Skuja Braden (Ingūna Skuja, Melissa D. Braden). Upės vandens pardavinėjimas. 2022. Venecijos bienalės kūrinys

Latvijos nacionalinio meno muziejaus betoniniuose pusrūsiuose Elitos Ansonės kuruojama paroda „Tik neverk! Feministinės perspektyvos Latvijos mene: 1965–2023“ (veikia iki spalio 15 d.) pasitinka taikliu sovietinės lyčių lygybės iliuzijos problematikos ir konteksto aprašymu. (Moterų įkinkymas į darbo rinką ir namų ūkį traktuotas kaip pasiekimas.) Tekste atpažįstami elgesio modeliai įvardijami kaip trauminiai: emocijų tvardymas ir (auto)ironija sunkumų akivaizdoje, lyg bičiulių butuose aptinkami tie patys sovietiniai baldų komplektai – aaa, jūs irgi turite tą patį krėslą, spintelę ir nevisavertiškumo kompleksą… Šios mintys taip pat rezonuoja su Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (2008): kolektyvinės trauminės patirtys dar tik pradedamos įsisąmoninti, ieškoma alternatyvių elgesio modelių.

Skirtingas temas atskleidžiančiose parodos salėse daug dėmesio skiriama įvairiems motinystės aspektams, naujam su ja susijusių stigmų aktualizavimui, tipinių naratyvų peržiūrai. Trumpas dokumentinis filmas kviečia iš naujo pažvelgti į moteris, sovietinėje ligoninėje pagal griežtą grafiką žindančias vaikus. Filmuota, matyt, norint pasigirti pavyzdine tvarka. Tačiau nuo vyrų ir šeimos atskirtos, sterilioje aplinkoje laikomos jaunos motinos tarsi atskyla nuo savo staiga pasikeitusių skaudulingų kūnų, į kurių funkcijas čia susitelkta. Bene labiausiai mane paveikė nedidelė instaliacija su interviu tekstais, kur kalbinamos jaunos kūrėjos (aktorė, grafikos dizainerė ir kt.), pasirinkusios gimdyti vaikus. Kiekviena tai apibūdino kaip kūrybinę pauzę, aktyvias naujo santykio su savo ego ir naujomis būties aplinkybėmis paieškas. Nepaisant atvirai aptariamų sunkumų, visos jaučiasi darančios teisingą vertybinį pasirinkimą.  Medicinos ir motinystės tematika tęsiama Maijos Tabakos darbuose („Dr. Brake ir seselė Laima“, 1974), koloritu ir koncepcija primenančiuose Lietuvoje panašiu metu tapiusios Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą.

Parodoje taip pat įvairiapusiškai nagrinėjama LGBTIQ+ tematika. Vienas akcentų – Venecijos bienalėje 2022-aisiais rodyta didžiulė menininkių dueto Ingūnos Skujos ir Melissos D. Braden porceliano instaliacija „Selling Water by the River“ („Upės vandens pardavinėjimas“), iliustruojanti moterų poros bendrabūvį. Čia ir jautriai išlietos antklodės klostės, tarp plunksnų kyšančios susivijusios galūnės ir visa stebinčios ore sklandančios sparnuotos akys. Sodo žarna tampa gyvate gundytoja, tik iš nukarusio galo, it varpos, sunkiasi baltas klampus lašas. Įdomu, kad keletu aukštų aukščiau esančioje nuolatinėje ekspozicijoje latvių klasikas Janis Rozentalis biblinėje scenoje gyvatei suteikia moters veidą („Gundymas“, 1913). Lytiškumo ir transformacijų temą tęsia dviejų nuogų menininkių portretai: bičiulės susitikdavo kasmet nuo 2008 iki 2021 metų ir fiksavo savo skirtingai senstančius kūnus, kurių vienas pamažu pereina į kitą socialinę lytį hormonų terapijos būdu. Kaip meno mylėtoja ne ekspertė tik vėliau susizgribau neužsirašiusi menininkių pavardžių, o populiarios parodos katalogai, deja, išgraibstyti…

