Andrius Sniadeckis (Jędrzej, Andrzej Śniadecki; 1768–1838) – Krokuvos ir Pavijos universitetų auklėtinis, Vilniaus universiteto chemijos profesorius, žymus Vilniaus gydytojas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjų, mokslo ir kultūros žurnalo „Dziennik Wileński“ redaktorių, tritomio veikalo „Organinių būtybių teorija“ (Teorya jestestw organicznych, I–III tomai publikuoti 1838 m.) bei kitų veikalų autorius, Nenaudėlių draugijos (towarystwo Szubrawców) Vilniuje steigėjas ir narys.

Šis straipsnis – paskutinė A. Sniadeckio parengta mokslinė publikacija, išleista jau po profesoriaus mirties, 1839 (J. Śniadecki, „Co jest irytacya?“, Pamiętnik Towarzystwa Lekarskiego Warszawskiego, 1839, Nr. 2, p. 41–63) ir 1840 m. (J. Śniadecki, „Co jest irytacya?“, in: Dziela Jędrzeja Śniadeckiego, wydanie Michała Balińskiego. Tom II. W Warszawie: nakładem Augusta Emmanuela Gluecksberga, księgarza przy ulicy Miodowej, 1840, Nr. 497, p. 175–195). Šiame vertime remiamasi 1840 m. publikacija.

Žinių ir profesijų srityje svarbiausia sąlyga, poreikis ir nauda yra aiškus susikalbėjimas tarp mokslininkų, mokytojų ir mokinių. Norėdamas patenkinti šį poreikį, mokslas turi turėti tikslią kalbą, mokslinės ar profesinės sąvokos – aiškią ir visuotinai priimtą reikšmę. Ten, kur tokios kalbos nėra, nėra nieko aiškaus ir pastovaus; tie patys žodžiai, vartojami skirtingomis reikšmėmis, neapibrėžti, nesusieti su skaidriais ir aiškiais įsivaizdavimais, tampa nesibaigiančių ginčų ir nesutarimų priežastimi. Tikslieji mokslai yra apsaugoti nuo tokio kaltinimo, nes jų kalba yra tikra ir aiški, kaip ir tiesos, kurias ji išreiškia, neginčijamos. Tačiau mokslai, paremti vien patirtimi ir stebėjimu, neturintys savaime suprantamų ir visuotinai priimtų principų, maitinami neaiškių, nevienodų ir tik detales apimančių stebėjimų, kupini spėlionių, nuomonių, netikslių ir neapibrėžtų teiginių, negali turėti tokios tikros kalbos. Medicinos sritis yra būtent tokioje nelaimingoje padėtyje. Jei norėčiau apsvarstyti visus žodžius, kasdien vartojamus mūsų profesijoje, galėčiau kalbėti be galo; taip, jie kasdien skiriasi, jų reikšmė yra neaiški arba skirtinga įvairiose mokyklose ar kryptyse, todėl pasirinksiu vieną, dažniausiai gydytojų vartojamą šiomis dienomis ir – jei neklystu – mažiausiai apibrėžtą. Kalbėsiu apie dirginimą.

Kasdienėje kalboje dirginimas (irritatio) reiškia suerzinimą, sujaudinimą, pyktį – gyvojo organizmo būseną, nors ir audringą, bet sveiką. Dirginimas reiškia stipresnį proto sujaudinimą, stipresnę kūno veiklą, bet ne ligą. Tas pats žodis, pradėtas vartoti medicinos srityje, jeigu jis bent kiek turi atitikti savo pradinę prasmę, taip pat turėtų reikšti smarkią būseną, stiprų emocinį sujaudinimą, bet ne ligą, kuri paprastai siejama su silpnumu. Fiziologai, pirmiausia Glissonas¹ ir Halleris², sukūrę dirglumo (irritabilitas) sąvoką, nesuteikė jai ligos reikšmės, ypač pastarasis ją apribojo tik raumeniniu audiniu, kuriame jis matė gyvybinių reiškinių priežastis. Kiti autoriai, vedami jo mokslo, taip pat pripažino neabejotiną tiesą, kad dirgina viskas, kas skatina raumenų skaidulas trūkčioti ir susitraukti, o [tuos veiksnius] jie pavadino dirgikliais arba žadintojais (stimuli, incitamenta). Tiesa, ši sąvoka, nors ir išlaikė savo [pradinę] reikšmę, vėliau patyrė įvairių pokyčių. Pavyzdžiui, Gaubius³, pritardamas Hallerio koncepcijai, gyvybines jėgas apribojo tik tomis kūno dalimis, kurios turi raumenų, raumenis vadindamas solidum vivum, ir šią jėgą apibrėžė kaip dirglumą (irritabilitas) tik tuo atveju, jei jo padidėjimą sukėlė liga. Tačiau vėlesni autoriai, manydami, kad gyvybė negali būti apribota vien raumeniniu audiniu, ją priskyrė tiek nervams, tiek raumenims ir numanė esant tam tikrą galią, bendrą savybę, apimančią šias kūno dalis, ir ją dažniausiai vadino gyvybine jėga (vis vitae). Kitose gyvojo organizmo dalyse jie kartais įžvelgė susitraukimo galią (contractilitas), kartais – savybę sutirštėti į kietąsias dalis (vis plastica) ir panašiai.

Brownas⁴ sukūrė jaudrumo (incitabilitas) pavadinimą, kad išreikštų bendrą [organinės būtybės] savybę priimti išorinius dirginimus; tuos dirginimus, kurie sužadina šią galią, pavadino dirgikliais (stimuli, incitamenta), o jų sukeltą poveikį, sudarantį gyvybės reiškinį, – sujaudinimu (incitatio). Tačiau Brownas klydo: pirmiausia todėl, kad gyvybės apraiškas, kurios aprėpia visą gyvybės esmę, priskyrė vien tik nervams ir raumenims, taip tarsi sutelkdamas gyvybę tik juose ir atmesdamas gyvybės buvimą kitose organizmo dalyse ir augaluose. Antra – neatsižvelgdamas į skirtingą gyvųjų organizmų ir jų dalių struktūrą bei jų veikimo būdą, nusprendė, jog visos [jėgos] veikia dirgindamos, o tai reiškia – tuo pačiu būdu. Būtent ši, paskutinė, klaida ir pasmerkė jo teoriją žlugti net deramai neįsivažiavus. Bet iš tikrųjų, jei gyvybinė jėga būtų tik raumenyse, o šie galėtų veikti tik susitraukdami ar trūkčiodami, tai ir visos jėgos, veikiančios šias dalis, turėtų veikti tik šiuo vieninteliu būdu. Štai į kokią klaidą atvedė Gaubius ir jo sekėjų teorija. Todėl man atrodo, kad neklystu manydamas, jog viskas, kas priklauso gyvajam organizmui, yra gyva, šiuo atveju turiu galvoje ne tik kietąsias, bet ir skystąsias dalis. Iš tiesų, kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau įsitikinu, kad skystosiose dalyse⁵ yra daugiau gyvybės nei kietosiose⁶, mat ši gyvybė persilieja į pastarąsias. Todėl, jei būtų siekiama apibrėžti gyvybės savybę, jėgą (vis vitalis) arba jaudrumą (incitabilitas), jie turėtų reikštis visose tiek kietosiose, tiek skystosiose kūno dalyse. Tačiau pabrėžiu – šios gyvybės apraiškos turi būti skirtingos pagal šių dalių organinę sandarą ir išorinės aplinkos prigimtį bei sudėtį. Todėl visiems aišku, kodėl Browno teorija, kuri visą gyvybę grindė vien tik jaudrumu, turėjo laikyti mirtį jaudrumo išnykimu arba išsekimu, o ligą – kaip mirties įžangą arba artėjimą prie jos (asthenia)⁷. Kelias į šį tikslą buvo dvejopas: arba dėl dirgiklių stokos (debilitas directa), arba dėl jų pertekliaus, kuris sukelia jaudrumo išsekimą (debilitas indirecta) ir galiausiai – dirginimo stoką. Ligų, sukeltų per stipraus dirginimo (sthenia), jis pripažino labai nedaug, tačiau net ir šias laikė vedančiomis į silpnumą ir mirtį.

Remiantis Broussais⁸ teorija, dirginančios galios (stimuli, irritamenta) sukelia dirginimą (irritatio), bet, tiesą sakant, šis dirginimas reiškia tą patį kaip ir Browno sužadinimas (incitatio). Taigi fiziologiniai pamatai abiejuose moksluose yra vienodi, bet išraiškos skirtingos. Kiti jo [Browno] sužadinimo teorijos šalininkai susiaurino šią sąvoką iki mūsų kūnų veikimo principo, atspindinčio mūsų sveikatą; tačiau, kadangi šis sužadinimas yra stipresnis nei atspindimas sveikatos, jie suteikė jam dirginimo pavadinimą: jiems dirginimas tebuvo tik aukštesnis sužadinimo laipsnis, kuomet beveik visos ligos atsiranda dėl dirginimo. Jei tai būtų išversta į kasdienę kalbą, liga būtų laikoma pertekline ar perdėta sveikata, o mirtis – aukščiausiu jos laipsniu. Tokia juokinga samprata neišvengiamai kilo, pasirėmus prancūzų teorijomis, kuriose patologine veikla laikyta padidinta arba sumažinta fiziologinė būklė. Toks požiūris, akivaizdžiai iškreipiantis Browno teoriją ir bandantis ją pagrįsti patologine anatomija, privedė prie šios išvados: visos ligos daugiau ar mažiau tėra uždegimo laipsniai, priklausantys nuo skirtingų dirginimo galių. Tokiu būdu terminai „uždegimas“, „liga“ ir „dirginimas“ tapo beveik tapačiomis sąvokomis.

Tegul neįsižeidžia gydytojų bendruomenė, jei, vengdamas šių trūkumų, pamėginsiu nustatyti žodžio „dirginimas“ reikšmę ne pagal įprastą prasmę ir ne pagal tą, kuri iki šiol buvo priimta medicinos mokyklose, bet pagal mano teorijos principus. Veikale „Organinių būtybių teorija“⁹ [rašau, kad] gyvenimas yra organizuojančios jėgos poveikio gyvybingajai medžiagai rezultatas, susidedantis tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios veiksmų. Tačiau ne visa medžiaga yra gyvybinga, t. y. ne visa medžiaga gali būti organizuojama. Todėl, kalbant apie gyvąsias būtybes, padalijau pasaulį sudarančią medžiagą į gyvybingąją ir negyvybingąją. Visų pirma, gyvybingoji ir negyvybingoji medžiaga turi skirtingai veikti organines būtybes¹⁰ bei jose sukelti du pagrindinius veiklos tipus. Pirmąjį iš jų vadinu pagyvėjimu arba sužadinimu, antrąjį – stimulu arba dirginimu (irritatio). Iš to iškart išplaukia, kad dirginimas iš esmės skiriasi nuo sužadinimo, todėl negali būti laikomas aukštesniu jo laipsniu.

Gyvybingųjų būtybių¹¹ poveikio pobūdis yra panašus, su nedidelėmis išimtimis skiriasi daugiausia tik stiprumu ir trukme, nes, kaip esu anksčiau paaiškinęs, vienos gyvybingosios būtybės, patekusios į mūsų organizmą, greitai pasisavinamos ir, pereidamos daug organinių procesų¹², paspartina mūsų gyvenimo eigą; kitos dėl panašių priežasčių, bet vykdydamos lėtesnius ir ilgesnius procesus šią eigą sulėtina ir susilpnina. Dėl šios priežasties pirmąsias vadinu šildančiomis arba kaitinančiomis (calefacientia), antrąsias – vėsinančiomis (temperantia, refrigerantia). Taip pat egzistuoja ir kitokie gyvybingųjų būtybių poveikio skirtumai, priklausantys ne tik nuo jų gyvybingumo laipsnio, bet ir nuo kitų savybių – organinių, fizinių ir cheminių, apie kurias čia plačiau nediskutuosiu. Grįždamas prie negyvųjų arba dirginančiųjų būtybių, ketinu trumpai apmąstyti jų veikimo pobūdį ir skirtingas jo formas.

Dirginančiosios būtybės¹³, negalėdamos veikti pagal gyvybingumo principą ar pasitelkdamos kokias nors organines savybes¹⁴, lieka neveiklios arba veikia tik mechaniškai, galiausiai – dėl savo fizinių ir cheminių savybių. Tačiau kai jos tampa veiklios, t. y. kai veikia per fizines jėgas, jos suardo arba bando suardyti organizuotas medžiagas – toks veikimas visada yra priešingas organizmui. Todėl visas dirginimas yra priešingo nei organinis procesas sukūrimas arba bandymas jį sukurti, o kartu ir gyvybės naikinimas – pradinis, įsitvirtinęs arba iš dalies įvykdytas dezorganizacijos procesas. Ir lygiai taip pat kiekviena dezorganizacija, atsiradusi bet kokiu būdu, yra dirginimas. Šis pastebėjimas yra bendras.

Pirmiausia: kiekviena dirginanti jėga, apdovanota būdingomis savybėmis, turi veikti savu būdu. Todėl dirginimas negali būti vienodas ir visada toks pats, tačiau turi būti tiek įvairių jo rūšių, kiek yra dirginančiųjų būtybių. Pavyzdžiui, gyvsidabrio poveikis skiriasi nuo stibio, sidabro, aukso, platinos, arseno ir kitų [metalų druskų] poveikio. Todėl bendras dirginimo apibūdinimas, netgi mano vartojama reikšme, neatskleidžia viso dirginančio veiksnio veikimo pobūdžio, taip pat neapima įvairių dirginimo rūšių, sukeltų gyvajame organizme. Tai yra apibendrinantis terminas, apimantis daugybę variantų ir atmainų. Žinios apie tai, kaip kiekviena dirginanti jėga mus veikia konkrečiai, negali būti iš niekur kitur gautos, kaip tik iš patirties; didelė dalis tokių žinių yra išdėstyta medicinos srityje ir moksle apie nuodus.

Antra. Pagal mano pateiktas prielaidas, kiekviena jėga, kuri yra dirginanti siaurąja prasme, daugiau ar mažiau nualina tą būtybę, kurią ji veikia, ir todėl veda prie ištuštėjimo ir išsekimo; kiekviena jų, priklausomai nuo savo prigimties, sukelia skirtingą išsekimo rūšį tada, kai veikia visą organizmą. Taigi gyvsidabris sukelia per didelį seilių išsiskyrimą; stibis – vėmimą; druskos – viduriavimą arba padidėjusį šlapimo išskyrimą. Tačiau išskyrų pobūdis priklauso ir nuo paties gyvojo organizmo prigimties, būklės bei nuo to, kokius organus dirginančioji būtybė veikia tiesiogiai. Jei gyvsidabris patenka į kraujotaką, jis sukelia seilių išsiskyrimą, tačiau, jam patekus į skrandį ir žarnas, priklausomai nuo dirginančios jėgos, kuri labai skiriasi skirtinguose preparatuose ir priklauso nuo [naudojamo gyvsidabrio] tūrio, jis dirgina skrandį, sukelia vėmimą ir viduriavimą arba nužudo, sugadindamas skrandį ir žarnas.

Trečia. Kiekviena dirginančioji būtybė, vedanti prie išsekinimo, yra kenksminga, išskyrus [tada], kai ji naudojama kaip vaistas. Kalbant paprasta kalba, kiekviena dirginančioji būtybė, jeigu yra aktyvi, yra arba nuodas, arba vaistas.

Ketvirta. Dirginimas yra arba visuotinis, t. y. pasklidęs po visą kūną, arba vietinis, priklausomai nuo dirginančiosios būtybės veiklos apimties, kuri gali būti apribota iki tam tikros vietos arba pasklisti po visą kūną. Kad įvyktų minėtas procesas, dirginanti jėga turi būti kraujyje arba visame nervų rezginyje, nes tik šios dvi sistemos pasiekia visus gyvojo organizmo narius ir, turėdamos bendrą centrą¹⁵, iš kurio išeina ir kuriame baigiasi, sudaro tikrąją vienybę. Tačiau beveik kiekviena dirginanti jėga iš pradžių yra vietinė, bet jos sukeltas dirginimas gali tapti visuotinis dviem būdais. Pirmiausia, siųsdamas nemalonų pojūtį į smegenis per nervus, antra, kai yra nuryjamas ir per siurbiančiąsias kraujagysles¹⁶ patenka į kraują. Konkrečiai kalbant, tik antruoju būdu dirginimas yra visuotinis, nes pati dirginanti jėga išplinta po visą kūną. Vienoje nervų dalyje sukeltas stiprus pojūtis nepalieka [savo] vietos. Bent mes kol kas dar nežinome, ar skystos bei lakios medžiagos, patekusios į nervų rezginius, gali po visus juos pasklisti.

Penkta. Jei dirginimas pasklinda po visą kūną tik per nervus, tai reiškia, kad vienas dirginimas gali būti panaikintas, užgesintas kito dirginimo, nes nervai negali būti užimti dviem skirtingais pojūčiais vienu metu. Kitaip tariant, dvi nervų veiklos rūšys negali veikti kartu. Tačiau kitaip yra dirginamojoje kūno dalyje arba kraujyje. Tam tikra kūno dalis gali būti paveikta kelių dirginančių jėgų, ir jei jos nesikeičia tarpusavyje arba nesunaikina viena kitos, kiekviena iš jų gali išsisklaidyti savaip. Bet ir šiuo atveju [kūno dalis] tik stipriau jaus dirginančią jėgą. Į kraują gali patekti kelios dirginančiosios būtybės ir jei jos nesunaikins viena kitos, gali veikti sau charakteringu būdu ir duoti pradžią skirtingiems simptomams. Arba jei dvi ligas sukeliančios jėgos yra nesuderinamos ir negali likti kartu, jos gali virsti viena į kitą ir sukurti naują jėgą. Taigi doktrina, [teigianti], kad vienas dirginimas sunaikina kitą, bus teisinga tik tuomet, jei šis dirginimas pasireikš nervuose ir jei tai bus taikoma dirginimui, kaip aš jį suprantu. Arba jei veiksmas priklausys nuo vieno dirgiklio dėl kito įtakos, jis susilpnins arba panaikins stipresnįjį.

Šešta. Jei dirgina tik tai, kas negali būti kūno pasisavinta, šis dirginimas veda prie išsekimo, tokiu atveju galime skirti dvi dirginančiųjų būtybių rūšis: a) besąlygines / absoliučias (irritamenta absoluta) ir b) santykines (relativa). Pirmosios niekada ir jokioje organinėje būsenoje nėra pasisavinamos organizmo, antrosios gali būti pasisavinamos tik kai kuriuose gyvuosiuose organizmuose arba tam tikrose jų dalyse. Taigi nuodingi augalai, taip pat gyvūnai ir jų dalys, kurie vieniems gyviesiems organizmams yra nuodai, kitiems gali būti geras arba nekenksmingas maistas. Yra nuodų, kurie žaloja [organizmą] tik patekę į kraujotaką, yra ir tokių, kurie lieka skrandyje be jokios žalos. Visos santykinės dirginančiosios būtybės yra organinės dalys arba jų deriniai, sudaryti iš gyvybingųjų elementų, tačiau tokios sudėties, kokios gyvūno ar jo dalių organinė galia nesugebėtų išeikvoti ar pasisavinti. Pavyzdžiui, salietra¹⁷ susideda iš gyvybingųjų elementų, tačiau jų cheminė sudėtis ir savybių pobūdis yra tokie, kad visas organines būtybes ir jų dalis stipriai graužia ir įsiskverbia, vadinasi – ir stipriai dirgina. Kita vertus, tam tikros būtybės ir organiniai elementai, patys turintys asimiliacijos galių, ne tik priešinasi bet kokiai asimiliacijai, bet ir patys mus ar tam tikras kūno dalis gali trikdyti; būtent skrandį, žarnas arba kraują, jei į juos įsiskverbia ir jei nėra pašalinami iš organizmo arba kitaip padaromi nekenksmingi; [galiausiai] tampa nevaldomais nuodais. Dėl šios priežasties visos mineralinės būtybės, tokios kaip rūdos, jų oksidai ar žemės, didele dalimi ir druskos, visada esti kenksmingos, kitaip tariant, yra nuodai visoms organinėms būtybėms be išimties. Tačiau nuodais, netgi labai stipriais, gali būti ir gyvi organizmai, atsižvelgiant į jų pobūdį, rūšį, savybes ar [nuodams naudojamus] organus. Tokie nuodai yra augalinės arba gyvūninės kilmės; pirmieji gali mus nužudyti dėl paprasto išsekinimo, antrieji kartais gali atgimti ir daugintis mūsų kraujo arba kitų kūno dalių sąskaita. Ši pasisavinimo galia yra akivaizdžiausia ir stipriausia skysčiuose arba dujose, būtent kuriose ir esti visi kenkėjai¹⁸.

