Skiriu fotografui Ščiavui, mėgstančiam

fotografuoti rasos lašelį

Iš pradžių ketinau rašyti eseistinį tekstą, kaip man patinka išsekti nuo darbo – ratilai ima skrieti prieš nosį, keičia formą ore, virpa smegenyse, įsisuka net į higieninius paketus, spjaudo metodišką virtuvės nekentimo šizofreniją ir diktuoja žmonių nereikėjimo Deklaraciją: Nekenčiu jūsų, Gyvybingieji!

Procesas vadinasi Amen arba Kaip apgauti daktarą neturint temperatūros, nes lemia ne ji, o galvoje išsikėtojusios nanotechnologijos, pienburnių per anksti paleistos į apyvartą.

Išsivadavimo metodika nesudėtinga: imi už gerklės Nedarbingumo lapelių Rašytoją (čia naujas autorystės bei literatūros žanras, dėl kurio būtų galima kreiptis į Kultūros tarybą stipendijos).

Tekstas nesudėtingas: „Daktare, pasižžžžiūrėkite į mane: ne tik paakiai, bet ir plaukai nuo darbo pajuodo…“

O tada – vaikščioji po mišką be telefono ir kelioms savaitėms nutyli: išbrauki visus žodžius iš vartojamųjų sąrašo, neatsakinėji į klausimus, neįsipareigoji, neskaičiuoji balų, kuriuos gausi šventame Danguje už rūpinimąsi persenusiomis draugėmis (sparčiai artėju prie jų amžiumi ir patižusiomis smegenėlėmis).

Nevaikštai į darbą. VISAI nevaikštai į darbą!

Rašytojas Daktaras puikiai atliko meninio rašymo darbus: išlaisvino mėnesiui!

Dėl sveiko proto. Tą pačią akimirką atsiminiau, kad į Naujosios Vilnios psichiatrinę įgrūdo mano jauną draugę, o jos mama bandė tenai padaryti tvarką – riboti nežmoniškai stiprius vaistus ir leisti jos dukteriai iki valiai kvatotis!

Duktė buvo visiškai sveiko proto ir juokėsi tiktai iš to, kas buvo beprotiškai juokinga!

Bet aš įsivėliau į košmarišką istoriją! Užmiršusi meniškai surašytą savo ligonlapį, žaibiškai išsikviečiau redakcijos fotografą Ščiavą ir mudu dūmėm vaduoti (ne)sergančios merginos!

Jeigu būtume prieš tai perskaitę Nikolajaus Krainskio knygą „Nakties tamsybėse“ (leidykla „Odilė“) ir gerai išstudijavę, koks protingas buvo ligonis Žukovskis, sumaniai nužudęs nekaltą auką pačioje daktarų ir slaugytojų panosėje Naujojoje Vilnioje 1903 metais, prisiekiu: nė už ką nebūčiau pažeidusi ligonlapio taisyklių ir negelbėjusi atkakliai besijuokiančios merginos!

Nė už didžiausią stipendiją, kuri leistų bimbinėti po mišką nevarstant burnos ir dėti skersą ant visų pasaulio redakcijų!

Bet N. Krainskio knyga dar nebuvo išleista ir apskritai mažai kas apie ją žinojo – gal tik senų spaudinių skyrius,  literatūros tyrinėtojas Mindaugas Kvietkauskas ir būsimoji „Odilės“ leidyklos įkūrėja Bartė Kuolytė.

Dėl kalytės. Humanistas N. Krainskis yra pirmasis Vilniaus apygardos psichiatrijos ligoninės Naujojoje Vilnioje direktorius, europietis iš Ukrainos, studijų patobulintas Šveicarijoje ir Vokietijoje, o savo paties parašytoje dramoje „Nakties tamsybėse“ svarstė tiesos, maišto, asmenybės laisvės, humanizmo vertybių temas!

1903 metais tokie faktai tikrai darė įspūdį! 2018-ųjų pabaigoje – irgi.

Dar ieškojo paralelių tarp užguitos mažametės ir spardomos kalytės kūrinyje „Mergaitė Maška, kalaitė Džilda ir nerimstantis psichiatras“.

Geras kūrinys, nes spyriai skaudūs!

Tomas Vaiseta irgi dar nebuvo išleidęs knygos „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“. Išleido tiktai šiemet (leidykla „Lapas“).

Įdomi knyga – gaila, kad psichiatrinės kuratoriai sunkiai gebėjo suvokti, kodėl autoriui būtinos ligonių bylos.

Dėl banalybės. Trečias pagal svarbą šioje istorijoje – fotografas Ščiavas, asmuo palaidu liežuviu, mokantis fotkinti gėlytes bei rasos lašelius, bet ne kenčiančių moterų veidus.

Tačiau šį sykį jam nubudo solidarumas ir jis kartu su manimi lėkė pas jauną merginą, įgrūstą į beprotnamį!

Mudu įsibrovėme į Naujosios Vilnios psichiatrinę be redakcijos siuntimo – dėl humanizmo ir atstumtųjų, kad būtume išganyti, kai ateis mūsų pačių šventas išprotėjimo metas!

Tais metais „psichūškei“ Naujojoje Vilnioje, kurios langai pakeisti į plastikinius pagal visus Rytų Europos naivumo standartus, vadovavo mūsų Darbdavio nuolatinės viešnios buvęs vyras!

Irgi psichiatras, bet tikrai ne Krainskis!

Ponia Prašytoja tarpininkė, buvusi jo žmona, garsėjo kaip gimdyvių daktarė.

Dėl teisybės abudu spustelėjo daktarų mygtuką ir sveiką mūsų mergaitę vėl perdirbo į ligonę. Logiška ir teisinga!

Mudu su Ščiavu tą mėnesį savo brangioje redakcijoje pagarsėjome kaip asmenys, kurių algalapyje prie honorarų stulpelio susitraukęs tupėjo nulis (toks skaičius).

Jisai žymėjo vieną iš juokingesnių mūsų darbinės veiklos periodų.

P. S. Ką ir kam aš čia noriu įrodyti? Visai nieko – atlieku užduotį.

P. P. S. Sovietų Sąjungos gyvavimo metais milijonai piliečių buvo pripažinti psichiškai nesveikais – tai buvo populiarus būdas atsikratyti režimo oponentais ir taikyti represijas. Šiandien šis metodas vėl išgyvena renesansą – todėl svarbu atsigręžti į jo istoriją, kuri nesibaigė sužlugus SSRS.

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) neseniai gavo Ukrainos psichiatrų asociacijos (UPA) archyvą, kuriame sukaupti piliečių liudijimai apie patirtą piktnaudžiavimą psichiatrija ar kitokį neteisėtą, žeminantį elgesį.

Iš Ukrainos į VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centrą atkeliavo archyvas, kuriame sukaupti liudijimai buvo gauti 1991–2001 m. – tuo metu UPA vadovavo a. a. psichiatrė Nelli Verbun, kuri iš viso išnagrinėjo apie 15 tūkst. atvejų.

„Gautas archyvas suteikia unikalią galimybę geriau suprasti, kaip veikė sovietinė psichiatrija, nuo kurios nukentėjo ne tik tūkstančiai politinių kalinių, bet ir daug Sovietų Sąjungos piliečių, su kuriais taip pat buvo elgiamasi nežmoniškai ir kurių gretose buvo daug įkalintųjų psichiatrijos ligoninėse dėl nemedicininių priežasčių. 1988 metais net 10 milijonų iš 270 mln. SSRS piliečių buvo užregistruoti kaip psichiškai nesveiki, nors psichinėmis ligomis jie nesirgo“, – primena VDU A. Sacharovo centro vadovas profesorius Robertas van Vorenas.

