vi­li­za­ci­jos“ švie­su­liu „bar­ba­riš­kuo­siuo­se“ Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se – Iz­ra­e­liu – prie­ša­ky­je. Ir nors Jo­nu­šio eru­di­ci­ja, pa­tir­tis, o ir šiaip mąs­ty­se­nos sub­ti­lu­mas lei­džia ne­nu­si­ris­ti iki ši­tos odio­zi­nės di­cho­to­mi­jos (ko ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie mi­to­lo­gų trau­muo­tą Lie­tu­vos vie­šą­ją erd­vę), jo dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas ma­to­mas pli­ka aki­mi. „Skir­tin­gai nei nuo Gru­zi­jos at­plėš­tų že­mių at­ve­ju, Ko­so­vas nuo Ser­bi­jos at­si­sky­rė ne dėl to, kad bu­vu­si im­pe­ri­ja įvyk­dė sa­vo re­van­šis­ti­nę po­li­ti­ką, o dėl to, kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Svar­biau­sias da­ly­kas čia yra tas, „kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Vi­sa ki­ta, – pa­vyz­džiui, tai, kad Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja nuo Gru­zi­jos de fac­to at­si­sky­rė ne 2008 m., o dar pra­ėju­sio am­žiaus pas­ku­ti­nio de­šimt­me­čio pra­džio­je (kai, be­je, vy­ko ir Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rai), – ma­no opo­nen­tui yra ne taip svar­bu. Jo mąs­ty­mas – bent jau Ko­so­vo pro­ble­mos at­ve­ju – yra per­smelk­tas ypa­tin­gos li­be­ra­lams bū­din­gos is­to­ri­nės at­min­ties at­ro­fi­jos, ku­ri, gi­liau pa­žvel­gus, yra net ne tiek at­ro­fi­ja, kiek są­mo­nin­gas ir dog­ma­tiš­kas se­lek­ty­vu­mas, iš­len­dan­tis štai kad ir čia: „[...] jei­gu ki­tos bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę nuo Belg­ra­do ga­vo, tai ko­dėl to ne­ga­lė­jo Ko­so­vas – vien dėl to, kad jo sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks?“ O ko­dėl ne­pri­klau­so­my­bės nuo Zag­re­bo ne­ga­lė­jo gau­ti apie sa­vo at­si­sky­ri­mą nuo Kro­a­ti­jos pa­skel­bu­sios ser­bų „res­pub­li­kos“? Vien dėl to, kad jų sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks? O gal dėl to, kad ser­bai jau tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę? Bet al­ba­nai ir­gi tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę! Ar­gu­men­tai dėl ypa­tin­gos Ko­so­vo reikš­mės Ser­bi­jos vals­ty­bės ir krikš­čio­ny­bės Bal­ka­nuo­se is­to­ri­jo­je, dėl to, kad et­ni­niai al­ba­nai Ko­so­ve (pa­gal Jo­nu­šį, Ko­so­vo „tau­ta“) yra pir­miau­sia im­pe­ri­nės Os­ma­nų po­li­ti­kos pa­verg­tų tau­tų že­mė­se pa­sek­mė (pa­na­šiai kaip „ru­sa­kal­biai“ Es­ti­jo­je ir Lat­vi­jo­je – kaip jums toks pa­ly­gi­ni­mas, po­nios ir po­nai?), Jo­nu­šiui įspū­džio ne­pa­da­rys. Įspū­dį jam da­ro tik tai, kad Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“ „pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Jei pri­pa­ži­no – da­ly­kas šven­tas.

Ki­tą ryš­kų dog­ma­tiš­ko pla­čiau­sia ir blo­giau­sia pras­me eu­ro­cen­triz­mo pa­vyz­dį ma­to­me ta­da, kai ma­no kri­ti­kas, ra­šy­da­mas apie įvy­kius Si­ri­jo­je, iš­var­di­ja „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“. Ją jis va­di­na „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­du“ ir – tur­būt no­rė­da­mas ma­ne su­gė­dy­ti – pa­žy­mi, kad „ma­tyt, Mar­tin­kui tas „žie­das“ re­gi­si be ka­bu­čių“. Bet šį kar­tą jau man to­kia re­to­ri­ka ne­da­ro jo­kio įspū­džio. Pa­žvel­ki­me į „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“: Bal­ta­ru­si­ja, Bo­li­vi­ja, Ek­va­do­ras, Ira­nas, Ki­ni­ja, Ko­rė­jos Liau­dies De­mok­ra­ti­nė Res­pub­li­ka, Ku­ba, Ni­ka­rag­va, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, Si­ri­ja, Ve­ne­su­e­la, Zim­bab­vė. O da­bar pa­klaus­ki­me: „Kas ben­dro tarp šių vals­ty­bių?“ Kas ben­dro tarp žiau­raus to­ta­li­ta­ri­nio sa­vo pi­lie­čius ba­du ma­ri­nan­čio Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mo iš vie­nos pu­sės ir Bo­li­vi­jos, Ek­va­do­ro, Ni­ka­rag­vos bei Ve­ne­su­e­los – iš ki­tos? Kas ben­dro tarp tos pa­čios ko­mu­nis­ti­nės ir at­eis­ti­nės Ko­rė­jos dik­ta­tū­ros ir vie­nos de­mok­ra­tiš­kiau­sių vals­ty­bių mu­sul­mo­nų pa­sau­ly­je – Ira­no Is­la­mo Res­pub­li­kos? Kai ku­riais es­mi­niais po­žiū­rio į žmo­gaus gy­vy­bę klau­si­mais Ki­ni­ja tu­ri daug dau­giau ben­dro su JAV, o ne su Ru­si­ja. Aki­vaiz­džiau­sias pa­vyz­dys – mir­ties baus­mės tai­ky­mas. Šia­me są­ra­še yra ke­lios (aš su­skai­čia­vau še­šias) dik­ta­tū­ros. Na ir kas? Vien Per­si­jos įlan­kos re­gio­ne JAV re­mia­mų dik­ta­tū­rų skai­čius yra pa­na­šus. „[...] De­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra de­mok­ra­ti­nės [...] dėl to, kad – be dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų – jų veiks­mus ga­li­ma pa­va­din­ti nu­si­kals­ta­mais ne­bi­jant bū­ti rep­re­suo­tam. Tai la­bai aki­vaiz­džiai ro­do, jam pa­čiam to nė ne­jau­čiant, ir Mar­tin­kaus straips­nių vie­šas pub­li­ka­vi­mas.“ Pa­dė­ko­jęs kri­ti­kui už šį pri­mi­ni­mą, lei­siu sau pa­sa­ky­ti, kad „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­jo­je“ tik­rai nė­ra tas ben­dras var­dik­lis, ku­ris mi­nė­tą „kom­pa­ni­ją“ jun­gia. Ko­rė­jo­je už re­ži­mo kri­ti­ką ga­li­ma ne­tek­ti gy­vy­bės, Ki­ni­jo­je, Ku­bo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je – lais­vės, o to­je pa­čio­je Ru­si­jo­je „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis, sa­ky­čiau, yra daug ar­ti­mes­nė jos pa­dė­čiai Lie­tu­vo­je nei Bal­ta­ru­si­jo­je. Ru­si­jos „opo­zi­cio­nie­riai“ „de­da“ ant sa­vo val­džios tiek pa­čio­je Ru­si­jo­je, tiek už jos ri­bų, pa­pras­tai ne­su­lauk­da­mi jo­kių „rep­re­si­jų“, iš­sky­rus jų la­bai pa­mėg­tų ne­sank­cio­nuo­tų mi­tin­gų at­ve­jus. (Gal man teik­sis kas pri­min­ti, ka­da Lie­tu­vo­je pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas ne­sank­cio­nuo­tas mi­tin­gas? Ar tos pa­čios pro­fe­si­nės są­jun­gos, kai „de­mok­ra­ti­nė“ val­džia už­drau­dė jų ren­gia­mą mi­tin­gą, ry­žo­si ne­sank­cio­nuo­tai ak­ci­jai?) Tur­būt ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad Ru­si­jos re­ži­mo kri­ti­kai tu­ri ga­li­my­bę kreip­tis į ne­pa­ly­gin­ti di­des­nę au­di­to­ri­ją už tą, ku­rią su­tei­kia kuk­lus „Š. A.“ ti­ra­žas.

Tai kas gi ben­dro tarp vals­ty­bių, rug­pjū­čio 3 d. JT Ge­ne­ra­li­nė­je Asam­blė­jo­je bal­sa­vu­sių prieš „ne­ma­lo­nią Si­ri­jos dik­ta­to­riui re­zo­liu­ci­ją“? Ben­dra yra tai, kad šios ša­lys – kiek­vie­na ve­da­ma sa­vo mo­ty­vų – pa­si­prie­ši­no šven­tai Va­ka­rų po­li­ti­nei va­liai (įkū­ny­tai pir­miau­sia JAV, Bri­ta­ni­jos ir Pran­cū­zi­jos bal­sų Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je), tai pa­čiai, ku­ri pri­pa­ži­no Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“. Bū­tent ši­tas prieš­gy­nia­vi­mas Va­ka­rams už­trau­kė ma­no kri­ti­ko eu­ro­cen­tris­to kan­džią pa­šai­pą – „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­das“. (Pa­sau­lio vals­ty­bių tik­ra­sis žie­das jam, aiš­ku, yra Va­ka­rų li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos.) Tai, kad ši­tam „žie­dui“ pri­klau­so iš tie­sų žmo­gėd­riš­kas Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mas, sa­vai­me dar jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad Ru­si­jos ir „žie­dui“ pri­klau­san­čių Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lių an­ti­va­ka­rie­tiš­kas bal­sa­vi­mas šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju yra mo­ra­liai smerk­ti­nas. Juk ne­truk­do Jung­ti­nėms Vals­ti­joms pa­moks­lau­ti apie de­mok­ra­ti­ją jų bi­čiu­lys­tė su Sau­do Ara­bi­ja. Čia ma­no opo­nen­tas pri­me­na, kad „kai kur ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių (Sau­do Ara­bi­ją kaip at­sva­rą Ira­nui ir t. t.).“ Ta­čiau ši at­seit „sa­vai­me su­pran­ta­my­bė“ iš tik­rų­jų tė­ra dar vie­nas eu­ro(ame­ri­ko)cen­triz­mo de­monst­ra­vi­mas. Ko­dėl Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė už Ira­ną? Gal to­dėl, kad (ki­taip nei Ira­nas) pri­klau­sė vals­ty­bių tre­je­tui, pri­pa­ži­nu­siam vi­du­ram­žiš­ką Ta­li­ba­no re­ži­mą Af­ga­nis­ta­ne? O gal to­dėl, kad ši ab­so­liu­ti­nė mo­nar­chi­ja pa­ti yra ga­na vi­du­ram­žiš­ka, prie­šin­gai nei Ira­no Res­pub­li­ka, ku­ri, pa­ly­gin­ti su Sau­didų pat­val­dys­te, yra tik­ra de­mok­ra­ti­jos oazė? Gal Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė dėl jos pa­sau­li­nio ra­di­ka­laus va­ha­biz­mo ideo­lo­gi­jos eks­por­to? Su­pran­tu, kad Va­ka­rams ne­pa­tin­ka Ira­no ag­re­sy­vi re­to­ri­ka ir Iz­ra­e­lio – šio „ci­vi­li­za­ci­jos per­lo“ Ar­ti­mų­jų Ry­tų pel­kė­je – tei­sės į eg­zis­ta­vi­mą kves­tio­na­vi­mas. Aukš­čiau­sio­jo Sau­do Ara­bi­jos dva­si­nin­ko kvie­ti­mas su­nai­kin­ti vi­sas krikš­čio­nių baž­ny­čias Ara­bi­jos pu­sia­sa­ly­je ne taip rė­žia au­sį. Čia ga­li­ma pa­klau­sy­ti Jo­nu­šio pa­ta­ri­mo ir ne­kel­ti to­kių su­dė­tin­gų klau­si­mų. Vis­kas iš tik­rų­jų yra daug pa­pras­čiau. Tie­siog Bah­rei­no Ka­ra­lys­tė­je ba­zuo­ja­si vie­nas iš ke­lių JAV lai­vy­nų.

Kai žmo­nės to­je ka­ra­lys­tė­je pra­de­da rei­ka­lau­ti tei­sin­gu­mo, Ara­bų pa­va­sa­ris jiems at­ne­ša ne juos pa­lai­kan­čią Va­ka­rų avia­ci­ją, o prieš juos siun­čia­mus Sau­do Ara­bi­jos tan­kus. JAV vals­ty­bės sek­re­to­rė pa­sau­liui aiš­ki­na, kad Li­bi­jos ir Bah­rei­no at­ve­jų „ne­ga­li­ma ly­gin­ti“. Aiš­ku, ne­ga­li­ma. Ga­li­ma tik tai, kam gau­tas šven­tos Va­ka­rų po­li­ti­nės va­lios pri­ta­ri­mas. Šios va­lios aro­gan­ci­ją, be vi­so ki­to, iliust­ruo­ja ir tai, kaip švais­to­ma­si są­vo­ko­mis „ti­ro­nas“ (ar­ba „des­po­tas“) ir „tau­ta“. „Des­po­tas dik­ta­to­rius ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“, – be šios šven­tos man­tros ne­iš­si­ver­čia ir ma­no kri­ti­kas. Bet ar Va­ka­rų rei­ka­las yra nu­spręs­ti, kas yra „tau­ta“, „prieš ku­rią ko­vo­ja“ Li­bi­jos ir Si­ri­jos dik­ta­to­riai? Ar tie, ku­rie ko­vė­si Li­bi­jos vals­ty­bės ka­riuo­me­nė­je, ne­bu­vo Li­bi­jos „tau­ta“? Ar Si­ri­jos pre­zi­den­tą pa­lai­kan­tys ši­i­tai, ala­vi­tai, krikš­čio­nys, ki­tos ma­žu­mos ir nuo­sai­kūs su­ni­tai nė­ra Si­ri­jos „tau­ta“? Ko­so­ve ir Ira­ke Va­ka­rai po sa­vo ka­ri­nio įsi­ki­ši­mo įro­dė vi­siš­ką ne­su­ge­bė­ji­mą ap­sau­go­ti ma­žu­mas. Tai gal rei­kė­tų leis­ti Si­ri­jos ma­žu­moms bent pa­ban­dy­ti ap­si­gin­ti pa­čioms? Pri­si­pa­žin­siu, ma­lo­niai (ir vi­siš­kai ne­ti­kė­tai!) nu­ste­bi­no iš Si­ri­jos grį­žu­sio Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko (ste­bė­to­jo JT mi­si­jo­je) pa­reiš­ki­mas, kad tre­čio­sios pu­sės įsi­ki­ši­mas ne­iš­spręs­tų Si­ri­jos kon­flik­to, ku­ris yra pa­čių Si­ri­jos žmo­nių rei­ka­las. Šis su abie­jų kon­flik­to pu­sių at­sto­vais ben­dra­vęs ste­bė­to­jas tvir­ti­no ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti, ku­rią pu­sę pa­lai­ko dau­gu­ma Si­ri­jos gy­ven­to­jų. Už­tat tai ga­li pa­sa­ky­ti Va­ka­rų ma­si­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nės, kar­tu su Per­si­jos įlan­kos šei­chais kurs­tan­čios is­te­ri­ją dėl dik­ta­to­riaus „ka­ro prieš sa­vo tau­tą“.

