Neretai vaikštant Vilniaus gatvėmis šmėkščioja skaidrūs vaikystės dienų paveikslėliai, plevenantys liūdnoje netekties šviesoje.

Buvo 1940 metai. Lietuvą užplūdo rusų kariuomenė. Mūsų šeimai iš Aukštosios Panemunės (Kauno priemiesčio ant Nemuno kranto, pušyne), kur prabėgo patys gražiausi ketveri mano gyvenimo metai, teko persikelti į Vilnių. Tėvelis Benediktas Zavadskis, ilgus metus buvęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės majoras, staiga tapo Raudonosios armijos karininku. Tačiau tai aš supratau gerokai vėliau. Vilniuje apsigyvenome pačiame centre, priešais dabartinę V. Kudirkos aikštę, vadinamojo karininkų namo penktame aukšte. Šalia stovėjo dailus pastatas su kolonomis – jame buvo Karininkų ramovė.

Šį pastatą subombardavo karo metais, vietoj jo pastatė stalininės architektūros namą, jame dabar veikia knygynas. Į Karininkų ramovę eidavom dažnai, ten vykdavo įvairūs koncertai, prisimenu ir joje papuoštą Kalėdų eglę. Mano, keturmetės mergaitės, supratimu, viskas buvo puiku, tik kankino kažkokia liūdna nuotaika, vis bėgdavau žiūrėti pro langą laidotuvių procesijų.

Toks keistas prisiminimas – centrine Gedimino gatve (ji matėsi pro mūsų buto langus) rieda iškilminga karieta, traukiama ketverto žirgų. Dažniausiai ji būdavo juoda, bet retsykiais matydavau baltą laidotuvių karietą, o žirgai būdavo uždengti baltomis gūniomis. Man paaiškino, kad balta spalva reiškia, jog laidojamas jaunas žmogus. Tokią dieną vakare ilgai gulėdavau savo lovelėje, negalėdama užmigti, kartais tyliai, kad neišgirstų kitame kambaryje vakarojantys tėveliai, nueidavau prie lango. Vėjyje siūbuodavo lempos, tolumoje boluodavo ryškiai naktį apšviesti Trys kryžiai. Net keista, bet prisimenu nuolat mano vaikišką širdelę kamuojantį liūdesį, kažkokį aplink sklandantį nerimą. Gal taip jutau tėvelių nuotaikas, nes jie dažnai būdavo prislėgti, ilgai apie kažką dviese kalbėdavosi, dažnai kartodavo žodį „rusai“ ir man nesuprantamą – „okupacija“.

Vilniaus gatvėse atsirado daug nematytų žmonių pilkšvomis milinėmis, styrančiomis smailiomis kepurėmis, kurių kiekvienoje buvo po raudoną žvaigždę. Mamytė paaiškino, kad tai rusų kareiviai. Visas ruses pravardžiuodavome vienu vardu „katiušos“, nes iš kiekvieno kampo sklido jų daina „Katiuša“. Labiausiai to meto Vilniuje man patiko baltais drabužiais apsirengę dešrelių pardavėjai. Būdavo labai skanu, kai mamytė gatvėje nupirkdavo priešpiečius: ant kartoninės lėkštutės – dešrelė, garstyčių kauburėlis ir šviežutėlė bandelė. O kartais gaudavau ir nuostabių ledų. Tačiau įsimintiniausias vaizdas – ankstyvas sekmadienio rytas, o mes su tėveliu Vilniaus gatve einame pirkti šviežių bandelių ir pyragėlių su kremu. Tėvelis buvo didžiausias bičiulis ir draugas. Labai laukdavau jo grįžtant iš darbo, išgirdusi prie durų skambutį, bėgdavau jo pasitikti. Laukdavau, kol nusivilks „frenčių“ (taip vadinom jo karininkišką uniforminį švarką), ir pasakodavau viską, ką veikiau per dieną. Paskui pietaudavom. Ir dar būdavo puikios popietės, kai tėvelis priguldavo pailsėti ant sofos. Atsisėdusi jo galvugalyje dėliodavau kaladėles su raidėmis, bandydama perskaityti sudėtą žodį. Tai tėvelio nuopelnas, kad būdama penkerių metų jau gerai skaičiau. Kai pavargdavau nuo „mokslo“, supindavau tėveliui kaseles – jis nieko nesakydavo, tik meiliai šypsodavosi. Sekmadieniais kartais eidavom į Arkikatedrą, neretai – į Jaunimo teatrą Senamiestyje. Tuomet važiuodavom keistu vežimu, vadinamu fajetonu. Fajetone vežikas sėdėdavo ant aukštos pasostės su botagu rankoje, mes – ant minkštos odinės sėdynės. Jei pradėdavo lyti, virš sėdynės išskleisdavo odinį gaubtą, panašų į vaikų vežimėlio stogelį.

Vakarais gerdavome arbatą su pyragėliais. Klausydavau tėvelių kalbų ir jaučiau, kad jos vis liūdnesnės ir liūdnesnės. Jie kalbėdavo apie labai blogą rusą, kuris vadinasi politruku (tuomet aš maniau, kad tai blogiuko pavardė), apie kažkokius areštus. Kai paklausdavau, ką tai reiškia, mane tuoj nuvesdavo gulti. Sužinojau naują žodį „repatriacija“, nes tėvelio sesuo, mano teta, ištekėjo už austro ir išvyko į Vieną. Išvažiavo ir išvažiavo, daugiau apie ją niekuomet negirdėjom.

Su tėveliais visi trys nuėjom į Universalinę parduotuvę šalia mūsų namų (dabar „Zaros“ parduotuvė), kaip mamytė sakė, išleisti paskutinių litų, nes nuo šiol bus kitokie rusiški pinigai. Man nebeaišku – juk čia Lietuva, tai kodėl bus rusų pinigai? Bet į mano klausimą tėveliai taip ir neatsakė. Man nupirko anglišką mėlyno aksomo suknutę ir nuostabų bufetą su stiklinėmis durelėmis manosioms lėlėms, į kurį aš seniai varvinau seilę. Dar parsinešėm du puikius kupranugario vilnos pledus – minkštučius minkštučius. Jie daug metų visur keliaudavo su mumis, lyg ir primindami man paskutiniąsias nerūpestingos ir laimingos vaikystės dienas.

Vieną dieną atvyko diedelis iš Paliepių. Tai mamytės tėtis, o mano senelis, visuomet labai linksmas ir šnekus. Mamytė jį meiliai vadino papunėliu. Papunėlis – Stanislovas Semoška – stambus Paliepių kaimo (netoli Ariogalos) ūkininkas. Mano atmintyje išliko Paliepių avietynas, kai vaikštant jo išravėtais takeliais virš galvos kabodavo didžiulės prisirpusios avietės. Diedelis labai mėgdavo prasmukti į savo „meisternę“. Jis buvo geras stalius, apylinkėje žinomas kaip brikų ir skrynių, vadinamųjų kuparų, meistras. Svirne, taip Paliepiuose buvo vadinama klėtis, stovėjo pora diedelio padarytų kuparų, kuriuose buvo suguldyti močiutės išausti audeklų rietimai.

Jos išaustas kilimas su miško laukymėjė besiilsinčiomis stirnomis daug metų puošė mano kambario sieną. Savo tvirta ranka močiutė Kazimiera Semoškienė tvarkė visą ūkį ir namus, jos nurodymų klausė ne tik visa šeimyna, bet ir diedelis. Nedidukė, apskritutė, ji spėdavo visur. Paliepiuose visur jos buvo pilna – tai ji visai šeimynai paskirstydavo darbus, ruošdavo pietus.

O kokios nuostabios būdavo Paliepiuose Kūčios ir šventos Kalėdos – paskutiniąsias jų aš jau gerokai pamenu. Tai pagal močiutės receptą kepamus lašiniuočius, kuriuos aš kirsdavau vaikystėje, mėgsta jos proproanūkiai – mano vaikaičiai Ula ir Benas. Močiutė labai mėgo jurginus, todėl tėvelis, kiekvieną kartą atvykdamas į Paliepius, vis atveždavo dovanų naujų nematytų jų veislių. Tad vasaromis visas Paliepių kiemas švietė įvairiaspalviais jurginų žiedais. Prisimenu, kad net iki šulinio tekdavo eiti jurginų, kurių žiedai man tuomet kybodavo virš galvelės, alėja.

Kai iš Paliepių atvykdavo diedelis, namuose būdavo itin smagu. Aš sėdėdavau jam ant kelių ir klausinėdavau apie močiutę, Paliepius. Tačiau ši diedelio viešnagė kažkodėl buvo liūdna. Jaučiau, kad kažkas įvyko, kažkas negero, net labai negero (tai supratau tik po kelerių metų, kai mamytė ir tėvelis atsidūrė Sibiro lageriuose, kai nebeliko nei namų, nei Paliepių). Kol visi, gerdami arbatą, rimtais veidais kalbėjosi, nutariau parašyti močiutei laišką. Kai jį, parašytą didelėmis spausdintinėmis raidėmis, įteikiau diedeliui, visi nustebo. Net tėvelis, kuris žinojo, kad moku iš kaladėlių su raidėmis sudėti žodžius, buvo nustebintas mano „raštingumo“. Nuo tada savo vaikiškas knygutes pradėjau skaityti pati, tuo labiau kad 1941 metų įvykiai galutinai sudaužė jaukų mano namų pasaulį.

1941 metų birželio pradžioje su mamyte išlydėjom tėvelį: jis visam mėnesiui išvyko į Varėnos poligoną, kur vyko kareivių mokymai. Nugirstu, kad tėvelis labai susirūpinęs ir neramus, nes jam, kaip diviziono vadui, teks gyventi vienoje palapinėje su rusų politruku (ką šis žodis reiškia, sužinojau dar negreitai). Atsisveikindami tėveliai apsikeičia laikrodžiais: tėvelis paima mamytės mažiuką auksinį laikrodėlį, kurį jai padovanojo dėdė per viešnagę Amerikoje, mamytė – naują tėvelio šveicarišką laikrodį. Tėvelis ilgai laiko mane apkabinęs, o aš, aišku, apsiverkiu. Jis ramina, sako, kad mėnuo prabėgs labai greitai, paskui važiuosim aplankyti kitų senelių (į jo gimtuosius namus) ir būtinai perplauksim Nemuną (aš, kaip visuomet, ant tėvelio nugaros). Aš bandau sakyti, kad Nemune geriau neplaukioti, nes tuomet jaudinasi ant kranto likusi mamytė. Bet tėveliui jau laikas eiti. Daugiau aš jo niekada nebemačiau…

Mudvi su mamyte kažkokia mašina senuoju Žemaičių plentu važiuojam iki Ariogalos. Ten mūsų laukia diedelis su Sartuke ir vieškeliu dardam į Paliepius. Senelių kiemas Paliepiuose didelis. Kieme išdidžiai vaikštinėja būrys vištų, baisiausiai teršiančių žalią kiemo žolelę. O man nesiseka, kasdien, kad ir kaip saugočiausi, įlipu į tą vištų palikimą. Ir nusprendžiu: kai turėsiu savo ūkį, visą kiemą būtinai išklosiu šaligatvio plytelėmis. Tuomet niekada nesusitepsiu savo dailių batelių ir baltutėlių puskojinių. Už kiemo toliau tęsiasi diedelio pasididžiavimas – didelis sodas.

Man regis, tokių skanių obuolių ir kriaušių kaip Paliepiuose daugiau niekuomet neteko valgyti. Už sodo buvo pati įdomiausia ir mano mėgstamiausia vieta – didžiulė kūdra ir arklių kiemas, o jame du maži kumeliukai. Tačiau pro sodą prasmukti man buvo gana sunku, nes jame stovėjo bičių aviliai. O tos bitės, atrodė, tik manęs ir telaukė bei taikėsi įgelti… Be to, man buvo uždrausta vienai eiti prie kūdros. Tad stengdavausi į arklių kiemą nukeliauti įsitvėrusi diedelio rankos. Tuomet būdavo labai saugu… Už šio kiemo buvo miškelis, pilnas prižėlęs laukinių avietynų, vadinamas Šileliu. Už Šilelio – plynas laukas, tais lemtingais metais čia augo diedelio bulvės. Nuostabūs Paliepių vasarų paveikslėliai.

Buvo pats birželio vidurys. Močiutės jau kelios dienos namie nebuvo: visiems buvo pranešta, kad ji išvyko į Kauną pas profesorių V. Kuzmą gydytis. Tačiau aš nugirdau, kai mamytė kalbėjosi su teta Stase (savo seserimi), kad močiutė slapstosi pas giminaičius. Diedelis nieko nedirbo, visą laiką praleisdavo Šilelyje. Man buvo keista ir nesuprantama, bet klausinėti nedrįsau – visi suaugusieji buvo labai sunerimę, lyg kažko bijotų. Tuo metu Paliepiuose gyveno teta Stasė su keturių mėnesių mano pussesere Danute, kurios, gėda prisipažinti, tuo metu nemėgau. Visi aikčiodavo: kokia ji gražutė, kokia miela, o man atrodė tiesiog baisi rėksnė.

Tą lemtingą dieną įsiminiau visam gyvenimui. Buvo pats vidudienis. Mamytė miltuotomis rankomis minkė ir kočiojo tešlą makaronams, o aš iš tešlos lipdžiau ančiukus. Ką tik iš Šilelio parėjo diedelis, nusprendęs užkąsti ir pasiimti radiją. Tuo metu pro virtuvės langą pamatėm nuo kalniuko besileidžiantį nedidelį rusišką sunkvežimį. Jame keturi kareiviai smailiomis kepurėmis su raudonomis žvaigždėmis. Visi turėjo šautuvus su užmautais durtuvais. Mamytė tik sušuko: „Papunėli, greičiau bėk!“, ir išstūmė pro virtuvės duris diedelį, ir šis per avietyną, per arklių kiemą nepastebėtas nuskubėjo į mūsų Šilelį. Pro kitas duris įėjo kareiviai ir su jais buvęs karininkas tokiomis keistomis mėlynomis, į batus sukištomis kelnėmis (tik vėliau sužinojau, kad tai – enkavėdistas). Mamytei liepė sėstis ant suolo, net neleido nusiplauti miltuotų rankų. Netrukus jie atvedė mūsų Pranutę, kuri daug metų tarnavo Paliepiuose ir buvo lyg mūsų šeimos narė, darbininką, dirbusį klojime, piemenuką, tetą Stasę su rėkiančia Danute ant rankų. Tada kareiviai pradėjo raustis spintose, traukti iš stalčių visus daiktus. Kaip vėliau išgirdau iš mamytės – jie darė kratą. Aš siaubingai išsigandau – užlindau už durų ir visą laiką verkiau. Kareiviai tokiomis siauromis akimis (vėliau mamytė paaiškino, kad jie iš tolimo krašto, vadinamo Azija) bandė mane raminti, vis kaišiojo man rusiškų monetų. Kai kareiviai baigė kratą, paėmė tėvelio suomišką peilį ir dar keletą jiems patikusių daiktų, karininkas paaiškino, kad mus perkels gyventi į Rusiją. Seneliai to bijojo ir slapstėsi. Močiutė buvo pasislėpusi pas gimines, o diedelis „gyveno“ Šilelyje. Tačiau karininkas, išgirdęs iš mamytės, kad ūkio šeimininkas išvežęs žmoną gydytis į Kauną pas daktarą V. Kuzmą ir turi jau rytojaus dieną grįžti, nusprendė nuvažiuoti į paštą (tuo metu kitur telefono nebuvo) ir paskambinti į Kėdainius vadovybei – gal vienų moterų su vaikais nevežti, o palaukti, kol grįš ūkio šeimininkai (tai yra mano seneliai).

Tik po daugelio metų supratau, koks siaubingas buvo tas laukimo pusvalandis mamytei ir tetai Stasei. Pagaliau karininkas grįžo. Buvo nuspręsta palikti porą kareivių mūsų saugoti ir laukti senelių. Kiti kareivėliai man pasirodė labai jaunučiai, nedideli, net mažiukai, niekaip nesupratau, kaip jie nesusipančioja per ilgose milinėse. Ilgi šautuvai trankėsi jiems į kulnus. Mamytė nuklojo stalą skanumynais ir pakvietė juos vakarienės. Iš pradžių jie dar laikė šautuvus šalia savęs, bet kai išgėrė keletą taurelių, gerai užkirto kvapnaus skilandžio, pasidarė labai šnekūs. Tik aš nieko nesupratau, nes su mamyte jie kalbėjosi rusiškai. Vėliau mamytė pasakojo, kad tie kareiviukai labai gailėjosi mūsų, ypač mažųjų mergaičių, kurias išveš į labai šaltus kraštus, vadinamus Sibiru, liepė pasiimti šiltų drabužių ir lašinių. O mamytė vis nešė ir nešė į stalą skanumynus ir gėrimo butelius. Pranutė mane nuvedė gulti, ir aš nusiverkusi greitai užmigau. Pabudau mamytės žadinama. Apsivilkau prie lovos padėtais drabužiais. Mamytė išvedė mane į lauką, paėmė į glėbį ir bėgte per sodą nunešė į arklių kiemą. Dar tik vos vos švito. Dviem arkliais pakinkytame vežime sėdėjo teta su mažąja Danute ant rankų. Mamytė paėmė vadžias, ir mes pro Šilelį, diedelio bulvių lauką nepastebėtos išvažiavom. Taip mums tik dėl mamytės apsukrumo pasisekė pabėgti. Važiavom gana ilgai. Paskui mamytė diedeliui ir močiutei pasakojo, kad keliavom aplinkiniais keliukais, nes vieškeliu bijojo važiuoti, kad rusai nesivytų. Vakarėjant jau buvome pas giminaičius ant Šušvės kranto. Ten buvo mūsų močiutė ir jau atvykęs diedelis. Už kelių dienų bėgdama per pievą link Šušvės pamačiau gana žemai skrendantį lėktuvą su juodu kryžiumi. Tuoj pasakiau mamytei. „Karas“, – nusprendė namiškiai ir pradėjo ruoštis namolei. Grįžom į Paliepius, ten radom išplėštus, išdraskytus namus.

Nežinau, iš kur gavom tą liūdną žinią – tėvelis su kitais karininkais užkaltuose gyvuliniuose vagonuose išvežtas į Sibirą. Bet dar ilgai ruseno viltis, kad jis gyvas ir būtinai grįš. Tėvelis, Nepriklausomos Lietuvos majoras Benediktas Zavadskis, mirė 1943 metų žiemą iš bado lageryje Sibire, netoli Norilsko.

Hitlerio gimtadienis

Tėvelį išvežė į Sibiro lagerį tą pačią dieną kaip ir daugumą Lietuvos žmonių – 1941 metų birželio 14-ąją. Po savaitės į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė. Likusios dviese su mamyte iš Vilniaus persikėlėme gyventi į Kėdainius – arčiau mamytės tėviškės Paliepių, kur savo ūkyje gyveno Kazimiera ir Stanislovas Semoškos, mamytės tėvai, o mano seneliai. Paliepiai buvo 30 kilometrų nuo Kėdainių. Prieš didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas – ir prieš vasaros atostogas senelis atvažiuodavo mūsų parsivežti. Prisimenu, kad senelio brikele važiuodavom visą dieną ir man pašėlusiai pabosdavo.

Buvo 1942 metų pavasaris. Mamytė kiekvieną rytą anksti išeidavo į mokyklą, kur dirbo mokytoja. Likusi viena skaitydavau iš eilės visas namuose esančias knygas, kai pabosdavo, išeidavau į kiemą. Gaila, bet rytais kiemas būdavo tuščias, mano bičiulis Napoleonas jau lankė pirmą klasę.

Tą įsimintiną rytą anksti išėjau į kiemą. Baigėsi balandis, lauke šėlo pavasaris, buvo saulėta, graži diena. Kadangi kieme nebuvo su kuo pasišnekėti, patyliukais išslinkau į gatvę. Tai man buvo griežtai draudžiama, bet kartais aš neišlaikydavau ir nukeliaudavau į gretimą kiemą, kur gyveno mano bendraamžė Rita. Deja, ir jos tąryt nesimatė. Tuomet nusprendžiau dar šiek tiek paėjėti ir apžiūrėti didžiulį geltonais žiedais apsipylusį krūmą, kuris atrodė tartum užsiklojęs auksine migla. Ir čia pamačiau kai ką įdomaus. Netoliese esančio namo, kuriame gyveno vokiečiai, lange stovėjo Hitlerio portretas, visas apkaišytas gėlėmis. Labai susidomėjusi patraukiau toliau. Už poros namų lange ir vėl pamačiau tokį patį portretą. Tik staiga išgirdau ponios Aldonos, mūsų kaimynės, balsą: „Jūrate, kur tu vaikščioji? Ar mamytė leido?“ Skubiai nėriau į savo kiemą ir grįžau namo.

Ant stalo gulėjo laikraštis, jo pirmajame puslapyje taip pat buvo Hitlerio portretas. Susidomėjusi peržvelgiau ir sužinojau, kad šiandien Hitlerio gimtadienis. Mano mažoje galvelėje pradėjo kirbėti mintis: „O kodėl ir man nepapuošus mūsų virtuvės lango? Būtų labai gražu.“ Ėmiausi darbo. Iš laikraščio iškirpau Hitlerį – išėjo šiek tiek kreivokas, bet darbu buvau patenkinta. Į puodelį įbėrusi miltų ir įpylusi vandens pasigaminau klijų. Jais ištepiau Hitlerio portretą ir priklijavau prie virtuvės lango stiklo. Lyg dar kažko stigo. Atnešiau ir šalia pasodinau savo aksominį asiliuką (gaila, jis buvo tik su trimis kojomis ir labai aptrintas). Kad būtų dar gražiau, iš savo vaikiškos knygelės iškirpau porą avinėlių, kumeliuką ir kelis ožiukus. Išėjusi į kiemą ir apžiūrėjusi savo kūrinį, nusprendžiau, kad langas papuoštas puikiai. Hitleris žvelgė gana piktai – gal todėl, kad buvo be vienos ausies (netyčia ją nukirpau), gana ištepliotas miltų košele (ką padarysi, turėjom tik tokių klijų), bet šalia linksmi pakeltom uodegytėm striksėjo mano knygutės ožiukai, laigė mažasis kumeliukas.

