Paveldas

Garbės kraštotyrininko Igno Jablonskio šimtmetis

JULIUS KANARSKAS Šiemet minime šimtąsias Lietuvos garbės kraštotyrininko ir Kretingos rajono garbės piliečio, inžinieriaus Igno Jablonskio (1911–1991) gimimo metines. Jį prisimenu kaip kuklų, aukštos moralės žmogų, universalų gimtojo krašto praeities ir kultūros tyrinėtoją

„Profesionali“ nemeilė

DAINIUS RAZAUSKAS Noriu grįžti prie skaudulių, kurie šiaip jau niekuomet nesiliaus, neužsimirš, kol Vilniuje liks bent vienas jautrios, gyvos širdies žmogus. Nes jie skauda. Tai brangaus, mylimo mūsų miesto, mūsų Tėvynės sostinės sistemingas naikinimas

XIX a. pabaigoje gyvenusio nežinomo asmens tekstas apie kryžius

„Statant nauja križia arba atnaujinant reik weizet ant to, kad weta but pasabni aprinkta“, – gražia, dar nesugadinta gimtąja lietuvių kalba rašė nežinomas mūsų protėvis daugiau kaip prieš šimtą metų

Uždraustieji miestai

JUOZAS ŠORYS Kinijos liaudies instrumentų virtuozų Naujasis purpurinis Uždraustojo miesto orkestras – Vilniuje! Ar būtų „pasaulio bambų“, nenorinčių panirti į lūšnose ir imperatorių rūmuose estetiškai brandintų egzotiškų senovinių instrumentų garsų tvaną? Ar bent pasimėgauti purpuriniais sąskambių vaizdiniais

Naikintuvai virš Kryžių kalno

VYTAUTAS KINČINAITIS Nėra didesnio prieštaravimo už triumfuojančią bažnyčią – nei didesnio neskoningumo. Nuo jo nukentėjo ir Šv. Petro bazilika Romoje. Josifas Brodskis

„Tarsi kuršis krūme retam“

Su skuodiškiu (gėsališkiu) poetu STASIU JONAUSKU kalbasi Juozas Šorys – Jūsų darbo kambario langai penktame aukšte Skuode atsigręžę į šiaurę, kuri yra ir Jūsų poetinio pasaulio dalis. Šiaurės vakaruose matome mėlynuojančių Latvijos eglynų kontūrą

Kraujas – gyvybės šaltinis

JONAS NEKRAŠIUS Visų žmonių kraujas yra vienodos spalvos. Francesco Petrarca Kraujas – ne vanduo Žmogaus kraujas – svarbiausias gyvybės palaikytojas.

Žemės gyviai ir paukšteliai

Su savamoksliu medžio drožėju JONU KNIEŽA kalbasi Juozas Šorys Medžio drožėjo Jono Kniežos (g. 1929) iš Mosėdžio (šiuo metu – iš Vydmantų, Kretingos r.) kūriniai į parodų viešumą išniro tarsi iš tirštų kuršių / žemaičių pajūrio ūkanų. Rodos, braukšt – ir tapo matomi bei iškart įvertinti rinktinės, baltais muileliais, prausylais ir netgi černylais išsitatinusios

Lietuviškų kryžių Vienoje beieškant

SKAIDRĖ URBONIENĖ Neseniai prašurmuliavęs dar vienas tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“, ypač jo metu veikusi paroda „Gyvybės medis.

Amžinai žaliuojantis krantas

AUŠRA FESER Minint Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dešimtmetį kyla minčių apie jos raidą istorijos tėkmėje – nuo vėjo genamų smėlynų iki įvertinimo pasaulio paveldo statusu. Galima aptikti ne vieną paralelę lyginant, kas vyko prieš du šimtus metų ir dabar.