Septinta. Kiekvienas dirginimas, būdamas alinančia veikla, yra judėjimas link dezorganizacijos ir mirties, o tai reiškia, kad kiekvienas dirginimas pagal savo prigimtį ir galią sukelia didesnę ar mažesnę, ilgesnę ar trumpesnę ligą, priklausomai nuo tos kūno dalies, kurią jis veikia. Kadangi kiekviena sekinanti jėga veikia organinę jėgą ir atvirkščiai, kiekviena dirginimo sukelta liga, kiekviena kančia susideda iš dviejų dalių: svetimos, kenksmingos jėgos dirginimo ir organizmo atsako (reactio). Šis atsakas arba apsiriboja dalimi, jaučiančia grėsmę, arba pasireiškia visoje gyvojoje būtybėje. Tačiau abiem atvejais minėtų veiksmo ir atsako kaita turi sukelti organizuojančios jėgos krypties pasikeitimą ir naujas veiklas, naują ir neįprastą gyvenimo eigą, naują organinį augimą ir vystymąsi visame arba dalyje organizmo. Iš to išeina, kad kiekvienas dirginimas turi būti susietas su neįprastų organinių vaisių, kuriuos vadiname patologiniais kūriniais, atsiradimu.

Aštunta. Organizuojančioji jėga veikia išorines būtybes ne kitaip, kaip tik dalyvaudama jų veikloje ir bandydama jas pakeisti bei pasisavinti, ir jei to padaryti nepavyksta, šios [išorinės] būtybės žudo arba būna pašalinamos iš kūno. Taigi kiekviena dirginanti liga prasideda ir pirmiausiai priklauso nuo padidėjusios veiklos organuose arba sudirgusioje sistemoje, o baigiasi [jos] pašalinimu arba mirtimi. Tokią organizmo kovą su dirginimo priežastimi matė ir priėmė patys seniausi ir geriausi gydytojai¹⁹, nors ši idėja buvo užtemdyta daugeliu spėlionių ir prietarų. Tie, kurie buvo susipažinę su mano veikalu apie karščiavimą²⁰, iš karto pripažins, kad tai yra gryniausia dirginimo sukelta liga, o jos istorijoje ras visos čia pateiktos teorijos patvirtinimą.

Devinta. Esminis skirtumas tarp sužadinančių ir dirginančių galių yra toks: a) pirmosios tiesiogiai priklauso gyvenimui ir sveikatos palaikymui arba gali veikti panašiai šioje srityje, o antrosios – niekada; b) pirmosios, išlaikydamos sveikatą, gali tapti ligos priežastimi ne dėl savo savybių, bet atsitiktinai, netinkamai jas naudojant, o antrosios visada kenkia sveikiesiems, tik skirtingu laipsniu; kiekvienas dirginimas yra liga arba veda į ją.

Bet koks sužadinimas, nesvarbu, būtų jis staigus, nuolatinis, perteklinis ar nepakankamas, pats savaime nesukelia ligos, o tik laikiną kančią, pavyzdžiui, persivalgymas, persigėrimas, perkaitimas dėl ugnies ar saulės [poveikio], intensyvus judesys, aistra ar uždegiminių medžiagų vartojimas, įtempdamas organizmą dėl savo smarkaus pobūdžio ar dažno pasikartojimo, gali sukelti ligą, sugriauti funkcijų, jėgų ir sistemų pusiausvyrą, sukelti perteklinį skysčių pilnumą, nutukimą, perteklinį kokios nors sistemos ar organo išvešėjimą ir tokiu būdu pakenkti bendrai sveikatos būklei. Panašiai ir nuolatinis sužadinimo trūkumas dėl bado ar sugedusio maisto, šalčio, drėgmės, liūdnos aistros ir pan. gali vesti į ligas ir mirtį.

Galiausiai dirginančios mechaninės jėgos, tokios kaip smūgis, suspaudimas, sužalojimas, sumušimas, lūžis, išnirimas ir kt., tiesiogiai pažeidžia organizmą, sustabdo ar panaikina kurią nors organinę funkciją. Apie tokius [sužalojimus] sakome, kad dirgina, nors šis dirginimo tipas visiškai skiriasi nuo patenkančių į kūną nuodų poveikio, kuris veikia organizmo pasisavinimo galią. Šiuo atveju kyla sisteminė organizmo reakcija dėl organo pažeidimo arba jo funkcijos sustabdymo. Mechanines jėgas taip pat laikome dirgikliais siaurąja prasme, tačiau tai kitoks dirginimo tipas. Panašiu būdu organų defektai gali tapti dar sunkesne dirginimo priežastimi, nes jų įprastai negalima pašalinti jokiais būdais, todėl dirginimas neišvengiamai baigiasi mirtimi. Ir kadangi kiekvienas dirginantis veiksnys siekia nualinti, sumažinti, nuslopinti arba sunaikinti bet kokį organinį procesą, esant bet kurio iš šių procesų stiprėjimui, dirginimo atsiradimas dėl dirgiklio patekimo į kūną gali būti kančių ar organinių sutrikimų, atsirandančių dėl tokio [jų veiklos] stiprėjimo, gydymo būdas. Taigi organų uždegimai bei ligos, atsirandančios dėl jų, gali būti gydomi metalų turinčiais dirgikliais, t. y. stibio, gyvsidabrio, švino, arseno ir kt. [junginiais]. Ir atvirkščiai – bet kokia dirginanti liga gali būti sustabdyta skatinant organinius procesus, jei dirginimas nėra toks, kad jis jau [prieš tai] būtų sunaikinęs arba išsekinęs tam tikrą organą ar sistemą, arba jei jis sukelia mirtį prieš tai, kai organiniai procesai dar gali būti sustiprinti, arba jei jo galia yra tokia, kad jokie organinių procesų sustiprinimai negali atsispirti jo poveikiui. Tačiau vis dėlto saugiau, plintant epideminei ligai, išlaikyti visus organinius procesus visiškai veikiančius, kad būtų išvengta dirginimo atsiradimo. Ir sakau visiškai tvirtai – nereikia šių procesų skatinti, nes tai sukels kūno jėgų nusilpimą (collapsus), kartu paskatins dirginimo atsiradimą ir ligos protrūkį.

Prie šio mokslo derėtų pridėti ir tai, kad dirginančios jėgos ne visada ir nebūtinai kyla iš išorės, bet kartais gali atsirasti mūsų pačių organuose ir toliau juose vystytis. Tą sukelia dirginančių jėgų perteklius arba trūkumas. Pavyzdžiui, virškinimo galimybes viršijantis skrandžio pertempimas maistu gali sukelti šio maisto irimą, puvimą dėl jo ilgo gulėjimo skrandyje, o iš tokio suirimo atsirandantys kenksmingi ir dirginantys elementai ir garai yra panašūs į tuos, kurie kyla iš supuvusių organinių medžiagų ar stovinčio vandens, pripildyto tokių būtybių. Jei sugedęs maistas skrandyje nesukelia vėmimo ir nėra pašalinamas, gyvajame kūne gali atsirasti ir įsitvirtinti dirginimas. Panašiai ir neteisingas būtinų gyvenimui išorinių jėgų santykis gali tapti tam tikros organinės veiklos suaktyvinimo ar įsitvirtinimo priežastimi ir sukelti tikrąjį dirginimą. Štai, pavyzdžiui, perdėtas karštis, stiprus pyktis ar piktnaudžiavimas uždegimą sukeliančiais veiksniais gali sustiprinti arba pakeisti tulžies susidarymą, tuomet aštri ir graužianti tulžis gausiais kiekiais pateks į virškinimo traktą ir taps dirginančiąja būtybe bei sukels dirginančią ligą. Tokiu būdu ir akmenys, susidarantys tulžies pūslėje, inkstuose ar šlapimo pūslėje, gali tapti staigaus dirginimo priežastimi. Kūne esančios kirmėlės dažnai būna išorine dirginančia priežastimi toms kūno dalims, su kuriomis jos liečiasi. Tačiau didžiausia ir dažniausia dirginimo sukeltų ligų priežastis yra reikalingų gyvenimui ir sveikatai būtinybių stoka, taigi skurdas, badas, prasti būstai ir drabužiai, šaltis, drėgmė, nevalyvumas, ypač sunkaus darbo metu²¹. Tokiu atveju ne tik kūnas tampa ypač jautrus dirginimui, bet ir nevalyvumas, suspaustas ir uždaras oras, žmonių ar gyvūnų susitelkimas vienoje vietoje sukuria pačią kenksmingiausią dirginančią jėgą. Kita vertus, esant nepakankamam paties organizmo atsinaujinimui, perdėtas sugyvūnėjimas²² lengvai sukelia dirginančių organinių jėgų susidarymą ir plitimą, jos vadinamos kenksmingais garais (effluvia)²³ arba pačiu užkratu (contagium)²⁴, mat jie, būdami ore, gali paveikti visus vienodai arba pereiti nuo sergančiojo sveikam asmeniui per kontaktą su juo arba su jo daiktais. Tai yra pagrindinės ligų, kurios vargina paprastus žmones ir kurios žinomos epidemijų pavadinimu, priežastys. Iš viso to galima daryti išvadą, kad dirginimas iš tiesų yra dažna, drįsčiau teigti, pati dažniausia ligų priežastis, tačiau tai nėra nei padidėjusi, nei sumažėjusi fiziologinė būsena, nors organų veikla gali būti nenormaliai padidėjusi arba sumažėjusi; tačiau ši veikla visada skiriasi nuo fiziologinės [būklės], trumpai tariant, esti patologinė. Taigi dirginimas nepadidina, bet pakeičia organinę veiklą ar veiklas.

Remiantis šiuo mokslu, visas mūsų kančias galima suskirstyti į: 1) organinius trūkumus, 2) ligas. Ligomis vadinu viso kūno ar jo dalių, kuriose organizmo įtampa nėra matoma ar aiški, kančias. Jos atsiranda dėl nenormalaus sužadinimo (morbi abnormis incitationis) arba dėl dirginimo (morbi ab irritamento). Pirmųjų nevadinu ligomis, bet organiniais trūkumais, nes siaurąja prasme visos ligos yra organinės, nes vyksta būtybėse, sistemose, organizuotose arba organizuojančiose jų dalyse; o pirmasis principas, kurį stebiu dėl neteisingo išsekinimo, tėra nenormalus (abnormis) organinis procesas. Tačiau išsamus šio mokslo išdėstymas nebūtų tinkamas šioje vietoje.

Vertė Žustina Bezliapovič

Komentarus parengė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

¹ Francis Glissonas (1597–1677) – britų gydytojas, anatomas, vienas pirmųjų dirginimo (iritacijos) teorijos autorių. Plačiau: Owsei Temkin, „The Classical Roots of Glisson’s Doctrine of Irritation“, Bulletin of the History of Medicine, 1964, t. 38, Nr. 4, p. 297–328.
² Albrechtas fon Halleris (1708–1777) – gydytojas, anatomas ir fiziologas. Remdamasis fiziologiniais eksperimentais, padarė išvadą, kad visi gyvi organizmai pasižymi dirglumu ir susitraukimu. Jautrumą (sensibilitas) jis priskyrė nervų veiklai, dirginimą (irritabilitas) – raumenų veiklai (susitraukimui). Žr. Hubert Steinke, „Irritating Experiments. Haller’s Concept and the European Controversy on Irritability and Sensibility, 1750–90“, Clio Medica, 2005, t. 76, p. 7–343.
³ Hieronymus Davidas Gaubius (1705–1780) – gydytojas ir chemikas, Europos universitetuose XVIII a. pab.–XIX a. pr. dažniausiai naudoto patologijos vadovėlio Institutiones pathologiae medicinalis (1758) autorius.
⁴ Johnas Brownas (1735–1788) – škotų gydytojas, Edinburgo universiteto auklėtinis, braunizmo doktrinos kūrėjas. Plačiau: Ramūnas Kondratas, „The Brunonian Influence on the Medical Thought and Practice of Joseph Frank“, Medical History, 1988, Nr. 8, p. 75–88.
⁵ Keturių organizmo skysčių pusiausvyros reikšmę sveikatai pabrėžė dar Antikos gydytojai. Hipokrato (apie 460–apie 375 pr. Kr.) sekėjams liga buvo ne vieno organo ar organų sistemos pažeidimas, o viso kūno liga, sukelta keturių organizmo skysčių (kraujo, flegmos, juodosios ir geltonosios tulžies) pusiausvyros sutrikimo. Humoralinė teorija klinikinėje medicinoje buvo populiari iki pat XIX a. pab. Žr. Alex Karenberg, „The Greco-Roman world“, Handbook of Clinical Neurology, 2010, t. 95, p. 49–59.
⁶ Medicinos literatūroje XVIII a. pirmoje pusėje įsitvirtinus tokiems terminams kaip „skaidula“, „pluoštas“, „membrana“, „tinklas“, „audinys“, „vibracija“, „tonusas“, „įtampa“, humoralinė teorija pamažu užleido vietą pažangesnei – solidizmo (lot. solidus – tankus, kietas, tvirtas) doktrinai, pabrėžusiai ne skysčių, bet skaidulų, audinių ir organų svarbą organizmo sandarai ir funkcijoms. Plačiau: Hisao Ishizuka, „‘Fibre Body’: The Concept of Fibre in Eighteenth-century Medicine, c. 1700–40“, Medical History, 2012, Nr. 56 (4), p. 562–584.
⁷ Braunizmas (angl. brunonian, brownian medical system) buvo itin populiari XVIII a. pab.–XIX a. pr. medicinos sistema. Geros sveikatos pagrindu laikyta pusiausvyra tarp išorinio dirginimo ir vidinio jaudrumo. Jei stimuliacijos per daug, pasireiškia steninės ligos (esant kraujoplūdžiui, gresiant apopleksijai, ištikus manijos priepuoliams), o jei stimuliacijos per mažai, gresia asteniniai negalavimai (ligonis būna nusilpęs, išsekęs, pvz., sergant įvairiomis karštinėmis, esant melancholijai). Steninėms ligoms gydyti buvo skiriami slopinamieji (saikingas kraujo nuleidimas, vegetariška dieta, vanduo, saikingas vėmimo, prakaitavimo ir viduriavimo skatinimas), asteninėms – stimuliuojamieji (pvz., mėsa, tirštos sriubos, neskiestas vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai, opijus, eteris, kamparas) vaistai ir metodai. Žr. Judith A. Overmier, „John Brown’s Elementa Medicinae: An Introductory Bibliographical Essay“, Bulletin of the Medical Library Association, 1982, Nr. 70 (3), p. 310–317.
⁸ François-Josephas-Victoras Broussais (1772–1838) – prancūzų gydytojas, A. Sniadeckio amžininkas, teigęs, kad kai kurios ligos yra sužadinimo arba stimuliacijos sukelto dirginimo pasekmė, o dirginimo sukeltą uždegimą galima nuslopinti kraujo nuleidimais ir dėlių terapija. Detaliau: J. D. Rolleston, „F. J. V. Broussais (1772–1838): His Life and Doctrines“, Proceedings of the Royal Society of Medicine, 1939, Nr. 32 (5), p. 405–413.
⁹ A. Sniadeckio organinių būtybių sandara bei funkcijos išnagrinėtos jo veikale „Organinių būtybių teorija“. Mokslo istorikų vertinimu, šis A. Sniadeckio opus magnum buvo viena iš pirmųjų ir svarbiausių biochemijos ir fiziologijos sričių pasiekimus atspindėjusių monografijų XIX a. pirmos pusės Vakarų pasaulyje. Žr. J. Śniadecki, Teorya jestestw organicznych, Vilnius: Rubena Rafałowicza, 1838;

A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018; J. Śniadecki, Theory of Organic Beings, Vilnius: Petro ofsetas, 2018.
¹⁰ A. Sniadeckis „Organinių būtybių teorijoje“ teigė, kad „kokioje nors būtybėje kartą prasidėjusios gyvybės išsaugoti ir palaikyti negalima kitaip, kaip tik per nepertraukiamą gyvybinės esybės ryšį su išoriniais gyvybiniais kūnais“. Organinių būtybių gyvybę sukuria, palaiko ir tobulina tam tikra jėga, kuri „veikia neperdirbtą, beformę ir nejautrią materiją, ją organizuoja ir suteikia jai organinę formą“. Detaliau: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018.
¹¹ Pasak A. Sniadeckio, „aplink apsupti gyvybingos žaliavinės arba organizuotos materijos ir ja apsisupdami, nepaliaujamai priimame ją į save iš oro, vandens ir kitų organinių būtybių. Taip priimta ji pereina per eilę organų, kurie ją vieni kitiems atiduoda, ir kur, įvairių gyvūninių skysčių veikiama, ji ištirpsta, pasikeičia ir kaskart stipriau priima gyvūninę prigimtį esybės, į kurią yra įvedama.“ Daugiau: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija.
¹² Procesus, kuriuos skatina organinė jėga, A. Sniadeckis pavadino organiniais. Tai – asimiliacija (nuolatinė materijos, pvz., vandens, maisto medžiagų, absorbcija, virškinimas ir jos perdirbimas į kraują, liaukų vykdoma sekrecija – išskyrų gamyba) bei ekskrecija (šalinimas). Visas gyvenimas yra nuolatinis ir niekada nesiliaujantis organinis procesas arba niekada nesiliaujanti asimiliacija. Žr. R. Kondratas, „Andriejaus Sniadeckio „Organinių būtybių teorijos“ mokslinis kontekstas“, in: A. Sniadeckis, Organinių būtybių teorija, p. 17–45.

¹³ Dirginančiosioms būtybėms A. Sniadeckis priskyrė sunkiųjų metalų druskas, augalinės ir gyvūninės kilmės nuodus, vaistus, mechanines jėgas (sumušimą, lūžį, išnirimą), vidinius veiksnius (sugedusį maistą skrandyje, akmenis, gulinčius tulžies pūslėje, inkstuose ar šlapimo pūslėje, žarnyne besiveisiančias kirmėlės ir kt.), net išorinius veiksnius (skurdą, badą, šaltį, drėgmę, kenksmingus garus, užkratus).
¹⁴ Tačiau bus ir išimčių (aut. past.).

¹⁵ Sensorium commune buvo vadinama vieta galvos smegenyse, kurioje analizuojami visi penki jutimai, į kurią ateina sensoriniai, o išeina motoriniai nervai. Vieni XVIII–XIX a. autoriai kankorėžinę liauką laikė sensorium commune, kiti – pailgąsias smegenis, didžiąją smegenų jungtį, pamato branduolius ar kitas galvos smegenų dalis. Detaliau: Hall Marshall, „Lectures on the theory and practice of medicine“, Lancet, 1838, Nr. 2, p. 129–136.
¹⁶ Žarnyno gaurelių kraujagysles.
¹⁷ Lot. sal petrae – uolų druska. Veikiausiai rašoma apie gydymui naudotas azoto rūgšties druskas. Vilniaus universiteto klinikose XIX a. pr. ligonių gydymui buvo naudojamas sidabro nitratas (vaistas nuo uždegimo ir ėdi medžiaga dirbtinėms opoms odoje atverti) bei kalio nitratas (priešuždegiminis vaistas). Detaliau: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje, Vilnius: Lapas, 2022.
¹⁸ Veikiausiai rašoma apie senąją, dar iš Antikos laikų atėjusią miazmų teoriją (ligas sukelia pūvantys augalai, gyvūnai, blogas oras, nuo pelkių kylantys garai) ir apie contagion, arba seminaria morbi, teoriją (ligos sėklos plinta iš žmogaus žmogui per neplautas rankas, rūbus, tiesioginį kontaktą), kurią pristatė italų gydytojas, atomistas Girolamo Fracastoro (apie 1476–1553). Žr. Norman Howard-Jones, „Fracastoro and Henle: a re-appraisal of their contribution to the concept of communicable diseases“, Medical History, 1977, Nr. 21 (1), p. 61–68.
¹⁹ Antikos gydytojai, pirmiausia – Hipokratas. Jis pabrėžė stebėjimo ir faktų, o ne filosofinių teorijų reikšmę, iškėlė laukiamojo gydymo, principo primum non nocere, o ne aktyvaus, agresyvaus gydymo vertę, pripažino natūralias ligos priežastis, atmesdamas prietarus ir magiškąją, dieviškąją ligų kilmę. Žr. Lois N. Magner, A History of Medicine, Boca Raton: Taylor & Francis Group, 2005.
²⁰ Žr. J. Śniadecki, „O gorączce“, in: M. Baliński (ed.), Dzieła Jędrzeja Śniadeckiego, t. 1, Warszawa: Nakł.