Raudoną sofą pagrobė Cecilija. Jai niekada neatleisiu: net jei ateitų keliais ir verkdama melstųsi.

Sofa nebuvo raudona – veikiau švelniai plytinė: tokia, į kurią pažiūri, ir širdis atšyla.

Atkeliavo iš Olandijos nelabai švariame furgone kartu su kitomis sofomis ir buvo pati prašmatniausia dėvėtųjų karalystėje. Vos pažvelgę supratome, kad raudonoji mus išgelbės: oda neįbrėžta jokioje vietoje, neišsėdėta ir neįdubusi.

Nuo jos sklido tokia šiluma, kad mums ėmė kaisti skruostai – taip būna, kai tave kas nors myli ir patekusiam į duobę švelniu balsu sako: „Viskas bus gerai, vaikeli: išsikapstysi!“

Duobė tikrai buvo giloka: ką tik įsikraustėme į alkoholikų nudrengtą butą prie Filharmonijos Subačiaus gatvėje, name, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paveldas. Tai reiškė, kad reikia turėti milijoną, nes pigiai remontuoti neleis įstatymas.

Už skolas buvome išmesti iš visų ankstesnių skylių be jokių patogumų, po pažasčia nešini mažu vaiku ir baisiai nerimaujantys, ar apie didelę bėdą nesužinos mūsų tėvai ir darbdaviai Viešpačiai. Bankrutavę žmonės yra Gėda – jiems niekas nepadeda, nes smerkia: už negebėjimą mainikauti savo naudai, per minkštą širdį ir susimovimą.

Buvome labai smarkiai susimovę: skolos, septintas iš eilės butas, vis labiau nudrengtas, – supuvusios grindys, pelėsis kampuose, langai į šiaurę ir didžiulė paskola bankui: „Bankininke, visų mažutėlių Globėjau, melskis už mus, kad pavyktų nors šį, Septintąjį, kartą.“

Gal tą butą prie Filharmonijos – mūsų viltį – kaip nors pavyks sutvarkyti, parduoti, išsikraustyti į kokį nusususį ir su visais atsiskaityti.

Bankininkas netarė „amen“ – abejingu veidu žvelgė į skaičiukus mano algalapyje, nes nežinojo, kad kabu ant plauko: jeigu laikraštis, kuriame dirbu, suuostų, kad neturiu ko valgyti, neperku dantų pastos, kvepalų ir skalbiu apatines kelnaites rankomis, man nepadėtų jokie viražai, nes gebėjimas rašyti greitus sakinius neįeina į prestižo sąvoką.

Prestižas mūsų laikraštyje buvo užnugaris ir turtai: aš, jų darbuotoja, buvau tik ubagė ir melagė, kuri meistriškai slėpė savo suknežintą statusą.

Laikinai jie to nežinojo: pagal išgales laikiausi puikiai.

Melagė – savigynos kategorija, pažeidžiamųjų Motina. Man buvo TIK keturiasdešimt – neketinau pasiduoti.

Vyras Olandijoje surado dėvėtų sofų saloną – odinių! – ir mes beveik įgijome teisę kvėpuoti: tikrinome kainas tokiame „Alio“ laikraštuke ir supratome, kad, pardavę mūsų pasididžiavimą – Raudonąją sofą! – pelnysime tūkstantį litų (net Tūkstantį!).

Tą mėnesį, kai vertingąją sofą, savo tikrąją Draugę, parduosime, išdidžiai paklosime pirmąjį įnašą bankui, o aš pagaliau nusipirksiu higieninių paketų ir man nereikės į tarpkojį grūsti tualetinio popieriaus, nuvynioto nuo redakcijos ritinio.

Jolitos Puleikytės piešinys

Popieriaus stengiausi nuvynioti nedaug – taupiau viską, savo ir svetimų: kad ir jų neištiktų bankrotas, nes bankrotas yra gėda, liga ir smegenų suminkštėjimas, baimė, kad tave demaskuos, išjuoks, apkaltins ir pakars ant gėdos stulpo, kuris žmonių vaizduotėje įgyja iškrypėliškas formas.

Pavyzdžiui, eini pro skelbimų stulpą troleibusų stotelėje ir regi užrašą: „Šita moteris yra urbonaitė, jos visa šeima yra skolininkai. Kai įlips važiuoti, tikrinkite ne tik bilietą, bet ir piniginę – gal iš tikrųjų turi turto, bet tik apsimeta ir skolos neatiduoda!“

Paniškai baidžiausi skelbimų stulpų stotelėse: jie visi galėjo mane demaskuoti ir paskelbti apsimetėle, nors iš tiesų buvau tik gyvenimo įbauginta moteris (laimė, transporto televizija atsirado vėliau – nors toji manęs negąsdino!).

Raudonoji sofa buvo geriausias mūsų laimikis iš atvežtųjų devynių kitų sofų, nes šios gėdijosi nubrozdijimų, įbrėžimų ir todėl nemokėjo šypsotis kaip mūsų numylėtoji.

Raudonosios glėbys buvo šiltas, oda minkštutė ir aš tikiu, kad ji būtų leidusi paverkti jai ant odinės krūtinės, kai jau būčiau praradusi viltį išsikapstyti, tada šelmiškai būtų kepštelėjusi ranktūriu, „išlaužusi“ jogės judesį ir tarusi: „Ko čia žliumbi? Juk aš su tavim!“

Stebuklinga sofa! Beveik žmogus, nes viską supranta.

Bet pro duris vidun žengė Cecilija, verslininkė ir mūsų kaimynė. Ji valdė Vilniaus kirpyklas, virkdė kirpėjas ir per atlaidus vyko į Žemaitiją aukoti Bažnyčiai.

Aukojo gausiai – kad sektųsi verslas. Kiekvienais metais, reguliariai ir pastoviai. Šventoji Cecilija!

Aš ją suprantu: mes neaukojome – mums verslas nesisekė.

Cecilijos šešių kambarių butas buvo tobulai suremontuotas pagal visus paveldo reikalavimus.

Kaimynė buvo apdairi ir viską suprantanti. Ji išvydo Raudonąją sofą, pritūpė ir žaibiškai atsiminė, kad mano vyras jai skolingas 200 litų!

„Oooo! – vyrui tarė Cecilija apsidairiusi. – Kaip tik atėjau atsiimti skolos: pasibaigė pinigai – juk žinai, kaip būna.“

Ir maloniai nusišypsojo – tokia pačia šypsena kaip klaupdamasi per atlaidus prie Mergelės Marijos paveikslo.

„Jeigu neturi, paimsiu šitą palaikę raudoną sofą, gal kokiame sandėliuke pravers. Arba kirpykloje pastatysiu“, – paaiškino Cecilija.

Mano vyras neturėjo 200 litų. Mudu neturėjome nė dviejų litų – tik savo viltį, įkūnytą Raudonojoje sofoje.

P. S. Kol Cecilija kvietė savo sutuoktinį padėti išsinešti mūsų sofą, mudu su vyru tylomis pritūpėme ir pabučiavome Raudonąją – švelniai lyg šeimos kūdikį.

Juk niekas nematė. Visai niekas.

Kiekvienam žmogui dera nešiotis pistoletą kišenėje, kad

Mylimąjį spėtum nušauti laiku.

Stambule mes mirsime: ne dėl to, kad pavojinga. Mūsų galvos – viena per karšta, o kita besiginanti nuo persekiojimo – sunaikins viena kitą pigiame „Elan“ viešbutyje. Išeities mes neturime. Kūnai per seni. Esame šešiasdešimtmečiai, pasuose išsaugoję santuokos antspaudus.