Prieš per­ei­da­mas prie sa­vo at­sa­ky­mo bai­gia­mo­sios ir svar­biau­sios da­lies la­bai trum­pai su­re­a­guo­siu į dar ke­lias ma­no kri­ti­ko teks­to vie­tas.

Kiek su­pra­tau, mums siū­lo­ma to­kia Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rų pra­džios in­ter­pre­ta­ci­ja. Vie­ną gra­žią die­ną ser­bai stai­ga puo­lė ma­siš­kai žu­dy­ti bos­nius ir kro­a­tus. „Tai, kad bos­niai ir kro­a­tai, pa­ty­rę šį te­ro­rą ir ma­si­nes sa­vo šei­mų žu­dy­nes, ėmė­si pa­na­šių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, nė­ra pa­tei­si­na­ma, bet yra su­pran­ta­ma.“ Į tai te­ga­liu at­sa­ky­ti, kad ma­nęs ne­ten­ki­na toks pri­mi­ty­vus su­dė­tin­gos is­to­ri­jos per­tei­ki­mas. Ta­čiau man labiau rū­pė­jo Ko­so­vo pro­ble­ma. „Mar­tin­kus apie ser­bų nuos­to­lius Ko­so­ve ra­šo taip („Du šim­tai tūks­tan­čių ser­bų bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo kraš­to“), tar­si prieš tai nie­ko ne­bū­tų vy­kę [...]. Bet Ko­so­ve ser­bai jau vyk­dė et­ni­nį va­ly­mą [...].“ Ser­bų nu­si­kal­ti­mai Ko­so­ve yra ge­rai ži­no­mi – daug ge­riau ne­gu al­ba­nų. O štai at­ėjus į Ko­so­vą NATO „taik­da­riams“ bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad ban­di­tiz­mas pro­vin­ci­jo­je liau­sis. Bet ši­to ne­įvy­ko. Vie­nus ban­di­tus pa­kei­tė ki­ti.

„Ar tik­rai au­to­rius no­ri pa­sa­ky­ti, kad Va­ka­rų po­li­ti­ka yra są­mo­nin­gai nu­kreip­ta į krikš­čio­ny­bės nai­ki­ni­mą ir ag­re­sy­vaus is­la­miz­mo ska­ti­ni­mą ara­bų ša­ly­se? O gal vis­kas daug pa­pras­čiau [...].“ Dėl krikš­čio­ny­bės iš tik­rų­jų vis­kas pa­pras­ta – Va­ka­rams į ją nu­si­spjaut. (Nu­si­spjaut į krikš­čio­ny­bę ara­bų ša­ly­se – pa­čiuo­se Va­ka­ruo­se po­li­ti­ka ne­ma­ža da­li­mi yra są­mo­nin­gai an­ti­krikš­čio­niš­ka.) Su­dė­tin­giau yra su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu. Be vi­sų ki­tų, esa­ma dvie­jų vi­siš­kai prie­šin­gų nuo­mo­nių. Pa­sak vie­nos, Va­ka­rų ben­dri­nin­ka­vi­mas nu­ver­čiant pa­sau­lie­ti­nes ara­bų au­to­kra­ti­jas iš­duo­da ne ką ki­ta, o tra­giš­kai smu­ku­sį Va­ka­rų po­li­ti­nio eli­to in­te­lek­to ly­gį, esan­tį že­miau tos kri­ti­nės ri­bos, už ku­rios vaiz­duo­tė ne­įsten­gia Si­ri­jos dik­ta­to­riaus nu­ver­ti­mo su­sie­ti su gre­sian­čiais is­la­mis­tų iš­puo­liais Pa­ry­žiu­je. Ki­tos nuo­mo­nės lai­ko­si va­di­na­mo­sios „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ te­ori­jos at­sto­vai. Jie tvir­ti­na, kad glo­ba­liz­mui at­si­da­vęs Va­ka­rų eli­tas su­da­rė tak­ti­nę są­jun­gą su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu prieš jų ben­drą prie­šą – na­cio­na­li­nę vals­ty­bę, ku­rios griu­vė­siai stūk­so Ira­ke, Li­bi­jo­je ir (pa­gal pla­ną) ne­tru­kus stūk­sos Si­ri­jos, o gal ir Ira­no vie­to­je. Įma­no­mos ir šių nuo­mo­nių kom­bi­na­ci­jos. Pa­vyz­džiui, sė­din­tys už At­lan­to „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ ar­chi­tek­tai ma­ni­pu­liuo­ja kvai­liais Eu­ro­po­je – juk bū­tent jiems sa­vo kai­liu teks pa­tir­ti vi­sas Ar­ti­mų­jų Ry­tų gais­ro pa­sek­mes. Su­si­lai­ky­da­mas nuo šių nuo­mo­nių ver­ti­ni­mo, pa­si­nau­do­siu pa­to­gia pro­ga per­ei­ti prie opios ma­no opo­nen­tui te­mos – „eli­tas“ ir „są­moks­lo te­ori­jos“.

„[...] Prie­šin­gai nei tei­gia Mar­tin­kus, di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos yra už­val­dy­ta idė­jų, la­bai prie­šin­gų toms, ku­rias tu­rė­tų puo­se­lė­ti mis­ti­nis Va­ka­rų ver­slo ir po­li­ti­kos ga­liū­nų eli­tas: to­je ži­niask­lai­do­je kuo lais­viau­siai reiš­kia­si an­ti­ka­pi­ta­lis­ti­nės, an­ti­glo­ba­lis­ti­nės, an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos nuo­tai­kos.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Ma­no kri­ti­kas dar ga­lė­tų pri­si­min­ti in­ter­ne­tą. Vi­sa bė­da ta, kad to­ji „di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos“ de­vy­niems iš de­šim­ties ži­nių var­to­to­jų yra ter­ra in­cog­ni­ta. Dėl įvai­rių prie­žas­čių: lai­ko al­ter­na­ty­vių in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių pa­ieš­koms ne­tu­rė­ji­mo, tin­gė­ji­mo tai da­ry­ti ar tie­siog ele­men­ta­raus ne­si­do­mė­ji­mo. Sta­tis­ti­nis ži­nių var­to­to­jas, va­ka­re par­ėjęs iš dar­bo (jei to­kį tu­ri) ir įsi­jun­gęs vie­ną iš pa­grin­di­nių Va­ka­rų ka­na­lų, ek­ra­ne pa­ma­tys tai, ką to­kiam sta­tis­ti­niam var­to­to­jui rei­kia pa­ro­dy­ti, kad jo pa­sau­lio sam­pra­ta bū­tų tei­sin­ga. Pa­vyz­džiui, tai, kaip Si­ri­jos dik­ta­to­rius „ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“.

Jo­nu­šys pies­tu sto­ja prieš min­tį, „kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas“, va­di­na tą eli­tą „mis­ti­niu“, o vi­sus tik­rus ir ta­ria­mus „są­moks­lo te­ori­jų“ at­sto­vus, re­gis, lai­ko dė­me­sio ne­ver­tais pa­šne­ko­vais. Apie eli­tą ir są­moks­lo te­ori­jas ga­li­ma kal­bė­ti la­bai il­gai, pra­de­dant pa­sta­ba, kad są­moks­lo te­ori­jų kū­ri­mu ga­li­ma ap­kal­tin­ti be­veik bet ką – pir­miau­sia pa­čius są­moks­lo te­ori­jų nei­gė­jus, ku­riuos ga­li­ma įtar­ti esant di­džiau­sius są­moks­li­nin­kus. Bet aš, ne­si­leis­da­mas į il­gas kal­bas, pa­sa­ky­siu tik tiek, kad pa­čios ori­gi­na­liau­sios są­moks­lo te­ori­jos nu­blanks­ta prieš aki­vaiz­dų em­pi­ri­nį fak­tą – prieš dan­gaus kerš­to šau­kian­čią ir vis gi­lė­jan­čią pra­ra­ją Ho­mo sa­piens rū­šies vi­du­je, be­dug­nę, žio­jin­čią tarp ke­lių šim­tų pu­sę pa­sau­lio tur­to val­dan­čių šei­mų ir di­džio­sios pla­ne­tos gy­ven­to­jų da­lies. Jo­kiu bū­du ne­su­tin­ku, kad pa­si­pik­ti­ni­mas pa­dė­ti­mi, kai sau­ja ant­žmo­gių mė­gau­ja­si ne­ri­bo­ta ga­lia, lais­ve ir vi­sais įma­no­mais ma­lo­nu­mais, o mi­li­jar­dai ne­ga­li pa­ten­kin­ti ele­men­ta­rių žmo­giš­kų po­rei­kių, yra „hi­per­tro­fuo­tas jaut­ru­mas ne­tei­sy­bei“. Grei­čiau ne­pa­si­pik­ti­ni­mą to­kia pa­dė­ti­mi rei­kia lai­ky­ti tei­sin­gu­mo jaus­mo at­ro­fi­jos po­žy­miu. Aš ir­gi ne­ma­tau ga­li­my­bės pra­smin­gai dis­ku­tuo­ti su žmo­gu­mi, rim­tai ti­kin­čiu, kad va­di­na­mo­sio­se „de­mok­ra­ti­jo­se“ pri­imant spren­di­mus prin­ci­pas „vie­nas žmo­gus – vie­nas bal­sas“ vai­di­na ko­kį nors ki­tą vaid­me­nį, iš­sky­rus ma­sių kvai­li­ni­mo. Prieš vie­ną ant­žmo­gio bal­są mi­li­jo­nai bal­sų, ati­duo­tų už res­pub­li­ko­nų ar­ba de­mok­ra­tų kan­di­da­tą, yra tik­rą­ja šio žo­džio pras­me į dan­gų ne­inan­tis šuns bal­sas, t. y. bal­sas ki­tos rū­šies bū­ty­bės. Daug „rim­tų“ – ne „są­moks­lo te­ori­jų“ kū­rė­jų – Va­ka­rų moks­li­nin­kų jau ap­ra­šė niū­rią šiuo­lai­ki­nių „de­mok­ra­ti­jų“ tik­ro­vę, ku­rią sle­pia (tiks­liau – kaip nar­ko­ti­kas mal­ši­na) ma­sėms „zom­bin­ti“ skir­ti re­a­ly­bės šou ir ki­ti ma­si­nės „kul­tū­ros“ pro­duk­tai. Čia pa­mi­nė­siu tik vie­ną, ku­rio kny­gos pa­va­di­ni­mas pui­kiai at­spin­di ap­ta­ria­mą te­mą. Tai ame­ri­kie­tis so­cio­lo­gas Chris­top­he­ris Las­chas ir jo „Eli­tų su­ki­li­mas ir de­mok­ra­ti­jos iš­da­vys­tė“ (1995). „Apie tai, kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas, ku­rio ran­ko­se tu­ri­ma ži­niask­lai­da svar­biais klau­si­mais for­muo­ja kaž­ko­kį vie­nin­gą po­žiū­rį, nau­din­gą sau­je­lei val­dan­čių­jų, ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo ka­la­ma dar mo­kyk­los suo­le. Ir vi­so­je so­vie­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je.“ Sa­vo kri­ti­kui pa­sa­ky­siu, kad si­tu­a­ci­ja Va­ka­ruo­se nuo to lai­ko pa­si­kei­tė. Ir ne „pa­pras­tų“ žmo­nių nau­dai, o nau­dai bū­tent „eli­to“, ku­ris yra vi­sai ne „mis­ti­nis“, o net­gi la­bai re­a­lus ir la­bai gro­buo­niš­kas. Tu­rint ome­ny­je in­flia­ci­jos ly­gį, lai­ko­tar­piu nuo 1973 iki 1995 m. 80 % ame­ri­kie­čių re­a­lios pa­ja­mos nuo 315 do­le­rių per sa­vai­tę su­ma­žė­jo iki 258, ar­ba be­veik 18 %. Tuo pat me­tu kor­po­ra­ci­jų ir kom­pa­ni­jų va­do­vų pa­ja­mos iš­au­go 19 % ir, at­skai­čius mo­kes­čius, jų at­ly­gi­ni­mai pa­di­dė­jo dviem treč­da­liais. 1983 m. 1 % tur­tin­giau­sių JAV šei­mų tur­tas su­da­rė 31 % vi­sų Ame­ri­kos pi­lie­čių tur­to, o 1989 m. šis skai­čius jau pa­di­dė­jo iki 36 %. Per ke­lis pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius JAV nuo ir taip ri­bo­tos de­mok­ra­ti­jos žen­gė mil­ži­niš­ką žings­nį ag­re­sy­vios oli­gar­chi­nės im­pe­ri­jos link, ir da­bar­ti­nė kri­zė tik su­stip­ri­no šią ten­den­ci­ją. Su kuo aso­ci­juo­ja­si šio­je sta­tis­ti­ko­je fi­gū­ruo­jan­čios da­tos – 1989, 1995 m.? Na aiš­ku, tai – so­cia­lis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mas ir va­di­na­mų­jų „re­for­mų“ po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je lai­ko­tar­pis. Kad ir kaip at­ro­dy­tų pa­ra­dok­sa­lu, „pa­pras­tas“ Va­ka­rų žmo­gus už sa­vo są­ly­gi­nę ge­ro­vę Šal­to­jo ka­ro me­tais iš da­lies tu­ri bū­ti dė­kin­gas… SSRS ir ko­mu­niz­mui. Rei­ka­las tas, kad ka­pi­ta­lis­ti­nių Va­ka­rų „eli­tas“, esant kon­ku­ren­ci­jai su ki­ta so­cio­po­li­ti­ne sis­te­ma, bu­vo pri­vers­tas pa­da­ry­ti rim­tų nuo­lai­dų dar­bi­nin­kų kla­sei, ki­tais žo­džiais ta­riant, dau­giau da­ly­tis su sa­vo ša­lies pi­lie­čių dau­gu­ma. Ne­li­kus kon­ku­ren­to, gro­buo­nis bu­vo pa­leis­tas nuo vir­vės ir ėmė siau­tė­ti ne tik „Va­ka­ruo­se“, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. To siau­tė­ji­mo pa­da­ri­nys – va­di­na­mo­sios „vi­du­ri­nės kla­sės“ glo­ba­lus triuš­ki­ni­mas, mi­li­jar­di­nių pa­sau­lio varg­šų ar­mi­jų di­di­ni­mas ir nie­kin­gą Ho­mo sa­piens rū­šies at­sto­vų da­lį su­da­ran­čių plėš­rū­nų ga­lios stip­ri­ni­mas.