Kontekstiniai parodoje eksponuojamų darbų aprašymai dažnai referuoja į Virginios Woolf esė „Savas kambarys“. Vienoje iš salių Katrina Neiburga („Daiktų atmintis“, 2012) ir kuria tokią erdvę, kviečia lankytoją permąstyti savo santykį su amžiumi ir grožiu. Tamsoje išdėlioti atpažįstami močiučių svetainių baldai, buduaro elementai su įkomponuotomis videoprojekcijomis. Monologuose perteikiamas gan tipiškai neigiamas fizinio grožio praradimo išgyvenimas vyresnės sovietmečio moters ir jos aplinkos akimis („nė vienas kaimynas nepasakytų dabar, kad aš graži“). Ir vis dėlto pokalbis vyksta elegantiškai rūkant ar lakuojant nagus – galbūt iš įpročio, galbūt metant iššūkį tai vidinei ir išorinei kritikai. Galiausiai – gretimoje salėje ratu sukabinta fotoinstaliacija „Mis“, man priminusi neseniai Danijoje matytas islandų menininko Ragnaro Kjartanssono ratu rodomas muzikines videoprojekcijas, – čia menininkė kviečia reflektuoti grožį kaip pasiekimą („Mis aklumas“), emocinį pažeidžiamumą („Miss u“).

Dar viena mane sujaudinusi kertinė parodos tema – gaivališkas moters santykis su gamta. Ypač paveiki pasirodė Ievos Balodės videoinstaliacija („Flesh to flesh“, 2018), projektuojama ant grubaus audinio atraižos ir šalia suvertų kaulų: nuoga šiuolaikinė moteris atlieka ritualą prie laužo. Prasminių virsmo elementų atkartojimas, dokumentavimas ir performanso menas – bet kas gi brėžia gyvenimo, kaip kasdienybės meno, kontūrus ir ribas, kas tai paverčia eksponatu? Kažkas lieka prie laužo, kažkas atsiduria parodoje, kažkas tai patiria, kažkas vaidina, kažkas lieka stebėti. Zentos Dzividzinskos fotografijos jautriai perteikia pažeidžiamos moters vaizdinį – vienoje jų virš nuogos figūros sklendžia grėsmingas paukščio šešėlis. Nors šioje parodoje Dzividzinskos fotografijų tik kelios, nuolatinėje ekspozicijoje jai skirta visa salė atskleidžia šios menininkės žiūros gebą ir jėgą.

Galiausiai įdomu tai, kad parodoje eksponuojamuose menininkių darbuose neaptinkama moterų bendrystės vaizdinių, išskyrus siautulingąją Antonijos Luterės „Raudoną kriaušę“ (1998). Parodos moterys menininkės, rodos, nemato savęs kaip draugiško, palaikančio būrelio ar bendruomenės. Tai kontrastuoja su klasikinėmis kompozicijomis, dažniausiai tapytomis vyrų, kur moterų grupės vaizduojamos kaip smagi draugija (pvz., Paulio Cézanne’o „Maudynės“ (1900–1906), Eugène’o Delacroix „Alžyro moterys“ (1834) ar Janio Rozentalio „Merginos gulbės“ (1910). Net kelių moterų kūrėjų darbuose rodoma giminės linija veikiau dvelkia nejauka nei stiprybės šaltiniu. Rėkiančios, koketiškai besistaipančios ar melancholiškai prie langų rymančios pavienės figūros, tikėtina, lankytojams žadina bendrumo jausmą (pvz., Lilijos Dinerės „Prie lango“, 1979) – per rezonuojančias vienatvėje išgyvenamas patirtis. O pačios subjektės taip ir lieka atskirtyje.

Džiaugiuosi nuvykęs į šią parodą. Likau ja sužavėtas ir kartu suglumęs. Sužavėjo mane visa, kas padaryta siekiant sužadinti lankytojų vaizduotę atminties darbui, įtraukiant lankytojo psichiką į atmosferas, vaizdinius, kvapus, erdvines fikcijas. Išgyvenau stiprų emocijų kontrastą perėjęs iš idiliškai nostalgiškos Grinkevičių šeimos svetainės dioramos į rūsį imituojantį kambarį, kurio sienos išraižytos šaltakraujiško pasibaisėjimo ir ryžto gyventi žodžiais. Buvo be galo smalsu dar ir dar kartą patirti „gerųjų“ ir „blogųjų“ kvapų kontrastus ir niuansus, klausytis skaitovės įgarsinto Dalios Grinkevičiūtės pasakojimo planšete animuojant ištraukas iš filmo „Purga“, pajusti, kaip smelkia šaltis virtualios realybės kambaryje. Visa tai kiek magiška, tarytum menininkių (-ų) sukurtuose medijų objektuose iš tiesų glūdėtų Grinkevičiūtės atminties įspaudai. Gerą įspūdį paliko parodos tekstai; ryžtinga laikysena smelkianti citata apie pasipriešinimą puikiai tiktų globalaus interneto amžiaus citatų aukso fondui:

           Yra įvairūs pasipriešinimo būdai:

           Išgyventi, kai tu turi numirti.