Moterį kamuoja nerimas: ji nenori visą likusį gyvenimą viena leisti šeštadienius – reikalauja pagaliau prisiimti pareigą ir su kaupu atiduoti, ko iš savo vyro negavo per visą jųdviejų epopėją, – porciją išgryninto ir sąmoningo asistavimo, šiek tiek girtų komplimentų, daug valandų trunkančių aistringų glamonių, kai tamsoje nematyt glostomo pilvo strijų, bučinių į paausį, nerealių pažadų, užsimiršimo, siautulio (kas, kad dalyvaujant validoliui). Ir stebuklų žadėjimo.

Kai stebuklinės pasakos išsenka dėl paso neteisybių, stebuklai tampa realūs.

Būdamas šešiasdešimties, jis tebemano, jog atsirevanšuos gyvenimui ir vienu ypu uždirbs milijoną, kad atneštų jai ant delno čekį. Ji žino: jeigu milijoną jisai uždirbs, jį gaus jinai, o ne kaštoninė dažyto plauko prasčiokė, kurią ji rado prie jo lovos ligoninėje.

Senstantis vyras abiem sakė, kad jo nelankytų. Prasčiokė apie ją žinojo. Jinai apie prasčiokę – ne. Prasčiokė atnešė į ligoninę pomidorų, kurių jam negalima valgyti. Ir sūrelių su aguonomis. Tų irgi negalima. Nieko neįprasta: apie virškinimo sutrikimus jis jai nepasakojo. Apie milžiniškas skolas – irgi.

Moteris neabejoja, kad jos šansai menki, nes vyras pavargo kautis nelygių galimybių karuose ir mylėti jau nepajėgia. Jokios moters. Jo tikslas – atjoti ant žirgo. Klumpantis ir vis kardiologijos skyriuje atsiduriantis žirgas turi būti pakaustytas sąskaita banke. Toks jo tikslas.

Ji bando tą tikslą suvokti nesigilindama, ar jo siekis jai pavojingas. Ji trokšta, kad jos vyras laimėtų. Visuose frontuose. Ji nori juo didžiuotis. Jai truputį apmaudu, kad jis per trisdešimt metų nepamatė, jog jinai didžiuojasi: ji žavisi jo idealizmu – jį apgavusiems jos karžygys nekeršija. Prisiima jam neteisingai primestas skolas ir iš paskutiniųjų jas moka. Tai vadinama orumu. Kai kurie sako, kad iš to susideda garbės kodeksas – pakilti virš tų, kurie paprasčiausiai išduria. Jos vyras gimė idealizmo skirstymo dieną – Dievas išskėtė rankas ir dovanojo jam negailėdamas. Dovanojo šypsodamasis – tyrai, kaip tik viešpatys moka. Nerūpestingi viešpatys.

Žonglierius Dievas davė jam raitytas garbanas. Garbanos per 30 bendro jų gyvenimo metų žaviai patįso ir virto uodegyte, žila ir gailia.

Moteris labiau trokštų bučiuoti ir glamonėti tą uodegytę, jos galu kutenti lomelę tarp dar ne visai suvytusių krūtų (jos vyras vieną retą artumo naktį dusliu balsu ištarė: „Kokios didelės tavo krūtys. It sunkūs obuoliai rudenį“, o jinai krūptelėjo nuo pagyrimo: jis turi su kuo lyginti, nes ta dvasna, kurią rado ligoninėje prie jo lovos, – bekrūtė).

Moteris gyvenimo pabaigoje trokštų su Viešpačiu Dievu suvesti sąskaitas: tegul nors pavėluotai atiduoda jai visų materialių dalykų PIN kodus. Jeigu šiknius Dievas nebūtų vyras, būtų supratęs laiku, kad, moteriai gyvenant su pinigų neuždirbančiu vyru, reikia labai daug dirbti komunalinių paslaugų ir „Maximos“ trečiarūšio maisto altoriui. Ji labai pavargo: tapo irzli ir išmoko smeigti negailestingai. Neturėjo laiko Veidrodžio karalystei: buvo labai prasta Alisa.

Jos vyras, dailaus ir žvilgančio kūno, karštos raumeningos nugaros ir liguistai pulsuojančių smilkinių, orgazmą patirs tik atidavęs skolas. Jos tokios didelės, kad tokių sumų ji neįsivaizduoja. Todėl jo nerimas jai atrodo siurrealistinis. Arba iš kokio laužytų figūrų performanso. Realybėje, kurioje gyvena jinai, žmonės vieni kitiems paskolina dvidešimt eurų. Jeigu grąžinti nepavyksta, skolintojas ir skolininkas kartu juokiasi.

Jos pasaulyje bėdos yra realistinės. Jinai yra labai sena moteris. Jos vyras – paauglys. Pase jie abudu – šešiasdešimtmečiai.

Visos mano draugės yra pabaisos: tokios gimė. Renkuosi į save panašias, kad nekiltų ginčų. Paprastai jos būna įvairių tautybių, bet netaisyklingų smegenų: apie tai signalizuoja neproporcingai stori sėdimieji pusrutuliai.

Kai susidraugauju su kokia nors moterimi, einu pasižiūrėti į veidrodį: jeigu figūra rėkia apie destrukciją, viskas bus gerai – jos eis į karus ir kaip išprotėjusios mušis dėl ko nors nesvarbaus.

Bet už tai gaus didelius pinigus.

Visada bandžiau suprasti, kaip moterys ne kekšės užsidirba daug stambių kupiūrų svetimomis valiutomis, riebiomis ir tinkančiomis į nebankrutuojančius bankus.

Tai yra Didžioji gyvenimo mįslė: čia jums ne vaiką išperėti (dažniausiai šio užsiėmimo mano draugės nebūna išbandžiusios). Jos nežino, kad vaikas – pats baisiausias gyvenimo karas ir maras: nepraeinantis!

Naujoji mano draugė Ciba (su ja susipažinau Frankfurto prie Maino universitete vokiečių kalbos kursuose 1992 metais) išvažiavo į didelį karą, nes tik už tokius daug moka – didelius didelius netirpstančius pinigus.

Vengrė ilgai tylėjo, kol suprato, kur pateko, o paskui netikėtai pranešė: pasaulis ne toks, kokį mudvi matome, o taikdariai yra juokdariai.

Cibą aš mėgau, it jinai būtų mano sesuo: vokiečių kalbos kursuose Vokietijoje tik aš ir vengrė neturėjome pinigų, o šikniai vakariečiai naktis leisdavo klubuose.

Šitaip mudvi su vengre sutaupėme sveikatos, nes alų gėrėme tik tada, kai jį statė 82 metų britas kavalierius, daug šaunesnis už Čarlzą!

1998 metų rugpjūtį po apgaulingos tylos iš Vukovaro į Lietuvą atėjo mašinėle spausdintas laiškas: taikdarė ir Balkanų karų stebėtoja Ciba laiško kopijas išsiuntė visiems savo draugams, kad jie neturėtų jokių iliuzijų dėl ramybės pasaulyje.

„Balkanai yra Balkanai: turtingų melagių, vagių ir neskrupulingai kerštingų bei žiaurių žmonių kraštas.

Kiek kroatai beapsimetinėtų europiečiais ir virkautų apie serbų agresiją, jokia Europa jie nėra: kas, kad jų namai gražūs ir dideli ir kiekvienas snarglys geba tiksliai padiktuoti Vokietijos markės kursą!

Etninė gentinė priklausomybė kroatams svarbiausias dalykas pasaulyje ir šito išdildyti iš jų smegenų nepajėgs jokios tarptautinės misijos: patikrinta – savo akimis mačiau, kaip jie šaudo ir skėčio smaigaliu duria vaikui į akį – ne kroatui.