Grįžo iš mokyklos mamytė. Jaučiau, kad kaimynė, mačiusi mane gatvėje, jau spėjo apskųsti, – mamytė buvo prastai nusiteikusi. Tik staiga pasigirdo beldimas į duris. „Gestapas“, – tyliai sušnibždėjo mamytė. Aš nėriau į miegamąjį. Kambaryje girdėjosi griežti dviejų vyrų balsai, jiems kažką maloniai aiškino mamytė. Kalbėjosi vokiškai, tad aš, kad ir kaip ištempusi ausis klausiausi, nieko nesupratau. Labai bijojau, nes gestapininkų visi privengė. Mamytė atidarė duris į miegamąjį ir paklausė, ką aš ten lange ištaisiau. Skubiai paaiškinau, kad daugelyje langų mačiau išpuoštą Hitlerio portretą, tai ir aš nusprendžiau tai padaryti, nes šiandien jo gimtadienis. Mamytė grįžo pas gestapininkus ir ėmė jiems aiškinti. Atrodė, kad viskas baigsis laimingai, nes vokiečiai, beklausydami mamytės, net ėmė juoktis.

Tačiau mano širdelė vis tiek plakė labai smarkiai. Staiga išgirdau mamytės balsą, liepiantį ateiti. Nedrąsiai įėjau į kambarį. Vienas gestapininkas, toks žilstelėjęs ir dailus vyras, priėjęs paglostė mane: „Tu gera mergaitė“ – ir padavė šokolado plytelę. Pagalvojau, kad tas Hitleris, matyt, nėra blogas, jei už papuoštą jo portretą gali gauti seniai matyto ir ragauto šokolado. Tačiau mamytė, mano nuomone, to nesuprato. Mano išpuoštą langą tuoj nuplovė ir, pasisodinusi mane, ilgai aiškino, kad prieš bet ką darydama turiu pasitarti, nes dabar vyksta karas ir dėl to daug nelaimingų, o ir piktų žmonių.

Lankytis Kuršių nerijoje ne sezono metu – rudenį ir pavasarį – tai galimybė patirti egzistencinę sielos ramybę, pabėgus nuo miesto triukšmo ir bendraujant su unikalia gamta, galimybė įsivaizduoti Kuršių neriją, kokia ji buvo tolimoje praeityje. Tikrasis sezonas čia prasideda apie Jonines, o vidurvasarį Nida pasidaro panaši į Palangą.

Apžiūrinėju Nidos žiemos vaizdus (žiemą neteko čia lankytis) ir kyla šventvagiška mintis: ar tik ne tos aukso vilnos – gintaro Jasonas su argonautais plaukė ieškoti, nes gamtos sukurtos ledo skulptūros labai primena ilgavilnes avis. Ir kokie tų ledo avių piemenys čia kadaise gyveno? Ir koks gi Jasonas atklydo į šį kraštą?

Vokiečių istorikas Erazmas Stela ir prūsų kronikininkas Simonas Grunau mini Videvutį (Witowudi) ir jo vyresnįjį brolį Brutenį (Brudeno) – du pirmuosius Prūsijos valdovus. Videvutis buvo išrinktas šalies karaliumi, o Brutenis – vyriausiuoju žyniu, kriviu krivaičiu. Pasak šaltinių, Videvutis sulaukė 116 metų ir prieš mirtį, – abu su Bruteniu pasiaukojo dievams, – savo sukurtą valstybę padalino sūnums: vyriausiajam sūnui Litvui davė valdyti dabartinę Lietuvos žemę, kitiems – skirtingas prūsų genčių žemes. Grunau aprašė ir karaliaus Videvučio vėliavą.

Kas gi vaizduojama toje vėliavoje?

Teigiama, kad ji buvusi balta, 5 uolekčių (ilgio matas, atitinkantis alkūnę) ilgio ir 3 pločio. Joje vaizduojami trys senieji baltų dievai – Patrimpas, Perkūnas ir Pikulas: jaunas, bebarzdis, su varpų vainiku javų dievas – Patrimpas; vidutinio amžiaus vyras, ugningo veido ir pikto gymio, vainikuotas liepsnomis, susiraičiusia juoda barzda – Perkūnas; senas pražilusia barzda, balta skepeta apmuturiuota galva – Pikulas. Mirties dievas Pikulas rankose laiko kaukolę, Perkūnas – žaibo strėlę ir akmenį, o Patrimpas – pjautuvą rugiams nuimti.

Ten yra ir žodžiai, įrašyti neperskaitomais prūsų rašmenimis. Iš tiesų, tie žodžiai, parašyti runomis, iki šiol yra mįslė, sukelianti daug ginčų ir interpretacijų, bet kad jie neperskaitomi – visiška netiesa.

Aš esu įpratusi tekstą skaityti iš kairės į dešinę ir baltoje vėliavoje įžvelgiu tokį naratyvą: ten visa baltų istorija. Suprantu ją kaip tam tikrą krivių sukurtą laikmeną, saugančią ir perduodančią informaciją ateities kartoms apie genties istoriją, jos atskirus laikotarpius, kuriuos simbolizuoja skirtingi dievai. Mirties dievas Pikulas primena mums apie indoeuropietišką kilmę, išmintį ir genofondą, Perkūnas – apie neramius genties laikus: karus ir tautų kraustymąsi, Patrimpas – apie numanomą genties gerovę ir klestėjimą. Žinoma, dievus galima interpretuoti įvairiai. Bet nė vienas iš jų nėra piemuo. Vadinasi, piemenys į Prūsiją atklydo iš svetur.

Manoma, kad Videvutis į Prūsiją atkeliavo iš Gotlando salos Baltijos jūroje. Jeigu laikytumės versijos, kad žiemos tuo metu buvo šaltos ir ilgos, o Baltijos jūra užšalusi ir tik vasarą trumpam atšildavo jos pakraščiai, atiduodami žvejams brangų gintarą (todėl jis ir buvo toks brangus). Tuomet galima suprasti, kodėl Videvučio vėliava balta, ir spėti, kad Videvutis Prūsijos žemes pasiekė šaltuoju metų laiku.

Galima numanyti, kad jau tais senais laikais žodis „vėliava“ reiškė tą patį, ką ir dabar. Bet ką gi reiškia Notangos žemės Vėluvos kaimo pavadinimas, kuris prūsiškai skamba „vēlavō“. Pasakojama, kad kunigaikštis Mindaugas, kovodamas su kryžiuočiais, prie Priegliaus padėjo prūsams statyti pilį, o atsisveikindamas su pilies įgula įbedęs žemėn savo vėliavą ir pasakęs: „Čia vėliava, čia Lietuva.“ Bet tai jau buvo žymiai vėliau – po kimbrų atėjimo į Prūsiją. Todėl šį vietovardį galima susieti ir su žodžiu „vėliava“, ir su žodžiu „vėlavo“. Civilizacija čia vėlavo dėl ledynmečio. Todėl mažai tikėtinas pasakojimas, kad Brutenis ir jo brolis Videvutis, 514 m. gotams užėmus Kimbriją (Gotlando salą), su visais savo gentainiais (46 tūkstančiais!) sulipo ant plaustų ir perplaukė Krono (Nemuno), Hailibo (Kuršių marių) vandenis ir Ulmiganijoje (Prūsijoje) surado dar nežinomą tautą. Įdomu, iš kur jie gavo šitiek medžių plaustams ir dar Gotlando saloje?! Ir kas juos padirbino? Juk kronikoje nekalbama apie vikingų laivus ir jų saloje paslėptus lobius. Nes kimbrai savo saloje ganė avis ir daugiau išmanė apie vilnas nei apie laivybą. O vilna gerai apsaugo nuo šalčio. Juk ne veltui jų herbe – išdidus avinas riestais ragais. Todėl tikėtinesnė versija, kad jie iš Kimbrijos į Kuršių neriją atkeliavo ledu. Beje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvoje buvo panašių utopinių „tautų kraustymosi“ versijų. Jos egzistavo visuomet. O gal ir Stalinas buvo girdėjęs panašių teorijų, kad taip atkakliai stengėsi baltus sugrąžinti į ledynmetį.

Kad kimbrai ganė avis ir kad savo papročius atnešė į Prūsiją, galima spręsti iš krikštų – senųjų kuršių antkapinių paminklų. Gerai įsižiūrėjus, jų forma, išpjauta iš vienos lentos, primena nudirto ėriuko kailį. Sakoma, kad būtent nudirto ėriuko oda buvo pažymimas mirusiojo kapas, o ant jo runomis užrašomi mirusiojo duomenys ir epitafijos. Šis paprotys labai senas (galbūt atėjęs iš tikrojo Jasono laikų) ir tikriausiai velioniui ėriukas padėdavo lengviau nukeliauti į dausas. Bet nebūtinai – kai kuriems iš jų į dausas padėdavo nukeliauti paukščiai, kai kurie krikštai turi jų formas, o populiariausias iš jų Kuršių nerijoje – varna, lydėdavusi vietinius gyventojus nuo gimimo iki mirties.

XIX a. – mokslinių ir kalbinių ieškojimų ir atradimų amžius. Todėl žūtbūt norėta iššifruoti ir Videvučio vėliavos runas. Apie ją buvo kuriamos įvairiausios legendos. Pavyzdžiui, Simonas Daukantas savo tautosakos rinkiniuose vėliavą vadina paparčiu, o pačias Jonines – Vainikų švente. Pasak legendos, paparčio žiedas jį radusiam suteikia magiškų galių: aiškiaregystės ir mokėjimo nuspėti ateitį, suprasti gyvulių, paukščių ir žmonių kalbą dovaną. Išėjus jo ieškoti ir pasirinkus tam tikrą vietą reikia atsiklaupti ant žemės ir pasitiesti baltą skepetaitę (ar tik ne apie Videvučio vėliavą čia kalbama?), apsibrėžti aplink save šermukšnio lazda, kuri saugo nuo piktų galių, ratą ir laukti. Belaukiant naktį gali pasirodyti įvairiausių baidyklių, kurios gąsdins ir bandys išstumti iš saugaus rato. Jei žmogus ištvers visus piktųjų galių išbandymus, paparčio žiedas tikrai nukris ant skepetaitės ir žmogus taps jei ne žyniu, tai bent aiškiaregiu. Tikriausiai todėl žemaičiams toks svarbus paparčio žiedo ieškojimas: juk paparčio žiedai – tai vėliavos ženklai – runos. Pats Daukantas „Pasakų Fedro“ pratarmėje teigia, kad: „Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę. [...] Pasaka vadinasi ta kalba apie tokį daiktą, kuri yra ne raštais saugojama, bet žmonių minėsena ir minavojimu užlaikoma. [...] Tokiu pragumu jeib kokia notis ominėj žmonių ištveria ne vien kelis šimtus, bet ir kelias tūkstantes metų (!), kurias paskui tankiai išminčiai ir kiti mokyti vyrai įrašo į kningas.“

Tik bėda ta, kad XIX a. lietuviškų knygų rašymas, leidyba ir net skaitymas buvo didelė problema. Todėl buvo palankios sąlygos plisti teorijoms, kad nei prūsai, nei lietuviai niekuomet jokio rašto neturėjo. Esą visa lietuvių ir LDK raštija prasidėjo nuo kirilicos, stačiatikiams priėmus krikščionybę. Bet tai buvo bene IX a., o kokiais gi rašmenimis iki tol susirašinėjo kunigaikščiai? Tikriausiai ne vien lotyniškais. Bėda ta, kad, įsigalėjus kirilicai valstybiniuose raštuose, runų niekas nebevartojo ir jos palaipsniui buvo užmirštos, todėl aišku, kad XIX a. jau niekas nebegalėjo Videvučio vėliavos užrašų perskaityti. Nors mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudarė ir pateikė runų lietuvišką abėcėlę (Alphabetum pagano lithuanicum), jau prieš 200 metų buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savo raštą runų raidėmis. Nepaisant visų ginčų, teorijų ir interpretacijų, lietuviams turbūt labiausiai suprantamas ir priimtinas toks Videvučio vėliavos įrašo perskaitymas: „Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi), Viešpaties sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.“

Čia įamžintas ir vienas svarbiausių žmonijos išradimų – ratas, ištikimai tarnavęs indoeuropiečiams jų ilgų klajonių ir karų metu bei saugojęs juos nuo piktųjų galių. O žmogaus dūšia ritasi ne bet kaip, o taip, kaip ją nukreipia Viešpats. Ir jeigu istorija sukasi ratu, tai yra tikimybė sulaukti vilties, kurią simbolizuoja Patrimpas, – po visų negandų gentis atgims, sulauks pavasario, gero derliaus, gerovės ir gausos.

Ir, žinoma, yra viltis, kad ji pagaliau įgis aiškiaregystės dovaną.

Su Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos edukacinių programų koordinatore NERILE URBONAITE kalbasi Juozas Šorys

– Nerile, atrodo, kad vardo šaknimi savaip esate susieta su Nerimi, pagrindine Vilniaus, pernai šventusio oficialią 700 metų sukaktį, arterija? Kalbant apie miesto proistorę svarbi ir gamtiškoji, geologinė jo dedamoji – ledynmečiams atsitraukus didžiulis slėnis tarp dabartinių Šeškinės ozo ir, pavadinkim, Pilių kalvyno buvo išraizgytas vandeningų srautų, upeliukų, raguvų, griovų. Vakarinėje jo dalyje dar telkšo keletas buvusios Neries senvagės vandens telkinių. Kodėl po ledynmečių žmonės rinkosi kurtis būtent šiose vietose?

– Taip, mano vardas pagal skambesį siejasi su Nerimi, bet tik tiek. O ar žinote, kad bebras seniau buvo vadinamas neriu ar nerimi? Žmonės sakydavo, kad tai vandens gyvūnas, kuris neria į vandenį ir išneria iš jo, geba gyventi dviejose gamtinėse stichijose – šiapus horizonto linijos ir anapus. Tikėtina, kad Neries pavadinimas ir kilo nuo bebrų, nes šioje upėje jų visada buvo daug, netrūksta ir dabar.

Kodėl Vilnius įsikūrė šiose apylinkėse? Aišku, kad šiose vietose žmonės gyveno nuo seno, dar nuo akmens amžiaus. Gyvenvietė iki Gedimino, manau, kūrėsi todėl, kad čia suteka dvi upės, plyti erdvus slėnis, buvo palanki vieta žmonėms gyventi. Juk ir visoje Lietuvoje daugiausia piliakalnių buvo įkurta ten, kur žmonės geriausiai galėjo apsaugoti savo turtą ir gyvybes, – ant aukštų kalnų. Tai nutiko tada, kai jie nustojo klajoti ir kautis su netoli apsistojusiais kaimynais, kai formuojantis gentims „nusėdo“ sėsliai gyventi, kai nustojo vaikščioti paskui šiaurinių elnių, ieškančių ganyklų, uodegas. Norėdami apsaugoti darbo įrankius, brangesnius daiktus, užgyventą turtą, iš pradžių darydavo primityvius įtvirtinimus ant kalnų. Ėmė gyventi ten, kur saugiau. Kuriantis Vilniui, tarkim, po Gedimino valdymo metų, jo anūkų laikais, kai buvo sudeginta Kreivoji pilis, žmonėms pasimatė, kad patogu gyventi ir slėnyje, nes kam patiks nuolat kursuoti pirmyn atgal pasiimti darbo įrankių.

Nuotraukoje: Aukštutinės pilies griuvėsiai ir Kreivosios pilies vieta žvelgiant iš Aukštutinės (Gedimino) pilies bokšto. 1960

– Neabejojant galima teigti, kad gamtinį ir net tapybinį peizažinį Vilniaus veidą suformavo ledynmečiai?

– Septintasis ledynmetis, pavadintas „Nemunu“, vis slinko slinko, bet dėl neaiškių pokyčių Šiaurės Skandinavijoje staiga sustojo būtent ties Gedimino kalnu. Ne dėl to, kad kalnas tuos ledus būtų užlaikęs, bet, matyt, dėl bendresnių gamtinių pokyčių. Kalnų masyvas tada buvo plokščias, nebuvo toks tarsi milžino pirštais išaižytas. Jis buvo plokščiakalnis, ir būtent tada, kai paskutinis ledynas ėmė tirpti, kai daug metų žliaugė purvo nuošliaužos, ta realybė ir suformavo šiuos gražius, kaip sako geologai, kalnų perlus Vilniaus centre. Šiuose unikaliuose kalnuose klesti geologinė įvairovė – juose esti ir sufozinis cirkas, ir atragiai, balnakalvės, raguvos, griovos, ir visa tai yra sutelkta mažame plote, kuriame mokslininkams palanku tyrinėti geologinę raidą.

– Žinoma, kad dar prieš kelis šimtmečius iki Gedimino valdymo laikų, kai, manoma, dar nebuvo prakasta naujoji Vilnios atšaka, Neries kairiojo kranto slėnyje jau kūrėsi gyvenvietė.

– Prof. Vykintas Vaitkevičius mano, kad gyvenvietė ten kūrėsi, ypač intensyviai XII a., gal dėl kokio nors kunigaikščio, nusprendusio ten apsigyventi, valios, bet vėliau procesas „nusėdo“ ir didesnis miestiškas kūrimasis nebevyko. Galime apibendrinti, kad ant dabartinio Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato (toliau – rezervato) kalvų žmonės gyveno nuolat, tad pirmasis ir seniausias Vilnius jose ir atsirado. Gynybiniai įtvirtinimai buvo kalnuose, o jų papėdėse arba papilėse gyveno žmonės. Tankūs apgyvendinimai aptikti dabartinio funikulieriaus į Aukštutinę pilį rajone. Ankstyviausia archeologiškai žinoma ir pagrįsta Vilniaus data – 1259 m., maždaug 70 metų iki Gedimino valdžios įsitvirtinimo. Tai įrodo archeologo Gintauto Striškos kasinėjimai Kreivosios pilies papilyje. Dendrochronologiniais metodais ištirta, kad tai buvo gynybiniai įtvirtinimai, bet jų apačioje, papėdėje, gyveno ir žmonės. Rastas ir tvartelis iš ikigedimininių laikų, šiuo metu Valdovų rūmuose jis eksponuojamas kaip vadinamasis šluotų namelis. Žinome, kad oficialiai miestas buvo paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose Europos miestų amatininkams, tad simbolinę Vilniaus 700 metų sukaktį švenčiame „ant popieriaus“, nors jis egzistavo ir anksčiau. Žmonės čia gyveno, nes jiems patiko puikios sąlygos – dvi upės, slėniai, kalnai. Kas galėjo būti geriau – jei puola priešai, bėgi į kalną pasislėpti, lieki gyvas. Vėliau radosi valdovas, trijų pilių gynybinė sistema – valdovas viduryje Aukštutinėje pilyje, iš rytų pusės buvo Kreivoji, o iš pietvakarių Žemutinė pilys.

– Bet juk ir dar seniau žmonės gyveno atokiau – antai žemėse link dabartinės Olandų gatvės archeologiniai radiniai datuojami III–II tūkstantmečiais prieš Kristų.

– Taip, buvo rasta to laikotarpio titnaginių dirbinių. Pavyzdžiui, dabartinio Dainų slėnio žemėse, po estrada, rasta širdelės formos titnaginių antgalių. Vis dėlto šiose vietose dar neatlikta daug archeologinių tyrimų.

Ką dabar kaip rezervatas tiriame ir randame? Vykstant Kreivosios pilies takų rekonstrukcijoms intensyviai tiriame XIV a. paveldą. Ten pernai aptiktos medinių įtvirtinimų liekanos. Tikimės rasti ir ankstyvesnių kultūrinių sluoksnių. Manau, kad didelė Kreivosios pilies teritorijos dalis dar laukia savo paslapčių atradėjų. Ji mažai kasinėta, nes tyrimai brangūs, be to, stengiamasi tyrimus atlikti be invazijų (su videoradarais ir kitomis šiuolaikinių technologijų priemonėmis), kad nereiktų kasti.

– Kuo Vilniaus istorijai ir dabarčiai svarbus Šventaragio slėnis? Kaip jis susidarė, kokios jo ribos, raida ir reikšmė?

– Man patinka, kaip Šventaragio mitą ar legendą aiškino Algirdas Julius Greimas ir Gintaras Beresnevičius. Jais remiuosi ir ekskursantams pasakodama Gedimino legendą, kurios veiksmo vieta ir buvo Šventaragio slėnis. Turbūt pritartumėte, kad kiekviena istorija turi savo legendą, kaip ir ji pati turi istoriją. Mokslininkai mitologai šią legendą yra išnagrinėję skersai ir išilgai, bet apibendrinant galima sakyti, kad, pasak V. Vaitkevičiaus ir A. J. Greimo, yra du variantai, kur galėjo būti Šventaragio slėnis. Pirmas variantas – maždaug apie dabartinį Vinco Kudirkos paminklą ir Šv. Jurgio bažnyčią Tilto gatvėje, o antras – maždaug apie Žemutinę pilį (Katedros aikštę), kur galėjo būti deginami valdovai ir kilmingi didikai. Galbūt ten, kur seniau Vilnia susiliejo su Nerimi, – šiek tiek dešiniau dabartinio Mindaugo tilto? Duomenų, kiek į rytus galėjo būti pasislinkusios jo teritorijos ribos, nėra. Yra manančių, kad Šventaragio slėnis gali būti lokalizuojamas ir labiau į vakarus nuo pirmo varianto vietos – ten, kur augo šventoji giria.

Kas iš esmės buvo Šventaragio slėnis? Kapinės ir vieta, kur nuo (legendinio?) kunigaikščio Šventaragio valdymo laikotarpio buvo deginami aukščiausi besikuriančios valstybės didžiūnai. Manau, kad tas žemės plotas negalėjo būti labai didelis.

