Kadaise, kai pradėjo reikėti visai kitokios skaitymo kokybės, pasiguodžiau vienam autoritetingam asmeniui, kad tokioje naujai leidžiamų knygų gausybėje bijau pražiopsoti tuos vienetinius vertinguosius autorius. Man buvo atsakyta, jog neverta vaikytis naujienų, reiktų tiesiog skaityti klasiką. Žinoma, klasika yra puiku. Laiko patikrinti tekstai. Prie jų visada gera ir verta grįžti, mokytis iš jų. O kas, jei tai, ką vėliau vadintume klasika arba išskirtinai gerais tekstais, dabar tyliai žūsta?..

Prieš kurį laiką iš vieno man brangaus rašytojo išgirdau, kad nebežino, ar verta toliau leisti savo knygas. Mažai kam bereikia tokių tekstų? Patikėkite, tai ne šiaip sau kokio vidutiniškai rašančio žmogelio kalbos. Šitie žodžiai buvo pasakyti stipraus kūrėjo. Suklusau visu vidumi.

Patys didieji beveik visuomet yra patys kukliausi. Dėl to bet koks didesnis ar mažesnis atsitraukimas į šalį tarsi neturėtų stebinti. Kuriančiam žmogui natūralu pasitraukti nuo triukšmo. Kitaip negirdėti, kas iš gelmių beldžiasi. Mažadvasiai savimylos atvirkščiai – mėgsta būti matomi ir girdimi nepaisant nieko. Tokių knygos leidžiamos greitai – apie kokybę net nereikia kalbėti. Matomumas ir girdimumas niekaip nepatvirtina didesnio ar išskirtinio talento. Dažniausiai tai greitasis maistas masėms ir lengvi pinigai leidykloms. Tekstai dažnai beveik niekiniai. Prisikimšdami skurdaus kamšalo – ar jaučiamės pilnesni?

O mūsų tylesnieji rašytojai, lėtai mezgantys tekstą… Jie gimdo tai, ko dar nėra ir niekados nebūtų buvę. Išnešioja, brandina, laisto, nokina… Rūpinasi kiekvienu žodžiu. Šiame kūrybai šventame procese dalyvauja viskas. Ypač svarbi egzistencinė patirtis, iš kurios randasi autentiška kūrinio tikrovė.

Nesąžininga iš kultūrinės bendruomenės atimti giliausiai kalbančius. Jie juk atspindi mūsų prigimtinės kultūros giliuosius klodus. Nors ir sunkiau, bet tokie autoriai turi būti prieinami skaitytojui. Dėl gyvai pulsuojančios kūrybinės tėkmės.

O jeigu tik mes patys daugiau dalintumėmės vienas su kitu mus ištikusiais atradimais… Iš dalies, ar nėra čia ir mūsų, skaitytojų, kaltė, jeigu geriausieji atsitolina?

Knygos ir tekstai, kurie nepataikauja daugumai, greičiausiai niekad nebus labai populiarūs. Bet būtent dėl to jie tampa išskirtiniai. Retai sutinkamas grožis, kuris yra kitoks nei visi kiti. Blyksintis savo kitoniškumu ir prasme besiskverbiantis tiesiai į širdį. Kaip jaučiamės pamatę itin retą grožybę? Slaptą girių paukštį, kurio plunksnų spalvos išnirdamos iš po medžių šakų užsidega akyse. Netikėtu kampu nuskilusį akmenį, suspindusį smulkiomis sidabro gyslelėmis, – galbūt jis toks vienintelis pasaulyje? O štai tu jį regi. Štai esate vienas kito akivaizdoje.

Tada juk jautiesi ypatingai.

Esu taip susitikusi su keliomis knygomis. Skaitau tekstą antrą, trečią kartą, o jis žaižaruoja viskuo, kas geriausia, – lyg patį pirmąjį kartą prisilietus.

Meniniam tekste ieškau gyvos energijos srovės. Ir man atrodo, kad turime pakovoti už savo grynuolius. Už galimybę prie jų prisiliesti. Skurdūs esame mes patys. Skurdžiai kalbame, skurdžiai būname. Dar skurdžiau duodame.

Nebeturime laiko ieškoti net ir to, kas mūsų žmogiškąją būtį maitina. Ką jau kalbėti apie laiką, skirtą lėtam estetinį malonumą keliančiam skaitymui.

Tegu tie gilesni, autentiški tekstai mus pasieks tyliau, bet su kokiu išsiilgtu džiugesiu bus priimami!.. Leiskime sau tokią išskirtinę gyvenimo prabangą, nes juk – omnia praeclara rara. Visa, kas puiku, – reta.

Mieli kino meno mylėtojai, gerbėjai ir šiaip smalsautojai. Noriu informuoti, kad neseniai į pasaulį išėjo puiki žaviosios kino aktorės Gražinos Baikštytės autobiografinė knyga „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“ (Vilnius: Alma littera, 2025). Ir aš dabar ją turiu prieš savo akis ant stalo. Kas nežino, negirdėjo, nematė žavingos Gražinos šypsenos, nesigėrėjo jos skoningais apdarais, nebendravo per susitikimus, kino filmų pristatymus. Įdomi, išsiskirianti asmenybė.

Neišsiplečiant, nepasakojant visos jos biografijos, vis tiek būtina paminėti, kad ji kadaise šoko Kauno miesto profsąjungų kultūros rūmų liaudies šokių kolektyve „Suktinis“, vaidino Kauno pantomimos teatre (vad. Kęstutis Adomaitis). Buvo Vilniaus modelių namų manekenė, mokėsi ir baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą, profesorių Sergejaus Bondarčiuko ir Irinos Skobcevos aktorinio meistriškumo kursą. Ir jau būdama studentė pradėjo filmuotis Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kino filmuose. Pomėgį rašyti realizavo dirbdama žurnaliste žinomuose mados ir kosmetikos žurnaluose. Moterims skirtų leidinių puslapiuose kalbindavo įvairių sričių lietuvių menininkus, o kai jos straipsniai vis ilgėjo ir netilpo į žurnalų formatą, pradėjo rašyti knygas apie žymius teatro ir kino veikėjus.

Rodos, tokios introdukcijos pakaktų, kad su įdomumu skaitytum jos prisiminimus apie kine praleistas dienas ir naktis, bendravimą su įvairiausių respublikų aktoriais, keliones su filmų pristatymais į egzotiškus pasaulio kraštus…

Netyčia perskaičiau kino kritikės Jūratės Visockaitės recenziją apie šią knygą („Š. A.“, 2025.VI.20). Sunerimau. Apžvalgininkė kažkodėl atsistojo tarsi į kaltintojos poziciją, žiūrėkit – aktorė iki galo nesuvaidino to vaidmens, neįkūnijo ano būto ar nebūto personažo vizijos… Ir mums nepateikė išsamių repeticijų, kuriamų vaidmenų išklotinių, režisierių diktuojamų ekspozicijų…

Noriu pasakyti, kad atsiminimų, autobiografinė knyga nėra ataskaita meno tarybai, kritikų išmėsinėjimas, atsakymai į žiūrovų klausimus. Memuarų negalima kvestionuoti, jie nėra kuriamo vaidmens repeticija. Visa tai, kas vyko kino aktorės Gražinos Baikštytės gyvenime, yra netaisytinas metraštis. Dėkui autorei už įspūdžius, paminėtus garsius ir mums nežinomus žmones, už linksmus nuotykius ir įvairių organizacijų nesusipratimus renginiuose, už šlovę, kuri, kas to norėtų ar nenorėtų, lydi aktorę visą gyvenimą. Knyga apie pačią save, vaikystę ir jaunystę, susitikimus su partneriais ekrane ir už jo – tai didžiai asmeninis aktorės reikalas.

Galim pasvarstyti apie Gražinos vaidmenų panoramą. Jos amplua – išdidi, santūri, rafinuota, tauri moteris, gal net aikštinga gražuolė. Tai atsitiktinumas ar toks įvaizdis, turintis teisę egzistuoti kine? Daug aktorių kino pasaulyje turėjo savo kategorijas, asmeninius profesinius amplua. Vyrai – amantai, moterys – grandamos. Vaidino atitikdami aktoriaus sceninius duomenis (išvaizdą, temperamentą, balsą, vaidybos stilių). Ar reikia grožio kategoriją sieti su aktorinio meno išraiškų dimensijomis? Tai gal tada imkim nagrinėti, kokį indėlį į vaidmenis savo grožiu įnešė kadaise populiari lenkų kino aktorė Beata Tyszkiewicz, taipgi prancūzė Catherine Deneuve. Asmenybių išvaizdos ir jų talento galimybių, ribų, patrauklumo, svarumo kino mene nėra reikalo kvestionuoti. Reikia jas mylėti ir linkėti naujų vaidmenų.