Tapau alergiška kroatams kasdien būdama liudininkė, kiek daug ir nuosekliai jie geba meluoti ir pasipūtusius vokiečius bei nerimtus italus vedžioti už nosies!

Net mudvi su tavimi, mieloji, nesam tokios melagės – trūksta talento!“ – rašė man ir dar dviem dešimtims savo draugių manoji vengrė.

Cibos žodžiais tikėjome be išlygų: ji iš Rytų Europos – ne kokia šiknė vokietė!

„Tyliais vasaros vakarais nuo ginklų čia valomos dulkės ir stropiai keičiami naftalino rutuliukai spintose, kad kandys nesukapotų fašistinių kroatų uniformų.

Kas antro namo židiniai papuošti pabūklų tūtomis: kad nė vienas svečias neužsimirštų!

Sekmadienį nušveitęs šautuvą, pirmadienį kiekvienas kroatas vėl bus pasiruošęs pasakoti legendą tautos, kurią nuskriaudė serbai.

Antradieniais demonstruos etninio pranašumo spektaklius stebėtojams – už širdies griebiančius!

Didžiausias paradoksas, kad serbai akimirksniu tampa tokie pat šlykštūs kaip ir kroatai, kai kalba pasisuka apie Kosovą: serbai drožtų anų žudyti, skersti ir keršyti, nes jau yra ne sykį pasipraktikavę Bosnijoje!

Ar tu, mieloji, nenorėtum čionai atvykti per atostogas? Turėtum apie ką pasakoti anūkams!“ – ragino mane vengrė.

Norėčiau. Žinoma, norėčiau: bet tegul man moka tuos didelius ir storus taikdarių pinigus!

„Kroatus ir serbus į priekį varo etninio pranašumo garvežys: naktimis jie sapnuoja įsidegančią jo ryklę – meta į ją anglis, kad kuo greičiau įsidegtų gaisras, o rytais atsikelia pavargę!

(Įsivaizdavau, kaip Ciba barškina mašinėle šiuos žodžius, o ją įsimylėjęs kroatas iš patamsio nužiūrinėja jos basą koją, vos įžiūrimą pro uždengtą langą.)

Užsidirbau daug tikrų pinigų stebėdama, kaip viena šeima subado kitą, nes Balkanuose nieko pakeisti neįmanoma: jie trokšta vieni kitus iššaudyti, pasmaugti ir perdurti!

Taikdarių misijoms čia bus darbų iki kaklo dar dešimčiai metų: jeigu neturi ką veikti, užsirašyk į taikytojas, nes tavo plaukai juodi – tiksi visoms pusėms.

Svarbiausias darbas, kurį čia privalo daryti misijos stebėtoja, – pilti išsamius savaitinius raportus, kuriuos drožiame naktimis, kaskart vis labiau dailindami plunksną ir ieškodami švelnesnių naujadarų regėtiems spektakliams apsakyti: šioje scenoje statomos vien kruvinos dramos!

Savo raportus vadinu pasakėlėmis iš rūsio“, – rašo man Ciba, ir aš regiu rudas jos akis, kuriose dega geltonos vengriškos liepsnelės.

Skaitydama svarstau, ar ji paleistų žarnas tam kroatui, pro užuolaidos plyšį spoksančiam į jos kietą šlaunį.

Labai pasiilgau Cibos, šilto jos žvilgsnio ir absoliutaus blaivumo, į kurį ji moka perdaryti absurdą.

„Esu įsitikinusi, – rašo man Ciba, – kad mūsų raportus apie kraują bosai tiesiai iš fakso grūda į popieriaus smulkinimo mašiną ir niekada neskaito: jie juk irgi jautrūs!

Iš Zagrebo atvykę dideli viršininkai labai stebisi, kad niekada negirdėjo apie klaikią pjautynių istoriją, kurią jiems siunčiau 11 kartų, kad jie pagaliau ko nors imtųsi. Zagrebo viršininkai apysveikio proto: neeikvoja jėgų veltui.

„Buvau jums prirašiusi 121 puslapį apie šias skerdynes, – sakau pačiam draugiškiausiam padarui iš tarptautinės misijos viršininkų ir jis bejėgiškai linksi. – Kodėl, Tamsta, niekada neskaitai mano raportų?“

Ciba gauna tiesų šviesų atsakymą: „Nė vieno iš jų neskaitau, nes jie pernelyg baisūs.“

Ji supranta, kad ne kiekvienai sielai tinka kraujas, todėl pasimyli su jautriuoju pareigūnu – ne Kroatijoje: vieną sekmadienį per mėnesį misijos taikdariai turi teisę praleisti Italijoje.

Europos atsakingųjų krūtinėse plaka švelnios širdys.

Ciba trokšta, kad ant jų galvų tuojau pat nukristų sviedinys arba bent jau sprogtų židinys, prie kurio su itališko vyno taure palinkęs vizituotojas.

„Bet tu negalvok, kad čia nuobodu ir monotoniška: į stebėtojų pareigas įeina vaikščioti į spektaklius – į vietinio teismo posėdžius, kuriuose teisiami karo nusikaltėliai.

Labiausiai man patinka vietiniai liudininkai – apsimelavę kunigėliai ir verslininkai: jie visi teismui verkia apie savo neturtą ir vargus, nors paaiškėja, kad didžioji jų nelaimė – negalėjimas vienu metu naudotis trimis savo namais, nes vieną iš jų užėmė serbų pabėgėlis su šeima, kai jo paties namus viduryje Kroatijos susprogdino kroatai.

Teisiamasis su mielu noru tuojau pat išvažiuotų į Jugoslaviją, jeigu tik kuris nors teismo teisėjas nupirktų jo šeimai autobuso bilietą, nes serbas neturi nė grašio.

Tokios mano naktinės istorijos.“

Aiškiai regiu, kad, rašydama šį ilgą laišką, Ciba nusėdėjo platoką užpakalį ir jai knieti pasikasyti koją, bet mano draugė jaučia, kad pro ploną siuvinėtą užuolaidą kažkas už lango stebi jos šešėlį.

Ji nutaria vengti staigių judesių, kad nebūtų pašauta arba padegta, ir rašo toliau iš pareigos ir ilgesio, nes viliasi, jog kam nors iš kelių dešimčių jos draugų gal bus įdomi gėdinga Europos istorija.

Atsakymų sulaukia tik iš Rytų Europos.

„Mieloji, aš taip pat gerokai balkanizavausi: tapau netolerantiška, neteisinga ir bjauraus charakterio. Gerai perpratau rumuniškos patarlės kroatiškąją versiją: „Pabučiuok ranką, kurios negali įkąsti, ir palauk: ateis tavo diena!“

Mano draugė Ciba iš Balkanų grįžo stangriu užpakaliu ir labai stora pinigine: tai vienintelė penkiasdešimtmetė pensininkė iš mano pažįstamų, kuri nesiskundžia gyvenimu, nes senatvei užsidirbo taikdarių misijoje.

Geltona striukė persirengimo kabinoje Varšuvoje

1976-ieji, trečias lituanistikos kursas. Laisvės vojažas nuo uošvių namų Treniotos gatvėje Žvėryne iki Varšuvos senamiesčio.

Juokdarys Viešpats drėbtelėjo scenarijų: parinko uošvius iš Konservatorijos. Arogantiškas patėvis ėste ėdė mano vyrą: neleido vairuoti „Žigulių“ (tokio automobilio, pagaminto iš rusiškų skardinių). Vyras laižėsi ir leido seiles prie mašinos užpakalio, tačiau nė pūkuota pirštinaite nedrįsdavo nuglostinėti dulkių nuo žibintų.