Pa­ga­liau svar­biau­sia. Jo­nu­šys man pri­ki­ša „ne­apy­kan­tą Va­ka­rams“. Ir jis tei­sus. Tai ga­na pa­ra­dok­sa­lu, nes sa­ve lai­kau, ko ge­ro, vie­nu iš la­biau­siai Lie­tu­vo­je „Va­ka­rus“ my­lin­čių – bent jau iš tų, ku­rie vie­šai reiš­kia sa­vo min­tis. Tas pa­ra­dok­sa­lu­mas yra prie­žas­tis to, ko­dėl taip daž­nai žo­dį „Va­ka­rai“ ra­šau ka­bu­tė­se. Iš tie­sų – o kas gi yra tie „Va­ka­rai“? Gal iš­si­aiš­kin­ti pa­dės vie­nas an­glų eko­no­mi­kos pro­fe­so­rius. (Su­pran­tu, kad mi­to­lo­gų iš­prie­var­tau­ta vaiz­duo­tė ga­li pa­lai­ky­ti jį ru­sų agen­tu.) „Pla­čiai pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad ko­mu­niz­mo žlu­gi­mas reiš­kė „Va­ka­rų“ per­ga­lę“, – kny­go­je „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“ (1998) ra­šo Joh­nas Gra­y­us. Tur­būt su­tik­si­me, kad ši nuo­mo­nė Lie­tu­vo­je yra ypač pa­pli­tu­si. Ta­čiau, pa­sak au­to­riaus, „ta­ry­bi­nio ko­mu­niz­mo ir li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos kon­flik­tas ne­bu­vo kon­flik­tas tarp Va­ka­rų ir ko nors ki­to. Tai bu­vo tarp dvie­jų va­ka­rie­tiš­kų ide­o­lo­gi­jų iš­ki­lęs šei­my­ni­nis ki­vir­čas. Ta­ry­bų Są­jun­gos žlu­gi­mas ne­bu­vo „Va­ka­rų“ per­ga­lė prieš ku­rį nors sa­vo prie­šą.“ To­je pa­čio­je kny­go­je, nag­ri­nė­jant pa­dė­tį po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je, ra­šo­ma: „Dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je Ru­si­ja ta­po net dvie­jų va­ka­rie­tiš­ko uto­piz­mo eks­pe­ri­men­tų ban­do­muo­ju po­li­go­nu. Pir­ma­sis bu­vo bol­še­viz­mas. [...] Ant­ra­sis eks­pe­ri­men­tas bu­vo šo­ko te­ra­pi­ja, ku­ria po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je bu­vo mė­gi­na­ma su­kur­ti lais­vą­ją rin­ką. [...] Abu šie uto­pi­niai eks­pe­ri­men­tai pa­rei­ka­la­vo di­džiu­lės žmo­giš­ko­sios kai­nos [...].“ Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl šie apie Ru­si­ją pa­ra­šy­ti žo­džiai ne­ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ky­ti XX a. Lie­tu­vai. Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl tu­rė­čiau my­lė­ti „Va­ka­rus“, apie ku­riuos čia kal­ba­ma. Šių „Va­ka­rų“ – de­struk­ty­vų uto­piz­mą ge­ne­ruo­jan­čių „Va­ka­rų“ – aš ne­ken­čiu. Ne­ken­čiu „Va­ka­rų“, nai­ki­nu­sių Lie­tu­vą ko­mu­niz­me ir ne ma­žiau sėk­min­gai nai­ki­nan­čių ją li­be­ra­liz­me ir ka­pi­ta­liz­me. Ne­ken­čiu ag­re­sy­vių, oli­gar­chi­nių, apie lais­vę veid­mai­niš­kai pa­moks­lau­jan­čių ir žmo­gaus pri­gim­tį dar­kan­čių „Va­ka­rų“. Ne­ken­čiu be­die­viš­kų, at­eis­ti­nių ir ma­te­ria­lis­ti­nių „Va­ka­rų“ ir at­me­tu jų eu­ro­cen­triz­mą. Su­pran­tu, kad daug kam pa­tin­ka sam­pro­tau­ti apie ko­mu­nis­ti­nį „eks­pe­ri­men­tą“ ir la­bai ne­pa­tin­ka gir­dė­ti, kad tai, kas vyks­ta da­bar, ir­gi yra „eks­pe­ri­men­tas“, ku­ria­me kai ku­rie pir­mo­jo eks­pe­ri­men­to ob­jek­tai de­monst­ruo­ja ne ka­žin ko­kius iš­gy­ve­ni­mo su­ge­bė­ji­mus. Su­pran­tu, kad daug ma­lo­niau yra gie­do­ti ir gir­dė­ti di­ti­ram­bus „ju­dė­ji­mo lais­vei“. Kal­ti­ni­mus „mo­ra­li­niu re­lia­ty­viz­mu“ leng­vai at­mu­šu ir su­grą­ži­nu kal­tin­to­jams. Kaip tik mo­ra­lės nuos­mu­kis – ši­tas ne­iš­ven­gia­mas abie­jų eks­pe­ri­men­tų pa­ly­do­vas – ob­jek­ty­viai liu­di­ja šių eks­pe­ri­men­tų ver­tę sub spe­cie chris­tia­ni­ta­tis. „Jo de­kla­ruo­ja­mas pa­grin­das yra krikš­čio­ny­bė, ir ga­li­ma ma­ny­ti, kad di­de­lę da­lį jo nu­si­vy­li­mo Va­ka­rais le­mia ne Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai ar­ba tų veiks­mų ne­bu­vi­mas įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se, o nuo­šir­dus ap­mau­das dėl to, kad krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas Eu­ro­po­je (ypač Va­ka­rų Eu­ro­po­je) yra ge­ro­kai ap­ny­kęs.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Tik rei­kia pri­dur­ti, kad tų Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai „įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se“ tik­riau­siai bū­tų ki­to­kie, jei­gu krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas jo­se ne­bū­tų ge­ro­kai ap­ny­kęs. „Bet kaip tik krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu sie­kis su­kur­ti že­mė­je ide­a­lią san­tvar­ką, ar­ti­mą ro­jui, yra žmo­gaus pui­ky­bės nuo­dė­mė, nes ro­jus įma­no­mas tik ana­me pa­sau­ly­je“, – ra­šo Jo­nu­šys ir siū­lo „la­biau ak­cen­tuo­ti as­me­ni­nį ke­lią ir dva­si­nę lais­vę, o ne iš­ori­nius at­ri­bu­tus“. Šis tik­rai krikš­čio­niš­kos tie­sos pri­mi­ni­mas ir jį ly­din­tis siū­ly­mas skam­bė­tų la­bai iš­min­tin­gai, jei­gu bū­tų iš­tar­ti ne to­kiais ap­gai­lė­ti­nais tos pa­čios krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu lai­kais, ku­riuo­se vie­nas di­džiau­sių (o Ro­mos ka­ta­li­kams – be­ne di­džiau­sias) mū­sų epo­chos krikš­čio­ny­bės au­to­ri­te­tų, pa­lai­min­ta­sis Jo­nas Pau­lius II, įžvel­gė „mir­ties kul­tū­ros“ pli­ti­mą. Šių – mir­ties kul­tū­ros – „Va­ka­rų“ aš ne­my­liu. Aš my­liu di­džios kul­tū­ros „Va­ka­rus“, kul­tū­ros, ku­ri stie­bė­si į Die­vą vi­du­ram­žių ka­ted­ro­se, ku­rios vie­nu pas­ku­ti­nių ga­lin­gų ju­de­sių ta­po kla­si­ki­nė mu­zi­ka ir ku­rios tra­di­ci­ja vis la­biau tirps­ta keis­ta­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me „di­de­lis“ žmo­gus – JAV pre­zi­den­tas – di­de­lia­me ek­ra­ne tie­sio­giai ste­bi, kaip lik­vi­duo­ja­mas bu­vęs są­jun­gi­nin­kas ko­vo­je su SSRS, ku­ria­me „ma­ži“ žmo­nės ma­žuo­se ek­ra­nuo­se ste­bi, kaip įkai­tams ir be­lais­viams pjau­na­mos gal­vos, ir ku­ria­me tie pa­tys į ek­ra­ną pa­spok­so­ti su­si­rin­kę „ma­ži“ žmo­nės yra šau­do­mi ki­no te­at­ruo­se siau­tė­jan­čių bet­me­nų. At­ro­do, kad mes su kri­ti­ku my­li­me ne tuos pa­čius „Va­ka­rus“. An­tai blai­viai kon­sta­ta­vęs, kad, „žvel­giant į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, op­ti­miz­mui pa­grin­do ne­daug“, jis vis dėl­to, re­gis, įsi­ti­ki­nęs, kad mū­sų gy­ve­na­ma epo­cha bent jau vie­nu po­žiū­riu yra pa­ti ge­riau­sia: „XX am­žius ir mū­sų lai­kai čia ge­res­ni ne­bent tuo, kad ne­ma­žo­je da­ly­je pa­sau­lio veiks­min­gai pri­pa­žin­ta, jog bru­ta­lus žmo­nių el­ge­sys su žmo­nė­mis yra ne­leis­ti­nas, – o anks­čiau tai tie­siog bu­vo nor­ma.“ Ta­čiau jo straips­nį už­bai­gian­tis pa­sa­žas apie vie­ną iš – pri­pa­žin­ki­me, dau­gy­bės – re­li­gi­jos var­du pa­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų ne­ga­li pa­neig­ti fak­to, kad bū­tent „Va­ka­ruo­se“ iš­gal­vo­tų be­die­viš­kų ide­o­lo­gi­jų siau­tė­ji­mo pa­žen­klin­tas XX a. bu­vo kol kas pats kru­vi­niau­sias am­žius žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Ir da­bar­ti­nių „Va­ka­rų“ mąs­ty­mą per­smel­ku­si at­eiz­mo dva­sia, de­ja, tei­kia men­ką pa­grin­dą vil­čiai, kad XXI a. bus ki­toks. Ma­no opo­nen­tas čia pri­kiš „ka­tast­ro­fiz­mą“. Į tai at­sa­ky­siu pri­min­da­mas ki­tą mū­sų nuo­mo­nių ir prog­no­zių ne­su­ta­pi­mą („Š. A.“, 2006.I.14, II.4). Vei­kė­jas, ku­rį ma­no opo­nen­tas bu­vo lin­kęs pa­lai­do­ti (po­li­tiš­kai, ži­no­ma), gy­vas ir svei­kas. Pa­te­ko į Sei­mą, da­ly­va­vo val­dan­čio­jo­je ko­a­li­ci­jo­je, vėl at­si­sė­do į sos­ti­nės me­ro kė­dę ir vėl ruo­šia­si štur­muo­ti Sei­mą. Trum­pa­lai­kė­je ir lo­ka­li­nė­je per­spek­ty­vo­je bent jau šiuo kon­kre­čiu as­pek­tu pa­si­ro­džiau įžval­ges­nis už opo­nen­tą. La­bai ne­no­rė­čiau bū­ti už jį įžval­ges­nis il­ga­lai­kė­je ir glo­ba­li­nė­je per­spek­ty­vo­je. De­ja, pa­grin­do op­ti­miz­mui ne­ma­tau.

Visur, kur tik kas nors saugoma, lengva sukelti isteriją spekuliuojant ar nepagrįstai triukšmaujant. Užtenka sušukti: jis / ji teršia gamtą, niokoja paveldą, nesaugo valstybės paslapčių, dorovės, nekaltybės, ir minia etatinių protestuotojų su plakatais, transparantais rankose bei šūksniais „gėda, gėda“ pasiryžusi nulinčiuoti kaltininką ir atkurti teisingumą.

Sloikas veikia kaip feromonas, nes tai dabar yra paveldo saugotojų kodas, kuriuo jie užrakina visus senamiesčius. Tektų pradėti nuo paties žodžio prasmės. Sloikas – tai stiklainis, o šiuo atveju tai pastatas, kaip anksčiau buvo sakoma: iš stiklo, metalinių konstrukcijų, gal dar betono. Jokių sloikų senamiesčiuose, tvirtina paveldosaugininkų dorovės saugotojai. Atkreipkite dėmesį – ne patys paveldosaugininkai, bet jų dorovės saugotojai. Tai yra tie, kurie geriau išmano ir yra šventesni už patį popiežių. Kitaip sakant, išrinktieji. Kaip turi atrodyti senamiestis, irgi nesako, bet stiklo, metalo ir betono monstrų (irgi jų leksikonas) negalima. Taigi ką daryti? Kur galima restauruoti, tada pirmyn, restauruokime, jei dar liko ką, o jei liko tik pamatai? Konservuokime juos, kad ateinančios kartos galėtų matyti, kaip buvo statoma? Atstatykime iš naujo? Ar panašiu stiliumi, kaip buvo prieš šimtą, keturis šimtus metų? O gal iš pagarbos čia stovėjusiems pastatams palikime dykynę, nusispjaudami, kad žemės kainos senamiesčiuose pasakiškos? Ar yra sveiko proto ribos, galinčios nustatyti, kaip be aistrų reikia tvarkyti senamiesčius, kur gali atsispindėti architektūros raida, kur negali? Kas arbitras šiame ginče? Štai 1926 m. pačioje Klaipėdos senamiesčio širdyje, Danės krantinėje, be jokios abejonės, ant senųjų pastatų pamatų buvo pastatytas monstras tikrąja šio žodžio prasme – Meyerhoferio laivininkystės pastatas. Pirmoji kregždė būsimojo projekto statyti dangoraižius kairiojoje upės krantinėje. Istorija nutyli, kaip į tokį brutalų senamiesčio išniekinimą buvo reaguota tuomet. Gal tada nebuvo tiek daug ir tokių karštų dorovės saugotojų, gal žmonės neturėjo skonio, nesuprato, kas ko vertas, ir panašiai?