Recenzentė kai kuriuos autorės gyvenimo epizodus sieja su tuometine Rusijos politika. Skaitau apie tai knygoje: „Filmavimasis juostoje „Aš – aktorė“ – vienas maloniausių laikotarpių mano kino karjeroje jau vien dėl Sankt Peterburgo, kuriame vyko darbas. Liežuvis neapsiverčia šio nuostabaus miesto vadinti Leningradu, nors sovietmečiu būtent taip jis buvo vadinamas, kol 1991 metais vėl susigrąžino istorinį miesto vardą – Sankt Peterburgas. Pamilau šį miestą prie Nevos upės su pakeliamaisiais tiltais, didinga architektūra ir ypatinga aura.“

Jokios politikos nei su Aladino lempa pasišviesdamas neįžvelgiu. „Žvaigždės šviesa“ – taip įvardijau šitą rašinėlį apie neeilinio žavesio moterį ir kino aktorę Gražiną Baikštytę. Kai kam gali pasirodyti, kad žvaigždžių spindėjimai perdėm šalti ir nepaliečiami, bet jos gi kaip magnetas mus vilioja ir traukia savo nenuspėjamumu, magišku gymiu, lyg neįprasta, primityviai neliečiama egzistencija. Jeigu Vilniuje, Lietuvoje, kaip Los Andžele, Amerikoje, būtų išskirtinė kino žvaigždžių alėja su galimybe pažymėti iškilias personalijas – žavi kino aktorė Gražina Baikštytė, be jokios abejonės, turėtų savo kūrybinio meno įspaudą – autografą.

Paskaičiau „Šiaurės Atėnuose“ Jūsų trumpas knygų recenzijas „Vasara jau čia“ ir kilo noras atsiliepti į tai, ką parašėte almanachui „Poezijos pavasaris 2023“ skirtoje dalyje: „Dėmesio, pradedantieji ir nepatyrusieji: jums reikia žinoti apie tekstų publikavimo etiką. Jeigu tekstas jau skelbtas (knygoje, internete, kultūrinėje spaudoje), antroji publikacija kultūriniame leidinyje neturi prasmės, todėl taip įprastai nedaroma, o jei daroma – laikoma nesąžiningumu.“

Kaip pirštu į akį pataikėte į mane, nes iš penkių tame almanache įdėtų mano eilėraštukų net keturi jau skelbti, ir ne bet kur, o „Šiaurės Atėnuose“!

Įsivaizduodamas, kad tai aš esu kaltinamas nesąžiningumu, bandysiu pasiaiškinti.

Prisimenu visai nesenus laikus, kai „Poezijos pavasario“ almanachui jo sudarytojai patys parinkdavo tekstus iš kultūrinėje spaudoje publikuotų kūrinių. Ir tik iš publikuotų! Bet, dievaži, neprisimenu, kad kas nors tiems sudarytojams ar autoriams būtų prikišęs tokią nuodėmę kaip publikavimo etikos pažeidimas.

Šis mano priminimas turėtų rodyti, kad antroji publikacija, kitaip nei Jūs teigiate, turi prasmę, kad taip neretai (surenkant bene kiekvieną rinktinę) daroma ir kad nesąžiningumu tai nė iš tolo nekvepia.

Šių metų almanacho sudarytojas Kornelijus Platelis savo kvietime teikti eilėraščius rašė: „[...] almanachui norėtųsi kokios nors pridėtinės vertės. Manau, tokią vertę galėtų suteikti kiek įmanoma platesnė panorama to, ką dabar rašome [...].“

Platesnė dabar rašomos poezijos panorama, bet be publikuotų kūrinių? Be kūrinių, kurie jau yra perėję tam tikrą atranką, kurių didesnė ar mažesnė vertė jau pripažinta? Ne, tokiu atveju poezijos panorama ne tik nebūtų platesnė, ji būtų gerokai iškreipta! Sakyčiau, kaip tik todėl Kornelijus Platelis nė neužsiminė rūšiuosiąs eilėraščius į skelbtus ir neskelbtus.

Kam jau kam, bet autoriui antroji publikacija yra ne tik etiška ir prasminga, bet dar ir labai miela širdžiai. Aš be jokių abejonių pasirašyčiau ir trečiajai publikacijai, nes tai sau ir – drįstu svajoti – skaitančiajai visuomenei laikau vien gėriu, ir niekuo daugiau.

Tikiuosi šiuo laiškeliu nesupykdęs savo Redaktorės.

Su dėkingumu ir simpatija – Aleksandras Sakas

Žvelgiu į nuotrauką „Šiaurės Atėnų“ birželio 4-osios numeryje ir matau paradines Anykščių bažnyčios duris, prie kurių susėdo Anykščių parapijos jaunimas.

Tas nežinomas miestelis su neogotikine bažnyčia, kurioje 1939-ųjų vasarą Pirmąją Komuniją priėmė, kaip ši nuotrauka liudija, bene 141 vaikas (koks svarbus Lietuvai skaičius!), žinoma, yra Anykščiai. Ant paradinių bažnyčios laiptų, balti lyg po atnaujinto Krikšto sakramento, jie pasitiko savo Vasarą.

Anykščių vaikai su vikaru Vincentu Arlausku (centre kairėje) ir klebonu Jurgiu Žitkevičiumi (centre dešinėje) po Pirmosios Komunijos prie šoninių bažnyčios durų 1956-aisiais

Juodžių Juozukui tuo metu jau įpusėjo 14-ieji, kai jis į šį kadrą pateko, o nuotrauką pasiliko atminimui. Gaila, įvardinti, kuris čia jis, tikrai jau nebepavyks. Tačiau tos pačios bažnyčios krikšto metrikai liudija, kad jis tikrai gimė 1925-ųjų pabaigoje ir augo čia, miestelyje šalia aukščiausios Lietuvos bažnyčios, bent iki tos 1939-ųjų vasaros.

Tais pačiais 1925-aisiais susituokusių miestelio darbininkų Antano ir Melanijos (Kazlauskaitės) Juodžių šeimoje jis buvo pirmagimis, augo vyriausias. Vėliau šeima sulaukė dar poros vaikų, tačiau vieną sūnelį, tėvo vardu krikštytą, palaidojo kūdikystėje – kokliušas tuo metu buvo mirtina liga. Užaugs tik Juozas ir Ona, tačiau šeima nepasiliks Anykščiuose – gyvenimas ją tikriausiai kažkur nublokš, net pavardės pėdsakų nuo XX a. vidurio nebepalikdamas.

Tačiau tame vaikų būryje, pačiame centre, juoduoja ir dvasininko figūra. Tai Anykščių vikaras kunigas Bronislavas Šateika. Jam tuo metu buvo 29-eri, jis kartu su Pauliumi Jatuliu talkino Anykščių klebonui, filosofijos daktarui Juozapui Čepėnui.

Fotografuodamasis su vaikais, jis dar nežino, kad slaptoms svajonėms, tuo metu jau gimstančioms jo galvoje, išsipildyti nebus lemta. Nuo Subačiaus kilęs ir prieš porą metų iki šios nuotraukos gavęs kunigo šventimus, jaunasis kunigas Bronius savo dvasininko kelią kaip tik ir pradėjo Anykščiuose. Ši vieta jam taip patiko, kad jau nuo pirmųjų metų pradėjo brandinti viltį čia tarnauti ilgėliau – net ir tapęs klebonu. Kai 1942 m. jis bus perkeltas tęsti tarnystės vikaru Utenoje, net ir karo metais vis važinės siauruku į Anykščius, palaikydamas gyvąjį ryšį su pirmąja savo parapija ir kaskart užsimindamas klebonui J. Čepėnui apie savo svajones.

Tačiau 1944-ieji kunigą Bronislavą nublokš į Vakarus, jo jaunystės jėgas išsiurbs tarnavimas karo pabėgėlių stovyklose, paskui – Jungtinių Valstijų anglakalbėse parapijose. Svetimuose kraštuose jis neteks sveikatos ir, net senatvės nesulaukęs, baigs savo kelionę šioje žemėje, būdamas vos šešiasdešimties.

Tuo metu jo palaiminti Pirmosios Komunijos vaikai – XX a. 3-iojo dešimtmečio karta – irgi išsisklaidys: tai bus ir tremčių jaunimas, ir pokario partizanai, ir sovietmečio Lietuvos statytojai.