„Žiguliai“ jautresni nei fortepijonas. Net jei stovi uždarame Žvėryno kieme.

Nei vyras, nei mašina man nerūpėjo – per daug bijojau būti išjuokta.

Jų namuose vykdavo prašmatnūs priėmimai: drebėdavau, kad tik nepakviestų mano tėvų iš Kauno, nes mano motina nebuvo lygis – tik nusususi vieno mokslinių tyrimų instituto braižytoja.

Uošviai man teko prestižiniai: manieros, lėkštės, fortepijonas ir jų pačių balsai – viskas Konservatorijos braižo! Dar sveikinimo kalbos-alegorijos. O vienas iš vyro dėdžių dirigavo „Trimito“ orkestrui! Patėvis rašė amžiaus kompozitoriaus biografiją ir analizavo jo simfonijas.

Palyginti su jais, tebuvau Kauno suskė, kurią per atostogas veždavosi į Latvijos pajūrį, kad turėtų kas plauna indus.

Nemėgstu, kai manęs nemyli. Mintyse sau pažadėjau: jūs dar cypsit!

Bet mano uošviai necypė, nes buvo grietinėlė. Sykį pas juos traukiniu iš Varšuvos (neatsimenu, su kiek persėdimų) atvyko lenkiškai kvepianti ponia Danuta, jos duktė studentė Basia (jau buvusi Londone – sic!) ir baisiai manieringas sūnus Romekas – pirmasis tikras ir gyvas „Lato z Radiem“ įsikūnijimas!

Nutariau dar kiek pakentėti uošvių tironiją ir net savo pirmąjį vyrą, už kurio buvau ištekėjus iš baimės, nes mano motina liepė. Likus mėnesiui iki vestuvių šaltą sausį kažkodėl išskridau slidinėti į Kabardą-Balkariją, nusiverčiau nuo kalno ir pasigavau geltą. Jaunų studentų kompanija partempė nuo snieguoto ledo leisgyvę, pylė į burną vyną ir liepė šokti, nes manė, kad kratydamasi išprakaituosiu ir per naktį pasveiksiu.

Šitaip nugydyta dviem mėnesiams įstrigau kalnų ligoninėje, kurioje nebuvo vaistų, o juodaplaukės kabardinės iš visų penkių palatų rašėsi ant popierėlių mano adresą, kad joms iš Lietuvos siųsčiau kremų veidui, nes kalnuose netepti jie žvarbsta. Lietuvą jos vadino Latvija.

Bet kai parskridau namo – gelsvais akių obuoliais ir nesveikai paliegusi, – atsiminiau, kad reikia tekėti, ir baisiai nusiminiau.

„Kaip nenori? – apstulbo mano kaunietė motina. – Mes jau visiems pranešėme – privalai tekėti!“

Taip ir nesupratau, kodėl ištekėjau, – nebuvo jėgų priešintis ar dvidešimtmetę įveikė nujaučiamas senatvės grybšnis, kurio gąsdinimus gimdamos paveldi juodaplaukės mergaitės, nes jų mintys primena tamsoje kiaurame kibire rūgstančius pelenus.

Buvau vieniša mergaitė, ne saulėtplaukė.

Vienintelis pirmųjų tekybų privalumas – varšuvietės Danutos vizitas. Jos intonacijos čiurleno minkštai ir saldžiai, lenkiškos švokštybės burnoje tapdavo grietininėmis karamelėmis ir aš visam gyvenimui pamilau lenkus.

Ponia Danuta traukė iš lagaminų bliuzečkas ir siūlė matuotis, bet bliuzečkos ir varšuvietė man buvo paveikslas, o ne realybė, todėl negebėjau jos įsiūlytų lenkiškų skudurėlių parduoti net kurso draugėms: man buvo gėda.

Neparduotos bliuzečkos reiškė, kad nėra jokių šansų būti pakviestai į Varšuvą. Ir aš pardaviau savo garbę: pasirinkau prekiauti plastikiniais maišeliais, ant kurių juodomis raidėmis raudoname fone buvo užrašyta: Led Zeppelin Black Dog!

Nė karto nebuvau mačius tokių vaikinų, bet per „Lato z Radiem“ jie man siųsdavo trankius linkėjimus – beviltiškai liūdnai panelei. Perkantiems sakydavau, kad maišeliai iš Londono. Ir kad juos Basia, Danutos duktė studentė, parvežė iš angliško stadiono, kuriame griaudėjo „cepelinai“.

O paskui sugalvojau, kad lagaminą su bliuzečkomis patikėsiu kaimynei Svetlanai, ir ji per dvi valandas rublių parnešė trigubai daugiau, negu ponia Danuta prašė. Ačiū tau, lietuviškai nekalbanti gelbėtoja Svetlana, kad atvažiavai iš driskių krašto, todėl viską moki parduoti.

Mano uošviai su Svetlana ėmė sveikintis.

Kas nutiko po sėkmingo tarpnacionalinio biznio? Labai lėtu traukiniu, kurį pasienyje reikia nukelti nuo plačių rusiškų bėgių ir sutalpinti ant siauresnių, nulingavau į Varšuvą (ponia Danuta prisakė atsivežti traktoriaus dydžio lagaminą). Pasitikusi pirmiausia dūrė pirštu į maskvietiško stoto bokštą.

„Čia tėvelio Stalino dovana lenkų liaudžiai. Gyvenu atstatytame spekuliantų name senamiestyje, Krakowskie Przedmieście gatvėje“, – čiulbėjo ponia Danuta ir aš iki šiol nežinau, ar didžiavosi, ar iš lenkų gyvenimo šaipėsi.

Gargarą suprojektavo sovietų architektas Levas Rudnevas, „dovaną“ Maskva pavadino Kultūros ir mokslo rūmais (1952–1955), bet jie manęs nenustebino: kaip vandens lašas priminė maskvietišką griozdą ant universiteto kalno, prie kurio mūsų mokyklos ekskursiją iš Kauno į Maskvą vežė penktoje klasėje.

Ponia Danuta užmiršo bokštą per penkias sekundes (saulės jis jai neužstojo) ir davė man adresą, į kurią parduotuvę eiti, nes ten paliktos prekės vežtis į Vilnių.

Ji prasitarė, kad esu labai sovietiškai apsirengusi ir kad jai labai gaila, jog nenusipirkau jos siūlytos bliuzečkos, nes manoji visai nedera prie džinsų. Aš įsižeidžiau ir nurodytoje parduotuvėje, visai nesikreipdama į Marysią, kuri turėjo man perduoti deficitinių skudurėlių dėžę, nuo kabyklos pasičiupau lakuotą ryškiai geltoną striukę ir įlindau į kabiną matuotis.

Bet užsikirto užtrauktukas. Kol suprakaitavus pūkščiau (buvo birželis), gudrių akių lenkiūkštė, matavimosi kabinų prižiūrėtoja, bandydama padėti, išsinešė mano piniginę ir dingo, tarsi būtų nukopijuota iš greito detektyvinio filmo.

Taip Varšuvoje patyriau pirmąjį lenkiško stiliaus bankrotą ir grįžau Vilniun be pinigų ir prekių. Muziejams zlotų davė ponia Danuta. Buvau jai ledzepeliniškai dėkinga.

Dabar poniai Danutai 96-eri. Tebegyvena Varšuvos senamiestyje – teisiasi su savivaldybe, kad iš namo neiškraustytų. Man 60 – tebegyvenu Vilniuje. Nesiteisiu su niekuo – nebent su sąžine.