A. E. Glücksberga, 1840, p. 89–128.
²¹ A. Sniadeckis buvo žymaus gydytojo, profesoriaus Johanno Peterio Franko (1745–1821) mokinys. J. P. Frankas, 1804 m. atvykęs dirbti į Vilnių, jau buvo atlikęs savo svarbiausius darbus, davusius pradžią socialinės medicinos, visuomenės sveikatos raidai Pavijoje ir Vienoje. Profesorius teigė, kad didžiausias valstybės turtas yra joje gyvenančių žmonių sveikata, o valstybės klestėjimas labiausiai priklauso nuo gyventojų gausumo, sveikatos ir produktyvumo. Žr. J. P. Frank, „Biography of Dr. Johann Peter Frank, Imperial and Royal Court Councillor, Hospital Director and Professor of Practical Medicine at the University in Vienna, Member of various learned Societies, written by himself“, iš vokiečių k. vertė George Rosen, Journal of the History of Medicine and Allied Sciences, 1948, Nr. 3 (1), p. 11–46.
²² A. Sniadeckio 1840 m. straipsnyje minimas terminas uzwierzęcenie (lenk. zwierzę – žvėris, gyvūnas).
²³ Arba miazmomis, plintančiomis oru.
²⁴ Arba ligos sėklomis, plintančiomis iš žmogaus žmogui.

Sukarikatūrintas memas

Dabartinių Lietuvos politinių įvykių virdulyje radau antraštę: „Nebelieka nieko kito, tik juoktis: internetas ūžia nuo Blinkevičiūtės memų“ („Delfi“). Deja, vietoj straipsnio radau tik kelias jo pavadinimą pakartojančias frazes ir kelis vadinamuosius memus – paveikslėlius, kurie anksčiau būdavo vadinami karikatūromis. Tą pačią dieną ir televizoriaus ekrane išvydau kelis memus, teisingiau sakant, politikus pajuokiančius videomontažus. Tai ir paskatino rašyti šį straipsnį, nes tokie memai su memetika susiję menkai.

Memo sąvokos autorius – britų evoliucinis biologas, Oksfordo universiteto profesorius Richardas Dawkinsas (g. 1941). 1976 m. išleistoje knygoje „Savanaudis genas“ (iš anglų kalbos vertė Elena Belskytė, Vilnius: Kitos knygos, 2021) jis pareiškė, kad egzistuoja ne tik biologinės informacijos vienetai genai, bet ir kultūrinės informacijos vienetai memai. Matyt, šis žodis yra angliško žodžio memento, reiškiančio „atminimas, priminimas“, santrumpa. Nes memas (angl. meme), būdamas kultūrinio paveldo mažiausias elementas, yra glaudžiai susijęs su atmintimi – ši informacija ne tik užfiksuojama ir saugoma, bet ir prisimenama.

R. Dawkinso memų idėja palaipsniui virto memetika – memų mokslinių tyrimų sritimi, arba memų teorija, kuri grindžiama analogija su genetika ir Charleso Darwino evoliucijos teorija. Kurį laiką (1997–2005) net buvo leidžiamas memetikos žurnalas („Journal of Memetics“, http://cfpm.org/jom-emit/issues.html, žiūrėta 2019-02-03). Memų idėją R. Dawkinsas plėtojo ir 2006 m. išleistoje knygoje „Dievo iliuzija“ (iš anglų kalbos vertė E. Belskytė, Vilnius: Vega line, 2010). Šios knygos skyrių „Atsargiai, nesumindyk mano memų“ jis rašė tik tam, kad pasitelkdamas memetikos teiginius įtvirtintų jo vis kartojamą mintį, jog Dievo nėra, o religinis tikėjimas yra proto liga. Pasak jo, religiniai memai yra panašūs ne tik į genus, bet ir į slogos ar kompiuterio virusus. Kadangi virusus siejame su liga ar bent negalavimu, reikia suprasti, kad pati Dievo idėja esanti užkrečiama proto liga. O štai Yuvalas Noah Harari, sekdamas R. Dawkinsu, knygoje „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, Vilnius: Kitos knygos, 2018, p. 227–228) Dievo idėją pavadino ne tik proto liga, bet ir žmonių protuose gyvenančiu mentaliniu parazitu.

Paminėtose knygose memai apibūdinami tik kaip kultūrinės informacijos vienetai, analogiški biologinės informacijos vienetams genams, ir nė žodžiu neužsimenama, kad memus reikia suprasti tik kaip satyrinį, komišką informacijos vienetą. Deja, dabar memas suprantamas būtent taip: pamėgdžiojimas, karikatūra, iškreipti žodžiai arba melodija, pašiepiantis kompiuterinis montažas, pajuokianti frazė ir panašiai. Tad memo sąvoka tapo iškreipta, suvulgarinta. Man, šiek tiek susipažinusiam su memetika, šis išgirstas žodis net ausį rėžia.

Memetika, mokslas ir ateizmas

Bet svarbiau yra kas kita. Stebėtis tuo, kad R. Dawkinsas yra aršus ateistas, neverta – kiekvienas žmogus turi savąją tikrovės sampratą ir ją vienaip ar kitaip skleidžia bei gina. Stebėtis reikia tik tuo, kad savus įsitikinimus šis ateistas bando grįsti mokslo pasiekimais ir tą darydamas daro daugybę klaidų. Į tai atkreipė dėmesį nemažai žinomų mokslo žmonių, taip pat ir teologai, filosofai (https://lt.wikipedia.org/wiki/Richard_Dawkins). Netgi manoma, kad pretenduojanti į mokslinį statusą memetika yra išvis nežinia kas (https://lt.wikipedia.org/wiki/Memetika).

Tokie vertinimai ne iš piršto laužti. Bet liko nepastebėtas dar vienas itin keistas memetikos bruožas: mokslu (genetika ir evoliucijos teorija) grindžiama memetika greičiau panaši ne į mokslą, o į… okultizmą.

Memetikos autorius aukština mokslą ir tvirtina, kad religinis tikėjimas ardo mokslo pagrindus, kad Dievas esąs infantilių (t. y. neatsikračiusių nebrandaus suvokimo ir vaikiškų fantazijų) žmonių, taip pat ir kai kurių mokslininkų, iliuzija. Pasak R. Dawkinso, Romos katalikų intelektas esąs mažesnis nei normalus („Dievo iliuzija“, p. 187), o religinės ir mistinės patirtys, kaip ir magija, mantika, astrologija, parapsichologija, burtai ir t. t., – tik sutrikusios psichikos ir infantilios fantazijos padariniai (ten pat, p. 15, 26, 36–37, 108, 111, 118–151, 156–173, 206).

Mokslo ir religijos, o ypač mokslo ir mistikos supriešinimas – ne R. Dawkinso „išradimas“. Jis tik savaip pakartoja pozityvistinės filosofijos pradininko Auguste’o Comte’o (1798–1857) teiginius: mokslas tiria tik realius objektus ir reiškinius, tik protui prieinamus, o ne paslaptingus dalykus ir atsiriboja nuo miglotų; mokslas privalo tirti tik grynus empirinius faktus ir orientuotis į naudingus dalykus, kurie pagerintų žmonių gyvenimą. A. Comte’o mintis išplėtojo britų matematikas, antropologas, sociologas, eugenikos pradininkas Karlas Pearsonas (1857–1936). Pasak šio scientizmo pradininko, tikrąjį žinojimą teikia tik mokslas, o tikrasis mokslas – gamtotyra; mokslas nesuderinamas ne tik su religija, mistika, bet ir su metafizika (filosofija); tikroji religija yra mokslas, tikrieji dvasininkai – mokslininkai.

Nors pradedant XX a. viduriu dalis mokslininkų ir teologų ėmė siekti dialogo, o kai kurie net bando mokslo žinias integruoti į religinį tikėjimą, R. Dawkinsas tvirtai laikosi A. Comte’o bei K. Pearsono išsakytų pažiūrų ir visomis išgalėmis garbina mokslą, smerkia „miglotus ir paslaptingus dalykus“. Bet memetikoje, nors vargu ar jis pats tai įtaria, atsiriboti nuo miglotų ir paslaptingų dalykų jam nepavyksta. R. Dawkinso memetika yra bene migločiausios ir paslaptingiausios mistikos atmainos okultizmo bent jau pamėgdžiojimas, savotiškas okultizmo memas. Tą nesunku pastebėti lyginant svarbiausius memetikos ir okultizmo teiginius.

Kas ji, toji memetika?

Kaip minėta, R. Dawkinsas memus apibūdina kaip analogiškus genams kultūrinės informacijos vienetus, kuriuos vienas protas perduoda kitam arba kuriais (kaip ir virusais) užsikrečiama. Memai dauginasi replikacijos būdu, panašiai kaip replikacijos (ląstelių sintezės prieš jų dalijimąsi) būdu dauginasi DNR (deoksiribonukleorūgštis), kurioje yra užkoduota genetinė informacija.

Memai, pasak R. Dawkinso, yra ne tik kultūrinės informacijos, bet ir kultūrinio paveldo elementai. Jų esama įvairių: socialiniai (pavyzdžiui, liberalizmo ar komunizmo, konservatizmo ar egalitarizmo idėjos), religiniai (pavyzdžiui, krikščioniška ar islamo religija), moksliniai (pavyzdžiui, mechaninis ar kvantmechaninis pasaulėvaizdžiai), tautiniai (pavyzdžiui, lietuviškas, rusiškas, vokiškas, ispaniškas naratyvai apie savus tautą gelbėjusius didvyrius) ir t. t. Kai kurie iš tų memų yra „sveiki“, konkrečiu istoriniu laikotarpiu padedantys individams ir / ar visuomenės grupėms (šeimoms, tautoms, politinėms partijoms ir pan.) išgyventi, kai kurie – „patologiniai“, griaunantys, ardantys ne tik žmogaus asmenybę, bet ir esamas socialines struktūras. Be abejo, apie memų „sveikumą“ ar „patologiją“ sprendžia tik tais memais (vienokiomis ar kitokiomis idėjomis) užsikrėtę žmogiški protai.

Sociologijoje ir filosofijoje savotiškas memo analogas yra gan neseniai pradėtas vartoti socialinio kodo terminas. Bet jis niekaip nesiejamas su replikacija bei darvinistine evoliucija ir yra suprantamas kaip žmogaus mentalinėse struktūrose giliai užsifiksavusi socialinė informacija, kuri turi įtakos žmogaus psichinėms savybėms, gyvenamojo pasaulio suvokimui, veikia jo elgesio šablonus (modelius). Tai, kas pavadinta socialiniu kodu, pasak vieno iš analitinės lingvistikos pradininkų Noamo Chomsky (g. 1928), kyla iš nesąmoningo, spontaniško kalbinės aplinkos įsisavinimo pačioje ankstyviausioje vaikystės stadijoje. Šiame žmogaus amžiaus tarpsnyje ne mažesnę įtaką turi ir nesąmoningai įsisavinta daiktiška kultūrinė aplinka, taip pat ir valingais ar nevalingais judesiais pasireiškiantis motinos ir tėvo elgesys. Bet tuo socialinio kodo bei memo panašumas ir baigiasi.

Memetika tvirtina, kad tarp skirtingoms ir net panašioms idėjoms atstovaujančių memų vyksta nuolatinė kova. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms stipresni memai išnaikina arba labai susilpnina silpnesnius, bent jau stabdo jų dauginimąsi, plėtrą. Memai kooperuojasi, buriasi į memosporomis (analogiškomis augalų sėkloms ar organizmų sporoms) vadinamas sistemas, kurių paskirtis – pasėti, paskleisti ir plėtoti memų turinį, o paprasčiau sakant, perteikti savąsias idėjas, išmokyti, išugdyti. Vaikystėje tai vyksta namų aplinkoje, vaikų darželiuose, mokyklose ir t. t.

Kur kas svarbesnis memų kooperacijos tikslas – pagal panašumą sukurti memų kompleksus, kurie leistų kolektyviai ginti savo interesus, plėtotis, kovoti su kitais memų kompleksais. Ši kova analogiška Charleso Darwino teiktai biologinei evoliucijai – natūralioms individų ir jų rūšių atsitiktinėms mutacijoms, replikacijoms, atrankai ir adaptacijai, t. y. gebėjimui prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Išlieka tik tie memai, kurie sugeba daugintis geriausiai, bet nebūtinai yra naudingiausi žmonėms. O kiti arba visiškai išnyksta, arba toje kovoje reikšmingai pakinta, arba laimėjusių memų yra absorbuojami (tampa jų dalimi). Vienintelis skirtumas tarp genų ir memų regimas tas, kad šioje evoliucinėje kovoje genai sąveikauja medžiagiškai, o memai – mentališkai, pasinaudojant tiek prigimtinėmis informacijos priėmimo ir perdavimo priemonėmis (kūno ir verbaline kalba), tiek technologijomis (laužų liepsnomis ar būgnų bildesiu, piešiniais, raštu, telefonais, kompiuterine technika ir pan.).

Visi šie teiginiai gal ir nestebintų, nes prie evoliucijos teorijos jau esame pripratę. Bet stebina tai, kad memus, memosporas ir memų kompleksus R. Dawkinsas bei jo sekėjai traktuoja kaip savarankiškas idealias esybes. Ir būtent tai memetiką daro itin panašią į okultizmą, su kurio įvairiomis apraiškomis R. Dawkinsas aršiai kovoja.

Okultizmo esmė

Okultizmą (lot. occultus – slaptas, paslėptas) ir tokias mistikos atmainas kaip ezoterika ir hermetizmas sieja jau jų pavadinimuose užkoduotas slaptumas, sandarumas, uždarumas, prieinamumas tik siauram pašvęstųjų ratui arba specialiai apmokytiems asmenims, bet kiekvienas iš tų mokymų turi savo specifinius bruožus, savo istoriją, todėl juos tapatinti nedera. Juo labiau okultizmo nedera tapatinti (kaip, deja, yra daroma) su teosofija, antroposofija, hermeneutika. Pastaroji, pavyzdžiui, yra tik viena iš filosofijos krypčių, o Rytų misticizmo idėjomis persunkti teosofiniai ir antroposofiniai mokymai bent savo ištakose nuo daugelio okultizmo praktikų atsiribojo. Ne ką geriau, kai okultizmas tapatinamas su magija, demonologija, satanizmu, šamanizmu, spiritizmu, kaip ir su astrologija, chiromantija, numerologija, ekstrasensorika, net su parapsichologija, kuri yra ne kas kita, kaip (tegul ir pseudomokslu vadinama) su magija ir mantika siejamų paranormalių reiškinių tyrimų sritis. Kita vertus, visi šie mokymai bei jų praktikos yra glaudžiai susiję, tad stebėtis jų painiojimu gal ir neverta. Okultizmą geriausiai būtų apibrėžti kaip ganėtinai naują magijos ir mantikos teoriją bei jos taikymą praktikoje. Be abejo, toks apibrėžimas turi prasmę tik žinant, kas yra ta magija ir mantika.

Magija – tai pažeidžiantis žinomus gamtos dėsnius betarpiškas (be fizinės jėgos ir techninių priemonių) mintinis, jausminis ar specialiais simboliniais veiksmais atliekamas poveikis aplinkai ir / ar žmonėms. Pagal poveikio paskirtį (siekiamus tikslus) ji skirstoma į juodąją (kenkiančią žmogui), baltąją (padedančią žmogui) ir pilkąją (neutralią). Mantika – tai būrimas iš įvairių ženklų siekiant sužinoti praeities (retrokognicija) ar ateities (prekognicija) įvykius. Jos rūšių labai daug, jai priklauso ir paminėtos astrologija, chiromantija, numerologija.

Magijos ir mantikos ištakos siekia neatmenamus laikus. O okultizmas kaip savotiška magijos ir mantikos teorija ėmė formuotis tik XIX a., nors patys okultistai savo mokymo ištakas regi su senovės Egiptu siejamo mitinio Hermio Trismegisto mokyme, gal net Mozės laikais pradėjusioje formuotis kabalistikoje, Pitagoro filosofijoje ir t. t. Šiuolaikinio okultizmo pradininku yra laikomas prancūzų rašytojas Eliphas Lévi Zahedas (tikr. Alphonse-Louis Constant, 1810–1875), garsiausiu „juoduoju magu“ ir okultistu – britas Alisteris Crowley (1875–1947). Būtent jam turime būti „dėkingi“ už tai, kad į okultizmą pradėta žvelgti itin nepalankiai, jis imtas tapatinti su pačiomis bjauriausiomis juodosios magijos atmainomis, satanizmu. Bene išsamiausiai okultizmo idėjų ištakas ir raidą enciklopedinio pobūdžio knygoje „Visų laikų mistiniai mokymai“ aprašė JAV mistikas Manly Palmeris Hallas (1901–1990). Toliau pasiremsiu ir juo, bet glausčiausiai ir aiškiausiai okultizmo idėjas 1907 ir 1911 m. Sankt Peterburge išleistose knygose „Okultizmas ir magija“ bei „Okultizmas“ perteikė S. Tucholka ir slapyvardžiu Barle pasivadinęs XIX a. pabaigos okultistas. Dabar jie jau pamiršti, „visažinėje“ Vikipedijoje jų pavardžių neradau. Pamatinė okultizmo sąvoka yra astralinis pasaulis arba astralinis planas, dažnai vadinamas tiesiog astralu. Tai – tarpinė sritis, esanti tarp idealaus dvasinio ir materialaus kūniško pasaulių. Platono filosofijoje ši tarpinė sritis vadinama Demiurgu, gnostikų filosofijoje – eonais ir jų pilnatve pleroma, neoplatonikų filosofijoje – Vienio hipostazių sklaida.

Pasak Barle, pozityvūs mokslai tiria gamtą ir visuomenę, metafizika ir teologija gilinasi į pirmines priežastis ir ieško pirminės nematerialiosios priežasties Dievo, o okultistai užsiima astralinio pasaulio tyrimais, ir šiuo požiūriu okultizmas yra ne mažiau griežtas mokslas nei fizika ar kiti gamtos mokslai. Okultistai pripažįsta, kad egzistuoja antgamtė, bet pati savaime ji jiems nerūpi. Jų tikslas – ištirti tarpinę sritį, sujungti fiziką su metafizika ir taip valdyti materiją bei joje veikiančias jėgas žmogaus ir žmonijos labui.

Astralinio pasaulio, arba astralo, sąvoka kildinama iš Pitagoro filosofijos, reikšmingai veikusios ne tik Platoną, bet ir gnosticizmą, neoplatonizmą, hermetizmą, įvairias krikščioniškos mistikos atmainas. Pasak Pitagoro, egzistuoja trys pasauliai – aukščiausiasis, aukštasis (arba vidurinis, tarpinis) ir žemasis (arba materialusis), kuriame gyvename ir mes, žmonės. Aukščiausiasis pasaulis esąs grynai dvasinis, savo dvasia persmelkiantis ir valdantis vidurinį ir žemąjį pasaulius. Dabar sakytume, kad tai – dieviškasis, Dievo pasaulis. Vidurinis tarpinis pasaulis esąs nemarių idealių esybių, kurios dabar vadinamos daiktų ir reiškinių esmėmis arba archetipais, pasaulis. Jį Pitagoras pavadino astraliniu, t. y. žvaigždiniu (gr. astron – žvaigždė). Neretai jį vadina ir eteriniu. Pasak graikų mitologijos, eteris esąs skaidriausias viršutinis oro sluoksnis, kuriame gyvena dievai. Viduramžių alchemikai manė, kad eteris yra visą gamtinio pasaulio erdvę užpildanti ir viską persmelkianti absoliučiai elastinga terpė. Šis terminas įsiskverbė ir į fiziką, gan ilgai buvo manyta, kad radijo bangos sklinda būtent eteryje. Tai, ką Pitagoras pavadino astraliniu pasauliu, o alchemikai eteriu, dabar dažniau vadinama subtiliąja materija ir siejama su vadinamaisiais biolaukais, energoinformaciniais laukais ir pan.