Pirmoji Komunija vėlyvuoju sovietmečiu: apie 1980-uosius vėl ant tų pačių laiptų baltuojantys Anykščių paaugliai ir kukliai dešinėje prigludęs Anykščių klebonas Albertas Talačka. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotraukos

Pirmosios Komunijos nuotraukos į asmeninius anykštėnų albumus guls ir sovietmečiu, bet už vaikų ir dvasininkų nugarų tuomet matysis siauros ir kuklios šoninės bažnyčios durys į zakristiją, nuo miesto pusės išvis nepastebimos. Bet ir tos nuotraukos, dabar kaupiamos muziejaus fonduose, liudys, kad kai kurios tradicijos bet kokiomis aplinkybėmis nenumarinamos.

O ant tų pačių paradinių Anykščių bažnyčios laiptų jaunimas vėl ims fotografuotis tik po keturių dešimtmečių, kai šviesaus atminimo Anykščių klebonas monsinjoras Albertas Talačka, atkurdamas senąją tradiciją, čia apie 1980-uosius ir vėl drąsiai atsives jau kitos kartos jaunuomenę.

Visų pirma noriu atsiprašyti visų, kurie skaitys šį laišką, o ypač Palangos Birutės parko direktoriaus Valdo Pakuso ir Tomo Daukšos, kuriems jis yra adresuojamas, kad laišką rašau anonimiškai. Perskaitęs Tomo Daukšos tekstą ir Jūsų pokalbį, išspausdintą pirmajame šių metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje, negalėjau nusigręžti ir nieko nepasakyti, ypač kai tekste išryškėjusios problemos liečia ne tik Birutės parką, bet ir kitas viešąsias bei reprezentacines Lietuvos erdves. Deja, dabartinė padėtis man neleidžia viešai išsakyti savo nuomonės anksčiau minėtame tekste paliestais klausimais, todėl negaliu pasirašyti po šiuo laišku.

Pirmiausia noriu kreiptis į teksto autorių Tomą Daukšą. Nors Jūsų atkreiptas dėmesys į kai kuriuos abejotinos kokybės pasikeitimus kurorto aplinkoje yra sveikintinas, turiu pasakyti, kad Jūsų pozicija tekste yra neaiški. Jūs lyg ir išreiškiate nepasitenkinimą tuo, kokie pokyčiai vyksta Palangoje ir Birutės parke, tačiau, užuot išsakęs savo kritinę nuomonę ar išanalizavęs esamą situaciją bei platesnį Lietuvos kontekstą, paliečiamas problemas romantizuojate pasakodamas apie savo šuns nuotykius. Lieka neaišku, kokiu tikslu rašėte šį tekstą. Aiškios pozicijos arba diskusijos nebuvimas sumenkina Jūsų paliečiamas, šiuo metu per dažnai ignoruojamas, tačiau ateityje skaudžiai atsiliepsiančias problemas. Aiškaus kritinio diskurso trūkumo pasekmes dabar jaučiame artėjant Lietuvos šimtmečio minėjimui, sprendžiant Lukiškių aikštės ir kitų valstybingumui skirtų paminklų klausimus. Norėčiau paraginti Jus ir kitus viešai rašančius ar pasisakančius žmones atsakingai diskutuoti, aiškintis ir viešinti esamas problemas, o ne blaškyti visuomenės dėmesį lengvabūdiškais tekstais ir pastebėjimais.

Gerbiamas Palangos Birutės parko direktoriau Valdai Pakusai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Birutės parke man tenka lankytis kasmet, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip keitėsi parkas. Turiu pasakyti, kad po 2012 metų renovacijos darbų iki dabar nemaža dalis įvykusių pakeitimų parkui išėjo ne į naudą. Jokiu būdu neteigiu, kad nereikėjo vykdyti parko priežiūros ar infrastruktūros atnaujinimo darbų, tačiau susidaro įspūdis, jog šie darbai buvo atliekami neatsakingai ir lengvabūdiškai, neišsiaiškinus istorinių, kultūrinių, estetinių ir landšafto formavimo klausimų. Tai, kad nebuvo išsiaiškinta parko problematika, lėmė, jog buvo padaryta esminių ir sunkiai ištaisomų klaidų. Aiškumo dėlei pateiksiu kelis pavyzdžius: visų pirma buvo išgenėti krūmai ties parko riba palei S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, tai lėmė, kad atsidengė nepatraukli metalinė tvora, iš miesto pusės parkas tapo perregimas ir buvo sugadintos kai kurios kamerinės erdvės. Apie parko erdves turiu pasakyti, kad anksčiau Palangos Birutės parke buvo suformuotas labai subtilus ir dinamiškas kamerinių bei atvirų erdvių santykis, išryškinantis pagrindinius parko akcentus ir perspektyvas, tačiau dėl neapdairaus pomiškio valymo didžiojoje parko dalyje kamerinės erdvės buvo sunaikintos ir parkas prarado anksčiau turėtą dinamiką. Kita esminė klaida buvo kalno suformavimas pietrytinėje parko dalyje. Neaišku, ar kalnas buvo formuojamas sąmoningai, ar tai yra atliekų ir žemių krūva. Jei kalnas buvo formuojamas sąmoningai, tuomet tai buvo blogas sprendimas. Estetiniu požiūriu kalnas yra nepatrauklus, vertinant jo įtaką landšaftui tenka pabrėžti, kad jis neatlieka jokios funkcijos, tik užstoja ir sudarko vieną iš atvirųjų parko erdvių. Jei kalnas atsirado dėl to, kad nebuvo rasta, kur padėti per renovaciją susikaupusias atliekas, tuomet tai galima pavadinti apsileidimu. Šiaip ar taip, šį kalną raginčiau pašalinti. Kiti estetiniu požiūriu abejotini objektai yra naujieji šviestuvai. Sutinku, reikėjo atnaujinti parko apšvietimą, tačiau susidaro įspūdis, kad buvo ieškoma pigiausio, o ne optimaliausio sprendimo, visiškai negalvojant apie šviestuvų išvaizdą ir tai, kaip jie paskleidžia šviesą. Užuot apšvietus medžių kompozicijas ir išskirtines erdves, buvo sumontuoti komunikacijų (dujotiekio, vandentiekio) elementus primenantys, mažą šviesos sklaidą turintys plastikiniai žibintai. Turiu priminti, kad anksčiau minėto teksto autorius nesugebėjo atpažinti šviestuvų ir juos įvardijo kaip „šen bei ten atsiradusius plastikinius stulpelius“. Vieni didžiausių Palangos Birutės parke įvykusių nesusipratimų yra mažasis parteris ir parko vartai. Pokalbyje Jūs teigiate, kad buvo bandyta atkurti istorinę tiesą. Kyla klausimas, kokią istorinę tiesą bandyta atkurti. Mažasis parteris, nors buvo suplanuotas, Tiškevičių laikais taip ir nebuvo įkurtas. Jo vietoje susiformavo pieva, kuri puikiai atliepė atviros perspektyvos poreikį ir pratęsė aplink Tiškevičių rūmus esančią erdvę. Įkūrus mažąjį parterį, ši erdvė buvo suskaidyta, todėl susmulkėjo ir nebeatlieka savo funkcijos. Vienintelis darytinas dalykas toje vietoje buvo neveikiančio fontano rekonstrukcija. Rekonstruotas fontanas būtų buvęs pakankamu traukos tašku. Taip būtų buvusi ne tik išsaugota vientisa perspektyva, bet ir sutaupytos lėšos kitiems darbams, pavyzdžiui, tinkamo apšvietimo įrengimui. Kalbant apie parko vartus, vėl iškyla klausimas, kokiu tikslu jie buvo pastatyti. Iš Jūsų pokalbio galima suprasti, kad vartai nėra tiksli Tiškevičių pastatytų vartų rekonstrukcija, o yra tiesiog panašūs į tų laikų vartus. Taigi, istorinė tiesa nebuvo atkurta, šiuo atveju kvepia į Valdovų rūmus panašiu nesusipratimu, kurio kartoti nederėtų. Net jei būtų atkurta Jūsų vadinama istorinė tiesa, kyla abejonių, ar šiais laikais vartai yra reikalingi. Reikia nepamiršti, kad tuo metu, kai stovėjo tikrieji vartai, Birutės parkas buvo privatus ir vartų statyba buvo ne estetinis, bet praktinis sprendimas. Nors buvo prašmatnesni, jie atliko tokią pačią funkciją kaip bet kurie kiti privataus kiemo vartai, tai yra ribojo žmonių lankymąsi privačioje valdoje. Dabar parkas yra vieša, visiems atvira erdvė ir vartai neturi jokios funkcijos, o velomobilių problemą buvo galima spręsti paprastesnėmis ir pigesnėmis priemonėmis. Šiuo metu didžiausia Palangos Birutės parko gėda būtų galima pavadinti senąjį tvenkinį. Po parko renovacijos darbų tvenkinio krantinė taip ir liko nesutvarkyta. Antrojo renovacijos etapo apraše buvo numatyta sutvirtinti akmenimis grįstą tvenkinio krantinę, tačiau darbams pasibaigus atrodo, kad buvo pasiektas priešingas rezultatas. Anksčiau buvę tvarkingai sukloti, krantinės akmenys dabar yra padrikai suversti palei tvenkinio perimetrą. Neįsigilinus sunku pasakyti, kodėl prireikė tvirtinti tvenkinio krantinę, tačiau, ją sutvirtinus, tvenkinį reikėtų kuo skubiau grąžinti į ikirenovacinį būvį.