Mane išgelbėjo kitas vyras, kiti uošviai ir Kupiškis. Laimė, ten nėra Konservatorijos – tiktai malūnas. Kai susipykstu su vyru, visu garsu paleidžiu „Led Zeppelin“: tegu kala ir griaudėja.

Nukniauktas kvepiančio muilo gabaliukas iš stalčiaus Prahoje. Olgai Vopravilovai, čekų Damai, atminti. Tokia turėtų būti pradžia.

Bet pradžia buvo visai nevėkšliška: pagimdžiau vaiką, sūnų, ir man dvejus metus gėlė pilvą ir nugarą. Džiūgavau, nes mėgstu sirgti, kad turėčiau laiko galvoti.

1980 metais tuberkuliozės daktaras įgrūdo į sanatoriją Kulautuvoje: daugiau nebenorėjo klausyti aimanų, nes pilvo pagydyti nemokėjo. Mudu abudu tapom nežmoniškai patenkinti: man nereikėjo eiti į darbą (kai tik galiu, nuo visų darbų išsisuku), o daktaras tarė, kad nuo šiol pusę metų nuo manęs pailsėsiąs.

Rojus būtų buvęs tikras (pilvą vis tiek skaudėjo), bet vienas senas liesas ir nežmoniškai nuobodus profesorius, ligonis, su kuriuo eidavau pasivaikščioti pušų takeliais Kulautuvoje (tyras oras įėjo į gydymą), man išaiškino, kad pati privalau prižiūrėti sūnų, nes mano motina padarys jam blogą įtaką.

Tai nebuvo teisybė. Kadangi tingėjau klausytis, nuo ko skeldėja raudonos plytos (profesorius chemikas tobulino statybines medžiagas), nupiešiau pasibaisėtiną savo motinos paveikslą: isteriška, pagiežinga, liesa, kaip ir Jūs (sic! profesoriau). Be to – žmonių persekiotoja bei kontroliuotoja! Tada dar nežinojau, kad pati tokia būsiu po trijų dešimčių metų, bet tai neturi jokios reikšmės šiam pasakojimui. Viso labo buvau išsigandusi pasakotoja. Nes kai pasakoji, nebijai visai nieko. Savęs – irgi.

Profesorius patarė atsiimti vaiką iš motinos (Pabaisos) ir atiduoti į vietinį Kulautuvos darželį, kuris ketino tapti savaitinis, bet kažkodėl netapo. Todėl vakarais, kai ligoniai staiga atgydavo ir parausvėdavo jų liguisti skruostai, privalėdavau atsiimti sūnų ir bandyti jį kuo greičiau užmigdyti išsinuomotame kambaryje. Už tą skylę dar reikėjo ir susimokėti. Tąsyk pirmą kartą kilo įtarimas, kad vyrai yra neadekvatūs (ypač profesoriai). Nes pilvą man skaudėjo iš tikrųjų. Ir nugarą. Stipriai: pušų kvapas nepadėjo. Dar reikėjo dėžėmis gerti antibiotikus ir gulėti po kažkokiomis lempomis. Ir ganyti vaiką. Jis kniaukė.

Kasdien vis stipriau kaito mintis, kad pasielgiau it tikra asilė: mano sūnus darželyje atkakliai tvirtino, kad nori grįžti pas močiutę, o aš nerišliai mekenau auklėtojoms, kad šioji prižiūrėti anūko nesutinka. Tai buvo bjaurus melas, nes motina skambindavo kiekvieną savaitę ir klausdavo, ar aš neapsigalvojau.

Šiknius profesorius ramiai vaikštinėjo alėjomis iki išnaktų kvėpuodamas pušų bei akacijų oru ir – įtariu – jam net neskaudėjo pilvo. Bet mano motinystė buvo tikra: nė kiek neišgalvota. Pilvas irgi tikrutėlis.

Išsigelbėjimas nukrito iš Kauno: į Kulautuvą atvežė leisgyvę Juzytę ir dručkę Mildą, dailininkes. Jos buvo tikros menininkės (suderintais drabužiais), nors ir dirbo Kauno Prano Ziberto šilko kombinate. Ten štampavo audinių raštus pagal griežtas instrukcijas. Vyno, kurį būtų įmanoma gerti, 1980 metais nepardavinėjo, bet kai mano sūnus užmigdavo, vos paeinanti Juzytė ir labai žvali Milda padėjo man išgyventi Kulautuvoje, nes buvo dešimčia metų vyresnės. Dešimties metų skirtumas reiškia, kad jau išmokai juoktis iš utriruoto savo gyvenimo.

Juzytei gėlė pilvą, nugarą ir kojas. Net rankas. Ir antakius. O labiausiai – stuburo slankstelius. Jos laibumas kėlė negerus jausmus apie pasaulio pabaigą, tiktai labai dailiai apsirengusią. Juzytės piešiniai irgi buvo liekni ir permatomi. Plytų profesorius ir aš buvome tikri sveikuoliai: kas tas pilvo skausmas, jeigu Juzytė neturi lopinėlio, kurio negeltų ant jo nutūpęs pienės pūkas. Kai ligonė atsargiai pakeldavo blyškius akių obuolius, žvaigždė, į kurią žiūrėdavo, irgi susirgdavo.

Vieną rytą silpnu balsu paklausė, ar galėčiau ją lydėti į Prahą pas daktarą, kuris išgydys. Buvo gavusi laišką. Iš karto užmiršau skaudantį pilvą: kas 1980 metais būtų išdrįsęs dėl sopulio apimto pilvo atsisakyti Prahos!

Prahos daktaras per tris savaites atsiuntė mudviem kvietimus vykti į Čekoslovakiją (tokia šalis tikrai buvo), nes jis įsitikinęs ir LSSR tarnyboms atsakingai pareiškia, kad esame Olgos Vopravilovos pusseserės, kurių ji pusę gyvenimo ieško! Olgai Vopravilovai buvo mažiausiai 78-eri. Iš pradžių bandėme juoktis, bet greit užsičiaupėme, nes Praha buvo toliau už Mėnulį. Tame pačiame laiške mums buvo pranešta, kad, atvykusios į Mėnulį, būsime priimtos gyventi Prahos senamiestyje!

Pažadas buvo šiokia tokia melagystė, nes iš tikrųjų nuo Prahos hlavní nádraží (centrinės geležinkelio stoties) dar reikėjo dvi stoteles pavažiuoti tramvajumi, o namas, pasislėpęs kieme, šiek tiek priminė sovietinį. Bet vandens skaitikliai jame veikė, o Vilniuje karšto vandens čiaupą kiekvienas alkoholikas pamiršdavo užsukti, nes kanalizacijon ištekėjusių kubų niekas neskaičiavo.

Pasakiau Olgai Vopravilovai, kad vienintelis SSRS privalumas – niekinė karšto vandens kaina. Ji nusisuko.

Mes su Juzyte kas rytą yrėmės per elegantišką čekų minią į kliniką pas stebuklingą daktarą, kol šis išnuomojo baltą ir tvarkingą triratį nepaeinančiajai vežioti.

Kai Juzytė numirė, aš dar kelis kartus nuvažiavau į Prahą. Sykį su dviem Reginomis – TV diktore Jokubauskaite ir savo drauge geografijos mokytoja, kuri mane beveik išmokė naudotis žemėlapiu.

Jos abi nepajėgdavo sukarti tiek kilometrų, kiek aš gebėjau, nes turėjo stabčioti prie kiekvieno Zlatá Praha namo ir juo grožėtis. Todėl vieną vakarą iškėliau jodviem skandalą, kai ėmė rodyti ištinusias kojas ir aimanuoti. Sakiau, kad yra mulkės.

Abi Reginos verkė. Aš tai ne: juk vadovauju paradui!

