Eišiškių herbas

Minėtos Lietuvos vietovės nuo seno pasižymėjo stipriu Dievo Motinos kultu, susijusiu su, kaip tikima, stebuklingų galių turinčiais Marijos paveikslais, tačiau šiuo atveju ne mažiau įdomu panagrinėti pačią apokaliptinės moters simboliką ir jos virtimą Kristaus gimdytoja katalikiškoje ikonografijoje.

Apreiškimas Jonui, dar vadinamas Apokalipsės knyga, – paskutinė Naujojo Testamento knyga, parašyta, ko gero, I a. Vaizdinga simboline kalba antrąjį Kristaus atėjimą, pasaulio pabaigą ir baisųjį teismą pranašaujančio rankraščio autorystė nėra tiksliai nustatyta, tačiau tradiciškai manoma, kad jo kūrėjas yra apaštalas Jonas.

Apreiškimo tekste paslaptingoji moteris aprašoma po septynių pasaulio pabaigos angelų su septyniais trimitais: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (12, 1). Toliau Patmo saloje Jonui buvo apreikšta, kad nėščia moteris kentėjo baisius sąrėmius. Staiga prieš ją iškilo didžiulis septyngalvis, trečdalį dangaus žvaigždžių milžiniška uodega nužėręs slibinas, tik ir laukiantis, kada galėsiąs praryti moters vaisių. Ir pagimdė ji sūnų – būsimąjį pasaulio ganytoją. Šis iškart buvo paimtas į dangų, o baisingoji sena gyvatė, „vadinama Velniu ir Šėtonu“, susikovė su arkangelu Mykolu ir jo nublokšta krito į žemę. Įniršęs slibinas puolė persekioti dykumoje pasislėpusią moterį, tačiau dangiškos jėgos vėl siuntė pagalbą: apsisiautusioji saule gavo erelio sparnus, ir šie ją nunešė į saugią būstinę.

Šią paslaptingą Apreiškimo Jonui dalį mėgino aiškinti įvairių epochų ir skirtingų krikščioniškų konfesijų teologai. Saule apsisiautusios moters figūra dažniausiai buvo aiškinama kaip simbolizuojanti Bažnyčią ar Kristaus motiną – Švč. Mergelę Mariją. Katalikų tradicijoje būta bandymų sujungti šias dvi gana skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, Jose-phas Ratzingeris, popiežius Benediktas XVI, yra pareiškęs, kad Apokalipsės moteris kartu simbolizuoja ir Bažnyčią, ir Dievo Motiną.

Jeigu tikėtume, kad Apreiškimas sukurtas I a., tai yra negailestingai krikščionis persekiojusių Romos imperatorių Nerono ir Domiciano valdymo laikotarpiu, nenuostabu, kad rašant apie paslaptingąją dangišką moterį omenyje turėta susidorojimus kenčianti krikščionių bendruomenė. Būtent taip manė ankstyvosios krikščionybės autorius, šventuoju kankiniu vėliau paskelbtas Hipolitas Romietis (apie 170–235). Savajame „Žodyje apie Kristų ir Antikristą“ jis teigė, kad rašydamas apie moterį „Jonas nurodė į Tėvo žodžiu apsitaisiusią, skaisčiau už saulę žėrinčią Bažnyčią“, o dvylika žvaigždžių virš moters galvos reiškia „dvylika apaštalų, per kuriuos įkurta Bažnyčia“.

Gana išsamų klasikiniu laikomą Apreiškimo komentarą parašęs Kapadokijos Cezarėjos vyskupas Andriejus (VI–VII a.), remdamasis „šventų vyrų“, tokių kaip Metodijus Olimpietis, pamokymais, samprotavo, kad neteisinga Apokalipsės moterį tapatinti su Dievo Motina, nes apaštalas Jonas rašė apie būsimus ir esamus dalykus, bet ne apie jau gimusį Kristų. Pasak Andriejaus, „apsisiausti saule“ reiškia žėrėti šlovinga Išganytojo teisingumo šviesa, o mėnuo po moters kojomis, kaip simbolinis „pasaulinių vandenų“ valdovas, reiškia apvalančio krikšto vandens paslaptį. Beje, jis neužmiršta paminėti ir kito mėnulio aspekto. Saulė reiškia laikui nepavaldžią dievišką šviesą ir absoliučią dangišką valdžią, o nuolat besikeičiančios mėnulio fazės simbolizuoja permainingą žemiškos valdžios laikinumą. Taigi Apokalipsės moters vaizdinyje tai, kas dieviška, priešpriešinama tam, kas žemiška. Dvasia – materijai, diena – nakčiai, „aktyvioji“ liepsna – „pasyviajam“ vandeniui.

Apreiškimo moters sąrėmiai – tai Bažnyčios rūpestis ir skausmas dėl kiekvieno kenčiančio bendruomenės nario – jos pačios vaiko, o kūdikio gimimą šiame kontekste derėtų vertinti ne kaip tikrojo, o kaip simbolinio, vidinio Kristaus gimimą kiekviename žmoguje, kuriam, Kapadokijos Cezarėjos dvasininko ir jo mokytojų teigimu, būtina realizuotis per atskiro žmogaus pastangas stiprinti savo tikėjimą. Tą vidinį tikėjimą trokštantis palaužti baisusis slibinas yra ne kas kita, o simbolinis visų Kristaus ir krikščionybės priešų įsikūnijimas. Kalbant vaizdinga mitų kalba – iš dangaus nutrenktas Šėtonas, prie kurio galybės apraiškų I a. tikriausiai buvo priskirta ir krikščionims negailestinga Romos imperatorių valdžia.

Moteris, apsisiautusi saule. XII a. pab. miniatiūra. Vokietija

Saule apsisiautusios moters tapatinimas su Švč. Mergele Marija daugiausia būdingas katalikų tradicijai, kurioje Dievo Motinos kultas, palyginti su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, užima itin svarbią vietą.

Simbolinės Apokalipsės moters sąsajos su Kristaus gimdytoja piršosi savaime, nes kai kurios Apreiškimo vietos tarytum alegoriškai atkartoja pačios Marijos gyvenimą. Moteris buvo persekiojama slibino, kaip ir Marija persekiota Judėjos valdovo Erodo (kuris įsakė nužudyti visus gimusius berniukus), jos vyriškosios lyties kūdikiui, visai kaip ir Jėzui, buvo lemta „geležine lazda ganyti tautas“, o vaisiaus paėmimas į dangų priminė Kristaus įžengimą į Tėvo karalystę per mirtį ir prisikėlimą.

Toks apokaliptinės moters vaizdinio traktavimas vadinamas mariologiniu. Didžiausio populiarumo jis sulaukė katalikiškoje Vakarų Europoje ir ypač Vokietijoje, nors vis labiau įsigalint protestantizmui nemaža dalis katalikų teologų pradeda svarstyti, kad vis dėlto galbūt teisingiau būtų Apreiškimo moters vaizdinyje įžvelgti Bažnyčią. Nepaisant to, mariologinė koncepcija niekur nedingo. 1950 m. popiežius Pijus XII Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogmą skelbiančioje apaštališkojoje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ gana nedviprasmiškai pareiškė, kad Apreiškimo moteris yra Kristaus Motina: „Negana to, scholastikos Mokytojai atpažino Dievo Motinos Mergelės paėmimą į dangų kaip kažką pažymėta ne tik įvairiose Senojo Testamento vietose, bet ir toje moteryje, apsisiautusioje saule, kurią apaštalas Jonas regėjo Patmo saloje.“

Būtent katalikiška Vakarų Europos pasaulėžiūra turėjo įtakos savotiškai ikonografinei Švč. Mergelės Marijos vaizdavimo tradicijai, savo ištakomis besiremiančiai apokaliptinės moters legenda. Pirmiausia tai pasakytina apie tuos Dievo Motinos paveikslus, kuriuose ji pavaizduota stovinti virš pusmėnulio, o jos galvą gaubia žvaigždžių vainikas. Į Lietuvą toks vaizdavimas kartu su katalikiška tradicija buvo atneštas iš Lenkijos, o lenkai tikriausiai jį bus perėmę iš vokiečių. Su pasakojimais apie Apreiškimo moterį siejama apie XV a. Vokietijoje gimusi „spinduliuojančių madonų“ (vok. Strahlende Madonnen) tradicija sakralinėje skulptūroje, taip pat Švč. Mergelės Marijos nekaltąjį pradėjimą vaizduojantys immaculata tipo paveikslai. Beje, kartais priminimų apie senąją Apreiškimo moters legendą galima įžvelgti ten, kur mažiausiai tikimasi. Pavyzdžiui, Arsène’as Heitzas, Europos Sąjungos vėliavos kūrėjas, likus dvejiems metams iki mirties pripažino, kad dvylikos žvaigždžių simboliką „pasiskolino“ iš katalikiškos Švč. Mergelės Marijos ikonografijos. „Europos vėliava – tai mūsų Mergelės vėliava“, – 1987 m. teigė šis pamaldumu garsėjęs dizaineris, nors dokumentiniame ES simbolių apraše žvaigždėms priskiriama visai kita prasmė.

Oficialiai palyginti neseniai patvirtintuose Lietuvos grafikų Arvydo Každailio ir Rolando Rimkūno kurtuose Eišiškių, Pivašiūnų ir Kazokiškių herbuose pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų, tačiau būtent toks vaizdavimas slepia gilią ir ne kiekvienam suprantamą simbolinę Apokalipsės mįslę. Pusmėnulio pjautuvas po moters figūra, žvaigždės virš jos galvos. Paslaptingoji moteris, apsisiautusi saule…

Spaudos antis

Taip vadinama pramanyta žinia arba naujiena spaudoje. Posakio kilmės versijų yra keletas, tačiau įtikimiausiai skamba vokiškoji. XVIII a. šios šalies spaudos leidėjai nepatikrintas naujienas žymėdavo lotynišku prierašu NT (non testatur – nepatikrinta). Kadangi NT vokiškai tariama „ente“ (o tai reiškia „antį“), anties vardas ilgainiui prilipo ir sąmoningai skelbiamai klaidingai ar nepatikrintai informacijai.

Sveikame kūne sveika siela

Romėniškos kilmės posakis. Kiek perfrazuotas jis aptinkamas Juvenalio 10 satyroje: „Reikia melsti dievų, kad sveika siela būtų sveikame kūne.“ Beje, romėnams buvo žinomas ir dar kitoks frazės variantas: „Sveika siela retai būna sveikame kūne.“ Taigi, pirminė posakio prasmė: reikia siekti kūno ir sielos sveikatos, nes sveikas kūnas dar neužtikrina sielos sveikumo. Deja, mūsų dienomis frazė dažnai suvokiama tiesiogiai: esą reikia lavinti kūną, o sielos sveikata atsiras savaime.

Štai kur šuo pakastas

Atrodytų, beprasmis žodžių kratinys, tačiau jis reiškia esmės, tikrosios priežasties atradimą. Posakio kilmė tiksliai nėra nustatyta.

Viena austrų legenda byloja, kad šuo išgelbėjo gyvybę XVI a. austrų karvedžiui Sigismundui Altensteigui. Ištikimą šunį jis palaidojo prie savo namų sienos ir pastatė jam paminklą su padėkos užrašu. Garsas apie tai pasklido po apylinkes ir visi traukė prie karvedžio namų, norėdami sužinoti, kurgi tas šuo pakastas.

Pagal kitą versiją, šis posakis kilęs iš folkloro. Senovėje žmonės tikėjo, kad su lobiu piktadariai ar plėšikai į žemę užkasdavo ir juodą šunį – šio vaiduoklis turėjo apsaugoti brangenybes nuo neprašytų svečių. Vokiškai kalbančiuose kraštuose šunimis taip pat vadinti ypač šykštūs žmonės (jų godumas ir niurzgėjimas sietas su šuns urzgimu), apie juos buvo sakoma, kad jeigu tik galėtų, nusineštų visus savo turtus į kapą.

Tarp kūjo ir priekalo

Šis posakis apibrėžia itin sudėtingą situaciją, kai pavojus gresia iš dviejų pusių. Būtent tokią padėtį 1868 m. romane „Kūjis ir priekalas“ aprašė vokiečių rašytojas Friedrichas Spielhagenas.

Tyla – pritarimo ženklas

Panašus posakis aptinkamas Sofoklio tragedijoje „Trachinietės“: „Argi tu nesupranti, kad savo tylėjimu sutinki su kaltintoju?“ Posakis silentium videtur confessio aptinkamas ir popiežiaus Bonifaco VIII (1235–1303) laiškuose.

Varnas varnui akies nekirs

Tai reiškia, kad piktadariai nesunkiai randa bendrą kalbą ir dažnai kenkia kitiems, bet ne panašiems į save.

Posakis aptinkamas XVI a. britų autoriaus ir antikinių tekstų vertėjo Jameso Sandfordo „Malonumų sode“, nors yra antikinės kilmės.