Mano nuomone, nedovanotinas ir Palangos Birutės parke vykstantis senų medžių pjovimas. 2016 metų vasario pabaigoje teko lankytis Palangos Birutės parke ir matyti, mano supratimu, be pakankamos priežasties išpjautas pušis. Tai išprovokavo mane atkreipti vietinės spaudos dėmesį į šią veiklą. Augalų, tarp jų ir medžių, priežiūra botanikos parke yra būtina, kartais tai reiškia, kad reikia pašalinti kai kuriuos medžius, tačiau tai turi būti daroma ypač atsakingai ir tik tada, kai nebėra kitos išeities. Viename iš 2016 metais pušų pjovimus aprašančių straipsnių Jūs teigiate, kad parke galioja tokios pačios taisyklės kaip ir miške. Turiu tam paprieštarauti. Parkas nuo miško iš esmės skiriasi. Skirtingai nei miške, parke medžiai auga ne atsitiktinai, daugelis iš jų turi estetinę vertę ir formuoja parko išvaizdą. Pagrindinis subrendusio parko priežiūros tikslas yra išlaikyti parką nepasikeitusį, o ne vadovaujantis į medienos prieaugio didinimą orientuotomis miškininkystės taisyklėmis šalinti senus arba pažeistus medžius. Neretai senus, pažeistus arba ligotus medžius galima išgydyti arba išgelbėti tinkamai apgenėjus ir naudojant reikiamus preparatus. Puikus to pavyzdys yra Bernardinų sodo teritorijoje, Vilniuje, augantis ąžuolas. Kad medžiai prižiūrimi atsakingai, kelia abejonių ir tai, jog nėra šalinami prie pat senų pušų kamienų augantys parkui menkaverčiai jauni medžiai (klevai, beržai). Šie medžiai ne tik kenkia senosioms pušims ir su jomis konkuruoja, bet ir sudarko parko panoramas. Seni medžiai kuria parko vertę, todėl noriu paraginti kuo atsakingiau žiūrėti į jų priežiūrą, o vykdant einamąją parko priežiūrą pagalbos kreiptis į arboristus ir kitus specialistus.

Palangos Birutės parkas yra vienas įspūdingiausių botanikos parkų Lietuvoje, svarbus traukos ir kultūros objektas. Įdomus ne tik savo augalais ir landšaftu, bet ir istorine raida. Linkiu paskutinio renovacijos etapo metu nesiimti neapgalvotų ir nepasvertų darbų ir ištaisyti anksčiau padarytas klaidas. Taip pat, atliekant kasdienę parko priežiūrą, linkiu nepamiršti, kad parkas yra lėtai besiformuojanti ir auganti sistema, kurioje skubotai ir neatsakingai atlikti pakeitimai gali būti labai ilgai matomi.

Laimantas Jonušys parašė atsiliepimą („Š. A.“, XII.1) į mano pastebėjimus apie politkorektiškumą („Š. A.“, XI.17). Noriu iš karto jam padėkoti už iliustracijas mano tekstui. Kadangi vietos atsakui turiu nedaug, įdomesnės įžangos nebus.

Atkreipiu dėmesį į skirtį tarp to, kas yra, apie ką aš rašiau ir (į) ką atsakė kritikas. Įsivaizduokite: jus kažkas kviečia daryti A ir kalbėti B būdu, nes yra priežastys C ir D, bet ateina X, nepritaria, o dažniausiai net nemato ir negirdi C ir D, išvadina A ir B „politkorektiškomis“ nesąmonėmis ir „diskusiją“ pabaigia. Aš parašau tekstą apie tai, kad X yra dažniausiai politinės dešinės atstovas, kuris „pavogė“ ir išplatino „politkorektiškumo“ terminą tam, kad daugelio akyse be jokių argumentų galėtų neva paneigti A ir B naudingumą. Tuomet ateina Jonušys ir sako: „Politkorektiškumas yra A ir B.“ Šią schemą naudinga turėti omenyje skaitant visą tekstą.

Taigi, iliustracija Nr. 1. Autorius savo kritikoje vartoja žodį „politkorektiškumas“ ta prasme, kuria jį vartoja politinė dešinė. Nors ir nepritaria, kad tas „politkorektiškumas“ turėtų vesti prie euroskeptiškų ar apokaliptiškų išvadų, paties fenomeno – kaip jis suprantamas dešinėje – visai nekvestionuoja. Pačioje teksto pradžioje tiesiog teigia, kad „politkorektiškumas“ yra, ir užsimena, su kuo jis susijęs – su „ištisa ideologine programa, kuria kaip tik ir siekiama atmesti daugelį tradicinių dalykų“. Aš neva teigiu, „kad „neegzistuojantis“ politkorektiškumas yra tiesiog neginčytina šiandieniniame Vakarų pasaulyje egzistuojanti padorumo dogma“. Didelis nesu(si)pratimas. Tam tikrą kalbėjimą ir veikimą, kurį laikau padoriu ir kuris galbūt atmeta daug tradicinių dalykų, Jonušys pavadino „politkorektiškumu“ (ne aš!) ir tai padarydamas nurodė savo neigiamą poziciją mano padoriu laikomo kalbėjimo ir veikimo atžvilgiu, nes „politkorektiškumas“ turi neigiamą konotaciją. Čia ne diskusija, kas yra padoru, kas ne, patinka ar ne. Čia buvo mano kritika tiems, kurie patenka į spąstus ir kurių kokio nors kalbėjimo ir veikimo aptarimai prasideda normatyviniu vertinimu, nes kas nors tai spėjo pavadinti „politkorektiškumu“ – jau pamosavo tuo baubu. Čia Jonušys padarė tai, apie ką rašiau, – vietoj diskusijos tuos padorumus pavadino „politkorektiškais“. Beje, jei tas kalbėjimas ir veikimas būtų neginčytinas, mano teksto apie „politkorektiškumą“ nereikėtų. Logika verkia kamputy.

Iliustracija Nr. 2. Jonušys teigia, kad pasirinkau lengvus taikinius (atsakau – Lietuvos „diskusijose“ sunkių nėra) ir neva nutylėjau sunkesnius, „radikalius politkorektiškumo aspektus“, pvz., baimę viešai demonstruoti krikščionybės simbolius, kultūrinę savinieką ir saviplaką, rasių egzistavimo neigimą ir kt. Trumpai atkreipiu dėmesį, kad tie aspektai ne visai tiksliai suformuluoti ir ypač netikslios pateiktos priežastys, na, tebūnie. Taip, kai kas iš tiesų mano, kad reikėtų mažiau viešai vaizduoti religinius simbolius, kad rasės yra konstruktas, kad vyrai puikiai gali prižiūrėti vaikus (o siaube!) ir t. t. Šie vadinamieji aspektai sėkmingai ar nesėkmingai persikelia į kasdienybę, jie yra ilgai tirtų ir mąstytų mokslo, ir galbūt kartais moxlo, bei įvairių socialinių ir ekonominių poreikių ir / ar siekiamybių rezultatai. Jie neatsirado iš niekur, kaip tiesiog niekuo neparemtos ideologinės dogmos. Savo tekstu siekiau padaryti skirtį tarp to, kas yra įvardinama kaip „politkorektiškumo“ apraiškos ar aspektai ir „politkorektiškumo“, kaip politinės dešinės būdvardžio forma („politkorektiškas (-a)“) sukurto paniekinančio, visa apimančio termino tiems aspektams apibūdinti. Jei norite diskutuoti, ar rasė yra konstruktas ar ji kažkaip realiai fiziškai egzistuoja, tai diskutuokime, klauskime kodėl, kaip, ką; bet rėkiantiems apie „politkorektiškumo“ baisumus paprastai nėra jokio noro diskutuoti apie nesąmones. Mojuojantys „politkorektiškumo“ korta tų neva vien ideologija paremtų argumentų paprastai net nežino, nesidomi, meta „politkorektiškų leftistų“ kozirį ir voilà – argumentas, laimėjau. Tiesa, noru diskutuoti netrykšta ir tie vadinamieji „politkorektiški“, nes savo atžvilgiu jaučia per daug paniekos ar neapykantos dar net neprasidėjus galimai diskusijai.