           Atsiminti, kai privalai užmiršti.

           Mąstyti, kai privalai nemąstyti.

           Pastebėti, kai privalai nepastebėti.

           Stengtis sužinoti, kai liepiama nieko nežinoti.

Kita vertus, susidariau įspūdį, jog parodos kūrėjų puikiai atliktas darbas su juslėmis, erdvėmis ir atmosferomis pasitarnavo, kad Grinkevičiūtės atminimas virstų privataus emocinio vartojimo objektu. Regis, lankytojams siūloma įsivaizduoti Grinkevičiūtės prisiminimus, per įvairius atminčiai imlius medijų objektus pabūti, kaip sakoma, jos vietoje. Matyt, šitaip įsijautę į Grinkevičiūtės psichiką turėtume atšviežinti jos pačios kaip istorinės asmenybės atminimą? Štai kiekvienas per save patirsime Grinkevičiūtės išgyvenimus ir tokiu būdu atnaujinsime ryšį su jos istorine figūra, kuri nepasidavė niokojama ir nusprendė liudyti pasauliui.

Zenono Baltrušio nuotrauka. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Bet nepasidavimas ir liudijimas randasi susiduriant su aplinkybėmis, kitų žmonių sprendimais ir poelgiais; o atminties psichiniai vaizdiniai itin privatūs, jų istorinė ir etinė reikšmė nėra savaime užtikrinta. Man buvo pernelyg keblu Grinkevičiūtės išgyvenimus, paveikiai perteiktus parodos eksponatais, derinti su mintimis apie ją kaip žmogų, kuris priešinosi smurtui ir gniuždymui ir ėmėsi rašyti, pasakoti viešumai. Įsijautimas į asmens psichiką niekaip nelaiduoja, kad ką nors suprasime apie to asmens etinius pasirinkimus ir poelgius.

Parodoje ėmiau galvoti, kad Grinkevičiūtės ryžtas nepražūti ir liudyti verti didesnio iššūkio mieliems nūdienos parodų lankytojams. Ar mes esam priversti kam nors priešintis? Ar yra tarp mūsų žmonių, kurie turi numirti, užmiršti, nemąstyti, nepastebėti, nieko nežinoti? Štai eilinis žmogus, neturintis nuopelnų, kaip dabar sakoma, vidutinybė. Galėtų – apie ničnieką negalvotų. Bet jis ar ji bent kiek priversta(s) priešintis savo genetikos ydoms, savo įpročių kenksmingumui, savo psichikos destruktyvumui, savo žinių, gebėjimų ir vaizduotės ribotumui, savo šeimos lūkesčiams, savo ekonomikos nelygybei, savo kultūros kvailumui, savo visuomenės inercijai, savo politikos neteisingumui, ką jau kalbėti apie daugybę kitų dalykų, kuriuos pražiūriu. Eilinis žmogus priešinasi palyginti nesmarkiai, gal vos vos. Bet gal ir tokias mažareikšmes pastangas Grinkevičiūtės pavyzdys galėtų atliepti, įkvėpti, sužadinti? Gal ir tokias pastangas įmanoma liudyti? Ar įmanoma Grinkevičiūtę, kurią išplėšė iš ramaus, jaukaus gyvenimo, priartinti prie tokio gyvenimo dabartyje? Parodoje su šiais klausimais nesusidūriau – likau nesupratęs jos etinio užmojo.