Okultistai Pitagoro teikto aukščiausiojo pasaulio atsisakė, jį sutapatindami su astralinio pasaulio aukštesniuoju planu (dvasia). Astralinis pasaulis, pasak jų, yra sudarytas iš subtiliosios materijos ir ją valdančios dvasios („aukščiausių grynų idėjų“). Subtilioji materija yra viską persmelkianti terpė, kuri suvienija materialius procesus su idealiais (dabar neretai sakoma: suvienija fizinius laukus su juose simbolių, kodų pavidalu esančios informacijos turiniu). Astralinio pasaulio subtilioji materija valdo „grubiojoje materijoje“ vykstančius procesus. Astralinis pasaulis ganėtinai sudėtingas. Jame egzistuoja elementaliai (gamtos ir stichijų dvasios), astroidėjos (žmonių mintys, vaizdinai, emocijos, troškimai ir pan.) ir agregorai (kolektyvios žmonių bendruomenių dvasios, arba kolektyvios idėjos).

Kiekviename iš jų, pasak okultistų, egzistuoja ganėtinai daug specifinių astralinių esybių, turinčių savus pavadinimus. Pavyzdžiui, vieni gamtos ir stichijų elementaliai pavadinti elfais, kiti – undinėmis, dar kiti – gnomais, salamandromis ir t. t. Astroidėjų, kurios dauginasi dėl astralinių matricų, pasaulyje egzistuoja be galo daug skirtingų minčių, vaizdinių, emocijų ir t. t., tarp jų ir itin blogos, kenksmingos astroidėjos – lervos, kurias gimdo žmogiškos aistros ir negatyvūs jausmai (neapykanta, keršto troškimas ir pan.). Krikščionybėje, pasak okultistų, lervos dažnai buvo siejamos su „velnio apsėdimu“, „vampyrizmu“ ir pan.

Pagal panašumą astroidėjos buriasi ir jungiasi į agregorus. Manoma, kad ši sąvoka kilusi iš agregato kaip mechaninio dalių ir detalių, net kelių mašinų ar prietaisų sudėtingo junginio (komplekso) sampratos – technikos pažanga paveikė net okultistus. Beje, ta įtaka regima ir astralinės matricos sąvokoje – matrica suprantama kaip technikoje vartojamas štampas, kurio forma atitinka dauginamą detalę. Agregorų irgi esama pačių įvairiausių – tautiniai, religiniai, etiniai, estetiniai, socialiniai, politiniai ir t. t. Astroidėjų jungimosi į agregorus tikslas – pagal panašumą sukurti tokius astroidėjų kompleksus, kurie būtų pajėgūs kolektyviai ginti savo interesus, didinti savo galią ir plėsti įtaką aplinkai. Tarp panašių agregorų (pavyzdžiui, tarp tautinių, religinių, politinių ir t. t.) nuolat vyksta kova. Laimi stipresni, o silpnesni arba visiškai išnaikinami, arba iš dalies įtraukiami į laimėjusį. Dažniausiai taip vyksta karų metu, bet ne vien jų. Pavyzdžiui, bent jau Europoje krikščioniškas agregoras išstūmė, išnaikino daugumą politeistinių agregorų, tačiau kai kurie jų elementai išliko ir krikščionybėje.

Memetika: iš tiesų mokslas ar okultizmo atmaina?

Dabar jau galima memetikos terminus ir pagrindines idėjas palyginti su okultizmu. Tai, kas memetikoje vadinama religiniais ar tautiniais memais, okultizme vadinama religinėmis ar tautinėmis astroidėjomis. Tai, kas memetikoje vadinama patologiniais memais ar net mentaliniais parazitais, okultizme vadinama lervomis. Tai, kas memetikoje vadinama memosporomis, okultizme vadinama astralinėmis matricomis. Tai, kas memetikoje vadinama memų kompleksais, okultizme vadinama astroidėjų kompleksais, arba agregorais. Memetika tvirtina, kad tarp memų ir jų kompleksų nuolat vyksta kova, bet tą patį, kalbėdami apie astroidėjas ir agregorus, teigia ir okultistai. Ne tik memais, bet ir astroidėjomis užsikrečiama, ne tik memai, bet ir astroidėjos dauginasi, plinta, o ir žūsta. Esant tam tikroms sąlygoms ne tik memai, bet ir astralinės esybės dėl to, kad žmogaus protas turi galimybę valdyti kūną ir veikti fiziškai, materializuojasi. Memai, memosporos ir memų kompleksai memetikoje traktuojami kaip nepriklausančios nuo žmogaus kūno savarankiškos idealios esybės. Lygiai tą patį teigia okultistai kalbėdami apie astroidėjas, astralines matricas ir agregorus.

Tad kuo memetika skiriasi nuo okultizmo? Peršasi atsakymas, kad niekuo, nebent tik terminais. Tą išgirdęs R. Dawkinsas tikriausiai ne tik nustebtų, bet ir didžiai įsižeistų – okultizmas (kaip ir visi ezoteriniai, mistiniai mokymai) jam yra atgrasus. Nors „Dievo iliuzijoje“ jis išvardino daugybę, jo manymu, absurdiškų misticizmo atmainų, okultizmo net nepaminėjo.

O be reikalo. Jeigu R. Dawkinsas būtų okultizmu bent šiek tiek pasidomėjęs, jis sužinotų, kad lygiai kaip jis bei kiti ateistai, taip ir okultistai visiškai netiki stebuklais, o į antgamtę žvelgia gana atsainiai, bent jau nemano, kad to, kas vadinama stebuklais, šaltinis yra antgamtėje. Jie įsitikinę, kad dauguma reiškinių, kuriuos žmonės sieja su antgamte, priklauso materialiai gamtinei sričiai ir tam, ką jie vadina astralu arba subtiliąja materija. Tie reiškiniai, pasak okultistų, kol kas yra labai menkai ištirti arba išvis neištirti, ir tik todėl jie vadinami stebuklais. Tą patį, tik neminėdamas astralo bei subtiliosios materijos, teigia ir R. Dawkinsas.

R. Dawkinsas įsitikinęs, kad memetika yra toks pat rimtas mokslas, kaip bet kuris gamtinis ar socialinis mokslas. Okultizmo teoretikas Barle tą patį sako apie okultizmą – jis esąs toks pat griežtas mokslas, kaip ir kiti. R. Dawkinsas įsitikinęs, kad mokslo paskirtis – ne tik pažinti gamtą, žmogų ir visuomenę, bet ir pritaikyti ar net pertvarkyti gamtą žmogaus ir žmonijos reikmėms, pagerinti žmonių gyvenimą. Bet ir okultistai siekia to paties – valdyti gamtą bei joje veikiančias jėgas tik žmogaus ir žmonijos labui. Tad kas ta memetika – mokslas ar okultizmo atmaina?

Memetika ir archetipinis mąstymas

Šis klausimas verčia susimąstyti. Galima net įtarti, kad R. Dawkinsas okultizmo teiginius nuplagijavo, tik pavartojo savus terminus. Arba tarti, kad memetika yra okultizmo memas, t. y. pamėgdžiojimas. Bet manau, kad taip nėra. Vargu ar R. Dawkinsas okultizmu domėjosi. Kita vertus, jau seniai žinoma, kad tos pačios idėjos, tik išsakomos skirtingais simboliais arba kalba, bemaž vienu metu gali kilti vienas kito nepažįstančių asmenų protuose. Ryškiausias to pavyzdys – integralinio ir diferencialinio skaičiavimo sukūrimas. Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas šį skaičiavimą paskelbė 1675 m., o Isaacas Newtonas – tik 1704 m. Bet I. Newtonas jį sukūrė kur kas anksčiau, nei paskelbė, ir britų bei vokiečių mokslo istorikai ilgai ginčijosi, kuris iš jų yra tikrasis integralinio ir diferencialinio skaičiavimo pradininkas. G. W. Leibnizas netgi buvo apkaltintas plagijavimu, ir tik po daugelio metų paaiškėjo, kad šie abu iškilūs mokslininkai skaičiavimą sukūrė visiškai nepriklausomai vienas nuo kito ir beveik vienu metu. Skyrėsi tik jų pavartoti matematiniai simboliai ir pavadinimas – I. Newtonas jį vadino ne integraliniu ir diferencialiniu skaičiavimu, o fliuksijų ir fliuentų metodu. Tad, vaizdžiai sakant, diferencialinio ir integralinio skaičiavimo idėja jau „tvyrojo ore“, ir liko tik ją pasiimti. Būtent tą ir padarė tam pasiruošę du žmonės.

Tai gal R. Dawkinsas ir okultistai irgi nepriklausomai vieni nuo kitų pasisėmė žinių iš to paties, tik skirtingai pavadinto šaltinio – savarankiškų tapusių idealių esybių, kurias R. Dawkinsas pavadino memais, o okultistai – astroidėjomis, komplekso? Gal memetika ir okultizmas panašūs tiktai todėl, kad abu šie mokymai grindžiami tais pačiais kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje egzistuojančiais archetipiniais principais?

Atsakymo aš neturiu, bet pamąstyti verta. Bent jau todėl, kad Carlo Gustavo Jungo teikta kolektyvinė pasąmonė, su kurios buvimu lyg jau ir susitaikėme, kažkuo primena agregorus ar memų kompleksus…

1846–1848 m. Kauno ir Vilniaus gubernijų privačiuose dvaruose buvo įvesti vadinamieji privalomieji inventoriai, kuriuose buvo registruojamas dvarui priklausiusių valstiečių valdomas turtas, jiems skirtos žemės dydis, einamos darbo prievolės (lažas) ir dvarui mokami mokesčiai. Jau 1847 m. dauguma gubernijų dvarų savininkų sudarė detalius ar menkiau tikslius savo dvarų inventorius. Palankų inventorių sudarymo laiką lėmė ir ta aplinkybė, kad, diskutuodami apie artėjantį baudžiavos panaikinimą ir laisvę, dvarų savininkai buvo suinteresuoti jų įbaudžiavintų asmenų disponuojamo turto aprašais. 1861 m. panaikinus baudžiavą kiek vėliau paskelbta žemės reforma palietė maždaug 22 milijonus valstiečių ir apie 100 000 dvarų visoje Rusijos imperijoje. Tačiau žemės reforma buvusiems baudžiauninkams numatė skirtingas sąlygas centrinėje Rusijoje ir vakarinėse imperijos gubernijose, įskaitant Lietuvą. Lietuvos dvarų valstiečiams buvo numatyta atiduoti išsipirkti tą dirbamos žemės plotą, kurį valdė iki baudžiavos panaikinimo. Papildomai Lietuvos valstiečiai gavo maždaug 24 proc. žemės daugiau ir ją galėjo išsipirkti rinkos kaina, kitaip nei centrinės Rusijos valstiečiai, susimokėję už žemę maždaug 47 proc. daugiau. Tad įbaudžiavintiems Kauno ir Vilniaus gubernijų valstiečiams jų naudojamos žemės dydis ir detalus turto sąrašas turėjo lemiamą įtaką namų ūkių ir šeimų ekonominei gerovei dešimtmečiais po inventorių sudarymo ir baudžiavos panaikinimo.

Po daugiau nei šimto penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės istorijos archyve išsaugoti 1847 m. dvarų inventoriai leido surinkti ir atliekant šį projektą tirti informaciją apie namų ūkius iš buvusių 4 Vilniaus ir 5 Kauno gubernijų apskričių (rus. ujezd). Istorinėje Kauno gubernijoje iš Ukmergės (Vilkomir), Zarasų (Novo Aleksandrovsk), Panevėžio (Ponevež), Raseinių (Rossieny), Šiaulių (Šavli) apskričių. Vilniaus gubernijoje iš Vilniaus (Vilenski), Ašmenos (Ašmenski), Lydos (Lydski), Dysnos (Dysnenski) apskričių. Gautas rinkinys apima 19 917 asmenų, gyvenusių 483 Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimuose 3 600 valstiečių namų ūkių, duomenis. Dviejų Lietuvos gubernijų valstiečių gyvenimo aplinkybės buvo analizuojamos remiantis keliolika demografinių charakteristikų ir socioekonominių kintamųjų. Pagrindiniai jų buvo asmens vardas, pavardė, ryšys su namų ūkio galva, amžius, valstiečio kategorija, dirbančių ir nedirbančių asmenų namų ūkyje skaičius ir lytis, namų ūkio pastatai (gyvenamieji ir ūkiniai), gyvulių rūšis ir skaičius (arkliai, galvijai, karvės, avys ir ožkos, kiaulės), aviliai, sodybinė žemė, ariamos žemės kiekis ir jos kokybė pagal tris kategorijas, taip pat valstiečių naudojamų pievų kiekis ir jų kokybė, mokesčiai už kiekvieną žemės rūšį (rubliais ir kapeikomis), bendruomeninių prievolių statybose ir sėjoje dienos. Inventoriuose valstiečiai buvo priskiriami tam tikrai kategorijai, nuo kurios priklausė atitinkamo dydžio mokesčiai ir lažas.

Namų ūkis buvo esminė šio istorinės demografijos tyrimo apie praeities šeimas kategorija. Jo metu nustatėme, kad iki baudžiavos panaikinimo Kauno ir Vilniaus gubernijose išsiskyrė penki valstiečių namų ūkių tipai: branduolinis / paprastas namų ūkis, kuriame gyveno tik sutuoktiniai ir jų vaikai arba našlys (-ė) su vaikais (branduolinio / paprasto namų ūkio požymis – santuokinis ryšys (arba formaliai neįteisintas) ir jo pagrindu atsirandantis tiesioginis biologinis / kraujo ryšys (tėvai ir vaikai); išplėstinis namų ūkis, kuriame gyveno viena sutuoktinių pora (su vaikais ar be vaikų) ir vieniši giminaičiai ir / ar nesukūrę šeimos broliai / seserys; sudėtinis namų ūkis, kurio esminis požymis – daugiau nei vienos šeimos gyvenimas viename namų ūkyje (po vienu sudėtinio namų ūkio stogu galėjo sugyventi branduolinė ir išplėstinė šeimos); pavienių brolių / seserų namų ūkis; vieno asmens namų ūkis.

Atliekant tyrimą gauti duomenys byloja apie vyravusius tris namų ūkių tipus Kauno ir Vilniaus gubernijose. 1847 m. abiejose gubernijose branduoliniai / paprasti namų ūkiai sudarė 36,2 proc., o sudėtiniai namų ūkiai – 34,4 proc. Išplėstinių namų ūkių dalis abiejose gubernijose buvo kur kas mažesnė – 21,3 proc. Vieno asmens ir pavienių brolių / seserų namų ūkiai buvo reti ir sudarė labai nedidelį procentą. Iš dalies šie duomenys patvirtina ankstesnes lietuvių šeimos istorikų, taip pat užsienio istorinės demografijos specialistų išvadas apie Lietuvą kaip pereinamąją zoną, kuriai nebūdingi išimtinai sudėtiniai namų ūkiai, išplitę centrinėje carinės Rusijos teritorijoje ir priskirtini „rytietiškam“ demografiniam modeliui. Akivaizdu, kad branduoliniai / paprasti namų ūkiai, kaip modernių Vakarų ir Šiaurės Europos visuomenių bruožas, buvo būdingi XIX a. Lietuvai ir sudarė atsvarą sudėtiniams kelių po vienu stogu gyvenančių šeimų ūkiams.

Kita vertus, žvilgsnis į detalesnį teritorinį namų ūkių pasiskirstymą gubernijose nurodo tam tikras demografines tendencijas. Branduoliniai / paprasti namų ūkiai sudarė panašų procentą abiejose gubernijose: Kauno gubernijoje 35,7 proc., Vilniaus – 36,6 proc. O „rytietiško“ modelio sudėtiniai namų ūkiai akivaizdžiai vyravo Vilniaus gubernijoje, kur jų buvo apie 39,4 proc., o Kauno gubernijoje – 29,8 proc. Išplėstiniai namų ūkiai, kurių buvo mažiausia dalis (21,3 proc.), gubernijose taip pat pasiskirstė netolygiai. Kauno gubernijoje išplėstiniai ūkiai sudarė 24,3 proc., o Vilniaus gubernijoje jie sudarė mažiausią visų namų ūkių dalį – 18,1 proc.

Tęsdami projektą, atlikome tolesnę analizę ir klausėme, kaip išskirti namų ūkių tipai koreliuoja su jų materialine gerove. Kurie namų ūkių tipai (branduolinis / paprastas, sudėtinis, išplėstinis) buvo materialiai pajėgesni, o jų gyventojai geriau aprūpinti ir galbūt galėjo turėti kiek įvairesnių perspektyvų?

1847 m. privalomųjų inventorių duomenis apdorojus mašininio mokymo matematiniu K-vidurkių algoritmų metodu, paaiškėjo, kad nė vienas iš trijų namų ūkių tipų negali būti vienareikšmiškai įvardijamas kaip buvęs ekonomiškai pajėgiausias. Visgi analizė patvirtino, kad kas antras išplėstinis namų ūkis, kas trečias branduolinis / paprastas ir tik kas ketvirtas sudėtinis namų ūkis buvo ekonomiškai efektyvesni, vertinant įvairias materialines kategorijas (žemės dydį, mokamus mokesčius, laikomus gyvulius, turimus pastatus ir kt.). Išplėstiniai namų ūkiai buvo pranašesni ir skirstydami materialinius išteklius kiekvienam savo nariui. 1847 m. Kauno ir Vilniaus gubernijose šio tipo namų ūkiuose kiekvienam vyresniam nei 14 metų gyventojui vidutiniškai teko didžiausia dirbamos žemės, arklių, galvijų, kiaulių, karvių, avių ir ožkų dalis.

Mokslinėje istorinės demografijos literatūroje samdomi darbininkai ir tarnai yra svarbūs namų ūkio ekonominio pajėgumo rodikliai. Priešingai, XIX a. Kauno ir Vilniaus gubernijose samdyti bernai ir mergos buvo nepalyginti dažniau sutinkami materialiai silpnesniuose branduoliniuose / paprastuose namų ūkiuose – juos samdė 41 proc. tokių ūkių – nei ekonomiškai pajėgesniuose išplėstiniuose, kur darbo rankas samdė tik 27 proc. šių ūkių. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad išplėstinių namų ūkių šeimininkai lauko ir namų darbams naudojo po tuo pačiu stogu gyvenančius savo giminaičius. Po baudžiavos panaikinimo carinė administracija įteisino buvusiems baudžiauninkams jų kultivuotus žemės plotus, todėl neatsiskyrusio vienišo brolio / sesers žemės dalis faktiškai tapdavo išplėstinio, t. y. vedusio brolio ar ištekėjusios sesers, namų ūkio nuosavybe. Kauno ir Vilniaus gubernijose 11,8 proc. išplėstinių namų ūkių gyveno 15 metų ir vyresni šeimininkų broliai / seserys ir 9,8 proc. išplėstinių namų ūkių gyveno 20 metų ir vyresni šeimininkų broliai / seserys. Nevedusių brolių / neištekėjusių seserų, vyresnių kaip 30 metų, abiejose gubernijose fiksuojama maždaug perpus mažiau – 3,7 proc. Išstumti į bežemių kategoriją ir sukūrę šeimą, bedaliai neišvengiamai papildydavo vidutiniškai materialiai silpniausią branduolinių / paprastų namų ūkių kategoriją. Lyginant su visa išplėstinių namų ūkių populiacija (ne procentiškai), Kauno gubernijoje vienišų asmenų, gyvenančių savo vedusių brolių / ištekėjusių seserų namų ūkiuose, buvo tris kartus daugiau nei Vilniaus gubernijoje.