Vienybėje – jėga

Ko gero, ši frazė yra itin senos kilmės, tačiau jos populiarinimas priskiriamas Austrijos-Vengrijos imperatoriui Pranciškui Juozapui I (1830–1916), kuris jį nuolat viešai kartojo. Devizas turėjo politinę prasmę: Austrijos-Vengrijos imperijos galybė priklausė nuo taikaus ir vieningo visų jos tautų sugyvenimo.

Vilkas ėriuko kailyje

Taip paprastai sakoma apie tuos, kurie dedasi romūs ir draugiški, o iš tiesų yra plėšrūs ir pikti.

Iš Evangelijos pagal Matą: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (7, 15).

Visi lygūs, bet kai kurie lygesni

Šiuo ironišku posakiu savo knygoje „Gyvulių ūkis“ (1945) amerikiečių rašytojas George’as Orwellas iliustruoja situaciją, kai deklaruojant visuotinę lygybę sau siekiama išskirtinių teisių.

Viskam savas laikas

Taip sakome, kai norime išlaukti tinkamo momento ar perspėti pernelyg skubančius.

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“ (Mok 3, 1–8).

Žmogus žmogui – vilkas

Šiuo posakiu dažnai apibūdinamas žmonių polinkis į tarpusavio konfliktus.

Frazė aptinkama Tito Makcijaus Plauto (apie 250–184 pr. m. e.) komedijoje „Asilai“. Beje, autorius manė, kad žmonių egoizmas yra prigimtinis, tad būtent iš čia ir kyla visi kivirčai bei nesutarimai. Vėliau daug dėmesio šiam teiginiui skyrė anglų filosofas Thomas Hobbesas (1588–1679), kuris rašė, kad iš vienos pusės žmogus žmogui yra kažkas didingo, o iš kitos – vilkas.

Žuvis pūva nuo galvos

Posakis priskiriamas Plutarchui, nors originale vietoj žodžio „pūva“ yra „dvokia“. Komentuodamas šią antikinę patarlę Erazmas Roterdamietis rašė, kad ji skirta blogiems valdovams, kurie savo sugedimu užkrečia visą liaudį.

Pagal: Вадим Серов. Энциклопедический словарь крылатых слов и выражений.
Москва: Локид-Пресс, 2003

Parengė Vitalijus Michalovskis

Vienas iš tokių paslaptingų romėnų kultūros aspektų buvo vaškinių laidojimo ir protėvių kaukių tradicija, kurios tikrąją simbolinę paskirtį galima tik numanyti. Šios su mirusiųjų kultu siejamos kaukės buvo naudojamos per iškilmingas laidotuves, nešamos gedulingose eisenose, saugomos namų relikvijoriuose, joms aukotos aukos, jos vaizdavo mirusius protėvius. Pateikiame ištrauką iš 1906 m. pasirodžiusios rusų istoriko ir etnografo Stepano Kuznecovo knygos, supažindinančios su šia mįslinga ir kiek baugia senovės tradicija.

Tarp romėnų laidojimo kaukių tradicija pasireiškė stipriausiai ir akivaizdžiausiai. Jų naudojimas parodomojo šarvojimo (collocatio) prieš laidojimą metu buvo susijęs su gerai išplėtotu religiniu ceremonialu; tai ypač turėjo prasmę tais atvejais, kai liga ar žaizdos ant veido bjaurojo negyvėlį; kai lavonas buvo sudarkytas, kai dėl kokios nors priežasties nebuvo galima balzamuoti kūno arba kai dėl ilgalaikio šarvojimo mirusiojo veidas patamsėdavo ir pradėdavo irti.

Šiuo atžvilgiu labai įdomios Nacionaliniame Neapolio muziejuje saugomos dvi vaškinės kaukės iš kapavietės netoli Kumų (Cumae), kur aptikti dveji griaučiai be rankų, kojų ir galvų. Išimama iš kapavietės moters kaukė subyrėjo į smulkias dalis, o vyro labai tikroviškai atkartoja bebarzdžio veido bruožus, yra likusios įstatytos stiklinės akys ir netgi plaukų pėdsakai (Benndorf, Taf. XIV, 6). Archeologo Rossi manymu, tai buvo ketvirčiuotųjų lavonai, perduoti jų giminėms laidoti ir šarvoti su vaškinėmis kaukėmis. Panašus radinys aptiktas 1485 m. Apijaus kelyje (Via Appia), kai buvo atidengta idealaus grožio merginos su auksuotais plaukais kapavietė; pastaruoju atveju veikiausiai tai buvo puikiai pagaminta laidojimo kaukė. Galima paminėti ir kitas Romos imperijos teritorijoje rastas kaukes: 1) Kelno geležinę kaukę (Benndorf, Taf. XIV, 3), 2) Arolzeno muziejaus bronzinę kaukę (ibid., Taf. I, 2), 3) terakotinę kaukę iš romėnų nekropolio netoli Salacia kaimo Portugalijoje (ibid., Taf. XVI, 1), 4) geležinę Leideno muziejaus kaukę (ibid., Taf. XIII, 1), 5) terakotinę kaukę iš Kumų (ibid., Taf. XIII, 2), 6) Mainco geležinę kaukę (ibid., Taf. VII, 2), 7) Kjuzyje (Chiusi) rastos bronzinės kaukės fragmentą (ibid., Taf. VI, 2), 8) tokios pat kaukės fragmentą iš Vaisenburgo [Nordgau] (ibid., Taf. VI, 1). Vardiju tik kapavietėse rastas kaukes, neminėdamas kitų, kurių radimo aplinkybės nežinomos.

Pomirtinė merginos kaukė iš romėnų valdomos Galijos

Anksčiau išvardyti faktai verti dėmesio: jie naujai nušviečia tamsią romėnų imagines (t. y. protėvių atvaizdų) praeitį. Kai kas mano, kad iki IV a. pr. Kr. kaukės Romoje nebuvo naudojamos, nes apie jas neužsiminta Seksto Licinijaus (367 m.) įstatyme, tačiau tai nėra teisinga. Kaukių paruošimo būdo paprastumą rodo Schliemanno radiniai: didelio išmanymo čia nereikėjo, o Polibijo pateikta laidojimo apeigų apžvalga liudija, kad jis susidūrė su papročiu, įteisintu ilgaamže tiek romėnų, tiek artimiausių jų kaimynų – etruskų praktika. Juris imaginum egzistavimas romėnų visuomenėje įrodo, kad jie pradėjo naudoti laidojimo kaukes nepriklausomai nuo graikiškosios įtakos, tačiau manyčiau, kad etruskų poveikis vis dėlto buvo. Minėtieji imagines skirti tam, kad romėno laidotuvėse ištisa virtinė jo protėvių lydėtų laidotuvių eiseną. Išsitarnavęs atleistinis, gavęs jus imaginum, galėjo tik perduoti palikuonims šią teisę, tačiau jo laidotuvių metu protėvių atvaizdai negalėjo būti nešami dėl labai paprastos priežasties: nebuvo papročio daryti mirusio vergo veido kaukės lipdinio. Taigi seniausiais laikais kaukių naudojimas buvo patricijų giminių privilegija, kuri visuomet buvo susijusi su vadinamuoju collocatio, t. y. viešu kūno šarvojimu, o tai buvo atliekama tik su magistratų pareigas ėjusiųjų kūnais (konsulais, cenzoriais, edilais).

Vaikai ir plebėjai buvo laidojami greitai (iškart po mirties – V. M.), o suaugusių abiejų lyčių patricijų kūnai buvo šarvojami gana ilgą laiką. Servijus (ad. Aeneid. V, 64) mini: Apud majores ubi quis fuisset extinctus, ad domum suam referebatur et illic septem erat diebus, octavo incendebatur, nono sepliebatur („Mūsų protėvių laikais jei kas mirdavo, tas būdavo atnešamas į savo namus ir ten išbūdavo septynias dienas; aštuntą dieną jį sudegindavo, devintą – laidodavo“). Paskui jau vyko gedulingi pietūs – cena novemdialis („devintos dienos pietūs“). Tam, kad kūnas neirtų tokį ilgą laiką šiltame klimate, buvo būtinos ypatingos priemonės. Šiuo požiūriu romėnų praktika aiškiai skyrėsi nuo graikų. Mirus žymiam romėnui darbo imdavosi pollinctor, kurio pareiga buvo įtrinti kūną kvapiaisiais aliejais, įvynioti į audeklą, aprengti ir apskritai paruošti kolokacijai. Bet kadangi žodis pollinctor paprastai kildinamas iš pollen = „kvietiniai miltai“, paskaitose apie Romos senybes, apžvelgiant laidojimo apeigas, priduriama, kad pollinctor neva pudruodavo mirusiojo veidą kvietiniais miltais. Abejotina, kad tai vyko, o jei ir vyko, tai, visiškai tikėtina, buvo šalutinis pollinctor užsiėmimas, o pagrindinis – padaryti velionio veido „negatyvą“, t. y. kaukės formą, kurioje vėliau jis išliedavo ar formuodavo tikrąją vaškinę kaukę, galbūt prieš tai pabarstydamas lipdinį miltais; paskui jam likdavo tik emendare = „padailinti“ kaukę, t. y. padažyti, priklijuoti blakstienas, antakius ir pan. Vėliau šią kaukę dėdavo ant mirusiojo veido arba pritaisydavo lėlei (turima omenyje dirbtinė velionio figūra – V. M.), kuri gulėdavo virš šarvojimo patalų. Nors Plinijus (Natur. hist. XXXV, 153) teigia, kad žmogaus veido lipdinių darymo menas yra gana vėlyvas, o būtent kad jį išrado Lizistratas iš Sikiono, skulptoriaus Lisipo brolis, tam prieštarauja visa graikiškojo meno tėkmė; neginčytina, kad šis išradimas kur kas senesnis ir siekia graikų vaizduojamojo meno ištakas: jis toks pats senas kaip statulėlių iš gipso ar molio lipdymas. Kur ir kada po daugkartinės praktikos pirmą kartą panaudotas šis laidojimo kaukių gaminimo būdas, nustatyti, žinoma, neįmanoma, tačiau mes matome, kad jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Mikėnuose laidojimo kaukes gaminti iš aukso to meto juvelyrams buvo įprastas darbas.

Įvairūs liudijimai patvirtina, kad tarp romėnų ne tik laidotuvių procesija (pompa funebris), bet ir paprasčiausias viešas šarvojimas (collocatio) nuo senų senovės siejosi su lėlių ir kaukių panaudojimu. Polibijas, aprašydamas kilmingų romėnų laidotuves ir neminėdamas kolokacijos, pradeda nuo laidotuvių eitynių ir teigia, jog pasodintą lavoną išnešdavo į forumą, kad prie jo būtų sakomos iškilmingos kalbos (laudatio funebris).

Herodianas (IV, 2, 2) apie analogišką atvejį priduria, kad kai Karakala ir Greta iš Britanijos pargabeno imperatoriaus Severo pelenus, laidojimo procedūra Romoje vyko taip: „Nulipdę iš vaško panašų į velionį atvaizdą, sodina jį apvilktą iškilmingais rūbais į dramblio kaulo sostą. Iš abiejų pusių kūno pagerbimo metu sėdi abiejų lyčių didikai – dešinėje vyrai, kairėje moterys; pirmieji apsirengę juodai, antrosios – baltai, be jokių auksinių papuošalų. Tai trunka septynias dienas.“

Lygiai taip pat Noloje mirusio Augusto kūnas per vieną naktį buvo parvežtas į Romą ir uždarytame karste pastatytas Palatino rūmų prieangyje. Virš karsto demonstruota vaškinė Augusto figūra, kuri ir „dalyvavo“ laidotuvių procesijoje. Dionas Kasijus (LVI, 34) apie šį įvykį pasakoja: „Šiam tikslui gultas buvo padarytas iš dramblio kaulo ir aukso bei papuoštas brokato užtiesalais. Šio gulto viduje, kažkur apačioje, karste gulėjo kūnas, o triumfo drabužiais apvilktas vaškinis Augusto atvaizdas buvo užkeltas ant viršaus.“

Marmurinė romėno su protėvių atvaizdais (imagines) skulptūra. I a. pr. Kr.

Panašiai vyko ir netiesioginės Pertinakso laidotuvės (funus imaginarium). Dionas Kasijus (LXXIV, 4, 2) praneša: „Nors Pertinaksas seniai jau mirė, tačiau jo (fiktyvios) laidotuvės vyko taip: Romos forume ant akmeninio pagrindo buvo paruoštas medinis sostas, o prie sosto įrengtas kambarys su peristiliu, papuoštas dramblio kaulu ir auksu, ir jame (įrengtas) toks pats gultas su žvėrių galvomis ir jūrų pabaisomis aplink jį, papuoštas purpuriniais užtiesalais ir aukso audeklais; virš jo paguldė vaškinį, triumfo drabužiais aptaisytą Pertinakso atvaizdą, o prabangiai aprengtas jaunuolis baidė nuo jo povo plunksnų vėduokle muses lyg nuo miegančio.“

Per Cezario laidotuves, sprendžiant iš Apiano žodžių (Bell. civil. II. 147), viskas vyko kiek kitaip: „Virš gulto buvo paguldytas vaškinis jo atvaizdas, o kūnas gulėjo kiek žemiau ir jo nesimatė. Dėl mechaninių įrengimų Cezario lėlė lingavo į visas puses ir ant jos kūno bei veido matėsi dvidešimt trys žaizdos, kurios teikė jam siaubingą vaizdą.“

Kai buvo nunuodytas Britanikas, Neronas paskelbė vadinamąsias funus acerbum, t. y. „laidotuves nedelsiant“ be parodomojo šarvojimo. Dionas Kasijus (LXI, 7, 4) pasakodamas apie tai užsimena, kad purpurinis Britaniko veidas buvo padengtas gipsu. Kai kūnas prieš sudeginant buvo šarvojamas forume, stipri liūtis nuplovė gipsą ir pasirodė purpurinis numirėlio veidas. Visi suprato, kad Neronas įvykdė piktadarystę.