Taip jau išeina, kad rugsėjis ir spalis – darbingiausi metų mėnesiai. Kažkuo tai susiję su naujais mokslo metais: vieni metasi į mokslus, kiti į paraiškų pildymą. Pasipila renginiai – ne tik nespėji į juos vaikščioti, bet ir per pranešimus apie juos nieko neberandi pašto dėžutėje. Šiemet dar pasitaikė Britanijos karalienės laidotuvės; įspūdingos anglikonų apeigos iš Vestminsterio, primenančios teocentrizmo mistiką, nors visa kita žiniasklaidoje tik erzino (kaip vaikai elgėsi per ceremoniją, ką atskalūnė marti ne taip padarė, koks teisingas yra gerasis princas ir pan.). Festivalis „Open books“, nors ir nelengvai (atsimenu pirmąjį), įsivažiavo – toliau jis klosis sklandžiai kaip ir kiti festivaliai. Tiesa, ne snobų skoniui. Įvyko puikios parodos: „Kairėj–dešinėj“ Kęstutis Grigaliūnas su medinukais karantino dienoraščiais, primenančiais dangoraižius ir Babelio bokštą, ir Valentinas Antanavičius „Titanike“ – nustebino, kad kažkuriame etape netyčia supanašėjo su Vinco Kisarausko stilistika. Teisingai Tomas Venclova sakė per radiją („Be kaukių“, LRT „Klasika“): Vilnius kultūriniais renginiais ir parodomis nesiskiria nuo Europos didmiesčių. Dabar „Kairėj–dešinėj“ jau nauja knygos meno paroda – „O imago!“. Iliustracijos knygoms ir ne knygoms, vaikams ir ne vaikams. Smagios, nes nereikia kuisti kažkokios gelmės anapus piešinio, pakanka paties piešinio. Iš favoričių: Monika Vaicenavičienė, Elena Selena, Monika Lubytė.

Marija Žiemytė. Sutvėrimas. 2022

●

Lukiškėse tebeveikia paroda „KovotoJOS XIX–XX“. Nepažintos 1863 metų sukilimo karžygės, čia pat kalėjusi Žemaitė, tarpukario moterų militarizacija, net poetizuotas komiksas apie šaules. Skeveldros nuplėštas paltas ir kulkos pervertas mergaitiškas batukas iš Sausio 13-osios. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojos, žydų gelbėtojai Binkiai (kodėl šio siužeto nėra jokiuose serialuose?). Vienoje kameroje už ekspozicijos ribų – kartoninė Vladimiro Putino figūra, kurios ne juokais išsigąsti, nes atrodo kaip gyvas žmogus. Bene labiausiai sukrėtė ryšininkių istorijos: viena bandė nusižudyti su adata, kita išgėrė gyvsidabrį iš termometro. Kaip galima taip lengvai atsisveikinti su gyvybe pačiame jėgų žydėjime?.. Neseniai, skaitydama George’o Orwello „1984-uosius“, radau epizodą, kur du įsimylėję veikėjai svarsto savižudybės galimybę – juk vis vien laukia žiaurūs kankinimai ir mirtis. Bet organizmas, kaip mini Orwellas, tam priešinasi. Kažką panašaus pasakoja ir toji gyva likusi ryšininkė, jau garbingo amžiaus, bandžiusi įbesti adatą sau į širdį. Tą adatą, beje, ligi šiol nešiojasi su savimi.

Jolanta Kyzikaitė. Naujo kailio paieškos. 2021

●

Meno mugėje „ArtVilnius“ šiemet daug dėmesio ukrainiečiams. Idėjų lygmenyje – tas pats ekologijos pavėsyje įsitvirtinęs posthumanizmas. Vaikų traukos taškas – Dovilės Gudačiauskaitės „Legatum Spe“ (2022), iš sovietinių pledų pasiūtos didžiulių meškiukų dalys, kurias galima dėlioti. Vašku kvepianti konstrukcija – Marijos Žiemytės „Sutvėrimas“ (2022), medžiaginiai koriai. Jolanta Kyzikaitė tapo dar tiesmukiau: iškamšų gamyba ir kailių pramonė – „Naujo kailio paieškos“ (2021). Žmogaus jų susidomėjimo epicentre nėra. Šmaikštus latvis Mikelis Fišeras su savo reptiloidų komiksu, Dovilės Dagienės fotografijų atspaudai ant lapų (nostalgiškas praeities žmogus, atspaustas mirusioje augalijoje). Klasikinė tapyba – santūrus Gustas Jagminas; radijo laida „Pirmas sakinys“ priminė Romualdą Lankauską, netoli jo eksponuojamas ir Pranas Lapė. Abu puikūs.

Dano Aleksos „Sietynas“ (2017) iš nešlifuoto, dažais nutaškyto stiklo šukių tiktų kabėti apgriuvusioje Bartninkų bažnyčioje; bent simboliškai. Drabužių detektyvė, kaip pati prisistato, Ieva Baltrėnaitė eksponuoja prosenelės keturiasdešimt metų dėvėtą rankų darbo suknelę – dar neskaičiau Gretos Ambrazaitės knygos „Adela“, bet, spėju, abu kūriniai apčiuopia bendrą tendenciją. Iš labiau nustebinusių (įprastai neištveriu videomeno) – Annos K. E. ir Floriano Meisenbergo „Atgalinis skaičiavimas Belladonna“ (2016). Akyje atsispindi ekranai, į kuriuos nuolat spoksome. Nesusimąstydami, kad akis taip pat yra ekranas su veidrodžio efektu, į kurį rekomenduojama dažniau žvilgčioti bendraujant su artimu žmogumi.