Grįžtant prie Gedimino – ant Tauro (manoma, kad ant dabartinio Stalo) kalno nudobęs taurą jis nakvojo Šventaragio slėnyje. Susisuko į nuluptą kruviną tauro arba laukinio jaučio odą ir ten užmigo. A. J. Greimo aiškinimu, iš tikrųjų jis nakvojo kapinėse. Žinome mitologinį tautosakos motyvą – išėjo sūnelis ant tėvo kapo nakvoti… Manyta, kad kapinėse nakvoti verta tada, kai norima išgirsti protėvių valią ir pranašystes, tai tarsi ėjimas pas juos išgirsti svarbaus patarimo. Manoma, kad ritualinę medžioklę Gediminas ir atliko turėdamas šį tikslą. Kad susapnuotų pranašišką sapną apie geležinį vilką – jį išaiškino žynys Lizdeika.

– Kada ir kokiu eiliškumu valdovų pastangomis buvo steigiama Vilniaus pilių gynybinė sistema? Kokiu mastu jas statant buvo pakoreguoti natūralūs kalnai?

– Šiame masyve turime keturis piliakalnius. Tai Gedimino (Pilies), Kreivasis arba Plikasis (Trijų Kryžių), Bekešo ir Gedimino kapo kalnai arba piliakalniai. Jei matytume jų reljefus be medžių, manau, kad vaizdas būtų įspūdingesnis nei Kernavės piliakalnių. Be jų, dar yra Stalo (Tauro), Bevardis (Užupilio) ir Altanos kalnai. Žinome, kuo paprasti kalnai skiriasi nuo piliakalnių – kad tokie taptų, siekiant paaukštinti juos reikėdavo užpilti žemių sluoksniu, palyginti, pagrandyti. Juk Lietuvoje nėra nė vieno piliakalnio, kuris būtų supiltas laukuose „nuo nulio“, ant lygaus lauko. Tam buvo panaudotos kalvos, kalneliai, aukštesnės vietos su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis priešams; jos prisidėdavo prie įtvirtinimų sistemos.

Žemutinė pilis ilgokai buvo kaip Aukštutinės pilies papilys. Kas pirmiau vystėsi – Aukštutinė ar Kreivoji pilys? Galėjo ir vienu metu abi būti įtvirtinamos, juolab kad šiose vietose aptinkami žmonių veiklos pėdsakai. Archeologas Gediminas Vaitkevičius mano, kad neįvardytas valdovas, valdęs žymiai anksčiau už Gediminą, iš būsimo Pilies kalno į Kreivosios pilies teritoriją buvo iškėlęs tose vietose gyvenusios genties dalį. Esą ten jie įsikūrė gynybinę pilaitę. Šios prielaidos leistų tvirtinti, kad abi pilys buvo kuriamos panašiu metu. Vis dėlto vieno atsakymo šiuo klausimu nėra.

– Be to, manoma, kad iki naujos Vilnios vagos XIV a. iškasimo šias pilis jungė aukštoka terasa arba balnakalvė. Gal egzistavo pilių dvipolis?

– Ši versija remiasi geologų nuomone, nors dar trūksta išsamių geofizinių duomenų, radarinių tyrimų. Reikėtų patikrinti pilių žemės sluoksnius, kiek jie atsikartoja. Išties geologai mano, kad pilis jungė balnakalvė, net manoma, kad tirpstant ledynui Gedimino kalnas buvo paniręs po vandeniu ir jo srovės nenunešė tik todėl, kad ta balnakalvė jį laikė sujungusi su Kreivuoju (Plikuoju) kalnu. Beje, kartais jis ir gretimi kalnai vadinti bendru Plikųjų kalnų pavadinimu. Tiesa, mes, rezervato darbuotojai, labai vengiame sovietų laikais sugalvoto Kalnų parko pavadinimo. Tas Nagornyj park mums labai svetimas. Dažniausiai sakome, kad einame į Kreivosios pilies teritoriją. Arba į Plikuosius kalnus. Taip, manoma, kad Vilnios vaga, išsidriekusi tarp pilių, yra dirbtinė. Kita vertus, toks manymas tėra hipotezė, nes akademiniu lygmeniu tam neabejotinai patvirtinti trūksta išsamių tyrimų. Paprastai sakoma, kad ji iškasta Algirdo sūnaus Jogailos laikais. Kitas variantas – Vytauto valdymo laikais, po Kreivosios pilies sudeginimo 1390 m. Tam, kad būtų apsaugota valdovo pilis ant Gedimino kalno. Beje, kartais pasvarstoma, kad iškastinė galėjo būti ir ta Vilnios atšaka, kuri tekėjo kairiau Žemutinės pilies teritorijos ir pasiekė Nerį ties dabartiniu Mindaugo tiltu. Geologai ir archeologai galėtų aiškiau nurodyti požymius ir metodikas, kaip aptikti senąsias ir iškastines upių vagas, jų kasimo žymes.

– Politinio Lietuvos valstybingumo priešaušryje lietuvių genties apgyventose žemėse dabartinio Vilniaus širdyje buvo sukurtas išskirtinis gynybinis galios centras. Kas jame buvo svarbiausia tada ir dabartiniais laikais?

– Gynybos sistemą sudarė minėtos trys pilys ir kiti tolėliau esantys kalnai, tiesa, ne visi jie buvo įtvirtinti, pavyzdžiui, Altanos kalnas. Bevardis (Užupilio) piliakalnis buvo naudojamas kaip žvalgakalnis. Svarbiausia mūsų, rezervato darbuotojų, žinia dabarties vilniečiams ir visiems besidomintiems istorija bei su ja susijusia kultūra yra ta, kad Vilnius turėjo ir turi tris išskirtinės svarbos pilis. Mums svarbu nuolat aktualizuoti šią istorinę atmintį, nes dažnai lyg savo noru atsisakome Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos, menkai ją reflektuojame ir išgyvename viešuose renginiuose ir šventėse. Sovietinis režimas dėjo daug pastangų, kad išplautų vadinamųjų tarybinių žmonių sąmonę. Turime pasistengti ją grąžinti į šiuolaikinio gyvenimo kasdienybę.

Aišku, kad valdovai rezidavo Aukštutinėje (Gedimino) pilyje. Iš dviejų pusių ją gynė Kreivoji ir Žemutinė pilys. Trijų pilių gynybinis kompleksas, jei patyrinėtume viduramžių Europos miestų istoriją, buvo gana dažnas. Tai ir Krokuva, ir kai kurie Čekijos miestai, kuriuose yra išlikusių pilių griuvėsių ir kitų istorinių reliktų. Kalbant apie istorinius laikus visos Vilniaus pilys gynybiniu požiūriu buvo svarbios. Ir šiek tiek keista: kodėl 1390 m. sudeginta Kreivoji pilis nebuvo atstatyta? Juk iki Žalgirio mūšio dar buvo likę apie dvidešimt metų ir tada nebuvo žinoma, kuo baigsis nenutrūkstantis karas su kryžiuočiais. 1394 m., praėjus ketveriems metams po sudeginimo, į Kreivąją pilį vėl buvo įsiveržę gausūs kilmingų Europos riterių vadovaujami kryžiuočių pulkai. Vieni jų įsitvirtino Kreivosios pilies pusėje, o kiti Aukštutinę pilį puolė nuo dabartinės Pilies gatvės pusės. Pavojus buvo išlikęs, bet Kreivoji pilis nebuvo atstatyta, kaip, beje, ir Kernavės pilis. Žinome, kad jos buvo sugriautos tų pačių užpuolikų tais pačiais metais. Tiesa, Kernavės pilį sudegino patys kernaviškiai, manoma, tam, kad galėtų mesti gynybines pajėgas padėti apsiginti Vilniaus sostapiliui. Jie matė, kokia kryžiuočių galybė su įpykusiu Vytautu per Lietuvą traukė… Priešai puolė tada labai galingą buvusią medinę Kreivąją pilį, manoma, kad ji buvo viena geriausiai įtvirtintų ir stipriausių pilių LDK. Jogaila skunde Konstanco bažnytiniam susirinkimui rašė, kad kryžiuočiai pražudė galingiausią pilį. Akivaizdu, kad ji negalėjo kristi penktąją ar šeštąją puolimo dieną, jei nebūtų įvykusi išdavystė – pilis buvo uždegta iš vidaus.

Žvelgiant šiandienos akimis, atrodo, kad dėl neatsakytų klausimų dabar svarbiausia ir įdomiausia yra Kreivoji pilis. Iš tikrųjų dabar ją galima įvardyti kaip didžiausią Vilniaus mįslę, kurios fragmentus narplioti yra labai intriguojantis užsiėmimas. Galbūt tyrimus labiau išjudins jaunoji archeologų karta, pasitelkusi pažangesnes technologijas.

– Kokia būtų Jūsų ir rezervato direkcijos nuomonė dėl vizijų atstatyti Aukštutinę pilį, o – pasvajojant – gal kada ir Kreivąją pilį?

– Kreivoji pilis buvo karinis objektas, gerai įtvirtinta tvirtovė, pavojaus atvejais į ją slėptis subėgdavo apylinkių (pavyzdžiui, rusėnų ir vokiečių priemiesčių) žmonės. Siekiant istorinės tiesos atkurti tokią pilį pirmiausia trukdytų aplinkinis miškas. Manau, mažai kas pritartų, kad būtų iškirsti jos aplinkos pušynai. Įpratome, kad vasarą jie teikia ūksmingą pavėsį. (Beje, turime archyvinius planus, kad šią teritoriją apsodino sovietų valdžia, tiksliau, leido medžiams, kurie ir dabar nėra seni, augti savaiminio sužėlimo būdu. Aišku, kad sovietai taip kūrė Nagornyj park.) Kita vertus, turbūt taip pat niekas nenorėtų vėl apželdinti Kernavės piliakalnius, tiesa, kaip minėjau, dar geresnis jų „bemedis“ variantas būtų rezervate. Dabartiniams lankytojams dar sunku suvokti, kad ten buvo pilių teritorija, kai kuriems tai būna atradimas, lyginamas su Atlantida ar Pompėjais.

Jei bandytume atstatyti Aukštutinę pilį, tai daug ką iš to, ką dar turime autentiško, sunaikintume. Reikėtų tvirtų pamatų, gelžbetoninių polių, konstrukcijų. O jei atstatinėtume taip, kaip tai daroma Prancūzijos provincijoje su XIII a. pilimi… Jie tai daro autentiškai, neskubėdami, naudodami to laikmečio medžiagas ir statybų metodus, ir tokiems projektams prireikia milžiniškų pinigų. O pas mus taip nebūtų, geriausiu atveju naujieji statiniai kvepėtų euroremontu. Apskritai, apie tokias galimybes dar neturiu nuomonės nei „už“, nei „prieš“.

Tiesa, seniau buvau priešiškai nusistačiusi prieš Valdovų rūmų atstatymą. Jie buvo per nauji, nekvepėjo senienomis. Vėliau matymas to, kas padaryta, pakito. Vis dėlto archeologai ir istorikai tada turėjo du pasirinkimus. Atradus ir kasinėjant senus, net Gedimino laikų, rūsių griuvėsius kildavo dilema, ar juos užkasti, užlyginti, ar atidengti ir padaryti ekspozicinę „palapinę“. Jos nepadarė, bet pastatė Valdovų rūmus, todėl bent jau matome LDK valdovų rezidenciją ir įsitikiname, kad tam tikru istoriniu laikotarpiu Žemutinė pilis turėjo Valdovų rūmus.

– Mažai žinoma mįslingojo Stalo (Tauro) kalno paskirtis ir kaita.

– Stalo kalnas pirmiausia buvo nulygintas carinės Rusijos valdžios nurodymu, dar ir sovietmečiu „prasieita“ su buldozeriais. Iki šių invazijų jis buvo visiškai kitoks. Pagal rusų valdžios miesto-tvirtovės sumanymus po 1831 m. sukilimo prie dabartinių Sporto rūmų stovėjo aštuonios, Gedimino kalne – dešimt patrankų, ant Trijų Kryžių kalno jų irgi buvo. Jų pabūklai buvo nukreipti į miesto gatves siekiant įbauginti maištaujančius miestiečius, kad nekiltų kitas sukilimas. Išlikę XIX a. miesto planai liudija, kad įtvirtinimus norėta įrengti ir ant Stalo kalno, bet jį nulyginus tai kažkodėl nebuvo atlikta. Archeologai turi duomenų, kad rusai nesismulkino – jei matydavo, kad kalnas trukdys šaudyti pabūklais, nukasdavo jo viršūnę.

Senuose XVIII a. pabaigos žemėlapiuose Stalo kalnas primena jaučio rago formą. Jis turėjo tarsi dvi kupras, o griova tarp jų iki pat Neries tekėjo upelis. Dėl to dabartine Tado Kosciuškos gatve dėl itin šaltiniuotos vietovės nebuvo įmanoma nei eiti, nei važiuoti. Gana ilgai nuo Gedimino kalno į Antakalnį ir tolimesnį Užupį nebuvo galima nueiti tiesiausiu keliu, tai yra taip, kaip dabar važinėja troleibusai. Žmonės eidavo arba pro Didžiąją griovą, kuri seniau buvo išminta kaip kelias, arba šonu pro Užupį. Šaltinių vanduo žliaugė būtent nuo Stalo kalno, tekėjo minėtasis ir dar vienas upokšnis.

Prie Stalo kalno glaudžiasi ir dabartinio Dainų slėnio sufozinis cirkas, kuris yra beveik natūralus, nors kiek buldozeriais ir aplygintas. Deja, labai nukentėjo įspūdinga Stalo kalno griova, kuri pagal dydį Vilniuje buvo antra po Didžiosios griovos ir plytėjo Neries kryptimi. Ją užlygino, ir dabar pavasariais gerai įsižiūrėjus dar matosi, kur lyginta, pastebimi jos įdubimai. Minėjau, kad kalnas seniau vadinosi Tauro kalnu, nes pagal legendą Gediminas ant jo sumedžiojo taurą. O dabartinis Tauro kalnas seniau vadinosi Velniakalniu, Pamėnų kalnu, Pamėnkalniu, XIX a. pagal sklypo savininko Juozapo Bouffalo pavardę jis taip pat buvo įvardytas Bouffalo (Tauro) kalnu.

– Sakėte, kad Tauro (Stalo) kalnas priminė jaučio ragą, gal ir jo dar senesnis pavadinimas galėjo būti susijęs su baltiškuoju šventumu ir būti koks, tarkim, Tauraragis, panašiai kaip Šventaragis?

– Nuo Gedimino kalno link dabartinių Valdovų rūmų ėjo kokių šešių metrų aukščio pakyla ar terasa, panaši į ragą. Gal ji ir davė pradžią įvardyti Šventaragio slėnį? Gal ten ant seklumos (aplinkui buvo labai drėgna) irgi buvo rago formos iškyšulys? Toje vietoje dar iki Valdovų rūmų buvo pastatyta aptvarinė mūrinė Vytenio (vėliau Gedimino) pilis. Tolėliau, Žemutinės pilies teritorijoje, buvo pastatyta ir pirmoji Vilniaus bažnyčia.

– Pastatyta ant buvusios Perkūno šventyklos. Kas apie tai žinoma, kaip vertinate?

– Galiu kalbėti tik apie tai, kas užfiksuota istorijos šaltiniuose ar atlikus archeologinius tyrimus. Manau, kad Dainius Razauskas ir Vykintas Vaitkevičius šia tema pasakytų žymiai daugiau. Kitokios nuomonės šiuo klausimu laikosi Darius Baronas, Vytautas Ališauskas. Manau, kad apie Perkūno šventyklos ir Katedros santykį turėtų vykti akademinė skirtingų pažiūrų mokslininkų diskusija, kuri padėtų sudėti neginčijamus akcentus.

– Kuo pasižymi Gedimino kapo kalnas arba piliakalnis? O Užupilio žvalgakalnis, Altanos kalnas?

– Gediminas turi du Gedimino kapo piliakalnius – Veliuonoje ir Vilniuje. XIX a. romantikai be jokių įrodymų Vilniaus piliakalnį pavadino Gedimino kapo piliakalniu. Norėtųsi tikėti, kad sudeginti jo kūno pelenai ten ir palaidoti, bet tai patvirtinančių duomenų neturime. Beje, iš Gedimino gyvento laikotarpio randama mažai degintinių pilkapių, tad keliamos versijos, kad gal tada buvo įsitvirtinęs paprotys pelenus berti į tekantį upės vandenį. Gal taip Nerimi jis ir nuplaukė į jūružes maružes?

Bevardis (Užupilio) piliakalnis kaip žvalgakalnis buvo labai aukštas, bet, kiek žinau, jį kasinėjant nieko vertingesnio nerasta. Beje, kai buvo tiesiama Olandų gatvė, jis buvo gerokai apkastas.

Altanos kalne, šone ir žemiau bokštelio, 1989 m. buvo rasti žmonių palaidojimai. Yra manančių, kad tai karo su švedais XVIII a. pradžioje sukelto maro aukos. Jis buvo atslinkęs iš Žemaitijos, manoma, kad tada išmirė kone visas Gardinas. Praeitais metais užsakėme iškastų palaikų tyrimus, sudatavome juos. O Altanos kalno bokštelis buvo turbūt pirmasis Vilniuje žinomas neteisėtas statinys, atsiradęs 1933 m. Išliko magistrato skundas prieš vilnietę Melaniją Dluską su reikalavimu jį nugriauti. O ji altaną ar pavėsinę buvo pastačiusi kaip gedėjimo bokštelį, kai 1930 m. bandydama išmokti skraidyti lėktuvu Kirtimuose žuvo jos duktė Janina. Bokštelyje Melanija augino egzotinius augalus. Yra kai kurių duomenų, kad kalnas anksčiau vadinosi kitaip, bet apie tai dar anksti kalbėti.

– Kaip vertinate nusistovėjusį istorinių pilių ir dabartinės Katedros aikštės kaimynystės ir įvardijimų santykį?

– Norime akcentuoti, kad Vilnius turėjo tris pilis, nuo kurių miestas ir prasidėjo. Žinoma, svarbios ir rezervate esančios šventvietės, galimi įvairūs požiūriai į jas, bet raktinis mūsų žodis yra „pilys“. Mes ne tik prisidedame jas saugodami (vis dėlto svarbiausias saugotojas – Kultūros ministerijai pavaldus Kultūros paveldo departamentas, kuris ir mums teikia saugojimo gaires), bet svarbiausia, kad norime aktualizuoti pilių, šiuo metu ypač Kreivosios pilies, svarbą valstybingumo kontekste. Esame Pilių rezervatas, bet joms vis dar tenka nevienodas lyginamasis prasminis krūvis. Gedimino pilį visuomenė jau seniai suvokia kaip pilį, o Žemutinė pilis žmonėms vis dar tebėra Katedros aikštė – manome, kad tai yra istorinės sąmonės spraga. Miesto aikštė šioje vietoje atsirado tik XIX a. okupantų, carinės Rusijos administracijos, valia, iki tol ji buvo žinoma tik kaip Žemutinės pilies teritorija. Kartais labai norėčiau, kad miesto Kalėdų eglė stovėtų ne Katedros aikštėje, o Žemutinėje pilyje.

– Tai, matyt, priklauso nuo požiūrio ir sprendimų priėmėjų motyvų?

– Taip, tai požiūrio ir akcentų klausimas, bet Kreivosios pilies svarbos Vilniui ir Lietuvai dar beveik nesuvokiame. Norime iškelti jos reikšmę, pabrėžti istorinę vertę ir svarbą, viešojoje erdvėje pateikti išsamią turimą informaciją apie ją. Siekiame „numiškinti“ lankytojų ir apskritai visuomenės sąmonę, kad tarp medžių jie pamatytų buvusią svarbią viduramžių pilį.

– Dabar kalbamės ne tik Kreivosios pilies papėdėje, bet ir Sereikos lauke?

– Esame Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (LNKC), kuris įsikūręs Kreivosios pilies papėdėje, greta yra ir Gedimino kalnas (Aukštutinė pilis). Esame Sereikiškių rajone, ne parke. Istoriškai Sereikiškės turėjo šansų vystytis panašiai taip, kaip tai nutiko su Užupiu, Paupiu. Čia buvo labai tankiai apgyvendinta pilių teritorija su mediniais trobesiais. Joje buvo įvairių ūkinių kiemų, malūnas, skalbėjos namas, prie upės – daug batsiuvių dirbtuvių arba manufaktūrų, kurioms buvo reikalingas priėjimas prie vandens. Žinoma, netrūko ir kitų ūkinių profilių manufaktūrų. Vėliau šio rajono pastatai sudegė. Likusią dykynę XVIII a. pabaigoje nupirko Vilniaus universitetas, XIX a. pradžioje įkūrė Botanikos sodą. Žinoma, kad seniau šiose vietose būta didiko Sereikos valdos, bet tikslesnių duomenų apie tai dabar neturiu, ketinu tuo pasidomėti išsamiau. Sereikiškes dabar vadiname Bernardinų parku, bet vienuolių bernardinų valdos, paskirtos kunigaikščio Kazimiero, nebuvo tokios didelės.

– Žinoma, kad bernardinai įsikūrė Sereikos lauke arba Sereikiškėse, tad gal vis dėlto reikėtų laikytis istorinio pavadinimo tradicijos?

– Tam dar reikia istorinių šaltinių analizės. Akivaizdu, kad ir dabar visos šios teritorijos negalime vadinti Bernardinų sodu. Tenka girdėti, kad kartais žmonės, būdami prie rotondos, sako esantys Bernardinuose. Toli gražu. Vėlesni pavadinimai buvo ir Botanikos sodas, ir Pilies, ir Miesto parkas, o kur dar Jaunimo sodas, Sereikiškių parkas… Norėtųsi išsiaiškinti istorines šios teritorijos priklausymo ribas.