Pagaliau visas pasaulis jau seniai atsikando tos stiklainių mados. Pas mus ji dar tik eina, bet tai yra architektūros mada, atspindinti tam tikrą laikotarpį. Lietuviams neužteks parako vietoj stiklo, metalo ir betono sugalvoti ar sukurti ką nors unikalaus. Esame per maža tauta, todėl neturime savo Le Corbusier ar Aalto. Gal dar turėsime, duokdie. Todėl belieka vilktis madų parado uodegoje ir graibyti putas nuo svetimų bokalų. Pagaliau yra universalių dalykų, kurie tiek Afrikoje, tiek Australijoje, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje yra bendri. Tik nesuprantamas vienas nepaneigiamas faktas: kodėl architektūriškai ypač opiose erdvėse išauga pastatai „nei penki, nei devyni“? Juk skelbiami konkursai, kompetentingos komisijos renka ir vertina darbus, bet būtinai išrenka blogiausią variantą?..

Dažnai kyla ereziškų minčių. Pavyzdžiui: arba lietuviai pernelyg gerai išmano savo istoriją, arba visiškai jos neišmano. Arba lietuviai pernelyg stipriai myli savo tėvynę, arba visiškai jos nemyli. Na, niekaip negaliu suprasti, kodėl Klaipėdoje iki šiol mėtosi kaulai, karstai ir kitokie atributai, atkasti statybininkų Jono apartamentų statybvietėje – kitados stovėjusios bažnyčios šventoriaus kapinių vietoje. Nekalbu apie juridinius dalykus: ar detalusis planas buvo patvirtintas reikiamu skaičiumi sakramentų, tai yra parašų, bet noriu paklausti visų, kurie kėlė, kelia ir kels triukšmą – ar faktas, kad toje vietoje buvo kapinės, kuriose, kaip teigiama, palaidoti miesto šviesuomenės atstovai, buvo žinomas tvirtinant detalųjį sklypo planą? Ar šis faktas buvo žinomas valdininkams, kurie dalijo senamiesčio žemę į sklypus ir pardavinėjo būsimoms statyboms? Tos kapinės jau buvo oficialiai uždarytos ar dar veikiančios? Ar apskritai Lietuvoje, taip pat ir Klaipėdoje, yra atlikta pakankamai archeologinių tyrimų? Ar egzistuoja grupė išrinktųjų, kurie žino viską apie viską ir procesui prasidėjus, bet dažniau finaliniame etape meta ant stalo kozirį: jūs niekinate paveldą, protėvių atminimą ir pan. Net jeigu ir taip, kodėl iki šiol tų nelaimingųjų kaulai, iškasti Danės krantinėje, mėtosi po visą miestą – vienos dalys universitete, kitos buvusiame sandėlyje? Kas už tai atsakingas? Nes mirusiųjų ramybės drumstimas nepalyginamas su jokiais kitais nusikaltimais, ir jeigu paveldo dorovės saugotojai, sukėlę tokį triukšmą dėl seniai neveikiančių neva išniekintų kapinių, paliko po miestą besimėtančius kaulus, tada nesuprantu, kas padarė didesnį nusižengimą teisei ir moralei. Ar tai atskiri dalykai? Ir dar. Kad įstatymų viršenybės Lietuvoje nėra – faktas; kaip tada suvokti, kad žmogus perka sklypą, kuriame guli protėvių kaulai, gauna visus patepimus, atleiskite, parašus, bet ateina išrinktieji ir sako: tu sukčius. Pripažinkime, kad tas žmogus apsigimęs sukčius, kuris visuomenę apgavo (ir tai ne pirmą kartą) pirkdamas sklypą statybai, užsakydamas detalųjį jo planą, kitaip sakant, tepė, tepė ir, be to, riebiai, todėl tas kąsnis, mažai trūko, būtų lengvai nuslydęs gerkle, jei ne išrinktieji, kurie atskleidė žmogelio kėslus, todėl kąsnis užstrigo. Užduodu suktą klausimą: kuo skiriasi valdininko parašas, svarbiame dokumente padėtas savo valia, ir parašas už kyšį? Ar jie vienodai galioja? Kebli situacija – visi, nuo korumpuotų valdininkų iki jų gundytojų, žino: laikas – puikiausias gydytojas, jis sudėlioja visus taškus. Todėl galima daryti ką tik nori, vis vien išlipsi sausas iš vandens. Kaip kitaip suvokti faktą, kad teisingumą Lietuvoje vykdo ne ta užrištomis akimis su kalaviju rankoje, bet tie su kameromis ir mikrofonais, šūkiais ir plakatais.

Vidutinio išsilavinimo ir vidutinių intelektinių gebėjimų žmogelis man sako: K. L. pavogė dvidešimt milijonų. Kodėl jis nesėdi, klausiu. Pasižiūri kaip į nevisprotį: ar jam sunku nuo dvidešimt kelių milijonų išsipirkti? Pabandyk surasti kontrargumentą šiai geležinei logikai, kurią suformavo bulvarinės televizijos laidos, dažniausiai dirbančios pagal užsakymą. Paneigti negalima – tikėti. Bet kad nesinori tikėti, kitaip kedofilai ir keletas išrinktųjų klano atstovų liks teisūs, visi kiti – arba nusikaltėliai, arba akli, arba nevispročiai. Šis žodis labai smagiai skamba žemaitiškai – nevispruotis.

Regis, mokslininkai be reikalo prakaituoja kurdami įvairiems poveikiams atsparią medžiagą. Už tai pažadėta Nobelio premija. Iškilmingai jums pranešu: tokia medžiaga seniai egzistuoja. Ačiū, premiją atiduočiau į fondą tų, kuriems viskas yra aišku, kuriems duok kalašnikovą ir Lietuvoje tvarka bus. Taigi toji viskam atspari medžiaga vadinasi žmogaus įsitikinimas. Jis užgimė totalitarinėje sistemoje, kada visi privalėjo paklusniai tikėti, daugeliui tai buvo svetimas, priverstinis ir apsimestinis tikėjimas, bet kai kas įtikėjo kuo rimčiausiai, o žlugus totalitarizmui žmogaus įsitikinimai išskleidė sparnus, nes niekas nedraudžia tikėti ne tik savo tuštybe, bet ir žaliųjų žmogeliukų egzistavimu. Daugeliui tai lieka vienintelis saviraiškos būdas, keliantis didžiulį pasitenkinimą.

Kas turi teisę pasakyti Lietuvoje teisybę? Ne tą savąją, po penkias kapeikas už kilogramą, bet teisybę iš didžiosios raidės, jei tokia dar egzistuoja. Kai šalyje neliko nei moralinių, nei kriminalinių autoritetų, kas mus gali uždegti, kas mus gali priversti nuščiūti ir klausyti? Girdėti ne aklų vedlių balsą, ne dvasiškų tėvelių blaškymąsi nerandant savo vietos, o ramiai sakomą TIESOS žodį. Ne apie kaimynus – apie mus. Neseniai su lenkų kolegomis kalbėjomės apie nerimstantį konfliktą. Paminėjau didžiuosius – Miłoszą, Gombrowiczių, – kurie nebuvo tam tikros dalies lenkų mylimi. Gal dėl to, kad didžiavosi lietuviškomis šaknimis? Jokiu būdu, paprieštaravo lenkai, dėl to, kad sakė tiesą apie lenkus. Taigi ne tik mes nemėgstame sakyti ir girdėti tiesos apie save.

Bet grįžkime prie sloikų, nes jų kol kas niekas neišplovė. Anuo metu draugužis atvykęs į Klaipėdą išėjo pasivaikščioti po miestą ir grįžęs pareiškė: miestas neturi kuo pasigirti; centre, be keleto istorinę architektūrinę vertę turinčių pastatų, stovi stalininiai šedevrai, statyti vokiečių karo belaisvių. Dabar ta erdvė dar gadinama sloikais. Mes čia kalbėjome apie moralinius autoritetus, bet kas gali būti autoritetu architektūroje? Viskas perdėm komplikuota: iš vienos pusės valdininkas, besimaudantis korupcijos liūne, iš kitos – verslininkas, pilantis į tą liūną, iš trečios – grupė išrinktųjų, kurie viską žino, bet prasižioja tik tam tikru momentu, o paskutinėje vietoje – pilietis, kuriam akis bado neužbaigti statiniai, neskoningi sloikai, atkasti pamatų akmenys ir nekoks vaizdelis. Valdžia savo sprendimais negali būti autoritetas, nes tie sprendimai visada ydingi, o valdžia visada bloga. Referendumas, apklausa, slaptas ar atviras balsavimas irgi ne išeitis, nes visada laimi tas, kuris neturėjo laimėti. Ir neatsiranda nė vieno, kuris atvirai prisipažintų balsavęs būtent už jį. Belieka tradiciniai ėjimai: parlamentinės darbo grupės sudarymas, kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kurio autoritetu ėmė abejoti keli parlamentarai, Strasbūrą. Trys banginiai, atstojantys moralinius ir kriminalinius autoritetus. Lietuviai nuo batiuškos laikų kitaip negali, už juos turi nuspręsti svetimi. Bet geriausia yra palikti laisvę išrinktiesiems. Tegul jie sprendžia. Vienintelis tarp dabartinių ministrų savo blaiviais sprendimais panašus į tikrą ministrą – kultūros ministras Arūnas Gelūnas – pabandė pajudinti išrinktuosius. Koks kilo triukšmas: ministras nieko nežino, nes tik mes vieni viską žinome!

Gali būti nuo prigimimo gabių žmonių. Ne tik gabių, bet ir sąžiningų, nemaudytų korupcijos liūnuose, turinčių estetinį skonį, tinkamą bei išsamų išsilavinimą ir kitų angelui būdingų savybių, kuriomis nuolat giriasi išrinktųjų atstovai, bet kodėl jie veikia kaip vienpusis radijo ryšys: mes žinome, kas negalima, bet ne mūsų reikalas patarinėti, kas galima. Išrinktųjų tradicijos siekia batiuškos, jei ne ankstesnius laikus: dozvolenno glavnym cenzorom, paskui partkomai su glavlitais leido ar neleido. Visais laikais privalo būti reguliuojantis vožtuvas, o liberali valdžia, vaidindama demokratiją, pamiršo svarbiausią pažangos detalę – vožtuvą. Tada mes kaip išrinktuosius subursime visuomenininkus. Kedofilijos atmaina. Vsio dozvolenno.

Ko mums trūksta, kad pradėtume be kvaišulio, euforijos, perdėto jausmingumo džiaugtis ar piktintis? Pastatė Neries pakrantėje vamzdį, užrioglino Laisvės alėjoje ant seno pastato kubą, na ir kas? Ar reikia dėl to laužyti ietis, apkrauti visokias valdžios institucijas darbu (nebent šventai įsitikinus, kad jie neturi kuo užsiimti, tik už mūsų pinigus tunka), prirašyti kilogramus raštų, sukelti audrą stiklinėje vandens. Jeigu kiekvieną gyvenimo faktą, nors milimetru prasilenkiantį su įprastais apribojimais ir suvaržymais, sutiksime taip audringai ir neleisime laisvai minčiai judėti įprastais maršrutais, mūsų palikuoniai ras Marsą ar kitą negyvenamą planetą primenantį kultūrinį, architektūrinį, politinį ir moralinį peizažą, apkrautą tonomis susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, teismų nutartimis ir kategoriškais išrinktųjų pareiškimais. Dar kedofilų ir į juos panašių programomis, kur pirmas punktas skelbia: užimti paštą, telegrafo ir telefono stotis. (Aišku, jei tas programas jie turi.) Mūsų kvailybės, silpnumo, tuštybės ir baimių įrodymais. Daugiau neturėsime jiems ką parodyti, kuo pasigirti.

Apie mažybines priesagas

Pirmiausiai norėčiau paneigti gandus, neva asmeniškai niekinu Jurgą Jutaitę ar Elžbietą Latėnaitę, vadindamas jas „aktoriukėmis“. Tuo labiau kad, kaip taikliai pasakė G. Padegimas, pats esu ne kritikas, o kritikiukas arba, kaip mane vadina simpatizuojančios mergaitės – rašytojukas. Man skamba visai mielai, netgi draugiškai – taip, būna, su draugais ir pasišaipome vieni iš kitų, pasivanojame šlapiomis mazgotėmis prieš eidami alaus. Kur kas smagiau, nei kai į tave kreipiasi „pone“, „Jūs“ ar „doc. dr.“.

Tuo, kad teatre J. Jutaitė ir E. Latėnaitė yra nebe aktoriukės, o Aktorės, patikėti įmanoma, bet rašoma buvo ne apie tai. Aš ėjau žiūrėti kino filmo, o ne spektaklio – vaidinimo specifika juose, nors to kol kas nenori ar negali pripažinti kai kurie lietuviško kino ir teatro metrai, gerokai skiriasi. Teatras vien dėl fizinės aplinkos ir lankymosi jame pompastikos, katarsio lūkesčio, kitaip tariant, parodomosios vertės, reikalauja stipriau reiškiamų emocijų, raiškesnės ir stipresnės tarties, ilgesnių pauzių, savotiškos plastikos ir nežaboto simbolizmo. Kine visi šie elementai atrodo tiesiog juokingai: žmonės gerame kine, mano įsitikinimu, neturėtų skirtis nuo žmonių gatvėse, baruose, troleibusuose, parduotuvėse, bendrabučiuose ir bibliotekose. Manieringi, suliteratūrinti monologai čia skamba juokingiau nei TSKP CK suvažiavimų kalbos, o negyvai pabrėžta plastika žiūrovus verčia kelti delnus prie akių iš to keisto jausmo, kurį vadinu kolektyvine gėda. Ir, deja, J. Jutaitė ir E. Latėnaitė šiame kino filme vaidina būtent taip – kaip nepatyrusios kino aktoriukės.

Apie gatves

XIX ir XX a. rusų literatūroje tokių atskirčių kaip G. Padegimo minėtoji – tarp girtaujančiųjų ir kuriančiųjų meną (!) – apstu. Pirmieji, pasakytų Michailas Bulgakovas, turi šuns širdį, o antrieji – žmogaus. Man labai keista, kad už šią atskirtį pasisako būtent šis režisierius, iki šiol, atrodo, nebijojęs išeiti iš saugiųjų zonų.

Kuriamos dvi kultūros – tų, kurie sėdi Sodų, Gėlių, V. Šopeno gatvių bareliuose, ir tų, kurie su rudos odos portfeliukais Gedimino prospektu kursuoja maršrutu Mažasis teatras– Didysis teatras. Pirmieji – viską praradę, neutralizuoti skurdo, pigaus alaus, vynelio, kartais – ir odekolono, paskendę prisiminimuose, gūdumoje ir haliucinacijose. Vos tik išblaivėję ir suvokę, koks nereikšmingas ir uždaras yra jų gyvenimas, jie tuojau pat puola ieškoti naujų haliucinacijų.