Statistiškai vertinant, XIX a. viduryje Kauno ir Vilniaus gubernijose beveik tolygiai vyravo nedideli branduoliniai, vienos šeimos namų ūkiai ir taip pat sudėtiniai namų ūkiai, kuriuose po vienu stogu gyveno kelios šeimos. Tačiau Vilniaus gubernijoje buvo didžiausias procentas materialiai silpnesnių branduolinių / paprastų namų ūkių ir mažiausias procentas sąlygiškai materialiai pajėgesnių išplėstinių namų ūkių. Ilgesnėje laiko perspektyvoje po baudžiavos panaikinimo materialiai pajėgesni namų ūkiai atvėrė didesnes savišvietos galimybes ir turėjo įtakos ten gyvenančių vyrų, moterų ir vaikų edukacinėms perspektyvoms. Veikiausiai neatsitiktinai XIX a. pabaigoje vyrų ir moterų raštingumas abiejose Lietuvos gubernijose gana ryškiai skyrėsi. Pirmojo visuotinio 1897 m. Lietuvos gyventojų surašymo (carinės imperijos gyventojų surašymo) duomenimis, Kauno gubernijoje raštingumas siekė virš 55 proc., o Vilniaus gubernijoje – tarp 20 ir 30 proc. Be abejonės, šį skirtumą lėmė daugelis veiksnių, tačiau lietuvių spaudos draudimo sąlygomis namų ūkių ir jų tipų materialinis pajėgumas neišvengiamai turėjo įtakos ne tik šeimos gyvenimui, bet ir jos narių elementaraus raštingumo sklaidai.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą (sutarties Nr. S-MIP-21-29)

]]> http://www.satenai.lt/2024/09/20/1847-ieji-kauno-ir-vilniaus-gubernijose-namai-ir-ju-gyventojai/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2022/12/09/2022-metu-nobelio-fizikos-premija-i-ka-dar-neatkreipta-demesio/ http://www.satenai.lt/2022/12/09/2022-metu-nobelio-fizikos-premija-i-ka-dar-neatkreipta-demesio/#comments Thu, 08 Dec 2022 22:46:29 +0000 http://www.satenai.lt/?p=50028 Taip, Albertas Einsteinas Nobelio premiją gavo. Bet ne už specialiąją ir bendrąją reliatyvumo teorijas, kurios radikaliai pakeitė iki tol vyravusį požiūrį į tikrovę ir atvėrė duris į Visatos paslapčių atskleidimą, o už fotoefekto teorinį paaiškinimą.

Spausdinamas straipsnelis „Gudų kalbos feminizacija“ vėliau buvo išplėstas iki minėtos akademinės esė.

Iškart pažymėsime, kad feminizacijos sąvoka kelia nerimą Rytų Europos gyventojams. Net humanitarai reaguoja į tai ne itin palankiai, o internetas suranda daugiausia nuorodas į biologinius straipsnius. Slavų kalbomis – gudų, ukrainiečių ir rusų – interneto erdvėje beveik nėra adekvačių lingvistinių ar kitų humanitarinių kritinių straipsnių apie feminizaciją. Nepaisant to, ši sąvoka egzistuoja ir yra gerai žinoma kalbininkams, kurie vis dar inertiškai nagrinėja šią temą siauru – veikėjo (agento) įvardijimo (nomina agentis) – aspektu be sąsajų su socialiniu ir politiniu feminizmu. Taigi, patikslinsime, kad šiame straipsnyje kalbėdami apie kalbos feminizaciją neturime galvoje globalios feminizacijos, o tik siaurą jos sluoksnį – kalbinio veikėjo pavadinimus (pvz., кіраўніца (pirmininkė), пісьменьніца (rašytoja), паэтка (poetė), крытыца (kritikė), дэпутатка (deputatė).

Gudijoje susidariusi įdomi situacija: čia kalbos feminizacija domisi ne feministės ir feministai (nors pastaruoju metu, reikia pripažinti, ir jie susidomėjo šiuo klausimu), bet kalbininkai, ir dar senosios mokyklos kalbininkai, kurių niekaip „neapkaltinsi“ sąsajomis su feminizmu. Būtent lingvistai (Kaurus, Sciacko), o kartais ir dešiniosios ideologinės orientacijos kalbininkai (Stankevіč) pabrėžia profesijų pavadinimų moteriškosios giminės formų svarbą ir natūralumą. Jų atmetimas arba ignoravimas rusų kalbos pavyzdžiu šių kalbininkų traktuojamas kaip gudų kalbos normų pažeidimas ir net tiesioginis rusinimo rezultatas. Tiesą sakant, dviejų gudų kalbos variantų – narkamaukos (oficialiosios gudų kalbos) ir taraškevicos (klasikinės ir šiuolaikinės diasporos vartojamos gudų kalbos) – egzistavimas gerai iliustruoja feminizmo ir kalbos temos aktualumą. Tiksliau, paradoksalu tai, kad vietiniai feministai ir feministės daugiausia yra rusakalbiai arba anglakalbiai ir mažai domisi gudų kalba, juo labiau gudų kalbos feminizacija. O visi tie, kuriuos vietos feministės kritikuoja už priklausymą dešiniesiems, simpatijas esencializmui ir t. t., kaip tik priešingai, aktyviai užsiima gudų kalbos feminizacija. Narkamaukos ir taraškevicos egzistavimas rodo, kad gudų kalbos feminizacijos marginalizavimas įvyko dėl tiesioginės rusų kalbos įtakos. Pavyzdžiui, oficialiojoje gudų kalboje feminizacija vis dar vertinama kaip šnekamosios kalbos apraiška, o priesaga -к, gudų kalboje, skirtingai nei rusų, niekada neturėjusi menkinamosios reikšmės atspalvio, staiga dėl aktyvaus rusinimo tapo „negraži“. Bet klasikinėje ir diasporos gudų kalboje profesijų pavadinimų feminizacija buvo ir yra norma. Šiandien oficialiosios gudų kalbos meistrai, remdamiesi kalbininkų klasikų (Sciacko, Kaurus, Bulyka, Lukašanec) darbais, taip pat pabrėžia feminityvų (moteriškosios giminės vardažodžių) natūralumą, o mažą jų paplitimą šiuo kalbos raidos tarpsniu aiškina žalinga Rusijos įtaka, kur profesijų pavadinimų feminizacija yra minimali. Šis rusų kalbos reiškinys akivaizdus šiuolaikinėje gudų kalbos vartosenoje: bijoma feminizuoti profesijų pavadinimus, todėl atsirado tokių žodžių „transformerių“ kaip жанчына-касманаўт (pažodžiui: moteris kosmonautas) vietoj касманаўтка (kosmonautė), жанчына-доктар (moteris daktaras) vietoj доктарка, дактарыца (daktarė), жанчына-мэр (moteris meras) vietoj мэрка, мэрэса (merė).

Šiuo metu iš oficialių šalies laikraščių vienintelis „Звязда“ („Žvaigždė“) leidžiamas gudų kalba, bet jame dirbantys puikūs specialistai ir gudų kalbos ekspertai vis dar bijo ir vadovaujasi rusų kalbos stilistinėmis normomis. Taigi apie moteris laikraštyje greičiausiai bus parašyta загадчык (vedėjas), намеснік (pavaduotojas), міністар (ministras), канцлер (kancleris), o ne загадчыца (vedėja), намесніца (pavaduotoja), міністарка (ministrė), канцлерка (kanclerė), bet drąsiai feminizuotos „paprastesnės“ profesijos: выхавацелька (auklėtoja), настаўніца (mokytoja) ir, žinoma, прыбіральшчыца (valytoja). Gudų kalba leidžiami opozicijos laikraščiai šiek tiek drąsesni, bet nenuoseklūs šiuo klausimu: vieni profesijų pavadinimus feminizuoja, kiti – ne.

Šiandien Gudijos kalbininkai pataria feminizuoti profesijas, nes tai visiškai dera su istorine vartosena ir kalbos estetika, tačiau beveik nebėra kam patarti, nes gudakalbių gyventojų vis mažėja. Dėl neaiškios gudų kalbos ateities feminizacijos klausimas nūdien praranda prasmę, o praeityje, kaip rodo istorinė gudų kalbos gramatika (Paulenka), ši tema buvo gyvai plėtojama. Kalbininkas Paulenka paskyrė visą monografiją klausimui, kaip sudaromi feminityvai senojoje gudų kalboje, ir parodė, kad XVI–XVII a. tuometiniai gudai aktyviai kūrė moteriškosios giminės profesijų pavadinimų formas (pvz., корчмитка (smuklininkė), господарина (šeimininkė) ir t. t.). Taigi kalbos feminizacijos klausimas aktualus nuo senų laikų.

O štai kokia įdomi tendencija fiksuojama Gudijoje vartojamoje rusų kalboje: rusakalbės jaunos gudės (pvz., kolektyvas „Lyčių maršrutas“) specialiai prideda ne rusų kalbai būdingą priesagą -ша, bet priesagą -ка, kuri labiau būdinga gudų, o ne rusų kalbai. Užuot sakiusios женщина-репортер (moteris reporteris) arba репортёрша, редакторша ar корректорша, jos sako репортёрка (reporterė), редакторка (redaktorė), корректорка (korektorė) ir t. t. Pirma, šitaip jos feminizuoja profesiją ir, antra, parodo, kad rusų kalba yra tapusi svarbiu ištekliu ne tik rusams, bet ir kai kurioms kitoms šalims. Ir norėdamos nukirpti su Maskva jungiančią virkštelę jos pasiduoda antros gimtosios kalbos – gudų kalbos – poveikiui.

Palaipsniui ir Rytų Europa, ypač Gudija, tampa atvira feminizacijos klausimui ir atsikrato praeities šešėlių. Internete randasi ne tik bauginančių tekstų apie berniukų feminizaciją, bet ir dalykinių straipsnių, parašytų kalbininkų, istorikų. Šiuolaikinės gudų kalbos pavyzdys, kai per pastarąjį dešimtmetį grįžtama prie gana progresyvios ir drąsios lyčių (profesinės giminės) įvardijimo tradicijos, atskleidžia reikšmingas simbolines permainas ir suteikia vilties dėl realaus moterų statuso gerėjimo.

Vertė Donatas Akmanavičius

Lap­kri­tį Sankt Pe­ter­bur­ge mi­rė gar­sus moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­rė­jas Bo­ri­sas Stru­gac­kis. Su bro­liu Ar­ka­di­ju­mi (šis mi­rė 1991 me­tais) kar­tu ra­šy­tos kny­gos so­viet­me­čiu ėjo iš ran­kų į ran­kas, bu­vo ver­čia­mos į už­sie­nio kal­bas, pa­gal jas ku­ria­mi fil­mai. To­dėl fan­tas­ti­kos meist­ro iš­ėji­mas ta­po reikš­min­gu Ru­si­jos vi­suo­me­nės įvy­kiu. Sa­ko­ma, kad kar­tu mi­rė vi­sa epo­cha. Iš tik­ro, ka­žin ar kas ga­lė­jo tu­rė­ti di­des­nės įta­kos ru­sų, o iš da­lies ir „bro­liš­kų tau­tų“ men­ta­li­te­to ar net sa­vi­mo­nės for­ma­vi­mui­si so­viet­me­ty­je už moks­li­nę fan­tas­ti­ką. Fan­tas­ti­ka bu­vo sun­kiai val­džios kon­tro­liuo­ja­ma kū­ry­bos sri­tis, są­mo­nės no­os­fe­ra, ku­rio­je min­tis ga­lė­jo skrie­ti lais­viau, ma­žiau var­žo­ma ma­te­ria­liz­mo prie­vaiz­dų: čia juk bu­vo pro­pa­guo­ja­mas na­cio­na­li­nį jaus­mą stip­ri­nan­tis ru­siš­ka­sis kos­miz­mas, tiks­liau – po­re­vo­liu­ci­nė, at­eis­ti­nė, so­cia­li­nė jo at­mai­na; čia bu­vo po­pu­lia­ri­na­mi so­vie­ti­nio moks­lo at­ra­di­mai; pa­ga­liau la­vi­na­mas mąs­ty­mas ir fan­ta­zi­ja, kas ir­gi ne­ga­lė­jo bū­ti sve­ti­ma so­vie­ti­niam pi­lie­čiui. To­dėl bu­vo ska­ti­na­ma fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bų veik­la, rengia­mi jau­nų­jų fan­tas­tų se­mi­na­rai, lei­džia­mi al­ma­na­chai. Vyks­tant įtemp­toms var­žy­boms dėl kos­mo­so už­ka­ria­vi­mo su JAV rei­kė­jo tu­rė­ti ką prieš­prie­šin­ti vel­sams ir bred­be­riams. Svar­biau­sia są­ly­ga – kad šio­je moks­li­nė­je fan­tas­ti­ko­je nie­kur ne­fi­gū­ruo­tų ko­mu­nis­ti­nei ide­o­lo­gi­jai mir­ti­nai pa­vo­jin­gas Die­vas, o šiaip vis­kas tin­ka, pa­čios įvai­riau­sios moks­lų ir me­nų sin­te­zės. Krem­lius juk sie­kė val­dy­ti kos­mo­są, įveik­ti mir­tį, su­kur­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą ir ko­mu­nis­ti­nį ro­jų, tik­tai be Jo! To­dėl su­pran­ta­ma, kad vi­si šie sie­kiai, taip pat ir pats moks­li­nis ko­mu­niz­mas ne­iš­ven­gia­mai sie­jo­si su moks­li­ne fan­tas­ti­ka.

Flammariono raižinys. 1888

Pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai Stru­gac­kių mi­si­ja bai­gė­si. Ko­mu­nis­ti­nio ro­jaus vi­zi­jai grimz­tant pra­ei­tin, im­ta­si de­ra­mai įver­tin­ti tik­rą­jį ra­šy­to­jų in­dė­lį į ho­mo so­vie­ti­cus mąs­ty­mo lais­vi­ni­mą ir la­vi­ni­mą. Jie sa­vo kū­ri­niuo­se ne­bu­vo pri­klau­so­mi nuo Die­vo, ta­čiau ir nuo ko­mu­nis­ti­nės val­džios. Moks­li­nė fan­tas­ti­nė min­tis bu­vo ta ni­ša so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to erd­vė­je, kur vaiz­duo­tei bu­vo ga­li­ma duo­ti šio­kią to­kią lais­vę, kar­tais virs­da­vu­sią ir so­cia­li­niu veiks­mu, kaip vė­ly­va­ja­me so­viet­me­ty­je re­a­liu gal­vos skaus­mu re­ži­mui ta­pę fan­tas­tų klu­bai. Moks­li­nė fan­tas­ti­ka bu­vo prie­bė­ga nuo niū­rios so­vie­ti­nės kas­die­ny­bės, du­si­nan­čios ap­lin­kos, o gal net ir šal­to kli­ma­to. Taip linksmas vėlyvojo sovietmečio mokslinės fan­tastikos filmas „Kin dza dza“ gimė 1984-ųjų žiema, kai ita­lų scenaristas Tonino Guerra užsuko pas Georgijų Da­ne­li­ją. Šis papasakojo norįs sukurti neįprastą ir šiuolaikišką fil­mą jaunimui, bet nesugalvojantis apie ką, o italas pasiūlė: „Pas jus, Rusijoje, labai šaltos ir ilgos žie­mos, sukurk pa­sa­ką, kuri sušildytų.“ Nė­ra iš­ei­ties? Fan­ta­zuok! Įsi­vaiz­duok, kad… kaž­kur kaž­kam dar blo­giau, dar šal­čiau, o at­ei­ty­je, kai tik bus su­nai­kin­ti vi­so­kie kir­miai ar Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“ ka­nu­kai, tu­rė­tų bū­ti ge­riau, o gal ir vi­sai ge­rai.

Ru­si­jos spau­do­je pa­si­ro­dė dau­gy­bė straips­nių, „pas­ku­ti­nių“ in­ter­viu su ra­šy­to­ju, juos skai­tant ryš­kė­ja di­džiu­lė Stru­gac­kių įta­ka (po)so­vie­ti­nio žmo­gaus men­ta­li­te­tui. Jos mas­tą glaus­tai bū­tų ga­li­ma per­teik­ti kad ir to­kia ci­ta­ta: „Bo­ri­sas Stru­gac­kis – vie­nas pas­ku­ti­nių­jų, į ku­riuos mū­sų kul­tū­ro­je bu­vo krei­pia­ma­si kaip į pra­na­šus. Iš tik­rų­jų, bro­liai Stru­gac­kiai – ne vien ra­šy­to­jai. Jie per­žen­gia li­te­ra­tū­ros ri­bas, ki­taip ta­riant, ne­ap­si­ri­bo­ja vien li­te­ra­tū­ra. Ne vel­tui fi­lo­so­fas Alek­san­dras Pia­ti­gors­kis vie­na­me po­kal­by­je pra­si­ta­rė, kad tik­tai jie ap­mąs­tė XX a. ant­ro­sios pu­sės pro­ble­ma­ti­ką. Šiaip ar taip, bū­tent bro­lių Stru­gac­kių kal­ba tuo­met for­mu­la­vo sa­vo „pra­keik­tus klau­si­mus“. Ir jei šian­dien dar tu­ri­me ben­dros pa­sau­lė­žiū­ros ir ide­o­lo­gi­jos li­ku­čių, tai ga­li bū­ti nu­sa­ky­ta tik­tai jų kal­ba ir re­mian­tis pa­tir­ti­mi tų, ku­rie sa­vo gy­ve­ni­mą kū­rė pa­gal jų vaid­me­nis ir si­tu­a­ci­jas.“

Stru­gac­kiai sa­vo kū­ry­bo­je tę­sė XIX a. vi­du­ry­je–XX a. pra­džio­je su­kles­tė­ju­sio ru­siš­ko­jo kos­miz­mo tra­di­ci­ją. Su šiuo fe­no­me­nu su­si­py­nu­sios ir bu­vu­sios bei esa­mos na­cio­na­li­nio ta­pa­tu­mo ide­o­lo­gi­jos, nes kos­miz­mas yra „ru­siš­kos idė­jos“ es­mė. Per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius įvy­ko dau­gy­bė kos­miz­mui skir­tų kon­fe­ren­ci­jų ir kon­gre­sų, juos ati­da­rant žo­dį tar­da­vo aukš­čiau­si val­džios at­sto­vai, moks­li­nių ty­ri­mų cen­truo­se vyk­do­mos spe­cia­lios pro­gra­mos, gi­na­mos di­ser­ta­ci­jos, ra­šo­mos kny­gos, ku­ria­mi in­ter­ne­to tin­kla­la­piai, mies­tų skve­ruo­se sta­to­mi pa­min­klai. Se­nas „to­bu­les­nės vi­suo­me­nės“ kū­ri­mo tra­di­ci­jas tu­rin­čiai in­te­lek­tu­a­li­nei sro­vei šian­dien ten­ka svar­bus vaid­muo gi­nant Ru­si­ją – ka­dan­gi, re­mian­tis kos­miz­mo ide­o­lo­gi­ja, žmo­gus yra „pa­sau­lio pi­lie­tis“ – ir vi­są žmo­ni­ją nuo glo­ba­liz­mo pa­vo­jų, eko­lo­gi­nių ne­lai­mių. Štai Pa­sau­li­nis dva­si­nės kul­tū­ros fo­ru­mas žmo­ni­ją gel­bė­ja iš eko­no­mi­nės, eko­lo­gi­nės, de­mo­gra­fi­nės, dva­si­nės-mo­ra­li­nės kri­zės ir t. t. 2010 m. Al­ta­jaus kraš­te įsteig­tas pa­sau­lį aky­lai ste­bė­sian­tis Iš­min­čių šta­bas (ru­siš­kas Šam­ba­los ati­tik­muo), iš­leis­ta No­os­fe­ri­nė eti­nė-eko­lo­gi­nė žmo­ni­jos kon­sti­tu­ci­ja ir t. t.