Pasakodamas apie pompastika nepasižyminčias Germaniko laidotuves Tacitas perteikia minios šnabždesius: Ubi illa veterum instituta, propositam toro effigiem, meditata ad memoriam virtutis carmina et laudationes et lacrimas vel doloris imitamenta? (Annal. III, 5). Be abejo, čia turimas omenyje įprastas lėlės demonstravimas, laidotuvių raudos ir panegirikos forume.

Būtų labai keista manyti, kad visa numirėlio figūra buvo pagaminta iš vaško, kaip teigia Herodianas apie imperatoriaus Severo laidotuves. Kadangi figūra būdavo aprengta, tad, išskyrus veidą ir kaklą, daugiausia buvo matomos tik rankos ir kojos; visa kita galėjo būti pagaminta iš bet kokios medžiagos. Panašiai gaminamos judančios porcelianinės lėlės. Pats pagrindinis darbas buvo pagaminti vaškinį veidą, vadinamąjį imago. Todėl galima numanyti, kad imagines buvo būtent viešam šarvojimui gamintos kaukės ir kad būtent jos figūravo kolokacijos metu. Dabar jau visiškai aišku, kad nebuvo galima pagaminti kaukių nepadarius velionio veido gipso lipdinio (negatyvo) ir neišliejus vaškinio atvaizdo, kuris, norint išgauti didesnį panašumą, dar būdavo spalvinamas. Lesinijus šiuo klausimu labai taikliai pažymėjo, kad portretinis kaukės panašumas kolokacijos metu buvo svarbiausias dalykas, o išsaugoti velionio atvaizdą palikuonims buvo dalykas antraeilis; rūpinimasis tuo priskiriamas vėlesniems laikams. Tai suprantama, nes mirusio ir laidojamo asmens amžininkai galėjo geriau spręsti apie kaukės panašumą į originalą nei daugiau ar mažiau nutolę palikuonys.

Polibijas sako (VI, 531 4), kad po laidotuvių kaukė būdavo saugoma velionio namų atriume (mūsų žodžiais tariant – svetainėje) pačioje garbingiausioje vietoje. Šiam reikalui ant sienų kabindavo medines lentynas ir netgi spinteles. Petronijaus raštuose randame, kad vėliau pagal šias kaukes buvo gaminami nedideli protėvių biustai; kai kada ypatingose skrynelėse saugotos ir kitos protėvių relikvijos, pavyzdžiui, barzda (Satyr., c. 29). Kiek ankstesniais laikais tai buvo ne tik sunkiai įsivaizduojama, bet netgi visiškai neįmanoma, nes panaudojimas laidojimo apeigose buvo vienintelė kaukės paskirtis. Bent jau taip buvo tais atvejais, kai mirusysis pagal senuosius papročius laidotas žemėje; prieš nuleidžiant kūną į kapą laidotuvių gultas (torus) ir velionį vaizduojanti lėlė kaip nereikalingi buvo pašalinami, tada turėjo būti nuimama ir kaukė. Deginimo apeigų metu, priešingai, viešam šarvojimui turėjo būti pagaminta kita kaukė (be tos, kuri skirta atriumui), nes gultas su vaškine figūra ir pats karstas su kūnu buvo deginami kartu.

Kaip jau minėjau, protėvių atvaizdai buvo laikomi atriumų lentynose ar tam tikrose spintelėse (armarium); turtingų žmonių namuose šios spintelės buvo panašios į nedidelę šventyklą (templum) ar kai kada į sarkofagą (arca). Šiai paprastai aklinai uždarytai namų šventyklai buvo teikiamas didžiulis vaidmuo protėvių pagerbimo atvejais, tai yra tuomet, kai buvo aukojamos aukos protėvių garbei (larams ir penatams), ir jų atvaizdai, žinomi mums kaip majorum imagines, buvo iškilmingai atidengiami. Romoje protėvių kulto buvo laikomasi ilgai, paplitęs jis buvo ir imperatorių epochoje; liudijimai apie panašias namų šventyklas kaukėms saugoti dažni tuo laikotarpiu iki II a. antrosios pusės.

Nėra žinoma, kada atsirado aktorių dalyvavimo laidotuvių eitynėse paprotys – jie stovėdavo vežimuose apsitaisę mirusiojo drabužiais, su jo apdovanojimais ir velionio kauke ant veido; tuo pačiu metu parinkti žmonės nešdavo velionio protėvių atvaizdus. Visiškai tikėtina, kad toks paprotys gimė vėlesniais laikais išsivysčius scenos menui kaip pridėtinė laidotuvių iškilmių dalis. Atriumo šventyklose saugomos protėvių kaukės vargu ar tiko šiam tikslui: tada jos būtų turėjusios angas burnai, nosiai ir akims, tačiau pietų klimato sąlygomis, ypač esant dideliam karščiui, tokia kaukė greit sugestų netgi tuo atveju, jei vaškui dirbtinai suteikiamas ypatingas tvirtumas. Bet kadangi likdavo kruopščiai pagamintas velionio veido lipdinys (negatyvas), pagal jį buvo galima pasigaminti vis kitą kaukę pritaikant ją konkretaus renginio tikslams. Galima numanyti, kad laidojimo dieną buvo gaminama ne viena, o dvi kaukės. Kai, pavyzdžiui, Svetonijus kalba apie tai, kad pagal paprotį (ut est mos) priešais Vespasiano lavoną žengė aktorius su mirusiojo kauke ant veido ir mimika vaizdavo imperatorių, tampa aišku, kad tam buvo reikalinga dar viena kaukė, be tos, kuri buvo ant valdovo lėlės veido. Ištekėdama patricijų giminės mergina su kraičiu atnešdavo vyrui ir savo giminės protėvių atvaizdus – šiuo atveju galima kalbėti apie specialiai pagamintas kaukių kopijas.

Kaip smarkiai paplito imperatorių laikotarpiu laidojimo kaukių ir protėvių imaginum naudojimas ir kaip ilgai gyvavo šis paprotys – sunku tvirtai pasakyti todėl, kad krikščionybė greitai pradėjo transformuoti senas pagoniškas tradicijas, nors ir patys krikščionys, sekdami pagonišku papročiu, ant kapaviečių dangčių katakombose kai kada guldydavo velionio portretą.

Griežtas protėvių kultas sunyko, bet tuo pačiu metu tarp įvairių išsišokėlių ir atleistinių gimė mada demonstruoti atvaizdus tariamų protėvių, apie kuriuos jie patys nieko nežinojo; be to, pakito ir pirminė imagines prasmė. Ilgainiui ji buvo nuvalkiota. „Gamtos istorijoje“ (Natur. Hist., XXXV, 4) Plinijus skundžiasi, kad jo gyvenimo metais visiškai sunyko spalvingų, gana tiksliai velionio atvaizdą (figura) atkartojančių vaškinių kaukių gaminimo tradicija; vietoj jų laidotuvių procesijose pradėti naudoti bronziniai medalionai ir netiksliai pagamintos sidabrinės kaukės, nesutampančios su originalu, gerokai idealizuotos.

Ir iš tiesų kapavietėse neretai atrandama vadinamųjų laidotuvių šalmų ar visą galvą dengiančių lankstu tvirtinamų kaukių; jeigu jos iš tiesų turėjo apeiginę prasmę, tai yra puošė velionio lėlę ar dengė laidotuvių procesijos priekyje žengiančių aktorių veidus, tai kaip tik patvirtina Plinijaus žodžius. Labai gali būti, kad naujausi archeologiniai radiniai padės galutinai išaiškinti kai kuriuos tamsius laidojimo kaukių panaudojimo aspektus, tačiau viena, mano manymu, nekelia abejonių – tuo metu, kai kaukių naudojimas sunyko klasikinių tautų teritorijoje (mūsų eros pradžioje), jos paplito dar Aleksandro Makedoniečio kultūros paliestoje Azijoje ir prasiskverbė net į šiaurines Azijos žemyno platumas.

Iš: Степан Кузнецов. Погребальные маски, их употребление и значение, 1906

Vertė Vitalijus Michalovskis

Nugalėtojų neteisia

Posakis reiškia, kad nugalėję bet kokiomis, netgi pačiomis žiauriausiomis priemonėmis retai yra teisiami, nes tie, kas galėtų tai padaryti, arba yra sunaikinti, arba nedrįsta, arba tiesiog baiminasi nugalėtojų galybės, nuolaidžiauja jai.

Pasak vienos legendos, frazė priskiriama Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuri prašyme teisti garsųjį karvedį Aleksandrą Suvorovą savo ranka parašė: „Nugalėtojų neteisia.“ Deja, Rusijos istorikams nepavyko rasti jokių to patvirtinimų. Užtat Romos istoriko Tacito darbuose randame kitokį posakio variantą: „Nugalėtojų niekas neprašys pasiaiškinti“ (Istorija, IV, 14).

Nuo didaus iki juokingo – vienas žingsnis

Bent jau du rašytiniai šaltiniai priskiria ši posakį Napoleonui Bonapartui. Apie tai užsimena tiek jam artimas žmogus abatas Dominique’as de Pradtas, tiek jo dvariškė Clara Rémusat. Paprastai manoma, jog Napoleonas puikiai suvokė, kad jo didybė paremta tik pergalėmis ir pavirs nieku po pirmų skausmingų pralaimėjimų. Šiandien neretai šią frazę galima išgirsti taikant žmonėms, kurie norėdami be pagrindo pasipuikuoti dažnai tai daro kvailai ir netinkamai.

Nuoga tiesa

Tai akivaizdi, niekuo nepridengta tiesa, kurią visi mato ir puikiai suvokia, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Šie žodžiai aptinkami romėnų poeto Horacijaus 24 odėje: „Teisingumo sesuo, nepaperkamoji garbė, sąžinė, nuoga tiesa?“

Tiesos deivę Veritas romėnai dažnai įsivaizdavo kaip nuogą merginą, o tai savo ruožtu simbolizavo nepridengtumą, nuogumą. Beje, lietuviškas posakis „gryna tiesa“ yra simbolinis „nuogos tiesos“ analogas.

Pakėlęs kardą nuo kardo ir žus

Šis posakis reiškia, kad kiekvienas pakilęs prieš kaimynus karu galiausiai bus sunaikintas to paties karo. Frazė dažnai tariama kaip rūstus įspėjimas.

Nors jos atsiradimas kartais siejamas su Kristaus žodžiais iš Evangelijos pagal Matą („Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“; 26, 50–52), panašus posakis buvo žinomas dar antikos pasaulyje.

Paukščių kalba

Taip vadinama sudėtinga, pernelyg moksliška ir specializuota arba neįprasta, ausiai keistai skambanti svetimų, ypač tolimų tautų kalba. Posakio kilmę ganėtinai sudėtinga nustatyti.

Senovėje buvo tikima, kad paukščiai ir žvėrys kalba savaip, tad kažkokiu stebuklingu būdu jų kalbą pradėjęs suprasti žmogus gali sužinoti daug paslapčių. Europos tautų mitologijoje žinomi stebuklingi paukščiai, kurie pašnabždėdavo dievams naujienas iš viso pasaulio. Okultinėje Europos literatūroje paukščių kalba vadinami tik išrinktiesiems suprantami, sudėtingų simbolinių analogijų persmelkti traktatai. Viename iš XVI a. Moskovijoje rašytų laiškų prašoma pranešti „paukščių kalba“ (tikriausiai tam tikrų sutartų signalų sistema), kai Krymo kariauna ryšis pulti.

Pinigai nekvepia

Žymusis posakis siejamas su Romos imperatoriumi Vespasianu ir jo mokesčiu už išvietes.

Svetonijus „Cezarių gyvenime“ rašo, jog Titas (imperatoriaus Vespasiano sūnus) priekaištavo tėvui, kad ir už išvietes jis ima mokestį; tuomet tas paėmė monetą iš pirmojo pelno ir prikišo sūnui prie nosies, klausdamas, ar ta dvokia. „Ne“, – atsakė Titas. „O juk tai pinigai už šlapimą“, – tarė Vespasianas.

Platoniška meilė

Taip vadinamas dvasiniu potraukiu paremtas jausmas be fizinės aistros. Šis posakis siejamas su senovės graikų filosofo Platono kūriniu „Puota“, kuriame samprotaujama apie „tikrąją“, fiziniais troškimais neparemtą meilę.