Nieko nenutylėjau, nes man Jonušio vardinti „aspektai“ su „politkorektiškumu“ nesusiję – juos ir „politkorektiškumą“ susieja mano oponentės. Pvz., vietoj diskusijos apie „politkorektiškumo“ kaip žodžio, termino, idėjos prasmę, vartoseną ir funkcijas, ką pasiūliau aš, Jonušys pradėjo pasakoti apie „politkorektiškumo“ užmojus. Sakiau: „Yra ideologinė, rimtais argumentais paremta pozicija, kuri, pvz., siekia įtraukti marginalizuojamas grupes, nevartoti ką nors žeidžiančios kalbos, nes ji turi savo pasekmes ir t. t., o politinė dešinė apie šią poziciją iš esmės nediskutuoja, tiesiog išvadina politkorektiškumu ir tuo neva laimi diskusiją“; Jonušys atsakė: „Baimė demonstruoti katalikybės simbolius, rasių neigimas, kultūrinė saviplaka ir t. t. yra politkorektiškumo buldozeris.“ Na ir dar. Aš (supaprastintai) sakau, kad ar rasė egzistuoja, yra rimtas akademinis kelių mokslo sričių klausimas, kad vyrai gali ne kaip išimtis būti geri vaikų prižiūrėtojai, kad moterys gali turėti daugiau galimybių – bet nebūtinai – dirbti autoservisuose, jei nuo mažumės nebūtų rožinių plastmasinių virtuvės komplektų ir vystyklų specialistės, kad daugelis kolonijinių valstybių palikuonių turi užsiimti gera saviplaka, ypač jei kartu nori didžiuotis savo valstybių ir kultūrų didybe; čia prieina bačiulis ir sako: „Ha ha, politkorektiškas leftistas“ ir iškėlęs galvą nueina švęst Kolumbo dienos. Va apie ką kalba. Norint nepritarti politikai ar teorijai neužtenka pabaksnoti pirštu į kažką, kas prieštarauja tradicijai ar dogmai, ir pasakyti, kad čia „politkorektiškumas“. Pasakykit ką nors daugiau.

Na taip, Jonušys pasakė ir daugiau. Su savimi padiskutavo apie romus ir čigonus – akivaizdžiausia iliustracija Nr. 3. Dar pacitavo Doris Lessing ir paminėjo mano siūlytą Vikipediją, taip neva įrodydamas, kad politinio korektiškumo terminas atsirado kairiųjų politinių pažiūrų aplinkoje. Rekomenduoju paskaityti mano siūlytą Moiros Weigel tekstą ir bus aišku, kad aš nieko kito neteigiau, nediskutavau apie termino atsiradimą ir prasmės kitimą pastaraisiais dešimtmečiais. Dar autorius pateikė „pagreitį įgavusios politkorektiškumo revoliucijos“ pavyzdį – nors „juodaodis“ yra puikus terminas, dabar jau neva reikalaujama „afroamerikiečių“ ar „afroeuropiečių“. Tai tiesiog atkreipiu dėmesį, kad su pagreičiu nebespėjate – pastarieji terminai jau kuris laikas yra smarkiai kritikuojami. Po neva logiško rebuso apie visuomenių išsivystymo lygius, žinoma, nepamiršti ir kažkokie „genderizmai“ ir „transgenderizmai“ – čia tokie teoriniai ir politiniai, kai kam nekvestionuotinai egzistuojantys, kažko baisaus pilni -izmai. Na ir galiausiai – „Hjernevask“, tas garsusis ir viską įrodęs norvegų dokumentinis mini serialas. Kaip gerai, kad jis buvo sukurtas, viską paaiškino, nebereikia vargintis domėtis daugiau, skaityti „genderistų“ moxlo ir propagandos. Ar mano atsisakymas pateikti argumentus, kodėl šis serialas yra nedaug vertas, įrodo, kad – cituoju kritiką – „politkorektiškumo apsėsto vakariečio smegenyse [filmas] nieko nepakeitė, nes ideologija yra tikėjimo, o ne tiesos dalykas“? Ar reikia duoti visokių kitų dokumentinių filmų pavadinimų ir jais aklai nepatikėjusias smegenis apkaltinti įtikėjimu ideologija ir tiesos ignoravimu, kad būtų suprastas tokio straipsnio reziumė keistumas?

Atrodo, dėl vieno dalyko sutariame. „Naujieji kairieji“ daug atidesni kalbai, kuri yra galbūt hegemoninė, kuri konstruoja, todėl per jos keitimą galima keisti ir mąstymą. Taip. Įvyko „lingvistinis posūkis“ ir čia nieko nauja.

Dar kartą: jokio „politkorektiškumo“ nėra. Tai tėra politinių-ideologinių įsitikinimų padiktuotas kalbėjimas ir veikimas, kuris yra per daug kompleksiškas ir argumentuotas, kad būtų suredukuotas į vieną paniekinantį epitetą – „politkorektiškumą“. Nepulkite į spąstus.

„Nėra jokio „politkorektiškumo“, – teigia Tado Janušausko straipsnio antraštė „Š. A.“ (XI.17). Tiesą sakant, gal ir norėtumėme, kad nebūtų, bet… deja, deja.

Jo siūlymas bent pasižiūrėti anglišką Vikipedijos straipsnį apie „politkorektiškumą“ mus nuveda prie išvados, kad tik pastaraisiais dešimtmečiais šis terminas įgijo neigiamą konotaciją ir imtas vartoti šio reiškinio priešininkų, kai pats reiškinys, tarkime, šiek tiek susikompromitavo. O anksčiau štai: „In the 1970s, the American New Left began using the term „politically correct“.“ Taigi, būtent „naujieji kairieji“ išplatino šį terminą.

Atrodo, kad pakantumą kitokiems negu mes galima skatinti ir per tradicinius kultūringumo, mandagumo, padorumo principus, bet politinis korektiškumas susijęs su ištisa ideologine programa, kuria kaip tik ir siekiama atmesti daugelį tradicinių dalykų. Anglų rašytoja Doris Lessing, Nobelio literatūros premijos laureatė, 1994 metais teigė, kad „politinis korektiškumas kyla tiesiai iš senojo tipo komunistų partijos“. Ji žinojo, ką kalba, nes jaunystėje buvo komunistų partijos aktyvistė ir darbavosi būtent ideologijos srityje. Mes taip pat turėtumėm žinoti, nes mūsų šalis kelis dešimtmečius gyveno komunistinėje diktatūroje, persmelktoje atitinkamos ideologijos ir leksikono. Frazė „politiškai korektiška“ labai panaši į anų laikų įvertinimą „idėjiškai teisinga“.

Tarp politkorektiškumo priešininkų Janušauskas pasirenka labai lengvus taikinius ir daro išvadą, kad tai rūpi tik tiems, kurie nori juodaodžius vadinti „negrais“, visus pabėgėlius ir imigrantus iš musulmoniškų šalių – teroristais ir t. t. Ir dar pateikia eilėraštuko citatą: „…ir užmuškit tą žyduką.“ Bet ar neužtenka paprasčiausio padorumo ir sveikos nuovokos suvokti, kad skatinti ką nors užmušti dėl tautybės yra pasibaisėtina? Ir čia pat tai suplaka su visai kitokiais dalykais: „…čigonai visgi ar romai? – diskusija, kurioje paprastai nei čigonai, nei romai nedalyvauja.“ Tikrai nedalyvauja, nes jiems į tai nusispjauti. Ir netgi išsilavinusiems jų lyderiams Lietuvoje tai nebūtų šovę į galvą, jeigu jie nebūtų tiesiogiai (arba per itin „pažangius“ lietuvius) indoktrinuoti Vakarų kairiųjų. Žodis „čigonas“ yra neutralus tautovardis, pats savaime neturintis jokios neigiamos konotacijos.

Visų pirma tai yra mūsų – lietuvių – kalbos vartojimo klausimas, ir šiai kalbai „romas“ visai netinka, nes tai, be kita ko, yra vardo Romualdas trumpinys. Gruzinai neseniai prašė, kad jų šalį vadintumėme ne Gruzija, o Georgija, bet mes patys sprendžiame, kaip vartojame savo kalbą ir kaip laikomės jos tradicijų. Laimė, lietuvių kalba ne tokia svarbi kaip anglų, kuriai viso pasaulio tautos nurodinėja, kaip jas vadinti angliškai. O žodis „negras“, diskredituotas visame pasaulyje, mums yra svetimas ir visai nereikalingas – „juodaodis“ puikiausiai išreiškia esmę. Bet čia yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip politkorektiškumas, kaip įgijusi pagreitį revoliucija, nesustoja ir reikalauja vis daugiau ir vis mažiau protingai, nes jau dabar reikalaujama „afroamerikiečių“, „afroeuropiečių“ ir pan.