O ar žinote, kad ir pastatas, kuriame kalbamės, yra pastatytas iš senųjų Valdovų rūmų plytų? Dabartiniame Nyderlandų ambasados pastate, esančiame anoje Vilnios pusėje, rastume plytų iš buvusios Onos (Barboros) bažnyčios, stovėjusios Aukštutinės pilies papėdėje. Karališkasis mūrininkas Jonas Salvadoras iš jų statėsi savo namą.

– Kai kurie paveldosaugininkai tebemano, kad iš Sereikiškių būtina išguiti sovietinį reliktą teniso kortus ir ten atkurti Botanikos sodą.

– Gal gerai, kad žmonės sportuoja kortuose? Taip, ten buvo dalis Botanikos sodo, bet jis buvo nusitęsęs ir į kalną už Nyderlandų ambasados, net yra išlikęs serpantinas, vedęs į dabartinį Trijų Kryžių kalną, jis buvo užsodintas retais augalais, su atokvėpio aikštelėmis. Beje, tas sodas buvo ir smėlynėje prie Bekešo kalno. Išeitų, kad turėtume atkurti autentišką istorinį Botanikos sodą? Jei turėtume tikslą atkurti visa, kas prarasta, oi, kiek daug turėtume nuveikti! Pavyzdžiui, dar turime atkurti Kirdiejų rūmus, esančius prie Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvių kampo, dar gerai, kad jie ne visai nugyventi, nes anksčiau ten veikė kavinė.

– O Horaino namą?

– Horaino namas, kaip paminklinis objektas, datuojamas XVIII–XIX a., yra Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) kieme ir jų prižiūrimas, bet įeina ir į rezervato globojamą zoną. Beje, džiaugiamės, kad LNM pastate prie T. Kosciuškos gatvės atkūrė Istorijų namus, kurie gerai dera prie Kreivosios pilies papėdės.

– Pacituosiu ilgametį Valstybinės paminklų apsaugos komisijos ekspertą, architektą Algimantą Gražulį: „Milžiniško naujo pastatų komplekso statyba senamiestyje prie Olandų g. nukasant [...] reikšmingiausio kultūros paminklo – Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete šlaitus. [...] O juk čia buvo surasti ankstyviausi radiniai, datuojami III–II tūkstantmečiais pr. Kr., o I tūkstantmetyje pr. Kr. jau būta įtvirtintos gyvenvietės“ („Kaip laikaisi, senasis Vilniau?“, Būdas, 2023, Nr. 1, p. 41). Kaip pakomentuotumėte?

– Ten dirbo archeologai, ir manau, kad bet kaip tie šlaitai nebuvo nukasti. Beje, tai nėra rezervato teritorija. Kaip ir buvęs „Dinamo“ stadionas su policijos šaudykla už Stalo kalno. Manome, kad minėtos teritorijos turėjo būti priskirtos rezervatui, bet taip nenutiko.

– Kokių veiksmų imatės, kad visapusiškai gilėtų įvairių visuomenės sluoksnių supratimas apie pilis ir kitas istorines-kultūrines vertybes?

– Parke prie B. Radvilaitės gatvės pradžios turime Vilniaus pilių stiklinį kupolą, kurį renginiams atidarysime nuo balandžio. Jame ketvirtadieniais vyks nemokamos paskaitos apie Pilių rezervato teritoriją geologiniu, gamtiniu, archeologiniu, istoriniu pjūviais. Jas vesime mes ir kolegos iš Valdovų rūmų muziejaus, taip pat ir specialistai iš LNM. Beje, mokslininkė iš Valdovų rūmų kartą pasakė, kad jei ne prieš keliolika metų atsiradęs rezervatas, tai jo teritorijoje galėjo atsirasti ir kotedžų, ir „Maximų“.

Naujoji mūsų rezervato direkcijos komanda, vadovaujama dr. Renaldo Augustinavičiaus, dirba tik ketverius metus, tad ir atsakomybę už savo veiklą prisiimame nuo tada. Galime pasigirti, kad įvairių amžių ir interesų žmonėms kryptingai pasakojame apie pilis. Stengiamės nedubliuodami funkcijų su kitomis institucijomis aktualizuoti gamtinį ir kultūrinį paveldą, kad žmonės ne tik lankytųsi, bet ir pažintų. Bendraujame ir gerai sutariame su rezervate veikiančiomis institucijomis, nors yra ir tobulintinų niuansų.

Atliekame mokslinius tyrimus. Medinės XIV a. Kreivosios pilies įtvirtinimų konstrukcijos radioaktyviosios anglies metodu buvo ištirtos Fizinių ir technologijos mokslų centre. Prieš pusantrų metų kasinėta Kreivosios pilies vieta, kur 1989 m. buvo atstatomi Trys kryžiai. 2020 m. Pilių parke be didesnių invazinių įsikišimų su georadarais atradome vieną iš gynybinių bokštų, kuris panašus į Aukštutinės pilies bokštą.

Einame į mokyklas, stengiamės įvairiais formatais pagilinti vaikų istorijos žinias. Dėkojame istorijos mokytojams, kurie mus pakviečia į istorijos pamokas padirbėti pagal bendrojo ugdymo programą. Pavyzdžiui, pasirenkame kunigaikščių Vytauto, Jogailos, Vilniaus pilių temas. Girdime vertinimus, kad turimą medžiagą pateikiame įdomiau, įtraukiau, nei rašoma vadovėliuose. Esame savaip populiarūs, galbūt ir todėl, kad mūsų veikla mokyklose vykdoma nemokamai. Žiemą einame į mokyklas, o pavasarį ir vasarą vaikai ateina pas mus, tad išlaikomas tęstinumas, nes jie gyvai pamato tai, apie ką buvo kalbėta klasėse.

– Dedate daug įdomios medžiagas į socialinius tinklus, rašote informatyviai ir gyvai. Kaip renkatės temas, kas yra tekstų autoriai, kokia nusistovėjo vidinė virtuvė?

– Jau ketvirtus metus publikuojame straipsnius feisbuke ir instagrame. Į feisbuką rašau aš ir vis labiau į šią veiklą įsitraukiantis Vytas Navickas. Geriausiai pasiseka, kai paveldo temas pateikiame su įkvėpimu, bet kad tai įvyktų, šiai misijai būtina labai atsiduoti. Turi tiesiog įsimylėti tai, kuo domiesi, apie ką rašai, ir, žinoma, būtina tikėti savo misijos prasmingumu. Mums sekasi, nes patiems įdomu tai daryti, tiek aš, tiek mano jaunieji kolegos esame dideli Vilniaus pilių teritorijos gerbėjai. Tam, kad sukurtum feisbuko straipsnį, turi perskaityti keletą mokslinių publikacijų, tada tai „sukramtai“, perfrazuoji ir pateiki žmonėms. Daug įdomių, net unikalių atradimų „nusėda“ akademinėse knygose, moksliniuose tyrimuose, disertacijose, deja, mažai kas juos skaito, o mes sutrumpintai perpasakodami pabandome šią medžiagą iškelti į viešumą. Jei kartais ilgiau nieko nepaskelbiame, žmonės parašo, kad juos palikome be užkandžio prie kavos.

Iš rašomos apie Dovą Zaunių knygos

Per kelias sausio dienas viskas vertėsi, na, ne visai aukštyn kojom, kaip apsisprendė, taip liko: tarnausiąs Lietuvai, iš mažlietuvio tapsiąs tikru lietuviu, tik… jau ne Vilniuje – Kaune jo laukė Užsienio reikalų ministerija. Na, ir tas pirminis variantas sulaukė patvirtinimo – galįs užimti Kauno apskrities taikos teisėjo postą, gi Lietuvai vakarietiškai išsilavinusių teisininkų labai reikia. Bet… vos besikurianti Užsienio reikalų ministerija juk buvo svarbiausias kovos laukas šiuo metu: Lietuvai būti valstybe ar vėl tik kokių svetimų gaivalų valdomu kraštu. Negalėjo Dovas Zaunius atsisakyt tos misijos, tos atsiveriančios erdvės, nors ir daug nežinios, netikrumo joje! Jau sausio 15 d. prasidėjo tarnystė URM – iš pradžių patarėju, balandį tapo laikinuoju ministerijos valdytoju. (Nors teisingumo ministeris Liudas Noreika tik birželį paskelbė savo gegužės 12 d. įsakymą: „Kauno miesto ir apskrities Taikos Teisėją Dovą Zaunių, iki šiol nepradėjusį eiti pavestų jam pareigų, pašalinti iš tos vietos.“)

Vos pradėjęs tarnystę, jautė ir tiesioginio viršininko Augustino Voldemaro, ir ministerio pirmininko Mykolo Sleževičiaus palankumą – nors buvo kreivai žiūrinčių į jį, jei ir ne vokietį, tai su vokiečių armija Lietuvon atėjusį, bet žinojo ir savo teisiniu išsilavinimu, ir kalbų – ne tik vokiečių – mokėjimu naujai, nepatyrusiai Vyriausybei tikrai būsiąs naudingas.

O juk kur dursi – ten bėda, grėsmė: Vilniun įsiveržę bolševikai (dėl to Kaunas sostinės statusą įgijo), Lietuvos kariai savanoriai vargani, kone be ginklų, vokiečių armija tarsi ruošias išeit, tarsi paremt. Taip, vokiečių civilinės valdžios galva Ludwigas Zimmerlė išsakė pažadą traukiantis jų kariams dalį ginklų palikti, bet – kai iškilo grėsmė Lietuvai būti bolševikų, lietuviškų kartu su rusiškais, suniokotai, iš Zimmerlės būstinės, irgi iš Vilniaus Kaunan persikėlusios, tyla… Zaunius, pasiryžęs talkinti bet kuriame valstybės kūrimo ir tvirtinimo veiksme, vis dėlto nustebo, kai nė kojų kaip reikiant Užsienio reikalų ministerijoje nespėjęs apšilti (ak – o kas iš aukščiausios Lietuvos valdžios buvo jau taip apšilęs, rutinai galįs atsidėti!) buvo pakviestas pas ministerį pirmininką, jo kabinete rado ir krašto apsaugos ministerį Mykolą Velykį, o iš Sleževičiaus išgirdo: trise eisią pas Zimmerlę, aiškaus atsakymo pareikalausią – bus ginklai ar ne… Gal Zaunius, buvęs kaizerio pavaldinys, kaip „akivaizdus argumentas“ pasitelktas, kad nuo bolševikinių ordų vokiečiams turi rūpėti gintis kartu su lietuviais, bent jau jų ryžtą paremti? Žinia, derybose su vokiečių pareigūnais jis ir kaip vertėjas būdavo pasitelkiamas, bet šiuo atveju kažin – buvo girdėjęs Sleževičių visai puikiai vokiškai kalbant (pasiteiravęs, iš kur, sulaukė trumpo atsakymo: „Aš baigęs Mintaujos gimnaziją!“).

Bet nesudvejojęs, kaip ir jo aukštieji kompanjonai ryžtingą miną nutaisęs žengė link Zimmerlės rūmų. Sleževičiui į paradines duris pabeldus, liokajui pasirodžius ir pranešus: nebus priimti, nes ponas Zimmerlė išvykęs, Dovas jau manė, kad jų trijulė nieko nepešusi apsisuks, bet – abu su Velykiu nustebę susižvalgė ir nuturseno paskui savo vadą, ryžtingu žingsniu aplink rūmus pasukusį, užpakalines duris – vaje, į virtuvę vedančias – pastūmusį, lyg niekur nieko toliau žengiantį. Jiedu, ministeris Velykis ir jis, tik patarėjas Zaunius, kiek sutriko, kai susivokė jau Zimmerlės kabinete atsidūrę, o pati vokiečių administracijos galva ten užu rašomojo stalo besėdinti. Regis, ilgai netruko Zimmerlei atsitokėti, jis įsibrovėliams ir sėstis pasiūlė, bet Sleževičius, pikto ryžto pagautas, atsakė liksiąs stovėti – jiedu nelyg adjutantai stypsojo už jo – ir išrėžė: jis esąs savo tautos atstovas savo žemėje, savo valstybėje, vokiečiai čia tik okupantai, bet įveikti bolševikus ir jiems turį rūpėti! Įsiaudrinęs net prišoko prie stalo, ėmė į jį kumščiu trankyti prieš pat Zimmerlės nosį, Zaunius su Velykiu susižvalgė (vėliau viens kitam prisipažino, kad laukė iškviestos sargybos, kuri laukan išmes, o gal ir daboklėn uždarys). Bet Zimmerlė tarsi pritardamas kinknojo galva, galiausiai pareiškė: „Ginklai bus, kaip pažadėta.“ Sleževičius aprimo, bet oraus išdidumo neprarado – kai Zimmerlė pakilęs mostelėjo link gerųjų kabineto durų: „Palydėsiu, ponai“, ministeris pirmininkas atrėžė: „Pro kur atėjome, pro ten ir išeisime“, ir Dovas su Mykolu turėjo tursenti paskui – pro duris į valgomąjį, tada virtuvę… Lauke Sleževičius nuo kaktos nusibraukė prakaitą, nusišypsojo savo bežadžiams per visas „derybas“ palydovams, o tiedu irgi atsakė džiugiomis šypsenomis.

●

Tarsi buvo Lietuvai į pagalbą ateinančių – va, Amerikos Raudonasis Kryžius du savo misionierius, Paine’ą ir Hillą, atsiuntė, šie ir pagalbos karų nustekentiems miestams bei kaimams atgabeno. Tik, kaip prie jų priskirtasis Vyriausybės atstovas Matas Šalčius ir raštu pranešė: visur tiedu amerikonai pučiasi ir giriasi Amerikos dosnumu, o iš tiesų – daugiausia mūsų užjūrio tautiečių suaukota. Tiems misionieriams, ir mūsiškius palydovus įskaitant, regis, teko pavargti – nes vis vokiečiai dar stabdė, dokumentų reikalaudami ir įtarimais – ar tik ne lenkų šnipai – skaudindami. Šalčius su savo padėjėju Lekecku priėmę vokiečių įtarumą kaip neišvengiamą, juk jie Lietuvai talkina bolševikus lauk stumti, bet tiedu amerikonai visai nesitvardę – plūdosi, skundais grasino, dar ir jiems priekaištavo, kad Lietuva neatsikratanti „bošų“, savos kariuomenės kaip reikiant suorganizuoti negebanti. Bet šiaip taip Susisiekimo ministerijos paskirtuoju automobiliu pasiekę Marijampolę, Kalvariją, Alytų, Jiezną, dar ne vieną miestelį. Tik prie Vilniaus artėti amerikonai atsisakę – ten, lenkų užimtose žemėse, veikianti kita jų misija, vadinamoji Varšuvos.

Zaunius turėjo būt dėkingas Šalčiui už gyvai nupieštą vaizdelį – gi ir jam svarbu žinoti, kas toliau už Kauno dedas, ryžto pasišvęsti Lietuvai nesumažėjo, tik suvokimo prisidėjo: yra ir dar bus nelengva.

Su latviais, žinoma, sklandžiau ir geranoriškiau reikalai sprendės. Ir Sleževičius, ir Voldemaras, regis, manė Zaunių labiausiai tinkantį su jais derėtis ar bent kontaktą palaikyti. Štai jam teko surašyt raštą, primenantį Latvijos Vyriausybei, kad Lietuvos Vyriausybė yra pageidavusi Palangoje atidaryti sanatoriją savo sveikstantiems kariams; o Kaunas neuždelsė atsišaukt į anos pusės prašymą grąžinti belaisvius latvius, lietuvių paimtus kovose su bolševikais, – sutinką, konkrečiai išspręsti reikalo tegu atvyksta koks karininkas.

●

Tą patį birželį Zaunius buvo įtrauktas į Petro Leono vadovaujamą komisiją, iki liepos 31 d. turėjusią parengti Steigiamojo Seimo įstatymo projektą, – taigi teisininko išsilavinimo neteko mest į užpečkį.

Bet juk ne tiek daug laiko savame kabinete už rašomojo stalo dr. Zauniui teko sėdėti. O Lietuvos kariuomenės sėkmės – Raudonoji armija nuginta užu Dauguvos – suteikė derybų su sovietais galimybę. Štai rugpjūčiui besibaigiant Zaunius priskirtas generolo Vlado Nagevičiaus vadovaujamai delegacijai – joje dar Tadas Petkevičius ir Jonas Vailokaitis; jų užduotis – vykti į Zarasus (imtus Ežerėnais vadinti) susitikti su bolševikų atstovais, kurie, patys neįgalioti derėtis, turėjo išklausyti ir savo Vyriausybei perduoti lietuvių taikos pasiūlymus. Deja, ne tokia tolima kelionė vyko, taip sakant, su nuotykiais (Zauniui reikėjo slopint tą viduj bambantį balsą: ar taip būtų įmanoma Vokietijoj): jų mašina, klebėjusi klebėjusi, prie Ukmergės visai sugedo – laimei, kad ir rusai sutartu laiku neatvyko, kaip jie pasiskambinę į Ežerėnus susižinojo; tad valstybės vyrai arklių traukiamu vežimu dar laiku atidardėję. Ten jiems perduotas bolševikų delegacijos, t. y. Angariečio, laiškas – esą Dvinske laukią pranešimo, kada paskirtas susitikimas; jie atsakę: kaip įmanoma greičiau, nenurodydami konkretaus laiko – juk kurjeris prisipažino užtrukęs daugiau nei parą, kol fronto liniją gebėjęs pereiti.

Jaunavedžiai Marija (Jasinskaitė) ir Dovas Zauniai. Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

●

Netrukus Ministerių kabineto posėdyje, jau ministerio pirmininko Ernesto Galvanausko vadovaujamame, URM atstovas dr. Zaunius informavo apie gautą Latvijos ir Estijos vyriausybių kreipimąsi prašant pripažinti nepriklausomybę. Siūlė parengti raštą bei taip pat prašyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Bet kol kas, kelias spalio pabaigos dienas, teko pabūti delegatu keturių Baltijos šalių (ir Suomijai dalyvaujant) konferencijoje. Į Dorpatą jis išvyko su ministeriu Petru Leonu, irgi teisininku, Rygoje prie jų prisijungė ir Jonas Šliūpas bei Ladas Natkevičius. Reikėjo suderinti derybų su bolševikais reikalą, o taika su Rusija buvo svarbi ir dėl politinių įkaitų bei kalinių, ir dėl šiaip jos gilumon pasitraukusiųjų susigrąžinimo. Lietuvai dar paramos prieš lenkus reikėjo išsiderėti. Jiedviem su Leonu atlėgo širdis patyrus, kad Britanija šioms kolektyvinėms deryboms su Sovietų Rusija neprieštarauja, o baimintasi.

Bet ne, nedžiūgavo Dovo širdis suvokiant, kad dėl Lietuvos, tos mažos šalelės, nepriklausomybės teks turbūt ne kartą šauktis visai ne „draugų pagalbos“. Su Petru nutarė imtis iniciatyvos, diktuoti pirmines derybų sąlygas: visos šalys viena kitą pripažįsta ir įsipareigoja garantuoti viena kitos teritorinę neliečiamybę. Žinojo, kad entuziastingo pritarimo nesulauks, taip ir buvo: estai su latviais priminė Lietuvą neatsiliepus, kai dar pavasarį jų delegacijos Paryžiuje kreipėsi dėl pripažinimo; suomiai sukosi, kad turi sulaukti oficialaus Lietuvos prašymo šiuo reikalu. Garantijų klausimas, suprantama, buvo atmestas nedaugžodžiaujant. Lietuvos atstovai nepasidavė, reikalaudami oficialiai paskelbti, kad pripažįstama Lietuva etnografinėse ribose – su Vilniumi, Gardinu, Suvalkais. Aptakų etnografinį principą kolegos sutiko pripažinti, bet – nekonkretinant vietovių. Estai dar leido sau ironizuoti: kokie lietuviai demokratai, jei nesutinka su plebiscitu ginčijamose teritorijose. Jiedu su Petru per pertraukėlę pasikuždėjo: ar nereikią išdidžiai trinktelėti durimis, išvykti Kaunan; bet ne, susilaikė, kažin ar Lietuva tokį „išdidumą“ gali sau leisti. Ir galiausiai juk sutarė visi – neiti į separatines derybas, kartu derėtis tik dėl paliaubų, nes taika negalima, kol neišspręstas pačios Rusijos klausimas, o iš sovietų reikalauti nepriklausomybės pripažinimo, atsisakant bet kokios komunistinės ardomosios veiklos jų šalyse. Nutarta ir į Varšuvą kreiptis, kad ši taikos derybų nesuprastų kaip paramos bolševizmui, nepasinaudotų tuo kaip pretekstu okupuoti Lietuvą. Estai ir latviai išreiškė norą tarpusavio derybas tęsti, tad numatyta kitų metų pradžioje susitikti Helsinkyje.

Grįždami Kaunan tuodu delegatai pasikeisdavo žvilgsniais, bylojančiais: ne, jie nėra tikri, kad Kaune bus pagirti už pasiektus (veikiau – už nepasiektus) rezultatus.

Dovas, po patarėjo pareigybės tapęs URM Politikos departamento direktoriumi, galėjo sakyt, kad ir paskirtoji kategorija – 1.3a, ir 1 800 markių alga liudija: Lietuva jį vertina, Lietuvai jo reikia, jis neapsiriko apsispręsdamas. Bet ir materialioji pusė nebuvo nesvarbi: jis atsakingas už šeimą, juk jo Marytė laukiasi…

Gimiau Trakiškiuosa. Mūs draugė – tėvulis su motuli ir mes, trys mergaitės. Motulės tėvas, mūs dziedulis Barysas, tankiai in mus ataidzinėj. Dziedulis išgyveno šimtų tris metelius. Jis in mus iš Mardasavo ataidzinėj iki šimto metų. Mes jo laukėm kap Dzievo. Jo galvon žilo plauko nebuvo – galva kap apdažyta. Jis necingėj su anūkais pasbovyc, pamokyc ir labai mokėjo paporyc visokių baikų.