Tą vakarą Olga Vopravilova iš mano manierų suprato, kad Lietuva nėra Rusija (per ploną sieną puikiai girdėjo, kaip rusiškai keikiuosi). Nes čekų Dama trečdalį savo gyvenimo buvo praleidusi pagal vokiečių tvarką, o likusią – pagal rusų. Nuo 1968-ųjų ji liovėsi su žmonėmis kalbėti. Pasakydavo tiktai, kur padėtas muilas, nes būtų neišsivertusi, jeigu nebūtų nuomojusi kambario.

Kitą dieną atsiskyriau nuo draugių.

Čekas daktaras, atsiminęs Juzytę, kojomis užlipo man ant nugaros, atstatė į vietą išsprūdusį slankstelį, ir pilvą visam laikui liovėsi skaudėti. Taip aš tapau normali ir labai gero charakterio.

Tai supratusi Olga Vopravilova pasivadino mane į virtuvę, atsistojo iškilminga poza – graži, aukšta, santūri čekų matrona – ir labai tyliai pasakė: „Visą gyvenimą bijau vokiečio ir ruso. Ir tu bijok: jie nesikeičia. Sakau tau šitai šiandien, nes kitais metais mirsiu.“

Ir daugiau nieko. Kitą dieną elgėsi, tarsi mudvi nebūtumėm pažįstamos. Ir ne pusseserės.

Išvažiuodama nugvelbiau iš jos stalčiaus kvapniausią muilo gabaliuką. Tokį, kokių LSSR nebūdavo. Olga Vopravilova mirė tada, kai pažadėjo: kitais metais. Jai labai pavyko: nepastebėjo pasisavinto muilo gabaliuko ir neišgyveno iki 2018-ųjų.

Šiemet rusų tankų 1968-aisiais pervažiuotų čekų vaikai prezidentu antrai kadencijai perrinko prorusiškų pažiūrų ekskomunistą Milošą Zemaną.

Išgirdau per žinias ir dūmiau pauostyti Olgos Vopravilovos muilo gabaliuko: buvo apmusijęs ir dvokė.

Esu labai savimi nusivylusi senyva moteris. Bandau susivokti, kodėl nieko svarbaus iš to, ko troškau, nepadariau. Rašyti mane verčia baimė.

Nuo mažens kolekcionuoju nevykėles moteris iš įvairių savo gyvenimo periodų ir nelinkiu joms nieko gera: kaip ir aš, jos buvo netikšos – troško vieno, o darė kitką.

Ir savęs, ir jų nekenčiu. Niekada neplanavau turėti dukters: kad jai nenutiktų kaip man. Bet tikriausiai nutiks. Kaip ir aš, gyvens ne savo gyvenimą. Tikrąjį atidės.

Kai buvau devynerių, didžiavausi, kad nesu piemengalys: snarglėta panose, apsmukusiais treningais ir negrabių judesių.

Žinojau esanti pranašesnė ir įveiksianti juos (pačiūžų peiliais laksčiau aršiau).

Sykį trinktelėjau Staskai iš barako – juose Kaune gyveno darbininkai (iš Žaliakalnio reikėjo nusileisti prie Neries) – per galvą ledo ritulio lazda už tai, kad mane pastūmė. Jam kliokė kraujas: daužiau per gumbuotą pakaušį ir nė kiek negailėjau.

Aršumu neįstengiau prilygti tik Jurkai (jos vardas buvo Jūratė), bet nereikia norėti: kilusi iš šeimos, kurios motina negalėjo tiksliai pasakyti, kiek kartų buvo ištekėjusi. Atskirti buvo įmanoma tik nesantuokinius, pasidarytus su čigonu.

Jurka – atamanė. Aš – tik mėgdžiojanti beždžionė. Jurka spiegė iš džiaugsmo, plojo rankomis ir nukleipta pačiūža kapojo ledą į taktą mano smūgiams per Staskos pakaušį!

Patyliukais žinojau: eisiu toliau už ją – universitetai, užsieniai, svetimos kalbos ir knygų kalnai. Bet nemokėti muštis buvo yda: įveikiau ją. Niekam nesakiau, kad naktimis sapnuodavau Staską ir verkdavau dėl jo sutrankytos galvos. Staska manęs neapskundė: mano tėvai buvo mokytesni.

Po trejų metų išvydau raudoną dėmę kelnaitėse, ir mano savivertė smuko: nenorėjau nepatikimo kūno. Skaudanti papilvė mane išdavė: pirmą kartą suabejojau, ar man pavyks tapti Genije. (Nedrįskit taisyti į išrinktųjų pasipūtėlių žodį „Genijus“ – nustūmiau į paraštes ne tik jų pasiskirtą titulą, bet ir juos pačius. Kai norėdavo mums, mergaitėms, ką nors pasakyti, rišliai jiems neišeidavo: e-ė… be-bė… Memliodavo skiemenis it neišnešioti.)

Didysis mano pranašumas prieš Kauno piemenis buvo akivaizdus: kalbėti rišliais sakiniais mane išmokė šeima. Laimė, piemenys nežinojo ir to, kad mūsų namuose valgoma su peiliu ir šakute. O staltiesė keičiama po kiekvienų pietų.

Tačiau didžiausias jų trūkumas buvo lytis: įtariau, kad jie žada užaugti vyrais, ir negebėjau nustatyti, ar tai man pavojinga.

Mūsų valgomasis nebuvo girdėjęs mano keiksmažodžių – jie buvo brandinami čiuožyklos tarbaklyniams: prognozių apsėsta mano siela apdairiai ginklavosi nujausdama pavojų.

Tapti moterimi neketinau: tai nebuvo mano planas. Mano planas buvo išgarsėti protu. Žinojau, kad juos nustelbsiu. Nors nelabai suvokiau, kodėl su jais konkuruoju. Jie juk bijojo. Manęs. Tai ką, po velnių, dar privalau įrodinėti, kai jie ir taip traukiasi iš kelio?

Sykį vienam numečiau saują spalvotų žirniukų – tiesiai ant šaligatvio. Iš aukšto. Šiek tiek sutrikusi. Jis susirinko ir nusliūkino. Man buvo negera: kas leido man mesti ant žemės saldainius ir atsainiai žiūrėti, kaip tas piemuo juos renka. Iš paralelinės klasės. Man visai neįdomus. Bet vis tiek.

Miglotai nutuokiau, ką darau: troškau juos pažeminti. Dabar suprantu, kad visada bijojau vyrų – tų, kuriuos sutiksiu ateityje. Intuityviai stengiausi jiems atkeršyti iš anksto: čia ir dabar – kol dar pajėgiu.

Maži būsimi prievartautojai tai juto: širdyje turbūt urzgė, bet pakluso. Aš dar nenujaučiau, kad būsiu Moteris.

Jie juto artėjančias mėnesines. Ech, kaip nenoriu būti moterimi. Jokia. Niekada. Nesiejau savęs su jokia matyta moterimi: jos buvo kitas ir man nereikalingas pasaulis. Visai neįdomus.

Manieringųjų Žaliakalnio gyventojų atmaina išnyko greičiau, negu aš įsivaizdavau, – lenkiškais reveransais mane prusinusi auklė dėvėjo skrybėlaitę iki 1965-ųjų. Šioji neišėjo iš mados penkias dešimtis metų, kol jos dukterėčia neapsikentė ir sukišo puošmeną į židinį Stepo Žuko gatvėje. Buvusioje. Dabar ji vadinasi Žalioji.

Manoji auklė kumpo ir smuko jos didybė. Elegancija tapo beveik neįžiūrima. Pelėdos nuo meno mokyklos tvoros tebežiūri protingomis akimis, bet jos nemato.