Politinė prostitutė

Taip vadinamas politinis karjeristas. Tas, kas pagal politines nuotaikas šalyje ar iš naudos sau be sąžinės graužaties keičia įsitikinimus, partijas ir pan.

Dažnai šis posakis priskiriamas Leninui, kuris politinius priešininkus iš tiesų nesibodėdavo vadinti prostitutėmis, tačiau sąvoka „politinė prostitutė“ pirmą kartą aptinkama 1918 m. sausio pradžios bolševikinės „Pravdos“ numeryje, kuriame iškart po pasikėsinimo į Vladimirą Iljičių isteriškai rėkiama apie „išnaudotojų“ samdomas „visas politines prostitutes“.

Raganų medžioklė

Frazė dažniausiai reiškia tariamų kaltųjų paiešką ir primena mums apie tuos laikus, kai Europoje buvo persekiojamos, teisiamos ir deginamos „raganos“.

Šiuolaikine prasme posakis „raganų medžioklė“ pirmą kartą pavartotas XX a. viduryje JAV, kai respublikonų partijos senatoriaus Josepho McCarthy (1908–1957) pastangomis buvo sudaromi visų komunistų partijai priklausančių ar komunistinei ideologijai simpatizuojančių JAV valdininkų sąrašai. Daugelis iš jų prarado darbą ar kitaip nukentėjo. Beje, kaip išaiškėjo vėliau, į juoduosius McCarthy sąrašus pateko daug niekuo dėtų žmonių, tad „raganų medžiotojo“ veikla buvo pasmerkta aukščiausiu valdžios lygmeniu.

Saugoti kaip akies vyzdį

Tai reiškia akylai sergėti, itin tausoti, reikalui esant ginti visomis priemonėmis. Čia akies vyzdys suvokiamas kaip regos sinonimas, o rega – svarbiausias žmogaus ryšys su aplinkiniu pasauliu.

Iš Biblijos: „Jis rado jį dykumoje – tyruose vaitojančios dykumos. Apglėbė jį, rūpinosi juo, saugojo jį kaip savo akies vyzdį“ (Įst 32, 10).

Bus daugiau

Pagal: Вадим Серов. Энциклопедический словарь крылатых слов и выражений. Москва: Локид-Пресс, 2003

Parengė Vitalijus Michalovskis

Gyvas lavonas

Taip dažnai apibūdinamas jokių interesų ar motyvacijos gyventi neturintis žmogus arba asmuo, kuriam gyventi liko labai nedaug (pavyzdžiui, mirties bausme nuteistas nusikaltėlis).

Literatūroje sąvoka „gyvas lavonas“ aptinkama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius apie pagarbą našlėms rašo: „Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi“ (5, 5–6). 1900 m. pasirodė Levo Tolstojaus pjesė „Gyvas lavonas“, kurios pagrindinis veikėjas palieka šeimą ir pradeda gyventi pačiame visuomenės dugne be vardo ir ateities. Visi mano, kad jis seniai miręs, tačiau jam tai nerūpi. Jo žmona išteka už kito. Grįžus teisėtam vyrui, ji apkaltinama dvivyryste. Galiausiai klajūnas nusišauna.

Gulbės giesmė

Taip dažnai vadinamas koks nors didis žmogaus poelgis ar paskutinis, pats brandžiausias menininko šedevras, atliktas ar sukurtas prieš pat mirtį.

Dar senovės Graikijoje tikėta, kad gulbės, šiaip nebylūs paukščiai, prieš mirtį neįprastai maloniai ir užburiančiai gieda. Apie tai užsimena ir legendinis pasakėtininkas Ezopas.

Viename iš savo kūrinių jis pasakoja, kad gulbę ir žąsį auginęs žmogus nusprendė pastarąją papjauti, tačiau tamsiu paros metu supainiojo žąsį su gulbe. Jausdama artėjantį galą gulbė užgiedojo ir tai išgelbėjo ją nuo mirties. Apie legendinės Trojos pranašės Kasandros gulbės giesmę savo tragedijoje rašė Aischilas, o žymus Romos politikas Markas Tulijus Ciceronas, apibūdindamas puikią priešmirtinę Licinijaus Kraso kalbą, rašė, kad ji buvo panaši į gulbės giesmę.

Homo sovieticus

XX a. pradžioje gimusi klišė, skirta įvardyti vadinamojo sovietinio žmogaus psichologiją, o veikiau – tam tikras jam būdingas savybes: tingumą, asmeninės iniciatyvos stoką, polinkį į girtuoklystę ir „valstybinio turto“ (pagal formulę „kas visų – tas niekieno“) pasisavinimą, vergišką nuolankumą prieš totalitarinę sovietų sistemą.

Šią sąvoką pirmą kartą atrandame 1918 m. stačiatikių teologo Sergejaus Bulgakovo knygoje „Dievų puota“, tačiau labiausiai homo sovieticus išpopuliarino komunistinės sistemos kritikas rašytojas Aleksandras Zinovjevas (1922–2006), kuris, beje, gyvenimo pabaigoje gana radikaliai pakeitė pažiūras ir apgailestavo dėl SSRS griūties.

Karštoji linija

Taip vadinamas specialus telefono ryšys, kuriuo galima skubiai perduoti svarbią informaciją ne tik valstybės tarnyboms, bet ir leidinių, internetinių portalų redakcijoms, televizijoms, didelėms verslo bendrovėms. „Karštas“ reiškia „aktyvus, svarbus, nuolat budintis“. Manoma, kad pirmieji specialų telefono ryšį vadinti karštu pradėjo amerikiečių kariškiai, vėliau šis pavadinimas paplito ir civiliniame gyvenime.

Kas nedirba – tas nevalgo

Tai kone visuose pasaulio kraštuose žinomas posakis, kuris galbūt kilęs iš Antrojo laiško tesalonikiečiams: „Dar būdami pas jus, skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (3, 10) Šia fraze smerkiami tinginiai, veltėdžiai ir dykaduoniai.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis

I a. pr. m. e. gyvenęs romėnų istorikas Salustijus šį posakį priskiria konsului Apijui Klaudijui.

Laikas – pinigai

Posakis pirmą kartą pavartotas „Patarime jaunajam pirkliui“, kurio autorius – žymus JAV politikas ir išradėjas Benjaminas Franklinas. Tikrąją posakio prasmę nesunku nuspėti: pirklys turi tinkamai išnaudoti savo laiką, kad gautų pelno, o tuščias laiko eikvojimas reiškia jo praradimą.

Mano namai – mano tvirtovė

Šis posakis kilęs iš angliškosios privačios nuosavybės teisės, kurioje pirmą kartą apibrėžta, kad savo namuose kiekvienas turi būti saugus tarytum už mūrų.

Posakio autorius – pats garsiausias XVII a. britų teisininkas Edwardas Coke’as, kuris, komentuodamas tuometinę Britanijos teisę, šiuos žodžius pavartojo savajame „Anglų teisyne“.

Medaus mėnuo

Povestuvinis laikotarpis dažnai būna vienas įsimintiniausių ir maloniausių, tad nenuostabu, kad Voltaire’as jį apibūdino šia fraze. Tačiau, pasak filosofo, po medaus mėnesio dažnai ateina kartusis pelynų mėnuo – kasdienio gyvenimo rutina, nusivylimas ir jausmų atšalimas. Frazė „medaus mėnuo“ galėjusi kilti iš senovinio papročio vaišinti jaunavedžius saldžiu midumi linkint jiems tokio pat saldaus santuokinio gyvenimo ir geriausios kloties.

Meilės trikampis

Taip sakydami suvokiame painią meilės santykių situaciją, kai karštai myli ne tą asmenį, kuris taip pat karštai myli tave.

Santykių trikampio formulė priskiriama norvegų dramaturgui Henrikui Ibsenui – ji pavartota 1890 m. pjesėje „Heda Gabler“. Tiesa, ten turimas omenyje kiek kitoks „trikampis“: draugiški santykiai tarp šeimos ir ištikimo šeimos draugo.

Meškos paslauga

Šio visiems žinomo posakio atsiradimas siejamas su XVII a. prancūzų rašytojo Jeano de La Fontaine’o pasakėčia „Meška ir sodininkas“. Pasakėčioje rašoma, kaip lokys, norėdamas nubaidyti musę nuo miegančio savo draugo sodininko veido, sunkiu akmeniu pritreškia ją, o kartu ir patį sodininką. Žymus rusų pasakėtininkas Ivanas Krylovas sukūrė savąjį variantą „Meška ir atsiskyrėlis“ (1818).

Posakis žinomas daugelyje Europos tautų ir juo apibūdinamas veiksmas, kuriuo norint padėti tik pakenkiama.

Muilo opera

XX a. gimusi sąvoka, kuri paprastai taikoma be galo ilgiems meilės serialams. Muilo opera kartais vadinami meilės, intrigų ir išdavysčių kupini kelių žmonių santykiai.

Nors mūsų laikais muilo operomis dažniausiai vadinama Lotynų Amerikos kino produkcija, iš pradžių šiuo posakiu buvo įvardijami 1930–1940 m. transliuoti begaliniai JAV radijo spektakliai. Per radiją šie dramatiški meilės ir išdavystės vaidinimai skambėdavo dienos metu ir buvo skirti namų šeimininkių auditorijai (juk vyrai paprastai tuo metu būdavo darbe). O kuo čia dėtas muilas? Ogi tuo, kad tarpuose tarp scenų buvo reklamuojami namų apyvokos reikmenys, kosmetika, kiti moterims paprastai itin svarbūs dalykai. Galima pridurti, kad tuo metu muilo operos radijuje sulaukė neįtikėtino populiarumo, o jų kūrimą dažniausiai finansuodavo to paties muilo gamintojai.

Nepalikti akmens ant akmens

Tai reiškia visiškai sugriauti, suniokoti, ištrinti.

Iš Evangelijos pagal Matą: „Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus. O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (24, 1–2).

Iš Evangelijos pagal Morkų: „Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinių kreipiasi: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai! Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (13, 1–2).

Nerašytas įstatymas

Tai visiems žinoma taisyklė, paprotys, tradicija ar elgesio norma. Pavyzdžiui, sveikintis ar padėkoti kažką gavus mūsų neverčia jokie įstatymai, tačiau daugelis tai suvokia kaip elementarų dalyką, tai yra kaip tam tikrą nerašytą įstatymą. Sąvoka priskiriama senovės graikų įstatymų kūrėjui poetui Solonui.

Nervų karas

Dažniausiai tarptautinėje politikoje, rečiau – buityje vartojama sąvoka tvyrančiai įtampai, sekinančiai psichologinei konkurencijai tarp kelių valstybių ar asmenų pavadinti.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių feldmaršalas Paulius von Hindenburgas laikraščio „Neue Freie Presse“ korespondentui sakė: „Dabartiniu metu karas su Rusija yra nervų klausimas. Jeigu Vokietija su Austrija-Vengrija turi stiprius nervus ir išlaikys, – o jos išlaikys, – tai mes nugalėsime.“

Mūsų dienomis frazė dažnai girdima iš sporto komentatorių lūpų.

Nevisavertiškumo kompleksas

Kai žmogus nepasitiki savimi arba kai tai akivaizdžiai liudija jo poelgiai, sakome, kad tokį žmogų kamuoja nevisavertiškumo kompleksas.

Sąvoka priskiriama žydų kilmės austrų psichologui Alfredui Adleriui, kuris daug dėmesio skyrė būtent šiai vidinei asmenybės problemai. Beje, nors nevisavertiškumo kompleksas dažnai suvokiamas kaip neigiamas bruožas, Adleris rašė, kad taip yra toli gražu ne visuomet. Neretai noras kompensuoti tikrą ar tariamą nevisavertiškumą padeda žmogui pasiekti pozityvių rezultatų.

Bus daugiau

Pagal: Вадим Серов. Энциклопедический словарь крылатых слов и выражений. Москва: Локид-Пресс, 2003

Parengė Vitalijus Michalovskis

Jei tikėsime vėlyvosios antikos istoriku Diogenu Laertiečiu, šie žodžiai priskiriami VI a. pr. m. e. gyvenusiam graikų filosofui Chilonui Spartiečiui, kuris, kaip ir buvo būdinga Spartos gyventojams, pasižymėjo lakoniška iškalba.

Mirusius galima paminėti geru žodžiu, o aptarinėti blogus jų gyvenimo darbus lyg ir nėra prasmės. Tikriausiai čia neapsieita ir be etinės („Dievas yra vienintelis teisėjas“) potekstės.

Atpirkimo ožys

Mūsų dienomis atpirkimo ožiu dažnai pavadinamas tas, ant kurio galvos užkraunamos svetimos ar tariamos piktadarystės. Ši sąvoka kilo iš Biblijos ir yra susijusi su senuoju nuodėmių atsikratymo papročiu.

Tam tikrą dieną atvestam keturkojui (šiuo atveju – ožiui) dvasininkas priskirdavo visas žydų tautos nuodėmes, paskui gyvūnas, kaip simbolinis visų negerovių įsikūnijimas, būdavo išvaromas į dykumą.