Antrieji, įsisukę į kultūrinę veiklą, manosi esantys labai svarbūs, kuriantys ir keičiantys, bet – jie irgi neutralizuoti, kaip ir jų propaguojama elitinė kultūra. Pilna noro pasirodyti, nelyginant Sodų gatvės girtuoklis ji išvemia visus, kurie neatitinka jos kanonų. Neišeidama iš kultūros pelėsiais pridvisusių koridorių, ji piktai rūko prisėdusi ant atlenkiamos kėdės raudonu apmušalu ir verda pati savo sultyse. Vynelį ir odekoloną jai atstoja būtent šių koridorių tamsa: išėjusi į lauką, ji markstosi, gūžiasi, visur mato priešus ir kvailius, todėl būtinai renkasi tik pačias plačiausias, labiausiai apšviestas gatves. Neduokdie pasukti prastesnio rajono link: dar kas cigaretės paprašys! Pakankamai prisibijojusi nesamų baubų pritemdytuose skersgatviuose, galiausiai ji nusprendžia kuo mažiau lįsti iš tegul ir priplėkusių, bet saugių koridorių.

Taip neutralizuojama kultūra: paliekant ją kultūrininkams, atribojant nuo žmonių ir paverčiant vienu iš dviejų – arba akmens bokšte užsidariusiu grafu Drakula, arba apakti baigiančiu trogloditu, nes masės, lėbautojai nesupras. Taip neutralizuojamas maištas: priskiriant jį jaunimui kaip privilegiją, kad vyresni žmonės nebemanytų galintys ką nors pakeisti, nes maištauti nerimta. Taip neutralizuojamas feminizmas: atiduodant jį seksualiai frustruotoms, nes gražioms viskas ir taip gerai. Taip, uždarant garduose, sektifikuojant, neutralizuoti galima ne tik pandas, taip nususinti galima ir liūtus: beliks surasti, pasak „G&G Sindikato“, tik stirnų, kad juos už pavadėlių palaikytų.

XIX a. Rusija, būtent taip kūrusi aukštąją kultūrą, t. y. didinusi jos vertę prarajos platinimu, priėjo savo galą, ir visi žinome, kaip stipriai į kitą pusę ji trūktelėjo vairą po to. Todėl sutinku su pasiūlymu, netgi reikalavimu nuvesti mane į teatrą – iš tikrųjų senokai ten buvau. Bet tik tada, kai G. Padegimas sutiks su mano siūlymu surengti jam ekskursiją po lėbautojų, elgetų, studentų, pankų ir gal netgi neonacių barus-skyles.

Apie spalvas ir kūnus

Yra pankai ir yra bankai, yra geltonoji spauda ir yra, hm, baltoji (?), yra pornografija ir yra erotika. Neketinu teigti, kad kairėje pusėje esančiuose reiškiniuose nėra nieko sumeluoto. Anaiptol, pankai, rašeivos ir pornografai meluoja skambiau ir dažniau nei narkotikus vartojantys paaugliai. Bet dešinėje pusėje ne tik meluojama. Kad būtų pridengta skaudanti realybė, kad būtų pateisinti nusikaltimai ir pralaimėjimai, paprasti dalykai čia sureikšminami, dekonstruojami ir peranalizuojami iki panagių, o sudėtingi imami laikyti savaime suprantamais. Bankai, erotika, baltoji spauda eina žirgu, George’o Soroso stiliumi – dėvi kostiumus, žurnalistų skrybėles ir slystančius satino naktinukus, skiedžia taip išmaniai ir rafinuotai, kad meluoti tiesiog nebelieka prasmės – skirtumas tarp melo ir tiesos pats išnyksta.

Tas pat ir su tikromis recenzijomis: esu skaitęs jų ne vieną dešimtį, ir daugiausia, ką ten rasdavau, buvo siužeto atpasakojimai, kultūringai užslėptas nepasitenkinimas, puikavimasis aukštojoje mokykloje gautais analizės pagrindais ir visiškas nenorėjimas nieko pasakyti. Tokia tikroji kritika neveikia nieko, išskyrus tai, kad atsistoja ant žemesnio laiptelio nei tikroji kūryba. Ji pati, niekieno neprašoma, redukuoja save, rengiasi pornoaktorei tinkamais prancūzų guvernantės apdarais. Kalbėdama aukštąja maniera, objektyvumu dangstydama pyktį, netrumpindama atstumo nei ironija, nei sarkazmu, ji taip ir lieka nei draugu, nei priešu, o tik paprasčiausiu praeiviu, kuriam pasakoti savąją teisybę ne tik nesmagu, bet ir nėra prasmės.

Štai kad ir tokia tiesa: man patinka speneliai, geriausiu atveju – merginų. Tikiuosi, kad jie vis dar patinka ne tik Kristijonui Vildžiūnui, bet ir G. Padegimui. Man patinka į juos žiūrėti, apie juos galvoti, svajoti, pirštais piešti ant rasoto stiklo, ir aš neketinu to slėpti. Nes geismas, būtent toks, kokį kritikiukas jaučia aktoriukei / Aktorei, toks, kokį sėdintys kino salėje jaučia geram filmui, o teatre – spektakliui, nėra svetimas nei man, nei, tvirtai tikiu, režisieriui (antraip jis būtų prastas režisierius, o taip nėra). Ir kuo daugiau tokių paprastų, paaugliškų geltonųjų tiesų atnešiu į baltuosius „Šiaurės Atėnus“, tuo labiau savimi didžiuosiuosi, tuo geresnis rašytojukas būsiu.

Tiesa, apie mizoginiją: ponai, prašyčiau dar kartą persvarstyti sąvokas, nes matau, kad suvokiate jas pernelyg tiesmukai. Išbalintą džentelmeno šypseną ir kryptelėjimą cilindru esate greiti palaikyti draugiškumo gestu, o nuoširdų draugo nachui – kvietimu į dvikovą. Tvirtai pareiškiu: nei mano recenzijoje, nei mano požiūryje nebuvo ir nėra visiškai nieko mizoginiško. Veikiau atvirkščiai.

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Vytautas Valentinavičius: Šiuo metu kyla daug diskusijų, liečiančių homoseksualumo klausimą. Atrodo, jog svarbu nagrinėti homoseksualius santykius scenoje, kad žiūrovas gebėtų pažinti patį homoseksualų žmogų. Tačiau klausimas lieka kontroversiškas, nes daugelis vis dar bijo išvysti patį homoseksualumą scenos šviesoje. Ar apskritai homoseksualai turėtų būti vaizduojami scenoje?

Ridas Viskauskas (teatro kritikas): Homoseksualių žmonių patirtis Lietuvos teatre reflektuoti pradėta palyginti neseniai. Reikėtų rimčiau patyrinėti šio reiškinio istoriją – studijuoti teatrų repertuarus, atsiliepimus apie spektaklius spaudoje. Tokiam darbui reikia laiko. Dabar remiuosi tik savo, kaip žiūrovo, kelių dešimtmečių atmintimi ir dalinuosi keliais pastebėjimais ir įsiminusiais faktais, taigi nepretenduoju į „galutinę išvadą“.

Sovietmečiu pas mus, žinia, homoseksualaus žmogaus dėl suprantamų priežasčių kaip meno kūrinio herojaus būti negalėjo. Homoseksualumas buvo tabu visomis prasmėmis, juolab valstybinio teatro scenoje (arba iš kūrėjų reikalavo koduotos kalbos – turiu galvoje pavienius, dažniau mėgėjų teatrinių sambūrių spektaklius apie nepritapusius prie visuomenės vienišius, keistuolius, kuriems svarbiausia – išsaugoti tapatybę, nesupanašėti). Gal tik spektakliuose, sukurtuose pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williamso pjeses, jei režisieriai buvo akylesni, atviresni, sąžiningesni, buvo galima šia tema užsiminti labiau. Vienas ryškesnių spektaklių, kuriame bene pirmą kartą pas mus užsiminta apie homoseksualių moterų egzistavimą, buvo Alvydo Vizgirdos režisuotas spektaklis „Gražus sekmadienis piknikui“ (Klaipėdos dramos teatras, 1988).

Kaip pirmas viešas aštrus teatrinis pareiškimas Lietuvoje, kad ir „čia gyvena homoseksualūs žmonės“, turbūt vertintinas provokuojantis spektaklis „Interviu „Playboy“ žurnalui“, kurį teatre „Liepų gatvėje 68“ (vėlesnis pavadinimas – Klaipėdos Pilies teatras) 1995-aisiais sukūrė jauni teatralai, vadovaujami minėto režisieriaus A. Vizgirdos. Vėl medžiagos spektakliui semtasi ne iš Lietuvos menininkų kūrybos, vietinių realijų, o iš T. Williamso apsakymų („Angelas alkoje“, „Vienarankis“, „Purpurinė drebulė“) ir jo interviu „Playboy“ žurnalui. Klausimas, ar seksualinė orientacija gali būti žmogaus vertės ir reikšmės žymeklis, ko gero, buvo svarbiausias minėtame spektaklyje. Spektaklis suvaidintas vos du kartus (Klaipėdoje ir Telšiuose), nenufilmuotas, tačiau išlikę keletas recenzijų…

Vėliau minima tema pamažu ryškėjo Gintaro Varno kuriamame teatre, bet tai – atskiras pokalbis…

Giedrė Kabašinskienė (teatro „Utopia“ direktorė): Režisierius Gintaras Varnas, remdamasis Federico Garcíos Lorcos siurrealistine pjese, pastatė spektaklį „Publika“, grįždamas prie nagrinėtos prieš keturiolika metų temos apie teatro ir homoseksualumo santykį. Vienoje spektaklio recenzijoje buvo rašyta apie sąsajas su Juozo Miltinio teatru, kur taip pat galime matyti homoseksualumo temos atspindžių.

V. V.: Vaizduojant homoseksualius personažus, atsiranda savotiški stereotipai, kuriuos matome scenoje. Kaip tokios orientacijos žmonės turi būti vaizduojami scenoje, jei norime išvengti klišių?

AnnaLina Hertzberg: Dažnai homoseksualūs personažai kūrinio pabaigoje būna nužudomi arba nusižudo patys, taip savotiškai „išsprendžiant problemą“ ir išgelbėjant visuomenę nuo klausimo, kaip gyventi su šiais žmonėmis.

G. K.: Mano supratimu, teatro esmė yra konfliktas, tad homoseksualus personažas teatre turėtų taip pat išgyventi konfliktą, to tiesiog reikalauja gera pjesė. Homoseksualus herojus turėtų kelti klausimus, į kuriuos privalo atsakyti visuomenė. Žmonės, ateidami į teatrą, visuomet nori išgirsti atsakymus, jie tarsi ir ateina pamatyti spektaklio, kad gautų atsakymus.

V. V.: Jei žmonės ateina išklausyti keliamų klausimų, bet šie klausimai yra rodomi vienpusiškai, kaip žiūrovai gali rasti atsakymus į keliamus klausimus? Galbūt galėtumėte pasidalinti švedų patirtimi?

Christoffer Svensson: Jei kalbėsime apie modernios švedų dramos istoriją, pradžioje spektakliai taip pat buvo gana stereotipiški, dažniausiai paremti užsienio dramaturgų pavyzdžiais. Tačiau Švedijos karališkasis teatras, kuriame dirbu, turi jaunimo skyrių, kur statomos pjesės paaugliams ir jaunimui. Prieš trejus metus buvo nuspręsta pastatyti naują pjesę apie lesbiečių meilę, ją vaidinome paaugliams, besimokantiems mokykloje. Manau, buvo žengtas didelis žingsnis, kai pereita nuo užsienietiškos prie savo šalies dramaturgijos.

A. H.: Režisieriai visuomet interpretavo istorijas. Šekspyras savo dramas skirdavo tik aktoriams vyrams, tad ir dabar režisierius gali rinktis – kurti spektaklį remdamasis heteroseksualumo ar homoseksualumo perspektyva. Prieš maždaug penkerius metus britų ir amerikiečių pjesės buvo pakeistos nacionaline dramaturgija, pavyzdžiui, pjese, parašyta remiantis interviu su homoseksualiais vyrais. Kita pjesė parašyta remiantis interviu apie nusikaltimus, sukeltus dėl neapykantos homoseksualiems žmonės, tad ji taip pat paremta dokumentine medžiaga. Taip po truputį atsirado savo šalies išgyvenimais paremtas homoseksualumo problemų kontekstas.

V. V.: Homoseksualumas turėtų būti atskira teatro tema ar įeiti į kitą problematiką?

A. H.: Mudvi su Gabriele parašėme pjesę apie homoseksualių žmonių problemas Lietuvoje. Ji pastatyta Stokholme, taip pat kartą rodyta „Menų spaustuvėje“. Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas, bet kai ieškojau dramaturgų Lietuvoje, su kuriais galėčiau dirbti, beveik kiekvienas jų per susitikimą pareiškė savo nuomonę ir homoseksualumo klausimu. Kai susipažinau su Gabriele ir nusprendėme bendradarbiauti, pasiūliau, kad kartu plėtotume šią temą.

Gabrielė Labanauskaitė: Su AnnaLina parašyta pjesė buvo perdaryta remiantis mano sena pjese, sukurta dar 2003 metais. Juokaudama ją vadinu „šviečiamąja pjese apie homoseksualumą“. Siužetas, kuris yra labai paprastas, pasakoja apie dviejų homoseksualių vyrų santykius ir apie savo identiteto ieškančią merginą. Nors buvo surengti pjesės skaitymai „Menų spaustuvėje“ (rež. Benas Šarka), niekas nenorėjo toliau dirbti su šiuo tekstu, nagrinėjančiu homoseksualumo klausimą. Kai susitikome su AnnaLina, nusprendėme perrašyti pjesę, nes viskas jau atrodė gana pasenę, ypač jei kalbėsime apie Švediją, kur problemos, apie kurias dabar kalbame Lietuvoje, buvo aktualios prieš keliolika metų. Taigi, teko susidurti su labai skirtinga patirtimi.

V. V.: Galbūt Lietuvoje būtų problemiška jau vien pamatyti homoseksualius santykius scenoje?

G. K.: Man svarbiausias dalykas yra spektaklio kokybė. Jei aktoriaus kuriamas vaidmuo sujaudina žmogų, tai jau yra labai daug. Gintaras Varnas ne tik kalba apie homoseksualumą, jo spektakliai yra itin geros kokybės, jie sujaudina žiūrovus. Lietuvoje apskritai daug problemų, kurios susijusios su tolerancijos klausimu: tiek homoseksualių, tiek neįgalių žmonių padėtis itin sunki, tad, žinoma, reikia apie tai kalbėti, nepamirštant pasirodymo kokybės klausimo.

Linas Mikuta (teatro ir kino režisierius): Man atrodo, kad kartais Lietuvoje žmonės bijo agresyvios homoseksualių žmonių propagandos. Žmonės, ateidami į teatrą, nori matyti vienokią ar kitokią žmogaus tragediją arba jo patiriamas socialines problemas. Žiūrovai tarsi atsiriboja nuo rodomas situacijos, jeigu pjesė skirta homoseksualių žmonių santykių analizei.