Tiesą sakant, prie visų šių aspektų sugaišau per ilgai tik dėl to, kad pats straipsnio autorius skyrė tiek dėmesio neesminiams dalykams. Ir čia turiu pabrėžti, kad visai nepritariu tiems lietuvių tautininkams (tarpt. žodis – nacionalistams), kurie vakarietišką politkorektiškumą demonizuoja ir iš to daro euroskeptiškas, o kartais net apokaliptiškas išvadas. Bet kai kas aiškina, kad iš politinio korektiškumo ypač daug šaipomasi Rusijoje, todėl mes turėtumėm to nedaryti. Tačiau demokratinis pasaulis nuo Rusijos svarbiausiai skiriasi ne politiniu korektiškumu, o laisve ir pliuralizmu. Tad Vakaruose taip pat daug pasisakoma prieš politinio korektiškumo dogmas, ir ne tik radikaliose arba marginalinėse sferose.

Janušauskas bando prastumti primityvią mintį, kad „neegzistuojantis“ politkorektiškumas yra tiesiog neginčytina šiandieniniame Vakarų pasaulyje egzistuojanti padorumo dogma, kuriai prieštarauti gali tik nacionalistai, ksenofobai, homofobai ir visokie kiti primityvai. Bet, pasirinkęs taikiniu mūsų vargšų lietuvių siauro nacionalizmo apraiškas, autorius patogiai nutylėjo kitus Vakaruose išplitusius radikalius politkorektiškumo aspektus, pvz., štai kokius: siekiant daugiakultūriškumo, imama bijoti viešai demonstruoti krikščionybės simbolius; siekiant įdiegti mintį, kad didelę vertę turi ne tik Vakarų, bet ir kitų kultūrų laimėjimai, prieinama prie kultūrinės saviniekos ir saviplakos; teigiama, kad neegzistuoja rasės (nors rasizmas net labai egzistuoja); siekiant lyčių lygybės išsigalvojama, kad įgimti psichologiniai lyčių skirtumai apskritai neegzistuoja, ir jeigu ne „socialinis konstravimas“, tai vyrai būtų puikiausi vaikų darželio aukliukai (nesakau, kad tai neįmanoma, – išimčių netgi pasitaiko), o moterys dirbtų autoservisuose.

Su visų kultūrų lygiavertiškumo principu kairieji politkorektiškumo apologetai (nors gal ir nenorėtų savęs tokiais vadinti) patys save įvarė į kampą. Jeigu sakome, kad nėra labiau ar mažiau išsivysčiusių visuomenių ir lygiavertiškumą laikome teisinga, pažangia nuostata, o jos neigimą – atsilikusiu požiūriu, tai matome, kad šio „pažangaus“ požiūrio laikosi tik Vakarų kultūros atstovai. Daugumos kitų kultūrų žmonės savo kultūrą laiko neginčijamai pranašesne, o savo tikėjimą – vieninteliu teisingu. Logiškai išeina, kad jie, nepripažindami lygiaverčio daugiakultūriškumo, yra atsilikę. Tad ir jų kultūra atsilikusi? Ar ne?

Tačiau viena iš ryškiausių politinio korektiškumo grimasų yra visa puokštė genderizmo ideologijos apraiškų. Publicistas Brendanas O’Neillas, anksčiau buvęs radikalus kairysis, dabar kalba apie „stulbinančią politinio elito kapituliaciją prieš transgenderizmo ideologiją“ (Britanijoje). Jis stebisi, kad net mokyklose mokytojams liepiama „nieko nesakyti, neteikti jokio vertinimo, nesivadovauti protu – tik atsitraukti ir linktelėti, kai berniukas tau sako esąs mergaitė“. Tai publikuota britų savaitiniame žurnale „Spectator“, kuriame nuolat demaskuojami politkorektiškumo perlenkimai, ir tai nėra koks nors dešiniųjų ultrų leidinys, o labai senas ir solidus tradicinių konservatorių žurnalas.

Dalykas tas, kad seniesiems kairiesiems rūpėjo tam tikrus socialinius idealus perkelti į politinę plotmę; naujieji kairieji daugiausia yra akademinio pasaulio žmonės, todėl jie labai akcentuoja teoriją, o socialinius idealus perkelia į kalbos plotmę, paskelbę, kad ankstesnė kalba buvo hegemoninis galios diskursas, todėl reikia kurti naujakalbę, šitaip siekiant pakeisti žmonių mąstymą.

Čia galėčiau daug ką cituoti, bet kaip tik šiom dienom užtikau taiklias Raimondo Kuodžio pastabas „Delfyje“:

„Baimė būti apšauktiems fašistais ar homofobais išsyk verčia elgtis kaip minia arba kaip politikos kairė. Bėda su politikos kaire yra ta, kad ji kažkada atstovavo darbo žmonių interesams kapitalistinėje sistemoje, dabar ji vis daugiau pereina prie identiteto politikos – klausimų, susijusių su imigracija, mažumų teisėmis, genderizmu. […] Tai yra didžioji politinės kairės tragedija – kad ji pametė savo pamatines vertybes dėl identiteto politikos. Tuo metu visi kiti turi prie to prisitaikyti, priešingu atveju rizikuoja būti išmesti iš politinių barščių, prikabinant kažkokias etiketes.“

Svarbu ir tai, kad būtent su politkorektiškumo ideologija nueita iki to, jog mokslo tiesos neigiamos dėl ideologijos, ir tai yra postmodernistinis tamsuoliškumas. Šiuo atžvilgiu įsimintina yra ne kokių nors dešiniųjų platforma, o Norvegijos visuomeninės televizijos pirmame kanale 2010 m. pateiktas dokumentinis septynių dalių filmas, žaismingai, bet ir nuodugniai demaskuojantis svarbias politkorektiškumo dogmas – šventeivišką lyčių skirtumų neigimą, aiškinimą, kad viską lemia ne prigimtis, o kultūra („socialinis konstravimas“), kad nėra skirtumų tarp rasių, ir t. t.

„Politkorektiškumo“ terminas ten gal net nevartojamas, o visas ciklas pavadintas „Hjernevask“, t. y. „Smegenų plovimas“. Ir argumentuojama tikrai ne iš kokių nors dešiniųjų pozicijų, o tik iš mokslo duomenų ir mokslininkų autoriteto (yra internete su angliškais subtitrais).

O politkorektiškumo apsėstų vakariečių smegenyse tai nieko nepakeitė, nes ideologija yra tikėjimo, o ne tiesos dalykas.

Nuo 1993 m. Europoje lapkričio 9-ąją minima Tarptautinė diena prieš fašizmą ir antisemitizmą, skirta prisiminti vadinamosios Krištolinės nakties įvykius nacių valdomoje Vokietijoje, – tą dieną 1938 m. buvo užpuldinėjami žydų tautybės asmenys, naikinamos jų parduotuvės ir deginamos sinagogos. Nacistinės Vokietijos politika, nukreipta prieš žydus, buvo moderniojo antisemitizmo, susiformavusio XIX a. Europoje, kvintesencija.

Tačiau antisemitizmo, kaip ir Holokausto, klausimai nei Lietuvoje, nei Europoje toli gražu nėra tiktai istorijos tyrinėtojams paliktas objektas. Kokie yra antisemitizmo bruožai šiandien? Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europoje sustiprėjo antiizraelietiškos nuotaikos, susijusios su sudėtingu ir nevienareikšmiu žydų ir palestiniečių konfliktu, jos sklinda iš musulmoniškų bendruomenių. 95 proc. antisemitinių akcijų Prancūzijoje įvykdoma arabų ir afrikiečių jaunuolių, kurių dauguma yra gimę Europoje. Skirtingai negu prieškarinis antisemitizmas Europoje, kuris turėjo ilgą žydų demonizavimo tradiciją, islamas žydų tokiais nelaikė. Šiuolaikinis antisemitizmas Europoje yra susijęs su idėjomis, sklidusiomis Europoje (o ypač Vokietijoje) prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet kartu jis yra ir naujų įtakų produktas – tai musulmonų bendruomenės didėjimas, jos transformacija ir radikalėjimas. Kartu skirtumas tarp antisemitizmo ir antisionizmo pamažu nyksta, antisemitizmas tampa daugelio nepatenkintų Europos visuomenės grupių reakcija į blogėjančią ekonominę ir socialinę padėtį.