Kunigų knygoje apie tai rašoma: „Kai bus atlikęs permaldavimą už šventovę, Susitikimo palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraeliečių kaltes ir visus jų nusižengimus, – visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ožiui ant galvos. Ogi ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“ (16, 20–22).

Atvirų durų politika

Paprastai taip apibūdinamas viešas, skaidrus valstybinių ar kitų įstaigų darbas ir noras pabrėžti, kad kiekvienas susidomėjęs gali gauti visokeriopą informaciją apie jų veiklą.

Iš tiesų pirmą kartą ši frazė buvo pavartota kiek kitokiame kontekste. 1899 m. įtakingas JAV diplomatas Johnas Hayus suformulavo „atvirų durų politiką“ Kinijos atžvilgiu. Tuomet milžiniškoje Kinijos vidaus rinkoje buvo įsitvirtinęs Vakarų Europos valstybių kapitalas, tad „atvirų durų“ svertais JAV pradėjo siekti ekonominės amerikiečių įtakos stiprinimo mažinant Vakarų Europos įtaką.

Audra vandens stiklinėje

Šis vaizdingas posakis apibūdina situaciją, kai dėl menkos priežasties keliamas didelis triukšmas. Kiek kitokia forma frazė buvo žinoma dar senovės graikams (pavyzdžiui, „griausmas iš geldos“ arba „audra verdančiame puode“). Posakį „audra vandens stiklinėje“ žymus prancūzų rašytojas Honoré de Balzacas priskiria savo tautiečiui Charles’iui de Montesquieu (1689–1755), kuris šiais žodžiais apibūdino nykštukinėje Monako valstybėje kilusius politinius neramumus. Pasak kitos versijos, tai pasakė būsimasis Rusijos imperatorius Pavelas I, kalbėdamas apie gyventojų neramumus Ženevoje.

Balta varna

Dažnai taip vadinamas kitoks nei visi, prie aplinkinių negalintis pritapti žmogus, kuris dėl to tampa pajuokos ar net pasmerkimo objektu. Kadangi paprastai varna – tamsių spalvų paukštis, jos „baltumas“ suvokiamas kaip keistenybė – nesuprantamas, netgi atstumiantis reiškinys.

Romos poeto Juvenalio septintojoje satyroje yra tokie žodžiai: „Lemtis suteikia karalystes vergams, triumfą belaisviams ir toks laimingasis rečiau būna balta varna.“

Bananų respublika

Sakydami „bananų respublika“ įsivaizduojame daugybės ekonominių problemų ir milžiniškos korupcijos kamuojamą trečiojo pasaulio valstybę. Bananų respublikomis vakariečiai dažnai vadindavo neturtingas ir politiškai nestabilias Lotynų Amerikos šalis, kurių vienas pagrindinių eksporto produktų buvo bananai. Būtent tokią šalį 1904 m. satyrinėje novelėje „Karaliai ir kopūstai“ aprašė amerikiečių rašytojas O. Henry. Jis ir yra sąvokos „bananų respublika“ autorius.

Bėga kaip žiurkė iš skęstančio laivo

Šis posakis reiškia desperatišką bandymą išsigelbėti, žūtbūt išnešti sveiką kailį.

Frazė susijusi su senu jūrininkų prietaru, kad žiurkės nujaučia artėjančią nelaimę ir palieka laivą prieš įvykstant katastrofai (vėlesni tyrimai šį prietarą visiškai paneigė). Pirmą kartą apie „laivą palikusias žiurkes“ 1616 m. pjesėje „Audra“ užsiminė Šekspyras (1 veiksmas, 2 dalis).

Be komentarų

Mūsų dienomis šią frazę dažnai vartoja politikai ir kiti daugiau ar mažiau žinomi asmenys, nenorintys bendrauti su žiniasklaida ar viešinti tam tikras detales.

Pirmasis lakoniškąjį no comments žurnalistų akivaizdoje ištarė Winstonas Churchillis po vieno iš susitikimų su JAV prezidentu Harry Trumanu, nors pats britų premjeras vėliau teigė patikusį „be komentarų“ pirmąkart išgirdęs iš JAV diplomato Sumnerio Welleso lūpų.

Bjaurusis ančiukas

Taip vadinasi danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno 1843 m. parašyta pasaka. Nežinantis, kur dėtis, pamestas mažas gulbiukas mėgina pritapti prie kitų kiemo paukščių, tačiau yra jų atstumiamas ir pajuokiamas. Suaugęs gulbiukas virsta gražuole gulbe, į kurią su pavydu žvelgia visi, kas anksčiau jį niekino. Šiandien bjauriaisiais ančiukais vadinami tie, kurie paauglystėje būna nepatrauklūs ir pilki, tačiau ilgainiui pražysta.

Dantis už dantį, akis už akį

Posakis vartojamas, kai kalbama apie kerštą ar troškimą atsilyginti tuo pačiu. Kilo iš Biblijos ir apibrėžia senąją žydų teisę: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta“ (Kun 24, 19–20).

Dėl skonio nesiginčijama

Manoma, kad ši frazė gimė viduramžių Europos scholastų darbuose – jie teigė, kad tokie dalykai kaip grožio supratimas ar maisto skonis yra per daug subjektyvūs, kad būtų pasiektas visuotinis sutarimas. Taigi, posakis byloja apie ginčų dėl asmeninių skonių subjektyvumą.

Nors dažniausiai aptinkamas lotyniškas šios frazės variantas (De gustibus non est disputandum), prancūzų filosofas Jeanas Anthelme’as Brillat-Savarinas (1755–1826) manė, kad ji gali būti ispaniškos kilmės (Sobre los gustos no hay disputo).

Didysis brolis

Taip vadinamas tas, kas stebi, kontroliuoja, reguliuoja, kuria taisykles, nebyliai vadovauja tam tikrai žmonių grupei ar ištisai visuomenei, marionetinei vyriausybei ir pan. Šį žodžių junginį 1949 m. pavartojo George’as Orwellas romane „1984-ieji“, kuriame vaizduojama totalitarinė, visiškai žmonių gyvenimus siekianti kontroliuoti valstybė.

Domino principas

Šia fraze apibūdinama situacija, kai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas įvykis sukelia tam tikrą grandininę reakciją – vienas po kito einančių vis rimtesnių įvykių virtinę.

Domino kauliukų teorijos kūrėjas – JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas (1888–1959), kuris karinės JAV jėgos panaudojimą Indokinijos regione grindė gyvybiniais šalies interesais. Pasak Dulleso, jeigu bus nusileista komunistams Indokinijoje, suveiks tam tikras domino principas ir tai paskatins įsigalėti komunistus kitose šalyse, o JAV bus priverstos trauktis.

Drakoniški įstatymai

Ši sąvoka siejama ne su sparnuota fantastine būtybe, o su vienu pirmųjų Atėnų įstatymų leidėjų Drakonu (VII a. pr. m. e.).

Remiantis Drakono įstatymais, mirties bausmė buvo numatyta už daugybę sunkių ir ne itin sunkių nusikaltimų. Mirtimi buvo baudžiami netgi tie, kurie vogdavo vaisius nuo svetimų vaismedžių. Kiek vėliau graikų filosofas ir įtakingas politikas Solonas atšaukė daugybę žiaurių Drakono potvarkių, tačiau jų atminimas išliko iki mūsų dienų.

Beje, lietuviškai taisyklingiau sakyti būtent „Drakono įstatymai“, o ne „drakoniški įstatymai“.

Dvasios skurdžius

Religingoje viduramžių pasaulėžiūroje „dvasios skurdumas“ reiškė ne ką kita, o nuolankumą ir romų susitaikymą. Tai yra teigiamas tikro krikščionio savybes. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (5, 3). Mūsų dienomis viskas priešingai: dvasios skurdžiais vadinami ne itin didelių protinių gabumų žmonės, primityvūs, amoralūs asmenys.

Džiunglių įstatymas

Taip sakoma, kai kiekvienas kovoja už save laukinės konkurencijos be jokių taisyklių sąlygomis, kai stipresnis iškyla skriausdamas silpnesniuosius, kai siekiant savo tikslo nesiskaitoma su priemonėmis. Pirmąkart ši sąvoka pavartota 1894 m. Josepho Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygoje“.

Geležinė uždanga

Šis politinės situacijos po Antrojo pasaulinio karo apibūdinimas dažnai priskiriamas Churchilliui: „Nuo Ščecino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos ant žemyno nusileido geležinė uždanga“ (iš 1946 m. kovo 5 d. kalbos), tačiau iš tiesų jo autorius – nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas, kuris dar 1945 m. pradžioje leidinyje „Das Reich“ skelbė, kad jei sovietai sutriuškins Vokietiją, Europą per pusę padalins geležinė uždanga.

Geltonoji spauda

Mūsų dienomis taip vadinami leidiniai, siekiantys pritraukti skaitytojų pigiomis sensacijomis, paskalomis, rėksminga, tačiau dažnai nepatvirtinta informacija, kitomis panašiomis priemonėmis. Pasak vienos iš versijų, posakis „geltonoji spauda“ kilo iš paties pigiausio prasčiausios kokybės gelsvos spalvos popieriaus, kurį, siekdami mažinti leidybos sąnaudas, naudojo į ne itin intelektualius skaitytojus orientuoti leidiniai.

Pasak kitos versijos, pačioje XIX a. pabaigoje leidinyje „New York World“ pasirodė komiksų serija, kurios pagrindinis veikėjas buvo geltonais rūbais vilkintis geltonodis. Netrukus geltonojo berniuko autorius dailininkas Richardas Outcaultas perėjo dirbti į kitą laikraštį – „New York Journal“ ir jame pratęsė savo personažo nuotykių seriją. Tarp šių dviejų Niujorko leidinių prasidėjo ilgas bylinėjimasis dėl teisių į geltonąjį berniuką. Kitų laikraščių redaktoriai šį ginčą pakrikštijo „geltonosios spaudos karu“.

Prieš tai Vokietijoje buvo žinoma sąvoka „revolverių spauda“ (Revolverpresse). Ji buvo taikoma į smurtą, erotiką ir tuometinių įžymybių gyvenimo skandalus orientuotiems paties žemiausio lygio leidiniams.

Gerais norais kelias į pragarą grįstas

Šis posakis paprastai prisimenamas tuomet, kai lyg ir pozityvi idėja visiškai sugadinama nemokšiškai siekiant ją įgyvendinti. Ši frazė priskiriama britų literatūros kritikui Samueliui Johnsonui (1709–1784), kuris galbūt tik perfrazavo kiek anksčiau gyvenusio teologo George’o Herberto posakį „Pragare pilna gerų ketinimų ir palinkėjimų“.

Geriau vėliau negu niekada

Posakis Potius sero, quam nunquam pirmą kartą aptinkamas ketvirtojoje Tito Livijaus „Romos tautos istorijos“ knygoje.

Bus daugiau

Pagal: Вадим Серов. Энциклопедический словарь крылатых слов и выражений. Москва:
Локид-Пресс, 2003

Parengė Vitalijus Michalovskis

Vilniaus katedros varpinės laikrodis. Autoriaus nuotrauka

Nustatyti tikslų romėniškųjų skaitmenų amžių gana sudėtinga, bet tikriausiai jiems ne mažiau kaip 2,5–3 tūkstančiai metų. Mokslininkų nuomonės dėl jų kilmės taip pat pačios įvairiausios. Vieni mano, kad jie išsivystė iš paslaptingos laidojimo urnų laukų kultūros simbolių, kiti teigia, kad tai kiek pakitę senųjų etruskų ženklai, treti įžvelgia graikų raidyno įtaką, ketvirti tvirtina, kad bent jau dalis šių žymenų galėjo susiformuoti visiškai nepriklausomai nuo kaimynų kultūriniame italikų areale.

1946 m. Vidurio Vokietijoje atsitiktinai atrastas vadinamasis Franklebeno lobis – apie 250 bronzinių neaiškios paskirties „pjautuvėlių“ su keistomis pasikartojančiomis įrantomis ir kitais paslaptingais iki šiol neiššifruotais simboliais. Radinys buvo susietas su vadinamąja archeologine laidojimo urnų laukų kultūra (vok. Urnenfeldkultur, apie 1300–750 m. pr. m. e.), kurios viena pagrindinių ypatybių buvo sudegintų palaikų likučių laidojimas molinėse urnose.

Pirmasis Franklebeno lobį nuodugniai aprašęs Europos priešistorės specialistas Wilhelmas Albertas von Brunnas (1911–1988) iškėlė hipotezę, kad įrantos galėtų būti skirtingų kalvių – šių „pjautuvėlių“ gamintojų – asmenženkliai, tačiau kiek vėliau kitas archeologas, Christophas Sommerfeldas, spėjo, kad mėnulio formą primenantys „pjautuvėliai“ tikriausiai siejosi su dangaus šviesulių kultu, o simboliai ant jų galėję reikšti Mėnulio kalendoriaus skaičius. Neatmestina versija, kad, be religinės paskirties, „pjautuvėliai“ buvo naudoti ir kaip savotiški pinigai su tam tikru ant jų iškaltu vertės nominalu.