G. K.: Tačiau jeigu spektaklis yra savaime geras, tuomet (nesvarbu, kokia tema būtų nagrinėjama) jis bus priimtas visuomenės?

A. H.: Mano pjesė buvo pristatyta kaip pjesė apie homoseksualius žmones ir tai nepritraukė žmonių į spektaklį, jiems visiškai nerūpėjo spektaklio kokybė. O homoseksualių žmonių auditorijai tai buvo artima. Tačiau pasitaiko atvejų, kai populiarūs heteroseksualūs autoriai rašo apie homoseksualumą ir į spektaklius susirenka daug žmonių, nes jiems įdomu viskas, apie ką rašo populiarus rašytojas.

G. L.: Manau, kad Lietuvoje toleranciją homoseksualumą nagrinėjančio spektaklio atžvilgiu lemia tai, kaip akivaizdžiai vaizduojami homoseksualūs santykiai. Jei, kaip Jeano-Luco Lagarce’o pjesėje „Tolima šalis“, nagrinėjamos universalios žmonių santykių, atsisveikinimo ir daug kitų bendražmogiškų temų, auditorija reaguoja gana gerai. Pavyzdžiui, per „Publikos“ spektaklio pirmą veiksmą, kuriame pasitelkiama ne tik poetiška F. Garcíos Lorcos, bet ir ekspresyvi scenos kalba homoseksualiai meilei išreikšti, publika buvo gana sutrikusi, nes nežinojo, kaip į tai reaguoti. Kai kituose veiksmuose buvo daugiau kalbama apie patį teatrą ir meną apskritai, atmosfera salėje pagerėjo. Lietuvos publika yra linkusi atsiriboti: „Taip, mes „toleruojame“ homoseksualumą, tačiau prašome per daug akivaizdžiai jo nevaizduoti, nes galime pradėti jaustis nepatogiai.“

L. M.: Lietuvos žmonės yra susiskirstę į dvi dalis – heteroseksualius ir homoseksualius. Kai heteroseksualus žmogus ateina į spektaklį, kur nagrinėjami homoseksualių žmonių santykiai, jis tiesiog galvoja: „Man tai neaktualu, nes „jie“ ir vėl kalbės apie savo meilę.“ Galbūt verta atsakyti į klausimą, kaip apskritai su Lietuvos publika vertėtų kalbėti apie homoseksualių žmonių santykius. Galbūt heteroseksualių žmonių pozicija taip pat turėtų atsispindėti spektaklyje? Galbūt tai padėtų surasti kontaktą su žiūrovais?

Mergina iš salės: Manau, homoseksualumo tema pati savaime nėra svarbesnė už kitas aktualias temas, tokias kaip karas Irake, vienišos motinos ir pan. Man nesvarbu – spektaklio personažai yra homoseksualūs ar ne, svarbu, kad tai mane veiktų emociškai. Jei rasiu sąsają tarp savo ir personažų suvaidintų emocijų, tai ir bus tas kontaktas. Tad ar tikrai turėtume vengti šios temos ir homoseksualius personažus vaizduoti tarsi uždarytus zoologijos sode viešai apžiūrėti? Taip tik panaudosime visus įmanomus stereotipus, kurie neturi nieko bendra su žmogaus jausmais.

Arnoldas Blumbergas (LUNI organizatorius): Manau, esminiu dalyku turi tapti paties seksualumo problemizavimas teatre. Spektakliai, kuriuos matau, yra labai konservatyvūs, kai kalbama apie porų santykius ir norima vaizduoti tik tradicinės šeimos seksualumo modelį. Taip pat manau, kad homoseksualumo klausimą galime sieti su sparčia komercinio teatro plėtra, kuriai įtaka daro kultūros politika – įdomioms nekomercinėms pjesėms lieka vis mažiau vietos, nes erdvę užima pigios komercinės komedijos, kuriomis norima pamaloninti auditoriją. Auditorija turėtų pažinti nepatogias ir marginalines temas, nes tai, kas buvo marginalu ankstesniame teatre, postruktūralistiniame teatre gali atrodyti kaip visiškai priimtinas dalykas. Taigi, turime stebėti, kaip visuomenė yra šviečiama nepatogių temų klausimu, kiek jos aptariamos meninio švietimo įstaigose. Galbūt verta sumažinti universalių ir patogių temų gausą?

A. H.: Tikrai norėčiau sakyti, kad man svarbiausias dalykas yra kurti geros kokybės meną. Bet to sakyti negaliu, nes jaučiu, kad esu atsakinga už dalykus, kuriuos rodau, kai statau pjesę. Turiu kelti klausimą, kodėl kai turiu penkis aktorius, keturi iš jų yra vyrai, o ten vaidinanti mergina pasako tik dešimt eilučių ir dėvi itin trumpą sijoną. Jaučiuosi atsakinga už tai, ką rodau scenoje. Negaliu sakyti, jog rodau homoseksualų personažą scenoje vien todėl, kad jis homoseksualus, bet, kalbant atvirai, būtent dėl to aš jį ir noriu parodyti. Nes manau, kad rodyti pavyzdžius yra itin svarbu, homoseksualiam žmogui reikia matyti save scenoje. Norėčiau sakyti, kad man pats svarbiausias dalykas yra menas savaime, tačiau esu per daug aktyvi, kad galėčiau nekalbėti šiomis temomis. Visuomet bus sunku atsakyti, kiek objektyvus turi išlikti kurdamas.

Parengė Gailė Garnelytė

Na taip man dar nebuvo… Kad nuoširdžiai užsinorėčiau ginti kalbininkus! Juolab nuo rašytojų. Pasitaikydavo atvirkščiai, mat mano eksšeimoje vyras buvo kalbininkas, o aš tarsi tapau rašytoja. Sako, jei žmona valgo bulvinius blynus, tai vyras ilgainiui pamėgsta miltinius. Atsimenu, jis juokaudavo: „Jei lituanistas kalbininkas nepajėgus tapti lingvistu ir daryti mokslą, tai jis užsiima kalbos kultūra.“ Matant kai kuriuos – vaizduoklių ir pan. – kalbos gryninimo atvejus, tenka sutikti, kad tas teiginys ne iš piršto laužtas. Kažkodėl vien netikusius, natūraliai neprigyjančius, o ne puikius taisymus selektyviai pateikia normintojų kritikuotojai. Tai yra retorikos priemonė.

Parašyti pastabas apie knygų redagavimo ir kalbos gryninimo problemas paskatino viena internetinė vaizdo konferencija, keletas straipsnių „Lietuvos ryte“: G. Juocevičiūtės „Laisvos minties kastravimas – įprasta praktika Lietuvoje“ (2011 01 02); T. Vaisetos interviu su kalbininke L. Vaicekauskiene „Mes manipuliuojame visuomene…“ (2011 01 26); kolektyvinis VLKK atsakymas „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (2011 01 27); A. Užkalnio „Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui“ (2011 01 29); K. Sabaliauskaitės „Aš už Pegasą…“ (2011 02 01). Pastarajame rašoma: „Tad diskusija iš tiesų aktuali, ypač Knygų mugei artėjant. Galbūt išdrįs garsiai prabilti ir kiti lietuvių rašytojai. O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“

Pretekstas padiskutuoti su aistringais kalbininkų oponentais atsirado matant paviršutiniškumą, daugelio dalykų suplakimą į vieną, agresijos ir arogancijos pergalę prieš argumentus. Nors stilių aš mėgstu, net Selo. Visi straipsniai parašyti į vieną dūdą, „Europos balsas kalba į Lietuvą“ tonu.

Nesuvokiu, kaip pagrįstai piktinantis kolektyviniu VLKK atsakymu kartu leidžiama sau kalbėti visų Lietuvos rašytoju vardu. Ir kaip gyvenant laisvoje Britanijoje, nuolat grįžtant į laisvą Lietuvą sąmonėje gali būti gajus sovietinis kompleksas, kad čia rašytojai kažko nedrįsta daryti. Iki šiol šia tema nesu pareiškusi nuomonės dėl to, kad nesu niekaip nukentėjusi nuo kalbininkų, ypač redaktorių. Nesijaučiu, kaip, matyt, turėčiau, „nuolat prievartaujama mazochistė“. Gal esu išimtis, gal storaodė arba gyvenu kitoje respublikoje. Pasidalysiu patirtimi. Neatsimenu pirmąją ir antrąją knygą redagavusių moterų pavardžių, nes darbas vyko greitai, be emocijų. O trečiąją knygą redagavusiai Audrei Kubiliūtei reikėtų labai padėkoti, dėl tokių redaktorių „kaltės“ rašytojų knygos pasidaro geresnės, nekalbu jau apie mokslininkų straipsnius ir knygas. Yra ką redaguoti net geriausio rašytojo kūryboje, tekstas mėgsta trečią akį. Prisimenu čia R. Rastausko sąmojį. Jei geriausio Lietuvos tenisininko pavardė Berankis, tai geriausio Lietuvos rašytojo kokia? Teisingai, Beraštis.

Atsiunčia redaktorė į kompiuterį ištaisytą mano tekstą, siūloma žodį broma keisti tarpuvarte, o žodį prasinešti (rogėmis) – pralėkti, praskristi. Na tai kas? Nu tai kas? Atsakau: „Palikti, kaip yra.“ Kitu atveju: „Sutinku.“ Dar klausiau, atsimenu, kaip lietuviškomis raidėmis rašyti bliat ar blet. Vėliau korektorė neapsižiūrėjo, aš – irgi, ir tas žodis linksmai įvairavo. Mano knygose yra ir daugiau keiksmažodžių, rusiškų, angliškų, nemažai žargono, rusiškos-lietuviškos šnekos, nes veikėjai gyvena aplink stotį, ne „Panoramoje“ (turiu omenyje ne prekybos centrą). Dabar net panižo sužinoti, kaip, dėl ko ir kiek dėl mano kūrybos „kalbos reguliavimo talibanas“ nubaudė „Šatėnus“ ir „Baltas lankas“. Pasitaikius progai paklausiu.

Keliuose minėtuose rašytojų-kalbos grynintojų oponentų straipsniuose painiojami dalykai: nekompetentingas redagavimas su redagavimu apskritai ir buki redagavimo atvejai – su norminimo būtinybe. Redaktorių net ir geriausiose leidyklose pasitaiko kvailų, kaip Rašytojų sąjungoje pasitaiko grafomanų. Bet ar imsime teigti, kad romanai ir apsakymai nereikalingi? Pateikti pavyzdžius, kompromituojant redagavimą, kaip redaktorė liepė rašyti pavardę Adrianas Vanas de Velde, „medicinišką“ A. Zurbos atvejį, M. Ivaškevičiaus teksto papildymą deminutyvais yra tas pats, kas pateikti pavyzdį iš K. Sabaliauskaitės romano, kuriame yra su baroko epocha nesutampančių dalykų, ir dėl to sukompromituoti gerą knygą „Silva Rerum“. Paveikios, bet „metonimiškos“ – kai dalis pateikiama vietoj visumos – detalės man primena pasakojimą apie Staliną, – jis buvo geras žmogus, nes pavežė sunkiai malkas nešančią senutę, vienąkart, kaime. Beje, oi, kaip Mariui pritariu dėl deminutyvų! Kavytė, mėsytė, žuvytė, Lietuvėlė, sniegelis, butukas ir pinigėliai. Poetė Ilzė Butkutė šią lietuvių šnekamosios kalbos problemą įvardijo „7 meno dienose“ vienu žodžiu – „fakofiukas“. Galingoji VLKK savaitraštį nuožmiai nubaudė? (Kiek litukų?)

Painiojama ar neskiriama oficialiosios ir šnekamosios, meninės kalbos veikimo erdvė. Įdomiausia, kad ir rašytojų, ir kalbininkų. K. Sabaliauskaitės straipsnyje minimas, kaip ji sako, juokingas atvejis iš praeitų metų Knygų mugės. Man jis irgi juokingas, tik kitaip. Kalbos komisijos atstovas rengiasi įteikti prizą rašytojui (-ai) už taisyklingiausią kalbą. Kristina sako šalia sėdinčiai kitai nominantei Paulinai Pukytei: „O, tai gal tau?“ Argumentas – Paulina yra Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja. Na čia nesuderinami dalykai – kaip apatinės kelnės mylintis ar naktiniai paplūdimyje. Rašytojos toliau stebisi, kad prizą gauna M. Jonutis… nors jo knygoje teksto yra labai nedaug. Taisyklingiausias tekstas gali būti ir keleto lapų iliustruotoje knygoje, lygiai kaip į literatūros istoriją galima patekti parašant vieną eilėraštį.

Karalienės kalba. 1953 metų Kalėdos

Prizo rašytojui už taisyklingiausią kalbą intencija, ko gero, atkeliavo iš sovietmečio. Tada literatūra negalėjo būti neidėjinė ir jai būdavo sugalvojama misijų, viena iš nekalčiausių – puoselėti gimtąją kalbą. Bet dabar, kai romanistika tampa žurnalistika, manau, toks prizas vėl tampa aktualus. Rašytoja D. Kalinauskaitė sako, kad jį reikėtų teikti ne už taisyklingiausią, bet už meniškiausią kalbą.

Dėl manipuliavimo raiškos laisve ir apskritai laisve kalbant apie kūrybą. G. Juocevičiūtė, prisistatanti kaip Azijos studijų specialistė, įspūdingą kelionių patirtį turinti žurnalistė (nors tai nieko bendra neturi su kalbos pojūčiu), kalba apie pas mus, jos manymu, įprastą laisvos minties kastravimą. Ji pateikė konkrečius „Tyto albos“ redagavimo pavyzdžius, praleisdama puikią progą jų nepateikti. Aišku, be konteksto, iš pabirų žodžių neįmanoma suvokti klaidų dydžio. Bet garbė redaktorei Palmirai, bandžiusiai surinkti „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusios Honkongo gamtos“ trupinius. Moterėle straipsnyje vadinama redaktorė dar kaltinta bendrojo išsilavinimo neturėjimu, nes nežinojo, kad Katie Melua daina, „karaliavusi „topuose“, yra daina. Na čia, kaip sakoma, no comment. Panašiais atvejais gal „padėkime vieni kitiems, bet ne ant vienas kito…“

G. Juocevičiūtė, parašiusi su bendraautoriu daugybę straipsnių, teigia, kad „įkvėpimo pagautas rašytojas gali be jokio sąžinės graužimo nuskristi į dausas arba nugrybauti į lankas“… Palmira ir Lolita Varanavičiene, na leiskite kitą kartą autorei tai daryti, a?..