Auklė šypsosi kvailoka šypsena iš nuotraukos tik man. Viliasi, kad tebežiūriu. Manęs ten nėra. Kaunas įsisiurbęs tebesilaiko mano alkūnės ir kartais kemša man nostalgiškas istorijas naktimis, bet nebėra mano gyvybė. Miestas-albumas daugiau nebedomina. Džiaugiuosi, jog kadaise nespėjo sučiupti už skverno ir įrėminti kurioje nors sentimentų gatvelėje iki mirties. Dabar būčiau dar didesnė kaimietė.

Nemokėčiau lediniu veidu pasiimti savo teisių, dėvėdama kaunietiškas šilkines bliuzes. Grubi didelio miesto apranga neišduoda jokių kančių. Jokio švebeldžiavimo: kelnėtos moterys geros odos batais ir vyriškais švarkais nėra pažeidžiamos. Toks yra Vilnius, nes didesnis ir atsainesnis.

1995 metais gavau Konrado Adenauerio stipendiją ir ilgam išskridau į Vokietiją. Bona dar buvo sostinė – ne Berlynas. Mane linksmino sutrikę Bonos gyventojai: vieni karštligiškai rengėsi keltis į Berlyną, o pasiliekantys stingo iš baimės, kokia apgailėtina provincija taps Bona, kai išsikraustys visos valdiškos įstaigos.

Trupanti ir nerimaujanti Bona šiek tiek priminė provincialųjį Kauną.

Biurgeriai buvo sotesni už mus, arogantiškesni ir geriau apsirengę. Moku vokiškai: žinau, kas yra nuodingas žaidimas, jeigu užjausti nesirengi. Kiek metų man buvo? Trisdešimt: išbandžius, vis dar gyva ir jau cinikė. Tokios būna geidžiamiausios.

Buvau abejinga: vokiečių šaltis nekuteno vaizduotės. Man buvo smagu: tyčia juos erzinau per paskaitas – aiškinau kiekvienam, kad jie nesupranta savų iš Rytų Vokietijos.

„Privatizavote Rytų Berlyno ir Dresdeno laikraščius ir numetėt po tris tūkstančius doičmarkių atleistiems broliams iš Rytų Vokietijos? Ir jie visi nusipirko po folksvageną? Bet sudaužė? Wunderbar! Dabar – nei darbo, nei pinigų“, – skausmingu veidu teiraudavausi.

Slapta ėmė juokas. Kaifavau panašiai kaip čiuožykloje lupdama Staską pagaliu per galvą.

Vokietukai būtų norėję tvarkos: kokią čia mergšę atsiuntė ant jų galvos? Iš Lietuvos? O kur ta Lietuva yra? A, už Baltarusijos… Weissrussland.

Jūs teisūs. Bet – neįdomūs.

Bet stipendija buvo nežmoniškai didelė: jie gelbėjo pabaltijiečius (ne iš tikrųjų – valdiškai ir iš aukšto). Po mėnesio tapo nuobodu zuiti iš regioninių televizijų po komercinius kanalus ir klausyti, kaip reikia sukurti tinkamą televizijos laidą ir nuo ko pradėti pokalbį, kai pašnekovas ateis.

Vokiečių vyrai buvo protingesni. Moteriškės – visos panašios į Hitlerio meilužes: šaltos, liesos, aukštos ir be krūtų. Mano papai buvo didžiausi.

Bet esu ištikima. Dėstytojos vokietkos niekada neišleisdavo iš paskaitų pažiūrėti miesto net tada, kai viską būdavo išdėsčiusios. Nes liko dar šešios minutės. Todėl pakartokime, ką sužinojome.

Įsivaizduodavau, kaip prikišu joms sniego į plastikinius papinykus (taptų panašios į žmones).

Trečią stažuotės savaitę prie manęs prijungė taškentietę Raisą. Rusiško vardo plačiašiknė ir labai kreivų kojų Raisa buvo Uzbekijos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus žmona, baigusi vokiečių kalbą Taškento universitete. Bet gatvėje susikalbėti neįstengė. Ji paklysdavo vos išėjusi į miestą ir kiekvieną vakarą su policija jos ieškodavau Kelne, Berlyne, Diuseldorfe ir net parke už dviejų gatvių, nes ji gebėdavo nerasti namų nutolusi du šimtus metrų.

Raisa sakė, kad jai 42-eji ir kad Taškente nė vienas uzbekas, dirbantis valdiškoje įstaigoje, nekalba gimtąja kalba. Net namuose. Nes jo pasiklausys ir nuspręs, kad nepatikimas. Patikima kalba yra rusų.

Ir kad jos tikslas, atvykus į Vokietiją dviem mėnesiams, už visą stipendiją pripirkti Uzbekijos komunistų partijos CK vyriškiams vakarietiškų kaklaryšių prie marškinių. Nerusiško stiliaus. Todėl ji vis bėga į gatvę kiekviename mieste, o paskui paklysta.

Po trisdešimtosios Raisos paieškos, dalyvaujant Berlyno policijai, raštu pareiškiau, kad atsisakau ją globoti ir prašau skirti jai vokietį, kuris galėtų lydėti per pasivaikščiojimus ir padėtų pirkti kaklaryšius uzbekų vyriausybei.

Stažuotės viršininkai nesuprato nieko, bet asmenį skyrė. Jis buvo aukštas, storas, linksmas ir priminė gruziną. Tikrai ne uzbeką.

Pirmiausia jis nuvedė Raisą į Uzbekijos prekybos atstovybę Berlyno kažkuriame rajone. Tos atstovybės vyručiai, kalbantys rusiškai, patikėjo, kad Raisa moka vokiškai, ir pasiūlė jai prekybos sutarčių skyriaus vedėjos postą. Skubiai.

Raisa grįžo apsipylusi ašaromis.

„Aš labai norėčiau. Aš tiesiog alpstu, kokia būčiau išdidi. Bet negaliu. Niekaip negaliu“, – ir parkrito raudoti.

Ji kūkčiojo, it būtų mirę jos tėvai, o jai pačiai grėstų sušaudymas.

Po valandos sriūbavimo papurčiau Raisą iš visų jėgų, spyriau storon šiknon ir liepiau paaiškint rišliai, ko ji baubia.

„Nes gruzinas, kuris mane vežė į prekybos atstovybę, grįždamas pririšo automobilio diržais prie sėdynės, nors aš priešinausi. O paskui sustojo tamsioje gatvėje ir mane pabučiavo. Ir dabar aš sutepta. Jau niekada daugiau nebebūsiu švari ir nekalta“, – draskė juodus plaukus Raisa.

Tiesiog rovė nuo pakaušio ir rėkė it skerdžiama. Atsiminiau, kad turiu viskio, pražiodinau kvailę ir supyliau trečdalį butelaičio.

Ji rėkė, kad uzbekės negeria, bet netrukus nuvirto ant grindų.

„Alache, ką man pasakys mano sūnūs???“ – springdama prašvokštė Raisa.

„Kiek metų tavo jautruoliams sūnums?“ – klustelėjau.

„Vienam 24-eri, o kitam 22-eji. Vargšai vaikai, kaip aš pažiūrėsiu jiems į akis…“

Ir viskis „Jim Beam“ užmigdė ją galutinai.

Apie ką ši istorija? Netapkite moterimis. Jūsų nekęs. Tai – LABAI pavojinga. Nuo Žemės paviršiaus derėtų pašalinti šią lytį. Aš tikrai nenoriu būti moterimi. Nė viena iš jų.

Visa laimė, kad ja ir netapau. Taip sako mano dukra. Vyras tyli. Kartais – labai ilgai ir atkakliai.