Stra­te­gi­nio vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Ru­si­ja 2045“, ku­ria­me de­ra „ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pa­žiū­rų pla­tu­mas ir trans­hu­ma­nis­tų pro­fe­sio­na­lu­mas“, va­do­vas D. Ic­ko­vas pa­žy­mi, kad vie­nas svar­biau­sių ju­dė­ji­mo tiks­lų yra „nau­jos moks­li­nės ir fi­lo­so­fi­nės pa­ra­dig­mos plė­to­ji­mas, dva­si­nes ver­ty­bes ir moks­li­nes te­ori­jas su­jun­giant į vie­ną har­mo­nin­gą vi­sa­ver­tę pa­sau­lė­žiū­rą, ga­lin­čią at­ei­ty­je su­vie­ny­ti žmo­ni­ją“. Ap­skri­tai jau­čia­mas tam tik­ras šiuo­lai­ki­nio ru­sų kos­miz­mo ir ka­tast­ro­fiz­mo ry­šys, kaž­kuo pri­me­nan­tis so­vie­ti­nį ju­dė­ji­mą „Už tai­ką pa­sau­ly­je!“ Štai pro­fe­so­rius V. Pri­achi­nas straips­ny­je iš­kal­bin­gu pa­va­di­ni­mu „Ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir trans­hu­ma­niz­mas“ (2012) iš­kart pa­reiš­kia: „Žmo­ni­ja įžen­gė į kar­di­na­lių per­mai­nų erą. Šios per­mai­nos su­si­ju­sios su glo­ba­li­za­ci­ja ir iš­ki­li­mu ne­ma­žai glo­ba­lių pro­ble­mų, ke­lian­čių pa­vo­jų pa­čiai Že­mės ci­vi­li­za­ci­jai. [...] Ta­čiau šie tik­rai kos­mi­nio mas­to iš­šū­kiai ne­su­lau­kia adek­va­taus at­sa­ko. Trūks­ta ben­dros at­sa­ko­my­bės po­jū­čio dėl pa­čios gy­vy­bės Že­mė­je iš­sau­go­ji­mo ir pra­tę­si­mo.“

Ru­siš­ką­jį kos­miz­mą bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti kaip są­vei­kau­jant gam­tos ir hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams sla­viš­ko­je kul­tū­ro­je iš­au­gu­sią ho­lis­ti­nę pa­sau­lė­žiū­rą, įvai­riu san­ty­kiu de­ri­nan­čią moks­lo, fi­lo­so­fi­jos, re­li­gi­jos, me­no, taip pat pseu­do­moks­lo, okul­tiz­mo ir ezo­te­riz­mo ele­men­tus, jai bū­din­gas mik­ro­kos­mo (žmo­gaus) ir mak­ro­kos­mo (vi­sa­tos) su­ly­gi­ni­mas, te­le­o­lo­giš­kai nu­lem­ta vi­sa­tos evo­liu­ci­ja. Įdo­mu, kad pats ter­mi­nas „ru­siš­ka­sis kos­miz­mas“ kaip na­cio­na­li­nės min­ties tra­di­ci­jos api­bū­di­ni­mas at­si­ra­do aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, nors są­vo­kos „kos­mi­nis mąs­ty­mas“, „kos­mi­nė są­mo­nė“, „kos­mi­nė is­to­ri­ja“ ir „kos­mi­nė fi­lo­so­fi­ja“ ap­tin­ka­mos jau XIX a. Vie­nos Mask­vo­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos pre­am­bu­lė­je šis fe­no­me­nas nu­sa­ko­mas kaip „XIX–XX a. san­dū­ro­je Ru­si­jo­je įvy­ku­si dva­si­nė re­vo­liu­ci­ja, po ku­rios pra­dė­jo for­muo­tis nau­ja pa­sau­lė­žiū­ra“. Jo iš­ta­kų ran­da­ma moks­li­nin­kų M. Lo­mo­no­so­vo, K. Ciol­kov­skio, A. Či­žev­skio, N. Fio­do­ro­vo, N. Mu­rav­jo­vo, V. Ver­nad­skio, mis­ti­kų J. Bla­vat­ska­jos, P. Us­pens­kio, N. ir E. Re­ri­chų, kom­po­zi­to­rių A. Skria­bi­no, S. Rach­ma­ni­no­vo, S. Ta­ne­je­vo, dai­li­nin­kų M. Vru­be­lio, V. Kan­dins­kio, P. Fi­lo­no­vo, fi­lo­so­fų ra­šy­to­jų P. Flo­rens­kio, V. So­lov­jo­vo, N. Ber­dia­je­vo, S. Bul­ga­ko­vo, J. Tru­bec­ko­jaus, po­etų F. So­lo­gu­bo, F. Tiut­če­vo, V. Chleb­ni­ko­vo, A. Be­lo, A. Blo­ko, M. Ge­ra­si­mo­vo, A. Svia­to­go­ro, A. Ja­ros­lav­skio, so­viet­me­čio pa­le­on­to­lo­go I. Jef­re­mo­vo, et­no­lo­go L. Gu­mi­lio­vo, ast­ro­fi­zi­ko I. Šklov­skio ir ki­tų mąs­ty­to­jų dar­buo­se. Tie­sa, ne­ma­žai pir­mų­jų so­viet­me­čio kos­mis­tų bu­vo sta­li­ni­nės val­džios rep­re­suo­ti, to­dėl po­ka­ri­niai so­vie­ti­niai kos­mis­tai žmo­gaus pri­gim­tį aiš­ki­no jau at­sar­giau. Štai sens­tant kom­par­ti­jos va­dams aka­de­mi­kai 1961 m. krei­pė­si į SSRS moks­lų aka­de­mi­jos pre­zi­diu­mą, kad „įsi­ki­ši­mo į se­nė­ji­mo pro­ce­sų bio­lo­gi­ją bū­du“ bū­tų ga­li­ma pra­il­gin­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą „du, tris ir dau­giau kar­tų“, ir pa­siū­lė įsteig­ti eks­pe­ri­men­ti­nę la­bo­ra­to­ri­ją. Ta­čiau re­a­liai im­ta­si veiks­mų tik­tai sens­tant L. Brež­ne­vui: 1975 m. prie Moks­lų aka­de­mi­jos įkur­ta sek­ci­ja. Tie­sa, iman­tis veik­los ap­si­draus­ta, jog po­vei­kis se­nė­ji­mui „ne­reiš­kia, ži­no­ma, kad žmo­nės iš­vis ne­be­mirs…“

Kai ku­rių, ypač pir­mų­jų, ru­sų kos­mis­ti­nių „mo­ky­mų“ ki­taip nei nai­vu­mu ne­pa­va­din­si, ta­čiau vie­niems tai šven­tas nai­vu­mas, sanc­ta sim­pli­ci­tas, o ki­tiems jau kaž­kas be­si­ri­bo­jan­čio su idio­tiz­mu, ku­ris ir­gi ga­li bū­ti sa­vo­tiš­kai šven­tas, jei pri­si­min­si­me F. Dos­to­jev­skio „Idio­tą“. Štai, pasak te­oso­fės J. Bla­vat­ska­jos ru­siš­ko­jo kos­miz­mo ver­si­jos, prieš 4 mln. me­tų gy­ve­nę žmo­nės at­lan­tai, ku­rie juo­se glū­dė­ju­sios as­me­ni­nės ga­lios va­ro­mais re­ak­ty­vi­nius or­lai­viais kur­sa­vo tarp Ti­be­to ir Mar­so. Ar­ba štai A. Ma­li­nov­skio-Bog­da­no­vo kos­mi­nio ko­mu­niz­mo uto­pi­jo­je „Rau­do­no­ji žvaigž­dė“ vy­rau­ja daug­pa­tys­tė, su­vi­suo­me­nin­tos ne tik ga­my­bos prie­mo­nės ir pre­kės, bet ir vai­kai, o ne­mir­tin­gu­mas pa­sie­kia­mas krau­jo per­py­li­mu iš jau­no žmo­gaus se­nam. Kos­mis­tas N. Fio­do­ro­vas, sin­te­ti­nęs sta­čia­ti­kiš­ką re­li­gi­nę me­ta­fi­zi­ką su te­ori­nė­mis gam­tos moks­lų idė­jo­mis, tvir­ti­no, kad tik­ro­ji krikš­čio­ny­bės pras­mė yra pro­tė­vių Pri­si­kė­li­mas. Bet jį Die­vas įvyk­dys mū­sų ran­ko­mis, pa­si­tel­kęs šiuo­lai­ki­nį moks­lą, ku­ris ir­gi „iš Die­vo“. Ta­čiau mi­li­jo­nai pri­si­kė­lu­sių­jų ne­tilps šio­je pla­ne­to­je, to­dėl N. Fio­do­ro­vas siū­lė ap­gy­ven­din­ti juos ki­to­se. De­ja, ga­li­me kon­sta­tuo­ti, kad šios at­ei­ties vi­zi­jos ne­iš­si­pil­dė: A. Ma­li­nov­skis-Bog­da­no­vas nu­mi­rė eks­pe­ri­men­tuo­da­mas su sa­vi­mi, Mar­se va­ži­nė­ja ka­pi­ta­lis­tų mar­sa­ei­gis, o Le­ni­nas taip ir ne­pri­si­kė­lė.

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­ei­tis ir at­ei­tis daug­maž aiš­ki, ta­čiau ne­la­bai aiš­ku, kaip re­a­guo­ti į da­bar­ti­nes jo ap­raiš­kas. Štai aka­de­mi­kas S. Briu­šin­ki­nas, kny­gos „Ast­ro­fi­zi­kos pa­slap­tys ir se­no­vės mi­to­lo­gi­ja“ (2003) įžan­gi­nia­me žo­dy­je pa­pa­sa­ko­jęs, kaip jam se­kė­si įti­kin­ti ko­le­gas, kad 1987 m. pe­res­troi­ka pra­si­dė­jo dėl su­per­no­vos spro­gi­mo, to­liau ke­liuo­se šim­tuo­se pus­la­pių rim­tai aiš­ki­na, kad vi­sus pa­sau­lio mi­to­lo­gi­nius ir is­to­ri­nius įvy­kius ir­gi nu­lė­mė su­per­no­vų spro­gi­mai. Ar­ba štai eu­ra­zi­nės pa­krai­pos kos­mis­tas A. Du­gi­nas pa­skai­tų cik­lą „Ru­sų kos­miz­mas, tra­di­cio­na­liz­mas ir spi­ri­tu­a­liz­mas“ per­skai­tė Sor­bo­no­je, jo „Ge­o­po­li­ti­ka“ stu­di­juo­ja­ma Ru­si­jos ka­ro aka­de­mi­jo­se, šiuo me­tu jis yra vie­nos eks­per­ti­nės-kon­sul­ta­ci­nės ta­ry­bos prie Ru­si­jos Vals­ty­bės Dū­mos na­rys. Pa­sak jo Hi­per­bo­rė­jos te­ori­jos, žmo­gus yra ki­lęs iš po­lia­ri­nių kraš­tų, to­dėl vi­so­je evo­liu­ci­jo­je tu­ri pir­mau­ti pir­map­ra­dis nor­diš­ka­sis „die­viš­ka­sis pa­sau­lio su­pra­ti­mas“, Šiau­rės pus­ru­tu­lį tu­ri val­dy­ti vie­na im­pe­ri­ja, su­da­ry­ta iš šių kraš­tų tau­tų. Juk ant­žmo­giai hi­per­bo­rė­jai gy­ve­no ne „kaž­kur Šiau­rė­je, kur vi­sa­da švie­su“, kaip mi­ni­ma an­ti­kos raš­tuo­se, o da­bar­ti­nės Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos te­ri­to­ri­jo­je. Kos­miz­mo tra­di­ci­ja nu­si­drie­kia ir į at­ei­tį. Štai „tęs­da­mi ru­siš­ko­jo kos­miz­mo idė­jas ir ben­dro rei­ka­lo te­ori­ją“ pa­mask­vės la­bo­ra­to­ri­jo­se ru­sų moks­li­nin­kai už­si­brė­žė tiks­lą iki 2045-ųjų su­kur­ti ki­bor­gą (dirb­ti­nį žmo­gų).

Ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pe­ri­pe­ti­jas, jo są­vei­ką (kar­tais vyks­tan­čią pa­gal „kul­tū­rų ben­dra­dar­bia­vi­mo ir su­ar­tė­ji­mo“ pro­gra­mą) su ma­žes­niais (ir sa­te­li­ti­niais) na­cio­na­li­niais „kos­miz­mais“ bū­tų ga­li­ma ap­ta­ri­nė­ti be ga­lo. Ta­čiau pa­sa­ky­ti apie šį fe­no­me­ną ką nors kon­kre­taus ar­ba, tar­kim, įver­tin­ti jo įta­ką Lie­tu­vos kul­tū­rai su­dė­tin­ga bū­tent dėl te­mos pla­tu­mo ir po­li­ti­nio klau­si­mo opu­mo. Ga­li­me tik­tai kon­sta­tuo­ti, kad mū­sų kul­tū­ros są­vei­kų su šiuo fe­no­me­nu tik­rai esa­ma, ir ap­si­ri­bo­ti ke­le­tu pa­vyz­džių. Tarp­tau­ti­nia­me Re­ri­chų cen­tre Mask­vo­je vy­ku­sios kon­fe­ren­ci­jos „Kos­mi­nė pa­sau­lė­žiū­ra – nau­ja­sis XXI am­žiaus mąs­ty­mas“ įžan­gi­nia­me žo­dy­je J. Bal­tru­šai­tis ir M. K. Čiur­lio­nis mi­nė­ti greta F. Tiut­če­vo, M. Vru­be­lio, N. Re­ri­cho, A. Skria­bi­no ir ki­tų ru­siš­ko­jo kos­miz­mo pra­di­nin­kų. Tę­siant šią pa­ra­le­lę ga­li­ma at­ras­ti ir ki­tų są­sa­jų, sa­ky­kim, tarp M. Ler­mon­to­vo ir Mai­ro­nio, tarp „si­dab­ro am­žiaus“ („me­nų sin­te­zės“) ru­sų sim­bo­lis­tų, L. Kar­sa­vi­no te­oso­fi­nių idė­jų ir lie­tu­vių me­ni­nin­kų ro­man­ti­kų, mąs­ty­to­jų idė­jų.

So­viet­me­čio Lie­tu­vo­je Ka­zio Pau­laus­ko apy­sa­kos pa­va­di­ni­mas „Do­ra­do“ bu­vo pasirinktas Vil­niu­je įkur­tam fan­tas­ti­kos mė­gė­jų klu­bui pavadinti, šis tu­rė­jo ir sky­rių „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“, kur sa­vo min­tis reiš­kė ir laik­raš­čio skai­ty­to­jai. Aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je prieš jį ir ki­tus ana­lo­giš­kus klu­bus SSRS ko­mu­nis­ti­nė val­džia „ėmė­si prie­mo­nių“ dėl jų „nu­kry­pi­mo nuo par­ti­nės li­ni­jos“ (pa­aiš­kė­jo, kad per vė­lai), jo va­do­vui Ge­di­mi­nui Be­res­ne­vi­čiui kaip tik­ram di­si­den­tui te­ko aiš­kin­tis su sau­gu­mie­čiais. Lais­vė nė­ra ne­kal­tas da­ly­kas. Kad ji tap­tų pa­vo­jin­ga sis­te­mai, už­ten­ka tru­pu­tį lais­viau mąs­ty­ti ir net ne­svar­bu apie ką. Pa­gal Stru­gac­kių sce­na­ri­jų A. Tar­kov­skio su­kur­to fil­mo „Stal­ke­ris“ per­žiū­ros ir ap­ta­ri­mai jau bu­vo vie­na iš Są­jū­din at­ve­du­sių ben­dra­min­čių tin­kla­vei­kos iš­ta­kų. Ki­ta ver­tus, tai ap­skri­tai „an­ti­sis­te­mi­nis“ fil­mas, ne­pra­ra­dęs ašt­ru­mo net ir at­si­ra­dus ro­man­tiš­kai pa­trauk­liai ir sa­vaip pa­vo­jin­gai kos­mi­nių-mi­to­lo­gi­nių kompiuterinių žai­di­mų zo­nai.

Šian­die­ni­nei Lie­tu­vos kul­tū­rai ru­siš­ka­sis kos­miz­mas ir­gi ne­sve­ti­mas. Štai Na­cio­na­li­nis M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus, pri­sta­ty­da­mas Ka­li­ning­ra­do dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­tą pa­ro­dą me­ni­nin­ko 100-osioms mir­ties me­ti­nėms, sa­vo tin­kla­la­py­je džiu­giai pra­ne­šė, kad kar­tu su M. K. Čiur­lio­nio pa­ro­da ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­tos dar dvi eks­po­zi­ci­jos – „Žmo­gus. Že­mė. Vi­sa­ta“ bei gra­fi­kos ir ta­py­bos dar­bai kos­mo­so te­ma­ti­ka iš Ni­ko­la­jaus Re­ri­cho mu­zie­jaus fon­dų: „2011-ie­ji Ru­si­jo­je pa­skelb­ti Kos­mo­nau­ti­kos me­tais, pa­žy­mint pir­mo­jo kos­mo­nau­to Ju­ri­jaus Ga­ga­ri­no skry­džio į kos­mo­są 50 me­tų su­kak­tį. M. K. Čiur­lio­nį itin ma­si­no ir trau­kė kos­mo­so te­ma­ti­ka, jį do­mi­no Vi­sa­tos ra­di­mo­si, jos san­da­ros, pa­sau­lį val­dan­čios dva­sios klau­si­mai, gam­ta ir jos cik­lai. Bū­tent kos­mo­lo­gi­nė pa­jau­ta at­si­spin­di dai­li­nin­ko su­kur­tuo­se cik­luo­se „Pa­sau­lio su­tvė­ri­mas“ ir „Zo­dia­kas“. [...] Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs kos­mo­nau­tas, pir­ma­sis žmo­gus, „iš­ėjęs“ į at­vi­rą kos­mo­są, Alek­se­jus Le­o­no­vas pa­žy­mė­jo, kad bū­tent lie­tu­vių me­ni­nin­ko pa­veiks­lų spal­vos la­biau­siai ati­tin­ka kos­mo­so spal­vas…“ Iš­ties, kos­mo­sas, bro­ly­bė, tai­ka, vie­ny­bė, vi­si – Že­mės vai­kai etc. Me­nas, kū­ry­ba ga­li įveik­ti vi­sas na­cio­na­li­nes sie­nas. Pui­kus pa­vyz­dys bū­tų Va­le­ri­jaus Ger­gi­je­vo ir Sankt Pe­ter­bur­go Ma­ri­jos te­at­ro or­kest­ro kon­cer­tas Sau­sio 13-ąją Kau­ne. Kos­mo­sas! „V. Ger­gi­je­vo ma­gi­ja už­bū­rė kla­si­kos my­lė­to­jus“, – džiū­ga­vo lai­ki­no­sios sos­ti­nės laik­raš­tis. Kas, kad, ma­tyt, ža­liems pa­trio­tams ir kai ku­riems kla­si­kos ne­my­lin­tiems po­li­to­lo­gams tai bu­vo ne me­no, o ka­ro (in­for­ma­ci­nio) įvy­kis.

Lie­tu­vo­je vei­kia Hu­ma­nis­ti­nės pe­da­go­gi­kos aso­cia­ci­ja, įkvėp­ta „įžie­bu­sio dar ga­lin­ges­nę Dva­sios Ug­nį Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se“ kos­mis­to pe­da­go­go Šal­vos Amo­naš­vi­lio. Jam skir­tas švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro Gin­ta­ro Ste­po­na­vi­čiaus pa­si­ra­šy­tas pa­dė­kos raš­tas, ku­ria­me pa­žy­mi­ma, kad jo idė­jos „bu­vo su­pras­tos ir pri­im­tos mū­sų ša­lies tė­vų, mo­ky­to­jų ir dės­ty­to­jų“. Tų idė­jų aps­tu aso­cia­ci­jos sve­tai­nė­je: „Nuo pra­džių pra­džios ir am­ži­nai Kos­mo­sas da­ly­vau­ja įvai­rių že­miš­kos gy­vy­bės ap­raiš­kų vys­ty­me­si ir evo­liu­ci­jo­je. Taip at­ei­na iš­va­da apie vi­siš­ką Že­mės pri­klau­so­my­bę nuo kos­mi­nių jė­gų vei­ki­mo. Ga­li­ma sa­ky­ti, ir moks­lo prin­ci­pų tai ne­pa­žeis, kad žmo­ni­jos tė­vy­nė – Kos­mo­sas, o Že­mė – ben­dri žmo­nių na­mai [...]. Mes ma­no­me, kad dva­sin­gu­mo ir ti­kė­ji­mo as­pek­tai yra kos­mis­ti­nės se­man­ti­kos su­dė­ti­nės da­lys“ ir t. t.

Moks­li­nės fan­tas­ti­kos kny­gų skai­ty­mas, kos­mi­nių vaiz­dų ir gar­sų kon­tem­plia­vi­mas la­vi­na vaiz­duo­tę ir lei­džia ra­miau re­a­guo­ti į kar­tais pri­bloš­kian­čiai ne­įti­kė­ti­nas tik­ro­vės kon­fi­gū­ra­ci­jas. Tar­kim, kai Lie­tu­vos lais­vės ved­lys pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se „Lais­vo ir ne­pri­klau­so­mo ka­na­lo“ stu­di­jo­je liūd­nai kon­sta­tuo­ja, kad vis dar ne­sa­me iš­ėję iš po­li­ti­nės-ener­ge­ti­nės im­pe­ri­jos zo­nos. Ar­ba kai, ma­tyt, kos­mi­niam bal­sui pa­lie­pus, ta­vo kai­my­nas stai­ga at­si­ža­da gim­tų­jų na­mų ir puo­la rink­tis man­tos ke­lio­nei į Si­bi­rą, kur pri­si­dė­jęs prie bu­vu­sios SSRS bro­liš­kų tau­tų bū­rio lai­min­gai gy­vens ko­mu­no­je eko­lo­gi­nia­me kai­me, glo­bo­ja­mas vi­sus kos­mis­ti­nius mo­ky­mus vie­ni­jan­čio nau­jo ti­kė­ji­mo Mo­ky­to­jo Vi­sa­rio­no. Kai meilės glėbyje ištirpsta Vladimiras Pu­tinas ir Gérard’as Depardieu – baisiausias ir links­miau­sias žmogus pasaulyje. Dé­jà vu? „Dau­ge­lis ne­įma­no­mų da­ly­kų gy­ve­ni­me at­ro­do ne­įma­no­mi vien to­dėl, kad pri­trūks­ti vaiz­duo­tės“ (Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka, „Wurst pi­kant“, „Š. A.“, 2012.XII.14).