Suradau įdomų dėsnį – nelaisvi rašydami knygas pas mus labiausiai jaučiasi: a) žurnalistai; b) ilgai gyvenę ar gyvenantys ne Lietuvoje; c) nestudijavę (kokios nors) kalbos akademiniu lygiu. Ketverius metus turėjau patirties (žurnalistinės – taip pat) svetur. Kalbantis ne gimtąja kalba aktualizuojamas susikalbėjimo lygmuo, nors ir būtų kalbamasi labai aukštu lygiu, apie subtilias problemas ir siaurą sritį. Profesorė V. Kelertienė ir literatūros kritikė a. a. G. Maziliauskienė turėjo sukūrusios teoriją, kad kitos kalbos išmokti puikiai neįmanoma, jei į natūralią jos terpę nepakliūvi anksčiau, nei tau sukanka 12–14 metų. Jos galėdavo sklandžiai angliškai kalbantį imigrantą nustatyti per kelias minutes vien iš the vartojimo paklaidų. Žurnalizmas nuo literatūros skiriasi, nors ir kaip tai kam nepatinka. J. Brodskis sakė, kad eilėraštis yra lingvistinis įvykis. Proza, net ir dokumentinė, irgi, jei grojama visais kalbos registrais. Žmogui, kuris kasdien kalba dviem, trimis kalbomis daugelį metų, kokio nors priešdėlio keitimas lietuvių kalboje ima atrodyti nereikalingas priekabiavimas. Kaip ir prašymas pateikti tekste angliškos dainos vertimą. Kam? Praguglinsim, transleitorius išvers, nereiktų parintis.

Pagrįstai kyla vienas klausimas. Jei rašytojai moka angliškai (ir ne tik), yra seniai integravęsi į aukštos kultūros vakarietiškos šalies gyvenimą, tiesiog verda jame, kaip galima suprasti iš įdomių straipsnių apie Italiją, Britaniją etc., o čia „nuolat iš institucijų įbaugintų redaktorių patiria nuožmų redagavimą“, tai kokio velnio čia spausdintis? „O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“ Jei turėčiau neprovincialią (ne lituanistės) specialybę, mokėčiau taip gerai anglų kalbą, kad net žinočiau „Oxford English Dictionary“, „Merriam-Webster“ sudarymo principus ir net dinamiką, saugočiau savo rašytojos talentą integruodamasi į vakarietišką – visų pirma rašto – kultūrą. Neužsiiminėčiau nuolatos vakarietiškos šalies ir Lietuvos realijų lyginimu. Nesukčiau sau galvos dėl beviltiškai atsilikusios – …klimatu, kulinarija, rengimosi stiliumi, meno vadyba bei paminklais, aptarnavimo kultūra, literatūra, sūrių gamyba, espreso kavos virimu ir cepelinais – homofobiškos netolerantiškos antisemitinės Lietuvos. Juolab kad ir honorarus čia net geriausių knygų autoriams iš kai kurių leidėjų tenka išlupti su advokatais. O gal čia veikia banalus sovietinio kaimiečio kompleksas – geriau atrodyti provincijoje pirmam… nei būti vienu iš porcelianinių saulėgrąžos sėklelių „Tate“?

Man atrodo, kad didžiausias Lietuvos pažeidumas dabar darosi jos pažeidumo akcentavimas su pasimėgavimu spaudoje kasdien – pradedant kaklaraiščių ir sanitarinių mazgų tėvynėje netobulumu, baigiant prezidentės „lemtingomis klaidomis“, daromomis nuo ryto iki vakaro Rytuose ir Vakaruose.

Kai žiauriai sąmojingas improvizatorius Algis Greitai gaudo paslaptingąjį vandalą Solomoną, grafičiais puošiantį Vilniaus baroką, jis nesupranta, kad gaudo save – televizijos eterio ir interneto Solomoną, kuriuo seka dideli ir maži „le broniai“. Turiu omenyje jo keiksmažodžius, pridengtus pypt, užsitęsusį humorą žemiau juostos, grabinėjimosi imitavimą laidose ir panašius dalykus. Gyvenimas eteryje be stabdžių – visų pirma kalbinių – po kurio laiko atidaro vartelius kitiems dalykams. Žymus choreografas vienoje iš žiūrimiausių laidų kreipiasi į šokėją: tavo dupcė labai graži, bet ja visko neužsėsi. Vėliau ateina ir kita stadija. Kai po šokio paprašyta pakelti koją šokėja atsisako tai daryti ne ant parketo, tas pat choreografas klausia: o kas yra? gal tau „moteriškos dienos“? Tokiais atvejais imu bijoti televizoriaus kambaryje net kaip baldo. Algio Greitai angliški intarpai primena sovietmečio ukolą, Romką, zapojų, kryšką ir davaj, neva teikusius kalbai laisvumo, natūralumo ir paaugliško šaunumo. „Ponas N. laimės rinkimus? Unbelievable…“ Na bet svetimybės – stafai, dylai, topai, draivai, frykai – yra tik banalūs, lengviausiai pastebimi lūzeriai, palyginti su kitais svetimos kalbos veikimo būdais.

Dar būtų galima prisiminti kalbininkės L. Vaicekauskienės interviu paliestą kalbos prestižą ar plėstis, kaip žargonas (jei jis neatlieka ir kitų funkcijų meniniame tekste) bukina, nes vienas žodis cool ar ge-e-eras atsakant (ir mąstant kartu) pakeičia mažiausiai keletą vertinimo variantų. Nelįsdama daugiau į psicholingvistiką dar prisiminsiu Algio Greitai ir jo kolegos kurtą dviejų kalbajobių parodiją internete. Visi žinome, jei trūksta inteligencijos ar ramios intelekto jėgos, tai oponentas vaizduojamas su fiziniu trūkumu.
Pvz., sugedusiais dantimis. Man bus pasakyta, kad parodijuojant galima daryti bet ką. Taip, daug ką, bet visada yra lygio ženklai ir tie ženklai sumenkina tai, kuo žaviuosi, – neįtikėtiną A. Ramanausko gebėjimą persikūnyti, žaibišką reakciją, šaržavimo tikslumą, šelmio įtaigą… Vaikai pionierių stovyklose priešus ištepdavo dantų pasta. Kai kurie dienraščiai pateikdavo „fotošopu“ apdorotas savo oponentų nuotraukas, pvz., žvairų. K. Sabaliauskaitė apie Knygų mugėje prizo įteikti (!) pasirodžiusį kalbininką rašo: „Kostiumuotas tipelis gestapininko, atsiprašau, kalbos inspektoriaus žvilgsniu…“ Na rašytoja, rašanti elegantiškus straipsnius apie vakarietišką stilių ir mentalitetą, turbūt geriau žino, ar čia nėra argumentas ad hominem.

Unbelievable… Negi aš, G. Radvilavičė-Subačė, nebūdama kalbininkė, pereisiu prie norminimo ir anglų kalbos pavojų ir „pavojų“. Lietuvių kalba, ištvėrusi carą, ištvers, žinoma, ir kartais neprotingus VLKK nurodymus, ir anglų kalbos įtaką, ir norminimą. Bet…

Mane irgi piktina kirčiavimo norma Anà, Astà (gal ir mazdà). Šnekamojoje kalboje kaip kirčiavau šių žodžių pirmąsias a nuo seno (kai dar mazdų nebuvo), taip ir kirčiuosiu. Tačiau bet kokia kalba yra sistema. Jei daikto paskirtį, rūšį nurodo neveikiamosios rūšies dalyvis ir mūsų nepiktina rašomasis stalas, tai turėtų nepiktinti ir aktyvinamas (aktyvinamasis) reagentas. Kodėl anksčiau šie pavadinimai įvairavo – nežinau, turėtų atsakyti kalbos normintojai, nes žmonės buvo pripratę. Taip, „numelioruoti“ atrodo diktoriai televizoriaus ekrane namie ant sofos sėdintiems rašytojams, bet, manau, gerai, kad iš viešojoje erdvėje dirbančių žmonių, kurių instrumentas yra kalba, reikalaujama kalbėti taisyklingai. Oficialių asmenų oficialiosios kalbos painiojimas su šnekamąja ar žargonu, nors ir kaip tai kurtų kalbos ekspresyvumą, kalbėtoją daro prasčiokišką ir verčia skeptiškai vertinti jo teiginius. Vakarų šalys yra tolerantiškos kalbai, tačiau pasaulyje daug kartų su nuostaba kartojamas V. Putino pasiryžimas priešus „zamočit’ v sortire“. Atrodo, tik Rusijoje buvo nustebta mažiau, nes prezidentas kalbėjo svajakams. Nežinau, ar JAV Kongrese politikas, sakydamas kalbą, gali sakyti: I am gonna, o rašte, pritardamas kam nors, parašyti: Yea. Jei dabar turėčiau šalia pašnekovą kokį Solomoną, tai jis man paprieštarautų sakydamas, kad A. Mockus (Kolumbijoje jį vadina Mokus) parodė studentams subinę, tapo Bogotos meru ir net dabar tebėra labai populiarus (žinoma, ne vien dėl to). Pacituosiu čia – tyčia – Aldoną Pupkį: „Pirmasis, sugalvojęs metaforą gilus dangus, buvo genijus, visi pakartoję – epigonai.“

Anglų kalba sunkiasi į lietuvių nepastebimai, ir ne tik ją turtindama, bet ir darydama monotonišką, nelogišką, sustabarėjusią. Dažniausiai įpykę dėl redagavimo autoriai, ypač žurnalistai, kaip tik šitų klaidų nemini savo straipsniuose, o gal net nepastebi. Sunku dabar jau rasti kokiame portale abstrakto vienaskaitą: paskirtas aukštas kompetencijas turintis specialistas; valstybių praktikos, įmonių pardavimų apimtys, rizikos ir pelnai. Rinkos, ekonomikos, demokratijos, įtakos, tvarkos. Pedagogė rašo: „Dirbdama su neįgaliaisiais įgijau visai kitokių patirčių.“ Toliau… Savanorė: „Su skurdu susidurdavau kasdien veidas į veidą.“ „Delfi“: „Tačiau maisto kainos ir maisto stygius vis dėlto suveikė tarsi gaidukas, ir dabartinė padėtis primena užburtą ratą.“ „Lietuvos rytas“: „Po dešimties metų gyvenimo gatvėje T. Williamsas gavo antrą progą, kuri pamažu pakeis viską.“ „Garsus iliuzionistas D. Blaine’as tapo tėvu po to, kai siaučiant pūgai buvo priverstas skubiai vežti gimdyti pradėjusią sužadėtinę į ligoninę.“ „Seimo narys P. Gražulis jo inicijuotas pataisas prieš „homoseksualumo propagavimą“ pasmerkusį Europos Parlamentą paragino persvarstyti rezoliuciją.“ „Rekordiškai sumažėjo darbo vietų.“ „Dainininkė dramatiškai sulieknėjo.“ Bla bla bla. Kasdien, kaip sako kai kurie JAV lietuviai, turiu gerą laiką tai skaitydama. Blogi vertimai, kurių viešojoje erdvėje apstu, kalbai įtakos turi, žinoma, netiesiogiai. Bet turi. Minėtas juokingas po to, kai jau seniai gyvena. Daugybė kitų atvejų – viena vertus, kita vertus kas antroj pastraipoj, kai „niekas nesivarto“. Šiuo atveju tyliai kerštauju anglų kalbai ir sakau: „On the one hand, on the second hand…“

On the second hand, gaila, kad sausuoliai kaktusai redaktoriai, kalbos normintojai ir šiaip kalbininkai neturi tokio ginklo kaip rašytojai – iškalbos ir stiliaus. Seniai jau būtų įsilieję į diskusiją kita nuomone, tai visada sveika. Pavarę būtų rašytojams grakščiai, ne talibaniškai, su visomis jų kompetencijomis ir patirtimis (toliau – pavyzdžiai iš minėtų G. Juocevičiūtės, A. Užkalnio, K. Sabaliauskaitės straipsnių): „suverenių tautos galių įkvėpti“, „nepakeičiamumu įsitikinę biurokratai“, „pridususi valdiška kontorėlė“, „įžūli demagogija“, „anuometis pristovėtų kabinetų tvaikas“, „išmėsinėtos knygos nugula į lentynas“, „sekta“, „siauro akiračio filologijos maniakės“, „skaitalai“, „banditai“, „susireikšminusios filologės, be jokios gėdos kniausto ir pjausto… tekstus… iš pasąmoningo pavydo“, „bestuburiai autoriai“. (Į šitą plejadą specialiai įmečiau ir laukinio internauto nuomonę… Atspėkite kuri! Nupirksiu bilietą į filmą „Karaliaus kalba“.)

Na, o dabar ką? Atsirašo VLKK kolektyviai, vienu trumpu atsakymu, pilka partijos vedamojo kalba. Nei galios, nei įtaigos, nei įvaizdžio. Net penkių „agitpropo“ retorikos taisyklių nėra, kurias išmanė kiekvienas „gramatnas“ bolševikas. Anuometiniu sovietiniu tvaiku kaltinami kalbininkai šių taisyklių galėtų pasimokyti iš rašytojų ir žurnalistų, kartais gyvenančių ir Vakaruose.

Pirma taisyklė – visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo. Antra – diskredituoti oponentą parodijomis. Trečia – taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos būtų galima panaudoti savo tikslais. Ketvirta – savo požiūrį pateikti taip, kad tai atrodytų visų nuomonė. Penkta – tai nuolat kartoti žiniasklaidoje. Bingo!.. Kol rašiau šitas pastabas, sako, „Lietuvos ryte“ pasirodė dar vienas A. Užkalnio straipsnis apie talibaną. Kaip juokauja Algis Greitai, soriukas, į tą nebereaguosiu. Tiesiog nebespėju šio žurnalisto tekstų skaityti: kak ne ostanovit’ beguščevo bizona, tak ne ostanovit’ pojuščevo Kobzona.

Atiduodama tekstą „Šatėnams“ paprašiau redaktorės dar kartą patikrinti angliškus žodžius. Tą kalbą moku blogai, galėjau palikti klaidų. Esu įsitikinusi, kad trečia akis visada praverčia. Neabejoju, kad, kaltindama Komisiją in corpore anglų kalbos nemokėjimu, „vaikui gėdą darančiomis klaidomis“ žodyje Queen, K. Sabaliauskaitė pasitikrino, ar tai nebuvo korektūros klaida, antrą kartą palikta „Lietuvos ryto“ redaktorės ar korektorės. Būna, tos apmaudžios klaidos įsibrauna… Kaip atsitiko vienoje vietoje pačiai Kristinai straipsnyje apie „Aš už Pegasą…“ kalbant apie žodynus – „Mirriam-Webster“.