Dziedulis kožnųroz prieš Kūcų porino, kad Kalėdų nakc karvė su veršu kalbas. Sako, vienas čelednykas tarnavo pas ponų. Ko tai suvėlavo ir bijojo baladocis in pirkių, tai atcigulė an tvarto. Dar nespėjo akių sumerkc, girdzi, kap karvė veršu sako, kad vyrai šiemet javus menkai iškūlė. Mumi šųžiem bus vigada – dėl mūs trys bačkos grūdų paliktos. Dzaugias gyvulukai. Kap pirma, tai bačkosa javų laikė, ir skaitė kožnas, kiek bačkų prikulta. An rydzienos tas čelednykas pasmetė geru ir gaspadoru viskų apsakė. Šitep ir šitep su tais javais. Gaspadorus prisakė perkulc javus iš naujo. Perkūlė, ale bernas liko be kalbos – apniemo.

Pirma nedaug kų Kūcai gamino. Išverda grybų rasalo, puodų grucės prišunta ir valgo jų su aguonapieniu. Šieno kloja an stalo ir baltų paklodį ciesia. Kap atsisėdam, tai kožnas ieškom savo šešėlio. Jei šešėlį ragi an sienos, tai sulauksi kitų Kūcų. Jei šešėlio neragėc ar jis be galvos, tai negerai…

Pavalgom ir kas liekci nesuvalgyta, tep ir stovi an stalo – nenukraulina. Dziedulis sako: kap nukraulinat, viskų ištųsot, užtai vištos kiaušinius visur mėto. Minėjo ir nebaščikus, ale daugiausia sakė, kad per Zadūšnas jiej parsijovina. Ataina bažnyčion dūšos.

Mumi dar mažukėm porino, kad viena tokia moteriškė turėjo cik vienų dukterį, ir toj jauna pamirė. Moterėlė labai jos škadavojo. Sulaukus Zadūšnų nuvejo pas kunigų pastarc, kap jai jų užragėc. Kunigas sako: „Moterėla, aš nepatartau likc bažnyčion.“ – „Ne, kunigėli, navet tavį neklausysiu, kap bus, tep bus, bet aš turu jų pamacyc, ba mano širdzis netlaikis iš ilgesio“. – „Nu, jei jau aini, – sako kunigas, – tai te neškis šitas dziadelas knygas.“ Tep ir padarė. Sutemus kap ėmė aic nebaščikai, kap ėmė aic, tai užsikimšo bažnyčia. Mato, kad ir dukralė ineina. Ale iš jos minos ragėc, kad nepatenkyta. Apsidairė ir sakis: ca kur prėska dūšia smirda. Moteriškė dui bėgc iš bažnyčios, duktė paskui jų. Tai gerai, kad susprotėjo mesc knygas. Duktė už knygų ir kad ims jas draskyc. Vaikelia, ir visos dūšos supuolė jas draskyc. Moteriškė dabėgo bažnyčios pakajus ir trūko jos širdzis. Pamirė. Iš tų knygų paliko cik pelanai.

Su kūdikiu skraistėje. 1935. Balio Buračo nuotrauka

Aš tadu klausiau ir mislinau, ka jau aš nigdi tep nedarytau, kap toj nebagė. Kap netekau savo dukralės Ievulės, tai mislinu – aitau ir in peklų, kad cik jos šviesų veidelį užragėtau. Paliko mani dukralė per Žolinį, per pacį gražumų. Ji buvo nutekėjus Mardasavan už Plutulevičiaus. Jau ir padėjiman buvo, ale pas mani daugiausia gyveno. Nu ir jau sutarė, kad jos vyras Žolinės subaton atvažuos ir jų vešis Mardasavan. Tai, vaikelia, rodės, išrangiau savo dukralį marcosa, o joj nusiskubino aukštan kalnelin, balton pieskelėn… Kap jau ji rangės važuoc, tai iškepiau pyragų, bulkelių, pripyliau butelaicį arielkos an žolalių, viskų jos austan skarinin surišau, galan vežimo padėjau. Dar palydėjau ligi vartų, pasbucavom. Užkėliau vartus. Tep kap vietos nerandu, tai, mislinu, pasimsiu kašikėlį ir pagrybausiu.

O jau grybai dzygo! Mūs kapinynas už sodzaus, geras kilometras raikia aic mišku. Kašikų juodagalvių prigruzinau dar kapinyno nepriajus. Kelis žingsnius paajau, matau šviežų kapų – Ievulės krikšto motkos vyras pakavotas. Tai dar aš pastovėjau, paverkavau: „Tai, Jonula, tai, turtelia, neturi savo vyralio, neturi savo užtarėjėlio. Tai dar tau spaudza širdelį, kad jis tep raktavai numirė, kad jis apsiracino savo vaikelius…“ Girdzu, kažin kas švilpia. Ragiu, Antanulis, mano sūnelis, švilpia manį. O kitas mano sūnelis Vinculis pavasarį cik buvo išlaistas karuomenėn. Tai, vaikelia, mano pirma mislis – Vinculiu jau kas pasdarė. Aš su tais grybais pasdaviau in Antanulį, kad, ragiu, už jo mano moša, mūs sodzaus moteros Bladza, Julia. Ragiu, kad visos verkia. Jaucu, kad praneš liūdnų žinių, ale apė Ievulį nei mislalė neparajo. Antanulis nuslaido in mani nog kalnėlio, stovi prieš mani, žūro akyse ir bijo žodzį ištarc. Aš rėkiu: „Antanulia, sūnelia, sakyk, sakyk!“ – „Motula, nėra mūs Ievulės…“ Ar jiej ty mani nešė, ar tempė iš to miško, ba mani atlėj vandeniu, atbudzino jau mūs kiemelin. Misliu, sapnas, ale girdzu prieg vartėlių: Pranas, Ievulės vyras, rėkia, o vežiman mano dukralė, an žalio šienelio paguldzyta, auscini pakloti užklota… Iš kur man tų jėgų Dzievulis davė, kad aš išsiplėšiau iš Antanulio rankų, pribėgau prieg vežimo, atklojau… O jau jos gražumas, kad nor imk už rankelės, veskis pirkelėn, sodzyk už stalalio…

Oi, oi kap buvo škada jų guldzyc grabelin. Krikšto motka pasiuvė iš amerikoniškos medžiagos mėlynų suknelį, tokiu pacu skepataiti aprišo… Jai iki gimdzymo buvo likį dešim dzienų. Kap jau sakiau, tais metais kap an kokios bėdos grybai labai dzygo, tai dar jos Pranulis jų veža mišku in Mardasavų, ji an leitero sėdzi ir dairos. Užragi grybų, iššoka iš vežimo ir vėl sėdas, ir vėl grybas gražiausias, ir vėl ji opc iš vežimo. Pranas sako, tokia vesela, tokia spritna. Privažavo Mardasavų, kraujai cik paspylė. Dar jų vežė Alytun pas daktarų, bet gyvos nedavežė. Išėmė iš jos vaikaicį. Bernaicis. Ievulės krikšto motka iš šilkinės skepataitės jam pasiuvė marškinaicus, kepurukį ir paguldė graban palei Ievulės kojas. O jau gražumas to bernaico – guli prieg motulai kap kvietkas, kap aniolas… Verkiau, rėkiau, ko širdzis neplyšo.

Jau po dukralės pakasynų mislinu, tai ko Dzievulis man neatsiuntė jokios žinelės, jokio žanklalio, kad išsives iš manį vaikelį pacon jaunystėlėn, pacan gražumėlin… Po kiek čėso aciminiau, kad gegužėn gegė pro pacų galvų pralėkė, prosta plaukus kliudė ir jau kad užkukau, užkleketojo. Neužteko rozo – antrųroz vėl lapatai lapatai kryžmai pralėkė kukuodama. Ir dar, kap mūs beržan gegutė užkukuoja, tai kožnųroz užkeikiu – vai tu kala, išlojai iškukavai mano vaikelius ir dar tau negana!

Dzūkiškos sodybos kiemas. 2016. Dalios Blažiulionytės nuotrauka

Kap pakavojo Ievulį, tai aš likau kap kokia nerymnykė – niekur vietos neradau. Vaikam večerų išverdu, o paci in kapinynų. Vaikai prašo – momula, jau vakaras, neik niekur. Tai kad išturėtai. Vaikam paskiau melavau, kad ainu pas Zanų, o paci mišku, mišku ir pas Ievulį. Bernaicai mani aciveja, tai aš prašau: sūneliai, turteliai, iškaskit Ievulį, iškaskit mano auksalį… Nesavaimi buvau, rodės, kad jų išsikasiu ir parsivesiu. Kasiau, draskiau jos kapo pieskelį, o bernaicai užkasa. Kad jau paskiau paci savį bijojau. Po kiek čėso išlaidau bernaicus grybauc, o paci vėl nuslinkau pas kapų ir užgulus verkiau, verkiau. Ciek verkiau, kad visai nusilpau, ir jau išsiverkus, išsidraskius aisiu namo. Dar buvo rytas, mano dar pečius nekurtas, ir saulė tep gražiai teka, ir kap rozas pagal saulį mano Ievulė stovi. Ragiu jos burnelį tokių šviesių, kad, rodos, saulės spinduliai in jų atsimuša, su tom skarom, kur pakavojom… Ievulė stovi vienon pusėn linijos, o aš kiton. Nebijau. Misliu, priaisiu arcau ir paklausiu – dukrala, tai ko tu ca stovi? Rodos, priainu arcau, o kad ty ne Ievulė, o dzidzausias beržas. Ainu aš tuoj liniju toliau, kad paraiscin Ievulė stovi. Ty kap nesmagu pasdarė, ir aš kap ajau ir nuvejau. Palikau jų paraiscin. Parajau, atsisėdau an pasvirnės ir nežinau, kas ty man darės. Paraina vaikai grybavį: „Moma, ko tu ca sėdzi, ko tu pečiaus neužkūrus?“ – „Sūneliai, Ievulį ragėjau, jūs sesulė kap gyva man prieš akis stojos.“ – „Moma, tai kur tu jų ragėjai?“ – „Pas tų storų beržų.“ Jonulis sako, kad ty nėra jokio beržo. „Vaikeliai, jūs mani durnų ragit? Yra palei linijų.“ Kų jiej daris? Susėmėm už rankų ir ainam – parodzysiu, kur ragėjau Ievulį. Atainam, kad ty nei beržo, nei linijos – akliausias raistas. Veduos juos in paraiscį, kad ty cik šaltekšnio lazdukė storio kap pirštas siūbuoja, kur dukralės, rodės, stovėta. Dar Jonulis atsigrįžo in mani ir sakis: „Moma, moma, pamacysi, kad mes tavi kadu rasim arba negyvų, arba be razumo. Ar tu neapsispakajysi?! Jau tu ir mumi, ir Ievulai dasūdei, per tavi ji pakajaus neturi, per tavo rėkimų jai vietos nėra.“

Barės bernaicai. Kelias dzienas nejau in kapus, bet nerimau ir nerimau. Pirkion negalėjau nei minutės būc: cik ineinu, rodos, matau per langų – Ievulė su baltu skepataiti bėga in svirnų. Tai po vienu langu ji stovi, tai po kitu. Metu pečių kūryc, ainu an kiemo, acisėdu an skadų ir laukiu bernaicų. Mislinau – išsidūrysiu. Meldiaus, meldiaus ir kiek aprimau – nesrodė nei akyse, nei per sapnų. Aa, cik rozų užragėjau, kad aina su savo draugaiti Balevičių Aguli už rankų susėmį. Ajo ir nuvejo, ir man kiek ciek, bet krūcinį atlaido. Ne an ilgo. Gyvatė gegulė ir Antanulį iškukavo. Kų darau, tai vis verkiu. Rozų nuvejau raistukan už savo kluono pagrybauc. Ar aš tau neverksiu – grybaunu ir verkiu. Ir va tep paajus kiek toliau girdzu, kad kas tai dūsauna, tep sunkiai dūsauna. Supratu, kad Antanulis. Girdzu, kad šakos cik braška, cik braška, kap jis paskui mani aina. Mani kap kas apsukė – parlakiau namo kap pikšmu.

Jau daug metų kap aš neverkiu – užstrujau. Krūcinėn sunkumas likis, bet ašarų nėra. Dzievulio, Švenčiausios Mergelės Marijos prašau, kad globot mano vaikelius, kad jų nekorot už mano nekantrybį. Kožnas Kalėdas nešau Dziedus Valerkai iš Viršurudukio, kad melstųs už mano nebaščikus. Kadu ataini, tadu Valerka šventas knygas rankose turi ir meldzas, ir meldzas. Kap laikiau avis, tai aš jai barono šlaunį nešiau. Valerka atsiklaupia, sumini mano nebaščikų vaikų vardus ir poterauna. Kap ainu in Viršurudukį, tai kap cik kojas tempiu, o po Valerkos namo jau ainu smagiau. Nu, ir Kūca kap ateina, tai kalbu poterus pirmiausia už mirusius.

XX a. 6–7 deš. Iš Pranės Dundulienės ekspedicijų su Vilniaus universiteto studentais archyvo

Pas mus šaukšto nebaščiku nedėjo, nebuvo tokios mados. Cik va Jonė Vincalio sako – pas mus buvo mada. Jei tais metais buvo numirėlis, tai kap pavalgo Kūcas, tai ton vieton, kur jis sėdėjo, padeda krėslalį ir pakabina jo žiponaicį ar nažutkutį. Rodos, tep kap tas nebaščikas sėdėt… Dar jau, kap atajo Kūca, tai, mislinu, ir aš tep padarysiu. Nuvejau svirnelin paieškoc kokių vaikų skarų, ale, vaikelia, prie durų kap kas sulaikė. Sakau – Dzievuliau, ar aš vėl dūrysiuos, vėl savo vaikam pakajaus neduosiu? Apsaugok mani, Dzieve! Parajau pirkaitėn, pavalgiau, papoteravau ir atsigulus kap migau. Bladzai sakau, jei ir lankė mani vaikeliai, tai nieko negirdėjau.

Kap dar vaikai buvo su manim, tai Kūcon kleckų kepiau dzidzausių blėkį. O jau vaikam dzaugsmelis. Visi marškinaicus raikštelėm susriša ir tuos kleckus vis užancin dedas. Ir aš paduodu, ir nusvagia iš blėkos, ir vienas iš kito stvarsto. Po Kūcos visadu visi pasciesia šienikus an padlagės ir sugula rėdu. Kleckelius iš užancų išsibera ir skaičiuoja, katris daugiau surinko. Katris daugiausia turi, tai tas bus graicausias, sveikiausias. Vienais metais Vinculis daugiausia nustvėrė, išsilošė. O jau dzaugias! Tadu turėjom šunukų Sargį. Būdelį Vinculis jam sukalė ir jis ty buvo. Nakcin palaidza, bet pirkion nelaidom. Tųnakc Vinculis prabudo ir kas ty jam užajo, kad jis tų šunycį insilaido pirkion. Ryti dar tamsu, girdzu, kad Vinculis verkia. „Sūnelia, kogi tu Kalėdų rytų verkauni?“ – „Momula, nėra nei vieno kleckelio. Krūvelė palei paduškų kleckų buvo, o neliko nei vieno.“ Šunio visi kleckai suėsta. Kici buvo paskišį po paduškom, tai tų nepristojo. Išbudzino Vinculis visus. Nu kų? Kožnas iš savo krūvelės kelis kleckus atskyrė ir Vinculiu sudėjo, ir vėl visi veseli. Vėl dar nuo dziedulio buvo parajį, kad Kalėdų rytų, kap šienų aduoda gyvulukam, ieškoc an stalo grūdų – kokis javas gerausia tais metais derės. Ca jau buvo prieg ruskio, tų arų buvo mažai, tai jei cik grūdų kiek pasisėjom, ale grūdo vaikai ieškojo. Labiausia Jonuliu rūpėjo, tėvulio neturėjo, tai mes jį gaspadorum ir vadzinom. Tai, vaikelia, vienais metais Jonulis rado kukurūzo grūdų. Vai, Dzievuliau, kad mes gal jo nei matį nebuvom? Tokis geltonas, blizga. Ir iš kur jis rados? Ale vaikam dzaugsmelio!

Papasakojo Antosė Garbienė (g. 1911) 1994 m. Šunupio kaime (Varėnos r.)

Parengė Nijolė Marcinkevičienė

Pabaiga. Pradžia Nr. 18

Čia ne vieta kalbėti apie Franką kaip mokslininką ir rašytoją, nes tam prireiktų išsamesnio veikalo. Tik pasakysime, kad jis rašė ir spausdino labai daug, o jo darbai buvo žinomi visam mokslo pasauliui ir buvo aukštai vertinami. Nors kapitalinis jo veikalas Praxeos medicae praecepta – medicinos enciklopedija (nebaigta, nes išėjo iš viso 13 leidinių²⁹ [!]) – buvo parašytas ir išleistas jau po išvažiavimo iš Vilniaus, čia jis surinko medžiagą ir rengė šį nuostabų leidinį. Be to, jis spausdino atskiras knygeles, brošiūras ir straipsnius įvairiuose žurnaluose, tarp jų ir mūsų Draugijos leidiniuose.

Apie Josepho Franko reikšmę Vilniaus medicinos draugijai taip pat nutyliu, nes apie tai jau rašiau „Vilniaus medicinos draugijos istorijoje“, išleistoje rusų ir lenkų kalbomis šios Draugijos 90 metų jubiliejaus proga³⁰.

Man dar lieka pakalbėti apie Franką kaip Vilniaus [medicinos] draugijos, su kuria jis susisiejo ir gyveno jos gyvenimu, narį. To laiko Vilnius nebuvo panašus į dabartinį. Daug aristokratų giminių su bajorijos vadovu Mostovskiu³¹ priešakyje, aukščiausia katalikų dvasininkija, žemvaldžiai ir turtingi žmonės iš vienos pusės, Universitetas, profesoriai ir inteligentiškas jaunimas iš kitos ir galiausiai generalgubernatorius ir aukščiausi pareigūnai duodavo toną visuomenės gyvenimui, kuris buvo gyvas šaltinis, ir maskaradai, iškylos, pokyliai keisdavo vienas kitą, be to, damų elegancija ir grožis varžėsi su vyrų protu, sąmoju ir subtiliomis manieromis. Frankas – elegantiškas, puikiai išauklėtas, išsilavinęs, melomanas bei nepaprastai sąmojingas – greitai tapo Vilniaus bendruomenės siela. Vilniuje dar iki Franko atvykimo visur buvo pasakojama apie jo atsakymą imperatoriui Aleksandrui I. Frankui viešint Peterburge, valdovas jam pavedė apžiūrėti karinę ligoninę – jo pasididžiavimą – ir išsakyti savo nuomonę. Į imperatoriaus klausimą, kaip jam patikusi ligoninė ir ar nemanytų, jog reikia padaryti kokių nors pastabų, Frankas atsakęs, kad ligoninė jį tikrai nustebino ir vienintelis dalykas, ko jis pageidautų, – ligoniai kareiviai būtų žemesnio ūgio, nes jų kojos netelpa lovose. Valdovas nusijuokė ir tarė: „Kadangi negaliu sutrumpinti kojų ligoniams, tai įsakysiu pailginti lovas!“

Nespėjo Frankas atvykti į Vilnių, kaip jį ėmė draskyti į visas puses. Pirmiausia rektorius ir profesūra pradėjo jo garbei rengti pietus. Frankas neliko skolingas ir surengė prašmatnius pietus, į juos susirinko visa Vilniaus bendruomenė ir, be kitų, atvyko tuo metu Vilniuje viešėjęs Tadeuszas Czackis³². Frankas iškart visus pakerėjo, ypač damos jo buvo apstulbintos, ir tiesiog nešiojo jį ant rankų. Jau kalbėjome, kad Frankas visada buvo gražiosios lyties gerbėjas. Jis lenkėsi prieš kiekvieną gražią, protingą arba talentingą moterį ir apsupdavo ją pačiu subtiliausiu galantiškumu, kas, žinoma, [joms] negalėjo nepatikti. Tad ir Vilniuje Frankui netrūko meilės nuotykių, o kartą netgi vos neprieita prie dvikovos su ponu Andžeikovičiumi.

Be Franko negalėjo įvykti nė vienas pokylis, mėgėjiškas spektaklis, iškyla, nes niekas negalėjo jam prilygti išradingumu. Jis sugalvodavo ir piešdavo damoms kostiumus, rengdavo gyvuosius paveikslus, o viename spektaklyje net ir pats norėjo vaidinti kažkokį komišką vaidmenį, nuo ko jį vos sulaikė Niškovskis, įtikinęs, kad tai nesuderinama su profesoriaus orumu. Jo išradingumas toje, kaip ir kitose, srityje buvo nuostabus. Antai jis Vilniuje įvedė ypatingo pobūdžio puotą, surengęs romėnišką vakarienę. Kambariai, jų dekoracijos, baldai, stalo serviruotė – visa tai buvo parengta griežtai romėnišku stiliumi; šeimininkai, svečiai ir patarnautojai buvo aptaisyti romėniškais kostiumais, su rožių vainikais ant galvos. Tai patiko, ir Vilniaus diduomenė, varžydamasi tarpusavyje, ėmė rengti graikiškas, egiptietiškas, turkiškas, kiniškas ir t. t. puotas, kas, žinoma, kainavo beprotiškus pinigus, dėl kurių, tarp kitko, tuomet nesukta galvos.

Gražuolė ir talentinga Franko žmona Christine tuose vakaruose žavėdavo visus savo dainavimu ir visada būdavo apsupta gerbėjų minios, tarp kurių labiausiai atsidavęs buvo Pelikanas³³ (palikęs po savęs liūdną atminimą Vilniaus universiteto istorijoje).

Nuvargintas aukštuomenės pramogų, Frankas noriai ieškojo dingsties praleisti vakarą su studentais kokioje nors kavinėje ar aludėje, kur prie bokalo vietinės gamybos alaus su studentais giedodavo „Gaudeamus“ ir ginčydavosi iki užkimimo.