Musulmoniškas antisemitizmas, remdamasis antipatija nemusulmonams, sumaišė krikščionišką antisemitizmą (į Artimuosius Rytus importuotą Europos misionierių) ir kairuoliškos pakraipos sekuliarinį antisemitizmą. Tokia tendencija pastebima arabų šalyse publikuojamose politinėse karikatūrose, TV laidose ir laikraščių puslapiuose. Oficialiuose „Hamas“ tinklalapiuose pateikiamos nuorodos į „Siono išminčių protokolus“ – klastotę, sukurtą Rusijos ochrankos 1903 m. ir vėliau naudotą nacių propagandos. Žydai kaltinami sukūrę slaptas draugijas daryti įtaką globaliems ekonomikos procesams ir kurti politinį nestabilumą. 2014 m. „Hamas“ atstovas spaudai net užsiminė, kad žydai naudojo nežydų vaikų kraują macams kepti, – vienas seniausių antisemitinių kaltinimų*.

Nors Europoje nėra partijų, kurios savo ideologiją grįstų atvirai antisemitine pozicija, sąmokslo teorijų kūrėjų versijos klesti: antisemitizmą sukūrė ir eksploatuoja patys žydai, pasak tariamų „Siono išminčių protokolų“, antisemitizmas žydams yra būtinas, kad jie galėtų vadovauti ir valdyti pasaulį. Alfredas Rosenbergas, nacių ideologas, įtraukė šias tezes į Trečiojo reicho ideologiją ir jos tebėra populiarios tarp dešiniųjų radikalų. Holokaustas taip pat neva „buvo naudingas“ žydams – jis suvienijo žydų tautą, sustiprino sionizmą ir sukūrė Izraelio valstybę. Kita teorija teigia, kad žydų neorganizuotumas liudija juos turint tobulą organizaciją. Beveik du tūkstančius metų žydai neturėjo centrinės valdžios – nuo 70 iki 1948 m., kai įkurtas Izraelis, bet konspirologai tvirtina, kad Siono išminčiai visą laiką kontroliavo visus žydus siekdami įvykdyti pasaulinį sąmokslą…

„Kai nėra priešo, mes turime jį susikurti“, – yra pasakęs italų mąstytojas Umberto Eco**. Antisemitiniai įsitikinimai nebuvo ir nėra paremti jokiu tikru žydų gyvenimo pažinimu, objektyviu žydų vertinimu, o daugiausia grindžiami tuo, ką antisemitai buvo girdėję apie žydus. Dėl įvairių apribojimų ir draudimų retas krikščionis Vakarų Europoje turėjo galimybę stebėti žydų gyvenimą iš arčiau, pažinti jų tradicijas, o Rytų Europoje kontaktai tarp žydų ir nežydų buvo glaudesni. Rytų Europoje liaudiškas antisemitizmas egzistavo, tačiau ekonominiai ir socialiniai kontaktai leido pažinti žydus, gyvenančius šalia. Tiems, kurie norėjo juos pažinti. Mūsų žydai buvo sakoma apie savo kaimo ar štetlo žydus Lietuvoje. Žymus teisininkas Mykolas Römeris straipsnyje, rašytame prieš Antrąjį pasaulinį karą, teigė, kad žydus, kuriuos jis matė tėvo dvare Bagdoniškyje nuo vaikystės, jis įprato matyti kaip „žmones, visapusiškus žmones, o ne laikinus pakeleivius. Juos pažinau ir mylėjau. Jie turėjo savo individualų ir rasinį charakterį, turėjo savo papročius, savo draugiškų santykių būdą [...], mano kontakto su žydais vaikystėje pobūdis nuteikė mane jų atžvilgiu palankiai visam gyvenimui ir sukūrė mano psichikoje tokią nuostatą, kuri apsaugojo mane nuo visokiausių antisemitizmo įtakų. Senieji Micheli, Mauše ir Šimeli, kurių kaulai šiandien ilsisi lietuvių žemėje, – jūs man atstovaujate visai žydijai ir jūsų dėka pažinau žydus kaip brolius! Jūs man visuomet buvote skydas prieš antisemitizmą, kuris mane supo visą gyvenimą ir stengėsi paveikti! Jūs mane nuo jo apsaugojote, nes užtenka man tik jus prisiminti, kad suprasčiau: antisemitizmas yra melas! Jūs buvote ir esate man žydų tiesa, o ji yra žmogiška ir nėra blogis! Jeigu jūs turėjote blogio, tai turėjote ir daug gėrio, o kas iš žmonių ir net iš tautų yra apsaugotas nuo trūkumų?“***

Nuo pat krikščionybės sklaidos krikščionių santykiai su žydais įgavo priešišką pobūdį. Pagal Bažnyčios Tradiciją, Viešpats kalbėjo su patriarchais ir pranašais ir pranešė jiems apie Kristaus Atpirkėjo atėjimą, tačiau kai Kristus atėjo, žydai jo nepažino ir todėl yra laikomi paklydusia tauta. Bet apaštalai, skleidę krikščionybę tarp pagonių, niekada neatmetė judaizmo. Laiške romiečiams apaštalas Paulius perspėjo apsikrikštijusius pagonis dėl antijudaizmo daigų – „žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11, 18). Paulius Izraelio tautos vaidmenį įtraukė į Dieviškąjį išgelbėjimo planą. Žydai, būdami Abraomo palikuonys, nepriėmė Jėzaus Kristaus Atpirkėjo ir atsisakė išganymo, bet jų suklydimas yra dalinis (Rom 11, 1–10), nes kiti Jėzų pripažino. Dichotomija tarp tautos, „žudančios pranašus ir mesijus“, ir tautos, kuriai buvo skirtas Šventasis Raštas ir Įstatymas, vertinimo krikščionybės požiūriu buvo išspręsta šv. Augustino mokymu, kad žydai yra tikėjimo (Bažnyčios ir Kristaus mokymo tiesos) liudininkai. Pasak šv. Augustino, žydai turėjo būti atskiriami nuo krikščionių, gyventi atskirai (iš čia ir atskiri žydų kvartalai viduramžių Europoje), tačiau toleruojami (Tikėjimo liudininkai). Viduramžių ikonografijoje dažnai vaizduojama triumfuojanti bažnyčia ir sielvartaujanti sinagoga. Krikščioniškajame pasaulyje ilgai cirkuliavo kai kurios klaidingos ir neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos, pabrėžusios tariamą žydų tautos kaltę ir žadinusios priešiškumą šiai tautai. Tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių daugelio žmonių sąžinės atbukimą „antisemitizmo įkvėptų persekiojimų Europoje“ metu, kaip 1997 m. kreipdamasis į Vatikane vykusio kolokviumo dėl antijudaizmo šaknų dalyvius teigė popiežius Jonas Paulius II.

XIX a. kai kurie antijudėjiniai mitai modifikuotomis formomis buvo perkelti į naujus antisemitinius kontekstus ne tikint jų egzistavimu, bet siekiant savų tikslų (prancūzų žurnalistas Édouard’as Drumont’as knygoje „La France juive“ (1886) šalia rasistinių antisemitinių teiginių įtraukė kaltinimus žydams dėl dievažudystės bei ritualinių žmogžudysčių, siekdamas gauti dalies kaimiškos Prancūzijos visuomenės paramą).

XIX a. antrojoje pusėje beveik visose Europos šalyse nacionalizmas krypo nuo liberalizmo ir demokratijos prie šovinizmo ir priešiškumo kitataučiams. Tuo metu kūrėsi antisemitinės partijos ar judėjimai (Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijos imperijoje, Rusijos imperijoje ir kitur). Pats antisemitizmo terminas buvo sukurtas 1879 m. radikalaus vokiečių politiko ir rašytojo Wilhelmo Marro. Marro neologizmas rėmėsi komparatyvine filologija, kuri tam tikras kalbas (hebrajų, aramėjų ir arabų) apibrėžė kaip „semitines“. „Antisemitizmas“ yra nelogiškas terminas, nes tokio žodžio kaip „semitizmas“, kuriam reikėtų sukurti opozicinį terminą, nėra, tačiau šio žodžio konotacija yra gerai suvokiama. Marro sugalvotas terminas atspindėjo antisemitinio pasaulėvaizdžio kvintesenciją: žydai planuoja surengti klastingą sąmokslą ir įsiviešpatauti pasaulyje. Antisemitizmas buvo sparčios modernizacijos, nacionalizmo, kapitalistinių santykių, tradicinės agrikultūrinės bendruomenės raidos lūžio sukeltas modernus fenomenas ir turėjo idėjas ir sąvokas (rasinis atskyrimas), kurių neturėjo ankstyvosios judeofobijos (antijudaizmo) formos. Antisemitizmas XIX a. pasirodė esąs politinės agitacijos priemonė, kuria naudojosi beveik visos politinės srovės, pradedant pirmaisiais socialistais ir katalikais Prancūzijoje, vėliau krikščioniškosios socialinės ir konservatyviosios srovės Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat valstiečių sąjungos ir kraštutinių nacionalistų judėjimai (juodašimtininkai Rusijoje, endekai Lenkijoje, Visuotinė vokiečių sąjunga, jaunačekių judėjimas) prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Antisemitizmas buvo nacionalinių konfliktų, socialinių perversmų, ekonominės krizės, kovos dėl politinės valdžios, greitų kultūrinių ir socialinių pokyčių ir įtampos pasekmė. XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje po finansinių bendrovių kracho Vokietijoje ir Austrijoje sustiprėjo antisemitizmo judėjimas, o antisemitinės partijos siekė stabdyti žydų emancipaciją ir kovoti su šios emancipacijos socialiniais padariniais – mažinti žydų įtaką ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Esminis skirtumas Rusijos imperijoje buvo tas, kad antisemitizmas čia, skirtingai negu Vakarų Europoje, neturėjo rasistinio turinio.