Ant „pjautuvėlių“ matomi romėniškuosius skaitmenis kiek primenantys pasvirę simboliai, pavyzdžiui: / (interpretuotas kaip 1), // (2), //// (4), \ (5), ˄ (6), //˄ (8), \\ (10). Ten pat puikuojasi ir kiek sudėtingesni iki šiol neiššifruoti ženklai. Tačiau ar galėjo taip būti, kad senieji rašmenys iš dabartinės Vokietijos teritorijos pateko į Apeninų pusiasalį ir išsirutuliojo į tai, ką mes vadiname romėniškaisiais skaitmenimis? Tikriausiai galėjo, nes būsimųjų Romos galybės kūrėjų – italikų kilčių migracija į Apeninų pusiasalį vyko iš Alpių priekalnių ir šiaurinių Balkanų maždaug II tūkst. pr. m. e. Taigi, svarstant grynai teoriškai, būsimųjų romėnų protėviams senosios Vidurio Europos ideogramos galėjo būti puikiai pažįstamos. Beje, italikų kalbos laikomos bene labiausiai giminiškomis keltų kalboms, tad kitados prancūzų kalbininkas Antoine’as Meillet (1866–1936) laikėsi nuomonės, kad kadaise keltų ir italikų protėviai sudarė kalbinę ir kultūrinę vienovę. O juk ir laidojimo urnų laukų kultūra kartais įvardijama kaip protokeltiška…

Kadaise Vidurio Italijoje gyvenę ir su italikais susidūrę etruskai vartojo savus skaičius reiškiančius simbolius, o kadangi lotynai perėmė daugybę kultūrinių etruskų ypatumų, pastarųjų įtaka romėniškųjų skaitmenų evoliucijai atrodytų logiška. Tad kyla klausimas: kiek didelė galėjo būti tokia „simbolinė įtaka“? Ir čia vėl nėra konkretaus atsakymo.

Kaip ir romėnų, etruskų I reiškė 1, II – 2, III – 3, o X – 10. Panašiai žymėtas ir skaičius 5, tik Romoje jo simbolis – V, o Etrūrijoje – ˄. Patys simboliai tokie paprasti, tobuli ir statiški, kad juos nesunku išraižyti medyje ar iškirsti akmenyje, o jų formą bene pirmasis ėmėsi tyrinėti vokiečių istorikas Theodoras Mommsenas (1817–1903). Jis teigė, kad kiekvienam žmogui būdingas tam tikras kiekybinis mąstymas, tai yra mąstymas vienetais ar sutartinėmis tų vienetų sumomis. Ir nuo pačių seniausių laikų tokiems skaičiavimams buvo pasitelkiami rankos pirštai, jais ir mūsų laikais dažnai skaičiuoja vaikai ar netgi suaugę žmonės. Pirmajame „Romos istorijos“ (Römische Geschichte) tome, romėnų mato vienetus ir raštą nagrinėjančiame skyriuje, Mommsenas rašo: „Tuo metu, kai graikai atsiskyrė nuo italikų, tradicinių skaičius žyminčių simbolių dar nebuvo. Užtat trims patiems seniausiems ir patiems būtiniausiems skaičiams – vienetui, penketui ir dešimčiai – pavaizduoti mes atrandame tris simbolius – I, V, arba ˄, ir X, kurie akivaizdžiai nurodo pakeltą pirštą, atvirą delną ir du sujungtus delnus. Šie ženklai nebuvo perimti nei iš graikų, nei iš finikiečių, tačiau buvo tokie pat ir romėnų, ir sabelų², ir etruskų.“ Tiesa, toliau Mommsenas rašo nesiryžtantis teigti, kuri iš minėtų genčių pirmoji pradėjo vartoti šiuos tris simbolius.

Taigi, vienas pirštas reiškė vienetą (lot. unus), jis buvo vaizduojamas vertikaliuoju brūkšniu – I. Du pirštai – du vienetus, tai yra II, trys – III. Ketvertas senovės Romoje paprastai buvo žymimas simboliu IIII, o ne IV, kaip yra mūsų dienomis. Pastaroji ženklų kombinacija (nors kai kada pasitaikanti viduramžių šaltiniuose) išpopuliarėjo tik XIX a. Neretai pasigirsta tvirtinimų, kad romėnai vengė vartoti derinį IV, nes juo prasideda vyriausiojo dievo Jupiterio (IVPITER) vardas, tačiau tai tikriausiai mitas, šiam teiginiui nėra jokių istorinių patvirtinimų. Visgi IIII neretai galima pamatyti ir mūsų laikais. Laikrodžių meistrai šį keturių vienetų derinį mielai naudoja ciferblatuose gražesnio dizaino sumetimais (IIII stilistiškai gražiau atrodo ir geriau dera su VIII priešingoje ciferblato pusėje). Beje, būtent romėnišką kombinaciją IIII, o ne „naujadarą“ IV matome ir XVII a. Vilniaus katedros varpinės laikrodyje.

Penki – V (lot. quinque). Šis skaičius buvo tam tikra „tarpinė stotelė“ tarp vieneto ir dešimties romėniškojoje dešimtainėje sistemoje – penki vienos rankos pirštai. Pasak Mommseno, V – tai grafiškai išreikštas atviro delno su atlenktu nykščiu ženklas. Dabar šis ženklas tapatus lotyniškai raidei V ir juo pažymimas atitinkamas fonetinis garsas, tačiau mokslininkas manė, kad pirminis I, V ir X trejetas iš pradžių nurodė būtent skaičius ir tik paskui pateko į romėnų raidyną (mūsų dienomis lotyniška raidė V dažniausiai kildinama iš graikų ypsilon, tad romėniškasis skaitmuo V ir lotynų abėcėlės raidė V gali turėti skirtingą kilmę). Šešetą, septynetą, aštuonetą išreiškė formulė V (penki) + I, II, III (atitinkamas vienetų skaičius). X (lot. decem) – tai dešimtukas, grafiškai simbolizuojantis du sujungtus penketukus (VV) arba dvi plaštakas su dešimt rankos pirštų.

Kalbėdamas apie likusius keturis ženklus (L, C, D ir M) Mommsenas neatmeta atneštinės jų kilmės per santykius su kaimynais versijos.

Skaičių 50 žymi simbolis L (lot. quinquaginta). Tai irgi ne visai lotyniška raidė, o per pusę padalintas šimtą reiškęs ženklas C (lot. centum). Galimas dalykas, kad C (100) – tai Romoje kiek pakitusi graikų teta – Θ arba gama – Γ, nors Etrūrijoje šimtui žymėti vartotas beveik identiškas pusmėnuliu išlenktos linijos simbolis.

Kiti du ženklai – D (lot. quingenti – 500) ir M (lot. mille – 1000).

Tūkstantį reiškiančio ženklo evoliucija ne visai aiški, tačiau, Mommseno nuomone, jis galėjo kilti iš gerokai pakitusios graikiškosios fi – φ. Italikų ir etruskų perimtas šis simbolis vis kito, kol galbūt supanašėjo su lotyniška raide M. Kiti tyrinėtojai teigia, kad M – tai tiesiog pirma žodžio mille raidė. Skaitmuo D (500) savo ruožtu dažnai kildinamas iš pusės senojo tūkstantį reiškusio simbolio, rašomo kaip sujungti du pusapskritimiai.

Žinoma, bendros visų šių simbolių kilmę ir istorinę jų evoliuciją paaiškinančios teorijos nėra ir čia pateiktos tik pačios populiariausios versijos. Pagaliau gali būti ir taip, kad skirtingi aptariamųjų skaitmenų simboliai yra skirtingos, nevienalaikės kilmės, tad mokslas dar netaria galutinio žodžio.

Šiaip ar taip, subyrėjus Romos imperijai senieji romėnų skaitmenys dar ilgai buvo visuotinai vartojami krikščioniškojoje Europoje, nors kur kas patogesnę arabiškųjų skaitmenų sistemą dar X a. pabaigoje pradėjo populiarinti Gerbertas iš Orijako (apie 946–1003), būsimasis popiežius Silvestras II.

Gerbertas buvo neįtikėtinai tais laikais išsilavinęs žmogus. Kaip „Anglijos karalių istorijoje“ rašo Viljamas Malmsberietis (1095–1143), dar būdamas jaunas jis Ispanijoje iš saracėnų išmoko daug nuostabių dalykų – aritmetikos, astronomijos, geometrijos, taip pat, „be jokios abejonės, buvo vienas pirmųjų, susipažinusių su saracėnų abaku“3. Kadangi išsilavinimu ir erudicija lenkė netgi pačias šviesiausias to meto Europos galvas, kur kas tamsesnėje viduramžių visuomenėje pradėjo sklisti kalbos, kad visas Gerberto pažinimas yra iš velnio. Tad daugelis jo pastangų populiarinti mokslą buvo tiesiog ignoruojamos arba nesulaukė susidomėjimo.

Kitas arabiškųjų skaitmenų populiarintojas matematikas Fibonacci (apie 1170–apie 1250) 1202 m. išleistoje knygoje „Liber Abaci“ rašė, kad dar vaikystėje buvo supažindintas su „indiškais skaičiavimais“. Savo garsųjį veikalą jis parašė norėdamas pristatyti skaitytojams arabiškuosius skaitmenis, taip pat siekdamas pademonstruoti naujosios sistemos pranašumą prieš senąją atliekant įvairius aritmetinius sprendimus. Nors Fibonacci raštai sulaukė didelio populiarumo, patį autorių ėmėsi globoti Šv. Romos imperatorius Frydrichas II, o 1240 m. Pizos respublika mokslininkui skyrė solidžią pensiją, arabiškieji skaitmenys sunkiai skynėsi kelią. Konservatyvioji Europos viduramžių visuomenė į šiuos simbolius žvelgė kaip į nuodėmingus saracėnų ženklus, tad, pavyzdžiui, pačioje XIII a. pabaigoje Florencijoje visos piniginės operacijos naudojantis arabiškaisiais skaitmenimis buvo uždraustos. Žinoma, visi panašūs draudimai liudijo naujųjų skaičių populiarėjimą, tačiau savo pergalės jiems teko palaukti dar ne vieną šimtmetį. Kasdieniame gyvenime romėniškuosius simbolius arabiškieji nukonkuravo tik maždaug XV–XVI a.

Kelis tūkstančius metų Europoje vyravusi romėniškoji skaitmenų sistema pralaimėjo dėl nelankstumo. Naudojantis romėniškaisiais simboliais buvo sunku atlikti sudėtingesnius skaičiavimus, o ypač ilgas pasikartojančių ženklų eilutes buvo ne taip jau lengva greitai iššifruoti. Ir visgi romėnų simboliai nebuvo visiškai išstumti. Taip, jie užleido daugelį turėtų pozicijų, tačiau išsaugojo tam tikrą aristokratišką orumą ir šiandien yra naudojami ypatingiems atvejams ar siekiant išskirti ką svarbaus: amžiams, tūkstantmečiams nurodyti, leidinių tomams ar ištisiems knygų skyriams žymėti, retro stiliaus laikrodžių ciferblatuose ar tiesiog norint šiek tiek prisiliesti prie istorijos.

1 Vakaruose arabų skaitmenys dažnai vadinami indų ir arabų skaitmenimis. Šis pavadinimas teisingesnis, nes tikroji jų tėvynė – Indija. Arabiškaisiais dažnas juos vadina todėl, kad į Europą jie pateko per Ispanijos maurus. Patys arabai šiuos skaitmenis visuomet vadino indiškaisiais.

2 Čia tikriausiai turėtų būti „sabinai“ – viena iš Romos pašonėje gyvenusių italikų genčių, kurios nariai greitai asimiliavosi ir tapo visateisiais romėnais.

3 Abakas – antikoje naudota senovinė skaičiavimo lenta. Krikščioniškojoje Europoje abakas buvo beveik pamirštas, bet iš naujo atrastas X a. pabaigoje.

Heinricho Vogtherrio jaunesniojo medžio raižinys (1540)

Juokdarystės istoriją ir simboliką nagrinėjančios literatūros yra nedaug. Istoriniai šaltiniai apie juokdarius dažniausiai užsimena epizodiškai, lyg probėgomis, o mokslinių darbų šiuo klausimu irgi negausu. Rengiant šį straipsnį daugiausia remtasi 1888 m. Rusijoje leistame „Istorijos žinyne“ pasirodžiusiu straipsnių ciklu „Juokdariai ir skomorochai senovėje ir naujaisiais laikais“ (Шуты и скоморохи в древности и в новейшее время), kuris savo ruožtu yra ne kas kita kaip prancūzų autoriaus M. A. Gazeau 1882 m. knygos „Les fous et les bouffons“ santrauka.