Vienas iš daugelio Franko nuopelnų Vilniaus visuomenei buvo tas, kad jis ugdė jai subtilų skonį, ypač muzikai. Pats, aistringai mėgdamas muziką ir subtilus jos žinovas, jis greitai rado tarp pažįstamų damų ir vyriškių keletą muzikalių asmenybių ir ėmė rengti mėgėjiškus koncertus, o rinkliavas iš jų skirdavo labdaringiems darbams. Šios rinkliavos neretai siekdavo keletą tūkstančių rublių, nes kilmingieji dosniai mokėdavo už bilietus ir, pvz., grafas Platonas Zubovas³⁴ poniai Liachnickai, viename tokiame koncerte pardavinėjusiai programas, pabėrė keletą saujų dukatų. Tokiu būdu už gautas iš koncertų lėšas Frankas įsteigė clinices ambulatoriae, sudariusias Labdarybės draugijos III skyrių, Motinystės institutą, Vakcinacijos institutą, Kovos su skurdu draugiją; lėšas iš vieno koncerto jis paskyrė Gailestingųjų seserų (Savičiaus) ligoninei pagerinti ir t. t. Tie koncertai labai patiko Vilniaus publikai ir buvo rengiami vienas po kito, Frankas pats repetuodavo su dainininkais, apmokydavo orkestrą ir apskritai buvo pagrindinis administratorius. Įprastai koncertai vykdavo Casino Milerio (dabar Slotvinskio) namuose Vokiečių gatvėje. Ypatingą furorą sukėlė grandiozinis koncertas, jo surengtas Rotušėje, per kurį buvo atliktas Haydno „Pasaulio sukūrimas“, kuriame, be keleto solistų, dalyvavo gausus choras ir sustiprintas orkestras. Libretas buvo išverstas į lenkų kalbą ir išdalytas publikai, salė atrodė kaip šventykla, kas dar labiau stiprino įspūdį. Šiame koncerte dalyvavęs garsus pianistas ir kompozitorius Steibeltas³⁵ liko apstulbintas ir kalbėjo, kad jam neteko regėti nieko panašaus. Salėje netilpo visi norintieji, dėl to koncertas buvo pakartotas ir davė daugiau kaip 2 tūkst. rublių gryno pelno, Frankas juos perdavė Vilniaus labdarybės draugijos III skyriui.

Ar verta kalbėti, kad, kaip gydytojas, Frankas Vilniuje buvo labai populiarus. Jam nereikėjo to pasiekti per praktiką, nes jo ir jo tėvo kaip žinomų gydytojų šlovė pasiekė Vilnių dar gerokai iki jų atvykimo čionai. Todėl vos tik jie pasirodė Vilniuje, iškart juos apgulė nuo įvairių bėdų kenčiantieji – ne tik vietiniai, bet ir atvykstantieji iš tolo gauti iš jų patarimo. Daug įdomaus pasakoja Josephas Frankas apie šią praktiką savo memuaruose. Tie pasakojimai gerai charakterizuoja tuomečius papročius ir manieras, visuomenės požiūrį į mediciną ir gydytojų tarpusavio santykius, kurie, deja, Franko laikais, kaip ir dabar, buvo ne itin geri.

Dabartinio šimtmečio pradžioje Vilniuje kaip gydytojas didžiausiu populiarumu naudojosi jau nebejaunas Libošicas³⁶, Franko žodžiais, apskritas neišmanėlis, bet labai apsukrus ir mokėjęs išlaikyti publiką savo rankose. Jis pasižymėjo neaprėpiamu godumu ir visada iš ligonių reikalavo honoraro į priekį. Pacientas, jį palikęs, o vėliau vėl panorėjęs pas jį grįžti, turėdavo mokėti dukart arba triskart daugiau negu anksčiau, pagal daktaro nuožiūrą. Frankų atvykimas Libošico praktikai kėlė rimtą pavojų, ir dėl to jis nepraleisdavo progos jiems, ypač Josephui, kenkti, nes apie Johanną Peterį buvo žinoma, kad jis neilgai pabus Vilniuje. Libošicas pats ir per agentus skleidė neįtikėtinus gandus apie profesorių ir su nekalta išraiška tikino, kad nors didžiai gerbia Josephą Franką kaip kabinetinį mokslininką, tačiau laiko sąžinės pareiga įspėti, kad jo gydymo metodai itin rizikingi ir pavojingi ligoniams. Kai kurie kiti gydytojai, tarp jų ir prof. Bekiu, taip pat, kur tik galėjo, kenkė Frankui. Antai Bekiu, dalyvaudamas su juo konsultacijose, laimingą ligos baigtį priskirdavo sau, o mirtiną – Frankui. Kadangi Frankas pradžioje nesuprato lenkiškai ir jam reikėjo vertėjų, tai ligoniai pas jį pasirodydavo su savais gydytojais, iš kurių daugelis sąmoningai neteisingai išversdavo ligonio žodžius arba nuslėpdavo jo skundus, dėl ko kai kada profesorių suklaidindavo. O tai padaryti buvo juo lengviau, nes tuo laiku ligonių apklausa dėl fizinių ištyrimo metodų netobulumo vaidino esminį vaidmenį nustatant ligą. Vienas iš gydytojų (Šimkevičius³⁷) visus tikino, esą Frankas sakęs, kad niekas taip gerai neverčia, kaip tik jis, ir dėl to ligoniai dažniausiai ėmė kreiptis į Šimkevičių, prašydami palydėti juos pas profesorių. Dėl šio triuko Šimkevičius išvystė savo praktiką ir uždirbo turtus. Iš tikrųjų tai būtent jį Frankas suprato mažiau už kitus.

Josephas Frankas turėjo ligonių iš visų visuomenės klasių – nuo vietinės aristokratijos iki žemiausių sluoksnių. Visur jį garbino, nes prigimtinis gerumas, mandagumas, kantrybė ir tuo pat metu vienodai rimtas požiūris į ligonį tiek spindinčiuose rūmuose, tiek purvinoje lūšnoje iškart įkvėpdavo begalinį pasitikėjimą juo, o keletas kitų gydytojų jau mirti priskirtų ligonių išgydymo atvejų greitai išplatino Franko šlovę už miesto ribų, ir jį vis kviesdavo į žemvaldžių dvarus ir į įvairius miestus, pvz.: į Kauną, Balstogę, Gardiną, Daugpilį ir t. t. Tačiau, nepaisant tokios plačios praktikos, jis uždirbdavo ne daugiau kaip 6–7 tūkstančius rublių per metus. Tai atsitiko iš dalies dėl to, kad Frankas niekada nesivaikė pinigų, ir tai pastebėjusi publika ėmė jį eksploatuoti. Ypač, Franko žodžiais, šioje srityje pasidarbavo žydai; vildamiesi gauti geriausią receptą, jie recepto sudarymo metu dėl akių demonstravo sidabrinį rublį, o gavę receptą, daktarui įteikdavo 30 kapeikų. To nepaisydamas, Frankas noriai vertėsi praktika su žydais, kuri jam atrodė labai įdomi, nes Lietuvos žydai daug kuo ryškiai skyrėsi nuo savo Vakarų Europos brolių, ir jis patirdavo malonumą studijuodamas jų kalbą, manieras, papročius ir ligas, kurios, jo žodžiais, būtent tarp žydų pasireikšdavo ypač tipiškai.

Nors Frankas buvo internistas-terapeutas, jam buvo gerai pažįstamos ir kitos medicinos sritys, ir jis taip pat su noru ir sėkmingai gydė moterų, odos ir dvasines ligas. Jis plačiai naudojosi tuo žavesiu, kurį darydavo ligoniams, ir drąsiai galima sakyti, kad daugeliu atvejų jis gydė tiesiog įtaiga. Apie kiekvieną ligonį jis parengdavo išsamias ligos istorijas, vėliau, kartu su stebėjimais klinikoje, jos pravertė kaip medžiaga jo mokslo darbams.

Toks buvo Frankas kaip žmogus. Mums lieka pridurti, kad jis įvykdė anuomet atvykimo į Vilnių metu duotą pažadą „mylėti ir tarnauti tai tautai, tarp kurios jam lemta gyventi“.

Pragyvenęs Vilniuje 20 metų, jis susisiejo su miestu ir jo gyventojais, išmoko gerai kalbėti lenkiškai, pamilo Lietuvą ir paskui Italijoje jos ilgėjosi ir vadino ją antrąja savo tėvyne. Lietuviai taip pat jam atsilygino meile, o kai atėjo liūdna žinia iš Italijos apie Franko mirtį (1842 m. gruodžio 6 d.), tai į iškilmingas gedulingas mišias Šv. Jono bažnyčioje susirinko tūkstančiai žmonių, ir jų raudos maišėsi su „Requiem“ atlikusių artistų giedojimu.

Šioje apybraižoje, kartoju, visiškai neužsibrėžiau tikslo nagrinėti Franko kaip mokslininko nuopelnų, tik norėjau, daugiausia naudodamasis jo memuarais, apibūdinti jį kaip žmogų, turėjusį privalumų ir silpnybių.

Vertė Irena Katilienė

Władysławas Zahorskis (1858–1927) – gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas ir Vilniaus istorijos tyrinėtojas, fotografas mėgėjas. Jo tėvas Bronisławas Zahorskis buvo medicinos daktaras, 1863 m. sukilimo dalyvis, ištremtas į Uralą, kur su šeima gyveno ir dirbo. W. Zahorskis Rusijoje praleido 25 metus, Maskvos universitete 1883 m. baigė medicinos studijas, dirbo pavieto gydytoju Jekaterinburge, vėliau – Čeliabinske. Nuo 1892 m. gyveno Vilniuje. Dirbo kaip gydytojas Kėdainiuose, Birštone ir Vilniuje, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus veikloje, kartu su grafu Vladislovu Tiškevičiumi Vilniuje įsteigė Greitosios medicinos pagalbos draugiją. Pirmojo pasaulinio karo metais įkūrė 250 lovų užkrečiamųjų ligų ligoninę. Be gydytojo darbo, aktyvaus bendradarbiavimo spaudoje, studijavo Vilniaus miesto istoriją, prisidėjo prie Mokslo bičiulių draugijos organizavimo (1906), nuo 1916 m. buvo jos pirmininkas, dalyvavo ir steigiant Stepono Batoro universitetą, pelnė jo doctor honoris causa titulą. Daug dėmesio skyrė Vilniaus medicinos istorijai (vadovavo Vilniaus medicinos draugijai ir išleido nepaprastai vertingą jos istoriją). Vien ko vertos garsiosios Vilniaus legendos, sulaukusios ne vieno leidimo ir lietuvių kalba. Į lenkų kalbą išvertė garsiuosius Josepho Franko memuarus (Pamiętniki d-ra Józefa Franka, Wilno: Druk Józefa Zawadzkiego, 1913).

Čia skelbiamas 1899 m. lapkričio 12 d. 1000-ajame Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos posėdyje apie Josephą Franką W. Zahorskio skaitytos ir 1900 m. Vilniuje rusų kalba atskira knygele išleistos paskaitos vertimas.

Šiandien mūsų Draugija susirinko į tūkstantąjį posėdį nuo savo įkūrimo dienos. Šiame tūkstantajame posėdyje, manau, neprošal bus prisiminti profesorių Josephą Franką¹, kuriam Vilniaus medicinos draugija privalo būti dėkinga už savo atsiradimą ir kuris kartu su genialiuoju Andriumi Sniadeckiu² ją [Draugiją] nušvietė savo pasaulinės šlovės spindesiu ir nukreipė į tą tikrąjį mokslo kelią, kuriuo ji visada tolygiai ėjo, tarnaudama mokslui ir gimtajam kraštui.

Neketinu čia pateikti išsamios Franko biografijos ir lygiai taip pat negaliu nagrinėti jo mokslo darbų ir jo sukurtų teorijų, nes visa tai jau ne kartą buvo padaryta. Tik norėčiau apibūdinti jį kaip žmogų ir profesorių, pasinaudodamas tik pačiais būtiniausiais biografiniais duomenimis. Turiu iš anksto pasakyti, kad kalbėdamas apie tai, kaip Frankas vertino Universiteto tvarką ir kai kuriuos savo amžininkus, ne visada atsižvelgiu į tuos vertinimus, nes jie neretai būna šališki.

Garsaus profesoriaus ir mokslininko Johanno Peterio Franko sūnus Josephas gimė Raštate 1771 m. Jo tėvas negailėjo nieko, kad suteiktų sūnui puikų išsilavinimą ir išugdytų norą rimtam protiniam darbui. Dėl to, be bendrojo lavinimo dalykų ir prancūzų, anglų bei italų kalbų, Josephas mokėsi piešimo ir muzikos pas žymiausius to laiko profesorius. Ne mažiau dėmesio buvo kreipiama į išorines manieras, tad Josephas Frankas buvo puikus šokėjas, sąmojingas pašnekovas, mėgstantis kompaniją ir malonumus. Ir tuo pat metu tėvo pavyzdys išugdė sūnaus meilę rimtam darbui, o tai kartu su išskirtiniais gabumais negalėjo iš jo nepadaryti mokslininko.

Frankas, būdamas geras, aistringas, jautrus svetimam skausmui ir netgi pats pasirengęs aukotis, mylintis visa, kas gražu ir elegantiška, tuo pat metu pasižymėjo ir kai kuriais neigiamais charakterio bruožais, kurie jam susiformavo dėl namų aplinkos poveikio. Josepho motina – gera, tačiau liguista moteris, baigusi gyvenimą dvasine liga, – pati negalėjo pasirūpinti vaikų auklėjimu. Tėvas įsitaisė sau kitą šeimą, apie ką žinojo jo vaikai. To meto visuomenės papročiai apskritai pasižymėjo laisvumu.

Nenuostabu, kad jaunas ir aistringas Josephas, matydamas tokius pavyzdžius, visada lengvabūdiškai elgėsi su moterimis, greitai susižavėdavo, ir jo gyvenimas buvo kupinas meilės intrigų ir lengvabūdiškų ryšių; be to, jam neatrodė nederama suvilioti net ir savo draugų žmonas ar sužadėtines, kaip antai atsitiko su profesoriaus Bojanaus nuotaka³. Vis dėlto didesnį pasitenkinimą jis rasdavo dainininkių ir aktorių draugijoje, tarp jų visada turėjo daug artimų draugužių. Jis netgi vedė panelę Christine Gerhardi, bankrutavusio prekybininko dukterį, – labiausiai dėl to, kad ji, turėdama puikų balsą ir gerą techniką, visus pakerėdavo savo dainavimu, tarp kitų ir imperatorių Aleksandrą I bei jo sutuoktinę, kuri atsiuntė poniai Frank prabangų briliantinį vėrinį*.

Kitas neigiamas Franko būdo bruožas buvo pernelyg didelės ambicijos. Jo tėvas, būdamas žinomas mokslininkas ir garsus gydytojas praktikas, palaikė ryšius su daugybe garsių mokslininkų, aukšto rango asmenų, netgi su karališkaisiais asmenimis, kurie rodė jam pagarbą, apdovanodavo dėmesiu ir draugiškumu, susirašinėdavo ir apipildavo dovanomis. To veikiamas, jaunasis Frankas ėmė teikti pernelyg didelę reikšmę pažintims su šio pasaulio didžiaisiais, išoriniams išskirtinumo ženklams ir apskritai stengėsi būti priekyje kentėdamas, kai jam tekdavo visuomenėje vaidinti antraeilį vaidmenį. Dėl to jis netgi prieidavo iki nemalonių susidūrimų su žmonėmis, kurių savimeilę užgaudavo.

Pabaigęs vidurinį mokslą, Frankas, atsiliepdamas į pašaukimą, įstojo į medicinos fakultetą Getingene, o iš ten perėjo į Paviją, kur ir baigė universitetą medicinos daktaro laipsniu. Paskui jis tėvo pageidavimu atliko mokslinę kelionę į Angliją, Prancūziją ir Vokietiją ir čia su užsidegimu ir įsitraukimu tęsė mokslus, klausė geriausių profesorių paskaitų, dirbo klinikose bei ligoninėse. Šios kelionės metu jis užmezgė daugybę pažinčių su iškiliais mokslininkais, tarp jų ir su Jenneriu⁴. Sugrįžęs jis nedelsiant buvo paskirtas terapijos klinikos profesoriumi Pavijoje ir jai vadovavo, naudodamasis tėvo patarimais ir nurodymais. Vis dėlto 1796 m. karas⁵ privertė jį išvažiuoti į Vieną, kur gavo gydytojo pareigas miesto ligoninėje. Čia jis turėjo galimybę pritaikyti savo žinias ir greitai atkreipė į save dėmesį tiek spausdintais mokslo darbais, kurie buvo verčiami į prancūzų, anglų ir italų kalbas, tiek administraciniais gabumais.

1804 m. kartu su tėvu jis buvo pakviestas į Vilnių, į patologijos katedrą. O kai tėvas, įsteigęs ir suorganizavęs Vilniuje terapijos kliniką, praėjus 10 mėnesių, išvyko į Peterburgą, į Aleksandro I leibmediko [Rusijos imperatoriaus rūmų gydytojo] postą, Josephas Frankas buvo paskirtas Terapijos klinikos direktoriumi ir jai vadovavo iki savo išvykimo į Italiją, t. y. 20 metų.

Mūsų miestui jis paskyrė 20 geriausių savo gyvenimo metų, nes čionai jis atvyko, būdamas vos 33 metų, ir prisiminimai apie jį iki šiol išliko ne tik tarp Vilniaus gyventojų inteligentų sluoksnių, bet ir žemiausiose [miestiečių] klasėse, kurios namą, kuriame gyveno Josephas Frankas, vadina jo vardu⁶.

Frankas į Vilnių atvyko kaip tik tuo laiku, kai Universitetas, laimėjęs kovą su jėzuitais, rektoriaus vyskupo Hieronimo Stroynowskio⁷ dėka pradėjo atgimti, atsinaujinti, ir Josephas Frankas tame atsinaujinime dalyvavo su išskirtiniu užsidegimu. 1809 m. jis netgi pasiūlė kuratoriui kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui⁸ radikalios Universiteto pertvarkos projektą. Frankas buvo itin nepatenkintas tvarka Vilniaus universitete, pamiršdamas, kad tai tebuvo pirmieji žingsniai naujame kelyje, ir nesėkmių ar trūkumų tiesiog negalėjo nebūti; jis nesivaržydamas peikė šią tvarką kiekviena pasitaikiusia proga ir žodžiu bei raštu reikalavo iš rektorių – Stroynowskio, o vėliau ir Jono Sniadeckio⁹ – šiuos trūkumus pašalinti ir su tais pačiais [reikalavimais] netgi kreipėsi į vidaus reikalų ministrą. Visa tai buvo daugkartinių nesusipratimų tarp jo ir kitų profesorių, kurie jautėsi užgauti, priežastimi.

Franko laiškas kunigaikščiui Čartoriskiui labai įdomus, nes atspindi tuometinę Vilniaus universiteto tvarką. Šiame laiške Frankas nepagailėjo tiek rektoriaus Jono Sniadeckio, tiek kolegų profesorių: Bekiu¹⁰, Jundzilo¹¹, Groddecko¹² ir kitų. Galiausiai jis siūlo save į rektoriaus postą, žadėdamas Vilniaus universitetą pakelti į deramą aukštį.

Nors nekyla abejonių, kad šis laiškas didžiąja dalimi buvo padiktuotas noro matyti klestintį Vilniaus universitetą, tačiau sunku paneigti, kad ir asmeninės Franko ambicijos čia nevaidino reikšmingo vaidmens. Jo netenkino profesoriavimas, o rektoriaus postas būtų suteikęs platų veiklos lauką, susijusį su garbe ir šlove. Kai jo pasiūlymas nebuvo priimtas, jis rado kaip išlieti kunkuliuojančią energiją į kitas sritis, kaip pamatysime toliau. Profesorius jis buvo pavyzdingas, o Vilniaus kliniką pakėlė taip aukštai, kad ji buvo laikoma geriausia Europoje.

Iš pradžių jis savo paskaitas skaitė Gailestingųjų seserų (dabar Savičiaus) ligoninėje¹³, o tai buvo susiję su dideliais nepatogumais. Įvadinė paskaita „de meliori pathologiam tradendi modo“ [apie geresnį patologijos dėstymo būdą] buvo tikras triumfas. Susirinkdavo ne tik visi studentai ir profesoriai, bet ir daugelis garbingų miesto asmenų. Frankas patraukė auditoriją iškalba, logika ir sąmoju. Po paskaitos pas jį į namus atvyko delegacija iš Universiteto su dekanu priešakyje ir atnešė pasveikinimą. Kai klinika buvo įrengta, Frankas nedelsiant čionai perkėlė savo paskaitas. Pradžioje buvo jaučiamas didelis ligonių trūkumas, nes mieste buvo paskleistas gandas, kad klinikose studentams apmokyti daromos vivisekcijos [bandomosios operacijos gyvai] ir ligoniai visaip kankinami. Tad kiekvienas susirgęs bijojo klinikos labiau negu ugnies. Teko jėga imti ligonius iš kitų ligoninių. Vis dėlto pamažu publika įsitikino tokių gandų absurdiškumu, nes pasveikusieji ligoniai iki debesų aukštino ir klinikas, ir ligonių priežiūrą, ir ypač Franko gerumą. Nuo tol klinikinės medžiagos trūkumo jau nebuvo jaučiama.