Dovilė Gudačiauskaitė. Legatum Spe. 2022

●

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ rotušėje pristatė patyriminį koncertą – kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Hado zona“ kameriniam ansambliui ir elektronikai kartu su erdvine menininkės Akvilės Anglickaitės šviesos instaliacija. Nors būta užuominos, kad tai apie vandenyną, į kurio gelmes neprasiskverbia šviesa, rotušės lubos su apskritu langeliu taip priminė sarkofago dangtį, kad primityviausiu būdu mintijau apie gulėjimą jame. Kas galėtų vykti šešių kilometrų gylyje, man iš tikrųjų trūksta vaizduotės, todėl iš muzikos supratau tik atsigręžti gundančią Orfėjo melodiją. Bet gražu, gongų simuliacija iš tikrųjų primena nirimą į požemio karalystę.

Danas Aleksa. Sietynas. 2017

●

Naktį nubundu nuo prošal skrendančių lėktuvų: apima baimė, kad jau viskas, numes ant mūsų ką nors. Juolab portalai sklidini antraščių apie branduolinius ginklus: kas būtų, jei. Į karą įsitraukia Baltarusijos daliniai – Lukašenkai teks atidirbti už porinkiminių protestų malšinimą. To nebepripaišysi pilnačiai: Kėdainiuose žvejoti išsiruošęs vaikas rado žmogaus galvą, Šiauliuose po grūdais nuskendo darbininkas. Laukia nerimo žiema. Žmonės jau dabar skaičiuoja nesuvokiamas sąskaitas už elektrą. Nors intuityviai suvokiu, kad Kažkas, sąmonė, judinanti Žemę ne pirmą milijardą metų, kaip nors išspręs ir tai, be didžiai reikšmingo mūsų įsikišimo.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Ko būtent reikia, kad menas nugalėtų charakteringą, šiuo atveju neigiama prasme, erdvę, o ne atvirkščiai? Erdvės ir eksponuojamo meno santykis pastarojo nenaudai – ne toks retas reiškinys. Pavyzdžiui, parodos Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, iki atšventinimo ir atidavimo tikintiesiems tarnavusioje kaip meno ekspozicijų erdvė, išskyrus retas išimtis, tiesiog nublankdavo prieš stiprią šventyklos energiją.

Kad erdvė, jau pati turinti savo istoriją, neužgožtų meno kūrinio, būtina kolaboracija. Septynios menininkės, Lukiškių kalėjimo teritorijoje surengusios jungtinį projektą-parodą, priima šį iššūkį – savo darbais papildydamos, pratęsdamos, įprasmindamos mažų klaustrofobiškų kalėjimo pasivaikščiojimo kiemelių istorijas. Kiekviena istorija skirtinga, papasakota per menininkių patirtis ir jauseną. Visas istorijas jungia bendras vardiklis – išlikimas, tapęs ir parodos pavadinimu.