Psichologas Jackas Kornfieldas, pasakodamas apie pirmąjį susitikimą su dabar jau mirusiu Tibeto budizmo mokytoju Kalu Rinpočė, prisimena savo pokalbį su juo: „Ar negalėtumėte keliais sakiniais nusakyti pačią budizmo mokymų esmę? – Galėčiau, bet jūs manimi nepatikėsite, o tam, kad suprastumėte, apie ką kalbu, jums prireiks daugybės metų. – Vis dėlto pasakykite, taip norisi sužinoti…“ Atsakymas buvo itin trumpas: „Jūs realiai neegzistuojate.“

Fizikai prieš filosofus

Žurnalo „Physics World“ balandžio numeryje paskelbtas amerikiečių mokslo filosofo Roberto Crease’o straipsnis, analizuojantis mokslininkų fizikų požiūrį į mus supančią tikrovę. Filosofą domino perdėm praktiniai šios kategorijos žmonių samprotavimai, kas šiame pasaulyje „realu“, o kas ne. Išvados buvo grindžiamos apklausos rezultatais; mokslininkams buvo pateikti iš pirmo žvilgsnio paprasti klausimai, pvz.: ar, jų nuomone, realūs yra Žemė, akmenys, haliucinacijos, emocijos, spalvos, bangos ilgis, klampumas, kinetinė energija, gravitacinė konstanta, elektronas, atomas pagal Bohrą, masė, realieji skaičiai, menamieji skaičiai ir t. t. Apskritai buvo pateikta apie trisdešimt klausimų, į juos atsakė per 500 fizikų. Vieni tarsi šachmatų žaibo turnyre greitai sudėliojo kryžiukus langeliuose („taip“, „ne“, „abejoju“). Kitus, atrodytų, naivūs klausimai sutrikdė. Treti įniršo ir grąžino apklausos lapą tuščią, pasiskubinę pridurti, kad filosofai niekada nemokėjo teisingai formuluoti klausimų… (Įdomu, kad Koperniko Saulės sistemos modelį „realiu“ ir „nerealiu“ pavadino toks pat apklaustųjų skaičius – po 43 %. Po lygiai pasidalijo nuomonės apie kvantinės sistemos banginės funkcijos realumą ir nerealumą. Beje, haliucinacijas realiomis laiko 40 %, emocijas – 49 % apklaustųjų.)

Eglė Šakalytė. Embrionas. 2010

Klausimai išties buvo parinkti „provokaciniai“, kad atsakymai gana nuodugniai atspindėtų respondento profesinių žinių ir realybės vaizdinių sąsają. Filosofai garsėja pomėgiu sudėlioti žinias į lentynėles ir dėžutes su etiketėmis. Kiekvienai koncepcinių požiūrių į gyvenimą atmainai suteikiamas pavadinimas: „realizmas“, „antirealizmas“, „konstruktyvizmas“, „operacionalizmas“, „hermeneutinis realizmas“ ir t. t., ir pan. Taip pat gerai žinoma, kad tiksliųjų mokslų atstovus neretai erzina filosofų siekis analizuoti jų užsiėmimus, nes ypatingos naudos iš to dar niekas nepatyrė, o žala dėl mėginimų griežtai apibrėžti mokslines koncepcijas gali būti labai juntama. Pvz., vieną knygos „Svajonės apie galutinę teoriją“ (Dreams of a Final Theory: The Search for the Fundamental Laws of Nature, 1993) skyrių Nobelio premijos laureatas Stevenas Weinbergas taip ir pavadino: „Prieš filosofus“. Kitas ne mažiau garsus šviesulys, Murray Gell-Mannas, nepalankią kolegų nuomonę apie „išminties meilę“ aiškina taip: „Filosofija drumsčia vandenį ir pučia miglas, apniaukdama svarbiausią teorinės fizikos uždavinį – atrasti suderintą darbinę struktūrą.“ Tiksli filosofinė pozicija, pasak Gell-Manno, gali pastūmėti fiziką „atmesti kokią nors gerą idėją“.

Net Albertas Einsteinas, pagarbiai žiūrėjęs į filosofinius mokslinės veiklos aspektus, yra parašęs, kad, filosofo požiūriu, mokslininkas fizikas yra „principų neturintis oportunistas“, nes pasirengęs tapti „realistu, mėgindamas aprašyti pasaulį, nepriklausomą nuo suvokimo aktų; idealistu, koncepcijas ir teorijas (logiškai neišplaukiančias iš patyrimo) laikydamas žmogaus dvasios išradingumu; pozityvistu, pripažindamas teorijų pagrįstumą tik tuo atveju, jei jos logiškai suderinamos su jo juslių organų duomenimis…“

Turbūt šiandien niekas nesiims griežtai apibrėžti „realizmo“. XX a. mokslinės teorijos vis labiau susitelkė į pragmatines prognozes ir valdymą, o ne į įtikimą gamtos aprašymą ar paaiškinimą. Karti patirtis parodė fizikams, kad vyraujančios teorijos gali neprognozuojamai keistis, kad pripažintus fundamentalius mokslo atradimus neretai prireikia atmesti kaip klaidingus. Vadinasi, kiekvieną akimirką reikia būti pasirengus tam, kad šiandienos mokslą pakeis radikaliai nauja, vaisingesnė koncepcija.

Antai realybė negalėjo fizikams likti ankstesnė po „antrosios mokslinės revoliucijos“ (apie 1925 m.), kai mikropasaulis perėjo kvantinės mechanikos žinion. Anot pastarosios, tapusios daugybės šiuolaikinių technologijų pamatu, energijos prigimtis diskreti, dalelės gali būti bangos, objektas gali būti keliose vietose tuo pat metu, kol kas nors pamėgins išmatuoti jo parametrus… Šie faktai seniai žinomi, ir vis dėlto „buitinio realizmo“ lygiu mokslas taip ir neįstengė jų patenkinamai paaiškinti. Kita dingstimi rimtai nerimauti išlieka vis dar neišspręstas dviejų svarbiausių fizikos teorijų – mikropasaulį aprašančios kvantinės teorijos ir bendrosios reliatyvumo teorijos, aprašančios makropasaulį gravitacijos terminais, – nesuderinamumas.

Apibrėžiant realizmą, keblumų kyla dar ir dėl to, kad daugybė dalykų, kuriuos šiandien gvildena fizikai, yra jų pačių teorijų produktas. Pasak Roberto Oppenheimerio, tyrimo specifika privertė mokslininkus „peržiūrėti mokslo ir sveiko proto santykį, privertė pripažinti: nors ir kalbame kokia nors apibrėžta kalba ir vartojame tam tikras koncepcijas, tai anaiptol nereiškia, kad šie dalykai turi kokį nors atitikmenį realiame pasaulyje“.

Vis dėlto naujausia, vaisingiausia realybės koncepcija nebūtinai turi atšaukti ankstesnes viena kitai prieštaraujančias teorijas, ji gali organiškai išaugti iš jų, sujungdama geriausius, atmesdama klaidingus jų aspektus, pakeliui paaiškindama daugybę dalykų, anksčiau visiškai nesuvokiamų, todėl tiesiog ignoruojamų.

Holonominės paradigmos gairės

Galbūt svarbiausiu XX a. atradimu, atvėrusiu žmonijai naują požiūrį į pasaulį, mūsų ainiai laikys anaiptol ne kvantinę mechaniką ar reliatyvumo teoriją, o visiškai kitą dalyką, holografiją. Tokiu atveju „trečiosios mokslinės revoliucijos“ pionieriumi taps anapus fizikų pasaulio ribų ne itin žinomas Davidas Bohmas, Oppenheimerio ir Einsteino bendražygis, pritaikęs holografijos idėjas mus supančios tikrovės interpretacijai ir padėjęs vadinamosios holonominės paradigmos pamatus.

Originali erdvinės fotografijos technika, kurią šimtmečio viduryje sukūrė Dennisas Gaboras, dabar tapo itin galinga naujų mokslinių požiūrių metafora ir kartu vaizdžiai iliustruoja gana subtilias fizikines idėjas. Informacija apie trimatį objektą, fiksuojama dvimatėje plokštelėje, ne tik leidžia atkurti erdvinį objekto vaizdą; kiekvienas hologramos fragmentas, kad ir koks mažas, apima visą vaizdą. Apšvietus bet kurią hologramos dalį, matomas visas vaizdas, nors ir ne toks detalus, kaip apšvietus visą plokštelę. O keičiant šviesos spindulio parametrus tas pats sluoksnis iš tikrųjų leidžia užrašyti ir atkurti aibę skirtingų hologramų.

Anot Bohmo koncepcijos, mus supantis pasaulis struktūruotas analogiškai, remiantis tais pačiais bendraisiais principais, taigi kiekvienas egzistuojantis daiktas „įsideda“ į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Mokslininko samprotavimų išeities taškas buvo kvantinio pasaulio „neatskiriamos vienybės“ sąvoka, ryškiausiai pasireiškianti garsiuoju Einsteino-Podolskio-Roseno (EPR) paradoksu, griežtai tarpusavyje suderintu „sukibusių“ (entangled) dalelių elgesiu, kai vienos dalelės būsenos pokytis akimirksniu sukelia kitos pokytį, kad ir kaip toli pastaroji būtų nuo pirmosios. Apmąstydamas šią mįslę, prieštaraujančią ne tik sveikam protui, bet ir Einsteino reliatyvumo teorijai, griežtai ribojančiai sąveikų plitimo greitį, Bohmas padarė išvadą, kad elementariosios dalelės sąveikauja bet kokiu atstumu ne keisdamosi tarp savęs paslaptingais signalais; tai vyksta todėl, kad pačių dalelių „atskirumas“ tėra iliuzija. Kitaip tariant, gilesniu realybės lygiu „sukibusios“ dalelės anaiptol nėra atskiri objektai, jos tėra kažkokio fundamentalesnio ir vientisesnio reiškinio tąsa.

Šią idėją lengviau paaiškinti, pasitelkiant iliustraciją. Įsivaizduokime, sako Bohmas, akvariumą su žuvele. Tarkime, kad dėl kokios nors priežasties šios sistemos negalime stebėti tiesiogiai, galime tik matyti du televizoriaus ekranus, rodančius akvariumo vaizdą iš priekio ir iš šono. Žvelgiant į šiuos ekranus nesunku padaryti išvadą, kad juose plaukiojančios žuvelės – atskiri objektai. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, kad dvi žuveles ekranuose sieja kažkoks stiprus ryšys. Vienai žuvelei keičiant padėtį, pradeda judėti ir kita. Be to, jei viena matoma „anfas“, kita visada būtinai – „profiliu“. Dėmesingas stebėtojas, nežinantis, kad filmuojama ta pati žuvelė, veikiau padarys išvadą, kad žuvelės kažkokiu nežinomu būdu palaiko akimirksniu perduodamą ryšį, nei priskirs tai atsitiktinumui.

Ekstrapoliuodamas koncepciją, pritaikydamas ją elementariosioms dalelėms, Bohmas padarė išvadą, kad dalelių sąveika, akivaizdžiai viršijanti šviesos greitį, liudija egzistuojant gilesnį, neregimą realybės lygmenį, didesnio matmens nei mūsų tikrovę. O daleles regime kaip atskiras todėl, kad įstengiame stebėti tik dalį tikrovės. Dalelės – ne atskiri „fragmentai“, tai gilesnės vienovės briaunos, projekcijos. Ir kadangi šis „fantomas“ apima visą fizikinę tikrovę, pati visata yra projekcija, holograma.

Pasak Bohmo, mums pažįstamas pasaulis tėra vienas realybės aspektas, jos „išreikšta“ ar „išskleista“ tvarka. Jį gimdanti matrica – „slapta“ (implicitinė) tvarka, t. y. paprastai mums neregima sritis, kurioje laikas ir erdvė susisukę. Bohmas manė, kad, norint suprasti implicitinę tvarką, sąmonę irgi reikia laikyti neatsiejamu „holojudėjimo“ (pasaulio kaip hologramos dinamikos) komponentu, todėl ir ją įtraukė į „išskleistą“ tvarką. Taigi sąmonė ir materija tarpusavyje susijusios ir priklausomos, tačiau „išreikštame“ realybės lygmenyje jų nesieja priežastiniai ryšiai. Tai aukštesnės realybės, kuri nėra nei materija, nei sąmonė grynu pavidalu, projekcijos, įdėtos viena į kitą.

Bohmas savo teorijas išdėstė daugybėje straipsnių ir knygoje „Vientisumas ir implikuojama tvarka“ (Wholeness and the Implicate Order, 1980). Tuo pačiu metu technikos raida pasiekė tokį lygį, kad pagaliau buvo galima eksperimentais patvirtinti paradoksalųjį EPR fenomeną, kurį – likimo ironija! – ketvirtajame dešimtmetyje Einsteinas su kolegomis suformulavo siekdami pademonstruoti kaip tik kvantinės teorijos spragas. Sėkmingi eksperimentai suteikė Bohmo teorijai solidumo. Daugmaž tuo pačiu metu Benoit Mandelbroto atrasta fraktalinė geometrija, aprašanti sutvarkytą gamtos chaosą, irgi demonstravo „holografinį“ begalinio panašių struktūrų dėjimo vienos į kitą principą, remiantis gana paprastais matematiniais santykiais. Bohmas šiek tiek pagrindė savo teoriją matematiškai, tačiau uždavinio neaprėpiamumas, mokslininko amžius ir susidomėjimas fizikos ir sąmonės santykiais sutrukdė jam aprašyti holografinės visatos koncepciją ne tik kokybiniu, bet ir kiekybiniu požiūriu.

Aštuntajame dešimtmetyje Stanfordo universiteto neurofiziologą Karlą Pribramą, dirbantį smegenų tyrimo srityje, nepriklausomai nuo Bohmo patraukė holonominės paradigmos idėjos. Keletą dešimtmečių eksperimentuodamas neurochirurgijos ir elektrofiziologijos srityje, Pribramas įgijo vieno didžiausių šios srities specialistų reputaciją. Jo tyrimų pagrindas buvo smegenų, nesuvokiamu būdu saugančių ir apdorojančių prisiminimus, atminties mįslė. Dar Pribramo mokytojas Karlas Lashley, trečiajame dešimtmetyje atlikęs begalę eksperimentų su žiurkėmis, parodė, kokie nesėkmingi bandymai lokalizuoti atmintį. Kad ir kokį žiurkės smegenų fragmentą jis pašalindavo, nepavykdavo pasiekti, kad išnyktų sąlyginiai refleksai, kuriuos žiurkė buvo įgijusi iki operacijos. Taigi Lashley nustatė, kad prisiminimai saugomi visoje žievėje, o jų intensyvumas priklauso nuo bendro aktyvių ląstelių skaičiaus. Septintajame dešimtmetyje susipažinęs su holografijos principais, Pribramas suvokė, kad atrastas paaiškinimas, kurio taip ilgai ieškojo neurofiziologai. Atmintis primena hologramą, ji yra ne konkrečiuose neuronuose ar neuronų grupėse, o visose smegenyse, formuojasi kaip interferencinis nervinių impulsų paveikslas. Kitaip tariant, Pribramas įsitikinęs, kad smegenys iš esmės yra holograma.

Daugybėje straipsnių ir knygoje „Smegenų kalbos“ (Languages of the Brain) mokslininkas parodo, kad holografiniais principais grindžiamas smegenų modelis gali paaiškinti daugybę smegenų savybių, kurios atrodo paslaptingos, – didžiulę atminties apimtį ir distributyvumą, sensorinių sistemų gebą vaizduotei, vaizdų projekciją iš atminties srities, kai kuriuos svarbius asociacinio prisiminimo aspektus. Vystydamas „holonominę smegenų teoriją“ ir atskleidęs signalų spektro smegenyse transformacijas, panašias į Fourier transformacijas, Pribramas suformavo keletą pamatinių, eksperimentais paremtų koncepcijų, tarp kurių tokios:

• žievės ląstelių atliekama dažninė signalo spektro filtracija;

• ryšys tarp hologramos ir Fourier transformacijos, pateikiančios bet kokio sudėtingumo signalą kaip reguliarių bangų eilę;

• todėl smegenys nuostabiai greitai atranda koreliaciją tarp naujų duomenų ir jau sukauptos atminties.

Pribramo teoriją entuziastingai sutiko daugybė „alternatyvaus“ mokslo gerbėjų. Informatikos srities specialistai atliko įdomių koncepciją patvirtinančių tyrimų, vis dėlto holonominio smegenų modelio kol kas anaiptol negalima laikyti visuotinai priimtu neurofiziologijoje. Eksperimentuotojai linkę kaupti duomenis, nepaisydami kokios nors globalios teorijos, ir palieka būsimoms kartoms kurti smegenų / sąmonės modelį. Dėl tos pačios priežasties bazinių neurofiziologijos vadovėlių autoriai paprastai iki šiol ignoruoja išskirtinius Pribramo darbus. Gaila, nors ir visiškai suprantama sveiko mokslinio konservatizmo požiūriu.

Hologramos atgarsiai

Holografinis (holonominis) realybės modelis pateikia koncepciją, itin tinkamą racionaliai interpretuoti ar net paaiškinti daugybę gerai žinomų reiškinių, dėl „nesuprantamumo“ vis dar neintegruotų į šiuolaikinį mokslą. Pateiksime tik keletą pavyzdžių.

Biologija ir biofizika mūsų šalyje sukaupė milžinišką kiekį eksperimentinių rezultatų, liudijančių nuolatinį „neregimą“ gyvosios materijos „spinduliuotę“. Dar trečiajame dešimtmetyje histologas Aleksandras Gurvičas (1874–1954) atrado supersilpną ultravioletinę spinduliuotę: ją skleidžia visos ląstelės, be to, ji ir stimuliuoja ląstelių dalijimąsi. Spinduliuotė buvo pavadinta mitogenetine, ją patvirtino įvairios SSRS ir užsienio laboratorijos, tačiau reiškinio fizika buvo visiškai nesuprantama, tad netrukus jis buvo užmirštas. Beje, tas pats Gurvičas įvedė į biologiją ir sąvoką „morfogenetinis laukas“ – tai neregima formą kurianti struktūra, kreipianti vienintelės embrioninės ląstelės raidą iki sudėtingiausio organizmo. Priminsime, kad fizika, chemija ir matematika iki šiol nepriartėjo prie nesuvokiamos morfogenezės mįslės sprendimo, ir, kalbant griežtai, neaiškios prigimties morfogenetinio lauko koncepcija lieka pseudomoksline teorija.

Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje SSRS biologai gavo daugybę įdomiausių rezultatų, susijusių su Gurvičo atradimu. Antai Maskvos universiteto mokslininkas Borisas Tarusovas tyrė natūralią liuminescenciją ir ypatingas biologinių objektų „patologinės“ spinduliuotės formas, pasitelkdamas itin jautrius fotoelektroninius daugintuvus – prietaisus, veikiančius panašiai kaip kariniai naktinio matymo prietaisai. Almatos universitete Viktoro Iniušino grupė tyrė žmogaus ir gyvūno akių skleidžiamą ultravioletinę spinduliuotę. Šį subtilų efektą pavyksta fiksuoti fotografijos juostelėje, jautrioje ultravioletiniams spinduliams, naudojant specialius šviesos filtrus ir įrenginius, ekranuojančius šiluminę spinduliuotę. Septintojo dešimtmečio viduryje V. Kaznačejevas, S. Šurinas ir L. Michailova Novosibirske atliko kelis tūkstančius eksperimentų, jie ne tik visiškai patvirtino Gurvičo rezultatus, bet ir leido aptikti kitų, anksčiau nežinomų gyvosios materijos „vientisumo“ savybių. Kvarcine pertvara, praleidžiančia spinduliuotę, tyrėjai padalindavo ląstelių koloniją į dvi hermetiškai izoliuotas dalis. Vieną kolonijos dalį nužudydavo mirtina radiacijos, cheminių nuodų ar ligą sukeliančių virusų doze. Gimininga kolonija gretimame skyriuje nepatirdavo mirtino poveikio, tačiau kaskart jai pasireikšdavo tokie patys sužalojimo simptomai kaip ir pirmajai kolonijai. Skyriai būdavo izoliuojami labai stropiai, todėl padaryta išvada, kad ląstelės kažkaip keičiasi informacija, kurią koduoja jų ultravioletinė spinduliuotė.