Politiškai korektiški žmonės sako – pasikeitėm nuomonėmis. Ne mokslinėmis, ne kietai argumentuotomis, familiariai, eseistiškai… Žiemą, tamsiais tamsios Lietuvos vakarais, mąstydama apie daug ką, tebespėlioju… Na kas vis dėlto kaltas, kad Lietuvoje pastaraisiais metais taip baisiai suklestėjo esė? Be penkių minučių (tiksliau – be penkių dienų) Nacionalinės premijos laureatas RoRa sako, kad Vytautas Landsbergis.

Šis tekstas – tai bandymas suprasti rugsėjo 24 dieną „Šiaurės Atėnuose“ publikuotą Vytauto Girdzijausko recenziją „Odė kapitalizmui“, vertybiškai aptariančią Vytauto Rubavičiaus knygą „Postmodernusis kapitalizmas“. Sužinojęs, kad žinomas poetas („Poezijos pavasario“ laureatas) ir filosofas (vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjęs nagrinėti prancūzų postmodernistų filosofiją) išleido tokią knygą, neabejodamas nusprendžiau dalyvauti jos pristatyme, kurį šių metų kovo 10 dieną organizavo kairuoliškų pažiūrų intelektualų inspiruotas savišvietos projektas pavadinimu LUNI (Laisvasis universitetas). Knygos tema nėra artima mano filosofiniams interesams, tačiau ją įsigijau davęs sau žodį kada nors perskaityti ir apmąstyti, nes jos pristatyme skambėjo dabarties socialinio gyvenimo realijų analizė, sietina su galimu į filosofines įžvalgas pretenduojančių socialinių konceptų formulavimu. Kaip žinoma, šio laikotarpio žmogus vargu ar gali vadintis išprususiu, jei nesidomi, kur ir kaip gyvena.

Taip supratau ir Girdzijausko recenzijos intencijas. Tačiau skaitant jo samprotavimus ėmė smelktis kelių lygių abejonė: ar čia rašoma apie tą patį veikalą, kurį nusipirkau metų pradžioje? Ar Rubavičius galėjo taip neadekvačiai pristatyti savo knygą, tai yra pasakoti apie jos turinį taip, kad suprastum visiškai kitaip? Gal aš ką neteisingai supratau? O vis dėlto – ar supranta ir Girdzijauskas, ką skaito ir apie ką skaito? Pagaliau gal recenzija  /  rašinys „Odė kapitalizmui“ tėra subjektyvi nuomonė? Jei taip – ar tokios nuomonės skelbimas nėra knygos turinio iškraipymas su visomis kultūrinio konteksto kūrimo pasekmėmis? Daugoka klausimų, kad į visus argumentuotai atsakytum, bet tokia netikėta intriguojanti klausimų lavina paskatino perskaityti „Postmodernųjį kapitalizmą“. Štai kelios filosofinius tekstus mėgstančio autoriaus pastabos, kuriomis nepretenduojama padėti tašką diskusijoje apie kapitalizmą, tik bandoma silpnu balsu įsilieti į monologinį kalbėjimą ir paskatinti poliloginį kalbėjimą (toks galimas net rašytiniuose tekstuose, jei laukiama prelegento atsakymo ir klausimų, o ne ruošiamasi jam autoriteto ir žinovo tonu nurodyti klaidas ar pamokyti neteisingai nuklydus).

Kaip supratau, Rubavičiaus teorinė studija „Postmodernusis kapitalizmas“ parašyta stiliumi, balansuojančiu tarp sociologinio diskurso ir aukšto lygio žurnalistinių-analitinių komentarų (Rubavičius ne vienus metus tokius komentarus publikuodavo internete). Regis, tai tampa šios knygos pranašumu, nes painias socialines teorijas padaro pakankamai suvokiamas didesniam skaitytojų būriui. Socialinių žmonių saitų pasaulis, jo dėsningumai, teorijų raidos ir kaitos niuansai knygoje dėstomi aiškiai ir kryptingai, o autorius atskleidžia, kad veikiamas dviejų iškilių mąstytojų – sociologo Karlo Marxo ir filosofo Martino Heideggerio – formuluoja pagrindinę knygos mintį, jog dabartinis mūsų gyvenamo pasaulio būvis yra nenutrūkstama raida ankstesnių įvykių – naujaisiais laikais susiklosčiusios socialinės santvarkos ir būties raidos istorijos. Vedamas šios minties Rubavičius bando plačiai analizuoti mus supančio socialinio sambūvio klodus, ekonominės santvarkos – kapitalizmo – ištakas, šios santvarkos esminius bruožus, jų kaitą, įtaką ir sąlytį su visuminiu žmogaus pasauliu, kurį Heideggerio sąvoka galėtume apibrėžti kaip In-der-Welt-Sein (būtis-pasaulyje). Pratarmėje autorius gana aiškiai apsibrėžia savo tyrimo teritoriją – teorinė studija (plačioji auditorija pagal dabartinę madą sakytų „filosofinė“), taip pat glaustai pristato šios studijos pagrindinius teiginius: nuo kapitalizmo sistemos neįmanoma atsiriboti, taigi ir visiškai „iškristi“; kapitalo kaupimas  /  savidauga yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, kuri tampa pagrindine socialinių saitų organizacijos gaire; postmodernybę savo studijos kontekste traktuoja kaip tokį žmonių būvį, kada gamyba yra pajungiama vartojimui, dėl to ir pats vartotojas tampa vartojimo produktu ir vyksta (gal jau įvyko?) absoliutus „suišteklinimo“ procesas, apimantis ir patį subjektą. Knygos autorius atskleidęs savo kortas pademonstruoja grakštų pasjanso dėliojimą, argumentuodamas šių minčių pagrįstumą ir tuo primindamas ką tik Lietuvą aplankiusio jau gyvu sociologijos klasiku vadinamo Zygmunto Baumano minties plėtotės stilių.

Pratarmėje atskleistos teksto pagrindą sudarančios mintys plėtojamos parodant jų teorines ištakas (1 skyrius), aptariant esminius kapitalizmo bruožus (2 skyrius), konstatuojant ir įvertinant dabarties situaciją (3 skyrius), apžvelgiant pagrindinius ją palaikančius veiksnius (4 skyrius), vienas iš esminių dabarties situacijos bruožų aptariamas skiriant šiek tiek dėmesio lietuviškoms aktualijoms (5 skyrius). Knygoje, kaip ir dera teorinei studijai, išlaikyta pakankama distancija aptariamų fenomenų atžvilgiu, todėl joje nerasi vertinimų, blogai ar gerai vystosi žmonių socialinė santvarka. Laukiantys patarimų, kaip „nuversti“ kapitalizmą ar kuo jį pakeisti, taip pat liks nusivylę (beje, šių dalykų pasigedę LUNI studentai labiausiai rėmė prie sienos Rubavičių minėtame knygos pristatyme ŠMC). Sunku netgi identifikuoti knygos autoriaus poziciją jo aprašomų fenomenų atžvilgiu. Tik atidus skaitytojas gali rasti nežymių paties mąstytojo požiūrio pėdsakų – 1 skyriuje, aptardamas įsigalinčius gundymus nemirtingumu, to paties tiražavimą ar simuliakrų gausą, Rubavičius primena Jeano Baudrillard’o įžvalgas, kad toks kartojimas naikina kitoniškumo pajautą ir vaizduotės sritį, bei pats priduria, kad „žmogui reikalingas transcendencijos Kitas, nes būtent Kitas jam suteikia galimybę tapti nelygstamu individu; žmogus savo būtį grindžia ne pats ir ją grindžia ne jo kūriniai, bet tas esminis Kitas, šitaip palaikantis ir savo paties kaitą. Kitas nustato socialumo režimą, įtvirtinantį žmonių kitoniškumą. Vyru tampama moters akivaizdoje, o moterimi – vyro.“ (p. 67) Tik tokie gana nežymūs teiginiai suteikia pretekstą svarstyti teksto autoriaus požiūrį į kapitalizmo fenomenus, tačiau neskubėdami vertinti galime pažymėti, kad vienintelis dalykas, ką galima labai atsargiai, su intelektualiu saiku teigti, o gal geriau būtų pasakyti – klausti paties Rubavičiaus: „Ar tiesa, kad postmoderniojo kapitalizmo situacijoje geriausia išlaikyti kritišką distanciją ir dalyvaujant šioje socialinėje terpėje ieškoti galimų gyvenamojo pasaulio nišų, kurios leistų žmogui gyventi orų gyvenimą?“

Tuo tarpu Girdzijauskas „Postmodernųjį kapitalizmą“ perskaitė visiškai kitaip, bent jau tokį savo požiūrį pateikė rašinyje „Odė kapitalizmui“. Atrodo, kad recenzentas visiškai nesuprato pagrindinės Rubavičiaus knygos intencijos ir esminių minčių, nors tuo sunku patikėti: juk knygos autorius viską labai aiškiai išdėsto pratarmėje. Iš šio supratimo  /  nesupratimo  /  išankstinės nuomonės  /  nežinia ko klostosi visa rišamoji „Odės kapitalizmui“ grandis. Girdzijauskas savo pamąstymus apie kapitalizmą supina iš praktinių aspektų (nors Rubavičius akcentavo, kad jo knyga teorinio pobūdžio), paįvairindamas knygos citatomis, kurios, ištrauktos iš konteksto, įgauna kitas prasmes, ir iš to daro labai keisto pobūdžio išvadas (nors gana logiškas, jei laikysimės versijos, kad knyga buvo nesuprasta). Pavyzdžiui, Girdzijauskas cituoja Rubavičių: „Meno suprekinimas – viena svarbiausių temų, nagrinėjamų veikale. „Didysis menas išeina už savo ribų ir atsisako savo tikslų romantinio meno etapu, ir tas „išėjimas už“ yra perėjimas į kasdieninę gyvenimo tikrovę ir neišvengiamas virtimas masiniu ar populiariuoju menu arba, XX a. filosofų kalba, meniniu kultūrinės industrijos gaminiu.“ (p. 90) Toliau plėtodamas mintį apie romantinį meną, autorius pasiremia Hegeliu ir tęsia: „Galima sakyti, kad menas netenka savo substanciškumo ir įsivyrauja prekinių meno dirbinių formos, tik pažyminčios ir imituojančios dvasinio gyvenimo reikšmes ir grožio kūrimą.“ (p. 92) Įgavęs tokį pavidalą, menas nebetenka pažintinės reikšmės ir kritinio požiūrio į vartotojų visuomenę, kol galiausiai postmoderniuoju laikotarpiu susilieja ekonomika ir kultūra – „…kultūra yra tapusi rinkai kultūros prekes ir paslaugas gaminančia ekonomine galia, kuri telkia būdus vartojimui skatinti bei įvairinti ir platina bei įtvirtina vartotojiškumo ideologiją“ (p. 100).“ Skaitydamas šią ištrauką neaptinki nieko ypač stulbinančio, greičiau akivaizdybių konstatavimą (kaip ekonominė socialinė santvarka veikia meną ir kas su juo vyksta), bet Girdzijauskas iš šio samprotavimo daro štai tokią išvadą: „Žodžiu, vartojimas ir vartotojiškumas perkeliamas į idealiąją plotmę ir tampa visos visuomenės siekiamybe ir galutiniu tikslu.“ Tokių išvadų Rubavičiaus tekste nėra, nes studijoje atsiribojama nuo etinio  /  vertybinio sprendimo, tuo tarpu Girdzijauskas tokių sprendimų neslepia ir nevengia: „[...] nes kapitalizmas laikomas jos pamatu ir garantu, peršokant per sistemos properšas, praleidžiant pro akis didžiąsias jos ydas. [...] du trečdaliai žmonių nuolat gyvena skurde – vis dėlto monografijos autorius, nepajėgdamas visiškai nutylėti šios skaudžios problemos, mėgina laviruoti [...].“

Tokie etinio / vertybinio pobūdžio teiginiai patys savaime nėra kritikuotini, bet, atsižvelgiant į Rubavičiaus knygos turinį ir pridedant Girdzijausko požiūrį, besiskleidžiantį štai tokia tonacija: „Čia toliau giedama miesto ir kapitalo susiliejimo giesmė“, ir tokius priekaištaus (abejotina, ar tai yra kritika): „[...] negi iš tikrųjų autorius yra taip įtikėjęs kapitalizmo idėjos teisingumu, kad išleidžia iš akių didelę dalį esminių jo bruožų, kuriuos galėtume pavadinti nepagydomomis jo ydomis – nusikalstamą gobšumą ir plėtrumą, gebą naudotis žmonių silpnybėmis, amoralumą ir vienintelio dievo, kurio vardas Pelnas ir Nauda, garbinimą“, jie tampa intelektualine nuodėme. Išreikšdamas savo neigiamą požiūrį į procesus, kuriuos iš tiesų norisi kritikuoti, Girdzijauskas staiga paverčia nagrinėjamą autorių kapitalizmo apologetu. Taip falsifikuojama kritika ir jos teisėtumu bei kritiko kompetencija norisi abejoti. Kyla klausimas: ar jis iš tiesų skaitė tai, ką deklaravo skaitęs? Čia išryškėja paradoksali supratimo / nesusipratimo ironija – Rubavičiaus įžvalgos apie meno raišką postmoderniajame kapitalizme pasitvirtina šių tekstų diskusijos teritorijoje. Rubavičius rašo apie postmoderniojo kapitalizmo sąlygomis kultūrinį / meninį procesą genantį mechanizmą, kurį stumia pirmyn vartojimo prioritetas, turinio neadekvatumas ir keitimasis ženklais bei apimtimi, ideologijos gausa etc. Girdzijauskas žavisi Slavojumi Žižeku ir nurodo jo kairuoliškumą kaip alternatyvą Rubavičiui. Tačiau Žižekas yra visai kitokio pobūdžio teoretikas, talentingas retorikos meistras. Rubavičius kalba pustoniais. O ir kapitalizmo fenomeną šie autoriai nagrinėja iš visiškai kitos perspektyvos, skirtingų diskursų teritorijoje ir vedami visiškai kitų intencijų, ko pagaliau abu neslepia. Žižekas pats virtuoziškai naudojasi žiniasklaida ir kultūros vartojimo impulsais ir kartu tarsi tampa Rubavičiaus aprašytu vartojimo fenomeno herojumi.

Galima pritarti daugumai Girdzijausko pastabų apie kapitalizmo blogybes, bet kelia abejonių jų pasitelkimas aptariant Rubavičiaus knygą, nes juk ir pats Rubavičius yra kapitalizmo blogybių kritikas. Kita vertus, gal ir čia pateikta galima knygos supratimo versija tėra vienas iš supratimo kaip nesusipratimo paradoksų.

VIRGINIJUS GUSTAS