Įėjus į ekspozicijos teritoriją, pasitinka kompozitorės Gailės Griciūtės specialiai projektui kurta garso instaliacija „Playing jail“, išgauta stryku liečiant įvairius kalėjimo paviršius. Labai atsargiai žiūriu į bet kokį garsinį foną parodų erdvėse – paprastai tai būna nepakankamo meno kūrinio poveikio kompensacija. Šiuo atveju efektas dvejopas – garsų kakofonija kuria meditacinį parodos foną, panardina į savotišką transo būseną ir rezonuoja su kitomis instaliacijomis, bet kartu norisi bent periodiškų tylos pertraukų.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Kad ir lankantis skulptorės Marijos Šnipaitės apipavidalintoje „celėje“ su steriliai baltu, plytelėm išklotu baseinėliu, kuris, pasirodo, uždengtas veidrodžiu, abejingai atspindinčiu dangų ir žiūrinčiųjų veidus. Įspūdį sustiprina ir makabriškumo suteikia šalia besimėtantys kalėjimo šunų kadais apgraužti kaulai ir niekur negalinčių pakilti betoninių balandžių figūros. Apgaulingas kvietimas pabėgti ir čia pat atsakymas – išėjimo nėra ir nebus.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Subtili fotografės Dovilės Dagienės-DoDa sidabro želatinos technika išgautų kalėjimo augalų atspaudų ekspozicija „Perimetro herbariumas“ irgi reikalauja tylos – jau vien tam, kad galėtum įsigilinti į menininkės pasakojamą istoriją apie Lukiškių teritorijoje kadais gyvenusią totorių bendruomenę ir čia stovėjusią jų šventyklą. Ją dabar teprimena pro šaligatvių ir gatvių betoną į šviesą besistiebiantys augalai, kuriuos menininkė surinko ir panaudojo atspaudams. Nuotraukose augalai atrodo kaip šešėlių reversai, neryškiai boluojantys ir labai trapūs, regis, tuoj pat pradingsiantys dėl pakitusios šviesos.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Fotografės, instaliacijų menininkės Aušros Griškonytės-Volungės nuotraukų ekspozicijoje „Nelaisvė laisvėje“ – netipinės išvaizdos vyrai su makiažu, apsivilkę moteriškais drabužiais. Įdomu, kad, kalbėdami apie netipinį vyriškumą, mes vis viena neišvengiame bazinės vyriškumo sąvokos, nuo kurios atsispirdami kvestionuojame normą kaip savotišką kalėjimą. Todėl menininkė natūraliai kelia retorinį klausimą – kiek laisvės turime savyje. Kiek gebame atsisakyti stereotipų ir natūraliai priimti kitą ir kitokį – kad jis galėtų išlikti visateisiu visuomenės nariu.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Tapytojos Eglės Ridikaitės suskaičiuotos plytos turbūt akivaizdžiausiai parodo šioje vietoje kalėjusiųjų kasdienybės absurdiškumą ir beprasmybę: diena iš dienos artėti prie išsipildymo – išėjimo į laisvę – išrašant vis augantį skaičių. Skaičiai žymi dienas, jų tiek, kiek dienų turi vienuolika metų. Beprasmybė, kuri kartu yra ir prasmė, – artėti prie datos, kada atsivėrusi laisvė parodys, išliksi ar ne.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Dailininkė Aistė Kisarauskaitė (ji ir menotyrininkė Algė Gudaitytė yra parodos kuratorės) piešinių cikle „Išlikimas“ fiksuoja savo draugės, sergančios vėžiu, gydymosi eigą. Ligonės kasdienybę, kuri susideda iš vizitų į ligoninę, chemoterapijos kursų, savijautos aprašymų, atspindi draugių susirašinėjimas mesendžeryje. Perpieštos nuotraukos, perrašyti dialogai formatu nesiskiria nuo tų, kuriais dalinamės su savo draugais, tiesiog norėdami pasidžiaugti kasdieniais dalykais. Skaudus ir jautrus ciklas apie tai, kas ligos metu svarbiausia, – apie viltį.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Kai kurių čia kalėjusiųjų jau nebėra tarp gyvųjų, kai kurie tebekali kitur, gal tik dalis išėjusiųjų tebėra laisvėje. Tapytojos Ievos Mediodios ciano atspalvių drobėse blyksi ištapytos žaltvykslės būtent jiems. Tiems, apie kuriuos ne visad norim žinoti, o sužinoję – prisiminti. „Žinodami, kad mūsų atmintis gali kisti ir kad tai yra natūrali atminties biologija, galime surasti savyje daugiau atlaidumo ir pakantumo kiekvienam iš mūsų“, – įsitikinusi menininkė. Žvakių ugnis valo erdvę, gal sutapimas, gal ne, bet būtent prie Ievos darbų norisi užsibūti ilgiau ir gal net sukalbėti maldą – už čia buvusius.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Apžiūrinėjant parodą, erdvė nepaliauja pasakoti savo pačios istoriją. Kiekviename kiemelyje – po jau surūdijusią, prie sienos prisuktą peleninę, kalinių palikti užrašai – „ieškau moters“, išrašytos datos ir telefonai. Viename suolelyje išraižytos raidės MK.

Staiga pakilęs vėjas pradeda plakti stogą atstojantį celofaną, o įsiūbuotos nuotraukos ima daužytis į plytų sieną. Šėlsmas nurimsta staiga, kaip ir prasidėjęs, tarsi finaliniam akordui pliūptelėjus ant celofaninio paviršiaus susikaupusiam lietaus vandeniui. Erdvė gniaužiasi, stumia tave iš jos – kaip atėjūną, svetimą.

Lieka tik menas, šiuo atveju stipresnis už erdvę.

Paroda „Išlikimas“ Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.