Antisemitai neapykantą žydams paprastai išreiškia vyraujančia savo epochos retorika, antisemitiniuose tekstuose minėdami kai kurias konkrečias žydų kultūrines ypatybes arba žydų bendruomenės gyvenimo elementus. Tačiau klaidinga būtų teigti, jog antisemitizmas gyvuoja todėl, kad antisemitai pavydi žydams ekonominės gerovės ir pan. (Rusijos imperijoje dauguma žydų gyveno ypač skurdžiai. Šolom Aleichemo kūriniuose – vien žydų skurdo vaizdai.) Ekonominis pavydas arba vien neigiamų žydų bruožų fiksavimas yra jau egzistuojančios antipatijos ar neapykantos žydams padarinys. Antisemitinės nuostatos dažnai yra socialiai konstruojamos ir yra savotiški pasaulėžiūriniai modeliai, perduodami iš kartos į kartą. Žmonės, nesusidūrę su žydais, turi antisemitinių nuostatų (pasaulinis sionizmas, pasaulio užvaldymas ir pan.). Nuo 1290 iki 1656 m. Anglijoje faktiškai nebuvo žydų gyventojų – jie buvo išvaryti, bet antisemitinės nuostatos išliko – žydai buvo vertinami kaip lupikautojai ir negarbingi palūkininkai. Lenkijoje žydai šiandien sudaro vos 0,1 proc. gyventojų, tačiau, nuolat atliekamų apklausų duomenimis, daugiau kaip trečdalis respondentų laikosi antisemitinių pažiūrų.

Lietuvoje tarpukariu antisemitizmo formų taip pat būta, tačiau iki karo europiniame kontekste Lietuva neišsiskyrė nei antisemitinės propagandos gausa, nei agresyvia retorika, nei ypatingu nepakantumu žydams. Palyginti su Lenkijos žydų diskriminacija arba nacionalsocialistinės Vokietijos „žydų politika“, tarpukario Lietuva buvo teigiamo sugyvenimo pavyzdys. Autoritarinis Smetonos režimas nevykdė žydus diskriminuojančios politikos, teisiškai persekiodavo žydų užpuldinėjimų organizatorius (1929 m. įvykiai Vilijampolėje) ir drausdavo atvirą antisemitinę propagandą, kaip buvo uždrausta „Tautos balso“ leidyba 1933 m.

Vokiečių okupacijos metais nacistai, kaip ir kitur okupuotose teritorijose, aktyviai skleidė antisemitinę propagandą, kurioje dominavo teiginiai apie „bolševikiškai žydišką“ valdžią sovietinės okupacijos metu. Okupacinė vokiečių politika žydų atžvilgiu buvo pirminė Holokausto Lietuvoje priežastis, okupacinės valdžios skatinama antisemitinė retorika padėjo jiems įgyvendinti genocidinius planus ir patraukti dalį lietuvių į savo pusę.

Po Holokausto iš Vidurio ir Rytų Europos stengėsi emigruoti dauguma išlikusių žydų. Tradiciniai žydai ortodoksai apskritai išnyko, o tuos, kurie liko komunistų kontroliuojamose šalyse, labiau tiktų įvardyti kaip žydų kilmės asmenis. Tokiomis sąlygomis antisemitizmas, po 1945 m. vis iškildavęs į paviršių antisionizmo ar antikosmopolitizmo pavidalu, smarkiai skyrėsi nuo prieškarinio. Komunistinėse šalyse nebeliko ekonominių skirtumų tarp žydų ir nežydų, pradingo ir išorinės atskirtumo apraiškos. Tačiau ir toliau pavergtų tautų visuomenėse buvo mėginama žydus kaltinti komunizmo skleidimu, o komunistų vidaus konfliktuose valdžia kartais naudodavosi antisemitiniais argumentais. Sovietinis režimas antisionizmu dangstė antisemitines nuostatas, kartu slopindamas vietos žydų simpatijas Izraelio valstybei. Komunistine valstybinio antisemitizmo politika stengtasi išstumti žydus iš valstybės valdymo ir aktyvaus visuomenės gyvenimo. Sovietinis antisemitizmas buvo specifinis reiškinys Europos antisemitizmo istorijoje – jis niekada neturėjo įformintų sisteminių bruožų, o buvo labiau numanomas arba nujaučiamas. Tam pravertė ir penktasis punktas – sovietiniuose pasuose penktoje grafoje buvo žymima tautybė, tad žydai įvairiose valdžios institucijose būdavo atpažįstami.

Atrodytų, žlugus komunizmui, propaguojant europines demokratines vertybes ir toleranciją antisemitizmo reiškiniai Rytų Europoje turėjo nunykti, tačiau „antisemitizmo be žydų“ recidyvų pasitaiko. Aš nekalbu apie anoniminiais komentarais užterštą internetinę erdvę paskelbus kokį straipsnį apie kompensacijas, žydų turto grąžinimą ar pastarųjų metų gausius tekstus apie Holokaustą ir jo atminimą Lietuvoje. „Dvigubo genocido“ teorijos variacijos išlieka gajos tarp vadinamųjų intelektualų. Bet ir kai kurių autorių noras patekti į mainstream kelia nuostabą. „Šiaurės Atėnuose“ publikuotas Rūtos Onos Sruoginis straipsnis nustebino nelogiškumu ir, švelniai tariant, kai kurių dalykų neišmanymu****. Autorė rašo, kad pasauliniame kontekste egzistuoja tiesioginė (sic!) sąsaja tarp lietuviškumo ir Holokausto, lietuviams drąsiai klijuodama „žydų žudikų“ etiketę („Ne visi lietuviai buvo žydų žudikai ir jų parankiniai, žydus žudė ne vien lietuviai, bet žydų žudikai ir jų parankiniai buvo lietuviai. Jų vardai buvo Albinas, Jonas, Angelė, Bronius, o tai yra lietuviški vardai!“). Angelė? Nors sovietinio saugumo šaltiniai mini kažkokią I. Rubavičienę, sušaudytą 1946 m. sausio 23 d. už dalyvavimą karo nusikaltimuose, kol kas Holokausto tyrinėtojai Lietuvoje nerado moters, tiesiogiai dalyvavusios Holokauste… Nusikaltimas yra individualus, o ne kolektyvinis. Tokia yra ir judaizmo nuostata. Autorė formuoja asmeninę poziciją Holokausto atžvilgiu – ji atsiriboja ne tik nuo dviprasmiškos ideologijos ir veiklos sričių, bet ir nuo bet kokių asmenų, įstaigų, tų, kurie neigia arba teisina Holokaustą Lietuvoje, taip pat ir, kiek supratau, nuo įvairiausių antisemitizmo formų, nuo priežodžių, patarlių, juokų, anekdotų ir panašiai, kur „neigiamai, paniekinamai ar dviprasmiškai vaizduojami žydai“. O savo straipsnį ji užbaigia tokiu riebiu antisemitiniu anekdotu, kad jis vertas būti įtrauktas į antisemitizmo antologiją, jeigu tokia būtų sudaryta.

–  –

* Deborah E. Lipstadt, „Why Jews Are Worried“, The New York Times, 2014-08-20.

** Umberto Eco, Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 12.

*** Mykolas Römeris, „Žydai. Iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų“, Šiaurės Atėnai, 1996-11-16.

**** Rūta Ona Sruoginis, „Holokausto klausimu. Mano elgesio kodeksas“, Šiaurės Atėnai, 2017-09-15.