Klinikos buvo atidarytos Didžiojoje gatvėje, name¹⁴, pirktame iš kunigaikščio Radvilos už 10 tūkst. olandiškų dukatų. Jai buvo skirta 16 lovų, patalpintų penkiuose aukštuosè ir šviesiuose kambariuose. Sienos, baldai, lovos ir t. t. buvo nudažyta baltais dažais, kad nebūtų galima paslėpti nė mažiausios dėmės. O kadangi Frankas dar nemokėjo kalbėti lenkiškai, Universiteto sutikimu jis sau iš Vienos pasikvietė adjunktu dr. Blaščikevičių su 500 rublių metiniu atlyginimu. Pradžioje į klinikines paskaitas iš viso užsirašė 16 studentų, tačiau šeši iš jų buvo visai nepasirengę klausyti paskaitų, nes Universitetas, baimindamasis studentų trūkumo, priėmė keletą barzdaskučių, beveik nemokančių skaityti. Frankas ėmėsi darbo su jam būdingu užsidegimu. Keldamasis su saulės patekėjimu, jis jau 7 valandą ryto būdavo klinikoje, apeidavo su studentais ligonius, kreipdamas dėmesį į viską – pradedant nuo švaros, tvarkos, maisto, baigiant slauga. Jo paskaitos traukė klausytojus, – taip gerai ir įdomiai jis mokėjo kalbėti, kad neretai paskaita baigdavosi triukšmingomis studentų ovacijomis. Prie klinikos jis įsteigė ambulatoriją, kurioje pats su studentais apžiūrėdavo ir duodavo patarimų ateinantiems ligoniams. Be to, vargšams jis už pinigus, surinktus iš koncertų, įrengė clinices ambulatoriae: ligoniai būdavo apžiūrimi ir gaudavo receptą, pagal kurį iš Universiteto vaistinės vaistus gaudavo nemokamai. Įdomesnius arba sunkesnius ligonius Frankas pavesdavo parinktiems studentams, įpareigodamas juos lankyti ligonius namuose, rašyti ligos istoriją ir kasdien pranešti profesoriui apie ligos eigą. Esant reikalui, jis pats su studentu važiuodavo pas ligonį ir vadovaudavo gydymui. Kiekvienas naujai atvykęs ligonis burtų būdu gaudavo kuratorių – paskutinio kurso studentą, kuris juo rūpindavosi, pildydavo ligonlapį bei parengdavo ligos istoriją. Pastaroji būdavo perskaitoma kurso akivaizdoje ir paskui rūpestingai saugoma¹⁵. Šiomis istorijomis Frankas vėliau naudojosi, rengdamas savo kapitalinį veikalą Praxeos medicae praecepta¹⁶.

Studentai paeiliui nepaliaujamai budėjo klinikoje. 6 valandą vakaro Frankas pakartotinai atvykdavo į kliniką ir vėl su studentais apeidavo ligonius. Bet neretai vidury nakties, grįždamas iš pokylio ar koncerto, jis netikėtai pasirodydavo klinikoje, ir vargas užsnūdusiai budinčiajai seselei ar pasišalinusiam studentui! Tokiais atvejais Frankas buvo negailestingas ir rūsčiai bausdavo kaltuosius. Jis turėjo teisę būti reiklus, nes griežčiau už viską to reikalavo iš savęs paties, į pirmą vietą iškeldamas tikslą, savęs negailėdamas. Jis visiškai atsidėjo profesoriavimui, gilindamasis į menkiausias smulkmenas. Užtenka pasakyti, kad jam tiesiogiai vadovaujant buvo parašyta daugiau kaip 100 daktarinių disertacijų.

Puikiai pažinodamas savo mokinius, Frankas išskirdavo gabesniuosius, jiems padėdamas, pats su jais dirbo, rengdamas juos profesūrai. Franko svajonė buvo, kad visas katedras Vilniaus universitete, iki tol beveik išskirtinai užpildytas užsieniečiais, būtų galima perduoti vietiniams mokslininkams. Šią svajonę jis įgyvendino, davęs Vilniui tokių iškilių profesorių, kaip Herberskis¹⁷, Belkevičius¹⁸, Niškovskis¹⁹, Abichtas²⁰, Homolickis²¹, Rimkevičius²² ir daug kitų. Frankas sukūrė Vilniaus medicinos mokyklą, išauginęs keletą gydytojų kartų. Jis ypač reikalavo iš studentų ir gydytojų ligonio tikslaus ištyrimo, dėmesingų ligos eigos, jos komplikacijų stebėjimų ir t. t., o visas išankstines teorijas griežtai smerkdavo.

„Atidus stebėjimas, – rašo Frankas, – tas ištikimasis kelrodis medicinos moksle, buvo įteisintas, nors, deja, gluminti protų dar nesiliovė įvairios teorijos, polinkis į nepagrįstus svarstymus ir spėliones; deja, bet Browno²³ teorija, Broussais sistema²⁴ ir gamtos filosofija bei vokiečių misticizmas turi dar daug šalininkų. Tačiau pamažu gydytojai, laikinai apakinti jų [teorijų] spindesio, pradeda blaiviai matyti dalykus ir grįžta į tikrąjį Hipokrato mokslo kelią, ir patys stebisi, kaip jie galėjo taip ilgai likti suklaidinti. Veikiai ateis laikas, kada išnyks mokslo skirstymas į prancūzišką, vokišką ir t. t. mediciną ir triumfuos vienas bendras – tikslaus ligų stebėjimo ir aprašymo, jų priežasčių ir pasekmių ištyrimo ne įsivaizduojamai, o ant skrodimo stalo, – mokslas.“²⁵

Frankas didelę reikšmę teikė patologinei anatomijai ir jos išmanymo reikalavo iš savo mokinių. Todėl kiekvienam mirusiam jo klinikoje, dalyvaujant profesoriui ir studentams, privalėjo būti atlikta autopsija, kurios išsamus protokolas būdavo diskusijų objektas. Be to, Frankas vienoje iš klinikos salių įrengė patologijos-anatomijos kabinetą, netrukus jis tapo labai gausus, tačiau 1812 m. nukentėjo nuo prancūzų ligonių, kurie iš bado suvalgė kelis šimtus spirite laikomų preparatų.

Savo paskaitose Frankas ypatingą dėmesį kreipė į semiotiką** ir diagnostiką, pratindamas studentus prie gebėjimo atskirti panašias ligas ir prie kiekvienos jų eigos ypatumų. Kita vertus, jis ne itin palankiai vertino naujoves ir, pvz., buvo stetoskopo priešininkas, tikindamas, kad per jį nieko negirdi, nors ir pasižymi gera klausa.

Šio darbo struktūra neleidžia man apsistoti prie Franko pažiūrų įvairiais medicininiais klausimais. Šiaip ar taip, jo pažiūros atskleidžia visą jo neeilinio proto gelmę, lygiai ir gebėjimą stebėti ir įvertinti tai, kas matoma. Antai dar 1803 m. jis išsakė nuomonę, priimtiną ir jo garsiajam tėvui, kad plaučių gumbeliai (tuberkuliozė) susiję su paprasta akimi nematomais kirminėliais (mūsų bakterijomis). Prieš 90 metų jis išsakė ir kitą nuomonę, kuri mūsų laikais vis labiau įteisinama. Jis tvirtina, kad su kai kuriomis karštinės formomis nereikia kovoti, nes jos atstovauja prigimties siekiui išsivaduoti iš ligos ir, vadinasi, yra naudingos.

Žinoma, daugelis Franko teorijų turėjo žlugti sulig mokslo pažanga, tyrimų metodų tobulėjimu ir ypač bakteriologijos gimimu; pavyzdžiui, taip neišlaikė vėlesnių laikų kritikos jo požiūris į karščiavimą sukeliančias ligas ir mokymą apie kaltūną. Vis dėlto Franko autoritetas ir įtaka buvo tokie stiprūs, kad kaltūno teorija galutinai buvo palaidota tik aštuntajame dešimtmetyje; vis tiek ir iki pastarojo laiko Vilniuje būta gydytojų, kurie vis dar tikėjo šios quasi ligos egzistavimu.

Apskritai Franko pažiūros neretai stulbina mus savo gilumu, taip toli jis aplenkė savo laiką.

Jis niekada nesiliovė mokytis ir nors tvirtai laikėsi vyraujančių įsitikinimų, niekada nebuvo užsispyręs, pirmas jų ir atsisakydavo, kai tik įsitikindavo jų klaidingumu. Tam pavyzdžių Franko gyvenime rasime nemažai: antai Vienoje jis buvo karštas Browno teorijos gerbėjas, ją skelbė ir žodžiu, ir raštu, tačiau tai nesutrukdė jam viešai Vilniaus medicinos draugijos posėdyje, o vėliau ir spaudoje išpažinti savo paklydimą.

Frankas neapsiribojo klinikos dėstytojo vaidmeniu, to buvo mãža jo veikliai ir iniciatyviai prigimčiai. Jis karštai propagavo skiepus nuo raupų ir įsteigė Vilniuje Vakcinacijos institutą, pirmąjį Europoje. Kartu su savo mokiniais jis ėmėsi tirti kraštą ir miestą klimatiniu, topografiniu ir sanitariniu, kartu ir jiems būdingų ligų, aspektais. Jis padėjo pagrindus statistinių duomenų apie gyventojų sergamumą ir mirtingumą rinkimui. Galiausiai tai jis įsteigė Vilniuje Motinystės institutą. Tuo tikslu jis kreipėsi į Vilniaus damas, prašydamas jų būti šios įstaigos patikėtinėmis. Pastarosios [damos] atsisakė ir netgi įsižeidė, laikydamos šį pasiūlymą nepadoriu, tačiau kai sužinojo, kad prancūzų aristokratės užsirašė į panašios įstaigos, įsteigtos Napoleono I, nares, skubėjo siūlyti savo paslaugas. Franko patartas, vyskupas Kosakovskis²⁶ atnaujino Vilniuje Labdarybės draugiją, Frankas joje suorganizavo 3 skyrius; medicinos [skyrius] egzistuoja ir dabar. Nereikėtų pamiršti, kad Frankas pirmas pradėjo Vilniuje kovą su skurdu, kuris buvo tiesiog miesto opa. Jo reikalavimu buvo sulaikyti visi miesto skurdžiai; ligoniai ir invalidai įkurdinti ligoninėse ir prieglaudose, o sveiki išsiųsti iš miesto.

Frankas kaip profesorius savo studentams turėjo didžiulę įtaką ir būtent dėl tos įtakos jis visuomenės akyse pakėlė gydytojo vardą į deramą aukštį. Jis skelbė gydytojams apie humaniškumą kenčiančiųjų atžvilgiu, griežtą požiūrį į save, sąžiningą prisiimtų pareigų vykdymą ir pagarbą kolegoms.

Be gailesčio jis gėdijo gydytojus, nusidedančius gydytojo etikai, ir ypač nepakentė savimi pasitikinčių nemokšų, reikalaudamas, kad gydytojas nesitenkintų iš universiteto išsineštomis žiniomis, o nesiliaudamas mokytųsi ir tobulėtų. Būtent tai ir privertė jį įsteigti Medicinos draugiją, kurios sekretorius, o iš tikrųjų ir jos dvasinis vadovas buvo ilgus metus. Pirmas naujai gimusios Draugijos posėdis įvyko būtent jo bute (namo Didžiosios gatvės ir Švarco skersgatvio kampe, antrame aukšte, dab. Mokyklų apygardos namas). Nenuostabu, kad jauni gydytojai, išėję iš Franko mokyklos, įsisavino jo mokymus ir pažiūras, įdiegė juos į savo gyvenimą ir aukštai laikė gydytojų etikos vėliavą. Užtenka prisiminti nepaperkamąjį Abichtą, vargšų geradarį Rimkevičių, garbingą ir kilnų Porcijanką²⁷, kurių atminimas iki šiol gyvas tarp žemiausių Vilniaus gyventojų klasių ir kurie, savo ruožtu, tais pačiais idealais išugdė šimtus gydytojų, iš kurių ne taip seniai apraudojome J. A. Ticijų²⁸, tipišką to laiko gydytoją, sujungusį savyje esmines žinias su kuklumu, sąžiningumu, humaniškumu ir nepriekaištingu požiūriu į kolegas, palikusį mums kaip testamentą „garbingą požiūrį į mokslą, visuomenę ir kolegas“.

Frankas buvo studentams ne tik profesorius, bet ir vyresnysis draugas. Kiekvieną jų jis stengėsi pažinti, o pastebėjęs gabumus, skatino, stiprino ir po paskaitų pagelbėdavo patarimais ir nurodymais. Savo namuose jis rengė jaunimo susirinkimus. Šie susirinkimai buvo tarsi paskaitų tąsa. Čia vyko gyvos diskusijos ir ginčai, buvo skaitomi ir pristatomi nauji medicininiai rašiniai ir straipsniai, be to, studentams buvo suteikiama visa laisvė išsakyti savas nuomones. Šiuos vakarus paįvairindavo dainavimas, muzika ir kartais šokiai. Frankas rūpinosi savo mokiniais, užsukdavo pas juos į butus, neturtingesniems surasdavo pamokų arba kitų užsiėmimų arba tiesiog įvairiais pretekstais pagelbėdavo iš savo kišenės. Todėl nenuostabu, kad studentai jį garbino ir savo mylimam profesoriui surengdavo ovacijas, o kai Frankas vyko iš Vilniaus, neįstengdamas susitaikyti su nauja tvarka, kuri pradėjo veikti Universitete, tada visi studentai norėjo palydėti jį toli už miesto, nuo ko jis vis dėlto juos sulaikė, baimindamasis, kad Universiteto vadovybė ir valdžia neįžvlegtų ko nors smerktino.

Užtat su kolegomis profesoriais jo santykiai nebuvo tokie rožiniai. Franko atvykimo į Vilnių laiku Universitete tarpusavyje kariavo dvi partijos: lenkų ir vokiečių. Vokiečiai dėjo visas pastangas, kad patrauktų Franką į savo stovyklą, tikėdamiesi jį turėti kaip stiprų ginklą dėl jo tėvo aukšto posto Peterburge ir imperatoriaus palankaus požiūrio į Josephą Franką. Tačiau Frankas į pirmąjį vokiečių pasiūlymą su jam būdingu tiesumu atsakė, kad jis nesirengia priklausyti kokiai nors partijai, o kad jis nori mylėti ir tarnauti tai tautai, tarp kurios jam lemta gyventi. Tai iš karto atšaldė profesorius vokiečius jo atžvilgiu.

Tačiau ir tarp profesorių lenkų jis ne tik neįsigijo draugų, bet dargi užgyveno nemažai priešų, prie ko prisidėjo tai, kad Frankas pernelyg atvirai išsakydavo savo nemalonią nuomonę apie profesorius, kaltino juos tingumu ir neišmanymu, atvirai smerkė Universiteto tvarką. Istorija su laišku Čartoriskiui, kurį šis priėmė labai šaltai ir persiuntė rektoriui Jonui Sniadeckiui, galutinai atšaldė santykius tarp Franko ir visų kitų profesorių, kurie nepraleisdavo progos padaryti jam nemalonumą. Pavyzdžiui, Bekiu, fiziologijos profesorius (poeto Słowackio patėvis), įtikino rektorių neprileisti kažkokio Kolinjono prie disertacijos, parašytos vadovaujant Frankui ir jo paties peržiūrėtos ir pataisytos, gynimo dėl to, kad šioje disertacijoje buvo vietų, nesutampančių su Bekiu pažiūromis. Frankas suprato, kad tai buvo strėlė, paleista į jį, ir parašė rektoriui aštrų laišką, prašydamas neleisti profesoriams kištis ne į savo reikalą. Atėjo subtiliai mandagus atsakymas iš Sniadeckio, kuris aiškino neleidimą gintis disertacijos tuo, kad joje būta aštrių pasisakymų, o viena iš lenkų tautos ligų, Sniadeckio nuomone, yra būtent per didelis pasitikėjimas ir arogancija, neleistini disertacijoje jaunuolio, kuriam derėtų kuklumas ir netgi drovumas. „Aš privalėjau, – tulžingai pažymėjo Frankas, – supasuoti prieš nacionalinę ligą, nuo kurios ir pats rektorius nebuvo nei apdraustas, nei išgydytas!“

Profesoriai kolegos nesibodėjo ir rašyti skundų. Antai pranešdami kuratoriui, kad Frankas, turėdamas plačią praktiką užmiestyje, išvykdavęs iš Vilniaus be rektoriaus žinios ir po keletą dienų palikdavęs studentus be paskaitų ir pan.

Tačiau po truputį katedros viena po kitos pradėjo pildytis vietiniais mokiniais, Franko mokiniais, tarp kurių jis rado nuoširdžių draugų, kas atlygino jam už patirtas nuoskaudas. Tokie buvo Herberskis, Homolickis ir ypač Niškovskis, netrukus miręs nuo plyšusios aortos aneurizmos ant savo mylimo profesoriaus rankų, kuris karčiomis ašaromis verkė, prarasdamas ištikimą ir atsidavusį draugą.

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Irena Katilienė

¹ Josephas Frankas (1771–1842) – vokiečių kilmės Vilniaus universiteto profesorius, Terapijos klinikos vadovas (ją 1804 m. įsteigė kartu su tėvu Johannu Peteriu Franku, kuris netrukus išvyko į Sankt Peterburgą), Vakcinacijos instituto ir kitų šiame pranešime įvardytų svarbių institucijų steigėjas (su kitais); 1805 m. gruodžio 12 d. J. Franko namuose buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija (skaitmenimis pažymėtos pastabos – vertėjos).
² Andrius Sniadeckis (1768–1838) – chemikas, biologas, filosofas, gydytojas, Vilniaus universiteto profesorius.
³ Ludwigas Heinrichas Bojanus (1776–1827) – vokiečių ir prancūzų kilmės gydytojas, anatomas ir zoologas, Vilniaus universiteto profesorius. Čia minima jo nuotaka, kurią vedė 1804 m., – Wilhelmine Roose von Bojanus (1777–1826).
* Ponia Frank dainavo Peterburge siaurame imperatoriaus šeimos rate; beje, tarp jos ir Aleksandro I užsimezgė ginčas, kokia kalba dainavimui gražiausia. Ponia Frank atsakė, kad po italų melodingiausia lenkų, su kuo valdovas ilgai nesutiko ir galiausiai užbaigė ginčą: nepaisant nieko, jūsų lūpose bet kokia kalba žavinga.
⁴ Edwardas Jenneris (1749–1823) – anglų mokslininkas, išradęs raupų vakciną.
⁵ Dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kilo vadinamieji Napoleono karai (1796–1797 m. Italijoje vyko karo veiksmai).
⁶ Franko namas (Didžioji g. 1), kur dabar įsikūręs Prancūzų institutas.
¹7 Hieronimas Stroynowskis (1752–1815) – pijorų auklėtinis ir šio ordino narys, ekonomistas, teisininkas, Vilniaus vyskupas, po Martyno Počobuto 1799–1806 m. Vilniaus universiteto rektorius (kai iš Vyriausiosios mokyklos 1803 m. tapo Imperatoriškuoju universitetu).
⁸ Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861) – kunigaikštis, Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. 1803 m. caras Aleksandras I jį paskyrė Vilniaus švietimo apygardos ir reorganizuoto Vilniaus universiteto kuratoriumi.
⁹ Jonas Sniadeckis (1756–1830) – LDK astronomas, matematikas, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius 1807–1815 m., vyresnysis A. Sniadeckio brolis.
¹⁰ Augustas Liudvikas Bekiu (1771–1824) – prancūzų kilmės Vilniaus universiteto profesorius, kartu su Josephu Franku vakcinacijos Lietuvoje pradininkas, poeto Juliuszo Słowackio patėvis. Būtent į jo rankas per Rusijos imperatorienę buvo atsiųsta pirmoji raupų vakcina. Jis mirė nutrenktas žaibo, miegodamas popietės miego savo kambaryje (Pilies g. 22, kur buvo Collegium medicum ir profesorių butai).
¹¹ Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) – pijoras, Lietuvos gamtininkas, botanikas, Vilniaus universiteto profesorius. Be kitų nuopelnų, išplėtė ir reorganizavo universiteto botanikos sodą, iš Pilies gatvės perkėlęs į Sereikiškes.
¹² Gottfriedas Ernestas Groddeckas (1762–1825) – Vilniaus universiteto profesorius, klasikinės filologijos Lietuvoje kūrėjas, ilgametis universiteto bibliotekos direktorius. Jo iniciatyva buvo sudaryti abėcėlinis ir sisteminis bibliotekos katalogai.
¹³ Nuo 1744 m. – Šaričių špitolė. Nuo tarpukario iki pat 2003 m. čia veikė Odos ir veneros ligų dispanseris (Bokšto g. 6).
¹⁴ Didžioji g. 10.
¹⁵ Vilniaus universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų rankraštynuose tebesaugoma šimtai ligos istorijų.
¹⁶ Praxeos medicae universae praecepta / auctore Iosepho Frank (Praktiški bendrosios medicinos patarimai). I tomas išėjo 1811 m. Leipcige, iš viso išleista 14 tomų. Taip pat veikalas buvo išleistas pakartotinai.
¹⁷ Vincas Herberskis (1784–1826) – akių gydytojas, medicinos daktaras, pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti stetoskopą.
¹⁸ Adomas Belkevičius (1798–1840) – anatomas, botanikas, medicinos daktaras.
¹⁹ Janas Frydrichas Niškovskis (1774–1816) – Vilniaus universiteto teorinės chirurgijos profesorius, geriausias chirurgo Jokūbo Briotės mokinys; pirmasis Lietuvoje ir Lenkijoje ėmęs šalinti šlapimtakių akmenis.
²⁰ Adolfas Abichtas (1793–1860) – Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos (nuo 1832 m.) Bendrosios terapijos katedros vedėjas. 1851 m. dalyvavo komisijoje, tyrusioje Birštono mineralinių šaltinių tinkamumą kurortui ir gydykloms steigti.
²¹ Michałas Homolickis (1791–1861) – medicinos daktaras, fiziologas, atsidėjęs istorijai.
²² Feliksas Rimkevičius (1800–1851) – Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos gydytojas terapeutas. Jo vadovaujami, apie 30 gydytojų apgynė medicinos daktaro disertacijas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti auskultaciją ir perkusiją. Buvo geras diagnostas. Be daugelio kitų darbų, 1840–1841 m. parengė lenkų–lotynų kalbų žodyno medicinos dalį.
²³ Škotų gydytojas Johnas Brownas (1735–1788) savo publikacijoje Elementa medicinae (1780) išplėtojo medicininę teoriją, kuri atsižvelgia į ligas, sukeltas nevisavertiško arba perteklinio sužadinimo (iritacijos). Brownas pasisakė už bendrą modelį, kuriame visos ligos susijusios su stimuliacija. Tam ypač buvo naudojamas opijus, alkoholis ir pan. Jaunasis Frankas ir Andrius Sniadeckis iš pradžių buvo dideli šios teorijos entuziastai.
²⁴ François-Josephas-Victoras Broussais (1772–1838) – prancūzų gydytojas. Jo teorija, žinoma kaip medicininė fiziologija, teigė, kad kai kurios ligos tėra tik sužadinimo ar stimuliacijos, sukeltų iritacijos, rezultatas. Buvo tikima, kad iritacija tuomet sukelia uždegimą, kuris pirmiausia kyla virškinamajame trakte. Tad Broussais buvo įsitikinęs, kad lengvas kraujo nuleidimas gali išgydyti visas ligas. Vienam pacientui jis išrašė uždėti ant kūno apie devyniasdešimt dėlių. Be to, jis manė, kad ligoniai yra steniški [aktyvūs] ir jiems reikia skirti raminamųjų.
²⁵ Zahorskis cituoja tiksliai nenurodytą Franko atsiminimų sakinį.
** Semiotika nuo graikų laikų – ligos simptomus aprašanti medicinos dalis.
²⁶ Jonas Nepomukas Kosakovskis (1755–1808) – Livonijos ir Vilniaus vyskupas. Jo pastangomis ir lėšomis baigta Vilniaus katedros rekonstrukcija (pašventinta 1801 m.), jis pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją ir perkėlė ją į erdvesnius rūmus prie Šv. Jurgio bažnyčios, 1799 m. prisidėjo prie ligoninės atidarymo prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Rūpinosi leidyba, spauda, 1805 m. iš Gardino į Vilnių perkėlė jėzuitų spaustuvę ir t. t. Jo pastangomis 1807 m. Vilniuje atidaryta Labdarybės draugija, kurios pirmas pirmininkas šis vyskupas ir buvo.
²⁷ Konstantinas Porcijanka (1793–1841) – medicinos daktaras, profesorius. 1826 m. Vilniaus universitete pirmas ėmė dėstyti medicinos istoriją. Buvo labai populiarus ir sėkmingas tiek kaip chirurgas teoretikas, tiek kaip chirurgas praktikas. Jo disertacija apie lūpų vėžį – viena pirmųjų onkologijos disertacijų Lietuvoje. Daug jo mokslo darbų liko neišleisti.
²⁸ Julijonas Ticijus (1820–1898) – nuostabus gydytojas, sėkmingas praktikas, tarp kolegų garsėjo kaip tobulas diagnostas, noriai buvo kviečiamas į konsiliumus; filantropas, vargšų ir našlaičių globėjas. 1847 m. išrinktas Vilniaus labdarybės draugijos nariu, 50 metų su užsidegimu vykdė šias pareigas. Visapusiškai išsilavinęs, mėgo ir išmanė meną, tačiau užvis labiau mylėjo archeologiją. Vilniaus senienų muziejus jam buvo ypač dėkingas už retus ir vertingus eksponatus.