Juokas, juokavimas, geri ir pikti pokštai lydėjo žmoniją per visą istoriją. Paprastai sakoma, kad būtent juokas ir skiria žmogų nuo gyvūno. Tai, kad juokiamasi ir juokaujama buvo pačiais seniausiais laikais, patvirtina tiek mitologija, tiek folkloras, tiek patys ankstyviausi rašytiniai šaltiniai. O kadangi juokas ir pokštai yra be galo svarbi žmogaus gyvenimo dalis, nenuostabu, kad visuomet egzistavo ir tam tikras žmonių sluoksnis, kuris aplinkinių linksminimu pelnėsi sau kasdienę duoną. Viduramžiais profesionaliais dvaro juokdariais ir valdovų numylėtiniais neretai tapdavo neeilinių gabumų turintys žmonės, o klajojančiais – įvairaus plauko nuotykių ieškotojai, avantiūristai, vienoje vietoje negalintys nusėdėti bastūnai ar tiesiog linksmaplaučiai pokštininkai.

Manoma, kad senovės Egipto freskose šalia kilmingų egiptiečių pavaizduoti keistai apsitaisę neūžaugos ir apsigimėliai galėję būti ankstyvieji juokdariai. Jie buvo vergai ar samdyti aukštuomenės linksmintojai – nežinia. Antikiniame pasaulyje dažna kilmingųjų puota neįsivaizduota be užstalėje sėdinčio ir svečius juokinančio pokštininko – šis buvo skiriamas nuo paprastų fokusininkų ir akrobatų, nors kai kada galėjo mokėti ir triukų.

Senovės Graikijoje tokie svečių linksmintojai buvo vadinami parazitais (gr. parasitos – įnamis, veltėdis). Mūsų dienomis šis žodis įgavęs gana neigiamą dykaduonio ir kenkėjo prasmę, nors kadaise juo įvardinti žmonės, kurie mainais į valgį ir gėrimą savo kalbomis ir pokštais linksmino puotautojus. Savaime suprantama, parazito vaidmenį galėjo atlikti toli gražu ne kiekvienas, o ir šis amatas nebuvo toks jau lengvas. Ne itin talentingas, šeimininkams ir svečiams nepatikęs parazitas galėjo būti iškeiktas, išvytas, o kai kada net apkultas. Dvare gyvenusiais profesionaliais juokdariais save apsupdavo turtingieji romėnai ir cezariai. Pavyzdžiui, Plutarchas rašo, kad jauname amžiuje būsimąjį Romos diktatorių Lucijų Kornelijų Sulą nuolat supo juokdarių būrys, o štai Marko Antonijaus namai knibždėte knibždėjo „visuomenės atmatų“ – įvairaus plauko juokdarių ir „ištvirkėlių“.

Feodaliniais viduramžiais dvaro juokdarių tradicija taip suklestėjo, kad po samdomą juokdarį turėjo kone kiekvienas labiau pasiturintis feodalas. Geras ir sumanus pokštininkas labai vertintas, juo didžiuotasi prieš kaimynus, toks juokdarys buvo gerai apdovanojamas ir jam atleidžiama tai, kas jokiais būdais negalėjo būti atleista kitiems. Dvaro juokdario pareigybė buvo laikoma prestižine ir nepasiekiama daugumai likimo brolių – tūkstančiams apskurusių gatvių linksmintojų. Į feodalo tarnybą pretenduojantis kandidatas turėjo sužavėti senjorą sumanumu, šmaikščia iškalba, greita orientacija bet kokioje situacijoje. Neretai nutikdavo, kad dvaro juokdariais tapdavo gana prasilavinę žmonės, mokantys ne tik be paliovos malti liežuviu, bet ir išmintingai patarti. Geram juokdariui buvo nesvetimos metaforos, vaizdingi posakiai, neblogas žmogaus psichologijos išmanymas. Be savo pagrindinės paskirties – kelti juoką, dažnas viduramžių juokdarys buvo pramokęs tam tikrų fokusų ir akrobatinių triukų, kuriais nuolat stebino savo šeimininką ir jo svečius.

Tiesa, toli gražu ne visi senovės juokdariai buvo sumanūs ir nuovokūs. Kiti savo šeimininkų palankumą užsitarnaudavo neįprasta išvaizda ir keistu elgesiu. Dažnai juokdariais tapdavo turintys retų fizinių trūkumų: apsigimėliai, liliputai, itin „bjaurios“ ar „niekingos“ išvaizdos žmonės. Dar viena kategorija – įvairaus plauko pamišėliai, arba, mūsų dienų žodžiais tariant, psichinę negalią turintys asmenys, kurie visų pajuokai dažnai būdavo pristatomi kaip „šventi žmonės“, „pranašautojai“, „filosofai“.

Gazeau teigimu, turtingųjų globojami fiziniai ir dvasiniai luošiai nebuvo tik Europos viduramžių fenomenas. Panašus reiškinys aptinkamas dar antikos laikais ir tikriausiai rėmėsi be galo senais prietarais, kad šie likimo nuskriaustieji pasižymi ypatingomis, sveikam žmogui nežinomomis savybėmis. Kartais manyta, kad po nesuprantama pamišėlio kalba slypi gryniausia tiesa, o kupriai ir neūžaugos yra paženklinti paslaptingų jėgų ar bent jau naudojasi jų malone. Viena vertus, tokiais žmonėmis stebėtasi ir jie dažnai kėlė juoką, kita vertus, jų kiek prisibijota. Ir kuo labiau asmuo skyrėsi nuo jį supančių, tuo didesnę vertę „globėjų“ akyse jis turėjo, tuo labiau juo buvo didžiuojamasi, tuo labiau traukė jo keistenybės!

Be privačiai išlaikomų juokdarių, buvo ir kita, daug didesnė, jų amato brolių kategorija – klajojantys juokdariai, kurie tenkinosi atsitiktiniais uždarbiais už savo pasirodymus miestų aikštėse. Šie juokdariai bastydavosi iš vieno miesto į kitą ir užsiimdavo ne tik žmonių linksminimu už pinigus, bet ir sukčiavimu, vagystėmis. Šią margaspalvę publiką sunku suskirstyti į atskiras grupes, nes jas sudarė ne tik keliaujantys juokdariai, bet ir negrabūs muzikantai, fokusininkai, žonglieriai, „būrėjai“, kiti šarlatanai.

Stačiokiški klajojančių artistų juokeliai ir negudrūs vaidinimai miestų aikštėse sutraukdavo minias žioplių, tačiau visai kitokios nuomonės laikėsi Bažnyčia. 1286 m. Ravenos dvasininkai priekaištavo pasauliečiams, kad šie valgydina ir girdo juokdarius, kai „vargšai miršta badu“. Vėliau ne kartą kartoti draudimai „vardan Jėzaus Kristaus“ liautis šelpti juokdarius. Kartais ištisi būriai valkataujančių artistų buvo išvaromi iš miestų be teisės sugrįžti (pavyzdžiui, 1181 m. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas įsakė išvyti iš Paryžiaus visus gatvių juokdarius), tačiau panašūs draudimai galiojo neilgai – linksmąsias kompanijas mielai priimdavo tiek turtingi, tiek neturtingi miestų gyventojai.

Bažnyčios hierarchų požiūris į juokdarių kvailiones buvo griežtai neigiamas. Pirma, tai – tuštybė. O kas tuštybė, tas ir nuodėmė. Antra, juokdarystė apskritai laikyta „velnio išmone“, tad savo socialiniu statusu juokdariai prilyginti ne tik didiems nusidėjėliams, bet ir sukčiams, plėšikams, vagims. Bažnyčios tėvai teigė, kad nešvankūs juokeliai tvirkina liaudį ir kreipia jos mintis nuo apmąstymų apie dangiškuosius dalykus, tad juokdario amatas visuomet laikytas negarbingu ir nešvariu. Į juos žvelgta iš aukšto kaip į trečiarūšius žmones, ir tos „socialinio pasmerkimo“ dėmės negalėjo nusikratyti net karališkieji juokdariai. Taip, dažnas jų buvo turtingas ir savotiškai įtakingas, tačiau tuo pat metu jis tebuvo juokdarys – ne itin garbingos profesijos atstovas.

Nors aukšti dvasininkai ir smerkė, juokdariai rado prieglobstį ir po Bažnyčios sparnu. Neretai savus juokdarius išlaikė vyskupai ir vienuolynų abatai, o vėliau ir kai kurie ne itin šventu gyvenimu pasižymėję popiežiai. 789 m. vienoje iš Vokietijos žemių dvasininkams buvo uždrausta „veisti gaujas [medžioklinių] šunų, medžioti su sakalais ir išlaikyti juokdarius“. 813 m. Tūro susirinkimas nusprendė paraginti dvasininkus neleisti, kad „jų akivaizdoje vyktų gėdingi juokdarių žaidimai“. 829 m. Paryžiuje pasmerkti iš juokdarių išdaigų besijuokiantys Bažnyčios tarnai. XII a. prancūzų kronikininkas ir vienuolis Rigordas (apie 1145–1210) atvirai vadino juokdarius paties šėtono tarnais.

Tačiau bet kokie draudimai dažnai ignoruoti. Angliškoji XII a. kronika pasakoja, kaip Oksfordo apylinkėse du keliaujantys dvasininkai pasiprašė nakvynės vietos benediktinų vienuolyne. Vienuoliai, manydami, kad pas juos užklydo du juokdariai (kurie praskaidrins jų gyvenimą dainomis ir linksmomis istorijomis), vyrus įleido į vidų, tačiau pamatę, kad jie ne juokdariai, svečius prikūlė ir išmetė už durų. 1233 m. Tulūzos grafas Raimondas VII (1197–1549) skundėsi, kad, siekdami geriau parduoti savo gaminamą vyną, vietos vienuoliai į šventovės teritoriją įleidžia „juokdarius, lošėjus kauliukais ir kekšes“. Ir jis, Raimondas, nuo šiol griežtai draudžiąs tai daryti. Kituose Europos kraštuose keliaujantiems juokdariams, kaip ir „pagonims, eretikams bei judėjams“, buvo draudžiama kreiptis į bet kokį teismą. Anglų teologas Jonas Solsberietis (1115–1180) primygtinai reikalavo neprileisti juokdarius prie Švč. Sakramento.

Prancūzijoje oficiali karaliaus rūmų juokdario pareigybė atsirado maždaug XIV a., nors pirmieji įrašai apie numatytas dvaro išlaidas valdovo juokdariui aptinkami keliais amžiais vėliau.

Neretai tarp senjoro ir jo juokdario užsimegzdavo tikra draugystė ir tvirtas, abipuse simpatija bei ištikimybe grįstas ryšys. Turtingi feodalai ir karaliai dovanodavo savo juokdariams be galo brangius daiktus ar leisdavo eiti gana svarbias, su juokdario darbu nesusijusias pareigas. Pavyzdžiui, Pilypas VI (1293–1350) dovanojo savo juokdariui Arsemaliui auksu ir deimantais puoštą kepurę, o Karolio V Išmintingojo (1338–1380) mylimas juokdarys Tevenanis valdovo įsakymu buvo prabangiai palaidotas. Karalius įsakė virš juokdario kapo pastatyti netgi jį vaizduojančią skulptūrą! Nuo valdovų neatsiliko ir įtakingi Prancūzijos feodalai. Pavyzdžiui, mirus Karolio V broliui, Berio hercogui Žanui, velionio karstą nešė gedulo rūbais vilkintys juokdariai. Jie leido karstą ir į kapo duobę.

Savo knygoje Gazeau aprašo ir kai kuriuos žymesnius XV–XVI a. Vakarų Europos juokdarius, apie juos skaitant puikiai matyti, kokios skirtingos asmenybės ir kokio skirtingo likimo žmonės jie buvo.

Thomas Davidson. Dvaro juokdarys. 1877

Pranciškaus I (1494–1547) juokdarys Triboulet (tikr. Nicolas Ferrial), kaip rašė amžininkai, pasižymėjo keista, netgi atstumiančia išvaizda: neįprastos formos kaukole, ilga, kumpa nosimi, žema kakta. Tačiau šis dvaro linksmintojas „puikiai šoko, dainavo ir kiekvieną mokėjo pamėgdžioti taip, kad niekas ant jo nepyko“. Į valdovą Triboulet kreipdavosi kaip į savo draugą, vadino jį pusbroliu ir leisdavo sau viešai pasišaipyti iš garbingiausių šalies ponų. Kai kas jį vadino primityviu ir lėkštu žmogumi, tačiau yra išlikę pasakojimų, kuriuose jis, priešingai, vaizduojamas kaip labai įžvalgus ir protingas, juokų forma išsakydavęs valdovui gryniausią teisybę ir nebijodavęs jam protingai patarti, netgi jei tas patarimas būdavęs labai nepopuliarus. Galimas daiktas, vėlesni pasakojimai apie protingąjį Triboulet – gryniausias liaudies išmonės vaisius, tačiau galbūt juose yra ir nemaža dalis tiesos. Triboulet nugyveno karaliaus rūmuose iki pat mirties 1536 m.