Dar viena itin įdomi „paribio“ mokslo sritis – aukštosios įtampos fotografijos metodas, atrastas dar XIX a., tačiau nuodugniausiai ir sistemingiausiai jį ketvirtajame dešimtmetyje ištyrė sutuoktiniai Semionas ir Valentina Kirlianai. Fotografuojamas objektas kartu su fotografijos juostele dedamas tarp dviejų elektrodų plokštelių, į kurias trumpą laiką paduodama aukšto dažnumo srovė, sukelianti vainikinę iškrovą. Metodas dažniausiai minimas todėl, kad leidžia fiksuoti įvairiomis spalvomis besimainančią „aurą“ aplink gyvąją materiją, tačiau reikšmingiausias šios srities atradimas buvo pavadintas „lapo fantomu“. Jo esmė ta, kad pašalinus augalo lapo dalį neretai pavyksta nufotografuoti tokios formos ir struktūros jo vainiką, tarsi lapas tebebūtų sveikas. Šis atradimas jau seniai tyrėjams pakišo mintį, kad energijos spinduliuotė aplink lapą sudaro tarsi hologramą, atliekančią morfogenetinio lauko, organizuojančio medžiagą, vaidmenį.

Tarp įsidėmėtinų užsienio tyrimų, sukaupusių gausią eksperimentinę medžiagą, tačiau neturinčių bent kiek tvirtesnio teorinio pamato, galima išskirti vadinamuosius sąmoningus sapnus, lucid dreams. Pastaruoju metu sukurta gana efektyvi metodika, iš tikrųjų kiekvienam žmogui leidžianti išmokti „nubusti sapne“, t. y. visiškai sąmoningai keliauti po sapnų pasaulį. Šį užsiėmimą praktikuojančių žmonių liudijimu, niekas negali suteikti tikslesnio lygiagrečių realybių vaizdo už maksimaliai realistinę sąmoningų sapnų patirtį. O pagrindinė sapnų pasaulio ypatybė – kur kas plastiškesnė supanti tikrovė, atspindinti glaudesnį čionykštės materijos ryšį ir sąveiką su mūsų sąmone. Holografinę šio fenomeno prigimtį netiesiogiai liudija ir gerai žinomas smegenų elektrinių ritmų pokytis pereinant iš budraujančios būsenos į miego būseną.

Holografinis visatos modelis organiškai susyja ir su „priešmirtinės patirties“ tyrimais. Daugelis žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, liudija patyrę sąmonės išėjimą iš kūno ir susitikę su lygiagrečių realybių gyventojais. Suprantama, kad ir čia galima kurti hipotezę apie sąmonės persijungimą nuo vienos realybės dažnių prie kitos… Vis dėlto panašūs samprotavimai nuveda pernelyg toli nuo dabartinių mokslinių pasaulio vaizdinių, todėl grįžkime prie tvirtai matematiškai pagrįstų teorijų.

Holografinis principas

Iš tikrųjų vyraujančios fizikos tendencijos ignoravo holografinį Bohmo visatos modelį. Pradedant maždaug 1984 m., pagrindinės mokslo viltys, susijusios su galutine vieningąja teorija, vis labiau siejamos su stygų teorija. Ši abstrakcijos laipsniu itin tolima kasdieniam gyvenimui, tačiau pateikia gana elegantiškus matematinius sąryšius, formaliai panaikinančius daugybę prieštaravimų ir galiausiai žadančius susieti kvantinę teoriją su gravitacija.

Beje, daugybės mokslininkų nuomone, superstygų teorija sukuria tiek pat naujų problemų, kiek išsprendžia senų. Neskaitant matematinio formalizmo, fundamentalus loginis naujųjų idėjų suderinamumas gana miglotas. Itin mažų mikropasaulio struktūrų prigimtis nė kiek ne mažiau mįslinga nei anksčiau. O naujos teorijos geba pateikti vaisingų prognozių per praėjusius metus, švelniai kalbant, mažiau nei kukli… Žinomą olandų mokslininką teoretiką Gerardą ’t Hooftą, garsų ne tik smagia pavarde (skaityti ut Hoft), bet ir 1999 m. Nobelio premija fizikos srityje, tokie argumentai paskatino pasirinkti naują tyrimų lauką.

Dėl anksčiau minėtų priežasčių ’t Hooftas nusprendė pasirinkti kitą tyrimų kryptį. Stepheno Hawkingo darbai kadaise atskleidė, kad dėl kvantinio lauko efektų juodosios skylės (kaip ir dalelės) ne tik sugeria, bet ir spinduliuoja energiją… Šis atradimas sukėlė įdomiausių klausimų. Ar juodosios skylės – elementariosios dalelės? Ar elementariosios dalelės – juodosios skylės? Žinomos juodųjų skylių savybės verčia jas priskirti prie objektų, kurie iš esmės skiriasi nuo įprastų materijos formų, o dabartinės teorinės koncepcijos kol kas nepajėgios pateikti kokių nors apibrėžtų teiginių apie šių objektų fizikinius dėsnius. Kad ir dėl rimtų dabartinių teorijų tarpusavio prieštaravimų. Čia akivaizdžiai pasireiškia paradoksas, labai primenantis tą, kuris prieš šimtą metų paskatino Maxą Plancką peržiūrėti absoliučiai juodo kūno spinduliuotės dėsnį ir galiausiai pagimdė kvantinę mechaniką. Mokslininko intuicija pakuždėjo ’t Hooftui, kad tiriant juodųjų skylių paradoksą gali atsiskleisti kas nors taip pat didinga.

Ypatingo dėmesio sulaukė vienas gražiausių juodųjų skylių termodinamikos tyrimo rezultatų, kurį aštuntajame dešimtmetyje pateikė Jacobas Bekensteinas, dabar Jeruzalės universiteto profesorius. Bekensteinas parodė, kad juodosios skylės entropija proporcinga jos horizonto plotui. Devintajame dešimtmetyje, tirdamas entropiją ne tik kaip termodinaminės sistemos prarastos energijos arba chaotiškumo matą, bet ir kaip informacinio talpumo matą, Bekensteinas padarė išvadą, kad informacija, būtina bet kokiam objektui aprašyti, apribota jo išoriniu paviršiumi.

1993–1994 m. ’t Hooftas perėjo prie juodųjų skylių fizikos, suformulavo gravitacinių laisvės laipsnių sąvoką; aptardamas naująją koncepciją su kolega iš Stanfordo Leonardu Susskindu, mokslininkas sugalvojo ir tinkamą pavadinimą – „holografinis principas“. Holografinio principo pagrindu tapo Bekensteino rezultatai: visą informaciją, esančią kokioje nors erdvės srityje, galima pateikti kaip tam tikrą „hologramą“ – t. y. teoriją, „telpančią“ ant tos srities ribos. Paprastai sakant, absoliučiai viską, kas yra, tarkime, kambaryje, galima aprašyti ant šio kambario sienų, grindų ir lubų. Antrasis bazinis holografinio principo teiginys sako, kad teorija ant tiriamos erdvės srities ribos privalo turėti ne daugiau kaip vieną laisvės laipsnį kiekvienai Plancko zonai. Plancko zonos laikomos elementariais mūsų visatos erdvės „grūdais“, tokios zonos kiekvienos briaunos ilgis (vadinamasis Plancko ilgis) apytiksliai lygus 10^-33 cm. Taigi, anot holografinės teorijos, kokios nors ribotos erdvės srities laisvės laipsnių skaičius auga proporcingai paviršiaus plotui, o ne tūriui…

Išvertus šią koncepciją į įprastą kalbą paaiškėja, kad visas pasaulis ir mes patys – kažko kur kas didingesnio hologramos, „šešėlis“, projekcija. Ir kartu turime pakankamai informacijos, kad galėtume turėti supratimą apie tą visumą.

Iš pradžių ’t Hoofto idėjas pripažino tik nedidelė bendraminčių grupė, „ekstravagantiškais“ metodais tyrinėjusi kvantines juodąsias skyles. Paskui, vystantis stygų teorijai ir atsiradus membranos sąvokai, paaiškėjo, kad holografinio principo koncepcijos itin patogios ir pritaikomos bet kokio matmens erdvėlaikiui. Niekas negali paaiškinti, kodėl šis principas veikia, tačiau „hologramos“ idėja pamažu tampa vienu svarbiausių instrumentų ieškant būdo, kaip sujungti gravitaciją ir kvantinę mechaniką.

Trys žvilgsniai atgal

Kai kurie tyrėjai, jau ne pirmą dešimtmetį pritariantys holonominiam metodui tiriant gamtos ir žmogaus prigimtį, nenuilstamai pabrėžia, kad istorinės šios koncepcijos ištakos – senovės Rytų dvasiniai mokymai, stulbinančios Vakarų mistikų įžvalgos arba, tarkime, vokiečių matematiko ir filosofo Gottfriedo Wilhelmo Leibnitzo „Monadologija“. Antai pastarojo filosofijoje visą žinojimą apie visatą galima gauti iš informacijos, susijusios su vienintele monada.

Holistinio požiūrio į visatą senovės Kinijos tradicijoje mokė budistinė huajano mokykla. Yra pasakojimas apie vieną iš mokyklos pagrindėjų, mokytoją Fazangą, mokiusį išminties imperatorienę Wu. Kartą ši, netekusi vilties savarankiškai suvokti mokymo subtilybių, paprašė Fazango vaizdžiai ir paprastai pademonstruoti visuotinį kosminį sąryšį. Ant kambario, pristatyto veidrodžių, lubų Fazangas pakabino degantį žibintą, kad parodytų vienio santykį su daugiu. Paskui kambario centre padėjo mažą kristalą ir parodė Wu, kad visa aplinka atsispindi kristale, kartu pailiustruodamas, kaip Ribinėje Realybėje be galo mažas apima be galo didelį, o be galo didelis – be galo mažą. Fazangas taip pat pabrėžė, kad, deja, toks statiškas modelis nepajėgus atspindėti nuolatinio, amžino, daugiamačio judėjimo visatoje ir laisvo abipusiško Laiko, įskaitant praeitį, dabartį ir ateitį, ir Amžinybės persismelkimo.

Senovės indų Vedų tradicija pateikia poetinį pagrindinio dievo Indros tinklo vaizdinį. Avatamsakos sutra skelbia: „Indros rūmuose yra tinklas iš perlų, išsidėsčiusių taip, kad pažvelgęs į vieną perlą pamatysi visus kitus, jame atsispindinčius. Taip pat ir kiekvienas daiktas pasaulyje yra ne tiesiog jis pats, o aprėpia visus kitus daiktus ir išties yra visa kita.“

Poetinis dievų karaliaus Indros, „pagimdžiusio saulę, dangų ir aušrą“, vaizdinys turi dar vieną itin svarbią detalę – visą dievo kūną dengia akys. Ar šis vaizdinys savaip nepatvirtina fizikų hipotezės, kad galiausiai visos materijos dalelės yra juodosios skylės? Skleidžiančios atraminę spinduliuotę viso esinio hologramoms ir kartu „Indros akimis“ sugeriančios visą informaciją apie mūsų nuostabaus pasaulio gyvenimą.

___

Tikrai tėra žinoma, kad Kiwi Bird – vyriškosios lyties, vidutinio amžiaus asmuo. Pagal filosofinį ir buitinį požiūrį į gyvenimą Kiwi Bird priskiria save prie daosistų, o savo kūrybinį credo išreiškia paprastai – linksmintis, bet taip, kad ir kitiems būtų įdomu.

___

„Компьютерра“, Nr. 15, 2002.IV.22

Vertė Austėja Merkevičiūtė

Vidas Dusevičius

Vilniaus n-os vidurinės mokyklos biologijos mokytoja B. B. darvinizmo pagrindų mokymą pradeda darbu mokyklos mokymo-bandymo sklype. Vasarą kiekvienas mokinys jame dirba ne mažiau kaip savaitę. Rudenį mokiniai susumuoja stebėjimų rezultatus, atrenka būdingiausius augalų egzempliorius, kurie paskui panaudojami pamokose kaip vaizdinės priemonės.

…Mokyklos biologijos kabinetas – klasė primena gėlių darželį. Palangės pristatytos vazonų su įvairiausių rūšių begonijomis, kaktusais ir kitais kambariniais dekoratyviniais augalais.

IXc klasėje prasideda darvinizmo pagrindų pamoka.

Prie lentos mokytoja deda daugybę kopūstų pavyzdžių, o ant stalo – gyvulių, paukščių, žuvų paveikslus.

Pirmoji atsakinėti iššaukiama mokinė T. Vasarą ji sąžiningai dirbo mokykliniame sklype. Atostogų metu įgytos žinios jai dabar labai praverčia. Remdamasi savo pačios atliktų bandymų daviniais, ji pasakoja apie kultūrinių augalų ir gyvulių kintamumą ryšium su gamtinių gyvenimo sąlygų kitimu.

– Tyrinėdama augalus mūsų mokyklos darže, – pasakoja mergaitė, – aš neužtikau dviejų vienodų to paties augalo egzempliorių. Kiekvienas kuo nors skiriasi nuo kitų. Iš čia seka visiškai teisinga Darvino išvada, kad kintamumas yra bendra visų gyvųjų būtybių savybė…

Klasė aktyviai seka draugės pasakojimą. Kai T. ne visai tiksliai nusako pagrindinę organizmo kintamumo priežastį, tylūs, bet atkaklūs klasės draugų „ne“, „neteisingai“ priverčia ją susimąstyti.

– Ne organų mankštinimas ar nemankštinimas, bet pasikeitusių gyvenimo sąlygų poveikis nulemia organizmų kintamumą, – pataiso savo draugę K. Toliau ji papasakoja apie savo atliktą bandymą, kaip kinta pavasarį pasėtų žiemkenčių augalų savybės.

Tikrindama žinias gyvo pašnekesio forma, nuolat reikalaudama patvirtinti Darvino mokslo teiginius ne tik paties mokslininko duotais pavyzdžiais, bet ir darbo mokymo-bandymo sklype rezultatais, mokytoja B. B. pasiekia, kad mokiniai sąmoningai ir giliai įsisavintų žinias.

Visą pamoką mokytoja akylai seka klasę. Prieš pradėdama kalbėti apie dirbtinę atranką, ji dar kartą nori įsitikinti, ar visi teisingai supranta kintamumą ir paveldimumą. Net mažiausias abejojimas mokslo daviniais vėliau trukdo mokiniams įsisavinti labai svarbius mičiurininės biologijos teiginius apie rūšių ir žmogaus kilmę, o tuo pačiu sudaro sąlygas kai kurių mokinių sąmonėje klaidingiems įvaizdžiams atsirasti.

Apklausa baigta. Mokiniai pradeda apžiūrinėti išstatytus kopūstų pavyzdžius. Mokytoja parodo dvi gūžinių kopūstų galvas.

– Kokie čia kopūstai? – kreipiasi ji į mokinius.

Mokiniai gerai pažįsta savo darže išaugintus augalus.

– Baltieji, raudonieji, – beveik choru atsako klasė.

– Kurią jų dalį žmogus naudoja maistui?

– Lapus.

– O čia koks? – mokytoja parodo kitą galvą.

– Ropinis.

– Kurią šito kopūsto dalį valgome?

– Šaknį.

Vienas po kito parodomas žiedinis, briuselinis, pašarinis ir kitos kopūstų rūšys. Mokiniai pastebi, kad žmogui naudingos kaip tik tos šių augalų dalys, kurios labiau išsivysčiusios.

Netrukus mokiniai pamato ir visų kultūrinių kopūstų protėvį. Tai laukinio vienmečio kopūsto augalas, turįs siaurus karpytus lapelius, be žiedų. Jo šaknys ir stiebas taip pat be sustorėjimų.

Po to demonstruojami spalvoti paveikslai su įvairiomis naminių gyvulių veislėmis. Klasė susidomėjusi stebi, kuriomis savybėmis šie gyvuliai ir paukščiai skiriasi nuo savo laukinių protėvių, ir aiškiai įsitikina, kad visos jų savybės vienu ar kitu būdu naudingos žmogui.

Klasė susipažįsta su naminių gyvulių ir kultūrinių augalų veislių įvairove, pastebi, kad jos visos pritaikytos žmogaus poreikiams ir norams.

– Kodėl visi naminių gyvulių ir kultūrinių augalų pakitimai pritaikyti žmogaus poreikiams? Kaip atsirado įvairios jų veislės? – klausia mokiniai.

Iš tikrųjų, kodėl gi karvė duoda pieno, o arklys toks stiprus? Kodėl jie tarnauja žmogui? Reiškia, kas nors pasirūpino juos „sukurti“ žmogaus labui.

Mokiniai susidomėję laukia atsakymo į rūpimą klausimą.

Sena pedagogė supranta, kad jos atsakymas privalo būti įtikinamas ir suprantamas. Ir ji uždegančiai pasakoja mokiniams apie tai, kad Darvino laikais idealistai šitą reiškinį paaiškindavo labai paprastai: naminius gyvulius, javus, vaisinius medžius žmogaus labui „sukūrė dievas“. Darvinas pirmasis atmetė panašų aiškinimą, atsakymą į šį klausimą jis surado kitur – atrankoje.

Mokytoja vėl grįžta prie gausių vaizdinių priemonių, kurių pagalba supažindino mokinius su žmogui naudingų gyvulių ir augalų veislių įvairumu. Ji papasakoja, kaip įvairios balandžių veislės, kopūstų rūšys gaunamos paprastos atrankos keliu, o kitos, kaip Orlovo bėgūnų, anglų lenktynių veislių arkliai, – sujungiant atranką su kryžiavimu. Kad mokiniai nesuprastų atranką ir kryžiavimą kaip paprastą gatavų organizmų rūšiavimą ir brokavimą, atitrauktai nuo tų gyvenimo sąlygų, kuriose jie vystėsi, mokytoja primena, kad visi selekcininkai pirmiausia stengiasi kuo geriau išauginti augalus ir gyvulius ir tik po to iš jų atrenka geriausius pavyzdžius veislei tobulinti.

Mokiniai prisimena vasarą darytus hibridizacijos bandymus. Jie stebėjo, kaip pasikeitė pupelių sėklos pupelių-sojos hibriduose, matė, kaip ankstyvesnių kartų pakitimai išliko tuose palikuonyse, kurie augo tokiose pat sąlygose, kaip ir jų tėvai.

Be mokiniams jau žinomų rusų tėvyninės gyvulininkystės pasiekimų, mokytoja taip pat papasakojo, kaip mūsų šalyje dirbtinės atrankos keliu buvo išvestos Cholmogoro ir Jaroslavo stambiųjų raguočių veislės.

Remdamiesi gausiais faktais, taip pat savo pačių patyrimu mokymo-bandymo sklype, mokiniai suranda atsakymą į pamokos pradžioje iškilusį klausimą. Drauge su mokytoja jie suformuluoja Darvino padarytą išvadą, kad žmogus čia išnaudojo natūralią gyvųjų organizmų savybę keistis, darydavo labiausiai jam naudingų pakeitimų atranką ir, kaupdamas tuos pakeitimus, sukūrė įvairias veisles.

Pagaliau mokytoja dar paaiškina, kad dėl jau žinomų koreliatyvinių pakitimų kartais naujos organizmų formos susidaro iš senųjų ir tada, kai žmogus sąmoningai nėra užsibrėžęs pakeisti augalo ar gyvulio veislę. Vadinamos nesąmoningos atrankos taip pat sudomina mokinius. Jie iškelia naujus klausimus:

– O kodėl tokie nevienodi laukiniai gyvuliai?

– Kodėl kiškis greitas, o vilko stiprūs dantys?

– Kas tai yra kova dėl būvio?

Atsakymą į juos mokiniai gaus sekančią pamoką, kai bus kalbama apie natūralią atranką.

…Mokytojos B. B. darbas duoda gerus rezultatus. Tose klasėse, kur ji dėsto gamtos mokslus, jau keletą metų pastebimas žymus mokinių sąmoningumo augimas, materialistinės mokinių pasaulėžiūros formavimasis.

S. MACIŪNAS

„Tarybinis mokytojas“, 1954, Nr. 7