Zarasų krašto menininkei IRMAI GINEIKIENEI, Vilniaus dailės akademijoje studijavusiai fotografiją ir medijų menus, atrodo, kad didžiausias savo ambicijas ji jau įgyvendino dėstydama Anglijos Solento universitete, o po pandemijos grįžusi į Lietuvą pajuto, kad nori kurti, piešti, nes tuomet jaučiasi gyviausia. Apie kūrybą ir inovacinį projektą „Rožės ir lelijos“ su menininke kalbėjomės vėlyvą vasaros vakarą jos sodybos terasoje, kad pokalbis labiau kvepėtų gėlėmis.

Inesa Vaitkūnaitė

– Pernai Vajasiškio kaime, kurio bendruomenėje gyveni, pradėjai naują projektą „Rožės ir lelijos“. Kas tai? Kokios priežastys lėmė šio projekto gimimą? Paprastai kas nors nauja gimsta, kai atsiranda trūkumas, poreikis. Ar buvo koks poreikis, kurį norėjosi įgyvendinti?

– Sugrįžusi iš Anglijos gyventi į kaimą, norėjau susirasti savo ratą, moterų bendruomenę, nes ilgėjausi kurti, bendrauti, veikti. Ir mano Zarasų krašto draugės pasiūlė vasarą inicijuoti projektą. Taip gan spontaniškai gimė „Rožės ir lelijos“, kai susibūrė moterys dailininkės, norinčios piešti, surasti sau laiko ir erdvės, taip pat ir pabūti savo vaikų apsupty. Sugalvojom, kad tai bus projektas mamoms ir dukroms, ir jam davėm gėlių vardus: rožės ir lelijos. Kai galvoju apie šią idėją, tikiu, jog tiesiog susijungė ir išsipildė panašios ir išnešiotos moterų svajonės.

Neseniai atsivertusi savo Dailės akademijos laidos magistrų baigiamųjų darbų katalogą, išleistą prieš 25 metus, atradau, kad tuomet dariau lygiai tą patį, ko noriu šiandien. Baigdama akademiją nusprendžiau magistro darbą daryti tokį, koks man patinka, tiesiog iš širdies. Studijuodama fotografiją, dariau projektą apie atmintį ir tyrinėjau, kaip per fotografiją ir cianotipiją maži objektai gali sužadinti dideles emocijas, prisiminimą, ilgesį. Pasirinkau mėlyną ilgesio spalvą ir joje inkrustavau meditaciją. Greta darbo gaminau suvenyrus. O kas tai yra? Tai prisiminimai. Man labai įdomus pats objektas – suvenyras ir jo funkcija: padovanoti, kad prisimintum. Taip maži dalykai, atrasti, užsigulėję stalčiuje, gali sugrąžinti prisiminimus iš pratekėjusių gyvenimo įvykių. Emocijos yra susijusios su kvapais, tad kvepiantis suvenyras, man atrodo, dar paveikesnis.

– „Rožės ir lelijos“ – pavadinimas turi sentimentalumo kvapo… Kodėl būtent rožės ir lelijos?

– Kaip simboliai. Šios gėlės labai ikonografiškos ir abi rūšys ikonografijoje turi visų gėlių reikšmę. Rožė reiškia amžinybę, nes jos žiedlapiai išsidėlioję ratu ir sukuria begalybės įspūdį, o besiskleidžianti lelija ikonografijoje – šventumo, nekaltumo, tyrumo simbolis. Rožės ir lelijos yra kaip alfa ir omega, arba gėlių visumos simbolis. Pirmoje stovykloje savo motto pasirinkome motinų žodžius dukroms: tik neapleiskit gėlių darželio. Taip seniau motinos prisakydavo ištekinamoms dukroms. Gėlių darželis – grožis, tai moters širdžiai labai svarbu. Rožės ir lelijos – tai, kas gražiausia mūsų gyvenime ir ką mes turėtume puoselėti.

Mūsų močiučių audiniuose labai ryškiai išaustos, išsiuvinėtos būtent rožės ir lelijos, jos yra tipinės gėlės. Gali būti juntamas sentimentalumo, saldybės ar kičo pojūtis, bet brangūs dalykai gali būti ir juokingi, ir sentimentalūs. Kad ir naivusis menas – kažkas iš jo gali pasijuokti, o kažkam tai gali būti miela ir liesti širdį. Manau, kad šis pavadinimas atskleidžia mūsų nuoširdumo paieškas, nes šiais laikais aplanko persisotinimo jausmas: tiek visokių menų, idėjų, projektų… Tai mes ir ieškome paprasto nuoširdumo, atrandamo naiviajame mene. Kūrybinėse stovyklose piešiame tai, kas mums svarbu, kas reikšminga, kas iš širdies. Sakom, nusipiešk tai, ką prie lovos pasikabintum, kaip močiutės pasikabindavo kilimėlius, į ką tau patiktų žiūrėti, ypač kai esi vienas, intymios būsenos, su savimi – į ką tuo metu miela žiūrėti?

– Moterų „Rožių ir lelijų“ kūrybinės stovyklos vyksta antri metai. Kodėl pasirinkote išmirštantį Vajasiškio kaimą, kuriame vos aštuonios gyvos sodybos?

– Nors pačiame bažnytkaimyje gyventojų nedaug, tai yra ne išmirštantis, bet gyvybingas kaimas, labai stipri bendruomenė, būtent todėl ir aš su šeima čia apsigyvenau. Gyvybinga čia ir parapija, žmonės kupini iniciatyvų, čia gera gyventi. Vajasiškio parapija išsiplėtusi per kelis kaimus ir į Oninių atlaidus suplaukia šimtai žmonių, gal daugelis čia nebegyvena, bet kilę iš šių vietų sugrįžta į šventes. Parapijiečių gyvybingumas, manau, nuo bažnyčios pareina. Kiek mums pasakojo senieji parapijiečiai, čia nuo seno žmonės aplink bažnyčią sukosi, ypač iniciatyvieji: jie statė bažnyčią, bendruomenės namus ir ta bendruomenės dvasia išlikusi. Na ir, aišku, aktyvios bendruomenės pirmininkės dėka neseniai įsikūrė senolių kaimas – ji sugeba suburti kaimo moteris, surengia edukacijas: muša sviestą, velia, verpia, audžia, seka pasakas ir dainuoja. Vietiniai žmonės sunešė į bendruomenės namus senus audinius, divonus, skaras, įvairius rakandus – taip atsirado kaimo muziejus, o varpinėje sudėti bažnytiniai reikmenys, tekstilė – dar vienu muziejumi tapo.

– Sakoma, kad Zarasų krašte Salakas ir Vajasiškis garsėjo savo audėjomis.

– Stovyklos metu aplankius Zarasų audimo artelę, žymiausia mūsų tautodailės rinkėja, etninės kultūros saugotoja ir tautinio kostiumo populiarintoja Rima Vitaitė pasidalino informacija, kad šių miestelių apylinkėse surinkta daugiausia audinių ir užfiksuota daugiausia audėjų.

– Šiais metais „Rožių ir lelijų“ stovykloje pasirinkote domėtis naiviojo meno tematika. Ar ši tema natūraliai kilo iš sąsajos su liaudies menu, kuris dažnai vadinamas naiviuoju?

– Mūsų grupės dailininkė Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė pernai į stovyklą atsivežė ant juodo audeklo močiučių tapytų kilimėlių, kokius prie lovų seniau kabindavo, ir pristatė šią stilistiką ir jos tematiką. Po stovyklos apmąsčius šis pristatymas mums pasirodė sėkmingiausias, labiausiai palietęs, todėl ir norėjosi dar nuodugniau patyrinėti naivųjį meną. Tad šiais metais šiai temai paskyrėme visą stovyklą. Naivusis menas tinka ir profesionalams, ir mėgėjams, ir vaikams, kurie irgi dalyvauja mūsų stovykloje. Tyrinėjome Lietuvoje naiviojo meno apraiškas, susipažinome su autoriais ir pačios mėginome kurti. Ir netikėta, kai profesionalios dailininkės atsiliepė, kad nėra labai paprasta sukurti tokį piešinį, kuris būtų naivus, nuoširdus ir nesumeluotas, neišdailintas, kaip vaikų nupieštas iš savo tyrumo. Stovykloje sėkmingiausiai ši meno rūšis ir pavyko vaikams.

– Bet jūs domėjotės ne tik Lietuvos naiviojo meno atstovais, atsivertėte ir pasaulio naiviojo meno albumus?

– Pradėjome nuo impresionistų, kurie pirmieji norėjo paprastinti spalvas ir formas, o ne realistiškai vaizduoti, vartėme Vincento van Gogho, Paulio Gauguino, savamokslio Henri Rousseau, Niko Pirosmanio albumus – profesionaliojoje pasaulio dailėje ieškojome įkvepiančių naiviojo meno pavyzdžių. Naujai prakalbo Henri Matisse’o karpiniai, kuriais dailininkas siekė pavaizduoti bendrą gyvenimo ir jo formų pajautimą grynosiomis spalvomis. Senatvėje pasiligojęs šis menininkas nebegalėjo tapyti, tačiau jo kūrybinė dvasia surado išraiškos formą – karpinius iš popieriaus. Jis sakė, kad tai, ką jis sukūrė po ligos, buvo tikrasis jis – laisvas ir išlaisvintas. Savo kūrybą jis pavadino tapyba žirklėmis. Tokią techniką ir pamėginome kartu su dailininke Aušra Kiudulaite. Taigi įvairiais aspektais nagrinėjome naivųjį meną: iš profesionaliosios pasaulio dailės, iš liaudies meno, iš pasaulio tekstilės pavyzdžių, kaip antai japonų kimono istorija, svarstėme, kiek galima pažinti tautą iš tradicinės tautodailės tekstilės pavyzdžių, lyginome lietuvių liaudies raštus su skandinavų. Mums rūpėjo, kaip tradicinis menas gali įkvėpti šiandienos dailininkus inovatyviems sprendimams. Mūsų projektas ir atspindi tai, kaip tradicijos įkvepia inovacijas.

– Norėčiau sugrįžti prie asociacijos motto: tik neapleisk gėlių darželio, praplėsk jo naratyvą. Ar tai siekis ieškoti lietuvės moters tapatumo liaudies meno stilistikoje?

– Studijuodama Dailės akademijoje madą supratau kaip tuštybę ir drabužiai manęs nedomino, o dabar pastebiu, kad mada arba apdarai yra mūsų tapatybės išraiška. Mūsų projektas ir yra susijęs su lietuvės moters ir šiuolaikinės moters tapatybės paieškomis ir patvirtinimu, kad pasitikėtume, jog galime būti įdomios pasauliui tokios, kokios esame: nepaprastai kūrybingos, darbščios, nagingos, visos mokame siūti, megzti, gaminti – mes esame nuostabios moterys ir norisi tai švęsti ir kartu pasidžiaugti. Nuo seno motinos prisakydavo dukroms: tik neapleisk gėlių darželio. O kas yra tas gėlių darželis? Tai grožis.

Žiūriu į triūsiančias kaimynes moteris – seniau darbų būdavo dar daugiau: apeiti ūkį, sužiūrėti gyvulius, dar maistas, drabužiai, skalbimas, vaikų auginimas – tarp šių darbų darželiui gali nebelikti laiko, o tai svarbu, nes pakelia dvasią. Širdžiai svarbus dalykas yra neapleisti gėlių darželio – tai neapleisti savo širdies. Visos turime tokios patirties: kai apleidžiame save, savo vidinius dalykus, kai pasineriame į visuomeninius darbus, verslus arba šeimos rūpesčius ir nebelieka erdvės gėlių darželiui mūsų gyvenime, tuomet moteris miršta. Tai ir norisi priminti sau ir vietinėms moterims, kad turime padaryti erdvės savo širdžiai, skleistis ir būti gyvos. Grožis mus gaivina.

– Dėl ugdomojo aspekto ir sukviečiate motinas su dukromis, kad būtų perduoti tie patys žodžiai – neapleisti gėlių darželio ir ugdyti širdyje grožį?

– Ugdymas mums svarbu, o jis geriausiai vyksta per pavyzdį. Dukros dirbdamos kartu su mamomis mato, kas svarbu mamoms, kas nuoširdu, ir savaime iš vyresnių moterų mokosi bendrauti, kurti, perimti. Tokios bendruomeninės veiklos dabar ypač norisi, nes gyvename labai intensyvų gyvenimą ir mažai lieka laiko bendrauti.

– Stovyklos metu kalbėjai apie jungtis, kai du netikėti dalykai sukuria kažką nauja. Kodėl tau svarbios jungtys tarp motinos ir dukros, tarp tautodailės ir moderniojo meno?

– Tai susiję su kūrybingumu. Esu įsitikinusi, kad nauja yra esančių dalykų jungtys. Tokia yra kūryba: sudėti du žinomi žodžiai naujame kontekste įgauna naują prasmę. Dėstydama universitete tyrinėjau kūrybingumo technikas ir principus. Yra trys kūrybingumo stadijos: kad įvyktų kūryba, pirmiausia reikia išvalyti galvą. Padaręs erdvės, pridedi naujų gyvenimo patirčių, o trečia stadija – nieko neveikti arba išeiti pasivaikščioti į mišką. Tyloje arba nieko neveikime tie nauji dalykai susijungia savaime, mūsų pasąmonėje sukrenta ir kartais mums atrodo, kad idėjos gimsta iš niekur, bet taip nėra – tikiu, kad jos gimsta iš to, kas mumyse yra įdėta. Kai tikslingai ieškai sprendimo, susidaro naujos jungtys. Esu dėsčiusi kūrybingumo techniką, kaip sukurti kažką nauja. Kūrybinis problemos sprendimas – tai pirmiausia išskaidyti problemą į smulkias dalis ir paskui ieškoti tų smulkių dalelių naujų jungčių, kad jos naujai suskambėtų. Dažnai žmonės sako, kad jau viskas pasaulyje sukurta, ką čia dar naujo gali sugalvoti? Bet man ir įdomu, kai suskaidai žinomus, kartais net banalius dalykus į smulkesnius ir tuos smulkesnius naujai sujungi, gauni netikėtumą. Todėl man labai įdomu ieškoti naujų jungčių. Nauji dalykai – tai naujos jungtys, taip yra ir santykiuose.

– Kodėl motinų ir jų dukrų sukurtus darbus perkeliate ant tekstilės? Pernai ant drobės tarsi ant ilgų rankšluosčių atspaudėte stovyklos metu sukurtus darbus, o šiais metais ant tekstilės sudėliojote darbus pasikartojimo seka tarsi audinių raštuose?

– Tekstilė yra labai moteriškas menas, mus įkvepia liaudies drabužiai, divonai, audiniai ir mes pačios esame tarsi audinys, pats mūsų susirinkimas į bendruomenę yra kaip audinys. Tekstilė yra tai, ką gali paliesti, pasiūti, pauostyti, kuo gali apsirengti, namuose pasitiesti staltiesę arba pasikabinti užuolaidą. Tekstilė yra taikomasis menas, bet kartu moteriškas, jam būdingas piešinio tiražavimas.

Anglijoje universitete darėme projektą: ant tekstilės spaudėme darbus, kuriuos dailininkai užsieniečiai kūrė įkvėpti lietuvių autorių, daugiausia literatūros. Buvo įdomu, kad žmonės, net nebuvę Lietuvoje, nelabai žinantys apie ją, patyrinėję rado daug litvakų, žydų išeivių iš Lietuvos, garsių pasaulyje, ir pasirinkę jų kūrybos eilutes arba gyvenimo nuotrupas sukūrė darbus, ir šiuos paskui atspaudėme ant tekstilės. Man tas projektas buvo susijęs su Lietuvos identitetu ir tiko tuos darbus atspausti ant rankšluosčių, tarsi tekstilinių vimpelų. Mat jei keliaudamas po Europą, Ameriką ar kitur užeini į išeivių lietuvių namus, pas juos būtinai kabo lininiai vimpelai su Vyčiu, Gedimino pilimi ir pan. Ir tie rankšluosčiai mums yra labai tinkanti forma išreikšti vaizdui, susijusiam su lietuvišku tapatumu. Kadangi projektas „Rožės ir lelijos“ nagrinėja lietuvių moterų tapatybę, lino drobė pasirodė tinkama medžiaga darbams atspausti.

– Dirbdamos su drobiniais vimpelais atkreipėte dėmesį į bažnytines vėliavas. Kuo jos sudomino?

– Kadangi Vajasiškyje labai gyvos bažnytinės procesijos, kuriose nešamos vėliavos – triumfo ženklai, buvo įdomu tyrinėti jų simbolinius ženklus. Įkvepia pati siuvinėjimo technika, aplikacijų būdas, supaprastintos formos. Procesijos, vėliavos su kaspinais, merginos ir moterys aplink jas – tai dar iš vaikystės pasilikę spalvoti prisiminimai, paliečiantys širdį, dvelkiantys nostalgija. Kaip naivūs austiniai kilimėliai prie lovų arba takai, bažnytinės vėliavos turi šilto artumo. Ikonografijoje yra labai aiškūs simboliai arba šventųjų vaizdavimo kanonai, nes tradiciškai žmonės į paveikslus sudėdavo viską, kas jiems brangu ir kuo jie tiki. Šventųjų paveiksluose kiekvienas simbolis turi reikšmę ir jį gali skaityti kaip raštą, kaip istoriją, kaip ženklą arba pranešimą.

– Kokie tolesni projekto „Rožės ir lelijos“ planai?

– Projektas „Rožės ir lelijos“ yra kelyje ir dar nežinome, kur tas kelias mus nuves. Bandome, tyrinėjame, kur mums norisi eiti, jaučiame, kad pasirinkimas yra geras. Paprastai po vasaros stovyklų darbus pristatome Šv. Onos atlaiduose ir mūsų darbai plevėsuoja Vajasiškio obelų sode arba šventoriuje tarsi rankšluosčiai arba skaros kartu su bažnytinėmis vėliavomis taip papuošdami šventę. Per Žolinę šalia Saukų galerijos Zarasuose atidarysime mūsų naująją galeriją „Rožės ir lelijos“, ten eksponuosime savo tekstilės modernų dizainą, įkvėptą tradicijų, paskui paroda keliaus į Vilniaus universiteto Botanikos sodą ir Utenos kraštotyros muziejų. Ir man gražus tas šūkis – kiekviena gėlė graži individualiai, kaip ir moteris, bet kai sudedi į puokštę, gauni kai ką dar nuostabesnio. Smagu kartu eiti – kai mes visos kartu judame, tuomet ir susiklosto naujos jungtys.