Apie kitą XVI a. pradžios juokdarį, Brusquet (tikr. Jean Antoine Lombard), sklido ne mažiau įdomios istorijos. Pasakojama, kad išradingasis ir žmonių naivumu nuolat besinaudojęs Brusquet buvo nuteistas myriop už tai, kad melagingai pasiskelbęs gydytoju vertėsi gydymu. Žinoma, kad daugelis jo ligonių nukeliavo į aną pasaulį. Tačiau nuo kartuvių virvės jį išgelbėjo netikėta pažintis su Prancūzijos sosto įpėdiniu (vėliau šis tapo karaliumi Henriku II). Būsimasis asmeninis juokdarys jam paliko įspūdį savo gebėjimu prajuokinti žmones. Tapęs valdovo numylėtiniu, į aferas ir suktybes linkęs Brusquet greitai lobo. Be juokdario pareigų, jis vadovavo ir turtingam Paryžiaus pašto skyriui. Juokdario įtaka valdovo rūmuose buvo tokia didelė, o jis pats toks pavydus, piktas ir kerštingas, kad daugelis dvariškių jo atvirai prisibijojo. Tačiau galia ir įtaka pasibaigė mirus Brusquet globėjui. Velionio Henriko II juokdarys buvo įtartas ryšiais su hugenotais, jo prabangius namus minia apiplėšė ir sudegino.

Brusquet buvo priverstas bėgti, slapstytis, kol pagaliau dėl senų pažinčių ir ryšių rado prieglobstį Kotrynos Mediči dvare. Mirė jis 1568 m. beveik visiškai pamirštas ir niekam nereikalingas.

Visiška Brusquet priešingybė buvo Anglijos karaliaus Henriko VIII (1491–1547) dvaro juokdarys, paprasto piemens sūnus Williamas Sommersas. Jis buvo profesionalus samdomas didikų linksmintojas, garsas apie jo talentą pasiekė valdovo ausis. Sakoma, kad draugystė su karaliumi, turtai ir įtaka nesugadino paprasto, protingo ir geraširdžio Sommerso. Jis pašiepdavo tik pasipūtusius ir tuščiagarbius dvariškius, naudodamasis valdovo palankumu išgelbėjo nemažai mirti nuteistų žmonių. Kas šiuose pasakojimuose tiesa, o kas pramanas – šiandien sunku pasakyti, tačiau didelę valdovo pagarbą mylimam juokdariui liudija tai, kad Henriko VIII užsakymu žymus dailininkas Hansas Holbeinas nutapė kelis juokdario portretus, kuriuose Sommersas vaizduojamas su juokdariui būdingais atributais ir karaliaus monograma ant krūtinės.

Dvaro juokdarių eros pabaiga Anglijoje atėjo su puritoniškąja Oliverio Cromwellio diktatūra. Kiek vėliau Prancūzijoje šią rūmų pareigybę nušlavė 1789 m. revoliucija.

Tradicinis juokdario apdaras daugeliui puikiai pažįstamas. Jis susiformavo apie XV a. Svarbiausias jo elementas – iš skirtingų spalvų audeklo susiūta juokdario kepurė (dar kitur vadinama kvailio kepure), iš kurios kyla du arba trys dažniausiai skambaliukais ar varpeliais papuošti galai. Šio galvos apdaro kilmė nėra tiksliai nustatyta. Vieni jo atsiradimą sieja su senąja romėnų saturnalijų švente, kurios metu švenčiantieji persirengdavo ožiais ir raguotais satyrais, kiti teigia, kad vėlyvųjų viduramžių juokdario kepurė išsirutuliojo iš skrybėlės su prisiūtomis prie jos „asilo ausimis“ (medžiagos skiautėmis). Šias „asilo ausis“ nešiojo ankstyvieji juokdariai, o asilas, kaip žinoma, nuo seno sietas su kvailumu ir naivumu. Kai kuriuose Europos kraštuose panašius galvos apdangalus buvo priversti nešioti ir keistu elgesiu pasižymintys psichikos ligoniai. Toks žmogus naudojosi jam suteikta vadinamąja „kvailio laisve“: pagal kepurę visi matė, kad prieš juos neadekvačiu elgesiu pasižymintis asmuo, tad į jo kalbas ir veiksmus buvo stengiamasi pernelyg nekreipti dėmesio. Prie juokdario kepurės pritvirtinti skambaliukai ir varpeliai simbolizavo tuščias, beprasmes kalbas.

Kitas klasikinis atributas – nedidelė, raižyta juokdario galva papuošta lazda (pranc. marotte). Tai buvo tarytum „kvailio skeptras“ – sumažinta gyvo juokdario kopija. Šios lazdos kilmė ir paskirtis taip pat nėra iki galo aiškios. Tikriausiai valdovo juokdarys buvo laikomas visų šalies kvailių karaliumi, todėl ir turėjo savotiškos valdžios lazdą. Antra vertus, ši lazda buvo juokdariškų žaidimų elementas – tam tikras lėlės analogas. Iš prancūzų kalbos žodis marotte verčiamas kaip „niekniekis“, „užgaida“. Kiti juokdariams būdingi atributai – medinis kardas ir žirnių pripiltas barškalas.

Paprastai juokdariai skuto galvas ir barzdas, kartais ant pakaušio palikdami plaukų vainikėlį.

Klasikiniai juokdario drabužiai, kaip ir jo kepurė, taip pat buvo susiūti iš skirtingų spalvų audeklo. Manoma, kad tokia tradicija įsitvirtino apie XV a. ir simbolizavo „atvirkščią“ juokdario pasaulį bei neįprastą, išskirtinį jo statusą. Ar pasirinktos spalvos turėjo kokią ypatingą simbolinę prasmę, tiksliai nėra žinoma, tačiau Gazeau mini, kad tarp juokdarių populiariausios buvo geltona ir žalia. Geltona spalva dažnai simbolizavo gėdą, negarbę ir panieką (viduramžiais ji buvo dar vadinama „žydų spalva“), o žalia – tam tikrą nebrandumą, vaikiškumą, kvailybę. Tiesa, tikriausiai ne ką rečiau linksmuolių apdare buvo aptinkama ir raudona, kitaip griežtai prieš juokdarystę pasisakęs Rigordas nebūtų rašęs, kad šioji spalva simbolizuoja pragaro liepsną, kurioje degs šie nusidėjėliai.

Paties juokdario simbolika nėra tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesiogine prasme jis – kvailys, lengvabūdis, tauškalius. Viduramžiais kvailio ar juokdario simbolika neretai sieta su sugedimu ir nuodėme, tačiau ir paties kvailumo simboliškai būta įvairaus. Europos tautų folklore „kvailo bernelio“ vaizdinys daugiau siejamas su prigimtiniu tyrumu ir naivumu nei su tiesiogiai suprantamu kvailumu ar protinių galių stygiumi. Ir čia dažnai būtent visų pajuokiamas „kvailys“ dėl savo asmeninių savybių ir idealizuoto požiūrio į pasaulį pasiekia kur kas daugiau nei tie, kurie jį smerkė ir pajuokė. Senosiose pasakose buvęs „naivusis kvailys“ staiga atlieka daug žygdarbių, tampa išmintingu ir teisingu valdovu ar visuomenėje gerbiamu žmogumi.

Apšvietos epochoje gimė daugybė istorijų ir be galo pagražintų liaudies pasakojimų apie protingus ir nuovokius karalių juokdarius. Naudodamiesi „rūmų kvailio“ (kuriam daug kas galima ir atleidžiama) statusu tokie juokdariai nevengdavo užmaskuota juokų forma išsakyti daug karčių tiesos žodžių apie tikrąją padėtį šalyje, nurodyti pagrindines valdovo klaidas ar jo aplinkos ydas. Būtent toks vaizduotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto juokdarys Stanczykas (apie 1480–1560). Kvailio apdarą priverstas nešioti Stanczykas – gana tragiška figūra. Pasakojama, kad jis puikiai suvokė pagrindines valstybės problemas ir netiesiogiai apie tai užsimindavo valdovui, tačiau rūmų juokdario padėtis dažnai lėmė, kad protingi jo žodžiai likdavę be deramo dėmesio. 1862 m. lenkų tapytojas Janas Matejko pavaizdavo krėsle sėdintį susimąsčiusį Stanczyką, kurio protingas ir liūdnas veidas labai kontrastuoja su tradiciniais juokdario rūbais.

Juokdariui buvo suteikta minėtoji „kvailio laisvė“: jo kalbų, išskyrus patį valdovą, niekas negalėjo varžyti, o drausminti ryždavosi tik retas. Tad karališkasis juokdarys tapdavo išskirtine, griežtai viduramžių hierarchijai nepavaldžia figūra. Socialiniu statusu jis kur kas žemiau už baronus, grafus, hercogus ir vyskupus, tačiau kartu unikali juokdario padėtis rūmuose ir ypatingi santykiai su valdovu darė jį svarbiu žmogumi. Daugelis karališkųjų juokdarių buvo bekilmiai ir pakilo į aukštumas tik dėl savo talento. Toks karjeros šuolis absoliučiai daugumai viduramžių prasčiokų, kurių gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties didžiąja dalimi lėmė kilmė, buvo neįsivaizduojamas ir netgi galėjo atrodyti stebuklingas. Būtent tai ir suartina juokdarį su folkloro „kvaileliu“.

Simboliškai „kvailio laisvė“ taip pat reiškė ir tam tikrą elgsenos bei mąstymo nepriklausomybę, egzistavimą už griežtų visuomenės taisyklių. „Jis kvailys, ką iš jo paimsi?“ – sakydavo tiek senovėje, tiek mūsų dienomis. Tarp paslaptinga simbolika išmargintų taro kortų yra juokdario rūbais vilkinčio kvailio, kuris keliauja nežinia kur ir nežinia iš kur, korta. Yra daugybė šios kortos interpretacijų, tačiau iš esmės daugelis sutinka, kad taip simboliškai išreikštas ieškančio, pasaulio dar nepažįstančio, „žalio“ žmogaus archetipas, kurio laikinas nebrandumas slepia didelį potencialą kažko ieškoti ir kažką atrasti.

Kartais juokdarys suvokiamas kaip tam tikras simbolinis karaliaus brolis dvynys, o veikiau – giminiška jo priešingybė. Juokdarys turi savo karūną (juokdario galvos apdangalas), savo „skeptrą“ (marrote), savo valdžios rutulį (žirnių pripilta apvali tarškynė), savo medinį kardą (simbolinis karališkojo kardo analogas). Tik garbingai kilmei čia priešpriešinamas jos nebuvimas, valdovo orumui – juokdario kvailybė, o rūstybei – juokas ir išdaigos. Karaliaus žodis ir veiksmai buvo laikomi svariais ir neginčytinais, o juokdario – tuščiais ir nieko nereiškiančiais. Taip karalius ir jo juokdarys tarsi papildydavo vienas kitą, kartu simbolizuodami realų ir „išvirkščią“, netgi stebuklingą pasaulį. Atrodytų paradoksalu, bet religingaisiais viduramžiais Vakarų Europoje buvo rengiamos ištisos „kvailių šventės“ ir „asilų eitynės“, kuriose besilinksminanti minia viešai rinko „juokdarių karalių“, „juokdarių popiežių“ ir pan.

Juokdariai, ypač tam tikrą psichinę negalią turintys klajojantys keistuoliai, laikyti tarsi kito pasaulio svečiais. Jie pasirodydavo iš niekur, visur sukeldavo klegesį, juoką ir netgi prietaringą baimę, o paskui išeidavo tik jiems vieniems žinoma kryptimi. Tai suteikė pagrindo susieti juokdarius su žiniuoniais, pranašais, kitais keistai besielgiančiais „Dievo žmonėmis“. Kiekvienas tikėjosi iš bepročio lūpų išgirsti kokią nors nežinomą tiesą ar pasakojimų apie tikrovėje egzistuojančius stebuklingus dalykus. Keistas juokdarių apdaras ir jų atributai primindavo „žinančių žmonių“ apdarus ir atributus, o tai vertė laikyti juos kitokiais, domėtis jais ir kartu jų vengti.

Juokdario vaizdinys dažnas Europos dailėje, literatūroje, architektūroje ir skulptūroje. Juokdarys pavaizduotas Nyderlandų tapytojo Hieronymo Boscho paveiksle „Kvailių laivas“, juokdariškomis Holbeino iliustracijomis išmarginti Erazmo Roterdamiečio veikalo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ puslapiai, šiuos viduramžių linksmuolius galima pamatyti ir daugelyje senovinių graviūrų bei miniatiūrų. Juokdario galva puošia Nerdlingeno miesto rotušę ir Tiubingeno pilies Vokietijoje sienas, medyje išraižytos juokdarių figūros traukia lankytojų dėmesį Anglijos Kornvalio bažnyčios interjere. Juokdarys – be galo svarbus personažas Viktoro Hugo dramoje „Karalius linksminasi“, aptinkamas jis Šekspyro „Karaliuje Lyre“, Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelyje“, kituose ne mažiau žinomuose literatūros kūriniuose. Prie karališkosios poros stovintis šachmatų rikis Prancūzijoje iki šiol vadinamas Le fou – kvailiu arba juokdariu, margaspalvio juokdario atvaizdu papuošta ir ypatingų galių turinti džokerio (angl. joker) korta šiuolaikinėse kaladėse. Visa tai puikiai liudija kadaise buvusį šio paslaptingo personažo populiarumą, ir nors dvaro bei klajojančių juokdarių epocha jau seniai nugrimzdo į praeitį, priminimai apie ją vienokia ar kitokia forma mus lydi nuolatos.